Tik jei aš duodu tau dalelę ir tu duodi man dalelę, tik tada gausime savo daleles, o kitaip – ne!
Kai žmogui sakoma, kad visi turime susivienyti į vieną organizmą, vieną kūną, jis išsigąsta: „Juk tuomet prarasiu savo individualybę? Kurgi bus mano „Aš“? Mano asmenybė nebeegzistuos?“ Jis nesupranta, jog šitaip vienydamasis ne praras, o, atvirkščiai, suras save.
Kas yra laisvė? Vaikai įsivaizduoja, kaip gera būti suaugusiu: pats vairuoji automobilį arba net lėktuvą, pats darai viską ką nori. Jiems atrodo, kad būti suaugusiu reiškia būti laisvu – juk nebepriklausai nuo tėčio ar mamos.
Kai ginčijantis pritrūkstama protingų argumentų ir nebėra kaip prieštarauti, pasijuntama bejėgiu, belieka tik vožti į dantis priešininkui – ir nesvarbu, kuris iš mūsų teisus. Tačiau mes su jumis jau užaugome ir kas minutę nesipešame kaip vaikai. Ieškome kitų būdų susikalbėti.
Kokie tie siūlai, kurie mus riša, per kuriuos jaučiame kitą žmogų? Iš tikrųjų nėra jokių siūlų! Esame vienas kūnas ir niekuo vienas nuo kito nesiskiriame. Šis pasidalijimas – tik iliuzija, kurią piešia mūsų ego...
Bet koks gyvas padaras, nuo paties primityviausio iki paties tobuliausio, jausdamasis egzistuojąs, taip pat jaučiasi ir laisvas. Nė viena, net pati mažiausia skruzdėlė arba mažytis kūdikėlis nesijaučia nelaisvas. Tiktai jei imsi jį varžyti, neleisi vystyti noro, jis pajus, kad kažkaip jį valdai.
Žmonėms, kurie kančiomis verčiami judėti į priekį, vienijimasis yra išsigelbėjimo galimybė. Dabar žmonijai gresia labai dideli vargai. Kad nuo jų išsigelbėtų, žmonės bus pasiryžę susivienyti.
Visi esame tik paprasti gamtos įsakymų vykdytojai. Bet, kita vertus, gamtos tikslas – pakelti žmogų į aukščiausią raidos pakopą.
Šiandien taip sparčiai smunkama dėl pasaulinės krizės, kad problemos šeimoje su tais, kurie prieš ir „už“ kabalą, labai paprastai išsispręs, jei žmogus paaiškins, jog kabala pateikia dabartinės krizės sprendimą, – tokia jos paskirtis ir tik dėl to ji, daug tūkstantmečių buvusi slapta, atsiskleidė.
Jeigu žmonės siekia atskleisti šio gyvenimo prasmę ir, neatrasdami jos, jaučia gyvenimą sunkų ir tamsų, mes džiaugiamės galėdami jiems paaiškinti, kaip pasiekti laimę.
Viena vertus, mums siūloma sekti asmenybe, kita vertus – dauguma. Žinoma, asmenybės tobulesnės, jos gali pasakinėti, ką verta daryti. Galbūt jie su savo įžvalgomis bei filosofija ir yra teisūs, tačiau visuomenė nepajėgi įvykdyti jų rekomendacijų.
Bendruomenės, norinčios kažkaip padėti žmonijai, griauna ją labiau nei padeda. Jeigu noras padaryti artimui kažką gero kyla iš egoizmo, jis žlugdo artimą.
Mūsų pasaulyje kiekvienas, nuo kūdikio iki suaugusiojo, ir netgi gyvūnas, augalas ar akmuo stengiasi geriausia, optimalia forma išsilaikyti tarp jį veikiančių jėgų siekdamas pačios patogiausios būsenos
Jeigu yra vaistas nuo ligos, tai išgis tik tas, kuris jį reguliariai vartoja tikėdamas, jog gavo iš visų ligonių gydytojo, kuris tyčia atskleidžia mums ligą – ligos įsisąmoninimą, kad priimtume Jo vaistą.
Matome, kad pasaulis išgyvena krizę po krizės, užgriūva įvairiausios problemos, bet niekas nesusimąsto, jog galbūt visa tai lemia ypatinga priežastis, jog tai teisinga ir galbūt mes to verti.
Skaityti daugiau...
|