Mokslas ir kabala - labai plati ir sudėtinga tema. Sunku išsamiai išnagrinėti jų santykio problemą. Daugelį metų domiuosi mokslu ir kabala, bet jų susikirtimo taškus aptikau tik pastaraisiais metais. Sąlyčio sritys pradėjo aiškėti prieš 70-80 metų, kai mokslininkai, tyrinėdami atomų daleles, atskleidė jų dvilypę prigimtį: kartais stebimos medžiagos dalelės, kartais - bangos.

Kaip jas suvokti, nagrinėti, tyrinėti - visiškai priklauso nuo mūsų, t. y. nuo tyrinėtojo, naudojančio kažkokį prietaisą. Ir kai tai paaiškėjo, atsirado klausimas: ar bangos bei visa mus supanti materija turi tam tikrą apibrėžtą formą ar ta forma „tokia, kokią mes suvokiame“? Ši dilema nustebino mokslininkus: koks gi iš tikrųjų mūsų pasaulis? Juk jeigu mes pasinaudosime kitais prietaisais, aptiksime visai ne medžiagą, o bangas, įvairias plazmos arba energijos rūšis.

Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suvokti (ir tai jau seniai atrasta kabalos moksle): už žmogaus galima atskleisti ir tyrinėti tik tą tikrovę, į kurią reaguoja mūsų jutimo organai.

Mus supanti tikrovė, kaip tvirtina kabalos mokslas, - tai aukščiausioji šviesa, tam tikras jėgų laukas. Ir kokį pasaulio vaizdą mes suvokiame, priklauso nuo to, kokiu kampu jį nagrinėjame, atitinka mūsų savybes, sąlygas, traktavimą.

Mūsų pasaulio suvokimas keičiasi pagal jutimo organus, panašiai kaip holografinis vaizdas keičiasi pagal žvilgsnio kryptį. Kabalos mokslas aiškina taip: dvasinis ir materialus suvokimas nesiskiria. Jeigu žmogus supras, kaip jis suvokia, susikuria materialaus pasaulio vaizdą, jam daug lengviau bus pereiti prie dvasinio suvokimo. Juk tai vienas ir tas pats žmogus suvokia abu pasaulius.

Kabalos mokslas teigia, jog visa kūrinijos medžiaga - noras gauti. Šis noras reikalauja prisipildymo. O prisipildymas jaučiamas pagal jo savybes. Jeigu noras gauti mažas, jis jaučia tik savo gyvenimą, savo egzistavimą. Matome tai iš negyvosios gamtos ir augalijos pavyzdžio, taip pat iš žemiausio lygio gyvūnų gyvenimo. Jeigu noras gauti didelis, jis išvysto ir proto sistemą, padedančią prisipildyti. Šalia širdies (noro mėgautis) atsiranda protas.

Kuo didesnis noras, tuo labiau ištobulinamas protas, ieškantis būdų pripildyti norą. Ir kuo tobulesnis kūrinys, tuo šios abi jo dalys tobulesnės. Noras gauti pasiekia būseną, kai sugeba suvokti visą tikrovę, t. y. gauti visą jam priklausantį prisipildymą (tuo tarpu ankstesniuose lygmenyse prisipildyti įmanoma tik iš dalies).

Jeigu mumyse dominuoja žemiškųjų malonumų noras, tai ir protas ieško kelių pripildyti būtent šį norą. Noras turi tam tikras vidines savybes ir šviesa, kuri jį pripildo, kartu su noru sukuria bendrą pasaulio, tikrovės vaizdą.

Tikrovė - ne tai, kas yra priešais mus, už mūsų. Ji visiškai priklauso nuo mūsų savybių. Mūsų tikrovė susideda iš atskleistos ir paslėptos dalių. Ji skaidoma į lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis; kietieji kūnai, skysčiai, dujos ir t. t. Ir visa tai priklauso nuo mūsų savybių - jeigu pakeisime šias savybes, pasikeis ir tikrovė.

Lygiai taip pat, kaip ir su elementariosiomis dalelėmis: pažvelgsime iš vienos pusės - pamatysime, kad tai medžiaga, iš kitos - kad tai bangos. Viskas priklauso nuo požiūrio. Taip pat ir mes: jei pakeistume save, pamatytume visiškai kitą tikrovę, atitinkančią mūsų naująsias savybes, pavyzdžiui, aptiktume bangas ten, kur šiandien matome kietąjį kūną.

Prieš 30-40 metų prasidėjo mokslo krizė. Mokslininkai ėmė suprasti, kad mokslas nebegali toliau vystytis neatsižvelgdamas į žmogaus tyrinėtojo savybes. Būtent todėl mūsų dienomis, kada mokslas jau pasiekia savo išsivystymo ribą, jie atsidūrė aklavietėje.

Mokslas visada tvirtino, kad pasaulis suvokiamas pagal tam tikrus dėsnius, nepaisant tyrėjo asmenybės. Bet kai paaiškėjo, jog viskas priklauso nuo mūsų pačių keitimosi, pasaulio vaizdas susvyravo. Taip ėmė ryškėti mokslo ir kabalos ryšys. Jeigu prieš 20-30 metų buvo neįmanoma netgi kalbėti su mokslininkais apie kabalą - jie apskritai nesuvokdavo jos požiūrio, tai dabar jie jau pasirengę įsiklausyti ir sutikti su teiginiu, kad viskas priklauso nuo mūsų, nuo žmogaus, viskas, ką laikome tikrove, - mūsų savybių atspaudas.

Visi mūsų pojūčiai, visi mūsų veiksmai egzistuoja tik tame pasaulyje, kurį mes įsivaizduojame, pačios savaime jokios tikrovės nėra. Jeigu žvelgsime kitaip, t. y. pakeisime mūsų savybes, vietoj medžiagos pamatysime bangas, o vietoj bangų - medžiagą. Kažką panašaus elementariųjų dalelių tyrinėtojai atskleidė praėjusio amžiaus trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje.

Šiandien mes galime kalbėti su mokslininkais ir kartu kreiptis į visą pasaulį naujai aiškindami, kaip jis sutvarkytas. Tai - tikras pasaulėžiūros perversmas, jo pasekmės milžiniškos ir labai svarbios. Viskas priklauso nuo mūsų; viskas iš esmės priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos. Visa šio pasaulio dėsnių sistema, visi mūsų stebimi pasaulio dalių ryšiai ir deriniai - viskas priklauso nuo mūsų.

Nėra jokios objektyvios tikrovės. O jeigu taip, būtina žinoti tik viena: kaip reikėtų pasikeisti, kaip derėtų žvelgti į abstrakčią aukščiausiąją šviesą, esančią absoliučioje ramybėje, kad ji mums pasireikštų geriausiai, optimaliai. Tai ir nagrinėja kabalos mokslas.

Priešingai nei visi kiti mokslai, jis netyrinėja materijos už mūsų; kabalos mokslas nuo pat pradžių kalba apie tai, kaip turi pasikeisti žmogus, kad ir jo suvokiamas pasaulis pasikeistų. Iš esmės tai ir yra visas kabalos mokslas.

Pasaulio vaizdas, kokį šiandien matome, siaubingas. Pasaulis apimtas visiškos nevilties; iš čia - potraukis narkotikams, šeimos ir visos visuomenės krizė. Bet visa tai kyla ne todėl, kad taip sutvarkytas pasaulis. Tai tik mūsų didėjančio noro kopija: juk būtent noras pagimdo mūsų pasaulio vaizdą, sukurdamas savo savybių projekciją aukščiausioje šviesoje.

Prieš kelerius metus pradėjęs bendrauti su mokslininkais pamačiau, kad jie pasirengę suvokti šias idėjas ir sutikti su tokiu požiūriu. Jie pasirengę bendradarbiauti ir supranta, jog tai - mokslo ateitis. Ateities mokslas - kabala. Ji pateiks teisingą požiūrį į pasaulį.

Anksčiau mes manėme, kad šis pasaulis egzistuoja pats savaime ir nepriklauso nuo mūsų. Tačiau šiandien mokslininkai sutinka su mūsų pasaulio tyrimo būdu. Juk ir jie patys atlikdami eksperimentus, tyrinėdami tikrovę priartėjo prie tokios išvados. Jie „perjungė“ suvokimą į žmogaus vidų ir į žmogaus vidų perkėlė išorinio vyksmo priežastis.

Pats pasaulis nepasikeis. Pasaulis - aukščiausioji šviesa, esanti absoliučioje ramybėje. Apie tai skaitome ir paskutiniuose mokslininkų straipsniuose. Astrofizikai, pavyzdžiui, tvirtina, kad Visata - viena mintis, kryptingas protas. Ekologai priėjo išvadą, kad mūsų planeta su savo atmosfera ir visais gamtos reiškiniais elgiasi kaip gyva būtybė, turinti protą ir veiksmų programą, ir kaip gyvas objektas reaguoja į mus.

Remdamiesi tuo mokslininkai daro išvadą, kad ir Visata, ir Žemės rutulys, ir visa, kas jame yra (nuo pačių paprasčiausių gyvybės formų iki globalinių sistemų), - žmogaus savybių atspaudas. Todėl visi mokslai, vystęsi tūkstantmečiais, galiausiai sugebėjo aprėpti tik labai siaurą tikrovės tyrimo sritį.

Į jų vietą ateina kabalos mokslas, kuris juos jungia, su jais bendradarbiauja ir aiškina žmogui, kaip teisingai tirti tikrovę. Tikrovė mums pasireiškia pagal savybių panašumo principą, lyginant mūsų savybes su šviesos savybėmis. Bet kurį reiškinį atskleidžiame, tiktai savybėmis supanašėję su juo.

Tai galima paaiškinti paprastu pavyzdžiu: garso bangos ne mano ausyje, tačiau aš jas juntu tiktai su sąlyga, jeigu turiu vidinę sistemą, kuri gali atkurti tas bangas.

Paprasčiausia analogija - radijo imtuvas. Jeigu jo viduje yra virpesių kontūras, kuriantis bangą, kurios dažnis sutampa su išorinės bangos dažniu, atsiranda rezonansas: imtuvas tarytum sugauna išorinę bangą ir pateikia klausytojui. Taigi, kad pajusčiau bangą, turiu turėti ją atitinkančią savybę. Jeigu noriu suvokti tam tikrą tikrovės dalį, man reikia iš anksto žinoti, kokias vidines savybes privalau turėti.

Mes gimstame su penkiais jutimo organais. Ir kiekvienas iš jų turi tam tikrą jutimo sritį, kur fiksuojamos visos mūsų reakcijos į išorinį vyksmą. Mes girdime ne visas aplink esančias bangas, o tik tam tikro diapazono: tarkim, nuo 15 Hz iki 15 Khz. Panašiai yra ir su visais kitais jutimo organais.

Mes taip sutverti, kad atskleidžiame pasaulį tiktai per penkias jutimo sritis. O jeigu turėtume papildomus jutimo organus, kurie kitaip suvoktų, pasaulis atrodytų visai kitoks. Pasaulio vaizdas - tai, ką įsivaizduojame, reaguodami į kažką esantį išorėje.

Mus supa bangos, aukščiausioji šviesa. Mes reaguojame tiktai į menką visų tų bangų dalį (tam tikro dažnio bangas), patiriame ribotą kiekį įspūdžių. Štai ir viskas, kas galų gale sukuria mūsų pasaulio vaizdą. Taip suvokiame ir patys save, ir mus supančią tikrovę.

Ir, savaime aišku, šis vaizdas yra mūsų savybių atspaudas. Jeigu kuris nors nuo gimimo neturi vieno iš jutimo organų, jis įsivaizduoja pasaulį kitaip nei mes. O jeigu įgysime papildomą suvokimo organą, pasaulio vaizdas taip pat pasikeis.

Mokslas vystosi šio vaizdo tyrinėjimų dėka. Žmogus, ribojamas savo savybių, negali tyrinėti to, kas yra už jo jutimo ribų. Tam reikalinga papildoma savybė, kuri vadinama ekranu arba šeštuoju jutimo organu. Mokslas išgyvena krizę, tačiau jo vystymasis nepasibaigė: jis turi pakilti į aukštesnį lygį.

Negalime pakeisti mūsų prigimtinių, kūniškųjų jutimo organų, todėl aplinkinį pasaulį suvokiame kaip vientisą vaizdą. Tačiau jei įgytume gebantį keistis suvokimo organą, mums atsivertų kintantis pasaulis. Būtent taip įvyksta, kai įgyjame naują galimybę - panaudodami ekraną suvokti kitokį, aukštesnįjį pasaulį.

Kabalos mokslas žmogui aiškina, kaip pajusti, apčiuopti, suvokti tikrovę savo valia suderinant papildomą vidinį jutimo organą - ekraną, indą, kli, sielą (visa tai yra vienas ir tas pats).

Klausimas: Kiek žmogus nesikeistų, gamtos dėsniai nekintami, nepriklauso nuo jo pasaulėžiūros. Gamta, galinti mus sunaikinti, sužaloti arba suteikti malonumą, liks tokia pati. Galite mus keisti nors iki begalybės, mes vis tiek kentėsime nuo žiaurių gamtos pasireiškimų...

Manau, pateikiau suprantamą pavyzdį. Tyrinėdamas objektą vienu prietaisu, matau bangą, kitu - medžiagą. Kažkas teigia, jog tikrovė nesikeičia. Bet iš tikrųjų ji keičiasi ir priklauso nuo manęs, nuo mano savybių. Jeigu pakeisiu savo savybes, tikrovė pasikeis. Mūsų suvokiama tikrovė neegzistuoja už mūsų. Visa kas matoma, girdima, apčiuopiama - tiktai mūsų pojūčiai. Neįmanoma teigti, jog tokia pati tikrovė egzistuoja už mūsų. Niekas dar nepajuto jos kitaip nei savo jutimo organais.

Mokslinių bandymų ir tyrinėjimų rezultatai rodo, kad mūsų regimas vaizdas keičiasi, jeigu keičiamės mes. Dabar kalbu ne apie kabalos poziciją, turiu galvoje mokslininkus. Jie jau supranta, kad keičiant žmogų galima pakeisti pasaulį, nes pasaulis yra mūsų savybių atspaudas, atspindys.

Mes įpratome manyti, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nesvarbu, esame jame ar ne; kad Visata, Žemės rutulys egzistuoja ir be žmogaus. Vėliau pradėjome suprasti, kad pasaulio vaizdas priklauso, kaip atrado Einšteinas, nuo judėjimo greičio. Didėjant judėjimo greičiui priešais mane iškyla kita tikrovė: keičiasi laikas, atstumai. Ankstesniu supratimu pastovūs dydžiai pasirodo esą kintantys. Taigi viskas reliatyvu. Ką reiškia „reliatyvu“? Tai reiškia, kad viskas nustatoma santykinai mano, mano savybių atžvilgiu.

Po to atsirado teorija (taip pat spėjusi pasenti), kuri tvirtino, kad mano suvokiama tikrovė pati savaime neegzistuoja, o yra mano savybių ir išorinės aplinkos derinys. Yra kažkas už manęs, tačiau aš užčiuopiu tik nedidelį atskirą fragmentą, atitinkantį mano organų jutimo diapazoną. Rega, klausa, lytėjimas ir t. t. formuoja tam tikrą vaizdą, kuris yra didžiulės, esančios už manęs bendros tikrovės dalis.

Per paskutinius 30-40 metų mokslininkai priėjo prie išvados, kad už mūsų apskritai jokios tikrovės nėra. Iškylantis priešais mane vaizdas priklauso vien nuo mano savybių, mano vidinių parametrų. Aš jaučiu, apčiuopiu ne aplinką, o savo reakciją į kažką išorinį. Pavyzdžiui, mano ausies būgnelis sureaguoja į išorinę bangą, atitinkamai pajuntu tam tikrą tos bangos dalį.

Aplink mane gali egzistuoti daugybė aukšto dažnio garsų bangų, tačiau jeigu pažeistas mano ausies būgnelis, jaučiu tik savo silpnas, dalines reakcijas į žemus dažnius. Tik jas ir juntu, neturėdamas nė mažiausio supratimo apie tai, kas iš tikrųjų vyksta už manęs. Aš neturiu kaip palyginti, kad tai išsiaiškinčiau.

Esu tarytum juoda dėžė su penkiomis ertmėmis: penkiais jutimo organais, atitinkančiais penkias suvokimo rūšis - regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį.

 

Jaučiu savo reakcijas į tai, kas yra už manęs. Tačiau kas iš tiesų yra už manęs, aš nežinau. Šitų reakcijų visuma piešia man pasaulio vaizdą. Kitaip tariant, mano pasaulis - tai ne išorinis vaizdas, esantis už manęs, o atspaudas, mano vidinių savybių, kurios yra jutimo organų darbo rezultatas, projekcija.

Šiuolaikinis mokslas tik dabar priėjo šią išvadą, o kabalos mokslas kalba apie tai seniai, jau tūkstantmečiais. Nereikia blaškytis ieškant kažko už mūsų. Darėme tai tūkstančius metų - ir pamatėme, jog iš tikrųjų nieko negalima pakeisti. Būtina pakeisti savo savybes - ir kartu pakeisime tikrovę.

Pakeisti savo savybes nereiškia tapti geresniais, palaikyti draugiškus santykius, ir viskas bus gerai. Netiesa. Būtina pakeisti savo savybes, kad atitiktume už mūsų esančią aukščiausiąją šviesą. Jeigu tai padarysiu, aukščiausioji šviesa sklis per mane be jokių kliūčių. Ir tuomet pradėsiu jaustis tobulas - tiek savo pojūčiais, tiek suvokimu, kur esu.

Kaip teisingai sugretinti savo vidines savybes su aukščiausiąja šviesa - būtent apie tai ir kalba kabalos mokslas. Tai daroma naudojant ekraną. Noras gauti, egoizmas - iš esmės juodos dėžės sienelės (žr. paveikslėlį).

Jeigu virš šių sienelių sukuriame ekraną (masach), tai savo vidines savybes prilyginame išorinės šviesos savybėms. Ir tuomet tikrovė mūsų neslegia, išnyksta visi prieštaravimai. Jaučiame šviesą kaip malonumą, išmintį, žinojimą, suvokimą.

Klausimas: Tai atrodo nerealu. Vadinasi, pasieksime idealią būseną? Ar yra pasaulyje ją pasiekusių žmonių ir kiek jų?

Šiandien - iš tikrųjų nedaug. Tačiau vystydamasi žmonija pasieks būseną, kai pajus būtinumą pasikeisti. Antraip mes negalėsime išsivaduoti iš nelaimių, vargų, kančių. Reikalas tas, kad aukščiausioji šviesa yra priešprieša mūsų savybėms ir todėl mus slegia. Egoizmas nuolat auga, vis stipriau pasireiškia kontrastas tarp mūsų egoistinės prigimties ir Kūrėjo. Todėl tai, kas yra mūsų „dėžės“ viduje, palyginti su šviesa, jaučiama kaip sunkus gyvenimas, kuris kiekvieną dieną vis blogėja. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik pradėti keistis.

Mokslas (pvz., psichologija, sociologija, ekologija) tai jau žino. Kažkokiu momentu visų žmogaus veiklos sričių specialistai vienu balsu pradėjo teigti, jog nekeisdami savo savybių pagal tikrovę, esančią už mūsų, prieisime prie tragiškos būsenos, prie susinaikinimo grėsmės.

Mūsų tikrovė dalijama į dvi dalis: į tikrovę, jaučiamą šiame pasaulyje iki machsomo (machsom - riba, barjeras), ir tikrovę, jaučiamą virš machsomo. Žmogus, esantis tik šio pasaulio tikrovėje, jaučia tai, ką jaučiame mes visi. O pakilęs virš machsomo tam tikru laipsniu sutampa su šviesos savybėmis ir todėl jaučia aukštesniąją tikrovę. Tapatindamas save su savo siela jis jau kitaip suvokia laiką, jaučia tobulybę ir amžinybę. Kartu, kaip ir ankščiau, turėdamas kūną, jis jaučia, kas yra mūsų pasaulyje.

Klausimas: Ar egzistuoja tam tikras maksimalus lygis, kurį gali pasiekti žmogus, perėjęs machsomą?

Aš kalbu apie šeštąjį jutimą, kurį ugdant pasiekiamas tapatumas su šviesos savybėmis. Tai dvasinė energija, esanti absoliučioje ramybėje. Jeigu žmogus įgyja jos savybes, atitinkamai jaučia amžinybę ir tobulybę.

Klausimas: Ar be šito kažkas egzistuoja?

Nieko, išskyrus tai, negali būti.

Klausimas: Ar žmogus gali tai pasiekti?

Žmogus privalo tai pasiekti! Istorijos eigoje tobulėjame nuo žemiausių (kūniškųjų) norų per pinigų, šlovės, žinių norus iki dvasinio noro. Antrajame tūkstantmetyje priėjome būseną, kai didelės žmonijos dalies noras gauti pasiekė lygį, artimą dvasiniam.

 

Todėl žmogus, kuriam neteikia pasitenkinimo pinigai, šlovė ir žinios, siekia kažko kito. Tačiau jis nežino ko siekia, nes mūsų pasaulyje nejaučia dvasinio pasaulio, šviesos. Jis nejaučia, ką reiškia sutapti savybėmis su šviesa. Visuomenė nepajėgi suteikti žmogui tuos pojūčius, todėl jis puola į depresiją, gali net tapti priklausomas nuo narkotikų, arba po ilgų ieškojimų atranda kabalą.

Mes matome, kad kasmet gyvenimas sunkėja. Priežastis ta, jog didėja mūsų noras gauti. Mumyse slypintis rešimo (savotiškas dvasinis genas) pasireiškia vis stipriau, mūsų reikalavimai vis didėja. Šie reikalavimai, tūkstantmečiais lėmė mūsų kultūrinį, technologinį, mokslinį vystymąsi. Galų gale pasiekėme būseną, kai išnaudojome visas galimybes: mūsų materialiajame pasaulyje toliau tobulėti nėra kaip.

Mokslo, kultūros, visų žmogaus veiklos sferų plėtra šiame pasaulyje praktiškai užsibaigė. Neturime ką daugiau veikti - ir mokslininkai tai supranta. Štai kodėl išsivysčius mūsų norui, turime pereiti į sritį, esančią už mūsų, veikti joje. Dar prieš du tūkstančius metų knygoje Zohar buvo pasakyta, kad būtent mūsų laikais prasidės šis procesas, ir šiandien tuo įsitikiname.

Klausimas: Šiandien yra daugybė sistemų, aiškinančių, kaip dirbti su energijomis, aura, karma... Kaip į jas žiūri kabala?

Kabala nenaudoja jokių sistemų, išskyrus savąją. Ji nenagrinėja kitų metodikų ir neužsiima jų lyginamąja analize. Tai nėra jos užduotis.

Studijuodamas kabalos mokslą žmogus įgyja šeštąjį jutimą ir pajunta aukštesniąją tikrovę. Ir tuomet jis mato, jog visokiausios manipuliacijos energijomis - tiesiog žaidimas. Visa tai ne kas kita, kaip mėginimai pasisaldinti gyvenimą. Žmogus turi būti tikras dėl rytojaus, jam malonu galvoti, kad neva yra gyvenimas po mirties, egzistuoja ateiviai, kažkokie stebuklai... Tai viso labo psichosomatiniai reiškiniai, ne daugiau.

Klausimas: Kaip kabalos mokslas aiškina faktą, kad mes patys savęs nesuprantame?

Mes keliame klausimą apie gyvenimo prasmę, nes mumyse veikia dvi jėgos: kūrinio ir Kūrėjo - malchut ir bina. Jei neturėtume šių dviejų jėgų, mums nekiltų klausimas: „Kas aš, kodėl egzistuoju?“. Šis klausimas atsiranda todėl, kad žmoguje yra taškas iš aukščiausiojo pasaulio.

Gyvūnams nekyla toks klausimas, jie paprasčiausiai gyvena ir tiek. Tačiau mes klausiame, kas egzistuoja, be mūsų žemiško gyvenimo, nes turime vadinamąjį „tašką širdyje“. Širdis - mūsų noras gauti. Joje esantis taškas - binos (t. y. aukštesniųjų savybių) taškas.

Jeigu ne šis taškas, prasiskverbęs pro machsomą į mūsų pasaulį ir įėjęs į mus, nieko nesuprastume, apie nieką neklaustume ir nesidomėtume niekuo, kas yra aukščiau gyvūniškojo egzistavimo. Mes domėtumėmės tik kaip ir kur geriau pasisotinti, panašiai kaip bet kuris gyvūnas, ir tiek.

Klausimas: Šis taškas ir yra mano siela?

Tai sielos užuomazga ir mūsų užduotis - išvystyti šį tašką. Visas kabalos mokslas būtent ir aiškina, kaip jį išvystyti. Šis taškas atves tave per machsomą į aukštesnįjį pasaulį. Jis iš esmės ir yra šeštasis jutimo organas. Tas organas išsivysto - ir tu pradedi jausti, kas vyksta už tavęs.

Kartoju: mes - juoda dėžė ir jaučiame tik tai, kas vyksta mūsų viduje. Kas vyksta už manęs - nejaučiu. Tik šeštasis pojūtis suteikia man galimybę pajusti, kas yra išorėje.

O ten, išorėje, yra sistema, kuri mane veikia ir nulemia kiekvieną mano akimirksnį. Aš, pats to nesuvokdamas, sąveikauju su ta sistema. Kadangi neturiu nė menkiausio supratimo, kaip teisingai su ja sąveikauti, tai mėgindamas rasti kuo geresnį gyvenimo būdą, kiekvieną kartą nukenčiu. Nepažinęs šios išorinės sistemos (šviesos ir jos dėsnių) ateityje dar labiau painiosiuos.

 

Taip visa žmonija palaipsniui prieis prie išvados, jog nėra kito pasirinkimo: būtina pažinti, kas yra aukščiau mūsų. Ir tai pažinti reikia moksliniais metodais, kitaip nieko neišeis.

Klausimas: Jūs sakėte, kad kabalą gali studijuoti bet kuris žmogus, nesvarbu, koks jo tikėjimas?

Kabala kreipiasi į kiekvieną žmogų, kuris savęs klausia apie gyvenimo prasmę.

Klausimas: Mokslinių bandymų rezultatai nepriklauso nuo to, ką aš jaučiu, nepriklauso nuo mano dvasinio lygio, todėl jie absoliučiai objektyvūs.

Jums išsprūdo žodis „objektyvūs“. Apskritai toks žodis moksle nevartojamas. Bandymo rezultatai negali būti objektyvūs, nes negaliu apčiuopti to, kas yra už manęs. Juk būtent aš atlieku bandymą ir būtent aš jaučiu.

Klausimas: Ar ne geriau būtų, jei iškart gimtume tobuli, jaučiantys šviesą?

Jei iškart gimtume tokie, to nejaustume. Tik būdami medžiaga, priešinga šviesai, galime pajusti mūsų ir šviesos skirtumą. Visi pojūčiai atsiranda tik dviejų polių susilietimo vietoje: ne šviesoje ir ne tamsoje, o tik esant kontrastui.

Visi mūsų pojūčiai gimsta tarp dviejų priešingybių (prisipildymo ir tuštumos). Sustingusioje, nesikeičiančioje būsenoje nieko nejaučiama. Tokie mūsų jutimo organai. Todėl mums būtina pereiti visą vystymosi procesą. Po kiekvieno jo etapo mumyse lieka rešimot (užrašai, prisiminimai), kurie susirenka į bendrą kli, ir tik tuomet pajuntame, kad yra šviesa.

Klausimas: Kodėl mūsų sielą reikia taisyti?

Sielą reikia taisyti todėl, kad iš pradžių jos noras - viską įtraukti į save. Tokia forma negalime pasiekti tobulybės. Egzistuoja dėsnis, pagal kurį tu, net ir labai trokšdamas, niekada negalėsi noro pripildyti, nes malonumas mažėja, gesina norą. Sakykim, savo gyvenime labai stipriai kažko panorai. Vos pasiekei, tuoj pat lioveisi mėgautis: prarandi šio malonumo skonį ir imi ieškoti naujų prisipildymo objektų.

 

Klausimas: Bet tai - materijos srityje...

Tai - ne materijos, tai - norų sritis. Pildydamas norą tiesiogiai, niekada jo nepripildysi. Turi kažkokį norą (nesvarbu kokį) ir nori jį patenkinti. Vos tik pradėjęs tuojau pat jį sunaikini, o kai sunaikinamas noras, išnyksta malonumo pojūtis. Todėl būdami savo noro viduje ir siekdami įtraukti į save visus malonumus niekada netapsime laimingi. Jausime vis didesnę tuštumą.

Per visą žmonijos istoriją noras gauti stiprėja, iš kartos į kartą didėdamas sulig kiekvienu mūsų persikūnijimu, ir kiekviena kita karta vis labiau grimzta į problemas ir nelaimes, patiria vis didesnę tuštumą. Kad tai pamatytume, pakanka dabartinę kartą palyginti su ankstesniąja.

Tuštuma didės iki to momento, kol mes suprasime, jog ją būtina užpildyti, bet kitaip. Mūsų mokslas todėl ir vadinasi kabala, kad moko, kaip gauti (lekabel), kaip save pripildyti. Prieisite kritinę būseną - tuomet suprasite, ką reikia daryti.

Klausimas: Kokie bandymai atliekami kabaloje?

Kaip ir kiekviename moksle, turime žinoti, ką būtent studijuojame, ką tyrinėjame. Ką tiria žmogus moksle? Galų gale jis tiria savo prigimtį, savo prigimties atspaudą kokioje nors medžiagoje. Tas pats ir su kabala, bet čia mums atsiskleidžia neribotos savęs pažinimo galimybės.

Ką paprastai tyrinėjame? Tyrinėjame medžiagą: negyvąją, augalinę, gyvūninę arba žmogiškąją, kuri atitinka konkretų mokslą - fiziką, chemiją, biologiją. Studijuojame tai, kas kabaloje vadinama materijos egoizmo lygiais (nuo pirmojo iki ketvirtojo).

Tačiau kabaloje studijuojame ne pačios medžiagos elgesį, o kaip galima pakeisti medžiagą, kad gautume kitą jos savybę. Nuo medžiagos, nuo noro gauti pereiname prie šviesos.

Tarkime, chemijoje mes tarytum tyrinėjame tam tikrus gamtos reiškinius, dviejų molekulių trauką ir sąveiką šilumos, šalčio, slėgimo ir t. t. sąlygomis, o iš esmės, nors ir nenaudojame „egoizmo“, „noro gauti“ sąvokų (chemijoje tokių sąvokų nėra), būtent tyrinėjame norą gauti. Ir taip yra visuose moksluose.

Kabaloje studijuojame materijos esmę, o ne išorines formas: skysčius, dujas, slėgį, kaitinimą, daleles fizikoje arba kūnų sąveiką mechanikoje. Tyrinėjame materijos esmę, todėl gauname tikrąjį pasaulio vaizdą. Kabala domisi ne išoriniais apvalkalais, o pačiu turiniu ir todėl vadinama visų mokslų šaknimi. Iš esmės visi mokslai - tik atskiros jos formos.

Klausimas: Visuose moksluose atliekami kažkokie stebėjimai, gaunami įrodymai, atrandami dėsniai - kaip, pavyzdžiui, istorijoje su Niutonu, kuriam ant galvos nukrito obuolys. Kur tokie stebėjimai kabaloje?

Visas kabalos ir kitų mokslų skirtumas tas, kad kabala atsižvelgia ir į vidines žmogaus savybes. Jeigu tiriame tikrovę, kaip ją įsivaizduojame, neatsižvelgdami į žmogaus savybes (dabar tik pradedame atskleisti, jog savo mintimis žmogus daro įtaką materijai, pvz., augalams ir kt.), tai tyrinėjame įprastame moksle.

