M. Sanilevičius: Jūs sakote, kad gyvūnijos lygmenyje egzistuoja visiška abipusė sąveika - meilė. Tačiau kai vilkas suėda kiškį - ar tai meilės išraiška?

M. Laitmanas: Ne. Tai gamtos dėsnio - nuolatinio gyvybės atsinaujinimo dėsnio, kada nauja karta gimsta ankstesnės, išėjusios pagrindu, taikymas. Tai procesas, panašus į mūsų kūne vykstantį atidirbusių ląstelių pakeitimą naujomis.

Tas pats vyksta ir su gyvenimo ciklais: jeigu nemirtume ankstesniame gyvenime, negimtume kitame. Nebūtų vystymosi, kuris veda mums dar nežinia kur. Mums atrodo, kad nieko gero šiame vystymesi nėra, bet visgi jis mus veda į šviesią ateitį. Nepamirškime šios gražios frazės.

Ir todėl vilkas, suėsdamas kiškį arba ėriuką, tiesiog paklūsta gamtos dėsniui. Nėra tarp jų neapykantos. Nėra tarp jų meilės. Įgyvendinamas gamtos dėsnis siekiant palaikyti bendrą teisingą rūšių tarpusavio sąveiką. Ten neįmanomas savojo „Aš“ įjungimas. Augalijos ir gyvūnijos elementai neturi „Aš“. Nuostabu, kaip augalų, gyvūnų organizmų arba kūno ląstelių egzistavimas remiasi būtent teisingu abipusiu jų ryšiu.

Tačiau žmogus privalo įsijungti į šį teisingą savitarpio ryšį savo noru, savo pritarimu šiam gamtos dėsniui, savo ketinimu. Jeigu jis įgyja šį supratimą, ištaiso save, nori pats, savo valia, asmeniniu vidiniu veržimusi dalyvauti integraliame vystymesi, tarpusavio sąveikoje, tai ima suprasti visą gamtą. Jam atsiskleidžia tos gamtos dalys, tos tuštumos, kurių jis šiandien nejaučia, - naujos dimensijos, nauji pasauliai, kuriuose mes egzistuojame visai kita forma, kur esame iki gimimo, po mirties, kur būname, kaip gamtos dalys, amžinu mūsų pavidalu.

Kabalą vadina slaptu mokslu, nes ji atskleidžia tas slaptas pasaulėdaros sritis, kuriose mes egzistuojame, bet šiandien savęs nejaučiame todėl, kad esame priešingi joms. Mūsų egoizmas trukdo mums suvokti vaizdus, lydinčius mus kitoje dimensijoje, tačiau jie - realūs. Viskas priklauso tik nuo visuotinės žmogaus neapykantos, jo egoistiškumo pakeitimo visuotine meile - vien tai yra problema. Ir tuomet mūsų gyvenimas žemėje, santykiai šeimoje, tarp suaugusių ir vaikų taptų paprasti ir harmoningi.

Kabaloje pasakyta: „Vyras ir žmona ir Dieviškasis buvimas tarp jų“ - Aukščiausioji šviesa, Aukščiausiasis nušvitimas tarp jų. Negalimas ryšys tarp vyro ir žmonos, kurie yra dviejų absoliučiai priešingų pasaulio dalių įsikūnijimas, jeigu tarp jų neatsiskleis Kūrėjas, valdantis pasaulėdarą meilės jausmas. Tačiau tam reikia pamatyti, kaip šis dėsnis veikia Aukščiausiame lygmenyje, iš kurio mus pasiekia valdymo signalai, ir remiantis tuo dėsniu sukurti santykius tarp mūsų. To reikia mokytis.

Meilė - labai sudėtinga savybė, kurios reikia mokyti. Kabala tik to ir moko. Pati svarbiausia taisyklė - „pamilk artimą kaip patį save“ todėl, kad įgydami šią savybę, mes integraliai įsijungiame į visus pasaulius.

E. Litvaris: Jūs atskleidėte tikros meilės vaizdą grynai moksliniu požiūriu. O klausimą užduoda paprasti žmonės, kurie viduje jaučia skausmą. Šį skausmą jie suvokia kaip meilę. Kaip jiems paaiškinti, kad tai nėra meilė?

