Visa žmonijos istorija susijusi su įvairiausiomis religijomis ir tikėjimais. Iš senovės šaltinių žinome, kad Abraomo tėvas Terachas buvo stabmeldys. Abraomas laikomas pirmuoju kabalistu - pirmuoju, kuris gavo žinias apie aukštesnįjį pasaulį, t. y. apie vieną bendrąją jėgą, vienintelį pasaulėdaros Kūrėją, ją sukūrusį ir valdantį, viską turintį savyje.
Ir jei žmogus per visus poveikio šaltinius nemato, nejaučia vienos jėgos, nesutinka su tuo, kad tik ji yra viena vienintelė valdančioji jėga, jis vadinamas tikinčiu daugybe dievų, t. y. stabmeldžiu. Šią jėgą galima pavadinti „Kūrėju“ arba „gamta“, arba dar kaip nors - nesvarbu. Bet ji yra viena vienintelė, valdanti, protinga, turinti savo pradžią, pabaigą ir tikslą žmogaus atžvilgiu.
O jeigu žmogus įsivaizduoja tik vieną vienintelę, viską valdančią jėgą ir vadina ją gamta arba Kūrėju, jis laikomas tikinčiu Kūrėju.
Abraomas - pirmasis kabalistas, pirmasis žmogus, kuris suprato, jog už pasireiškiančių skirtingų jėgų, veikiančių kiekvieną žmogų ir jį patį, glūdi ši vienintelė jėga.
Jo tėvas (preliminari pakopa, preliminari Abraomo būsena) vadinosi Terachu - tikinčiu daug dievų. Abraomas liovėsi tuo tikėti, suvokė, jog yra aukštesnė - vieno Kūrėjo pakopa. Iš pradžių jis irgi manė, kad yra valdomas daugelio jėgų, tačiau prasiskverbęs pro šį sluoksnį, pamatė, kad visas jėgas iš aukščiau veikia tik viena vienintelė jėga ir pavadino ją Kūrėju. Jis ją atskleidė ir ėmė ieškoti su ja sąlyčio.
Mokslą apie suvokimą, apie tai, kaip už daugybės skirtingų jėgų, kurių poveikį jaučia žmogus, atskleisti vieną vienintelę jėgą, Abraomas pavadino kabala. Jis mums davė šio mokslo pagrindus, kad pradėję juo domėtis, atrastume šią vienintelę jėgą, susilietumėme su ja, suvoktume savo šaknį. O kai žmogus suvokia savo šaknį, jis patiria visiškos laisvės, tobulybės, amžinybės būseną.
Kuo kabala, be to, kad pripažįsta ne daug skirtingų jėgų, o vieną vienintelę šaknį, šaltinį, skiriasi nuo religijos? Juk be senovės Graikijos, Indijos ir kt. tikėjimų, skelbiančių daugiadievystę, yra religijų, kurios taip pat tiki vienu vieninteliu Kūrėju. Koks religijos ir kabalos skirtumas?
Pagal religiją Kūrėjas keičia savo požiūrį į žmogų, priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O kabala teigia, kad aukštesnioji jėga nekintanti ir žmogaus veiksmai jos nekeičia. Žmogaus veiksmai keičia jį patį ir todėl jis kitaip suvokia aukštesnįjį valdymą.
Pasaulis, kuriame gyvename, įsivaizduojamas skirtingai. Jaučiame šį pasaulį penkiais jutimo organais. Nežinome to, kas yra ne mumyse. Kiekvienas iš mūsų - dėžė, turinti penkis įėjimus, penkias ertmes, aptrauktas plėvele.
Jei šios dėžės viduje esančios savybės panašios į savybes, kurios yra išorėje, tai išorinės savybės (tiek, kiek jos panašios) pastebimos ir juntamos viduje. Kitaip tariant, viduje jaučiame ne tai, kas vyksta išorėje, o tas mūsų vidines savybes, kurios panašios į išorines.
Kokiu būdu aš suvokiu garsą? Aplink mane egzistuoja didžiulis bangų kiekis. Mano klausos organas sukonstruotas taip: yra membrana, kurios viduje funkcionuoja plaktukėliai, jaučiantys ir atkuriantys išorinį poveikį. Jei mano klausos aparatas sveikas, t. y. mano vidinės savybės už membranos teisingos, galiu priimti tam tikro dažnio bangas - sakykim, nuo 15 hercų iki 15 kilohercų. Toks mano vidinės sistemos (klausos aparato) svyravimų diapazonas.
O jeigu mano sistema dirba blogai, yra pažeista, išorinį poveikį jaučiu tik iš dalies, dar labiau ribotai arba apskritai nieko nejaučiu, tarytum išorėje nieko nėra. Iš tikrųjų išorėje gali egzistuoti bet kas, tačiau mano suvokimas priklauso nuo mano vidinės sistemos, jutimo organų jautrumo laipsnio. Viskas sukurta pagal šią schemą.
Be to, žmogaus reagavimo sistemos pagrindas - poveikio šaltinių diferenciacija. Juk jeigu kažkas nuolat vienodai mane veikia, aš nustoju tai jausti. Tik palyginęs dvi savybes ir nustatęs skirtumą, žmogus jaučia aplinką.
Kaip žinia, nuolatinis garsas, netgi jei jis nevientisas, vibruojantis, po kelių minučių išnyksta, mes priprantame prie jo ir nebeatskiriame. Taip pat mokslininkų nustatyta, kad mūsų žvilgsnis negali būti sukoncentruotas į vieną tašką, jis visą laiką šiek tiek juda iš vietos į vietą. Tiktai įvertindamas savo būsenų skirtumą jis gali priimti vizualinę informaciją.
Taigi visi mūsų jutimo organai patiria savo pačių vidinį sužadinimą, vidinį vaizdą, o mums jį pateikia kaip išorinį.
Kitaip tariant, mes patys sau piešiame išorinį pasaulio vaizdą. Jeigu mūsų savybės būtų kitokios nei šiandien, šis vaizdas taip pat būtų kitoks. Kaip tai galima įsivaizduoti? Tarkime, egzistuoja elementariosios dalelės, kurios pereina kiaurai betoną, ir yra tokios, kurias sulaiko oras. Galėtų būti tokios būsenos, kad oras mums atrodytų betonu, o betonas oru.
Taigi kuriame mūsų pasaulio vaizdą pagal savo vidines savybes, tačiau negalime išeiti ir pamatyti šį vaizdą iš išorės, nes esame apriboti savo penkių jutimo organų. Mokslas palaipsniui pradeda įsisąmoninti, kokie riboti mes esame.
Einšteino laikais mokslininkai ėmė suprasti, jog mūsų suvokimas reliatyvus. Kitaip tariant, pasaulis egzistuoja, tačiau jis nėra toks, kokį jį įsivaizduojame. Suvokimas priklauso nuo stebėtojo, o supantis pasaulis gali būti visiškai kitoks.
Kitą pasaulėdaros suvokimo teoriją suformulavo Hju Everetas (Hugh Everett). Jis sako, kad aplink mus egzistuoja nežinomas pasaulis, o suvoksime mes jį taip, kaip mūsų vidinės savybės atitiks išorinį vyksmą.
Taigi pasaulio vaizdas yra tam tikras mano jausmų ir supančios aplinkos vidurkis. Tirdami gyvūno akį, jo pojūčio organą, išsiaiškiname, kad gyvūnai suvokia pasaulį ne taip, kaip žmonės, mato jį visiškai kitokiais vaizdais.
Kabala sako (dabar ir mokslas prie to prieina), kad aplink mus apskritai nieko nėra. Negalime spręsti apie tai, kas egzistuoja aplink mus. Iš išorės mums daromas poveikis yra nuolatinis, nekintantis. Ir pasaulis aplink mus nekinta. Tas judėjimas, pokyčiai, kuriuos jaučiame, - reakcija į mūsų vidinių savybių pasikeitimus. O jeigu mūsų vidinės savybės nesikeičia, ir pasaulio vaizdas išlieka pastovus. Tai jau rodo atliekami bandymai.
