Kabalistas, pradėdamas jausti Aukštesnįjį pasaulį, patenka į kitą dimensiją. Priešais jį visu grožiu ir turtingumu tsiveria ištisas pasaulis - kažkas tokio, ko mūsų pasaulyje nėra. Jis išvysta jėgas, kurios veikia mūsų pasaulį, sielas, kurių nevaržo kūnai. Praeitis, dabartis ir ateitis atsiskleidžia priešais jį. Žmogus patiria tobulybę, amžinybę ir jaučia, jog aprėpia visą Visatą.
Šios itin emocionalios patirties neįmanoma išreikšti žodžiais. Savo knygose kabalistai tik pataria mums, kaip atskleisti šią realybę, kaip patirti šiuos jausmus, įspūdžius. Jie aprašo veiksmus, kuriuos turime atlikti savo jėgomis, norais, „ekranais“, rešimot - viskuo, kas yra žmogaus sieloje: „Atlik tokius veiksmus - ir pajausi…“ Tačiau ką žmogus pajaus, jie nesako, nes neįmanoma perteikti pojūčio.
Taip yra ir mūsų pasaulyje - jeigu noriu kam nors pasiūlyti: „Pabandyk - ir pamatysi, kas tai!“ - kartu ar saldu, taip ar kitaip, aš tik užsimenu, ką arba kaip jis pajaus. Bet patį pojūtį, kai jis juo prisipildo, patiria jis ir niekas kitas.
Todėl kabalistui sunku perteikti mums, ką iš tiesų jis jaučia, su kuo jis susiduria, kas priešais jį atsiveria, kas yra tas paslėptas pasaulis. Iš visų mūsų pasaulio esamų būdų, kuriais galime pasinaudoti, kad bent užsimintume arba sukurtume kokį nors vaizdą nepatiriantiems dvasinių išgyvenimų žmonėms, tik muzikos garsai šiek tiek išreiškia įspūdį, susižavėjimą to žmogaus, kuriam atsiveria dvasinis pasaulis.
Tačiau ir garsai negali tiksliai perduoti įspūdžio - juk neturime tokių norų (kėlim), pojūčių organų ir vidinių apibrėžimų, kaip kabalistas, jau jaučiantis Aukštesnįjį pasaulį. Vis tik garsai daro tam tikrą įspūdį kaip silpna kopija.
Todėl kabalistai, be straipsnių ir labai gilių, sudėtingų tekstų, kuria dainas, melodijas. Tai - dar vienas būdas išreikšti kabalisto potyrius glausčiau, betarpiškai iš širdies į širdį, per garsus, be žodžių - kad šie garsai įplauktų į žmogaus širdį, pakeistų jį, nuteiktų Aukštesniojo pasaulio pajautimui.
Kiekvienas iš mūsų turi sielą. Kabalisto siela panaši į muzikos instrumentą, kuris jau teisingai groja ir teisingai jaučia, kaip „Dovydo smuikas“. Tai ne įprastas smuikas, kaip paprastai vaizduojama, o vidinis kabalisto sielos indas (kli), kuriame jis tam tikru būdu jaučia realybę ir gali ją išreikšti garsais. Štai kodėl karalius Dovydas galėjo parašyti Psalmių knygą, kuri sudaryta iš Aukštesniojo pasaulio įspūdžių.
Mes gavome nepaprastą dovaną iš paskutinio didžiojo mūsų kartos kabalisto - Jehudžio Ašlago, dar vadinamo Baal Sulamu dėl knygos „Zohar“ komentarų „Sulam“ (išvertus - „Laiptai“). Savo melodijose jis iš esmes perteikė visas Aukštesniųjų pasaulių pakopas, visus pojūčius.
