Trumpai pakartokime. Kūrimas prasideda tuo, kad iš Kūrėjo išeina šviesa – noras suteikti malonumą, ir ši stadija yra vadinama bchinat šoreš. Ji suformuoja ją atitinkantį troškimą gauti malonumą – stadiją bchina alef, kuri prisipildžiusi šviesa perima šviesos troškimą teikti malonumą, atiduoti. Tai yra stadija bchina bėt. Bet ji neturi ko atiduoti ir supranta, kad suteikti kam nors malonumą galima tik priimant dėl jo tam tikrą dalį. Taip susidaro trečioji stadija – zeir anpin, kuri jau turi dvi savybes: atiduoti ir gauti. Pradėjęs jausti du malonumus, zeir anpin jaučia, kad jam artimiau ir maloniau gauti; zeir anpin nuo pat pradžios stadijoje alef yra taip sukurtas, todėl jis nusprendžia gauti visą šviesą, kaip stadijoje alef, ir visiškai ja prisipildo, bet jau savo noru, ir patiria begalinį malonumą.

Ši ketvirtoji stadija vadinama Ein Sof pasaulio malchut arba tikruoju, vieninteliu kūriniu. Joje susijungia dvi sąlygos: kūrinys iš anksto žino, ko nori, ir iš dviejų būsenų pasirenka gavimą. Trys pirmosios stadijos nėra vadinamos kūriniu, nes nė viena iš jų neturi savo troškimo, o turi arba Kūrėjo troškimą, arba šio troškimo pasekmę.

4-oji stadija, prisipildžiusi šviesos, kaip ir pirmoji pradeda perimti Kūrėjo savybes ir jaustis gaunančiąja, ji pradeda jausti gėdą ir nusprendžia būti panaši į Kūrėją savo savybėmis, t.y. nepriimti šviesos. Ji daro cimcum alef. Kodėl pirmosios stadijos pabaigoje neatsirado troškimas atlikti cimcum? Todėl kad kli troškimas atsirado ne iš paties kli, o iš Kūrėjo noro. Tuo tarpu dabar kūrinys sutraukia savo paties troškimą gauti, nepanaudoja jo.

Cimcumas padarytas ne malonumo gavimui, o siekimui gauti malonumą dėl savęs, jis yra ketinimo sutraukimas. Pirmuoju atveju kli paprasčiausiai nustojo gauti. O dabar, jei kli nuspręs gauti, bet ne dėl savęs, tai galės prisipildyti tam tikru kiekiu šviesos, priklausomai nuo ketinimo jėgos pasipriešinti savo egoizmui. Toks šviesos gavimas dėl kito yra lygiavertis davimui. Dvasiniame pasaulyje veiksmą nulemia ketinimas, o ne pats veiksmo faktas.

Pirmasis susitraukimas sako, kad kli niekad ateityje nesimėgaus dėl savęs, cimcum alef niekad nebus pažeistas. Todėl pirmas kūrinio uždavinys – neutralizuoti troškimą gauti malonumą dėl savęs. Pirmas kūrinys, bchina dalet, sako, kaip galima patirti malonumą nuo visos Kūrėjo šviesos. O pirmasis susitraukimas reiškia, kad viskuo, kuo yra užpildyta malchut, ji niekad nesimėgaus dėl savęs. Toliau yra sprendžiamas klausimas, kaip tai atlikti.

Tam malchut pastato virš savo egoizmo ekraną, kuris iš pradžių atstumia visą ateinančią šviesą. Šituo ji patikrina save, ar gali pasipriešinti tam didžiuliam malonumui, kurį turi šviesa, esanti prieš ekraną, ir kuris atitinka tokį pat didžiulį jos troškimą. Taip, ji gali tai padaryti, malchut gali atstumti visą malonumą ir nesimėgauti.

Bet tokiu atveju kli yra atskirtas nuo šviesos. Kaip gi padaryti taip, kad kli ne tik atstumtų visą malonumą, bet ir gautų kažkokią jo dalį, bet jau dėl Kūrėjo? Tam ekrano atspindėta šviesa (or chozer) turi lyg apvilkti iš viršaus šviesą or jašar ir kartu su ja įeiti į kli, į malonumo troškimo vidų, t.y. or chozer tarnauja kaip antiegoistinė malonumo sąlyga, į jį gali įeiti or jašar, malonumas.

Čia altruistinis ketinimas atlieka or chozer vaidmenį. Prieš priimdama į save šias dvi šviesas roš apskaičiuoja, kiek būtent šviesos galima gauti dėl Kūrėjo. Šis kiekis ir įeina į toch.

