Išsiaiškinsime, kas yra „noras atiduoti“. Jeigu žmogus tarnauja, daugelio nuomone, svarbiam asmeniui, tai tas, kam šis žmogus tarnauja, iš principo, jam gali už tai nieko neduoti, juk pats tarnavimas ir yra užmokestis.

Kitaip tariant, jeigu žmogus žino, kad tas, kuriam tarnauja, yra didis žmogus, tai jis gauna malonumą vien tarnaudamas ir daugiau jau jam nieko nereikia. Bet jeigu jis tarnauja paprastam, niekuo nepasižyminčiam žmogui, tai koks gi gali būti malonumas iš tarnybos? Todėl jam reikalingas užmokestis. Abiem atvejais kalbama apie tą pačią tarnybą, skirtumas tik tas, kam tarnauti – didžiam žmogui ar paprastam.

Pavyzdžiui, į oro uostą atskrido labai svarbus asmuo, kurį atėjo pasitikti tūkstančiai žmonių. Jo rankoje mažas lagaminėlis. Tas žmogus duoda savo lagaminėlį kažkuriam iš pasitinkančiųjų tam, kad jis nuneštų lagaminėlį iki mašinos. Tarkime dabar, jiems priėjus prie mašinos, svarbus žmogus duoda padėjusiajam didelę pinigų sumą kaip užmokestį už paslaugą. Šis, savaime suprantama, atsisako, nes šiuo atveju pati pagalba, tarnavimas jam buvo brangesnis ir svarbesnis negu bet koks užmokestis.

O padėti paprastiems žmonėms, net ir už pinigus, yra ne tiek jau daug besiveržiančiųjų. Sakykime, kad paprastas žmogus paprašė kito už užmokestį panėšėti lagaminą iki mašinos, tai šis greičiausiai atsisakys, pasakęs, kad tam yra nešėjai. Na, o nešėjai, savaime suprantama, už pinigus su malonumu jam padės.

Taigi vieną ir tą patį veiksmą galima atlikti visiškai skirtingai, t.y. atlikimas priklauso nuo to, kieno labui tu tai atlieki. Kaip jau buvo minėta, jei kažką darai dėl svarbaus žmogaus, tai pats veiksmas yra užmokestis. Beje, ne taip jau svarbu, ar to žmogaus didybę suvoki pats, ar esi paveiktas žmonių, kurie tave supa.

Dabar reikia suprasti, kokia yra tikroji tarnavimo svarbiam žmogui priežastis. Tiesą pasakius, jų gali būti dvi: pirmoji – žmogus nori, kad svarbus asmuo patirtų malonumą; bet yra ir antra – jis nori tarnauti, nes pats iš to gauna malonumą. Kalbant apie antrąją priežastį, jeigu žmogus gautų tokį pat malonumą iš ko nors kito, tai jis galėtų šios tarnybos atsisakyti, nes tokiu atveju jis tarnauja dėl to, kad tuo mėgaujasi.

O koks skirtumas, kaip būtent žmogus tarnauja svarbiam asmeniui? Mes privalome žinoti žodžių „atidavimo indas“ prasmę. Yra trys „atidavimo“ veiksmo tipai:

1. Žmogus „atiduoda“ kitam, kad gautų užmokestį, t.y. jam neužtenka gauti iš to malonumą, jam dar reikalingas ir koks nors užmokestis, pavyzdžiui, pagarba, t.y. žmogus nori, kad jį gerbtų už tai, jog jis atlieka gerus veiksmus. Bet jei jis nėra įsitikinęs, kad kažką gaus mainais, tai neturės jis jėgų atlikti „atidavimo“ veiksmų.

2. Žmogus atlieka „atidavimo“ veiksmus dėl kito ir jam nereikia mainais nieko, išskyrus viena – jis turi gauti malonumą iš to, ką daro. Tokiam žmogui malonumo gavimas iš to, kad jis kitiems daro gera, yra įdėtas į jo prigimtį. Savaime aišku, kad tai yra aukštesnė pakopa nei pirmasis "atidavimo" tipas. Mes matome, kad tas žmogus iš tiesų nori atiduoti kitiems, negaudamas iš jų jokio užmokesčio. Šis lygmuo vadinasi "atiduoti tam, kad atiduotum".

Visgi jei mes išnagrinėsime šį pavyzdį detaliau, pamatysime, jog galiausiai tai taip pat yra meilės sau apraiška, nes žmogus atlieka "atidavimo" veiksmus, gaudamas iš to malonumą, paprasčiausiai jo prigimtis – gauti malonumą iš šių, o ne iš kokių kitų veiksmų.

Būna, kad žmogus gauna malonumą iš to, kad kitiems yra gerai, todėl stengiasi jiems padėti. Tarkime, toks žmogus sužino, jog kažkas kitas sugebės atlikti tą darbą geriau negu jis. Toks žmogus nesugebės užleisti savo vietos kitam.

3. Žmogus atlieka gerus veiksmus nenorėdamas kažko gauti mainais. Ir toks žmogus gali užleisti savo vietą kitam, jei bus įsitikinęs, kad tas žmogus sugebės atlikti veiksmą geriau nei jis.

Dabar išsiaiškinsime, kokį ketinimą iš tikrųjų turi žmogus, kažką darydamas dėl svarbaus asmens. Ar jis tai daro dėl to, kad gauna malonumą tarnaudamas, ar jis tarnauja vien tam, kad suteiktų svarbiam žmogui malonumą?

Norint suvokti skirtumą tarp šių dviejų būsenų, reikia žinoti, ką gi apie tai žmogus sako pats sau. Tarkim, jis sako: „Šis žmogus, kuriam tarnauju, man yra labai svarbus, todėl aš noriu suteikti jam malonumą, kad jo nuotaika būtų gera, dėl to aš noriu patarnauti“. Bet tada, kai žmogus tarnauja, jis pats iš to gauna didžiulį malonumą. Malonumą, kuris savo stiprumu pralenkia visus kitus, nes jis tarnauja pačiam svarbiausiam pasaulyje žmogui, ir nėra žodžių savo jausmams išsakyti.

