M. Sanilevičius: Jūs kalbėjote apie tikrą vyrą ir man iškilo klausimas: ką reiškia būti tikru vyru kabalos požiūriu? Mes visi užaugome sekdami Holivudo filmų pavyzdžiu, nori nenori, o aš jau turiu tam tikrą štampą.

M. Laitmanas: Kadangi vis dėlto mes turime savyje dvasinę šaknį, moteriai idealas - prisijungti prie vyro dvasinės šaknies ir iš jos maitintis. Prisijungusi prie jos ji leidžia vyrui vystytis bei augti.

Vyras be moters negali dvasiškai vystytis. Kuomet į kabalą ateina nauji žmonės ir pradeda studijuoti šį mokslą, jie aiškiai pajunta, kad būtina šeima. Kalbame apie žmogų, kuris jau pradeda jausti dvasinę šaknį, jausti save ir kaip turėtų toliau tobulėti. Jam būtina ir mūsų pasaulyje sukurti ryšių, kurie egzistuoja aukščiau tarp dviejų visos kūrinijos šaknų (vyriškos ir moteriškos), analogiją. Jis turi sukurti šitą modelį čia - savo viduje ir išorėje (šeimos ląstelėje).

Būtent toks ir yra moters idealas. Ji tai jaučia vidumi, nes labai artima gamtai. Jos nesuviliosi visais tais žaislais, kuriuos sau susikuria vyras, - sportas, politika, birža ir visa kita. Ji pradeda ten dalyvauti todėl, kad šiandien jaučia spaudimą, jaučia, kad toks yra pasaulis ir kad būtina žaisti pagal šias taisykles. O iš tikrųjų, jeigu įsiklausysite į moterų pokalbį ir įsižiūrėsite, pamatysite, kiek tai nutolę netgi nuo šiuolaikinės moters. Ji artima gamtai ir jai reikia to, kas yra jos dvasinėje šaknyje. Šito nepašalinsi. Taigi moters idealo ieškokite čia.

M. Sanilevičius: O kas yra „dvasinė“ kategorija?

M. Laitmanas: „Dvasinė“ - ta jėga, kuri mus valdo, kuri yra už materijos, o ne tai, kas įsivaizduojama, tolima. Tai - viskas, ką aš dabar darau, kas man vadovauja, kas mane skatina veikti: mano mintys, norai, kylantys manyje nežinia iš kur; tai, kaip aš priimu sprendimus; viskas, kas kiekvieną sekundę vyksta aplink su milijardais kitų žmonių arba su objektais. Visa tai valdo jėgų tinklas, iš anksto sukurtas, iš anksto užprogramuotas gamtoje, pasireiškiantis mūsų vaizduotėje, mūsų pojūčiuose kaip laikas (praeitis, dabartis, ateitis) ir mums suteikiantis naujas substancijas.

Be to, mes dabar pradedame suvokti, kad egzistuoja ir kitos dimensijos, kiti pasauliai ir kitų pojūčių galimybės. Tai štai, jeigu mes sugrįšime arčiau gamtos, viskas, kas egzistuoja aplinkui mus, tačiau nejuntama mūsų žemiškais pojūčiais ir todėl mes į tai nekreipiame dėmesio (nors dėl to daug prarandame nesuvokdami, kur esame), vadinasi dvasiniu pasauliu. Jis realiai egzistuoja - su savo informacija, su jėgomis, kurios mus valdo, - bet mes jo nejaučiame. Visa tai ir vadinasi „dvasine“ kategorija.

Jeigu mes paklusime dvasinio pasaulio dėsniams, atitiksime jį, suprasime, kaip jis egzistuoja, kaip šis pasaulis mus sukūrė, kas mus valdo, - pasijusime patogiai. Mes nežinome, nesuprantame šių dėsnių ir visą laiką gauname smūgius, nuolat darome kažkokias nesuprantamas ir siaubingas klaidas. Mokslas apie dvasinio pasaulio pažinimą vadinamas kabala, kitaip tariant, tai mokslas apie Aukštesnės informacijos gavimą.

Taigi visos problemos - ir vyriškos, ir moteriškos - yra apačioje, o visi sprendimai yra viršuje.

M. Sanilevičius: Žodžiu, dvasingu vyru vadinamas tas, kuris pažįsta šitą jėgų tinklą?

M. Laitmanas: Taip. Dvasingu vyru arba dvasinga moterimi - apskritai „dvasiniu“ - vadinamas mūsų pasaulio objektas (mūsų pasaulio!), kuris teisingai susijungia su savo šaknimi arba bent ieško su ja ryšio. Kitaip tariant, stengiasi atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, kuris mus valdo, kad jį atitiktų ir taip abu pasaulius harmoningai sujungtų vieną su kitu.

M. Sanilevičius: Ir tai visiškai patenkins moterį?

M. Laitmanas: Žinoma! Visa gamta siekia harmonijos, tarpusavio priklausomybės, homeostazės. Kaip mūsų kūne: jeigu kokia nors ląstelė pažeidžia teisingą susijungimą su kitomis ląstelėmis, tai sutrinka darnus viso organizmo darbas ir jis vadinamas ligotu. Taip ir mes - visa mūsų žmonių visuomenė žemėje - esame tiesiog vienas milžiniškas vienintelis ligonis visoje visatoje, visuose pasauliuose.

E. Litvaris: Ar galima pasakyti, kad visa žmonių visuomenė - tai serganti ląstelė?

M. Laitmanas: Ne, tai ne ląstelė. Iš tikrųjų visa žmonių visuomenė - tiesiog visas šiandieninis pasaulis, nes jame yra mūsų pasaulio gamtos negyvoji, augalinė ir gyvūninė sudedamosios dalys. Todėl, jeigu mes ištaisysime žmonių visuomenę, kitaip tariant, jei padarysime, kad žmonių visuomenė teisingai atitiktų savo dvasinę šaknį, tai subalansuosime gamtą visuose lygmenyse, tarp jų ir ekologiniame, t. y. negyvąjame, augaliniame ir gyvūniniame. Tačiau tai jau yra kita tema.

E. Litvaris: Labai įdomi tema...

M. Laitmanas: Ji liečia visos gamtos pusiausvyrą abiejuose pasauliuose.

E. Litvaris: Jūsų ankstesniame atsakyme praslydo frazė, jog žmogus nesupranta, iš kur atsiranda jo norai.

M. Laitmanas: Mintys ir norai. Širdyje ir prote. Aš nežinau, kas kitą akimirką įvyks su manimi: staiga ko nors užsinorėsiu, staiga apie ką nors pagalvosiu.

E. Litvaris: Ir iš kur tai?

M. Laitmanas: Jau nekalbant apie tai, kad mano viduje iškyla norų ir minčių informaciniai duomenys, aplinkui mane irgi vyksta tai, ko aš visiškai negaliu prognozuoti. Iš kur aš galiu tiksliai žinoti, kas įvyks? „Viskas teka...“ Tačiau man tai absoliučiai paslėpta, kaip ir bet kuriam iš mūsų.

Šis jėgų tinklas, kuris mus valdo iš išorės, kiekvieną kartą sukeldamas naujus mūsų norus ir mintis, egzistuoja pagal programą, kuri visiškai atitrūkusi nuo mūsų, nuo mūsų įsisąmoninimo. Todėl iš esmės mes esame marionetės, kurias judina, kad geruoju - geru keliu, t. y. sąmoningai, supratingai, - arba raginami likimo smūgiais, bausmėmis galiausiai atkreiptume dėmesį į būtinumą atitikti gamtą. Kur mus stumia? Į tikslą. Į kokį tikslą? Atitikti gamtą.