M. Sanilevičius: Ar galima daryti abortus?

M. Laitmanas: Kam? Suteik gyvenimą, ir viskas.

E. Litvaris: Ar tai žmogžudystė?

M. Laitmanas: Kai kalbame apie sielą, abortu vadiname sielos vystymosi nutraukimą. Sielos! Tai baisus nusikaltimas, nes siela ir pasaulis netenka teisingos dalelės. Pasauliui jos truks. Šią netektį reikės kažkaip kompensuoti ir daugybė kitų sielų turės nuveikti didžiulį darbą. Kalbu tik apie sielas, sielų lygmenyje. O gyvūniniai kūnai neturi jokios reikšmės. Kadangi religijos painioja dvasinius ir materialius dalykus, aišku, jos yra prieš abortus. Joms kyla ir kitų problemų: kraujo perpylimas, organų, širdies persodinimas, nors tai jau leidžiama, greitai bus leidžiama persodinti ir smegenis, ir t. t. Žodžiu, žmonės jau ima suprasti, kad mūsų kūnas – tiesiog gyvūno kūnas, o siela egzistuoja ne šiame kūne. Žmogus su ja susijęs tam, kad ugdytų, taisytų. Štai apie ją ir kalbama. Jeigu tau siela duota, turi ją ugdyti, o ne žudyti.

M. Sanilevičius: Fizinis kūnas galėtų tapti žmogumi, kuriame vystytųsi siela, o būna sunaikintas. Tai tapatu savižudybei, kai žmogus atima iš savęs galimybę vystytis toliau.

M. Laitmanas: Žmogus pats iš savęs atima dvasinio tobulėjimo galimybę, nes baigia savo gyvenimą, nebenori kentėti, nenori suvokti, jog šios kančios jam duotos tam, kad tobulėtų dvasiškai. Tai žmogaus pasirinkimas ir todėl savižudybė yra nuodėmė, nusikaltimas. O jeigu vaisiui tai padaro kiti žmonės, iš esmės tai negali būti traktuojama kaip sielos vystymosi sulaikymas.

Šie klausimai labai sudėtingi. Negaliu į juos atsakyti vienareikšmiai ir nenoriu, kad iš to darytumėte prielaidas. Savo atsakymais noriu pabrėžti: tai, kas sakoma apie sielą, ne visada teisinga susieti su kūnu. Apie sielą galima tiksliai pasakyti: siela turime rūpintis, ją tobulinti, ir tai yra mūsų kelias, o apie kūną to vienareikšmiai pasakyti negalime. Būtent tai noriu pabrėžti.

E. Litvaris: Ar už abortus bus  baudžiama ir, jeigu taip, tai kurį – vyrą, moterį ar abu?

M. Laitmanas: Nebus baudžiamas nė vienas.

M. Sanilevičius: Dvasinis abortas – kas tai?

M. Laitmanas: Dvasinis abortas – kuomet žmogus atima iš savęs dvasinio vystymosi galimybę, sąmoningai to nenori.

M. Sanilevičius: Suprasdamas, kad eina dvasinio vystymosi keliu?

M. Laitmanas: Taip, suprasdamas! Žmogus, pradėjęs tobulėti dvasiškai, kaip sėklos lašas įsilieja į aukštesnę pakopą. Jis visiškai atsisako savęs  ir egzistuoja kaip užuomazga. Kai jis nesutinka su tokia savo būsena Aukštesniojo atžvilgiu, nesutinka toliau vystytis visiškai atsiduodamas Aukštesniajam, kad Aukštesnysis galėtų jį vystyti, – tai ir vadinama abortu.

E. Litvaris: Jeigu moteris neturi vaikų, ar tai reiškia, jog ji neatliko savo funkcijos šiame pasaulyje ir jos laukia bausmė?

M. Laitmanas: Jokiu būdu.

E. Litvaris: O jeigu ji savo valia nenori turėti vaikų (gali, bet nenori)? Juk daug moterų nenori tuoktis ir nenori gimdyti. Ar jos ko nors netenka?

M. Laitmanas: Nesijaudinkite: viskas, ko reikia, įvyks. Ne vienokiu keliu, tai kitokiu. Supraskite, mes su jumis nenagrinėjame visos bendros sistemos: kodėl jų norai tokie; kas joms davė tokį egoizmą; kodėl jos nusprendė, kad taip bus geriau, lengviau; ar bus iš to naudos, ar žalos, ar tai padės joms ir visiems kitiems atskleisti dar didesnį blogį ir t. t. Gali būti, kad taip jos smarkiai pagreitina visą blogio suvokimo procesą.

E. Litvaris: Savo ar bendrojo blogio?

M. Laitmanas: Ir savo, ir bendrojo. Ši tendencija naudinga, nes, kalbant apie bendrą tėkmę tobulėjimo link, ji tiesiog parodo, dar labiau apnuogina mūsų visuomenės blogį, jos trūkumus.

E. Litvaris: Mes suprantame, jog moters vaidmuo – gimdyti. Ar dėl jos nenoro gimdyti artėjame prie blogio, dar didesnio jo pasireiškimo?

M. Laitmanas: Aš taip nepasakyčiau. Apskritai nežiūriu į žmones, kol jie – tiesiog žmonės, tokie, kaip gyvūnai. Atkreipiu į juos dėmesį tik tuomet, kai jiems kyla klausimas apie valios laisvės realizavimą. Kai žmogus ima savęs klausti „Kodėl egzistuoju?“, iš šio klausimo turi išaugti jo dvasinė forma, siela. Tuomet jau galima apie jį kalbėti. O kol žmonės kapstosi materialiajame gyvenime, visiškai nesvarbu, kaip jie tai daro, svarbiausia, kad kuo greičiau pamatytų savo užsiėmimų menkumą.