Klausydamiesi šių melodijų šiek tiek pajuntame aukštesnę, dvasinę realybę. Klausydamasis žmogus palaipsniui artėja ir tarsi įeina į Aukštesnįjį pasaulį. Žinoma, jam dar trūksta vidinių apibrėžimų, jis gauna juos mokydamasis, klausydamas pokalbių. Tačiau kiekvienam žmogui, nesvarbu, kiek jis žino ir kaip ilgai studijavo kabalą, garsai yra pats trumpiausias, pats tiesiausias ir pats paprasčiausias būdas patirti nors kokius dvasinio pasaulio įspūdžius.
Kabalistas Aukštesniajame pasaulyje jaučia geras ir blogas būsenas, pozityvias ir negatyvias jėgas; jis egzistuoja tarp jų, valdo jas, o jos valdo jį - išties panašu į tai, ką jaučiame šiame pasaulyje. Ir visas šias būsenas kabalistas išreiškia melodijomis.
Štai kodėl egzistuoja neva liūdnos melodijos ir yra džiugių. Bet iš tikrųjų taip girdime mes. Kabalistas, kuris klausosi šių melodijų ir jaučia vaizdus, kuriuos jos sužadina, patiria vien susižavėjimą.
Šie garsai jums gali pasirodyti graudūs, melodija - liūdna, bet iš tikrųjų ji ne liūdna, ji kupina žavesio, ir vien mūsų garsais ji skamba kaip liūdesys, tarsi žmogui, sukūrusiam šią melodiją, kažko trūktų. Taip atrodo mums, nes mūsų pasaulyje naudojame raides, natas, tai, kas neužpildyta, kas vadinama „indais“ (kėlim), o ne šviesą, kuri juos pripildo. Mes galime jausti tiktai kėlim, bet ne šviesas.
Tačiau bet kuriuo atveju žmogus, klausydamasis šios muzikos, po truputį artėja prie būsenos, kai šie „indai“ bus pripildyti šviesos. Ir tada jis patirs tuos pačius vidinius išgyvenimus, kuriuos jaučia kabalistas.
Linkiu visiems mums, kad nusipelnytume pajausti tas neaprėpiamas Aukštesniojo pasaulio platybes, Kūrėją, Aukščiausiąją šviesą, užpildančią sielą, mūsų bendrą kli kiekvienoje melodijoje iš visų 125 Psalmių knygos giesmių. Jehudis Ašlagas (Baal Sulamas) galvojo apie mus. Jis paliko mums savo melodijas, nes norėjo, jog priartėtume prie šios būsenos. Tad pasiklausykime jų ir pamąstykime, jog šios melodijos - būdas įžengti į Aukštesnįjį pasaulį.
Bnei Eichala
Bnei Eichala išvertus reiškia „Karaliaus Rūmų sūnūs“, jie trokšta pasiekti Karaliaus Rūmus. Karaliaus Rūmais vadinama Bina, atidavimo savybė, Kūrėjo, dvasinio pasaulio jėga. Sūnūs - tie, kurie trokšta savybėmis prilygti Karaliui. Žodis „sūnus“ (ben) kilęs iš žodžio „supratimas“ (avana). Jie siekia suprasti Kūrėją, savo suvokimu priartėti prie Jo, pajausti Jį.
Todėl Bnei Eichala - tai sielos, kurios siekia būsenos, kai susivienija su Karaliumi Jo rūmuose. Tam jie pasirengę praeiti visą taisymosi sistemą, pakeisti save nuo pradžios iki galo - iš prigimties, kurios buvo sukurti, į Karaliaus prigimtį, kaip yra parašyta: „Sugrįžo Izraelio sūnūs į savo Kūrėjo aukštumas“. Štai apie ką ši daina.
Kai mes pasiekiame tokią būseną ir tampame Bnei Eichala - tai vadinama Galutiniu Išsitaisymu. Ir dėl to dainuojame šią dainą šeštadienį. Šeštadienis simbolizuoja pakilimus, kurių metu visas šis pasaulis pakyla į Aukštesnįjį pasaulį, ir tada mes visi įžengiame į Karaliaus Rūmus.