Ir dabar jis gali patikrinti save, koks buvo jo ketinimas, kai norėjo suteikti malonumą svarbiam žmogui. Ar tuo momentu jis rūpinosi savo nauda, t.y. ar jis tai darė tam, kad gautų malonumą iš tarnybos, ar atvirkščiai – jis tarnavo tik tam, kad suteiktų svarbiam žmogui malonumą.

To žmogaus didumas pažadino didžiulį norą jam patarnauti ir, nors jis ir gauna malonumą iš tarnavimo, visgi jei jis žino, kad kažkas sugebės suteikti svarbiam žmogui didesnį malonumą, tai jis galės užleisti savo vietą kitam, todėl kad jam svarbiausia yra tai, kad tam didžiam žmogui būtų gera.

Išeina, kad jis yra pasiruošęs atsisakyti tarnybos, kuri jam suteikia begalinį malonumą, nes jam rūpi ne malonumas, o svarbaus žmogaus nauda. Taigi toks žmogus iš tikrųjų negalvoja apie savo naudą ir viskas, ką jis daro, paklūsta norui atiduoti. Ir toks žmogus negali savęs apgauti, t.y. įrodyti, kad jis sugebės geriau susitvarkyti su tarnyba. Ir tai vadinama galutiniu, išbaigtu, visišku atidavimu.

Tačiau reikia suvokti, kad žmogus neturi pakankamai jėgų šito pasiekti pats. Pasakyta, kad „blogas pradas“, žmogaus noras gauti, jį nugali ir prašo jo mirties kiekvieną dieną. Apie tai parašyta: „Nusidėjėlis seka teisuolį ir prašo jo mirties, bet Kūrėjas padeda teisuoliui ir nusidėjėlis negali jo nugalėti“.

Tai reiškia, kad žmogus iš pradžių turi pamatyti, ar jis turi jėgų pasiekti būseną, kada jis darys visus gerus veiksmus tik tam, kad atiduotų, tam, kad suteiktų malonumą Kūrėjui. Ir kai žmogus supras, kad jis negali to pasiekti savo paties jėgomis, tada jis sutelks visas savo pastangas į vieną tašką – į Kūrėjo šviesą, kuri grąžina žmogų pas Jį. Ir tai bus vienintelis užmokestis, kurį jis nori gauti už savo pastangas. Tai reiškia, kad užmokesčiu už visas jo pastangas bus tai, kad Kūrėjas duos jam jėgą, kuri vadinama atidavimo jėga.

Yra taisyklė, kad jeigu žmogus vienaip ar kitaip stengiasi, tai dėl to, jog jis kažko nori. Juk žmogui aišku, kad neįdėjus pastangų jam nebus duota, todėl jis turi stengtis. Ir todėl dvasiniame darbe žmogus stengiasi dėti pastangas. O jau jeigu jis tai daro, tai reiškia, kad jis kažko nori, kad jam kažko trūksta.

Vadinasi, prieš pradėdamas dvasinį darbą, žmogus turi pagalvoti apie tai, ko būtent jis nori, t.y. kokio uždarbio jis tikisi. Arba, kalbant paprasčiau, kokia yra jo pastangų priežastis.

Ir kai žmogus pradeda spręsti, ko būtent jam trūksta, dėl ko jam reikia stengtis, tada jam atsiranda daugybė minčių ir pasidaro sunku nuspręsti, ko gi jis iš tikrųjų nori. Todėl yra daugybė žmonių, kurie svarstydami šią problemą, negali apibrėžti tikrojo savo darbo tikslo.

Todėl jie sako: „O kam mums kankintis ieškant tikslo? – ir veikia be jo, sakydami, – Mes stengiamės dėl būsimojo pasaulio. O kas tai yra būsimasis pasaulis? Kam mums dėl to laužyti galvą, mes tikime, kad ten bus gerai, ir to mums užtenka. Kai mes gausime atlyginimą būsimajame pasaulyje, tada ir sužinosime, kas tai, ir nereikia mums dabar gilintis į šį klausimą“.

Ir tik vienetai kalba apie tai, kad egzistuoja tokia sąvoka, kaip susiliejimas su Kūrėju. O tam, kad tai įvyktų, reikia pasiekti savybių, bruožų tapatumą. Žmogus, kuris tai supranta, ima veržtis, siekti vienybės būsenos tam, kad visi jo veiksmai paklustų tik norui atiduoti, ir tik tada išnyks Kūrėjo paslėptis, ir žmogus pradės jausti dvasinius, aukštesniuosius pasaulius.

Tačiau savo darbo pradžioje siekdamas „atiduoti“ žmogus mato, kaip jis nuo to nutolęs, mato, kad neturi noro to pasiekti, ir jis nežino, ką daryti, kad atsirastų jėgų pasiekti „atidavimą“. Ir kiekvieną kartą, dėdamas pastangas, kad prisiartintų prie šio tikslo, jis mato, kad, priešingai, vis tolsta. Tai tęsis tol, kol žmogus galutinai nesupras, kad tai viršija žmogaus galių ribas.

Tada žmogus supranta, kad tik Kūrėjas gali jam padėti. Ir tik tada jis supranta, kad vienintelis atlyginimas už jo pastangas suartėti su Kūrėju yra jėga, kurią Kūrėjas duoda žmogui tam, kad tas galėtų pasiekti „atidavimą“. Ir žmogus tikisi, kad gaus tik šitą užmokestį, todėl kad jis nori pasiekti susiliejimo su Kūrėju, t.y. pasiekti vienybės su Juo būseną, įgaunant „atidavimo“ lygmenį.

