Aš tikiuosi, kad šių užsiėmimų metu galėsiu pateikti jums trumpą kabalos mokslo apžvalgą. Kursas yra trumpas, analogiškų kursų praktiškai nėra. Jis numato, kad, gavęs minimalias žinias, kiekvienas toliau galės gilintis pats. O jeigu kas nors panorės tęsti savo dvasinius suvokimus ir praktiškai įeiti į dvasinį pasaulį, jis pratęs savo studijas jau mūsų pagrindinėje grupėje. Aš trumpai ir kiek galima glaustai aiškinsiu procesą, vykstantį dvasiniuose pasauliuose. Pageidautina, kad užsirašinėtumėte, darytumėte brėžinius, tokių brėžinių niekur nėra.
Viską apie dvasinius pasaulius mes sužinome iš žmonių, kurie asmeniškai patyrė dvasinio pasaulio pojūtį ir aprašė jo sandarą bei struktūrą savo knygose, o taip pat pateikė dvasinio pasaulio suvokimo metodus būdami šiame pasaulyje, t.y. būdami vienu metu dviejuose pasauliuose. Pagal jų metodiką mes, gyvendami šiame pasaulyje, galime, kaip ir jie, išeiti į dvasinį pasaulį. Tada įgysime visišką žinojimą, visa apimantį tobulumo pojūtį, kūrimo tikslo ir savęs suvokimą.
Mūsų kursas remiasi trimis šaltiniais: kabalisto Šimono bar Johajaus knyga „Zohar“, parašyta 4-jame mūsų eros amžiuje, kabalisto Ari, gyvenusio 16-ame amžiuje Cfate ir Jehudžio Ašlago (Baal Sulamo), gyvenusio 20-ojo amžiaus viduryje, rašiniais. Šie trys kabalistai turėjo vieną sielą, kuri paeiliui persikūnijo iš vieno kūno į kitą tam, kad kaskart pasiūlytų naują aukštesniojo pasaulio įsisavinimo metodiką, palengvintų kabalos studijavimą kitai kartai.
Žinoma, didžiausią suvokimą ši siela įsikūnijusi paskutinįjį kartą pasiekė Jehudžio Ašlago, Baal Sulamo, gyvenime. Šį kartą siela, nusileidusi į mūsų pasaulį, pasiekė tokį suvokimo lygį, kad išsamiai paaiškino dvasinių pasaulių sandarą, pradedant pačia aukščiausia jų būsena, nuo pirmojo kūrinio atsiradimo iki galutinio pasaulio išsitaisymo.
Jehudis Ašlagas aiškina, kad iš Kūrėjo išėjo šviesa – taip vadinamas noras sukurti kūrinius ir suteikti jiems malonumą. Ši stadija vadinama nuline (šoreš) arba keter.
Paskui ši išeinanti iš Kūrėjo šviesa sukuria indą, kuris visiškai atitinka ją savo troškimais gauti malonumą, ir visiškai užpildo jį, suteikia malonumą. Ši stadija vadinama pirmąja (alef) arba chochma.
Šviesos savybė – atiduoti, suteikti malonumą, indo savybė – gauti, jausti malonumą. Bet kai šviesa įeina į indą, ji ima perduoti jam savo savybes, ir indas jau nori atiduoti, o ne gauti kaip ankščiau. Stadija, kai indas nori būti panašus į šviesą, nori atiduoti ar bent jau negauti, nes neturi ko atiduoti, vadinama antrąja stadija (bėt) arba bina.
Kai indas ištuštėja, lieka be šviesos, jis pradeda svarstyti, kad šviesos tikslas buvo sukurti jį ir duoti jam malonumą. O jausti malonumą indas gali tik tada, kai gauna nors dalį šviesos. Todėl atsiranda kita stadija – troškimas gauti, sakykim, 10% šviesos, malonumo, bet gauti dėl Kūrėjo, o viso kito negauti. Tokia mišri stadija vadinama trečiąja (gimel) arba zeir anpin (mažasis veidas).
