Klausimas: Ar galima tikėtis, kad žmonija pradės vienytis, jei ji to nenori?

Žmonėms, kurie kančiomis verčiami judėti į priekį, vienijimasis yra išsigelbėjimo galimybė. Dabar žmonijai gresia labai dideli vargai. Kad nuo jų išsigelbėtų, žmonės bus pasiryžę susivienyti. Jie nori jaustis gerai ir todėl, kad tobulėtų, jiems sukeliamas blogas pojūtis. Jie nepasieks gerovės, kol nesusivienys ir nepradės vienas kitam atiduoti. Tik tuomet jų gavimo kėlim užsipildys ir jie pasijus gerai.

Juk viskas gamtoje siekia vienybės. Žmogaus kūnas susidarė susijungus ląstelėms, kurios išlaiko harmoniją, abipusius ryšius ir laidavimą. Kūnas egzistuoja ir pasiekia aukštą gyvenimo lygį todėl, kad kiekviena jo dalis, būdama atsakinga už tam tikrą funkciją, aprūpina kitas dalis viskuo, ko joms reikia. Kiekviena ląstelė galvoja apie visą organizmą ir apie visas jo dalis. Tokiu pačiu būdu privalo susivienyti žmonės, nes visiems gamtos lygmenims (negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ir žmogaus) galioja tie patys dėsniai. Tik lygmenyje „žmogus“ žmonės turi atlikti tai sąmoningai ir savarankiškai, sutvarkydami savo visuomenę pagal bendrą gamtą. Todėl šiuolaikinė krizė globali ir apima visą žmoniją.

Kaip padalytas į tarpusavyje nesusijusias dalis kūnas yra negyvas, taip ir žmogus laikomas negyvu atžvilgiu to gyvenimo, į kurio lygį pakils, kai susivienys. O gyvenimas, laukiantis mūsų, tiesiog tobulas. Koks – nesvarbu, juk šiandien mums gresia mirtis. Dabar jau aišku, jog susivienijimo alternatyva – pasaulinis karas, badas, įvairios epidemijos, klimato anomalijos. Ir viskas todėl, kad žmonija negali susitvarkyti. Bet vos žmonės ims vienytis, padėtis tuojau pat pasikeis. Juk visi kalba, jog yra blogai todėl, kad nėra tarpusavio ryšio, ir mes tai matome.

Dauguma žmonių nori tik vieno: jog jiems būtų gerai. Jų tikslas – geras, ramus gyvenimas: kad turėtų darbo, sąskaitą banke, socialinį draudimą, medicininį aptarnavimą. Kad būtų namai, į kuriuos be sutrikimų tiekiama elektra ir vanduo, kad maisto parduotuvė ir kitos paslaugos būtų šalia. Kad būtų gerai auklėjami vaikai ir viskas funkcionuotų kaip laikrodis – štai ko jie nori!

Todėl jų taisymasis vyksta prisijungiant, o prisijungimas – jau tai, kad savo materialioje pakopoje girdi apie žmonių ryšį. Būdami susiskaldę jie neturi kitos galimybės susivienyti. Tačiau, laikui bėgant, jie ims suprasti, jog vienas kitam nusileisdami ir vienas kitam atiduodami gauna kai ką daugiau, nei tikėjosi iš pradžių.

Be bankų, draudimo, pensijos ir algos yra aukštesnis gyvenimo lygis, kurį gali pajusti kiekvienas žmogus! Kai jaučiu aukštesnę gamtos jėgą, amžino gyvenimo tėkmę, visa, kas vyksta iki man ateinant į šį pasaulį, šis gyvenimas ir tai, kas bus po jo, susilieja į vieną tikrovę. Atsiveriu paslėptą pasaulio dalį ir abi dalys susijungia.

Žmonės vienydamiesi pradeda tai suprasti, juk būtent susivienijimas padeda jiems gauti nedidelį švytėjimą. Bet tai bus kitoje pakopoje. O dabar tekalbama apie vienijimąsi, kurio reikia, kad būtų gerai paprastame žemiškame lygmenyje. Štai ir viskas – nieko kito! Ką reiškia „gerai“? Ką panorėsi, tą ir turėsi!

Klausimas: Kas G20 trukdo pasiekti tinkamą susitarimą?

Jie nėra užmezgę ryšio su ta vienintele jėga, kuri sujungia. Tiesa, žinodami šio pasaulio sistemas, jie bent jau supranta, jog neturi ryšio ir neturi tokios jėgos. Lygiai kaip su tais vaikais, norinčiais pastatyti namą. O kas toliau? Kaip statyti? Nežinome. Žinome, kad namas – tai sienos ir stogas, bet kaip surinkti, nežinome: nėra programos, plano, jėgų. Kad būtų atlikta ši užduotis, reikia suvokti visą struktūrą, o jie to suvokimo neturi. Jų padėtis nepavydėtina ir vargu ar norėtum atsidurti jų vietoje.

