Pratarmė

Pateikiame jums naują mokymosi priemonę, sudarytą vadovaujant mokslininkui kabalistui, profesoriui, Tarptautinės kabalos akademijos vadovui, keletą tūkstantmečių gyvuojančios klasikinės kabalos mokyklos tęsėjui Michaeliui Laitmanui. Michaelis Laitmanas šio mokslo srityje atlieka šiuolaikinius tyrimus, kurie jau pelnė tarptautinį pripažinimą. Jis yra Tarptautinės išminčių tarybos bei daugelio kitų tarptautinių organizacijų narys.

Sudarydami šį vadovėlį autoriai pirmą kartą pabandė sistemingai išdėstyti klasikinės kabalos skyrius šiuolaikinio mokslo kalba. Vadovėlis sudarytas pagal Michaelio Laitmano knygas ir Tarptautinėje kabalos akademijoje skaitytas paskaitas. Vadovėlis yra papildytas brėžiniais, informacinėmis nuorodomis, nuorodomis į pamokų vaizdo ir garso medžiagą bei į rašytinius klasikinės kabalos šaltinius.

Čia išdėstyta medžiaga rekomenduojama tiek savarankiškoms studijoms, tiek kaip mokslo priemonė Tarptautinės kabalos akademijos paskaitų klausytojams. Ji taip pat atveria galimybę giliau studijuoti originalius didžiųjų kabalistų veikalus – „Knygą Zoar“, „Dešimties sfirot mokymą“ ir kt.

 

Turinys:

1 dalis. Kabalos pagrindai

Įvadas

Mokymosi tikslas

Pagrindiniai kabalos skyriai

Istorinis kabalos aspektas

Kabala kaip supanašėjimo su gamta metodika

Kabalos esmė

Kabalos mokslo objektas

Aukščiausio tikslo pasiekimo keliai

Dvi sistemos: nusileidimas ir pakilimas

Esminiai pasaulio sistemos elementai

Kuo remiasi kabala

Realybės problema kabaloje

Abstraktūs pavadinimai

Šakų kalba

2 dalis. Studijų procesas

Įvadas

Dėstytojo ir mokinio sąveika

Dėstytojo vaidmuo kabaloje

Kabalistinės knygos

Trumpas Baal Sulamo veikalų aprašymas

Ką reiškia mokytis?

Kabalos mokymosi tikslas

Mokymosi procesas

Pamoka

Šviesos veikimas

Teisingas būdas studijuoti kabalos tekstus

Namų užduotis

Mokymosi galimybės

 

Įvadas

Žmogus pažįsta pasaulį 5-iais jutimo organais. Jis panašus į juodąją dėžę[1], kuri suvokia tik tai, kas patenka į ją iš išorės. Informacija, kurią mūsų jutikliai perduoda į uždarą sistemą, yra registruojama, apdorojama ir analizuojama. To, ko nefiksuoja jutimo organai, mes nejaučiame.

Supanti tikrovė veikia mus nuolatos, jos poveikis iš tikrųjų lieka mums mįslė. Mes juntame tik savo reakciją į jį, todėl mūsų pažinimas yra uždarytas mūsų viduje ir neleidžia susidaryti objektyvios nuomonės apie išorinę realybę. Mus pasiekiančius duomenis apdorojame pojūčiais, ir tiek.

Visi egzistuojantys technikos prietaisai tik truputį praplečia mūsų galimybių ribas, bet neleidžia iš esmės išeiti už šių ribų. Prietaisais neįmanoma sukurti naujo jutimo organo. Mes net negalime įsivaizduoti, kokią pamatytume mus supančią tikrovę, jei turėtume kitokius jutimo organus.

Po atitinkamo visų patirtų įspūdžių apdorojimo vaizduotėje atsiranda vidinis vaizdinys, kurį vadiname „mūsų pasauliu“. Šis vaizdinys labai subjektyvus ir neturime galimybės palyginti jo su objektyvia realybe.

Todėl mūsų pažinimą visada riboja mūsų pojūčiai, pagrįsti penkių jutimo organų galimybėmis. Tai bendra visiems žmonėms ir leidžia mums palaikyti santykius, keistis žiniomis, dalytis įspūdžiais, vienam kitą suprasti.

Mūsų jutimo organai, tiksliau – informacijos rinkimo organai, informaciją atsirenka ir apdoroja tik pagal asmeninės naudos kriterijų.

Visi organizmai sudaryti taip, kad vienintelis jų noras yra patirti malonumą. Noras patirti maksimalų malonumą – tai pagrindinis dėsnis, egzistuojantis visuose gamtos lygmenyse –negyvajame, augaliniame, gyvūno, žmogaus.

Ar gali žmogus išvystyti savyje papildomą jutimo organą, kuriuo galėtų suvokti visą supančią realybę?

Kabala ir yra laiko kruopščiai patikrinta, moksliškai pagrįsta metodika, kuria remdamiesi galime išvystyti papildomą jutimo organą. Ji suteikia galimybę gauti papildomos informacijos apie viską, kas egzistuoja išorinėje pasaulio sistemoje. Įsisavinę šį metodą imsime visiškai kitaip suvokti supantį pasaulį: nepriklausomai nuo mūsų subjektyvaus egoistinio suvokimo.

Kabala – pats artimiausias žmogui mokslas. Ji paaiškina, dėl ko žmogus gyvena: kodėl gimsta, kodėl gyvena, iš kur atėjo, kur išeina nuėjęs savo kelią žemėje ir kokia jo gyvenimo prasmė.

Taigi, kabala – tai dvasinių pasaulių[2] ir mūsų pasaulio, kaip jų pasekmės, suvokimo metodika. Kabala ne tik teikia mums žinių apie dvasinius pasaulius, bet ir pats mokymosi procesas vysto mumyse papildomą jutimo organą, kuriuo galime užmegzti abipusį ryšį su Aukštesniojo valdymo sistema.

Kabala nėra teorinis ar abstraktus mokslas, ji neatskiriama nuo praktikos: žmogus pats savyje suvokia, kas jis, kokia jo prigimtis ir ką jam būtina savyje pakeisti. Negali būti jam nieko artimiau už šias žinias, padedančias pažinti save, savo dalią ir objektyvios realybės pasaulį.

[1] „Juodoji dėžė“ (kibernetika) – sistema, kurioje tyrėjui prieinama tik įeinanti ir išeinanti informacija, o vidinė sandara gali būti nežinoma.

[2] Dvasinis pasaulis – pasaulis, egzistuojantis pagal davimo savybės dėsnius, kurį sudaro ir kuriame veikia vien tik materija neapvilktos jėgos ir jausmai.

*************************************************************

2. Mokymosi tikslas

Pateikta mokymosi medžiaga skirta savarankiškam mokymuisi. Pagrindinis tikslas – kabalos žinių įgijimas remiantis pirminiais šaltiniais ir tyrimo medžiaga.

Šiam tikslui pasiekti mokymo programoje numatyta pažintis su kabalos mokslo metodiniais principais, jos kilmės istorija, pagrindinėmis sąvokomis, terminais bei teiginiais, atitinkančiais tradicinę akademinę kryptį.

************************************************************

3. Pagrindiniai kabalos mokslo skyriai

Kabalistai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Tačiau, pasitelkę tam tikrą metodiką, jie atliko tokį vidinį darbą, kad pradėjo jausti objektyvų išorinį pasaulį. Apie tai jie ir kalba savo veikaluose, supažindindami mus su dvasinių pasaulių sistema. Kaip ir bet kuriame moksle, kabaloje yra teorinė ir praktinė dalys, turinčios savo kalbą, sąvokas, savarankiškus tyrimo instrumentus, eksperimentus ir lyginamąją analizę.

Iš viso yra penki pasauliai, penki pažinimo lygmenys. Jie visi, kaip rašoma „Knygoje Zoar“ – pagrindiniame kabalos šaltinyje, – yra žmogaus viduje ir sudaryti pagal vieningą schemą. Kiekvienas pasaulis yra ankstesniojo pasekmė. Viskas, kas egzistuoja mūsų pasaulyje – bet koks atomas, ląstelė, organizmas, – dvasiniuose pasauliuose turi savo šaknį, prototipą.Aukštesniuosiuose pasauliuose nėra materialių sąvokų, ten egzistuoja vien jėgos, formuojančios mūsų pasaulio objektus ir mūsų pojūčius.

Tarp Aukštesniojo pasaulio (priežasties, šaknies) ir jo pasekmės (šakos) mūsų pasaulyjeegzistuoja tam tikras tikslus ryšys. Todėl bet kokią viršuje esančią šaknį mes galime atvaizduoti jos šaka mūsų pasaulyje. Šiuo principu pagrįstas informacijos perdavimas, vadinamas „šakų kalba“, kuria parašyti pagrindiniai kabalos veikalai („Knyga Zohar“, „Gyvybės medis“ ir kt.).

Kabalą sudaro trys pagrindiniai skyriai, ir kiekviename iš jų kalbama apie Bendro pasaulio sandaros Dėsnio pažinimą. Yra skyrius, kuris studijuoja laipsnišką pasaulių[1] ir impulsų nusileidimą žemyn[2], iki pat mūsų pasaulio. Jis be išimties tiria tik Aukštesniuosius pasaulius: jų funkcionavimą, valdymą, poveikį mums; tai, kokį savo veiksmais darome poveikį Aukštesniesiems pasauliams ir kokia yra jų atgalinė reakcija.

Kitas kabalos skyrius studijuoja sielos[3], žmogaus vidinės dalies, priklausančiosAukštesniajam pasauliui,  išvystymo metodiką.

Visi procesai, susiję su sielos nusileidimu iki fizinio kūno, išėjimu iš jo po biologinės mirties ir nusileidimu į naują kūną, vadinasi „sielų ciklais“. Kūnų atžvilgiu tokios sąvokos nėra.

Kabalos skyrius, kuriame dvasiniams procesams aprašyti parengtas matematinis (sąvokinis) aparatas, leidžia kabalistui studijuoti jų poveikį sau, analizuoti, graduoti, lyginti jį iš viršaus pasiekiančius signalus su savo reakcijomis į juos.

Matematinį aparatą sudaro:

• gematrijos – pasaulių ir sielos dvasinių būsenų skaitmeninės išraiškos;
• dvasinių pasaulių ir sielos būsenų bei tarpusavio įtakos priklausomybių grafikai;
• visokių galimų pasaulių ir sielos junginių lentelės, matricos.

Žmogus, pakilęs iš mūsų pasaulio lygmens iki Aukštesniųjų dvasinių pasaulių pajutimo, pradeda jausti vieningą sistemą ir vieną kūrimo sumanymą. Tačiau, vos tik pradėjęs kabalos studijas, dar prieš pajusdamas dvasinės erdvės buvimą, žmogus jau ima suprasti, kad neįgijęs papildomo jutimo organo negalės išeiti už savo pasaulio ribų.

Galutinis šio mokslo studijų tikslas toks: aukščiausio malonumo patyrimas, savo tobulos būsenos pasiekimas, absoliutus pažinimas ir kaip visa to išdava – visiška žmogaus vidinės (žmogaus sielos) ir išorinės sistemos, vadinamos „Kūrėju“, pusiausvyra.

Per tūkstančius mūsų pasaulio egzistavimo metų kiekviena karta skyrėsi nuo ankstesnės vis egoistiškesniu sielos charakteriu. Kadangi Kūrėjo arba Aukščiausio dėsnio suvokimas vyksta pačioje sieloje, jai kokybiškai kintant atitinkamai keičiasi ir dvasinių pasauliųsuvokimo metodika.

[1] Nusileidimas – atitolimas nuo pirminės būsenos.

[2] Pasauliai – Kūrėjo pasislėpimo dydžiai, lygmenys.

[3] Siela – dvasinis organas, laipsniškai gimstantis mūsų pasaulio žmoguje. Sielos gimimas reiškia laipsnišką dvasinių jėgų poveikio pajutimo išvystymą, Kūrėjo minimalaus suvokimo atsiradimą.

************************************************************

4. Istorinis kabalos aspektas

 Kabalos, kaip ir daugelio kitų senovės mokymų, ištakų reikia ieškoti Mesopotamijoje – žmonijos kultūros lopšyje. Neatsitiktinai ši vieta ir šiandien yra priešiškų interesų susikirtimo centras.

Kabala atsirado maždaug prieš 4000 metų. Vėliau jos žinios buvo beveik pamirštos, o mūsų dienomis jos tarytum atsiskleidžia iš naujo.

Visą žmonijos istoriją nusako egoizmo vystymasis. Būtent šis veiksnys spiria mus studijuoti supančią aplinką, kai siekiame realizuoti augančius egoistinius norus. Skirtingai nuo mūsų pasaulio negyvosios, augalinės gamtos ir gyvūnijos, žmogus per savo trumpą gyvenimą nuolatos keičiasi – tiek iš kartos į kartą, tiek individualiai. Jo egoizmas vystosi penkiomis augančiomis pakopomis.

Senovėje žmogus dar nebuvo toks egoistiškas, kad susipriešintų su gamta. Jis netgi be žodžių, tarytum telepatiškai, tam tikru dvasiniu lygmeniu juto visą jį supančią aplinką, ir šita abipusė vienybė buvo jo bendravimo su gamta kalba.

Atsidūręs pirmoje egoizmo augimo pakopoje, žmogus pajuto norą pavergti gamtą savo valiai, o ne ją atitikti. Alegoriškai tai aprašyta kaip noras pastatyti Babelio bokštą iki dangaus. Išaugęs egoizmas atplėšė žmogų nuo gamtos. Vietoje to, kad pašalintų vis augančią priešybę gamtai, žmogus nusprendė galėsiąs egoistiškai perprasti sutvėrimo sumanymą: ne egoizmo ištaisymo keliu, o užvaldydamas jį supantį pasaulį. Tuo pačiu jis savąjį „Aš“ nukreipė prieš gamtą ir visuomenę. Galiausiai žmogus pradėjo nebesuprasti gamtos, prarado vienybės ir artumo su jį supančiais žmonėmis jausmą. Vietoje meilės kilo neapykanta, susvetimėjimas, atsiskyrimas, ir vieninga senovės tauta susiskaldė į daugybę nacijų.

Šventajame Rašte[1] metaforų kalba tai išreikšta taip:

„Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Senaaro krašte ir ten apsigyveno. Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo VARDĄ, prieš išsiskirstydami į visus kraštus.“

Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, ir tarė: „Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!“ Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie liovėsi statę miestą.

Juozapas Flavijus savo knygoje „Žydų senovės“[2] rašo:

„Nimrodas kvietė tautą nepaklusti Viešpačiui. Jis patarė pastatyti bokštą didesnį, nei gali pakilti vanduo, jei Viešpats vėl užtvindytų žemę, ir taip atkeršyti Viešpačiui už protėvių žūtį. Minia sutiko ir paklusnumą Viešpačiui ėmė laikyti gėdinga vergyste. Su dideliu noru ėmėsi bokšto statybos. Matydamas, kad žmonės, pamokyti tvano, nepasitaiso, Viešpats padarė juos įvairiakalbiais – jie nebesuprato vienas kito ir išsiskirstė. Vietą, kurioje statė bokštą, dėl ten įvykusio kalbų sumaišymo pavadino „Babilonu“.“

XX a. pradžioje vokiečių archeologas Robertas Koldevėjus Babilone atrado bokšto griuvėsius, kurių matmenys buvo 90, 90 ir 90 metrų. Taip pat Herodotas, gyvenęs V a. prieš mūsų erą, aprašė tokių pačių matmenų 7 aukštų piramidę. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad Babilono centre buvo išsidėstęs šventyklos miestas Esagila, o jo centre Babelio bokštas – aukščiausiosios dievybės Marduko šventykla. Ji vadinosi Entemenanki, kas reiškia „dangaus ir žemės pamatus“.

Esagila, kurioje buvo siekiama tikrojo Dievo suvokimą pakeisti priešinga Jo esmei religija, buvo viso tuometinio pasaulio religinis centras. Astrologija, horoskopai, būrimas, skaičių magija, spiritizmas, mistika, kerėjimas, užkalbėjimai, nužiūrėjimai, bendravimas su piktosiomis dvasiomis – visa tai kilo Esagiloje ir pasiekė mūsų laikus. Būtent dabar vėl suklestėjo visi šie prietaringi tikėjimai.

Nuo tada žmogaus egoizmas yra gamtos, visiško altruizmo[3], opozicijoje. Vietoje to, kad savimeilę pakeistų nesavanaudiškumu ir išsitaisytų supanašėdami su gamta, žmonės bando dirbtinai nuo jos apsisaugoti. Tuo tikslu jie vysto mokslą ir technologijas. Žmonių nenoras taisytis, jų siekis valdyti gamtą ir yra vadinamas „Babelio bokšto statymu“, kuris tęsiasi iki šiol.

[1] Pradžios knyga,11,1-9

[2] Juozapas Flavijus. Žydų senovės. 2-ų tomų veikalas. 1 tomas, pirma knyga, 4 skyrius. М. Ladomir: АSТ, 2003.

[3]Altruizmas = (altruistinis noras) – noras atiduoti, veiksmai su ketinimu vardan Kūrėjo.

*********************************************************

5. Kabala – supanašėjimo su gamta metodika

Kabalos mokslas atsirado tada, kai kilo būtinybė ištirti egoizmo augimo žmoguje priežastis. Kabala tvirtina, kad visos esamybės savybė – egoistinis noras patirti malonumą. Bet natūraliu būdu to neįmanoma įgyvendinti, nes pasireiškiantis malonumas anuliuoja norą ir dėl šios priežasties tampa nebejuntamas. Panašiai kaip valgomas maistas mažina alkio jausmą, o kartu su juo išnyksta ir patiriamas malonumas.

Kadangi nejausdamas malonumo žmogus egzistuoti negali, jis yra priverstas nuolatos kultivuoti savyje naujus norus, kad juos įgyvendindamas galėtų patirti malonumą. Šis nenutrūkstamas, bergždžias malonumo vaikymasis ir sudaro visą mūsų gyvenimą. Nusivylimai ir tuštuma sukelia depresiją, priveda prie narkotikų vartojimo.

Senovės išmintis alegoriškai pasakoja, kad žmonija yra sutverta kaip viena būtybė; turima galvoje, jog visi žmonės iš pradžių buvo susiję. Gamtos pozicija mūsų atžvilgiu būtent tokia ir yra – kaip vieno žmogaus atžvilgiu. Šis integralus pavidalas vadinamas Adam, nuo žodžio „domė“, kuris aramitu – senovės Babilono šnekamąja kalba – reiškia „panašus į Kūrėją“. Iš pradžių sutverti kaip vienas žmogus, dėl augančio egoizmo mes laipsniškai praradome bendrumo jausmą ir, atsiskyrimą išvystę ligi neapykantos, atitolome vieni nuo kitų.

Pagal gamtos sumanymą, egoizmas turi augti mumyse tol, kol mes suvoksime savo pražūtingą susiskaldymą. Globalizacija šiandien mums akivaizdžiai demonstruoja tai, kad, viena vertus, visi esame vieni su kitais susiję, kita vertus, mus skiria pernelyg išaugęs egoizmas.

Tačiau kam gi reikėjo iš pradžių sutverti mus kaip vieną kūrinį, o po to skaidyti į egoistiškas, viena nuo kitos atsiskyrusias asmenybes? Priežastis ta, kad tiktai šitaip galime pamatyti savo visišką priešingybę pagrindiniam gamtos dėsniui – visiško altruizmo dėsniui ir suprasti egoizmo niekingumą, ribotumą ir beviltiškumą. Būtent tokiu būdu galime pradėti neapkęsti savo egoistinės prigimties, kuri mus skiria. Mums patiems būtina panorėti susivienyti, savo esmę paversti altruistine, tapačia pagrindiniam gamtos dėsniui.

Kaip egoistiškos ląstelės, besijungdamos į vieną kūną, anuliuoja savo asmeninį egoizmą viso organizmo egzistavimo labui, galiausiai jaučia visą jo gyvenimo pilnatvę, taip ir žmonės privalo pasiekti vienybę. Tiktai tada jie pajus ne savo žemišką būtį, o amžiną gamtos egzistenciją, iki kurios lygmens jiems būtina pakilti.

Tai daryti mus ragina senovės principas: „Pamilk artimą kaip save patį.“ Ši taisyklė gyvavo iki Babelio bokšto statymo, o vėliau tapo visų religijų ir visuomeninės moralės, išaugintų senovės Babilono išminties dirvoje, pagrindu. Vadovaudamiesi šiuo principu, nė vienas iš mūsų nebelieka pavieniais egoistais, o jaučia bendro organizmo gyvenimą – Adomą, panašų į Kūrėją, t. y. amžiną gamtos egzistavimą.

Senovinėje kabalistinėje „Knygoje Zoar“ sakoma, kad XX amžiaus pabaigoje žmonija pasieks maksimalų egoizmo išsivystymą ir maksimalų nusivylimą tokiu gyvenimo būdu. „Knyga Zohar“ tvirtina, kad tada ateis laikas atskleisti žmonijai kabalą kaip mokslinę supanašėjimo su gamta metodiką.

Visų epochų kabalistų paskirtis – adaptuoti šį mokslą bei jo teikiamą Kūrėjo suvokimo metodiką, koreguojant pagal tuo metu gyvenančios kartos sielų charakterį.

Naujos kabalistinės metodikos kūrėjas buvo didysis kabalistas RAŠBI (II a., visas vardas – rabbi Šimon bar Jochai). Tuo metu kilo ypatingas kabalos poreikis ir RAŠBI smulkiai ją išdėstė savo knygoje „Zohar“.

Ši metodika tik nuo XVI amžiaus buvo toliau plėtojama ir koreguojama. NaująAukščiausiojo pasaulio suvokimo metodiką sukūrė kabalistas ARI (visas vardas – Itzhakas Luria Ashkenazi).

Paskutinis kabalos mokslo atstovas, kabalistines žinias pritaikęs mūsų kartai, buvo Jeguda Ašlagas (1884–1945), žinomas Baal Sulamo vardu, kurį gavo parašęs knygos „Zohar“ komentarą „Sulam“ [Perush Ha–Sulam]. Baal Sulamas laikomas šiuolaikinio kabalos mokslo pradininku, nes sukūrė naują požiūrį į ARI veikalus ir parengė išorinio, dvasinio pasaulio suvokimo metodiką, atitinkančią šiandien į mūsų pasaulį nusileidžiančių sielų tipą.

Kadangi mes studijuojame dvasinių pasaulių sistemą, visų mūsų pasaulio pasekmių ištakas, galima kalbėti apie dvasinių žinių taikymą ne tik tiksliuosiuose moksluose, bet ir tapyboje, muzikoje, literatūroje bei daugelyje kitų žmogaus veiklos apraiškų.

Studijuodamas kabalą, žmogus suvokia bendrus pasaulio sistemos dėsnius ir, kaip jų pasekmę, visus mūsų pasaulio dėsnius, mato visų mokslų kilmę. Nubrėžti ribą tarp to, kas jau atskleista, o kas yra dar neprieinama mokslininkų tyrinėjimams, suvokti, kur išsenka penkių jutimo organų, prietaisų, logikos teikiamos galimybės ir prasideda išorinis pasaulis, galima tiktai keičiant savo asmenines savybes išėjus už mūsų pasaulio ribų.

**********************************************************

6. Kabalos esmė

Kaip bazinį kabalos pagrindų apibrėžimą pateiksime formuluotę, paimtą iš didžiojo XX amžiaus kabalisto Baal Sulamo straipsnio „Kabalos mokslo esmė“:

„Kas yra kabalos mokslas? Šis klausimas, žinoma, kyla kiekvienam mąstančiam žmogui. Ir norėdamas tinkamai į jį atsakyti pateiksiu tikslų, laiko patikrintą apibrėžimą: kabala tai ne kas kita, kaip išsami ir pakankama informacija apie Aukščiausių jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, atitinkančią pastovius ir absoliučius dėsnius, susijusius tarpusavyje ir nukreiptus pasiekti vieną patį aukščiausią tikslą – pasaulio sistemos tikslą, kuris apibrėžiamas kaip „Kūrėjo atskleidimas kūriniams šiame pasaulyje“.

