Klausimas: Ką reiškia šviesa įeina ir išeina iš parcufo?

Atsakymas: Taip, kaip mes galime jausti patenkintą ar nepatenkintą troškimą, lygiai taip pat, kai įeina šviesa - prisipildo troškimas, jaučiamas malonumas, pilnumas. O kai šviesa išeina, lieka tuštuma, nepasitenkinimas. Nors dvasiniame pasaulyje tuštumos jausmo nėra. Jeigu išeina or chochma, lieka or chasadim. Parcufas, išstumdamas šviesą, tiksliai žino kam pasiryžo, kiekvienu konkrečiu atveju atsisakydamas tam tikro malonumo.

Dvasiniame pasaulyje savo noru atsisakoma egoistinio malonumo, jis yra pakeičiamas altruistiniu, nepalyginamai didesniu. Jeigu parcufas mato, kad negali gauti dėl šeimininko, jis atsisako gauti dėl savęs. Aišku, tokiam sprendimui reikia atramos ir antiegoistinės jėgos, t.y. ekrano. Jis viską nulemia ir sprendžia.

Su ekranu kli pradeda matyti šviesą vietoj buvusios tamsos. Atskleistos šviesos kiekis proporcingas ekrano jėgai. Šviesa, įeinanti be ekrano, nesuteikia jokios galimybės pradėti veikti altruistiškai. Būtent šviesos nebuvimas, tas pirmasis šviesos susitraukimas, kurį atliko kli, padėjo pastatyti ekraną. Su ekranu jis toliau galėjo gauti šviesą. Tik esant ekranui galima kalbėti apie kažkokį dvasinį troškimą.

Mes išnagrinėjome penkis Adam Kadmon pasaulio parcufim. Kaip matome, pagrindinis uždavinys studijuojant kabalą – suvokti šviesą, pripildyti šviesa parcufą, sielą. Vos tik šviesa įeina į kli, ji iš karto pradeda reikštis viduje, perduodama kli savo altruistines savybes. Žmogus pamato, kas jis yra šalia šviesos, pajunta gėdą, gaudamas šviesą, panorsta būti panašus į šviesą. Kūrėjo šviesos jėga negali pakeisti kli prigimties, kurią pats Kūrėjas ir sukūrė, ji gali tik pakeisti panaudojimo kryptį, malonumo gavimą ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo.

Toks panaudojimo būdas vadinamas gavimu dėl davimo. Jis leidžia malchut patirti visišką malonumą gaunant šviesą, visišką malonumą grąžinant malonumą Kūrėjui, ir toliau jausti malonumą jau dėl to, kad tai malonu Kūrėjui. Pirmojoje (alef) tiesioginės šviesos vystymosi stadijoje malchut mėgavosi tik šviesa, kuri įėjo į ją, o visas kelias nuo Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio ir atgal panaudojant ekraną atveda į tai, kad malchut vėl priima į vidų visą šviesą, bet tik dėl Kūrėjo, tai leidžia jai pasiekti begalinį malonumą ir pačiuose žemiausiuose, ir pačiuose aukščiausiuose jos troškimuose. Tai vadinama tobulumo jautimu.

Penkiais Adam Kadmon pasaulio parcufim tarsi baigėsi visi Begalybės pasaulio rešimot, kurie galėtų padėti pripildyti malchut iki taburo. Žinoma, po Galgaltos taburu liko labai stiprūs troškimai. Šie troškimai neturi ekrano ir jie negali būti užpildyti. Jei mes sugebėtume užpildyti šviesa žemesniąją Galgaltos dalį, ateitų gmar tikun (išsitaisymo pabaiga).

Kad įvykdytų šią užduotį, šviesai išeinant iš parcufo SA"G, nekudot de SA"G leidžiasi žemyn po taburu. Mes žinome, kad Galgalta kitaip dar vadinama keter, A"B – chochma, SA"G – bina, M"A – z"a, BO"N – malchut.

Parcufas bina yra toks parcufas, kuris gali sklisti visur. Jis trokšta tik atiduoti, jam nereikia or chochma, jo savybė yra atiduoti – or chasadim. SA"G susidarė pagal rešimo gimel de itlabšut, bėt de avijut. Nei Galgalta, nei A"B, kurie dirba su egoistiniais troškimais gauti, negalėjo nusileisti žemiau taburo, nes žinojo, jog ten yra dar stipresni troškimai. Nekudot de SA"G po taburu pripildo Galgaltą šviesa chasadim, malonumu atiduodant. Šis malonumas gali laisvai sklisti bet kokiuose parcufo troškimuose.

Nekudot de SA"G po taburu suformuoja naują parcufą, kuris turi 10 savo sfirot: keter, chochma, bina, chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod, malchut. Parcufas vadinamas „Nekudot de SA"G“. Tai labai svarbus parcufas, kuris vaidina didžiulį vaidmenį vykstant visam išsitaisymui, nes jis yra binos dalis, kuri kelia į savo lygį, ištaiso ir kelia aukščiau savęs.

