Klausimas: Jeigu sutuoktinis ar sutuoktinė nesidomi kabala, kaip nepasiduoti jo ar jos įtakai? Kaip teisingai žiūrėti į šeimą – tai vidinė ar išorinė aplinka?

Nemanau, kad mūsų laikais tai principinis dalykas. Šiandien pasaulis labai greitai artėja prie blogio įsisąmoninimo. Tikiuosi, jog per artimiausius mėnesius, tarkim, iki žiemos pasaulis daugiau ar mažiau atskleis, kad tikroji krizės priežastis yra žmogaus egoizmas, kad žmonės negali su juo susitvarkyti, bet turi kažkokiu būdu jį įveikti. Antraip prarasime savikontrolę, pasaulio kontrolę ir tada, skatinami egoizmo, įsivelsime į karus ir patirsime didžiules nelaimes.

Šiandien taip sparčiai smunkama dėl pasaulinės krizės, kad problemos šeimoje su tais, kurie prieš ir „už“ kabalą, labai paprastai išsispręs, jei žmogus paaiškins, jog kabala pateikia dabartinės krizės sprendimą, – tokia jos paskirtis ir tik dėl to ji, daug tūkstantmečių buvusi slapta, atsiskleidė. Kabala neturi jokio kito tikslo, išskyrus teisingą žmonių visuomenės sutvarkymą pagal principą „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, broliškoje meilėje, nes tik tokiu būdu mes galime pašalinti krizę ir pradėti gerą gyvenimą.

Nemanau, kad liks daug žmonių, kurie nesuvoks šios idėjos. Krizė visus palies tokia ūmia, sunkia forma, kad žmonės ims „įsiklausyti į teisuolių kalbas“ ir jas suprasti. Aš pats stebiuosi, kokiu greičiu diena po dienos atsiskleidžia blogis pasaulyje.

Klausimas: Reikia suteikti žmonėms galimybę patiems atrasti kabalą ar imtis aktyvių žingsnių: pasakoti ir aiškinti?

Kadangi esame tinkle, kuris suriša sielas, tai kiekvienos sielos paskirtis – įgyti, perimti medžiagą, informaciją, idėją, kūrimo tikslą, teigiamas jėgas, energiją, norus, faktus ir perteikti tiems, kurie vis dar to nežino. Tokia yra kiekvienos organizmo ląstelės paskirtis.

Reikia aiškinti dalykų esmę: kas vyksta pasaulyje, kaip auga noras gauti ir ką jis pasiekia. Kodėl mus ištiko krizė ir kodėl jos priežastis – mūsų tarpusavio santykiai? Kitaip tariant, turime sukurti vienas su kitu teisingą ryšį, o nepasilikti susieti natūraliu egoistiniu ryšiu, kai kiekvienas faktiškai yra vėžio ląstelė visų kitų atžvilgiu. Prasideda nauja epocha, įžengiame į naują, globalų pasaulį, todėl turime ištirti, kas yra globalizacija, ir teisingai išspręsti krizę, kad visiems būtų gerai. Svarbiausia, jog žmonės suprastų, kokia krizės priežastis ir kaip teisingai ištaisyti padėtį.

Reikia pačiu paprasčiausiu būdu parodyti, kas vyksta pasaulyje: pasaulis globalus, esame sujungti tarpusavyje, bet, deja, darome vienas kitam žalą. Niekas netiki ir nesirūpina kitais ir taip griauna pasaulį. Per visą istoriją vystėmės įprastai, egoistiškai ir kiekvienas darė pažangą. Taip vyko tol, kol nebuvome uždaroje sistemoje, kol tarp mūsų neatsirado tam tikras ryšys, staiga mums pakilus į lygmenį, kuriame netikėtai tapome sujungti.

Kabalistai sako, kad šis naujas periodas prasidėjo prieš penkis šimtus metų, nuo Ari laikų, nuo XX amžiaus pradžios jis ėmė atsiskleisti, o nuo XX amžiaus septintojo aštuntojo dešimtmečio pasaulis pradėjo jį jausti. Amerikietiška svajonė ėmė išsisklaidyti. Ir Amerikos, ir Rusijos vidinis variklis pradėjo stoti – šiandien aiškiai tai matome. Visi šie procesai yra mūsų tarpusavio ryšio padarinys ir negalime nuo to pabėgti. Galiausiai gamta turi pasiekti būseną, kai visi išlaikysime pusiausvyrą.

Šios pusiausvyros siekiame nuo Didžiojo sprogimo, vystantis negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ir žmogaus lygmenims. Dabar ją turime užbaigti ir sutvirtinti.

