Prof. M. Laitmano pasisakymo 3-jame pasaulio dvasiniame forume tezės.
Arosa (Šveicarija), 2006 m. sausio 23 d.

 

KRIZĖ

Pasaulinė krizė, apimanti visą žmoniją, yra akivaizdi: depresija, narkotikai, šeimos irimas, teroras, nebesuvaldomi visuomeniniai procesai, branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė, ekologiniai smūgiai ir pan. Europos komisijos „Žaliojoje knygoje“ (Gruenbuch) paskelbtais duomenimis, europiečiai serga stipriausiomis depresijos formomis, kurios yra 58.000 savižudybių per metus priežastis, o 30 proc. Europos Sąjungos piliečių negaluoja dėl psichikos sutrikimų.

Nesustabdomai didėja grėsmė žmonijos egzistavimui dėl branduolinio ginklo plitimo. Sparčiai gilėja civilizacijų konfliktas - Europa išgyvena pirmąsias musulmonų agresijos atakas. Iškiliausių mokslininkų nuomone, žmonijai liko ne tiek jau daug laiko, kad mėgintų užkirsti kelią krizei plėstis nepageidautina kryptimi - termobranduolinio karo ar globalinės ekologinės katastrofos link.

Krizės požymiai akivaizdūs, tačiau vyriausybės, visuomeninės organizacijos, mokslininkai, sociologai, psichologai nerasdami išeities, jos faktą bei paūmėjimą paprastai nutyli. Priežastis, dėl kurios sąmoningai nutylima visuotinė krizė, - nerandama priemonių esamai padėčiai ištaisyti. Galiausiai ši „stručio“ politika gilina problemą ir greitina katastrofos artėjimą.

Kaip sako medikai, teisinga diagnozė - pusė gydymo sėkmės. O ligos nutylėjimas ir nepakankamas jos rimtumo įvertinimas kelia tiesioginę grėsmę gyvybei.

Pagrindinė civilizacijos problema - globalinės krizės įveikimas. Bet tam, kad pradėtume ją spręsti, būtina išspręsti nemažiau sudėtingą problemą - paaiškinti, parodyti visuomenei, jog šiandieninė situacija yra krizinė. Iki šiol daugelis ieško išeities kultūros, visuomenės raidoje, mokslo ir technikos progrese, pamiršdami, kad būtent ši viltis ir buvo kelias krizės link.

Kad sustabdytume krizę, būtina:

1. Pripažinti krizės faktą.
2. Išaiškinti krizės priežastis.
3. Suvokti, kad yra alternatyva ir kad krizę įmanoma įveikti.
4. Sudaryti krizės įveikimo planą.
5. Įgyvendinti planą.

KRIZĖS ŠALTINIAI IR JOS PRIGIMTIS

Kokia krizės priežastis? Juk šiuo metu ne tik pats žmogus, jo sveikata, asmeniniai ir visuomeniniai žmonių santykiai apimti krizės. Katastrofos link kartu su žmogumi juda visa gamta. Todėl, norėdami rasti krizės ištakas, turime išnagrinėti pačios gamtos pagrindus.

Visa materija - įvairaus dydžio noras prisipildyti malonumo, gyvybinės jėgos. Noro prisipildyti dydis pasireiškia skirtingais gamtos materijos lygiais (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus) ir lemia visus vykstančius juose procesus. Kiekvienas aukštesnis lygis - tai didesnio noro pasireiškimas ir turi savyje visus ankstesniuosius. Suvokdami, jog yra viena gamtos materija, suprantame žmogaus fenomeną ir jo vietą pasaulyje.

Žmogaus ypatumas palyginti su kita gamta - ne tik jo norų jėga ir pobūdis, bet ir tai, kad žmogaus norai nuolat keičiasi, didėja, skatindami civilizacijos raidą.

Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Žmogus, pildydamas maisto, sekso, fizinio komforto norus, neapsiriboja vien būtinybe egzistuoti. Labiausiai šis nepasotinamumas pasireiškia pildant vien žmogui būdingus norus: vaikantis turtų, valdžios, garbės, šlovės, žinių.

Noras to, kas būtina egzistavimui, nevertinamas kaip egoistiškas. Tik žmogaus norai, viršijantys būtinybę, yra egoistiški. Žmogaus egoizmas nuolat, hiperboliškai auga. Jo augimas skatina ir lemia žmonijos pažangą, tačiau kartu ir veda į aklavietę - globalinę krizę.

Besaikiai norai, augantis žmogaus egoizmas rodo jo netobulumą. Valdydamas žmogų, egoizmas naikina jo instinktus, kurie padeda gyventi.

Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tiek vidinę pusiausvyrą, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus, netenkama pusiausvyros, ima žlugti organizmas. Galimybė atgauti pusiausvyrą yra gyvybės sąlyga.

Nė viena būtybė gamtoje, išskyrus žmogų, neketina pakenkti aplinkiniams, juos išnaudoti, eksploatuoti. Niekas nepatiria pasitenkinimo gniuždydamas aplinkinius, niekam neteikia malonumo panašių į jį kančia. Tiktai žmogus gali mėgautis kito žmogaus nelaime.

Žmogui egoistiškai naudojant savo norus, t.y. mėginant iškilti virš kitų, grėsmingai nustojama pusiausvyros su supančiu pasauliu. Mūsų egoizmas - vienintelė griaunanti jėga pasaulyje. Todėl pasaulis negalės egzistuoti, jei žmogus nepakeis savo egoistiško požiūrio į visuomenę.

Antra vertus, gamtoje egzistuoja priešingas egoizmui altruizmas, rūpestis artimo gerove. Tirdami altruizmo fenomeną gamtoje, aptinkame, kad jis yra viso kas gyva pagrindas. Gyvu vadinamas objektas, kuris gauna ir atiduoda aplinkai. Bet kurį gyvą organizmą sudaro ląstelių ir organų, kurie veikia drauge papildydami vienas kitą, visuma. Šiame procese jie privalo nuolaidžiauti, sąveikauti, padėti vienas kitam. Dėsnis, kad ląstelės ir organai vienijasi altruistiniu principu "vienas visiems", veikia bet kuriame gyvame organizme.

Jei gyvojo kūno ląstelė ima veikti egoistiškai kitų atžvilgiu, ji tampa vėžinė, žudydama visą kūną, o galiausiai ir save pačią. Vėžinė ląstelė nuolat skaidosi, prarydama viską aplink, neatlikdama jokių pareigų, nereaguodama į organizmo komandas. Taip ir egoizmas gamtoje: pats vystydamasis jis žudo viską, net ir save patį.

Tiktai sąveikaudamos tarpusavyje kaip viena visuma ląstelės gali egzistuoti, vystytis bei daugintis. Priešingu atveju pats bendras gamtos dėsnis, bendra sistema jas slopins. Kiekviename kūrinyje veikia altruistinės sąveikos dėsnis. Išskyrus žmogų. Bet tik žmogui suteikta valios laisvė įsisąmoninti altruizmo būtinybę ir vykdyti šį bendrą gamtos dėsnį.

GAMTOS TIKSLAS

Tirdami mus supantį pasaulį aptinkame visų jį sudarančių dalių tarpusavio ryšį, jų vystymosi priežasties ir pasekmės seką bei veiksmų tikslą.

Žmonių visuomenės raida, perėjusi į globalizaciją, verčia mus žvelgti į pasaulį kaip į bendrą visumą, sudarytą iš priešingybių. Pasaulio tobulumas - jo elementų vienybė. Tai pasiekiama tik tokiu visų elementų sambūviu, kai kiekvienas iš jų dirba visai sistemai. Visa gamta, išskyrus žmogų, griežtai vykdo savo misiją. Iš to akivaizdu, jog visos gamtos aukščiausias tikslas - pasiekti, kad žmogus taptų tobulas, altruistiškas, išsiugdytų atidavimo savybę. Tai - gamtos valdymo programa.

Kadangi žmogus vystosi pagal gamtos valdymo programą, vis daugiau žmonių jaučia laimės trūkumą, depresiją, siekia nuslopinti šį jausmą narkotikais, teroru. Šeimos, auklėjimo, mokslų, meno krizė, gyvybės sunaikinimo dėl ekologinės ar branduolinės katastrofos pavojus - taip pat šios būsenos pasekmė. Kol žmogus eina egoistinio vystymosi, egoistinių norų tenkinimo keliu, pati Gamta tikslingai sukuria aplink jį ir visą visuomenę grėsmingą padėtį. Galiausiai žmogus bus priverstas suvokti savo vietą Gamtos sistemoje, įsisąmoninti, jog jo egoizmas - vienintelis blogis. Pats egoizmas, sukeldamas kančias, skatina mus ieškoti metodikos, kaip jį taisyti, kaip teisingai susijungti su Gamta.

Kaip žmonija įsisąmonins, jog būtina prilygti Gamtai? Kaip egoistai gali suvokti blogį? Neturėdami išeities! Įsisąmoninę, jog egoizmas yra blogis.

Kad žmogus suvoktų blogį, galimas ilgas kančių kelias arba trumpas taisymosi kelias. Tačiau kančių kelias nėra kelias, o tik papildomas laikas siaubingoms žmogaus užsispyrimo bei egoizmo pasekmėms suprasti. Pakankamai pasikankinęs ir viską pasvėręs, žmogus daro išvadą, jog geriau taisytis nei kęsti kančias, ir deda pastangas prilygti gamtai.

Bet galimas trumpas ir lengvas taisymosi kelias: įgydamas žinių apie pasaulio sandarą, priežastingumą, tikslą žmogus pagreitina blogio, savo priešingybės pasauliui suvokimą, ir tada nereikia jam kentėti. Todėl privalome visame pasaulyje pagreitinti egoizmo, kaip blogio, suvokimo procesą, skleisdami žinias apie krizę ir jos priežastį - mūsų priešingybę Gamtai.

To, kad žmogus visiška priešingybė Gamtai, priežastis - Gamtos programos bei sumanymo nesupratimas. Šio sumanymo supratimas suteiktų žmogui galimybę įgyti aukštesnio lygio protą nei tas, kurį turėdamas jis atėjo į šį pasaulį, - Absoliutaus Altruizmo Protą, kuris būdingas pačiai Gamtai. Būtent iš priešingų, egoistinių savybių žmogus suvokia visą Gamtos sumanymą.

