M. Sanilevičius: Klausimas: kas šeimoje turi būti svarbiausias?

M. Laitmanas: Svarbiausia turi būti tai, kas vadinama Kūrėju, - atidavimo savybė. Kad bendrai ją pasiektume, mes susijungiame vienas su kitu. Svarbiausia turi būti idealas - abipusis atidavimas, dviejų partnerių padarinys, trečioji jėga. Ji turi nulemti visus veiksmus ir tarpusavio santykius šeimoje. Ir tada išnyksta egoizmas, mums pasidaro paprasta nusileisti vienas kitam, kad įgytume šią savybę, mes tampame mylintys ir be perstojo mėgaujamės vienas kitu. Kartu plečiasi mūsų jausmai, tarpusavio santykiai ir mes drauge kylame į šį bendrą idealą.

M. Sanilevičius: Tai primena situaciją, kada žmogus „už Tėvynę“, t. y. už idėją galėjo atiduoti gyvybę?

M. Laitmanas: Psichologija aiškina, kad tai tik egoistinis noras pasireikšti, įtvirtinti savąjį „Aš“. Meilė Tėvynei, partijai ar kam kitam - ne daugiau kaip egoistinė saviroda.

E. Litvaris: Ar egzistuoja kokie nors dvasiniai įsipareigojimai vyro žmonai ir žmonos vyrui?

M. Laitmanas: Jeigu kalbame apie tikrąją meilę, dvasiniai įsipareigojimai turi egzistuoti. Būtent jie nulemia visa kita.

O gyvūniniame lygmenyje jokie įsipareigojimai, priesaikos nepadės. Žmonės nesugeba susilaikyti, jeigu tik nėra bendro įpareigojančio Aukščiausiojo idealo, aukštesnio nei šis gyvenimas.

Tuo ir aiškinamas toks skyrybų kiekio šuolis pasaulyje, nes visa istorija - laipsniškas, tačiau nenutrūkstantis egoizmo vystymasis, kuris mūsų laikais hiperboliškai auga ir kurio negalima įsprausti į jokius rėmus.

Žmonės šiandien nenori jaustis susaistyti. Jie nori laisvai judėti po visą pasaulį, naudojasi internetu, išeina į plačiąją erdvę. Pastovūs ryšiai jiems nereikalingi. Jie nori patenkinti savo trumpalaikius norus, nekenčia spaudimo ir ribojimų. Toks šiandieninis egoizmas.

Todėl santuokos instituto negalima išsaugoti moralizuojant, juo labiau raginimais. Visi supranta, kad tai beviltiška, beprasmiška.

Kaip pasikeitė žmogus per paskutiniuosius šimtą metų! Jis nesugeba šiandien pakęsti kitų spaudimo. Jis gali stengtis tik įsisąmonindamas kokį nors Aukštesnį tikslą. Žemiškame, gyvūniniame, instinktyviame lygmenyje, kuriame mes šiandien egzistuojame, santuokos instituto daugiau nebebus. Išvystytos technologijos leis dirbtinai kurti vaikus ir juos auginti, kaip siaubo filmuose. Galima bus užmokėti žmonėms už tai, kad jie susitiktų ir pagimdytų vaiką. Tokia žmonijos ateitis. Kiekviena moteris už tam tikrą mokestį arba mainais į ypatingas sąlygas tęs žmonių giminę. O kitaip ji nė nepanorės gimdyti.

Reiškia, žmogus bus priverstas įsisąmoninti tikrąjį gamtos dėsnį, dvasinį dėsnį, aukštesnį nei mūsų gyvūniškas lygmuo.

M. Sanilevičius: Klausimas: ar gali dvasiniu vyru moteriai tapti homoseksualios pakraipos moteris?

M. Laitmanas: Ne, nes pagal dvasinę šaknį ji - moteris, ir tik žemesniame hormoniniame lygmenyje iškrypo.

Dvasinis vyras, dvasinė žmona - visiškai kitokios sąvokos. Dvasinis partneris - tai dvasia, mokytojas, aukštesnė nei mano pakopa. Tai niekaip nėra susiję su seksualine orientacija.

Tapti dvasiniais partneriais, kad fizinis artumas tuo pat metu būtų ir dvasinis, - bet kurios poros idealas. Tai ir padeda pasiekti kabala.

M. Sanilevičius: Ar gali kabalistų šeimoje gimti vaikai kabalistai?

M. Laitmanas: Ne, tai nėra paveldima kaip prigimtiniai gabumai, o priklauso nuo sielos šaknies, jos savybių. O sielos šaknis nėra susijusi su kūnu, ji egzistuoja kitame pasaulyje.

Aš patarčiau nekreipti dėmesio į jokias žemiškas aplinkybes, nemėginti jų keisti, gražinti, gydyti. Sustabdyti akimirką - ir imtis kabalos. Po kažkiek laiko pradės aiškėti, ką daryti šiame gyvenime. Viskas, ką darysite be šios metodikos, bus tiesiog klaidos didinimas.