Kabala kalba apie tai, kas yra pasaulėjauta. Kas mums atrodo egzistuojančiu, subjektyviai egzistuoja tik mūsų atžvilgiu. Taip yra dėl mūsų jutimo organų. Jeigu jie būtų kitokie, mes jaustume visiškai kitaip, matytume kitaip. Net nežymiai pakitus mūsų jutimo organams, mūsų aplinkos suvokimas, mūsų pojūčiai būtų visiškai kitokie.

Visa, ką mes jaučiame, vadinasi pasauliu. Kadangi mūsų pojūčiai yra subjektyvūs, mūsų matomas paveikslas irgi yra subjektyvus. Mokslas bando pakeisti mūsų jutimo organų jautimo ribas (mikroskopai, teleskopai, visokiausi davikliai, lokatoriai ir t.t.), tačiau visa tai nekeičia pačių pojūčių.

Mes esame tarytum užsidarę savo jutimo organuose. Per tokius 5 daviklius į mus ateina informacija: regimoji, girdimoji, skonio, lytėjimo, uoslės. Manyje ši informacija yra apdorojama, aš ją jaučiu, įvertinu ją pagal vienintelį algoritmą: geriau – blogiau.

Iš aukščiau mums yra suteikta galimybė susikurti tarsi 6-ajį jutimo organą. Tai yra pasiekiama kabalos mokslu. Teisingai jį studijuodami, pagal reikiamus šaltinius, vienminčių grupėje, vadovaujami tikro Mokytojo, mes galime kokybiškai pakeisti mūsų jutimo organus, kurie atskleis mums dvasinį pasaulį ir Kūrėją.

Kabala kalba, kad yra sukurtas vienintelis pojūtis – malonumo troškimas. Smegenys gi egzistuoja tam, kad vystytume šį pojūtį, kažkokiu būdu jį įvertintume, teisingai apibrėžtume. Smegenys – pagalbinis įrenginys.

Kabalos studijavimo rezultatas turi būti tikrojo pasaulio jautimas, toks pat aiškus, kaip šiandieninis mūsų pasaulio jautimas. Kartu su mūsų pasauliu naujasis pasaulis suteikia išsamų vaizdą, apimantį aukščiausiąją Kūrėjo jėgą, esančią virš visos pasaulėdaros.

Kalbama apie naujus žmogaus pojūčius. Jie atsiranda ne jo smegenyse, o širdyje, kuri reaguoja į visas mūsų vidines reakcijas, nors tai yra tik siurblys. Iš tikrųjų pojūtis – grynai dvasinė substancija. Ir jutimo organai yra grynai dvasiniai. O širdis paprasčiausiai reaguoja, dėl to, kad turi teikti energiją organizmui.

Mokymosi proceso pradžioje žmogus pradeda jausti, kad kažkas nuo jo yra paslėpta. Pirminėje mūsų būsenoje mes apskritai nesuprantame ir nejaučiame, kad kažkas yra paslėpta nuo mūsų. Kai pradėsime suprasti – jau žengsime žingsnį į priekį. O toliau mes tarytum pradedame matyti kažkokią aukštesniąją jėgą, kuri užmezga su mumis ryšį, siunčia įvairias situacijas, pasidaro labiau aiškios priežastys ir pasekmės. Tai jau yra tam tikras atskleidimo laipsnis.

Žmogus vertina savo poelgius, priklausomai nuo to, ką jam siunčia Kūrėjas, prasideda kažkas panašaus į savo veiksmų, reakcijų kritiką. Štai šitą Kūrėjas davė man, kad aš atsisakyčiau, o čia aš turiu pasielgti taip, o ne kitaip. Tokia savikritika leidžia žmogui vadintis ŽMOGUMI, o ne dvikoju padaru, kuriuo jis buvo iki šiol.

Žmogus pradeda jausti Kūrėją ir mato, kokie veiksmai yra jam naudingi, o kokie – žalingi. Visi naudingi veiksmai vadinami Priesakais, o žalingi veiksmai – Priesakų laužymu. Kadangi žmogui yra aiškios visos priežastys ir pasekmės, jis supranta, kas naudinga, o kas ne. Natūralu, kad niekas sąmoningai nieko nepažeidinės, jei matys, už ką nustatyta bausmė, o už ką – atlyginimas.