Tačiau jau būdamas tokioje būsenoje, kurią sudaro dvi priešingos, indas, troškimas, suvokia, kad gauti jam yra geriau, natūraliau negu atiduoti, negauti. Jame vėl atgimsta prigimtinė savybė gauti ir jausti malonumą. Šviesa chasadim, užpildydama tik 10% indo tūrio, negali perduoti jam savo savybių atiduoti, todėl pirminė savybė gauti persveria išorinius pirmapradžio troškimo jausti malonumą pasikeitimus.
To pasekmė: indas nusprendžia, kad reikia 100% prisipildyti malonumu, gauti visą šviesą. Ši stadija vadinama ketvirtąja (dalet) arba malchut. Toks visiškai šviesos pripildytas indas vadinamas tikruoju kūriniu todėl, kad jo troškimai kyla iš jo paties, o stadijos alef indas neturėjo savo troškimų ir buvo pripildytas šviesa pačios šviesos, Kūrėjo noru.
Tik ketvirtoje stadijoje pats kūrinys iš tikrųjų pasirenka gauti šviesą – gauti tai, kas išeina iš paties Kūrėjo. Šis pirmasis troškimas – gauti malonumą nuo šviesos – atsiranda paties kūrinio viduje.
Stadijos: chochma, bina, zeir anpin ir malchut vadinamos keturiomis šviesos keter pasklidimo iš Kūrėjo stadijomis, jų tikslas – sukurti troškimą gauti arba tikrąjį kūrinį.
Nieko nėra pasaulyje, išskyrus Kūrėjo norą suteikti malonumą ir kūrinio norą patirti malonumą. Tai apima visą ką. Viskas, ką mes besakytume apie kūrinį jo visose skirtingose vystymosi stadijose: negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija, žmogus – visa kas trokšta gauti kažkokią šviesos dalelę, trokšta malonumo.
Kūrėjas sukūrė kūrinį tam, kad jis, gavęs šviesą, patirtų malonumą, bet neegoistiškai, o visiškai tobulai. Visiškai tobulai reiškia gauti malonumą neribotai. Mes neįsivaizduojame, ką tai reiškia. Jei šviesa įeina į indą ir visiškai pripildo jį, indas daugiau nieko nebenori gauti, šviesa užgniaužia troškimą, o išnykus troškimui, dingsta malonumas.
Gauti neribotai galima tik tuo atveju, kai imi ne dėl savęs, o mėgaujiesi dėl duodančiojo. Tada šviesa, įeinanti į indą, neanuliuoja troškimo jausti malonumą. Iš savo patirties mes žinome, kad net tada, kai esame labai alkani, pradėję valgyti, po kurio laiko numalšiname alkį ir nebenorime nieko, kad ir kaip skanu tai bebūtų.
Malonumas realiai patiriamas tik ties paties malonumo ir troškimo jausti malonumą riba. Bet kai tik malonumas įeina į troškimą ir pradeda jį pildyti, troškimas palaipsniui nyksta. O jeigu malonumas yra didesnis už patį troškimą, jis sukelia net pasibjaurėjimą.
Kaip gi padaryti malonumą tobulu ir neribotu? Šiuo tikslu Kūrėjas sumanė ypatingą modelį. Jo esmė yra ta, kad jeigu patiri malonumą ne dėl to, kad gauni sau, o dėl to, kad suteiki malonumą kitam, jis yra neribotas, nes priklauso nuo to, kiek ir kam aš dar galiu suteikti malonumo, ir kuo didesnis yra tas skaičius, tuo daugiau malonumo aš jaučiu. Tokia būsena pagimdo amžiną egzistavimą, tobulumą ir priklauso jau Kūrėjo savybėms. Kūrėjas nori, kad visi kūriniai pasiektų būtent šią būseną.
Jeigu kūrinys trokšta tik gauti, jis natūraliai yra užsisklendusioje būsenoje ir jaučia tik tai, kas yra jo paties viduje. O jeigu jis jaustų dar ir tai, kaip mėgaujasi Kūrėjas dėl to, kad kūrinys jaučia malonumą, kūrinys mėgautųsi neribotai, panašiai kaip motina, atiduodanti vaikui.