Jeigu atsižvelgiame į žmogaus savybes, kalbame, kaip joms keičiantis kinta reiškiniai, tyrinėjame kabaloje. Šiandien visi mokslai ima suprasti, kad srityse, kur mes nesikeičiame, viskas ištirta. Žmonija artėja prie būsenos, kai galimybė prasiskverbti į medžiagos gelmes, giliau ištirti tikrovę priklauso nuo mūsų.

Ir neturime kitos metodikos, išskyrus kabalą, kurioje teigiama: „Jeigu pasikeisite vienaip, pamatysite vienokią tikrovę, jeigu pasikeisite kitaip, galėsite kitaip ir ją veikti“. Kabala atveria žmonijai visiškai naujus horizontus, atskleisdama, kaip savo mintimis ir norais mes veikiame tikrovę, kaip su ja sąveikaujame, ją keičiame. Įprastuose moksluose negalime to padaryti, noras gauti nepaklūsta mūsų kontrolei, įtakai.

Taigi kabala skirstoma į dvi dalis: viena, ji moko žmogų, kaip pakeisti norus ir savybes, antra, aiškina, kaip patys keisdamiesi mes keičiame tikrovę.

Klausimas: Kitos religijos niekaip nesusijusios su kabala?

Kada sakoma, kad tarp kabalos ir religijos nėra jokio ryšio, turima omenyje, jog kabala - visiškai kita veiklos sritis. Kabala - mokslas. O religija siekia tenkinti žmogaus religinius poreikius, t. y. spręsti jo psichologines ir socialines problemas.

Jeigu absoliučiai viską žinotume, ar mums prireiktų religijos? Religijos paskirtis - užpildyti mums nežinomą ir nesuprantamą pasaulio vaizdo dalį. Religija suteikia tikrumą, vidinį pripildymą. Jeigu žmogus užmezga ryšį su aukštesniąja jėga, ją tiria, jaučia, su ja susiliečia, jam nereikalinga psichologinė parama, kurią suteikia religija.

Žodžiai teva (gamta) ir Elokim (Kūrėjas) turi tą pačią gematriją (skaitinę reikšmę), t. y. gamta ir Kūrėjas yra viena. Todėl pažinti gamtą ir pažinti Kūrėją - vienas ir tas pats, religijoms neliks vietos, jeigu visiškai pažinsime Kūrėją, gamtą.

Klausimas: Ar kabaloje egzistuoja tikslios mokslinės sąvokos kaip, pavyzdžiui, matematikoje?

Matematika - tai kalba. Mokslas - tai tyrinėjimas. Vienintelis tikslusis mokslas yra kabala. Mes jau matome kitų mokslų ribotumą.

Kodėl? Kabaloje nedarome jokiu prielaidų, tiesiog remiamės kūrinio medžiaga - noru gauti malonumą. Be šito, daugiau nieko nėra; viskas sudaryta iš šios medžiagos, jos formų. Negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, žmogaus, garsų, spalvų - visko pagrindas yra kūrinijos esmė, kurią sudaro noras gauti malonumą. Ir todėl bet kuris kitas mokslas, neatsižvelgiantis į kūrinijos esmę, netikslus.

Kabala atsižvelgia tik į tai. Yra dėsnis, teigiantis: „Sprendžiama tik iš to, ką mato akys“. Viskas įrodoma tik bandymais. Kabalistui draudžiama aprašyti knygoje bet ką, nesiremiant sava patirtimi, aukštesniojo pasaulio tyrinėjimu. Knyga Zohar aiškina: tik du lygius galime suvokti ir tyrinėti - materiją ir formą, įvilktą į materiją. Pradėkite studijuoti kabalos mokslą ir pamatysite, kiek jame tikslių mokslinių apibrėžimų.

Klausimas: Kas vyksta su visa žmonija? Ar egzistuoja kolektyvinis suvokimas?

Dabar mūsų tikrovės suvokimas ir yra bendras todėl, kad mums visiems būdingos vienos ir tos pačios egoistinės savybės. Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad vienas siekia maisto ir sekso, kitas pinigų, trečias šlovės ir valdžios, ketvirtas žinių, o penktas dvasingumo. Šiuo požiūriu galime vienas kitą suprasti arba nesuprasti. Bet šitie skirtumai gana nedideli, liečia gana siaurą sritį, nes mus visus sieja bendri jausmai, vienas pasirinkimo mechanizmas. Kiekvienas susideda iš šitų siekių: kiekvienas po truputį nori ir vieno, ir kito, ir trečio.

Bet nedaugelis mūsų nori to, kas yra už machsomo. Todėl nesugebame suprasti kabalistų ir tuo mes iš tiesų skiriamės nuo jų. Todėl taip sunku paaiškinti kabalos mokslo esmę, o visa, ką kalbu, tarnauja tik tam, kad truputį jus patraukčiau, sudominčiau, kad jūs patys pradėtumėte artintis prie šito mokslo. Tačiau paaiškinti, kas iš tikrųjų jaučiama šeštuoju jutimo organu, kaip viskas atrodo, neįmanoma, kadangi neturime atitinkamų dvasinių norų. Iš pradžių reikalinga medžiaga - tinkamo lygio „noras gauti“, kuris pajustų šiuos reiškinius.

Ir todėl kabalistinės knygos skirtos tik kabalistams. Kada parašyta: atlik tam tikrą veiksmą, tu matai, ką darai, ką gauni - tačiau tai instrukcija tiems, kurie turi šiuos norus. O tam, kuris jų neturi, tai - tušti žodžiai.

Klausimas: Kaip jus supranta mokslininkai?

Aš aiškinu reiškinius pagal kabalą, bet ir jie remiasi mokslu. Mes tarytum susitinkame skirtingose vienos sienos pusėse. Mokslininkai jau pasirengę mane suprasti, nes atsitrenkė į sieną - nesakau, kad supranta, bet jau pasirengę susipažinti su kabalos mokymu. Jie paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo, nes viskas, kas jiems liko, - tik surinkti dar truputį duomenų. Tačiau nepakeitus paties tyrėjo, jau nebeįmanoma iš esmės pažengti moksle. Bet jie nežino, kaip pakeisti tyrėją, neturi instrumento, kad pakeistų žmogų.

Jie supranta, kad, be vidinio žmogaus pasikeitimo, šitoje tikrovėje neįmanoma nieko pažinti. Dar pridėtume keletą detalių, smulkmenų, bet bendras vaizdas nepasikeis. Mes negalime suvokti visos tikrovės dėsnio: kaip turime paveikti gamtą, kaip elgtis vienas su kitu, kad mums būtų gerai, kaip sužinoti, kas bus rytoj, kaip valdyti savo likimą. Visos šitos formulės egzistuoja gamtoje, bet ne žmoguje, ir mokslas jų visiškai nepaliečia. Bet mokslininkams jau aišku, jog būtina pradėti keisti žmogų, kad būtų suvokti šie išoriniai reiškiniai.

Tarkime, šalia manęs guli katinas. Galiu susijaudinti, verkti, juoktis, o katinas miegos. Visa tai jo neveikia, nes jis nesuvokia tos tikrovės dalies, kurią suvokiu aš. O dabar įsivaizduokime, kad aš - toks katinas ir šalia manęs yra didelis žmogus. Kaip galiu pasikeisti, kad iš katino pavirsčiau žmogumi? Štai ką dabar jaučia mokslininkai: jie iš esmės turi užaugti, bet nežino metodikos - jie nesugeba to padaryti, nors ir jaučia, jog būtina.

Aplink mus egzistuoja tikrovė, paklūstanti dėsniams, kurie veikia ir mus. Egzistuoja reiškiniai, kuriuos mes stebime, bet nesugebame jų ištirti, prie jų prisiliesti. Turime įgyti papildomų jutimo organų, kad iš katino pavirstume žmogumi. Kadangi mokslininkai tokių organų neturi, jie nusivylę.

Apie tai parašyta daugybė straipsnių ir kai žmonės staiga atranda, jog egzistuoja metodika, suteikianti žmogui galimybę pasikeisti, kad pajustų kažkokią platesnę tikrovę, kad neliktų panašus į katiną, kuris negali pakilti virš savo prigimties ir įgyti žmogiškųjų pojūčių savybių, - jie tai suvokia kaip stebuklą iš dangaus.

Kai jiems aiškinu kabalos esmę, jie stebisi: „Ar tai įmanoma? Jeigu taip, išsprendžiamos visos mūsų problemos, juk mes esame aklavietėje“. Mums sunku suprasti, koks bejėgis jaučiasi mokslininkas, užsiimantis įprastais mokslais. Juk visi mokslai, visos sritys (ir fizika, ir psichologija, ir medicina - visi) tik pačiam žmogui pasikeitus gali vystytis toliau.

Per tokią trumpą paskaitą neįmanoma atsakyti į visus klausimus, bet patikėkite, kad ne dėl to, jog nėra atsakymų, o tik dėl to, kad trūksta laiko.

Visa žmonijos istorija susijusi su įvairiausiomis religijomis ir tikėjimais. Iš senovės šaltinių žinome, kad Abraomo tėvas Terachas buvo stabmeldys. Abraomas laikomas pirmuoju kabalistu - pirmuoju, kuris gavo žinias apie aukštesnįjį pasaulį, t. y. apie vieną bendrąją jėgą, vienintelį pasaulėdaros Kūrėją, ją sukūrusį ir valdantį, viską turintį savyje.

Ir jei žmogus per visus poveikio šaltinius nemato, nejaučia vienos jėgos, nesutinka su tuo, kad tik ji yra viena vienintelė valdančioji jėga, jis vadinamas tikinčiu daugybe dievų, t. y. stabmeldžiu. Šią jėgą galima pavadinti „Kūrėju“ arba „gamta“, arba dar kaip nors - nesvarbu. Bet ji yra viena vienintelė, valdanti, protinga, turinti savo pradžią, pabaigą ir tikslą žmogaus atžvilgiu.

O jeigu žmogus įsivaizduoja tik vieną vienintelę, viską valdančią jėgą ir vadina ją gamta arba Kūrėju, jis laikomas tikinčiu Kūrėju.

Abraomas - pirmasis kabalistas, pirmasis žmogus, kuris suprato, jog už pasireiškiančių skirtingų jėgų, veikiančių kiekvieną žmogų ir jį patį, glūdi ši vienintelė jėga.

Jo tėvas (preliminari pakopa, preliminari Abraomo būsena) vadinosi Terachu - tikinčiu daug dievų. Abraomas liovėsi tuo tikėti, suvokė, jog yra aukštesnė - vieno Kūrėjo pakopa. Iš pradžių jis irgi manė, kad yra valdomas daugelio jėgų, tačiau prasiskverbęs pro šį sluoksnį, pamatė, kad visas jėgas iš aukščiau veikia tik viena vienintelė jėga ir pavadino ją Kūrėju. Jis ją atskleidė ir ėmė ieškoti su ja sąlyčio.

Mokslą apie suvokimą, apie tai, kaip už daugybės skirtingų jėgų, kurių poveikį jaučia žmogus, atskleisti vieną vienintelę jėgą, Abraomas pavadino kabala. Jis mums davė šio mokslo pagrindus, kad pradėję juo domėtis, atrastume šią vienintelę jėgą, susilietumėme su ja, suvoktume savo šaknį. O kai žmogus suvokia savo šaknį, jis patiria visiškos laisvės, tobulybės, amžinybės būseną.

Kuo kabala, be to, kad pripažįsta ne daug skirtingų jėgų, o vieną vienintelę šaknį, šaltinį, skiriasi nuo religijos? Juk be senovės Graikijos, Indijos ir kt. tikėjimų, skelbiančių daugiadievystę, yra religijų, kurios taip pat tiki vienu vieninteliu Kūrėju. Koks religijos ir kabalos skirtumas?

Pagal religiją Kūrėjas keičia savo požiūrį į žmogų, priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O kabala teigia, kad aukštesnioji jėga nekintanti ir žmogaus veiksmai jos nekeičia. Žmogaus veiksmai keičia jį patį ir todėl jis kitaip suvokia aukštesnįjį valdymą.

Pasaulis, kuriame gyvename, įsivaizduojamas skirtingai. Jaučiame šį pasaulį penkiais jutimo organais. Nežinome to, kas yra ne mumyse. Kiekvienas iš mūsų - dėžė, turinti penkis įėjimus, penkias ertmes, aptrauktas plėvele.

Jei šios dėžės viduje esančios savybės panašios į savybes, kurios yra išorėje, tai išorinės savybės (tiek, kiek jos panašios) pastebimos ir juntamos viduje. Kitaip tariant, viduje jaučiame ne tai, kas vyksta išorėje, o tas mūsų vidines savybes, kurios panašios į išorines.

Kokiu būdu aš suvokiu garsą? Aplink mane egzistuoja didžiulis bangų kiekis. Mano klausos organas sukonstruotas taip: yra membrana, kurios viduje funkcionuoja plaktukėliai, jaučiantys ir atkuriantys išorinį poveikį. Jei mano klausos aparatas sveikas, t. y. mano vidinės savybės už membranos teisingos, galiu priimti tam tikro dažnio bangas - sakykim, nuo 15 hercų iki 15 kilohercų. Toks mano vidinės sistemos (klausos aparato) svyravimų diapazonas.

O jeigu mano sistema dirba blogai, yra pažeista, išorinį poveikį jaučiu tik iš dalies, dar labiau ribotai arba apskritai nieko nejaučiu, tarytum išorėje nieko nėra. Iš tikrųjų išorėje gali egzistuoti bet kas, tačiau mano suvokimas priklauso nuo mano vidinės sistemos, jutimo organų jautrumo laipsnio. Viskas sukurta pagal šią schemą.

Be to, žmogaus reagavimo sistemos pagrindas - poveikio šaltinių diferenciacija. Juk jeigu kažkas nuolat vienodai mane veikia, aš nustoju tai jausti. Tik palyginęs dvi savybes ir nustatęs skirtumą, žmogus jaučia aplinką.

Kaip žinia, nuolatinis garsas, netgi jei jis nevientisas, vibruojantis, po kelių minučių išnyksta, mes priprantame prie jo ir nebeatskiriame. Taip pat mokslininkų nustatyta, kad mūsų žvilgsnis negali būti sukoncentruotas į vieną tašką, jis visą laiką šiek tiek juda iš vietos į vietą. Tiktai įvertindamas savo būsenų skirtumą jis gali priimti vizualinę informaciją.

Taigi visi mūsų jutimo organai patiria savo pačių vidinį sužadinimą, vidinį vaizdą, o mums jį pateikia kaip išorinį.

Kitaip tariant, mes patys sau piešiame išorinį pasaulio vaizdą. Jeigu mūsų savybės būtų kitokios nei šiandien, šis vaizdas taip pat būtų kitoks. Kaip tai galima įsivaizduoti? Tarkime, egzistuoja elementariosios dalelės, kurios pereina kiaurai betoną, ir yra tokios, kurias sulaiko oras. Galėtų būti tokios būsenos, kad oras mums atrodytų betonu, o betonas oru.

Taigi kuriame mūsų pasaulio vaizdą pagal savo vidines savybes, tačiau negalime išeiti ir pamatyti šį vaizdą iš išorės, nes esame apriboti savo penkių jutimo organų. Mokslas palaipsniui pradeda įsisąmoninti, kokie riboti mes esame.

Einšteino laikais mokslininkai ėmė suprasti, jog mūsų suvokimas reliatyvus. Kitaip tariant, pasaulis egzistuoja, tačiau jis nėra toks, kokį jį įsivaizduojame. Suvokimas priklauso nuo stebėtojo, o supantis pasaulis gali būti visiškai kitoks.

Kitą pasaulėdaros suvokimo teoriją suformulavo Hju Everetas (Hugh Everett). Jis sako, kad aplink mus egzistuoja nežinomas pasaulis, o suvoksime mes jį taip, kaip mūsų vidinės savybės atitiks išorinį vyksmą.

Taigi pasaulio vaizdas yra tam tikras mano jausmų ir supančios aplinkos vidurkis. Tirdami gyvūno akį, jo pojūčio organą, išsiaiškiname, kad gyvūnai suvokia pasaulį ne taip, kaip žmonės, mato jį visiškai kitokiais vaizdais.

Kabala sako (dabar ir mokslas prie to prieina), kad aplink mus apskritai nieko nėra. Negalime spręsti apie tai, kas egzistuoja aplink mus. Iš išorės mums daromas poveikis yra nuolatinis, nekintantis. Ir pasaulis aplink mus nekinta. Tas judėjimas, pokyčiai, kuriuos jaučiame, - reakcija į mūsų vidinių savybių pasikeitimus. O jeigu mūsų vidinės savybės nesikeičia, ir pasaulio vaizdas išlieka pastovus. Tai jau rodo atliekami bandymai.

Kabalos mokslas teigia, kad aplink mus yra vientisa, aukščiausioji, nekintanti, esanti absoliučioje ramybėje šviesa. Kodėl vis dėlto ji vadinama egzistuojančia? Todėl, kad jos poveikis, įtaka mums - absoliutus gėris. Ji veikia absoliučiu gėriu! Šis poveikis, ši aukščiausioji šviesa, esanti aplink mus, vadinama Kūrėju.

Kabala moko, kad Kūrėjas nekeičia savo požiūrio į žmogų. Jis geras ir kuria gėrį. O visas Kūrėjo įtakos mums galimybes žmogus suvokia įvairiais vaizdiniais. Vieni ar kiti Kūrėjo požiūrio į žmogų pasireiškimai vadinami gėrio kiekiais. Jei žmogus juos suvokia, reiškia, jis jaučia aukštesnįjį pasaulį. Jis junta, kad ši jėga nuolat, nesikeisdama elgiasi su juo absoliučiai gerai ir jį myli. Jis jaučia ją tiek, kiek yra panašus į šią jėgą.

Yra būsenų, kai žmogus nejaučia tiesioginės šios jėgos įtakos sau. Vietoj jos jis suvokia įvairius materialius vaizdus, už kurių galbūt ir slypi viena bendra jėga, tačiau jis jos nemato, nejaučia. Ir kai žmogui atrodo, kad vietoj vienos jėgos, vieno požiūrio į jį egzistuoja daug poveikio šaltinių, laikoma, kad jis yra mūsų pasaulyje - Kūrėjo paslėpties pasaulyje.

Skirtingai nuo kabalos religija laiko, kad Kūrėjo požiūris į žmogų priklauso nuo pastarojo veiksmų. Vyrauja nuomonė, kad jei žmogus bus geras, tai ir Kūrėjas elgsis su juo gerai, t. y. pakeis savo požiūrį.

O kabala mano, kad aukštesnioji jėga yra nekintanti. Kūrėjas absoliutus ir nesikeičiantis. Aukščiausioji šviesa yra nuolatinėje ramybėje, ir žmogaus veiksmai keičia ne aukštesniąją jėgą, o jį patį. Dėl šių pakitimų žmogus kitaip ima suvokti aukštesnįjį valdymą, jaučia jį vis geresnį ir įsivaizduoja, kad Kūrėjas pradeda geriau su juo elgtis. Žmogui atrodo, kad pasikeičia Kūrėjas, o ne jis pats. Bet iš tikrųjų žmogaus ir Kūrėjo santykiai tampa geresni todėl, kad keičiasi pats žmogus.

Tai panašu į vaiko ir tėvų santykius. Vaikui augant jo savybės gerėja, tampa artimesnės tėvų savybėms, ir jis mato, kad jie elgiasi su juo gerai. Jis sutinka su tėvų reikalavimais, nes įsitikina, jog juos diktuoja meilė. O anksčiau jam atrodė, kad tėvai žiaurūs, verčia daryti tai, ko jis nenori.

Taigi mes atskleidžiame tikrovės santykį su mumis, o religija atskleidžia tikrovės santykį su aukštesniąja jėga, kuri lyg ir keičiasi. Atrodytų, koks iš esmės skirtumas?

Šių požiūrių skirtumas didžiulis ir jis lemia kabalos ir religijos skirtumą. Kabalistas žino, kad jei jis keičiasi, tai kitaip suvokia nekintantį Kūrėją. O religija sako, kad savo poelgiais aš verčiu Kūrėją keistis mano atžvilgiu.

Kabala kreipia žmogų būti vis panašesniu į Kūrėją. Religija mano, kad nereikia keistis - maldomis ir kokiais nors ypatingais veiksmais galima prisiprašyti Kūrėjo, kad Jis mūsų atžvilgiu pasikeistų. Kabala sako, kad jei ir reikia prašyti, tai tik, kad patys pasikeistume. Juk jeigu mes keisimės, savaime suprantama, kitaip imsime viską suvokti.

Tai ir yra kabalos ir religijos svarbiausias skirtumas. Tuo ir skiriasi žmogus, kuris supranta, jog jam reikia keistis, nuo žmogaus, kuris laukia, kada pagaliau Kūrėjas nustos pykti.

Religija skatina žmogų ieškoti metodų, kaip paveikti Kūrėją: duoti išmaldą, uždegti žvakutes ir t. t. Kiekviena religija turi savo ritualus. O kabala sako: „Tu pats turi ieškoti metodų, kurie tau padėtų tapti tokiu kaip Kūrėjas, tada galėsi teisingai Jį suvokti. O Jis liks toks pats kaip ir šiandien“. Kaip blogi tėvai staiga tampa geri, teisingi ir mylintys, taip ir Jis atrodys tau kitoks, jei pakeisi savo požiūrį į pasaulį, į pasaulėdarą.

Žmogaus veiksmai keičia jį patį, ir tada keičiasi jo aukštesniojo valdymo suvokimas. Jeigu žmogus keičiasi taip, kad tampa vis labiau panašus į Kūrėją, jam atrodo, kad Kūrėjas vis palankiau nusiteikęs jo atžvilgiu. Jei žmogus keičiasi taip, kad jo savybės vis labiau skiriasi nuo Kūrėjo savybių (t. y. tampa labiau egoistiškas), jam atrodo, kad Kūrėjas nusiteikęs negatyviau. Atsiranda daugiau skirtumų tarp šviesos ir kli.

Nekintantį Kūrėjo požiūrį į savo kūrinius rodo daugybė posakių iš kabalistinių tekstų. „Aš savojo vardo nekeičiu“ (apie reiškimąsi žmogui), „Geras ir kuria gėrį blogiems ir geriems“, „Aukščiausioji šviesa visiškoje ramybėje“ ir t. t.

Visi kabalos mokslo aiškinimai pabrėžia aukštesniosios jėgos nekintamumą. Vientisa šviesa, sklindanti iš Acmuto, sukuria kli, visus pasaulius, sielą, suskirsto ją į tam tikrą dalelių kiekį, sukuria visą mūsų tikrovę, mūsų pasaulį, mus pačius ir atveda į išsitaisymo pabaigą. Visa tai - vienas ir tas pats vientisas šviesos spindulys. Jame glūdi viena vienintelė mintis, vienas vienintelis sumanymas: „Geras, Kuriantis gėrį“.

Religingas žmogus maldauja Kūrėjo: „Nebepyk. Pasigailėk manęs“. O kabalistas kreipiasi į šią vieną nekintančią šviesą, sakydamas: „Pakeisk mane, kad būčiau toks kaip Tu. Nepyk, bet ne todėl, kad atrodytų, jog buvai supykęs, o dabar pasidarei geras. Ne. Pakeisk mane, kad teisingai Tave suvokčiau. Ne todėl, kad man būtų gerai, o kad galėčiau pateisinti Tavo veiksmus. Tada vadinsiuos teisuoliu - iš žodžių „pateisinantis Tavo veiksmus“. O kai pateisinu Tavo veiksmus, kai esu panašus į Tave, suteikiu Tau malonumą. Tada taip pat tampu geras, kuriantis Tau gėrį, panašiai kaip ir Tu. Noriu būti panašus į Tave, į šviesą“.

Taigi kabalistas kreipiasi į Kūrėją, prašydamas jį pakeisti, bet ne todėl, kad ištaisyta būsena maloni, o todėl, kad ši būsena panaši į Kūrėją ir žmogus suteikia Kūrėjui malonumą. Toks kabalisto kreipimasis į aukštesniąją jėgą iš esmės skiriasi nuo religingo žmogaus maldos.

Religingas žmogus sutinka, kad dabar Kūrėjas rūstus. Jis nesako, jog Kūrėjas piktas ar blogas, nes tai nepadoru, nepridera, tačiau būtent tą jaučia sielos gelmėse. Paprastai jis bijo tarti šiuos žodžius, bet prašo, kad Kūrėjas elgtųsi su juo geriau. O kabalistas prašo, kad ne Kūrėjas, o jis pats pasidarytų geresnis.

Malda kabaloje vadinamas ne maldavimas ir prašymas, kad būtų pakeistas požiūris į save, nes kabalistas iš anksto mano, jog šis požiūris geras, teisingas, vienintelis iš galimų. Jis nesikreipia į Kūrėją, prašydamas nustoti pykti. Malda vadinamas savęs patikrinimas, savianalizė. Žmogus žino, kad Kūrėjas skleidžia absoliutų gėrį, todėl save teisia ir analizuoja lygindamas su aukštesniuoju nekintančiu Universumu ir prašo Jo padėti tapti panašiu į Jį.

Šis požiūris į save ir Kūrėją skiria kabalą nuo religijos. Nors religija ir skatina tam tikrą žmogaus pasikeitimą, tačiau moko iš Kūrėjo ką nors išmelsti. Tai senovės laikų paveldas, kada žmonės tikėjo, jog mus veikia daugybė jėgų, kurioms privalome aukoti maldaudami jas pasikeisti.

Priežastis, dėl kurios masinių religijų adeptai nepalankiai žiūri į kabalą, ta, kad jie įsitikinę, jog žmogus turi vien prašyti Kūrėjo ir viskas pasikeis jo naudai, Kūrėjas atsisuks į jį. Suprantama, šiose religijose atsiranda ištisa hierarchijos sistema - kas geriau moka prašyti Kūrėjo, kas Jam artimesnis, kas žino, kaip Jį prašyti, į ką geriau kreiptis, kad tarpininkautų, ko prašyti: „Pasimelsk už mane“. Ir manęs daug žmonių prašo: „Pasimelsk už mane, tegul Jis padaro taip, kad man būtų gerai“.

Žmonės galvoja, jog šitokia malda gali priversti Kūrėją pakeisti savo požiūrį į juos. Šis supratimas labai giliai įsišaknijęs žmoguje ir išlieka tol, kol žmogus nepereina machsomo. Todėl aš priverstas atsakinėti: „Taip, pasimelsiu, viskas bus gerai, nesijaudink“. Ko aš melsiuosi? Kad Kūrėjas pasikeistų? Tačiau tai neįmanoma, Jis visada absoliučiai geras žmogui.

Taigi ko galiu melsti? Vienintelį dalyką galiu padaryti savo artimam, kuriam blogai, - siela, savaisiais kėlim, bandyti su juo susijungti ir kartu su jo kli kreiptis į Kūrėją, tartum aš jį gelbėju, iškeliu aukščiau, taip pat nukreipiu į Kūrėją. Taip susiliedamas su likusiomis sielomis darau joms poveikį, bandau ir jas pritraukti prie Kūrėjo. Tada jos pasijaus geriau.

Tai ir yra maldos už artimus esmė. Nėra prasmės prašyti Kūrėjo, kad Jis nustotų pykti ant jų; tai neįmanoma - juk Jis absoliučiai geras. Tačiau galima pabandyti jungiantis su jais, meile traukti arčiau Kūrėjo - kad įsitikintų, jog Jo požiūris į juos geras, pajaustų pakitusį santykį, nes patys pasikeitė. Tik taip galime keisti kitų žmonių Kūrėjo pajautimą.

Kiek kartų, bevaikštinėdamas parke kartu su Rabašu, ar būdamas su juo viešuosiuose renginiuose, matydavau, kaip prie jo verždavosi dešimtys žmonių, kad galėtų pabučiuoti ranką, palikti raštelį su prašymu, su vardais tų, už kuriuos prašo pasimelsti ir t. t. Ir jis net nežinojo, kaip reaguoti į šiuos žmones, niekaip negalėdavo jiems atsakyti. Tik sakydavo: „Taip, taip, gerai. Viskas bus gerai“. Arba prašydavo manęs kaip nors juos nuraminti.

Pamenu, apie dvidešimt dienų buvome su juo ligoninėje ir visi ligoniai, vos sužinoję kas jis, prieidavo ir prašydavo: „Man skauda čia, skauda ten, rytoj operacija, pasimelsk už mane“.

Tada jis man liepė pakviesti vieną iš jo mokinių, kuris mėgo teikti palaiminimus ir vaizduoti svarbų žmogų. Tas atėjo, apėjo visą didžiulį skyrių (visą atskirą šios ligoninės korpusą) ir pasakė: „Mane siuntė Rabašas, kad jus visus palaiminčiau“. Priėjo prie kiekvieno, palaimino, paskaitė jiems kažkokią maldą. Po to visi nusiramino ir daugiau prie mūsų nelindo.

Žmonėms reikalinga tokia psichologinė pagalba, jie pasirengę už ją mokėti. Kada žmogui blogai, jis tiki bet kuo. Jis pats nepajėgia pasikeisti arba apskritai to nesupranta, negalvoja apie tai ir todėl pasiryžęs viskam. Tačiau turime suprasti, kad būtinai turime keistis mes patys.

Jokių stebuklų nebūna. Kai kurie iš mūsų galvoja: „Kodėl neįvyksta stebuklai, kodėl Kūrėjas neatsiveria? Kodėl nekeičia požiūrio į mane? Kodėl nedaro jokių stebuklų, nieko mums neparodo?“. Todėl, kad stebuklų nėra!

Pasikeisk Kūrėjo atžvilgiu ir pajausi kitokią pasaulėdarą, kitokį pasaulį. Tavo pasikeitęs požiūris į pasaulį nulems kitokį jo reiškimąsi tau. Nieko kito neįvyks. Visa kita - tiesiog apgaulė. Savęs apgaudinėjimas, savitaiga arba, atvirkščiai, tau įteiginėja, tave apgaudinėja, nieko daugiau. Kitaip būti negali.

Kabaloje mokomės: egzistuoja kli, kuris privalo būti panašus į šviesą. Ir jis tampa toks, sukūręs ekraną. Ir tik taip jis gali pasijusti tikroje pasaulėdaroje, užmezgęs tikrąjį ryšį su Kūrėju. O stebuklų nebūna.

Kli, turinčio ekraną, pasaulio jautimas visada atitinka jo būseną šviesos atžvilgiu. Stebuklų nėra. Nepelnytų būsenų taip pat.

„Padaryk kokį nors stebuklą, padaryk taip, kad staiga patirčiau kitokią būseną“ - beprasmiški prašymai, nes to negali būti ir niekad nebus. Veikia griežti pasaulėdaros dėsniai, kurie aprašomi mūsų knygose. O jeigu atrodo, kad reikia eiti kitu keliu, kad kažkokiais stebuklais, užkalbėjimais ar kabalisto manipuliacijomis galime ką nors pasiekti, - nepavyks: mes nesukursime kli.

O kaip jį sukurti? Tik taisant save. Iš pradžių reikia savyje sukurti norą, po to suvokus, kad jis kenksmingas, prašyti ištaisyti, vėliau išsitaisius, atsižvelgiant į išsitaisymo laipsnį - naujais norais pajausti naująją pasaulėdarą, kilusią iš tos pačios vienintelės bendrosios šviesos. Tik taip mes keičiamės. Todėl reikia melsti tik dėl ištaisymo. Pagrindinių religijų nepalankumo kabalai priežastis ta, kad masinės religijos įsitikinusios: žmogui tereikia prašyti Kūrėjo ir viskas pasikeis jo naudai todėl, kad Kūrėjas atsisuks į jį.

O jeigu pats nemoku prašyti, einu pas didelį religijos veikėją arba kokį nors ypatingą magą, arba pas „žinomą kabalistą“ - yra tokių, kurie su malonumu naudojasi proga, teikia tokias paslaugas, aišku, už gerą užmokestį.

Jis sako: „Aš pasimelsiu, viską padarysiu. Pamatysi, viskas bus gerai“. Už poros dienų: „Na kaip, ar viskas gerai?“. O žmogus psichologiškai nusiteikęs tikėti: „Taip, pasidarė geriau“. Tuo remiasi žmonių, sugebančių parduoti savo ypatingą santykį su Kūrėju, ypatingas žinias bei savybes, poveikio sistema.