Dar kartą pakartosime – tai vienintelis atlygis, kurio jis tikisi. Žmogus viliasi, kad taisydamas savo egoistinius norus užsitarnaus tai, ko pats negali pasiekti – norą atiduoti. Duosime pavyzdį iš materialaus pasaulio. Žmogus negali pats „pasidaryti“ pinigų, jis turi įdėti pastangų, ir tada kažkas kitas jam užmokės už darbą. Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: tai, ko tu negali pasiekti savo paties pastangomis, tau duos, ir tai mes vadiname „užmokesčiu“.

Todėl, kai žmogus nori pasiekti „atidavimo“ lygmenį, o tai jam reikalinga tam, kad susilietų su Kūrėju, jis to pasiekti pats negali, tik Kūrėjas gali jam čia padėti. Ir tas noras, kad Kūrėjas duotų jam jėgų „atiduoti“, yra užmokestis. Yra žinoma taisyklė, kad atlygį reikia užsidirbti, o vienintelis būdas tai padaryti – dėti pastangas taisant savo egoistinį Aš.

Realizuodamas taisymosi metodiką žmogus užsitarnauja tai, kad jam duoda jėgų atidavimui, jis išsivaduoja iš meilės sau ir gauna naują norą – norą atiduoti, t.y. artimo meilę.

Bet yra klausimas: kodėl žmogus iš pradžių turi pasistengti pats, ir tik po to jis užsitarnauja, kad Kūrėjo šviesa jį daro geresnį. Kodėl iš karto neateina Kūrėjo šviesa, kuri tuoj pat jį padarytų geresnį? Kodėl žmogus turi dėti pastangas ir „veltui“ gaišti laiką, argi nebūtų geriau, jeigu žmogui duotų švytėjimą pačioje jo darbo pradžioje, t.y. žmogus iš karto gautų švytėjimą ir akimirksniu pradėtų darbą lišma – dėl Kūrėjo.

Tačiau problema ta, kad nėra šviesos be indo. Kas yra indas? Tai noras. Kai žmogui ko nors trūksta ir jis nepaprastai trokšta tai užpildyti, tai ir vadinama indu. Ir tik tada, kai jis turi indą, t.y. norą gauti užpildymą, tada, galima sakyti, jam duoda tą užpildymą.

Ir žmogus patenkina savo norą tuo užpildymu, kurį jam duoda, todėl kad jis nepaprastai jo norėjo. Užmokestis ir yra užpildymas, nes didelis troškimas išsipildė. Dar daugiau, užpildymo svarbos laipsnis priklauso nuo noro dydžio, nes malonumas, kurį jis gauna nuo užpildymo, priklauso nuo žmogaus išgyventų kančių kiekio, t.y. priklausomai nuo patirtų kančių, žmogus gauna malonumą, pripildymą.

Todėl neįmanoma padaryti taip, kad Kūrėjo švytėjimas padarytų žmogų geresnį tada, kai jis neturi tam noro, jokio poreikio. Nes sąvoka „žmogaus išsitaisymas“ reiškia, kad jis netenka meilės sau ir gauna meilę artimui.

Jeigu žmogus neturi jokio noro išsilaisvinti nuo meilės sau valdžios, o jam sako: „Tu dirbk, stenkis ir užsidirbsi tai, kad atsisveikinsi su štai šita meile sau“, – tokiu atveju šiam žmogui tai nėra atlygis už darbą. Atvirkščiai, žmogui atrodo, kad jį apgavo – jis dirbo, stengėsi, o kokį gi atlygį už tai gavo? Nejaugi išsivadavimas iš egoizmo – jam atlygis? Kas gi sutiks taip beprasmiškai eikvoti savo jėgas?

Todėl iš pradžių žmogus turi stengtis lo lišma – savo naudai, tada kūnas jam padės, nes jis sutinka atsisakyti mažų malonumų tam, kad gautų didesnius. Žmogaus prigimtis tokia, kad jis negali įsivaizduoti malonumo, jei pastarasis nėra pagrįstas meile sau, t.y. jis turi būti suprantamas ir malonus kūnui. Todėl tokiam žmogui reikia sakyti, kad jis gaus užmokestį už tai, kad deda pastangas. Ir tai nėra melas.

Iš tikrųjų, žmogus gaus užmokestį, tik ne tokį, kokio jis tikisi savo kelio pradžioje. Pasikeis pati užmokesčio esmė. Duokime pavyzdį. Tėtis pasakė sūnui, kad jeigu jis bus geras berniukas, tai nupirks jam žaislinę mašinėlę. Po to tėtis išvažiavo į užsienį ir dirbo ten keletą metų. O kai jis grįžo, sūnus jau buvo išaugęs ir nori jau ne žaislinės, o tikros mašinos. Kadangi sūnus jau suaugo, tai jis, žinoma, sutiko su tokiu pakeitimu. Ar galima sakyti, kad tėvas apgavo sūnų? Aišku, ne.

Taip ir gyvenime: iš pradžių žmogus pradeda kažką daryti tikėdamasis užmokesčio, t.y. lo lišma, ir jeigu jis užsitarnavo lišma būsenos, tai gauna atlygį, kuris yra neišmatuojamai didesnis už tą, kurio jis tikėjosi. Juk jis gauna nei daugiau, nei mažiau, o būtent indą tiems tikriesiems malonumams gauti, kuriuos jam paruošė Kūrėjas, t.y. jis gauna kažką tokio, didesnio už kurį pasaulyje paprasčiausiai nėra.

Išeina, kad žmogus iš tikrųjų dirba tam, kad gautų užmokestį, net jei jis dirba su ketinimu atiduoti. „Netiesa“ yra tik ta, kad užmokestis, kurį jis gaus, bus visai kitoks nei tas, kurio jis tikėjosi, kai dėjo pastangas lo lišma.

