Kam reikalinga kabalos su dar kažko lyginamoji analizė? Kabala jungia mūsų žinias praktiškai apie visą pasaulėdarą. Ji apima visus lygius - nuo makro jėgos, vadinamos Kūrėju, kuri viską valdo, kuria, gimdo ir veda prie vieno tikslo, iki mažiausio jos pasireiškimo kūrinio atžvilgiu, įtraukiant paties kūrinio prigimtį, viską, kas su juo vyksta veikiant šiai vienai bendrai jėgai, taip pat ir jo reakciją.

Nėra nė vieno klausimo, kurio nenagrinėtų kabala, - ji kalba apie viską, išskyrus Acmuto, tą aukštesniosios jėgos dalį, kurios mes nesuvokiame, nes viską suvokiame mūsų kli (noro, sukurto šios aukštesniosios jėgos) viduje. Su kuo tokį mokslą galima palyginti? Nėra su kuo. Bet štai su filosofija tenka lyginti. Kodėl?

Todėl, kad filosofija pretenduoja į pačių bendriausių žinių nagrinėjimą.

Didysis viduramžių filosofas Johanas Roichlinas savo veikale „De arte cabbalistica“ rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, vis dėlto perėmė savo mokymą ne iš graikų, o iš judėjų. Todėl jį reiktų vadinti kabalistu... Ir jis pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą žodžiu „filosofija“.

(„Pythagoras ille meus, philosophiae pater, tamen qui non a graecis eam doctrinae praestantiam [...] quin potius ab illis ipsis Iudaeis receperit. Itaque [...] Cabalista nominandus erat, [...] ipse nomen illud Cabalae suis incognitum primus in nomen philosophiae grecum mutaverit.“ Reuchlin, De arte cabalistica, 22b ir toliau.)

Senovės kabalistiniai šaltiniai rodo, kad filosofija atsirado kaip neteisingai suprastų senovės kabalistų dėstytų pamokų rezultatas (konkrečiai, Abraomas turėjo 70 mokinių, kuriuos pasiuntė į Rytus). Ir tai natūralu, nes egoistinės, neištaisytos savybės neleidžia kitaip suprasti kabalistinių žinių.

Matome, kaip visi senovės (nuo Aristotelio iki Platono), viduramžių ir šių laikų filosofai kuria filosofiją remdamiesi savo abstrakčiais spėliojimais: „aš manau taip“, „o aš taip manau“. Pagal filosofijos taisyklę kiekvienas turi teisę dėstyti savo nuomonę.

Kiekviena žmogui kylanti mintis yra pagimdyta jo prigimties, jo įspūdžių ir todėl turi teisę egzistuoti. Žinoma, teisinga - turi teisę egzistuoti. Ji jau egzistuoja - nereikia ir kalbėti apie teisę. Bet reikia išsiaiškinti, į ką tokia mintis gali pretenduoti.

Filosofijos ir kabalos skirtumas kardinalus, nes filosofija nagrinėja viską, ką žmogus suvokia savo egoistinių kėlim (mūsų pasaulio norų, gebėjimų, galimybių) viduje, neįgijęs papildomo šeštojo jutimo organo - sielos, ekrano.

Žmogui, kuris nesupranta, nejaučia, niekada negirdėjo apie galimybę pradėti jausti išorinę pasaulėdarą, kai juntama kažkas, esantis už mūsų pasaulio ribų, žmogui, kuris to nesupranta, filosofija - iš tikrųjų mokslas, leidžiantis įvairiausius samprotavimus apie bet ką.

Ir, žinoma, tuomet tai - visapusiškas žmonijos žinojimas. Todėl filosofai per visą žmonijos istoriją buvo pati progresyviausia grupė.

Bet tie, kurie žino, kas yra kabala, ką ji žmogui atveria ir kokias teikia galimybes, supranta, jog filosofija yra tik mūsų vaizduotės vaisius. Svarbiausia, kad šis žinojimas yra visiškai nepatikimas, nes nėra patvirtinamas jokia praktika, jokiais bandymais.

Jis absoliučiai abstraktus, nes filosofija samprotauja apie žinias, veiksmus, savybes, nepriklausančius tiksliai apibrėžtai sričiai, kurią įmanoma tyrinėti. Šio mokslo samprotavimai liečia abstrakčias sąvokas, apie kurias kiekvienas gali turėti savo nuomonę.

Tačiau tos filosofinės kategorijos, tie samprotavimai, kuriuos filosofai laiko teoriniais, abstrakčiais, kurių neįmanoma išmatuoti, palyginti, kas egzistuoja tik prote, fantazijoje, kabalistams, pradėjusiems įsiskverbti į aukštesnįjį pasaulį ir jį suvokti, kylantiems aukščiau mūsų proto ir galintiems jį tirti, nagrinėti mintis, vertinti, pasverti, lyginti, tampa jų praktikos elementais.

Tai, kas filosofijoje nustatoma spėliojimais, kabaloje yra tyrimo medžiaga. Iš to kyla didžiulis filosofijos ir kabalos skirtumas, priešprieša.

Kabalistai nemėgsta filosofijos, nors šiandien kabala laikoma filosofijos dalimi. Kodėl nemėgsta? Todėl, kad visos filosofijos išvados grindžiamos teorinėmis, praktiškai nepatvirtintomis prielaidomis.

Remiantis nepagrįstomis išvadomis (nors logiškai jos atrodo teisingos, gražios), jas realizuojant, kartais pasiekiami tokie rezultatai, kai visa žmonija priversta kentėti ir žūsta milijonai žmonių.