M. Laitmanas: To reikia mokyti. Mes laikome meile ir nemeile savybę, kuri visiškai priešinga tam, kas iš tikrųjų egzistuoja gamtoje ir aiškinama kabaloje.

Vadinu meile savo požiūrį į tai, kas man suteikia malonumą. Aš mėgstu kavą. Štai aš ją geriu. Tai darydamas jaučiu malonumą. Reiškia, aš ją myliu. Kitaip tariant, aš myliu malonumą, kurį suteikia kava. Tai nėra ta meilė, apie kurią mes kalbame. Jūs vadinate šiuo žodžiu visiškai kitą jausmą ir požiūrį į daiktą, į objektą.

Ką reiškia: „Aš myliu moterį“? Man patinka ja pasinaudoti. Turiu kažkokius poreikius, tuštumas, norus, kažkokį alkį ir ji mane pripildo, suteikia malonumą. Štai už tai aš ją myliu. Taigi aš ją myliu? Ar myliu tą malonumą, kurį ji suteikia?

Reiškia, aš myliu save. O ją myliu kaip malonumo šaltinį, kaip mėgstu žuvį arba mėsą. Taigi jokios meilės čia nėra. Nereikia to vadinti žodžiu „meilė“.

Meilė - ne gavimas, o malonumo suteikimas meilės objektui. „Pamilk artimą“ - reiškia, pripildyk artimą tuo, ko jis trokšta, - tai tavo į jį požiūrio, kuris vadinasi „meilė“, išorinė išraiška.

Meilė - kai pripildai kitą. Tu pradedi jausti, ko nori mylimasis ir jį pripildydamas išreiški į jį savo požiūrį, kuris vadinasi „meilė“. O jeigu tu gauni, tai vadinama „egoistiniu savęs tenkinimu“.

Ir gaunant yra galimybė išreikšti savo meilę. Kuomet tu tiksliai jauti kitą žmogų, jauti jo meilę tau ir supranti, kad paimdamas iš jo iš tikrųjų jam suteiksi malonumą. Tada tu gali naudoti gavimą atidavimui.

Kaip vaikas, žinodamas, jog mylinti motina nori, kad jis suvalgytų košytę, suvalgo ją ir tuo suteikia malonumą motinai. Tačiau kartu jis naudojasi jos meile. Jeigu jis nejaus malonumo, tai nesuteiks malonumo ir motinai. Jis privalo mėgautis tuo, ką ji jam duoda, ir tada ji mėgausis tuo, ką jis gauna iš jos.

Tai labai sudėtinga tarpusavio sąveika. Mes matome tai netgi tokiame paprastame pavyzdyje.

Ką jau bekalbėti apie tokias rimtas sistemas, kaip vyras ir žmona, vyras ir moteris. Tarpusavio lyčių arba visuomenės grupių, partijų ir t. t. sąveika - ištisas mokslas. To reikia mokyti nuo mažens. Kitaip žmogus nesuauga ir nesupranta paties svarbiausio - kaip jam išgyventi, kaip teisingai sutvarkyti žmonių visuomenę.

Egzistuoja daugybė teorijų šia tema. Ir visos jos neigia viena kitą. Laikydamiesi bet kurios vienos iš jų pralaimime.

E. Litvaris: Viena moteris papasakojo, kad ištekėjo už žmogaus, kurio visiškai nemylėjo, tik todėl, kad jis ją mylėjo. Ji norėjo padaryti jam gera. Ar tai ir yra ta meilė, apie kurią jūs tik ką kalbėjote?

M. Laitmanas: Ne. Ką reiškia „jis mylėjo“?

Kol žmonės nepakeis neapykantos kitiems į meilę artimui, jie nesupras, ką reiškia patekti į kito vidinį pasaulį, į jo jausmus ir norus ir priimti jo norus kaip savus, o savo norus taikstyti, kad jį pripildytum. Kai žmogus žiūri į save kaip į instrumentą pripildyti mylimąjį, tai vadinama meile.

Ar buvo tarp tų žmonių, apie kuriuos Jūs papasakojote, tokie santykiai - aš nežinau. Tačiau kuomet mes pakylame iš vartotojiško lygio į atidavimo lygį, mūsų tarpusavio santykiai - šeimos, vaikų ir tėvų, visuomenės - visiškai pasikeičia. Žodis „meilė“ yra įgavęs labai vulgarią ir žemą prasmę, todėl pavadinsime šią savybę „atidavimu“. Kartu žmogus pradeda jausti harmoniją, aukščiausią vienybę su gamta bei pajunta amžinybę ir tobulumą.