Kabalos mokslas teigia, kad aplink mus yra vientisa, aukščiausioji, nekintanti, esanti absoliučioje ramybėje šviesa. Kodėl vis dėlto ji vadinama egzistuojančia? Todėl, kad jos poveikis, įtaka mums - absoliutus gėris. Ji veikia absoliučiu gėriu! Šis poveikis, ši aukščiausioji šviesa, esanti aplink mus, vadinama Kūrėju.
Kabala moko, kad Kūrėjas nekeičia savo požiūrio į žmogų. Jis geras ir kuria gėrį. O visas Kūrėjo įtakos mums galimybes žmogus suvokia įvairiais vaizdiniais. Vieni ar kiti Kūrėjo požiūrio į žmogų pasireiškimai vadinami gėrio kiekiais. Jei žmogus juos suvokia, reiškia, jis jaučia aukštesnįjį pasaulį. Jis junta, kad ši jėga nuolat, nesikeisdama elgiasi su juo absoliučiai gerai ir jį myli. Jis jaučia ją tiek, kiek yra panašus į šią jėgą.
Yra būsenų, kai žmogus nejaučia tiesioginės šios jėgos įtakos sau. Vietoj jos jis suvokia įvairius materialius vaizdus, už kurių galbūt ir slypi viena bendra jėga, tačiau jis jos nemato, nejaučia. Ir kai žmogui atrodo, kad vietoj vienos jėgos, vieno požiūrio į jį egzistuoja daug poveikio šaltinių, laikoma, kad jis yra mūsų pasaulyje - Kūrėjo paslėpties pasaulyje.
Skirtingai nuo kabalos religija laiko, kad Kūrėjo požiūris į žmogų priklauso nuo pastarojo veiksmų. Vyrauja nuomonė, kad jei žmogus bus geras, tai ir Kūrėjas elgsis su juo gerai, t. y. pakeis savo požiūrį.
O kabala mano, kad aukštesnioji jėga yra nekintanti. Kūrėjas absoliutus ir nesikeičiantis. Aukščiausioji šviesa yra nuolatinėje ramybėje, ir žmogaus veiksmai keičia ne aukštesniąją jėgą, o jį patį. Dėl šių pakitimų žmogus kitaip ima suvokti aukštesnįjį valdymą, jaučia jį vis geresnį ir įsivaizduoja, kad Kūrėjas pradeda geriau su juo elgtis. Žmogui atrodo, kad pasikeičia Kūrėjas, o ne jis pats. Bet iš tikrųjų žmogaus ir Kūrėjo santykiai tampa geresni todėl, kad keičiasi pats žmogus.
Tai panašu į vaiko ir tėvų santykius. Vaikui augant jo savybės gerėja, tampa artimesnės tėvų savybėms, ir jis mato, kad jie elgiasi su juo gerai. Jis sutinka su tėvų reikalavimais, nes įsitikina, jog juos diktuoja meilė. O anksčiau jam atrodė, kad tėvai žiaurūs, verčia daryti tai, ko jis nenori.
Taigi mes atskleidžiame tikrovės santykį su mumis, o religija atskleidžia tikrovės santykį su aukštesniąja jėga, kuri lyg ir keičiasi. Atrodytų, koks iš esmės skirtumas?
Šių požiūrių skirtumas didžiulis ir jis lemia kabalos ir religijos skirtumą. Kabalistas žino, kad jei jis keičiasi, tai kitaip suvokia nekintantį Kūrėją. O religija sako, kad savo poelgiais aš verčiu Kūrėją keistis mano atžvilgiu.
Kabala kreipia žmogų būti vis panašesniu į Kūrėją. Religija mano, kad nereikia keistis - maldomis ir kokiais nors ypatingais veiksmais galima prisiprašyti Kūrėjo, kad Jis mūsų atžvilgiu pasikeistų. Kabala sako, kad jei ir reikia prašyti, tai tik, kad patys pasikeistume. Juk jeigu mes keisimės, savaime suprantama, kitaip imsime viską suvokti.
Tai ir yra kabalos ir religijos svarbiausias skirtumas. Tuo ir skiriasi žmogus, kuris supranta, jog jam reikia keistis, nuo žmogaus, kuris laukia, kada pagaliau Kūrėjas nustos pykti.
Religija skatina žmogų ieškoti metodų, kaip paveikti Kūrėją: duoti išmaldą, uždegti žvakutes ir t. t. Kiekviena religija turi savo ritualus. O kabala sako: „Tu pats turi ieškoti metodų, kurie tau padėtų tapti tokiu kaip Kūrėjas, tada galėsi teisingai Jį suvokti. O Jis liks toks pats kaip ir šiandien“. Kaip blogi tėvai staiga tampa geri, teisingi ir mylintys, taip ir Jis atrodys tau kitoks, jei pakeisi savo požiūrį į pasaulį, į pasaulėdarą.
Žmogaus veiksmai keičia jį patį, ir tada keičiasi jo aukštesniojo valdymo suvokimas. Jeigu žmogus keičiasi taip, kad tampa vis labiau panašus į Kūrėją, jam atrodo, kad Kūrėjas vis palankiau nusiteikęs jo atžvilgiu. Jei žmogus keičiasi taip, kad jo savybės vis labiau skiriasi nuo Kūrėjo savybių (t. y. tampa labiau egoistiškas), jam atrodo, kad Kūrėjas nusiteikęs negatyviau. Atsiranda daugiau skirtumų tarp šviesos ir kli.
Nekintantį Kūrėjo požiūrį į savo kūrinius rodo daugybė posakių iš kabalistinių tekstų. „Aš savojo vardo nekeičiu“ (apie reiškimąsi žmogui), „Geras ir kuria gėrį blogiems ir geriems“, „Aukščiausioji šviesa visiškoje ramybėje“ ir t. t.
Visi kabalos mokslo aiškinimai pabrėžia aukštesniosios jėgos nekintamumą. Vientisa šviesa, sklindanti iš Acmuto, sukuria kli, visus pasaulius, sielą, suskirsto ją į tam tikrą dalelių kiekį, sukuria visą mūsų tikrovę, mūsų pasaulį, mus pačius ir atveda į išsitaisymo pabaigą. Visa tai - vienas ir tas pats vientisas šviesos spindulys. Jame glūdi viena vienintelė mintis, vienas vienintelis sumanymas: „Geras, Kuriantis gėrį“.
Religingas žmogus maldauja Kūrėjo: „Nebepyk. Pasigailėk manęs“. O kabalistas kreipiasi į šią vieną nekintančią šviesą, sakydamas: „Pakeisk mane, kad būčiau toks kaip Tu. Nepyk, bet ne todėl, kad atrodytų, jog buvai supykęs, o dabar pasidarei geras. Ne. Pakeisk mane, kad teisingai Tave suvokčiau. Ne todėl, kad man būtų gerai, o kad galėčiau pateisinti Tavo veiksmus. Tada vadinsiuos teisuoliu - iš žodžių „pateisinantis Tavo veiksmus“. O kai pateisinu Tavo veiksmus, kai esu panašus į Tave, suteikiu Tau malonumą. Tada taip pat tampu geras, kuriantis Tau gėrį, panašiai kaip ir Tu. Noriu būti panašus į Tave, į šviesą“.
Taigi kabalistas kreipiasi į Kūrėją, prašydamas jį pakeisti, bet ne todėl, kad ištaisyta būsena maloni, o todėl, kad ši būsena panaši į Kūrėją ir žmogus suteikia Kūrėjui malonumą. Toks kabalisto kreipimasis į aukštesniąją jėgą iš esmės skiriasi nuo religingo žmogaus maldos.