Mes jau pergyvenome socializmo ir komunizmo periodus. Teoriškai viskas buvo lyg ir gražu, o praktiškai nepasiteisino, nes prieštaravo žmogaus egoistinei prigimčiai, kuri kategoriškai nenorėjo savimi realizuoti šių nuostabių filosofinių teorijų.

Todėl kabala niekina filosofiją, grindžiamą visiškai nerealiomis, bandymais nepatvirtintomis prielaidomis.

Dvasinio pasaulio apibrėžimas

Idealistinės filosofijos kryptys remiasi prielaida, kad materialų pasaulį pagimdo dvasinis, siela gimdo kūną. Šio teiginio problema ta, kad tokiu atveju dvasinio ir materialaus pasaulių sąryšis yra būtinas. Bet iš kitos pusės, teigiama, kad dvasinis pasaulis neturi nieko bendra su materialiu. O tai reiškia, kad nėra kaip suteikti dvasiniam pasauliui galimybę kontaktuoti su materialiu pasauliu ir kokiu nors būdu jį išjudinti.

Taigi egzistuoja dvasinis pasaulis. Aišku, galima apibūdinti, kas yra dvasinis pasaulis, kokiu nors filosofiniu apibrėžimu (ir tikriausiai, netgi ne vienu).

Kabala apibūdina dvasinį pasaulį kaip altruistinę savybę, nesusijusią su mūsų egoistiniais norais, mintimis, veiksmais. Dvasinis pasaulis skiriasi nuo materialaus tik vienu - rezultato paskirtimi: man ar kitiems.

Beje, šis rezultatas visiškai aiškus, tikslus, galutinis: juk aš tiksliai žinau, esu visiškai tikras (tai ne šiandieniniai mano tyrimai, o aukštesni, altruistiniai), kad neturėsiu jokios naudos iš savo veiksmo, minties, išskaičiavimo, noro. Toks veiksmas vadinamas dvasiniu. Kitaip tariant, visišką atitrūkimą nuo bet kokios naudos sau kabala apibrėžia kaip dvasinį pasaulį.

Bet kuris žmogus iš gatvės gali pasakyti: „Aš taip elgiuosi kiekvieną dieną, visą laiką. Kada aš apie save galvoju?“ Kyla klausimas: kaip iš tikrųjų mes galime šį apibrėžimą patikrinti?

Mūsų pasaulyje, kol neperėjome machsomo, patikrinti negalime. Visi mes esame „po gaubtu“ - bendros egoistinės prigimties. Ir kaip mums beatrodytų, vis tiek esame jos viduje. O kaip galime sužinoti, kad jau iš jos išėjome? Kai išeisime, tuomet ir sužinosime, ir ne anksčiau. O galbūt jau išėjome, galbūt aš jau samprotauju kaip altruistas? Atsakymo nėra.

Neįmanoma lyginti prigimties, kurios esi, su ta, kurios nesi. Todėl beprasmiška kalbėtis su žmogumi egoistu, neįmanoma jam paaiškinti, ką jis gali lyginti, o ko negali.

Mums kartais atrodo, jog mūsų veiksmai absoliučiai altruistiniai. Nieko nepadarysi. Pas mane ateina žmonės ir sako: „Aš jau pasiekiau gmar tikun, Begalybės pasaulį, visišką išsitaisymą... vakar pakilau 20 pakopų, šiandien pora pakopų nukritau“. Jam taip atrodo ir nieko negaliu padaryti, galiu tik pasakyti: „Taip, taip, greitai viskas bus normalu“ (ir taip yra iš tikrųjų), bet ne daugiau.

Kol esame tik savo egoistinės prigimties, negalime jos protingai ir aiškiai pasverti, tyrinėti, vertinti. Kad galėtume vertinti, vienu metu būtina turėti dvi priešingas savybes. Dvi priešingos savybės - savybė malchut ir savybė bina.

Dabar turime tik malchut savybę. Jeigu ugdome binos savybę (tašką širdyje) ir ji ima prieštarauti, tampa atvirkščia, priešinasi malchut, tada lygindami su jomis, kaip su dviem teisingai, natūraliai, savarankiškai egzistuojančiomis kategorijomis, galime pradėti vertinti savo savybes. Kokias? Tas, kurios yra tarp malchut ir binos.

Esu kažkuriame lygyje tarp malchut ir binos. Turiu tam tikrą kiekį malchut savybių, panašių į biną, ir tam tikrą kiekį malchut savybių, dar nepanašių į biną (joms atlikau cimcum). Ir štai imu vertinti.

Šitas vertinimas parodo mano dvasinį lygį, dvasinę pakopą, kurioje esu. Bet tai įmanoma tik tada, kai „iššoku“ iš mūsų pasaulio, įgyju binos savybę ir galiu apriboti malchut, atlikti cimcum visiems savo norams. Tik tada galiu pradėti kažką vertinti.

Filosofai šio instrumento neturi, jį turi tik kabalistai, tik tie, kurie pasiekė kitą dvasinę būseną. Todėl filosofija gali tik samprotauti ir vienas jos samprotavimų yra toks: „materialų pasaulį pagimdo dvasinis“. Ir visiems atrodo, kad dvasinis pasaulis - kažkokios dvasinės jėgos, kurios palaipsniui apgaubiamos kažkuo, ką mes vadiname materija.