Tik po to, daug vėliau, kai žmogus „suauga“ (dvasine prasme, savaime suprantama), jis supras, kad svarbiausiu ir vieninteliu užmokesčiu gali būti tik noras atiduoti – hašpaa indai, ir būtent šių indų pagalba galima gauti tą gėrį, kurį jam yra paruošęs Kūrėjas.

Ir kai žmogus tai supranta, jis jaučiasi pačiu laimingiausiu pasaulyje. O kai žmogus dirba lo lišma, tai jis tikisi užmokesčio, kuris iš tikrųjų atitinka tik mažo vaiko norus.

Vadinasi, kai žmogų moko dirbti lo lišma, t.y. dėti pastangas tam, kad gautų už tai apdovanojimą, nėra melas. Todėl, kad jis nieko nepraranda, paprasčiausiai mažą užmokestį jam pakeičia didesniu. Bet reikia pasakyti, kad lo lišma būsenos žmogus nesupranta tikrosios sąvokos „užmokestis“ prasmės. Visgi nežiūrint to, užmokestis nesiliauja būti užmokesčiu, keičiasi tik tikroji jo prasmė, t.y. vietoj įsivaizduojamo užmokesčio žmogus gauna užmokestį, kuris yra tikras.

Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, jog žmogus už savo pastangas iš Kūrėjo turi gauti hašpaa indus, t.y. tai, ko pats žmogus įsigyti negali, nes tai prieštarauja jo prigimčiai. Tai yra jo užmokestis, dovana iš Dangaus. Žmogus nuolat to tikėjosi, t.y. visą laiką norėjo gauti galimybę suteikti Kūrėjui malonumą, nes jam tai ir yra užmokestis.

Kad geriau suprastume tai, kas pasakyta, atsiminkime, jog absoliučiai viskas, ką mes regime šiame materialiame pasaulyje, yra tik šaknų, kurios yra Aukštuosiuose Pasauliuose, atsišakojimas.

Žmogaus pastangų, kurias jis deda materialiame pasaulyje, šaknis atsiranda iš malchut indo ekrano šaknies. Tai reiškia, kad indas, kurį turi kūriniai, yra noras gauti malonumą, ir tokį indą sukūrė Kūrėjas, todėl kad Jis norėjo patenkinti Savo kūrinius. Ir tai yra vadinama aukštesniųjų sfirot malchut. Po to įvyko susitraukimas – Cimcum.

Tai reiškia, kad indas nepanoro toliau gauti, nes jis nori būti tokiu, koks yra Kūrėjas, t.y. prilyginti savo savybes Kūrėjo savybėms. Todėl nuo tos akimirkos visuose Dvasiniuose Pasauliuose buvo pradėta tiksliai laikytis griežtos taisyklės – neįmanoma nieko gauti, jeigu tu neketini atiduoti, t.y. galima gauti tik dėl ko nors, bet ne dėl savęs.

Ir tai yra vadinama išsitaisymu ekrano pagalba, kada yra atsisakoma gauti Aukščiausiąją Šviesą. Pavyzdžiui, kai žmogus nenori, kad saulės šviesa patektų jam į kambarį, jis užtraukia užuolaidas. Todėl, kai kalba apie Aukščiausiąją Šviesą, turi omeny, kad malchut, nepaisydama savo begalinio noro gauti tą šviesą, kuri suteiktų jai didžiulį malonumą, visgi jo atsisako, nes nori savo savybėmis susilieti su Kūrėju. Ir tai yra vadinama pastanga, t.y. atsisakydama gauti malonumą, ji tai daro nepaisydama savo noro. Materialiame pasaulyje yra taip pat: jeigu žmogus atsisako malonumo, tai vadinama pastanga.

Užmokesčio šaknis atsiranda iš „atspindėtos šviesos“, kuri yra noras atiduoti. Ši šviesa atsiranda kaip smūginio susiliejimo, kuris vyksta tarp Aukščiausios Šviesos, iš vienos pusės, ir ekrano, iš kitos, pasekmė.

Kas tai yra „smūginis susiliejimas“ dvasiniuose pasauliuose? Kada susiduria dvi priešingos jėgos ir įvyksta smūgis. Pavyzdžiui, kažkas labai nori ką nors gauti, nes jis mato, kad iš to gaus didžiulį malonumą, bet, antra vertus, jis nugali savo norą, nes nori likti tapatus savybėmis – ištavut ha cura. Tai reiškia, kad šiuo atveju susiduria du priešingi norai – noras gauti malonumą ir noras pasilikti ištavut ha cura.

Susidūrus šioms dviems jėgoms atsiranda kažkas nauja – or chozer („atspindėta šviesa“), kurios pagalba objektas gali gauti Aukščiausiąją Šviesą, nes or chozer ir yra indas šviesai gauti. Taigi šis indas turi du bruožus:

1. indas gauna malonumą, kuris glūdi šviesoje, o tai yra Kūrimo Idėjos realizavimas – suteikti kūriniams malonumą;

2. ir tuo pačiu metu indas išlieka savybėmis tapatus Kūrėjui.

Iš to galima daryti išvadą, kad or chozer kaip tik ir yra užmokestis žmogui už jo pastangas. Or chozer – tai atidavimo jėga, kurią žemesnysis gauna iš aukštesniojo.

Pagal Kūrimo Idėją (suteikti kūriniams malonumą) žemesnieji gaus šviesą, malonumą ir tai yra vadinama „tiesiogine šviesa“. O kad gaunantieji šviesą nori tuo metu išlikti savo savybėmis tapatūs Kūrėjo savybėms, tai vadinama išsitaisymu (or chozer). Tai reiškia, kad objektas gauna šviesą ne todėl, kad nori gauti malonumą, o todėl, kad nori atiduoti esančiam aukščiau, t.y. aukštesnysis nori, kad žemesnysis gautų malonumą, o žemesnysis priima malonumą tik todėl, kad jis nori tuo gavimu suteikti aukštesniajam malonumą.

