E. Litvaris: Grįžkime prie mūsų temos. Moteris iš Vologdos klausia: kodėl vyrai ir moterys niekaip negali suprasti vienas kito? Tai, kas svarbu moterims, vyrai laiko niekais, o moterys savo ruožtu vyrus laiko amžinais vaikais. Kaip kabala aiškina tokį visišką savitarpio nesupratimą?
M. Laitmanas: Moteris susijusi su gamta. Ji artimesnė gamtai ir todėl rečiau klysta. Ji nesiveržia į priekį. Ji neturi to fantazijos polėkio, kurį turi vyrai. Ji negali ryškiai, teisingai pasireikšti už namų ribų. Tai pasakyta ne norint įžeisti moteris, pasišaipyti - neduok, Dieve, kad mane ne taip suprastų.
Imkime bet kurią specialybę, kuri reikalauja fantazijos, vaizduotės (netgi puikus virėjas) - tai vyras. Kad ir kokią profesiją imsite, netgi lyg ir moterišką - moteriai tampa sunku su ja susidoroti, kai tik ji išeina už namų ribų, arba tai turi būti ypatinga moteris. Vyras pasimeta namuose. Namų išorėje pasimeta moteris. Taigi reikia tai suprasti.
Pagal dvasinį valdymą vyras turi materialiai aprūpinti savo šeimą tuo, kas būtiniausia, o visur kitur rūpintis, kad jo santykis su šeima ir visuomene atitiktų dvasines šaknis.
Visi kiti jo užsiėmimai moters akyse vertinami ne daugiau kaip žaisliukai. Todėl, kad iš tikrųjų jos nedomina netgi tas pinigų kiekis, kurį jis turi banke, ir didybė, svarba, jėga, garsumas, valdžia, kurią jis gali įgyti, ji nejaučia tokių dalykų. Vyrui tai daro įspūdį, dėl to jis pasiryžęs paaukoti visą savo gyvenimą.
Moteris visiškai nevertina gyvenimo šiomis kategorijomis. Savo vidumi būdama susijusi su gamta gyvenime ji teikia svarbą tik tikrumui dėl šiandienos ir rytdienos sau ir vaikams, o kitas etapas - tikrumas dėl ryšio su dvasine šaknimi per savo vyrą. Jeigu tai yra, jai nieko daugiau nereikia. Todėl moterų idealai mūsų pasaulyje nėra tiek sugedę, jie nesąmoningai teisingesni, palyginti su vyrų, o vyrų idealai visiškai išeina už to, kas turėtų būti pagal dvasinę šaknį, ribų.
Vyras - tai iš tikrųjų užsižaidęs elementas, jis žaidžia gyvenimą, prisigalvoja įvairių gyvenimo tikslų, užima savo laiką žaidimais. Taip pat kaip vaikystėje susirenka berniukai ir tarpusavyje žaidžia žaidimus, paaugę jie irgi žaidžia, ta pati žūklė, futbolas, kortos, ko tik nėra, - bet vis tie patys žaidimai. Vyras išlieka gamtos žaidiminiu elementu. Kodėl? Todėl, kad žaidimai jam padeda vystyti fantaziją, ir jis turi pasiekti ryšį su savo dvasine šaknimi, pradėti taisyti save ir moterį, tačiau, deja, toliau negu žaidimas niekas nevyksta.
E. Litvaris: Ar moteris bus patenkinta vyro dvasiniu darbu, jeigu tai vyks kažkokių ezoterinių mokymų rėmuose arba jeigu jis reguliariai eis į bažnyčią išpažindamas kokį nors tikėjimą?
M. Laitmanas: Viskas priklauso nuo to lygio, iki kurio išsivystė moteris, nuo jos dvasinio geno lygmens. Tai pasireiškia įvairiai.
Juk mes nekalbame apie moterį kaip apie užbaigtą, ištaisytą gamtos elementą, apie kurį kaip „neištaisytas“ elektronas apie branduolį sukasi vyras būdamas nuolatine kliūtimi. Mes susieti tarpusavyje. Egzistuojame sugedusiame pasaulyje. Aš tiesiog kalbu apie tai, kuris iš mūsų labiau jaučia savo vidinį branduolį, natūralų poreikį, bendrą gyvenimo tėkmę, o iš tiesų mes abu neištaisyti. Taigi nėra ko reikalauti iš bet kurios moters (ir iš tų, kurios jums užduoda klausimus) tikrojo supratimo, kas jas skatina, ko reikia siekti, ko reikia reikalauti iš vyrų. Iš tikrųjų šito supratimo jos taip pat neturi. Tačiau visos jų problemos kur kas artimesnės toms, kurias turime išspręsti mes, vyrai.