Jeigu religingas žmogus ir kalba apie savo pasikeitimą, tai turimi galvoje kažkokie išoriniai, gerai atrodantys poelgiai. Tarytum pakanka nueiti pasimelsti, atlikti tam tikrą ritualą, paaukoti, atlikti kokį nors gerą darbą ir Kūrėjas tavo atžvilgiu pasikeis. Nekalbama apie širdies išsitaisymą.

Tūkstantmetinė patirtis rodo, kad tai neveikia. Tačiau žmogus neturi jokios kitos galimybės teisingai suderinti savo santykius su aukštesniąja jėga ir todėl kiekviena karta vis tiek galvoja, kad ritualiniais veiksmais (nesvarbu kurios religijos), atliekamais mūsų pasaulyje, pasieksime, kad Kūrėjas pakeistų požiūrį į mus.

Štai šiandien manęs laukia teismas, man blogai - iš ryto atliksiu kokį nors dievobaimingą poelgį, duosiu išmaldą. Aišku, Kūrėjas pasikeis, bus gailestingesnis. Visose religijose, visuose tikėjimuose yra vienodai - padarysiu gerą darbą ir Jis pasikeis mano atžvilgiu. Kodėl turėtų keistis? Kas tai, pirkimas ir pardavimas? Aš tau, tu man?

Jis nesikeičia! Kokiais išoriniais veiksmais galima Jį paveikti? Jei pakeisi savo vidines savybes, ištaisysi troškimus, tada pajusi, kad Jis kinta, nors ne Jis kinta, o tu pajunti Jo kitokį elgesį su savimi, nes pats pasikeiti.

Kabala mus ragina nesitikėti, jog išoriniai veiksmai duos kokios nors naudos. Juk pakanka atsigręžti į istorijos tūkstantmečius, kad įsitikintume - dėl to geriau nepasidaro. Visa tai - tuščias darbas, kažkas iš to gerai pasipelno ir nieko daugiau. Pradėkite vidinius veiksmus, imkite keistis. Kūrėjas prašo mūsų širdžių, o ne išorinių veiksmų.

Juk principas „pamilk artimą kaip save patį“ reiškia, kad mes mylime artimą, o ne šiaip teikiame vienas kitam išorines, tuščias malones. Nejaugi Kūrėjas padarė kiekvieną iš mūsų nelaimingą tam, kad šiomis malonėmis taisytume Jo sukurtą žiaurų pasaulį?

Vadinasi, visiems blogai šiame pasaulyje, kiekvienas iš jūsų jaučia blogą, siaubingą, kupiną pykčio savo egzistavimą, ir žinoma, tai skleidžia Kūrėjas, kas gi daugiau, jei nėra nieko, išskyrus Jį! Tačiau jūs - geri žmonės, ne tokie kaip Kūrėjas, jūs elgiatės vienas su kitu geriau nei Jis. Kiekvienam iš jūsų Jis linki blogio, ar ne? Siunčia ligas, nemalonumus, o mes, atvirkščiai, bandydami padėti vienas kitam, visa tai taisome, mylime vienas kitą. Taigi esame daug geresni už Kūrėją?

Pamilti artimą kaip save patį, reiškia, ne šiaip atlikinėti išorinius veiksmus, o taisyti savo širdį. Tai darydamas pamatysi, kaip iš tikrųjų Kūrėjas elgiasi su tavimi ir kitais.

Klausimas: Kaip rašoma straipsnyje „Taika“, vaiko vystymuisi valdymas iki tam tikro amžiaus palankus, jį saugo, o vėliau jis pradeda jausti valdymo šiurkštumą. Kodėl taip yra? Juk vaiko viduje niekas nesikeičia, kodėl išorėje įvyksta toks pokytis?

Štai būdinga klaida - tarytum kažkas keičiasi ne viduje, o išorėje. Vaikas auga ir iš pradžių Kūrėjas jam palankus, o paskui keičia savo požiūrį - pradeda elgtis blogai.

Mažai egoistiškas žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo. Arba jaučia labai nestipriai - sakykim, kaip akmenys jaučia kažkokį poveikį, slėgį. Augalas jau labiau jaučia poveikį, gyvūnas - dar labiau. O blogiausia tenka žmogui.

Kūdikis, turėdamas mažus norus, nejaučia Kūrėjo poveikio taip stipriai kaip suaugęs žmogus. Todėl mums iš šalies atrodo, kad Kūrėjas, pasigailėdamas mažojo žmogeliuko, elgiasi su juo palankiai. O iš tiesų priežastis ta, kad vaiko egoizmas dar nėra tiek išsivystęs.

Kokia ydinga, palyginti su gyvūnais, mūsų būsena! Mums reikia rengtis, apsitarnauti, gaišti tūkstančius savo gyvenimo valandų, kad sutvarkytumėme pasaulį aplink save. Gyvūnai nuo to laisvi. Jų nekamuoja tos ligos, kuriomis serga žmogus. Ir apskritai jie ko gero nesirgtų, jei negyventų šalia žmogaus.

Noriu pasakyti, kad didėdamas mūsų egoizmas pasireiškia taip, kad mums atrodo, jog keičiasi Kūrėjo elgesys su mumis. Kai žiūri į savo katę ar šunį, atrodo, kad netgi jų gyvenimas geresnis už tavąjį. Tačiau jei šuniui pridėsi mūsų egoizmo, jis tuoj pat pajus tuos pačius smūgius, kuriuos iškenčia žmogus. Visa tai patvirtina, jog kai mums atrodo, kad Kūrėjas keičia požiūrį į mus, reiškia, mes patys pasikeitėme.

Kai žmogus keičiasi, tobulina save, vis labiau panašėdamas į Kūrėją, jis pradeda matyti, kad Kūrėjas su visais elgiasi absoliučiai gerai, kad aukštesnioji jėga pasireiškia visame pasaulyje. Kūrėjas yra viso pasaulio viduje ir šiame pasaulyje nėra nieko, išskyrus kėlim, visiškai užpildytus šviesa. Tik suvokimui pasikeitus, žmogus gali tai pamatyti, tačiau iš tikrųjų pasaulis ir anksčiau, ir visad buvo toks pats.

Dabar jaučiame pasaulio krizes ir begalinius sukrėtimus. Tačiau jei pradėsime keistis Kūrėjo atžvilgiu, pamatysime, kad Jis yra šiame pasaulyje ir gerai jį valdo. Persikėlę į pačias sielas (kėlim), pamatysime, kad jos tai jaučia visiškai priešingai, nes yra neištaisytos. Todėl tas, kuris suvokia tikrąjį Kūrėjo požiūrį į visus, vadinamas suvokiančiuoju aukštesnįjį pasaulį.

Įsitikinimas, kad Dievo požiūris į žmogų gali kisti, nulemia tai, kad žmonės pradeda pavydėti Jo išrinktiesiems - tiems, kuriuos Kūrėjas tarsi labiau myli. Taip atsiranda antagonizmas ne tik tarp žmonių, bet ir tarp religijų - kurios konfesijos nariams Kūrėjas labiau palankus, į kieno maldas mieliau atsako?

Žmonės susieja savo likimą su Kūrėjo nuostata, o ne su savo pasikeitimu ir todėl tarp jų kyla pavydas, konkurencija, nesantaika ir t. t. Atsiranda įsitikinimas: ne jie, o mes teisūs, dėl jų kaltės mums negerai. Jeigu ne jie, mums būtų geriau. Sunaikinsime juos ir Kūrėjas taps mums geresnis. Dėl tokio požiūrio į Kūrėją iškart atsiranda visiškai neteisinga, iškraipyta vienų nuostata kitų atžvilgiu. Priežastis ta, kad žmogus nesieja savo likimo su išsitaisymu ar neišsitaisymu. O iš tikrųjų tik tai lemia jo būseną pasaulėdaroje.

Klausimas: Viskas teisinga, pasaulis harmoningas, bet kartu žmogus mato, kad blogis egzistuoja. Kaip tai galima suderinti?

Kaip suderina tai kabalistas? Viena vertus, penki žemiškieji jutimo organai sako jam, kaip viskas blogai šioje žemėje. Jis skaito laikraščius, klauso radiją ir mato, kaip visa tai suvokia kiti žmonės.

Antra vertus, savo šeštuoju jutimo organu jis jaučia tikrąjį Kūrėjo požiūrį į pasaulį. Jo šeštasis jutimo organas veikia kaip zondas, patalpintas Kūrėjo viduje, ir juo jis suvokia pasaulį per Kūrėją, o likusiais penkiais jutimo organais - kaip visi kiti.

Dvi skirtingos būsenos (kai suvokia Kūrėjo ir likusiųjų žmonių požiūrius) leidžia jam daryti poveikį, padėti žmonėms priartėti prie Kūrėjo. Atsiranda du požiūriai į pasaulį. Vienas - kaip visų kitų žmonių, ir su šiuo požiūriu jis savęs netapatina, tiesiog žino, kad taip mato pasaulį visi likusieji. O šeštuoju jutimo organu jis žiūri kitaip. Ši galimybė matyti pasaulį iš dviejų pusių leidžia jam susijungti su mumis ir mums padėti. Tačiau jis tapatina save ne su penkiais jutimo organais ir ne su tuo požiūriu, kuris būdingas mums.

Klausimas: Jei žmogaus nemokysime kabalos, jis niekad neturės galimybės suprasti, kad Kūrėjas nekeičia savo požiūrio ir valdo jį bei visą pasaulį absoliučiu gėriu?

Jei žmogus nestudijuoja kabalos, jis suvokia pasaulį tik savo penkiais jutimo organais ir negali turėti kitokio, išorinio atskaitos taško. Jam atrodo, kad pasaulis toks, kokį mato, ir jei už šio pasaulio egzistuoja Kūrėjas, tai Jis veikia mus taip pat, kaip ir šis pasaulis. Ir aišku, pasaulis turi keistis, o aš kaip galiu pasikeisti?

Mes apriboti savo penkių jutimo organų, todėl piešiame sau tokį egocentrinį pasaulio vaizdą: aš - centre, pasaulis - aplink mane. Reikia kaip nors padaryti, kad šis pasaulis būtų man geresnis. Juk viskas - gamta, žvėrys, žmonės, visuomenė - kažkaip su manimi susieti? Reiškia, turiu taip padaryti, kad visų jų santykis su manimi būtų geras.

Už viso to slypi Kūrėjas? Reiškia, turiu taip padaryti, kad Jis pakeistų požiūrį į mane, kad Jo elgesys su manimi, pasireiškiantis per visą mano aplinką, būtų geras. Melsiu Jį, daug dievų ar vieną - nesvarbu. Tačiau žinau, kad turiu pakeisti pasaulio santykį su manimi. Taip mąsto žmogus, kuris tiesiog jaučia mūsų pasaulį savo pojūčiais - juk kitų jis neturi.

Kada kabalistai peržengia mūsų pasaulio rėmus ir žvelgia iš šalies, jie mato: Kūrėjo nuostata mums visada ir viskuo absoliučiai gera.

Mes neteisingai traktuojame savo pasaulio vaizdą, manome, kad tas pasaulis, kurį mums perduoda jutimo organai, iš tiesų egzistuoja už mūsų. O jis už mūsų neegzistuoja, jis sukurtas iš mūsų pojūčių, mūsų vaizdinių ir jausmų, iš mūsų vidinių savybių. Jei šios savybės pasikeistų, pamatytumėme kitokį pasaulį, viskas būtų kitaip. Tačiau negalime to įsivaizduoti, nes nesugebame išeiti iš savo kūno ir matyti taip kaip kabalistai - iš šalies.

Todėl kabalistai mums pataria neeikvoti tuščiai laiko, juk Kūrėjas nesikeičia. Savo pojūčiais, jutimo organais patys piešiame sau pasaulį. Pasikeitę pamatysime, jog pasaulis savaime keičiasi - gal mums atrodys, kad keičiasi Kūrėjo požiūris į mus, tačiau, iš tiesų paprasčiausiai kitaip jį suvoksime.

Taip blogas vaikas pasitaisęs tą patį tėvų elgesį jau jaučia kaip gerą. Jis supranta, jog jų elgesys teisingas. Problema ta, kad kol neišeisime už machsomo, mums viskas bus tik žodžiai. Visi kabalistų aiškinimai mums reikalingi tik tam, kad nusiteiktume teisingai prašyti Kūrėjo. Ne maldauti: „Pasikeisk pagaliau! Kodėl Tu toks žiaurus?“, o prašyti išsitaisymo: „Tu absoliučiai geras. Padaryk taip, kad aš pasikeičiau ir suprasčiau Tave, suprasčiau Tavo gerą elgesį, tapčiau toks kaip Tu“.

Kitaip tariant, malda (kreipimasis į Kūrėją) reikalinga, tačiau ji suveiks tik tuo atveju, jeigu prašysime mūsų pačių ištaisymo. Tiktai ištaisymo prašymas daro poveikį aukštesniajam. Aukštesniojoje pakopoje žmogui paruošta viskas ir tai - absoliutus gėris. Todėl jei žmogus nori prisijungti prie aukštesniojo, kad teisingai pajustų savyje šį gėrį, jis turi iš pradžių ištaisyti save.

O kad prašytum ištaisymo, reikia pirmiausia įsisąmoninti blogį savyje: „Kas manyje blogai?“.

Klausimas: Jūs pasakėte, kad stebuklų nebūna, tačiau kabalistinės grupės malda - juk tai stebuklas?

Kabalistinės grupės malda - ne stebuklas. Stebuklų nebūna. Ji būtent ir yra ištaisymo prašymas.

Kai kartu meldžiamės už kokį nors žmogų (kuris, tarkime, turi problemų darbe) - ką tai reiškia? Ar norime, kad jam tiesiog būtų geriau? Ne. Mus sieja vienas Kūrėjo siekimas ir norime, kad jis teisingai pajustų šį Kūrėjo poveikį.

Taigi susijungdami su juo kuriame prielaidas, kad jis pasikeis ir pajus Kūrėjo poveikį kaip gėrį. Kai žmonės užmezga tokius tarpusavio santykius, jie keičiasi, ima kitaip suvokti pasaulį.

Tiesiog suburkime žmones, kurie kuo nors tarpusavyje susiję, ir tegul jie vienas kitam linki gero - jie taip pat pasijus geriau ir komfortiškiau. Argi jie keičia Kūrėjo požiūrį į save? Kuo? Tuo, kad Jį, nekintantį, suvokia teisingiau, nes mylėdami vienas kitą jie artėja prie Kūrėjo.

Klausimas: O kuo čia dėtas, sakykim, viršininkas darbe?

Viršininkas darbe - lėlė! Tai Kūrėjas tam tikru būdu rodo savo požiūrį į jus. O jūs dabar įsijungiate į bendrą kli su tais, kurie už jus meldžiasi. Jie linki jums meilės, gėrio, nori savo požiūriu į jus prilygti Kūrėjui, todėl jūsų ryšis su Kūrėju tampa artimesnis ir staiga jūs pajuntate, kad viršininkas tapo geresnis.

Jūs žvelgiate į viršininką ar į Tą, kuris jame yra? Viskas labai paprasta: nežiūrėkite į išorinius apvalkalus. Viduje lieka tik tai, apie ką skaitome „Mokyme apie dešimt sfirot“.

Kad suprastume tikrąjį kabalisto santykį su Kūrėju, galima kaip pavyzdį pateikti kabalistinį maldyną, kuriame nėra įprastų žodžių, išreiškiančių žmogaus jausmus, - viskas, kas jame parašyta, apibūdina dvasinius veiksmus, kuriuos turi atlikti žmogus, tobulindamas save. Tuo ir skiriasi ortodoksinio Dievo ir kabalistinio Kūrėjo sąvokos.

Kabalistiniame maldyne galima aptikti atskiras, daug kartų besikartojančias raides: alef, bėt ir kt., nurodymus nukreipti maldą į tam tikrą sfirą, suartinti sfiras ir t. t. Visa, kas parašyta, pažymi dvasinius veiksmus, kuriuos keisdamasis turi atlikti žmogus. Tada, tapęs panašus į Kūrėją, jis prisipildo aukščiausiąja šviesa.

Tai nagrinėjama „Mokymo apie dešimt sfirot“ 11-oje ir 12-oje dalyse, kur pasakojama apie taisymosi veiksmus, vaizduojamus laipsnišku žmogaus prabudimu iš miego, atsikėlimu, dienos pradėjimu, planu, pagal kurį jis turi nugyventi savo dieną, ir t. t. Turimos galvoje vidinės, dvasinės būsenos.

Studijuodamas kabaloje pasaulėdaros struktūrą žmogus ima aiškiai įsivaizduoti Kūrėją, kaip esantį dvasinių savybių viršutinėje pakopoje, ir patį žmogų, kaip esantį žemutinėje pakopoje. Šios pakopos - pasaulių pakopos. Taigi kūrimo Tikslas - žmogui savarankiškai užkopti į viršūnę. Tai reiškia, jog žmogus pats suranda savo būsenų priežastį, kreipiasi į Kūrėją ir prašo, kad jį ištaisytų, pakeltų šiomis pakopomis, kad jo egoistiniai norai palaipsniui keistųsi į altruistinius ir jis būtų vis labiau panašus į Kūrėją.

Tai ir yra kilimas dvasinėmis pakopomis. Įsisąmoninęs savo blogį, pradėjęs teisingai prašyti ištaisymo, žmogus žengia kitą žingsnį ir kyla vis arčiau Kūrėjo, kad savo noru susilietų su Juo. Kinta žmogaus vidinės savybės, visų minčių, norų egoistiniai ketinimai keičiasi į altruistinius. Todėl kilimas - ketinimo keitimasis.

Matuojama pakopomis, kurių kiekviena - tam tikras panašumo į Kūrėją laipsnis. Absoliutus Kūrėjo dydis - 100 procentų. Žmogaus, perėjusio machsomą, panašumas yra nulinis, o paskui jis palaipsniui didėja. Laipsniškas (iki 100 procentų) panašėjimas į Kūrėją skirstomas į 620 arba 125 pakopas. Pakopos - dvasinio gyvenimo, kurį žmogus gyvena tol, kol savybių panašumu visiškai susilieja su Kūrėju, išmatavimas. Suskirstymas į vieną ar kitą pakopų kiekį yra sąlyginis. Panašiai mūsų gyvenimą skirstome į dešimtmečius, metus, mėnesius, dienas, minutes ir sekundes, kad galėtume jį apibrėžti.

Natūralu, kad taip detaliai studijuodamas pasaulėdaros struktūrą žmogus vis labiau tolsta nuo supratimo, jog Kūrėjas, atsakydamas į žmonių maldas, pasirengęs jų atžvilgiu keistis. Taip kabala formuoja teisingą mūsų požiūrį į pasaulėdarą, į Kūrėją. Ji sako: „Kūrėjas nesikeičia, keitiesi tik tu. Pats pasikeisti negalėsi. Tave sukūrė šviesa, todėl prašyk jos, kad ji pakeistų, ištaisytų tave. Visos tavo vidinės būsenos, tavasis pasaulio suvokimas priklauso tik nuo to, kiek atitinki aukščiausiąją šviesą - Kūrėją. Kuo labiau Jį atitinki, kuo esi panašesnis į Jį, tuo geriau jautiesi“.

Žmogaus pojūčiai priklauso tik nuo tų būsenų, kurias jis privalo patirti. Kaip vaikas turi daug išgyventi, kad įsisąmonintų teisingą tėvų elgesį, taip ir žmogus turi pažinti visą pasaulėdarą, išgyventi visas būsenas ir įgyti patirties, kad protu ir jausmais taptų lygus Kūrėjui.

Iškyla klausimas: kodėl Kūrėjas iškart nesukūrė mūsų tokių, kad jaustumėme Jį gerą, amžiną, tobulą? Būtent todėl, kad pagal Jo sumanymą turime ne tiesiog suprasti, jog Jis toks yra, o privalome tapti tokie kaip Jis. Tačiau tapti kaip Jis galėsime tik vienu atveju: jei patys to panorėsime, jei įvertinsime Jo būseną kaip geriausią. O tam mums reikia patirti priešingą būseną.

Todėl buvo sukurtas kli - būsena, priešinga šviesai, tarytum mūsų savybė. Ir šis kli, tik jausdamas būtinybę tapti panašus į Kūrėją, turi taisytis. Norime to ar ne, turime patirti visas priešingas būsenas ir tik iš jų paprašyti ištaisymo, iš jų pasiekti panašumą į Kūrėją. Tik tada, tapę į Jį panašūs, Jį pateisinsime ir pamilsime.

Taigi net tas tobulėjimas, apie kurį kalbėjome kaip apie pageidautiną - kai galime pajusti nesikeičiantį Kūrėjo požiūrį į save - nėra tiesioginis savęs ištaisymas. Turime pereiti visas pakopas, išgyventi blogiausias būsenas, pojūčius, kad įgytume patirties ir galėtume pajusti visą pasaulėdarą nuo pradžios iki galo.

Mums būtinos visos būsenos, kurias turi kli. Turime pajusti siaubingiausias, Kūrėjui priešingas būsenas, kad iš jų panorėtume pasiekti panašumą į Jį.

O išsitaisymu laikoma požiūrio į tai, kas vyksta, pasikeitimas, kai žmogus nieko nepaisydamas bet kurias aplinkybes vertina absoliučiai teigiamai. Ir jis jaučia malonumą. Ilgainiui žmogus supranta, jog apskritai niekas nesikeičia, išskyrus jo požiūrį į nuolatinę, nekintančią būseną, kurios jis buvo sukurtas ir yra dabar - nuo pat pradžių ir visada.

Štai ką atskleidžia žmogus. Pasakyta, kad atvėręs aukštesnįjį pasaulį, žmogus atranda, jog visą laiką buvo šios būsenos. Nėra nieko, išskyrus Begalybės pasaulį, kur esame visiškai pripildyti.

Straipsnyje „Knygos Zohar įvadas“ sakoma, jog Kūrėjas sukūrė pirmąją būseną - Begalybės pasaulį. Paskui mes tarsi nusileidžiame iš šios būsenos į mūsų pasaulį, o po to savo pačių pastangomis pakylame iš mūsų pasaulio ir grįžtame į tą patį Begalybės pasaulį.

• Pirmoji būsena - Begalybės pasaulis.
• Antroji būsena - nusileidimas iki mūsų pasaulio ir pakilimas iš jo vėl į Begalybės pasaulį.
• Trečioji būsena - galutinė, kai grįžtame į Begalybės pasaulį.

Iš tikrųjų visada esame Begalybės pasaulyje, o visas mūsų kelias - tik įsisąmoninimas, suvokimas, kokios būsenos esame. Būsenos suvokimas - Begalybės pasaulio pajautimas. Jis atsiranda palaipsniui ir todėl vadinamas kilimu pasaulių pakopomis į Begalybės pasaulį.

Niekas nesikeičia - visi pasauliai yra mumyse. Keičiasi mūsų vidinės savybės ir palaipsniui ryškėja ši kli bei mūsų vidinio prisipildymo begalybė. Jai ryškėjant dingsta viskas, išskyrus Kūrėją, vieną bendrą šviesą.

Nėra reikalo priminti, kad studijuodamas kabalos mokslą žmogus ima tiek suprasti pasaulėdarą ir savo vietą joje, kad nori nenori atitolsta nuo masėms būdingos maldos, t. y. nustoja maldauti Kūrėją, kad Jis pasikeistų. O juk visose religinėse praktikose malda yra pats svarbiausias, centrinis veiksmas, aplink kurį kaip papildymas telkiasi visa kita.

Pirma, ką pajaučia žmogus, studijuojantis kabalą, - jis nenori melstis, t. y. kreiptis į Kūrėją su prašymais pakeisti nusistatymą. Tačiau jei atsiversime kabalistinius vadovėlius, pamatysime tokį prašymą: „Būk gailestingas, būk geras, pasigailėk mūsų“.

Malda („tfila“) reiškia savęs vertinimą, savianalizę. „Lehitpalel“ - sangrąžinis veiksmažodis. Kitaip tariant, įvertinęs, nuteisęs save, žmogus kreipiasi į Kūrėją, prašydamas, kad jį pakeistų, ištaisytų.

Taip jis teisingai nustato savo santykį su Kūrėju, ir todėl keičiasi jo požiūris į pasaulį, į save, į savo veiksmus. Kiekviena gyvenimo minutė tampa tikrosios maldos būsena, t. y. ieškojimu, ką savyje ištaisyti, kad būtų labiau panašus į Kūrėją.

Tai ir yra tikroji malda. Todėl pasakyta: „Duok Dieve, kad melstųsi visą dieną“ - kad kiekvieną savo egzistavimo minutę žmogus ieškotų, ką dar reikia ištaisyti.

Natūralu, kad kabalos mokslas, orientuodamas žmogų tik į vidinį stebėjimą, pasikeitimą, tobulėjimą, atitolina jį nuo visų išorinių ritualų ir visokių konfesijų paliepimų. O kol žmogus nekelia tikrojo klausimo apie gyvenimo prasmę, jam reikalingi ritualai. Jokiais būdais neturime žmoguje nieko keisti, atitraukti jį nuo kažkokių tikėjimų, religijų ar kitokių idėjų.

Jeigu žmogus tiki kokiais nors „barškučiais“ - raudonais siūlais, šventu vandeniu, karoliais, amuletais ar paplitusiais papročiais, jokiais būdais neniekiname jo, nebandome nuo to atitraukti. Kiekvienas žmogus privalo nueiti savęs, kūrinijos, savo požiūrio į kūriniją ir Kūrėją vidinio suvokimo kelią.

Jis privalo pats susikurti teisingus ketinimus, troškimus, suformuoti savo vidų. Jeigu darome išorinį spaudimą, primetame žmogui savo mąstymo būdą, neleidžiame jam pačiam patirti visų būsenų. Todėl negalima įtikinėti. Galima duoti knygą, žinių, o kaip jis jas supras - jo reikalas.

Jeigu tarp mūsų yra žmonių, kurie nepajėgūs atsiplėšti nuo tikėjimo stebuklais, įvairiais fetišais, ritualais - nereikia jų įtikinėti. Jie privalo likti tokios būsenos, kol patys persiorientuos.

Turime teigiamai žiūrėti į įvairius tikėjimus, papročius ir metodikas, kurie siūlo žmogui savo patentus tapti laimingu.

Neatsitiktinai jie suklestėjo pastaruoju metu, iškilus poreikiui surasti save šiame pasaulyje, surasti savo esmę. Žmonės greitai, per keletą metų išbandys tas metodikas. Jos leis žmonėms „permalti“ savyje visus šiuos Kūrėjo, gyvenimo prasmės, amžinybės, laimės ir t. t. ieškojimo būdus. Taip žmonės greičiau ateis į kabalą. Kas beatsitiktų - jokiais būdais nereikia laikyti, kad tai kenksminga, nereikia atstumti ar naikinti. Viskas būtina. Privalome laukti, kol žmonės patys nusivils ir atras tikrąją Kūrėjo suvokimo metodiką.

Klausimas: Jūs pasakėte, kad uždrausta niekinti kitus tikėjimus ir papročius, tačiau savo aiškinimais mes jau neigiame visa kita.

Iš vienos pusės, sakome, kad turime ne niekinti, o saugoti kiekvieno žmogaus pažiūras, nes kiekvienas žmogus privalo pats apmąstyti visas savo teorijas, įsitikinimus ir pats suprasti teisingo santykio su Kūrėju būtinybę. Pereiti visas savo egoizmo vystymosi stadijas iki pačios paskutinės - ir tada pajusti būtent kabalos, Kūrėjo, Kūrėjo suvokimo ir savęs taisymo metodikos poreikį.

Iš kitos pusės, kai mes pasakojame žmogui apie jį patį, pasakojame apie kabalą, tuo tarsi skleidžiame savo metodiką? Tą norėjai pasakyti?

Klausimas: Mūsų aiškinimas tiek racionalus ir logiškas, kad pasakodamas jau neigi visa kita, kas bebūtų.

Visiškai neteisingai. Protas negali daryti įtakos žmogaus veiksmams. Žmogaus protas sukurtas tam, kad aptarnautų norus. Šviesa sukūrė norą, o jau šalia jo palaipsniui atsirado protas, intelektas, kuris ieško būdų pripildyti norą.

Mūsų smegenys, protas aptarnauja mūsų širdį. Jis ieško, kaip mums prisipildyti. Todėl kiek protingų dalykų besakytum žmogui, kreipdamasis į jo protą, širdis jį nuves ten, kur šiuo momentu ji jaučia galėsianti prisipildyti. Būtent taip prisipildyti, kaip jis dabar nori.

Ir pagal save žinome: kokie gudrūs bebūtume, jei staiga prabyla širdis, nustojame domėtis bet kokiomis teorijomis ir įmantrybėmis. Norime to, ko trokšta širdis, ir dėl to veikiame. Todėl gali atvirai pasakoti visiems žmonėms žemėje apie kabalą, tačiau kiekvienas paklausęs sugrįš į tą būseną, kuri nulemta jo egoizmo širdyje dydžio.

Jeigu jo šiandieninė būsena dar tokia, kad jis tiki raudonais siūlais ir įvairiais fetišais, jis vis tiek nepasikeis. Jis pasakys, jog tavoji metodika neteisinga. Ir tai jo tiesa, nes šiandien jis dar nieko tavo metodikoje nemato. Jinai negali pripildyti jo kli - reiškia, ji jam neteisinga.

O jeigu jį tenkina kažkokie atributai (meditacija ar kitos metodikos), reiškia, pasakys: „Štai kas teisinga!“ - ir tu negalėsi paprieštarauti, niekaip nesugebėsi jo įtikinti, nes kai kalbama apie širdies pripildymą, apie kli pripildymą, logika bejėgė. Logika veikia protą.

Todėl, iš vienos pusės, mums nėra ko bijoti platinti kabalą, vis tiek jos stversis tik tie, kurie jau „priėjo liepto galą“ - paskutinį savo norą. O likusieji, netgi jei ir išgirs, vėliau vis tiek sugrįš, „sukris“ į savo norus. Arba nueis į įvairiausius centrus studijuoti indiškų mokymų, nesvarbu ko, - netgi „kabalos“ pavadinimu. Jie vis tiek išeis į kitas vietas.

Jie sakys, kad tavasis kelias neteisingas arba kad jis labai sunkus, jo pagrindas - blogio įsisąmoninimas, kad šis kelias labai ilgas: daugelį metų kęsti kančias, kol sutelksi savyje visus siekius, pajusi Kūrėjo svarbą ir pratrūksi tikrąja malda.

Todėl galima pasakoti apie kabalą, bet ne įkyriai, o informatyviai. Pasakoti protui, kad nepažeistum širdies. O širdimi žmogus privalo pats savarankiškai patirti visas dar nepatirtas būsenas. Todėl ir sakoma: dvasingumas neturi prievartos.

Tu gali suteikti žmogui informaciją, tačiau šią informaciją jis privalo priimti klausydamasis savo širdies, ir čia negali būti jokios prievartos, jokio įtikinėjimo.

Klausimas: Mes kalbame apie paskutiniąją kartą, tačiau, kita vertus, šiandien tik vienetai subrendo tikrajam išsitaisymui...

Paskutiniosios kartos periodas tęsis dešimtis metų. Šiuo atveju kita karta suprantama ne taip, kad žmonės užauga ir atkartoja save savo vaikuose (sakykim, kas 25 metus).

Ne, „paskutinioji karta“ - turimas galvoje paskutinis, aukščiausias egoizmo vystymosi etapas, kai žmogus pradeda jausti, jog privalo pasikeisti, antraip save pražudys.

Paskutinis etapas prasideda nuo blogio įsisąmoninimo. Ir dabar visa žmonija pradėjo jį išgyventi. Šiandien žmonija patiria visišką dezorientaciją, grėsmę savo egzistavimui, nusivylimą - tai ir yra etapo, kuris vadinamas „paskutinioji karta“, pradžia.