Daugelyje šalių prasidėjo kritinis sprendimo metas: arba jos susijungia, arba kiekviena atsiriboja, nenorėdama skaitytis su kitomis. Kiekviena šalis turi savo sunkumų ir mano, jog gali savarankiškai su jais susidoroti. Viena vertus, visi supranta tą problemą, kita vertus, kiekviena valstybė bei kiekvienas žmogus turi tendenciją užsisklęsti, izoliuotis ir tikėtis, kad tokiu būdu išsigelbės. Be abejo, tai neteisinga! Ateitis parodys, jog yra priešingai: žmogus, užsiimdamas bendromis problemomis, atsikrato asmeninių nelaimių.

Klausimas: Didelė dalis mūsų virtualaus mokymo centro studentų gyvena Šiaurės Amerikoje, kuriai krizė smogė itin stipriai. Daugelis jų kenčia smūgius. Kaip žiūrėti į krizę, kaip palengvinti jų padėtį, ką galima padaryti?

Amerika turi keletą ypatybių, skiriančių ją nuo kitų šalių. Pirmiausia, ji panaši į lydymo krosnį, kurioje yra visas „Babilonas“ – visos 70 pasaulio tautų, ir tai gerai. Kita vertus, amerikiečiai su savo kapitalizmu, individualizmu yra patys egoistiškiausi: kiekvienas siekia patenkinti tik save, reikalauja asmeninės laisvės, tad jie ir gauna tokius smūgius. Jiems labai sunku, bet galbūt tai padės lengviau suvokti komunos, savitarpio sampratas.

Jie greitai supras, kad jų turima didžiulė jėga negali išgelbėti. Tas, kuris neturi pinigų, galvoja, jog išsigelbėtų nuo krizės, jei jų turėtų. Bet tas, kuris turi pinigų ir galimybę kasdien spausdinti dolerius, greitai atskleis, jog nieko nevaldo, netgi jei jam priklauso Amerikos bankas, kuris, beje, yra ant bankroto ribos. Amerikiečiai norėjo būti pavyzdžiu visam pasauliui ir tai iš tikrųjų įvyks – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Staiga Amerikoje pamatysime tokį pat gyvenimo lygį kaip Afrikoje. Jau gavau iš Amerikos įspūdingus kadrus. Ten pastatytas ištisas palapinių miestas, kuriame gyvena išmesti iš namų žmonės, – tai siaubinga. Kitose šalyse to negali įvykti – amerikiečių požiūris labai paprastas, egoistinis: arba tavo, arba mano.

Amerika – tinkama vieta ištirti, koks yra mūsų pasaulis, atsiskleidus egoizmui, kurio nemaskuoja joks socializmas, kaip Europoje, arba iškrypimai, kaip Rusijoje ar kitose vietose. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur egoizmas valdo atvira, visiems suprantama ir priimtina forma, be jokio kompromiso ir įvairių kaukių. Todėl tai, kas vyksta Amerikoje, turės įtakos visam pasauliui. Tikėkimės, aiškinimasis bus aštrus ir greitas.

Klausimas: Aš nejaučiu krizės. Galbūt man tiesiog pasisekė?

Gali būti, kad kai kuriose Amerikos valstijose krizė kol kas nejaučiama – ji ateis ir ten. Visur ir visais laikais buvo žmonių, kurie nesijautė gyvenantys šiame pasaulyje. Kažkada buvau Airijoje ir užsukau į vieną kaimą. Iš ten į skirtingas vietas ėjo keli keliai. Paklausiau vieno žmogaus, kaip nuvažiuoti į miestą. Jis atsakė: „Manau, šituo keliu“. Nustebau, kodėl žmogus atsakė tarsi dvejodamas. Jis paaiškino: „Nes niekad ten nebuvau.“ Neįtikėtina: kokių penkiasdešimties metų normalus vyriškis, gyvenantis mūsų laikais, niekada nebuvo išvykęs iš savo kaimo.

Yra tokių, kurie nieko nežino apie tai, kas vyksta pasaulyje, – jie turi alaus ir nieko daugiau nereikia. Bet krizė ir jiems nepraeis be pėdsakų: jie neturės alaus! Kažkas privers juos susijungti su kitais.

Klausimas: Ar krizė kažkaip pakeis prekybos formas? Ar išnyks pinigai, akcijos?