Baal Sulamo žodžiais, problema ta, kad tokiu atveju atsiranda aiški prielaida: dvasinis ir materialus pasauliai turi kontaktą. O iš tikrųjų tarp jų nėra jokio sąlyčio, nes tai - dvi, viena kitai kardinaliai priešingos savybės: viena - „sau“, kita - „Kūrėjui“. Jos priešingos pagal vektorių ir niekaip negali liestis: tarp jų yra cimcum, t. y. jos visiškai atskirtos viena nuo kitos.

Pereiti machsomą - reiškia, atsiplėšti nuo visko, kas buvo ankščiau, ir pradėti galvoti, mąstyti, veikti pagal visiškai kitą programą, absoliučiai kita kryptimi. Mąstysena, sprendimai, rezultatai tampa visiškai kiti; dabar žmogus negali priimti jokių egoistinių sprendimų, neturi egoistinių minčių. Nėra jokios galimybės pereiti nuo egoistinių minčių prie altruistinių ir atgal, kažkaip jas keisti ir gretinti. To nėra. Jeigu išėjau į dvasinį pasaulį - reiškia, išėjau, jeigu neišėjau - neišėjau. Arba egzistuoju su viena programa arba su kita, o tarp jų - begalinis atotrūkis, giliausias griovys, bedugnė.

Filosofų prielaida, jog dvasinis pasaulis apsivelka materialiu, reiškia, kad tarp jų yra kontaktas, t. y. laipsniškas perėjimas iš vieno į kitą, kai dvasinis pasaulis, būdamas viduje, valdo materialų. O kabala teigia, kad dvasinis pasaulis nevaldo materialaus! Ir materialiame pasaulyje nėra dvasinio pasaulio.

Tai pagrindinė klaidinga filosofų prielaida, kuri lemia filosofijos ir kabalos požiūrių toliau vis didėjančią priešpriešą.

Klausimas: O kaip tai dera su šaknies ir šakos dėsniu?

Puikus klausimas. Iš vienos pusės, mes sakome, kad jokio ryšio tarp materialaus ir dvasinio pasaulio nėra, o iš kitos - teigiame, kad egzistuoja „anaf ve šoreš“ (šakos ir šaknies) dėsnis. Šis dėsnis skelbia, kad jėgos, esančios aukštesniuose pasauliuose, natūraliu būdu formuoja pasekmę žemesniuose pasauliuose ir kiekviena šaknis susijusi su savo šaka, ja apsivelka, per ją realizuojasi, kad vėliau išsitaisiusi šaka (pasekmė mūsų pasaulyje) pakiltų į savo šaknį ir su ja susilietų.

Štai tą mes ir turėsime išsiaiškinti. Turbūt tokie teisingi klausimai, kurie išmuša iš pusiausvyros, galiausiai mums padės bent pajusti užuominą - kas iš tikrųjų yra tas dvasinis pasaulis, kurio nejaučiame.

Be to, kabala, kaip bet kuris mokslas, laiko, kad aptarinėti galima tik tai, ką gebame jausti ir tyrinėti. Net tam, kad apibrėžtume dvasinį pasaulį, reikia jį atskirti, atriboti nuo materialaus, todėl iš pradžių turime jį pajausti ir suvokti. Tam būtinas kabalos mokslas, nes tik jis leidžia pradėti jausti aukštesnįjį pasaulį.

Baal Sulamas klausia: kaip gali būti, kad žmogus, kuris nesupranta, nemato, neturi aiškių įspūdžių, gali apibrėžti tai, ko nė karto nepajuto? Dvasinį pasaulį jaučia kabalistai. Išsitaisę, supanašėję su šia savybe, patys pradėję ją tyrinėti, jie apibūdina, ką jaučia, ir vadina tai dvasiniu pasauliu.

Bet kaip filosofai, kurie nejaučia dvasinio pasaulio, o tik abstrakčiai susikuria savo vaizduotėje, gali jį apibrėžti? Tai visiškai nemoksliška, galų gale - nerimta. Todėl be kabalos ne tik negalėsime duoti dvasinio pasaulio apibrėžimo, bet ir kokiu nors būdu apie jį samprotauti. Apibrėžimas išplaukia iš suvokimo gelmių - kaip išvada, didžiulio faktų ir informacijos kiekio koncentracija.

Aukštesniosios valdančios jėgos (Kūrėjo) esmė

Kitas kabalos ir filosofijos skirtumas yra tas, kad kabala visiškai nenagrinėja pačios aukštesniosios jėgos esmės, Kūrėjo esmės - to, kas vadinama Acmuto (Jis Pats), nesiedama su mumis. Mūsų atžvilgiu aukštesnioji jėga vadinama „Kūrėju“ todėl, kad Jis sukūrė mus, kuria pasaulį mumyse ir aplink mus, jį valdo, palaiko ir veda į tam tikrą tikslą.

Mūsų atžvilgiu aukštesnioji jėga vadinasi Kūrėju, kaip aš savo vaiko atžvilgiu vadinuosi tėvu, kito žmogaus atžvilgiu - draugu, bendradarbio atžvilgiu - kolega, moterų atžvilgių - vyru ir t. t. Taip ir aukštesnioji jėga mums yra Kūrėjas. Bet tik mums. Kitų Jo kategorijų ar atributų mes nežinome, todėl juos vadiname Acmuto (Jis, nejaučiamas, su mumis nesusijęs).