Taigi, kabala studijuoja Aukščiausių jėgų nusileidimo iš tam tikro šaltinio, vadinamo „Kūrėju“, – jų pirminės priežasties ir šaknies, į mūsų pasaulį tvarką, šių jėgų priežasties ir pasekmės raidą; kokiu būdu jos transformuojasi žmogaus atžvilgiu ir jį veikia.

Šios jėgos, nusileisdamos pagal absoliučius ir griežtus dėsnius, formuoja visą pasaulio sandaros sistemą ir tikslingai veikia žmogų, ketindamos laipsniškai atskleisti jam Kūrėją gyvenimo šiame pasaulyje laikotarpiu.

Kabala studijuoja viską, kas yra Kūrėjo, žmogaus atžvilgiu esančio Absoliuto, minties sutverta: kokiu būdu ši mintis tampa jėgomis; kaip jos formuoja materiją – norą mėgautis, iš kurio vėliau kyla žmogus; kaip žmogus, būdamas pačiame žemiausiame lygmenyje – mūsų pasaulyje, laipsniškai, padedamas šių jėgų, pasiekia patį aukščiausią lygmenį – susiliejimą su Kūrėju, sujungdamas savyje du visiškai priešingus, kraštutinius pasaulio sistemos taškus. Kitais žodžiais tariant, šis mokslas nagrinėja visą kūrinio evoliucijos proceso formavimąsi pagal pirminį jo sutvėrimo Sumanymą.

*****************************************************************

7. Kabalos studijų objektas

Kabala – tai mokslas apie pasaulio sandarą, jo genezę, bendrą sąrangą, visuotinį jo dalių ir kiekvienos atskiros dalies judėjimą.

Kabala studijuoja:

1) pasaulio sandaros sutvėrimą, kartu ir dvasinių pasaulių, mūsų kosmoso, Saulės sistemos, negyvosios, augalinės, gyvūninės prigimties bei žmogaus;

2) vystymosi procesą ir jo galutinį tikslą;

3) žmogaus įsikišimo į šį procesą galimybes (antropologinį faktorių);

4) dabartinės būsenos ryšį su būsenomis, kuriose mes buvome prieš žmogaus ir visuomenės atsiradimą šioje žemėje;

5) šios gyvenimo atkarpos, kurioje egzistuojame biologiniame kūne ir per jį jaučiame supantį pasaulį, prasmę;

6) būseną, kurioje esame prieš gimdami, mūsų būseną šiame pasaulyje, mūsų pomirtinę būseną;

7) gyvenimo ciklus – ar jie egzistuoja ir kokiu būdu yra tarpusavyje susiję;

8) galimybę šiame gyvenime prisijungti prie aukščiausios formos, kokios mes esame iki gimimo momento ir po mirties;

9) mokslų, meno, kultūros, t. y. visko, kas susiję su kalba, žmogaus elgesiu, ištakas, jų pasireiškimo būtent tokia forma priežastis bei šaknis.

Kabala nušviečia visus išvardytus klausimus, nes ji išveda bendrą Dėsnį, pateikia suminę visos pasaulio sandaros aprašymo formulę. Albertas Einšteinas svajojo rasti tokią formulę, kuri sujungtų visą Visatą, su visomis jos dalimis, suprasdamas, kad jei yra tokia formulė, ji turi būti labai paprasta ir skaidri: kelių parametrų sąveika per paprastą funkcinę priklausomybę. Kabala mus atveda prie šios viską išaiškinančios formulės. Po tyrinėjimų tokią išvadą priėjo kabalistai, ir žmogus, studijuodamas kabalą, gali pats tuo įsitikinti.

************************************************************

8. Aukščiausio tikslo siekimo keliai

Kabala nagrinėja būdus, kuriais žmogus gali pasiekti Aukščiausią tikslą, – susitapatinti su visuotine viską valdančia Aukščiausia jėga, vadinama „Kūrėju“. Kad būtų aiškiau, kaip pavyzdį paimkime kokį nors mažiausią gyvą organizmą, kuriam tereikia prasimaitinti ir išgyventi tam tikrą laiką, būtiną palikuonims palikti. Tyrinėdami šį paprasčiausią mikroorganizmą suprasime, jog jis yra sudėtingas junginys, sudarytas iš milžiniško įvairiausių skaidulų skaičiaus. Tai savo tyrimais nustatė biologai ir fiziologai, nors dar liko daugybė dalykų, apie kuriuos jie nieko nežino. Tai parodo, kad netgi tokiam primityviam būviui palaikyti reikia daugybės detalių, ryšių, funkcijų, apie kuriuos mes žinome toli gražu ne viską.

Analogiškai galima įsivaizduoti nesuskaičiuojamą įvairių jungčių ir ryšių įvairovę, kurią mums, norint pasiekti aukščiausią tikslą, yra būtina įsisavinti. Kitaip tariant, Aukščiausias tikslas pasiekiamas tik visiškai realizavus viską, kas yra žmoguje. Turime sąmoningai, vadovaudamiesi protu, savo patyrimu ištirti visus Kūrėjo poveikius: savo sandarą, Jo sutvėrimą bei valdymą, tai, kaip šis valdymas keičiasi ir atveda prie galutinės tobulos būsenos.

Vadinasi, išstudijuoti dėsnį reiškia jį pajusti pačiam, išsamiai ištyrus priežastį: iš kur jis nusileidžia, kodėl būtent tokia forma, kaip veikia, kokia yra jo užduotis ir kaip juo pasinaudoti siekiant Aukščiausio tikslo.

Šiuo atveju pasaulio sandaros valdymo dėsnių suvokimas yra ne tik jų veiksmų stebėjimas ir atitinkamų parametrų matavimas kaip eksperimentiniuose mūsų pasaulio dėsnių tyrimuose. Dvasinius dėsnius reikia įsisavinti, kreipiant dėmesį į jų kilmės pradinį tašką: kodėl būtent tie ir būtent tokios formos yra sutverti, kodėl tokie sutverti mes ir kiti pasaulių objektai, kol suprasime, kas vyksta su kiekvienu atomu, su kiekvienu kūnu visose egzistuojančiose būsenose.

Tik iki galo suvokęs visą pasaulio sistemą visuose jos lygmenyse žmogus supranta Kūrėjo veiksmus šios sistemos atžvilgiu, tampa lygus Kūrėjui ir Jį pateisina. Tokia būsena vadinama „susiliejimu su Kūrėju, prilygstant Jam savybėmis“.

Kabala mums suteikia visas žinias apie gamtą, kurių neįsisavinę ir nepritaikę nepasiekiame tikslo. Milžiniška ir, iš pirmo žvilgsnio, nereali užduotis – kiekvienam iš mūsų tapti fiziku, chemiku, biologu visuose pasaulio sandaros lygmenyse. Žmogus per savo gyvenimą privalo suvokti absoliučiai visus dėsnius, bet ne įprastu, tradiciniu vienų ar kitų reiškinių tyrimo būdu. Per kabalą jis pažįsta šaknis dar prieš joms pasireiškiant mūsų pasaulio negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos lygmenimis, o jų pasireiškimo pasekmės gali būti užfiksuotos techninėmis akademinių mokslų priemonėmis.

***********************************************************

9. Dvi sistemos: nusileidimo ir pakilimo

 Kabala jungia dviejų paralelių ir visiškai viena kitai lygių sistemų tyrimą ir siūlo jų naudojimo būdus kūrimo tikslui pasiekti. Pirmoji vadinama „pasaulių, parcufim[1]irsfirot[2] nusileidimo iš viršaus žemyn tvarka“. Antroji – „pajutimu“ arba „Aukščiausios jėgos pajutimo pakopomis“. Vienintelis šių visiškai identiškų sistemų skirtumas tas, kad pirmoji išsidėsto iš viršaus žemyn: nuo Begalybės pasaulyje[3] esančios pirminės priežasties (Kūrėjo) iki visiškos jos priešingybės – žemiausios mūsų pasaulio pakopos. Antroji prasideda mūsų pasaulyje ir kyla į viršų pirminės priežasties linkme, tiksliai atkartodama visas būsenas, junginius ir ryšius, kurie sudaro pirmosios sistemos struktūrą.

Kildamas antrosios sistemos pakopomis žmogus žingsnis po žingsnio suvokia visus Aukščiausios valdančios jėgos pažinimo lygmenis pagal tuos dėsnius ir principus, pagal kuriuos jie išsirikiavo nuo pirminės priežasties iki „mūsų pasaulio“ būsenos. Taigi, pirma sistema yra tam tikras modelis, ir jos egzistavimą sąlygoja būtinybė įgyvendinti kūrinijos tikslą – visos žmonijos visišką Kūrėjo suvokimą, t. y. įgyvendinti antrąją sistemą.

Vadinasi, Kūrėjo atskleidimas nėra vienkartinis aktas, o trunka tiek laiko, kiek jo reikia žmogui reiškinių ir visų žemyn besileidžiančių pakopų suvokimo pajutimo savybėms įgyti, visiškai pažinti jų įvairovę.

Nuoseklus Aukščiausių jėgų sklidimo iš viršaus žemyn procesas nulėmė tokį patį laipsnišką jų tyrimo iš apačios į viršų charakterį, panašų į kilimą laiptais, todėl pažinimo lygmenys ir buvo pavadinti „pakopomis“.

Žmogus, būdamas žemesnėje pakopoje, nesuvokia, kad gali panorėti pereiti į kitą, nes jis jos nejaučia. O kaip galima norėti nežinomo dalyko? Kilimas tampa įmanomas dėl to, kad kita pakopa leidžia ją pajusti. Tuo tikslu jos apatinė dalis tarytum nusileidžia į viršutinę pirmesnės pakopos dalį. Atsiranda lygmenų skirtumas ir supratimas, ką reikia atlikti norint pakilti aukštyn.

Visų pakopų eiliškumo suvokimas nulemtas: kiekviena kita yra aukščiau už pirmiau buvusią. Skiriasi suvokimo gelmės. Dabar taip pat esame Begalybės pasaulyje, jaučiame jį, tačiau tik patį mažiausią jo pasireiškimą, kurį vadiname „mūsų pasauliu“. Nėra nieko, išskyrus Begalybės pasaulį ir mus jame. Visa kita – tai mūsų suvokimo organų filtrai.

Mūsų pasaulis yra pats didžiausias filtras, slopinantis mumyse Begalybės pasauliopajutimą. Šalindamas šį filtrą, žmogus kyla į aukštesnę pakopą. Per šį pasaulį jis mato kitąBegalybės pasaulio sluoksnį, kuris, priklausomai nuo pakilimo lygmens, vis labiau ryškėja. Taip žmogus, suvokdamas sumanymą, iš esmės įsismelkia į materijos gelmę.

Taigi, galima daryti išvadą apie dviejų realybių egzistavimą:

1. Materijos realybė – Aukščiausios šviesos atskleidimo iš viršaus žemyn tvarka nuo Pirminio šaltinio, lemiančio Kūrėjo esmės siunčiamos šviesos dydį ir kokybę. Šišviesapereina visas paslėpimo stadijas vieną po kitos, kol suformuoja materialią tikrovę.
2. Aukščiausio proto realybė atsiskleidusi iš viršaus žemyn rikiuoja eilę iš apačios į viršų – laiptų pakopas, kuriomis žmonija vystysis tol, kol pasieks sukūrimo tikslą.

[1] Parcuf (daugiskaita parcufim) – „dvasinis kūnas“ – noras mėgautis Kūrėju, turintis ekraną (galintis gauti šviesą).

[2] Sfira (daugiskaita sfirot) – įvairios savybės, kurias Kūrėjas įgijo kūrinių atžvilgiu. Iš viso jų 10 – keter, hochma, bina, hesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod, malchut.

[3] Begalybės pasaulis – būsena, kurioje visi norai visiškai, neribotai patenkinti, t. y. kūrinys (noras mėgautis) neriboja šviesos (malonumo) sklaidos.

**************************************************************

10. Esminiai pasaulio sistemos elementai

Atlikę daug tyrimų mokslininkai kabalistai nustatė, kad visa, kas būdinga pasaulio sistemai, susideda iš šių fenomenų: noro patirti malonumą ir absoliutaus noro suteikti malonumą, kurie ir sudaro du pagrindinius jos elementus. Noras patirti malonumą (pažodinis vertimas iš hebrajų kalbos, hebr. racon lekabel) kaip egzistencijos forma reiškia tuštumą, užpildymo stoką, kuri aukštesniuose gamtos lygmenyse egzistuoja jutimine forma. Ši būsena yra antrinė, o pirminė visada yra pilnatvės būsena.

Buvo padarytos dvi svarbios išvados:

1. a) pirmiau už savarankišką norą gauti, pavadintą pasaulio sistemos materija, buvo dviejų esmių simbiozės būsena, pirminis užpildymas, arba pirminis pirminės priežasties, noro suteikti malonumą pasireiškimas, pavadintas Begalybės pasauliu;
2. b) buvo tam tikras momentas, kai gavimo fenomenas išsiskyrė iš pirminės pilnatvės būsenos; dėl to, netekęs šio savo užpildymo, jis pradėjo egzistuoti kaip noras gauti – pasaulio sistemos materija.

Kūrimo akto metu buvo nutrauktas kontaktas su Aukščiausia duodančiąja jėga ir susiformavo pirminė materija – sutvėrimas, noras gauti. Tai įvyko dėl Kūrėjo (duodančio) ir kūrinio (gaunančio) savybių priešingumo. Kūrinio tikslas yra savarankiškas, Kūrėjo neįtakojamas noras prilygti savo pirminei priežasčiai. Visos pasaulio sistemos būseną mokslininkai kabalistai apibrėžė lygmenimis, šio supana šėjimo pakopomis, kurios ir vadinasi pasauliais.

***********************************************************************

11. Kokiais duomenimis pagrįstas kabalos mokslas

Kabalos mokslas pagrįsta vien tiksliais, praktiškai patikrintais duomenims, ji nekreipia dėmesio į jokias teorijas ar hipotezes. Visa informacija, kuria šis mokslas remiasi, yra gauta iš žmonių, asmeniškai įgijusių Aukščiausio pasaulio pajutimą, t. y. suvokusių, patikrinusių ir aprašiusių savo pasiekimus. Jų tyrimų visuma ir sudaro visą kabalos mokslo medžiagą.

Kabala, kaip ir bet kuris kitas mokslas, turi savo tikslų tyrimo mechanizmą: matematinį ir grafinį (schemų ir lentelių pavidalu). Kabalistai operuoja ne jausmais, išgyvenimais, įspūdžiais, patiriamais dėl Aukščiausios valdančios jėgos poveikio, o vektoriais, norų intensyvumu. Jų santykiai matuojami skaičiais, o norai ir jų užpildymas apibrėžiami dydžiais. Naudodamiesi tokiomis mokslinėmis priemonėmis kabalistai aprašo jų jaučiamą Aukščiausią valdymą.

***********************************************************************

12.Realybės problema kabaloje

Iš akivaizdesnių žmogaus sąveikos su supančia aplinka pavyzdžių mums paaiškėja, kad suvokimo gelmę riboja žmogaus poreikiai. Mūsų pasaulyje egzistuoja įvairių rūšių procesai bei reiškiniai: elektromagnetiniai virpesiai, jėgų laukai, radijo bangos, radioaktyvi spinduliuotė, cheminės reakcijos ir pan., kuriais žmogus naudojasi kasdieniame gyvenime. Nesuvokdamas jų giluminės esmės, jis sėkmingai naudojasi savybėmis ir galimybėmis, kurias tie reiškiniai jam suteikia. Žmogus, vadovaudamasis savo vidiniais pojūčiais, priklausomai nuo jų poveikio, priskyrė jiems tam tikrus pavadinimus. Terminai tapo kasdienybe, o tam tikro reiškinio (netgi riboto) pasireiškimo suma visiems, kas su juo susiduria, sukelia tam tikrą asociacijų visumą. Būtent ji ir sudaro žmoguje tam tikro proceso, reiškinio ar objekto, daiktiškumo pajutimą. Tai reiškia, kad realybę šiuo atveju nusako bendras poveikių tyrėjo pojūčiams skaičius. Tai yra teisinga kalbant tiek apie pirminę priežastį bei jos pasireiškimą, tiek ir mūsų pasaulio reiškinius bei objektus, veikiančiusų mūsų jutimo organus. Taigi, vieno ar kito reiškinio pažinimas yra ribotas penkiais jutimo organais. Reakcijų į šį poveikį visuma ir sukuria mūsų vaizduotėje pilną ir pakankamą pavidalą ar supratimą, nepaisant tyrimo objekto vidinės esmės nepažinimo.

Tai bus teisinga ir žmogaus savęs pažinimo atžvilgiu. Viskas, ką jis žino apie save, yra išorinis tam tikros vidinės esmės pasireiškimas, kuri nėra jam iki galo žinoma.

Imdamasis studijuoti bet kokio mokslo pagrindus, studijuojantysis pirmame etape užpildo garsinę terminų terpę įvaizdžiais, anksčiau pasisemtais iš knygų, neišvengiamai manydamas, kad šie pavadinimai – reiškinių poveikio tyrėjo pojūčiams arba prietaisams rezultatas. Studijuojant kaip eksperimentų rezultatas specialių terminų realybė pereina į aukštesnį lygmenį.

Šis principas teisingas ir kalbant apie kabalos tyrinėtojus, kuriems pirminės priežasties poveikis, vadinamas šviesa, kiekviename savo veikimo lygmenyje yra visiškas ir pakankamas šio lygmens įvardijimo pagrindas.

Todėl viena šio mokslo taisyklė teigia: „Viskas, ką galima įvertinti ir kyla iš pirminės priežasties, pasireiškia įvairiuose gamtos lygmenyse ir visiškai tenkina suvokiančiojo poreikius.“[1] Vadinasi, žmogui niekada nekyla būtinybės (poreikio) tam, ko nėra pasaulio sistemos – bendros pirminės priežasties pasireiškimo – prigimtyje.

[1] J. Ašlagas. Kabalos mokslo esmė. Toros dovanojimas. Jeruzalė, 1995 (hebr.)

***********************************************************************

13. Abstraktūs pavadinimai

Egzistuoja klaidinga nuomonė, jog visi pavadinimai bei sąvokos, vartojami kabaloje, priklauso abstrakčių kategorijai ir yra grynai sąlyginiai. Šis neteisingas supratimas atsirado todėl, kad kabala studijuoja Aukštesnįjį pasaulį, esantį už laiko ir erdvės ribų. Jį suvokti galima tik įvaldžius kabalistinę metodiką. Kadangi tik nedaugelis žmonių įsisavina šį mokslą ir suvokia dvasinį pasaulį, t. y. stebi, jaučia ir praktiškai tiria Aukštesniuosius dėsnius bei jų pasireiškimą, gyvuoja nuomonė, kad viskas, kas yra susiję su Aukštesniaisiais pasauliais, yra abstrakčios kategorijos, visiškai atskirtos nuo tikrovės.

Iš tikrųjų kabala neaprašo nieko, kas neatspindi realios tikrovės, suvokiamos per praktinę patirtį. Neginčijamas kabalistų dėsnis teigia: „Aprašoma tik tai, kas suvokiama praktiškai.“ Kabalistui tai, ko jis nėra suvokęs, neegzistuoja. Todėl kabaloje negali būti abstrakčių objektų, sąvokų, apibrėžimų – visi jie yra suvokimo pasekmė.

Suvokimas kabaloje – tai aiškus pajutimas, malonumo šaltinio – to, kas tiriama, – suvokimas su visais jo sumanymais, planais, tos pakopos, kurioje mes jį suvokiame, mastu. Suvokimo pagrindas yra dvasinės prigimties pirminių priežasčių supratimas.

********************************************************************

14. Šakų kalba

Kabalistų tyrimai atskleidė, kad visų dvasinių pasaulių sandara tiksliai viena kitą atkartoja, skiriasi tiktai „medžiaga“, tai reiškia, kad gavimo elemento būseną kiekviename iš jų lemia atitolimas nuo pirminės priežasties.

Todėl kiekviena kita grandis – tai pirminės priežasties pasireiškimas tam tikrame lygmenyje. Šiuo aspektu pati sistemos grandis, tikrąja to žodžio prasme, yra žemesnės grandies pirminė priežastis, kuri ją formuoja ir nulemia visas jos savybes.

Visa tai tyrėjams suteikė galimybę informacijai apie pasaulių sistemos lygmenis, kurių neįmanoma aprašyti paprastai, perteikti naudoti ypatingą ženklų sistemą. Jie pavadino jąšakų kalba. Šioje sistemoje kiekvienas žodis, semantiškai susijęs su objektu arba mūsų pasaulio reiškiniu, vadinamas šaka. Šaka nurodo šį objektą kildinusią priežastį – šaknį, aptarinėjamą Aukštesniojo pasaulio reiškinį ar objektą

Toks yra kalbos, kurią informacijai perteikti ir jai naudoti kitose kartose šnekamąja bei rašytine forma vartoja kabalistai, charakteris. Ši kalba atitinka būtinus reikalavimus, t. y. visiškai tenkina norinčiųjų studijuoti pasaulio sistemą ir realizuoti jos tikslą poreikius.

Taigi, sisteminė kabalistinės terminologijos sudarymo forma yra šakų kalbosprincipas, besiremiantis pasaulio sistemos, kaip šio mokslo objekto, sandaros charakteriu.

Negalime čia pateikti daugybės kitų labai svarbių kabalos ženklų sistemos aspektų, tokių kaip informacijos perteikimas raidžių grafinio užrašymo būdu, jų skaitinės reikšmės (gematrijų) būdu, o taip pat papasakoti apie keturių istoriškai susiformavusių kabalos kalbos rūšių kilmės priežastis ir savitumus. Ši medžiaga smulkiai nagrinėjama specialiai tam skirtuose šio mokslo skyriuose.

*****************************************************************

I skyrius

Realybės suvokimas

 Visada yra pakankamai šviesos tiems, kurie nori matyti, ir pakankamai tamsos tiems, kurie nori priešingo dalyko.

 Blezas Paskalis[1]

 Turinys

Šiame skyriuje išsamiai aiškinami trys tikrovę sudarantys elementai: Kūrėjo esmė, Begalinė siela ir galimi šios realybės suvokimo būdai. Aprašomas kabalistinis realybės suvokimo metodas ir kuo jis skiriasi nuo tradicinio, įprasto pasaulio tyrimo penkiais jutimo organais. Dėstomas kabalistinis požiūris į pasaulį, kuris gelbsti žmogų nuo daugybės paklydimų ir neteisingų išskaičiavimų, taip padėdamas jam pereiti į kitą, aukštesnį, egzistencijos lygmenį.

1 skirsnis. Tikrovės suvokimas

• 1.1. Pratarmė
• 1.2. Trys realybės sudėtinės dalys
• 1.3. Kaip mes keičiame pasaulį
• 1.4. Kabala – realybės suvokimo mokslas
• 1.5. Kas yra pasaulis
• 1.6. Savybių panašumo dėsnis
• Testas
• Papildoma medžiaga

1.1. Pratarmė

Natūraliai realybę suvokiame penkiais jutimo organais[2], ir mums sudėtinga taip kreipti, kad per šią realybę pajustume dvasinį pasaulį[3]. Matome, kaip žmonės, įsivaizduojantys kitas egzistencijos formas, klysta jas laikydami dvasinėmis.

Norint parsiskverbti į materijos gilumą ir pajusti joje veikiančias jėgas, reikalingos ypatingos pastangos ir tam tikra metodika. Visos pasaulio sistemoje veikiančios jėgos galiausiai susivienija į vieną jėgą, vadinamą Aukščiausia jėga, arba Kūrėju. Kūrėjas organizuoja, formuoja ir turi savyje visas atskiras jėgas, skatina jas veikti ir jų padedamas aktualizuoja materiją, kadangi bet kokioje materijoje visada yra Jo visuotinės jėgos dalelė. Mes jaučiame tik materiją, t. y. šios jėgos poveikį mums.

Materija, arba medžiaga, kabala vadina norą[4], kuriame yra dar vienas noras, skatinantis jį veikti. Pirminis noras vadinamas Kūrėju. Mūsų suvokimui sunku prasiskverbti pro materiją ir pamatyti Kūrėją – tą vidinę, ją skatinančią veikti jėgą.

Čia tinka stereogramos pavyzdys: vos pažvelgę joje nematome nieko, išskyrus padrikus smulkius brūkšnelius. Tačiau kai nebekoncentruojame ties jais savo žvilgsnio, tarytum prasiskverbiame į paveikslo vidų ir pamatome trimatį vaizdą.