Religingas žmogus sutinka, kad dabar Kūrėjas rūstus. Jis nesako, jog Kūrėjas piktas ar blogas, nes tai nepadoru, nepridera, tačiau būtent tą jaučia sielos gelmėse. Paprastai jis bijo tarti šiuos žodžius, bet prašo, kad Kūrėjas elgtųsi su juo geriau. O kabalistas prašo, kad ne Kūrėjas, o jis pats pasidarytų geresnis.
Malda kabaloje vadinamas ne maldavimas ir prašymas, kad būtų pakeistas požiūris į save, nes kabalistas iš anksto mano, jog šis požiūris geras, teisingas, vienintelis iš galimų. Jis nesikreipia į Kūrėją, prašydamas nustoti pykti. Malda vadinamas savęs patikrinimas, savianalizė. Žmogus žino, kad Kūrėjas skleidžia absoliutų gėrį, todėl save teisia ir analizuoja lygindamas su aukštesniuoju nekintančiu Universumu ir prašo Jo padėti tapti panašiu į Jį.
Šis požiūris į save ir Kūrėją skiria kabalą nuo religijos. Nors religija ir skatina tam tikrą žmogaus pasikeitimą, tačiau moko iš Kūrėjo ką nors išmelsti. Tai senovės laikų paveldas, kada žmonės tikėjo, jog mus veikia daugybė jėgų, kurioms privalome aukoti maldaudami jas pasikeisti.
Priežastis, dėl kurios masinių religijų adeptai nepalankiai žiūri į kabalą, ta, kad jie įsitikinę, jog žmogus turi vien prašyti Kūrėjo ir viskas pasikeis jo naudai, Kūrėjas atsisuks į jį. Suprantama, šiose religijose atsiranda ištisa hierarchijos sistema - kas geriau moka prašyti Kūrėjo, kas Jam artimesnis, kas žino, kaip Jį prašyti, į ką geriau kreiptis, kad tarpininkautų, ko prašyti: „Pasimelsk už mane“. Ir manęs daug žmonių prašo: „Pasimelsk už mane, tegul Jis padaro taip, kad man būtų gerai“.
Žmonės galvoja, jog šitokia malda gali priversti Kūrėją pakeisti savo požiūrį į juos. Šis supratimas labai giliai įsišaknijęs žmoguje ir išlieka tol, kol žmogus nepereina machsomo. Todėl aš priverstas atsakinėti: „Taip, pasimelsiu, viskas bus gerai, nesijaudink“. Ko aš melsiuosi? Kad Kūrėjas pasikeistų? Tačiau tai neįmanoma, Jis visada absoliučiai geras žmogui.
Taigi ko galiu melsti? Vienintelį dalyką galiu padaryti savo artimam, kuriam blogai, - siela, savaisiais kėlim, bandyti su juo susijungti ir kartu su jo kli kreiptis į Kūrėją, tartum aš jį gelbėju, iškeliu aukščiau, taip pat nukreipiu į Kūrėją. Taip susiliedamas su likusiomis sielomis darau joms poveikį, bandau ir jas pritraukti prie Kūrėjo. Tada jos pasijaus geriau.
Tai ir yra maldos už artimus esmė. Nėra prasmės prašyti Kūrėjo, kad Jis nustotų pykti ant jų; tai neįmanoma - juk Jis absoliučiai geras. Tačiau galima pabandyti jungiantis su jais, meile traukti arčiau Kūrėjo - kad įsitikintų, jog Jo požiūris į juos geras, pajaustų pakitusį santykį, nes patys pasikeitė. Tik taip galime keisti kitų žmonių Kūrėjo pajautimą.
Kiek kartų, bevaikštinėdamas parke kartu su Rabašu, ar būdamas su juo viešuosiuose renginiuose, matydavau, kaip prie jo verždavosi dešimtys žmonių, kad galėtų pabučiuoti ranką, palikti raštelį su prašymu, su vardais tų, už kuriuos prašo pasimelsti ir t. t. Ir jis net nežinojo, kaip reaguoti į šiuos žmones, niekaip negalėdavo jiems atsakyti. Tik sakydavo: „Taip, taip, gerai. Viskas bus gerai“. Arba prašydavo manęs kaip nors juos nuraminti.
Pamenu, apie dvidešimt dienų buvome su juo ligoninėje ir visi ligoniai, vos sužinoję kas jis, prieidavo ir prašydavo: „Man skauda čia, skauda ten, rytoj operacija, pasimelsk už mane“.
Tada jis man liepė pakviesti vieną iš jo mokinių, kuris mėgo teikti palaiminimus ir vaizduoti svarbų žmogų. Tas atėjo, apėjo visą didžiulį skyrių (visą atskirą šios ligoninės korpusą) ir pasakė: „Mane siuntė Rabašas, kad jus visus palaiminčiau“. Priėjo prie kiekvieno, palaimino, paskaitė jiems kažkokią maldą. Po to visi nusiramino ir daugiau prie mūsų nelindo.
Žmonėms reikalinga tokia psichologinė pagalba, jie pasirengę už ją mokėti. Kada žmogui blogai, jis tiki bet kuo. Jis pats nepajėgia pasikeisti arba apskritai to nesupranta, negalvoja apie tai ir todėl pasiryžęs viskam. Tačiau turime suprasti, kad būtinai turime keistis mes patys.
Jokių stebuklų nebūna. Kai kurie iš mūsų galvoja: „Kodėl neįvyksta stebuklai, kodėl Kūrėjas neatsiveria? Kodėl nekeičia požiūrio į mane? Kodėl nedaro jokių stebuklų, nieko mums neparodo?“. Todėl, kad stebuklų nėra!
Pasikeisk Kūrėjo atžvilgiu ir pajausi kitokią pasaulėdarą, kitokį pasaulį. Tavo pasikeitęs požiūris į pasaulį nulems kitokį jo reiškimąsi tau. Nieko kito neįvyks. Visa kita - tiesiog apgaulė. Savęs apgaudinėjimas, savitaiga arba, atvirkščiai, tau įteiginėja, tave apgaudinėja, nieko daugiau. Kitaip būti negali.
Kabaloje mokomės: egzistuoja kli, kuris privalo būti panašus į šviesą. Ir jis tampa toks, sukūręs ekraną. Ir tik taip jis gali pasijusti tikroje pasaulėdaroje, užmezgęs tikrąjį ryšį su Kūrėju. O stebuklų nebūna.
Kli, turinčio ekraną, pasaulio jautimas visada atitinka jo būseną šviesos atžvilgiu. Stebuklų nėra. Nepelnytų būsenų taip pat.
„Padaryk kokį nors stebuklą, padaryk taip, kad staiga patirčiau kitokią būseną“ - beprasmiški prašymai, nes to negali būti ir niekad nebus. Veikia griežti pasaulėdaros dėsniai, kurie aprašomi mūsų knygose. O jeigu atrodo, kad reikia eiti kitu keliu, kad kažkokiais stebuklais, užkalbėjimais ar kabalisto manipuliacijomis galime ką nors pasiekti, - nepavyks: mes nesukursime kli.
O kaip jį sukurti? Tik taisant save. Iš pradžių reikia savyje sukurti norą, po to suvokus, kad jis kenksmingas, prašyti ištaisyti, vėliau išsitaisius, atsižvelgiant į išsitaisymo laipsnį - naujais norais pajausti naująją pasaulėdarą, kilusią iš tos pačios vienintelės bendrosios šviesos. Tik taip mes keičiamės. Todėl reikia melsti tik dėl ištaisymo. Pagrindinių religijų nepalankumo kabalai priežastis ta, kad masinės religijos įsitikinusios: žmogui tereikia prašyti Kūrėjo ir viskas pasikeis jo naudai todėl, kad Kūrėjas atsisuks į jį.
O jeigu pats nemoku prašyti, einu pas didelį religijos veikėją arba kokį nors ypatingą magą, arba pas „žinomą kabalistą“ - yra tokių, kurie su malonumu naudojasi proga, teikia tokias paslaugas, aišku, už gerą užmokestį.
