Klausimas: Kaip galime panaudoti kabalos žinias, kad darytume įtaką savo gyvenimui?

Atsakymas: Pirma reikia suprasti, kas yra jūsų gyvenimas, kokia jo prasmė, kam jis yra duotas, kuo prasideda ir kuo baigiasi? O paskui susieti jį su kabala. Kabala kalba, jog Kūrėjas sukūrė visus pasaulius vienu metu, įskaitant ir mūsų pasaulį. Kabala yra tam, kad žmogus panaudotų ją šiame pasaulyje.

Kūrėjas sukūrė žmogų tam, kad jis jaustų begalinį, absoliutų malonumą. Kad pasiektų tokią būseną, žmogus turi žinoti, kaip funkcionuoja visa pasaulių sistema, žinoti jos dėsnius. Šio pasaulio dėsniai kyla iš dvasinio pasaulio, kur mes būname prieš užgimdami čia ir po to, kai iš čia išeiname. Mums yra svarbi tik ta atkarpa, kai būname savo fiziniame kūne. O kaip ją pragyventi gali išmokyti kabala. Kabala sako, kaip maksimaliai panaudoti viską, kas mums atsitinka šiame gyvenime. Žmogus privalo žinoti viską ir absoliučiai viską panaudoti, kad pakiltų.

Reikia suprasti visą mūsų pasaulio prigimtį: negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją, žmogų, suprasti tą sielą, kuri nusileidžia į mus, pagal kokius dėsnius ji vystosi. Šiame gyvenime žmogus turi pagal dvasinių pakopų vystymosi dėsnius pasiekti pačią aukščiausią pakopą. Jam bus suteikta daug galimybių, jeigu ne dabar, tai kitą kartą, ir dar daug kartų. Kol pasieks reikiamą būseną.

Kabala padeda pagreitinti šį kelią. Kūrėjas sukūrė labai įdomią formulę: arba vieną kartą jūs patys, nelaukdami kančių, pradedate klausti savęs, kam jūs gyvenate šiame pasaulyje, arba Jis sukelia jums tokias kančias, po kurių jūs būsite priversti šito savęs paklausti. Kitaip sakant, ar jūs savu noru žengiate į tikslą ar per prievartą. Kabala siūlo mums savanorišką, optimaliausią kelią tam, kad žengtume juo, jausdami malonumą.

Ar gali kabala padėti išmokėti paskolas butui, biznio sėkmei, šeimyninei laimei ir t.t. Vienareikšmiai negalima atsakyti į šį klausimą. Kabala moko, kaip optimaliausiai panaudoti visą šį pasaulį tam tikslui, į kurį visais šiais nemalonumais stumia mus Kūrėjas. Kabala aiškina, su kokiu dvasiniu bagažu žmogus turi išeiti iš šio gyvenimo, ne kaip išspręsti savo problemas, o kaip su šiomis problemomis išspręsti būtent tą problemą, dėl kurios sprendimo visos gyvenimiškos problemos mums siunčiamos. Kančios būtent tam ir duodamos, kad jos priverstų dvasiškai pakilti.

Kai žmogus suvokia visus pasaulių dėsnius, jis žino, kas ir dėl ko ateina jam iš aukščiau, kokiu būdu maksimaliai panaudoti tai, ką jam siunčia Kūrėjas, kaip teisingai elgtis. Mes gi iš esmės nesuprantame, ką daryti, kai užgriūna nemalonumai, kur bėgti, į ką kreiptis. Spręsdami savo gyvenimiškas problemas įprastai, nesusimąstydami, tarytum bėgame nuo nemalonumų, ir, kadangi neiname į tikslą, gauname naujas problemas. Juk jos išnyks tik tada, kai atliks savo vaidmenį: pastūmės mus į gyvenimo tikslą.

Žinodami dvasinius dėsnius matome visas priežastis ir pasekmes, lyg iš viršaus žiūrime į viską, kas atsitinka, matome visus sąryšius. Tada kiekvienas mūsų poelgis tampa prasmingas ir gyvenimas užpildomas visiškai kita savybe, neatrodo toks beviltiškas. Mes sujungiame į vieną mūsų būsenas iki atsiradimo šiame gyvenime, egzistavimo žemėje laikotarpį ir išėjimą iš jo. Tai yra visiškai kitas egzistavimo lygis.

Mūsų laikais daugeliui kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, apie tai, kas yra aukščiau mūsų. To priežastis yra ankstesnė patirtis, sukaupta kaip sielų nusileidimo į mūsų pasaulį rezultatas.