Vadinasi, svarbiausias užmokestis yra or chozer, t.y. hašpaa jėga, kurią žemesnysis gauna iš aukštesniojo.

Mes turime suprasti, kodėl vadiname indą hašpaa jėga ir sakome, kad tai ir yra visas užmokestis. Kas apskritai yra užmokestis? Užmokestis – tai, kas yra gaunama. Kaip yra sakoma: aš dirbu tam, kad gaučiau užmokestį, arba sakoma: Kūrimo Tikslas – suteikti malonumą kūriniams, t.y. kad jie gautų užmokestį.

O čia mes kalbame, kad užmokestis – tai dovana. Ką mes turime galvoje, kai sakome, kad žmogus gauna užmokestį, nusipelnydamas Kūrėjo ir Jo paslapčių suvokimą? Mes sakome, kad užmokestis yra tada, kai gauname jėgą atiduoti, ir tai atsiranda iš aukštesniosios šaknies, kuri vadinasi „atspindėta šviesa“.

Yra žinoma taisyklė, kad karvė nori pamaitinti veršiuką daugiau negu kad veršiukas nori čiulpti. Taigi Kūrėjas nori duoti kūriniams daugiau, negu jie nori gauti. Bet kas gi tam trukdo?

Reikia atsiminti, kas yra susitraukimas, kuris įvyko todėl, kad kūriniai susivienytų su Kūrėju. Egzistuoja tokia sąvoka – „dovanota duona“. Kūrėjas turi tiktai norą duoti ir visiškai neturi noro gauti. Jis neturi jokio trūkumo, kurį reikėtų užpildyti.

Yra taisyklė, kad kiekviena šaka nori būti panaši į savo šaknį. Todėl, kai žemesnysis (šaka) nori padaryti kažką, kas nėra būdinga jo šakniai, jis jaučiasi nepatogiai. O mūsų šaknis yra Kūrėjas. Žmogus neturi indo, kuris galėtų priimti jam paruoštus malonumus, ir tai dėl gėdos.

Pasirodo, kad vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, ir yra indas, kuris vadinasi hašpaa jėga, t.y. mums trūksta ne pačios Šviesos (kurią Kūrėjas mums visą laiką duoda ir nori, kad mes ją gautume), o indų jai gauti. Dėl to, pagrindinis užmokestis yra atidavimo jėga – hašpaa.

Bet tam, kad gautum šį indą, t.y. norą atiduoti, būtinas noras jį gauti. Todėl mums ir duota galimybė dirbti taisant save, be to, pradžioje tai galima daryti netgi dėl savęs (lo lišma). Ir čia visos mūsų pastangos. Mes matome, kad viskas, ką mes bedarytume, yra tik dėl mūsų asmeninės naudos, o ne tam, kad atiduotume, ir kai matome, kad mums trūksta hašpaa jėgos, t.y. mumyse kyla noras ją gauti, mes norime užmokesčio už mūsų darbą, norime, kad Kūrėjas duotų mums tą užmokestį, t.y. norą atiduoti.

Ir kai mes turėsime tą jėgą, tą norą, mes sugebėsime gauti visą tą gėrį, kurį mums paruošė Kūrėjas, bet specialiai dėl to mes dirbti neprivalome, nes tai mums duoda pats Kūrėjas. Kai žmogus dvasiniuose pasauliuose kyla nuo pakopos ant pakopos, kiekvieną kartą jam reikia įgyti hašpaa jėgą, o daugiau jam nieko daryti nereikia.

Malonumo troškimas, kuris vadinamas indu, kli, susidarė iš šviesos, išeities pakopos, Kūrėjo, besivystant keturioms nuoseklioms noro ir ketinimo pakopoms. Kli savo kokybe ir dydžiu tiksliai atitinka į jį įeinančią šviesą. Ir šis visiškai sukurtas kūrinys, besijaučiantis savarankišku, vadinamas malchut, „kūriniu“.

Kai kūrinys pradėjo gauti Kūrėjo šviesą, jis tuoj suprato ir pajuto, jog Kūrėjas teikia jam malonumą, patenkina jį, o jis gauna ir mėgaujasi.

Iš vienos pusės, tai ne taip jau ir blogai: mažas vaikas viską gauna iš mamos. Mama jaučia malonumą duodama vaikui ir kad jis gauna, o vaikas mėgaujasi gavimu. Kas čia blogo? Kūrėjas ir kūrinys visiškai susijungę: vienas duoda, kitas gauna. Kai kūrinys gauna viską, ką duoda Kūrėjas, jis vadinamas Begalybės pasaulio malchut, t.y. begalinis iš Kūrėjo išeinančios šviesos gavimas.

Kūrėjas ir kūrinys visiškai tarpusavyje sujungti. Tačiau kuo gi jie skiriasi? Tokios būsenos kūrinys nėra savarankiškas, jis neprilygsta Kūrėjui, nes negali jausti tikrojo malonumo. Ir malonumas, kurį jis gauna, nėra nuolatinis – gavus iš karto dingsta.

Kad kūrinys būtų išvystytas iki būsenos, kai jaučiamas nuolatinis malonumas, t.y. kad pasitenkinimas būtų tobulas, pasitenkinimo priežastis turėtų būti ne kūrinyje. Tik tada malonumo troškimo dydis neribos kūrinio.

Priešingu atveju patiriamas malonumas tuoj pat gesina troškimą gauti malonumą. Troškimas ir malonumas vienas kitą anuliuoja. Išnyksta ir kli, ir šviesa.

Kaip padaryti, kad kli vis daugiau besimėgaudamas vis labiau trokštų malonumo ir turėtų galimybę jį gauti?

