Kai ginčijantis pritrūkstama protingų argumentų ir nebėra kaip prieštarauti, pasijuntama bejėgiu, belieka tik vožti į dantis priešininkui – ir nesvarbu, kuris iš mūsų teisus. Tačiau mes su jumis jau užaugome ir kas minutę nesipešame kaip vaikai. Ieškome kitų būdų susikalbėti. Suprantame, jog nesutardami gyvenime nieko gero nepasieksime.

Pradedame karą, kai nebėra išeities, bet kol dar galime rinktis, t. y. kol dar prieštaravimai nepasiekė kritinės ribos, norime kažkaip susitarti. Juk kiekvienas supranta: jei tykos savo namuose kaimyno apsiginklavęs šautuvu, tai ir kaimynas sėdės su šautuvu, negalėsime išeiti iš namų ir jaustis laisvai.

Žmonija pamažu įgijo proto, kad tai suprastų. Buvo laikų, kai kiekvienas gyveno savo tvirtovėje ir bijojo išeiti už jos ribų. Rizikingas nuotykis – išeiti iš savo namų ir nuvykti į kitą vietą. Kol žmonės ėmė protauti.

Izraelio tauta visada turėjo griežtus ir protingus įstatymus, kurių visi laikėsi. Antraip žmogus būtų nužudytas, jis žinojo, jog neturi pasirinkimo – privalo vykdyti įstatymą. O ką kalbėti apie šalis, kuriose iki viduramžių ir netgi vėliau nebuvo jokio įstatymo? Ten dėjosi baisūs dalykai, kiekvienas darė, ką tik norėjo. Ko tik nebuvo – gatvėse plėšikavo grobikai bei vagys. Gyventojai slėpėsi savo namuose.

Ar matėte viduramžiais statytas pilis, panašias į tvirtoves? Taigi turime suprasti, kad gyvensime vadovaudamiesi laukiniais savo egoistinio noro, vedančio tokiu keliu, įstatymais ir teks pakartoti visą žmonijos, šokusios pagal savo egoizmo dūdą, istoriją. Kol pasieksime būseną, kai nebegalėsime su tuo sutikti ir turėsime ištrūkti iš egoizmo.

Dabar visa žmonija pasiekė būtent tokią būseną, kai nebegali sugyventi su savo ego ir privalo iš jo išsivaduoti. Labai greitai tai visiškai atsiskleis. Žmonija supras, kad neturi kitos išeities. Tai vadinama tiesos akimirka.

Kaip galima šį procesą pagreitinti, nelaukiant, kol „vaikai“ ateis į protą ir suvoks, jog egoistinis kelias – blogis? Reikia jiems išaiškinti, kad yra kitas gyvenimas. Nes šiandien jie jau nebe tie vaikai, jau patys bijo pradėti muštynes. Juk žmonijos rankose tokie ginklai, kad visiems baisu. Visi žino, jog nė vienas neišsigelbės ir, be abejo, nelaimės. Kiekvienas jau pasvarstė ir supranta, kad karo atveju nieko neliks nei iš jo, nei iš kaimyno šalies – ir ką galime taip laimėti?

Dėl ko kovoti – dėl idėjos? Kam šiandien rūpi idėjos, kai kiekvienas jaudinasi dėl savo kišenės. Argi neaišku, kas vyksta? Nėra tokio politinio veikėjo, paskui kurį nesivilktų teismų šleifas – kiek jis pavogė ir kiek išprievartavo. Kokia jau ten ideologija…

Todėl visi supranta, kad kariauti beprasmiška. Bet problema ta, jog blogas pradas – mūsų prigimtis, mums vadovaujanti ir galinti su mumis daryti ką panorėjusi. Ir todėl bijome, kad staiga apims pagunda ir taip aptems protas, jog kas nors paspaus mygtuką ir galas – viskas susprogs.

Taigi patys valdantieji viso to bijo ir iš tiesų nežino, kaip toliau valdyti – kaip save pačius kontroliuoti, kad nepamestų proto.

Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį „Paslėpties atskleidimas“ 2009 m. kovo 9 d.