Kūrėjas sukūrė kančias, kad žmogus susimąstytų dėl šių kančių prasmės, iš kur jos ateina. Tokiu būdu žmogus tarytum mintyse kreipiasi į Kūrėją, dar to nesuprasdamas. Kūrėjas laukia mūsų noro užmegzti ryšį su Juo. Tačiau, kai žmogus ima į rankas knygą, jis, nelaukdamas, kol kančios pastūmės, gali mokymusi pats judėti į priekį.

Tada šias kančias jis patiria kaip malonumą, žengdamas greičiau už jas ir suprasdamas kam jos ir iš kur. O Kūrėjas iš kančių šaltinio virsta malonumų šaltiniu. Nuo mūsų priklauso greitis, kuriuo mes galime žengti pirmyn. Čia ir yra pasirinkimo teisė, valios laisvė.

Kūrėjas sukūrė malonumą dėl mūsų, bet, kad teisingai juo pasinaudotume, Jis mus ragina. Neturimų malonumų siekimas sukelia mums kančias. Kad pasiektume malonumus, mes pasirengę bėgti bet kur. Kitaip sakant, kančia vadinamas prisipildymo nebuvimas. Bet joks malonumų vaikymasis neatves į gerą, nes vos tik mes kažką pasiekiame, malonumas nustoja būti įdomus, ir mes vėl ieškome kito.

Malonumas išnyksta jį gaunant. Niekada kančia neprisipildys malonumo. Malonumas jaučiamas tik pereinant nuo kančios prie malonumo, tik pirmuoju pojūčiu. Prisipildydamas toliau aš vis labiau slopinu malonumą.

Toks prisipildymo metodas yra ydingas ir netinkamas. Kad malonumas būtų amžinas, reikia išmokti teikti malonumą kitam. Žinodami, jog Kūrėjas nori, kad mes jaustume malonumą, turime priimti jį tik tam, kad suteiktume malonumą Jam, o ne dėl to, kad norime malonumo sau.

Apie tai sunku ir neįmanoma dabar šnekėti, nėra žodžių paaiškinti. Tik kada Kūrėjas atsiveria žmogui, žmogus gauna supratimą. Žmogus pradeda jausti Kūrėją po to, kai pereina machsomą tarp mūsų pasaulio ir dvasinio, t.y. dar prieš 6000 pakopų iki gmar tikun. Kiekviena dvasinė pakopa – kažkoks Kūrėjo atskleidimo laipsnis. Gmar tikun ateina tada, kai žmogus visiškai ištaiso savo troškimus.

Pirmoji kabalos studijavimo stadija – kiek galima daugiau skaityti. Kitas etapas – darbas grupėje, kai mokinys savo troškimus sujungia su visos grupės troškimais. Jo indas padidėja tiek kartų, kiek žmonių yra grupėje.

Žmogus pradeda jausti tai, kas išeina už asmeninių interesų ribos, šiuo atveju grupę, kuri taip pat yra Kūrėjas, kadangi viskas, kas ne aš, yra Kūrėjas. O be manęs ir Kūrėjo nėra nieko. Iš esmės visas darbas prasideda ir baigiasi grupėje.

Visais laikais visi kabalistai turėjo grupes. Tik padedami grupės, remdamiesi tarpusavio santykiais grupėje, jie suvokdavo dvasinį pasaulį. Gmar tikun būsena bus tada, kai visa žmonija taps viena grupe. Iki to dar daug reikia nueiti, nors tai darosi vis labiau realu. Bet kuriuo atveju aukštesniajame lygyje tam yra pasirengusios visos šaknys, visos jėgos.

Mes su jumis studijuojame du etapus: kūrimo vyksmas iš viršaus į apačią, nuo savo idėjos, nuo kūrinio būsenos, kurioje jį sumanė Kūrėjas, iki mūsų pasaulio. Antrasis etapas: kokiu būdu žmogus mūsų pasaulyje pradeda kilti aukštyn iki pačios aukščiausios pakopos. Kilti aukštyn ne kūniškai (kūnas lieka šiame pasaulyje), o savo suvokimais, dvasiškai vystytis.

Taigi mes studijavome dvi parcufo būsenas: kai jis gauna šviesą ir jaučia malonumą, toks kli vadinamas chochma, ir kai kli nori atiduoti ir taip pat jaučia malonumą, tada jis vadinamas bina. Šie abu kli visiškai priešingi vienas kitam.

Yra ir trečioji būsena, tarpinė, kai kli truputį gauna dėl Kūrėjo, o didesnė jo dalis lieka tuščia. Tokia būsena vadinama zeir anpin arba mažasis veidas, nes ten yra tik 10% or chochma ir 90% or chasadim.