Tačiau tai tęsis dar dešimtis metų, kol žmonija savanoriškai, išmaldavusi iš Kūrėjo ištaisymo, taps panaši į Jį ir prisipildys aukščiausiąja šviesa. Kai sakome „paskutinioji karta“ - nereiškia, kad štai dabar viskas turi išnykti. Ne. Tai paskutinis egoizmo vystymosi etapas, kai jau prieinama prie ištaisymo būtinybės.

Klausimas: Kaip čia yra, kad milijonai žmonių atsigręžia į skirtingus tikėjimus - milijonai katalikų, stačiatikių, musulmonų?

Tai priklauso nuo sielų savybės. Yra skirtingų tipų sielos, kiekvienas tipas turi tam tikrą jausmų ir mąstymo stereotipą, kuris atitinka tam tikrą supratimą apie aukštesnįjį pasaulį, apie Kūrėją.

Taip iš pradžių atsirado įvairiausi tikėjimai, o vėliau buvo prievarta primetamos skirtingos religijos.

Priverstinai įbrukant buvo mėginama įrodyti, kad platus religijų išplitimas pasaulyje patvirtina jų teisingumą. Tai visiškai prieštarauja dvasiniam principui, jog negalima prievartauti norą. Todėl žmonių dar laukia ilgas kelias įsisąmoninant savo santykį su Kūrėju. Bet ką padarysi? Šiame ar kituose gyvenimuose dar pamatysime, kaip visos tos problemos atsiskleis tarytum opos ir bus taisomos.

Klausimas: Kodėl mes nesakome, kad kabala yra tikroji tiesa?

Todėl, kad nėra nieko tikra ar netikra. Ką žmogus šiuo momentu gali įsivaizduoti kaip tikrą (savo širdimi, noru) - tai jam ir yra tikra, teisinga. Jeigu jis kaip mažas vaikas prie lėlės prisirišęs prie kažkokio stabo ar ritualų, mes neturime jo nuo šito atitraukti.

Jis turi palaipsniui, įsisąmonindamas blogį, t. y. priešpastatydamas save šviesai, pamatyti, kuo jis teisus, kuo ne ir kodėl. Žmogus turi pats pereiti visas ištaisymo stadijas. Todėl negalime sakyti, kad kažkokia religija arčiau tiesos, kažkokia toliau ir kad apskritai visos religijos nieko vertos palyginti su kabala. Tai būtų visiškai neteisinga.

Visa tai sukurta, sugalvota žmogaus, remiantis jo vidiniu pasauliu, ir tik pats žmogus gali pakeisti savyje šį pasaulį. Kūrėjas nesikeičia. Žmogus privalo keistis. Ir turi tai daryti tiktai savo paties noru. Tada jis vystysis laipsniškai, priežasties ir pasekmės sekos principu. Ir tada visi jo veiksmai padės pasiekti kūrimo Tikslą su pilnu, tikruoju, jo sukurtu kli.

Jokiais būdais neturime nieko kaltinti. Iš tiesų viskas, kas egzistuoja, yra teisinga. Todėl Baal Sulamas savo straipsnyje „Paskutinioji karta“ rašo, kad netgi paskutinėje kartoje gali būti religingų žmonių, pripažįstančių savo religiją.

Jūs tik įsivaizduokite, ką jis sako! Jis sako, kad gali būti, jog kai kurios sielos, kai kurie žmonės, būdami Galutinio Išsitaisymo lygmenyje, liks savo religinių konfesijų rėmuose, t. y. paskutiniais etapais vis dar turės taisytis. O iki tol, netgi pačioje paskutinėje pakopoje, tu neturi teisės trukdyti jiems išgyventi šias būsenas.

Kai buvau jaunas šalia savo Mokytojo, sakydavau jam: „Na kaip čia taip, aš tuoj pat prieisiu, viską jam papasakosiu, parodysiu...“ - kitaip tariant, jį priversiu. Rabašas visada atsakydavo: „Jokiais būdais. Netgi negalvok apie tai. Žmogui negalima nieko sakyti“. Žmogus turi pats viską pereiti - sąmoningai, o ne prievarta. Ir tada jis iš tikrųjų subręs.

Pažvelkite, kaip bręsta vaikas motinos įsčiose: savarankiškai, iš lėto, pereidamas visus etapus. Ir auklėjimas turi būti toks, kad padėtų žmogui sukurti teisingą aplinką, kuri pagreitintų jo vystymąsi. Turi prabusti jo asmeniniai rešimot, tik tokiu atveju jie greičiau bręs.

Apie ką kalba Baal Sulamas straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“? Suteik organizmui palankią išorinę aplinką: daugiau saulės, šilumos, daugiau drėgmės, trąšų, kad greičiau pasireikštų jo vidinės savybės. Tik tiek. Neturi teisės daryti kitokią įtaką. Kitaip bus prievarta, reiškia, jis realizuos ne savo rešimot.

Todėl kabalos platinimas turi būti pasyvus, ne agresyvus. Galime platinti žinias, siūlyti žmonėms knygas, kad jie jas atsivertų. Tačiau jokiais būdais netempti jų, neagituoti.

Klausimas: Bet juk žmogus netgi nesąmoningai daro kitam įtaką...

Apie tai mes nekalbame. Tai nesvarbu. Vis tiek kiekvienas mūsų suvokia išorinę informaciją pagal rešimot, pagal savo širdies norus.

Klausimas: Kai aiškiname, jog turi pasikeisti žmogus, o ne Kūrėjas, - tai priimtina. Taip pat žmonės pasirengę priimti savybių panašumo dėsnį. Tačiau būti panašiais į Kūrėją - šito jau per daug. Ar yra koks nors tarpinis paaiškinimas?

Turi galvoje, kad formuluotė: „Žmogus turi pasiekti panašumą į Kūrėją, tapti lygus Jam“ kažkam atrodo pernelyg drąsi?

Žmonės galės ją priimti, jei mes teisingai suformuluosime, kas yra „Kūrėjas“ ir kas yra „panašumas į Jį“. Jeigu Kūrėjas yra visiško atidavimo savybė - Geras, Kuriantis gėrį, tai bandydami tapti tokiais pat gerais, kuriančiais gėrį (mūsų pasaulyje tai realizuojama principu „pamilk artimą kaip patį save“), prilygstame Jam. Ir tai jau nesunku paaiškinti. Šis aiškinimas negali būti nesuprastas, negali sukelti pojūčio, kad taip mąstyti - kažkoks įžūlumas.

Tiesiog žmonės įsivaizduoja Kūrėją kaip Absoliutą - nesuvokiamą, nepasiekiamą, amžiną. Taip jie ištraukia Kūrėjo sąvoką iš tos jėgos, savybės tikslaus apibrėžimo ir užkelia į pakopą, su kuria žmogus esą nuo pat pradžių negali susilyginti.

Tačiau jeigu sakome, jog mūsų egoizmas sukurtas atvirkščias Kūrėjui, kad jis tarsi Kūrėjo atspaudas (Kūrėjas egoizme tarytum įspaudė Savo vaizdą), tai tampa aišku, kad ketinimas ištaisyti egoizmą pagal Kūrėją gali atkurti šį vaizdą.

Visas mokslas skirstomas į dvi dalis. Pirmoji dalis vadinama „Materijos pažinimu“, antroji - „Formos pažinimu“. Tai reiškia, kad mus supančioje tikrovėje nėra nieko, kur nebūtų galima atpažinti materijos ir formos.

Ir ką mūsų tikrovėje betirtumėme, viską paprasčiausiai galima suskirstyti į dvi dalis: į materiją ir formą.

Pavyzdžiui, stalas. Jis susideda iš materijos, t. y. medžio ir turi formą - stalo formą. Materija (medis) yra formos, kurios reikia stalui, nešėja. Arba sąvoka „melagis“: jos materija - žmogus, o forma - melas. Taigi materija (žmogus) yra formos (melo) nešėja. Ir taip yra visur.

Kokį objektą benagrinėtų žmogus (ir mūsų, ir dvasiniame pasaulyje), jis išskirs dvi dalis: materiją ir formą. Tai gali būti negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus, gali būti sfirot, mintys, jausmai - bet kokiu atveju objekto suvokimas dalijamas į dvi dalis. Būtent taip mes suvokiame tikrovę.

Mūsų suvokimą atitinka ir dvi mokslo dalys: viena, tyrinėjanti materiją (tai, kas sudaro objektą), ir antra, tyrinėjanti formą, objekto savybes, jo išorinius pasireiškimus. Mes išvystėme mokslus pagal savąjį supančio pasaulio suvokimą. Jei būtumėme turėję kitus jutimo organus, jei būtumėme galėję kaip nors kitaip jausti tikrovę, ir mokslai būtų buvę kitaip sukurti. Jie būtų pasidaliję ne į šias dvi dalis (materijos ir formos tyrinėjimą), o į visai kitokius skyrius.

Taigi mokslas, tiriantis tikrovę, skirstomas į dvi dalis: materijos tyrinėjimą ir formos tyrinėjimą. Ta mokslo dalis, kuri tyrinėja materijos savybes (tiek materiją be formos, tiek ir materiją kartu su forma), priklauso „materijos pažinimui“.

Sakykim, tyrinėjame žmogų - jo fiziologiją, psichologiją, anatomiją - viską, ką jis turi, - vadinasi, tyrinėjame jo materiją.

Tokio pažinimo pagrindas - empirinis, t. y. remiasi įrodymais ir praktinių bandymų rezultatų palyginimu. Išvados laikomos patikimomis, nes grindžiamos bandymais.

Tai, ką matome, tiriame, vėliau užrašome, fiksuojame, ir sudaro mūsų mokslą, kuris turi visiškai empirinį pobūdį. Mokslo rezultatai iš kartos į kartą kartojasi, bet kuriuo momentu gali būti patvirtinti iš naujo ir šiuo atžvilgiu nekelia abejonių. Mes priimame mūsų rezultatus kaip visišką tiesą.

Kita mokslo dalis nagrinėja tiktai formą, atsietą nuo materijos ir neturinčią jokio ryšio su ja. Tačiau mūsų pasaulyje taip nebūna. Bet kokią pastebėtą savybę visada turiu susieti su tiriamu objektu.

Tarkime, aš su kažkuo susipažinau ir sakau, kad šis žmogus pasireiškė tam tikru būdu. Šiuo atveju turiu omenyje kažkokią jo savybę - teisingumą ar melagingumą, gerumą, klastingumą... Šią savybę pažinau per tam tikrą objektą - žmogų. Tas pats ir su bet kuriomis kitomis savybėmis: tvirtumu, šiurkštumu, tiesumu, daugialypiškumu. Jas suvokiu per tam tikrus objektus, o vėliau nesusiedamas su objektais pradedu šias savybes naudoti.

Kitaip tariant, formos „tiesa“ ir „melas“ abstrahuojamos nuo materijos, t. y. nuo žmonių, esančių jų nešiotojais, ir nagrinėjamas tik pačių šių formų grynuoju pavidalu (neįkūnytų jokioje materijoje) reikšmingumas ar nereikšmingumas. Tai vadiname „formos pažinimu“.

Ir tai sukelia mums problemų, nes toks pažinimas neturi empirinio pagrindo: abstrakčios formos nepatvirtinamos bandymais, jos yra už realios tikrovės ribų.

Praktiškai mes nematome melo ar tiesos, gėrio ar klastos kategorijų. Mes visada jas matome įkūnytas žmoguje.

Abstrakti forma yra tik vaizduotės vaisius. Tik savo vaizduotėje galime atplėšti savybę nuo jos nešiotojo ir tyrinėti ją tarsi abstrakčiai, bet juk gamtoje ji abstrakčiai neegzistuoja.

Bet kuris panašaus pobūdžio mokslinis pažinimas remiasi vien teoriniu pagrindu, t. y. nepatikrinamas praktiniais bandymais, yra vien teorinio diskusinio tyrimo vaisius. Šiai kategorijai priklauso visa aukštoji filosofija.

Ir todėl daugelis šiuolaikinių mokslininkų liovėsi ja domėtis, nes nepatenkinti diskusijomis, pagrįstomis teoriniais tyrinėjimais, kurie, jų nuomone, yra nepatikimas pagrindas. Tiktai empirinį pagrindimą, kuris leidžia aiškiai praktiškai pamatyti teorijos teisingumą, per formą įsigilinti į materiją ir per materiją i formą, jie laiko patikimu.

Vadinasi, galime tirti formą neatskirdami jos nuo materijos. Priešingu atveju dingsta bet koks mūsų išvadų ir rezultatų patikimumas ir todėl galima filosofuoti apie bet ką. Kitaip tariant, atskirai nagrinėti savybių neįmanoma.

Baal Sulamas sako, kad mes labai miglotai įsivaizduojame dvasinį pasaulį. Imame spėlioti, išsigalvoti, fantazuoti: neva egzistuoja kažkokia visiškai abstrakti, niekad mūsų nejuntama, o kažkokiais samprotavimais grindžiama savybė...

Stebėdami įvairiausius supančio pasaulio pasireiškimus, savybes, įsivaizduojame, kad tikriausiai ir dvasinėje erdvėje egzistuoja kažkas panašaus. Atsiribojame nuo tikrovės, pradedame įsivaizduoti formą be materijos ir vadiname tai dvasiniu pasauliu. Šiuo atveju, aišku, galime fantazuoti į valias.

Arba, sakykim, tyrinėjame tokias savybes, kaip gerumas ir altruizmas. Mes atskiriame jas nuo žmogaus ir įsivaizduojame idealiu pavidalu. Galiausiai pradedame kurti komunistines arba utopines teorijas ir prievarta įkūnyti jas į materiją. Iš tikrųjų su materija jos neturi nieko bendro: materija visiškai egoistinė, o mūsų išgalvota forma visiškai altruistinė, todėl jos tarpusavyje nesiderina.

Tai rodo praktinė patirtis: Rusijoje socializmo, komunizmo, Izraelyje kibucų kūrimas.

Gaila, bet toks yra mūsų požiūris ir į dvasinį pasaulį. Kiekvienas, kas netingi, pradeda išsigalvoti, kas yra dvasinis pasaulis. Kadangi niekas jo nejaučia, žmonės spėlioja apie kažkokias savybes, judesius, abstrakčias savybes, neturinčias visiškai jokio pagrindo, nepasireiškiančias mūsų pasaulyje, ir ima šiomis savybėmis manipuliuoti. Taip atsiranda įvairios teorijos, kurių neįmanoma patikrinti, tačiau jos baisiai supainioja visą žmoniją.

Mes žinome, kiek įvairiausių dvasinių teorijų yra išgalvota ir jos visos vilioja milijonų, milijardų žmonių protus. O ar šios filosofijos, religijos, tikėjimai pagrįsti? Deja, ne, nors tūkstantmečius klaidina žmones ir atitolina nuo normalaus, natūralaus, teisingo - grynai empirinio (t. y. pagrįsto bandymais) gamtos pažinimo. Kabaloje sakoma: „Teisėjas neturi daugiau nei mato“ ir dar - „Teisme liudijama ne pagal tai, ką girdėjau, o pagal tai, ką mačiau“ - t. y. remiantis aiškiausiu suvokimu ir tik jis yra patikimas.

Iš čia mes galime suprasti, ką iš tikrųjų duoda kabalos mokslas, kiek jis skiriasi nuo kitų mokslų, kiek yra ypatingas. Kabala leidžia žmogui pamatyti, pajusti, pažinti ir materiją, ir formą, aiškiai tarpusavyje susijusias. Bet kuris suvokiamas objektas (ir mūsų pasaulio, ir dvasinio) - suvokiamas empiriškai.

Kabalos moksle negalima atskirti formos nuo materijos. Kabalistas jas suvokia, tiria, junta vienu metu ir todėl neatskleidžia jokio prieštaravimo. Nereikia niekur išskristi, nereikia išsigalvoti naujų teorijų.

Kabalos mokslas irgi skirstomas į dvi jau minėtas dalis: materijos pažinimą ir formos pažinimą. Tačiau, palyginti su klasikiniu mokslu, formos pažinimas visiškai pagrįstas praktinio suvokimo moksliniu tyrimu, t. y. praktine patirtimi.

Kuo naudingas kabalos mokslas? Jeigu išsiugdai papildomus pojūčius, patenki į slaptąją pasaulėdaros dalį, kurios anksčiau nejutai. Pradedi joje veikti taip pat, kaip ir atvirojoje pasaulėdaros dalyje, kurią junta visi, ir tavasis pažinimas visiškai patikimas, remiasi patyrimu, aiškiu rezultatu.

Todėl ir sakoma: „Teisėjas neturi daugiau nei mato“. Taip pat sakoma: „Tai, kas nesuvokiama, negali būti įvardinta“, t. y. apibūdindami objektą, kurią nors jo savybę pavadiname tik tada, kai šį objektą visiškai suvokiame.

Kabaloje suvokimu vadinamas giliausias objekto supratimas, kai žmogus suvokia ne tik patį objektą, ne tik jo formą, bet ir aukštesnę pakopą, kuri šį objektą pagimdė. Kitaip tariant, kabalistas suvokia objekto kilmę: koks jo egzistavimo tikslas, kodėl jis atsirado, kokias metamorfozes jis turi patirti - visus pasikeitimus iki galutinės formos, visą tobulėjimo grandinę.

Vadinasi, jei tyrinėju kokį nors objektą, dvasinį ar materialųjį, tyrinėju jį nuo nulio, nuo pat jo atsiradimo, aprėpdamas atsiradimo priežastį ir viską, kas turi įvykti iki paskutinio jo pasikeitimo. Visa ši žinių apie bet kurį objektą grandinė vadinama „suvokimu“.

Kabalos ir visų kitų mokslų skirtumas tas, kad bet kurį mokslą apriboja mūsų penki jutimo organai, jų jautrumas, prietaisų jautrumas. Kabala suteikia žmogui neribotą jutimų mastą, tačiau vis tiek įspėja, kad jokiu būdu negalima atitrūkti nuo objektyvios tikrovės suvokimo - tik tai, ką jaučiame, mums yra patikima ir tik apie tai mes kalbame.

Todėl kabalistai (tai matome iš literatūrinių, mokslinių šaltinių) per visus kabalos egzistavimo penkis tūkstantmečius visose savo knygose labai atsargiai elgiasi su dėstoma medžiaga. Matome tai ir „Mokyme apie dešimt sfirot“, ir kituose šaltiniuose, kur Baal Sulamas viską aiškina labai tiksliai.

Apie tai, ko iki galo nesuvokia, jis rašo „toliau taip man atrodo“, t. y. tarytum šiek tiek užsimena, pabrėždamas, kad tai yra jo prielaida. Visada dėl bet kurios nuomonės, kuri nepagrįsta aiškiu suvokimu, pažymi: „Aš šito nesuvokiu, tačiau galbūt leistina teigti“. Ir nei jis, nei tie, kurie studijuoja jo knygas, niekad nelaiko to patikimu faktu.

Taigi kabalos mokslas - toks pats mokslas, kaip ir bet kurie kiti gamtos mokslai, tik platesnio jutimo diapazono ir, kaip ir visi mokslai, priklauso tikrovės suvokimui, t. y. remiasi aiškiais pojūčiais. Tik tai, ką suvokiame, išmatuojame, galime pakartoti, užrašyti, perduoti, yra moksliniai duomenys. Forma ir materija ne atskiriamos viena nuo kitos, o nagrinėjamos kartu.

Kas dar svarbu kabaloje: mums, žemiškoms būtybėms, nesuvokiamos formos „melas“, „tiesa“, „gėris“ arba tokios abstrakcijos, kaip „egoizmas"“, „altruizmas“ kabaloje yra aiškiai suvokiamos mokslinės kategorijos.

Mūsų pasaulio psichologija, filosofija negali šių sąvokų paremti materija, o tiria jas abstrakčiai. Kabaloje kitaip: tyrinėji savybes, kurios remiasi medžiaga. Medžiaga vadinamas egoizmas, ir šis egoizmas yra objektas. Todėl ta dalis, kuri įprastame moksle yra formos pažinimas, kabalos moksle - materijos pažinimas, ji suvokiama moksliškai ir patikimai.

Suvokimu kabaloje vadinamas papildomo jutimo organo (mūsų vadinamo „siela“, „ekranu“ ar „atspindėta šviesa“), kurį susikūrė kabalistas, pojūtis. Tai, ką jis jaučia, vadinama dvasiniu suvokimu.

Dvasinis suvokimas įmanomas tik tiek, kiek žmogaus savybė (kli) atitinka išorės savybes. O išorėje yra tik viena vienintelė valdančioji jėga, kuri vadinasi „Kūrėjas“. Todėl žmogus, tapdamas panašus į Kūrėją, vertina savo savybę, savąja materija ją jaučia. O kadangi jo savybė panaši į Kūrėją, galima kalbėti apie Kūrėjo suvokimą.

Pradėjęs Jį suvokti, t. y. pradėjęs kurti save panašų į Kūrėją, aš įeinu į aukštesniuosius pasaulius.

Ką reiškia aukštesnieji pasauliai? Pasaulis (hebr. olam) - iš žodžio paslėptis (hebr. alama). Pakopa po pakopos kurdamas savyje dvasinį kli, panašumą į Kūrėją, laipsniškai Jį suvokiu.

Sukurti savyje dvasinį kli žmogus gali kildamas 125 pakopomis. Jos vadinamos 125 pasaulių pakopomis. Laipsniškas Kūrėjo atskleidimas vadinamas laipsnišku kilimu pasauliuose, laipsnišku dvasinio kli savyje kūrimu, laipsnišku įsisąmoninimu, kokia savybė vadinama Kūrėju, kuris tarsi egzistuoja išorėje.

„Tarsi“ - nes išorėje aš Jo nejaučiu. Tokiu būdu prieinama išvada, kad visi pasauliai egzistuoja žmoguje, atskleidžiami mumyse ir yra ne kas kita, o dalinis panašumas į Kūrėją.

Klausimas: Mes matome, kad Kūrėjas - Davėjas. Taigi pradėkime įsivaizduoti, kas yra „davėjas“. Ar nėra pavojaus, kad stengsimės tapti panašūs į visiškai nerealias formas, ieškosime kažkokio panašumo ir neaišku ką prieisime?

Kabala nesako, kad turime į kažką panašėti ir kažką įsivaizduoti. Kabala teigia, jog žmogus keičiasi tiktai pagal suvokimo laipsnį. Mes turime ieškoti galimybės savyje sukurti kli - sensorių, kuris suvoktų šią išorinę savybę, kad mes pajustumėme, ko mums trūksta, - visiškai objektyviai, realiai, praktiškai.

Aš neturiu daryti to, ką man nupiešė lentoje ar parašė knygoje. Aš nežinau, kas tai yra, aš to nenoriu ir vis tiek nepavyks. Kabala jokiais būdais neliepia tau: „Privalai dabar, nuo šiandien būti teisuolis, altruistas, visus mylėti“. Na, mylėk... Kas iš to išeis? Tau gali sukilti tokie jausmai, būsenos, kurių skatinamas tu imsiesi visiškai klaidingų, apsimestinių veiksmų. Tačiau tai visiškai ne mūsų metodas.

Kokia kabalistinio metodo esmė? Aš privalau suprasti savo būsenas, t. y. viskas prasideda nuo dabartinės būsenos suvokimo, kas vadinama „blogio įsisąmoninimu“. Kodėl? Todėl, kad galiausiai pasirodo, jog esu egoistas, priešingybė Kūrėjui. Tačiau tai turiu atskleisti, šito aš irgi nežinau. Net nežinau, kas tai yra. Gali kiek nori žmonių kiek nori laiko man kalbėti, kad aš blogas, egoistas, tačiau jei pats nesuvokiu, kas tai yra, visi šie žodžiai man nieko nesako.

Kabalistinis auklėjimas ypatingas tuo, kad visiškai neragina. Bet koks spaudimas, pavyzdžiui, pasakyti žmogui: tu blogas, turi elgtis gerai, - jau pamokslavimas („musar“), ne tik nesveikintinas, bet draudžiamas kabaloje.

Kitaip tariant, nei vaikams, nei suaugusiems niekad, jokiais būdais nenurodinėjama. Kalbu apie kabalistinį, o ne religinį auklėjimą. Visose religijose veikia draudimai. O kabaloje, atvirkščiai, sakome: „Natūralu, kad esi egoistas, viskas, ką darai, kyla iš tavosios prigimties, todėl nėra už tai nei atlygio, nei bausmės - koks sukurtas, taip ir elgiesi, ką iš tavęs bepaimsi?“

Baal Sulamas sako, kad „civilizuotos“ tautos daro didžiulę nuodėmę, brukdamos savo civilizaciją, skonį, kultūrą „atsilikusioms“ tautoms.

Taip sunaikinamas natūralus žmogaus vystymasis, kuris privalo būti grindžiamas tik šiandieninės klaidingos būsenos supratimu ir kitos - teisingesnės suradimu, kurią pagaliau suvokia jis pats. Ir todėl natūraliai atitrūksta nuo ankstesnės būsenos ir siekia kitos. Ir taip toliau pagal neigimo neigimo dėsnį.

Būdamas tam tikros būsenos turiu pamatyti, kiek ji ydinga, kad dabartinės būsenos blogio jutimas taptų varomąja jėga, verčiančia mane užsinorėti siekti kitos, aukštesnės būsenos. Aukštesnė būsena - iš tikrųjų antiegoistinė, ir prireiks tam tikros energijos, kad pakilčiau aukščiau savo gyvūniškos būsenos.

Tačiau ši energija užpildo asmeniškai mane, nes imu jausti dabartinę būseną kaip blogį, kaip ligą, su kuria daugiau nenoriu taikstytis. Štai tada, kai visa tai užgimsta, žmogus pradeda vystytis pats, natūraliai. Ir tik taip mes kylame dvasinėmis pakopomis.

Nemanykite, kad galima kažką peršokti, kažkur išgirdus kokią nors paslaptį arba kieno nors patarimus. Tai neįmanoma. Nuo pakopos ant pakopos galima pakilti tik tada, kai jau nebegali būti ankstesnės būsenos.

Pažvelkite, kiek tūkstantmečių žmonija kenčia, ir to vis dar nepakanka įsisąmoninti, jog ši būsena ydinga. Mums atrodo, kad penkerius, dešimtį tūkstančių metų mes tobulėjome. Bet iš tikrųjų mes kaip asilai stovime vietoje, nors ir daužomi, kol galų gale suvoksime, kad reikia pajudėti iš vietos.

Dvasiškai mes netobulėjome. Mūsų pasaulis ir vadinamas „domem“ (negyvas), nes nejuda. Daugėja smūgių, kurie galų gale padės man įsisąmoninti savo ydingą būseną: toks buvau istorijos pradžioje, dešimtis, šimtus, galbūt, tūkstančius metų atgal ir esu iki šiol.

Mūsų laikais vis daugiau kalbama, kad dabar visas mūsų turtas - kultūra, technologija, mokslai, filosofijos, įvairios socialinės struktūros, politika, pinigai, visuomeninė raida, auklėjimas - viskas, kuo daug tūkstantmečių rūpinosi žmonija, - po truputėlį pasiekia vieną tašką - visuotinę krizę, žlugimą.

Atsigręždama žmonija mato, kad visus tuos tūkstančius metų mes tiesiog buvome daužomi nesuvokdami, jog turime kažko išmokti, jog tai neteisingas kelias. Tačiau iš istorijos matome, kad kol žmonija nesukaups tam tikros patirties, gali įvykti dar pora pasaulinių karų, gali tekti patirti dar baisesnių kančių. Bet jų nepatyrusi ji negalės pereiti prie aukštesnės pakopos.

Ir tai, kas būdinga žmonijai, būdinga ir kiekvienam žmogui, nes egzistuoja bendras dėsnis - „visuma ir dalis tapačios“. Viskas, kas vyksta pasaulyje, - nesvarbu, apibendrintas žmogaus paveikslas ar kiekvienas iš mūsų atskirai - vienas ir tas pats.

Vadinasi, ir mes negalėsime ištrūkti iš dabartinės egoistinės būsenos. Mes kaip tas asilas, kuris stovi ir, nors yra mušamas, vis tiek nejuda iš vietos, kol patiriami smūgiai neatves į bendrą blogio įsisąmoninimą: viskas - daugiau nebegaliu! Ir tik tada mes pajudėsime iš mirties taško. Štai tokią būseną turime pasiekti.

Tada kokia apskritai mūsų egzistavimo prasmė? Prasmė ta, kad galime pagreitinti blogio įsisąmoninimą įveikdami kontrastą su dvasine energija - aukštesniąja šviesa (or makif), kuri mokymosi metu nematomai, nejuntamai mus veikia. Kitaip tariant, mes tik pagreitiname savo brandą. Tačiau kol nepajusi šio blogio, nepajudėsi iš vietos. Galima būti per milimetrą iki machsomo (ribos su dvasiniu pasauliu) ir jo nepereiti todėl, kad trūksta šio paskutinio paraginimo.

Tai matome ir mūsų įprastame gyvenime. Kartais kenti ir nors žinai, ką būtent reikia pakeisti, vis tiek negali nieko padaryti. Protu supranti, kad reikia, o jėgų nėra. Ką reiškia - jėgų? Blogio įsisąmoninimo.

Tuo ir turi būti paremtas mūsų mokymasis. Kad šis blogis įsiėstų iki gyvo kaulo („be acamot“). Ir visas mūsų mokymasis, darbas grupėje, kuri taip aiškiai parodo tavo būseną, turi mus prie šito privesti. Tik todėl mes ir mokomės, ir dirbame. Tik todėl kabalistai mums parašė savo knygas. Mes nesuprantame, ką jie rašo, tačiau šviesa, kuri atsklinda, sukuria kontrastą tarp jos ir mūsų būsenos, ir šio kontrasto pasekmę mes juntame.

Šviesa atsklinda, ji neša su savimi teigiamą, altruistinę energiją. Tačiau jos atžvilgiu mes jaučiamės blogai. Mes patyriame nuopuolį būtent tuo momentu, kai ji mus veikia, rodydama savo formą. Ir tai mums baisiausia - jaučiamės priešingi jai.

Klausimas: Ką būtent mes suvokiame, kai kylame pasaulių pakopomis?

Mums atrodo, kad turime daugybę savybių, tačiau iš tiesų jų yra nedaug. Kabalistai netgi neskiria dėmesio žmogiškosioms savybėms. Jie apibūdina jas tik pagal kryptį: egoistinė savybė „sau“ arba altruistinė „atiduoti kitam“. O kam atiduoti? Tik tam, kuris mums duoda, - Kūrėjui. Visa kita neturi reikšmės.

Tai panašu į sfiras. Kiekviena būsena turi tam tikrą sfirų rinkinį, kurios daugiau ar mažiau (pagal žmogaus lygį) traukia arba sau (klipa), arba atiduoti Kūrėjui.

Pasauliai - mūsų vidinis kli, kuris, savo ruožtu, susideda iš 125 atskleidimo pakopų arba nuoseklaus egoizmo keitimosi į altruistinį ketinimą atiduoti. Visas mano egoizmas atsiskleidžia taip. Iš pradžių - viena šimtas dvidešimt penktoji (1/125) dalis: sukuriu jai ekraną ir joje pajuntu savo ištaisytą savybę - susiliejimą su Kūrėju. Ištaisiau.

Taigi galima pasakyti, kad esu pirmoje pakopoje. Kitas kli - atsiskleidžia papildomas egoizmas. Aš vėl sukuriu jam ekraną - suvokiu 2 iš 125 savo ištaisymo pakopų. Taisydamasis, pagal pakeistas savybes, jų visumą sakau: „Suvokiau Kūrėją“. Kokia dalimi? 2/125-osiomis. Tarkime, pakilau nuo pasaulio Asija malchut iki pasaulio Asija jesod. Ir taip toliau. Štai kas yra pasauliai.