Ši savybė atsiranda žmogaus viduje, kada jis pakyla virš savo mažo egoistiško pasaulėlio. O kada jis nori užsidaryti šiame pasaulėlyje, mes matome, kuo visa tai baigiasi - nusivylimais, narkotikais, skyrybomis ir t. t. Mes nepajėgiame savo viduje pasiekti šių puikių būsenų, tai įmanoma, jeigu susijungsime su gamta taip, kaip ji pati mums nurodo.

M. Sanilevičius: Ar gali žmogus pasitikrinti, myli jis ar ne?

M. Laitmanas: Mūsų pasaulyje mes tik pradedame suvokti, kad esame absoliutūs egoistai, kad ne mylime, o tik mėginame susitarti tarpusavyje, nes kito kelio nėra, kol mūsų egoizmas iš vidaus nesusprogs ir nesutraukys šių ryšių, šių trapių tarpusavio susitarimų. Mes užsimirštame, tai pykstamės, tai taikomės, mus sieja bendri vaikai, mes egzistuojame kaip buto partneriai, tačiau tai nėra meilė!

Kabala labai plačiai moksliškai apibrėžia meilę. Trumpai tariant, meilė - kai žmogus turi galimybę pajausti kito vidinį pasaulį, jo norus, poreikius, kai jis atsiduoda, kad pripildytų kitą. Jausmas, kurį jis patiria, pripildydamas kitą, vadinamas „meile“. Ir jis pats šiuo atveju jaučia malonumą.

Grįžkime prie formulės: „vyras ir žmona, Kūrėjas tarp jų“. Kūrėjas - tai bendra gamtos jėga, bendra atidavimo, meilės jėga. Jeigu vyras ir žmona pradeda tobulinti absoliutaus atidavimo vienas kitam santykius, tarp jų gimsta tas ryšys, atsiranda ši trilypė sąjunga. Be savybės atiduoti neįmanomas elementarios žmonių visuomenės ląstelės egzistavimas.

Todėl tikri vyras ir žmona gali būti tik tie, kurie patys tobulindamiesi pakyla iki abipusio atidavimo lygio, - toks labai sudėtingas tobulėjimas būtinas žmogui. Kabala to moko.

Tai itin nelengva. Tačiau kančios dėl tuštumos, dėl santykių griūties šeimose, tarp vaikų ir tėvų, visuomenėje subrandins žmonių ryžtą bet kokiomis pastangomis įgyti šią savybę. Nesąmoningai, instinktyviai jie pradės suprasti, kad šis idealas egzistuoja, jis tolimas, tačiau jį būtina pasiekti. Būtent gilus nuopuolis padės jiems pajusti pakilimo galimybę ir privers tai padaryti. Taigi esu optimistas - meilė bus!

E. Litvaris: Mergina iš Soči klausia: „Dabar jau nebeliko vyrų, pasirengusių nušokti nuo tilto dėl mylimos merginos. Kodėl nieko nebevilioja romantika?“

M. Laitmanas: Kažkada tai buvo įmanoma, nes vyrai manė, jog taip užsitarnauja ne visai protingų egoisčių palankumą, ir nežinojo, kuo tai baigiasi. Žmogus jautė savojo „Aš“ menkumą, jo vidinis pasaulis buvo per mažai išsivystęs. Kodėl jis tokiu būdu turi pasirodyti didelis kitų akyse? Neverta.

Reikia galvoti, ar atitinki ypatingąjį etaloną - amžiną ir tobulą, o ne kaip gražiai atrodai kitų akyse, kaip atitinki svetimus momentinius egoistinius norus. Gaila tam eikvoti save, savo gyvenimą. Taigi šokti nuo tilto todėl, kad kokia nors blondinė suaimanuotų, išvertusi akis, visiškai nėra prasmės. Tai viso labo tik mainai - šuolis nuo tilto už tam tikrą malonumą. Kokia gi čia meilė? Nepainiokite šių žiaurių egoistinių žmonių tarpusavio santykių su atidavimo jausmu, kai tu jauti kito vidinį pasaulį ir nori jį pripildyti.