1.1. pieš. Stereogramos pavyzdys. Lempos vaizdas.

Kaip nebesutelkti dėmesio į išorinę realybę? Kokiu būdu sukoncentruoti žvilgsnį taip, kad už mūsų pasaulio vaizdo galėtume įžvelgti materiją veikiančią jėgą? Į šiuos klausimus atsako kabala, ir tai yra jos metodikos esmė.

Šios temos studijos padės mums teisingai nusiteikti ir pamatyti vienalytę visuotinę jėgą, kuri valdo mus ir skatina materiją veikti.

[1] Pascal. Oeuvres completes. Paris, 1954.

[2] Penki jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas ir skonis.

[3] Dvasinis pasaulis – realybė, kurią jaučiame šeštuoju, papildomu, jutimo organu, kurį sudaro ir jame veikia tiktai jėgos be materialių apvalkalų.

[4] Noras – malonumo trūkumas ir tam tikros jo išpildymo rūšies (tariamo malonumo šaltinio) siekis. Pavyzdžiui, alkis, kaip pilnatvės trūkumas, vien pagalvojus apie maistą formuoja norą valgyti.

*************************************************************

1.2. Trys realybės sudedamosios dalys

Profesoriaus M. Laitmano komentaras, parašytas B. Ašlago (RABAŠ) straipsniui „Pratarmė knygai „Išminties vaisiai. Laiškai“ (paryškintu šriftu išskirtas straipsnio tekstas, paprastu – komentaras).

 Mes pasauliuose[1] skiriame daugybę pakopų ir daugybę sąvokų. Tai reiškia, jog realybė yra daugiasluoksnė.

Reikia žinoti: kai kalbama apie pakopas ir sąvokas, turimas galvoje pajutimas sielomis, atitinkantis tai, ką jos patiria šiuose pasauliuose: tai reiškia, kad apie viską, kas mus supa, mes sprendžiame iš to, ką matome ir jaučiame.

Mes esame šio pasaulio realybėje ir matome egzistuojančią žemę, medžius, namus, saulę, mėnulį, dangų, kitus žmones. Stebime pasaulį ir išreiškiame tai, ką matome šiame pasaulyje, kokius matome stebimų objektų tarpusavio ryšius. Išreiškiame tai, kaip juos jaučiame, kaip jie mus veikia, kaip galime juos veikti. Vadinasi, apie viską kalbame remdamiesi savo pajutimu, savo suvokimu.

… pagal taisyklę (kuri egzistuoja ne tik visuose pažinimo moksluose bei metodikose, bet ir kabaloje): „To, ko nejaučiame, negalime įvardyti.“[2]

Tai reiškia, kad jeigu ko nors nejaučiame, tai nieko apie tai nežinome ir negalime niekaip įvardyti. Ir atvirkščiai, kai kalbame apie ką nors, susijusio su kabalos mokslu, turime omenyje tai, ką jaučiame, o tai, ką jaučiame, įvardijame. Įvardijame taip, kaip jaučiame. Sąvokos „karštas“ arba „šaltas“ atitinka tai, kaip jaučiame tam tikrą objektą, „didelis“ arba „mažas“ – tai, koks jis mums atrodo mūsų atžvilgiu, ir t. t. Visi vardai bei pavadinimai, kuriuos suteikiame objektams, vietoms, jėgoms, veiksmams ar poelgiams, atitinka tai, kas vyksta mumyse, atspindi mūsų poziciją pamatyto ir pajausto dalyko atžvilgiu.

… Žodis „vardas“ nurodo pajutimą, panašiai kaip žmogus pavadina ką nors tiktai tada, kai pajunta ką nors tame dalyke, apie tai įgyja tam tikrą suvokimą, ir padaro tai pagal šį suvokimą. Reiškinį mes įvardijame pagal savo suvokimą, pajutimą, pagal savo poziciją tam tikro dalyko atžvilgiu.

Todėl, žiūrint iš dvasinio suvokimo pozicijos, visa tikrovė skiriama į 3 dalis. Tai:

• „Acmuto“[3], Kūrėjo esmė;
• Begalybė[4];
• sielos[5].
• Apie Jo esmę iš viso nekalbame, – sako kabalistai[6]. Bet juk mes jaučiame, tai kodėl negalime kalbėti?

Todėl, kad kūrinių šaknis ir jų vieta prasideda nuo Kūrimo sumanymo[7], kuriame yra jų esmė, o ši prasmė slypi žodžiuose: „Veiksmo pabaiga – jo sumanyme.“

Pačiame Acmuto kol kas nieko nesuvokiame. Mes tik jaučiame, kad yra tam tikra visą realybę apimanti jėga, tačiau joje nieko daugiau neskiriame, išskyrus šį konstatuojamą faktą.

• Begalybė (šią jau jaučiame) yra kūrinio sumanymas, slypintis posakyje „Jo noras – suteikti savo kūriniams malonumą“.

Šiuo atveju jaučiame, kokia yra vieningos jėgos – Acmuto – pozicija mūsų atžvilgiu, jaučiame, kad Jis – „Geras ir Kuriantis gėrį“. Tas, kuris suvokia begalybę, sako, kad šios jėgos pozicija mūsų atžvilgiu – tik teigiama.

Ryšys, kuris egzistuoja tarp Acmuto ir sielų – Acmuto yra begalinis pozityvas sielų atžvilgiu, be jokių išskirtinumų. Tai reiškia, jog poveikis iš viršaus mums yra tik teigiamas.

1.2.pieš.  Ryšys tarp Acmuto ir sielų: 1. Acmuto, 2. Begalybė, 3. Sielos

Begalybė – tai viso proceso (mūsų atžvilgiu) pradžia. Tai kabalistų suvokiamas maksimumas. Tai reiškia, kad jei gyvenu šiame pasaulyje, savo kūne ir iš taško širdyje[8]išvystau savo kli[9], pakylu į viršų ir savuoju kli pradedu jausti, tai jame suvokiu vis mažiau ribotą realybę, kol pasiekiu viską, ką galiu pasiekti savajame kli, t. y. begalybę.

Begalybė reiškia, kad mano suvokimas neturi ribų: manyje nėra nieko tokio, kas trukdytų mano suvokimui, mano jutimai, suvokimas, supratimas, imlumas, rodikliai – neriboti. Aš suvokiu viską per Asija[10] pasaulį pakildamas į pasaulius Jecira[11], Brija[12], Acilut[13], Adam Kadmon[14] – iki pat Begalybės pasaulio.

Begalybė reiškia, kad mano suvokimas neturi ribų: manyje nėra jokių savybių, manyje nėra nieko, kas galėtų trukdyti mano suvokimui, mano jutimai, suvokimas, supratimas, imlumas, rodikliai – neriboti, aš suvokiu viską, pakildamas virš visų pasaulių: per Asija10 pasaulį į pasaulius Jecira11, Brija12, Acilut13, Adam Kadmon14 – iki pat Begalybės pasaulio.

1.3. pieš. Žmogaus kilimas per Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pasaulius į Begalybės pasaulį. Skaičiai nuo 0 iki 4 atitinka avijut lygius. Horizontali linija – tai barjeras (maxom), materialų ir aukščiausią pasaulius skirianti riba. Tašku (.) pavaizduota būsimos sielos užuomazga – taškas širdyje žmoguje. 

Savo kli nuo nulinio avijut[15] lygmens išvysčiau iki ketvirtojo. Avijut lygmenis atitinka tam tikra kli talpa. Aš išvystau begalinę kli talpą ir todėl realybę suvokiu neribotai. Kadangi ji užpildo mane, aš aprėpiu ją, sugeriu, jaučiu ir patiriu viskuo, ką turiu, ją suvokiu visomis savo sielos dalimis, esu tikras, kad niekada negalėsiu pažinti daugiau. Tada sakau, kad šios vienintelės gamtos jėgos pozicija mano atžvilgiu – absoliučiai gera. Aš ją suvokiu visa savo jutimų ir proto jėga bei gelme.

Tokiu atveju suvokiu tai, apie ką kalba kabalistai:

„Jeigu tu dar nesuvokei, tai šito nejauti, o jei suvoksi, tai pamatysi, jog suvoki pačią teigiamiausią jėgą, tave užpildančią ir šiuo užpildymu norinčią suteikti malonumo tiek tavo protui, tiek širdžiai, t. y. suteikti tau pozityvų pajutimą ir neribotą žinojimą.“[16] Tai ir yra mūsų ir Aukščiausios jėgos[17] ryšio esmė.

Ir jis (šis ryšys) vadinamas šviesa[18] be kli, tačiau ten yra kūrinių šaknies pradas, t. y. Kūrėjo pozicija kūrinio atžvilgiu, kuriai esant Jis sutveria jį tokios formos, kad sutvertikūriniai galėtų nueiti didžiulį istorijos ratą (istorija čia reiškia vystymąsi) ir pasiekti būseną, kurioje visi sutvėrimai Jį pažįsta.

 

1.4. pieš. Kūrinio vystymosi etapai. Komentarai tekste.

Tik gimę ir pradėję savo kaip kūrinių[19] egzistavimą, mes nieko nejaučiame, tarytum sėkla, pradedanti vystytis motinos gimdoje, kai dar negalime sakyti, kad ten yra nors kokia nepriklausomybė. Vystydamiesi pereiname sudužimo[20] stadiją, nusileidžiame iš Begalybės ir po to ilgus žmonijos istorijos metus vystomės mūsų pasaulyje[21] kartu su Visata, Žemės planeta, mūsų kūnu tol, kol pradedame jausti „tašką širdyje“.

Tada, padedami kabalos mokslo, pradedame kilti 125 pasaulių pakopomis[22] ir suvokiame, kad mus sutvėrusi jėga yra begalinė ir nori mums tik gero. Atskleisdami Kūrėjo poziciją savo atžvilgiu, nebesame taškai – maži norai, kuriuos Jis sutvėrė.[23]Atvirkščiai, kai šis mažas noras, besileisdamas[24] iš begalybės, pasiekia tokią būseną, kurioje suvokiame jį, pradedame savarankiškai vystyti šį norą iki jis pasiekia begalinio kli lygmenį. Mes įgyjame begalinį, neribotą suvokimą ir tokia apimtimi suvokiame Jį.

O dabar apie sielas, nes iš esmės viskas yra nulemta sielų viduje.

3) Sielos, kurios patiria gėrį, slypintį Jo nore teikti malonumą.

Begalybė vadinama begalybe, nes tai yra tarp Acmuto ir sielų egzistuojantis ryšys.

Mūsų ir Kūrėjo ryšys visada išlieka begalinis, tačiau mes jį suvokiame tokiu lygiu, kokiu leidžia mūsų būsena (mūsų kli dydis). Tai reiškia, kad ir dabar mūsų ryšys begalinis. Aukščiausia jėga, iš savo pusės, sutvėrė tiktai vieną būseną, vadinamą Adomu[25], – į vieną sistemą sujungtas sielas.

1.5. pieš. Adomas – visų sutvertų sielų visuma.

Sielos, tokios formos sutvertos iš pat pradžių, nesijaučia esančios begalinėje realybėje, jos pradeda save jausti šiame pasaulyje[26]. Nuo kurio momento žmogus ima save suvokti? Gimęs šiame pasaulyje tik po kurio laiko staiga pradeda suprasti, kad yra jame, pavyzdžiui, būdamas vienų, dviejų arba trejų metų: „Aš esu šiame pasaulyje. Esu aš ir yra pasaulis, mano tėvai, mano kambarys.“ Tokiu pajutimu prasideda mūsų pasaulis, mūsų suvokimo raida.

Kur mes esame iš tiesų? Iš tiesų mes esame begalybės pasaulyje. Tačiau tai, ką galime jame suvokti, priklauso nuo mūsų kelim[27] apimties, kurie materiją atskleidė laipsniškai, vystydamiesi nuo nulio. Šiuo metu jie mums tėra atskleidę minimalią mūsų materijos – noro gauti – dalį.

Tai reiškia, jog savaisiais kelim aš jaučiu vis tą pačią begalinę realybę, tik labai jau nereikšmingą, sumažintą, ribotą. Po to dėl manyje esančių savybių ir naudodamasis tuo, ką man suteikia mano aplinka – tėvai, vaikų darželis, mokykla, knygos, mokslas, – vystau savo jutimo organus: atskleidžiu savo dvasinio jutimo instrumentus.

Kokiu lygmeniu juos atskleidžiu? Iki tam tikros ribos, kurią nustato mano vidinės savybės ir man juos išvystyti padedanti aplinka. Tai reiškia, jog vietoje pirminio nulinio suvokimo, kuriame, tiesą sakant, aš savęs nesuvokiu, pradedu save suvokti, ir savo suvokimą gyvenimui bėgant vystau iki tam tikro nustatyto dydžio. Tokį suvokimą vadinu šiuo pasauliu, savo pasauliu, mūsų pasauliu – pasauliu, kuriame gyvename ir save jaučiame dabar.

1.6 pieš. Tikrovės suvokimas.

Tačiau ir šis pajutimas yra ribotas, jis tėra Begalybės pasaulio fragmentas. Aš visada jaučiu begalybę. Klausimas yra tik tas, kokiais kelim ją jaučiu, kaip aiškiai, kaip giliai suvokiu? Tai priklauso nuo mano suvokimo parametrų.

Genai ir auklėjimas – tai, su kuo gimėme ir ką gavome iš aplinkos, – padeda mums jausti begalybę tik tuo minimaliu lygmeniu, kuris vadinamas šiuo pasauliu. Mes esame susiję su visais sutvėrimais, kuriuos vadiname žmonėmis. Žmonės šią realybę jaučia tokia pačia forma, jie turi identiškus jutimo organus. Mes jaučiame vieni kitus ir kartu jaučiame begalybę bei save pačius lygmeniu, vadinamu šiuo pasauliu.

Jeigu žmogus nori, yra galimybė vystytis toliau. Šio gyvenimo, šio pasaulio atskleidimo norą mes turime, įgyjame jį tada, kai pasijuntame gimę kūnuose. Po to, tam tikrame etape, gauname dar vieną norą. Jį reikia sąmoningai vystyti remiantis mažiuku tašku – asmeninėmis pradinėmis sąlygomis – ir sąveika su aplinka.

Jeigu aš vystau savo dvasinius duomenis (dvasiniai duomenys reiškia tuos gebėjimus, kurie yra už žemiškų, nuo gimimo įgytų kūno jutimų organų ribų) padedamas tinkamos aplinkos, nusiteikusios būtent vystymuisi, tai pradedu jausti dvasinį pasaulį. Tai reiškia, kad būtina šio rezultato sąlyga yra tinkama aplinka ir taško širdyje vystymas.

Šia kryptimi aš galiu vystytis penkiais lygmenimis[28], kol pasieksiu begalinį pajutimą. Tada pamatysiu, kad, iš esmės, neturiu kitos realybės, visada buvau Begalybės pasaulyje irpasauliai neegzistuoja. Pasauliai – tai būsenos, kurioje visada esu, uždangos, filtrai. Galiu būti didesniame ar mažesniame Begalybės pasaulio paslėpimo lygmenyje, o galiu būti tokiame paslėpime, kad iš viso nejausčiau, kas esu (kaip nesuvokiau savęs būdamas kūdikis).

„Aš“ ir pasaulis atsiveria kartu. Pasaulį suprantu savo jutimais, savo suvokimu. Reiškia, nėra reikalo keisti ką nors išorėje, reikia pamatyti uždangas, skiriančias mane nuo tikrosios būsenos, kurioje esu. Būtent su šiomis uždangomis, su šiais pasauliais mes ir dirbame[29]. Man reikia tik nuimti jas – nuo savo jutimo organų, nuo savo proto, ir tada pamatysiu, kad esu kitokiame pasaulyje.

[1]Pasauliai – visa mūsų pajutimų (reakcijų į išorinį poveikį) visuma suformuoja mumyse visiškai subjektyvų vidinį vaizdą, vadinamą „mūsų pasauliu“. Naudodamasis kabalistine metodika žmogus lavina savo jutimus ir pradeda matyti tikrąją pasaulio formą. Būsena, kurioje mes dabar esame, vadinasi Begalybės pasauliu (visų poreikių visiško įgyvendinimo laukas). Visame šiame begalybės lygmenyje žmogus gali jausti skirtingas patyrimo, suvokimo bei supratimo pakopas. Šie realios, vienintelės ir begalinės tikrovės, kurioje egzistuoja kūriniai, supratimo lygmenys ir vadinami pasauliais.

[2] J. Ašlagas. Išminties vaisiai. Laiškai. Jeruzalė, 1999 (hebr.) 64 psl.

[3] Acmuto – nesuprantama esmė, Kūrėjo esmė. Mūsų išorinės materijos suvokimas visada yra subjektyvus, nes mes jaučiame tiktai Kūrėjo poveikį mums, o Jo paties negalime pažinti (kaip ir apskritai visko, kas yra už mūsų kūno ribų). Todėl viską, kas yra už mūsų pojūčių ribų, vadiname „Acmuto“.

[4] Begalybė – būsena, kurioje visi norai yra visiškai, neribotai patenkinti, kai kūrinys (noras mėgautis) neriboja šviesos (malonumo) sklaidos.

[5] Sielos – kūrinio sumanymo pradžioje buvo sutverta vieninga siela, vadinama Adam Rišon (Pirmuoju Žmogumi). Ji sudužo į 600 tūkstančių dalių. Todėl kiekviena dalis turi galimybę prilygti Kūrėjui. Žmogaus siela sudaryta iš dviejų komponentų – šviesos (malonumo) ir indo (šio malonumo troškimo), kur indas – tai sielos esmė, o jį užpildanti šviesa ir yra Kūrėjo sumanytas, paruoštas malonumas.

[6] Kabalistas – mokslininkas, įgijęs papildomą jutimo organą, kuriuo ir galima ištirti dvasinį pasaulį, Kūrėjo poveikį sau.

[7] Kūrimo sumanymas = Kūrėjo sumanymas – sutverti kūrinius turint tikslą suteikti šiems kūriniams maksimalų malonumą.

[8] Terminas „širdis“ vartojamas visiems žmogaus norams apibūdinti. Taškas širdyje – būsimos sielos, ekrano (pasipriešinimo egoizmui jėgos) užuomazga.

[9] Kli („indas“) – kūrinio noras gauti. Egoistiniai norai ir siekiai nevadinami kli. Kli – tai ištaisyti, tinkantys šviesai gauti norai, t. y. turintys ekraną (pasipriešinimo egoizmui jėgą), egoizmą transformuojantį į altruizmą.

[10] Asija pasaulis – visiškai egoistiškas pasaulis, labiausiai nutolęs nuo Begalybės, kuriame žmogus arba iš viso nejaučia Kūrėjo, arba jo valdymą jaučia kaip blogą, teikiantį kančių.

[11] Jecira pasaulis – pirmasis „Kūrėjo veido“ atskleidimas (Jo gero valdymo pajutimas).

[12] Brija pasaulis. Šio pasaulio pagrindas – noras duoti, teikti malonumą. Savo atžvilgiu žmogus jaučia absoliučiai gerą Kūrėjo valdymą, tačiau jame egzistuoja Kūrėjo veiksmų, jo pozicijos visų kitų kūrinių atžvilgiu pažinimo trūkumas.

[13] Acilut – absoliutaus Kūrėjo pažinimo ir susiliejimo su Juo pasaulis.

[14] Adam Kadmon („adam“ – žmogus, „kadmon“ – pirminis) – žmogaus pirmtakas, prototipas. Sumanymas, kurį realizavęs žmogus gali visiškai prilygti Kūrėjui.

[15] Avijut – jėga, noro gilumas (matavimo skalė nuo 0 iki 4).

[16] Ashlag Y. Pri Chacham Igrot. (hebr.) Bnei Brak, 1999. 64 psl.

[17] Aukščiausia jėga = Kūrėjas – tai bendras pasaulių sistemos sumanymas ir prigimtis, globalus dėsnis, kuris transformuojasi į mus, formuoja mus, sutveria mūsų Visatą, viską valdo tik vieninteliu tikslu – išvystyti kūrinius iki Savo lygmens.

[18] Šviesa – Kūrėjo poveikis, jaučiamas kaip malonumas, noras suteikti malonumą.

[19] Kūrinys – indas, siela, iš nieko („jieš mi ain“) sutvertas noras mėgauti Kūrėju, Kūrėjo jutimu, šviesa.

[20] Sudužimas – įvairias savybes, norus rišančio „ekrano“ (ketinimo „atiduoti“) išnykimas. Altruistinio tarpusavio sąveikos principo pakeitimas egoistiniu.

[21] Mūsų pasaulis – absoliutaus egoizmo savybė, jaučiama mūsų penkiais jutimo organais, kuri negali patirti šviesos (malonumo) savyje, todėl jaučiama kaip tuštuma (kančia).

[22] 125 pakopos = 125 suvokimo lygiai. Ir dabar mes esame Begalybės pasaulyje ir jaučiame jį, bet tik mažiausią jo pasireiškimą, vadinamą „šiuo pasauliu“, „mūsų pasauliu“. Be Begalybės pasaulio ir mūsų, tikrovėje daugiau nieko nėra. Realios, vienintelės ir begalinės tikrovės, kurioje mes esame, supratimo lygiai vadinasi „pasauliais“. Egzistuoja penki pasauliai, kurių kiekvienas dalijasi dar į penkias dalis, o kiekviena iš jų – dar į penkias. Taigi yra 125 mūsų tikrosios būsenos, tos būsenos, kurioje mes iš tiesų esame, suvokimo, supratimo ir pajutimo pakopos.

[23] Kūrėjo sutvertas taškas = „ješ mi ain“ (esąs iš nieko) – Kūrėjo išorėje sutvertas mikroskopinis noras mėgautis. Pradžioje šis taškas, ši būsena yra tik truputį tamsesnė už šviesą.

[24] Besileisdamas = toldamas. Pagrindinis pasaulyje veikiantis dėsnis – savybių panašumo principas. Jis teigia, kad dviejų objektų suartėjimo laipsnis priklauso nuo savybių panašumo, o atitolimo – nuo savybių skirtumo. Šis nuo savybių panašumo laipsnio priklausantis artumo principas egzistuoja ir mūsų pasaulyje: kuo labiau sutampa žmonių skoniai, požiūriai, tuo jie artimesni vienas kitam, o nekenčiantys vienas kito – toli vienas nuo kito.

[25] Adam = Adam Rišon – visų sutvertų sielų visuma, tarpusavio sąveika pagrįstas ryšys.

[26] Šitas pasaulis – visiškas egoizmas, negalintis patirti savyje šviesos (malonumo), todėl mes jaučiame jį kaip tuštumą (kančią). Ši būsena – tai atotrūkio nuo bendros sielos (Adomo) pajutimo pasekmė.

27 Kelim – „kli“ daugiskaita = norai = suvokimo instrumentai, kurie atsiranda įgijus patirties.

[28] Penki lygmenys – Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pasauliai.

[29] Dirbame = vystomės = keičiame pasaulio suvokimą.

***********************************************************

1.3. Kaip mes keičiame pasaulį

 Tobulindami[1] savo suvokimą aptinkame daug gilesnę kūrinio materiją, papildomas Gamtoje veikiančias jėgas. Vykstant jutimo instrumentų transformacijai keičiasi mūsų laiko, judėjimo, erdvės suvokimas. Keičiasi viskas. Netikėtai pajuntame, kaip pasikeitė mūsų jutimai, vidinės nuostatos.

Todėl mokslas, kuris tokiu lygmeniu atveria mūsų kli[2], kad mes pasijuntame esantys tarytum kitame pasaulyje, vadinasi realybės suvokimo mokslu. Kai žmogus realybę suvokia jau aukštesniais dvasiniais lygmenimis, jam tampa aišku, kad jis gali šį procesą reguliuoti. Tai reiškia, kad jis savo suvokimą moka riboti taip, jog gali patirti kūdikio, suaugusio žmogaus, rimto kabalisto ar begalybės suvokimą – niekuo neribotą pajutimą. Jis gali būti tokiame paslėpimo lygmenyje, kai nusileidžia iki būsenos, kurioje tarytum neegzistuoja, ir tada patiria, ką reiškia „neegzistuoti“. „Neegzistuoti“ – reiškia nieko nejausti.