Kabalos mokslas nenagrinėja aukštesniosios jėgos esmės (nesusijusios su mumis), nemėgina įrodyti dėsnių, esančių joje, nes kabala laiko save eksperimentiniu mokslu ir apie tai, ko nesuvokia, nekalba. Netgi jei tai paneigia suvokimą. Juk apibrėžti, ko nėra, ne mažiau vertinga nei nusakyti, kas yra.

Netgi negalime sakyti, kad kažko nesuvokiame. Jeigu sakau, kad kažko nesuvokiu, reiškia, jau susidarau apie tai tam tikrą nuomonę: žinau, ko būtent nesuvokiu; analizuoju, nustatau, atskiriu vieną nuo kito. Juk jei ši esybė būtų toli (visiškai mano nejuntama), joje nebūtų galima atskirti net to, ko nėra.

Kabala apskritai niekaip nevertina (nei teigiamai, nei neigiamai) aukštesniosios jėgos nesiedama jos su suvokiančiuoju. Apibrėžti kažką, ko ji neturi, - irgi tam tikro suvokimo liudijimas. Analizuoti, jausti, matuoti galime vien tai, kas yra mumyse, - ką suprantame, gauname, įtraukiame. Kalbame tik apie kli reakciją į šviesą, įeinančią į jį. Šviesa pati savaime nesuvokiama.

Visų mūsų matavimo prietaisų pagrindas - priešinimosi ir lyginimo principas. Pavyzdžiui, ampermetras matuoja ne elektros srovės jėgą, o savo konstrukcijos elementų priešinimosi elektros srovės poveikiui jėgą. Matuodami ampermetro elektromagnetų ir spyruoklių reakciją mes vadiname ją elektros srovės savybėmis. Šiuo principu grindžiamas mūsų suvokimas - ir naudojantis prietaisais, ir mūsų jutimo organais.

Mes nežinome, kas yra šviesa, užpildanti kli. Pažįstame tik tai, ką ji mums sukelia, ir pagal poveikį ją apibūdiname: šilta, džiaugsminga, teikianti gyvybę, tikrumą ir t. t. Apibrėžiame ne pačias jos savybes, bet kaip jas suvokiame ir jaučiame. O filosofija neskiria to, kas juntama (ir todėl suvokiama), nuo to, kas nejuntama (ir todėl nesuvokiama). Ji tiesiogiai samprotauja apie patį Kūrėją, nesuprasdama, kad nesuvokus Jo savybių kėlim viduje (kaip jaučia kabalistai) bet koks apibrėžimas bus klaidingas.

Todėl pagrindinis kabalos principas skelbia: „To, kas nesuvokiama, negalime vadinti vardu“. Vardas suprantamas kaip tam tikro suvokimo pradžia. Kai ką nors apibūdini, kam nors suteiki vardą, reiškia, suvoki kažkokią savybę, santykį su tavimi.

O aukščiausioji šviesa, suvokiama sielos indo viduje, t. y. aukštesniosios valdančios jėgos (Kūrėjo), jos veiksmų pojūtis, kabaloje smulkiai išdėstoma, tiksliai analizuojama ir tikrinama eksperimentu ne mažiau nei suvokiant materialų pasaulį.

Dvasinio pasaulio reiškiniai kabaloje suvokiami taip pat aiškiai, kaip ir materialaus pasaulio reiškiniai. Ir šių tyrinėjimų rezultatai gali būti išmatuojami, pakartojami, perduodami kitiems, atkuriami ir t. t. Kabala - grynai eksperimentinis, praktinis mokslas, kuris kalba tik apie tai, kas patikrinta bandymu.

Filosofijoje niekas netikrinama eksperimentu, apskritai, tokio uždavinio filosofija nekelia. Tai - teorinis mokslas, nesiremiantis jokia praktika. Todėl ją taikant gyvenime įmanomos baisiausios klaidos - ką ir stebėjome Rusijoje per pastaruosius 70 metų.

Dvasinė substancija - jėga, neįvilkta į kūną

Kabala apibrėžia dvasinę substanciją kaip kažką, kas neturi jokio ryšio su laiku, erdve, materija, tai tiesiog jėga, neįvilkta į kūną, jėga be kūno.

Štai toks yra kabalistinis apibrėžimas.

Jėga idealiu pavidalu. Tai geriausias, labiausiai artimas tiesai apibrėžimas - tiesiog jėga. Ne jos rezultatai, ne jos poveikis (nes tada jau kalbame apie materiją, kurią ji veikia), o jėga pati savaime ir yra dvasinė substancija.

Kitaip tariant, vienintelis dalykas, kurį galime pasakyti apie dvasinį pasaulį, kad tai tiesiog jėgos pačios savaime. Pamėginkite bent kiek įsivaizduoti: jėgos, neapvilktos materija, be jokio mums matomo rezultato, jokiu būdu nesireiškiančios ten, kur galėtų būti matomos.

Dvasinis indas vadinamas jėga

Kai kalbama apie jėgą dvasiniame pasaulyje, omenyje turima ne pati dvasinė šviesa kaip tokia, nes ši šviesa yra indo (jautimo ir suvokimo organo) išorėje ir todėl nesuvokiama. Ši šviesa kyla iš Kūrėjo ir yra tapati Kūrėjo esmei.

Mes negebame suprasti ir suvokti dvasinės šviesos, duoti jai vardo bei apibrėžti. Todėl pavadinimas „šviesa“ - metaforiškas, jis nėra tikras. „Jėga“ be kūno suprantama kaip „dvasinis indas“. O šviesos apibrėžimai kabaloje nenusako pačios šviesos esmės, jie išreiškia indo reakciją, susitikimo su šviesa savyje įspūdžius.