Jis sako: „Aš pasimelsiu, viską padarysiu. Pamatysi, viskas bus gerai“. Už poros dienų: „Na kaip, ar viskas gerai?“. O žmogus psichologiškai nusiteikęs tikėti: „Taip, pasidarė geriau“. Tuo remiasi žmonių, sugebančių parduoti savo ypatingą santykį su Kūrėju, ypatingas žinias bei savybes, poveikio sistema.
Jeigu religingas žmogus ir kalba apie savo pasikeitimą, tai turimi galvoje kažkokie išoriniai, gerai atrodantys poelgiai. Tarytum pakanka nueiti pasimelsti, atlikti tam tikrą ritualą, paaukoti, atlikti kokį nors gerą darbą ir Kūrėjas tavo atžvilgiu pasikeis. Nekalbama apie širdies išsitaisymą.
Tūkstantmetinė patirtis rodo, kad tai neveikia. Tačiau žmogus neturi jokios kitos galimybės teisingai suderinti savo santykius su aukštesniąja jėga ir todėl kiekviena karta vis tiek galvoja, kad ritualiniais veiksmais (nesvarbu kurios religijos), atliekamais mūsų pasaulyje, pasieksime, kad Kūrėjas pakeistų požiūrį į mus.
Štai šiandien manęs laukia teismas, man blogai - iš ryto atliksiu kokį nors dievobaimingą poelgį, duosiu išmaldą. Aišku, Kūrėjas pasikeis, bus gailestingesnis. Visose religijose, visuose tikėjimuose yra vienodai - padarysiu gerą darbą ir Jis pasikeis mano atžvilgiu. Kodėl turėtų keistis? Kas tai, pirkimas ir pardavimas? Aš tau, tu man?
Jis nesikeičia! Kokiais išoriniais veiksmais galima Jį paveikti? Jei pakeisi savo vidines savybes, ištaisysi troškimus, tada pajusi, kad Jis kinta, nors ne Jis kinta, o tu pajunti Jo kitokį elgesį su savimi, nes pats pasikeiti.
Kabala mus ragina nesitikėti, jog išoriniai veiksmai duos kokios nors naudos. Juk pakanka atsigręžti į istorijos tūkstantmečius, kad įsitikintume - dėl to geriau nepasidaro. Visa tai - tuščias darbas, kažkas iš to gerai pasipelno ir nieko daugiau. Pradėkite vidinius veiksmus, imkite keistis. Kūrėjas prašo mūsų širdžių, o ne išorinių veiksmų.
Juk principas „pamilk artimą kaip save patį“ reiškia, kad mes mylime artimą, o ne šiaip teikiame vienas kitam išorines, tuščias malones. Nejaugi Kūrėjas padarė kiekvieną iš mūsų nelaimingą tam, kad šiomis malonėmis taisytume Jo sukurtą žiaurų pasaulį?
Vadinasi, visiems blogai šiame pasaulyje, kiekvienas iš jūsų jaučia blogą, siaubingą, kupiną pykčio savo egzistavimą, ir žinoma, tai skleidžia Kūrėjas, kas gi daugiau, jei nėra nieko, išskyrus Jį! Tačiau jūs - geri žmonės, ne tokie kaip Kūrėjas, jūs elgiatės vienas su kitu geriau nei Jis. Kiekvienam iš jūsų Jis linki blogio, ar ne? Siunčia ligas, nemalonumus, o mes, atvirkščiai, bandydami padėti vienas kitam, visa tai taisome, mylime vienas kitą. Taigi esame daug geresni už Kūrėją?
Pamilti artimą kaip save patį, reiškia, ne šiaip atlikinėti išorinius veiksmus, o taisyti savo širdį. Tai darydamas pamatysi, kaip iš tikrųjų Kūrėjas elgiasi su tavimi ir kitais.
Klausimas: Kaip rašoma straipsnyje „Taika“, vaiko vystymuisi valdymas iki tam tikro amžiaus palankus, jį saugo, o vėliau jis pradeda jausti valdymo šiurkštumą. Kodėl taip yra? Juk vaiko viduje niekas nesikeičia, kodėl išorėje įvyksta toks pokytis?
Štai būdinga klaida - tarytum kažkas keičiasi ne viduje, o išorėje. Vaikas auga ir iš pradžių Kūrėjas jam palankus, o paskui keičia savo požiūrį - pradeda elgtis blogai.
Mažai egoistiškas žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo. Arba jaučia labai nestipriai - sakykim, kaip akmenys jaučia kažkokį poveikį, slėgį. Augalas jau labiau jaučia poveikį, gyvūnas - dar labiau. O blogiausia tenka žmogui.
Kūdikis, turėdamas mažus norus, nejaučia Kūrėjo poveikio taip stipriai kaip suaugęs žmogus. Todėl mums iš šalies atrodo, kad Kūrėjas, pasigailėdamas mažojo žmogeliuko, elgiasi su juo palankiai. O iš tiesų priežastis ta, kad vaiko egoizmas dar nėra tiek išsivystęs.
Kokia ydinga, palyginti su gyvūnais, mūsų būsena! Mums reikia rengtis, apsitarnauti, gaišti tūkstančius savo gyvenimo valandų, kad sutvarkytumėme pasaulį aplink save. Gyvūnai nuo to laisvi. Jų nekamuoja tos ligos, kuriomis serga žmogus. Ir apskritai jie ko gero nesirgtų, jei negyventų šalia žmogaus.
Noriu pasakyti, kad didėdamas mūsų egoizmas pasireiškia taip, kad mums atrodo, jog keičiasi Kūrėjo elgesys su mumis. Kai žiūri į savo katę ar šunį, atrodo, kad netgi jų gyvenimas geresnis už tavąjį. Tačiau jei šuniui pridėsi mūsų egoizmo, jis tuoj pat pajus tuos pačius smūgius, kuriuos iškenčia žmogus. Visa tai patvirtina, jog kai mums atrodo, kad Kūrėjas keičia požiūrį į mus, reiškia, mes patys pasikeitėme.
Kai žmogus keičiasi, tobulina save, vis labiau panašėdamas į Kūrėją, jis pradeda matyti, kad Kūrėjas su visais elgiasi absoliučiai gerai, kad aukštesnioji jėga pasireiškia visame pasaulyje. Kūrėjas yra viso pasaulio viduje ir šiame pasaulyje nėra nieko, išskyrus kėlim, visiškai užpildytus šviesa. Tik suvokimui pasikeitus, žmogus gali tai pamatyti, tačiau iš tikrųjų pasaulis ir anksčiau, ir visad buvo toks pats.
Dabar jaučiame pasaulio krizes ir begalinius sukrėtimus. Tačiau jei pradėsime keistis Kūrėjo atžvilgiu, pamatysime, kad Jis yra šiame pasaulyje ir gerai jį valdo. Persikėlę į pačias sielas (kėlim), pamatysime, kad jos tai jaučia visiškai priešingai, nes yra neištaisytos. Todėl tas, kuris suvokia tikrąjį Kūrėjo požiūrį į visus, vadinamas suvokiančiuoju aukštesnįjį pasaulį.
Įsitikinimas, kad Dievo požiūris į žmogų gali kisti, nulemia tai, kad žmonės pradeda pavydėti Jo išrinktiesiems - tiems, kuriuos Kūrėjas tarsi labiau myli. Taip atsiranda antagonizmas ne tik tarp žmonių, bet ir tarp religijų - kurios konfesijos nariams Kūrėjas labiau palankus, į kieno maldas mieliau atsako?
Žmonės susieja savo likimą su Kūrėjo nuostata, o ne su savo pasikeitimu ir todėl tarp jų kyla pavydas, konkurencija, nesantaika ir t. t. Atsiranda įsitikinimas: ne jie, o mes teisūs, dėl jų kaltės mums negerai. Jeigu ne jie, mums būtų geriau. Sunaikinsime juos ir Kūrėjas taps mums geresnis. Dėl tokio požiūrio į Kūrėją iškart atsiranda visiškai neteisinga, iškraipyta vienų nuostata kitų atžvilgiu. Priežastis ta, kad žmogus nesieja savo likimo su išsitaisymu ar neišsitaisymu. O iš tikrųjų tik tai lemia jo būseną pasaulėdaroje.