Tai galima prilyginti kūdikio būsenai: jo jutimai visiškai neišvystyti, jis nieko nežino apie save, negali įvertinti, ar jaučia ką, ar ne, egzistuoja ar neegzistuoja. Tą patį galima pasakyti ir apie gyvūnus, augalus ir negyvąją gamtą.

Žmogus, siekiantis neriboto pajutimo lygmens, kuris prasideda už šio pasaulio ribų, dvasiniuose pasauliuose, turi išskirtinį gebėjimą matyti save iš šalies. Šiam pasauliui suvokti jis savo norais naudojosi siekdamas maksimaliai juos pasotinti. Tačiau šitoks suvokimas yra labai ribotas, nes bet koks noro pripildymas tuojau pat jį anuliuoja. Noro viduje tiesiog neįmanoma pasiekti daugiau, tik įgyti šiokį tokį suvokimą ir minimalų realybės pajutimą.

Tašką širdyje žmogus vysto turėdamas jau kitokį suvokimą: jo tikslas duoti, užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiuo atveju jis savo gyvenimą ir realybę junta ne savyje, o aplinkiniuose. Juo be paliovos teka dvasinė informacija – todėl realybės pajutimas neišnyksta.

1.7. pieš. Kilimas pajutimo pakopomis, nuo mūsų pasaulio iki pat Begalybės pasaulio.

Tada žmogus gali tiesti sau kelią, nukreipti save: „Kas „Aš“, kas yra pasaulis, kaip jį jaučiu iš išorės?“ Jis mato save iš šalies.

Žmogaus kelim tampa jam pavaldūs, jis pradeda save valdyti taip, tarytum vienu metu būtų ir vaikas, ir suaugęs žmogus, galintis tą vaiką valdyti. Jis jaučiasi taip, tarytum jam būtų suteikta dviguba valdžia: viena – materialaus pasaulio, kita – dvasinio (malchut[3] irbina[4]).

Matydamas save ir pasaulį iš šalies, žmogus gali taip susireguliuoti, kad valdytų save. Todėl kabalistai ir gali mums papasakoti apie tai, kas mes esame, nes mato save už kūno, kli ribų – iš Kūrėjo pusės. Būdami tiktai savo materijos, vadinamos malchut – noro mėgautis – viduje, žmogaus jutimai yra apriboti penkių jutimo organų galimybių. Todėl jis ir negali išeiti iš šio suvokimo rėmų ir pamatyti save iš šalies.

1.8. pieš. Dvasinio kli formavimo schema. Binos (Kūrėjo) ir malchut (kūrinio) savybių derinimo, kuriuo remdamasis žmogus formuoja teisingą realybės suvokimą (piešinyje – vidurinė linija), schema.

 Malchut – tai sielos, o bina – Kūrėjo jėga, savybė duoti. Disponuodamas abiem jėgomis, derindamas vieną jėgą su kita, žmogus savarankiškai formuoja save ir savo realybės suvokimą. Dėl to jis tampa nepriklausomas nuo šių Kūrėjo sutvertų jėgų –malchut ir binos. Žmogus – tai ne materija, o bendras suvokimas, kuris formuojasi tarp gaunančiojo ir duodančiojo, tai kažkas tokio, ką mes formuojame savo pačių viduje.

Jeigu aš noriu pajusti dvasinį pasaulį, turiu suvokti tai, kas yra už mano kli ribų: ne kli viduje, o už jo ribų. Tai įmanoma tiktai tokiu atveju, kai prie savo kli prijungiu kito žmogauskli. Be kitų kelim mano kli išorėje yra tiktai begalybės[5] šviesa, kurios aš nesuvokiu. Tam, kad ją suvokčiau, man reikalingas tam tikras pagrindas, kurį ši jėga[6] veiktų. Aš negaliu suvokti jėgos be veiksmo. Ši jėga veikia mane arba kitus. Todėl sąvoka „už mano kli ribų“ reiškia šios jėgos poveikį kitiems žmonėms.

Kaip tai įgyvendinti? Mūsų darbo esmė yra susivienyti, suformuoti integralią sielų visumą. Kuo stipresnė vienybė, tuo man artimesnės kitos sielos: jos sudaro kli, esantį tarytum mano išorėje. Prijungęs jas prie savęs, aš pradėsiu jausti tai, kas vyksta jose. Jose vykstančius procesus aš jaučiu padedamas binos jėgos, o jų norus, kuriuos prisijungiu, –malchut.

Vadinasi, vienintelis dalykas, kurį aš turiu, tai mažas taškas, kuriuo jaučiu šį pasaulį. O visądvasinį pasaulį suvokiu per kitas sielas, vystydamas jų atžvilgiu binos jėgą. Tam, kad savo pozicijoje jų atžvilgiu išvystyčiau altruizmą, binos jėgą, man būtinai reikalinga supanti šviesa[7], reikia, kad iš viršaus paveiktų jėga ir suteiktų man altruistinės pozicijos kitų atžvilgiu galimybę. Šią jėgą mes gauname studijuodami kabalos šaltinius: juose kalbama apie tai, kokiu būdu susivienyti su kitais, kaip funkcionuoja sistema, kai jos dalys yra tarpusavyje susivienijusios.

Kabaloje studijuojama ne mūsų dabartinė, o susiliejimo būsena, kurioje visa žmonija yra Acilut pasaulyje.

Studijuojant šį susiliejimą ir siekiant Acilut pasaulio, iš Begalybės pasaulio (kuriame mes visi jau esame, bet dėl uždangų šito nematome) mane ima veikti supanti šviesa mažo švytėjimo forma; ji man suteikia binos jėgą. Tokiu atveju aš iš tikrųjų gaunu galimybę teigiamai nusiteikti kitų sielų atžvilgiu ir prisijungti prie visų jų pilnatvės trūkumų, prie visų jų malchut.

Vadinasi, manyje yra binos jėga, kurią gaunu iš aukščiau, o iš visų kitų sielų gaunu malchutjėgą ir tokiu būdu sujungiu savyje biną ir malchut. Binos jėgą gauname iš viršaus, iš Kūrėjo, o malchut jėgą – iš apačios, iš kūrinių. Tačiau ir malchut jėga yra sutverta mumyse Kūrėjo. Gautos binos jėgos ir malchut jėgos mastu ir teisingai jas sujungdamas formuoju savo dvasinį kli. Tai, ką suvokiu šio kli viduje, vadinama dvasiniu pasauliu. Savo taške širdyje aš galiu pajusti tiktai šį pasaulį ir niekada nieko daugiau.

Begalybės pasaulį suvokiu tiktai tuo atveju, jeigu didinu šį tašką ir vienijimosi tikslu virš jo formuoju teisingą poziciją kitų sielų atžvilgiu, tam, kad pats tapčiau visų sielų suma –Adomu[8].

Norėdamas tapti Adomu ir prisijungti visas likusias sielas, kiekvienas žmogus privalo suformuoti sau tokią sistemą. Iš esmės tai ir yra gyvenimas ištaisytame kūne. Teisingoje sistemoje kiekviena ląstelė yra sujungta su visomis likusiomis ir jas aptarnauja: gauna, duoda ir taip egzistuoja.

1.9. pieš. Dvasinio kli formavimas ir vystymas. Komentaras tekste.

Taigi, aš nieko iš nieko negrobiu. Atvirkščiai, prisijungdamas kitus, iš savęs formuoju didžiulį kli, ir šitas kli – Aš. Tavo didžiulis kli, suformuotas iš tavo pozicijos, – tai Tu. Kiekvienas žmogus formuoja iš savęs tobulą sistemą, vadinamą Adomu.

Tai reiškia, kad sistema Adam formuojama kiekviename žmoguje, kiekvienoje sieloje, kuri atsiskyrė nuo kitų per sudužimą[9]. Tik įsivaizduokite, kiek kartų didesnę šviesą mes sukaupsime, kokio stiprumo spinduliavimą pritrauks kiekvienas iš mūsų!

Mes didiname Begalybės pasaulį, kuris buvo sutvertas nuo pat pradžių, t. y. savo buvimo jame pajutimą išdidiname begalę kartų. Todėl toks suvokimas ir vadinamas begaliniu.

Aš viso labo esu dėžutė, kuriai suteikti penki įėjimai. Tai, kaip suvokiu visą jais gaunamą informaciją, visų mano įspūdžių suma vadinama mano pasauliu. Šios dėžutės išorėje yra tiktai šviesa, visada esanti absoliučioje ramybėje. Visi pasikeitimai vyksta tik manyje.

Aš esu pastoviame jėgos lauke. Todėl ir sakoma, kad Kūrėjas – „Geras ir Kuriantis gėrį visiems savo sutvėrimams – ir geriems, ir blogiems.“ Jis nesikeičia. Kas gi tada keičiasi? Vyksta mano asmeninės, vidinės permainos. Aš egzistuoju šiame lauke, kurio viduje mane veikia Kūrėjo – „Gero ir Kuriančio gėrį“ – jėga. Bet kokie veiksmai – tai mano vidinis darbas vystant savo norą. Kai šis noras keičiasi, aš jaučiuosi pasikeitęs. Tiktai nuo to priklauso mano suvokimas.

1.10. pieš. Noro vystymas, veikiant dvasiniam laukui. Rodyklėmis iš keturių pusių pažymėtas Kūrėjo poveikis žmogui.

Šiuo metu aš irgi jaučiuosi esantis tam tikroje realybėje, regiu šį pasaulį, jame gyvenančius žmones, – visa tai yra mano vidinių būsenų suma, taip aš jaučiu begalybę. Jei mano vidiniai kelim pasikeis, tai aš begalybę – tą pačią pastovią jėgą – pamatysiu kitoje formoje.Pasikeitimai vyksta tik žmogaus viduje – jo išorėje niekas nesikeičia.

 Apibendrinant galima pasakyti, kad mes neturime realybės supratimo. Yra begalybė – viena jėga, vienas laukas, o tai, ką galime suvokti jame, vadiname savo pasauliu. Jeigu turėtume kitų savybių, tai nematytume čia žmonių, matytume kitas jėgas ir kitaip jas suvoktume. Visa tai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.

[1] Tobulinti (suvokimą) – keisti save pagal Begalybės pasaulio savybių etaloną.

[2] Kli – ištaisyti, tinkami gauti šviesą (malonumą) norai.

[3] Malchut – egoistinis ketinimas mėgautis savanaudiškai. Tai mūsų šaknis.

[4] Bina – šviesos savybė, kuriai esant mėgaujamasi davimo (altruistiniu) jausmu.

[5] Begalybės šviesa – iš Kūrėjo esmės kylanti šviesa (malonumas), kurią mes suvokiame kaip Kūrėją. Ši šviesa, Aukščiausia mintis, sumanymas, apima visą kūrinį – nuo pat pradžios iki jo galutinės būsenos (kai žmogus, visiškai susiliejęs su Kūrėju, pajunta tobulumą).

[6] Jėga – turima omenyje šviesos, malonumo, davimo jėga.

[7] Supanti šviesa – šviesa, kol kas esanti kli išorėje, tačiau savo spaudimu, tikslingai veikdama verčia kli keistis, tobulėti.

[8] Adomas = Adam Rišon – Kūrėjo sutverta vieninga siela, kurią sudaro dalys (atskiros sielos), talpinančios savyje visas likusias dalis.

[9] Sudužimas – atskiras savybes, norus rišančio ekrano (ketinimo atiduoti) išnykimas. Altruistinės tarpusavio sąveikos pakeitimas jai priešinga – egoistine.

********************************************************

1.4. Kabala – mokslas apie realybės suvokimą

Kabala – tai mokslas apie pajutimą (hebrajų k. „kabala“ reiškia „gavimą“, „suvokimą“), apie tai, kaip aš suvokiu realybę. Kabala padeda suprasti, kad reikia stabtelėti ir pagalvoti ne apie mus supantį pasaulį, o apie save pačius. Jeigu pakeisime save, aplinkinis pasaulis irgi atrodys kitaip, pamatysime jį kitokį.

Aš pamatysiu, kad pasaulis yra skaidrus, kad einu kiaurai jį, jog nėra jame sienų ir pertvarų, kurias juntu tiktai dėl to, kad taip sudaryti mano jutimo organai. Jei jų sandara būtų kitokia, tai galėčiau eiti kiaurai sienas tarytum kokie rentgeno spinduliai. Tačiau dėl mano jutimo organų viena medžiaga man atrodo kieta, kita – skysta, trečia – dujinė. Aš viską taip jaučiu.

Todėl svarbiausia – žinoti, kokiu būdu galime pakeisti savo suvokimą, ir ne šiaip pakeisti, o pasiekti tokią būseną, kurioje vietoje šio pasaulio pamatysime tikrąjį vaizdą, vadinamąBegalybės pasauliu. Begalybė reiškia beribį suvokimą. Taip rasime vieningą jėgą. Nematome niuansų, neskiriame nei raudonos, nei baltos spalvų, nejuntame nei saldaus, nei kartaus, nei spaudimo, nei vakuumo, nei objektų, jokių kitų jėgų. Visos jėgos ir visi dėsniai susivienija viename lauke, vadinamame Begalybės šviesa.

Koks mano vaidmuo ten, ir kas tai per realybė? Tai aukščiausio dvasinio suvokimo realybė. O kas atsitinka kūnui? Aš pradedu jausti, jog kūnas neegzistuoja, kad jis – tai tik mano paties įspūdžiai apie save patį. Panašiai keičiasi ir visa realybė. Pradedu suprasti, kad mano gimimo ir gyvenimo vaizdiniai kažkokiame pasaulyje, tam tikroje aplinkoje, Žemėje, Visatoje buvo tik vidiniai. Šių vaizdinių turinį lėmė mano jutimo instrumentų specifika. Šitaip žmogus išeina iš savo ribotumo į begalinį pajutimą ir pamato, jog egzistuoja kita forma. Ši egzistavimo forma vadinasi siela.

Taigi, mes pastoviai esame vienoje realybėje – Begalybės šviesoje, arba Kūrėju vadinamame lauke. Kūrėjas kiekvieną iš mūsų sutvėrė save juntančio taško pavidalu. Apskritai, yra viena jėga, o joje yra taškas, juntantis savo individualumą, savo gyvybinę jėgą. Šis taškas vystosi tol, kol pradeda realybę suvokti kaip Begalybę. Pasauliai, sielos ir visa kita, kas mums atrodo kaip šio pasaulio esybės, tėra laikini fenomenai, kurių buvimą mūsų suvokimo lauke lemia netobulas pajutimo būdas.

Tobulinant kelim, šitas pasaulis vis labiau skaidrėja, kol galų gale visai išnyksta. Jo vietoje kyla labiau realybę atitinkantys vaizdiniai, vadinami dvasiniais pasauliais: Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon ir Begalybės pasauliu. Taip tobulėja mano suvokimas. Todėl Baal Sulamas sako, kad visus sielų suvokimus lemia jų vidinės savybės. Tuo lygiu, kuriuo keičiasi šios savybės, keičiasi ir jas supantis pasaulis.

**********************************************************

1.5. Kas yra pasaulis

„Pasaulio“ sąvoka turi dvi prasmes:

1. „Pasaulis“ (olam) reiškia Begalybės pasaulį slepiančią uždangą (alama). Aš suvokiu ne pačią begalybę, o tiktai jos mažą fragmentą, vadinamą dvasiniu pasauliu arbašiuo pasauliu. Toks ribotumas, nepilnas suvokimas vadinamas pasauliu – nuo hebrajiško žodžio, reiškiančio „paslėpimą“.
2. Žodžio „pasaulis“ kilmė taip pat susijusi su žodžiu „išnykstantis“ (nėelam), nes pasauliai pasišalina, turi pabaigą. Kai mes sakome: „Aš esu tam tikrame pasaulyje“, tai reiškia, jog kol kas esu – priklausomai nuo mano kelim suvokimo – ne Begalybėje, o tam tikro fragmento suvokimo stadijoje. Labiausiai ribotas suvokimas vadinamas „šiuo pasauliu“.

Begalybė – taip pat pajutimo rūšis. Tai reškia, kad aš viską jaučiu ir suvokiu be jokių galimų apribojimų. Begalybė –„neturinti pabaigos“, „neturinti ribos“, „neturinti apribojimų“. Atvirkščiai, visų kliūčių, visų atstumų užribyje aš begaline rega, begaline klausa, begaliniu pajutimu suvokiu visomis kryptimis. Begalybė nereiškia supratimo ir orientacijos nebuvimo. Atvirkščiai, aš viską suprantu ir juntu neribotai aiškia forma.

Aš turiu išvystyti dabar manyje esančius kelim (norus, jutimo instrumentus): regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Man reikia tokiu lygmeniu praplėsti šių penkių kelim galimybių diapazoną, kad jie taptų mano dvasinais jutimo organais, vadinamais keter, hochma, bina, Z“A ir malchut[1].

Materialaus ir dvasinio suvokimo skirtumas tas, jog naujuose, dvasiniuose kelim pradedu jausti ne manyje esantį pasaulį, o išorinį, pasireiškiantį per kitas sielas. Todėl naujieji kelimjau nebevadinami akimis, ausimis, nosimi ar liežuviu, bet keter, chochma, bina, Z“A ir malchut. Pradėjęs juos tobulinti šiuos kelim keliu pasaulių pakopomis.

Dvasinio ir materialaus pasaulio riba yra pirmoje, žemiausioje, pakopoje – Asija pasaulyje. Toliau yra pasauliai Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon ir Begalybė. Kildamas penkiaispasauliais, didinu savo jautrumą ir įgyju galimybę pajusti begalinį neribotą pasaulio vaizdą. Į visus mano kelim – keter, chochma, bina, Z“A ir malchut – šviesa jau patenka be jokių apribojimų. Norėdami pajusti šviesą, patys kelim prilygsta jai. Tai ir vadinama „neribotu pajutimu“.

[1] Keter, hachma, bina, Z“A ir malchut – penkios noro sudėtinės dalys, kuriomis kūrinys jaučia Kūrėją. Keter –altruistinė pozicija tiek sumanymu, tiek veiksmu. Hochma – dar nesuvoktas, nesavarankiškas noras mėgautis, kuriame dominuoja jį sutvėrusi šviesa. Zeir Ampin (Z“A) – toks lygmuo, kuriame kūrinys jau taiko „gauti tam, kad būtų galima atiduoti“ principą, t. y. norą gauti, mėgautis naudoja Kūrėjo labui. Malchut – pabaigtas, savarankiškas kūrinys, kuris pats nori gauti ir jaučiasi gaunantis.

************************************************************

1.6. Savybių panašumo dėsnis

Esu aš ir yra tai, ką jaučiu. Tam, kad ką nors jaustų, mano jutimo organai turi atitikti tai, ką jaučiu. Lygiai taip pat mūsų gebėjimą jausti dvasinį pasaulį lemia mūsų panašumo į šviesą lygmuo.

Būtent todėl turime įgyti binos[1], šviesos, savybę. Ją įgyjame susivienydami su kitomissielomis: jeigu aš prisijungiu prie kitų sielų, tai mano vidinė pozicija jų atžvilgiu atitinka Kūrėjo poziciją. Tokiu būdu įgyju binos savybę ir prilygstu šviesai. Kai mano pozicija kitųsielų atžvilgiu prilygsta Kūrėjo pozicijai jų atžvilgiu, tai aš įgyju analogiškų Jam savybių, pradedu egzistuoti neribotoje realybėje ir susivieniju su Kūrėju. Niekas nesikeičia, išskyrus mane patį, tačiau ši permaina visiškai keičia mano suvokimą.

Pasaulis yra tai, ką jaučiu savo kelim viduje. Jeigu keičiu kelim, tai jaučiu kitą pasaulį.Mūsų pasaulyje galiu jaustis daugiau ar mažiau sveikas arba žvalus, tiesiog pakeitęs savo nuotaiką. Tokiu atveju pastebiu, kad pasaulis irgi tarytum pasikeitė. Man jis sukelia kitokių įspūdžių, kitaip suvokiu dalykus. Tačiau mano suvokimas yra ribotas tais pačiais kelim (viską jaučiu savo kli viduje). Jeigu išeinu iš savo kli ir pradedu jausti išorinius kelim, kitose sielose, – taip pat, kaip tai daro Kūrėjas, tai įgyju savo savybių neapribotą pajutimą, suvokimą.

Toks suvokimo būdas pasiekiamas per patirtį, praktiką. Reikia tiesiog dirbti su savimi ir savais kelim: pradėti jausti jų ribotumą ir suprasti, kaip stipriai tikroji realybė neatitinka tos, kurią matome. Reikia perprasti, kad mes viską suvokiame atvirkščiai.

„Atvirkščiai“ nereiškia, jog dabar matome apverstus objektus, o mūsų smegenys vaizdą pataiso. Mes viską atvirkščiai suvokiame visais jutimo organais ir visuose matavimuose.

Viskas, ką matau savyje, visomis subjektyviomis formomis, yra priešinga tam, ką pamatau išėjęs už savo galimybių ribų. Todėl Baal Sulamas rašė, jog žmogus, išėjęs už šių ribų, sako: „Atvirkščią pasaulį pamačiau.“ Pradėkite suvokti realybę remdamiesi tiktai šiuo vaizdiniu. Skirtingai nei „bobutės pasakos“ ar pasakojimai apie velnius, dvasias ir sparnuotus angelus, toks suvokimas paaiškins viską, kas vyksta, ir atves į teisingą būseną. Pamatysite, kad nėra nieko, išskyrus vieningą jėgą ir žmogaus suvokimą šios jėgos viduje. Nieko, išskyrus tai!

Staiga pradedi suprasti, ką reiškia gyvenimas ir mirtis, kada žmogus, esantis šalia tavęs, miršta, o kada gyvena. Kodėl matai dalykus viena ar kita forma, o dėl to jie keičiasi tavo akyse, kodėl yra gerai ir yra blogai. Keičiasi ne dalykai, keičiasi tas, kuris juos jaučia.

Ši nauja patirtis labai stipriai skiriasi nuo mūsų įprasto suvokimo. Iš pradžių tai trikdo, tačiau pamažu pradedi jausti tikrąjį vaizdą ir jame matyti jėgas, kurios jį veikia. Pradedi suprasti, kad tu pieši šitą paveikslą, kad, iš esmės, tu – priešais tave besisukančio filmo režisierius, tu tą filmą dabar kuri. Jeigu pakeisi savo jėgų veikimo kryptį ir savo suvokimą, tai ir šitas filmas pasikeis. Tai reiškia, kad žmogus, savo įvaldytomis jėgomis keičiantis savo jutimus, pradeda keisti pasaulį.

[1] Binos savybė – šviesos savybė, kuriai esant juntamas davimo jausmo, panašumo į Kūrėją malonumas. Šis malonumas vadinamas or hasadim.

***********************************************************

1.7. Klausimai ir atsakymai

Klausimas: ar kabala tyrinėja įvairius realybės suvokimo būdus?

 Realybės suvokimas nėra tiesiogiai susijęs su šiuo mokslu. Tai antraeilis faktorius. Taisydami[1] save mes visų pirma atveriame naujus jutimus, naują vaizdą, naują požiūrį ir po to atkuriame realybę, kurioje egzistavome anksčiau.

Žmogus nepajėgus suvokti savo esamos būsenos. Reikia pakilti į aukštesnę pakopą, kad iš jos lygmens galėtume ištirti žemiau esančią pakopą. Kodėl gi mes sėkmingai tiriame gamtą negyvajame, augaliniame ir gyvūnų lygiais, bet klystame žmogaus atveju? Taip atsitinka todėl, kad norint išspręsti žmogiškąsias problemas reikia pakilti virš „žmogaus“ lygmens[2].

Remdamiesi kabala pradedame jausti aukštesnes būsenas ir įvertiname žemesnes. Tokiu būdu žengiame pirmyn. Netyrinėjame realybės suvokimo ir matymo principų, neieškome galimybių dar giliau prasiskverbti į jos paslaptis, kaip tai daro mokslininkai.

Kabalistai čia veikia kitaip. Jie jutimais prasiskverbia į esamos būsenos esmę ir patirdami, išgyvendami ją atveria ankstesnę bei, iš dalies, ir esamą būseną. Kabalistas visada iš pradžių pakyla į aukštesnę būseną ir būdamas joje ištiria esančiąją žemiau.

