Kai žmogui sakoma, kad visi turime susivienyti į vieną organizmą, vieną kūną, jis išsigąsta: „Juk tuomet prarasiu savo individualybę? Kurgi bus mano „Aš“? Mano asmenybė nebeegzistuos?“ Jis nesupranta, jog šitaip vienydamasis ne praras, o, atvirkščiai, suras save.

Tačiau labai greitai ši problema išnyks, nes nelaimės taps tokios didelės, jog žmogus panorės susivienyti su kitais, idant atsikratytų bėdų – kad tik neskaudėtų galvos dėl šiandienos ir neimtų šiurpas dėl to, kas gali nutikti rytoj.

Dabar Amerikoje vyksta tokie katastrofiški pokyčiai, jog žmonės, mėnesiui išvykę iš šalies, grįžę jos nebeatpažįsta. Pavyzdžiui, žmogus parduoda vestuvinį žiedą, kad prisipiltų į automobilį benzino – kitaip negalės dirbti. Anksčiau to nuosmukio nesijautė, o šiandien paprastas amerikietis gyvena tarsi mažas išsigandęs žvėrelis, pasislėpęs savo urvelyje. Toks bendras pojūtis.

Tokioje situacijoje jau nebekyla klausimo ir baimės, kad bendrame organizme prarasiu save. Kiekvienas su džiaugsmu taptų tuo zuikiu, kuris šoka ratelį bei dainuoja su visais kartu: „O mums nesvarbu, mes nebijome nei vilko, nei pelėdos!“ – kad tik nejaustų siaubingos baimės dėl ateities.

Dėl šito žmogus bus pasirengęs atsižadėti visko – ir savojo išdidumo, ir savo kapitalizmo. Jis panorės socializmo, kad kiekvienas turėtų tą patį, kad tik būtų išeita iš tos siaubingos krizės. Jis neturės pasirinkimo.

Vėliau supras, jog taip pasielgti verta ne tik dėl baimės… Sakoma: „Iš pradžių priverstinai, o paskui savo noru.“ Bet nėra pasirinkimo, žmogus turi pradėti nuo to, kad jam blogai. O paskui pasakys: „Man nesvarbi materialinė gerovė! Noriu prisijungti prie šios kilnios jėgos, prie šios aukštesnės, dieviškos vertybės – nes ji priklauso Kūrėjui.“ Juk jis ima gauti Šviesą iš Aukščiau ir mato, kad ši būsena ideali, ji aukštesnė už visą jo supratimą, gėrio ir blogio kriterijus.

Mums reikia mokytis ką reiškia „globalus pasaulis“, kuris įpareigoja vienytis ir visose sferose (darbe, gatvėje – visur) kurti naujus tarpusavio santykius. Nereikia netgi šito aiškinti, juk tie dalykai kyla žmogaus širdyje. Jeigu žmogus bijo, kad kitaip bus blogai, elgsis su kitu atsargiai.

Galiausiai visi žmonės turi pakilti į pakopą „Žmogus“. Kaip parašyta: „Ir pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio.“ Nėra tokios sielos, kuri tam tikru laipsniu sąmoningai nedalyvautų bendroje sielų sąjungoje. Pasiekę galutinę būseną, visi be išimties jausis susiję su kitais. Kiekvienas turi dalyvauti jungtyje su kitais, per juos atskleisdamas bendram kūnui gyvybę teikiančią jėgą, kuri vadinama Elokim – Kūrėjas.

Kaip tapti neatsiejama visumos dalimi ir neprarasti savęs? Iš 2009 m. kovo 8 d. pamokos, 1-os dalies