Klausimas: Be bendrų žinių apie tai, kad namas turi sienas, kokią mes siūlome programą?

Mūsų programa: 1) kiekvienam piliečiui perteikti aiškias žinias apie tai, kad mūsų epochoje neįmanoma išgyventi nesusivienijus. 2) Paprastai išaiškinti pagrindinius teiginius: kas yra susivienijimas, kaip vienas kitam atiduodami galime susivienyti, kas vadinama būtinu, kaip teisingai skirstyti tai, kas būtina, ir t. t. Palaipsniui, etapas po etapo žmonės sužinos, kaip užmegzti naujus ryšius išsaugojant visas gamybos sritis. Tai galima padaryti, jei būtini dalykai lieka vietoje, o pertekliai po lygiai skirstomi visame pasaulyje.

Nors vienoje pasaulio dalyje verta pradėti realizuoti šiuos veiksmus, kas norės – prisijungs, kas nenorės – neprisijungs. Vos ėmusi judėti ta kryptimi, žmonija pajus palankią gamtos nuostatą, nes veiks remdamasi jos dėsniais. Dėl harmoningos sąveikos su gamtos dėsniais kiekviename reikale pasireikš teigiami rezultatai. Pamažu, vadovaudamasis pojūčiu bei įgytomis žiniomis, pasaulis galės tobulėti.

Klausimas: Ar šiame etape turi pasikeisti žiniasklaida ir kultūra?

Būtinai turi pasikeisti, ir tai svarbiausia. Žiniasklaida turi tarnauti globaliam auklėjimui aiškindama globalizacijos esmę. Tokia jos pagrindinė pareiga. 24 valandas per parą per visas komunikacijos priemones žmogui turi būti teikiamos žinios apie gyvenimo naujomis sąlygomis organizavimą. Tiesa sakant, nieko kito jis ir nenori girdėti, juk aplink viskas griūva, o čia teikiama būtent tai, kas gali jį išgelbėti.

Jeigu milijonai žmonių pradeda apie tai galvoti, ši mintis viešpatauja visur. Juk minčiai nėra atstumų, tai, apie ką galvojama vienoje vietoje, vėliau pasireiškia kitoje. Milijonų žmonių minties galia yra milžiniška, tad viskas atsiskleidžia žaibiškai. Todėl išsitaisymas daug greitesnis už sugedimą. Kartų smukimas vyko tūkstantmečius, o išsitaisymas gali įvykti per keletą mėnesių.

Mes tiesiog aiškiname, kur link vyksta raida, daranti visiems poveikį. Niekas nedalyvauja šiame procese savo noru – visi, spaudžiami aplinkybių, priversti į jį įsijungti. Mūsų neklausia, ar sutinkame. Ar gali būti, kad egoistai staiga sutiktų ko nors atsisakyti ir susivienyti? Bet jeigu žmonės nori išsigelbėti nuo vargų – prašom! Jie teturi žinoti, jog kito sprendimo nėra.

Jeigu aiškinimas grindžiamas įrodymais, kurie paimti iš gamtos bei mokslo, jeigu pateikiama mokslininkų, specialistų nuomonė, žmogus įsitikina, kad išeities nėra – globaliame pasaulyje, kur viešpatauja „drugelio efektas“, būtina susivienyti. Neturime pasirinkimo, teks tai atlikti! Juk kas lieka daryti, jei to reikalauja gamta? Arba mirti, arba gyventi – rinkis!

Klausimas: G20 susitikimas primena žinomą situaciją, kai dykumoje kibucų gyventojai meldė lietaus. Kodėl apskritai jiems būtinas aiškinimas?

Kitaip tariant, kaip kibucų nariams meldžiant iš pačių širdies gelmių lijo lietus, taip ir G20 ar apskritai visai žmonijai panorėjus ateitų gėris? Bet kibucuose gyvenę žmonės jau buvo susijungę! Jie jau buvo pasirengę atsisakyti egoizmo vienas kito atžvilgiu, anuliuoti save dėl kibuco. Jų bendras noras, malda kilo iš tarpusavio susijungimo ir todėl ji buvo įvykdyta.

O koks čia yra susijungimas? Galima sakyti, jog žmones, it riešutus maiše, jungia bendra problema. Bet to nepakanka, nes būtinas tikras susivienijimas. O tik bėgimas nuo nelaimės nepadės, nenukreips į gera. Kryptis į gera gali būti tik su sąlyga, kad jie mato, kaip tą gerą sukurti.

Klausimo esmė: ar gali žmonija natūraliu būdu, be kabalos mokslo rasti kelią į gerą ateitį? Ne, negali, nes neturi jėgos, gebančios sujungti egoistus, šaltinio. Nėra kanalo pritraukti Šviesai, kuri užpildo vakuumą tarp egoistų ir juos sujungia. Ryšys su Aukštesniąja jėga yra būtinas, todėl kabalos mokslas atsiskleidė senovės Babilone ir grįžta dabar.