Malonumo šaltinis, jo priežastis turi būti ne kūrinyje. Tada kūrinys mėgausis tuo, kad atiduoda. Kuo daugiau jis atiduos, tuo daugiau mėgausis. Šis procesas begalinis.

Iš to aiškiai matyti, jog altruizmas ne šiaip išgalvotas, o yra natūrali būtinybė tobulam kli sukurti. Tik esant altruistiniam kli tuo pat metu galima patirti malonumą ir dar labiau to malonumo trokšti.

Kūrėjas, sukūręs Begalybės pasaulio malchut, atliko tik nedidelę darbo dalį. Dabar reikia išvystyti šį kli iki tobulumo: kad toliau gaudamas jis pradėtų atiduoti ir atiduotų be galo. Tada naujasis, siekiantis atiduoti kli ims gauti neribotai.

Begalinis šio proceso vyksmas įmanomas tik su sąlyga, kad abu atiduoda. Kūrėjas atiduoda tiesiogiai, nes Jis to nori ir gali. Jis turi ką atiduoti. Kūrinys atiduoda „atgaline kryptimi“, per atspindėtą šviesą (or chozer), t.y. gauna, kad atiduotų, mėgaujasi, nes tai vienintelė galimybė suteikti malonumą Kūrėjui. Gavimas yra meilės duodančiajam pasekmė.

Mes egzistuojame mūsų pasaulyje, pripildydami mažus egoistinius norus ir gaudami mažus malonumus. Prisipildydami tučtuojau liaujamės jų norėję. O ką daryti toliau? Iš aukščiau mums siunčia kitą norą, ir mes iš karto bėgame paskui jį lyg vergai, bandydami prisipildyti.

Besikartojantis norų atsiradimas ir trumpalaikis jų patenkinimas būtinas mūsų vystymuisi. Puikus pavyzdys vaikai: jiems iš prigimties kyla nauji troškimai, verčiantys eiti pirmyn ir pažinti. Kitaip žmogus nesivystytų. Kuo smalsesnė rūšis, tuo labiau ji išsivysto.

Toks laipsniškas norų vystymosi kelias yra labai ilgas, natūraliai besitęsiantis daugelį tūkstantmečių. Amžių amžiais žmonija eina nuo vieno noro prie kito, o pasiekusi tuoj pat trokšta daugiau.

Jei žmogui nekiltų naujas noras, jis greitai mirtų. Gamta negali egzistuoti, nesiekdama patenkinti naujo troškimo. Nes būsimo malonumo laukimas duoda akstiną viskam, suteikia varomąją jėgą, nuotaiką, energiją. Būsimoji šviesa, or makif, šviečia iš tolo, žadėdama įeiti ir pripildyti troškimą.

Keturi bendri troškimai:

1. Gyvūninių malonumų siekimas. To siekia ir gyvūnai: saugumas, ramybė, sotumas, seksas, šeima, vaikai.
2. Turto siekimas. Gyvūnai to neturi. Tačiau šis troškimas dar labai primityvus, nes žmogus įsivaizduoja turtą kaip priemonę tiems patiems gyvūniniams malonumams gauti. Bet paskutinė šio troškimo rūšis – tai jau abstraktaus turto siekimas.
3. Valdžios siekimas. Troškimas valdyti kitus, poreikis būti aukščiau savosios prigimties, pakylant ne virš savęs, o virš kitų.
4. Žinių troškimas, iškeliantis žmogų aukščiau gamtos, tačiau ne virš jo paties.

Kiekvienas žmogus turi šį troškimų rinkinį. Žmonės vieni nuo kitų skiriasi šių savo troškimų proporcija. Vyksta laipsniškas vystymasis nuo žemesniųjų prie aukštesniųjų troškimų. Troškimai veja žmogų pirmyn.

Jeigu žmogus supranta, jog neturi troškimo patirti malonumą, jei suvokia, kokio malonumo jam trūksta, jis labai kenčia – tiek, kiek įsivaizduoja malonumą, kurio neturi. Kiek daug žmonių nori padidinti seksualinius troškimus, suprasdami, kad galėtų gauti didelį malonumą. O kiek žmonių trokšta sumažinti poreikį valgyti, suprasdami, kad galėtų nekentėti, ribodami save!

Žmonės, nesiekiantys turto, valdžios, žinių, negali vystytis toliau tam, kad paskui atsirastų absoliutaus tobulumo troškimas. Todėl ir duodami mums šiame pasaulyje maži troškimai, kad juos vystydami galiausiai ateitume prie Kūrėjo.

Kabalistų troškimas kur kas stipresnis ir egoistiškesnis, juk jis išsivysto kaip šių keturių prigimtinių troškimų pasekmė. Kūrinys, žmogus, pats susikuria naująjį kli, atiduodantį, naująjį kūrinį. Šito Kūrėjas nesukūrė! Tai ir yra Kūrėjo tobulumas: Jis sukūrė kūrinį ir suteikė jam galimybę pakeisti save, išsiugdant naują troškimą – troškimą atiduoti, nesukurtą Kūrėjo iš pat pradžių. Tuo kūrinys tampa panašus į Kūrėją, pasiekia visišką tobulybę. Atvesti kūrinį į tokią būseną, vadinamą visišku, galutiniu išsitaisymu, yra kūrimo tikslas.

Kūrėjo kaip duodančiojo išaukštinimas suteikia galimybę padidinti malonumą gaunant iš Jo. Gaunamo malonumo dydis „sveria“ tiek, kiek mano akys suvokia duodančiojo šį malonumą „svorį“.

Viskas priklauso nuo kūrinio, nuo to, kiek jis aukština duodantįjį, t.y. Kūrėją. O kadangi Kūrėjas yra begalinis, tai be galo didėja ir troškimas atiduoti Jam, ir malonumas gaunant.