Taigi Kūrėjo atskleidimas leidžia žmogui teisingai elgtis kiekvienu konkrečiu atveju, elgtis su maksimalia nauda. Toks žmogus vadinamas teisuoliu. Jis mato Kūrėją, atlyginimą už visą, kas gera, o taip pat papildomą atlyginimą už tai, kad nieko nepažeidžia. Teisuolis visada teisina Kūrėją. Kai žmogus vykdo vis daugiau dvasinių Priesakų, į jį įeina vis daugiau šviesos. Ši vidinė šviesa vadinama Tora.

Toliau atskleisdamas Kūrėją žmogus vis aukščiau kyla dvasinėmis pakopomis ir kiekvienoje iš jų atlieka dvasinį veiksmą – Priesaką, kartu gaudamas naują šviesos porciją. Jis tampa dideliu teisuoliu, kol pagaliau pasiekia tokią būseną, kai gali vykdyti Priesakus, neatsižvelgdamas į save, nesvarbu jam gera ar bloga. Jis mato Kūrėją absoliučiai geru ir visi veiksmai jam yra tobuli. Visa tai yra Kūrėjo atskleidimo pasekmė.

Perėjęs visas 6000 pakopų, žmogus mato, kad viskas, ką darė Kūrėjas jam ir visiems kitiems, persmelkta noro neribotai suteikti malonumą kūriniams, tada žmogų apima noras atsidėkoti Kūrėjui taip, kad visus savo veiksmus jis nukreipia, kad tik atiduotų Kūrėjui, nori dėl Kūrėjo padaryti vis daugiau. Tokia būsena vadinama amžinos ir begalinės meilės Kūrėjui būsena.

Dabar žmogus supranta, kad ir praeityje Kūrėjas darė tik gera. O ankščiau neištaisytoje būsenoje jam atrodė, kad Kūrėjas jį muša, siunčia bėdas. Kūrėjo šviesa visada vienoda, bet kai įeina į priešingą troškimą, sukelia priešingą pojūtį.

Dvasinis pasaulis suvokiamas tik pereinant teigiamų ir neigiamų būsenų ribą. Nereikia bijoti būsenų, kurios ateina. Pradedi studijuoti kabalą, staiga iškyla problemos, kurių ankščiau nebuvo. Nestudijuotum kabalos, jos iškiltų po kažkiek metų. Procesas pagreitėjo. Diena atstoja 10 metų. Sumažėjo ne kiekvienam turinčių atsitikti įvykių, o dėl padidėjusio greičio sutrumpėja laikas ir įvykiai suspaudžiami.

Jei žmogus per užsiėmimus teisingai klausosi, stengdamasis nuslopinti savo išdidumą, jog yra protingas ir visa išmanantis, jis pradeda įsigilinti į tai, ką išgirdo, ir įsisavinti tai.

Pasaulių nusileidimas iš viršaus į apačią studijuojamas tam, kad mokymosi metu pritrauktume dvasinę šviesą, kuri atitinka nagrinėjamą temą. Šviesa palaipsniui valo mūsų indus, ištaiso juos, daro juos altruistiniais.

Mūsų grupėje yra mokinių, kurie mokosi jau dešimtį metu, o yra ir tokių, kurie atėjo tik prieš keletą mėnesių, bet tai netrukdo jiems taip pat pažengti. Atvirkščiai, šiandien ateina žmonės, labiau trokštantys viską suvokti, jų siela labiau patyrusi ir pasiruošusi. Stažas pats savaime kabaloje neturi ypatingos reikšmės. Svarbu, kaip mokinys susilieja su grupės bendru troškimu, įsijungia į ją, laiko save mažu, palyginti su kitais. Susiliejant su grupe galima per kelias valandas suvokti tokius dvasinius klodus, kurių vienas žmogus negalėtų įsisavinti ir per kelis metus.

