E. Litvaris: Pakalbėkime apie motinystę. Pirmasis klausimas: „Kada po apvaisinimo vaisius įgyja sielą? Ar gali moteris, būdama nėščia, auklėti savo vaikelį ir dvasiškai?

M. Laitmanas: Siela atsiranda, išryškėja suaugusiam žmogui, kuris savęs klausia: „Kam egzistuoju?“ Šį klausimą diktuoja siela. Iš tiesų klausimas skamba taip: „Iš kur atsiradau? Kur mano šaknys?“ Šis klausimas gali kilti tik tam, kuris jau mąsto arba bent jau jaučiasi esąs žmogus. Toks klausimas mums kyla maždaug šeštaisiais - septintaisiais gyvenimo metais. Bet ne vaisiui.

Žmogus, pajutęs poreikį užduoti šį klausimą, vadinamas sėklos lašu. Šis klausimas – žmogaus vidinė esmė – iškilo ne savaime: jį sukėlė Aukštesniosios jėgos. Būtent šis klausimas vadinamas būsimo dvasingo žmogaus sėklos lašu. Dabar šiame gyvūno lygmens žmoguje gali pradėti augti dvasingas žmogus. Vis dėlto nuo šios akimirkos nuo paties žmogaus, nuo jo laisvos valios, jos realizavimo priklauso, ar jis taps dvasingas žmogus.

O motinoje augantis vaisius vystosi pagal natūralius dėsnius, taip pat, kaip gyvūnų pasaulyje. Jokios sielos šis vaisius neturi. Turi tik vitalinę jėgą, gyvūninę sielą, t. y. tą patį, kaip ir visi gyvūnai, ne kitaip. Žinoma, motinos savijauta, jos užsiėmimai turi didelės įtakos vaikeliui. Ar nėštumo laikotarpiu ji muzikuos, ar išgyvens baisius stresus, tai irgi atsilieps. Tai jos ir vaikelio bendra sistema. Aišku, kad tai nulems tam tikras pasekmes, bet su siela neturi nieko bendra.

Siela – tai, ką žmogus ugdo. Siela – noras pažinti, suvokti Aukštesnįjį egzistavimą, pasiekti šį lygmenį. Šis noras kyla suaugusiam žmogui, kuris turi galimybę ir yra pasirengęs jį realizuoti.

E. Litvaris: Kada vaisiuje įsikūnija gyvūninė siela?

M. Laitmanas: Gyvūninė siela egzistuoja gyvūniniame kūne. Ji neįsikūnija.

E. Litvaris: Mes kalbame apie vaisių.

M. Laitmanas: Jeigu ląstelė gauna vidinę programą daugintis, tai ir yra gyvūninė jėga, kuri ją palaiko, verčia daugintis, vykdyti gautąją programą. Tai ir yra gyvūninė siela. Kitaip tariant, gyvūninė siela – vidinė gyvo organizmo programa vystytis, palaikyti savo homeostazę ir t. t.

E. Litvaris: Nagrinėdami temą „Kūnas ir siela“ mes išsiaiškinome, kad yra kai kas, ką vadiname „Aš“. Tai yra kažkur išorėje. Kada šis „Aš“ patenka į vaisių? Ar jo gimimo akimirką, ar dar jam esant įsčiose?

M. Laitmanas: Šis „Aš“ gimsta palaipsniui (jeigu jūs apie tai kalbate). Ar kalbate apie gyvūninę būseną?

E. Litvaris: Taip.

M. Laitmanas: Jis gimsta palaipsniui.

E. Litvaris: Kada tai prasideda?

M. Laitmanas: Trečiąją apvaisinimo dieną, kai sėkla įsitvirtina gimdoje.

E. Litvaris: Vadinasi, motinos, kurios savo vaikams, augantiems pilve, skaito knygeles, elgiasi teisingai?

M. Laitmanas: Trečiąją dieną jau galima skaityti knygelę. Pirmosios keturiasdešimt dienų labai svarbios. Tuo metu vyksta pagrindinis visų bazinių savybių, būsimo žmogaus funkcijų formavimasis, t. y. kuriama būsimo žmogaus programa, savybės, charakteris.

E. Litvaris: Motina gali daryti tam įtaką?

M. Laitmanas: Negali. Motina gali sušvelninti tam tikrus neigiamus polinkius ir, atvirkščiai, kažkiek sustiprinti teigiamas paskatas. Yra daugybė įvairiausių duomenų, kuriuos aprašo kabala. Bet kalbama tik apie gyvūninį žmogaus gyvenimą, apie jo trumpalaikį gyvenimą. Nemanau, kad verta tik tuo užsiimti. Nes, kad ir kaip rūpintumėmės šiuo mažu žmogeliu, kad ir kiek mama ir aplinkiniai grotų jam gerą muziką, skaitytų įdomias knygas, maitintų pačiu sveikiausiu maistu, gero likimo jam gimus, netgi žemiško, jokiu būdu nepriviliosime.

Visa tai gerai, viso to reikia, bet saikingai, suprantant, kad iš tiesų kiekvieno žmogaus likimas priklauso tik nuo jo dvasinio kelio. Žmogus gali gražiai nugyventi gyvenimą, bet galiausiai rezultatas bus niekinis, t. y. tiesiog geras egzistavimas pagal formulę: jeigu jau gimei – gerai nugyvenk savo amžių, bet ne daugiau.