M. Sanilevičius: Mūsų pirmasis klausimas šiandien - kas yra meilė?

M. Laitmanas: Meilė - pagrindinė, svarbiausia pasaulėdaros savybė. Sakyčiau, tai vienintelė teigiama savybė, kuri stumia į priekį, valdo ir susieja visas pasaulėdaros dalis. Ji sujungia visų konstrukcijų (negyvųjų, augalijos, gyvūnijos) elementus ir vidinį žmogaus pasaulį. Šią vienijančią savybę mes vadiname meile arba visišku abipusiu atidavimu. Visuotinės meilės dėsniui paklūsta visa gamta, išskyrus žmogaus lygmenį, kuriame mes, palikti savo nuožiūrai, darome ką norime, prieštaraudami šiam dėsniui.

Jeigu paklaustume biologų, jie mums pasakytų, kad bet kurio organizmo funkcionavimo, egzistavimo, vystymosi dėsnis grindžiamas visiška integralia jo elementų sąveika. Pagal šį dėsnį kiekviena ląstelė rūpinasi viso kūno gyvybine veikla, sveikata, gyvybingumo palaikymu, kitaip tariant, visa, kas būtina, ji automatiškai atiduoda kūno poreikiams. Ji netgi paklūsta įsakymui susinaikinti, kadangi atliko savo funkciją, išeikvojo savo išteklius - išsijungia programa ir ląstelė susinaikina. Bendrasis sistemos, organizmo, organo egzistavimo dėsnis valdo visus elementus.

Jeigu išnagrinėsime bendrąjį, integralų gamtos dėsnį, susijungimo, homeostazės dėsnį, pamatysime, kad gamta remiasi savisauga bei vystymusi iki tam tikro tikslo ir nepaiso galimybės egzistuoti bei vystytis atskiroms dalims. Šis integralios tarpusavio sąveikos, integralių tarpusavio ryšių tarp elementų dėsnis lemia visų gamtos lygmenų egzistavimą.

Tačiau, kai išsiaiškinę tai, mes žiūrime į žmogų, pastebime, jog jis - visiška šio dėsnio priešingybė. Aš neturiu omenyje žmogaus egzistavimo lygmens, kuriame mūsų organizmas funkcionuoja kaip gyvūninis kūnas ir natūraliai paklūsta gamtos dėsniams.

O turiu omenyje žmogiškąjį lygmenį - mūsų tarpusavio sąveikų, pojūčių, minčių lygmenį, kur yra mūsų „Aš“, - ten mes absoliutūs egoistai. Mes nenorime paisyti pasaulio integralumo, jo dalių tarpusavio sąveikos. Šiandien mes pastebime, kad pasaulis - mažas globalus kaimas, kur visi esame priklausomi vienas nuo kito. Būdami gamtos dalis, mes savo mintimis, norais, veiksmais visuose lygmenyse šiai integracijai darome didžiulę žalą, kuri mums grįžta visų gamtos dalių neigiamu poveikiu, ir šiandien mes pradedame tai jausti.

Absoliučios meilės - visuotinės abipusės priklausomybės, dėmesingumo, instinktyvaus, įgimto, neįsisąmoninto rūpestingumo dėsniu žmonės nesivadovauja. Jeigu mes visur ir visada vadovausimės šiuo dėsniu, t. y. įsisąmoninsime, kad visi esame lygūs, susiję tarpusavyje, visi mes turime tarsi vieną širdį, vieną sielą, vienodai mąstome, tai mūsų dalyvavimas gamtoje bus teisingas, integralus. Tuomet mes susiliesime su likusia gamta ir mūsų požiūris į ją bus - meilė.

Šio dėsnio žinojimas mums suteikia galimybę suprasti, kad meilė ir neapykanta tarp mūsų šiandien - absoliutus egoizmas, kiekvieno noras išnaudoti kitus (sekse, šeimoje, visuomenėje) dėl savo tariamos gerovės. Tariamos, nes galiausiai žmogus neįgyja jokios gerovės. Visa remiasi paprastu egoistišku išskaičiavimu. Nesuprasdamas savo elgesio pražūtingumo, žmogus tik gilina krizę.

Šiandien, būdami galutinėje egoizmo vystymosi stadijoje, mes matome visiškai nutrūkusius žmonių tarpusavio ryšius. Praeityje mus siejo kažkokie ryšiai, susitarimai, formalumai. Mūsų laikais pasireiškia vien tik akivaizdus, begėdiškas, apnuogintas egoizmas. Ir tai gerai, kadangi, matydami savo tikrąjį veidą, mes priartėjame prie problemos supratimo ir jos sprendimo. Kabala mums atskleidžia galimybę pasiekti meilę.»