Pirmas parcufas pagal ekrano jėgą gali priimti, pavyzdžiui, 20% šviesos. Ši šviesa vadinama vidine, or pnimi. Šviesa, neįėjusi į toch, lieka kli išorėje ir todėl vadinama supančia šviesa, or makif.

Pirmas 20% šviesos gavimas vadinamas Galgalta. Paskui dviejų šviesų (or makif ir or pnimi) į ekraną tabure spaudžiamas parcufas išstumia visą šviesą, jo ekranas palaipsniui kyla į viršų, nuo taburo iki pe, netekdamas savo antiegoistinės jėgos, ir susilygina su ekranu, esančiu pe de roš lygyje. Bet dvasiniame pasaulyje niekas neišnyksta: bet kuris kitas veiksmas yra uždedamas ant ankstesniojo. 20% šviesos gavimas nuo pe iki taburo liko parcufo praeities būsenoje.

Parcufas, matydamas, kad nesugebėjo susidoroti su 20% šviesos, toliau nusprendžia vėl priimti šviesą, bet jau ne 20%, o 15%. Tam jis turi nuleisti ekraną, esanti pe lygyje į parcufo Galgalta lygį chaze, t.y. nusileisti į žemesnį dvasinį lygį. Jeigu pradžioje jo lygį sąlygojo rešimo dalet-dalet, tai dabar tik dalet-gimel. Šviesa įeina pagal tą pačią sistemą ir sudaro naują parcufą – A"B. Jo tolesnis likimas yra toks pat: jis irgi išstumia šviesą. Paskui pasklinda trečias parcufas SA"G, po jo – M"A ir BO"N.

Visi 5 parcufim užpildo Galgaltą nuo jos pe iki taburo. Pasaulis, kurį jie sudaro, vadinamas Adam Kadmon.

Galgalta panaši į stadiją bchina šoreš, nes kaip Kūrėjas, gaudama iš Jo šviesą, viską, ką gali atiduoti, atiduoda Jam. A"B gauna mažiau šviesos dėl Kūrėjo ir vadinama chochma kaip bchina alef, SA"G veikia tik dėl davimo ir vadinamas bina kaip bchina bėt, M"A panašus į z"a kaip bchina gimel, BO"N atitinka malchut, bchiną dalet.

SA"G, turėdamas binos savybes, gali sklisti po taburu ir pripildyti šviesa apatinę Galgaltos dalį. Po taburu, be tuščių troškimų, egzistuoja dar malonumai nuo panašumo į Kūrėją: esantys po taburu necach, hod, jesod de Galgalta atsisakė šviesos chochma ir mėgaujasi or chasadim, malonumu nuo panašumo į Kūrėją. Šis malonumas taip pat yra dalet de avijut lygio.

Nekudot de SA"G turi avijutą bėt ir gali jausti davimo malonumą tik nuo to paties lygio šviesos. Nekudot SA"G jau nebegali pasipriešinti malonumams lygio dalet, kitaip jie pradės imti šviesą dėl savęs. Taip ir būtų atsitikę, bet malchut, esanti Galgaltos sijume, pakyla į lygį parcufo Nekudot de SA"G tiferet viduryje, suformuoja naują sijum-apribojimą šviesai, vadinamą parsa, žemiau jos šviesa negali prasiskverbti. Šituo malchut padaro antrą susitraukimą šviesos sklidimui, kuris vadinamas analogiškai pirmajam cimcum bėt.

Yra panašus pavyzdys mūsų pasaulyje, kai turime reikalą su išauklėtu žmogumi, kuris niekada nevogs mažiau nei tūkstančio dolerių. Tačiau jeigu padėsime prieš jį 10 tūkstančių dolerių, jo išsiauklėjimas gali nesuveikti: malonumas viršija galimybes jam pasipriešinti.

Cimcum bėt – C"A tęsinys, bet troškimams kilim de kabala. Atsitiko įdomus dalykas: iš prigimties altruistiniame parcufe nekudot de SA"G pasireiškė egoistinės savybės, ir malchut, tučtuojau pasikeldama aukštyn, nuslopina jas, suformuoja liniją, ribojančią šviesos sklidimą žemyn, vadinamą parsa.

Parcufo SA"G roš, kaip ir kiekvieną galvą, sudaro 5 sfirot: keter, chochma, bina, z"a ir malchut, kurios, savo ruožtu, skirstomos į kilim de hašpaa (keter, chochma, pusė binos) ir kilim de kabala (nuo binos vidurio iki malchut). Kilim de hašpaa (atiduodantieji) dar yra vadinami galgalta ve einaim (G"E), o kilim de kabala (gaunantieji) – achap (ACHA"P).