Pasaulis - mano ištaisyto troškimo erdvė, ji vadinama mano suvokimo pasauliu. Šiandien, kol dar nieko savyje neištaisiau, neprilyginau Kūrėjui, esu parengiamojoje pakopoje, kuri vadinama „mūsų pasaulis“. Tai tas pats mano egoizmas, kuriuo savyje, savo prigimtinėmis savybėmis jaučiu Kūrėją, tačiau visa tai - „sau“. Ir tai vadinama „mūsų pasauliu“.

Žmogus nejaučia nieko kito, išskyrus Kūrėją, šviesą, kuri jį sukūrė ir pripildo, ir palaiko šį egoizmą, šį troškimą. Ir šiandien, dabar aš jaučiu Kūrėją, tik būdamas priešingiausios, žemiausios būsenos, vadinamos „mūsų pasauliu“.

Tokia būsena nėra aukštesniojo suvokimas, ji nėra dvasinė, nes nepanaši į Kūrėją. Tačiau ir būdamas šios būsenos, ir visų kitų, aukštesnių, aš suvokiu savo troškimą: jo ištaisymo ar neištaisymo laipsnį. Bet viską jaučiu viduje, mano troškimo viduje. Nėra nieko kito - esu uždarytas savyje. Taip nuo pat pradžių sukurtas mūsų troškimas, t. y. kūrinys. To mes mokomės iš keturių tiesioginės šviesos stadijų.

Norėčiau pridurti, kad kylama nuo pakopos ant pakopos, sakykim 1/125, 2/125, 3/125 ir t. t. iki 125/125 - gmar tikun (galutinio išsitaisymo) ne todėl, kad didėja mano noras. Mano noras - kaip fiksuotas ir nekintantis vienetas. Didinu jį tik susiliejimo su dar vienu troškimu sąskaita ir su dar vienu, ir dar. Kitaip tariant, kilimas nuo pakopos ant pakopos įmanomas tik susiliejant su kitomis sielomis, su kitais troškimais. Prijungdamas juos, aš didinu savo kli.

Todėl galima pasakyti taip: be manęs dar egzistuoja 125 išoriniai kėlim. „Aš jį prijungiu“ - reiškia, kad jį ištaisau, t. y. išsitaisau kaip altruistas. Kitaip neįmanoma, nes prisijungimas vyksta su meile, kai tarp dviejų objektų sunaikinamos egoistinės pertvaros. Taigi aš prijungiu prie savo 1/125-osios dalies dar kažkieno 1/125-ąją dalį. 2/125 dalys suformuoja mano ištaisytą kli. Jame juntu kitą ištaisymo pakopą - ir t. t.

Ką noriu pasakyti? Egoizmas (dvasinis kli) didėja ne todėl, kad vystosi, o todėl, kad gali prijungti prie savęs likusias sielas. „Pamilk artimą kaip patį save“ todėl ir vadinama bendrąja kabalos taisykle, kitaip tariant, tai - bendras šviesos gavimo dėsnis. Tačiau gali prisijungti tik mylėdamas, tik jausdamas svetimus troškimus kaip savus. Kitaip neįmanoma prisijungti. Todėl nuo pakopos ant pakopos kylama sujungiant visas sielas į vieną. Kildamas ant kiekvienos iš šimto dvidešimt penkių pakopų žmogus privalo atitinkamai 1/125 karto padidinti savo kli, t. y. savo susiliejimą su likusiomis sielomis.

Klausimas: Kaip stengimasis suvokti Kūrėjo didybę padeda pagreitinti blogio įsisąmoninimą?

Stengimasis suvokti Kūrėjo didybę - pats svarbiausias mūsų darbas todėl, kad taip mes siekiame teisingai palyginti save su Juo, t. y. siekiame sukurti savyje teisingą pasaulėdaros modelį. Ką mums tai duoda? Juk man pasakė, jog Jis yra didis. Reiškia, dabar tai bandysiu įsivaizduoti, kažką išgalvoti?

Iš tikro vyksta štai kaip. Aš trokštu prisitraukti supančią šviesą, kitaip tariant, sukelti kažkokį dirbtinį poveikį - jis dirbtinis todėl, kad natūraliai vystausi, kaip ir visa žmonija, - raginamas smūgių. Kančių kelias - natūralus, egoizmas patiria juos tol, kol pajunta, jog kažką reikia daryti, ir pradeda bėgti nuo kančių. Ir kai daugiau nieko nebelieka, žmogus ima įsisąmoninti, kad geriau atsisakius savo egoizmo. Verčiau mirtis nei toks gyvenimas, gana!

Tai mūsų natūralus, normalus kelias. Ką turime daryti, kad jį praeitume greičiau? Prisitraukti kažkokias nenatūralias vystymosi jėgas - kai jau dabar trokštame dirbtinai sukurti tokią būseną, kurios dar nesame, tačiau turime pasiekti.

Iškyla daugybė klausimų. Ar mes neiškreipiame teisingos raidos? Ar nepakenksime sau pasukę visiškai ne į tą pusę, ar nepradėsime painiotis?

Atsakymas labai paprastas: mumyse yra išvirkštinė aukštesniosios pakopos dalis (ACHAP). Mums tereikia teisingai save su ja sugretinti. Dabar esu būsenos, kai realiai matau, juntu šį pasaulį ir kažkaip jį įvertinu, pritaikau sau. Be to, turiu tam tikrą nuomonę apie vadinamąjį dvasinį pasaulį.

Dvasinis pasaulis - tiesiog kita mano būsena. Kaip galiu jį įsivaizduoti? Man nereikia jo įsivaizduoti. Jeigu įsivaizduosiu - blogai, tai jau filosofija arba religija, arba nežinia kas...

Jokiais būdais neturiu nieko įsivaizduoti. Tik turėti galvoje, kad jėga, kuri dabar mane valdo, prie kurios noriu prisiartinti, kuri savo savybėmis daug kartų geresnė už mane - iš tiesų aukštesnioji. Verčiau ją atskleisti nei būti dabartinės būsenos, šiame pasaulyje. Daugiau nieko. Kitaip tariant, aš neišsigalvoju jokių naujų formų, nekuriu jokių vaizdų.

Kodėl aš sakau, jog Kūrėjas yra didis ir mano užduotis - visą laiką bandyti tai pajusti? Todėl, kad tokiu būdu jau dabar įsivaizduoju būsimą pakopą kaip trokštamą. Galiu stovėti vietoje ir po keleto metų patirsiu užtektinai smūgių, kad užsimanyčiau pereiti į kitą būseną. Tačiau jei dabar, iki šių smūgių, įsivaizduosiu kitą būseną kaip geresnę, palyginti su dabartine, man nereikės laukti tų kelių metų ir patirti tūkstančius smūgių. Galiu tiesiog sutrumpinti šį laikotarpį ir išvengti smūgių.

Ką reiškia sutrumpinti ir išvengti? Vis tiek turiu pajusti, kad dabartinė būsena ydinga. Ji vis tiek bus jaučiama su tokiu pat kartėliu, beviltiškumu, lyg būčiau patyręs visus smūgius.

Kaip galiu atsidurti tokioje padėtyje? Kas norės tokių pergyvenimų? Ir apskritai kas gali norėti tokios depresijos, tokio beviltiškumo? Žmogus negali to norėti. Egoizmas mums neleis. Taigi ką mes darome? Padidiname savo akyse Kūrėjo svarbos įsisąmoninimą. Ir tada veržimasis pirmyn, prie teigiamos būsenos veikia taip pat, kaip smūgiai iš užpakalio. Kitaip tariant, pajudėti iš vietos galiu arba veikiant teigiamai jėgai, kuri varo pirmyn, arba neigiamai, kuri smūgiais stums į nugarą.

Kabalistai mums siūlo: „Pasirink teigiamą jėgą. Įsivaizduok, kad Kūrėjas yra didis, kad tau verta ateiti pas Jį. O tavo šiandieninė būsena ydinga dėl atotrūkio tarp tavęs ir Jo“.

Jeigu teisingai tai įsivaizduosi, jeigu aplinka tau padės teisingai tai pajusti, natūraliai patirsi kartėlį, neviltį, tačiau dėl to, kad nesi geresnės būsenos, o ne dėl blogos dabartinės būsenos, kad esi mušamas - tai visai kas kita.

Tu vis tiek patirsi kančias, tačiau tai bus meilės kančios. Kai mylime ir ilgimės, aišku, kenčiame, tačiau niekas nenorėtų prarasti tokios būsenos ir būti tiesiog gyvūnu, nes nujaučiama teigiama būsimo susiliejimo, pilnatvės būsena.

Tuo ir skiriasi šviesos kelias nuo kančių kelio. O blogis bus vis tiek įsisąmoninamas, tačiau bus jaučiamas visiškai kitaip.

Įsivaizduok, kad tau parodė tokį vaizdą, kad tu su viltimi leidaisi pirmyn, arba smogė taip, kad tu su siaubu bėgi nuo kančių. Rezultatas vienas ir tas pats, bet laikas ir pojūčiai kelyje - priešingi.

Tačiau žmogus beveik nepasimoko. Ko Kūrėjas tik nedaro. Ir pasauliniai karai, ir krizės. Na ir kas? Patirtis, aišku, kaupiasi. Bet kaip lėtai ji transformuojasi į tokį įsisąmoninimą, kad žmonės iš tiesų prieitų prie teisingos išvados...

Blogio atskleidimo procesas tampa sąmoningas, greitas, o svarbiausia - grindžiamas aukštesnės pakopos suvokimu, šviesos pritraukimu. Vietoj smūgių iš užpakalio tą patį kontrasto vaidmenį atlieka supanti šviesa (or makif).

Šviesa sukuria tuštumą, tačiau į sukurtą tuštumą ji nepatenka. Tuštuma sukuriama todėl, kad svarbiausia - sukurti mumyse kli. Kad pakiltume į kitą pakopą, būtinas kli - papildomas troškimas. Šis papildomas troškimas atsiranda veikiant supančiai šviesai, kuri rodo, kad jei neprisijungsime (dvasiniame pasaulyje tai labai aiškiai matoma) prie bendro kli, bendros sielos 1/125-ąja dalimi labiau nei anąkart, negausime tos papildomos erdvės, kurioje galėsime pajusti Kūrėją.

Klausimas: Kas yra vidinis įkvėpimas?

Įkvėpimas, kurį gali patirti būdamas savo įprastos būsenos, visada bus egoistinis. Turi dirbti planingai. Kitaip tariant, grupė turi aiškiai žinoti, ką šiandien darome, kaip primename vienas kitam, koks yra mūsų tikslas, kaip kiekvienas iš mūsų prie to grįžta, kaip sau pasižymi ar primena ir t. t. Tai kruopštus darbas kiekvieną sekundę. Baal Sulamas aprašo savo laiškuose, straipsniuose, kaip žmogus turi grįžti prie teisingos minties.

Kokia iš šių būsenų geriausia, jis rašo „Laiškuose“: kai esi nuolat susitelkęs ties Kūrėju, kaip vyras, netekęs proto iš meilės, ir kai tik tai yra prieš tavo akis, štai taip Jo trokšti. Tačiau, kad pasiektum šią būseną, reikia daug dirbti, sąmoningai nusiteikti.

Ši būsena pasiekiama tik veikiant mus supančiai šviesai (or makif). Mūsų problema ta, kad užmirštame šviesos poveikį. Mums atrodo, kad turime kažkokiais priverstiniais būdais sukurti dvasingumo siekį. Patys negalime to padaryti - visada veiksime priešingai. Dvasingumo siekis gimsta veikiant šviesai.

Kabalistai mano, jog kabalos mokslą turi studijuoti kiekvienas žmogus, nes jei jo nesimokys, bus priverstas vėl grįžti į mūsų pasaulį, kad studijuotų šį mokslą.

Žmogus ateina į šį pasaulį, kad būtent jame būdamas pasiektų tam tikrą tikslą. Kaip sako kabalistai, tas tikslas gali būti pasiektas tik kabalos mokslo studijomis. Bet iš karto kyla klausimas: kuo kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslų, jei jį turi įsisavinti kiekvienas, o jei neišmoksta, laikoma, jog jis tartum veltui pragyveno šiame pasaulyje? Kodėl žmogaus tobulumas priklauso nuo kabalos mokslo studijavimo?

Kokia prasmė žmogui studijuoti šį mokslą? Pavyzdžiui, fizikos, chemijos ar bet kurios kitos mokslo srities galiu nestudijuoti, jei nenoriu, niekas neįpareigoja, ne tam aš gimiau. Kabalos mokslas - visiškai kas kita. Tas, kuris jo nestudijavo, neįsisavino, nerealizavo savyje, laikomas veltui gimusiu.

Panagrinėkime kabalistų tyrinėjimų aprašymo sąlygą: „Kas nesuvokta - neaprašoma“ pažodžiui skamba taip: „kol ma še lio nasig, lio nida be šem“ (ko nesuvokiame, neįvardykime). Turima galvoje ir tai, ko dar nesuvokė šis mokslas, ir tai, ko apskritai neįmanoma suvokti - tai susiję su aukštesniosios jėgos pačia esme. Todėl kabalistai net teoriškai atsisako svarstyti apie aukštesniąją jėgą, o juo labiau apibrėžti, įvardyti savo samprotavimus.

Taigi, viena vertus, mes turime studijuoti kabalos mokslą, kuris kalba apie aukštesniosios jėgos atskleidimą, o antrą vertus, mes sakome, kad atskleisti, jausti, tyrinėti aukštesniąją jėgą galima, tik akivaizdžiai ją suvokiant savyje. Vadinasi, šis mokslas absoliučiai praktinis.

Visi aukštesniosios jėgos apibrėžimai nurodo ne jos esmę, bet šviesą, kuri išeina iš jos mums, t. y. apibūdinama, kas mus užpildo, o ne pats šaltinis, iš kurio užpildoma. Net apibrėžimas „begalybė“ kabalos moksle reiškia šviesą, išeinančią iš aukštesniosios jėgos esmės. Kitaip tariant, kadangi kabalistai tyrinėtojai nustatė, jog kūrinių gaunama šviesa, išeinanti iš Kūrėjo esmės, yra begalinė, tai ir pavadino ją tokiu vardu.

Kodėl vadiname šviesą begaline? Kadangi esame pradinės būsenos, kai užpildymui nėra jokių sienų, ribojimų. Todėl vadiname save, savąjį kli, savąją būseną begaline, beribe - imk, kiek nori.

Medicinoje vaistininkai turi tokią sąvoką: „kvantum satis“ (kiek įeis), t. y. iki visiško prisotinimo. Kabaloje tai vadinama „begalybe“.

Nepakeičiama taisyklė skelbia, kad draudžiama net mąstyti apie aukštesniosios jėgos esmę, nes esmės visiškai neįmanoma suvokti ir neįmanoma pavadinti jos kokiu nors žodžiu - juk žodis nurodytų tam tikrą suvokimo laipsnį.

Todėl ir sakoma: „ko nesuvokiame, neįvardykime“.

O kaip pavadinsi, jei nesuvoki? Iš kur atsiras vardas? Būtent todėl ir kyla problema su filosofija ir visais kitais mokslais, kurie nesuvokdami objektų sugalvoja apibrėžimus.

Patį žodį „Dievas“, „Kūrėjas“, „Sutvėrėjas“ - visa, ko žmogus aiškiai nejaučia, kabaloje draudžiama tyrinėti.

Tuo tarpu šviesą, išeinančią iš aukštesniosios jėgos, žmogus gali tyrinėti ir pagal savo tyrinėjimų rezultatus įvardinti, charakterizuoti. O kadangi kiekvienas mes esame tarsi šių šviesų priėmėjas, kadangi jos nulemia visą mūsų egzistenciją, tai mūsų pareiga jas tyrinėti ir teisingai naudoti. Juk kartu mes tyrinėjame visus aukštesniosios jėgos poveikio mums kelius.

Taigi ką turėtume studijuoti? Mes turime siekti, kad aukščiausioji šviesa mus užpildytų - užsipildymas ja, jos savybės (t. y. mūsų savybės, kurias ji keičia) ir yra mūsų mokslo objektas.

Šių žinių visuma sudaro kabalos mokslo esmę, o teisingas jų panaudojimas leidžia žmogui užsipildyti aukščiausiąja šviesa, ir tai - tinkamas apdovanojimas už jo darbus.

Kitaip tariant, tai - praktinis mokslas, kuris rodo, kaip ir kiek turi pasikeisti ir ką gausi, kas tave užpildys. Kli (indas) ir or (šviesa) - daugiau šiame moksle nieko nėra, ir yra sąlyga, kada šitas kli, šitas indas, užsipildo šviesa. Sąlyga vadinama „ekranu“ arba „panašumu“.

Knyga „Išmintingojo lūpomis“ buvo pirmas „Mokymo apie dešimt sfirot“ bandymas. Baal Sulamas, pradėjęs šią knygą, greitai suprato, jog reikia rašyti visiškai kitokį vadovėlį - akademinį, išsamų, ją paliko ir perėjo prie šešiatomio „Mokymo apie dešimt sfirot“. O ši knyga, kuri vadinasi „Pi chacham“ (pi - pe - lūpos, chacham - chochma - išmintys) - „Išmintingojo lūpomis“, taip ir liko neišleista.

Knygoje „Zohar“ pasakyta, jog visi aukštesnieji pasauliai sukurti tam, kad kiekvieną žmogų atvestų į tobulybę. Šis tikslas yra visų pasaulių sukūrimo priežastis: „Veiksmo pabaiga iš pat pradžių yra kūrimo sumanyme.“

Viskas kuriama tik dėl galutinės būsenos. Jos negalima pasiekti, jei nebus tam tikrų tarpinių būsenų, kurios sukuriamos pakeliui kaip pagalbinės priemonės. Galutinis rezultatas visada apsprendžia, kas būtina kelio viduryje. Todėl dėl galutinio rezultato - susiliejimo su Kūrėju - būtina sukurti tokias tarpines būsenas, kurios būtų priešingos susiliejimui su Kūrėju. Štai šios tarpinės būsenos ir vadinamos pasauliais.

Dėl šios pirminės priežasties - „savo šviesa suteikti malonumą kūriniams“ - sukurti aukštesnieji pasauliai, mūsų pasaulis ir žmogus, sudarytas iš dviejų esybių, įvilktų viena į kitą, - siela, patalpinta į materialų kūną.

Taigi iš pat pradžių aukštesnioji jėga žmogų patalpina į pačią žemiausią būseną - materialų kūną su jame esančia siela, o per nusileidžiančių iš viršaus žemyn pasaulių sistemą aukštesnioji jėga veikia žmogų, kad išvystytų jo sielą, dvasinį indą šviesai gauti, tiek, kad visiškai užpildytų savąja šviesa. Kaip pasakyta: „Ir prisipildys žemė (žemė hebr. „erec“ iš žodžio „racon“ - „noras“) Kūrėjo žinojimo, nes pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio.“

Visi kėlim bus ištaisyti ir užpildyti šviesa. Ištaisytos būsenos jie visi kartu vadinami siela, o neištaisytos būsenos - tiesiog žmogaus norais.

Žmogaus siela susideda iš 613 norų užsipildyti aukščiausiąja šviesa. Iš pradžių šis noras yra egoistinis, su ketinimu „dėl savęs“. Beje, mes neįsisąmoniname, kad jis susideda iš 613 norų. Bet tai tik mums dar neatskleista, iš tikrųjų šis kli egzistuoja nuo pat pradžių.

Kabalos mokslo studijavimas, t. y. aukščiausiosios šviesos pritraukimas, padeda kiekvienam žmogaus norui (nuo mažiausio iki didžiausio) įgyti ketinimą užsipildyti, kad supanašėtų su aukštesniąja jėga.

Šviesa, kuri atsklinda studijuojant, palaipsniui duoda mums ekraną kiekvienai vis didesnei aukštesniajai jėgai.

Egoistinio ketinimo pakeitimas altruistiniu vadinamas išsitaisymo veiksmu. Ištaisytas noras pagal jo panašumą į aukštesniąją jėgą užsipildo aukščiausiąja šviesa, pajunta aukštesniąją jėgą, Kūrėją. Išsitaisęs visų 613 norų ketinimą, žmogus suvokia visą šviesą, būtent jam ateinančią iš aukštesniosios jėgos. Tokia būsena vadinama „asmeniniu išsitaisymu“. Žmogus pasiekia visišką asmeninį susijungimą su aukščiausiąja jėga.

Štai šitas susijungimas ir yra galutinis išsitaisymas. Iš šios būsenos mums nusileidžia šviesa, kuri verčia judėti. Visus mūsų veiksmus, visas būsenas lemia tik šviesa, kuri išeina iš pačios paskutinės būsenos, iš visiško išsitaisymo - iš ten ji traukia mus prie savęs.

Būsenos, kurias kiekvienas jaučiame kas akimirką (norime studijuoti ar ne, mums blogai ar gerai, arba galvojame apie kažką kitą), mums atrodo spontaniškos, be tvarkos. Iš tikrųjų yra ne taip: bet kurią būseną nulemia aukštesnioji jėga, t. y. mūsų užpildyta, ištaisyta būsena atžvilgiu tos, kurios esame dabar.

Kabaloje ir apskritai dvasiniame pasaulyje yra dėsnis, kuris skelbia: „Ein eder be ruchanijut“ - dvasingumas nedingsta. Esame visiškai ištaisytos būsenos, ji - vienintelė, kuri egzistuoja. Nėra kitos būsenos, išskyrus šią. Visos kitos žmogaus jaučiamos būsenos tariamos ir egzistuoja dėl to, kad galėtume įvertinti, panorėti, teisingai suprasti, jog mūsų vienintelė būsena visiškai ištaisyta, tobula ir amžina.

Taigi esame visiškai tobulos, vienintelės Kūrėjo lygmens būsenos. Bet patys dar turime šią būseną atskleisti, t. y. iš nesąmoningos būsenos grįžti į sąmoningą. Tas grįžimas į teisingą būseną taip ir vadinamas - „tšuva“ (grįžimas). Tai yra mūsų pojūčių grįžimas.

Sielos skiriasi savo savybėmis. Dėl šių savybių skiriasi žmogaus išoriniai požymiai. Tai, kad žmonės netgi išoriškai skiriasi vienas nuo kito, yra sielų skirtingumo pasekmė.

Tačiau sielų tolumas ar artumas priklauso ne nuo jų savybių skirtumo, o nuo kiekvienos sielos individualaus egoistinio ketinimo užpildyti save.

Šiandien mes skiriamės ir veidais, ir kūnais, ir kitomis, labiau vidinėmis savybėmis. Aišku, kad taip pat skiriasi ir sielų egoistinių savybių rinkiniai. Aš sudarytas iš dešimties sielos sfirot ir tu iš dešimties, tačiau mano dešimt sfirot visiškai kitos kombinacijos. Chesed, gvura, tiferet ir t. t. mumyse suderintos skirtingai. Todėl mes skiriamės vienas nuo kito. Bet mūsų ketinimams įgyjant kryptį „dėl Kūrėjo“ mes vienas su kitu susiliejame. Tada vidiniai skirtumai visiškai išnyksta.

Svarbiausia - ketinimas. O savo vidine struktūra mes, žinoma, visada skirsimės, bet šie skirtumai tik papildys vienas kitą, nes visi norai bus susilieję.

Jeigu žmogus išsitaiso ketinimą, jo siela suartėja ir susilieja su kitomis sielomis ir pasipildo jų norais bei jas užpildančia šviesa. Tokia būsena vadinama „visišku sielų išsitaisymu“. Tada visiškas užsipildymas aukščiausiąja šviesa vadinamas „Begalybės pasauliu“. Tokia būsena yra amžinybės, tobulumo, ramybės, visiško įsisąmoninimo jautimas.

Esame skirtingi ir šis mūsų skirtingumas išlieka, bet įgijus ketinimą „dėl Kūrėjo“ mūsų individualumas išnyksta, nes visų individualumai siekia Vieno, ir tokiu laipsniu mes susiliejame. O kai tarpusavyje susiliejame, kiekvienas prie savo savybės, sielos dešimt sfirot prijungia visų kitų savybes, sielas, dešimt sfirot. Visų kitų sielų užsipildymo jautimas ir yra begalinis užsipildymas.

1. ŽMOGAUS VEIKSMAI ĮSISAVINANT AUKŠTESNIĄJĄ ERDVĘ - TAI SAVO EGOISTINIO KETINIMO IŠTAISYMAS Į ALTRUISTINĮ

Taip noras mėgautis, užsipildyti aukščiausiąja šviesa supanašėja su aukštesniąja altruistine jėga.

Žinoma, mes negalime ištaisyti noro gauti į norą atiduoti, nes šį norą Kūrėjas specialiai sukūrė priešingą Jam, kad būtume kūrinys, o ne Kūrėjas. Bet galime ištaisyti šio noro panaudojimo ketinimą. Tik ketinimą mes ir taisome.

Todėl žmogus jokiais būdais neturi smerkti savęs už savo pirmaprades savybes: kodėl jis toks netobulas, neprotingas - tai apskritai neturi nieko bendra su tomis problemomis, kurias jam reikia gvildenti. Žmogus jokiais būdais neturi kreipti dėmesio į savo prigimtines savybes - jos yra būtinos. Jokiu būdu negalima jų naikinti arba bandyti taisyti jas kokiu nors dirbtiniu būdu.

Net neįsivaizduojame, kad netgi pačios baisiausios, žiauriausios mūsų savybės, įgydamos altruistinį ketinimą, akimirksniu įgauna visiškai kitą skambesį. Jos virsta dideliu dvasiniu kli.

Tai labai svarbu, nes kartais laikome blogio įsisąmoninimu savo savybes, o ne ketinimą. Noriu vogti, meluoju, esu klastingas, godus, žudikas, prievartautojas - viskas, ko tik norite. Bet tai mano prigimtinės savybės, aš visiškai neturiu galvoti, kad jos blogos.

Turiu galvoti apie jų ketinimą. Šiandien mokslininkai teigia, kad viskas priklauso nuo genų. Žmogus vagia - tai užkoduota jo genuose, godus - irgi genai. Apie ką tada kalbėti, jeigu tai genai, ko galima reikalauti? Tai patvirtina, jog nereikia užsiimti savo savybėmis - susitelkti reikia į ketinimą.

Klausimas: Ar galima pavogti „dėl Kūrėjo“?

Žinoma, tu vogsi „dėl Kūrėjo“. Labai gerai tai aiškinama knygoje „Zohar“. Tik vogsi ne iš kitų, o iš savęs, kad egoizmą paverstum altruizmu. Tai vadinasi ACHAP de alija - kai patylomis, egoizmui nepastebint, darai tokius veiksmus, kurių egoizmas tau neleistų. Bet tu taip išsisuki - vagi iš egoizmo ir ką pavogei, perkeli į pasaulį Acilut.

Klausimas: Vadinasi, visas šias neigiamas savybes reikia pritaikyti egoizmui? Jei esu godus, tai gailėsiu egoizmui?

„Gailėti egoizmui“ - labai gerai. Taip, gailėsi duoti egoizmui. Visos šios savybės bus panaudotos 100 procentų. Dar ir kaip! Šiandien tu negali jų realizuoti, o su ketinimu „dėl Kūrėjo“ galėsi padaryti viską, ko šiandien nori. Tu pajausi, ką reiškia žudyti, prievartauti, grobti, vogti „dėl Kūrėjo“ - tai susiję su tavo asmeninio egoizmo panaudojimu.

Visos tavo neigiamos savybės dabar tarnauja tam, kad išnaudotum kitus „dėl savęs“, o tada jos bus skirtos tavo egoizmui panaudoti „dėl kitų“ ir „dėl Kūrėjo“. Tai ir vadinama pakeisti ketinimą „dėl savęs“ į „dėl Kūrėjo“. Pakeisti vektorių. Tai nepaprasti dalykai. Tada iš tikrųjų realizuojamos visos mūsų savybės.

2. IŠTAISYTO NORO UŽPILDYMAS AUKŠČIAUSIĄJA ŠVIESA

Ilgainiui žmogus suvokia aukštesniosios jėgos savybes, jos tikslus, savo sukūrimo sumanymą. Ir tai yra jam apdovanojimas.

Dar daugiau: „Visa, kas yra egoizme, sukurta šviesos.“ Studijuojame keturias noro vystymosi stadijas - šviesa išeina iš Kūrėjo ir sukuria sau atitinkantį kli. Viskas, ką turi kli, - šviesos poveikio pasekmė. Reiškia, kli yra šviesos priešingybė: kaip rankai parenkama pirštinė - viskas, ką turi kli, visiškai identiška šviesai, tik atvirkščia. Todėl nieko, nė vieno kli noro, nereikia keisti. Mes dirbame tik ketinimui sukurti.

Tuo kabalos metodika ir skiriasi nuo įvairių kitų metodikų. Visos kitos metodikos moko slopinti pačias savybes, naikinti, žudyti prigimtį. O kabala sako, kad to daryti jokiais būdais negalima. Prigimtis sukurta tam, kad būtų visiškai realizuota. Bjaurus, blogas, žiaurus - gerai. Iki tol, kol neįsisąmoninsi, jog esi būtent toks - kaip galėsi išsitaisyti? Jei naikini savo prigimtį, tau atrodo, jog jau esi teisuolis, o iš tikrųjų tiesiog užrakinai ją viduje, užgniaužei, kad nejaustum.

Tai kabalos ir visų kitų požiūrių į žmogaus prigimtį pagrindinis skirtumas.

Tol, kol žmogus nepasiekė visiško savo sielos ištaisymo, jis turės vėl ir vėl atsirasti šiame pasaulyje, nes pati aukščiausia pakopa, Begalybės pasaulis, visų sielų susiliejimas, visiškas jų užpildymas aukščiausiąja šviesa turi įvykti žmogui gyvenant Žemėje. Todėl kiekviena karta yra ankstesnės kartos atkartojimas, t. y. sielų atsiradimas naujuose kūnuose. Iš to matyti praktinė kabalos mokslo svarba.

Klausimas: Pavogti gatvėje ir pavogti ne „dėl savęs“ - skirtingi veiksmai?

Ne, tai ne skirtingi veiksmai. Egoizmo atžvilgiu tai visiškai tas pats. Koks skirtumas - gatvė ar tu pats? Bandai užpildyti savo egoizmą, tik visiškai kitkuo, priešingu - atidavimu Kūrėjui. Kaip? Vogsi iš egoizmo.

Klausimas: Jeigu aš pavogsiu iš egoizmo, argi dėl šito jis užsipildys?

Tokiu atveju egoizmas užsipildo šviesa. Jeigu ketinimu ištaisai savo norą, kad būtų panašus į šviesą, - jis užsipildo šviesa, kuri jį sukūrė. Negali būti tobulesnio tavo noro užpildytojo.

Kas įvyko? Šviesa sukūrė norą, o po to tas noras tarė: „Aš nenoriu jausti savyje šios šviesos“, ir šviesa tarsi išnyko. Ką reiškia „ji išnyko“? Noras jos nejaučia, bet iš tiesų ji niekur nedingo. Begalybės pasaulio Malchut tarė: „Aš nenoriu jausti šviesos.“ O dabar ji sako: „Bet „dėl Kūrėjo“ aš noriu ją jausti.“ Taigi grįžta pojūtis, tik 620 kartų stipresnis - NARANCHAJ vietoj nefeš.

Todėl negali būti jokių klausimų dėl užpildymo. Pats tobuliausias užpildymas - būtent tas, kuris ir sukūrė šį norą, jis niekur iš jo nepasitraukė, tu tiesiog susigrąžini šį pojūtį.

Klausimas: Jeigu atskleidžiu šį norą, tai ir reiškia, kad užsipildau?

Taip.

Klausimas: Vadinasi, įsakyme „nevok“ praleista frazė: „dėl savęs“?

Visiškai teisingai: „nevok „dėl savęs“.