Klausimas: Viskas teisinga, pasaulis harmoningas, bet kartu žmogus mato, kad blogis egzistuoja. Kaip tai galima suderinti?
Kaip suderina tai kabalistas? Viena vertus, penki žemiškieji jutimo organai sako jam, kaip viskas blogai šioje žemėje. Jis skaito laikraščius, klauso radiją ir mato, kaip visa tai suvokia kiti žmonės.
Antra vertus, savo šeštuoju jutimo organu jis jaučia tikrąjį Kūrėjo požiūrį į pasaulį. Jo šeštasis jutimo organas veikia kaip zondas, patalpintas Kūrėjo viduje, ir juo jis suvokia pasaulį per Kūrėją, o likusiais penkiais jutimo organais - kaip visi kiti.
Dvi skirtingos būsenos (kai suvokia Kūrėjo ir likusiųjų žmonių požiūrius) leidžia jam daryti poveikį, padėti žmonėms priartėti prie Kūrėjo. Atsiranda du požiūriai į pasaulį. Vienas - kaip visų kitų žmonių, ir su šiuo požiūriu jis savęs netapatina, tiesiog žino, kad taip mato pasaulį visi likusieji. O šeštuoju jutimo organu jis žiūri kitaip. Ši galimybė matyti pasaulį iš dviejų pusių leidžia jam susijungti su mumis ir mums padėti. Tačiau jis tapatina save ne su penkiais jutimo organais ir ne su tuo požiūriu, kuris būdingas mums.
Klausimas: Jei žmogaus nemokysime kabalos, jis niekad neturės galimybės suprasti, kad Kūrėjas nekeičia savo požiūrio ir valdo jį bei visą pasaulį absoliučiu gėriu?
Jei žmogus nestudijuoja kabalos, jis suvokia pasaulį tik savo penkiais jutimo organais ir negali turėti kitokio, išorinio atskaitos taško. Jam atrodo, kad pasaulis toks, kokį mato, ir jei už šio pasaulio egzistuoja Kūrėjas, tai Jis veikia mus taip pat, kaip ir šis pasaulis. Ir aišku, pasaulis turi keistis, o aš kaip galiu pasikeisti?
Mes apriboti savo penkių jutimo organų, todėl piešiame sau tokį egocentrinį pasaulio vaizdą: aš - centre, pasaulis - aplink mane. Reikia kaip nors padaryti, kad šis pasaulis būtų man geresnis. Juk viskas - gamta, žvėrys, žmonės, visuomenė - kažkaip su manimi susieti? Reiškia, turiu taip padaryti, kad visų jų santykis su manimi būtų geras.
Už viso to slypi Kūrėjas? Reiškia, turiu taip padaryti, kad Jis pakeistų požiūrį į mane, kad Jo elgesys su manimi, pasireiškiantis per visą mano aplinką, būtų geras. Melsiu Jį, daug dievų ar vieną - nesvarbu. Tačiau žinau, kad turiu pakeisti pasaulio santykį su manimi. Taip mąsto žmogus, kuris tiesiog jaučia mūsų pasaulį savo pojūčiais - juk kitų jis neturi.
Kada kabalistai peržengia mūsų pasaulio rėmus ir žvelgia iš šalies, jie mato: Kūrėjo nuostata mums visada ir viskuo absoliučiai gera.
Mes neteisingai traktuojame savo pasaulio vaizdą, manome, kad tas pasaulis, kurį mums perduoda jutimo organai, iš tiesų egzistuoja už mūsų. O jis už mūsų neegzistuoja, jis sukurtas iš mūsų pojūčių, mūsų vaizdinių ir jausmų, iš mūsų vidinių savybių. Jei šios savybės pasikeistų, pamatytumėme kitokį pasaulį, viskas būtų kitaip. Tačiau negalime to įsivaizduoti, nes nesugebame išeiti iš savo kūno ir matyti taip kaip kabalistai - iš šalies.
Todėl kabalistai mums pataria neeikvoti tuščiai laiko, juk Kūrėjas nesikeičia. Savo pojūčiais, jutimo organais patys piešiame sau pasaulį. Pasikeitę pamatysime, jog pasaulis savaime keičiasi - gal mums atrodys, kad keičiasi Kūrėjo požiūris į mus, tačiau, iš tiesų paprasčiausiai kitaip jį suvoksime.
Taip blogas vaikas pasitaisęs tą patį tėvų elgesį jau jaučia kaip gerą. Jis supranta, jog jų elgesys teisingas. Problema ta, kad kol neišeisime už machsomo, mums viskas bus tik žodžiai. Visi kabalistų aiškinimai mums reikalingi tik tam, kad nusiteiktume teisingai prašyti Kūrėjo. Ne maldauti: „Pasikeisk pagaliau! Kodėl Tu toks žiaurus?“, o prašyti išsitaisymo: „Tu absoliučiai geras. Padaryk taip, kad aš pasikeičiau ir suprasčiau Tave, suprasčiau Tavo gerą elgesį, tapčiau toks kaip Tu“.
Kitaip tariant, malda (kreipimasis į Kūrėją) reikalinga, tačiau ji suveiks tik tuo atveju, jeigu prašysime mūsų pačių ištaisymo. Tiktai ištaisymo prašymas daro poveikį aukštesniajam. Aukštesniojoje pakopoje žmogui paruošta viskas ir tai - absoliutus gėris. Todėl jei žmogus nori prisijungti prie aukštesniojo, kad teisingai pajustų savyje šį gėrį, jis turi iš pradžių ištaisyti save.
O kad prašytum ištaisymo, reikia pirmiausia įsisąmoninti blogį savyje: „Kas manyje blogai?“.
Klausimas: Jūs pasakėte, kad stebuklų nebūna, tačiau kabalistinės grupės malda - juk tai stebuklas?
Kabalistinės grupės malda - ne stebuklas. Stebuklų nebūna. Ji būtent ir yra ištaisymo prašymas.
Kai kartu meldžiamės už kokį nors žmogų (kuris, tarkime, turi problemų darbe) - ką tai reiškia? Ar norime, kad jam tiesiog būtų geriau? Ne. Mus sieja vienas Kūrėjo siekimas ir norime, kad jis teisingai pajustų šį Kūrėjo poveikį.
Taigi susijungdami su juo kuriame prielaidas, kad jis pasikeis ir pajus Kūrėjo poveikį kaip gėrį. Kai žmonės užmezga tokius tarpusavio santykius, jie keičiasi, ima kitaip suvokti pasaulį.
Tiesiog suburkime žmones, kurie kuo nors tarpusavyje susiję, ir tegul jie vienas kitam linki gero - jie taip pat pasijus geriau ir komfortiškiau. Argi jie keičia Kūrėjo požiūrį į save? Kuo? Tuo, kad Jį, nekintantį, suvokia teisingiau, nes mylėdami vienas kitą jie artėja prie Kūrėjo.
Klausimas: O kuo čia dėtas, sakykim, viršininkas darbe?
Viršininkas darbe - lėlė! Tai Kūrėjas tam tikru būdu rodo savo požiūrį į jus. O jūs dabar įsijungiate į bendrą kli su tais, kurie už jus meldžiasi. Jie linki jums meilės, gėrio, nori savo požiūriu į jus prilygti Kūrėjui, todėl jūsų ryšis su Kūrėju tampa artimesnis ir staiga jūs pajuntate, kad viršininkas tapo geresnis.
Jūs žvelgiate į viršininką ar į Tą, kuris jame yra? Viskas labai paprasta: nežiūrėkite į išorinius apvalkalus. Viduje lieka tik tai, apie ką skaitome „Mokyme apie dešimt sfirot“.