Pats optimaliausias modelis yra tobulumas. Šviesa turi savyje daugiau nei paprastą malonumą. Tai amžino pažinimo, amžino egzistavimo, amžino savęs suvokimo, savianalizės malonumas. Tai amžinybės, tobulumo ir malonumo jautimas visose koordinatėse. Idealus modelis yra tas, kad Kūrėjas duoda kūriniui šviesą. Kūrinys iškelia sąlygą, jog sutinka gauti šviesą, bet tokiu būdu suteiks malonumą Kūrėjui. Skirtingai nuo tiesioginės Kūrėjo šviesos toks modelis vadinamas grįžtamąja, atspindėta šviesa.
Tokiam modeliui realizuoti pirmiausiai turi būti troškimas, prie kūrinio pritraukiantis tiesioginę šviesą. Paskui šios šviesos kelyje kūrinys stato ekraną, trukdantį malonumui prasiskverbti dėl paties kūrinio mėgavimosi, ir tarytum sako, kad gali įsileisti malonumą į vidų, bet tik atitinkamai grąžindamas jį Kūrėjui. Tada kūrinys tampa visiškai panašus į Kūrėją. Įvyksta toks pasikeitimas: Kūrėjas suteikia malonumą kūriniui, kūrinys sutinka jį priimti, bet tik tuo atveju, jei šitaip suteiks malonumą Kūrėjui.
Baal Sulamas pateikia paprastą ir amžiną pavyzdį, kaip svečias ateina pas šeimininką. Šeimininkas išdėlioja prieš jį vaišes ir kviečia prie stalo. Svečias atsisėda prie stalo, bet kuklinasi valgyti, pirmiausia dėl to, kad nenori jaustis gaunančiuoju, antra vertus, tiksliai nežino, ar nuoširdžiai šeimininkas nori jį pavaišinti. Svečias gėdijasi to, kad jis yra gaunantysis, o šeimininkas duodantysis. Todėl svečias apskritai atsisako vaišių, kad sužinotų tikrąjį šeimininko norą.
Jeigu šeimininkas pradeda įkalbinėti svečią paragauti vaišių, sakydamas, kad jam bus malonu, parodydamas nuoširdų norą pavaišinti svečią, svečias, po kelių atsisakymų įsitikinęs šimtu procentų, kad valgydamas suteiks šeimininkui malonumą, pradeda valgyti, jausdamasis jau nebegaunančiuoju, o duodančiuoju – suteikiančiu malonumą šeimininkui.
Taigi jie pasikeičia vietomis. Nepaisant to, kad visas vaišes paruošė šeimininkas savo namuose ir išdėliojo jas ant savo stalo, jis supranta, kad jo noras suteikti svečiui malonumą priklauso tik nuo paties svečio, šio reikalo sėkmė yra svečio rankose ir svečias gali valdyti padėtį.
Kūrėjas specialiai sukūrė kūrinį taip, kad jis, veikiamas šviesos, pradeda gėdytis gauti ir panaudodamas pasirinkimo teisę, valios laisvę pats pasiekia būseną, kai nori gauti malonumą, bet ne dėl savęs, o kad suteiktų malonumą Kūrėjui. Šiuo atveju kūrinys pakyla į Kūrėjo lygį, malchut pakyla į keter lygį ir turi Kūrėjo savybes.
Šių savybių, pojūčių net neįmanoma aprašyti mūsų pasaulyje, mes šio reiškinio negalime suprasti. Išėjimas į dvasinį pasaulį bent viena panašumo į Kūrėją pakopa jau prilygsta amžinybei, absoliučiam malonumui ir suvokimui, o apie paskutiniąją pakopą mūsų pasaulyje ir mūsų kalba nieko negalime pasakyti.