Tokia bus visos žmonijos raidos pabaiga, Galutinis išsitaisymas. Bet yra sielų, jau šiandien pasiekiančių šią būseną. Tai išreiškiama trimis pasaulių pakilimais šeštadienį. Tas, kuris taiso save, kuris studijuoja kabalą, šeštadienį jaučia tris pakilimus: pirmasis pakilimas – vakare, prasidedant šeštadieniui; antrasis - kitą dieną, šeštadienio rytą, ir trečiasis, didžiausias pakilimas – dienos pabaigoje, kai šeštadienis baigiasi. Ir tada, šios aukščiausios būsenos metu, dainuojame Bnei Eichala.
Šios dainos žodžius sukūrė didis kabalistas Ari, o melodiją - Baal Sulamas. Ir dėl to, kad viename kūrinyje susijungė Ari ir Baal Sulamo kūryba, mes, įsijausdami į šią dainą, išties pasiekiame aukščiausią pakilimą, kokį tik kabalistas gali patirti iki bendro Galutinio Išsitaisymo, kai visas pasaulis pakyla į tuos pačius Rūmus.
Tai – labai pakili daina, tarsi to pakilimo himnas, kurį kol kas pasiekia tik studijuojantys kabalą, o vėliau, kaip tikimės, pasieks ir visa žmonija.
Ki hilatcta nafši
Ki hilatcta nafši – tai žodžiai iš Psalmių. Šiais žodžiais karalius Dovydas perteikė būseną, kurią pajautė visiškai ištaisęs savo sielą. Tada jis kreipėsi į Aukštesniąją jėgą, Kūrėją, su šiais žodžiais: Ki hilatcta nafši – „Dėkoju Tau už mano sielos išgelbėjimą“.
Šios dainos melodija buvo sukurta mano Mokytojo, paskutinio mūsų kartos didžiojo kabalisto, Barucho Ašlago (Rabašo). Šią dainą jis dainavo man ne kartą.
Gal ši melodija mums atrodo liūdna, bet išties ji nėra liūdna, ji švelni ir išreiškia pojūtį žmogaus, įgijusio Binos, atidavimo, Kūrėjo savybes – nėra verksmų ir visiška ramybė. Šia melodija Rabašas išreiškia būseną, kai neabejodamas mato, jog visi jo kėlim, visa jo siela, visi jo troškimai paklūsta šiai Aukštesniajai jėgai ir įsiviešpatauja Joje.
Tai − trumpa daina, bet joje apdainuojama netrikdoma ramybė, daina apie tai, kaip žmogus įeina į Aukštesniąją jėgą ir būna ten jausdamas absoliučią, amžiną ramybę.
Cadik ke Tamar Ifrach
Iš esmės, kiekviena daina turi dvi būsenas. Viena - tai kli, sielos, su kuria žmogus dirbo, kurią ištaisė ir tada pasiekė džiugesį ir jaudulį; ir dabar jis dainuoja iš šio džiaugsmo.
Štai kodėl Cadik ke Tamar Ifrach dainoje yra ankstesnės būsenos pojūtis, kai žmogui trūko pilnatvės, kai jis kentėjo, ieškojo. O dabar pasiekė būseną, kai žino, kad taip ir turėjo būti, nes teisuolis galiausiai pateisina viską, ką patyrė savo kelyje.
Taigi džiugesys, kuris kyla iš ankstesnės, visiškai priešingos būsenos, kai jis jautėsi esąs nutolęs nuo Kūrėjo, o dabar įžengia į Karaliaus Rūmus, Aukštesnįjį pasaulį, išsiveržia dabartinės jo būsenos melodija - jį užpildančiu pojūčiu.
Šis potyris sudarytas iš dviejų priešingų būsenų: ankstesnė, labiausiai (rodos, beviltiškai) atitolusi nuo Aukštesniojo pasaulio, ir dabartinė, kai jis susijungė su Kūrėju.