• Žmogaus misija - savarankiškai ir sąmoningai prilygti Gamtos Absoliutaus Altruizmo bendram dėsniui. Dėl to žmogui duotas didėjantis egoizmas, kurio raidos jis nevaldo;
• Gamtos programa sukuria jo ir jo aplinkos būsenas, aplinkybes, kurios palaipsniui padeda suvokti egoizmą kaip Blogį;
• Tai suvokdamas žmogus ima ieškoti išsivadavimo iš egoizmo kelių ir atskleidžia aukščiausią Gamtos dėsnį - Absoliutaus Altruizmo dėsnį. Jis sąmoningai, noriai, visiškai jam paklūsta, iš pačios Gamtos susilaukdamas pagalbos taisant egoizmą;

KRIZĖS ALTERNATYVA

Kadangi visa Gamta, išskyrus žmogų, vykdo savo misiją ir tiktai žmogus sukurtas priešingas jai, jam duota valios laisvė tik vienur - laisvai pasirinkti altruistinius poelgius.

Nors žmogui atrodo, kad jis yra laisvas, veikia savo valia, tačiau jis vykdo genetinės programos nurodymus ir aplinkos, kuri primeta jam savo vertybes ir standartus, norus - būti stipriu, turėti valdžią, sėkmę naudinga, suteikia pranašumų. Ir žmogus visą savo trumpą gyvenimą sunkiai dirba tiktai dėl to, kad visuomenė įvertintų, kaip jis vykdo jos nuostatas. Vadinasi, sau jis apskritai negyvena, o prievartauja save tam, kad padoriai atrodytų visuomenės akyse. Kelias į laisvę prasideda išsivadavimu iš dirbtinių visuomenės standartų diktato. O po to žmogus savarankiškai ir laisvai pasirenka kelią, siekdamas pusiausvyros su Gamta, tobulumo ir amžinybės. Todėl sukurti sąlygas valios laisvei įgyvendinti įmanoma, tik parengus naujus visuomeninius standartus, suformavus naują visuomenę.

ALTRUISTAI IR EGOISTAI VISUOMENĖJE

Sociologų, biologų tyrimai rodo, kad 10 proc. žmonijos yra altruistai. Šis altruistų procentas visuomenėje yra pastovus, nulemtas genų ir nepriklauso nuo išorinių sąlygų (šeimos, auklėjimo, visuomenės įtakos). Altruistai neišnyksta. Altruizmo genas slypi žmoguje ir jo neįmanoma išnaikinti. Žmonijoje visad, nepriklausomai nuo auklėjimo ar visuomenės įtakos, yra iki 10 proc. „prigimtinių“ altruistų.

Nors bet kurią visuomenę sudaro 90 proc. egoistų, jos pagrindai (moralė, teisėtvarka, religija, mokslas, kultūra, menas, auklėjimas, švietimas) visiškai remiasi 10 proc. altruistų koncepcija, nes altruistinis elgesys visiems naudingas. Altruizmas vyrauja švietimo sistemoje, jo moko mokyklose: būk doras, darbštus, gerbk, gink, draugauk, mylėk, nes visuomenei altruizmas yra naudingas.

Jei altruistams iš prigimties altruistiniai veiksmai yra natūralūs, tai egoistams atiduoti visuomenės labui atrodo neįmanoma. Bet gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, jog organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų, elementų bendro darbo ir tai skatina ląsteles, kurių kiekviena yra egoistiška, altruistiškai sąveikauti.

Ir egoistinė žmonijos visuomenė jaučia altruistinio elgesio naudą. Netgi šiuo metu pasaulyje niekas aktyviai nepasisako prieš altruistinius poelgius. Atvirkščiai, visos organizacijos, visuomenės veikėjai reklamuoja savo dalyvavimą altruistinėse akcijose ir tuo didžiuojasi. Niekas pasaulyje akivaizdžiai nesipriešina altruistinių idealų plitimui. Todėl jei susijungusios altruistinės organizacijos sugebės paskleisti pasaulyje žinias apie Gamtos sumanymą, jos programą ir tikslą, pasikeis ir visos žmonijos kelias tikslo link. Žmonija nueis ne kančių, o žinių keliu.

KRIZĖS ĮVEIKIMO PLANAS

Altruistinių jėgų veikimo tikslas - formuoti naujas (altruistines) visuomenės ir asmens vertybes.

Tam, kad pakeistų savo elgesį iš egoistinio į altruistinį, žmogus turi pakeisti prioritetus, vertybių hierarchiją, įsitikinti, jog atiduoti visuomenei daug svarbiau, naudingiau nei gauti iš jos. Kitaip tariant, žmogus turi patirti daug didesnį pasitenkinimą atiduodamas visuomenei nei egoistiškai bet ką įgydamas.

Kad būtų pasiektas šis tikslas, turime tiktai vieną priemonę - viešąją nuomonę. Žmogui nėra nieko svarbiau už aplinkinių nuomonę. Nusipelnyti visuomenės palankumą - gyvenimo tikslas.

Paprastai žmogus neigia, kad jį skatina noras sulaukti pritarimo savo poelgiams. Paklaustas dėl vieno ar kito poelgio motyvacijos jis sutrinka. Žmogus nurodo smalsumą, netgi pinigus, bet neprisipažįsta, jog jo motyvas - visuomenės pritarimas. Todėl, kad visuomenės pripažinimas jam yra pats svarbiausias!

Žmogus sukurtas gamtos taip, kad aplinka nustato jo skonius, vertybes, nori nenori jį visiškai valdo visuomenės nuomonė. Todėl visuomenė gali primesti žmogui bet kokią, netgi abstrakčią vertybę ir bet kokį elgesį. Dėl įžymumo, šlovės, garbės, pripažinimo žmogus pasirengęs viskam.

Visuomenė taip pat formuoja žmogaus savigarbos, asmens orumo įvertinimo kriterijus. Todėl žmogus pasirengęs viskam, kad galėtų vertinti save teigiamai, netgi žinodamas, jog niekas niekada nesužinos apie jo poelgį.

Tokia vienintelio mūsų turimo instrumento - viešosios nuomonės jėga.

Kad būtų įmanoma parengti ir suformuoti naujas visuomenines bei asmenines vertybes, altruistai, kurie sudaro 10 proc. visos žmonijos, turi susivienyti ir per įvairias valstybines, visuomenines organizacijas ryžtingai paveikti visuomenės informavimo priemones, švietimo bei auklėjimo struktūras.

Visuomenė turi sužinoti:

1. apie pasaulį, Gamtos vientisumą, tikslus, programą;
2. apie krizės prigimtį - krizė užprogramuota nuo pat pradžių, tikslinė;
3. apie krizės priežastį - glūdi egoistinėje žmogaus prigimtyje;
4. apie krizės įveikimą - tik pakeičiant žmogaus prigimtį.

Krizinė situacija reikalauja, kad dėl žmonijos susinaikinimo grėsmės visame pasaulyje kaip didžiausia vertybė būtų aukštinami altruistiniai veiksmai. Juos reikėtų viešai propaguoti per radiją, televiziją, kino filmuose, auklėjamosiose programose, kultūrinėmis priemonėmis, per visas iškilmes, teikiant apdovanojimus, naujienų programose bei skelbimuose.

Nuolat, kryptingai formuojant viešąją nuomonę bus užtikrinta aplinka, kuri kiekvieną žmogų įpareigos atiduoti visuomenei. Ilgainiui socialinis spaudimas pamažu suformuos žmoguje atidavimo savybes.

Naujos užduotys, kurias spręs visuomenė, pareikalaus auklėjimo (pradedant nuo ankstyvojo amžiaus) sistemų ir programų, švietimo sistemos, visų kultūros sričių kardinalių pakeitimų. Literatūros veikalai, kinas, televizija, laikraščiai turės vaizduoti įvykius, girti ir vertinti juos vien naudos visuomenei atžvilgiu.

Naujoji viešoji nuomonė, naudodamasi visomis informacijos, reklamos, įtikinėjimo ir auklėjimo priemonėmis, turi atvirai ir negailestingai smerkti egoistinius veiksmus ir kaip aukščiausią vertybę aukštinti altruistinius žmogaus veiksmus.

„Atidavimo visuomenei“ tema turi skambėti kaip vienintelė ir aukščiausia vertybė. Mums gali paprieštarauti, kad tokį bandymą jau atliko Rusijos bolševikai.

Bet jų kruvinas eksperimentas buvo pasmerktas žlugti. Jie bandė įdiegti altruizmo idealus prievartos ir masinio teroro metodais šalyje, kur mažai išsilavinusi, amorfinė gyventojų masė, dar neišsivadavusi iš baudžiauninkų vergų psichologijos, negalėjo suprasti altruistinių principų esmės ir todėl negalėjo jų priimti.

Mūsų darbas - perduoti žmonijai žinias apie pagrindinį Gamtos dėsnį. Civilizuotų šalių platieji gyventojų sluoksniai pasirengę priimti šias žinias, kurioms atskleisti negali būti nė mažiausios prievartos. Šiuolaikinis žmogus, kenčiantis nuo depresijos, baimės dėl savęs ir savo vaikų ateities, dėl galimos žmonijos žūties, gali suprasti, jog išeiti iš krizės įmanoma, pakeitus savo egoistinį santykį su visuomene į altruistinį. Ne išorinė prievarta, o vidinė baimė dėl civilizacijos sunaikinimo pastūmės žmogų palaipsniui priimti pagrindinį Gamtos dėsnį - atidavimo dėsnį.

Kryptingas viešas aiškinimas ragins kiekvieną siekti gauti iš visuomenės vien tik tai, kas būtina egzistavimui, o visas jėgas skirti visuomenės labui.

Nors iš pradžių kiekvienas dirbs visuomenei priverstinai, aplinkos veikiamas, bet viešai palaikomi jo veiksmai ir pritarimas suteiks žmogui tokį pasitenkinimą, kad jis ims vertinti patį atidavimo visuomenei veiksmą kaip aukščiausią ir ypatingą, netgi negaudamas iš jos moralinio apdovanojimo kiekvienu konkrečiu atveju.

Kadangi altruistinės pasaulio jėgos padės atgauti pusiausvyrą su Gamta, pasaulis įgis natūralų palaikymą - krizės pasireikš silpniau. Gamta jautriai reaguoja į altruistinius pasikeitimus žmoguje, nes jie skirti supanašėjimui su ja. Žmogui vis labiau prilygstant Gamtai, pasikeis aplinka bei visuomenė.

PLANO ĮGYVENDINIMAS

Žmonija pereina iš egoistinės į altruistinę civilizaciją dviem etapais:

1. susivienija altruistinės planetos jėgos;
2. visa žmonija prisijungia prie jų.