Kabalos mokslas studijuoja kūrinio vystymosi kelią. Kabala kalba apie tai, kokį kelią turi nueiti mūsų pasaulis, visi pasauliai, kad, palaipsniui tobulindamiesi, pasiektų Kūrėjo lygį, amžiną, tobulą būseną. Ir visa tai turime atlikti būdami mūsų pasaulyje, mūsų kūne, mūsų žemiškoje būtyje.
Šią tobulą būseną pasiekė kabalistai, kurie aprašė ją mums, ir ją turi pasiekti absoliučiai visos sielos, kiekviena savo laiku. Kol paskutinė siela nenueis šio kelio, tol egzistuos sielų grįžimas, nusileidimas į mūsų pasaulį, kuriame tik ir įmanoma taisytis, kad paskui būtų išeita į dvasinį pasaulį ir pagaliau pasiekta nulinė stadija keter.
Buvo klausimas, ar įmanoma visa tai pasiekti tik viename gyvenime? – Ne, neįmanoma. Žmogui gimstant, į jį įsikūnija siela, kuri jau buvo šiame pasaulyje, perėjo tam tikras savo išsitaisymo stadijas, jau turi tam tikrą patirtį. Todėl šiandien žmonės yra daug protingesni, turi didesnį patyrimą. Jie daugiau pasiruošę šių dienų techninės ir kultūrinės pažangos sąlygoms, įvairiems pasikeitimams visuomenėje.
Mūsų kartos žmonių noras studijuoti kabalą vis labiau įgauna masinį pobūdį. Jų sielos ankstesniuose gyvenimuose sukaupė tokį patyrimą, tokius suvokimus, kad dvidešimties – dvidešimt penkerių metų žmogus jau nebegali gyventi be dvasinio suvokimo. Tuo tarpu anksčiau tik vienetai iš milijonų jautė menką dvasinį poreikį.
Po kelerių metų jau per vieną gyvenimą, net ne visą, galima bus pasiekti dvasinę būseną. Tai yra kūrimo tikslas ir sumanyta iš anksto. Mes visi esame tos pačios malchut dalelės ir turime griežtai apibrėžtą savybę ir paskirtį šiame pasaulyje. Keisdama savo savybę veikiant įvairiems mūsų pasaulio faktoriams ir studijuodama kabalą pagal tam tikrą sistemą kiekviena tokia dalelė pasiekia savo išsitaisymą, savo aukščiausiąją būseną.
Kiekvienos dalelės kelias nurodytas iš aukščiau ir nulemtas. Visi mes gimstame su tam tikra siela, su tam tikromis savybėmis. Niekas iš mūsų iš anksto nepasirinko sau sielos. Natūralu, kad ir kiekvieno kelias yra nulemtas iš anksto. Kas gi mums lieka? Kur pasirinkimo laisvė? Kodėl gi mes vis dėlto esame protingos būtybės, o ne paprasčiausi mechaniniai objektai, su kuriais atliekami kažkokie veiksmai? Kuo gi Kūrėjas mūsų atžvilgiu truputį atsiribojo ir leido mums pasireikšti? – Tik vienu, bet pačiu svarbiausiu dalyku: kad žmogus pats panorėtų eiti tobulėjimo ir pakilimo keliu ir galėtų pats save pastūmėti tokiu greičiu, kokiu jis sukelia savyje šią troškimo jėgą.
Mes esame pačiame pradiniame taške ir privalome prieiti galutinį tašką. Čia mes neturime jokios valios laisvės. Neturime valios laisvės ir kelyje, kiekvienas mūsų privalo pereiti visas stadijas ir pojūčius, palaipsniui patirti visus juos savyje, išgyventi, pajausti visa, kas praeita.
Laisvė – sutikti su viskuo, kas atsitinka kelyje, pateisinti kiekvieną etapą ir pasirinkti išsitaisymo ir susiliejimo su Kūrėju maksimalų greitį. Tai yra vienintelis dalykas, kuris priklauso nuo paties žmogaus, ir kūrimo esmė pasireiškia tuo, kad kūrinys turi savarankiškai panorėti greičiau išsivaduoti iš būsenos, kurioje jis buvo tuo momentu, kai jį sukūrė Kūrėjas, pasikeisti kokybiškai ir galutiniame taške susilieti su Kūrėju.