Kad suprastume tikrąjį kabalisto santykį su Kūrėju, galima kaip pavyzdį pateikti kabalistinį maldyną, kuriame nėra įprastų žodžių, išreiškiančių žmogaus jausmus, - viskas, kas jame parašyta, apibūdina dvasinius veiksmus, kuriuos turi atlikti žmogus, tobulindamas save. Tuo ir skiriasi ortodoksinio Dievo ir kabalistinio Kūrėjo sąvokos.
Kabalistiniame maldyne galima aptikti atskiras, daug kartų besikartojančias raides: alef, bėt ir kt., nurodymus nukreipti maldą į tam tikrą sfirą, suartinti sfiras ir t. t. Visa, kas parašyta, pažymi dvasinius veiksmus, kuriuos keisdamasis turi atlikti žmogus. Tada, tapęs panašus į Kūrėją, jis prisipildo aukščiausiąja šviesa.
Tai nagrinėjama „Mokymo apie dešimt sfirot“ 11-oje ir 12-oje dalyse, kur pasakojama apie taisymosi veiksmus, vaizduojamus laipsnišku žmogaus prabudimu iš miego, atsikėlimu, dienos pradėjimu, planu, pagal kurį jis turi nugyventi savo dieną, ir t. t. Turimos galvoje vidinės, dvasinės būsenos.
Studijuodamas kabaloje pasaulėdaros struktūrą žmogus ima aiškiai įsivaizduoti Kūrėją, kaip esantį dvasinių savybių viršutinėje pakopoje, ir patį žmogų, kaip esantį žemutinėje pakopoje. Šios pakopos - pasaulių pakopos. Taigi kūrimo Tikslas - žmogui savarankiškai užkopti į viršūnę. Tai reiškia, jog žmogus pats suranda savo būsenų priežastį, kreipiasi į Kūrėją ir prašo, kad jį ištaisytų, pakeltų šiomis pakopomis, kad jo egoistiniai norai palaipsniui keistųsi į altruistinius ir jis būtų vis labiau panašus į Kūrėją.
Tai ir yra kilimas dvasinėmis pakopomis. Įsisąmoninęs savo blogį, pradėjęs teisingai prašyti ištaisymo, žmogus žengia kitą žingsnį ir kyla vis arčiau Kūrėjo, kad savo noru susilietų su Juo. Kinta žmogaus vidinės savybės, visų minčių, norų egoistiniai ketinimai keičiasi į altruistinius. Todėl kilimas - ketinimo keitimasis.
Matuojama pakopomis, kurių kiekviena - tam tikras panašumo į Kūrėją laipsnis. Absoliutus Kūrėjo dydis - 100 procentų. Žmogaus, perėjusio machsomą, panašumas yra nulinis, o paskui jis palaipsniui didėja. Laipsniškas (iki 100 procentų) panašėjimas į Kūrėją skirstomas į 620 arba 125 pakopas. Pakopos - dvasinio gyvenimo, kurį žmogus gyvena tol, kol savybių panašumu visiškai susilieja su Kūrėju, išmatavimas. Suskirstymas į vieną ar kitą pakopų kiekį yra sąlyginis. Panašiai mūsų gyvenimą skirstome į dešimtmečius, metus, mėnesius, dienas, minutes ir sekundes, kad galėtume jį apibrėžti.
Natūralu, kad taip detaliai studijuodamas pasaulėdaros struktūrą žmogus vis labiau tolsta nuo supratimo, jog Kūrėjas, atsakydamas į žmonių maldas, pasirengęs jų atžvilgiu keistis. Taip kabala formuoja teisingą mūsų požiūrį į pasaulėdarą, į Kūrėją. Ji sako: „Kūrėjas nesikeičia, keitiesi tik tu. Pats pasikeisti negalėsi. Tave sukūrė šviesa, todėl prašyk jos, kad ji pakeistų, ištaisytų tave. Visos tavo vidinės būsenos, tavasis pasaulio suvokimas priklauso tik nuo to, kiek atitinki aukščiausiąją šviesą - Kūrėją. Kuo labiau Jį atitinki, kuo esi panašesnis į Jį, tuo geriau jautiesi“.
Žmogaus pojūčiai priklauso tik nuo tų būsenų, kurias jis privalo patirti. Kaip vaikas turi daug išgyventi, kad įsisąmonintų teisingą tėvų elgesį, taip ir žmogus turi pažinti visą pasaulėdarą, išgyventi visas būsenas ir įgyti patirties, kad protu ir jausmais taptų lygus Kūrėjui.
Iškyla klausimas: kodėl Kūrėjas iškart nesukūrė mūsų tokių, kad jaustumėme Jį gerą, amžiną, tobulą? Būtent todėl, kad pagal Jo sumanymą turime ne tiesiog suprasti, jog Jis toks yra, o privalome tapti tokie kaip Jis. Tačiau tapti kaip Jis galėsime tik vienu atveju: jei patys to panorėsime, jei įvertinsime Jo būseną kaip geriausią. O tam mums reikia patirti priešingą būseną.
Todėl buvo sukurtas kli - būsena, priešinga šviesai, tarytum mūsų savybė. Ir šis kli, tik jausdamas būtinybę tapti panašus į Kūrėją, turi taisytis. Norime to ar ne, turime patirti visas priešingas būsenas ir tik iš jų paprašyti ištaisymo, iš jų pasiekti panašumą į Kūrėją. Tik tada, tapę į Jį panašūs, Jį pateisinsime ir pamilsime.
Taigi net tas tobulėjimas, apie kurį kalbėjome kaip apie pageidautiną - kai galime pajusti nesikeičiantį Kūrėjo požiūrį į save - nėra tiesioginis savęs ištaisymas. Turime pereiti visas pakopas, išgyventi blogiausias būsenas, pojūčius, kad įgytume patirties ir galėtume pajusti visą pasaulėdarą nuo pradžios iki galo.
Mums būtinos visos būsenos, kurias turi kli. Turime pajusti siaubingiausias, Kūrėjui priešingas būsenas, kad iš jų panorėtume pasiekti panašumą į Jį.
O išsitaisymu laikoma požiūrio į tai, kas vyksta, pasikeitimas, kai žmogus nieko nepaisydamas bet kurias aplinkybes vertina absoliučiai teigiamai. Ir jis jaučia malonumą. Ilgainiui žmogus supranta, jog apskritai niekas nesikeičia, išskyrus jo požiūrį į nuolatinę, nekintančią būseną, kurios jis buvo sukurtas ir yra dabar - nuo pat pradžių ir visada.
Štai ką atskleidžia žmogus. Pasakyta, kad atvėręs aukštesnįjį pasaulį, žmogus atranda, jog visą laiką buvo šios būsenos. Nėra nieko, išskyrus Begalybės pasaulį, kur esame visiškai pripildyti.
Straipsnyje „Knygos Zohar įvadas“ sakoma, jog Kūrėjas sukūrė pirmąją būseną - Begalybės pasaulį. Paskui mes tarsi nusileidžiame iš šios būsenos į mūsų pasaulį, o po to savo pačių pastangomis pakylame iš mūsų pasaulio ir grįžtame į tą patį Begalybės pasaulį.
- Pirmoji būsena - Begalybės pasaulis.
- Antroji būsena - nusileidimas iki mūsų pasaulio ir pakilimas iš jo vėl į Begalybės pasaulį.
- Trečioji būsena - galutinė, kai grįžtame į Begalybės pasaulį.
Niekas nesikeičia - visi pasauliai yra mumyse. Keičiasi mūsų vidinės savybės ir palaipsniui ryškėja ši kli bei mūsų vidinio prisipildymo begalybė. Jai ryškėjant dingsta viskas, išskyrus Kūrėją, vieną bendrą šviesą.
Nėra reikalo priminti, kad studijuodamas kabalos mokslą žmogus ima tiek suprasti pasaulėdarą ir savo vietą joje, kad nori nenori atitolsta nuo masėms būdingos maldos, t. y. nustoja maldauti Kūrėją, kad Jis pasikeistų. O juk visose religinėse praktikose malda yra pats svarbiausias, centrinis veiksmas, aplink kurį kaip papildymas telkiasi visa kita.