Būtina:

1. Organizuoti susivienijimo centrą, į kurį susijungtų altruistinės jėgos, organizacijos ir visuomenės veikėjai.
2. Sukurti nuolat veikiantį centrą, kuris rengtų visų formų aiškinamąją informaciją: spausdintą (brošiūros, bukletai, straipsniai, knygos), garso (dainos, pokalbiai, radijas, kompaktiniai diskai), vaizdo (moksliniai filmai), internetu. Tai instrumentas vienytis ir altruistinėms idėjoms reklamuoti.

Visuomenėje yra 10 proc. altruistų. Iš jų 10 proc. turi stiprius altruistinius norus ir pasirengę nedelsiant altruistiškai veikti. Likusiųjų 90 proc. altruistiniai norai silpnesni ir todėl šie altruistai nepasirengę savarankiškai veikti, o apsiriboja tuo, kad aptarinėja krizę ir išėjimo iš jos kelius. Mes, priklausantys tam 1 proc. žmonijos, turime sudaryti veiksmų planą ir aktyviai jį įgyvendinti. Privalome įsisąmoninti, kad tik mes galime įgyvendinti šį planą. Tai įpareigoja mus ne aptarinėti, o priimti planą ir pradėti jį realizuoti. Būtent maža grupė, priklausanti šiam 1 proc. aktyvių altruistų, gali parengti ir išplatinti taisymosi metodiką. Istorinė patirtis rodo, kad progresyvias idėjas visada kelia mažos grupės. Be abejo, mūsų centrą turi sudaryti šis 1 proc. žmonių.

Taip pat 1 proc. pasaulio altruistų turi sukurti įvairiose šalyse nuolat veikiančius centrus, kurie koordinuotų, rengtų ir platintų aiškinamąją informaciją apie 10 proc. pasaulio altruistinių jėgų susijungimą. Reikia pradėti platinti „naujosios žmonijos“ idėją tarp 10 proc. altruistų todėl, kad jie iš prigimties linkę rūpintis žmonija, natūraliai tam pasiruošę. Turime įeiti į visus pasaulio altruistinius sąjūdžius ir skatinti jų susivienijimą, realizuodami šį planą tokiais veiksmais:

• kreiptis į altruistines organizacijas ir atskirus žmones, aiškindami mūsų planą ir kviesdami susijungti remiantis juo;
• suvienyti altruistines pasaulio organizacijas į vieną pasaulinę organizaciją -būsimą pasaulio vyriausybę;
• formuoti stiprią viešąją nuomonę, palankią vien altruistiniams veiksmams.

Tam būtina sukurti nuolat veikiantį centrą, kuris dirbtų su visuomenės informavimo priemonėmis, visuomeninėmis ir valstybinėmis egoistinėmis organizacijomis ir su 90 proc. pasaulio gyventojų.

Jungiantis ir stiprėjant altruistinėms jėgoms, reikia per visuomenės informavimo priemones, visuomenines ir valstybines organizacijas pradėti formuoti stiprią viešąją nuomonę, pritariančią altruistiniams veiksmams.

Altruistinėms jėgoms susivienijus į vieną visuomeninę jėgą, taps įmanoma:

• daryti įtaką visuomenės informavimo priemonėms;
• tapti vyriausybių sprendžiamoji jėga;
• oponuoti organizacijoms, skleidžiančioms nealtruistines idėjas;
• daryti įtaką atskiroms asmenybėms ir apskritai 90 proc. žmonijos egoistų.

Paskaita, Diuseldorfas, 2006 03 24

 

1. Brangūs draugai!
Gilėjanti globalinė krizė reikalauja savo sprendimo. Daugelis pasaulio mokslininkų ir filosofų tyrinėja šį reiškinį, tačiau kol kas negalime pasakyti, kad suprantame jo priežastį, juo labiau, kokie turi būti mūsų veiksmai, kad tos krizės išvengtume. Praėjo laikai, kada buvo galima neigti jos buvimą. Yra daugybė krizės kilmės teorijų bei siūlymų, kokiais būdais galima ją pašalinti. Pabandysiu išdėstyti požiūrį į dabartinę žmonijos būseną, kaip ją supranta mokslas, kuriuo užsiimu, - kabala.

2. Senovėje žmogus buvo arčiau gamtos ir stengėsi išsaugoti tą artumą dėl dviejų priežasčių:

• dar neišsivystęs egoizmas netolino jo nuo gamtos, leido jaustis integralia gamtos dalimi,
• neturėdamas pakankamai žinių jis bijojo gamtos, laikė ją aukštesniąja jėga.

3. Galiausiai jis siekė ne tik sukaupti žinių apie jį supančio pasaulio reiškinius, bet ir mėgino išsiaiškinti, kokios jėgos valdo mūsų pasaulį. Žmogus negalėjo nuo jų pasislėpti, kaip šiandien pasislėpė savo sukurtame dirbtiniame pasaulyje. Jo jutimo organai, dar nepaveikti šiuolaikinės technikos ir neatrofuoti, galėjo giliau justi jį supantį pasaulį. Gamtos baimė ir kartu artumas jai skatino išsiaiškinti, ko iš jo nori gamta, ar ji turi tikslą, kodėl jį sukūrė. Jis siekė kuo geriau ją suprasti.

4. Senovės mokslininkai keitėsi žiniomis apie gamtą. Taip pat ir kabalistai dalijosi savo žiniomis su kitais mokslininkais. Kabala tiria mūsų pasaulio valdymo sistemą. Jos pagrindinis uždavinys - išsiaiškinti kūrimo priežastis ir tikslus. Žinoma, turiu omenyje ne tai, kas šiandien, naudojantis jos populiarumu, parduodama kabalos vardu. Tai rimtas mokslas apie pasaulėdaros sistemą, kuris buvo bazinės žinios kitiems mokslams. Kabalistams bendraujant su senovės mokslininkais, kilo antikinė filosofija, iš kurios atsirado mokslai. Mūsų kongreso organizatorių garbei parinkau būtent vokiečių mokslininkų pasisakymus apie tai.

5. Johanas Roichlinas savo knygoje „De arte cabbalistica“ rašo: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, perėmė savo mokymą iš kabalistų ir pirmasis išvertė žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, į graikų kalbą žodžiu „filosofija“. Kabala nepalieka mūsų trūnyti dulkėse, o iškelia mūsų protą į pažinimo viršūnę.

Apie kabalą, kuri daugelį šimtmečių buvo uždaras mokymas, slapta išmintis, atsirado tokia gausybė legendų ir falsifikacijų, kad šiuolaikiniam žmogui sunku išsiaiškinti tikruosius šaltinius. Didysis Leibnicas savo knygoje „Hauptschriften zur Grundlegung der Philosophie“ rašė: „Kadangi žmonės neturėjo tikrojo rakto nuo Paslapties, žinių aistra pavirto įvairiais niekais ir prietarais, iš ko atsirado tam tikra „vulgarioji kabala“, visiškai neatitinkanti tikrosios, taip pat įvairiausios fantazijos melagingu magijos pavadinimu ir prasimanymų pilnos knygos“.

6. Filosofija, perėmusi kabalos dalį, nuėjo kitu keliu. Iš jos kilo šiuolaikiniai mokslai apie mūsų materialų pasaulį, jo dėsnius, tyrinėjantys reiškinius, kuriuos gali suvokti mūsų penki jutimo organai. O senovės išmintys (tarp jų ir kabala) liko be tyrinėtojų dėmesio. Tai, ko mokslas nesugebėjo aprėpti, kas liko jam nepasiekiama, įsispraudė į atsiradusių religijų, ritualų ir papročių rėmus. Senovės išmintys palaipsniui užsimiršo!

7. Žmonija, tyrinėdama šį pasaulį, bandydama suprasti žmogaus vietą ir galimybes, nustatyti egzistavimo tikslą bei prasmę, naudojo ir mokslą, ir religiją. Tačiau jos abi nepadėjo žmonijai suvokti valdančią Aukštesniąją jėgą, prisitaikyti prie jos. Žmogus tyrinėjo gamtą ne todėl, kad sužinotų, ko ši iš jo nori, ir pasikeistų, o kad pakeistų, užkariautų ją egoizmui tenkinti.

8. Krizė visose žmogaus veiklos srityse (nuo mokslo iki kiekvieno asmeninio gyvenimo krizės), daugybė kančių iškelia vis tą patį amžiną klausimą dėl gyvenimo priežasties ir jo tikslo. Šiandien mes įsitikiname, kad nieko nežinome apie gamtą, žmogaus egzistavimą, apie jo valdymo procesą ir mūsų egzistencijos tikslą. Sutinkame, kad gamtoje slypi didžioji išmintis, aukštesnysis sumanymas. Mokslų negebėjimas atsakyti į mūsų klausimus verčia ieškoti naujo požiūrio į gamtą. Šiuolaikinis žmogus ieško atsakymo religijose, tikėjimuose, mistiniuose mokymuose. Išorinė krizė paskatino vidinę - mes pasijutome pasimetę šiame pasaulyje.

9. Pagyvėjęs susidomėjimas šiais mokymais, gyvenimo aiškinimu ne mokslinio tyrinėjimo keliu, o įvairiais „anapusiais“ metodais jau stebimas 30 metų. Dabar mūsų akyse jis gęsta. Iš visų suklydimų žmonijai telieka „patikrinti“ dar keletą tikėjimų, kad jų atsisakytų ir galutinai juos pamirštų.

Mūsų laikais žmonija per mistiką grįžta prie tikrųjų senovės mokymų.

Kabalos mokslas, atsiskleidžiantis paskutiniais metais, turi suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Kabala, kaip ir visi senovės mokymai, atsirado Mesopotamijoje. Ten jie buvo atrasti žmonijos, vėliau ilgiems amžiams užmiršti ir vėl atsigauna mūsų laikais. Neatsitiktinai ten yra ir dabartinio civilizacijų susidūrimo centras.

Kabala atsirado maždaug prieš 5000 metų Mesopotamijoje - žmonijos lopšyje.

10. Visa žmonijos istorija nulemta egoizmo vystymusi žmoguje. Vystydamasis egoizmas verčia žmogų tyrinėti jį supančią aplinką - kad būtų realizuoti didėjantys egoistiniai norai. Skirtingai nuo mūsų pasaulio negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos, žmogus nuolat vystosi, tiek kiekviena karta, tiek kiekvienas asmeniškai per savo trumpą gyvenimą. Žmonijos egoizmas didėja 5 pakopomis.