Ši daina ypatinga tuo, kad žmogus dėkoja ne už savo būseną, o už tai, kad gali būti teisuolis, t. y. gali pateisinti Kūrėją dėl visko, kas nutiko jam jo kelyje. Nes dabar jis mato priežastis ir visų patirtų būsenų būtinumą. Jis suvokia, jog visos jos iš Aukščiau buvo duotos tam, kad jis galėtų pasiekti šią būseną.
Hasal seder Pesach
Hasal seder Pesach išreiškia būseną žmogaus, kuris dar savo kelio pradžioje: jis kupinas jėgų, pasirengęs šiam keliui ir žino, jog turi pereiti išsitaisymo procesą (kol išsitaisys tiek, kad gautų šviesą). Bet dėl to, kad jau išėjo iš Egipto (t. y. iš savo egoizmo), pakilo virš savo prigimties, jis yra visiškai tikras, jog padedant iš Aukščiau turi galią ir sugeba visame kame, kas paruošta jam, praeiti 49 išsitaisymo vartus (vadinamąjį Lag ba omer - 33-iąją omero dieną ir visas omero dienas), kad galėtų priimti Torą, prieiti Šavuot, nes tada visas žmogaus kli bus pasirengęs 50-tiems vartams, ir jis nusipelnys gauti šviesą.
Tai - gana paprasta daina. Ji ypač simbolizuoja žmogaus pasirengimą eiti ir praeiti visas omero sfiras – visišką kėlim ištaisymą, kurį turime atlikti kiekvienoje sfiroje, būdami kiekvienos iš šių 49 būsenų.
Leagid ba boker hasdecha
Leagid ba boker hasdecha išreiškia būsenas, kurias mes patiriame. Mūsų pasaulyje užmigę tarsi prarandame suvokimą, atsijungiame, atsiplėšiame nuo šio gyvenimo. Ir lieka mums vadinamoji kista de chajuta - minimalios gyvybės lygis, kai iš esmės nežinome, ar atsikelsime po miego ar ne. Tai kodėl gi keliamės? Staiga iš vidaus esame pažadinami kažkokio stimulo ir tada keliamės ir toliau gyvename, išaušus naujai dienai.
Bet ši būsena, kai žmogus atitrūksta nuo realybės ir ima sapnuoti, yra labai ypatinga. Panašios būsenos egzistuoja ir dvasiniame pasaulyje, nes viskas materialiame pasaulyje yra dvasinio pasaulio rezultatas.
Todėl dvasiniame pasaulyje irgi yra būsenos, kurios vadinasi „diena“, „vakaras“, „naktis“ ir „rytas“, tiktai dvasiniame pasaulyje jos visos „nutinka“ dėl to, kad pats žmogus sukuria „dieną“, „naktį“ ir visus laikus; jis pats veda save per šiuos etapus. Jei jis to nedaro, jei nestumia savęs, tai laikas neina, nes dvasiniame pasaulyje nėra laiko, ten yra tik veiksmai, priežastys ir pasekmės.
Taigi prieš žmogui „einant miegoti“ dvasine prasme, kitaip tariant, prieš atitrūkstant nuo dvasinės tikrovės, imant snūduriuoti, atsijungus nuo dvasinio pasaulio, Kūrėjo, Aukštesniųjų jėgų, kyla klausimas, kaip jis vėl atsibus? Ir todėl žmogus atlieka specialius ištaisymus, kuriais savo viduje paruošia norus „atsikelti“. Jei jis teisingai pasiruošė, Aukščiausioji šviesa iškyla priešais šiuos troškimus ir pabudina jį – kaip saulė pažadina mus rytais. Tačiau be šios šviesos, ateinančios iš aukščiau, žmogus negalėtų atsikelti.
