E. Litvaris: Klausia vyriškis: „Kas yra pavydas kabalos požiūriu? Ar turi šis jausmas dvasinį paaiškinimą?“

M. Laitmanas: Mūsų pasaulyje, kur nėra meilės, o tik gyvūniški tarpusavio santykiai, pavydas egzistuoja tada, kai žmogus žiūri į kitą kaip vartotojas į savo nuosavybę: „tai - mano“. Tačiau jeigu ši nuosavybė turi dvi kojas ir pati save reguliuoja, jau negerai. Seniau buvo galima pririšti, uždėti nekaltybės diržą, uždaryti, o mūsų moterų emancipacijos laikais to nepadarysi. Belieka tik pavydėti. Vyrai graužiasi, o po to nusprendžia, kad kentėti neverta, nėra tos moters - bus kita, užtat gyvenimas bus paprastesnis. Ir šeima griūva, kadangi nesivadovauja elementariomis tarpusavio santykių taisyklėmis ir žmonės nepajėgia pakilti aukščiau gyvūnų vartotojiško lygmens.

E. Litvaris: O tie pojūčiai, besikaitaliojantys mumyse, skausmo ar džiaugsmo jausmai - ką mes vadiname meile...?

M. Laitmanas: Visa tai jums gali paaiškinti biologai, genetikai ir botanikai.

E. Litvar: Apie piesteles ir kuokelius?

M. Laitmanas: Taip, augalai, vabzdžiai, žmonės - visi funkcionuoja veikiami hormonų. Tai vidiniai biologiniai procesai ir nereikia jų laikyti meile.

Problema ta, kad žmogus nepakankamai išsivystęs, kad suprastų, jog jo vidinis pasaulis - malonumų pasaulis! Ir jeigu jis mėgaujasi gražiu paveikslu, muzika, moterimi, vaiku, barščiais, tai yra vienas ir tas pats! Ir jeigu mėgaujasi būdamas toks, koks gimė ir kaip yra išauklėtas, tai vadinama savimeile.

Meilė grindžiama atidavimu, postūmiu iš savęs į išorę. O mumyse vykstantys procesai yra tiesiog gyvūniniai. Kažkodėl kai kuriuos iš jų mes laikome nerealiais jausmais ir iš kitų reikalaujame to paties. Kokia gi čia meilė? Jums suleis hormonus ir pradėsite visiškai kitaip žiūrėti į meilės objektą. Tai - gryniausia chemija.

E. Litvaris: Ar egzistuoja meilės mato vienetas?

M. Laitmanas: Meilės mato vienetas - aukojimosi, atsidavimo siekiant pripildyti mylimąjį mato vienetas. Meilė grindžiama abipusiu neegoistišku nuolaidumu ir atsiranda tada, kai du žmonės perpranta savo gyvūnišką prigimtį ir ima save tobulinti taip, kad pakiltų virš jos. Tokia dvasinė pora ugdo tarpusavio santykius, kurie yra aukščiau mūsų gyvūniškų norų, potraukių, atostūmių, įpročių, požiūrio į pasaulį, ir šiuo pagrindu sukuria vienybę. Ji grindžiama tik tarpusavio nuolaidumu, kad sukurtume kažką bendra, kur būtume virtualiai tarytum susilieję drauge.

Erdvė, kurią mes sukuriame, vadinama vyriškos ir moteriškos dalių susijungimu į vieną visumą. Mes turime tam poreikį - susiliedami kūnais pasiekti sielų susiliejimą, tačiau tai yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų egzistuoja dvasinė pora, kuri supranta, kaip jai reikia veikti, kad taip susivienytų. Vienybė remiasi abipusiu nuolaidumu, altruistiniu postūmiu vienas kito link, kuomet kiekvienas gyvena kitame, pripildo kitą.

Šiandien prasidedanti krizė privers visus mus užmegzti tokius santykius tiek tarp vyrų ir moterų, tiek ir apskritai tarp žmonių. Mes judame link to. Tai ne pasaka - kančios mus privers.