Altruistiniu, dvasiniu noru mes vadiname tam tikrą jėgą, o šios jėgos reakciją į kažką, kas ją veikia, vadiname šviesa. Kitaip tariant, pagal mūsų apibrėžimą ir šviesa indo atžvilgiu yra jo vaisius. Taigi mes įvertiname ne šviesą, o indo ištaisytas savybes ir jas vadiname šviesa.

Tarkime, indas išsitaisė 20 proc. ir šiais 20 proc. jis jaučia naują būseną, pasiektą kaip išsitaisymo rezultatą. Šį ištaisyto noro naują pojūtį mes ir vadiname šviesa. Taigi šviesa vadinamas ištaisyto noro pojūtis, o neištaisyto noro pojūtis vadinamas tamsa. O tuos pojūčius kas nors užpildo ar ne - mes neužčiuopiame. Iš tikrųjų turime omenyje tik paties indo pojūčius: ištaisyti jie arba neištaisyti. Įsivaizduojate, kaip subjektyviai mes aiškiname tai, kas vyksta su indu?

Pavyzdžiui, į žmogaus smegenis galima įsodinti elektrodus ir perduodamais įvairiais signalais sukelti jam visokius vaizdinius. Žmogui atrodys, jog jis plaukia, skrenda, mato kažką ypatinga. O iš tikrųjų? Paklaustas, jis nedvejodamas atsakys: „Aišku, kad matau!“. Bet eksperimentatorius tiksliai žino, kad žmogus paveiktas elektrinių impulsų.

Kaip galime atskirti realybę nuo iliuzijos? Niekaip! Žmogui sunku tuo patikėti. Galbūt ir dabar visi mes sapnuojame ir sapne matome, jog sėdime įprastoje pamokoje ir studijuojame kabalą. O galbūt mes niekuomet ir nebuvome jokiose pamokose? Galbūt tai tik užsitęsęs sapnas? Arba mums atrodo, kad jis užsitęsęs? Kadangi neturime priešingos savybės, neturime su kuo ir lyginti, kaip matuoti.

Todėl kabala vadina daiktus savo vardais, tiksliai nustato mūsų būseną - ji sako, kad mes patiriame tik tai, ką jaučiame, tik tai, kas yra mumyse. Mes niekuomet negalėsime pasakyti, kiek teisingi ar neteisingi mūsų pojūčiai, objektyvūs ar ne.

Tai teisingas, iš tikrųjų mokslinis pagrindas samprotauti apie mūsų esmę, mūsų pojūčius. Nuo jo nutolus nesunkiai galima laikyti tiesa įvairiausius - visiškai neįrodomus - filosofinius svarstymus.

Žmogus neturi nieko, išskyrus savo savybes ir šių savybių įspūdžius. Nieko daugiau. Kabaloje šis principas išreiškiamas taisykle: „Kiekvienas kritikuotojas kritikuoja pagal savo savybių sugedimo laipsnį, o kiekvienas teisintojas teisina pagal savo savybių išsitaisymo laipsnį“. Stebime tai ir mūsų pasaulyje - aš galiu jausti, suprasti, priimti tik tai, ką jau turiu sukaupęs savyje, pajautęs, priėmęs ir supratęs. Viskas grindžiama tik suvokiančiojo asmens vidinėmis savybėmis.

Subjektyvumas, reliatyvumas - visapusiškas, nes kyla iš pačios pirmosios kli savybės. Kai šviesa sukūrė kli ir suteikė jam savo savybes, kli ėmė reaguoti į šviesą remdamasis dviem parametrais: savuoju noru mėgautis ir noru supanašėti su šviesa.

Toks yra sukurtas kli - egoistinis, jaučiantis šviesą kaip malonumą. Jis jaučia malonumą arba jo nebuvimą, o pačios šviesos nejaučia, nes šviesa sukūrė kli ne šiaip ją pajusti, o jausti ją kaip malonumą. Todėl mes nežinome, kas yra šviesa, tik žinome, kad ji teikia malonumą. Įsivaizduojate, kokie esame uždari, kokie riboti?

Klausimas: Šviesa sukūrė kli ir jį valdo, o ar yra tarp jų ryšys?

Šviesos ir kli ryšys dvasiniame pasaulyje visiškai tikslus ir akivaizdus. Bet tarp pasaulių (altruistinio ir egoistinio valdymo, altruistinės ir egoistinės materijos), kaip teigia kabala, ryšio nėra.

Mes turime tiksliai išsiaiškinti, ką reiškia „nėra ryšio“. „Nėra ryšio“ reiškia, kad nėra tiesioginio valdymo. Taip pat kyla klausimas: turimas galvoje ryšis iš viršaus į apačią ar iš apačios į viršų? Lengva suprasti, kad aš, būdamas apačioje, savo egoistinėmis savybėmis nedarau įtakos aukštesniajam pasauliui. Kaip galiu egoistinėmis savybėmis veikti aukštesnįjį, altruistinį pasaulį? Tačiau galbūt aukštesnysis pasaulis daro man įtaką arba kokiu nors būdu su manimi susietas? Visa tai nagrinėja kabala.

Indas ir šviesa

Šviesą, t. y. indo įspūdžius, galima suvokti.