Pagal savo fiziologines galimybes visi žmonės lygūs. Iš išorės vertesnis vyras, kaubojus, nei silpnas inteligentas. Atmetę vidinį turinį, mes lyginame tik kūnus. Įmanoma persodinti organus, nepaisant kilmės, išsivystymo, savybių.

Atskirti žmones iš tikrųjų galima tik pagal jų vidų, protą, savybes. Negalima perkelti šitų savybių iš vieno į kitą. Galbūt kada nors bus galima perkelti mūsų pasaulio informaciją iš vienų smegenų į kitas, nes ji taip pat, kaip ir saugoma kompiuteryje, yra materiali. Mūsų atmintis yra tik kūno patirtis mūsų pasaulyje.

Išeidamas iš mūsų pasaulio ir vėl į jį grįždamas žmogus nekeičia nieko, išskyrus „marškinius“: siela liko, jis pakeitė jos „marškinius“.

Tai ir yra sielų persikūnijimas. Yra sielos, kurios ištaisė visas savo savybes, bet dėl ypatingosios paskirties privalo grįžti į žemę. Tačiau visi gimsta su egoistiniais troškimais ir niekas iš karto neateina į šį pasaulį kaip kabalistas ar pranašas.

Pirmas veiksmas, kurį atlieka kūrinys, eidamas Kūrėjo link – susitraukimas. Iš kūrinio visiškai pašalinama šviesa-malonumas, kūrinys nusprendžia, kad gaus tiktai tiek šviesos, kiek jis gali atiduoti Kūrėjui. Toks gavimas vadinamas atidavimu.

Gaudamas kiekvieną šviesos lašelį kūrinys turi matyti, jog malonumas, kurį jis patiria, išeina iš Kūrėjo, ir jis mėgaujasi, kadangi to nori Kūrėjas, taip pat ir tuo, jog suteikia Kūrėjui tokį malonumą, kokį Jis nori suteikti kūriniui. Tokiu atveju Kūrėjo noras suteikti malonumą kūriniui ir kūrinio troškimas patirti malonumą, kad suteiktų malonumą Kūrėjui, sutampa.

Kad prilygtų Kūrėjui, kūrinys – malchut dalosi į 600.000 sąlyginių dalių – sielų ir nutolsta nuo Kūrėjo tiek, kad nejaučia Jo. Atstumas tarp jos ir Kūrėjo skirstomas į 125 pakopas, kurių kiekviena sulaiko šviesą savyje. Už paskutinės, 125 pakopos, šviesa nejaučiama. Ir čia yra mūsų pasaulis.

„Mūsų pasaulis“ dar ne pasaulis, kuriame mes esame, o tokia dvasinė kūrinio būsena, kai žmogus pradeda jausti, jog jis visiškai izoliuotas nuo Kūrėjo, be galo atskirtas nuo Jo, žino, kad yra Kūrėjas, jaučia Jo nebuvimą.

Kaip tik iš šios būsenos, kai savo pastangų gauti Kūrėjo labui dėka kūrinys savarankiškai išvysto savyje troškimą atiduoti malonumą Kūrėjui, jis pats sukuria save, panašų į Kūrėją.

Kūrėjas sukūrė 125 pakopas, kuriomis pasauliai nusileidžia žemyn. Jokio savarankiško troškimo ir veiksmo iš kūrinio pusės kol kas nėra. Tiktai iš pačio žemiausio taško būdamas visiškai atskirtas nuo Kūrėjo, kūrinys pats, savo noru, pradeda kelią aukštyn tomis pačiomis 125 pakopomis, eidamas Kūrėjo link į begalybės pasaulio būseną, iš kurios jis išėjo.

Begalybės pasaulio malchut suskilo į 600.000 sielų, iš kurių kiekviena, vis labiau didindama norą atiduoti Kūrėjui, turi savarankiškai nueiti savo kelią nuo mūsų iki Begalybės pasaulio.

Ir kiekviena tokia dalelė, kuri jau pradėjo eiti šiuo keliu, vadinama kabalistu. Visą kelią šios dalelės turi nueiti būdamos mūsų fiziologiniame kūne. Ir kiekviena iš šių dalelių tol vilksis savo biologinį kūną, kol nepereis visų dvasinių būsenų.

Tada ir pačiame žemiausiame lygmenyje, gyvūniniame, atsivers Begalybės pasaulis, vadinamasis „žemės rojus“. Mūsų planetoje 7 milijardai fiziologinių kūnų. Kaip visiems 7 milijardams gali užtekti 600.000 sielų? Egzistuojančių biologinių kūnų skaičius, 7 milijardai, neturi nieko bendro su dalelių – sielų, vadinamų „tašku širdyje“, kiekiu. Jų, „apvilktų kūnais“, vienu metu gali būti vos keletas dešimčių. Kiti biologiniai kūnai vaikščioja kaip karvės ganykloje, besieliai.

600.000 – tai sąlyginis dalelių kiekis, į kurį suskilo malchut, ir kurios turi save taisyti. Šių malchut dalelių persikėlimas, perpylimas vyksta „kas akimirką“ (dvasiniame pasaulyje nėra laiko sąvokos ir todėl sunku paaiškinti šį procesą). Būtina pajausti tikrąją pasaulėdarą, tada nekils klausimų, patys viską galėsime pamatyti.

Dvasinių pakopų sistema sudaryta taip, kad žemesnėje pakopoje yra aukštesniosios pakopos dalis. Tiksliau sakant, žemesnė aukštesniosios pakopos dalis yra aukštesnėje žemesniosios pakopos dalyje, panašiai kaip du cilindrai iš dalies įeina vienas į kitą: viršutinis įeina iki pusės žemesniojo, kuris platesnis.