Iš esmės, „atsikėlęs ryte“, t. y. vėl pabudęs dvasingumui (tai vadinama „pabusti“ dvasiniame pasaulyje), žmogus šlovina Aukščiausiąją jėgą, Kūrėją, kuris pažadino jį ir vėl davė jam troškimą siekti kūrimo tikslo, taisytis, siekti aukštų, amžinų, tobulų būsenų. Ir tada jis dainuoja Leagid ba boker hasdecha, „Skelbti Tavo malonę ryte“, nes tai išties Aukščiausiojo, pažadinusio jį, malonė.
Valsas
„Valsas“ – tai labai ypatinga melodija. Ji išties klasikinė, su visais bruožais, būdingais valsui, atitinkanti mūsų tradicijas. Ši melodija nepriklauso Baal Sulamui, nors ji mus pasiekė per jį. Jis išgirdo ją iš mokytojo iš Pursovo, kuris jį išugdė. Baal Sulamas gyveno Varšuvoje, kaip ir jo tėvai. Netoli Varšuvos buvo nedidelė gyvenvietė, Pursovas, ir ten gyveno mokytojas iš Pursovo – taip vadino šį kabalistą. Baal Sulamas su savo tėvu lankėsi pas jį, o kai paaugo, mokytojas ėmė artinti jį prie savęs, aiškinti vidinę Toros dalį – kabalos mokslą.
Per jį Baal Sulamas atskleidė Kūrėją, dvasinį pasaulį, ir tapo kabalistu. Kurį laiką Baal Sulamas buvo labai artimas jam, bet paskui pradėjo suprasti, jog pralenkė savo mokytoją. Tada Baal Sulamas jį paliko ir išvyko į Izraelį. Taip man pasakojo Rabašas, mano mokytojas, Baal Sulamo vyresnysis sūnus.
Ši melodija iš mokytojo iš Pursovo perėjo Baal Sulamui, iš jo – mano Mokytojui, o iš jo išgirdau ją aš.
Kel mistater
Kel Mistater - daina, kurią dainuojame artėjant šeštadienio pabaigai, dienos pabaigoje. Šeštadienio pabaiga – laikas, kai Aukščiausias šventumas, aplankantis žmogų dvasinio pakilimo metu, pradeda apleisti jį, kad viskas, kas gauta, virstų energija, skatinančia savarankiškai suvokti tai, ką gavo šeštadienį kaip dovaną.
Šeštadienis vadinamas „dovana“. Kodėl? Dovana yra kažkas, kas duodama žmogui ne kaip atlygis: jis to neužsidirbo. Dovana dovanojama jam iš meilės.
Taip ir šeštadienį – iš aukščiau ateina Aukščiausioji jėga, vadinama šeštadieniu. Žinoma, ji ateina ne paprastam žmogui, o kabalistui – tam, kuris nori priartėti prie Kūrėjo ir deda pastangas dvasiškai tobulėti. Aukštesnioji jėga ateina ir pažadina žmogų, ir tada jis patiria įvairius pojūčius, reiškinius, kurių dar nevertas dėl savo suvokimo, bet kurie jam yra duodami kaip dovana.
Žmogui padedama pakilti, daugiau atskleisti, bet po kiek laiko šis potyris nyksta ir baigiasi. Tada žmogus taria: Kel Mistater – „Kūrėjas slepiasi“, „Tu, Kūrėjau, atskleidei man Save kaip dovaną, leidai patirti būseną, vadinamą šeštadieniu, ir dabar vėl nueini nuo manęs slėptis. Suprantu, jog tai būtina, kad galėčiau prieiti arčiau ir atskleisti Tave netgi nepakiliomis dienomis, kai Tu slepiesi, kai esu kasdienybėje, atskirtoje nuo šventumo. Bet turiu padaryti taip, kad visos savaitės dienos prisijungtų prie šeštadienio pakopos“. Taip dainuoja Kūrėją pažinęs žmogus.