Senovėje žmogus dar nebuvo toks egoistas, kad įsivyrautų priešprieša su gamta. Jis jautė gamtą bei viską, kas jį supo, ir šis abipusis jutimas ir buvo bendravimo kalba, dažniausiai netgi be žodžių, panašiai kaip telepatija, tam tikrame dvasiniame lygmenyje.

Pirmoji egoizmo didėjimo pakopa sužadino žmogaus norą ne keisti save, kad būtų panašus į gamtą, o keisti gamtą, kad ji tarnautų jam. Alegoriškai tai aprašoma kaip noras pastatyti bokštą iki dangaus - pajungti gamtą sau.

11. Padidėjęs egoizmas atplėšė žmogų nuo gamtos. Užuot taisęs savo padidėjusį priešingumą gamtai, žmogus tikėjosi egoistiškai suvokti Kūrėją: ne taisydamas egoizmą, o viską valdydamas. Taip jis supriešino savąjį „Aš“ su aplinka - visuomene ir gamta. Jis liovėsi jautęs aplinkinius kaip artimuosius, o gamtą kaip savo namus. Vietoje meilės atsirado neapykanta. Žmonės atsiskyrė vienas nuo kito ir viena senojo pasaulio tauta pasidalijo į daugelį tautų.

12. Alegoriškai tai išreikšta Toroje:

Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems sakė: „Pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.
O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą.

13. Josifas Flavijus rašė: Nimrodas ragino tautą nepaklusti Kūrėjui. Jis patarė pastatyti bokštą, aukštesnį negu gali pakilti vanduo, jeigu Kūrėjas vėl pasiųstų tvaną, - ir taip atkeršyti Kūrėjui už protėvių žūtį. Minia sutiko ir paklusnumą Kūrėjui ėmė laikyti gėdinga vergove. Itin noriai jie pradėjo statyti bokštą. Matydamas, kad po tvano pamokos žmonės nesitaiso, Kūrėjas juos padarė įvairiakalbiais - jie pradėjo vienas kito nebesuprasti ir išsiskirstė. Vietą, kur statė bokštą, pavadino Babeliu, nes ten susimaišė ankščiau buvusi viena kalba.

14. XX a. pradžioje vokiečių archeologas R. Koldevėjus Babilone atrado 90 x 90 x 90 matmenų bokšto griuvėsius. Taip pat Herodotas, gyvenęs V a. prieš mūsų erą, aprašė tokių pačių matmenų 7 aukštų piramidę. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad Babilono centre buvo išsidėstęs šventyklos miestas Esagila, o jo centre Babelio bokštas - aukščiausiosios dievybės Marduko šventykla. Ji vadinosi Entemenanki, kas reiškia dangaus ir žemės pamatai.

Esagila buvo viso tuometinio pasaulio, kuris mėgino pakeisti tikrojo Dievo pažinimą į Jam priešingą religiją, centras. Astrologija, Zodiako ženklai ir horoskopai, būrimai, skaičių mistika, spiritizmas, magija, raganavimas, užkalbėjimai, nužiūrėjimai, piktų dvasių iškvietimas - visa tai atsirado Esagiloje, išliko iki mūsų dienų ir būtent šiandien pakilo paskutinė šitų tikėjimų banga.

15. Evoliucinė biologija tvirtina, kad indoeuropietiškos kalbos kilo iš Babelio bokšto statymo epochos tautų.

Daktaras Raselas Grejus iš Naujosios Zelandijos Oklendo universiteto apskaičiavo 87 indoeuropietiškų kalbų amžių ir nustatė, kad jos atsirado Babelio bokšto laikotarpiu ir paskui iš ten migravo į vakarus - Europą ir į rytus - Indiją.

16. Nuo tada žmogus egoistiškai priešinasi gamtai, kurios savybė - visiškas altruizmas. Užuot taisęs nuolat didėjantį egoizmą į altruizmą, kad supanašėtų su gamta, jis kuria dirbtinę apsaugą nuo gamtos, vysto mokslus ir technologijas. Tai ir yra Babelio bokšto statymas - kai žmogus siekia ne keisti save, o valdyti gamtą.

17. Žmonijos egoizmas palaipsniui didėdamas pasiekė viršūnę. Žmonija nusivylė galimybe pripildyti egoizmą vystomomis technologijomis bei visuomene. Šiandien pradedame suvokti, kad nuo Babelio krizės laikų visas kelias nueitas veltui. Galima pasakyti, kad būtent mūsų laikais (suvokus mūsų raidos krizę, atsidūrus aklavietėje) griaunamas Babelio bokštas (egoizmo ir Kūrėjo priešprieša). Žmogus pasirengęs pripažinti, jog tuomet pasirinktas kelias (egoizmo priešingumo gamtai šalinimas technologijomis, o ne taisymu į altruizmą) veda į aklavietę.

18. Kabala tais laikais surinko žinias apie egoizmo laipsniško didėjimo priežastis. Ji teigia, kad viso, kas egzistuoja, savybė - egoistinis noras prisipildyti.

Tačiau natūraliu būdu egoistinių norų neįmanoma pripildyti, nes ateinantis malonumas, prisipildymas anuliuoja norą ir todėl tampa nebejaučiamas. Panašiai kaip maistas sumažina alkio jausmą, o su juo dingsta ir valgio malonumas.

Žmogus, negalintis egzistuoti be malonumo, priverstas nuolat vystyti naujus norus, kad juos pildydamas patirtų malonumą. Tad visas mūsų gyvenimas ir yra nuolatinis malonumo, kurio neįmanoma pasiekti, vaikymasis. Nusivylimas ir tuštuma sukelia depresiją, stumia prie narkotikų.

19. Jeigu prisipildymas anuliuoja ir norą, ir malonumą, ar įmanoma pasiekti prisipildymą (tokį, kuris nedingtų)?

Senovės išmintis alegoriškai pasakoja, kad žmogus sukurtas kaip viena būtybė - turima omenyje, jog visi žmonės nuo pat pradžių susiję vienas su kitu. Būtent taip mus priima gamta - kaip vieną žmogų. Toks apibendrintas vaizdas vadinasi Adomu, iš žodžio „dome“. Aramėjų kalba (šnekamąja senovės babiloniečių kalba) tai reiškia „panašus į Kūrėją“. Iš pradžių mes sukurti tarytum drauge susijungę, tarsi vienas žmogus. Tačiau egoizmui augant, palaipsniui praradome bendrumo jausmą ir nutolome vienas nuo kito ligi neapykantos vienas kitam.

20. Pagal gamtos sumanymą mūsų egoizmas turi didėti tol, kol nesuvoksime savo būsenos. Šiandien globalizacija mums atveria, kad, viena vertus, esame susiję vienas su kitu, o, antra vertus, išaugęs didžiulis egoizmas mus vieną nuo kito atstumia.

Kodėl iš pat pradžių mus sukūrė kaip vieną kūrinį, o vėliau padalijo į egoistiškas, viena nuo kitos nutolusias asmenybes? Tik taip mes galime pamatyti savo visišką priešpriešą Kūrėjui ir suvokti egoizmo savybę - niekingumą, ribotumą, kad imtume nekęsti savo egoistinės, mus skiriančios prigimties ir patys panorėtume susijungti, pakeisti prigimtį į priešingą, altruistinę. Tik taip žmogus pajėgs pats rasti būdą tapti altruistu, vėl susijungti su visa žmonija į vieną visumą.

21. Panašiai ir egoistinės ląstelės, susijungdamos į vieną kūną, anuliuoja savo asmeninį egoizmą, kad egzistuotų visas kūnas, ir todėl jaučia viso kūno gyvenimą. Tokio tarpusavio susijungimo turime pasiekti ir mes - tada pajusime ne savo žemišką, o amžiną gamtos, iki kurios lygio kylame, egzistavimą.

„Pamilk artimą kaip save“ kviečia senovės principas. Jis galiojo iki Babelio bokšto pastatymo, o vėliau tapo visų religijų, kilusių iš senovės Babilono išminties, sugriovus Babelio bokštą ir žmones padalijus į tautas ir valstybes, pagrindu. Vykdydami šią taisyklę, jau nebebūsime susiskaldę į pavienius, neprisipildžiusius egoistus, o jausime bendro organizmo gyvenimą - Adomą, jo panašumą į Kūrėją, t. y. amžiną tobulą gamtos egzistavimą.

22. Būtent mūsų laikais altruizmas tapo būtinas žmonijai išlikti todėl, kad išaiškėjo, kiek visi esame priklausomi nuo visų. Beje, atsiranda naujas altruizmo apibrėžimas: ketinimas arba veiksmas vadinamas altruistiniu, jei kyla ne iš noro padėti, o iš būtinumo visai žmonijai susijungti į vieną visumą.

23. Pasikeitęs požiūris į artimą (iš egoistinio į altruistinį) pakelia žmogų į lygį, kuriame jis jaučia kitokį pasaulį. Juk jaučiame pasaulį jutimo organais. Pradėję jausti ne savo vidų, o išorę, vietoj aplinkinio pasaulio fragmento imsime jausti jį visą. Tada suprasime, jog mus supantis pasaulis - viena bendra altruistinė gamtos jėga, o mes su ja susijungdami pasijuntame, kaip ir ji, egzistuojantys amžinybėje bei tobulybėje.

24. Senovinėje kabalos knygoje Zohar sakoma, kad XX a. pabaigoje žmonija pasieks didžiausią egoizmą ir kartu pajus didžiausią tuštumą. Tada jai prireiks išlikimo metodikos - metodikos, kaip prisipildyti. Tuomet, sakoma knygoje Zohar, ateis laikas žmonijai atskleisti kabalą, supanašėjimo su gamta metodiką. Prieš 30 metų pradėjęs studijuoti kabalą, neįsivaizdavau, kad galėsiu apie ją kalbėti tokiuose forumuose. Niekas nesidomėjo pasaulio tobulėjimu. Visi buvo įsitikinę, kad pasaulis progresuoja, o ne regresuoja.

25. Žmogus ir visa žmonija išsitaiso, supanašėja su altruistine gamta ne iš karto, ne vienu metu, o kiekvienam ir visiems suvokus asmeninę ir bendrą krizę. Tobulėjimas prasideda, žmogui suvokus egoistinę prigimtį kaip viso blogio šaltinį. Vėliau imama ieškoti priemonių pakeisti šią prigimtį. Ieškodamas žmogus prieina prie išvados, kad tik visuomenės įtaka gali jam padėti. Tik jeigu visuomenė pakeis savo vertybes ir jam „reklamuos“ altruizmą - ne tarpusavio pagalbos poelgius, o vienintelę pasaulio vertybę - visų susivienijimą, kad taptume panašūs į Kūrėją.

