Trys kūno ir sielos teorijos

Visas paplitusias kūno ir sielos teorijas galima sujungti į tris toliau išvardintąsias.

1. Tikėjimo teorija

Tikėjimo teorija aiškina, kad, išskyrus sielą, arba dvasią, nieko nėra. Šios teorijos šalininkų nuomone, egzistuoja viena nuo kitos pagal savo savybes atskirtos dvasinės esybės, vadinamos „žmonių sielomis“. Siela egzistuoja savarankiškai dar iki nusileisdama ir įsikūnydama žmogaus kūne. Fizinio kūno mirtis neturi įtakos sielai, nes ji dvasinė ir elementari esybė. Šios teorijos šalininkų nuomone, mirtis – ne daugiau nei pradmenų, iš kurių sudaryta esybė, atsiskyrimas. Ir todėl siela siejama su materialiuoju kūnu, kuris yra tam tikrų pradmenų, kaskart atskiriamų kūno mirties, konstrukcija.

Siela, dvasinis darinys, esti elementari esybė, neturinti sudėtinių dalių ir todėl negalinti dalintis taip, kad tai paveiktų jos struktūrą. Iš to išplaukia, kad siela nemirtinga ir egzistuoja amžinai. Šios teorijos šalininkų manymu, kūnas yra tam tikras sielos – dvasinės esybės – apvalkalas. Siela įsikūnija, ir savo jėgas, savybes bei įvairius įgūdžius reiškia per kūną.

Taigi siela teikia gyvastį kūnui, verčia jį judėti ir apsaugo nuo bet kokių sužalojimų. Pats savaime kūnas nėra gyvastingas, jis neturi nieko, išskyrus negyvą materiją, kaip ir atrodo, kai siela jį palieka. O visi gyvybės ženklai, kuriuos mes matome žmogaus kūne, yra tik sielos jėgų apraiškos.

2. Dualizmo teorija

Šios teorijos šalininkai tiki dviem pradais. Laikoma, kad kūnas yra visiškai tobulas kūrinys. Jis gyvena, maitinasi, rūpinasi, kiek tai būtina, savo egzistencijos pratęsimu ir visiškai nestokoja jokios dvasinės esybės pagalbos.

Vis dėlto kūnas toli gražu nėra laikomas žmogaus esme. Žmogiškosios esmės pagrindą sudaro protinga siela, kuri, kaip ir pirmosios – tikėjimo – teorijos šalininkų manymu, yra dvasinė esybė.

Šios teorijos skiriasi tik kūno apibūdinimu. Šiuolaikinis mokslas rodo, kad visi būtini gyvybiniai poreikiai gamtos sutelkti pačiame kūne ir tai nepalieka vietos dvasinei sielos veiklai kūne, sielos funkcija apribojama vien įgūdžiais ir gerosiomis savybėmis.

Taigi dualizmo šalininkai tiki kartu abejomis teorijomis, tačiau teigia, kad siela kūno atžvilgiu yra pirminė – jų nuomone, kūnas kyla iš sielos ir yra jos tąsa.

3. Neigimo teorija

Neigimo teorijos laikosi tyrinėtojai, neigiantys kūne esant kokią nors dvasinę realybę ir pripažįstantys tiktai kūno materialumą. Jų tvirtinimu, žmogaus protas taip pat yra kūno padarinys.

Neigimo teorijos šalininkai vaizduojasi kūną panašų į patikimai veikiančią elektros mašiną su laidais, einančiais į smegenis. Visas mechanizmas priverčiamas judėti organizmui kontaktuojant su išoriniais dirgikliais ir valdomas smegenims apdorojant kūno pojūčius – „skausmą“ ar „malonumą“. Smegenys nurodo tam tikram organui, kaip reaguoti į išorinį poveikį. Viskas valdoma per nervus (laidus) ir prie jų prijungtas gyslas, siekiant atitolinti organizmą nuo skausmo ir priartinti prie malonumo šaltinio.

Neigimo teorijos šalininkų teigimu, būtent tokiu būdu žmoguje vyksta įsisąmoninimas ir formuojasi reakcija į įvairias gyvenimo situacijas. O mūsų smegenų jaučiami protas ir logika panašūs į proceso, vykstančio organizme, nuotrauką ar atspaudą. Proto ir logikos pojūtis yra neginčijamas žmogaus pranašumas ir tampa įmanomas dėl žmogaus išsivystymo, palyginti su gyvūnais. Taigi, šios teorijos šalininkų nuomone, protas ir jo veikla yra ne kas kita, kaip organizme vykstančių procesų rezultatas.