Šviesa - indo įspūdis jaučiant kažkokį užpildymą. Kartais aš irgi staiga pajuntu: „Ach, aš kažko pilnas, tiesiog viduje sprogstu.“ Ar iš tikrųjų kažkas pripildo mane? Nejaugi į mane įkišo keletą atmosferų? Ne - taip jaučia mano noras. Šį pojūtį ir vadinu šviesa.

Šviesą, t. y. indo įspūdį, galima suvokti, ir toks suvokimas kabaloje vadinamas „materija ir forma drauge“, nes įspūdis - forma, o jėga - materija. Tačiau meilės jausmas, kuris gimsta inde, apibrėžiamas kaip „forma be materijos“.

Forma, įvilkta į materiją, - tai šviesa, malonumas, jaučiamas materijoje. Forma be materijos - meilės jausmas. Jis teikia man malonumą ir aš suprantu, kad Jis mane myli, nes aš myliu Jį.

Jeigu atsiejame meilę nuo dovanos, tarytum ji niekada ir nebuvo susijusi su dovana ir yra tik abstraktus pavadinimas - aukštesniosios valdančios jėgos (Kūrėjo) meilė, tuomet ji apibrėžiama kaip forma be materijos - remiantis tuo, kad aš patyriau mėgavimąsi Kūrėju.

Pažvelkime, kiek šiuo atveju nutolstame nuo materialios tikrovės. Aš (noras mėgautis) patiriu jausmą, įspūdį, vadinamą malonumu. Tarytum prie manęs prijungė elektrodą, perdavė elektros krūvį - ir aš mėgaujuosi. Spręsdamas iš patiriamo malonumo darau išvadą, kad šio malonumo sukėlėjas mane myli. Ką reiškia „Jis mane myli“? Nepriklausomai nuo mano materijos, nuo malonumo jausmo, kurį Jis joje sukelia, Jis turi meilės man jausmą.

Įsivaizduojate, kiek šis teiginys atsietas nuo manęs? Tai forma be materijos. „Jis mane myli. Kadangi myli - mane kuria ir sukelia manyje malonumo jausmą“. Tai jau visiškai neįrodoma, laisva prielaida. Tai - forma be materijos.

Jausdamas Jo požiūrį į mane, patirdamas Jo teikiamą malonumą, aš imu siekti savybių panašumo. Noriu Jam duoti tą patį, ką jis duoda man. Todėl aš pats (pats!) patiriu tai, ką, manau, jaučia Jis - ir tuo tampu panašus į Jį.

Jeigu Jis man duoda gėrį, gerumą ir aš pamėginsiu tą patį duoti Jam - suprasiu Jo mintis, Jo jausmus. Ir tada galėsiu pasakyti: „Taip, Jis tikriausiai mane myli. Jis iš tiesų mane myli, nes aš, atiduodamas Jam, pasiekiau tą patį jausmą Jam“. „Mi maasecha ikarnucha“ - dėl savo veiksmų panašumo su Juo pradedu Jį suprasti.

Tas pats ir mūsų pasaulyje. Noriu suprasti žmogų, bet tai nėra lengva: galbūt jis turi visai kitokias savybes - mentalitetines, psichologines. Turiu pradėti veikti panašiai kaip jis, tuomet atlikdamas mechaninius veiksmus pradėsiu mąstyti taip pat kaip jis, pradėsiu suprasti jo veiksmų prielaidas - ir imsiu jį suprasti.

Įsivaizduokite, kad neturite vaikų ir žiūrite į žmogų, kuris jų turi ir jais rūpinasi. Kol neatsidursite jo vietoje, jį suprasite tiktai išoriškai, bet visų problemų, minčių, kurias išgyvena jis, niekuomet nesuprasite. Kad jį suprastumėte, turite tapti toks kaip jis.

Kaip iš esmės galima pažinti Kūrėją, pažinti kažką, kas yra išorėje? Tokia metodika parengta kabaloje. Kūrėjo pažinimo metodas - supanašėjimas: veikiu taip, kaip Jis veikia mane (kiek aš tai suprantu). Man nereikia filosofuoti, išsigalvoti, kaip Jis mane veikia, - sprendžiu vien pagal tai, ką atskleidžiu savyje. Atskleisdamas savyje Jo poveikį ir darydamas tokį pat poveikį Jam, pradedu Jį suprasti. Kodėl? Todėl, kad supanašėju su tuo, ką Jis sukelia manyje.

Jo paties suvokti aš negaliu, bet galiu suvokti Jo požiūrį į mane. Kitaip tariant, aš negaliu suvokti Acmuto, bet Kūrėją tokiu būdu suvokiu. Šis veiksmas kabaloje vadinamas „formos įgijimu“. Beje, mano tyrimas iš tikrųjų yra konkretus, kadangi šios meilės dvasia lieka visiškai nuo dovanos abstrahuota sąvoka - kitaip tariant, šviesos esme.

Kodėl „abstrahuota“? Aš pradedu veikti taip, kaip Kūrėjas veikia mane, siekdamas sukelti Jam tą patį jausmą, kokį Jis sukelia manyje. Ir tarp mūsų atsiranda toks susijungimas, kad jau nebesvarbu, kas kam duoda. Esmė - ne pati dovana, esmė, ką mes siekiame vienas kitam sukelti per šią šviesą, jaučiamą kaip malonumas.