26. Visuomenė privalo pakelti žmogaus sąmonę iki kolektyvinės atsakomybės supratimo, nes Kūrėjas žiūri į mus, kaip į vieną, vientisą kūrinį - Adomą. Žmonija bandė pasiekti savo tikslus egoistiškai, kiekvienas atskirai, bet pamatė, kad nori nenori privalo savo problemas spręsti kolektyviai, altruistiškai. Palaipsniui atkleisdama savo egoizmą, žmonija bus priversta realizuoti senovės kabalos metodiką, kad pakiltų į amžinybės ir tobulybės lygį.

27. Kurdamas altruistinės jėgos (Kūrėjo) modelį žmogus įgyja Kūrėjo protą, jo mintis, kūrimo sumanymą (kaip vaikas, mėgdžiodamas suaugusį, įgauna jo protą). Galiausiai jis pakyla iš kūrinio lygio į Kūrėjo lygį - pasiekia susiliejimą su Juo. Tas žmogaus susiliejimas su Juo nuo pat pradžių ir buvo Kūrėjo sumanymas.

28. Kadangi žmogus yra aukščiausias gamtos kūrinys, visos likusios gamtos dalys (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija) priklauso nuo jo. Žmogui išsitaisius, visos gamtos dalys, visa pasaulėdara, susiliedama su Kūrėju, pakyla į savo pradinį tobulą lygį.

29. Kadangi pagal Kūrėjo sumanymą visa pasaulėdara privalo pasiekti šią būseną - tobulėjimui skiriamas tam tikras ribotas laikas. Knyga Zohar nurodo tobulėjimo pradžią - nuo XXI a. pradžios. Nuo tada nuolat didėjančios kančios vers žmoniją taisytis.

Gamtos tikslo supratimas ir tobulėjimo metodikos žinojimas leidžia sąmoningai judėti tikslo link - greičiau nei kančių keliu. Taip galėsime jausti ne kančias, o prisipildymą, įkvėpimą pačiame tobulėjimo kelyje.

Viskas priklauso tik nuo mūsų pastangų paaiškinti visuomenei krizės priežastį ir jos įveikimo kelią. Turime paaiškinti, jog krizė būtina, kad paskatintų mus siekti nuostabiausios amžinybės ir tobulybės būsenos.

Mūsų pagrindinis uždavinys - paaiškinti visuomenei krizės priežastį, jos būtinumą, tikslą. Parodyti dabartinę krizę kaip kryptingą ir būtiną nuostabiausiai būsenai - amžinybei ir tobulybei pasiekti. Nėra paprasta tai paaiškinti. Tačiau gilėjanti krizė veda visą žmoniją prie gebėjimo suvokti tūkstantmetinį vystymosi procesą, jo priežastis ir tikslą. Esame pasirengę suvokti savo būseną kaip būtiną perėjimui į kitą egzistavimo formą.

Kabala, kaip mokslas apie pasaulėdarą, jos kilmę ir tikslą, buvo žinoma jau Adomui. Adomas buvo pirmasis žmogus, suvokęs Kūrėją. Iki jo žmonių egoizmas buvo nulinės pakopos ir negalėjo padėti atskleisti panašumą į Kūrėją ir Jį pajausti.

Vėliau, Nojaus laikais egoizmas išaugo. Ir nors jau buvo žinoma, kad jį būtina taisyti į panašumą su gamta (Kūrėju), žmonės to nesugebėjo padaryti. Todėl įvyko tvanas. Tačiau taip, neįsisąmoninant egoizmo blogio, jis netaisomas, ir gamta (Kūrėjas) nenaikina kitų egoizmo pakopų.

Reikia suprasti, kad Kūrėjo noras - ne „išvaryti Adomą iš rojaus“ arba „sukelti tvaną“. Tai gamtos dėsnių realizavimas. Išvarymas iš rojaus - turima omenyje vienybės su pasaulio Acilut prigimtimi praradimo pojūtis, nors tai buvo nulinio egoizmo („ubar“) lygmenyje.

Žmonės buvo tiek neegoistiški, kad vienas kitą suprato be žemiškos išorinės kalbos, kaip kad gyvūnams kalba nebūtina - jie turi natūralią kalbą, o mūsų dirbtinė kalba atsirado, egoistiškai atsiskyrus nuo gamtos. Todėl žmogus, tapęs panašus į Kūrėją, susiliejęs su gamta, turi natūralią „šakų kalbą“, kuria naudojasi kabalistai, kuria parašytos kabalistinės knygos. Ir tik susiliedamas su Kūrėju žmogus pradeda natūraliai suprasti šią kalbą. Ji tampa jo bendravimo su Kūrėju ir panašiais į jį kabalistais, susiliejusiais su gamta, kalba. Todėl ateityje Žemėje bus viena kalba - „šakų kalba“. Apie tai yra pasakyta - „visi Mane pažins“.

ĮVADAS

Vienoje senovinėje maldoje sakoma: „Dieve! Duok man jėgų savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti, duok man vyriškumo priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito“.

Kam būtent savo gyvenime mes galime daryti įtaką? Ar pakanka mums skirtos veiksmų laisvės tam, kad keistume savo gyvenimą ir likimą?

Kodėl žmogus natūraliu keliu, iš prigimties negauna šio supratimo?

Nepaisant to, kad mūsų prigimties esmė yra tingumas ir sveikas egoizmas (noras maksimaliai gauti minimaliai stengiantis), kodėl mes, skirtingai nei gyvūnai, elgiamės neapgalvotai ir neefektyviai?

Galbūt mes veikiame ten, kur viskas užprogramuota iš anksto ir mūsų dalyvavimas turi būti kur kas pasyvesnis?

Galbūt daugeliu gyvenimo atvejų „šaukštai jau po pietų“, o mes manome, kad įvykių eiga priklauso nuo mūsų?

Galbūt mums apskritai reikia pertvarkyti savo gyvenimą ir nežiūrėti į jį taip, tartum mes kažką sprendžiame? Gal leisti jam tekėti sava vaga, o patiems atsiriboti ir veikti tiktai tose sferose, kurios pasiduoda mūsų įtakai?

Neapgalvotai elgiasi vaikai, nes jie vystosi (taip yra gamtos sutvarkyta) nesąmoningai arba veikiami instinktų. Suaugęs žmogus užsibrėžia tikslą, ir noras jį pasiekti suteikia jam energijos judėti tikslo link.

Akivaizdu, kad siekdami tikslo mes klaidingai nustatome būtent savo galimybių ribas. Tai reiškia, kad mes norime pasiekti tai, kas neįtikėtina, arba pakeisti tai, kas mums nepavaldu.

Gamta neduoda mums informacijos apie tai, kurie mūsų veiksmai iš tiesų laisvi, o kurie tiktai laisvės iliuzija. Gamta leidžia mums klysti – tiek kiekvienam žmogui, tiek ir visai žmonijai. Jos tikslas – kad mes nusiviltume savo gebėjimu kažką pakeisti šiame gyvenime, pakeisti save pačius, kad pasijustume visiškai pasimetę, neturėtume krypties, nežinodami „kaip toliau gyventi?“. Ir tada, stabtelėję, galėtume nustatyti, kam iš tikrųjų mes galime daryti įtaką.

VALIOS LAISVĖ

Bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio  kūrinio pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.

Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks. Juk prieš reikalaudami asmens laisvės, mes turime padaryti prielaidą, kad kiekviena asmenybė jos siekia. Bet prieš tai derėtų įsitikinti, ar gali asmenybė veikti laisvu noru.

Išanalizavę žmogaus veiksmus, mes pastebėsime, kad jie visi neišvengiami ir buvo atlikti verčiant aplinkybėms. Juk vidinė žmogaus prigimtis ir išorinės aplinkybės priverčia žmogų veikti pagal jame esantį elgesio algoritmą.

Nes gamta patalpino mus tarp malonumo ir kančios. Ir neturime mes valios laisvės rinktis kančią ar atstumti malonumą. O visas žmogaus pranašumas gyvūnų atžvilgiu yra tas, kad žmogus sugeba matyti tolesnį tikslą ir todėl yra pasiruošęs susitaikyti su tam tikra kančios porcija, ateityje matydamas atlygį.

Bet iš tiesų – tai ne kas kita, o išskaičiavimas, kai įvertinę naudą, mes pastebime, kad ji pranašesnė už skausmą, ir sutinkame iškentėti skausmą dėl būsimo malonumo. Taip mes ryžtamės chirurginei operacijai ir dar mokame už ją didžiulius pinigus, pasirengę daug dirbti tam, kad įgytume pelningą specialybę. Ir viskas priklauso nuo išskaičiavimo, kai atėmę kančią iš laukiamo malonumo, mes gauname tam tikrą teigiamą likutį.

Tokie jau mes esame. O mūsų supratimu neapdairūs ir nepraktiški (romantikai ar tie, kurie aukojasi kitiems) – tai tiesiog žmonės su ypatingu išskaičiavimu, kuriems ateitis atrodo kaip dabartis, ir taip aiškiai, kad jie jau šiandien pasiryžę dėl jos ištverti kitiems neįprastas kančias, ką mes suvokiame kaip auką, žygdarbį.

Bet iš tiesų ir šiuo atveju organizmas sąmoningai ar nesąmoningai atlieka išskaičiavimą. Psichologams žinoma, kad galima pakeisti bet kurio žmogaus prioritetus, įpratinti jį išskaičiuoti taip, kad didžiausias bailys taps didvyriu. Kiekvieno žmogaus akyse galima taip išaukštinti ateitį, kad dėl jos žmogus bus pasiryžęs susitaikyti su bet kokiomis netektimis.

Iš to galime daryti išvadą, kad nėra skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų. O jeigu taip, tai laisvas, protingas pasirinkimas neegzistuoja.

Maža to, kad mes neturime laisvo pasirinkimo, nesirenkame patys ir malonumo pobūdžio. Tai vyksta ne mūsų laisva valia ir noru. Mes nesirenkame mados, gyvenimo būdo, pomėgių, maisto ir panašiai – visa tai „pasirenkame“, priklausomai nuo supančios visuomenės norų ir skonio. Ir ne geriausios jos dalies, o daugumos.

Mums juk patogiau elgtis paprastai, niekuo savęs neapsunkinant, tačiau visą mūsų gyvenimą kausto visuomenės sąlygojamas skonis ir manieros, kurie tampa elgesio ir gyvenimo taisyklėmis. O jeigu taip, tai sakykite, kur gi mūsų laisvė? Ir jei taip, tai, pasirodo, nėra mums nei atlygio, nei bausmės už mūsų veiksmus.