Būtina saugotis žmonių, kurie laiko save neva kabalistais, įvairių filosofijų žmonių, tikinčių fanatikų, kurie yra labai nutolę nuo kabalos, reikia skaityti tik teisingą literatūrą, mokytis tik vienoje grupėje su vienu mokytoju. Mokinys, kuris tuo pat metu skaito kažką kitą, pirmiausia kenkia pats sau, o kartu ir visai grupei.

Kai aš atėjau į kabalą, norėjau sužinoti, kaip sudarytas pasaulis, kosmosas, planetos, žvaigždės ir t.t., ar yra ten gyvybė, kaip visa tai susieta. Mane domino pats biologinis gyvenimas, jo prasmė ir rūšys. Mano specialybė yra biologinė kibernetika. Aš norėjau sužinoti apie organizmų reguliacijos sistemą. Būtent taip mane iš aukščiau atvedė į kabalą. Studijuodamas kabalą vis mažiau domėjausi panašiais klausimais, supratau, jog kabala apskritai neužsiima klausimais apie gyvulinį kūną, jo gyvenimą, gyvulines būsenas, mirtį. Šie klausimai nėra susieti su dvasiniais dalykais.

Dvasinis pasaulis nusileidžia į mūsų pasaulį ir suformuoja viską, kas jame yra: negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją ir žmogų. Šį pasaulį galima teisingai studijuoti iš kabalos žinant dvasines šaknis ir jų ryšį su mūsų pasauliu.

Pavyzdžiui, dabar mes grupėje studijuojame TES – Talmudą Eser Sfirot, 12-ąją dalį, kur yra aiškinama, kaip užgimsta siela dvasiniame pasaulyje. Paprasčiausiai skaitant, šitai niekuo nesiskiria nuo žmogaus užgimimo motinos įsčiose, išnešiojimo laikotarpio, gimdymo, maitinimo ir t.t. Gryna medicina. Pradedi suprasti, kodėl mūsų pasaulyje yra tokios aukštesniųjų vystymosi dėsnių pasekmės. Sielos vystymasis aiškinamas kalba, kuri nupasakoja kūno vystymąsi mūsų pasaulyje.

Visokiausi horoskopai, astrologija, pranašystės neturi nieko bendro su kabala, o tik su kūnu. Tai yra tik gyvulinė savybė apčiuopti įvairius dalykus. Mes žinome, kad šunys, katės jaučia kai kurių gamtos reiškinių artumą.

Iš pradžių tokie sugebėjimai traukia žmones, jie mano, kad tai pasitelkus galima pakeisti save, savo gyvenimą, likimą ir kt. Iš tikrųjų likimą galima pakeisti, jeigu tu veiksi savo sielą, išmoksi ją valdyti.

Studijuodami dvasinio pasaulio dėsnius mes pradedame suprasti mūsų pasaulio dėsnius. Visi mokslai: fizika, chemija, biologija pasidarys paprasti ir suprantami, jeigu į juos žiūrėsime kabalos požiūriu. Bet, kai žmogus yra tam tikrame dvasiniame lygyje, materialieji mokslai jį mažai domina dėl žemesnės struktūros. Jį domina aukštesniosios substancijos.

Kabalistas svajoja pakilti aukščiau to lygio, kuriame jis yra, o ne nusileisti žemiau. Bet kabalistas, jeigu nori, gali matyti bet kokio mokslo šaknis.

Baal Sulamas kartais rašydavo apie materialiųjų ir dvasinių mokslų sąryšį. Didis kabalistas, Vilniaus Gaonas, mėgdavo užsiimti dvasinio ir mūsų pasaulio dėsnių lyginamąja charakteristika. Jis net parašė geometrijos knygą. Būdamas viename iš aukštesniųjų dvasinių pasaulių jis per visus pasaulius tiesė ryšį su mūsų pasaulio mokslu.