Pavyzdžiui, aš negaliu žinoti, ką reiškia būti vaiku, kol aš juo esu. Reikia suaugti, kad galėčiau suprasti, kokia buvo mano vaikystė. Taip yra bet kuriame etape. Žmogus patiria tam tikrą būseną ir negali suvokti jos būdamas tos būsenos.

Kabala netyrinėja realybės nuo siauresnio suvokimo pereidama prie platesnio, kaip tai daro mokslininkai. Kabalistai apskritai nemano, kad tai įmanoma, nes tokiu būdu tiriama tiktai materija. Mums reikia patiems įsijausti ir išgyventi kiekvieną būseną. Teisingai ištirti realybę galima tik pakilus į materiją veikiančių jėgų lygmenį. Jausdami šias jėgas įsisaviname jas. Būdami jų lygmenyje ir dėl to, kad esame jame, suprantame, kas vyksta. Tai yra mūsų gyvenimas, gyvenimo šaltinis. Mes nesuvokiame jų protu – mes jas išgyvename.

Dėl išorinio proto, suvokdami vien tik protu, negalėsime ištirti realybės aukštesniame lygmenyje nei tas, kuriame darbuojasi gamtos tyrinėtojai. Norint pereiti į aukštesnę realybę reikia į ją prasiskverbti jutimo organais. Moksliniai prietaisai, kad ir kokio aukšto technologinio lygio jie būtų, čia nepadės. Galima, aišku, įsivaizduoti aukštesnę realybę, kuri atrodo priešingai nei mūsų, kurioje visi siekiai yra altruistiniai. Galima manyti, kad virš mūsų egoistinės prigimties visi dirba viename junginyje. Mokslininkai jau yra išsakę prielaidą, jog, tikėtina, viską valdo viena mintis ir meilė. Ši idėja jiems kilo pamačius, kad viskas sujungta, visos realybės sudėtinės dalys yra viename junginyje, sudaro bendrą mechanizmą ir veikia harmoningai. Kiekviena iš jų kaip svarbus sistemos elementas prisideda ir padeda kitai, visos kaip vieno organizmo ląstelės rūpinasi viena kita.

Šis supratimas ir padiktuoja mokslininkams prielaidą, kad, greičiausiai, visą tikrovę sieja bendras dėsnis – meilės dėsnis. Jeigu joje veiktų priešingos jėgos, ji negalėtų palaikyti savo egzistencijos ir vystytis. Vadinamosios antagonistinės jėgos reikalingos tik tam, kad galėtų performuoti sistemą iš vienos būsenos į kitą: juk visada yra būtinybė paneigti blogesnes būsenas dėl geresnių. Todėl vystymosi jėgos mums ir atrodo antagonistinės.

Paimkime, pavyzdžiui, kvėpavimą. Mes įkvepiame ir iškvepiame orą, plaučiai išsiplečia ir vėl susitraukia. Tačiau į šiame procese veikiančias jėgas turime žiūrėti ne kaip į priešingas, o kaip į padedančias viena kitai veikti tarpusavio harmonijos – meilės – pagrindu.

Mokslininkai matydami, kaip gamtoje viskas yra susiję nuostabioje vienybėje, numano esant šį tarpusavio ryšį. Tačiau jie patys nepakyla į šį lygmenį – negali gyventi šia prigimtimi. Jeigu jie galėtų pakeisti savo esybę taip, kad ji atitiktų jų lūkesčius, tai pamatytų, kad po tamsia materija ir išnykstančiomis dalelėmis, kurių vietoje pasireiškia tiktai nežinomos ir neapčiuopiamos bangos, slypi kitokia realybė. Jie ją pajustų taip pat, kaip mes jaučiame kietųjų kūnų realybę. Jie suvoktų jėgas, jų tarpusavio ryšį ir veikimo principus. Tačiau tam reikalingas tam tikras matymas, atitikimas, jutimas šių jėgų lygmenyje.

Pavyzdžiui, įjungus kambaryje šviesą galima pamatyti jame esančius objektus. Bet argi  jų nebuvo ten iki tol? Tiesiog buvo atlikta korekcija ir atsirado galimybė juos matyti, nes buvo adaptuotasi prie naujo realybės vaizdo. Suvokimo indas pritaikytas būsenai suvokti. Taip pat ir šiuo atveju: žmogus turi adaptuotis prie jį veikiančių jėgų. Panaši adaptacija ir yra kabalos metodika.

Klausimas: ar vienu metu egzistuoja kelios realybės?

Nėra jokios kitos realybės, išskyrus tą, kuri vadinama „Begalybės pasaulio malchut“[3]. Visa kita tėra menama realybė, pakopų sekoje besireiškianti Begalybės pasaulio malchutakivaizdoje, nugrimztanti į jutimus temdantį rūką. Ji, vis mažesniu laipsniu jausdama save ir savo pilnatvę, tarytum praranda sąmonę, kol pasiekia pačią žemiausią būseną, labiausiai miglotą ir labiausiai atitrūkusią nuo egzistuojančios realybės, – begalybės. Tokia būsena vadinasi „šis pasaulis“.

Šio pasaulio būsenai būdinga tai, kad čia Begalybės pasaulio malchut egzistuoja žmoniųsielų pavidalu. Sielos jaučiasi atitrūkusios viena nuo kitos – taip joms tik atrodo, nors iš tiesų taip nėra. Atsispirdami nuo šios realybės žmonės turi siekti Begalybės pasauliorealybės.

Kiekvieną gyvenimo akimirką žmoguje pabunda „rešimot“[4]. Rešimo sudaro esama būsena ir dalis aukštesnės, t. y. būsimos būsenos. Jeigu aš teisingai realizuoju rešimo, tai pakylu į kitą pakopą. Tai įvyksta dėl to, kad Aukštesnės[5] būsenos siekis išreiškia manyje naujus norus. Tada man suteikiama jų ištaisymo ir kopimo aukštyn galimybė.

Todėl man niekada neatsiveria daugybė galimybių. Kiekvienu gyvenimo momentu turiu tik vieną rešimo. Aš galiu jį realizuoti arba ne. Antru atveju jis realizuosis kokia nors kita forma – per kančią, o pirmuoju – per Aukščiausią šviesą[6].

Manyje nuolatos vieną rešimo keičia kitas, tarytum grandinės segmentai. Priklausomai nuo noro dalyvauti savo vystymosi procese, pasireiškiant rešimot imu tikslingiau žvelgti į gyvenimą, siekiu rasti tikrąją realybę, ieškau jos pajutimo priemonių ir pan.

[1] Ištaisymas – ketinimo mėgautis savanaudiškai keitimas į ketinimą mėgautis dėl to, kad to nori Kūrėjas (Aukščiausia jėga).

[2] „Žmogaus“ lygmuo – ketvirta noro mėgautis išsivystymo stadija, kuri atveria galimybę jausti esantįjį išorėje (artimą), dėl ko „žmogus“ įgyja valios laisvę, t. y. turi galimybę pakilti virš savo esybės, pažinti Kūrėjo prigimtį, prilygti Jam.

[3] Begalybės pasaulio malchut – be galo, be jokių apribojimų save užpildžiusios malchut(noro gauti, kūrinio) būsena. Ši „Begalybės pasaulio malchut“ ir yra pats „Begalybės pasaulis“, arba „Begalybė“.

[4] Rešimo, daugiskaita „rešimot“ – „dvasinis genas“, dvasinės (neapvilktos jokiu išoriniu apvalkalu) informacijos apie tam tikrą būseną įrašas.

[5] Aukštesnė – mano tolimesnė, tobulesnė būsena, Kūrėjas.

[6] Aukščiausia šviesa – Kūrėjo buvimo pajutimas; tam  tikras spinduliavimas iš viršaus, teigiami išoriniai energiniai laukai.

*************************************************************

Klausimas: mūsų pasaulis – įsivaizduojamas ar realus?

Sakome, kad mūsų pasaulis yra įsivaizduojamas. Apskritai, mes visada vadovaujamės individualia žmogaus minčių forma ir supratimo lygiu. Jeigu žmogus realybę suvokia kaip realybę – tai ji tokia ir yra, jeigu jis ją laiko įsivaizduojama – vadinasi, ji yra įsivaizduojama. Tai nustato pats žmogus, o ne kas nors iš šalies. Yra žmonių, kuriems mūsų realybė atrodo menama, tačiau jie dirba su ja, nes supranta, kad turi reikalą su vienu iš etapų, kurį žmogus turi praeiti.

Lygiai taip pat nebandome išsklaidyti vaiko fantazijų: jos – jo pasaulio suvokimo dalis. Mažiems vaikams būdingos tam tikros pasaulio matymo klaidos: vaikas bijo tariamai už durų esančio lokio, prisigalvoja visokiausių įmanomų jo pasaulyje gyvenančių personažų. Mes, iš savo pusės, stengiamės be reikalo negriauti vaiko pasaulio, žinome, kad šioje vystymosi pakopoje tai visiškai normalu.

Panašiai iš vienos realybės į kitą perėjęs žmogus ankstesniąją suvokia kaip įsivaizduojamą. Ji tokia yra būtent jam, bet ne tiems, kurie vis dar yra ankstesnėje pakopoje. Jiems galbūt tai yra vienintelė realybė, nes jie dar niekada nebuvo pakilę iš savo suvokimo pakopos į aukštesnę.

Neperėjęs maxomo[1] žmogus nemato, kad už šio pasaulio slypi jėgos, kurios vaizduoja jame esančią realybę taip pat, kaip nematomos elektrinės jėgos piešia vaizdą kompiuterio ekrane. Parinktyse turime 16 milijonų atspalvių, ir parinkę reikiamą skiriamąją gebą gėrimės spalvingu vaizdu – o juk visa tai tik elektrinių jėgų kombinacija. Bet pažiūrėkite, ką su jomis galime daryti: galime persiuntinėti šiuos vaizdus, juos išsaugoti bei apdoroti.

Šiame pasaulyje taip pat matome vaizdelį, tiktai ne ekrane, o savo suvokime. Po šiuo paveiksliuku slepiasi jį vaizduojančios jėgos. Tas, kuris pakyla į jų lygmenį, supranta, kad šios jėgos yra realios, o paveiksliukas – menamas. Atvaizdas piešiamas kaskart vis naujai, tačiau jėgos lieka tos pačios, tiktai skiriasi jų tarpusavio ryšio lygiai. Kalbama apie dvasines pakopas, kuriomis žmogus, vis giliau suvokdamas šių jėgų ryšį, artėja prie tiesos, kol pasiekia jų junginį, kuris vadinamas Begalybe. Žmogus taip pat supranta, jog visi ankstesni etapai ir pirminiai suvokimai buvo įsivaizduojami.

Ar kompiuterio ekrane vaizdas yra realus? Apskritai, ką reiškia „realus“ ir „įsivaizduojamas“? Jeigu aš turėčiau kitus jutimo organus, aš jo nesuvokčiau, šios smulkmenos man neegzistuotų. Taigi, pirmoji aksioma tvirtina – viskas priklauso nuo žmogaus pajutimo, o už žmogaus ribų lieki be suvokimo instrumentų – kas gi tada stebi realybę, kas ją jaučia, apibrėžia, patiria? Todėl mes visada turime likti nuoseklūs ir neišeiti už jaučiančiojo suvokimo ribų.

Klausimas: ar pasauliai išliks visai žmonijai išsitaisius?

Ne, neišliks. Juk pasauliai – tai Kūrėjo šviesos apribojimai, Jam leidžiantis link mūsų. Kildami link Kūrėjo, mes iškylame virš šių pasaulių. Jie lieka po mumis, mes jų nejaučiame. Todėl mūsų atžvilgiu jie iš viso išnyksta.

Klausimas: kas yra siela?

Siela – tai dar vienas jutimo organas, kurį žmogus turi suformuoti iš savo pirminio Aukštesniojo, savosios šaknies siekio. Jam vystantis žmogus besiplečiančio taško viduje pradeda jausti papildomą, iki tol paslėptą pasaulių sistemos sritį.

[1] Maxom – riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulių.

**************************************************************

Klausimas: kas lemia dvasinių pakopų ir pasaulių skirtumus?

Iš kabalos šaltinių sužinome, kad yra daug kūrinio būsenų. Pati iškiliausia iš jų – taiBegalybės pasaulis, po kurios vyksta leidimasis žemyn pasaulių pakopomis – iki pat „šio pasaulio“. Pakopų skirtumo esmė yra ne kūrinio detalės. Juk visas pakopas ir visuspasaulius – nuo šio iki begalybės pasaulio – sudaro tie patys elementai. Skiriasi tik jų medžiaga, kuri vadinasi „noru mėgautis“. Tiksliau, skirtumas – šios materijos panaudojimo būdas: arba savanaudiškas, tenkinant savo mažus norus, arba duodant, esant milžiniškų norų altruistiniam ketinimui, siekiančiam Kūrėjo.

Ketinimas[1] priklauso nuo žmogaus ir tiktai jis lemia skirtumus tarp visų pakopų ir visų pasaulių, o kitais aspektais jie visiškai panašūs. Visos pakopos ir pasauliai – tai tik tam tikri žmogaus tikrovės suvokimai, tai, kaip jis jaučia vienintelę egzistuojančią būseną – Begalybės pasaulį – priklausomai nuo savo požiūrio kampo, t. y. nuo savojo ekrano[2], arba, kitaip sakant, tenkinant savybių panašumo sąlygą, priklausomai nuo pusiausvyros tarp jo ir Begalybės pasaulio.

Mes sakome, jog dvasiniai pasauliai yra viršuje, vienas virš kito. Tokia seka, galbūt, klaidina žmogų ir mums reikėtų į tai pažvelgti kitaip: tarytum mes jau ir dabar esame Begalybės pasaulyje, bet matome jį per vaizdą iškraipančius akinius, jaučiame jį savo sugadintais jutimo organais.

Tuo lygiu, kuriuo mes ištaisome, pagydome savo jutimo organus, tą patį mus supantįpasaulį mes pradedame matyti vis giliau, tarp tų pačių elementų išvystame daugiau ryšių, kol suprantame, jog visa tai – begalybė, esanti vienybėje su Aukščiausia jėga ir prilygstanti Jai.

Todėl, kai kabalistai mums pasakoja apie „lauką, kurį Kūrėjas palaimino“[3], – tai kalba būtent apie tą lauką, kuriame mes esame ir dabar. Viskas, ką aš priešais save matau, yra tas pats laukas, tas pats pasaulis. Jeigu žiūrėsiu į jį kaip į savo darbo vietą suprasdamas, kad tiktai nuo manęs, nuo mano suvokimo organų ištaisymo priklauso tai, kokiame pasaulyje esu, ką priešais save matau ir kuo užpildyti mano kelim, tai, be abejo, atsidursiu palaimintoje būsenoje. Ištaisymo esmė – pakeisti sielų tarpusavio ryšius, dėl kurių žmogus vysto ir tobulina savo suvokimo organus – vaidinamąją kli Adam Rišon.

Tokį suvokimo organą savyje turi išvystyti kiekvienas žmogus. Jeigu jis supranta, kad jam duota maža aplinka, o vėliau ir visa žmonija tam, kad jis galėtų su ja susivienyti ir nustatyti tokius santykius, kokie turi būti ištaisytoje būsenoje, tai jis jau randa vietą palaiminimui, t. y. vietą, „kurią palaimino Kūrėjas“.

Ir niekas čia niekur neturi persikelti: nėra nei viršaus, nei apačios, nėra nei laiko, nei erdvės, – viskas priešais mus. Tada pamatysime, jog viskas, kas mums dabar atrodo kaip šis pasaulis, iš tiesų ir yra Begalybės pasaulis.

[1] Ketinimas – nusiteikimas, motyvacija šviesos (malonumo) atžvilgiu.

[2] Ekranas – „apribojanti jėga“, pabundanti kūrinyje Aukščiausios šviesos atžvilgiu, savanaudiško pasimėgavimo blokavimo tikslu. Pasipriešinimas egoizmui (savanaudiškam gavimo norui), jo įveikimo jėga.

[3] Šv. Raštas, Pradžios knyga 27:27.

************************************************************

Papildoma medžiaga

Visata – tai gigantiška holograma[1]

Teorijas, kurių pagrindu buvo išrastas holografinis efektas, 1947 metais pirmą kartą įgyvendino Denisas Gaboras (Dennis Gabor). Jis už šį išradimą gavo Nobelio premiją. Holograma – tai toks reiškinys, kuriame visuma yra kiekvienoje jos detalėje. Mokslininkai artėja prie išvados, kad realybė iš esmės taip pat yra holograminė. Holografiniu efektu pagrįstas ir galvos smegenų veikimas. Mūsų mąstymo procesai turi daug ką bendra su žemiausiu Visatos vystymosi lygmeniu ir sudaryti iš tos pačios medžiagos. Smegenys – tai holografinę Visatą atspindinti holograma.[2]

Šios neįprastos idėjos autoriai yra du įžymūs mąstytojai – Londono universiteto fizikas, Alberto Einšteino mokinys Deividas Bohmas (David Bohm) ir vienas iš pasaulinių kvantinės mechanikos šviesulių, Stanfordo universiteto neurofiziologas Karlas Pribramas (Karl Pribram). Savo išradimus jie padarė visiškai nepriklausomai vienas nuo kito, dirbdami skirtingose mokslo srityse.

1. Bohmas išvadą apie holografinę Visatos prigimtį padarė po kelerius metus trukusių nesėkmingų bandymų pasitelkus tradicines teorijas paaiškinti visus kvantinės mechanikos procesus ir reiškinius.
2. Pribramas, studijuodamas žmogaus smegenis, taip pat įsitikino tradicinių teorijų nepajėgumu įminti daugybę jos sandaros mįslių. Abiem mokslininkams holografinis modelis netikėtai įgijo tam tikrą prasmę ir padėjo atsakyti į daugelį iki tol neišspręstų klausimų.

Abu autoriai XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį savo atradimus aprašė spaudoje. Jų darbai mokslo pasaulyje susilaukė atgarsių, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, už jo ribų plačiau neišgarsėjo. Kai kurių tyrinėtojų pozicija buvo skeptiška (o kokia teorija išvengė panašios lemties?), tačiau daugelis garsiausių pasaulio mokslininkų papildė šių teorijų šalininkų gretas.

Kembridžo mokslininkas 1973 metų Nobelio fizikos premijos laureatas Brajanas Džozefsonas (Brian Josephson) D. Bohmo ir K. Pribramo teoriją pavadino „realybės esmės supratimo persilaužimu“. Su šiuo požiūriu sutinka ir Kanados karališkojo universiteto fizikos mokslų daktaras ir knygos „Tiltas tarp materijos ir smegenų“ autorius Deividas Pitas (David Peat). D. Pitas tvirtina, kad „mūsų mąstymo procesai yra žymiai glaudžiau susiję su fiziniu pasauliu, nei daugelis mano“.

1979 metais Prinstono universiteto techninių ir taikomųjų mokslų mokyklos dekanas Robertas G. Džanas (Robert G. Jahn) paruošė „sąmonės vaidmenų atskleidžiant materialią tikrovę“ studijų programą. Atlikę tūkstančius eksperimentų, R. G. Džanas ir jo pagalbininkai paskelbė savo atradimus, kai suprato, kad gali visiškai pagrįstai tvirtinti: smegenys gali tiesiogiai veikti ir veikia materialią tikrovę. 1994 metais į Prinstono universitetą susirinko geriausi pasaulio mokslininkai ir pedagogai norėdami aptarti, kaip galima išvystyti šią stulbinančią teoriją ir pritaikyti ją praktikoje, konkrečiose mokslo srityse. Tai buvo toks neįprastas atradimas, kad bandymai jo rezultatus pritaikyti praktikoje neišvengiamai sukėlė daug abejonių bei svarstymų.

Sąmonės ir materialiojo pasaulio tarpusavio sąveika šiandien jau nebeatrodo kaip fantastika: sąmonė – smulkiausia ir dinamiškiausia energijos forma. Tai padeda suprasti, kodėl mūsų fantazijos, minties formos, norai ir baimės paveikia realius įvykius, ir paaiškina, kaip materializuojasi smegenų suformuotas pavidalas.

Panašūs su realybės esme susiję atradimai gali tapti tolimesnio mūsų tobulėjimo ir vystymosi varomąja jėga. Suvokdamas save kaip atviros ir dinamiškos Visatos dalelę ir suprasdamas, kad smegenims skirtas lemiamas vaidmuo formuojant realybę, žmogus galės išvystyti aktyvesnį ir kūrybingesnį santykį su gyvenimu. Dabar jam nereikia stovėti šalikelėje stebint įvykius iš šalies – nauji atradimai padeda suprasti, kad šalikelės nėra ir niekada nebuvo. Viskas yra pagrįsta savitarpio įtaka. Kad ir kur eitume, kad ir ką veiktume, mūsų mintys kuria aplinkinę tikrovę.

1. Einšteinas kartą pasakė: „Naujos teorijos atradimas yra tarytum kilimas kalnu, kai žvilgsniui atsiveria nauja ir vis platesnė panorama.“

[1] Pagal Džono Kecho knygos „Pasąmonė gali viską“ ištrauką, 1 skyrius, „Popuri“, Minskas, 2005.

[2] Smegenų kaip hologramos supratimas yra artimas asociatyvaus mąstymo teorijai – vienai iš seniai egzistuojančių fundamentalių mokslo teorijų.

**********************************************************************

Testas

1. Ką vadiname „kūrinio medžiaga“?
   1. – materiją;
   2. – norą duoti;
   3. – norą mėgautis;
   4. – žmogų.

2. Į kokias 3 dalis skirstoma supanti tikrovė žvelgiant iš dvasinio suvokimo pozicijos?
3. – Kūrėjas, kūrinys, šviesa;
4. – sielos, šviesa, Kūrėjas;
5. – pasauliai, žmogus, Kūrėjas;
6. – Kūrėjo esmė (Acmuto), Begalybė, sielos. 

3. Kokiu būdu žmogus įgyja binos jėgos?
4. – Binos jėgos žmogus įgyja gimdamas;
5. – skaitydamas kabalos šaltinius jos gauna iš supančios šviesos;
6. – binos jėgos žmogus įgyja medituodamas;
7. – binos jėgos žmogus įgyja savo visuomeninėje aplinkoje. 

4. Kuo skiriasi materialus ir dvasinis pasauliai?
   1. – norų lygiu;
   2. – suvokiamos šviesos lygiu;
   3. – jie yra skirtinguose matavimuose;
   4. – tuo, jog dvasinis pasaulis yra suvokiamas tarpininkaujant kitoms sieloms. 

5. Kas yra pasaulis?
6. – pasaulis – tai tikrovės fragmentas, kurį žmogus gali suvokti savo kelim apimties mastu;
7. – mane supanti gyvoji ir negyvoji materija;
8. – Kūrėjas, sutveriantis mane supančią tikrovę;
9. – manojo „aš“ egzistavimo sritis

***********************************************************************

2 skyrius. Tikrovės suvokimo būdai

 2.1. Realybės suvokimo bandymų gausa

2.2. Kabalistinis realybės suvokimo metodas

2.3. Žmogus nulemia savo pasaulį

2.4. Visi pasauliai yra žmogaus viduje

2.5. Įsivaizduojamas pasaulis

2.6. Klausimai ir atsakymai

Baigiamasis žodis

Testas

Papildoma medžiaga

2.1.  Realybės suvokimo bandymų gausa

Išorinio pasaulio tyrimai sukoncentruoti žmogaus viduje. Nieko, kas yra išorėje, žmogus negali jausti. Jis gali tiktai tam tikru lygiu praplėsti savo jutimo organų veikimo sritį: regėjimui sustiprinti panaudoti mikroskopą arba teleskopą, klausai paaštrinti – hidrofoną ir t. t.

Nepaisant to, jog pasaulis nuolat keičiasi, žmogaus jutimo organai išlieka tokie patys. Kad ir kokius prietaisus konstruotume, kad ir kiek sužinotume apie savo kūną, mes galėsime registruoti tik savo reakcijas į tam tikrą išorę. Nuo XX amžiaus pabaigos mokslininkai pradėjo suprasti, jog tradicinis gamtos tyrinėjimo būdas, iš esmės, išsisėmė. Studijuodamas reakcijas į iš išorės ateinančią informaciją, žmogus negali pradėti kontroliuoti realybės ir savo gyvenimo.