Ir visgi, kodėl kiekvienas jaučiasi individu? Ką kiekvienas iš mūsų turi ypatingo? Kokią savo savybę mes vis dėlto galime laisvai keisti? Jeigu ji egzistuoja, mes būtinai turime ją išskirti iš visų kitų savybių, vystyti tik ją, nes likusios nori nenori bus realizuotos.

Kiekvieno kūrinio vystymąsi lemia keturi faktoriai:

1. Pagrindas (esmė) – tai pirminė tam tikro kūrinio medžiaga, iš kurios jis kilo. Nekintančios pagrindo savybės – tai kūrinio vystymosi tvarka. Pavyzdžiui, iš supuvusio žemėje kviečio grūdo atsiranda naujas tos pačios rūšies kviečio daigas. Grūdas supūna – išorinė forma visiškai išnyksta, panašiai kaip mūsų kūnas suyra žemėje, bet esmė lieka ir duoda naują atžalą, panašiai kaip mūsų siela priverčia gimti naują kūną, kad juo apsivilktų.

2. Nekintančios pagrindo savybės. Pagrindas (šiuo atveju grūdo) niekada neįgis kitų javų formos, pavyzdžiui, avižos, o tik ankstesnę, kurią prarado, t.y. kviečio, formą. Galimi tam tikri naujos atžalos kiekybės bei kokybės pakitimai, kurie priklauso nuo supančios gamtos (nuo dirvos, trąšų, drėgmės, saulės), tačiau kviečio formos pagrindas (pirminė esmė) nė kiek nesikeičia.

3. Savybės, kintančios dėl išorinių jėgų poveikio. Veikiamas išorinių faktorių kokybiškai keičiasi esmės apvalkalas – grūdas lieka grūdu, tačiau jo išorinė forma kinta ir priklauso nuo supančios aplinkos. Papildomi išoriniai faktoriai prisijungė prie esmės ir kartu su ja, davė naują kokybę dėl supančios aplinkos poveikio. Tai grūdo atžvilgiu gali būti saulė, žemė, trąšos, drėgmė, lietus; arba visuomenė, grupė, knygos, Mokytojas – žmogaus atžvilgiu.

4. Išorinių jėgų kaita. Žmogui būtina aplinka, kuri evoliucionuoja ir nuolatos daro įtaką žmogaus vystymuisi. O besivystydamas žmogus veikia aplinką, skatindamas ją augti, kuri, savo ruožtu, vėl daro žmogų tobulesnį. Tokiu būdu žmogus ir jo aplinka auga lygiagrečiai.

Šie keturi faktoriai visiškai nulemia kiekvieno kūrinio būseną. Ir net jei žmogus dienų dienas tyrinės, vis tiek nieko negalės pakeisti ar pridurti prie to, ką jam suteikia šie keturi faktoriai. Kad ir ką mes veiktume, galvotume, kad ir ką darytume, išradinėtume – viskas priklauso nuo šių keturių faktorių. Ir bet koks papildymas, kurį tik galės rasti žmogus, bus vien kiekybinis, nustatytas didesnio ar mažesnio proto, tuo tarpu, kokybiškai čia nėra ko pridėti. Juk šie faktoriai neišvengiamai nustato mūsų charakterį, mąstymo bei išvadų formą.

• Savo esmės žmogus pakeisti negali.
• Dėsnių, dėl kurių kinta jo esmė, žmogus pakeisti negali.
• Savo vidinių savybių kitimo dėsnių (dėl išorinio poveikio) žmogus pakeisti negali.
• Aplinką, nuo kurios visiškai priklausomas, žmogus gali pakeisti!

Jeigu žmogus šią akimirką gali veikti jį supančią aplinką, jis sukuria kitą savo būseną. Vienintelis dalykas, kuriam gali daryti įtaką aplinka, – tai kokybė ir kiekybė, kitaip tariant, to kelio, kurį nueis žmogus, greitis ir kokybė: nueis jį žmogus skausmingai, bijodamas, kankindamasis, per kruvinų karų tūkstantmečius ar ramiai, patogiai, nes pats siekia tikslo. Dėl šios priežasties kabalistai kviečia atidaryti informacijos ir mokymo centrus, kad suformuotų grupes, t.y. aplinką norintiems pasiekti kūrimo tikslą.

Nors ir ne mes lemiame savo esmę, kuo ir kaip gimti, bet mes galime daryti įtaką trims pirmiesiems faktoriams rinkdamiesi savo aplinką, t.y. draugus, knygas, Mokytoją. Tačiau pasirinkus aplinką, kitą mūsų būseną jau nulemia tai, ką gali duoti aplinka.

Iš pradžių egzistuoja laisvė pasirinkti tokių Mokytojų, knygų ir draugų aplinką, kurie skatintų geras mintis. Ir jei žmogus nepadarys šito, o bus pasiruošęs patekti į bet kurią atsitiktinę aplinką, skaityti bet kokią atsitiktinę knygą, tai, žinoma, pateks į blogą aplinką arba leis laiką, skaitydamas bevertes knygas (jų daugiau ir jos žymiai mielesnės), kol galiausiai būtinai įgis blogą išsilavinimą ir dėl to ims neteisingai elgtis gyvenime.

Todėl yra aišku, kad atlygį ar bausmę žmogus gauna ne už blogas mintis bei poelgius, kurių jis negali rinktis, o už tai, kad nepasirinko geros aplinkos, nes visada yra galimybė pasirinkti, o teisti ir bausti žmogų reikia taip, kad jis suprastų, kad jį teisia ne už patį poelgį, o už neteisingos aplinkos pasirinkimą.

Todėl besistengiantis savo gyvenime ir kiekvienąsyk besirenkantis geresnę aplinką nusipelno sėkmės ne už geras mintis (jos kyla žmogui savaime), o už pastangas kaskart renkantis geresnę aplinką, teikiančią jam šias mintis. Tas, kuris kiekvieną kartą renkasi geresnę aplinką, gauna atlygį – savo kitą, geresnę, pažangesnę būseną.

Knyga „Zohar“ (zohar – švytėjimas) pateikia pavyzdį apie neturtingą išminčių, kuriam turtuolis pasiūlė persikelti pas jį. Ir išgirdo neigiamą atsakymą: „Aš jokiu būdu negyvensiu vietoje, kurioje nėra išminčių!“. „Betgi tu – pats didžiausias kartos išminčius! – sušuko turtuolis, – pas ką gi tau dar mokytis!?“. Ir išgirdo atsakymą, kad net jei toks didelis išminčius gyvens tarp tamsuolių, tai pats greitai taps panašus į juos.

Todėl reikia elgtis vadovaujantis žinomu nurodymu: „Pasidaryk Mokytoją ir nusipirk draugą“. Kitaip tariant, sukurk sau aplinką, nes tik aplinkos pasirinkimas gali atnešti žmogui sėkmę. Juk po to, kai išsirinko aplinką, jis yra atiduotas į jos rankas, kaip molis skulptoriaus rankose. Mes esame egoistinės prigimties nelaisvėje. Išsivaduoti iš jos – reiškia išeiti iš mūsų pasaulio jautimo į Aukštesnįjį pasaulį.

Kadangi esame absoliučiai valdomi šio pasaulio, tai būdas ištrūkti iš jo valdžios – tik sukuriant aplink save dirbtinę aplinką, grupę, siekiančią kartu išsivaduoti iš mūsų prigimtinės egoistinės aplinkos ir patekti į aplinkos, kuri vadovaujasi Aukštesniojo pasaulio dėsniu, valdžią.

Nebepriklausyti nuo egoistinės aplinkos, ištrūkti iš jos ir išryškinti savyje atidavimo (altruistinę) savybę yra būtent tai, ką mes galime laisvai realizuoti, o pati atidavimo savybė – tai valios laisvė.

Žmogus veikia automatiškai, priklausomai nuo vidinių faktorių, kuriuos gavo iš prigimties, ir tėra mechanizmas, perduodantis jų reakcijas į išorės poveikį.

Jei žmogus nenori būti valdomas gamtos, jis turi atiduoti save į supančios aplinkos, kurią pats pasirinko, valdymo rankas. Tai reiškia, kad jis turi pasirinkti Mokytoją, grupę, knygas tam, kad jie diktuotų jam, ką turi daryti, nes žmogus visada yra šių keturių parametrų rezultatas.

Žmogaus protas yra gyvenimo situacijų pasekmė, tų įvykių ir aplinkybių, kurie veikia žmogų, atspindys. Teisingas proto naudojimas – tai artėjimas prie to, kas naudinga, ir atitolimas nuo to, kas žalinga.

Žmogaus vaizduotė naudojasi protu taip, kaip akys mikroskopu: po to, kai su mikroskopu žmogus aptiko jam kenkiančius smulkiausius organizmus, jis pradėjo šalintis šio kenkėjo. Tokiu būdu mikroskopas, o ne jutimas leidžia žmogui išvengti žalos ten, kur kenkėjas (mikrobas, bakterija, virusas) nėra jaučiamas.

Matome, kad kai kūnas nepajėgus nustatyti, kas žalinga, o kas naudinga, atsiranda proto būtinybė, ir tada protas visiškai valdo žmogaus kūną (t.y. žmogaus norus), leisdamas išvengti blogio ir artėti prie gėrio.

Ir tiek, kiek žmogus supranta, jog protas yra gyvenimiško patyrimo pasekmė, jis pasiruošęs priimti kito žmogaus, kuriuo pasitiki, protą ir išmintį kaip įstatymą.

Panašiai kaip žmogus klausia gydytojo patarimo ir jį vykdo, nors ir neišmano medicinos, jis pasitiki gydytojo žiniomis. Tokiu būdu žmogus naudojasi kitų protu, o tai gelbsti ne mažiau nei jo paties protas.

Yra du valdymo keliai, kurie garantuoja, kad žmogus pasieks kūrimo tikslą:

• kančių kelias,
• Kabalos (šviesos) kelias.

Kabalos kelio esmė – pasikliauti išminčių, jau suvokusių kūrimo tikslą, protu, kaip savo paties gyvenimo patirtimi. Tačiau kaip aš galiu būti tikras, kad protas, kuriuo aš dabar pasirengęs pasikliauti, ir yra tas tikrasis? Bet, antra vertus, nesinaudodamas išminčiaus protu kaip gydytojo patarimu, aš pasmerkiu save ilgam kančių keliui, kaip ligonis, kuris atsisako gydytojo patarimo ir pradeda pats studijuoti mediciną, – bet jis juk serga, ir liga gali jį pribaigti anksčiau nei suspės pats įgyti išmintį.