Visa Galgalta nuo viršaus iki taburo turi sfirot: keter, chochma, bina – galvoje, chesed, gvura, tiferet – toch dalyje, o po taburu sof turi necach, hod, jesod, malchut. Kai nekudot de SA"G nusileido po taburu ir pradėjo atiduoti šviesą chasadim į Galgaltos sof, jos pajuto tų rešimot, kuriuos sof viduje paliko šviesa, kažkada buvusi šituose kilim, labai stiprią reakciją. Tai rešimot dalet-gimel. Jų jėga dalet-gimel yra didesnė už nekudot de SA"G masacho (ekrano) jėgą bėt-bėt, todėl SA"G negali atsispirti tokiai milžiniškai šviesai-troškimui ir panorsta gauti ją dėl savęs.

Panagrinėsime, kas yra stadija bina, kai tiesioginė šviesa sklinda iš viršaus į apačią. Ją tarsi sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ji nieko nenori gauti, o tik viską atiduoda. Ši dalis vadinama gar de bina, jos savybės altruistinės. Antroji dalis jau galvoja gauti šviesą, bet tam, kad perduotų ją toliau. Ji gauna, bet irgi ne dėl savęs. Ji vadinama zat de bina.

Tas pats vyksta parcufe nekudot de SA"G, kuris turi binos savybes. Jo pirmosios 6 sfirot vadinamos gar de bina, o 4 apatinės – zat de bina. Ta milžiniška šviesa, kuri ateina į gar de bina, jos neveikia, gar de bina abejinga šiai šviesai. Bet zat de bina, kuri nori gauti tam, kad atiduotų žemiau, gali gauti šviesą tik avijut bėt lygio, o jeigu ateinantys troškimai aukštesni už šį avijutą, joje pasireiškia troškimas gauti dėl savęs.

Tačiau po cimcum alef egzistuoja draudimas gauti dėl savęs. Todėl, kai tik toks troškimas atsirado nekudot de SA"G dalyje zat, malchut pakilo ir atsistojo ant ribos tarp altruistinių ir egoistinių troškimų, t.y. tiferet viduryje. Šis malchut veiksmas vadinamas antruoju susitraukimu. Šioje linijoje susidarė ir nauja šviesos sklidimo riba, parsa, kuri ankščiau Galgaltoje buvo sijume.

Jeigu ankščiau šviesa galėjo sklisti tik iki taburo, mėgino patekti po taburu, bet negalėjo, tai parcufui nekudot de SA"G pasklidus po taburu, ten prasiskverbė šviesa chasadim ir tarytum parengė dirvą tolesniam or chochma sklidimui iki parsos. Tačiau kita vertus, iki cimcum bėt šviesa or chasadim sklido po taburu, o po cimcumo žemiau parsos apskritai nėra jokios šviesos.

Parcufas nekudot de SA"G sukūrė po taburu sąvoką „vieta“. Kas yra vieta? Tai tokia sfira, kurioje gali būti kita sfira, savo matmeniu mažesnė už pirmąją. Mūsų pasaulis egzistuoja kažkokioje vietoje. Jeigu išsiurbtume iš jo absoliučiai viską, visą visatą, liktų vieta.

Mes šito negalime pajausti. Tai – paprasčiausiai tuštuma, kurios negalima išmatuoti, jos matmenys kiti. Kartu su mūsų pasauliu egzistuoja ir dvasiniai pasauliai. Visi pasauliai yra kiauri, todėl jų neįmanoma pamatyti, pajausti, nes jie taip pat yra kitokių matmenų.

Gar de bina vietoje po taburu paskui atsiras pasaulis Acilut. Žemiau parsos apatinėje tiferet dalyje susidarys pasaulis Brija. O sfiroje malchut – pasaulis Asija, kurio paskutinė dalis vadinama šiuo pasauliu.

Kaip iš 5 sfirot atsirado 10? Keter, chochma, bina, z"a ir malchut. Kiekviena iš šių sfirot, išskirus z"a, sudaryta iš 10 sfirot. Z"a, kaip „mažasis veidas“, sudarytas tik iš 6 sfirot: chesed, gvura, tiferet, necach, hod, jesod. Jeigu vietoj z"a įdėsime 6 jo sfirot, tai kartu su keter, chochma, bina ir malchut jos sudarys 10. Todėl kartais sakome 5 sfirot, o kartais 10. Bet nėra parcufo iš 12 arba iš 9 sfirot.

Kabalos terminų nereikia versti. Visi jie reiškia arba kokį nors dvasinį parcufą, arba jo dalį. Tuo tarpu vertimas gali prisidėti prie mūsų pasaulio vaizdo sukūrimo, o tai griežtai uždrausta. Negalima dvasinių sąvokų nuleisti iki materialiųjų. Žodžiai „galva“, „burna“, „kūnas“, o paskui mes sužinosime dar terminus „bučinys“, „apkabinimas“, „sueitis“ ir panašiai, gali sukelti mums asociacijas, nesusijusias su kabala. Aš patariu jums iš karto atsiminti ivrito pavadinimus. Kitakalbiai turi privalumą prieš gimusius Izraelyje: iš pradžių, nežinant ivrito, besiklausant ivrito terminų prieš akis neiškyla mūsų pasaulio vaizdai.