Pirma, ką pajaučia žmogus, studijuojantis kabalą, - jis nenori melstis, t. y. kreiptis į Kūrėją su prašymais pakeisti nusistatymą. Tačiau jei atsiversime kabalistinius vadovėlius, pamatysime tokį prašymą: „Būk gailestingas, būk geras, pasigailėk mūsų“.
Malda („tfila“) reiškia savęs vertinimą, savianalizę. „Lehitpalel“ - sangrąžinis veiksmažodis. Kitaip tariant, įvertinęs, nuteisęs save, žmogus kreipiasi į Kūrėją, prašydamas, kad jį pakeistų, ištaisytų.
Taip jis teisingai nustato savo santykį su Kūrėju, ir todėl keičiasi jo požiūris į pasaulį, į save, į savo veiksmus. Kiekviena gyvenimo minutė tampa tikrosios maldos būsena, t. y. ieškojimu, ką savyje ištaisyti, kad būtų labiau panašus į Kūrėją.
Tai ir yra tikroji malda. Todėl pasakyta: „Duok Dieve, kad melstųsi visą dieną“ - kad kiekvieną savo egzistavimo minutę žmogus ieškotų, ką dar reikia ištaisyti.
Natūralu, kad kabalos mokslas, orientuodamas žmogų tik į vidinį stebėjimą, pasikeitimą, tobulėjimą, atitolina jį nuo visų išorinių ritualų ir visokių konfesijų paliepimų. O kol žmogus nekelia tikrojo klausimo apie gyvenimo prasmę, jam reikalingi ritualai. Jokiais būdais neturime žmoguje nieko keisti, atitraukti jį nuo kažkokių tikėjimų, religijų ar kitokių idėjų.
Jeigu žmogus tiki kokiais nors „barškučiais“ - raudonais siūlais, šventu vandeniu, karoliais, amuletais ar paplitusiais papročiais, jokiais būdais neniekiname jo, nebandome nuo to atitraukti. Kiekvienas žmogus privalo nueiti savęs, kūrinijos, savo požiūrio į kūriniją ir Kūrėją vidinio suvokimo kelią.
Jis privalo pats susikurti teisingus ketinimus, troškimus, suformuoti savo vidų. Jeigu darome išorinį spaudimą, primetame žmogui savo mąstymo būdą, neleidžiame jam pačiam patirti visų būsenų. Todėl negalima įtikinėti. Galima duoti knygą, žinių, o kaip jis jas supras - jo reikalas.
Jeigu tarp mūsų yra žmonių, kurie nepajėgūs atsiplėšti nuo tikėjimo stebuklais, įvairiais fetišais, ritualais - nereikia jų įtikinėti. Jie privalo likti tokios būsenos, kol patys persiorientuos.
Turime teigiamai žiūrėti į įvairius tikėjimus, papročius ir metodikas, kurie siūlo žmogui savo patentus tapti laimingu.
Neatsitiktinai jie suklestėjo pastaruoju metu, iškilus poreikiui surasti save šiame pasaulyje, surasti savo esmę. Žmonės greitai, per keletą metų išbandys tas metodikas. Jos leis žmonėms „permalti“ savyje visus šiuos Kūrėjo, gyvenimo prasmės, amžinybės, laimės ir t. t. ieškojimo būdus. Taip žmonės greičiau ateis į kabalą. Kas beatsitiktų - jokiais būdais nereikia laikyti, kad tai kenksminga, nereikia atstumti ar naikinti. Viskas būtina. Privalome laukti, kol žmonės patys nusivils ir atras tikrąją Kūrėjo suvokimo metodiką.
Klausimas: Jūs pasakėte, kad uždrausta niekinti kitus tikėjimus ir papročius, tačiau savo aiškinimais mes jau neigiame visa kita.
Iš vienos pusės, sakome, kad turime ne niekinti, o saugoti kiekvieno žmogaus pažiūras, nes kiekvienas žmogus privalo pats apmąstyti visas savo teorijas, įsitikinimus ir pats suprasti teisingo santykio su Kūrėju būtinybę. Pereiti visas savo egoizmo vystymosi stadijas iki pačios paskutinės - ir tada pajusti būtent kabalos, Kūrėjo, Kūrėjo suvokimo ir savęs taisymo metodikos poreikį.
Iš kitos pusės, kai mes pasakojame žmogui apie jį patį, pasakojame apie kabalą, tuo tarsi skleidžiame savo metodiką? Tą norėjai pasakyti?
Klausimas: Mūsų aiškinimas tiek racionalus ir logiškas, kad pasakodamas jau neigi visa kita, kas bebūtų.
Visiškai neteisingai. Protas negali daryti įtakos žmogaus veiksmams. Žmogaus protas sukurtas tam, kad aptarnautų norus. Šviesa sukūrė norą, o jau šalia jo palaipsniui atsirado protas, intelektas, kuris ieško būdų pripildyti norą.
Mūsų smegenys, protas aptarnauja mūsų širdį. Jis ieško, kaip mums prisipildyti. Todėl kiek protingų dalykų besakytum žmogui, kreipdamasis į jo protą, širdis jį nuves ten, kur šiuo momentu ji jaučia galėsianti prisipildyti. Būtent taip prisipildyti, kaip jis dabar nori.
Ir pagal save žinome: kokie gudrūs bebūtume, jei staiga prabyla širdis, nustojame domėtis bet kokiomis teorijomis ir įmantrybėmis. Norime to, ko trokšta širdis, ir dėl to veikiame. Todėl gali atvirai pasakoti visiems žmonėms žemėje apie kabalą, tačiau kiekvienas paklausęs sugrįš į tą būseną, kuri nulemta jo egoizmo širdyje dydžio.
Jeigu jo šiandieninė būsena dar tokia, kad jis tiki raudonais siūlais ir įvairiais fetišais, jis vis tiek nepasikeis. Jis pasakys, jog tavoji metodika neteisinga. Ir tai jo tiesa, nes šiandien jis dar nieko tavo metodikoje nemato. Jinai negali pripildyti jo kli - reiškia, ji jam neteisinga.
O jeigu jį tenkina kažkokie atributai (meditacija ar kitos metodikos), reiškia, pasakys: „Štai kas teisinga!“ - ir tu negalėsi paprieštarauti, niekaip nesugebėsi jo įtikinti, nes kai kalbama apie širdies pripildymą, apie kli pripildymą, logika bejėgė. Logika veikia protą.
Todėl, iš vienos pusės, mums nėra ko bijoti platinti kabalą, vis tiek jos stversis tik tie, kurie jau „priėjo liepto galą“ - paskutinį savo norą. O likusieji, netgi jei ir išgirs, vėliau vis tiek sugrįš, „sukris“ į savo norus. Arba nueis į įvairiausius centrus studijuoti indiškų mokymų, nesvarbu ko, - netgi „kabalos“ pavadinimu. Jie vis tiek išeis į kitas vietas.
Jie sakys, kad tavasis kelias neteisingas arba kad jis labai sunkus, jo pagrindas - blogio įsisąmoninimas, kad šis kelias labai ilgas: daugelį metų kęsti kančias, kol sutelksi savyje visus siekius, pajusi Kūrėjo svarbą ir pratrūksi tikrąja malda.
Todėl galima pasakoti apie kabalą, bet ne įkyriai, o informatyviai. Pasakoti protui, kad nepažeistum širdies. O širdimi žmogus privalo pats savarankiškai patirti visas dar nepatirtas būsenas. Todėl ir sakoma: dvasingumas neturi prievartos.
Tu gali suteikti žmogui informaciją, tačiau šią informaciją jis privalo priimti klausydamasis savo širdies, ir čia negali būti jokios prievartos, jokio įtikinėjimo.
Klausimas: Mes kalbame apie paskutiniąją kartą, tačiau, kita vertus, šiandien tik vienetai subrendo tikrajam išsitaisymui...