Cimcum bėt reiškia, kad nuo šio momento parcufas negali panaudoti jokių gaunančiųjų troškimų. Negalima panaudoti ahapo – taip nusprendė malchut, pasikėlusi iki tiferet vidurio. Po C"B visi rešimot pasikelia į roš de SA"G su prašymu suformuoti ten parcufą tik lygyje galgalta ve einaim, kad šis parcufas galėtų taip pat gauti truputį šviesos, kontaktuodamas su Kūrėju. Tai sako, kad masachas turi stovėti jau nebe pe de roš lygyje, o nikvei einaim lygyje, kas atitinka parsos liniją, esančią tiferet viduryje gufe. Po zivugo, kuris įvyks roše de SA"G, iš ten išeis parcufas, kuris pasklis po taburu tiksliai iki parsos.

Naujasis parcufas, kuris pasklido žemiau taburo iki parsos, apvelka ankstesnį parcufą Nekudot de SA"G, tik jo viršutinę dalį – altruistinius kilim. Šio naujojo parcufo vardas: katnut olam ha Nekudim, ir jis susidarė pagal rešimot bėt-alef mecumcamim. Iš tikrųjų tarp 5 pasaulių, kuriuos mes išvardijome: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija, tokio pasaulio nėra, nes šis pasaulis gimė ir iš karto sudužo.

Bet kol jis egzistuoja, jo sfirot: keter, chochma, bina, chesed, gvura ir trečdalis tiferet skirstomos į 10 ir turi įprastus pavadinimus. Beje, sfirot chochma ir bina turi specialius pavadinimus – aba ve ima, o sfirot z"a ir malchut kartu vadinamos zo"n – z"a ir nukva.

Po zivug de akaa, kuris įvyksta SA"G roše (galvoje), lygyje nikvei einaim, žemesniojo parcufo rešimot prašymu parcufas SA"G atlieka antrą zivugą lygyje pe de roš pagal rešimot de gadlut. Didžiulė šviesa pradeda sklisti iš SA"G-o žemiau taburo ir mėgina pasklisti žemiau parsos.

Parcufas Nekudim yra įsitikinęs, kad jis galės priimti šią šviesą dėl Kūrėjo, jog turi jėgų, nepaisant C"B. Bet kai tik šviesa paliečia parsą, įvyksta švirat kilim, nes pasidaro aišku, kad parcufas nori priimti šią šviesą dėl savęs. Šviesa tuoj pat išnyksta iš parcufo, o visi kilim, net tie, kurie buvo virš parsos, sudūžta.

Tokiu būdu dėl to, kad parcufas norėjo panaudoti ir kilim de kabala dėl Kūrėjo, t.y. suformuoti gadlut būsenos pasaulį Nekudim panaudodamas visus dešimt kilim, sudužo visi ekranai-ketinimai dėl Kūrėjo.

Parcufo Nekudim kūnas, t.y. zo"n virš parsos (chesed, gvura, tiferet) ir žemiau parsos (necach, hod, jesod ir malchut) turi iš viso 8 sfirot, kiekvieną iš jų sudaro 4 stadijos (be nulinės), kiekviena kurių, savo ruožtu, susidaro iš 10, t.y. iš viso 8x4x10=320 kilim, ir jie sudužo. Iš šių 320 dalių nebus galima ištaisyti tik malchut, o tokių malchut dalių yra 8x4=32. Likusios 320 – 32 = 288 dalys gali būti ištaisytos. 32 dalys vadinamos lev ha even (akmeninė širdis). Ji yra ištaisoma tik paties Kūrėjo gmar tikun metu.

Kartu sudužo ir altruistiniai, ir egoistiniai troškimai. Jie susimaišė tarpusavyje. Dabar kiekvieną sudužusių kilim dalelę sudaro 288 dalys, kurias galima ištaisyti, ir 32 dalys, kurių negalima ištaisyti. Kad pasiektume kūrimo tikslą, turime ištaisyti sudužusį Nekudim pasaulį: jeigu mums pavyks tai padaryti, mes pripildysime šviesa stadiją bchina dalet.

Kad būtų sukurta ištisa sistema, galinti ištaisyti sudužusius Nekudim pasaulio kilim, kuriamas olam ha tikun (ištaisymo pasaulis) arba olam Acilut.