Klausimas: Kodėl klausimą „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ kelia žmonės ir nekelia gyvūnai?

„Kokia mano gyvenimo prasmė?“ – taip klausia bet koks nepripildytas noras. Baal Sulamas sako, kad blusa, kuri kažkur kruta, kad gautų „duonos kąsnį“, taip pat meldžia Kūrėją. Ji irgi jaučia trūkumą, norą, o šis visada nukreiptas tiesiai į malonumo Šaltinį. Tačiau mes kalbame ne apie šoreš (šakninio), pirmojo, antrojo, trečiojo lygio norus, o tik apie mūsų raidos ketvirtosios stadijos (dalet), netgi stadijos dalet be dalet (ketvirtoji stadija dalet lygyje) norus.

Todėl tie, kurie šį klausimą labiau subrandino, t. y. žmonės, turintys didesnį, labiau išaiškintą norą, yra piramidės viršūnėje. Tie, kurie kelia šį klausimą remdamiesi mažesniu noru, yra piramidės viduryje arba net pagrinde. Klausimas „kokia mano gyvenimo prasmė?“ keliamas visada – taip galima nustatyti patį mažiausią norą. Bet kabaloje šis klausimas nukreipiamas į Tą, kuriam teikiamas malonumas, – tai jau išaiškintas noras.

Tarkim, dėl krizės pasieksime būseną, kai suprasime, jog būtina vienas kitam atiduoti. Tik jei aš duodu tau dalelę ir tu duodi man dalelę, tik tada gausime savo daleles, o kitaip – ne! Mes tikrai tai pajusime: negali būti taip, kad uždirbtum ir gautum atlygį, bet kas nors jį turi pristatyti tau į namus. Kas? Nežinai. Iš kur? Nežinai. Priklausys nuo to, kaip kiti atliks savo laidavimą, bet tai gali įvykti, tik jei pats neribotai atiduodi.

Kitaip tariant, nieko, kas atsiranda tavo namuose, pats niekada neatsineši, o atvažiuoja koks nors sunkvežimis ir atveža tau į namus, ko reikia. O jeigu neatvažiuoja, nieko neturi – ir taip visi. Iš kur jis atvažiuoja ir ką atveža? Iš ten, kur kiekvienas gamina ir palieka visuomenės žiniai savo veiklos rezultatus.

Sakykim, darbe gamini gaminius, kurių tau visiškai nereikia, pavyzdžiui, sraigtus. Argi parsineši juos į namus, juos valgysi? Ką su jais darysi? Už tai, kad visą dieną gaminai sraigtus, tau atveža į namus, ko reikia pagal būtinų daiktų sąrašą, panašiai kaip kiekviena šalis turi vadinamąjį „vartojimo krepšelį“.

Pasijusi priklausomas nuo kitų ir tu to norėsi, nes kaskart tavyje kils nauji rešimot ir galėsi juos išaiškinti visuomenėje, kuri tokiu būdu tvarkosi pati ir padeda tau. Tu pats panorėsi priklausyti nuo kitų, kad būtų lengviau dirbti su savo egoizmu: tai padės tau laikytis ir pastūmės į priekį. Staiga pajūsi tokią atsakomybę už šeimą, apie kurią niekada negalvojai – tiesiog beprotiškai jaudinsies.

Klausimas: O jeigu sunkvežimis, vežantis man produktus, atvažiuos tik vakare, o aš grįšiu į namus vidurdieny ir neturėsiu ko valgyti? O jeigu apskritai jis neatvažiuos? Argi tai teisinga ir norima skirstymo forma? Norėčiau laikyti produktų atsargas namuose, kitaip tai pavojinga. Nenoriu, kad mano gyvenimas priklausytų nuo to, ar atvažiuos sunkvežimis.

Panorėsi būti priklausomas nuo visuomenės noro ir gebėjimo tave aprūpinti, nes tai skatins tave susijungti su jais, galvoti apie juos gerai, tikėti „aukščiau žinojimo“, norėti, kad ir jie taip galvotų. Ir tada jūs kartu būsite nukreipti į Kūrėją. Norėsi tokios įtemptos būsenos, nes tik tai padės tavo gyvūniniam pradui teisingai judėti Kūrėjo link. Juk galiausiai visuomenė – tik priemonė: kuo didesnę įtampą jaučiu būdamas visuomenėje, tuo man geriau.

Baal Sulamas iš vakaro išdalindavo visus pinigus, kad iš ryto atsikeltų neturėdamas nė skatiko ir pasikliautų Kūrėju. Na, paliktų, kaip visiems įprasta, ką nors namuose, vaikams, atsargai – keletą tūkstančių šekelių, dolerių, pensiją, dar kažką. Pažvelkite, koks lygis – nieko nepalikdavo. O tie laikai nebuvo panašūs į dabartinius – jei neturi ko valgyti, nėra kur pasiimti: visi skurdžiai ir išgyvena iš skatikų. Kaip gi šeima, vaikai? Tačiau Baal Sulamas sakydavo, jog jam to reikia dvasiniam darbui. Tuo pat metu jis nepaprastai juos mylėjo ir jautė atsakomybę.

Pagal Rabašo straipsnį „Apdovanojimas už dvasinį darbą“, „Dargot Sulam“, Nr. 69. Iš 2009 m. kovo 3 d. pamokos