Su neigimo teorija sutinka ir dalis dualizmo teorijos šalininkų. Vis dėlto jie neigimo teoriją papildo tam tikra amžina dvasine esybe, vadinama „siela“. Jų tvirtinimu, siela yra žmogaus esmė ir įsikūnija kūne – apvalkale.

Bendrai paėmus, tokios yra teorijos, kuriomis remdamasis mokslas aprašo „kūno“ ir „sielos“ sampratas.

Kūnas ir siela kaip kabalos mokslo sampratos

Kabalos paskirtis yra atskleisti ją studijuojantiems žmonėms Aukštesnįjį pasaulį, beje, ne mažiau aiškiai ir patikimai, kaip kad gamtos mokslai atskleidžia žmogui mūsų pasaulį. Visas žinias apie Aukštesnįjį pasaulį mokslininkai kabalistai gauna betarpiškai darydami bandymus su savimi ir tyrinėdami patys save kaip medžiagą. Dėl šios priežasties kabalos moksle nėra nė vieno žodžio, kuris remtųsi teoriniu pagrindu. Visi šio mokslo teiginiai yra praktinio suvokimo rezultatas.

Žinoma, žmogus iš prigimties linkęs abejoti. Bet kokia išvada, kurią aiškiai nustato žmogaus protas, laikui bėgant sukelia abejonių. Iš to kyla teoretizavimas ir ankstesniems faktams paaiškinti daroma kita išvada, kuri kažkurį laiką laikoma neginčytina.

Jeigu žmogus geba abstrakčiai mąstyti, jis visą savo gyvenimą tame rate ir sukasi. Vakarykščių išvadų akivaizdumas šiandieną darosi abejotinas, o įsitikinimas šiandienos tiesų tikrumu pavirs abejonėmis rytoj.

Taigi neįmanoma remiantis absoliučiu akivaizdumu prieiti logiškos išvados, kuri galios ilgiau nei „šią dieną“.

Atskleista ir paslėpta

Šiuolaikinis mokslas jau suprato, kad mus supančioje tikrovėje nėra nieko absoliučiai akivaizdaus. O kabala visada draudė teoretizavimą ir teorinių išvadų taikymą netgi prielaidų lygmeny.

Mokslininkai  kabalistai skirsto mokslą į dvi dalis: atskleistą ir paslėptą.

Atskleistąją mokslo dalį sudaro visa, ką mes suprantame tyrinėdami remdamiesi praktiniu pagrindu, nekurdami jokių teorijų, įsisąmonindami vien praktinius, eksperimentinius duomenis bei iš to išplaukiančias išvadas.

Paslėptąją mokslo dalį sudaro žinios, kurias mes suvokėme patys ar gavome iš patikimų šaltinių, tačiau šių žinių nepakanka tam, kad galėtume perprasti ir analizuoti iš sveiko proto pozicijų. Šios dalies žinios laikinai priimamos kaip „tikėtinas dalykas“ ir jokiu būdu netyrinėjamos, nes šiuo atveju tyrinėjimas būtų grindžiamas ne praktiniu pagrindu, o teoriniais išvedžiojimais.

Vis dėlto terminai „atskleista“ ir „paslėpta“ mokslo dalys“ nurodo ne tam tikras žinių rūšis, o žmogaus suvokimą. Tos žinios, kurias žmogus atskleidė realiais praktiniais tyrinėjimais, vadinamos „atskleistomis“. O žinios, kurios vis dar yra už žmogaus pažinimo ribų, vadinamos „paslėptomis“.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad niekada nė vienoje kartoje nebuvo žmogaus, kurio žinių nesudarytų šios dvi dalys – atskleistoji ir paslėptoji. Atskleistąją žinių dalį buvo leidžiama studijuoti ir tirti, nes tam egzistavo realus pagrindas. O paslėptąją dalį buvo draudžiama net mėginti tirti, nes žmogus tikrajam jos tyrimui neturi jokio realaus pagrindo.

Draudimas taikyti įprastus mokslus

Mes turime teisę taikyti tik tas žinias, kurios buvo praktiškai patikrintos, t. y. dėl kurių realumo ir tikrumo negali kilti jokių abejonių.

Dėl šios priežasties yra nepriimtinos „sielos ir kūno“ sampratų išvados, prieitos pirmiau išvardintų trijų teorijų pagrindu, nes jos remiasi religiniais samprotavimais. Iš tikrųjų mokslinės žinios apie sielą ir kūną gali būti įgyjamos tik taikant kabalos mokslo metodiką. Kadangi jos įgyjamos bandymų būdu ir yra praktiškai patvirtinamos, tai netenka abejoti ir jų patikimumu. Tokių žinių neįmanoma gauti kokiu nors kitokiu, „dvasiniu“ būdu.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, tam tikrose ribose galima taikyti tik trečiąją teoriją, kuri aiškinasi dalykus, išskirtinai susijusius su kūnu,  ir tik tuos duomenis, kurie įrodyti bandymais ir dėl kurių nekyla jokių abejonių. Bendrų loginių aiškinimų ir bet kokių teorijų naudojimas kabaloje draudžiamas.