Kam reikalinga kabalos su dar kažko lyginamoji analizė? Kabala jungia mūsų žinias praktiškai apie visą pasaulėdarą. Ji apima visus lygius - nuo makro jėgos, vadinamos Kūrėju, kuri viską valdo, kuria, gimdo ir veda prie vieno tikslo, iki mažiausio jos pasireiškimo kūrinio atžvilgiu, įtraukiant paties kūrinio prigimtį, viską, kas su juo vyksta veikiant šiai vienai bendrai jėgai, taip pat ir jo reakciją.

Nėra nė vieno klausimo, kurio nenagrinėtų kabala, - ji kalba apie viską, išskyrus Acmuto, tą aukštesniosios jėgos dalį, kurios mes nesuvokiame, nes viską suvokiame mūsų kli (noro, sukurto šios aukštesniosios jėgos) viduje. Su kuo tokį mokslą galima palyginti? Nėra su kuo. Bet štai su filosofija tenka lyginti. Kodėl?

Todėl, kad filosofija pretenduoja į pačių bendriausių žinių nagrinėjimą.

Didysis viduramžių filosofas Johanas Roichlinas savo veikale „De arte cabbalistica“ rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, vis dėlto perėmė savo mokymą ne iš graikų, o iš judėjų. Todėl jį reiktų vadinti kabalistu... Ir jis pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą žodžiu „filosofija“.

(„Pythagoras ille meus, philosophiae pater, tamen qui non a graecis eam doctrinae praestantiam [...] quin potius ab illis ipsis Iudaeis receperit. Itaque [...] Cabalista nominandus erat, [...] ipse nomen illud Cabalae suis incognitum primus in nomen philosophiae grecum mutaverit.“ Reuchlin, De arte cabalistica, 22b ir toliau.)

Senovės kabalistiniai šaltiniai rodo, kad filosofija atsirado kaip neteisingai suprastų senovės kabalistų dėstytų pamokų rezultatas (konkrečiai, Abraomas turėjo 70 mokinių, kuriuos pasiuntė į Rytus). Ir tai natūralu, nes egoistinės, neištaisytos savybės neleidžia kitaip suprasti kabalistinių žinių.

Matome, kaip visi senovės (nuo Aristotelio iki Platono), viduramžių ir šių laikų filosofai kuria filosofiją remdamiesi savo abstrakčiais spėliojimais: „aš manau taip“, „o aš taip manau“. Pagal filosofijos taisyklę kiekvienas turi teisę dėstyti savo nuomonę.

Kiekviena žmogui kylanti mintis yra pagimdyta jo prigimties, jo įspūdžių ir todėl turi teisę egzistuoti. Žinoma, teisinga - turi teisę egzistuoti. Ji jau egzistuoja - nereikia ir kalbėti apie teisę. Bet reikia išsiaiškinti, į ką tokia mintis gali pretenduoti.

Filosofijos ir kabalos skirtumas kardinalus, nes filosofija nagrinėja viską, ką žmogus suvokia savo egoistinių kėlim (mūsų pasaulio norų, gebėjimų, galimybių) viduje, neįgijęs papildomo šeštojo jutimo organo - sielos, ekrano.

Žmogui, kuris nesupranta, nejaučia, niekada negirdėjo apie galimybę pradėti jausti išorinę pasaulėdarą, kai juntama kažkas, esantis už mūsų pasaulio ribų, žmogui, kuris to nesupranta, filosofija - iš tikrųjų mokslas, leidžiantis įvairiausius samprotavimus apie bet ką.

Ir, žinoma, tuomet tai - visapusiškas žmonijos žinojimas. Todėl filosofai per visą žmonijos istoriją buvo pati progresyviausia grupė.

Bet tie, kurie žino, kas yra kabala, ką ji žmogui atveria ir kokias teikia galimybes, supranta, jog filosofija yra tik mūsų vaizduotės vaisius. Svarbiausia, kad šis žinojimas yra visiškai nepatikimas, nes nėra patvirtinamas jokia praktika, jokiais bandymais.

Jis absoliučiai abstraktus, nes filosofija samprotauja apie žinias, veiksmus, savybes, nepriklausančius tiksliai apibrėžtai sričiai, kurią įmanoma tyrinėti. Šio mokslo samprotavimai liečia abstrakčias sąvokas, apie kurias kiekvienas gali turėti savo nuomonę.

Tačiau tos filosofinės kategorijos, tie samprotavimai, kuriuos filosofai laiko teoriniais, abstrakčiais, kurių neįmanoma išmatuoti, palyginti, kas egzistuoja tik prote, fantazijoje, kabalistams, pradėjusiems įsiskverbti į aukštesnįjį pasaulį ir jį suvokti, kylantiems aukščiau mūsų proto ir galintiems jį tirti, nagrinėti mintis, vertinti, pasverti, lyginti, tampa jų praktikos elementais.

Tai, kas filosofijoje nustatoma spėliojimais, kabaloje yra tyrimo medžiaga. Iš to kyla didžiulis filosofijos ir kabalos skirtumas, priešprieša.

Kabalistai nemėgsta filosofijos, nors šiandien kabala laikoma filosofijos dalimi. Kodėl nemėgsta? Todėl, kad visos filosofijos išvados grindžiamos teorinėmis, praktiškai nepatvirtintomis prielaidomis.

Remiantis nepagrįstomis išvadomis (nors logiškai jos atrodo teisingos, gražios), jas realizuojant, kartais pasiekiami tokie rezultatai, kai visa žmonija priversta kentėti ir žūsta milijonai žmonių.

Mes jau pergyvenome socializmo ir komunizmo periodus. Teoriškai viskas buvo lyg ir gražu, o praktiškai nepasiteisino, nes prieštaravo žmogaus egoistinei prigimčiai, kuri kategoriškai nenorėjo savimi realizuoti šių nuostabių filosofinių teorijų.

Todėl kabala niekina filosofiją, grindžiamą visiškai nerealiomis, bandymais nepatvirtintomis prielaidomis.

DVASINIO PASAULIO APIBRĖŽIMAS

Idealistinės filosofijos kryptys remiasi prielaida, kad materialų pasaulį pagimdo dvasinis, siela gimdo kūną. Šio teiginio problema ta, kad tokiu atveju dvasinio ir materialaus pasaulių sąryšis yra būtinas. Bet iš kitos pusės, teigiama, kad dvasinis pasaulis neturi nieko bendra su materialiu. O tai reiškia, kad nėra kaip suteikti dvasiniam pasauliui galimybę kontaktuoti su materialiu pasauliu ir kokiu nors būdu jį išjudinti.

Taigi egzistuoja dvasinis pasaulis. Aišku, galima apibūdinti, kas yra dvasinis pasaulis, kokiu nors filosofiniu apibrėžimu (ir tikriausiai, netgi ne vienu).

Kabala apibūdina dvasinį pasaulį kaip altruistinę savybę, nesusijusią su mūsų egoistiniais norais, mintimis, veiksmais. Dvasinis pasaulis skiriasi nuo materialaus tik vienu - rezultato paskirtimi: man ar kitiems.

Beje, šis rezultatas visiškai aiškus, tikslus, galutinis: juk aš tiksliai žinau, esu visiškai tikras (tai ne šiandieniniai mano tyrimai, o aukštesni, altruistiniai), kad neturėsiu jokios naudos iš savo veiksmo, minties, išskaičiavimo, noro. Toks veiksmas vadinamas dvasiniu. Kitaip tariant, visišką atitrūkimą nuo bet kokios naudos sau kabala apibrėžia kaip dvasinį pasaulį.

Bet kuris žmogus iš gatvės gali pasakyti: „Aš taip elgiuosi kiekvieną dieną, visą laiką. Kada aš apie save galvoju?“ Kyla klausimas: kaip iš tikrųjų mes galime šį apibrėžimą patikrinti?

Mūsų pasaulyje, kol neperėjome machsomo, patikrinti negalime. Visi mes esame „po gaubtu“ - bendros egoistinės prigimties. Ir kaip mums beatrodytų, vis tiek esame jos viduje. O kaip galime sužinoti, kad jau iš jos išėjome? Kai išeisime, tuomet ir sužinosime, ir ne anksčiau. O galbūt jau išėjome, galbūt aš jau samprotauju kaip altruistas? Atsakymo nėra.

Neįmanoma lyginti prigimties, kurios esi, su ta, kurios nesi. Todėl beprasmiška kalbėtis su žmogumi egoistu, neįmanoma jam paaiškinti, ką jis gali lyginti, o ko negali.

Mums kartais atrodo, jog mūsų veiksmai absoliučiai altruistiniai. Nieko nepadarysi. Pas mane ateina žmonės ir sako: „Aš jau pasiekiau gmar tikun, Begalybės pasaulį, visišką išsitaisymą... vakar pakilau 20 pakopų, šiandien pora pakopų nukritau“. Jam taip atrodo ir nieko negaliu padaryti, galiu tik pasakyti: „Taip, taip, greitai viskas bus normalu“ (ir taip yra iš tikrųjų), bet ne daugiau.

Kol esame tik savo egoistinės prigimties, negalime jos protingai ir aiškiai pasverti, tyrinėti, vertinti. Kad galėtume vertinti, vienu metu būtina turėti dvi priešingas savybes. Dvi priešingos savybės - savybė malchut ir savybė bina.

Dabar turime tik malchut savybę. Jeigu ugdome binos savybę (tašką širdyje) ir ji ima prieštarauti, tampa atvirkščia, priešinasi malchut, tada lygindami su jomis, kaip su dviem teisingai, natūraliai, savarankiškai egzistuojančiomis kategorijomis, galime pradėti vertinti savo savybes. Kokias? Tas, kurios yra tarp malchut ir binos.

Esu kažkuriame lygyje tarp malchut ir binos. Turiu tam tikrą kiekį malchut savybių, panašių į biną, ir tam tikrą kiekį malchut savybių, dar nepanašių į biną (joms atlikau cimcum). Ir štai imu vertinti.

Šitas vertinimas parodo mano dvasinį lygį, dvasinę pakopą, kurioje esu. Bet tai įmanoma tik tada, kai „iššoku“ iš mūsų pasaulio, įgyju binos savybę ir galiu apriboti malchut, atlikti cimcum visiems savo norams. Tik tada galiu pradėti kažką vertinti.

Filosofai šio instrumento neturi, jį turi tik kabalistai, tik tie, kurie pasiekė kitą dvasinę būseną. Todėl filosofija gali tik samprotauti ir vienas jos samprotavimų yra toks: „materialų pasaulį pagimdo dvasinis“. Ir visiems atrodo, kad dvasinis pasaulis - kažkokios dvasinės jėgos, kurios palaipsniui apgaubiamos kažkuo, ką mes vadiname materija.

Baal Sulamo žodžiais, problema ta, kad tokiu atveju atsiranda aiški prielaida: dvasinis ir materialus pasauliai turi kontaktą. O iš tikrųjų tarp jų nėra jokio sąlyčio, nes tai - dvi, viena kitai kardinaliai priešingos savybės: viena - „sau“, kita - „Kūrėjui“. Jos priešingos pagal vektorių ir niekaip negali liestis: tarp jų yra cimcum, t. y. jos visiškai atskirtos viena nuo kitos.

Pereiti machsomą - reiškia, atsiplėšti nuo visko, kas buvo ankščiau, ir pradėti galvoti, mąstyti, veikti pagal visiškai kitą programą, absoliučiai kita kryptimi. Mąstysena, sprendimai, rezultatai tampa visiškai kiti; dabar žmogus negali priimti jokių egoistinių sprendimų, neturi egoistinių minčių. Nėra jokios galimybės pereiti nuo egoistinių minčių prie altruistinių ir atgal, kažkaip jas keisti ir gretinti. To nėra. Jeigu išėjau į dvasinį pasaulį - reiškia, išėjau, jeigu neišėjau - neišėjau. Arba egzistuoju su viena programa arba su kita, o tarp jų - begalinis atotrūkis, giliausias griovys, bedugnė.

Filosofų prielaida, jog dvasinis pasaulis apsivelka materialiu, reiškia, kad tarp jų yra kontaktas, t. y. laipsniškas perėjimas iš vieno į kitą, kai dvasinis pasaulis, būdamas viduje, valdo materialų. O kabala teigia, kad dvasinis pasaulis nevaldo materialaus! Ir materialiame pasaulyje nėra dvasinio pasaulio.

Tai pagrindinė klaidinga filosofų prielaida, kuri lemia filosofijos ir kabalos požiūrių toliau vis didėjančią priešpriešą.

Klausimas: O kaip tai dera su šaknies ir šakos dėsniu?

Puikus klausimas. Iš vienos pusės, mes sakome, kad jokio ryšio tarp materialaus ir dvasinio pasaulio nėra, o iš kitos - teigiame, kad egzistuoja „anaf ve šoreš“ (šakos ir šaknies) dėsnis. Šis dėsnis skelbia, kad jėgos, esančios aukštesniuose pasauliuose, natūraliu būdu formuoja pasekmę žemesniuose pasauliuose ir kiekviena šaknis susijusi su savo šaka, ja apsivelka, per ją realizuojasi, kad vėliau išsitaisiusi šaka (pasekmė mūsų pasaulyje) pakiltų į savo šaknį ir su ja susilietų.

Štai tą mes ir turėsime išsiaiškinti. Turbūt tokie teisingi klausimai, kurie išmuša iš pusiausvyros, galiausiai mums padės bent pajusti užuominą - kas iš tikrųjų yra tas dvasinis pasaulis, kurio nejaučiame.

Be to, kabala, kaip bet kuris mokslas, laiko, kad aptarinėti galima tik tai, ką gebame jausti ir tyrinėti. Net tam, kad apibrėžtume dvasinį pasaulį, reikia jį atskirti, atriboti nuo materialaus, todėl iš pradžių turime jį pajausti ir suvokti. Tam būtinas kabalos mokslas, nes tik jis leidžia pradėti jausti aukštesnįjį pasaulį.

Baal Sulamas klausia: kaip gali būti, kad žmogus, kuris nesupranta, nemato, neturi aiškių įspūdžių, gali apibrėžti tai, ko nė karto nepajuto? Dvasinį pasaulį jaučia kabalistai. Išsitaisę, supanašėję su šia savybe, patys pradėję ją tyrinėti, jie apibūdina, ką jaučia, ir vadina tai dvasiniu pasauliu.

Bet kaip filosofai, kurie nejaučia dvasinio pasaulio, o tik abstrakčiai susikuria savo vaizduotėje, gali jį apibrėžti? Tai visiškai nemoksliška, galų gale - nerimta. Todėl be kabalos ne tik negalėsime duoti dvasinio pasaulio apibrėžimo, bet ir kokiu nors būdu apie jį samprotauti. Apibrėžimas išplaukia iš suvokimo gelmių - kaip išvada, didžiulio faktų ir informacijos kiekio koncentracija.

AUKŠTESNIOSIOS VALDANČIOS JĖGOS (KŪRĖJO) ESMĖ

Kitas kabalos ir filosofijos skirtumas yra tas, kad kabala visiškai nenagrinėja pačios aukštesniosios jėgos esmės, Kūrėjo esmės - to, kas vadinama Acmuto (Jis Pats), nesiedama su mumis. Mūsų atžvilgiu aukštesnioji jėga vadinama „Kūrėju“ todėl, kad Jis sukūrė mus, kuria pasaulį mumyse ir aplink mus, jį valdo, palaiko ir veda į tam tikrą tikslą.

Mūsų atžvilgiu aukštesnioji jėga vadinasi Kūrėju, kaip aš savo vaiko atžvilgiu vadinuosi tėvu, kito žmogaus atžvilgiu - draugu, bendradarbio atžvilgiu - kolega, moterų atžvilgių - vyru ir t. t. Taip ir aukštesnioji jėga mums yra Kūrėjas. Bet tik mums. Kitų Jo kategorijų ar atributų mes nežinome, todėl juos vadiname Acmuto (Jis, nejaučiamas, su mumis nesusijęs).

Kabalos mokslas nenagrinėja aukštesniosios jėgos esmės (nesusijusios su mumis), nemėgina įrodyti dėsnių, esančių joje, nes kabala laiko save eksperimentiniu mokslu ir apie tai, ko nesuvokia, nekalba. Netgi jei tai paneigia suvokimą. Juk apibrėžti, ko nėra, ne mažiau vertinga nei nusakyti, kas yra.

Netgi negalime sakyti, kad kažko nesuvokiame. Jeigu sakau, kad kažko nesuvokiu, reiškia, jau susidarau apie tai tam tikrą nuomonę: žinau, ko būtent nesuvokiu; analizuoju, nustatau, atskiriu vieną nuo kito. Juk jei ši esybė būtų toli (visiškai mano nejuntama), joje nebūtų galima atskirti net to, ko nėra.

Kabala apskritai niekaip nevertina (nei teigiamai, nei neigiamai) aukštesniosios jėgos nesiedama jos su suvokiančiuoju. Apibrėžti kažką, ko ji neturi, - irgi tam tikro suvokimo liudijimas. Analizuoti, jausti, matuoti galime vien tai, kas yra mumyse, - ką suprantame, gauname, įtraukiame. Kalbame tik apie kli reakciją į šviesą, įeinančią į jį. Šviesa pati savaime nesuvokiama.

Visų mūsų matavimo prietaisų pagrindas - priešinimosi ir lyginimo principas. Pavyzdžiui, ampermetras matuoja ne elektros srovės jėgą, o savo konstrukcijos elementų priešinimosi elektros srovės poveikiui jėgą. Matuodami ampermetro elektromagnetų ir spyruoklių reakciją mes vadiname ją elektros srovės savybėmis. Šiuo principu grindžiamas mūsų suvokimas - ir naudojantis prietaisais, ir mūsų jutimo organais.

Mes nežinome, kas yra šviesa, užpildanti kli. Pažįstame tik tai, ką ji mums sukelia, ir pagal poveikį ją apibūdiname: šilta, džiaugsminga, teikianti gyvybę, tikrumą ir t. t. Apibrėžiame ne pačias jos savybes, bet kaip jas suvokiame ir jaučiame. O filosofija neskiria to, kas juntama (ir todėl suvokiama), nuo to, kas nejuntama (ir todėl nesuvokiama). Ji tiesiogiai samprotauja apie patį Kūrėją, nesuprasdama, kad nesuvokus Jo savybių kėlim viduje (kaip jaučia kabalistai) bet koks apibrėžimas bus klaidingas.

Todėl pagrindinis kabalos principas skelbia: „To, kas nesuvokiama, negalime vadinti vardu“. Vardas suprantamas kaip tam tikro suvokimo pradžia. Kai ką nors apibūdini, kam nors suteiki vardą, reiškia, suvoki kažkokią savybę, santykį su tavimi.

O aukščiausioji šviesa, suvokiama sielos indo viduje, t. y. aukštesniosios valdančios jėgos (Kūrėjo), jos veiksmų pojūtis, kabaloje smulkiai išdėstoma, tiksliai analizuojama ir tikrinama eksperimentu ne mažiau nei suvokiant materialų pasaulį.

Dvasinio pasaulio reiškiniai kabaloje suvokiami taip pat aiškiai, kaip ir materialaus pasaulio reiškiniai. Ir šių tyrinėjimų rezultatai gali būti išmatuojami, pakartojami, perduodami kitiems, atkuriami ir t. t. Kabala - grynai eksperimentinis, praktinis mokslas, kuris kalba tik apie tai, kas patikrinta bandymu.

Filosofijoje niekas netikrinama eksperimentu, apskritai, tokio uždavinio filosofija nekelia. Tai - teorinis mokslas, nesiremiantis jokia praktika. Todėl ją taikant gyvenime įmanomos baisiausios klaidos - ką ir stebėjome Rusijoje per pastaruosius 70 metų.

DVASINĖ SUBSTANCIJA - JĖGA, NEĮVILKTA Į KŪNĄ

Kabala apibrėžia dvasinę substanciją kaip kažką, kas neturi jokio ryšio su laiku, erdve, materija, tai tiesiog jėga, neįvilkta į kūną, jėga be kūno.

Štai toks yra kabalistinis apibrėžimas.

Jėga idealiu pavidalu. Tai geriausias, labiausiai artimas tiesai apibrėžimas - tiesiog jėga. Ne jos rezultatai, ne jos poveikis (nes tada jau kalbame apie materiją, kurią ji veikia), o jėga pati savaime ir yra dvasinė substancija.

Kitaip tariant, vienintelis dalykas, kurį galime pasakyti apie dvasinį pasaulį, kad tai tiesiog jėgos pačios savaime. Pamėginkite bent kiek įsivaizduoti: jėgos, neapvilktos materija, be jokio mums matomo rezultato, jokiu būdu nesireiškiančios ten, kur galėtų būti matomos.

DVASINIS INDAS VADINAMAS JĖGA

Kai kalbama apie jėgą dvasiniame pasaulyje, omenyje turima ne pati dvasinė šviesa kaip tokia, nes ši šviesa yra indo (jautimo ir suvokimo organo) išorėje ir todėl nesuvokiama. Ši šviesa kyla iš Kūrėjo ir yra tapati Kūrėjo esmei.

Mes negebame suprasti ir suvokti dvasinės šviesos, duoti jai vardo bei apibrėžti. Todėl pavadinimas „šviesa“ - metaforiškas, jis nėra tikras. „Jėga“ be kūno suprantama kaip „dvasinis indas“. O šviesos apibrėžimai kabaloje nenusako pačios šviesos esmės, jie išreiškia indo reakciją, susitikimo su šviesa savyje įspūdžius.

Altruistiniu, dvasiniu noru mes vadiname tam tikrą jėgą, o šios jėgos reakciją į kažką, kas ją veikia, vadiname šviesa. Kitaip tariant, pagal mūsų apibrėžimą ir šviesa indo atžvilgiu yra jo vaisius. Taigi mes įvertiname ne šviesą, o indo ištaisytas savybes ir jas vadiname šviesa.

Tarkime, indas išsitaisė 20 proc. ir šiais 20 proc. jis jaučia naują būseną, pasiektą kaip išsitaisymo rezultatą. Šį ištaisyto noro naują pojūtį mes ir vadiname šviesa. Taigi šviesa vadinamas ištaisyto noro pojūtis, o neištaisyto noro pojūtis vadinamas tamsa. O tuos pojūčius kas nors užpildo ar ne - mes neužčiuopiame. Iš tikrųjų turime omenyje tik paties indo pojūčius: ištaisyti jie arba neištaisyti. Įsivaizduojate, kaip subjektyviai mes aiškiname tai, kas vyksta su indu?

Pavyzdžiui, į žmogaus smegenis galima įsodinti elektrodus ir perduodamais įvairiais signalais sukelti jam visokius vaizdinius. Žmogui atrodys, jog jis plaukia, skrenda, mato kažką ypatinga. O iš tikrųjų? Paklaustas, jis nedvejodamas atsakys: „Aišku, kad matau!“. Bet eksperimentatorius tiksliai žino, kad žmogus paveiktas elektrinių impulsų.

Kaip galime atskirti realybę nuo iliuzijos? Niekaip! Žmogui sunku tuo patikėti. Galbūt ir dabar visi mes sapnuojame ir sapne matome, jog sėdime įprastoje pamokoje ir studijuojame kabalą. O galbūt mes niekuomet ir nebuvome jokiose pamokose? Galbūt tai tik užsitęsęs sapnas? Arba mums atrodo, kad jis užsitęsęs? Kadangi neturime priešingos savybės, neturime su kuo ir lyginti, kaip matuoti.

Todėl kabala vadina daiktus savo vardais, tiksliai nustato mūsų būseną - ji sako, kad mes patiriame tik tai, ką jaučiame, tik tai, kas yra mumyse. Mes niekuomet negalėsime pasakyti, kiek teisingi ar neteisingi mūsų pojūčiai, objektyvūs ar ne.

Tai teisingas, iš tikrųjų mokslinis pagrindas samprotauti apie mūsų esmę, mūsų pojūčius. Nuo jo nutolus nesunkiai galima laikyti tiesa įvairiausius - visiškai neįrodomus - filosofinius svarstymus.

Žmogus neturi nieko, išskyrus savo savybes ir šių savybių įspūdžius. Nieko daugiau. Kabaloje šis principas išreiškiamas taisykle: „Kiekvienas kritikuotojas kritikuoja pagal savo savybių sugedimo laipsnį, o kiekvienas teisintojas teisina pagal savo savybių išsitaisymo laipsnį“. Stebime tai ir mūsų pasaulyje - aš galiu jausti, suprasti, priimti tik tai, ką jau turiu sukaupęs savyje, pajautęs, priėmęs ir supratęs. Viskas grindžiama tik suvokiančiojo asmens vidinėmis savybėmis.

Subjektyvumas, reliatyvumas - visapusiškas, nes kyla iš pačios pirmosios kli savybės. Kai šviesa sukūrė kli ir suteikė jam savo savybes, kli ėmė reaguoti į šviesą remdamasis dviem parametrais: savuoju noru mėgautis ir noru supanašėti su šviesa.

Toks yra sukurtas kli - egoistinis, jaučiantis šviesą kaip malonumą. Jis jaučia malonumą arba jo nebuvimą, o pačios šviesos nejaučia, nes šviesa sukūrė kli ne šiaip ją pajusti, o jausti ją kaip malonumą. Todėl mes nežinome, kas yra šviesa, tik žinome, kad ji teikia malonumą. Įsivaizduojate, kokie esame uždari, kokie riboti?

Klausimas: Šviesa sukūrė kli ir jį valdo, o ar yra tarp jų ryšys?

Šviesos ir kli ryšys dvasiniame pasaulyje visiškai tikslus ir akivaizdus. Bet tarp pasaulių (altruistinio ir egoistinio valdymo, altruistinės ir egoistinės materijos), kaip teigia kabala, ryšio nėra.

Mes turime tiksliai išsiaiškinti, ką reiškia „nėra ryšio“. „Nėra ryšio“ reiškia, kad nėra tiesioginio valdymo. Taip pat kyla klausimas: turimas galvoje ryšis iš viršaus į apačią ar iš apačios į viršų? Lengva suprasti, kad aš, būdamas apačioje, savo egoistinėmis savybėmis nedarau įtakos aukštesniajam pasauliui. Kaip galiu egoistinėmis savybėmis veikti aukštesnįjį, altruistinį pasaulį? Tačiau galbūt aukštesnysis pasaulis daro man įtaką arba kokiu nors būdu su manimi susietas? Visa tai nagrinėja kabala.

INDAS IR ŠVIESA

Šviesą, t. y. indo įspūdžius, galima suvokti.

Šviesa - indo įspūdis jaučiant kažkokį užpildymą. Kartais aš irgi staiga pajuntu: „Ach, aš kažko pilnas, tiesiog viduje sprogstu.“ Ar iš tikrųjų kažkas pripildo mane? Nejaugi į mane įkišo keletą atmosferų? Ne - taip jaučia mano noras. Šį pojūtį ir vadinu šviesa.

Šviesą, t. y. indo įspūdį, galima suvokti, ir toks suvokimas kabaloje vadinamas „materija ir forma drauge“, nes įspūdis - forma, o jėga - materija. Tačiau meilės jausmas, kuris gimsta inde, apibrėžiamas kaip „forma be materijos“.

Forma, įvilkta į materiją, - tai šviesa, malonumas, jaučiamas materijoje. Forma be materijos - meilės jausmas. Jis teikia man malonumą ir aš suprantu, kad Jis mane myli, nes aš myliu Jį.

Jeigu atsiejame meilę nuo dovanos, tarytum ji niekada ir nebuvo susijusi su dovana ir yra tik abstraktus pavadinimas - aukštesniosios valdančios jėgos (Kūrėjo) meilė, tuomet ji apibrėžiama kaip forma be materijos - remiantis tuo, kad aš patyriau mėgavimąsi Kūrėju.

Pažvelkime, kiek šiuo atveju nutolstame nuo materialios tikrovės. Aš (noras mėgautis) patiriu jausmą, įspūdį, vadinamą malonumu. Tarytum prie manęs prijungė elektrodą, perdavė elektros krūvį - ir aš mėgaujuosi. Spręsdamas iš patiriamo malonumo darau išvadą, kad šio malonumo sukėlėjas mane myli. Ką reiškia „Jis mane myli“? Nepriklausomai nuo mano materijos, nuo malonumo jausmo, kurį Jis joje sukelia, Jis turi meilės man jausmą.

Įsivaizduojate, kiek šis teiginys atsietas nuo manęs? Tai forma be materijos. „Jis mane myli. Kadangi myli - mane kuria ir sukelia manyje malonumo jausmą“. Tai jau visiškai neįrodoma, laisva prielaida. Tai - forma be materijos.

Jausdamas Jo požiūrį į mane, patirdamas Jo teikiamą malonumą, aš imu siekti savybių panašumo. Noriu Jam duoti tą patį, ką jis duoda man. Todėl aš pats (pats!) patiriu tai, ką, manau, jaučia Jis - ir tuo tampu panašus į Jį.

Jeigu Jis man duoda gėrį, gerumą ir aš pamėginsiu tą patį duoti Jam - suprasiu Jo mintis, Jo jausmus. Ir tada galėsiu pasakyti: „Taip, Jis tikriausiai mane myli. Jis iš tiesų mane myli, nes aš, atiduodamas Jam, pasiekiau tą patį jausmą Jam“. „Mi maasecha ikarnucha“ - dėl savo veiksmų panašumo su Juo pradedu Jį suprasti.

Tas pats ir mūsų pasaulyje. Noriu suprasti žmogų, bet tai nėra lengva: galbūt jis turi visai kitokias savybes - mentalitetines, psichologines. Turiu pradėti veikti panašiai kaip jis, tuomet atlikdamas mechaninius veiksmus pradėsiu mąstyti taip pat kaip jis, pradėsiu suprasti jo veiksmų prielaidas - ir imsiu jį suprasti.

Įsivaizduokite, kad neturite vaikų ir žiūrite į žmogų, kuris jų turi ir jais rūpinasi. Kol neatsidursite jo vietoje, jį suprasite tiktai išoriškai, bet visų problemų, minčių, kurias išgyvena jis, niekuomet nesuprasite. Kad jį suprastumėte, turite tapti toks kaip jis.

Kaip iš esmės galima pažinti Kūrėją, pažinti kažką, kas yra išorėje? Tokia metodika parengta kabaloje. Kūrėjo pažinimo metodas - supanašėjimas: veikiu taip, kaip Jis veikia mane (kiek aš tai suprantu). Man nereikia filosofuoti, išsigalvoti, kaip Jis mane veikia, - sprendžiu vien pagal tai, ką atskleidžiu savyje. Atskleisdamas savyje Jo poveikį ir darydamas tokį pat poveikį Jam, pradedu Jį suprasti. Kodėl? Todėl, kad supanašėju su tuo, ką Jis sukelia manyje.

Jo paties suvokti aš negaliu, bet galiu suvokti Jo požiūrį į mane. Kitaip tariant, aš negaliu suvokti Acmuto, bet Kūrėją tokiu būdu suvokiu. Šis veiksmas kabaloje vadinamas „formos įgijimu“. Beje, mano tyrimas iš tikrųjų yra konkretus, kadangi šios meilės dvasia lieka visiškai nuo dovanos abstrahuota sąvoka - kitaip tariant, šviesos esme.

Kodėl „abstrahuota“? Aš pradedu veikti taip, kaip Kūrėjas veikia mane, siekdamas sukelti Jam tą patį jausmą, kokį Jis sukelia manyje. Ir tarp mūsų atsiranda toks susijungimas, kad jau nebesvarbu, kas kam duoda. Esmė - ne pati dovana, esmė, ką mes siekiame vienas kitam sukelti per šią šviesą, jaučiamą kaip malonumas.

Vienas kitam sakome: „Aš tave myliu, o malonumas, kurį sukeli man, yra tik būtina sąlyga šiam pranešimui - aš tave myliu - perduoti.“ Ir tuomet meilės jausmas, kurį vienas kitame suvokiame, vadinamas „formos įgijimu“. Mes pakylame virš savo materijos ir to, ką joje jaučiame, suprasdami, kad ir materija, ir jos užpildymas yra ne daugiau nei instrumentas, būtinas mūsų vieno su kitu santykiui (meilei) perduoti.