Tuo tarpu mes, neturėdami jokio supratimo apie dvasinį pasaulį, paprasčiausiai skaitysime šį mokslą, tarsime žodžius. Bet net ištardami šiuos žodžius mes, nepastebėdami, užmezgame ryšį su dvasiniu keliu, pritraukiame šviesą or makif nuo tos pakopos, kurioje buvo kabalistas. Jeigu skaitysite kabalistų knygas, or makif ves jus į priekį.

Kabalistų sielos būna skirtingų tipų ir lygių, todėl kabalistiniai tekstai yra skirtingai dėstomi, ir skiriasi šviesos, kurią mes sužadiname, intensyvumas. Bet skirtingos Toros dalys, tarp jų ir jos atskira dalis, kabala, visada turi šviesą.

Kabalistas Mošė (Mozė) parašė knygą apie tai, kaip jis kartu su tauta keliavo dykuma. Jeigu mes tiesiogiai suprasime šį pasakojimą, Tora negalės mūsų paveikti. O jeigu mes suvokiame, apie ką yra rašoma, Penkiaknygė tampa kabalistiniu apreiškimu, kur aprašytos visos aukštesniojo pasaulio suvokimo pakopos, tai, ką Mošė norėjo mums perduoti.

Tą patį galima pasakyti ir apie „Giesmių giesmę“. Viskas priklauso nuo to, kaip ją skaitome ir suprantame: ar paprastai – kaip giesmę apie meilę, ar kaip dvasinį atvėrimą, kurį knyga „Zohar“ komentuoja kaip patį aukščiausią ryšį su Kūrėju.

Svarbu surasti tokius kabalistinius šaltinius, kurie savo turiniu priverstų jus galvoti apie Kūrėją, apie tikslą, į kurį jūs turite eiti. Tada tikrai jį pasieksite. Šaltiniai, savo tekstu atitraukiantys nuo tikslo, nieko gero neduos. Supanti šviesa sužadinama priklausomai nuo jūsų troškimo. O jeigu jis nukreiptas ne į tikslą, jeigu yra nuslopintas, šviesa nešviečia.

Iš kur atsirado skaičius 600 tūkstančių sielų? Parcufas iš 6-ių sfirot, iš kurių kiekviena, savo ruožtu, susideda iš 10, pasikėlė į lygį 10 tūkstančių. Iš čia skaičius 600 tūkstančių.

Mes nuolat gauname kokius nors troškimus. Nuo jų lygio ir priklauso mūsų išsivystymas. Iš pradžių žemiausiame lygmenyje – kūno troškimai, paskui turto, garbės, padėties visuomenėje bei kiti troškimai. Po to panorstama kūrybos, kultūros, muzikos, žinių.

Aukštesnieji troškimai – tai dvasinio pasaulio troškimas. Tokie sielų troškimai atsiranda palaipsniui, sieloms daug kartų nusileidžiant į mūsų pasaulį, vystantis kartoms. Iš pradžių į mūsų pasaulį nusileisdavo sielos, kurios gyveno kaip gyvūnai, paskui kitų kartų sieloms kyla turto, valdžios noras. Vėliau mokslo ir galiausiai aukštesniojo pasaulio atskleidimo troškimas – šito mokslas negali suteikti.

Žmogus negali tuo pat metu turėti dviejų troškimų, būna neaiškūs troškimai. Tačiau, kai jie jau yra pasirinkti, teisingai išanalizuoti, pasirodo, jog tai yra tik vienas troškimas. Žmogui vienu metu yra suteikiami keli troškimai, iš kurių jis, jei gali tiksliai įvertinti savo būseną, pasirenka vieną.

Dvasinis kli-indas sudužo į 600.000 dalių, neteko ekrano. Dabar ekraną vėl reikia sukurti, ir šį darbą atlieka pačios sudužusios dalys tam, kad pajaustų šį kelią, kad visiškai pajaustų save, kad iš savęs sukurtų Kūrėją.

Dvasinį indą sudaro dvi dalys: dalis nuo pe iki taburo, kuri vadinasi kilim de hašpaa, t.y. troškimai atiduoti, nors viduje jie egoistiniai, tiesiog dirba davimui. Dalis nuo taburo į apačią – grynai egoistiniai troškimai, dirbantys gavimui.