Trečiosios – neigimo – teorijos kritika

Išsilavinusio žmogaus savimonei neigimo teorija svetima, nes ignoruoja asmenybę ir žmogų vaizduoja kaip mašiną, judėti verčiamą išorinių jėgų. Pagal šią teoriją, suprantama, kad žmogus negali laisvai rinktis savo norų, jį visiškai kontroliuoja gamtos jėgos, visus veiksmus jis atlieka verčiamas ir nesulaukia nei atlygio, nei bausmės už savo poelgius, nes atlygio ir bausmės dėsnis veikia tik tuos, kurie turi pasirinkimo laisvę.

Ši teorija svetima tiek religingiems žmonėms, tikintiems Kūrėjo bausme ir atlygiu ir įsitikinusiems jų geru tikslu, tiek ir nereligingiems. Juk, anot šios teorijos, mes, būdami protingi, esame žaisliukai aklos gamtos rankose, kuri mus veda nežinia kur!

Taigi šios teorijos pasaulis nepriėmė. Manoma, kad kūnas, kuris, pagal trečiąją teoriją,  vadinamas „mašina“, nėra tikrasis žmogus, o žmogaus esmė, jo „aš“ yra nematoma ir nejaučiama amžina dvasinė esybė, paslėpta forma esanti kūne.

O kaip ši dvasinė esybė gali išjudinti kūną? Juk, remiantis pačia filosofija,  dvasia neturi jokio kontakto su materija ir niekaip jos neveikia.

Taigi nei filosofija, nei metafizika negali pateikti sprendimo dėl sielos.

Išvados

1. Visa, ką jaučia žmogus, juntama penkiais jutimo organais. Visuminis penkių jutimo organų gautas vaizdas atsiduria smegenyse, analizuojamas, palyginamas su tuo, kas jau žinoma, ir pateikiamas sąmonei kaip paties žmogaus ir aplinkinio pasaulio paveikslas. Taigi ir savo kūną, ir visą aplinką žmogus suvokia kaip penkių jutimo organų pojūčių rezultatą. Nei pats kūnas, nei aplinkinis pasaulis kaip tokie neegzistuoja – jie yra mūsų pojūčių pasekmė. Baal Sulamas rašo: „Aš jaučiu save tvirtą ir esantį tam tikrų matmenų todėl, kad mano pojūčiai taip man mane pateikia.“

2. Jeigu žmogus visiškai neturėtų jutimo organų, jis nejaustų savęs. O jeigu jutimo organai būtų kitokie (kitos jutimo kokybės ir kiekybės), tuomet žmogus save jaustų kitaip, kūno ir aplinkinio pasaulio suvokimas atitiktų juslių teikiamus pojūčius.

3. Visa, ką žmogus jaučia penkiais jutimo organais, vadinama „atskleista“. Žinoma, kiekvienam individui atskleista skirtingai, priklausomai nuo jo jutiminio ir protinio išsivystymo.

Atskleista gali būti:

• atskirų asmenų, individų;
• bendrai – atskleista visos žmonijos kiekviename konkrečiame jos vystymosi etape.

4. Tai, kas dar neatskleista, bet potencialiai gali būti atskleista ateityje, vadinama „paslėpta“. Tai skirstoma į dvi rūšis:

• ką galėsime atskleisti kada nors ateityje savo penkiais jutimo organais;
• ko niekada negalėsime atskleisti savo penkiais jutimo organais.

5. Tai, kas neatskleidžiama mūsų penkiais jutimo organais, gali būti atskleista šeštuoju jutimo organu. Kiekvienas žmogus savyje turi šeštojo jutimo organo užuomazgą, kurią gali išugdyti. Kabala yra šeštojo jutimo organo ugdymo metodika. Panašiai kaip penkiomis juslėmis jaučiamas kūnas ir aplinkinis pasaulis, šeštojo jutimo organo pojūtį irgi sudaro dvi dalys:

• „kūno“, vadinamo siela, pojūtis;
• „aplinkos“, vadinamos Aukštesniuoju pasauliu, pojūtis.

Aukštesniojo pasaulio pojūtis suvokiamas kaip amžinybės, tobulybės, absoliutaus pažinimo pojūtis.