Tokia dvasinių pakopų struktūra yra visuose dvasiniuose pasauliuose – Acilut, Brija, Jecira, Asija. Paskutinioji pasaulio Asija dalis vadinama „šiuo pasauliu“ arba „mūsų pasauliu“. Ši pakopa ypatinga tuo, kad esantis joje nejaučia savyje aukštesniojo dalies. Ir nors viską, ką jaučia, gauna iš aukščiau, t.y. iš savo aukštesnės pakopos, tačiau jam atrodo, jog tai yra jo paties pojūčiai.

Tokioje pačioje žemiausioje pakopoje yra dauguma gyvenančių mūsų pasaulyje. Mūsų pasaulyje visi gimsta nejaučiantys aukštesniosios pakopos. Bet yra ypatingos asmenybės, sugebėjusios pajausti aukštesniojo dalį, kuri yra juose. Ši, tokio žmogaus jaučiama aukštesniojo dalis jo vadinama „mano Kūrėju“, „mano Sutvėrėju“, nes būtent taip jis suvokia aukštesnę pakopą – kaip savo Sutvėrėją.

Egzistuoja keturi aukštesniosios pakopos, arba, kaip ją paprastai vadina, Kūrėjo, pasireiškimo žemesniajai pakopai, žmogui, lygmenys:

• dviguba paslėptis, kai žmogus visiškai nesupranta, kad viskas, kas jame yra, ateina iš aukštesniosios pakopos, kurios jis visiškai nejaučia;
• paprasta paslėptis, kai žmogus supranta, kad viskas, kas jame yra, visos jo savybės ir pojūčiai ateina iš aukštesniojo: ir gėris – atlygis, ir blogis – bausmė už jo poelgius ir mintis;
• atskleidimas – kai žmogus aiškiai mato aukštesnės pakopos poveikį sau, t.y. jaučia savo Kūrėją ir mato, kad Kūrėjas jį myli;
• susiliejimas, kai aukštesnioji pakopa tiek atskleidžia savuosius veiksmus žemesniosios pakopos suvokimui ir pajautimui, t.y. žmogus taip pakeičia savo savybes, kad visiškai susilieja su aukštesniąja pakopa amžinoje meilėje.

Taigi visą kūrinijos raidą sudaro nuosekliai vienos į kitą įeinančių dvasinių pakopų, išsidėsčiusių nuo paties Kūrėjo iki mūsų pasaulio, stulpas.

Vienintelis kūrinys – žmogus. Gimdamas, žmogus visiškai nejaučia aukštesniosios pakopos. Viską, kas jį supa, jis jaučia kaip savo pasaulį, nesuprasdamas, jog visą tai jam nupaišo aukštesnioji pakopa, kad taip jam nori pasirodyti Kūrėjas.

Mokytojo padedamas, žmogus gali pradėti suvokti, kad tai, ką jis jaučia, ir yra pats Kūrėjas, bet tik labiausiai nuo Jo nutolusioje pajautos pakopoje.

Jei žmogus pradeda studijuoti kabalą, tai jėga, paslėpta tekstuose, veikia jį taip, kad jis ima suvokti, jog visi jo pojūčiai ateina iš Kūrėjo. Ir, nors jis dar aiškiai nejunta visų savo pojūčių bei minčių šaltinio, šitai suvokia.

Kabala nagrinėja kūrimą ir žmogaus kelią į jo sukūrimo tikslą – dvasinį pakilimą iki pat susiliejimo su Kūrėju. Nė vienas sutvėrimas pasaulyje neturi kito egzistavimo tikslo, nes pasaulyje viskas vyksta, kad būtų pasiektas šis tikslas.

Savaime suprantama, Kūrėjui nereikia žmogaus, kad išpildytų tai, kas Jo sumanyta, ir Jis gali valdyti žmogų gamtos dėsniais, be mūsų valios atvesti į Jo pageidaujamą būseną.

Tačiau Kūrėjas nori, kad žmogus, įsisąmonindamas, praeitų savo dvasinio augimo kelią bei sąmoningai jį pasirinktų, kad žmogus pats sukurtų save kaip dvasinę esybę iš to egoistiškumo ir niekingumo, su kuriais jis ateina į šį pasaulį iš Kūrėjo rankų.

Kabala yra dvasinio augimo instrukcija. Ši instrukcija tobula, nes duoda žmogui norą dvasiškai kilti, suteikia jėgų ir žinių, kaip tai padaryti.

Pasaulyje nėra nieko be viską savimi užpildančio Kūrėjo ir Jo sukurto žmogaus. Pasirodymas šiame pasaulyje yra pradinė žmogaus būsena, pirmasis jo atsiradimas. Po to iš mūsų pasaulio žmogus kyla į dvasinius pasaulius ligi pat Kūrėjo. Mūsų pasaulis yra pats žemiausias kūrimo taškas.

Kūrėjas sukūrė tik viena – norą patirti malonumą jaučiant Kūrėją. Tiksliau, noras pajausti Kūrėją patiria malonumą Jį jausdamas. Šis noras pajausti Kūrėją vadinamas siela.

Priklausomai nuo to, kiek šis noras pajausti jaučia Kūrėją, nustatomas jo nutolimas nuo Kūrėjo. Kadangi be Kūrėjo aplink šį norą daugiau nieko nėra, tai viskas, ką jis gali pajusti yra tik įvairūs Kūrėjo jautimo lygiai ir niekada kas nors kita.

Pats mažiausias Kūrėjo pajautimas sutvertajame, sieloje, nore Jį pajausti kyla, jeigu šis noras turi penkis egoistiškai riboto diapazono jutimo organus: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą.

Egoizmas, persmelkęs mūsų pojūčius, valdantis mūsiškį aplinkos supratimą, siaurina ir iškreipia visą mūsų Kūrėjo suvokimą, pateikdamas mums visiškai nuasmenintos gamtos paveikslą.