Vienas kitam sakome: „Aš tave myliu, o malonumas, kurį sukeli man, yra tik būtina sąlyga šiam pranešimui - aš tave myliu - perduoti.“ Ir tuomet meilės jausmas, kurį vienas kitame suvokiame, vadinamas „formos įgijimu“. Mes pakylame virš savo materijos ir to, ką joje jaučiame, suprasdami, kad ir materija, ir jos užpildymas yra ne daugiau nei instrumentas, būtinas mūsų vieno su kitu santykiui (meilei) perduoti.

Taigi priėjome prie formos. Beje, ši forma remiasi visiškai aiškiu veiksmu, kuriam reikia praktinio patyrimo, matavimų, pakartojimų, rezultatų atkūrimo ir t. t., ko nėra filosofijoje. Nuo materijos perėjome prie formos materijoje, nuo formos materijoje - prie formos be materijos, t. y. prie meilės, kuri yra to, ką jaučia materija, pasekmė.

Materija ir forma kabaloje

Ši meilė, nors ir yra dovanos rezultatas, bet kuriuo atveju neįvertinamai svarbesnė už pačią dovaną, kuri yra tik priemonė meilei išreikšti. Meilės vertę lemia ne dovana, o dovanotojo didingumas.

Jeigu esu tau svarbus, galiu ištarti porą žodžių, netgi nieko nedovanodamas. Padovanoti - dar reikšmingiau; palieku tau prisiminimui kažką apčiuopiamo. Bet to, ką tau duodu, svarbą lemia ne dovana, o tai, kad aš, o ne kas nors kitas, tau ją duodu. Kitaip tariant - davėjo svarbumas. Ir kuo mažiau dėmesio kreipiama į pačią dovaną, o daugiau į santykį su davėju, tuo labiau atitrūkstama nuo materialaus pasaulio į dvasinį pasaulį.

Nepalyginti svarbesnis už dovaną yra dovanotojo didingumas. Būtent meilė ir išreikštas dėmesingumas suteikia šiai būsenai begalinę vertę ir reikšmę. Todėl meilė visiškai abstrahuojama nuo materijos, kuri yra šviesa ir dovana, tiek, kad lieka tik meilės suvokimas, o dovana pamirštama ir tarsi ištrinama iš širdies. Dovana nebetenka reikšmės, ją užgožia žinia, kad Jis mane myli.

Šita mokslo dalis vadinama „formos suvokimu“ ir yra pati svarbiausia.

Klausimas: O kaip galiu sužinoti Jo požiūrį į mane?

Kaip Kūrėjas žiūri į mus sužinome iš Jo poveikio mums. Žmogus, atskleidęs dvasinį pasaulį, pradeda jausti betarpišką Kūrėjo poveikį, o šio poveikio pasekmę mes apibūdiname kaip meilės jausmą.

Klausimas: Sakoma, kad mūsų pasaulyje žmogus gali pažinti, kas yra tėvų meilė, tik tuomet, kai pats tampa tėvu. Kaip mes, nieko nesukūrę, galime pažinti Kūrėjo jausmus?

Kad suprastum tėvų jausmus, be abejo, tau pačiam reikia tapti tėvu. Tada kyla klausimas: „Kad pažinčiau Kūrėjo požiūrį į mane, pats turiu tapti Kūrėju?“ Žinoma, aš turiu tapti Kūrėju.

Sąvoka „Kūrėjas“ reiškia „kuriantis norą ir užpildantis jį tam, kad šiam norui, šiam kūriniui praneštų apie savo meilę“. Tą patį veiksmą Kūrėjui turi atlikti žmogus, kūrinys, - rasti Jame norą. Argi Kūrėjas turi norą? Jis norėjo mane sukurti, kad užpildytų, suteiktų malonumą. Jis norėjo - vadinasi, Jis turi norą ir aš galiu į šį norą kreiptis.

Ko Jis norėjo? Suteikti man malonumą. Reiškia, galiu žaisti su šiuo noru, kaip vaikas žaidžia su tėvų meile. Vaiką vadiname šeimos galva. Kodėl? Todėl, kad manipuliuodamas tėvų meile, jis iš tiesų tampa pats svarbiausias šeimoje.

Taip pat ir aš su Kūrėju. Jeigu Jis mane myli, reiškia, esu Jam reikalingas, todėl galiu manipuliuoti Jo meile. Galiu pasinaudoti šia savybe ir su ja dirbti: „Tu mane myli, nori suteikti man malonumą? Aš mėgausiuos, jeigu Tau teiksiu malonumą. Aš mėgausiuos, jeigu tapsiu toks kaip Tu. Aš mėgausiuos, jeigu Tu mane tokį padarysi.“

Galiu pasinaudoti Jo noru, Jo meile man. Juk tai pradinė Jo savybė - „tov ve meitiv“ (geras, kuriantis gėrį). Pirmapradė meilės savybė, kylanti iš Jo, kuri tarsi privertė Jį mane sukurti.

Reiškia, teisingai elgdamasis su Jo pradine (mano atžvilgiu) savybe, galiu padaryti su savimi ir su Juo viską, ko tik panorėsiu. Viską, ko tik panorėsiu! Mano rankose pati svarbiausia Jo savybė - visa ko pagrindas - meilė man. Jis bus priverstas, aš galiu Jį priversti. Tai vadinama „nicchu li banai“ (nugalėjo mane mano sūnūs). Aš kreipiuosi į šią savybę, aš Jį priverčiu.

Taip ir reikia - Jį priversti, nugalėti. Priversti Jį mane pakeisti, ištaisyti, padaryti mane tokį kaip Jis.