Ši daina išreiškia visų dešimties sfirų pojūčius – Keter, Chochma, Bina, Chesed, Gvura, Tiferet, Necach, Hod, Jesod ir Malchut – todėl, kad per jas žmogus pažino visas Kūrėjo savybes ir dabar, kai prasideda paslėptis ir Kūrėjas nutolsta, jis tiksliai žino, ką turi suvokti pats. Tai jau užrašyta jame kaip dvasinė informacija, o jėgų gavo iš šeštadienio būsenos. Dabar per savaitę žmogus kelia save iki tos šeštadienio būsenos ir vėliau, kai ateis kitas šeštadienis, jam tai bus dar didesnė dovana. Tai tęsiasi tol, kol visi šie šeštadieniai nesusijungs į Galutinio Išsitaisymo pakopą.
* * *
Baal Sulamas norėjo, kad jo mokiniai dainuotų kabalistų melodijas, o ne tas, kurias įprato dainuoti liaudis. Taigi jis perėmė iš savo mokytojo ir pats sukūrė tokias melodijas ir išmokė jų savo mokinius.
Dauguma šių melodijų susijusios su „rūsčiomis dienomis“ - Roš ha Šana (Naujieji Metai) ir Jom Kipur (Teismo diena), nes matome, kad tos melodijos, kurias įprastai dainuoja sinagogose per Roš ha Šana ir Jom Kipur, nepakankamai išreiškia žmogaus, esančio Roš ha Šana ar Jom Kipur dvasinėje pakopoje, vidinę būseną.
Šie pakilimai sukelia žmogui kur kas didesnį įspūdį, įkvėpimą negu tai, kas yra išreiškiama liaudies dainose. Štai kodėl Baal Sulamas specialiai pasistengė sukurti naujas melodijas, labiau artimesnes tai dvasinei pakopai, pavyzdžiui, Hamol al Maasecha, Hinei ke homer, Be jad ha jocer, kurias dainuojame Jom Kipur metu. Šios pakopos, šis įkvėpimas, susižavėjimas yra daug stipresni už įprastinius.
Tačiau visa tai susiję su kabalistu ir su tais, kurie nori, kad šios dainos padarytų jiems įspūdį, nori patirti tą įkvėpimą, susižavėjimą, nors praktiškai jo dar nepasiekė. Ir tada jie naudoja šį būdą. Todėl netgi pradedančiuosius mokome šių melodijų ir aiškiname kiekvienos jų turinį.
Kabalistinėje muzikoje svarbiausia ne pačios natos, bet visi smulkūs niuansai, kurie egzistuoja tarp jų. Mes mokomės, kad yra taamim (išvertus - „skoniai“), nekudot (taškai po raidėmis), tagin (karūnos virš raidžių) ir otiot (pačios raidės). Kas yra raidės? Raidės yra būtent smulkiausi niuansai, kurie atsiranda visų mūsų sielos patirtų įspūdžių, sukeltų šviesos, pabaigoje. Įspūdis kaip dvasinis įrašas išeidavo iš kli ir vėl įeidavo šviesai paliekant kli. Šis trumpas įspūdis viduje ir išorėje, išeinančioje šviesoje, vadinamas „raide“, t. y. simboliu, didžiausia informatyvia dalimi.
Tas pats ir su garsais. Kai mes grojame šiuos garsus, šias melodijas, yra didelis skirtumas tarp to, kuris supranta, ir to, kuris neišprusęs, tarp to, kuris groja teisingai, ir to, kuris groja gražiai; esmė ta, kiek žmogus supranta, kas yra svarbiausia. Ne garsai svarbiausia, o menkiausi simboliai – kaip garsas prasideda ir užsibaigia, ne pats garsas.
Deja, toli gražu ne kiekvienas pasirengęs tai išreikšti. Aš turėjau nuostabų, man labai brangų mokinį Vitaliką. Jis griežė smuiku. Kartą jis tarė man: „Esu pasirengęs groti tik su sąlyga, kad tu laikysi mane už rankos“. Ir tai teisinga…