Tiek, kiek žmoguje pasireiškia šis noras, jis gali vadintis žmogumi, o kitaip jis yra beveidė būtybė. Kabala – vienintelis mokslas, ugdantis žmoguje savarankišką, individualią, laisvą asmenybę.
Keturios kli sukūrimo stadijos skiriasi tarpusavyje malonumų troškimu (avijut – storis). Nulinėje stadijoje ir stadijoje alef šio troškimo apskritai nėra. Kuo labiau kūrinys tolsta nuo Kūrėjo, tuo didesnis jo malonumų troškimas, tuo jis grubesnis, egoistiškesnis, tuo labiau jis trokšta gauti.
Ketvirtoji stadija, malchut, visiškai egoistiška, ir šis troškimas kyla iš jos sprendimo. Kiekviena iš keturių stadijų yra įjungta į kitas: keter yra stadijoje chochma, jos abi – stadijoje bina, visos trys – stadijoje zeir anpin, malchut jungia visas keturias stadijas. Kiekviena ankstesnė stadija paremia kitą ir aprūpina jos egzistavimą.
Ketvirtoji stadija gavo visą šviesą, kuri ją visiškai pripildė. O mes žinome, kai šviesa visiškai pripildo indą malonumu (juolab, kad indas pats to nori ir paprasčiausiai įtraukia šviesą), indas palaipsniui gauna iš jos ir josios savybę atiduoti. Ir tada malchut pradeda jausti, kad jos savybė yra visiškai priešinga šviesos savybei. Ji jaučia savo egoizmą, palyginti su duodančiuoju, ir tai sukelia jai tokį gėdos jausmą, kad ji nustoja gauti šviesą ir lieka tuščia.
Šviesos išstūmimas iš malchut vadinamas pirmuoju susitraukimu (cimcum alef). Likusi tuščia malchut lyg pasiekia pusiausvyros su Kūrėju stadiją: jie abu nieko negauna ir nieko neduoda, nesuteikdami vienas kitam jokio malonumo. Bet kaipgi vis dėlto padaryti malchut lygia Kūrėjui?
Lygiai taip, kaip buvo svečio ir šeimininko pavyzdyje. Malchut atstumia visą ateinančią šviesą, o paskui kelia sąlygą, kad priims tam tikrą šviesos dalį į vidų, bet ne dėl savo malonumo, o dėl to, kad nori suteikti malonumą Kūrėjui, žinodama, jog jis nori, kad ji jaustų malonumą. Todėl toks gavimas jau yra tolygus davimui, ir ji iš gaunančiosios virsta duodančiąja.
Matome, kad atsirastų tikrasis troškimas, šviesa turi pereiti keturias stadijas. Analogiškas veiksmas vyksta ir su bet kokiu mūsų troškimu. Iki pasireikšdamas mumyse jis pereina visas šviesos, išėjusios iš Kūrėjo, vystymosi stadijas, kol pagaliau mes jį jaučiame. Be šviesos negali atsirasti troškimas. Šviesa pirminė, o troškimas antrinis.
Panagrinėsime kūrinio, kuris susidarė ketvirtoje stadijoje, struktūrą (žr. piešinį). Šviesa, kuri išeina iš Kūrėjo, vadinama tiesiogine (or jašar), šviesa, kurią malchut atstumia, vadinama atspindėta (or chozer), šviesos dalis, įeinanti į indą, vadinama vidine šviesa (or pnimi).
Svečias, sėdintis prie vaišių stalo prieš šeimininką, atsisakęs visų vaišių, vėliau nusprendžia suvalgyti truputį, bet jau dėl šeimininko, nors akimis pasirengęs praryti viską. Taigi čia reikia panaudoti savo egoistinius troškimus, bet su altruistiniais ketinimais. Kai svečias pradeda svarstyti, jis supranta, kad dėl šeimininko jis negali priimti visų pietų, o tik nedidelę jų dalį.