Gamtos mokslai padeda mums suprasti, kad gyvenimui palaikyti ir tolimesniam vystymuisi kiekviena ląstelė bei visas organizmas turi būti pusiausvyroje su jį supančia aplinka. Vidinės ląstelės arba organizmo savybės turi būti subalansuotos su natūralia gyvenamąja vieta pagal homeostazės[1] principą. Jeigu nesilaikoma pusiausvyros, organizmas patiria diskomfortą ir negatyvių pasekmių atveju gali žūti.

Gamtos dėsnių ir Aukštesniojo pasaulio[2] funkcionavimo išmanymas padės žmogui susipažinti su jį veikiančiomis gamtos jėgomis, apie kurias mes šiandien nieko nežinome. Jeigu sugebėsime būti su jomis homeostazėje, tai įgysime pačią geriausią egzistavimo formą.

Taigi, žinių apie tokios formos išorinį pasaulį, koks jis yra pats sau, už mūsų kūniškų jutimų ribų, įsisavinimas suteiks mums galimybę visiškai jam prilygti ir tokiu būdu pasiekti geriausią būseną.

Viena iš svarbiausių informacijos apie dvasinį pasaulį gavimo pasekmių yra laiko sampratos išnykimas ir absoliutus visų būsimų savo būsenų žinojimas. Tokiu būdu žmogus įgyja galimybę visiškai valdyti savo likimą. Šiuolaikinis mokslas taip pat pradeda pripažinti būtinybę išeiti už penkių jutimo organų galimybių ribų, tačiau neturi tokios inversijos metodikos.

Iki pat praeito šimtmečio pabaigos Niutono fizika formavo gana ribotą žmonių požiūrį ir limitavo jų potencialių galimybių atskleidimą. Daugiau nei du šimtmečius remiantis Niutono pasaulėžiūra buvo diktuojami realybės suvokimo tinkamumo ar netinkamumo kriterijai. Pagal ją „normaliai funkcionuojančiu“ žmogumi laikomas tas, kuris gali tiksliai atspindėti Niutono dėsniais apibūdintą objektyvųjį išorinį pasaulį. Remiantis šiuo požiūriu, mūsų mentalinės funkcijos apsiriboja tik mūsų penkių jutimo organų gaunama informacija, jos saugojimu mūsų „mentaliniuose duomenų bankuose“ ir gal dar šių duomenų sumaišymu, siekiant suformuoti ką nors nauja. Bet koks ryškesnis nuokrypis nuo tokio „objektyvios realybės“ suvokimo galėjo būti klasifikuojamas kaip audringos vaizduotės vaisius arba psichinės veiklos sutrikimas.[3]

Tačiau fantastiški atradimai materijos prigimties srityje, kurių tikrai dosnus buvo praeitas amžius, sugriovė daugelį įprastų stereotipų. Pamažu mokslininkai priėjo išvadą, kad gamta – tai tikimybių pasaulis ir joje viešpatauja dėsningas galimybių pasirinkimas, o ne prievartinis fatalizmas. Toliau tyrinėdami subatomines mikropasaulio bei astrofizikines makropasaulio sferas mokslininkai nustatė, kad kai kurie pagrindiniai Niutono principai yra smarkiai riboti ir turi trūkumų. XX amžiaus pirmoje pusėje eksperimentais pavyko išsiaiškinti, kad atomai, kuriuos mokslininkai laikė nedalomais materialiojo pasaulio statybiniais blokais, iš tiesų sudaryti iš elementariųjų dalelių – protonų, neutronų ir pan.

Aptiktų subatominių dalelių elgesys pasirodė esąs netipiškas, dėl to Niutono principai tapo abejotini. Vienuose eksperimentuose jos elgėsi kaip materialios dalelės, o kituose pasižymėdavo banginėmis savybėmis. Šis reiškinys tapo žinomas kaip „kvantinis-banginis paradoksas“. Subatominiame lygmenyje mūsų seni materijos apibrėžimai buvo pakeisti statistinėmis tikimybėmis, aprašančiomis jų „tendenciją egzistuoti“, ir, galiausiai, senieji materijos apibrėžimai ištirpo vadinamajame „dinamiškame vakuume“. Tolimesni mikropasaulio tyrimai atskleidė faktą, jog Visata, kurią stebime esant sudarytą iš tvirtų diskrečių objektų, iš tiesų yra sudėtingas tinklas, apjungiantis įvykius ir santykius. Šiame naujame kontekste sąmonė aktyviai dalyvauja pačios realybės kūrimo procese, o ne tiktai pasyviai atspindi objektyvų materialųjį pasaulį.

Tyrinėdami astrofizinę sferą mokslininkai padarė ne mažiau neįtikėtiną atradimą. Pavyzdžiui, Einšteino reliatyvumo teorijoje erdvė nėra trimatė ir laikas nėra linijinis, jie yra neatsiejami ir, kaip spėjama, sujungti į keturmatį kontinuumą, žinomą kaip „erdvė-laikas“. Toks požiūris į Visatą neanuliuoja mūsų ankstesnių suvokimų: objektus skiriančių ribų, materijos ir tuščios erdvės skirtingumo.

Atvirkščiai, visa Visata, sudaryta iš diskrečių objektų ir tuščių tarpų tarp jų, nagrinėjama kaip vientisas tįsus kintamo tankio laukas. Šiuolaikinės fizikos požiūriu materija ir energija virsta viena kita. Remiantis šiuo nauju žinojimu sąmonė yra laikoma neatsiejama Visatos audinio dalimi ir neapribota vien tiktai mūsų smegenų veikla. Apie tai britų astronomas Džeimsas Džinsas[4] sakė, kad šiuolaikinio fiziko Visata yra žymiai panašesnė į milžinišką mintį nei į superdidelę mašiną.

Garsaus amerikiečių fiziko D. Bomo[5] kvantinės mechanikos ir mikropasaulio fizikos tyrimai taip pat paneigia tradicinį buities, kaip atskirų elementų mozaikos, apibūdinimą. Pagal jo ekspertizę pasaulis yra panašus į kabalistų aprašomą integralią ir nedalomą realybę. Šiame teiginyje nėra nieko nuostabaus. Bomas bet kurią kosmoso teoriją laiko ribota ir neišbaigta, jeigu joje nėra integruota sąmonė – esminis būties ingredientas. Pasakysime dar atviriau: Bomas, kaip ir daugelis kitų fizikų, linkęs manyti, kad pati Visata yra panaši į tam tikrą viską persmelkiantį Protą.

Kvantinė teorija padeda atgimti kabalistinei įžvalgai, kuri teigia, jog Visata – tai pasaulių gausa: kosmosas, galima teigti, tam tikru būdu yra užkoduotas kiekvienoje ląstelėje.

[1] Homeostazė (gr. όμοιος ‘panašus’ + στάσις ‘būklė’) – reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią.

[2]Aukštesnysis pasaulis = Dvasinis pasaulis – egzistuojantis pagal davimo principą. „Aukštesniuoju“ vadinamas todėl, kad davimo savybė yra priežastis, jo visiškai valdomos pasekmės – mūsų pasaulio – šaknis.

[3] M. Laitmanas, V. M. Rozinas, „Kabala istorijos ir dabarties kontekste“. – M.: Editorial, 2005.

[4] Džeimsas Hopvudas Džinsas (Jeans) (1887–1946), anglų fizikas ir astrofizikas. Pagrindiniai darbai kinetinės dujų teorijos, šiluminio spinduliavimo teorijos, skystųjų besisukančių kūnų pusiausvyros, žvaigždžių sandaros ir evoliucijos, žvaigždžių sistemos ir ūkų srityse. 1905–1909, nepriklausomai nuo Dž. V. Reilio, išvedė absoliučiai juodo kūno spinduliavimo formulę (Reilio ir Džinso dėsnis). Išvedė dvinarių žvaigždžių susidarymo iš vienalyčių debesų teoriją. Kosmogoninės hipotezės (Džinso hipotezė) autorius. Mokslo populiarinimo knygų astronomijos tema autorius.

[5] Deividas Džozefas Bomas (David Joseph Bohm) (1917–1992), vienas iškiliausių XX amžiaus fizikų, pasižymėjęs originaliu mąstymu, dar prisidėjęs prie kvantinės fizikos vystymo ir interpretavimo. Buvo Einšteino ir Openheimerio mokinys.

**************************************************

2.2. Kabalistinis realybės suvokimo metodas

Kabala moko teisingo realybės suvokimo įsisavinimo metodikos. Įsivaizduodamas realybės paveikslą, žmogus jį atgaivina. Pavidalai ir situacijos, kurias jis sukuria savo vaizduotėje, iš esmės ir yra pasaulis, kuriame jis gyvena (būtent todėl toks pasaulis ir vadinamas „įsivaizduojamu“). Jeigu žmogus suformuos teisingus aukščiausios, begalinės realybės suvokimo modelius, tai reikš, kad jis pasiekė amžiną ir tobulą gyvenimą.

Tokią išvadą daro kabala tvirtindama, jog kūrinyje nėra nieko, išskyrus mus ir begalybės šviesą, kurios vienintelis tikslas – prilyginti sau kūrinį ir padaryti jį tokį pat amžiną ir tobulą. Mes studijuojame mokslą, kuris turi tokios egzistavimo formos metodą, ir juo remdamiesi formuojame teisingus mūsų pasaulio suvokimo modelius, suvokiame aukštesnes egzistavimo formas. Mums reikia įsivaizduoti teisingus begalybės šviesos, esančios už mūsų ribų, pavidalus.

Begalybės šviesos formas savyje suformuojame ne iš karto. Iš pradžių modeliuojame tarpines fazes, vadinamas pakopomis[1], pasauliais[2], pacufim[3], sfirot[4]. Pamažu, jau suvokę visus šiuos dvasinius objektus, pasiekiame tikrąjį ir vienintelį egzistuojantį vaizdą. Kabala moko, kaip laipsniškai jį perprasti.

Todėl visai nesvarbu, kokie tavo norai, nesvarbu, kokia tavo norų kombinacija kiekvienu gyvenimo momentu, buvimo esamoje būsenoje metu. Svarbu pasirūpinti tuo, kad kiekvienoje tavo būsenoje tavo norai būtų nukreipti į išorę, kad neliktum savo egoistinio pasaulio viduje, o remdamasis kabalistų rekomendacijomis išstudijuotum Aukščiausio pasaulio reikšmę ir galėtum jį teisingai suprasti.

Kabaloje tai vadinasi „akių atvėrimu“. Iš esmės, visos kabalistų knygos skirtos tam, kad padėtų teisingai sukalibruoti mūsų jutimo organus ir taip sureguliuoti mūsų kli, kad galėtume suvokti paprastą Aukščiausią šviesą[5].

Mūsų atskleidžiamos tarpinės fazės yra įsivaizduojamos. Netgi Aukštesnieji pasauliai –Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon – taip pat yra dalinės Begalybės pasaulio formos, kurias mes įsivaizduojame mūsų kelim, dar neprilygstančių paprastai Aukščiausiai šviesai, viduje.

Kai mes pasiekiame tobulą vaizdą, visi pasauliai išnyksta, mes pasijungiame prie begalinės jėgos, o tai ir yra teisinga egzistavimo forma. Joje esame ir šiuo metu, bet įsivaizduodami kitą, priešais mus dabar esantį paveikslą, nesuvokiame jos.

Vadinasi, reikia dirbti ne su pačiais norais, o su jų kryptimi, t. y. privalome įgytiketinimą atiduoti, pakeisti suvokimo metodą. Kartu mes įgyjame dvasinį, begalybės suvokimą. Atitinkamai keisis ir mūsų gyvenimo, mirties, ligų, sveikatos bei visų kitų egzistencijos detalių pajutimas, nes visa tai mes modeliuojame savo vaizduotėje.

[1] Pakopos – žmogaus įgyjami noro duoti lygmenys vadinami dvasinių pasaulių pakopomis (yra 125 pakopos).

[2] Pasauliai („olam“, nuo žodžio „paslėpimas“) – visi galimi daliniai Kūrėjo pajutimo lygmenys. Yra penki pasauliai (šviesos paslėpimo lygmenys): Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon (AK).

[3] Parcuf (daugiskaita – parcufim) = „dvasinis kūnas“ – ekraną turintis noras mėgautis Kūrėju (t. y. galintis gauti šviesą).

[4] Sfira (daugiskaita – sfirot) – įvairios Kūrėjo savybės kūrinių atžvilgiu. Iš viso jų 10 – keter, hochma, bina, zeir ampin (kurį sudaro hesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod), malchut.

[5] Paprasta Aukščiausia šviesa – nesudėtinė, neišskaidyta dalimis, nediferencijuota, nes tiktai suvokiantis ją šioje vienalytėje šviesoje išskiria tam tikras savybes (pagal savo savybes).

**************************************************

2.3. Žmogus formuoja savo pasaulį

Pasauliai ir viskas, kas yra realybėje, yra Begalybės sudėtinės dalys. Sieloms pradėjus taisytis, jos atsiskleis pagal žmogaus išsitaisymo lygį. Šiuo metu šios realybės potencialas yra Begalybės pasaulyje, kad galėtų pasireikšti tam, kuris savo darbu ją atskleis, ir liks galimybe tam, kuris to nepadarys.

Vadinasi, atskleidimas – tai visiškai individualus faktorius, kiekvieno asmeninis reikalas. Pagal savo indus[1] žmogus nustato, kokiame pasaulyje ir kokioje realybėje jis yra, kokią begalybės dalį jaučia. Apie tai, kas lieka už žmogaus pajutimo ribų, neįmanoma nieko pasakyti. Kas yra už mūsų suvokimo ribų – kli išorėje, mes nežinome. Kli visada jaučia tai, kas yra jos viduje. Nei šiame pasaulyje, nei dvasiniame mes negalime jausti už savo kelimribų. Todėl ir pasauliai neegzistuoja be to, kuris juos jaučia. Tačiau begalybėje esantisindas ir šviesa potencialiai jau yra paruošti tam, kad sielos galėtų iš ten imti – kiekviena savo atitikimo šviesai mastu.

Mes kalbame apie pasaulių nusileidimą[2], apie sielų atsiradimą[3], apie sudužimą[4].Sielos nusileidžia iki šio pasaulio pakopos, o čia, pačiame blogiausiame taške, prasidedaištaisymo procesas. Kas gi šį procesą jaučia? Ar jis egzistavo iki tol? Ar vyko mūsų istorinis procesas? Ar galime užtikrintai atsakyti į šiuos klausimus? Ne, negalime.

Galime pasakyti tiktai vieną dalyką: šiandien aš savo induose jaučiu, jog mano pojūčius pažadinęs faktorius turėjo priežastį. Šis faktorius mano atžvilgiu egzistuoja potenciale, o ne tikrovėje. Viskas, kas vyko, buvo begalybės sudėtyje. Viskas, kas yra mano indų išorėje, man yra begalybė.

Tai ar vyko istorinis procesas? Ar buvo kritimas iš begalybės į blogiausią pakopą? Ar prasidėjo po to negyvojo, augalinio, gyvūno ir žmogaus lygmenų vystymasis mūsų pasaulyje? Ar buvo iki mūsų dienų besitęsiantis istorinis procesas? Šiandien mes apie visa tai girdime – bet buvo tai ar ne?

Tai buvo Begalybės pasaulio potenciale. Galima paprieštarauti šiam teiginiui: žmonės rašė knygas, atliko tam tikrus veiksmus. Tačiau visa tai mes matome šiandien. Nežiūrint į tai, kad jie rašė apie tūkstančių metų senumo įvykius, neteisinga sakyti, jog tai vyko. Viskas yra potencialios Begalybės pasaulio sudėtinės dalys.

„Vakar aš gyvenau ir jutau savo būvį. Vakar gimė ir mirė žmonės, vakar mano pasaulyjevyko įvairūs įvykiai ir aš buvau jų liudininkas. Šiandien aš irgi matau bei pasakoju jums tai, kas vyko vakar.“ Šios vakarykštės dienos nėra. Yra būsenos, kurias mes, daugiau ar mažiau, išskiriame iš begalybės, ir jos mums atrodo kaip istorinis procesas. Tačiau iš tiesų kiekviena būsena – tai iš begalybės išskirtas vaizdo fragmentas. Išskirsime kitą fragmentą – bus kitas vaizdas. Visos vaizdo detalės potencialiai yra begalybėje, o mes savajame kli išskiriame kurią nors iš jų.

Begalybėje šie fragmentai nesudėlioti į lentynėles, tarytum archyve, kuriame kiekvieną elementą galima paimti atskirai. Ten vaizdas yra begalinis, tačiau aš iš jo išskiriu savo indus atitinkantį vaizdą. Manieji kelim, mano vidiniai suvokimo instrumentai yra taip sudaryti, kad begalybė visada man reiškiasi dvejopai: „aš ir tam tikra išorė“.

Šiame ryšyje svarbiausia yra dvasinio laiko sąvoka. Istorija mums atrodo kaip laike besivystantis procesas, vykstantis negyvajame, augaliniame, gyvūno ir kalbos lygmenyse. Bet iš tiesų šito nėra. Yra kalbama tiktai apie suvokimo instrumentų vystymo procesą, kuris niekaip nesusijęs su laiko, judėjimo ir vietos sąvokomis: mano dabartinuose induose man tiktai atrodo, kad egzistuoja laikas, judėjimas ir vieta. Aš negaliu matyti kitaip, nes šį vaizdą suvokiu egoistiniuose induose, kurių ketinimas[5] tiktai gauti.

Egoizmas mano suvokime „ištempia“ tašką ir sukuria atstumo, erdvės efektą. Jis „ištempia“ mano veiksmą ir sukuria laiko efektą. Iš tiesų laiko nėra. Aš atlieku tam tikrus veiksmus arba ne. Atlikdamas veiksmą aš iš vienos būsenos pereinu į gretimą jai. Atlikau dar kitą veiksmą – perėjau į kitą būseną, ir tokiu būdu matau kitą pasaulį, kitą realybės vaizdą. Tačiau nieko nenuveikęs aš lieku toje pačioje būsenoje. Tai iš kur joje gali atsirasti laiko tekmė? Kas yra „laikas“? Ar kitas gali atlikti tam tikrus veiksmus už mane?

Taigi, mūsų egoizmas iš vieno taško „išpučia“ visą virtualią erdvę, turinčią koordinačių ašimis besidriekiančius matmenis. Šioje iš taško „išpūstoje“ erdvėje mes suvokiame tarytum savaime vykstančius procesus, esančius žemesnio nei ekranas[6] lygmens tėkmėje. Jų nesąlygoja tam tikri mano norų įgyvendinimo veiksmai. Aš galiu nieko neveikti ir vis tiek vyks tam tikri įvykiai. Taip veikia egoizmas.

Viskas, kas yra žemiau ekrano, – tai melagingas pasaulio vaizdo pasireiškimas. Tai forma, kurią suvokiame tiktai savo egoizmo viduje. Kai tiktai mes nuo jos atsiribojame[7] ir pakylame virš jos, mums tampa akivaizdu, kad vaizdas yra menamas, kad jis neegzistuoja. Todėl Baal Sulamas ir sako, kad mūsų pasaulis – įsivaizduojamas pasaulis.

[1] Indai („kelim“, hebr.) = norai = suvokimo instrumentai, atsirandantys dėl ankstesnės patirties.

[2] Pasaulių nusileidimas iš viršaus žemyn – jų laipsniškas atitolimas nuo Kūrėjo šviesos, šviesos juose susilpnėjimas. Jis įvyko žmogaus sutvėrimo tikslu, kad žmogus, būdamas iš pradžių atskirtas nuo Kūrėjo, turėtų galimybę visiškai susilieti su Juo.

[3] Sielų atsiradimas – Adam Rišon (pirmojo žmogaus), vieningos sielos „gimimo“, vėliau „dužimo“ į atskiras sielas, nusileidimo į šį pasaulį procesas.

[4] Dužimas – sielas jungiančio ekrano (ketinimo atiduoti) išnykimas.

[5] Ketinimas – apskaičiavimas, motyvacija šviesos (malonumo) atžvilgiu.

[6] Ekranas (masach) – „atsiribojimo jėga“, pabundanti kūrinyje Aukščiausios šviesos atžvilgiu, esant tikslui užkirsti kelią savanaudiškam malonumui. Egoizmo (noro imti sau) įveikimo, pasipriešinimo jam jėga.

[7] Atsiribojimas (cimcum) – sprendimas paslėpti nuo savęs savo prigimtį, iš viso nesinaudoti egoizmu.

***************************************************************

2.4. Visi pasauliai yra žmogaus viduje

Realybė atsiranda iš Aukščiausios jėgos, iš Kūrėjo, iš šviesos. Aukščiausia jėga formuoja kli. Iš pradžių Ji sutveria pasaulius, kuriems įkandin formuojasi kūrinys – Adam Rišon siela. Ši siela susiskaido į daugybę dalių, nusileidžiančių iki pat mūsų pasaulio plotmės. Esminis klausimas yra toks: ar šis pasaulis bei dvasiniai pasauliai egzistuoja savarankiškai? Ar pasaulis yra kūrinys?

Kabalistai pasiekę dvasinį pasaulį atskleidžia, kad kūrinys – tai šiame pasaulyjeegzistuojantis žmogus, t. y. noras mėgautis.

Kūrinys yra ypatingoje būsenoje, kurioje savuosius jutimus vadina savo pasauliu. Šis pajutimas keičiasi tiek, kiek keičiasi paties kūrinio savybės. Ar kas nors keičiasi išorėje? Mes negalime sakyti, kad išorėje iš viso kas nors yra, nes niekada šito nejaučiame. Mes visada jaučiame tik tai, kas vyksta mūsų viduje.

Kas gi mūsų viduje vyksta? Patys įvairiausi procesai. Remdamasis kabala aš galiu pakeisti savo savybes ir pajusti savojo pajutimo permainas. Jeigu aš nekeičiu savo savybių pagal šią metodiką, manyje vis tiek vyksta tam tikri pasikeitimai pagal man nežinomą, iš anksto nulemtą procesą. Dėl to aš jaučiu pasikeitimus savyje bei supančiame pasaulyje.

Ar egzistuoja šis pasaulis be manęs? Jis egzistuoja tiktai mano pojūčiuose. Ar yra pasaulis, jeigu nėra manęs? Ar jame ir toliau gyvena kiti žmonės? Ar egzistavo jis iki man gimstant ir ar liks po to, kai jį paliksiu? Galime kalbėti tiktai iš žmogaus pojūčių pozicijos. Pojūčių išorėje nieko nėra.

Tai tinka ir dvasinio pasaulio atžvilgiu. Mes galime save ištaisyti taip, kad mums pasireikš papildomas, dar vieną matavimą suvokiantis jutimo organas, ir tada mes jį pajusime ir pavadinsime dvasiniu (pasauliu). Bet ar egzistuoja dvasinis pasaulis mano išorėje? Šito aš nežinau. Jis yra tiktai mano pajutime. Aš galiu pasikeisti, ir jis taip pat pasikeis. Juk pasikeitimai manyje vyksta nepriklausomai nuo manęs.

Tai reiškia, kad žmogaus išorėje, išskyrus paprastą Aukščiausią šviesą, esančią pastovioje ramybėje, nieko nėra. Visi pasikeitimai vyksta tiktai sielų viduje. Visos sielos, iš esmės, yra viena siela, besijaučianti suskaidyta į daugybę viena kitai priešingų ir viena nuo kitos atitolusių sudėtinių dalių. Jos yra arba mūsų pasauliu vadinamame matavime, arba kitame  – dvasiniame matavime.

Kabalistai sako, kad viskas, ką jaučiame, yra mūsų viduje. Savyje mes nuolatos keičiamės pagal rešimot, vykstant nenutrūkstamai duomenų kaitai. Šiuo pagrindu jaučiame realybę, išsiskiriančią į vidinį „Aš“ ir supančią aplinką. Save ištaisę pajusime, kad jokio išsiskyrimo nėra. „Aš“ ir aplinka yra viena visuma: „Aš“ ir manyje esanti pilnatvė – Kūrėjas.

Nereikia realybės skirstyti į dvasinius pasaulius ir šį pasaulį, į sielas ir kūnus, į negyvąjį, augalinį, gyvūno ir žmogaus lygmenis. Atvirkščiai, žmogaus išorėje viso šito nėra, viskas tiktai jo vidiniame potenciale. Tai reiškia, kad realybės formas žmogus gali jausti jame pabundančių rešimot pagrindu.