Krizė gali tęstis dešimtis metų, kol žmonės suvoks visus gamtos nurodymus ir pasieks su ja pusiausvyrą. Gali prireikti dešimtmečių, nes tai vyksta įsisąmoninimo, lėto sutikimo keliu. Žmonija palaipsniui atskleis vis daugiau gamtos reikalavimų, jie vis griežtės, kol valdys integrali gamtos jėga, kaip viena sistema negyvajame, gyvūniniame, augaliniame ir žmogaus lygmenyse. Visa žmonija su džiaugsmu ir meile paklus šiam integraliam globaliam dėsniui ir, netgi niekieno neverčiama, norės taip gyventi.

Šis pokytis turi įvykti įsisąmoninant, suprantant, laisvo pasirinkimo keliu, žmonijai teigiamai jį priimant – tai ilgas auklėjimas. Šis kelias negali būti nueitas per kelis mėnesius ir net per kelis metus. Viskas priklauso nuo tendencijos. Žmonija turi susiprasti esanti gamtos viduje, suvokti, kad gamta – tai Aukštesnioji jėga, Aukštesnis dėsnis, kuris įpareigoja gyventi pagal principą „pamilk artimą kaip save“ arba, kitais žodžiais tariant, visiško abipusio atidavimo forma. Žmonija turi būti pasirengusi prisiimti šį dėsnį, nesipriešindama ir neieškodama aplinkkelių, turi suprasti, jog tokia yra gamta ir niekur nuo jos nepabėgsi: gyvename Žemėje ir kitos vietos neturime. Nuo tos akimirkos, kai bus suprasta, kad taip mus valdo Aukštesnioji jėga, gyvenimas pasikeis.

Krizės išsprendimas vadinamas galutiniu ištaisymu: krizė yra visuotinė, globali ir ištaisymas turi būti globalus. Todėl jis yra galutinis – žmogaus prigimties ištaisymas. Bet aš kalbu apie tą akimirką, kai žmonija ims suprasti blogio priežastį, įsisąmonins blogį, kaip pasakyta: „Įsisąmonink blogį ir grįžk prie gėrio“ – t. y. iš pradžių įvyks blogio įsisąmoninimas. O įsisąmoninę suprasime, nuo ko priklauso mūsų gera ateitis. Tikiuosi, artimiausiu metu galėsime perteikti šias žinias.

Žmonija patirs tokius smūgius, ypač artėjant žiemai, kad mus išgirs. Sakote, jog yra vietų, kur kol kas krizė ypatingai nėra jaučiama. Manau, arčiau rudens, o juo labiau žiemos, griūvant visoms sistemoms, visi ją pajus.

Klausimas: Daugelis bijo krizės. Ar karų, konfliktų, prievartos etapas irgi įmanomas?

Tokia grėsmė pirmiausiai yra pačių šalių viduje. Tai vienur, tai kitur matome įvairius jos pasireiškimus – neramumus, riaušes. Žmonės, neturėdami kur gyventi, nei ką valgyti, jau nebesivaldo, juk jiems nėra ką prarasti. Jie pasiryžę viskam ir jeigu susivienija bei pakursto vienas kitą, įvyksta liaudies sprogimas. Ko galima imtis? Juk tai ne priešas, prieš kurį panaudotum ginklą, – tai nėra paprasta. Įsivaizduokite: tūkstančiai moterų su vaikais išeina į gatves. Kas, kokia policija gali jas sustabdyti?

Galbūt Amerikoje situacija vis dar nėra tokia aštri. Amerikiečiai visada saugojo asmenybę: asmuo kažko turi – gerai, neturi – vadinasi, neturi. Niekas neateina su pretenzijomis. Ir ten vis dar yra pinigų, prekių, maisto vargšams bei atleistiems iš darbo dalinti. Bet po kiek laiko šios atsargos išsisems. Jau šiandien kalbama, jog nežinia kur išsiskirstė Obamos tūkstantis milijardų dolerių – nesijaučia, kad jie išleisti su nauda.

Japonijoje valdžia išskyrė apie 100 dolerių kiekvienam, kad žmonės, išleisdami pinigus, pagyvintų rinką. Bet liaudis iškart paslėpė juos į kišenę: kas žino, galbūt jų prireiks vėliau. Niekas neišleido pirkiniams – žmonės bijo kažkam, išskyrus duoną, leisti pinigus. Matote, nebeturime svertų pasauliui valdyti. Vyriausybė jau nebevaldo: anksčiau su ekonomikos pagalba ji galėjo reguliuoti tokius procesus, o šiandien šis mechanizmas nebedirba.

Iš pamokos pagal straipsnį „Tai, kas išeina iš širdies“, „Šamati“, 2009 03 10