Todėl kūrinys po susitraukimo gali altruistiškai priimti tik nedidelį šviesos procentą, tarkime, 20%, o likusius 80% atstumia. Kūrinio dalis, kurioje yra sprendžiama, kiek šviesos įeis į vidų dėl Kūrėjo, vadinama galva (roš). Dalis, kuri gauna šviesą, vadinama vidine dalimi (guf), o ta kūrinio dalis, kuri lieka tuščia, yra vadinama galine (sof), ten kūrinys riboja, baigia šviesos gavimą.
Kaip matome, kūrinio dalys vadinamos analogiškai mūsų kūno dalims. Dvasiniame pasaulyje neegzistuoja jokių pavadinimų, skaitmenų, etikečių. Naudotis žodžiais yra paprasčiau. Kabalistai pasirinko labai paprastą kalbą: kadangi viskas, kas egzistuoja mūsų pasaulyje, atsiranda iš dvasinio pasaulio tiesioginiais ryšiais iš viršaus į apačią, nuo kiekvieno dvasinio objekto į mūsų pasaulio objektą, o viskas mūsų pasaulyje turi savo vardą, tai imamas mūsų pasaulio vardas ir juo vadinamas dvasinis objektas, kuris jį pagimdė.
Tarkime, mūsų pasaulyje yra akmuo, reiškia dvasiniame pasaulyje yra jėga, kuri šį akmenį pagimdė, ir mes ją taip pat pavadinsime akmeniu. Skirtumas tik toks, kad dvasinis „akmuo“ – tam tikrų savybių dvasinė šaknis, kurią mūsų materialiajame pasaulyje atitinka šaka vardu akmuo.
Tokiu būdu susikūrė dvasinė kalba, kuria kalbėdami mes, tardami mūsų pasaulio vardus, pavadinimus, veiksmus, turime galvoje dvasinio pasaulio objektus ir veiksmus. Šia kalba yra parašytos visos šventos knygos. Nei Toroje, nei Talmude, nei kitose panašiose knygose nėra pasakyta nė vieno žodžio apie mūsų pasaulį, nors visos jos parašytos mūsų pasaulio kalba. Kiekvieną kartą, kai yra kalbama apie mūsų pasaulio objektą, yra menamas atitinkamas dvasinio pasaulio objektas.
Todėl tą dvasinę dalį, kuri yra atsakinga už analizę, apskaičiavimą, pavadinsime galva (roš), o ta ekrano dalis, kuri yra virš malchut ir praleidžia šviesą į vidų, vadinama burna (pe). Dalis, į kurią įeina šviesa, vadinama vidine (guf). Linija, kuri riboja šviesos gavimą, vadinama bamba (tabur). Galinė dalis, kuri lieka be šviesos, vadinama galūne (sijum). O visas šis objektas – kūrinys, siela, malchut.
Toliau pamatysime, kaip šis objektas įgaus rankas, kojas, visas stuburo dalis, gyslas, raumenis ir t.t. Po to susipažinsime, iš kur šiame objekte atsiranda tam tikros jėgos, į ką jos yra nukreiptos ir kaip jos vėliau pagimdo dvasinius objektus, pasaulius ir viską, kas juose yra. Paskutinis, baigiamasis visos struktūros sudarymo etapas – mūsų pasaulis su viskuo, kas jame yra.
Taigi gavęs į toch 20% šviesos, parcufas pradėjo jausti supančios šviesos, or makif, spaudimą iš išorės, kuri tarsi sako, kaip malonu priimti dalį šviesos, o kiek malonumų dar yra išorėje, pamėgink, priimk dar. Visi mes žinome, kad geriau iš viso nepatirti malonumo negu patirti truputį. Jis pradeda spausti iš vidaus ir iš išorės, ir atsispirti yra daug sunkiau.