Žmogaus išorėje pasauliai neegzistuoja. Pasauliai – tai vidinės pakopos, kuriomis kyla bei leidžiasi savęs bei supančios aplinkos pajutimas. Pagal išsitaisymo lygį pakopos irpasauliai nyksta. Lieka žmogus noro, savybėmis prilygusio savajam užpildui – šviesai, pavidalu. Išsitaisęs žmogus egzistuoja paprasta forma: neturinčia savyje kitų dalių, nesuskirstytoje į jas ir nesudarytoje iš jų.

Viskas yra paprastoje vienybėje, kur detalės tapačios viena kitai, susijusios tarpusavyje vienoje visumoje, susiliejusios su vieninga pilnatve. Tai yra iš tiesų egzistuojanti forma. Kitos mums realiai atrodančios formos egzistuoja tiktai sielos atžvilgiu, priklausomai nuo jos ištaisymo lygmens.

Toks požiūris į realybę gelbsti žmogų nuo daugelio paklydimų, neteisingos pasaulėjautos, neteisingų paskaičiavimų. Reikia šią būseną įsivaizduoti kartu su ta, kurią žmogus mato priešais save. Viena vertus, kaip „Babilono Talmude“[1] išminčių yra pasakyta: „Teisėjas neturi nieko, išskyrus tai, ką mato jo akys.“ Kita vertus, tikrosios būsenos įsivaizdavimas, esant menamai būsenai, visada stabilizuoja žmogų realybės atžvilgiu.

Pavadinimus, kuriais kabalistai įvardija savo suvokimus bei pajutimus, iš esmės padiktuojarešimot, kai juose atsiskleidžia vieni ar kiti pilnatvės[2] sukelti įspūdžiai. Realizuodami visokius įmanomus rešimot, kabalistai patiria įvairiausių įspūdžių ir kiekvieną jų pakopą įvardija.

Žengdami kabalistų pėdomis ta pačia dvasinio kilimo grandimi mes pažadiname vis naujųrešimot veikimą ir patys suvokiame vardus, apie kuriuos kalba kabalistai. Tokiu būdu kiekvienas žmogus atveria sau kabalą, t. y. individualaus gavimo ir savojo kli užpildymo metodą.

[1] Трактат Санэдрин, лист 6, с.1

 [2] Pilnatvė. Žmogus sutvertas kaip jaučiantis elementas („kli“, „indas“), turintis norą mėgautis. Pilnatve vadinami mūsų noro mėgautis atskleidžiamos tikrovės išgyvenimai, įspūdžiai.

***********************************************************************

2.5. Įsivaizduojamas pasaulis

Profesoriaus M. Laitmano komentaras Baal Sulamo sraipsniui „Įvadas į knygą Zoar“ (originalus Baal Sulamo tekstas išskirtas ryškesniu šriftu, komentaras pateikiamas po originalo.)

1. Ašlagas savo straipsnyje[1] rašo: „Ir neklausk apie tai, kadangi tas pats principas veikia ir mums suvokiant materialųjį pasaulį, pavyzdžiui, tai mūsų regėjimas, juk priešais save matome milžinišką pasaulį su visa stebuklinga jo pilnatve, nors, iš tikrųjų, nematome viso to, o šie vaizdai kyla mumyse. Kitaip sakant, mūsų smegenų užpakalinėje dalyje yra panašiai kaip akis veikiantis fotomechanizmas, kuris ten vaizduoja viską, ką matome, ir nieko tokio, kas būtų mūsų išorėje.

Ir dėl to Kūrėjas smegenyse padarė mums tarytum veidrodinę akį, apverčiančią viską, kas joje atsispindi, kad tai matytume tarytum esant išorėje, priešais mus.

Ir nors tai, ką matome savo išorėje, nėra tiesa, turime būti dėkingi Kūrėjo valdymui už tai, kad Jis mūsų smegenyse padarė šį veidrodį, suteikiantį galimybę mums matyti ir suvokti tai, kas yra ne mumyse. Tokiu būdu jis suteikė mums galią suprasti kiekvieną dalyką žinojimu ir tikru suvokimu, ištirti kiekvieną dalyką iš vidaus ir iš išorės. Be šito išnyktų didžiulė mūsų pažinimo dalis.“

Mes suvokiame supantį pasaulį, esantį tarytum mūsų išorėje. Tai mums suteikia galimybę pajusti papildomas Kūrėjo, vienintelio esančio mūsų išorėje (paprastos šviesos pavidalu), savybes.

Aš suvokiu tiktai reakcijas, kilusias į mano jutimo organais fiksuojamą informaciją. Pavyzdžiui, ką nors ragaudamas aš tai jaučiu viduje. Tačiau matau tai, kas yra išorėje. Iš tiesų, mano skonio receptoriai taip pat suvokia tik kažkokią iš išorės patenkančią informaciją. Aš ragauju kažką iš išorės, susilietusį su mano jutimo organu. Iš tikrųjų ir vienu, ir kitu atveju suvokiu tiktai vidinę šviesą, tiksliau, savo reakciją į ją.

Priklausomai nuo mano sukauptų reakcijų į išorinius dirgiklius aš pradedu įsivaizduoti tai, kas yra išorėje. Įsivaizduoju iki manęs atsklidusį garsą, kuris patenka į ausį ir pereina per visą nervų sistemą; jį skiriu ir tuo remdamasis galiu sakyti, kad išorėje kažkas yra. Iš tikrųjų ten nieko nėra, bet dėl savo nervų sistemos reakcijos manau, kad yra. Mano vidinis noras gauti sužadinamas taip stipriai, kad jo reakcija į išorėje esančią šviesą man suteikia tam tikrą ypatingą pajutimą.

Vadinasi, vidinės reakcijos pagrindu įsivaizduoju išorinę formą ir priešais save formuoju Kūrėjo įvaizdį. Turiu daug norų ir juose pradedu jausti reakcijas į altruistinius norus. Tokiu būdu visuose noruose laipsniškai suvokiu davimo savybę. Kartu suvokiu ir Kūrėjo savybes bei Jo poziciją mano atžvilgiu. Šitaip, dėl atspindėtos šviesos[2], formuoju Kūrėjo įvaizdį, Kūrėjo pavidalą, esantį tarytum mano išorėje. Be galimybės jausti viduje ir įsivaizduoti išorėje negalėčiau užmegzti ryšio su Kūrėju. Aš tūnočiau tiktai savo vidiniuose pojūčiuose, nesusijęs su Duodančiuoju.

Visi pokyčiai sielų viduje (ištaisymai, pakilimai, kritimai, pozicija šviesos bei jose vykstančių dalykų atžvilgiu) yra vidiniai pajutimai, „tačiau atrodo taip, tarytum keičiasi Duodantysis“ – tarytum Kūrėjas yra tiesiai priešais kabalistus, formuoja su jais tarpusavio ryšį ir veikia išvien. Tiktai tokiu būdu jie įgyja žinių ir suvokia Kūrimo sumanymo žavesį.

„Nepaisant to, kad matome viską tarytum vykstant priešais mus“ – dėl mūsų reakcijos į Aukščiausią šviesą mums atrodo, kad tarytum mes formuojame priešais save Kūrėją, kai, tuo tarpu, Aukščiausia šviesa yra visiškoje ramybėje, tik mūsų reakcijos nuolat keičiasi pagal vidinius ištaisymus. Reikalas tas, kad būtent aš ir koreguoju savo norų būsenas: jų gelmę, pasipriešinimo jiems jėgą ir t. t. Kas kartą, kai keičiuosi viduje, man atrodo, kad pasikeitimai vyksta išorėje.

„Nepaisant to, kad viską matome tarytum vykstant priešais mus, kiekvienas aukštesnę sąmonę įgijęs žmogus aiškiai mato, kad viskas, ką matome, yra viduje, mūsų smegenyse. Taip pat ir sielos: nors visus pavidalus jos mato esant Duodančiajame, jos visiškai neabejoja, kad visi šie pavidalai yra jų viduje, smegenyse, o visai ne Kūrėjo pusėje. Išsinagrinėk tai, kas pasakyta, kuo kruopščiausiai, nes ne mano jėgoms atskleisti daugiau…“

Savuosius pasikeitimus ir vidinį regėjimą matau esant tarytum išorėje, tačiau būtent tai formuoja manyje Kūrėjo paveikslą, su juo aš užmezgu ryšį, su juo kuriu dialogą. Kūrinys turi matyti, t. y. jausti (regėjimas yra aukščiausias jutimo lygis) Kūrėją. Paties Kūrėjo, Jo esmės mes nesuvokiame. Abstrakčią formą suvokiame netiksliai, atsitiktinai ir todėl ji yra apgaulinga. Mes tiksliai suvokiame forma apvilktą materiją bei pačią materiją, t. y. save (savo norus). Šiuo atveju ji tampa Kūrėjo forma apvilkta kūrinio materija.

Kodėl „Kūrėjo forma“? Kūrinio materija – noro esmė. Jeigu kūrinys sugebės savo norus ištaisyti padedamas didžiausios, gaunamos iš Kūrėjo, jėgos, tai kiekvienas maksimaliai save realizuojantis noras taps pradžioje sukurtos formos. Tai yra Kūrėjo antspaudas, kurį Jis įspaudė kūrinyje noro gauti pavidalu.

Iš Kūrėjo pusės tai buvo duodanti jėga. Jos pėdsakas kūrinio nore gauti pasireiškė kaipnoras mėgautis. Ar Kūrėjo spaude buvo šis noras duoti? Buvo paprasta Aukščiausia šviesa, vadinama Esme. Tačiau, pasireikšdama tam tikru materijos vystymosi būdu, sukūrė joje daugybę norų. Kūrinio ir Kūrėjo ryšys gali būti įgyvendintas tiktai per šiuos norus.

Ką kūrinys šiuose noruose mato? Jis mato jam spindinčio malonumo šaltinį.

Jeigu aš visus savo norus nukreipiu davimo linkme, tai Kūrėjo poziciją savo atžvilgiu suvokiu kaip Duodančiojo. Tokiu atveju man atrodo, kad šį paveikslą matau išorėje. Tačiau, iš esmės, tai mano vidinis paveikslas, kurį aš suvokiau dėl to, kad elgiausi kaip duodantysis. Duodantysis, kurį aš pats savyje sutvėriau, man atrodo esantis priešais mane.

Jeigu aš neįsivaizduočiau Duodančiojo išorėje, tai negalėčiau su juo užmegzti ryšio, kadangi Jo esmės aš nesuvokiu. Ar tas Duodančiojo įvaizdis, kurį matau ir suvokiu priešais save, apgaulingas? Ne, tai ne apgaulė. Tai tikroji Kūrėjo pozicija mano atžvilgiu. Fantazija yra tai, kad Jis yra priešais mane kaip davimo šaltinis, užpildantis mano sielos kelim. Pats Kūrėjas tokios formos neturi. Tai kabalistai Jį taip jaučia. Jis pats neturi jokio pavidalo.

Lygiai taip pat mūsų pasaulyje mes įsivaizduojame, jog įspūdžiai, kylantys mumyse per jutimo organus, yra už mūsų ribų, išorėje vykstančių dalykų esmė. Baal Sulamas sako, kad kiekvienas aukštesnę sąmonę turintis žmogus iš savo patyrimo supranta, jog „viskas, ką mes matome, yra tiktai mūsų smegenyse“. Jeigu iš rikiuotės išeina kuris nors jutimo organas, tai dingsta ir dalis supančio pasaulio. Jei prarastume visus savo jutiklius, pamatytume visiškai kitokį pasaulį, kitokią jo formą.

Galų gale, visas pasaulis – penkių jutimo organų vidinių pojūčių suma. Netgi pakeitę jų veikimo diapazoną pamatysime kitą spektrą, girdėsime kitus dažnius ir t. t. Tai reiškia, jog gautume visai kitą pasaulio vaizdą.

Kabaloje tai vadinama išgalvotu pasauliu, nes mūsų jutimai apima labai mažą veikimo intervalą, jie yra statiški ir pateikia mums atsitiktinį, klaidingą vaizdą. Tačiau šito mums visiškai pakanka, kad galėtume sėkmingai vystyti šeštąjį jutimo organą.

Kodėl žmogus yra sutvertas būtent taip ir su tokiais jutimo organais? Remdamiesi savo patirtimi darome išvadą, kad visas mūsų pasaulis yra mūsų jutimo organų suformuotų dalykų pasekmė. Dvasinį matymą įgiję žmonės mato, jog mūsų pasaulio vaizdas, kurį formuojame priešais save, yra visą realybę užliejanti nekintanti Aukščiausia šviesa. Tiktai mūsų jutimai, reaguodami į Aukščiausią šviesą, Kūrėjo antspaudą skiria į keturias gamtos formas: negyvąją, augalinę, gyvūno ir žmogaus.

Mūsų vaizduotės piešiamas paveikslas atrodo toks gyvas, kad mes negalime atitrūkti nuo iškreipto įvaizdžio tol, kol išvystysime savyje papildomą šeštąjį jausmą. Pradėję gyventi jo pojūčiais suvokiame, kad galime tarytum įsiskverbti penkių įgimtų jutimo organų vidun ir juose gyventi, o galime ir išeiti už jų ribų. Įnikęs į penkių jutimo organų suvokimu patiriamus jutimus, žmogus pradeda gyventi, o išėjęs iš jų – miršta.

Žmogus yra tiktai noras gauti, kuris gali įgyti įvairius atspalvius. Dvasiniame pasaulyje jis vadinamas „žmogumi“[3] ir yra paskutinė eilės pakopa: „negyvoji“[4], „augalinė“[5], „gyvūno“[6], „žmogaus“. Keičiant noro gauti formas, galima pasijusti esant gyvūnu, augaluarba negyvojo pasaulio atstovu – visa tai yra dvasinių pakopų pajutimai. Mūsų materialus apvalkalas nekintantis, nes jeigu galėtume ji pakeisti, tai eksperimentuojant taptume akmeniu, gyvūnu ar gėlyte. Viskas priklauso nuo noro gauti lygmens, nuo jo išvystymo ir ištaisymo lygio, t. y. nuo to, kaip jis sąveikauja su šviesa.

Tai reškia, kad apvalkalai, kuriuos įsivaizduojame kaip išorinio pasaulio vaizdinius ir kurių viduje formuojame įvaizdžius apie Begalybės pasaulio šviesą, yra pagrįsti mūsų penkių jutimo organų – 5 dvasinių sfirot[7] prototipų – reakcijomis. Pasinaudodami šiais jutimo organais, galime įsivaizduoti save esant žmogumi su savo išoriniu pasauliu arba šunimi su savo pasauliu, arba augalu su savo pasauliu, arba tam tikru negyvuoju elementu. Netgi akmuo turi sau būdingą ryšį su jį supančia gamta bei joje patiriamų įspūdžių.

Kadangi negalime suvokti Kūrėjo esmės, mes suvokiame ne Jį patį, o tiktai tą pavidalą, kuris susiformuoja mūsų supratimo lygmenyje. Mes kaip kūriniai negalime išeiti iš savo ribų ir pajusti ką nors išorėje. Jeigu visiškai ištaisysime savo kli, tai galėsime įsivaizduoti pačią tikriausią Kūrėjo davimo formą, be asmeninėse savybėse esančių trikdžių ir iškraipymų. Tačiau netgi toks suvokimas reiškia per jutimo organus, su kuriais jis mus sutvėrė, ateinantį pajutimą. Jis galėjo mums duoti visiškai kitokius suvokimo instrumentus arba iš viso palikti be jokių pojūčių…

Tačiau jau pati galimybė įsivaizduoti, kad yra kažkas mano išorėje, už mano jutimo ribų, ko aš nejaučiu, liudija esant kitą būseną, kurią aš galėsiu pasiekti išsitaisymo pabaigoje ir kai mano jutimai prilygs Kūrėjui. Išsitaisymo pabaigoje pamatysiu Jį tokį, koks Jis norėjo man pasirodyti. Kas bus po to?

Gali būti, kad pasiekus šią būseną yra išėjimas į kokią nors iš principo naują pakopą, kur atsiskleidžia neregėtos galimybės, kurių dabar negalime įžvelgti. Viskas, ką mums savo veikaluose pasakoja kabalistai, siekia tiktai šį slenkstį… Iki tol aš matau Kūrėją pagal savo išsitaisymo lygį ir manasis Jo įsivaizdavimas visada yra daugiau ar mažiau ribotas. Tiktai tokiu būdu galiu Jį įsivaizduoti arba ką nors apie Jį pasakyti. „Kiekvienas, kuris mato trūkumus, mato juos pagal savo sugedimo laipsnį, o kiekvienas pateisinantis pateisina savo išsitaisymo mastu“.[8]

[1] J. Ašlagas. Įvadas į „Knygą Zoar“. 34 punktas. // M. Laitmanas. Įvadas į kabalos mokslą. – M.: ID Sofija, 2006. P. 47–54.

[2] Atspindėta šviesa (or hozer; „or“ – malonumas, „xozer“ – sugrįžtantis, t. y. atspindėta šviesa) – noras suteikti malonumą Kūrėjui taip pat, kaip ir Jis suteikia man.

[3] Žmogus (lygmuo) – ketvirtasis noro mėgautis išsivystymo lygmuo, suteikiantis galimybę jausti ką nors esant išorėje (artimą), dėl ko žmogus įgyja valios laisvę, t. y. įgyja galimybę pakilti virš savo prigimties, pažinti Kūrėjo prigimtį, prilygti Jam.

[4] Negyvasis (lygis) turi vienintelę savybę – išsaugoti savo stabilią būseną: gauti ir mėgautis, vykdant tuos norus, tą kūrinijos programą, kuri jam yra užduota.

[5] Augalinis (lygis) – savarankiško noro užuomazgos pradžia, dėl kurios atsiranda jėgų įveikti savo siekį tenkinti savo egoistinius norus ir veikti norint duoti. Tačiau esantysis šiame lygmenyje dar negali priešintis savo aplinkos norams.

[6] Gyvūno (lygmuo) – noro gauti išvystymo lygmuo, dėl kurio kiekviename atskirame elemente atsiranda individualūs pajutimai – kiekvieno ypatingas, skirtingas nei kitų gyvenimas. Tačiau šioje pakopoje dar nėra išgyvenimo už artimą jausmo, t. y. dar nėra užuojautos jiems ir džiaugsmo už juos.

[7] 5 sfirot = keter, hochma, bina, zeir ampin, malchut – bendro noro mėgautis Kūrėjo šviesa sudėtinės dalys, suskirstytos pagal būsimo žmogaus (penkių jutimo organų) pavidalą. Kiekviena sfira riboja šviesos gavimą savotiškai, pagal savo „charakterį“.

[8] Babilono Talmudas, traktatas „Kidušin“, 70 lapas.

 *********************************************************************

2.6. Klausimai ir atsakymai

Klausimas: mane supantis pasaulis yra fantazija ar realybė?

 Viskas vyksta žmogaus viduje. Jei aš liečiu kokią nors materiją, tai vyksta tiktai mano vaizduotėje. Viską sąlygoja tik patiriančiojo suvokimas.

Aš, pavyzdžiui, imu į rankas stiklinę. Ar ji egzistuoja mano atžvilgiu? Ar ji stovi ant stalo? Ar aš tiesiu link jos ranką? Ir apskritai, ar aš turiu ranką? Yra tai, ką aš suvokiu. „Aš“ – tai mano dabartinio momento pojūtis. Jeigu matau savo rankas, jaučiu jas, vadinasi, jas turiu. Čia nėra reikalo fantazuoti.

Žmogus realiai egzistuoja todėl, kad materijoje ir materija įkūnyta forma, blaiviai ir neginčijamai jaučia tikrovę pagal principą „sprendžiu iš to, ką matau“. Įsivaizduodamas abstrakčias formas jis praranda orientaciją ir nebesuvokia, kuria linkme juda.

Klausimas: kaip pasaulį suvokia ištaisytas žmogus?

Išsitaisęs žmogus pakyla į dvasinį lygmenį, kuriame mato, jog visas pasaulis yra absoliutus altruizmas, tik anksčiau jis neteisingai jį įsivaizdavo, taip suvokė savo penkiais jutimo organais.

Klausimas: materija funkcionuoja egoistiškai ar altruistiškai?

Ji funkcionuoja taip, kaip tu ją suvoki.

Klausimas: ar materija turi pojūčių?

Šito negalime pasakyti, nes visada sprendžiame tiktai iš jaučiančiojo pozicijos. Galima remtis tik asmeniniais patyrimais. Apie kito pojūčius kalbėti neturime teisės. Realybė yra suvokiama tiktai iš ją jaučiančiojo pozicijos. Reikia būti tos materijos viduje, kad galėtum patirti tą patį, ką patiria ji, ir tiktai tada daryti išvadas.

Baigiamasis žodis

Mokslas visada tvirtino, jog pasaulį suvokiame pagal tam tikrus dėsnius, nepriklausomai nuo asmeninių tyrėjo savybių. Paaiškėjus, kad viskas priklauso nuo pasikeitimų mumyse, pasaulio paveikslas pašlijo. Šitaip pradėjo ryškėti gamtos mokslų ir kabalos ryšys.

Šiandien kabalistai kartu su kitų mokslų atstovais aptarinėja tikro realybės suvokimo problemas ir žmonijai pateikia naują pasaulio sandaros aiškinimą. Tai tikras pasaulėžiūros perversmas su milžiniškomis pasekmėmis, kurias sunku pervertinti. Visa šio pasauliodėsnių sistema, visi mūsų stebimi pasaulio detalių tarpusavio ryšiai ir atitikmenys priklauso tik nuo mūsų pačių.

Neegzistuoja jokia objektyvi realybė. Jeigu taip, tai mums reikia žinoti tiktai vieną dalyką: kaip vertėtų pasikeisti, kokiu rakursu nagrinėti abstrakčią Aukščiausią šviesą, esančią absoliučioje ramybėje, kad ji galėtų pasireikšti mums pačiu geriausiu pavidalu, optimalia forma. Tai ir yra kabalos mokslo užduotis.

Toks pasaulio vaizdas, koks mums reiškiasi šiandien, yra siaubingas. Pasaulis paskendęs visiškoje neviltyje; tai yra jaunimo nepažabojamo potraukio narkotikams, asmenybės bei visos visuomenės krizės priežastis. Tačiau taip yra visiškai ne todėl, kad pasaulis toks sutvertas. Tai tik mumyse augančio noro pėdsakas: juk būtent noro projekcija Aukščiausios šviesos savybių atžvilgiu formuoja mūsų pasaulio paveikslą.

Kokiu būdu mums savo vidines savybes suderinti su Aukščiausios šviesos savybėmis, galime suprasti studijuodami kabalą. Ji aiškina, kad tai daroma pasitelkus ekraną – antiegoistinį ketinimą „gauti, kad galėtum duoti“. Padengdami juo egoistinį norą, mes savo vidines savybes prilyginame išorinės šviesos savybėms. Tokiu atveju įgyjame tokį realybės suvokimą, kuris mūsų nepančioja ir panaikina visus prieštaravimus. Tada šviesasuvokiama kaip malonumas, išmintis, žinojimas, aukščiausias patyrimas. Kabala, demonstruodama, kaip mes savo norais įtakojame tikrovę, kaip su ja sąveikaujame ir ją keičiame, atveria žmonijai visiškai naujas perspektyvas.

TESTAS

 Kokį Visatos įvaizdį atkuria kvantinė teorija?

1. – egzistuoja kūrėjas;
2. – gamtoje egzistuoja pastoviai veikiantys vystymosi dėsniai;
3. – Visata juda chaoso link;
4. – Visatą sudaro daug pasaulių.

 Koks yra žmogaus darbas?

1. – reikia dirbti su norais;
2. – reikia dirbti su savo norų kryptimi (ketinimu);
3. – reikia paruošti kelim šviesai priimti;
4. – reikia nugalėti savo egoizmą.

 Kas yra už žmogaus pojūčių ribų?

1. – dvi viena kitai besipriešinančios veikimo jėgos;
2. – nieko nėra;
3. – dvasiniai pasauliai;
4. – tai, kas egzistuoja, priklauso nuo pojūčių pobūdžio.

 Kas yra kūrinio materija?