Klausimas: Gerai, tarkime, su Juo aš galėsiu išsiaiškinti, o su visais kitais kūriniais?

Su Kūrėju galiu išsiaiškinti, nes Jis mane myli. O ką daryti su visais kitais kūriniais? Visus kitus kūrinius Kūrėjas sukūrė aplink mane tam, kad jie darytų man poveikį ir kad aš, priešindamasis kliūtims, mano šiandieniniam egoistiniam pradui, prieičiau prie išvados, jog taip Jis veikia mane, kad aš pasiekčiau teisingų rezultatų.

Taisydamas savo egoizmą vis aiškiau matysiu, kad aplinkui yra tik Kūrėjas ir nėra nieko daugiau, man neturi niekas rūpėti, tik Jis. Jeigu į visus kreipsiuosi su meile, pamatysiu, kad iš tikrųjų kreipiuosi į Jį, o viskas, kas tarytum yra aplink, - mano kli neišsitaisymo, atsiskyrimo pasekmė. Taisydamasis pradedu matyti, jog visas pasaulis aplink mane susilieja į vieną vienintelę jėgą, į vieną bendrą norą, vadinamą Kūrėju.

Viskas, kas yra aplink mane, sukurta man - kad aš suvokčiau vienintelę valią, vadinamą Kūrėju. Daugiau nieko nėra.

Vien todėl, kad esu neišsitaisęs, nesugebu sujungti priešingybių, aš suvokiu tai, kas vyksta aplink mane, kaip kažką, kas egzistuoja tarsi savarankiškai, nepriklausomai nuo Kūrėjo, turi savo programas, savo valią, savo norus. Vien todėl, kad esu neišsitaisęs, priskiriu žmonėms, valstybėms, visuomenei tam tikras asmenines galimybes, laikau juos egzistuojant objektyviai, laisvai, atskirai.

Kaip gali būti, kad kažkokie kūnai patys spręstų, kaip pasielgti ir kaip egzistuoti? Kaip galima daryti tokią prielaidą? Kas egzistuoja? Baltyminė materija. Kodėl tu jai priskiri tokias savybes? Priskiriame jai šias savybes todėl, kad patys esame tokios pačios būsenos. Taisydamas savo savybes jausi, matysi, jog tavyje yra ir veikia tik Kūrėjas, ir analogiškai tą patį nustatysi bei matysi kituose nemanydamas, kad kažkas gali veikti savarankiškai.

Yra vienas subtilus niuansas, susijęs su mano požiūriu į kitus žmones. Galima žiūrėti į juos kaip į savarankiškai veikiančias būtybes - barti juos, kažko iš jų reikalauti ir t. t., o galima manyti, kad tai Kūrėjas nori kažko iš manęs, ir tuomet kiekvienas gali man pasakyti: „Eik pas Kūrėją ir aiškinkis su Juo“.

Reikia suprasti, kur mes esame. Bet svarbiausios mūsų vidinės pastangos - turime stengtis išsiaiškinti, kad yra vien Kūrėjas.

Klausimas: Sunku kreiptis į Jį...

Sunkumai ir visa painiava kyla todėl, kad dar negalime aiškiai atskirti ištaisytų pojūčių, savybių nuo neištaisytų. Dėl to atsiranda vidinė sumaištis ir nesuprantame: aš, draugas, Kūrėjas - į ką kreiptis? Tai natūralu.

Tai tęsis tol, kol pereisi į kitą pusę - tada suprasi ir šią būseną, šį pasaulį, ir kitą būseną, kitą pasaulį. Tik tada bus įmanoma viduje tai nustatyti. Dabar neįmanoma šito tau paaiškinti.

Klausimas: Tai, ką iš Jo gaunu, perdirbu savyje, kad vėliau vėl Jam atiduočiau. Ar Jis supras mane, mano meilės jausmą, kurį grąžinu Jam? Gal tai bus kardinaliai priešinga tam, ką gavau iš Jo?

Visų mūsų veiksmų pagrindas yra pojūčiai. Tiek šiame, tiek ir dvasiniame pasaulyje mes veikiame tik pagal tai, ką jaučiame.

Neturime jokių kitų matavimo ar skaičiavimo prietaisų arba būdų, išskyrus savuosius pojūčius, savybes, mintis. Bet dvasiniame pasaulyje juos galima aiškiai lyginti - galima moksliškai, praktiškai tau parodyti rezultatą, jo priežastį ir pasekmę. Todėl dvasiniame pasaulyje (kitaip nei mūsų) nėra nieko paslėpto, nesuvokiamo. Jeigu suvoki - tai suvoki, jeigu ne - tai ne. Arba nulis, arba vienetas.

Mūsų pasaulyje galimos prielaidos, užuominos, pustoniai. Dvasiniame pasaulyje to nėra. Kiekviena pakopa susideda iš penkių dalių ir užpildoma penkiomis šviesomis. Negali būti truputį daugiau, truputį mažiau. Tu gali paklausti: „O kaip gi katnut (maža būsena) ir gadlut (didelė būsena)?“ Iš tikrųjų egzistuoja katnut (maža būsena), tačiau ir katnut turi penkias dalis, tik jas užpildo chasadim šviesa. Jos taip pat yra tiksliai išmatuojamos, pakartojamos ir perduodamos.

Dvasinis suvokimas - tai suvokimas kli viduje.

Acilut, Brija, Ecira, Asija pasauliai

Kalbėjome, kad egzistuoja: