M. Sanilevičius: Turiu tokį klausimą: kodėl moteris visada nepatenkinta savo vyru, o svetimą, atvirkščiai, giria?

Iš esmės moteris pati tiksliai nežino, ko nori iš vyro. Tai ne jos minusas, aš tiesiog kalbu apie prigimties raišką. Ją pastumia į priekį labai griežta gamtos jėga, labai glaudžiai su ja susijusi ir joje pasireiškianti.

Moteris ieško teisingos pasaulio tvarkos. Ji arčiau gamtos ir vidumi jaučia, kad šiandieninis pasaulio sutvarkymas yra neteisingas. Tai liečia bet kokius santykius: su vaikais, šeimos viduje ir, žinoma, tarp valstybių. Ir netgi tuos sąryšius, su kuriais iš esmės ji nėra susijusi. Tačiau jie ją slegia, neramina, nes šiandieninė globalinė tarptautinė padėtis ir ekologinė būklė daro įtaką ir šeimai, ir vaikams, ir jų ateičiai - žodžiu, viskam. Taip ji staiga tampa susijusi su tokia milžiniška erdve, kuri anksčiau apsiribojo tik keturiomis keturių patalpų - virtuvės, miegamojo, svetainės, vaikų kambario - sienomis. Tai ir buvo visas jos pasaulis.

Juk moteris tik neseniai gavo leidimą apskritai išeiti iš namų! O dabar ją, netgi atvirkščiai, pradėjo tarsi varyti iš namų: eik, dirbk, atnešk dar pusę atlyginimo. Anksčiau to niekada nebuvo! Natūraliai, iš prigimties, moteris - tai namai. Ji auklėja vaikus, tvarko ūkį, gamina valgį, pasitinka vyrą. Tai atėjo iš akmens amžiaus ir iki šios dienos turėtų taip būti. Tai, kad mūsų laikais viskas vyksta kitaip, rodo, jog jau priėjome liepto galą.

Taigi nepasitenkinimas savo vyru galbūt grindžiamas tuo, kad masinės informacijos priemonės pateikia kitus idealus... Nors, mano manymu, visuose lygiuose mes matome neigiamą, o ne teigiamą vyro paveikslą, tačiau kažkodėl visi tuo mėgaujasi, visiems šis įvaizdis patinka. Mes neauklėjame jaunosios kartos teigiamais pavyzdžiais. Iš čia ir bendras nepasitenkinimas.

Iš tikrųjų tai netgi nėra nepasitenkinimas. Manau, tai apskritai įspūdis apie vyrą, kuris sukelia moterų siekį duoti jam mažiau valios, kuo mažiau būti nuo jo priklausomai, mažiau laukti, neguosti savęs kokiomis nors iliuzijomis. Seni laikai praėjo. Todėl šiandien moterys tampa savarankiškesnės, labiau vadovaujančios.

M. Sanilevičius: Iš to, ką Jūs pasakėte, kyla toks klausimas: ar apskritai feminizmas turi dvasinę šaknį?

M. Laitmanas: Viskas kyla iš to paties. Šiandien jau aišku, kodėl moterys nori imti visus reikalus į savo rankas, kodėl nenori būti priklausomos nuo vyrų, kodėl jos buriasi į organizacijas. Jos iš prigimties tarytum daugiau priklausomos, tačiau nenori tos priklausomybės todėl, kad nebegali, nebepajėgia kęsti. Neįmanoma būti priklausomoms nuo tokios gamtos dalies, kuri staiga liovėsi normaliai funkcionuoti ir nebeaprūpina tuo, ko jos reikalauja, tuo, kas joms priklauso. Todėl, viena vertus, feminizmo apraiškos priešingos prigimčiai, tačiau, kita vertus, jos yra natūralus šiandieninės krizės padarinys.

Ir, žinoma, reikia atkreipti į tai dėmesį. Kurgi mes dingsime?! Tai - didesnioji žmonijos dalis, jos „stiprioji pusė“ ir ji dabar išeina į priekį. Kol kas dar egzistuoja religijų bei kitų atgyvenų įtaka, pasireiškianti per vyrus ir stabdanti šį procesą. Tačiau jeigu išsilaisvinimas iš priimtų įpročių įvyks tokiose srityse kaip religija ir visose kitose, kur vyras tradiciškai vaidino vienintelį arba vadovaujantį vaidmenį, tai mūsų pasaulis įgis visiškai kitą pobūdį - būtent tokį, kokį jis turi įgyti pagal savo sugedimą, priešingumą dvasiniam pasauliui. Mes kalbėjome, kad pagal dvasines šaknis vyras dominuoja moters atžvilgiu, o pas mus bus atvirkščiai, nes iš tikrųjų mūsų pasaulis yra atvirkščias dvasiniam.

E. Litvaris: Šis reiškinys teigiamas ar neigiamas?

M. Laitmanas: Ne, tai natūralu - pusiausvyroje su gamta. Taip gamta išlaiko pusiausvyrą tarp dviejų pasaulių. Taigi priešingos dalys ir turi būti išdėstytos viena priešais kitą.

E. Litvaris: Daugelis sako, kad, nors ir nesąmoningai, moterys jaučia dvasinį pasaulį, dvasingumą daug tiksliau, jausmingiau negu vyrai. Galbūt moteris turi tam tikrą vidinį tikro vyro idealą? Ir būtent todėl ji visada nepatenkinta vyru - t. y. jos vyras neatitinka to idealo.

M. Laitmanas: Problema - reikalavimai.

Kadangi moteris pagal dvasinę šaknį žemiau už vyrą, tai ir mūsų pasaulyje vyro reikalavimai moteriai mažesni negu „žmogaus“ lygis žmoguje. Iš tikrųjų vyras reikalauja iš moters aptarnavimo, ištikimybės, priklausymo ir tos išvaizdos, kuri jį tenkintų.

Tuo tarpu moteris, kadangi ji pagal savo dvasinę šaknį žiūri į vyrą tarsi iš apačios į viršų, reikalauja iš jo aukštesnio lygio - ne gyvūninio kaip jis iš jos, o dvasinio, žmogiško, kultūrinio ir t. t. Iš to mūsų pasaulyje ir kyla visiems žinomi vyrų moterims ir moterų vyrams reikalavimų skirtumai. Tai nulemia dvasinė šaknis ir todėl pasireiškia absoliučiai visų rūšių ir visų lygmenų santykiuose: šeimyniniuose, visuomeniniuose, su vaikais, t. y. su sūnumis bei su dukterimis ir t. t. - visur.

Sprendimas vėlgi tik vienas: atitikti dvasinę šaknį, kitaip mes nerasime jokios išeities. Daliniai sprendimai niekur neatves. Jie tik blogins pasaulį ir lėtins išsitaisymo, kuris vis tiek turės įvykti, procesą. Kadangi gamta nekenčia tuštumos, ji nekenčia ir priešingybių, jeigu tik šios priešingybės nėra harmoningai tarpusavyje subalansuotos. Todėl veikiant visoms neigiamoms jėgoms, kurias patys sukeliame neatitikdami dvasinių šaknų, turėsime pasiekti pusiausvyrą - homeostazę.

Štai šią pusiausvyrą - pagrindinį gamtos dėsnį - mes turime ištirti. Tai iš esmės yra mano profesija. Kabala būtent tuo ir užsiima - moko, kaip atitikti dvasines šaknis. Nes kitaip mums nėra ką veikti - neturime jokios galimybės pasipriešinti gamtai arba nuo jos kur nors pabėgti. Todėl būti tikru vyru ir tikra moterimi reiškia visiškai atitikti mūsų dvasines šaknis. Ir tada mes tiesiog egzistuosime milžiniškoje, amžinoje, tobuloje gamtos erdvėje, visų lygmenų harmonijoje.

O kol kas mes ir toliau matysime, kaip moterys tampa vis labiau nepriklausomos. Kai jos iškyla į nepriklausomybės lygmenį ir žengia į priekį, pradeda reikštis vis didesnės vyrų problemos. Nes pasaulio taisymas, t. y. savęs ir visos žmonijos taisymas, tenka vyrui, turinčiam savyje Kūrėjo šaknį. O moteris yra tik jo padėjėja, palaikanti, kaip pasakyta Biblijoje, sukūriau tau pagalbą prieš tave. („Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“)

Taigi vyras atrodys vis labiau nelaimingas, o moteris vis labiau nepriklausoma, stipresnė ir tobulesnė.

E. Litvaris: Bijau, kad vyrai nelabai apsidžiaugs, bet užduosiu šį klausimą. Ar iš to, ką pasakėte, galima daryti išvadą, jog nuolatiniai moterų reikalavimai savo vyrams, kad vyras privalo, turi atlikti pareigą - šeimai, žmonai - teisingi (pagal dvasines šaknis)?

M. Laitmanas: Pagal dvasines šaknis, jeigu vyras vykdytų savo svarbiausią paskirtį - savęs taisymą - ir tą patį atliktų savo šeimoje žmonos ir vaikų atžvilgiu, t. y. rūpintųsi dvasiniu ryšiu tarp savęs ir žmonos, tarp savęs, žmonos ir vaikų, tai moteris pagal jų abipusio ryšio dvasines šaknis nieko daugiau iš jo ir nereikalautų. Jos reikalavimai būtų minimalūs, nes būtent tokį ji norėtų matyti savo vyrą - tai nulemia jos dvasinis genas. Minimalus pragyvenimo aprūpinimas, nors oloje, - netgi jei tai būtų mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, - kad tik vyras patenkintų dvasiškai.

E. Litvaris: Kitaip tariant, jeigu vyras skatintų tam tikrą dvasinį šeimos tobulėjimą, suteiktų tam tikrą dvasinį tikslą...

M. Laitmanas: Ir minimalų uždarbį...

E. Litvaris: ...tai moters reikalavimai, nuolatinis spaudimas iš visų pusių: „duok!“ - iš esmės pasikeistų?

M. Laitmanas: Taip.

E. Litvaris: Taigi, vyrai! Turime vaistų!

M. Laitmanas: Vaistai labai paprasti: paimti knygutę ir išstudijuoti, kas yra vyras ir moteris dvasiniame pasaulyje ir tuo sekti. Garantuoju absoliutų supratimą, harmoniją bei mėgavimąsi šeimyniniu gyvenimu kiekvienam, bet kuriam - nuo prezidento iki paskutinio artojo.