1. – noras;
2. – kūrinio sumanymas;
3. – Kūrėjo ir kūrinio tarpusavio sąveikos jėgos;
4. – šviesa.

 Kas yra „Adam“ sistema?

1. – priežasties ir pasekmės ryšių sistema;
2. – visų sielų, teisingai (ištaisytu būdu) apsijungusių tarpusavyje, integrali visuma;
3. – pasaulių sistema;
4. – aukščiausios šviesos sukeltų žmogaus įspūdžių visuma.

 Papildoma medžiaga

 Naujas požiūris į realybę[1]

Mano drauge Horacijau, visatoje yra visko tiek, kiek net mūsų išminčiai sapnuose neregėjo.

Šekspyras

Norint išnaudoti galvos smegenų jėgą, visiškai nėra būtina žinoti fizikos dėsnių ar suprasti realybės esmę: norint vairuoti automobilį mums nereikia išmanyti karbiuratoriaus sandaros ar vidaus degimo sistemos. Tik nedaugelis žino, kaip sukonstruoti automobiliai, tačiau tai netrukdo daugumai žmonių juos vairuoti. Lygiai tas pats galioja ir smegenų jėgai – bet kuris gali įvaldyti šios sistemos pagrindus ir sėkmingai taikyti ją praktikoje, kasdieniame gyvenime.

Studijas pradėsime nuo realybės esmės ir ypatingai stulbinančių mokslo atradimų, padarytų per paskutinius dvidešimt metų, nagrinėjimo. Šie atradimai padės mums geriau suprasti, kokiu būdu smegenys formuoja savo realybę. Jie paaiškina, kodėl vizualizacija bei įsivaizdavimas yra ne nereikalingos svajonės, o kūrybinis procesas, padedantis žmogui kontroliuoti ir valdyti energijos sroves, galinčias suklijuoti daiktus, skystį paversti garais ar sužadinti sėklos brinkimą ir augimą.

Suvokę šių energetinių srovių esmę, jūs suprasite smegenų veiklą ir pamatysite, kad įkvėpime, maldoje bei intuicijoje nėra nieko antgamtiško, viskas paklūsta dėsniams, kuriuos žmogus gali taikyti savo valia. Kaip ir viską, ką žmogus pažįsta Visatoje, smegenų jėgas valdo dėsniai, kuriuos gali suprasti visi, jeigu mes juos išvaduosime iš mokslinių terminų ir pateiksime suprantama forma.

Šiuolaikinė fizika Visatą mato kaip begalinį ir nedalomą dinaminio aktyvumo tinklą. Ji ne tik gyvena ir pastoviai keičiasi – visos jos sudėtinės dalys viena kitą veikia. Pirminė Visata yra nedaloma visuma – kiekvieną elementą ir kiekvieną veiksmą persmelkianti bekraštė energijos jūra. Mes – gigantiškos vieningos visumos dalys, o ne atskiri jos elementai.

 „Kai rauna žolytę, sudreba visa Visata.“ (Frazė iš senovės Upanišadų)

 Šiuolaikinė fizika pakeitė mūsų požiūrį į materialųjį pasaulį. Šiandien jau niekas nebetvirtina, jog elementariosios dalelės sudarytos iš tam tikros medžiagos: jas laiko energijos gūsiais. Jos gali netikėtai persikelti, atlikti vadinamuosius „kvantinius šuolius“: kai kuriais atvejais veikdamos kaip materialios dalelės, o kitais – kaip grynos energijos bangos. Vyksta realybės kaita, nieko nėra pastovaus, viskas yra ištisai judančio modelio detalės. Netgi uola – milžiniško energijos „šokio“ rezultatas. Visata yra gyva ir dinamiška, ir mes, esantys joje ir būdami jos dalimi, esame gyvi ir dinamiški.

Remiantis Dzhono Kocho knygos „Pasąmonė gali viską“ ištrauka. 1 skyrius. „Popuri“, Minskas, 2005.

*****************************************************************

2 dalis. Mokymosi procesas

Įvadas

Kiekvienas rimtas šiuolaikinio mokslo pasiekimas visada yra didelio kolektyvo darbo vaisius, o kai kuriais atvejais – netgi pasaulinės bendrijos pastangos. Mokslininkas, atlikdamas savo tyrimus, remiasi ankstesnių kartų žiniomis bei naudojasi visu jo amžininkų sukauptu mokslo bagažu.

Aukštesnio pasaulio studijos yra praktiškai neįmanomos, jeigu tyrėjas nėra kabalistų grupėje ir bando jį suvokti be jos palaikymo. Taigi, būtina mokykla, mokslo kolektyvas, dirbantis su visais Aukštesniojo pasaulio dėsniais. Šitaip įgytos žinios plinta toliau, pagilėja, atsinaujina ir tokiu būdu sudaro kabalos mokslą.

Tyrimo rezultatas priklauso nuo kiekvieno asmens noro susivienyti su kitais grupės nariais ir nusiteikti pasiekti tikslą. Svarbiausias jų darbe turi būti siekis pakeisti egocentrinį pasaulio suvokimą, kuris riboja ir stabdo tikrą pasaulio sandaros suvokimo procesą. Tai yra visos žmonijos vieningo dvasinio modelio vaizdas, o ne fiziniai kūnai bei juos supantys materialūs negyvosios gamtos, augalijos bei gyvūnijos pasaulių objektai. Šie egzistuoja tiktai kaip reakcijos į tą informaciją, kurią mes gauname savo penkiais jutimo organais. O vidinė žmogaus esmė, jo norai, mintys yra milžiniška tarpusavio ryšių sistema, Aukščiausios jėgos – Kūrėjo valdomas energinis laukas.

Būdamas vienas žmogus niekada negalės pažinti viso vaizdo iki galo, kadangi jis yra užsidaręs savyje ir jaučia tik savo mažą pasaulėlį. Tai galima prilyginti gyvo organizmo ląstelei, kurios visą būtį sudaro tiktai primityvūs, palyginti su viso organizmo gyvybe, vartojimo bei išskyrimo procesai. Todėl būtina laikytis šios labai svarbios mokymosi sąlygos, kurios nevykdant iš viso mokslo belieka tik mechaninis terminų ir apibrėžimų įsiminimas, bet jokiu būdu ne pajutimas ir suvokimas. Žinoma, bet koks suvokimas yra individualus, tačiau neviršijantis tų pastangų, kurios reikalingos įsilieti į kolektyvą ir gyventi jo tikslu.

Todėl rimti kabalos mokslo tyrimai įmanomi tik kolektyve, nors pažintinį etapą galima įveikti ir savarankiškai.

**************************************************************

Mokytojo ir mokinio sąveika

Tokiame moksle kaip kabala svarbu gerbti mokytoją, nors gilinantis į kitus mokslus gali pakakti tiktai iš mokytojo gaunamų žinių. Galima netgi nekęsti informacijos perteikimo šaltinio, mokytis neakivaizdiniu būdu, nepažįstant dėstytojo. Kabaloje mokytojas yra ne tiktai dėstytojas, o dar ir vadovas, mokiniui nepažįstamo pasaulio gidas. Mokytojas mokinio atžvilgiu – tai aukštesnė pakopa, ne žiniomis, nors ir tai svarbu, o nepažįstamopasaulio suvokimu. Mokytojas ir mokinys – dvi figūros, Kūrėjo sutvertos šiame pasaulyjebūtent todėl, kad mokinys neturi galimybės be mokytojo pagalbos suvokti tai, ko nepažįsta, nejaučia. Mokytojas pamažu, griežtai nenurodinėdamas, užuominomis skatina mokinio savarankiškas išvadas, padedančias suvokti, kaip teisingai nusiteikti dvasinio pasaulio pajutimui.

Todėl iš mokytojo yra būtina perimti jo tikslo, nukreipto į Kūrėją, kryptį. Čia reikia sekti juo, laikyti jį didžiu, o visa kita neturi esminės reikšmės.

Dauguma atvejų pageidautina mokinio ir mokytojo santykį prilyginti suaugusiojo ir vaiko santykiui, nes tai yra šaknies ir mūsų pasaulyje esančios šakos analogas.

Mokytojas tyčia turi būti paprastas, nereklamuoti savo dvasinių pasiekimų bei jėgų (ryškus mokytojo apsišaukėlio bruožas iš viso nebūdingas kabalistui), slėpti tai nuo mokinių, siekiant palikti jiems laisvo pasirinkimo galimybę.

Jeigu mokytojas kreipia dėmesį į Kūrėją, tai jis – Mokytojas, o jeigu kreipia dėmesį į save, jis – apsišaukėlis.

*****************************************************************

Mokytojas yra tikras, jeigu:

•  Savo dvasines žinias įgijo iš pripažinto kabalisto;
• savo mokinius moko iš originalių kabalistinių šaltinių, jų nekeisdamas savais tekstais (čia neturima omeny pagalbinė literatūra, mokytojo parašyta platinimo ar pradedančiųjų mokymo tikslais);
• jokiu būdu nepatraukia mokinių dėmesio į savo asmenybę;
• orientuoja mokinius į Kūrėją, tai yra Jo savybių įgijimą.

Mokytojo ir mokinio ryšys priklauso tiktai nuo pastarojo poreikių. Jį sąlygoja mokinio gebėjimas be trikdžių suvokti mokytojo perteikiamą vidinę kabalistinių šaltinių esmę.

Tai didžiulis mokinio darbas. Jam jokiu būdu nereikia garbinti savo mokytojo, jis turi būti užtikrintas tik jo dvasiniu pasiekimu. Visos kitos ypatybės, savybės, charakterio bruožai, išvaizda neturi jokios reikšmės. Svarbiausia klausyti dėstytojo patarimų ir stengtis juos praktiškai įgyvendinti.

**************************************************************

Dėstytojo vaidmuo kabaloje

Dėstytojas atsako į mokinio klausimus, tačiau tinkama (paslėpta) mokiniui forma ir tinkamu lygiu, suteikdamas tarytum apvilktas, įvyniotas žinias. Atsakymas gali būti paslėptas, painus ir neaiškus. „Tinkama forma“ reiškia tokią, kuri mokinį maksimaliai nuteiks suvokti tikslą[1], siekti jo.

Svarbiausia kabaloje – tai minčių kryptingumas, ketinimas, su kuriuo atliekamas veiksmas.

Dėstytojas turi taip sumaniai aiškinti mokiniui medžiagą, kad jam kiltų dar daugiau klausimų. Tai reiškia, kad atsakymo turinys turi nuteikti mokinį tolimesniam vidiniam vystymuisi, sužadindamas jame naujų klausimų tolimesnių norų bei žinių lygių atskleidimo tikslu. Mokinys negali iš karto suvokti tiesos, todėl dėstytojas sako tai, ką mokinys nori girdėti, tačiau šiame atsakyme slypi informacija, būtina pastoviam tikslo siekio auginimui.

Dėstytojas privalo suteikti mokiniui konkrečių žinių apie pasaulių sandarą, t. y. apie tas potencialias būsenas, kurias mokiniui teks išgyventi. Iš pradžių ši informacija gali atrodyti sausa ir nuobodi, bet vėliau, priklausomai nuo pažangos lygio, mokiniui atsiveria anksčiau nuo jo paslėpti ryšiai bei visų kūrinio detalių, tarp jų ir Kūrėjo sumanymo, tarpusavio santykiai. Medžiaga apie pasaulių sandaros schemą ir pasaulių nusileidimą žemyn turi būti studijuojama lygiagrečiai su istorinį visuomenės bei individo vystymosi procesą ir vidinį darbą aprašančiais straipsniais.

[1] Kūrinio tikslas – suvokti pasaulių sandaros Bendrąjį Dėsnį, savybėmis prilygti Kūrėjui.

***********************************************************************

Kabalos knygos

Visi kabalos veikalai aprašo Kūrėjo ir jo sutvertų kūrinių tarpusavio santykių sistemą.

Dauguma kabalistų, suvokę kūrimo sumanymą, aprašė visas nusileidimo žemyn būsenas nuo paties aukščiausio susiliejimo su Kūrėju taško iki mūsų pasaulio, kuriame kūrinys yra visiško paslėpimo būsenos. Šie veikalai turi ypatingą poveikio studijuojantiesiems galią, nes pasakoja apie visas būsenas, kurias turi išgyventi visa žmonija ir kiekvienas asmuo individuliai, apie būsenas, egzistuojančias potencialiai, bet dar paslėptas nuo tų, kurie turi jas suvokti.

Jei žmogus, skaitydamas knygą, į kiekvieną žodį sutelkia savo norą, siekį greičiau įveikti šį kelią, tai, telkdamas tam tikras pastangas, jis tampa vertas atskleisti Kūrėją. Tai reiškia, kad perskaitytos medžiagos veikiamas jis pradeda įgyti Kūrėjo savybių ir pagal savybių panašumo dėsnį gauna Aukščiausios jėgos, t. y. kitos, aukštesnės pakopos atskleidimo savyje dovaną. Mokinys savo norą tarytum įvelka į tą formuluotę, kurią kabalistas pateikia savo knygoje.

Tai panašu į matematinę išraišką. Viena pati ji negyva, nežinoma, kokios būsenos ja naudojantis aprašomos. Kabalistinė formulė tiesiogiai atspindi ryšius tarp atskirų kūrinio detalių. Žmogus apsivelka ją. Kadangi jis medžiagos studijų proceso metu nori pajusti šias būsenas, tai savo paties siekiu sužadina tam tikrą teksto poveikį, kuris keičia jo pajutimus ir įveda į dvasinį pasaulį.

Dar kartą norisi priminti, kad visos dvasinės būsenos, arba pasauliai (pasaulis išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „paslėpimą“), yra jaučiamos mūsų norų viduje, daugiau ar mažiau prilygsta Aukščiausiems gamtos dėsniams, arba Kūrėjui (gamta ir Kūrėjas yra identiškos sąvokos). „Knygoje Zoar“ pasakyta, kad visi pasauliai yra žmogaus viduje. Tai labai svarbus punktas, kuris studijuojantiesiems kabalą padės išvengti daugybės klaidų bei nukrypimų.

***********************************************************************

Trumpas Baal Sulamo veikalų aprašymas

• Straipsniai („Laidavimas“, „Taika“ ir kt.) specialiai parašyti pradedantiems mokiniams ir orientuoja juos link savęs pažinimo, link vidinio savo prigimties tyrimo.
• Laiškai, dažniausiai parašyti ne bendroms studijoms, o individualioms reikmėms. Laiškai studijuojami pasirinktinai, priklausomai nuo mokinio vidinės būsenos.
• „Dešimties Sfirot mokymas“ – pagrindinis kabalos vadovėlis, aprašantis visą žmogaus, einančio per visas ištaisymo, savo prigimties keitimo pakopas, dvasinį darbą, o dar nepradėjusiesiems žengti vidinio suvokimo pakopomis tai yra šaltinis, kuris, siekiant tikslo prilygti Kūrėjui, veikia ir keičia vidines savybes. „Dešimties Sfirot mokymas“ pradedamas studijuoti po „Įvado į kabalos mokslą“ štai tokia tvarka: 4, 6, 8, 16, 3, 15, 1, 2, 7, 9, 10, 11, 12, 14, 13, 5 skyrius.
• „Knyga Zohar“ su Baal Sulamo komentarais – tai dvasinio darbo, remiantis trijų linijų[1] metodika, aiškinimas. „Knygą Zohar“ gali suvokti tiktai kylantieji trimis linijomis, t. y. žmonės, jau esantys tam tikrame dvasinių dėsnių bei Aukščiausios jėgos prigimties suvokimo lygyje. Šią jėgą mes vadiname Aukščiausia, dvasine, nes Ji yra mus sutvėrusi, Ji priežastis, o mes – pasekmė. „Knyga Zohar“ studijuojama po Baal Sulamo straipsnių „Įvadas į „Knygą Zohar“ ir „Įvadas į kabalos mokslą“.

[1] Trys linijos – sistema, padedanti prilygti Kūrėjui: kairė linija – noras gauti (kūrinio savybė), dešinė linija – noras atiduoti (Kūrėjo savybė), vidurinę liniją savo siekiu atitikti Kūrėją, prilygti Jam žmogus formuoja savarankiškai.

********************************************************

Kokia mokymosi reikšmė?

Kabaloje yra trys mokinio pažangą lemiantys veiksniai. Tai tikrų kabalistinių šaltinių studijos, dėstytojas ir bendraminčių kolektyvas. Mokytojas nurodo kryptį ir paaiškina tyrimo metodus. Bendraminčių grupė yra tyrimo vieta, kurioje kiekvienas individas bando išsiaiškinti savo santykį su aplinka, stengiasi ją pakeisti, prilyginti gamtos dėsniams, kuriuos studijuoja skaitydamas kabalos knygas.

Mokytis – reiškia dirbti su knyga ir laukti, kol kaip šio veiksmo bei buvusių pastangų, aiškinantis ir tiriant savo prigimtį, rezultatas įvyks pojūčių pasikeitimas ir žmogus galės pajusti kabalisto aprašomas būsenas.

Knygos – tai tik autentiški, tikri kabalos šaltiniai: „Knyga Zohar“, ARI, Baal Sulamo ir RABAŠo[1] kūriniai.

Dėstytoju gali būti tas, kuris žino kelią, yra savarankiškai jį praėjęs ir yra pažangos pavyzdys, duoda būtinus patarimus, koordinuoja kolektyvo darbą bei vadovauja mokymo procesui. Kolektyvas – tai aplink mokytoją ir tikrąsias knygas susibūrę žmonės, turintys rimtą ketinimą praktiškai išstudijuoti bei suvokti sumanymą, kuris, kaip apie jį savo knygoje „Kabalos mokslo esmė“ rašo Baal Sulamas, yra Kūrėjo atsiskleidimas kūriniams šiame pasaulyje.

Šie trys veiksniai tampa žmogaus, norinčio kilti dvasiniu keliu, darbo aplinka.

[1] RABAŠ – kabalistas Baruchas Ašlagas (1906–1991), Baal Sulamo sūnus ir mokinys, knygos „Laiptų pakopos“, kurioje pirmą kartą aprašomi visi žmogaus vidinio dvasinio darbo etapai, autorius. (Čia sąmoningai siūlau lietuviškoje pradedančiųjų aplinkoje vietoje ravo vartoti kabalistas ar ką nors kita, nors suprantu, kad tada neišeina teisinga santrumpos išklotinė.)

*******************************************************************

Mokymosi tikslas

1. Studijuojamos medžiagos poveikis skirtas vidinių savybių keitimui siekiant tikslo savo savybėmis prilygti Kūrėjui. Tam būtina norėti būti šią informaciją pajutusio ir mums ją perteikusio asmens lygmenyje. Didžiojo XX amžiaus kabalisto Baal Sulamo knygos yra geriausiai adaptuotos mūsų kartai, todėl didžiąją mokymosi proceso dalį mes pašvenčiame būtent joms.
2. Tikrasis mokymosi tikslas yra atskleisti vidinį ryšį su studijuojama medžiaga, rasti savyje visus nagrinėjamus objektus, savybes, veiksmus, kadangi kabalos knygos kalba tiktai apie tai, kas vyksta žmoguje, kaip jis suvokia pasaulį.
3. Mokymosi forma neturi būti prievartinė, tiktai tokia, kokia yra priimtina besimokančiajam ir atitinkanti jo klausimus bei protinį ir vidinį išsivystymo lygį. Tai reiškia, kad mokinio studijų ir suvokimo pažanga priklauso tiktai nuo jo noro dydžio. Bet kokį suvokimą kabaloje sąlygoja vidinis siekis patirti savimi Kūrėjo veiksmus, o tai priklauso tik nuo paties žmogaus noro.

„Nėra dvasinės prievartos“ – tai pamatinis mūsų norų dėsnis.

*********************************************************

Mokymosi procesas

Mokiniui, pradedančiam studijuoti kabalą, sunku suprasti, kad pats šio mokslo suvokimas yra priemonė pakeisti save, atverti bei pajusti aukštesnes, t. y. artimesnes kūrinijos tikslui, būsenas.

Mokiniui reikia įgyti tokį požiūrį į mokslą, kad jis mokslą suvoktų kaip laboratoriją, o save kaip tyrimo objektą, kurį pats taiso, keičia ir tobulina. Visada būtina atminti, kam mokaisi, kokiu tikslu atverti knygą, ko nori ją studijuodamas pasiekti.

Šiuo požiūriu reikalingas maksimaliai pragmatiškas požiūris į mokymosi procesą – reiklus ir tikslingas. Tai ir reikš aukštą pastangų kokybę mokymosi metu, be kurios žmogus gali net nesitikėti jokių ištaisymų. Todėl visose kabalos knygose, o ypatingai Baal Sulamo veikaluose, slypinti jėga yra nuo žmogaus noro priklausantis poveikio jam intensyvumas.

Mūsų pasaulyje nėra kitos ištaisymo jėgos, išskyrus dvasinę, t. y. tą, kurią mes gauname iš tikrų kabalistinių veikalų. Knyga – tai vienintelė ryšio su Aukščiausiu šaltiniu priemonė. Skaitydami ją studijuojame Aukštesniojo pasaulio dėsnius ir kartu sužadiname jų poveikį sau. Taip, mes patys tampame priežastimi, kurios pagrindu dėsnis tampa mums artimesnis, o studijuojami procesai pradeda keisti mūsų pajutimus, nes visi jie vyksta mūsų viduje. Kai studijuojame juos skaitydami knygas, jie vis daugiau atsiskleidžia ir efektyviau mus veikia.

Žmogus jokiu būdu neturi sėdėti ir studijuoti 24 valandas per parą. Svarbiausia įgyti jėgą, norą, siekį pakeisti savo būseną, ištaisyti egocentrišką pasaulio suvokimą, žengti teisinga kryptimi ir, nepriklausomai nuo vidinių būsenų, jos laikytis visą dieną. Todėl labai svarbūs yra rytiniai užsiėmimai, prieš darbą, bent ketvirčio valandos trukmės. Tai visiškai skiriasi nuo mūsų įprasto požiūrio į mokslą, bet tiktai toks turi būti mūsų santykis su kabalos veikalais.

Knyga – jėgų šaltinis, o žinių kaupimas yra antraeilis dalykas.

Kabalos knygos šiandien išverstos į daugelį kalbų. Jas studijuoti galima bet kuria iš jų, tačiau pagrindinius apibrėžimus, o jų yra keli šimtai, reikia išmokti originalo kalba.

Šios mokymosi priemonės tikslas – supažindinti mokinį su kabalos žiniomis, o toliau mokomasi tiktai iš originalių šaltinių (arba jų vertimų į besimokančiojo gimtąją kalbą).

********************************************

Pamoka

Pasiruošimas pamokai skirtas mokiniui išsiaiškinti dalyvavimo užsiėmime tikslą. Tai gali atrodyti keistai, tačiau toks darbas yra svarbiausias tolimesnės pamokos veiksnys: kokiu tikslu aš pradedu mokymosi procesą ir kokių rezultatų tikiuosi iš savo studijų.

Pasiruošimas pamokai turi trukti 10–15 minučių. Po kelių mėnesių užsiėmimų pasiruošimui skirtas laikas ilgės, kadangi galėsime tiksliau apibūdinti savo būsenas, tiksliau išmatuoti menkiausius minties, ketinimų, apskaičiavimų niuansus. Būtina aiškiai suvokti tai, kad visa tekste esanti informacija veikia mane tiktai mano noro pasikeisti mastu.

Nusiteikti pamokai – vadinasi, suprasti, kad mano studijuojamoje knygoje kalbama apie mano paties būsenas, asmeniškai apie mane, ir jokiu būdu negalima įsivaizduoti kokių nors išorinių materialių objektų, istorinių procesų, geometrinių figūrų.

Pagrindinė pamokos dalis – tai individualus pasijungimas prie tų būsenų, kurios aprašytos kabalos knygose. Pirmąją pamokos pusę (dažniausiai trunkančią apie valandą) užima tolimesnis pasiruošimas, nusiteikimas vidiniam darbui, tačiau jau specifiniam, kuris priklauso nuo parinktos medžiagos. Rekomenduojama skaityti dvasinį darbą aprašančius Baal Sulamo, Rabašo straipsnius.

Antra pamokos pusė – privalomos Baal Sulamo knygos „Dešimties sfirot mokymas“, arba „Įvadas į kabalos mokslą“, studijos.

***************************************************************