Bendruomenės, norinčios kažkaip padėti žmonijai, griauna ją labiau nei padeda. Jeigu noras padaryti artimui kažką gero kyla iš egoizmo, jis žlugdo artimą.

Jeigu nemaitintume Afrikos, ten nebūtų nuolatinio bado. Įpareigotume juos plėsti pramonę ir neužaugintume kartos, nemokančios ir nenorinčios nieko dirbti. Nepriverstume šių šalių tarpusavyje kovoti ir nepasiektume korupcijos Jungtinėse Tautuose, kuri atsirado skirstant humanitarinę pagalbą. Matome, jog visa tai žalinga.

Tas pats ir su mūsų požiūriu į gamtą, su noru mažiau jai pakenkti. Vystome „žaliąją pramonę“, bet tai galiausiai atsieina tik kur kas brangiau, eikvojame kur kas daugiau energijos bei gamtos turtų. Tik iš išorės atrodo, jog elgiamės gražiau ir išsaugome gamtą

Galiausiai turime prieiti prie išvados, kad pusiausvyrą su gamta ir visa, kas geriausia, galima pasiekti tik remiantis teisingais žmonių tarpusavio santykiais ir tik su sąlyga, jog tai mums padės pakilti į dvasinį lygį. Be šito niekas neduos naudos. Visos tos problemos tik tam, kad padėtų mums suvokti savąjį blogį.

Yra daugybė organizacijų, kurios užsiima labdara. Ar tai padeda? Ne. Ar toks elgesys malonus visuomenei? Taip. Žmogiškajame lygmenyje tai gerai – žmonės padeda ligoniams ir skurstantiesiems.

Ar tai padeda pasauliui taisytis? Ne. Bet prie šio supratimo dar reikia prieiti. Tikiuosi, kad artimiausiu metu žmonija tai pamatys. Jau pradedama kalbėti ir suprasti, jog, kad ir kiek skiriama labdarai, ji niekam nedavė naudos. Niekam!

Juk veikiame plotmėje, kurioje nėra pasirinkimo laisvės. Tu negali ten duoti jokios naudos. Pasaulis elgiasi pagal nekintamus dėsnius. Galbūt įdedi daug jėgų ir tau atrodo, jog darai gera, bet vėliau visai kitoje vietoje pamatai labai blogas pasekmes. Ką padarysi…

Kartais galvojame, kad ateisime ir ištaisysime pasaulį, padėsime tobulėti naujai visuomenei, šaliai arba tautai, bet paskui pamatome dar labiau apgailėtiną jų būklę.

Jei europiečiai neatkeliautų į Afriką, neatrastų šio žemyno, būtų kur kas geriau. Jie neįdiegtų ten savo kultūros, auklėjimo, teismų sistemos ir viso kito. Pažvelkite, kokias pasekmes tai sukėlė! Tas pats ir su Pietų Amerika. Ištisi kontinentai neva gavę šiuolaikinę, pažangią kultūrą.

Vis dar galvojame, kad turime ištaisyti pasaulį. Iš tikrųjų mes turime patys išsitaisyti.

Klausimas: Sakote, kad šio materialiojo pasaulio lygmenyje pagalba nepadeda pasauliui taisytis, o tik daro žalą. O jeigu kam nors reikia duoti kraujo, to irgi nereikia daryti – tegul miršta?!

Yra veiksmų, padedančių visuomenei žengti į priekį ir egzistuoti, ir yra veiksmų, padedančių jai tikrai taisytis. Žinoma, įprastiniame gyvenime privalome elgtis žmoniškai ir kelyje neėsti kitų. Antraip išeisi į gatvę, o tave papjaus ir suvalgys… Tai viena vertus.

Kita vertus, kalbame apie taisymąsi – juk dabar visuomenė pasiekė tokią būseną, kai jaučia, jog privalo pasikeisti. Todėl sakome, kad visi labdaringi veiksmai – savanorių pagalba ligoninėse, įvairiose bendruomenėse, susivienijimuose ir tiesiog žmonių tarpusavio pagalba – buvo geri įprasto žmonijos egzistavimo lygmenyje, egoistiniame lygmenyje, iki dabartinių laikų.

Tačiau dabar turime atlikti reviziją, iš naujo patikrinti kur esame ir pamatyti, kad globaliame pasaulyje atėjo metas taisytis. Todėl turime suprasti, jog visi tie veiksmai, kurie anksčiau duodavo naudos, šiandien nebeveikia ir pasirodo esą visiškai nenaudingi.

Matome, kad įvairios labdaros rūšys nė kiek nepadeda žmonėms ir pasaulis negerėja. Todėl turime išanalizuoti ir suprasti, kas iš tiesų gali padėti. Tada suvoksime, kad visi mūsų atlikti veiksmai buvo nenaudingi, iš tikrųjų jais nieko negalėjome pakeisti. Ir tai teisinga, jie nepadėdavo.

Juk vienintelis žmogaus veiksmas, galintis kažką pakeisti, vienintelė pasirinkimo laisvė – įsijungti į visuomenę, kuri įteigs kūrimo tikslo svarbą. Ir tik judėdamas kūrimo tikslo link per „pamilk artimą kaip pats save“ žmogus galės duoti naudos visuomenei.

O kitaip – ne. Kitaip veikia vadinamieji „pasaulio taisytojai“ ir sukuriama komunistinė visuomenė kaip Rusijoje ar Izraelio kibucuose. Galite paklausti: kodėl tai blogai? Todėl, kad grindžiama žmogaus egoizmu, jo valdžios bei garbės, o ne kūrimo tikslo siekiu.

Jeigu nesi sujungtas su tikslu, tai neturi Šviesos, kuri tau šviečia ir taiso tavo veiksmą. Tuomet viskas neša žalą, o ne gėrį. Todėl būtina suprasti, kad iki dabartinių laikų vyko įprastoji visuomenės raida. Ir jei padėdavome vieni kitiems, kas galėjo būti geriau?

Bet nuo dabar taip nebus ir matome, kad taip nėra. Šiandien, analizuodami praeitį, suprantame, jog visi mūsų mėginimai padaryti kažką gero nedavė naudos.

Tada atsikreipiame į kabalos mokslą, kuris aiškina, jog tik vienas dalykas yra tavo valdžioje – padedamas visuomenės gali susijungti su kūrimo tikslu. O tai nulems pusiausvyrą ir tvarką visame pasaulyje. Nebandyk ištaisyti blogio, kurį matai savo žemiškąja rega. Visi ištaisymai – tavyje. Kodėl? Todėl, kad pasaulis – tavo atvaizdas.

Ištrauka iš 2009 m. kovo 13 d. pamokos 1-os dalies