Toks yra kančių kelias palyginus su kabalos keliu: tas, kuris netiki išmintimi, kurią kabala jam pataria priimti, gali bandyti, patyręs kančias, pasiekti šią išmintį pats. Tačiau yra patirtis, kuri suteikia galimybę žymiai greičiau pajausti blogį ir atsiriboti nuo jo einant geros, žadinančios teisingas mintis ir darbus aplinkos link.

Visur, kur kyla nesutarimas tarp individo ir daugumos, mes privalome priimti sprendimą, atitinkantį daugumos norus. Bet šis įstatymas grąžina žmoniją atgal, juk dauguma – neišsivysčiusi, o išsivysčiusių žmonių visad būna negausi mažuma.

Tačiau jei jau gamtos mums skirta gyventi visuomenėje, tai turime vykdyti visus visuomenės įstatymus, priešingu atveju gamta nubaus mus, nepriklausomai nuo to, suprantame jos dėsnių prasmę ar ne. Todėl įstatymas paklusti bendro žmonių egzistavimo taisyklėms – vienas iš natūralių gamtos dėsnių, ir mes privalome jo laikytis itin skrupulingai, visiškai nepaisydami savo supratimo.

Šio dėsnio prasmė – išvystyti mūsų suvokimą:

• meilę sau kaip blogį, ir
• meilę kitam kaip gėrį,

nes tai – vienintelis būdas pamilti Kūrėją.

Bet dauguma neturi jokios teisės pakeisti individo nuomonės jo santykiuose su Kūrėju, o kiekvienas gali elgtis taip, kaip mano esą teisinga. Tai ir yra jo asmens laisvė. Tai reiškia, kad žmogaus santykius su Kūrėju reguliuoja pats žmogus, tuo tarpu kiti elgesio įstatymai reglamentuojami taisykle „sekti dauguma“.

Tačiau kuo remdamasi dauguma prisiėmė teisę pažaboti asmens laisvę ir atimti iš jo patį brangiausią, ką jis turi gyvenime, – jo laisvę? Juk iš pirmo žvilgsnio tai – ne kas kita, o prievarta?

Kadangi gamta įpareigojo mus gyventi visuomenėje, tai savaime suprantama, kiekvienas jos narys turi tarnauti visuomenei, rūpintis jos egzistavimu ir prisidėti prie jos klestėjimo.

O šitai įmanoma įgyvendinti vien laikantis įstatymo „mažuma paklūsta daugumai“, tai reiškia, kad kiekvienas negali elgtis kaip panorėjęs, jis privalo paklusti tam įstatymui, kuris priimtas toje visuomenėje.

Bet visiškai aišku, kad visais tais atvejais, kurie neliečia materialių visuomenės gyvenimo interesų, dauguma neturi jokios teisės ir pagrindo kokiu nors lygiu ar forma varžyti individo laisvės. Ir tie, kurie tai daro, – nusikaltėliai, teikiantys pirmenybę jėgai, o ne teisingumui. Juk šiuo atveju gamta neįpareigoja asmenybės paklusti daugumos norams.

Bet kurios kartos asmenybės yra labiau išsivysčiusios nei masės. Ir jeigu visuomenė suvokia kančių atsikratymo būtinybę, pradėjusi vystytis pagal gamtos dėsnius, o ne savo noru, ji privalo paklusti individui ir vykdyti jo nurodymus.

Tokiu būdu dvasinio vystymosi požiūriu daugumos teisė tampa jos pareiga ir galioja įstatymas sekti individu, t.y. išsivysčiusia asmenybe. Juk išsivysčiusios ir išsilavinusios asmenybės sudaro nežymią visuomenės dalį, o tai reiškia, jog visuomenės laimėjimai bei pasiekimai dvasinėje sferoje priklauso nuo mažumos.

Dėl to visuomenė turi saugoti šių asmenybių idėjas, kad jos neišnyktų iš šito pasaulio. Visuomenei vertėtų žinoti, kad jos išsigelbėjimas yra ne valdančios daugumos, o būtent ypatingai išsivysčiusių asmenybių rankose.

 

Kaupdama patirtį, žmonija palaipsniui vis labiau įsitikina, kad nežiūrint visų jos bandymų pakeisti istorijos kryptį, visuomenės vystymąsi, gyvenimas, kaip sakoma, daro savo, ir viskas vyksta pagal kažkokį – ne nuo mūsų priklausantį scenarijų. Nejaugi likimas tyčiojasi iš mūsų?

Pasaulėdaros studijavimas kabalos metodu atskleidžia mums, kad žmogaus (kūrinijos viršūnės) esmę sudaro trys dalys:

• pirmoji dalis – gyvūninė. Tai kūniški norai (maisto, sekso, šeimos, pastogės). Juos turi kiekvienas individas, nepriklausomai nuo visuomenės;
• antroji dalis – žmogiškoji. Tai turto, garbės (šlovės, valdžios), žinių norai – tie, kurie priklauso nuo visuomenės;
• trečioji dalis – dvasinė, kuri pažadina Aukštesniojo pasaulio troškimą (jis kyla mumyse iš mirties nuojautos, gyvenimo netobulumo pojūčio, jo šaltinio nežinojimo).

Žmogus gimsta šiame pasaulyje tam, kad per savo gyvenimą atvertų sau Aukštesnįjį pasaulį. Tada jis egzistuoja abiejuose pasauliuose ir, mirus kūnui, jaučia dvasinį pasaulį tiek, kiek pasiekė gyvendamas kūne. Jeigu būdamas šiame pasaulyje žmogus neatvėrė sau Aukštesniojo pasaulio, jo siela vėl nusileidžia į šį pasaulį – būtent dėl to apsivelka biologiniu kūnu. Atverti Aukštesnįjį pasaulį siela gali tik apsivilkusi kūną.

Todėl aišku, kad

• visas šis pasaulis ir mūsų buvimas jame yra skirti tiktai tam, kad gyvendami čia atvertume sau Aukštesnįjį pasaulį;
• pirmoji (gyvūninė) ir antroji (žmogiškoji) dalys mumyse neegzistuoja pačios savaime, ir jų vaidmuo yra svarbus tik tiek, kiek jos tarnauja mums realizuojant trečiąją (dvasinę) dalį, t.y. vykdant mūsų užduotį, kuri ir yra išvystyti Aukštesniojo pasaulio troškimą, atverti jį dar gyvenant šiame pasaulyje. Visi žmogaus veiksmai vertinami tik per jų ryšio su žmogaus dvasiniu vystymusi prizmę, nes būtent dvasinė dalis turi keistis;
• pirmoji ir antroji dalys kinta mumyse ne savaime ir ne priklausomai nuo mūsų norų, o tik priklausomai nuo būtinybės įgyvendinti dvasinę (trečiąją) dalį;
• savo poelgiams, susijusiems su pirmosios ir antrosios dalių norais, mes neturime valios laisvės, jie užprogramuoti gamtos, ir sudaro tvirtą mūsų sandaros karkasą. Rinkdamiesi, kaip elgtis dvasinio vystymosi kelyje, mes drauge nulemiame visas kitas mūsų pirmosios ir antrosios (gyvūninės ir žmogiškosios) dalių būsenas ir, žinoma, trečiosios dalies taip pat;
• atsisakydamas beprasmių veiksmų, susijusių su kūniškaisiais ir žmogiškaisiais norais, bei sutelkdamas savo pastangas aukštesniajai prigimčiai, aukštesniajam valdymui atverti, žmogus tuo pačiu įgyja galimybę viską valdyti šiame pasaulyje (kas susiję su pirmąja bei antrąja dalimis). Kitaip tariant, kelias šiam pasauliui valdyti eina iš Aukštesniojo pasaulio. Ir tai suprantama – juk iš Aukštesniojo pasaulio mūsų link nusileidžia visi valdymo signalai, visi įvykiai, ir savo galutiniu pavidalu iškyla priešais mus. Todėl pastangos realizuoti savo norus per šį pasaulį, užpildyti save šiame pasaulyje – bergždi mėginimai pakeisti savo likimą, tuo tarpu Aukštesniojo pasaulio atvėrimas leidžia žmogui įsijungti į bendrą pasaulių sistemos valdymą.

Taigi visi žmogaus veiksmai, visos jo būsenos šiame pasaulyje yra nulemti iš anksto, viskas, išskyrus vieną dalyką, nuo kurio priklauso visi kiti. Tai Aukštesniojo pasaulio, jo atvėrimo, aukščiausiojo valdymo įsisavinimo siekimas.

Žmonėms, kurie dar neįsivaizduoja, jog įmanoma įeiti į jėgų, minčių, norų pasaulį, kyla abejonių, ar kabala iš tikrųjų yra mokslas. Derėtų ją priskirti prie gamtos mokslų, tyrinėjančių supantį pasaulį (kaip fizika, chemija), ar prie humanitarinių (kaip filosofija, psichologija ir kt.)?

Kabala - ypatingas mokslas, nes reikalauja, kad tyrinėtojas įgytų ne tik žinias, bet ypatingą savybę, kuri nuo gimimo žmogui neduota.

Kaip fizikas, chemikas mūsų pasaulyje dirba su objektais, taip kabalistai (kaip su objektais) dirba su žmogaus mintimi, noru.

Kabalos negalima priskirti nei abstraktiems humanitariniams mokslams, nei gamtos mokslams, kurie nereikalauja iš tyrinėtojo tobulinti save, keisti savąsias savybes, reikalingas vien žinojimas.

Kabalos mokslas skiriasi ir nuo humanitarinių, ir nuo gamtos mokslų tuo, jog reikalauja, kad žmogus atitiktų kitas (ne mūsų pasaulio) normas. Ir jeigu žmogus nori ištirti tą, ne mūsų pasaulį, tai priklausomai nuo to, kiek jis gali priimti šias normas ir įstatymus, pakeisti save, tiek (arba ta pakopa) jis ir atskleidžia sau tą kitą pasaulį, tą sritį, kuri iki tol buvo visiškai nuo jo paslėpta. Naujai įgytomis savybėmis žmogus sukuria savyje jutimo organą, kuris ir atveria jam pasaulį, vadinamą dvasiniu, pasaulį, kurio tyrinėtojas - jis pats.