Reikalas ne tas, kad aukštesnieji geri, o žemesnieji blogi, o tas, kad aukščiau troškimai yra maži, o žemesnėje dalyje – didesni. Todėl aukštesnieji turi ekraną, o žemesnieji neturi. Viršutinė parcufo dalis vadinama Israel, apatinė dalis vadinama goim.

Pirmiausia ištaisomi patys silpniausi troškimai, tai nereikalauja daug laiko. Po to ištaisomi troškimai, esantys žemiau taburo, egoistiškesni. Iš pradžių turi išsitaisyti troškimai vardu Israel, o paskui ateina troškimų vardu goim eilė. Galiausiai jie visi susilieja į vieną, kad vėl sukurtų vieną bendrą kli. Todėl nėra jokio skirtumo tarp Israel ir goim, skiriasi tik išsitaisymo laikas.

Kyla klausimas: jeigu Israel – pačios neegoistiškiausios sielos, kodėl šiandien mes matome žydus pačiais egoistiškiausiais pasaulyje? Taip yra todėl, kad atėjo jų išsitaisymo laikas, būtent jų troškimai yra atskleisti, jie jau pasiekė aukštesnį išsivystymo lygį. O goim dar negali išsitaisyti, ir jų troškimai kol kas paslėpti, miega.

Bet, kai ateis jų metas, pamatysime, kiek jų troškimai yra didesni už troškimą Israel. Kai tik šios sielos pradės taisytis, jau išsitaisiusios Israel sielos galės kilti jų padedamos. Visi žydų ištrėmimai iš Izraelio, jų gyvenimas tarp gojų ir sugrįžimas į Izraelį buvo reikalingi tam, kad ištrauktų iš goim tas sielų kibirkštis, kurias bus galima prijungti prie Izraelio, kad jie taisytųsi drauge.

Egoistiniai kilim, goim, dėl to, kad vėliau išsitaiso, tarytum reikalauja iš Israel, altruistinių kilim, kad greičiau išsitaisytų ir nestabdytų jų, goim, išsitaisymo. Iš to kyla neapykanta ir tai, kas vadinama antisemitizmu. Jei Israel užsiimtų tik savo sielų taisymu ir negalvotų apie kitus dalykus, gojų požiūris į juos smarkiai pagerėtų, ir nebūtų jokių pretenzijų, atvirkščiai, jie nešiotų žydus ant rankų. Tačiau dėl to, kad Israel užsiima ne savo reikalais, jis sukelia gojų neapykantą sau, netgi tų tautų, kurios neturi supratimo apie žydus.

Kad išeitų į dvasinį pasaulį, nūdienos karta turi skaityti konkrečią literatūrą. Šiandien tai yra „Talmud Eser ha Sfirot“. Prieš porą tūkstančių metų, kad išeitumei į dvasinį pasaulį, reikėjo Ari knygų. O prieš Ari – knygos „Zohar“. Kiekvienai kartai, kad išeitų į dvasinį pasaulį, yra pateikiama savo knyga, atitinkanti šios kartos sielų išsivystymą. O kada žmogus išeina į dvasinį pasaulį, jis gali skaityti visas knygas, nes mato, kad bet kuri knyga jam tinka.

Prilygti dvasiniam pasauliui reiškia viduje vykdyti visus įstatymus, taip auga siela. Galutinio suvokimo būsenoje žmogui visi pasauliai, ir mūsų pasaulis, ir dvasiniai pasauliai, susilieja į vieną bendrą pasaulį. Žmogus vienu metu egzistuoja visuose pasauliuose. Jeigu jis ką nors atlieka materialiame pasaulyje, tai drauge tie patys veiksmai atliekami ir dvasiniame pasaulyje. Visi mūsų pasaulio Priesakai niekam neturi įtakos, o yra tik dvasinių pasaulių projekcija į mūsų pasaulį. Bet koks dvasinių Priesakų vykdymas atliekamas tam, kad kaip nors atitiktume dvasinį pasaulį.