Jeigu kli turi or chochma, tokia būsena vadinasi veidas, o ar jis didelis ar mažas priklauso nuo or chochma kiekio. O paskutinioji stadija, malchut, vadinama tikruoju kūriniu, nes jis pats aistringai nori gauti šviesą chochma. Todėl šviesa visiškai pripildo malchut. Ši malchut būsena vadinama Ein Sof pasauliu – begalinio, t.y. neriboto gavimo pasauliu.

Paskui malchut, vis dar trokštanti gauti šviesą, nusprendžia nesinaudoti šiuo troškimu, nes supranta, kad šis troškimas gauti dėl savęs atitolina ją nuo Kūrėjo. Ji padaro pirmąjį susitraukimą, išstumia šviesą ir lieka tuščia. Atiduodama šviesą malchut tarsi tampa panaši į Kūrėją savo savybėmis.

Malonumas duodant jaučiamas kaip absoliutus ir visiškas. Jis nedingsta, nes duodamas tu visą laiką jauti objektą, kuriam duodi, ir suteiki jam malonumą. Tuo metu yra galimybė jausti malonumą be galo ir kokybe, ir kiekybe.

Žinoma, Kūrėjas, kurdamas kli, iš anksto numatė, kad kli, pripildytas šviesos, įgaus savybę atiduoti, kad galiausiai taptų toks kaip šviesa.

Kaipgi dabar malchut gali tapti panaši į šviesą ir gauti šviesą? Mes sakėme, kad ji virš savęs pastato antiegoistinį ekraną visam savo troškimui. Prieš ją yra 100% šviesos – malonumo, tai atitinka 100 kg dydžio malchut troškimą. 100 kg pasipriešinimo savo troškimui jėgos ekranu ji atstumia visą malonumą ir nusprendžia, kad galės priimti tiek šviesos, kiek malonumo suteiks Kūrėjui, o ne sau. Toks šviesos gavimas prilygsta davimui.

Šviesa, kuri ateina prie malchut, vadinama or jašar, visa jos atspindėta šviesa vadinama or chozer, o 20% šviesos, kurią ji priima į vidų, vadinama or pnimi. Didesnė šviesos dalis, kuri liko iš išorės, vadinama or makif. Apatinėje Malchut dalyje, į kurią neįėjo or chochma, yra or chasadim.

Apie malchut būseną Ein Sof pasaulyje liko rešimo dalet de itlabšut (informacija apie šviesos kiekį ir kokybę) ir dalet de avijut (informacija apie troškimo jėgą). Malchut apskaičiavo galvoje, kad gali gauti dėl Kūrėjo pirmą 20% šviesos porciją, remdamasi rešimo dalet de itlabšut ir dalet de avijut.

Kad gaudamas pajausčiau dvasinę gėdą, man būtina pirmiausia pajausti Kūrėją, pajausti Jo savybes, pajausti jį kaip Duodantįjį, išvysti Jo didybę. Tada Kūrėjo ir mano egoistinių savybių sulyginimas sukels man gėdos jausmą.

Kad tai pajausčiau, turiu labai daug suvokti. Sulig Kūrėjo didybės suvokimu atsiras noras kažką dėl Jo daryti. Davimas aukštesniajam prilygsta gavimui. Mes stebime tai ir mūsų pasaulyje: jei žmogus gali padaryti paslaugą kokiam nors dideliam žmogui, ją darydamas jis jaučia malonumą.

Visas mūsų darbas turi būti tam, kad Kūrėjas atsiskleistų mums, atskleistų savo didybę, galybę – tada tai, ką mes išvysime, suteiks mums energijos daryti kažką dėl Kūrėjo. O Kūrėjas atsiskleidžia, kai žmogus jau turi aiškų norą, kad atsiskleidimas pasitarnautų tik altruistiniams tikslams, t.y. altruistinių savybių įgijimui.

Pirmas parcufas, gavęs šviesos porciją, vadinamas Galgalta. Po bituš pnim u makif (abipusių smūgių or pnimi ir or makif į ekraną tabure) parcufas jaučia, kad negalės atsispirti šviesos, esančios išorėje, malonumui, ir nusprendžia išstumti visą šviesą. Šioje būsenoje parcufas neturi jokių problemų, neturi jokio kontakto su malonumu, jis jo nejaučia.