Taigi priėjome prie formos. Beje, ši forma remiasi visiškai aiškiu veiksmu, kuriam reikia praktinio patyrimo, matavimų, pakartojimų, rezultatų atkūrimo ir t. t., ko nėra filosofijoje. Nuo materijos perėjome prie formos materijoje, nuo formos materijoje - prie formos be materijos, t. y. prie meilės, kuri yra to, ką jaučia materija, pasekmė.

MATERIJA IR FORMA KABALOJE

Ši meilė, nors ir yra dovanos rezultatas, bet kuriuo atveju neįvertinamai svarbesnė už pačią dovaną, kuri yra tik priemonė meilei išreikšti. Meilės vertę lemia ne dovana, o dovanotojo didingumas.

Jeigu esu tau svarbus, galiu ištarti porą žodžių, netgi nieko nedovanodamas. Padovanoti - dar reikšmingiau; palieku tau prisiminimui kažką apčiuopiamo. Bet to, ką tau duodu, svarbą lemia ne dovana, o tai, kad aš, o ne kas nors kitas, tau ją duodu. Kitaip tariant - davėjo svarbumas. Ir kuo mažiau dėmesio kreipiama į pačią dovaną, o daugiau į santykį su davėju, tuo labiau atitrūkstama nuo materialaus pasaulio į dvasinį pasaulį.

Nepalyginti svarbesnis už dovaną yra dovanotojo didingumas. Būtent meilė ir išreikštas dėmesingumas suteikia šiai būsenai begalinę vertę ir reikšmę. Todėl meilė visiškai abstrahuojama nuo materijos, kuri yra šviesa ir dovana, tiek, kad lieka tik meilės suvokimas, o dovana pamirštama ir tarsi ištrinama iš širdies. Dovana nebetenka reikšmės, ją užgožia žinia, kad Jis mane myli.

Šita mokslo dalis vadinama „formos suvokimu“ ir yra pati svarbiausia.

Klausimas: O kaip galiu sužinoti Jo požiūrį į mane?

Kaip Kūrėjas žiūri į mus sužinome iš Jo poveikio mums. Žmogus, atskleidęs dvasinį pasaulį, pradeda jausti betarpišką Kūrėjo poveikį, o šio poveikio pasekmę mes apibūdiname kaip meilės jausmą.

Klausimas: Sakoma, kad mūsų pasaulyje žmogus gali pažinti, kas yra tėvų meilė, tik tuomet, kai pats tampa tėvu. Kaip mes, nieko nesukūrę, galime pažinti Kūrėjo jausmus?

Kad suprastum tėvų jausmus, be abejo, tau pačiam reikia tapti tėvu. Tada kyla klausimas: „Kad pažinčiau Kūrėjo požiūrį į mane, pats turiu tapti Kūrėju?“ Žinoma, aš turiu tapti Kūrėju.

Sąvoka „Kūrėjas“ reiškia „kuriantis norą ir užpildantis jį tam, kad šiam norui, šiam kūriniui praneštų apie savo meilę“. Tą patį veiksmą Kūrėjui turi atlikti žmogus, kūrinys, - rasti Jame norą. Argi Kūrėjas turi norą? Jis norėjo mane sukurti, kad užpildytų, suteiktų malonumą. Jis norėjo - vadinasi, Jis turi norą ir aš galiu į šį norą kreiptis.

Ko Jis norėjo? Suteikti man malonumą. Reiškia, galiu žaisti su šiuo noru, kaip vaikas žaidžia su tėvų meile. Vaiką vadiname šeimos galva. Kodėl? Todėl, kad manipuliuodamas tėvų meile, jis iš tiesų tampa pats svarbiausias šeimoje.

Taip pat ir aš su Kūrėju. Jeigu Jis mane myli, reiškia, esu Jam reikalingas, todėl galiu manipuliuoti Jo meile. Galiu pasinaudoti šia savybe ir su ja dirbti: „Tu mane myli, nori suteikti man malonumą? Aš mėgausiuos, jeigu Tau teiksiu malonumą. Aš mėgausiuos, jeigu tapsiu toks kaip Tu. Aš mėgausiuos, jeigu Tu mane tokį padarysi.“

Galiu pasinaudoti Jo noru, Jo meile man. Juk tai pradinė Jo savybė - „tov ve meitiv“ (geras, kuriantis gėrį). Pirmapradė meilės savybė, kylanti iš Jo, kuri tarsi privertė Jį mane sukurti.

Reiškia, teisingai elgdamasis su Jo pradine (mano atžvilgiu) savybe, galiu padaryti su savimi ir su Juo viską, ko tik panorėsiu. Viską, ko tik panorėsiu! Mano rankose pati svarbiausia Jo savybė - visa ko pagrindas - meilė man. Jis bus priverstas, aš galiu Jį priversti. Tai vadinama „nicchu li banai“ (nugalėjo mane mano sūnūs). Aš kreipiuosi į šią savybę, aš Jį priverčiu.

Taip ir reikia - Jį priversti, nugalėti. Priversti Jį mane pakeisti, ištaisyti, padaryti mane tokį kaip Jis.

Klausimas: Gerai, tarkime, su Juo aš galėsiu išsiaiškinti, o su visais kitais kūriniais?

Su Kūrėju galiu išsiaiškinti, nes Jis mane myli. O ką daryti su visais kitais kūriniais? Visus kitus kūrinius Kūrėjas sukūrė aplink mane tam, kad jie darytų man poveikį ir kad aš, priešindamasis kliūtims, mano šiandieniniam egoistiniam pradui, prieičiau prie išvados, jog taip Jis veikia mane, kad aš pasiekčiau teisingų rezultatų.

Taisydamas savo egoizmą vis aiškiau matysiu, kad aplinkui yra tik Kūrėjas ir nėra nieko daugiau, man neturi niekas rūpėti, tik Jis. Jeigu į visus kreipsiuosi su meile, pamatysiu, kad iš tikrųjų kreipiuosi į Jį, o viskas, kas tarytum yra aplink, - mano kli neišsitaisymo, atsiskyrimo pasekmė. Taisydamasis pradedu matyti, jog visas pasaulis aplink mane susilieja į vieną vienintelę jėgą, į vieną bendrą norą, vadinamą Kūrėju.

Viskas, kas yra aplink mane, sukurta man - kad aš suvokčiau vienintelę valią, vadinamą Kūrėju. Daugiau nieko nėra.

Vien todėl, kad esu neišsitaisęs, nesugebu sujungti priešingybių, aš suvokiu tai, kas vyksta aplink mane, kaip kažką, kas egzistuoja tarsi savarankiškai, nepriklausomai nuo Kūrėjo, turi savo programas, savo valią, savo norus. Vien todėl, kad esu neišsitaisęs, priskiriu žmonėms, valstybėms, visuomenei tam tikras asmenines galimybes, laikau juos egzistuojant objektyviai, laisvai, atskirai.

Kaip gali būti, kad kažkokie kūnai patys spręstų, kaip pasielgti ir kaip egzistuoti? Kaip galima daryti tokią prielaidą? Kas egzistuoja? Baltyminė materija. Kodėl tu jai priskiri tokias savybes? Priskiriame jai šias savybes todėl, kad patys esame tokios pačios būsenos. Taisydamas savo savybes jausi, matysi, jog tavyje yra ir veikia tik Kūrėjas, ir analogiškai tą patį nustatysi bei matysi kituose nemanydamas, kad kažkas gali veikti savarankiškai.

Yra vienas subtilus niuansas, susijęs su mano požiūriu į kitus žmones. Galima žiūrėti į juos kaip į savarankiškai veikiančias būtybes - barti juos, kažko iš jų reikalauti ir t. t., o galima manyti, kad tai Kūrėjas nori kažko iš manęs, ir tuomet kiekvienas gali man pasakyti: „Eik pas Kūrėją ir aiškinkis su Juo“.

Reikia suprasti, kur mes esame. Bet svarbiausios mūsų vidinės pastangos - turime stengtis išsiaiškinti, kad yra vien Kūrėjas.

Klausimas: Sunku kreiptis į Jį...

Sunkumai ir visa painiava kyla todėl, kad dar negalime aiškiai atskirti ištaisytų pojūčių, savybių nuo neištaisytų. Dėl to atsiranda vidinė sumaištis ir nesuprantame: aš, draugas, Kūrėjas - į ką kreiptis? Tai natūralu.

Tai tęsis tol, kol pereisi į kitą pusę - tada suprasi ir šią būseną, šį pasaulį, ir kitą būseną, kitą pasaulį. Tik tada bus įmanoma viduje tai nustatyti. Dabar neįmanoma šito tau paaiškinti.

Klausimas: Tai, ką iš Jo gaunu, perdirbu savyje, kad vėliau vėl Jam atiduočiau. Ar Jis supras mane, mano meilės jausmą, kurį grąžinu Jam? Gal tai bus kardinaliai priešinga tam, ką gavau iš Jo?

Visų mūsų veiksmų pagrindas yra pojūčiai. Tiek šiame, tiek ir dvasiniame pasaulyje mes veikiame tik pagal tai, ką jaučiame.

Neturime jokių kitų matavimo ar skaičiavimo prietaisų arba būdų, išskyrus savuosius pojūčius, savybes, mintis. Bet dvasiniame pasaulyje juos galima aiškiai lyginti - galima moksliškai, praktiškai tau parodyti rezultatą, jo priežastį ir pasekmę. Todėl dvasiniame pasaulyje (kitaip nei mūsų) nėra nieko paslėpto, nesuvokiamo. Jeigu suvoki - tai suvoki, jeigu ne - tai ne. Arba nulis, arba vienetas.

Mūsų pasaulyje galimos prielaidos, užuominos, pustoniai. Dvasiniame pasaulyje to nėra. Kiekviena pakopa susideda iš penkių dalių ir užpildoma penkiomis šviesomis. Negali būti truputį daugiau, truputį mažiau. Tu gali paklausti: „O kaip gi katnut (maža būsena) ir gadlut (didelė būsena)?“ Iš tikrųjų egzistuoja katnut (maža būsena), tačiau ir katnut turi penkias dalis, tik jas užpildo chasadim šviesa. Jos taip pat yra tiksliai išmatuojamos, pakartojamos ir perduodamos.

Dvasinis suvokimas - tai suvokimas kli viduje.

ACILUT, BRIJA, ECIRA, ASIJA PASAULIAI

Kalbėjome, kad egzistuoja:

• materija,
• forma materijoje,
• abstrakti forma - formos užgimimas materijoje,
• forma be materijos;

• materija - noras,
• forma materijoje - malonumo pojūtis,
• forma be materijos - meilės jausmas.

Išskiriamos keturios šios meilės pakopos, panašios į žmogaus meilės pakopas. Kai žmogus pirmą kartą gauna dovaną, jis dar nepasirengęs mylėti dovanotoją, juolab, jeigu dovaną dovanoja labai svarbus asmuo, nelygus dovanos gavėjui.

Jeigu dovanotojas yra man lygus, aš jį suprantu. Jis toks kaip aš, jis panoro suteikti man malonumą - ir aš panorau suteikti malonumą jam. Mes panašūs, greitai ir lengvai vienas kitą suprantame.

Bet jeigu jis yra didis (kaip Kūrėjas kūrinių atžvilgiu - negalime šio skirtumo net išsivaizduoti) ir aš gaunu iš Jo dovaną, tai man labai sunku įvertinti kas Jis, kodėl Jis apskritai kažko iš manęs nori. Jeigu dovanotojas itin didis, man nesusilyginti su juo, negaliu priimti dovanos, aš jo neįvertinu. Tai jau problema.

Tačiau gaunant vis daugiau dovanų jausmas keičiasi - net svarbią personą galima laikyti lygia sau ir todėl mylėti.

Kokia yra problema? Kūrėjas daug kartų didesnis už kūrinį, nors ir slepiasi. Jeigu Jis pasireiškia kaip teikiantis tau malonumą, tai laikomas aukštesne pakopa žemesnės atžvilgiu. Tai suvokiama kaip begalinė praraja tarp mūsų - Jis duoda, o aš gaunu. Jis yra visiškai tobulas, amžinas, o aš absoliučiai priešingos būsenos.

Kaip tokiu atveju galima priimti dovaną, kad ši dovana manęs neužgožtų, neatimtų galimybės judėti?

Labai paprastai. Kūrinys nieko padaryti negali - Kūrėjas turi prie jo priartėti. Kaip Jis gali priartėti prie kūrinio? Juk vis tiek Jis bus aukštesnis, o kūrinys - žemesnis? Skirtumas tarp dviejų pakopų visuomet yra begalinis - bedugnė. Avijut 0, 1, 2 arba 3 - tai didžiulis skirtumas, kaip skirtumas tarp gyvūninio ir augalinio lygių (nors iš tiesų - dar didesnis).

Ši bedugnė palaipsniui mažėja, nes Kūrėjas dovanoja daug dovanų, labai dažnai siunčia jas tau. Jeigu Jis, būdamas toks didis, visą laiką siunčia dovanas tau, tokiam menkam, Jis tavo akyse po truputį mažėja, dar mažėja, kol tampa paprastas - tarsi toks pat kaip tu.

Tai pasiekiama dovanų kiekiu - žiūrėkite, koks patentas! Tu pradedi laikyti Jį sau lygiu, tu pradedi jausti meilę. Todėl, kad meilę jaučia tik lygūs, antraip ją užgoš Jo didingumas tavo atžvilgiu ir tu negalėsi jos jausti.

Didelis ir mažas nejaučia meilės tarpusavyje: ji nuslopinama didingumu, nauda, įvairių rūšių priklausomybe. Tarpusavio meilę jaučia lygūs ir laisvi, kai, be meilės vieno kitam, nėra jokių kitų tarpusavio santykių.

Kad įsigalėtų ši lygybė (neįmanoma iš kūrinio ir Kūrėjo prigimties), Jis didina dovanų kiekį. Kai dovanų kiekis didėja, kai jos nuolat gaunamos, mes pastebime, jog netgi svarbią personą galima laikyti sau lygia ir iš tiesų mylėti. Juk meilės įstatymas skelbia, kad mylintys turi jausti lygybę tarpusavyje.

Lygybė reiškia, kad tarp mūsų nėra jokio skirtumo, neturime vienas iš kito jokios naudos, nėra slopinimo, valdžios. Niekuo nesame vienas nuo kito priklausomi - tuomet ir pasireiškia meilė.

KETURIŲ MEILĖS PAKOPŲ APIBŪDINIMAS

Meilė egzistuoja nuo pat pradžių, bet turi keturias pakopas.

1. Dovanos įteikimas, vadinamas Asija pasauliu.

Pradėjęs jausti Kūrėją, žmogus jaučia Jo keliamą malonumą.

2. Dovanų pagausėjimas, vadinamas Jecira pasauliu.

Toliau aiškinsimės, kodėl Jecira ar Asija pasauliai taip jaučiami, kas yra Jecira pasaulio savybė, dėl kurios jaučiamas dovanų kiekis, dažnumas - kas yra dažnumas ir kas pati dovana. Dabar svarbiausia - tiesiog suprasti principą.

3. Meilės esmės atskleidimas, vadinamas Brija pasauliu.

Čia prasideda formos studijavimas kabalos moksle, nes šioje stadijoje meilė atsiskyrė nuo dovanos (Brija pasaulis - tai jau binos savybė), juk Jecira pasaulyje yra ir šviesa chasadim, ir šviesa chochma, o Brija pasaulyje - tik šviesa chasadim, ir meilė lieka be atsako (vien meilė, tik chasadim - vien atidavimas), be dovanų.

4. Acilut pasaulyje šviesa ir meilė jaučiamos drauge.

Formai galutinai atsiskyrus nuo materijos, t. y. visiškai įsisavinus kėlim de hašpaa, tamsoje (visai negaunant šviesos chochma), žmogus įgyja jėgų pakilti į Acilut pasaulio pakopą, kurioje forma grįžta ir įsikūnija materijoje, kitaip tariant, šviesa ir meilė jaučiamos drauge. Tai jau egoistiniai norai gauna šviesą su ketinimu „dėl Kūrėjo“. Lekabel al menat le hašpija - gavimas „dėl Kūrėjo“.

Klausimas: Ar teisingai suprantu, kad tik Brija pasaulyje kūrinys gali būti panašus į Kūrėją?

Brija pasaulyje kūrinys pradeda supanašėti su Kūrėju savybe. Acilut pasaulyje jis supanašėja su Kūrėju veiksmu.

SIELOS ŠALTINIS

Dvasinę savybę mes suvokiame kaip jėgą, atskirtą nuo kūno ir todėl neturinčią jokio materialaus pavidalo. Tai atskira savybė, visiškai atsieta nuo materialaus pasaulio. Bet jeigu dvasinis pasaulis neturi jokio kontakto su materialiu, kaip jis gali gimdyti ir išjudinti materialų pasaulį?

Mūsų pirmas, paprastas klausimas: „Yra kontaktas ar jo nėra? Kaip dvasinis pasaulis gali valdyti materialų, jeigu kontakto nėra? Arba jis yra, bet kažkoks vienpusis, nelaikomas vieno įsikūnijimu kitame? Tada kas laikoma įsikūnijimu, vienas kito apsivilkimu?“

JĖGA - MATERIJA

Pati jėga yra materija, ne mažiau tikra nei viso realaus pasaulio materija, ir nors ši jėga neturi pavidalo, kuris būtų suvokiamas žmogaus jutimo organais, tai nesumenkina jos reikšmės.

Mes kalbėjome, kad dvasinis pasaulis - tai jėga, o dabar sakome, kad jėga - tai materija. Vadinasi, dvasinis pasaulis - irgi materija?

Pažvelkime į deguonį, kuris įeina į daugumos medžiagų sudėtį materialiame pasaulyje. Jeigu paimsime butelį su grynu deguonimi, kai jis nesąveikauja su kita medžiaga, butelis atrodys tuščias: deguonis, būdamas dujomis, yra nematomas akiai, neturi nei kvapo, nei skonio, jo nevaldysi rankomis. Tas pats ir su vandeniliu.

Kitaip tariant, mes jų niekaip negalime pamatyti.

Bet jeigu šios dvi medžiagos (deguonis ir vandenilis) susijungs, jos nedelsiant virs skysčiu - vandeniu, tinkamu gerti, turinčiu skonį ir svorį.

Taip mes jaučiame vandenį, turintį skonį ir svorį. O jeigu į šį vandenį įbersime negesintų kalkių, vanduo tuoj pat susigers į kalkes - skystis virs kietąja medžiaga. Taigi cheminiai elementai - deguonis ir vandenilis, kurių visiškai neįmanoma pajusti, staiga iš neapčiuopiamų dujų virsta kietąja medžiaga, galutinai įgavusia tam tikrą formą.

Tą patį galima pasakyti ir apie veikiančias gamtoje jėgas. Paprastai jos nelaikomos materija, nes galima pajusti tik jų apraiškas, o ne jas pačias. Bet, kita vertus, mes matome, kad juntama tikrovė - kietieji ir skystieji kūnai, besąlygiškai suvokiami mūsų realiame pasaulyje, pakaitinus gali virsti dujomis, o šios, atšaldytos iki tam tikros temperatūros, vėl gali virsti kietąja medžiaga.

Taip ir visi jaučiami vaizdai kyla iš esmių, kurios nėra mūsų juntama materija.

Tokiu pat principu galime nagrinėti bet kurios medžiagos neapčiuopiamą būseną ir sakyti, kad aukštesniame lygyje medžiaga yra štai tokia, o vėliau leisdamasi ir tapdama grubesne, sutvirtėja ir pasirodo mums štai tokiu pavidalu.

O kuo skiriasi būsena, kai medžiaga (materija, savybė) buvo aukštesniame lygyje, t. y. dujų arba visai mūsų neapčiuopiamo pavidalo, nuo dabartinės, žemesnės, grubios būsenos? Ar apskritai tarp jų yra skirtumas? Praktiškai nėra.

Iš to aišku, kad visi mūsų juntami vaizdai kyla iš esmių, kurių pajusti neįmanoma, kurie nėra materija. Todėl visi mūsų sąmonėje užfiksuoti, mums pažįstami vaizdai, kuriais apibūdiname medžiagas, nėra pastovūs. Veikiamos išorės faktorių, pavyzdžiui, temperatūros, medžiagos keičia savo formą. Kaitinant arba atšaldant kokį nors kūną galima stebėti, kas su juo vyksta - daugiau ir mažiau apčiuopiamoje pakopoje.

Taigi materijos pagrindas - joje esanti jėga. Tačiau jėgos pačios savaime kol kas mums nepasireiškia kaip cheminiai elementai. Jų esmė atsiskleis ateityje - kaip cheminiai elementai buvo atrasti tik pastaraisiais šimtmečiais.

Ką Baal Sulamas nori pasakyti? Kad greitai mes išvysime (beje, tiek studijuodami kabalą, tiek ir vystydami kitus mokslus), kad materija kaip tokia neegzistuoja.

Visų specialybių (įvairių mokslo šakų) mokslininkai savo tyrinėjimuose jau prieina prie tokių išvadų. Jie jau seniai supranta, kad materija egzistuoja tik mums, kadangi mes ją taip suvokiame. O pačios savaime, be sąsajos su mumis, materijos nėra.

Bet kokia materija gali pasiekti būseną, kai mes ją jausime kaip kietą, skystą arba dujas. Ją galima paversti į plazmą ar netgi į tokį pavidalą, kuris mūsų jutimo organams bus visiškai neprieinamas.

Viskas priklauso tik nuo to, kaip mes ją veikiame, kiek mėginame paversti nejaučiama. Pati materija tik pereina iš vienos būsenos į kitą, bet neišnyksta. Bet kurią medžiagą galime įkaitinti, o po to vėl atšaldyti arba suslėgti - ir tada, pavyzdžiui, iš dujų susidaro skystis arba atvirkščiai (pagal Gei-Liusako dėsnį tam tikro tūrio medžiagos būseną nulemia temperatūra ir slėgis).

Baal Sulamas aiškina, kad viskas keičiasi tik mūsų jutimo organams, mūsų suvokimui, o iš tikrųjų niekas neišnyksta ir neatsiranda. Egzistuoja vien jėgos, kurių arba apskritai mes nesuvokiame, arba suvokiame pavidalais, kuriuos galime apčiuopti: dujos, plazma, skystis ar kieta medžiaga.

TA PATI JĖGA DVASINIAME IR MATERIALIAME PASAULYJE

Visa, ką mes jaučiame, suvokiame (daiktus, objektus, jėgas, veiksmus, mintis, jausmus), jaučiame ir suvokiame mūsų jutimo organais, t. y. tik susietą su mumis. Pavadinimus ir apibūdinimus objektams teikiame jausminio suvokimo pagrindu - todėl, aišku, jie subjektyvūs, mūsų išgalvoti ir nėra tikslūs.

Kai vis labiau skverbsimės, gilinsimės į dalykų esmę pasitelkdami mokslą arba praktiką, šie pavadinimai galbūt keisis, t. y. jie nėra absoliutūs. Jeigu turėtume kitus jutimo organus, pasaulį suvoktume kitaip ir kitaip vadintume jo objektus (ir visai įmanoma, kad jaustume visiškai kitus objektus, jėgas bei veiksmus).

Tačiau kita vertus, bet kuris jėgos apibrėžimas, kurį naudojame neigdami jos ryšį su materija, taip pat yra išgalvotas. Ir kol mokslas nepasieks tobulos formos, mes turime paisyti tik konkrečios realybės.

O kokią turime išeitį būdami dabartinės būsenos? Jaučiame save ir aplinką ir tik pagal tai galime įvardyti, ką jaučiame. Kitos išeities nėra. Netgi nepaisant to, kad savęs ir pasaulio supratimas mus tikina, jog nesame objektyvūs, kad mūsų suvokimas neabsoliutus ir visi pavadinimai, kuriuos galime sugalvoti, yra laikini ir netikslūs.

Todėl Baal Sulamas sako: tik mums išsivysčius iki tokios tobulos formos, kai galėsime suvokti tikrąją, amžiną, nuolatinę, nekintamą realybę, pavadinimai ir apibrėžimai bus absoliutūs.

Kitaip tariant, visus materialius veiksmus, kuriuos matome ir jaučiame, turime nagrinėti siedami su atliekančiu juos žmogumi ir suprasti, kad ir jis, ir veiksmai iš esmės yra materija. Priešingu atveju suvokti būtų neįmanoma.

Mes nesuvokiame pačių jėgų, t. y. dvasingumo. Jau kalbėjome, kad dvasinė substancija - tai jėga be jokio apvalkalo. Pačios šios jėgos mes nesuvokiame, suvokiame tik jos veikimą ir šio veikimo pasekmę. Šioms pasekmėms duodame vardus. Iki tol, kol nepasieksime šių jėgų lygio, jų apvalkalai nuolat keisis ir mes negalėsime nei įvardyti, nei pajausti nieko absoliutaus.

ŠVIESOS IR INDAI

Kadangi kabala yra realus mokslas, jis siekia tikrojo pasaulėdaros suvokimo, kai joks sudėtingas klausimas negali paneigti fakto.

Ką reiškia „joks sudėtingas klausimas“? Turima omenyje ne tai, kad kažkas manęs klausia, bet tikras suvokimas, kai yra aiškūs užpildymai, šviesos pojūčiai bet kuriame pačiame giliausiame, labiausiai ištaisytame, pačiame pilniausiame kli.

„Atsakymu“ vadinamas kli užsipildymo šviesa laipsnis. „Mokymo apie dešimt sfirot“ 11-oje dalyje aiškinama, ką reiškia „užpildymas“ - „milui“. „Užpildymu“ vadinama ne tai, kas iš tikrųjų užpildo kli, o tai, kas nulemia užpildymą, - ekrano dydis.

Mes sakome, kad dvasinė substancija - jėga. Šios jėgos pasireiškimai gali būti ir dvasiniai, ir materialūs, žiūrint koks lygis, kokios sąlygos turimos galvoje. Kli - noro jėga; kli užpildymas - ekrano jėga. Mes kalbame apie pačią esmę, apie priežastį, bet niekada - apie pasekmę.

Jeigu noriu pasakyti, kuo esu užpildytas, man nereikia kalbėti apie užpildo kiekį ir kokybę - bus netikslu, subjektyvu, juk to neįmanoma išreikšti. O jeigu kalbėsiu apie turimo ekrano, kuris nulemia užpildymą, jėgą, bus visiškai tikslu ir teisinga, nes kalbu apie pirminę priežastį. Ir kabaloje taip yra visuomet.

Taigi užpildymu vadinama ekrano jėga (būtent ji ir užpildo), toliau vyksta zivug de akaa (smūginis susiliejimas), šviesa ateina, ekranas ją atstumia, atlieka matavimus, sąveikauja su šia šviesa, įsileidžia ją į vidų - ir tik vėliau pajunta tai kaip užpildymą.

Aukščiausioji šviesa yra absoliučioje ramybėje, nuolat priešais ekraną. Viskas, kas įvyks atsiradus ekranui, - jo jėgos, savybės natūralus padarinys. Todėl patį ekraną, jo duomenis (rešimo de avijut, rešimo de itlabšut) mes vadiname „užpildymu“.

„Atsakymas į klausimą“ - tai kli užpildymas. Pats „klausimas“ - tušti, nerealizuoti rešimot, o jų užpildymas - ekranas, ekrano savybė. Suvokimas, atsakymas į klausimą, žinojimas - nuolatinis ekrano, atsiradusio tiems rešimot, kurie spontaniškai kyla mumyse, tyrimas, nagrinėjimas. Spontaniškai - reiškia, nepriklausomai nuo mūsų. Jie kaskart kyla sulig mūsų raida.

Manyje atsiranda koks nors rešimo, kuriu jam ekraną, man tereikia jį sukurti - ir užpildymas pasiektas, kitas rešimo - kitas ekranas, kitas rešimo - kitas ekranas.

Visi rešimot atsiranda priežasties ir pasekmės seka ir kiekvienas kitas rešimo yra gilesnis už ankstesnį, todėl ir kiekvienas kitas ekranas kiekiu ir kokybe yra gilesnis užpildymas už ankstesnįjį. Tuo ir skiriasi viena pakopa nuo kitos.

Ką reiškia realus pasaulėdaros suvokimas? Tai reiškia, kad fakto neįmanoma paneigti jokiu sudėtingu kausimu. Kitaip tariant, turime rešimo, kuriam radome ekraną.

Tai vadinama atsakymu į klausimą. Ir jeigu šiandien mums kyla kažkokie klausimai - reiškia, iškyla nerealizuoti rešimot. O jų realizacija - ekrano suradimas. Ką reiškia „ekrano suradimas“? Ryšio su Kūrėju suradimas virš jų. Tai atsakymas į bet kurį mums kylantį klausimą. Taigi visi mūsų klausimai atsiranda kaip Kūrėjo atsivėrimo mumyse pasekmė. Vien tai kelia užpildytam kli neaiškumų.

Visą pasaulėdarą sudaro indas (noras) ir šviesa (malonumas). Indo ir šviesos skirtumas išryškėja pačiame pirmajame kūrinyje, kuris atsiskyrė nuo aukštesniosios jėgos.

Iki kūrinio atsiradimo nėra šviesos ir indo sąvokos, t. y. nėra skirtumo tarp jėgos, gimdančios norą, ir paties noro, tarp būsimo užpildymo ir noro užsipildyti.

Vos tik atsiranda skirtumas tarp šviesos, kylančios iš Kūrėjo, ir šios šviesos apvalkalo - noro, pradedame kalbėti apie indo, kūrinio, gimimą. Pirmasis kūrinys buvo labiau užpildytas ir labiau subtilus, palyginti su bet kuriuo kitu.

Kūrinys užsipildo jausdamas, kad aukštesnioji jėga trokšta jį užpildyti malonumu, suvokdamas Tą, kuris jį užpildo. Pagrindas malonumui išmatuoti yra noras jį gauti.

Negalime išmatuoti pačios šviesos. Ją matuojame kli dydžiu, o kli skirstome pagal panašumo į Kūrėją laipsnį, laikydami idealia tą šviesą, kurią turi Kūrėjas ir kurią sužadina Jo absoliuti meilė. Todėl kalbėdamas apie šviesą, užpildančią mane, kalbu ne apie pačią šviesą, o apie savo su Kūrėju panašumą, savo meilę Jam, apie tai, kiek mūsų savybės, požiūriai viens į kitą sutampa. Tuo aš matuoju šviesą, kitaip tariant, savuoju kli, savo noru pasiekti Kūrėją iš tikrųjų galiu išmatuoti mane užpildančią šviesą.

Vadinasi, jeigu kli tampa ekvivalentiškas šviesai, tai kli išsitaisymo laipsnis yra kiekybinis ir kokybinis kriterijus šviesai, užpildančiai kli, matuoti. Ta pati taisyklė galioja mūsų materialiame pasaulyje, kai kalbama apie matavimą matavimo prietaisais.

Aš nematuoju elektros, tekančios laidu, tai neįmanoma - matuoju jėgą, reikalingą jos poveikiui neutralizuoti ar išlyginti. Bet koks prietaisas matuoja jėgos, išlyginančios jį veikiančias jėgas, stiprumą.

Kabaloje šis principas tampa dar esmingesnis, nes kitaip nei mūsų pasaulyje šviesa vadiname ne patį užpildą, o kli panašumo į Kūrėją pojūtį. Ko aš noriu? Noriu supanašėti su Juo. Mano išsitaisymo dydis nulemia mano malonumą, užpildymą. Kitaip tariant, imu laikyti šviesa ne kažką, kas iš aukščiau mane užpildo, - ne. Šviesa man tampa mano paties naujai įgyta savybė. Ją apibūdinu kaip mane užpildančią šviesą. Todėl mes galime sakyti, kad kli, indas, geba išmatuoti šviesą.