Klausimas: Dauguma ekonomistų, ypač Gordonas Braunas, kalba apie būtinybę susivienyti Kodėl gamta nenukreipia jo ir kitų lyderių teisinga linkme?

Kodėl jie negali atrasti kabalos mokslo? Pasakyta: „Valdovų ir karalių širdys Kūrėjo rankose“. Jie žeminami prieš visą pasaulį dėl to, kad negali rasti išeities iš susidariusios padėties ekonomikoje ir gamyboje. Pirmą kartą žmonijos istorijoje susiklostė situacija, kai žmonija stovi prieš gamtą, kuri daro su žmonėmis ką panorėjus. Ir pirmą kartą visi kelia rankas aukštyn: patys protingiausi, drąsiausi, pasitikintys savo jėgomis žmonės nieko negali padaryti. Jie pasimetę kaip vaikai be mamos.

Dar niekada taip nesijautėme. Visada laimėdavo egoizmas, jis visada karaliavo ir lemdavo naujus pasiekimus. Nūnai egoizmas mūsų nebeskatina. Šiandien matome, kad egoizmu nieko nepasieksi. Priešingai, egoizmas neša tokią nelaimę, kurios žmonija dar neregėjo: jis sukelia smūgius, panašius į Egipto bausmes. Todėl lyderiai nieko negali padaryti – jie kaip tas nelaimingas Faraonas!

Visiems aišku, kad egoizmas yra blogis, bet kas toliau? Tėra viena išeitis: kaip galima greičiau, paprasčiau ir geranoriškiau kiekvienam žmogui pateikti kabalos metodikos žinias.

Klausimas: Aiškindamas išsitaisymo principus, sakėte, kad gamintojui liks tik tai, kas būtina išgyvenimui, perteklius bus atiduodamas į bendrą kasą, priklausančią visiems žmonėms. Toje kasoje susikaups didžiulės lėšos. Ką su jomis daryti?

Taip elgdamasis pasaulis įgyja pusiausvyrą su gamta, nes nevartoja daugiau negu būtina. Visa kita žmonės užpildys dvasingumu. Tai reiškia, kad žmogus turi laisvo laiko, gerą atlyginimą, mašiną kelionėms ir t. t. Bet gyvena taip, kad jo santykiai su kitais žmonėmis ir gamta – negyvąja, augaline ir gyvūnine, nepažeidžia ekologinio balanso. Juk žmonių atžvilgiu tu vartoji tik tai, kas būtina normaliam gyvenimui, o gamtos atžvilgiu taip elgiasi visa žmonija. Pusiausvyra iš esmės yra svarbiausias parametras, matas. Jei esi pusiausvyroje su gamta, nėra ekologinių anomalijų ir sveikatos problemų, kurios kankina mus iš vidaus, t. y. iš gyvūninio lygmens arba iš išorės. Tu neturi pertekliaus, juk jo nelieka, kai visi žmonės lygūs. Jei visi vartoja tik tai, kas būtina išgyvenimui, tai kam dirbti po 20 valandų per parą, taip teršti gamtą ir drauge nežinoti, ką daryti su tuo pertekliumi? Kam to reikia? Šiame pasaulyje visi gyvens kaip nieko nenorintys dėl savęs teisuoliai. Jei turiu tai, kas būtina, o galva užimta dvasiniais dalykais, tai aš esu dvasiniame pasaulyje ir tuo mėgaujuosi. Negi džiaugsiuos dėl to, kad turiu sukaupęs 20 kilogramų mėsos atsargų pietums? Perteklius reikalingas, kol visi nebus aprūpinti tuo, kas būtina. Jei visi turi būtinus išgyvenimui dalykus, nieko daugiau mums iš gamtos ir nereikia. Kuomet visa žmonija susijungia kaip vienas žmogus, iš gamtos ima tik tai, kas reikalinga išgyvenimui. Taip elgiasi kabalistas: jis vartoja tai, kas būtina fiziniam gyvenimui, o visa kita skiria dvasiniam darbui. Juk tik tai jį pripildo. Po 8-10 valandų dirbsime tik tol, kol pasaulyje bus nepasiturinčių žmonių. Jei jų nėra – nereikia. Kiek tada kiekvienas žmogus dirbs? – Tiek, kiek dirba visi, tiek, kiek būtina. Kaip nustatyti kas yra būtina? Žmogus tai nustatys jausdamas pusiausvyrą. Atstačius pusiausvyrą pasaulyje viskas susitvarkys, įskaitant ir žmonių skaičių planetoje. Mes paprasčiausiai nesuprantame, ką reiškia pusiausvyra, kai „arklys“ (kūrinys) juda kartu su „raiteliu“ (Kūrėju). Tada tarp jų nėra įtampos, nėra skirtumų, Kūrėjas įsivelka į visus lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogų.

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“, 2009 03 08