Išstumdamas šviesą ekranas pakyla į viršų, pasidaro silpnesnis ir susijungia su pe de roš. Šiš veiksmas vadinamas izdachechut, susilpnėjimas. O kada ekranas, šviesos veikiamas, nusileidžia į apačią, jis įgauna didesnį avijutą, sukietėjimą.

Po šviesos išstūmimo iš pirmojo parcufo jame liko rešimo dalet de itlabšut ir gimel de avijut. Dingo vienas avijuto laipsnis, nes parcufas suprato, jog nebegali dirbti su laipsniu dalet. Pagal avijut gimel ekranas nuo pe de roš nusileidžia į lygį, žemesnį už dalet. Jeigu lygis dalet – parcufo Galgalta pe (burna), tai lygis gimel – jo chaze (krūtinė).

Šviesa vėl iš viršaus spaudžia į ekraną, ekranas atstumia ją, bet paskui nusprendžia priimti pagal rešimot, bet ne žemiau Galgaltos taburo, nes žemiau taburo net parcufas Galgalta nesugebėjo priimti. Antras parcufas, kuris dabar pasklinda, vadinamas A"B.

Po to vėl bituš pnim u makif, vėl šviesos išstūmimas, ir parcufe lieka nauja informacija-rešimo: gimel de itlabšut (šviesa ne 4-ojo lygio, kaip parcufe A"B, o tik 3-iojo) ir bėt de avijut (vėl dėl bituš pnim u makif prarandama viena avijut pakopa).

Todėl ekranas, kuris, išstumdamas šviesą, pasikėlė į pe de A"B, dabar nusileidžia į lygį chaze de A"B, kur susidarys naujasis parcufas kaip atsakas į zivugą pagal rešimot gimel-bėt. Šis parcufas vadinamas SA"G.

Toliau vėl bituš verčia masachą pasikelti į pe de roš SA"G su rešimot bėt-alef, po to pagal rešimot nusileidžia į chaze de SA"G, iš kur susidaro 4-as parcufas M"A, toliau tokiu pat principu 5-as parcufas BO"N pagal rešimo alef-šoreš.

Kiekvieną parcufą sudaro penkios dalys: šoreš, alef, bėt, gimel, dalet. Be šito negali atsirasti nė vienas troškimas. Ši konstrukcija yra griežta sistema ir niekada nesikeičia. Paskutinioji stadija dalet jaučia visus keturis ankstesnius troškimus, kuriais Kūrėjas ją sukūrė. Kiekvienam troškimui ji suteikia vardą, kuriuo mato Kūrėją kiekvienu konkrečiu momentu, todėl vadinama Kūrėjo vardu AVAJA (jud-kei-vav-kei). Šias raides mes studijuosime vėliau. Panašiai kaip didesnio, mažesnio, gulinčio, sėdinčio ar stovinčio žmogaus skeletas – pagrindas visada vienodas.

Jeigu parcufas pripildytas šviesos chochma, jis vadinamas A"B, jeigu parcufo viduje yra or chasadim, jo vardas SA"G. Pagal šviesų chochma ir chasadim derinį mes suteikiame pavadinimus visiems parcufams. Viskas, kas aprašyta Toroje, yra ne daugiau nei dvasiniai parcufim, kuria nors proporcija pripildyti arba šviesos chochma, arba šviesos chasadim.

Po to, kai susidarė 5 parcufim: Galgalta, A"B, SA"G, M"A ir BO"N, visi rešimot dingsta, t.y. visi troškimai, kurie galėjo būti pripildyti dėl Kūrėjo, išsenka, ekranas visiškai praranda gebėjimą gauti šviesą dėl Kūrėjo, o gali tik priešintis egoizmui, nieko negaudamas.

Taigi po pirmojo susitraukimo malchut gali įvykdyti 5 nuoseklius šviesos porcijų gavimus. Konstrukcija iš 5 parcufim vadinama Adam Kadmon pasauliu. Toliau niekas ir negali įvykti. Malchut galutinai realizavo savo 5 rešimot.

Mes matome, kad malchut, kuri Ein Sof stadijoje buvo visiškai pripildyta šviesos, po pirmojo susitraukimo 5 parcufim susikūrimu gali tik iš dalies prisipildyti – tik iki taburo. Užduotis ta, kad malchut galėtų pripildyti dėl Kūrėjo ir galinę dalį (sof nuo taburo iki sijum raglav).

Kūrėjas nori pripildyti ją neribotai. Reikia tik sukurti tokias sąlygas, kad ji pati panorėtų ir galėtų pripildyti likusią dalį, tuo grąžindama malonumą Kūrėjui. Kitame užsiėmime mes sužinosime, kaip vyksta toks vystymasis.