E. Litvaris: Ką Jūs turite mintyje sakydamas „Biblija“?

M. Laitmanas: Turiu mintyje Torą, Senąjį Testamentą. Ja remiasi judėjų, krikščionių, musulmonų civilizacijos.

Įsivaizduokite, kas būtų įvykę, jeigu žmonija nebūtų turėjusi šios knygos, kalbančios apie dvasinius pasaulius, jeigu ji nebūtų traktuojama taikant mūsų pasauliui? Žmonės būtų laukiniai. Mėgindami mūsų pasaulyje atvaizduoti tai, kas vyksta dvasiniame pasaulyje, jie išaukštino mūsų pasaulį, suteikė jam kilnumo, tam tikrų principų. Ir visa tai padaryta vien remiantis šia knyga, šiuo Testamentu.

Taigi negalima sakyti, kad šia prasme religijos padarė blogą darbą. Jos skatino žmonijos vystymąsi. Toks darbas buvo atliktas, nors ir ne visuomet teisingai ir gerai (inkvizicija, įvairiausi kraštutinumai, bet čia jau žmogiškų, egoistinių paskatų nuostoliai). Jeigu ne religijos, žmonės dar ir dabar gyventų medžiuose.

Iš kur atsirado visi idealai, visi reikalavimai žmogui? Šioje Knygoje matome pirmuosius juridinius žemės pardavimo ir pirkimo dokumentus. Visi perdavimai: palikimai, mainai, pirkimai, pardavimai, auklėjimas, kultūra, giesmės („Giesmių giesmė“) ir t. t. Viskas kyla iš ten. Pasaulyje nesukurta nieko, kas nebūtų paimta iš šios knygos.

Taigi būtų neteisinga sakyti, kad mūsų pasaulyje nereikia atkartoti dvasinio pasaulio. Jeigu manęs klausiate, ar už tai baudžiama, ar apdovanojama, tai, kaip jau minėjau, nei dvasinio apdovanojimo, nei dvasinės bausmės už tai nėra, nes bausmė ar apdovanojimas teikiami tik už sielos ugdymą. Kai žmogus turi valios laisvę, jį galima apdovanoti arba bausti, o šiuo atveju jis valios laisvės neturi. Jeigu pažiūrėtume į tai iš viršaus: daro abortą, nedaro, žudo, atlygina, – pamatytume, kad žmonės nelaisvi, jie taip elgiasi, nes taip privalo pasielgti.

E. Litvaris: Nepaisant vidinio pojūčio?

M. Laitmanas: Žmonės turi vidinį pojūtį, tariasi esą laisvi. Pavyzdžiui, mažas vaikas laksto po kambarį ir jam atrodo, kad jis vienas paliktas namuose ir dabar yra laisvas. O iš tiesų jis stebimas ir viskas sutvarkyta taip, kad jis sau nepakenktų arba ko nors išmoktų.

M. Sanilevičius: Jeigu mūsų pasaulio gyvūniniame lygmenyje laikysiuosi to, kas parašyta Toroje, netobulėsiu dvasiškai, už tai nebus nei apdovanojama, nei baudžiama, bet nėra ir nieko blogo, t. y. jeigu šiame pasaulyje laikausi įsakymų „Negeisk artimo moters“, „Nežudyk“, „Nevok“, juk tai gerai?

M. Laitmanas: Žinoma, gerai. Įsivaizduokite, jeigu šių įsakymų nebūtų, kas tada būtų – šlaistytųsi barbarai, jie žudytų, grobtų, prievartautų. Ir kas gi būtų pasaulyje? Tamsa. Jei nebūtų normalaus (vadinamojo „normalaus“) žmonių sambūvio, kas gi būtų? O juk tie įsakymai atsirado būtent iš ten.

Religijos ne šiaip sau sukūrė šiuos įsakymus. Dėl to jos ir egzistuoja. Žmonės tyčia taip sukurti, kad jiems būtų suteikta programa, kaip sąveikauti teisingai, palyginti su jų dabartiniais egoistiniais santykiais. Juk ištisos kartos auklėjamos pagal tuos pačius principus, žmonės įgauna vidinę programą. Susiformuoja vidiniai loginiai ryšiai, jau nebegalime mąstyti kitaip. Ši knyga mus tokius sukūrė, pagimdė. Jau gimstame suformuoti šios knygos ir nebegalime mąstyti kitaip. Mes šito netgi nesuvokiame.

Pradėjęs kopti į Aukštesnįjį pasaulį ir vaduotis iš stereotipų imi suprasti, kaip viena knyga sutvarkė šį pasaulį. Kaip per tūkstančius metų ji kryptingai paveikė žmoniją, jos mentalitetą, pojūčius, supratimą, ryšius, sprendimus. Ji tiesiog mus sukūrė. Ir visa tai padarė religija.

Nors kabala ir religija nėra vienas ir tas pats – jos yra priešingos, bet reikia pripažinti tai, ką padarė religija. Iš aukščiau užprogramuota taip, kad, kol žmonės yra izoliuoti nuo Aukštesniojo pasaulio, religija turi juos organizuoti ir stumti pirmyn.

M. Sanilevičius: Nubrėžti rėmus?

M. Laitmanas: Ne, šie rėmai vidiniai. Mūsų ryšiai – smegenyse. Apibrėžimai, jausmai, suvokimas jau suformuoti pagal tai, kaip aiškinama šioje knygoje. Mes netgi neįsivaizduojame, kaip kitaip galima būtų sutvarkyti. Kitaip tariant, Biblija yra suteikta mūsų pasauliui, prijungta prie žmogaus kaip vidinė kompiuterio programa, kuri mus tokius padarė. Mes negalime to išvengti.

M. Sanilevičius: O tie žmonės, kurie pagal šią knygą negyvena?

M. Laitmanas: Iš tiesų jie negyvena, jie lieka tame pačiame lygmenyje, kuriame egzistavo anksčiau, – t. y. jokio gyvenimo.

M. Sanilevičius: O Kinijos filosofija, kultūra?

M. Laitmanas: Nėra jokios filosofijos, mums taip atrodo iš tolo. Pažvelgę giliau pamatysite, kad nei budizmas, nei Senovės Kinija, nei Senovės Japonija nesukūrė nieko, kas išeitų už gyvūninio kūno ribų, o tik kvėpavimo ir visokiausių kitokių pratimų, ir tiek.