E. Litvaris: Reiškia, nepasitenkinimas, kad šeimoje kai kas ne taip, kad per mažai gaunu, kad mane mažiau myli, mažiau tenkina, kyla dėl to, kad viskas prieštarauja atidavimui ir kiekvienas ieško santuokoje asmeninio pasitenkinimo, nesuprasdamas, jog santuoka sukurta dėl vaiko?

M. Laitmanas: Teisingai. Kai kurių gyvūnų rūšių individai žūsta, atsivedę palikuonis, arba visiškai išsenka tik todėl, kad duotų gyvybę naujai kartai, ją išmaitintų, išaugintų.

Turime to mokytis, juk mums to neduota. Bandome užpildyti šią mūsų lygmens spragą įvairiomis technologijomis. Daugybė žmonių dirba tam, kad padėtų moteriai atlikti tokį natūralų procesą kaip gimdymas, maitinimas ir kūdikio ugdymas, kiek įrengimų supa mažus vaikus. Tačiau tai neatlygina mūsų pagrindinės klaidos - mūsų požiūrio.

Mūsų laikais išsivysčiusiose šalyse žmonės nenori turėti vaikų, siekia egoistiško prisipildymo, laisvės pojūčio. Žmogui jau maža vieno kambario, o būtinas kelių kambarių butas, kad jis jaustųsi visiškai nesusijęs su niekuo. Sujungti savo gyvenimą su kitu žmogumi, gyventi viename bute, gimdyti vaikus, juos auklėti, nuo ryto iki vakaro galvoti apie juos. Kam? Kokį malonumą suteiks man šeima? Toks požiūris - rimto egoizmo išsivystymo žmoguje pasekmė.

Tik atskleidęs Aukštesnįjį pasaulį, savo kitą būseną, kūrimo tikslą, žmogus galės išvysti perspektyvą - kas jo laukia taip elgiantis. Ateities matymas jį prablaivins. Pajutęs ateitį aiškiai, kaip dabartį, jis pamatys, kas su juo vyksta, ir iš egoistinių paskatų panorės pakeisti savo gyvenimą. Tik kabala, atskleidžianti slaptą pasaulį, gali padėti žmogui tai pamatyti, kad jis prisiverstų pasikeisti ir įveiktų savąjį egoizmą.

M. Sanilevičius: Šeima reikalinga tam, kad žmogus išmoktų rūpintis artimu?

M. Laitmanas: Tik tam ji ir egzistuoja. Todėl mums ir duotas noras gimdyti, auginti, auklėti, kad išreikštume savo atidavimą kitiems gamtos elementams.

Gamta mums įdiegia instinktyvią, gyvūnišką meilę, kad norom nenorom atiduotume, priprastume prie šito ir palaipsniui pakiltume į kitus atidavimo lygmenis.

E. Litvaris: Vadinasi, Aukščiausiasis valdymas sukūrė žmoguje apgaulingą meilės, traukos prie kito žmogaus jausmą tik kaip masalą, kad jis pagimdytų ir išugdytų naują žmogų?

M. Laitmanas: Ne tam, kad pagimdytų mažą į save panašų egoistą ir betiksliai jį augintų. Žmogus turi įsisąmoninti, kad galutinis tikslas - pasiekti aukščiausią gamtos lygmenį, atidavimo ir meilės savybę. Todėl vyras ir moteris sukurti taip, kad jiems reikia vienas kito ir vaikų, kad primityviame gyvūniniame lygmenyje suprastų, pajaustų, išmoktų iš gamtos šios savybės ir pakiltų į žmogiškąjį lygmenį. Štai kodėl esame sukurti kaip atskirai egzistuojantys vyriškas ir moteriškas elementai ir susijungdami pagimdome kitą kartą. Todėl ir būtinas santuokos institutas.

M. Sanilevičius: Tuomet kodėl nepakanka mokytis mylėti vaikus ir žmoną? Kam man mylėti artimą, tuos milijardus žmonių?

M. Laitmanas: Žmogaus organizmas susideda iš daugelio priešingų, subalansuotų sistemų. Širdies plakimas, kraujagyslių išsiplėtimas, kompensacinės sutraukiančios sistemos ir t. t. - viskas paremta tariamu prieštaravimu, tarpusavio pusiausvyra.

Taip pat ir tarp žmonių egzistuoja daug sistemų, padedančių atsikratyti egoizmo. Mūsų egoizmas daugiasluoksnis, tad ir yra daug sistemų iš jo išsivaduoti. Daugiasluoksnis egoizmas turi pasireikšti kaip atiduodantis daugeliu lygių, nuo visiškai instinktyvaus, gyvūniško iki aukščiausių sluoksnių. Todėl reikia panaudoti visus įmanomus ryšius.

Kabalistas vyrų grupėje kuria ryšius su į save panašiais. Ir „dvasinio kūdikio“ gimimas grupėje - jų tarpusavio ryšys, jų bendras noras pakilti virš savęs. Kada dešimtys vyrų sukuria tarpusavyje abipusį meilės santykį, jie pagimdo bendrą siekį kilti, vadinamą jų kūdikiu. Į savo egoizmą jie žiūri kaip į moterišką dalį, o į dvasingumo siekį kaip į vyrišką.

Tačiau tai kitas vyriškos ir moteriškos dalių tarpusavio sąveikos mūsų vidiniame pasaulyje etapas. Tai kabalistų patarimų praktinė realizacija.