Parcufas ilgai galėjo būti tokioje būsenoje, kai jis nepriimdavo nieko, o dabar ir vidinis, ir išorinis malonumai spaudžia jį. Jei jis priimtų į vidų dar šviesos, tai būtų jau dėl savo malonumo, nes pasipriešinimo egoizmui jėga yra tik 20%. Su šituo parcufas nesutinka. Jis ne tam padarė pirmą susitraukimą. Šį kelią jis iš karto atmeta. Lieka tik vienas variantas: išstumti iš savęs šviesą ir grįžti į pirminę būseną iki šviesos gavimo. Tą jis ir padaro.
Šviesų or pnimi ir or makif vienalaikis spaudimas į taburą vadinamas „bituš (smūgis) pnim u makif“. Kaip vyksta šviesos (šiuo atveju 20%) įėjimas į gufą? Tai reiškia, kad ekranas, kuris anksčiau buvo pe de roš lygyje (dalelė „de“ reiškia priklausymą, pavyzdžiui, pe de roš reiškia galvos burna), spaudžiamas šviesos, nusileidžia 20% žemiau pe į gufą iki linijos tabur.
O kai vyksta šviesos išstūmimas iš gufo į viršų, ekranas palaipsniui iš apačios nuo taburo pakyla į pe de roš, tarsi išstumdamas šviesą iš gufo. Parcufas, iki gaudamas šviesą į gufą, galvoje turėjo informaciją, kokia yra ši šviesa, koks malonumas joje yra, koks yra parcufo troškimas, kokia yra pasipriešinimo malonumui jėga.
Ši informacija, o taip pat ta, kuri liko nuo būsenos, kai parcufas buvo visiškai pripildytas šviesos Ein Sof pasaulyje, bei informacija apie būseną po šviesos susitraukimo kaupiama parcufe kaip tam tikra praeities atmintis, savotiškas įrašas, vadinamas rešimo.
Kas apskritai egzistuoja dvasiniame pasaulyje? Tik du duomenys: troškimas jausti malonumą ir malonumas, kuris gali jį pripildyti. Troškimas vadinamas avijut (informacija apie patį troškimą parcufe), o malonumas (itlabšut) – informacija apie šviesą, kurią tarsi apsivelka kli. Arba galima pasakyti, jog egzistuoja tik Kūrėjas ir kūrinys.
Taigi iš ankstesnės būsenos visada lieka rešimo apie itlabšut ir rešimo apie avijut. Šių dviejų parametrų visiškai pakanka parcufo praeities būsenai charakterizuoti. Bet koks parcufas po šviesos išstūmimo tiksliai žino, kokia buvo jo būsena, kai šviesa buvo jo gufe, jis jau turi patirtį, kaip elgtis toliau, kokį apskaičiavimą padaryti.
Dabar parcufas supranta, kad 20% šviesos jis negali išlaikyti, jis nusprendžia pamėginti 15%, taip pat dėl Kūrėjo. Tam jis turi nusileisti žemiau, t.y. jo galvos ir jo pe lygis bus žemiau pirmesnio parcufo lygio. Šviesa, ateinanti prie ekrano, yra atstumiama, o į vidų įeina, tarkim, 15%.
Kaip pažymėsime itlabšut ir avijut? Atskaita daroma nuo Ein Sof pasaulio, kai malchut (avijut dalet) buvo visiškai pripildyta visų rūšių ją atitinkančios šviesos (itlabšut dalet), t.y. šios malchut (pripildytos šviesos) charakteristika buvo dalet de dalet (malchut de malchut).
Kitas parcufas jau turi informaciją, kad gali pripildyti savo šviesa tik avijut-troškimą gimel. Ir t.t. Kiekvienas kitas parcufas vis labiau ir labiau mažina savo galimybes dėl Kūrėjo pripildyti šviesa savo gufą. Iš viso tokių parcufim iš viršaus į apačią yra 25. Kai susidarys paskutinis iš jų, jo apatinė dalis pereis skiriamąją liniją, užkardą (machsomą) tarp dvasinio pasaulio ir mūsų, ir švies mūsų pasaulyje. Mūsų pasaulis yra tokia malchut būsena, kuriai esant, malchut visai neturi virš savęs antiegoistinio ekrano.
