Viena vertus, mums siūloma sekti asmenybe, kita vertus – dauguma. Žinoma, asmenybės tobulesnės, jos gali pasakinėti, ką verta daryti. Galbūt jie su savo įžvalgomis bei filosofija ir yra teisūs, tačiau visuomenė nepajėgi įvykdyti jų rekomendacijų. Ką gi daryti?

Jeigu mes sakome, kad žmonijos raida priklauso nuo didesnės jos dalies norų bei išsivystymo lygio, turime veikti atsižvelgdami į daugumą. Kodėl mūsų pasaulyje yra asmenybės ir yra dauguma ir kaip suderinti vienų bei kitų nuomonę, kad dauguma, kiek leidžia jos galimybės, vystytųsi asmenybių nurodoma kryptimi? Kaip tai organizuoti? Visame pasaulyje matome: yra žmonių, kurie viską supranta ir mėgina priimti teisingus sprendimus, bet kai šie sprendimai pasiekia liaudį ir juos ima realizuoti miesčionys bei namų šeimininkės, išeina visai ne taip, kaip buvo tikėtasi.

Todėl matome, jog egzistuoja elitinė kultūra. Tai buvo ypač ryšku prieš 200 metų, kai muzika, tapyba, kultūra, estetinis auklėjimas buvo skirti tik aukštajai visuomenei. O kai kultūra pasiekė masių lygį, atsirado popkultūra – šiandieniniai Madonna, Maiklas Džeksonas ir t. t.

Visur yra dalis, numatyta atskiroms asmenybėms, ir dalis, skirta daugumai. Problema ta, kad vystydamiesi mes visi turime tapti lygūs. Yra labai pažangių žmonių, turinčių stiprų norą mėgautis bei gebėjimą jį įveikti. Ir yra dauguma, kuri nieko negali su savimi padaryti, pajėgi tik dirbti ir šiaip taip išsilaikyti.

Problema iškyla mums artėjant prie išsitaisymo pabaigos. Iki mūsų kartos šios problemos nebuvo. Buvo valdovai ir eiliniai piliečiai, aukštesni žinojo, ko galima reikalauti iš žemesniųjų, ir taip jie tarpusavyje sąveikavo. Visada egzistavo vadinamasis „auksinis milijardas“ ir visa kita žmonija, kurios gyvenimo lygis buvo ganėtinai žemas.

Bet dabar mes gyvename kitoje epochoje, kai pasaulis tapo apvalus, integralus ir globalus. Kaip galime pasiekti lygybę – juk visi turi būti lygūs? Kaip ir kokiais aspektais reikia sujungti šiuos du įstatymus (sekti dauguma ir sekti asmenybe), kad sukurtume visišką harmoniją, kurioje kiekvienas būtų lygus su visais. Lygus! Juk tai globali, apvali kaip žemės rutulys sistema.

Šiais laikais imame ieškoti šio sunkaus klausimo sprendimo: kaip padaryti, kad visi būtų lygūs? Kad paprasta namų šeimininkė, nieko, be vystyklų bei kačių, nežinanti, suvoktų, suprastų, spręstų ir būtų ne mažiau svarbi nei didelis politikas, filosofas ar ekonomistas. Kaip padaryti, kad visi būtų vieningi? Juk galiausiai turi taip būti.

Tai visai nepaprasta užduotis. Mes, visuomenė, turime saugoti, rūpintis asmenybėmis, suteikti joms galimybę vystytis. Kuo daugiau tarp mūsų bus asmenybių, kuo jos bus labiau išsivysčiusios, tuo visuomenė labiau žengs į priekį, įsiklausydama į šių asmenybių nuomonę apie tobulėjimą. Kitaip tariant, dėl krypties ir žengimo į priekį būdo turime sekti asmenybėmis, juk jos jau nuėjo kelią, kurį visai visuomenei dar reikės nueiti.

Taigi, kad tobulėtume vadinamajame dvasiniame gyvenime, turime įsiklausyti į asmenybes. O materialiajame gyvenime turime sekti dauguma. Negalima peržengti visuomenės rėmų, negalima primesti visuomenei įstatymų bei ribojimų, kurių ji negalės vykdyti.

Todėl dvasiniame gyvenime turime sekti asmenybe, o materialiame – dauguma. Būtent teisingas santykis tarp šių dviejų principų ir yra tikras tobulėjimo kelias. Asmenybės turi taip organizuoti materialų visuomenės gyvenimą, kad dauguma pamažu pradėtų remti dvasinį tobulėjimą. O kai šis teisingas ryšys bus realizuotas, materialus gyvenimas irgi taps geras, nenuves į krizes bei nelaimes.

Turime suprasti, kad teisingas šių dviejų principų santykis yra būtinas, kitaip principas „sekti dauguma“ paskatins lošimo namų steigimą ir panašius veiksmus. Dauguma turi įsiklausyti į asmenybę, kuri žino, kaip organizuoti materialųjį gyvenimą, kad jis būtų naudingas žmonių tobulėjimui. Dauguma turi remti šias asmenybes, leisdama tobulėti joms pačioms ir vesti į priekį daugumą. Vis dėlto galva lieka galva, ir įvykdyti įstatymą „sekti dauguma“ reiškia rūpintis, kad dauguma galėtų saugiai vystytis laikydamasi visų vystymosi sąlygų.