Pagrindas malonumui išmatuoti yra noras jį gauti. Užsipildęs tuo, ko labiau troško gauti, noras jaučia didesnį malonumą. Todėl pirmajame kūrinyje, „nore gauti“, mes skiriame dvi kategorijas:

1. Gavėjo esmė - noras gauti, kūrinio kūnas; jo esmės pagrindas - indas gėriui gauti, t. y. pirmapradis noras gauti, noras mėgautis.
2. Gaunamo gėrio esmė - Kūrėjo šviesa, visuomet nusileidžianti kūriniui.

Šias dvi kategorijas mes išskiriame kūrinyje, turėdami galvoje, kad antroji iš jų (šviesa) kli atžvilgiu yra vidinė, subjektyvi. Ir tik per kli mes ją suvokiame ir apibūdiname.

Visą pasaulėdarą, bet kurią jos dalį būtinai sudaro dvi, viena į kitą įsiskverbiančios savybės. Aukštesniosios jėgos esmė neturėjo noro gauti, kuris būtinai yra kūrinyje. Todėl jis ir pavadintas kūriniu - tuo, ko neturi aukštesnioji jėga. O gaunama pilnatvė yra būtina aukštesniosios jėgos esmės dalis.

Kaip mes suvokiame šią gaunamą pilnatvę? Jeigu apibūdiname ją kaip aukštesniosios jėgos esmės dalį - reiškia, galime ją apibrėžti ar pajausti tik būdami į ją panašūs, ir ne kitaip.

Pilnatvė yra būtina aukštesniosios jėgos esmės dalis, todėl tarp naujai sukurto kūno ir gaunamos pilnatvės, panašios į aukštesniosios jėgos esmę, yra didžiulis nuotolis.

Būtina patikslinti keletą apibrėžimų. Kaip mes galime kalbėti apie aukštesniosios jėgos esmę, pagal kokius pasireiškimus apie ją spręsti? Kaip galime kalbėti apie užpildymą, kylantį iš aukštesniosios jėgos esmės?

Būtent todėl, kad suteiktų indui, kūriniui, tikrąjį to, kas jį užpildo, pojūtį, Kūrėjas turėjo sukurti kūrinio esmę priešingą Sau, o užpildymo esmę - panašią į Save. Žinant šias pirmines sąlygas galima sakyti, kad kitokio kūrinio, kitokio rezultato - ir pradžioje, ir vėliau (priežasties ir pasekmės seka) iki pat pabaigos - būti negali. Kitaip negalėsime teisingai apibrėžti nei indo, nei jį užpildančios šviesos.

Klausimas: Galima sakyti, kad šviesa yra meilės pojūtis?

Egzistuoja kūrinys, kuris jaučia kažką gaunamą. Vėliau (suvokdamas Asija, Jecira, Brija, Acilut pasaulius) jis pradeda jausti, kad tą „kažką“ iš Kažko gauna. Vėliau ima jausti, iš ko būtent jis tą „kažką“ gauna, ir suvokia, kad Jis - Didis, Duodantis, Mylintis, t. y. jaučia, kad tas „kažkas“ kyla iš meilės.

Vis dažniau gaunamos ir vis didesnės dovanos ima mažinti Davėjo didingumą. Tai yra būtina, kad aš su Juo išsilyginčiau, kad galėčiau užmegzti su Juo nors kokį kontaktą. Kodėl dovanų kiekis sumažina Davėjo didingumą? Nes artina mane prie Jo.

Galiu priešintis Jo didybės regresijai mano akyse, galiu ir toliau žiūrėti į Jį, kaip į Didį, Vienintelį, Vieną, bet dėl Jo meilės man raiškos jau laikau Jį sau artimu. Ne dėl Didžio, Vienintelio savybių, o todėl, kad Jis pasireiškia kaip Mylintis.

Kitaip tariant, Jo suartėjimas su manimi nesumenkina Jo statuso, o tik sukuria sąveikos su Juo galimybę. Jis suartėja su manimi tik viena kategorija, vienu rakursu - ne visais, kitaip Jis taptų mano lygio ir aš nepagarbiai žiūrėčiau į Jį.

Galiausiai aš patiriu meilės jausmą.

Klausimas: Ar šis meilės jausmas yra kli užpildymas?

Kiekviename raidos etape kli užpildymas yra Kūrėjo jautimas arba kli požiūris į Kūrėją, t. y. ekranas. Ir kiekviename lygyje jis kitoks. Jis priklauso nuo to, ką būtent kli laiko svarbiausiu savo požiūryje į Kūrėją.

Pats didžiausias užpildymas - supanašėjimas su Kūrėjo esme. Kitaip tariant, meilės Kūrėjui, kuri savo galia, visomis raiškomis panaši į pirminę Kūrėjo meilę savo kūriniams, paskatinusią Jį sukurti visą kūriniją, suvokimas. Tai yra pats paskutinis užpildymas, kurį mes suvokiame. Prie jo prisideda Kūrėjo pažinimas: „Iš Jo veiksmų pažinsiu Jį“ - kita, aukštesnė pakopa, kurią vadiname „susiliejimu“ („dvekut“). Ir štai šis aukščiausias užpildymas ir yra mūsų išsitaisymo, mūsų kelio tikslas. Kitaip tariant, tai - ne tik meilė, bet per ją ir Mylinčiojo suvokimas.

Klausimas: O kas yra meilė apskritai?

Meilė - noras užpildyti mylimąjį arba užsipildyti meile Jam, supanašėti su Juo, išpildyti Jo norą mano atžvilgiu, susijungti norais ir užpildymais - visa tai vienas ir tas pats. Kai visi klausimai, visos kli savybės, veikiant ekranui, visiškai užsipildo šviesa (kai nėra skirtumo tarp kli ir šviesos) - ši būsena ir apibūdinama kaip meilė. Tai visiškai mums nepažįstama būsena, mes jos negalime įsivaizduoti.

Jeigu nubrėšime tikslią ribą tarp meilės veiksmo ir užpildymo, galima sakyti taip: meilės veiksmu vadinamas toks veiksmas, kai savo meilės jėga užpildai kito norus, tarytum jie būtų tavo paties. Kūrėjas, mylėdamas kūrinius, kuria šiuos norus ir juos užpildo. Ir būtent jų galutinio užpildymo pojūtis iš pat pradžių nulemia Jo meilę.

KAIP DVASINIS PASAULIS GALI PAGIMDYTI MATERIALŲ?

Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip dvasinis pasaulis gali pagimdyti ir palaikyti kažką materialaus. Bet sunku suprasti, tik jei laikoma, kad dvasinis pasaulis niekaip nesusijęs su materialiu. O jeigu remiamasi kabalistų, suvokiančių, jog bet kuri dvasinė savybė yra panaši į materialią, nuomone, aišku, kad jos yra artimos ir tarp jų nėra skirtumų, išskyrus materiją: dvasinio pasaulio materija yra dvasinė, o materialaus pasaulio - fizinė. Tačiau visos savybės, veikiančios dvasinėje materijoje, veikia ir fizinėje materijoje.

Yra trys klaidingi teiginiai, liečiantys dvasinio ir materialaus pasaulio ryšį. Pirmas teiginys - žmogaus minties jėga ir yra jo nemirtingoji siela, jo esmė. Ši klaidinga nuomonė, kurios kadaise laikėsi filosofai, seniai išnyko. Jie manė, kad visos mūsų žinios - visa, ką suvokiame, ko išmokstame, ką įgyjame, yra amžina ir sudaro mūsų sielos esmę.

Kabala sako, kad žinios - tai dirbtinio kli, kurį mes sukuriame šalia sielos, šalia noro, užpildymas. Kadangi mes kažko norime, prie noro dar sukuriame tam tikrą sistemą - bloką, kuris mums padeda tą norą užpildyti. Šis pagalbinis blokas, pagalbinė sistema ir vadinama protu.

Mūsų norams mažėjant arba didėjant, atitinkamai mažėja arba didėja protas. Jeigu žmogui tenka patirti daug kančių, kad surastų būdą jų išvengti, jis priverstas šią sistemą vystyti. Yra tokia patarlė: „Už vieną muštą du nemuštus duoda“. Todėl, kad „muštas“ - protingesnis, jis žino, kaip užsipildyti, kaip panaudoti visas jame glūdinčias savybes.

Tačiau noras - kūrinio esmė, o protas - prie noro esantis pagalbinis mechanizmas. Todėl teigti, kad žmogaus minties jėga ir yra jo siela, jo esmė - visiškai neteisinga.

Antrasis klaidingas įsivaizdavimas tas, kad kūnas - sielos tąsa ir jos padarinys.

Mūsų biologinis kūnas niekaip nesusijęs su siela. Kūnas auga, miršta, jame galima persodinti įvairius organus - tai niekaip nėra susiję su siela, visiškai joje neatsispindi. Siela keičiasi savaip. Kūnas nėra glaudžiai su ja susijęs ir nuo jos nepriklauso.

Ir trečiasis klaidingas supratimas - jog dvasinės esybės nesusideda iš dalių.

Mes mokomės, kad visą kūrinį sudaro vienas penkių pakopų (keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut) kli, užpildytas NARANCHAJ šviesa. O vėliau šis kli, šis nuo pat pradžių sukurtas vienintelis kūrinys, sudūžta, dalijasi į dešimtis, šimtus, milijardus dalių.

Kitaip tariant, dvasinė esmė yra sudėtinė ir būtent taip ji mums atsiskleidžia. Žinoma, mes negalime kalbėti apie ją pačią. Galime tik samprotauti, kaip mes ją suvokiame, jaučiame, tyrinėjame ir apibrėžiame.

Šias klaidingas prielaidas sugriovė materialistinė psichologija. Šių laikų žmogus, norintis suvokti aukštesniąją valdančią jėgą, gali tai įgyvendinti, stengdamasis išstudijuoti jos suvokimo metodiką - kabalos mokslą.

Baal Sulamas su panieka žiūrėjo į filosofiją. Nors dabartiniai filosofai jau patys pakeitė požiūrį į savo mokslą. Jie irgi sako, kad jų suvokimas, pojūčiai, samprotavimai sąlyginiai. Šiandien filosofija jau ne tokia kaip anksčiau, kai tekdavo kovoti dėl įvairių idėjų. Kabala aiškiai parodo filosofams, kad visos jų išvados yra tik nepagrįstų fantazijų vaisius.

O dabar, kai filosofai patys nusivylė savo mokslu ir suprato jo ribotumą, filosofiją keičia materialistinė psichologija, t. y. žmogaus esmės, jo savybių, jo ribojamo penkiais jutimo organais suvokimo tyrinėjimas. Psichologai ieško, kaip šį suvokimą galima pakeisti, išmatuoti ir tiksliai apibūdinti.

Klausimas: Kaip mokslininkai priima kabalos idėjas?

Pagaliau mokslas priėjo prie išvados, kuri artima dvasinio pasaulio sąvokai, - žmogus viską tyrinėja savo kli viduje. Mokslas pripažįsta, kad už bet kokių prietaisų, kompiuterių, skaičiavimų ir sensorių yra tas, kuris atlieka tyrimą.

Galima sukonstruoti sudėtingiausią mechanizmą, tegul ir galaktikos dydžio, bet kas analizuoja gautus duomenis, kas juos vertina? Juk ne pats mechanizmas, o jį sukūręs žmogus. Ir tyrimų rezultatus žmogus įvertina savyje, pagal save - be sąsajos su savimi jis nieko negali vertinti. Visus šiuos įrengimus, sistemas jis kuria sau, pagal save, remdamasis savo esme. Todėl bet koks mūsų įspūdis, bet koks suvokimas yra subjektyvus.

Tą patį galima pasakyti apie dvasinį pasaulį. Mūsų noras susideda iš penkių dalių. Jaučiame kažką šiose penkiose dalyse - apie tai ir kalbame, o apie tai, kas vyksta už kli, negalime kalbėti, to mes nesuprantame.

Knygoje „Mokymas apie dešimt sfirot“ Baal Sulamas išvardija tik 12 pagrindinių šviesų, esančių už kli, nors galima įvardyti dar 12 tūkstančių. Bet visas šias šviesas, tarsi esančias už kli, jaučia pats kli, t. y. savo viduje, o ne išorėje. Už kli nieko neįmanoma pajusti, tiesiog mūsų įspūdžiai susiskirsto į išorinius ir vidinius.

Mūsų kli pagal savo savybes, pagal išsitaisymo laipsnius yra sudėtinis, todėl jame jaučiame tiek skirtingų detalių ir įspūdžių. Mums atrodo, kad mus supantis pasaulis yra sudėtinis. O iš tikrųjų mus niekas nesupa, tai tik mūsų vidiniai pojūčiai.

Supančiame pasaulyje skiriame septynias pagrindines spalvas, septynis garsus, viskas skirstoma dar į daugybę atspalvių - taip sudarytas mūsų kli: bendrą įspūdį dalijame, skirstome į daugybę atskirų įspūdžių. Visi jie vidiniai, nėra nieko išorinio. O į išorinius ir vidinius jie skirstomi todėl, kad taisydamasis mūsų kli dalijasi į labiau vidines ir labiau išorines dalis.

Pavyzdžiui, kaip mes skiriame šviesas - išorinę ir vidinę? Sakome, kad šviesa, kurią kli, atlikęs zivug de akaa, gali priimti (užsipildydamas nuo pe iki taburo), yra vidinė šviesa. Kaip aš tai jaučiu? Jaučiu, kad kažkas, su kuriuo parcufo dalyje roš susijungiau, mane užpildo arba aš jį užpildau, arba mes abu vienas kitu užsipildome. Kur tai yra jaučiama? Parcufo dalyje toch, kli viduje. O ta dalis, kurioje mes vienas kito dar neužpildome, nekontaktuojame, negalime susijungti, lieka išorėje, už mūsų. O kur jaučiama ta „išorė“? Išorinė, supanti šviesa (or makif) juntama sof dalies atžvilgiu, nes jeigu ištaisysime sof, šviesą jau gausime kaip vidinę.

Kaip aš galiu ką nors pajausti išorėje? Pažvelkime į pačią pirmąją šviesos sklidimo stadiją. Kada atsiranda kli? Kai jis geba savyje jausti šviesą. Kada atsiranda jo gebėjimas jausti išorinę šviesą? Kai kli pradeda suvokti, suprasti, jog nori kitaip jausti šviesą - kaip esančią išorėje, kaip atiduotą. Kai kli taip nori jausti ją (tai nereiškia, kad jis taip ją jaučia), kitas požiūris į tą pačią šviesą paverčia ją išorine. Tai yra visiškai vienodai ir mūsų, ir dvasiniame pasaulyje.

Klausimas: Mūsų pasaulyje žmogus keisdamasis tarsi keičia pasaulį. Keičia savyje pasaulio jutimą - šiandien pasaulis geras, o rytoj blogas. Jeigu galėtume keisti savo savybes: regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą, - ar iš tikrųjų keistume pasaulį aplink save?

Mes jį jaustume esant kitokį. Taip pat suvokiame aukštesniuosius pasaulius, bet ten kli yra jau mūsų valioje, veikiant ekranui jis nuolat kinta - ir aš iš tikrųjų keičiu pasaulius aplink save, t. y. Kūrėjo jautimą. Ir mūsų, ir dvasinis pasaulis - Užpildytojo, Kūrėjo jautimas. Vadinasi, tik nuo manęs priklauso, ką būtent aš jaučiu.

Apibrėžkime teisingai žodį „pasaulis“. Pasauliu vadinamas įspūdis, kurį man daro užpildymas, ne daugiau. Reiškia, visas mūsų darbas - be paklaidos, be asmeninių „trukdžių“, maksimaliai objektyviai jausti Užpildytoją.

Klausimas: Ar galime kalbėti apie tai, kas egzistavo Kūrėjuje prieš kūrimo pradžią?

Jūs klausiate, kiek pagrįsta kalbėti apie tai, kad Kūrėjuje dar iki paties kūrinio atsiradimo, sukūrimo yra noras arba kūrinio užuomazga. Čia yra kalbama ne apie patį Kūrėją, o apie Jo požiūrį į kūrinį nuo tos akimirkos, kai Jame atsirado noras sukurti. Mums nepasakojama, mes nieko nežinome, kas vyko iki šio noro atsiradimo. Visai įmanoma, kad tai kažkaip suvokiama, bet samprotauti apie tai negalime. Galiu samprotauti tik tiek, kiek Jį suvokiu, bet kas Jis toks - aš nežinau.

Aš turiu kli, savo daviklį, sensorių, kuriuo kažką užčiuopiu. Apie tai, ką šiuo sensoriumi užčiuopiu, ir galiu kalbėti - kitaip tariant, kalbu savo atžvilgiu. Ką reiškia „savo atžvilgiu“? Kokį Jis mane sukūrė - kad Jį suvokčiau tam tikru būdu - taip Jį ir suvokiu. Mes kilę iš Jo: Jis Savo noru sukūrė mane, kad galėtų užpildyti, suteikti malonumą, - reiškia, aš Jį suvokiu tik tokiu būdu ir kitaip negaliu suvokti.

Kartu Jis leidžia man suprasti, kad specialiai sukūrė mane tokį. Bet ir šis, tarytum nuo Kūrėjo nepriklausomas mano supratimas atsiranda tik todėl, kad Jis panoro, kad aš jausčiau tarsi egzistuoju ne Jame, ne Jame viską suvokiu, laisvai mąstau ir tyrinėju.

Tai yra Jo sprendimas, kokį mane sukurti ir kaip manyje pažadinti vienokias ar kitokias savybes, norus, mintis. Kitaip tariant, viskas kyla iš Jo - netgi tai, kas atrodo priešinga Jam, priešinga Jo norui. Todėl tegalime kalbėti apie tai, kas kyla iš Kūrėjo - arba kli forma, arba šviesos forma. Jūs klausiate: „Kas yra Jame?“ Galiu kiek tik noriu fantazuoti šia tema, bet turiu žinoti, kad visa tai - bevaisės fantazijos, nepagrįstos realiais pojūčiais. Ir todėl kabala apie jas apskritai nekalba - nėra pagrindo, nėra prasmės.

Klausimas: Mūsų tikslas - susilyginti savybėmis, bet kartu sakome, kad šių savybių žinoti negalime...

Mes norime žinoti Kūrėjo savybes ir Jį suvokti, juk toks yra mūsų sukūrimo tikslas. Jeigu Jis - Aukščiausias, Tobulas, Absoliutas, tai šių savybių įvaldymas yra aukščiausia būsena. Būtent to ir norėjo Kūrėjas mums: kad ši būsena būtų mūsų keitimosi, išsitaisymo, supanašėjimo su Juo rezultatas.

Mūsų tikslas - susilyginti su Kūrėju savybėmis. Ką reiškia „su Kūrėju“? Kūrėju vadinamas noras mums suteikti malonumą. Kokį? Pačią aukščiausią būseną. Jeigu siekiame šios aukščiausios būsenos tam, kad Jam suteiktume malonumą, tai statusu, savybe, noru, požiūriu į mus sutampame su Juo.

Kitaip tariant, mes pakylame į pačią aukščiausią mums skirtą pakopą. Tikriausiai virš jos dar yra kokia nors pakopa, bet ji nepriklauso mums, mes jos suvokti negalime. Todėl, kad mus sukūrė ne ji, o ta pakopa, kuri su mumis susijusi. Štai ir viskas. Šiuos dalykus reikia tiksliai atidalyti, tuo kabalos ir filosofijos požiūriai skiriasi kardinaliai. Kabala kalba tik iki lygio, kurį mes aiškiai suvokiame savo pojūčiais.

Klausimas: Ar yra ryšys tarp materijos ir dvasinio pasaulio?

Kas yra materija? Mus mokė: „materija - objektyvi realybė, kurią jaučiame“. Iš tikrųjų taip ir yra. Tik neaišku, kas yra „objektyvi realybė“, bet „kurią jaučiame“ - tai teisinga. Tai, ką mes dabar jaučiame, vadiname materija. Jeigu ko nors nejaučiame, kažkodėl vadiname dvasiniu pasauliu. O kai imsime jausti, kaip tuomet apibrėšime - dvasiniu pasauliu ar materija?

Kabala neskirsto pasaulėdaros į dvasinį ir materialų pasaulius. Ji kalba apie tai, kas suvokiama ir nesuvokiama. Tai, ką suvokiu dabar, vadinama „šiuo pasauliu“ - mano pasauliu, mano pakopa. Iš ko ji susideda? Iš to, ką mano šiandieniniai jutimo organai jaučia. Jeigu aš įgysiu kokias nors naujas suvokimo pakopas, irgi vadinsis „mano pasauliu“ - mano atskleistu, suvoktu pasauliu. O ta dalis, kurios dar neatvėriau, bet kurią, kaip aiškina kabalistai, turiu atverti, vadinama paslėpta - tai slaptas, aukštesnysis pasaulis.

O ką reiškia „materija“? Baal Sulamas mums sako, kad dvasinės jėgos - taip pat materija. Bet kurią materiją mes galime transformuoti į kitas medžiagas, kitas formas. Paversti dujomis, išdžiovinti, užšaldyti, atšildyti, ištirpinti, sudeginti ir t. t. Kiekviena forma veikiama gali keistis į bet kurias kitas, daugiau ar mažiau jaučiamas.

O kur yra materija? Ką reiškia materija pati savaime, kaip mes ją apibūdiname? Tiktai siedami su savimi. Pradėję keisti savo savybes mes matome, kad viskas yra materija, aukštesniosios jėgos - irgi materija. Pavyzdžiui, sušildžius visatos materiją iki tam tikro laipsnio, visata virs dujomis. Ar ji liks materija? Tam, kuris ją jaus, - taip. Tam, kuris nejaus, - ne.

Jeigu turėčiau kitas savybes, tai visą orą, kurio dabar nejaučiu, jausčiau kaip betoną, o save - esantį betone. Bet mano savybės yra tokios, kad jaučiu materiją, tarsi mane supančią, permatomą. Dabar ji man nėra kliūtis. O jeigu turėčiau kitas savybes, ar ji būtų man kliūtimi? Yra spindulių, skrodžiančių betono sieną, betonas jiems visiškai nėra kliūtis, o man ar kokiems nors kitiems spinduliavimams betonas yra kliūtis.

Kas yra siena? Tai tam tikra jėga, kurią aš suvokiu savo savybėmis. Mus supa viena vienintelė jėga, kurią mūsų pojūčiai išskaido į milijonus, milijardus atskirų jėgų. Šias jėgas daugiau ar mažiau suvokiame, priklausomai nuo mūsų gebėjimo suvokti, pažinti, kontaktuoti. Ir taip aplink mus atsiranda kokybiškai ir kiekybiškai skirtingų objektų, iš kurių piešiame mūsų pasaulio vaizdą, įvairovė.

Realybė nėra sudaryta iš mūsų ir dvasinio pasaulio. Tik mes dalijame vieną bendrą Kūrėjo jėgą į tokius pasireiškimus. Galime apie tai kalbėti metų metus, bet problema ta, kad mes susipainiojame. Žmogus neįvertina savo pozicijos Kūrėjo atžvilgiu, jo požiūris į pasaulį neteisingas. Ne „aš - kli šviesos, kuri kuria mane ir mano pojūčius, atžvilgiu“, o „aš, esantis kažkokiame iš anksto sukurtame, nustatytame pasaulyje“. To nėra.

Mes sakome, kad pasaulis egzistavo milijonus metų iki žmogaus jame atsiradimo. Žmogus vystėsi dar dešimtis tūkstančių metų iki mūsų laikų, kai sėdime ir svarstome, kaip viskas buvo. O ar galime kalbėti apie tai, kad pasaulis vystėsi ir buvo jaučiamas iki mūsų? Kas jį jautė, kaip jis vystėsi? Argi galime tai įsivaizduoti be mūsų jutimo organų, mūsų supratimo? Negalime. Kitaip tariant, mes visuomet iš anksto turime galvoje, kad viskas yra taip, kaip mes įsivaizduojame.

Iš tikrųjų niekas nesivystė. Iš tikrųjų nėra nieko. Mūsų pojūčiais viskas rutuliojasi laiko, suvokimo ašyje. Negalime kažkokią tarsi egzistuojančią istorinę praeitį suvokti kitaip nei laike - mums ji egzistavo būtent taip.

Niekas neegzistavo. Viską galime suvokti vien savo dabartiniuose kėlim - štai taip mes sukurti. Šių klaidų mes vis tiek neišvengsime, kol visko neišvysime iš šalies. Iš šalies - papildomais jutimo organais. Tuomet viskas išsilygina ir tu supranti, kas yra reliatyvumas.

Klausimas: O dinozaurai buvo ar ne? Juk jų griaučiai egzistuoja?

Nėra dinozaurų, nėra griaučių - nieko nėra, išskyrus viso to reiškimosi mums, juk mes negalime nieko jausti už savęs. Absoliučiai objektyvaus stebėtojo požiūriu negalima pasakyti, kad jie egzistuoja - nei dabar, nei praeityje, nei ateityje.

Dabartinis mokslas jau kalba apie tai, kad eksperimentai priklauso nuo stebėtojo. Kitaip tariant, nėra nieko objektyvaus. Niutono laikais buvo manoma, kad visata objektyviai egzistuoja: nebus žmonių, visata vis tiek egzistuos. Šiandien mes jau galime suprasti šio teiginio nepatikimumą. Kieno atžvilgiu ji egzistuos? Kas fiksuoja, kas gali pasakyti, kad ji egzistuoja?

Baal Sulamas sako, kad neteisingai samprotauja tie, kurie laiko, kad dvasinis pasaulis apsivelka materija. Iš to galima daryti klaidingą išvadą, jog savo savybėmis, norais, jėgomis, mintimis, fiziniais veiksmais mes galime veikti dvasinį pasaulį. Neįmanoma daryti poveikį dvasiniam pasauliui! Tam mes neturime jokių priemonių.

Dvasinis pasaulis atsiranda veikiant aukštesnei energijai, aukščiausiajai šviesai ir vadinamas ekranu, todėl yra sakoma „igati ve macati“ (stengiausi ir radau). Kitaip tariant, aš stengiuosi ir nusipelnau ekrano, kaip dovanos, bet ne aš pats jį savyje sukuriu. Ekranas - tai antiegoistinė jėga, teikianti man galimybę veikti antiegoistines, altruistines Kūrėjo jėgas, sąveikauti su jomis pagal savo panašumą į jas. Kitaip šios jėgos viena kitos nejaučia, nes priklauso skirtingoms plotmėms, dimensijoms.

Supratimas, jog dvasinis pasaulis neapsivelka materija, pirmiausia būtinas tam, kad klaidingai neįsivaizduotume, jog kažkokiais materialiais veiksmais galime ką nors pasiekti dvasiniame pasaulyje. Nieko negalime padaryti.

Aukoti pinigus, uždegti žvakutę, atlikti kokį nors tarsi altruistinį poelgį - tai neveikia dvasinio pasaulio. Net pačios kilniausios mūsų mintys ar poelgiai dvasiniam pasauliui nedaro įtakos. Tai tik prielaida, kad mums būtų suteikta pagalba iš aukščiau - tai ne poveikis (bent jau ne tiesioginis poveikis).

Aš mėginu tave mylėti, susijungti su tavimi, kad priartėčiau prie Kūrėjo. Teisingai, visi šie veiksmai veda prie laukiamo rezultato, bet rezultatas nėra betarpiškai, glaudžiai su jais susijęs. Tarsi keliama sąlyga: „Nori gauti dovaną? Padaryk taip“. Yra priežasties ir pasekmės ryšys, tačiau jis nutrūksta. Tiesiogiai savo veiksmais dvasinių jėgų neveikiu. Neturiu kuo veikti - juk neturiu ekrano. Todėl negalima sakyti, kad dvasinis pasaulis apsivelka materija. Sakome taip, kad būtų trumpiau. Ir Baal Sulamas rašo, kad kiekvienas žmogus turi sielą, ji švyti jame, jos savybės pasireiškia mūsų fizinėse, žemiškose savybėse. Bet taip priimta sakyti, o apskritai tai - tik antspaudas, be glaudaus ryšio. Tai atotrūkio tarp egoistinių ir altruistinių savybių esmė. Nieko nepadarysi, tai sunku įsivaizduoti.

Klausimas: Nuo ko priklauso įspūdžio kokybė?

Įspūdžių kokybė priklauso nuo visų mūsų kėlim derinio. Kad ir kokie nedideli būtų kėlim, mums jie visuomet (ir jaučiant, ir suvokiant, ir vertinant) susiskaido į penkias dalis. Iš to kyla visas šis pojūčių spektras. Nieko tikslaus nėra, įspūdis visuomet kombinuotas, visuomet susideda iš daug dalių.

Klausimas: Kūrėjo siekimas - tai noras užsipildyti aukščiausia būsena?

Ne, tai nėra tas pats. Kūrėjo siekimu vadinamas siekimas supanašėti su Kūrėju. Dvasiniame pasaulyje suartėjimas priklauso nuo panašumo, kitaip tariant, turiu Jį iššifruoti: kas Jis toks, koks Jis yra. Kūrėjas - atidavimo savybė, absoliuti binos savybė arba keter - be jokio noro sau. Didėjant manyje šiai savybei suartėju su Juo, mažėjant - nutolstu nuo Jo. Visa, apie ką kalbame, būtina kokybiškai pasverti, įvertinti žodžius.

Klausimas: Kas yra ekranas?

Ekranu vadinamas užpildymas. Kuo aš užsipildau? Užsipildau savo požiūriu į Kūrėją. Kuo užpildytas Kūrėjas? Jis užpildytas Savo požiūriu į mane - meile. Kai mūsų jausmai sutampa, laikoma, kad mes vienas su kitu susiliejame. Ir kaip šio susiliejimo rezultatas, manyje atsiranda Jo lygio pojūtis. Štai ką turime pasiekti - kokybiškai naujo kli atsiradimą.

Klausimas: Kas yra teisingas savo būsenų vertinimas?

Bet kurį prietaisą, kuriuo tu ką nors matuoji, reikia suderinti. Kaip susiderinti pačiam prieš apibrėžiant savo požiūrį į kažką? To moko pirmasis „Šamati“ straipsnis - „Nėra nieko kito, tik Jis“. Jei siekiame taip suvokti tikrovę, mes ją iš tikrųjų suvokiame. Niekaip kitaip.

Visa kita suvokiama neteisingai ir veda prie klaidingų išvadų. Akimirksniu išplaukia neteisingas rezultatas - atitrūksti nuo dvasinio pasaulio, nuo Kūrėjo, nuo teisingos krypties. Materialiame pasaulyje - ne tuojau pat. Jeigu materialiame pasaulyje užmiršti Kūrėją, save ir tai, koks šią akimirką yra tavo tikslas (netgi paties materialaus veiksmo), - gali ne iškart pastebėti klaidą. Dvasiniame pasaulyje - tuojau pat, materialiame - ne. Bet vis tiek yra klaida ir ji vis didėja, kol pasieki blogio įsisąmoninimą.

Kitaip tariant, turime taip susiderinti, kad nukreiptume save į galutinį tikslą. Kad bet koks mūsų veiksmas šiame pasaulyje (ir mintys, ir poelgiai, ir norai) turėtų vienintelį tikslą - akimirksniu, dabar pasiekti galutinę būseną. Nedalinti etapais: esą, aš dabar šioje pakopoje šiek tiek padirbėsiu, po to bus kita būsena... Jokia „kita“! Kita būsena turi būti absoliučiai tobula, galutinė. Visiškai, o ne iš dalies - juk tai reikštų, kad aš valdau nepilną kli. Jeigu savęs taip nenuteiksime, žinoma, bus menkas rezultatas.

Mūsų pasaulyje, mūsų būsenoje teisingiausias nusiteikimas realizuojamas per žmoniją arba grupę į Kūrėją. Negali būti teisingos krypties į Kūrėją, supratimo, kas yra Kūrėjas, jeigu visa tai nesusiję su meile artimui, su noru išgelbėti artimus nuo kančių. Kūrėjas tik tam jas ir siunčia, kad įsisąmoninčiau, jog aš galiu pagerinti jų pasaulį, jų pojūčius, jų suvokimą. Jeigu to nėra - žmogus nėra kelyje Kūrėjo link. Tai ir yra susiderinimas.