Paskutiniosios kartos periodas tęsis dešimtis metų. Šiuo atveju kita karta suprantama ne taip, kad žmonės užauga ir atkartoja save savo vaikuose (sakykim, kas 25 metus).
Ne, „paskutinioji karta“ - turimas galvoje paskutinis, aukščiausias egoizmo vystymosi etapas, kai žmogus pradeda jausti, jog privalo pasikeisti, antraip save pražudys.
Paskutinis etapas prasideda nuo blogio įsisąmoninimo. Ir dabar visa žmonija pradėjo jį išgyventi. Šiandien žmonija patiria visišką dezorientaciją, grėsmę savo egzistavimui, nusivylimą - tai ir yra etapo, kuris vadinamas „paskutinioji karta“, pradžia.
Tačiau tai tęsis dar dešimtis metų, kol žmonija savanoriškai, išmaldavusi iš Kūrėjo ištaisymo, taps panaši į Jį ir prisipildys aukščiausiąja šviesa. Kai sakome „paskutinioji karta“ - nereiškia, kad štai dabar viskas turi išnykti. Ne. Tai paskutinis egoizmo vystymosi etapas, kai jau prieinama prie ištaisymo būtinybės.
Klausimas: Kaip čia yra, kad milijonai žmonių atsigręžia į skirtingus tikėjimus - milijonai katalikų, stačiatikių, musulmonų?
Tai priklauso nuo sielų savybės. Yra skirtingų tipų sielos, kiekvienas tipas turi tam tikrą jausmų ir mąstymo stereotipą, kuris atitinka tam tikrą supratimą apie aukštesnįjį pasaulį, apie Kūrėją.
Taip iš pradžių atsirado įvairiausi tikėjimai, o vėliau buvo prievarta primetamos skirtingos religijos.
Priverstinai įbrukant buvo mėginama įrodyti, kad platus religijų išplitimas pasaulyje patvirtina jų teisingumą. Tai visiškai prieštarauja dvasiniam principui, jog negalima prievartauti norą. Todėl žmonių dar laukia ilgas kelias įsisąmoninant savo santykį su Kūrėju. Bet ką padarysi? Šiame ar kituose gyvenimuose dar pamatysime, kaip visos tos problemos atsiskleis tarytum opos ir bus taisomos.
Klausimas: Kodėl mes nesakome, kad kabala yra tikroji tiesa?
Todėl, kad nėra nieko tikra ar netikra. Ką žmogus šiuo momentu gali įsivaizduoti kaip tikrą (savo širdimi, noru) - tai jam ir yra tikra, teisinga. Jeigu jis kaip mažas vaikas prie lėlės prisirišęs prie kažkokio stabo ar ritualų, mes neturime jo nuo šito atitraukti.
Jis turi palaipsniui, įsisąmonindamas blogį, t. y. priešpastatydamas save šviesai, pamatyti, kuo jis teisus, kuo ne ir kodėl. Žmogus turi pats pereiti visas ištaisymo stadijas. Todėl negalime sakyti, kad kažkokia religija arčiau tiesos, kažkokia toliau ir kad apskritai visos religijos nieko vertos palyginti su kabala. Tai būtų visiškai neteisinga.
Visa tai sukurta, sugalvota žmogaus, remiantis jo vidiniu pasauliu, ir tik pats žmogus gali pakeisti savyje šį pasaulį. Kūrėjas nesikeičia. Žmogus privalo keistis. Ir turi tai daryti tiktai savo paties noru. Tada jis vystysis laipsniškai, priežasties ir pasekmės sekos principu. Ir tada visi jo veiksmai padės pasiekti kūrimo Tikslą su pilnu, tikruoju, jo sukurtu kli.
Jokiais būdais neturime nieko kaltinti. Iš tiesų viskas, kas egzistuoja, yra teisinga. Todėl Baal Sulamas savo straipsnyje „Paskutinioji karta“ rašo, kad netgi paskutinėje kartoje gali būti religingų žmonių, pripažįstančių savo religiją.
Jūs tik įsivaizduokite, ką jis sako! Jis sako, kad gali būti, jog kai kurios sielos, kai kurie žmonės, būdami Galutinio Išsitaisymo lygmenyje, liks savo religinių konfesijų rėmuose, t. y. paskutiniais etapais vis dar turės taisytis. O iki tol, netgi pačioje paskutinėje pakopoje, tu neturi teisės trukdyti jiems išgyventi šias būsenas.
Kai buvau jaunas šalia savo Mokytojo, sakydavau jam: „Na kaip čia taip, aš tuoj pat prieisiu, viską jam papasakosiu, parodysiu...“ - kitaip tariant, jį priversiu. Rabašas visada atsakydavo: „Jokiais būdais. Netgi negalvok apie tai. Žmogui negalima nieko sakyti“. Žmogus turi pats viską pereiti - sąmoningai, o ne prievarta. Ir tada jis iš tikrųjų subręs.
Pažvelkite, kaip bręsta vaikas motinos įsčiose: savarankiškai, iš lėto, pereidamas visus etapus. Ir auklėjimas turi būti toks, kad padėtų žmogui sukurti teisingą aplinką, kuri pagreitintų jo vystymąsi. Turi prabusti jo asmeniniai rešimot, tik tokiu atveju jie greičiau bręs.
Apie ką kalba Baal Sulamas straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“? Suteik organizmui palankią išorinę aplinką: daugiau saulės, šilumos, daugiau drėgmės, trąšų, kad greičiau pasireikštų jo vidinės savybės. Tik tiek. Neturi teisės daryti kitokią įtaką. Kitaip bus prievarta, reiškia, jis realizuos ne savo rešimot.
Todėl kabalos platinimas turi būti pasyvus, ne agresyvus. Galime platinti žinias, siūlyti žmonėms knygas, kad jie jas atsivertų. Tačiau jokiais būdais netempti jų, neagituoti.
Klausimas: Bet juk žmogus netgi nesąmoningai daro kitam įtaką...
Apie tai mes nekalbame. Tai nesvarbu. Vis tiek kiekvienas mūsų suvokia išorinę informaciją pagal rešimot, pagal savo širdies norus.
Klausimas: Kai aiškiname, jog turi pasikeisti žmogus, o ne Kūrėjas, - tai priimtina. Taip pat žmonės pasirengę priimti savybių panašumo dėsnį. Tačiau būti panašiais į Kūrėją - šito jau per daug. Ar yra koks nors tarpinis paaiškinimas?
Turi galvoje, kad formuluotė: „Žmogus turi pasiekti panašumą į Kūrėją, tapti lygus Jam“ kažkam atrodo pernelyg drąsi?
Žmonės galės ją priimti, jei mes teisingai suformuluosime, kas yra „Kūrėjas“ ir kas yra „panašumas į Jį“. Jeigu Kūrėjas yra visiško atidavimo savybė - Geras, Kuriantis gėrį, tai bandydami tapti tokiais pat gerais, kuriančiais gėrį (mūsų pasaulyje tai realizuojama principu „pamilk artimą kaip patį save“), prilygstame Jam. Ir tai jau nesunku paaiškinti. Šis aiškinimas negali būti nesuprastas, negali sukelti pojūčio, kad taip mąstyti - kažkoks įžūlumas.
Tiesiog žmonės įsivaizduoja Kūrėją kaip Absoliutą - nesuvokiamą, nepasiekiamą, amžiną. Taip jie ištraukia Kūrėjo sąvoką iš tos jėgos, savybės tikslaus apibrėžimo ir užkelia į pakopą, su kuria žmogus esą nuo pat pradžių negali susilyginti.
Tačiau jeigu sakome, jog mūsų egoizmas sukurtas atvirkščias Kūrėjui, kad jis tarsi Kūrėjo atspaudas (Kūrėjas egoizme tarytum įspaudė Savo vaizdą), tai tampa aišku, kad ketinimas ištaisyti egoizmą pagal Kūrėją gali atkurti šį vaizdą.