Deja, mūsų laikais viskas vyksta atvirkščiai. „Prakeiktos“ demokratijos sąlygomis „kartos veidas kaip šuns snukis“. Šuo bėga prieš šeimininką ir atsigręžia į jį pasitikrindamas, ar teisingai bėga. Kitaip tariant, jeigu šiandienos lyderiai „nebėgs“ nurodinėjami visuomenės, jų niekas nerems, neišrinks ir jie nevadovaus vyriausybėms. Todėl tas, kuris tampa vyriausybės galva, turi nusileisti iki daugumos lygio. Vieną parėmė 40 milijonų žmonių, kitą – 80 milijonų. Beprotybė! Rinkėjų skaičius rodo tik kiek nusileidai. Visiškai priešingai nei turėtų būti, o mes suvokiame tai kaip žengimą į priekį. Todėl ir atsiduriame krizinėse situacijose.

Klesti populizmas ir „piaras“. Politikas sako: „Tarnausiu tautai!“ Teisingai, tarnausi tautai, bet kaip? Kur tu ją nuvesi? „Paklausiu žmonių, ko jie nori, ir vesiu juos ten.“

Matome, prie ko visi mes priėjome. Kieno reikia klausti? Mintis ir tikslas priklauso asmenybei. Asmenybė turi išmokyti daugumą, kad ši siektų to tikslo, kurį turi asmenybė, judėtų netgi aukščiau žinojimo – juk galbūt žmonės nesupranta, ką reikia daryti. Tarkim, reikia 10 proc. pakelti mokesčius. Jeigu to reikia visuomenės labui, o ne tam, kad patektų kam nors į kišenę, asmenybė supranta ir su tuo sutinka. Bet jeigu paklausite visuomenės, ji negalės to suprasti, jai tai yra našta, primetama kaip įstatymas.

Taigi tai abipusis darbas, bet jeigu individas iš tikrųjų yra asmenybė, nešoka pagal masių dūdą, o turi savo požiūrį, visuomenė gali būti tikra, jog eina teisingu keliu. Todėl reikia atkreipti dėmesį, kaip mums teikiamos naujienos, įvykiai, vykstantys pasaulyje, kuo mes didžiuojamės, kas mus įkvepia. Matome asmenybes, kurios paklūsta daugumai, o ši dauguma diktuoja joms, kaip reikia vystytis, arba asmenybes, kurios neįsiklauso į daugumos problemas. Kitaip tariant, viskas vyksta atvirkščiai nei turėtų būti esant teisingam ryšiui tarp valdžios ir liaudies.

Todėl mes painiojame įstatymus „sekti asmenybe“ ir „sekti dauguma“. Jeigu asmenybė priima daugumos nuomonę, ji liaunasi būti asmenybe, negali būti vyriausybės galva ir apskritai ką nors spręsti, juk tai ne asmenybės, o namų šeimininkių sprendimai.

Taip buvo Rusijoje, kai visiškai nepasirengę žmonės sudarė vyriausybę ir tapo ministrais. Dėl ko juos paskyrė? Dėl to, kad žmogus kilo iš „liaudies“, žinojo, ko nori paprasti žmonės, – tai irgi prisidėjo prie šalies griovimo. Matome, iš kur kilo visa jos valdžia. Jei koks nors vietinės reikšmės veikėjas buvo paklusnus kaip atsidavęs šeimininkui pudelis, jį paaukštindavo – jį reikėjo paskatinti kaip Kaligulos arklį. Galima pasodinti pudelį į sostą, bet jis liks su pudelio protu. Tokių yra daug, todėl ir vyksta tai, kas vyksta.

Problema ta, kad mes nenorime leisti asmenybėms teisingai, savarankiškai, nepriklausomai nuo niekieno vystytis. Tegul būna priešingos nuomonės, aiškūs, kuo tolesni nuo masių nuomonės požiūriai, taip mes tiksliau ir teisingiau patikrinsime bendrą kelią.

Deja, ir religija, ir valstybė, ir visuomenė, stengdamiesi užtušuoti šiuos aukštus ir svarbius dalykus ir visus nuleisti iki žemės lygio, iki dulkių lygio, veikia visiškai kitaip.

„Pratarmės į knygą Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas sako, kad žmogus turi išaukštinti vidinę dalį išorinės dalies atžvilgiu savo viduje, išaukštinti vidinę dalį išorinės dalies atžvilgiu savo mažoje visuomenėje, tautoje ir visame pasaulyje. Dvasinės raidos eigoje turime nuolat stiprinti vidinę dalį, t. y. dvasinį tobulėjimą, palyginti su išorine dalimi, t. y. su dauguma.

Bet materialiame gyvenime reikia skaitytis su išorine dalimi, su dauguma. Reikia aprūpinti juos viskuo, kas būtina, – „tai, kas būtina, nesmerktina ir negerbtina“. Tikrasis vadovas pirmiausia turi pasirūpinti, kad visi turėtų duonos, t. y. pagrindinių maisto produktų. Be to, jis turi rūpintis, kad visuomenė kryptingai kiltų pagal gamtos dėsnį. Taip jis visą visuomenę nuves į harmoniją bei pusiausvyrą su gamta ir dėl to mes neskausmingai bei patogiai gražiame traukinyje judėsime į priekį vystymosi bėgiais.

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“, 2009 03 20