Šiandien ir kituose moksluose pradedama suprasti, jog tyrinėjimo rezultatai priklauso nuo tyrinėtojo, nuo jo moralinio lygio, nuo jo nuostatos pasaulio atžvilgiu. Mokslu vadiname mus supančio pasaulio tyrinėjimą, kurio rezultatus galima užrašyti, pakartoti, perduoti, atkurti naudojant nuo gimimo mums duotus penkis jutimo organus bei prietaisus, kurie tik išplečia pastarųjų jautrumo diapazoną.

Ir kabalistai teigia, jog mokantis pagal kabalos metodiką galima įgyti naują, šeštąjį jutimo organą (jie jį vadina ekranu arba siela), kuriuo tiriamas jame jaučiamas sužadinimas, panašiai kaip penkiomis juslėmis.

Mūsų penkiose juslėse sužadinami tam tikri signalai, mes juos sumuojame ir taip gauname pasaulio vaizdą. Šeštajame jutimo organe signalai sužadinami priklausomai nuo jo savybių ir jautrumo. Mes tiriame juos ir taip gauname vaizdą, kurį vadiname dvasiniu pasauliu. Kabalistai tvirtina, kad tokiu būdu žmogus pajunta kitą pasaulį.

Šiuos pojūčius užrašome, analizuojame, apibendriname, suvedame į vieną, kas ir vadinama kabalos mokslu. Beje, šie stebėjimai, kaip ir gamtos mokslų stebėjimai, buvo atliekami per amžius ir juos patvirtindavo tūkstančiai tyrinėtojų kabalistų.

Šis mokslas ne naujas, tačiau kiekvienas atranda jį iš naujo vien sau. Viskas, kas jame yra, - tai kabalistų darbo vaisius, brandintas penkis tūkstantmečius. Savo pagrindais, tyrimo baze, sukauptais duomenimis, parengtomis metodikomis kabala nenusileidžia nė vienam kitam mokslui. Vienintelis reikalavimas - stebėtojas turi pradėti keistis stebimo objekto atžvilgiu. Mūsų pasaulyje nė vienoje srityje tyrinėtojas neturi keisti savęs - nei humanitariniuose, nei gamtos moksluose.

Fizikui nereikia būti teisuoliu, iš muzikanto bei poeto irgi nereikalaujamo šito, nors jie ir perteikia tam tikrus kilnius jausmus ir mintis. Mes žinome, kaip dažnai jie neatitinka to, ką vaizduoja, nes tai - žmonės su dideliais norais.

Vadinasi, kabalos mokslas skiriasi nuo visų kitų mokslų tik tuo, jog reikalauja, kad keistųsi pats juo užsiiminėjantis žmogus. Antraip žmogus tiesiog negali prie kabalos prieiti.

Religija mano, kad Kūrėjas keičia požiūrį į žmogų, priklausomai nuo žmogaus veiksmų, o kabalos mokslas teigia, jog aukščiausioji jėga yra nekintanti, kad žmogaus veiksmai jos nekeičia. Tačiau žmogaus veiksmai jį patį daro kitokiu, todėl jis kitaip suvokia aukščiausiąjį valdymą: jeigu tapo panašesnis į Kūrėją – jaučia jį maloningesniu savo atžvilgiu, o keisdamasis taip, kad jo (gavimo) ir Kūrėjo (atidavimo) savybės skiriasi labiau, jaučia, tarsi Kūrėjas elgiasi su juo blogiau.

Kūrėjo požiūrio nekintamumą kūrinių atžvilgiu atskleidžia daugybė kabalistinių posakių „Aš savo vardo nekeičiu“, „Geras ir kuria gėrį geriems ir blogiems“, „Aukščiausioji šviesa visiškoje ramybėje“ ir pan.

Todėl malda yra vadinamas savęs teisimas, savianalizė – kai žmogus nesikreipia į Kūrėją, bet pats save teisia, analizuoja lygindamas su Aukščiausiuoju nekintančiu universumu.

Toks požiūris į save ir į Kūrėją skiria kabalą nuo religijos. Nors religija ragina žmogų šiek tiek keistis, tačiau ji grindžiama maldavimu Kūrėjui. Ir šituo pasaulinės religijos panašios į seniausiuosius tikėjimus – įsiteikimo aukščiausioms gamtos jėgoms praktikas.

Tikint, jog Dievas keičia nusistatymą žmogaus atžvilgiu, kyla pavydas: kodėl Kūrėjas skiria daugiau meilės „išrinktiesiems“? Atsiranda antagonizmas ne tik tarp žmonių, bet ir tarp religijų – į kokių konfesijų narių maldas Kūrėjas yra labiau linkęs atsiliepti.

Tuo tarpu kabala teigia, jog Kūrėjas nekinta ir tik žmogus, taisydamas save, nusipelno matyti vis geresnį Kūrėją. Dėl to labiau „išsitaisęs“ žmogus tuo pačiu labiau pateisins ir Kūrėjo veiksmus. Kadangi kabala tvirtina, kad reikia ne melstis, o keistis, ji sukelia religingų žmonių neapykantą – juk netiesiogiai kaltina juos veidmainyste.

Norint suprasti tikrąjį kabalistų požiūrį į žmogaus santykį su Kūrėju, galima panagrinėti kabalistinį maldyną, kur nėra įprastų žodžių, išreiškiančių žmogaus jausmus, ten nurodomi dvasiniai veiksmai, kuriuos keisdamasis turi žmogus atlikti, ir tada į save gauna aukščiausiąją šviesą. Tuo ir skiriasi religinis Dievas nuo kabalistinio Kūrėjo.

Kabaloje studijuodamas pasaulių sandarą, žmogus supranta, jog Kūrėjo savybės yra dvasinių savybių viršūnėje, o jo paties – apačioje. Laiptų pakopos yra vadinamos pasaulių pakopomis. Kūrimo tikslas yra tai, kad žmogus savarankiškai kiltų aukštyn ir savo noru susilietų su Kūrėju.

Kilimas – tai vidinių žmogaus savybių pasikeitimas (visų minčių ir norų egoistinis ketinimas keičiasi į altruistinį). Tai vyksta pakopomis, kurių kiekviena – panašumo į Kūrėją laipsnis.

Žinoma, kad toks detalus pasaulėdaros studijavimas atitolina žmogų nuo supratimo, jog Kūrėjas gali keistis priklausomai nuo prašymų. Netgi mūsų pasaulyje, jei įsivaizduotume tobuliausią tėvą, aišku, kad joks vaiko pasikeitimas nepažadins didesnės meilės jam, ji visada amžina ir tobula, o išorinis jos reiškimasis (t.y. kaip tai jaus žemesnysis), priklauso tik nuo tų būsenų, kurias žmogus turi patirti, kad pažintų visą pasaulėdarą, įgytų patirties ir protu bei jausmais prilygtų Kūrėjui.

Iš to, kas pasakyta aukščiau, matome, kad net aptartasis savanoriškas savęs taisymas, kurį mes galime atlikti ir tokiu būdu pajausti nekintantį Kūrėją kaip mums palankesnį – nėra tiesioginis keitimasis ar taisymasis. Juk visas pakopas, kritines situacijas, pokyčius, priešingus pojūčius turime išgyventi tam, kad įgytume patirties ir turėtume galimybę pajusti visą pasaulėdarą – nuo krašto iki krašto.

O „mūsų taisymasis“ – turimas galvoje tiktai mūsų požiūrio į tai, kas darosi su mumis, taisymas. Kai nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta, aš patį vyksmą vertinu ir dėl to laikau viską absoliučiai teigiamu – tai sukelia manyje malonumo pojūtį! Ir ilgainiui žmogus supranta, kad išskyrus jo požiūrį į nuolatinę, nekintančią būseną (kuri yra sukurta nuo pat pradžios), – apskritai niekas nesikeičia!

Nėra ko ir kalbėti, kad kabalos mokslo studijavimas, kuris leidžia suprasti pasaulėdarą, savo vietą joje, nevalingai atitolina žmogų nuo maldos. O juk visose religinėse praktikose malda – pats svarbiausias, pagrindinis, centrinis veiksmas, apie kurį susitelkia visa kita.

Natūralu, kad tokiu atveju kabalos mokslas, orientuojantis žmogų tik į vidinę savistabą ir keitimąsi, atitolina jį nuo visų išorinių bet kurios konfesijos ritualų ir taisyklių. Ir todėl visos jos priešiškai žvelgia į kabalos mokslą, o judaizmas yra šios manifestacijos priešakyje.

Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūrinijai. Kūrėjas yra už mūsų, kaip ir viskas, kas mus supa, mums yra svetima, išoriška. Jis nuo mūsų yra dar labiau nutolęs, Jis labiau „pasislėpęs“ negu visa esanti aplinka, Jis už visko aplink mus.

Todėl Kūrėjo atskleidimas ir yra supančio pasaulio pajautimas, svetimumo pajautimas. Kūrėjo atskleidimo procesas vyksta kaip žmogaus pajautimas kitų, pašalinių. Negyvoji gamta negali jausti aplink save. Nedidelis gebėjimas jausti aplink save būdingas augalams.

Pastaruoju metu mokslininkai atrado, jog augalai skirtingai reaguoja į prisiartinančius prie jų žmones: jei žmogus nuskriaudė augalą, tai augalas įsimena jį ir reaguoja į žmogaus prisiartinimą vidinių „bangų“ pliūpsniu. Gyvūnai akivaizdžiai jaučia pašalinius. Skirtingu laipsniu jaučia pašalinius žuvys ir prijaukinti šunys, paukščiai, gyvatės ir naminės katės.

Šis gebėjimas jausti aplinkinius, kaip ir visi kiti gebėjimai ir savybės, priklauso nuo kiekvieno kūrinio egoizmo dydžio. Būtent egoizmo dydis, troškimo gauti malonumą dydis vysto poreikius pripildyti tą troškimą pagal noro stiprumą, vysto gebėjimus bei savybes. Todėl visos savybės, galimybės persikelti, įsisavinti, apmąstyti ir kt. auga nuo negyvosios gamtos iki gyvūnijos ir nuo gyvūnijos iki žmogaus.

Mažiausiai egoizmas pasireiškia negyvojoje gamtoje – tai tik statiški savo savybių išlaikymo fizikos dėsniai. Toks mažas egoizmo lygis pagimdo tokius mažus poreikius, kad nesukelia vidinių pokyčių, gyvybinės veiklos pasireiškimo būtinybės, poreikio judėti.

Truputį didesnis egoizmo laipsnis būdingas koralams – todėl jų egoistinis noras jau sukelia poreikį augti. Ir todėl koralai yra tarpinė stadija tarp negyvosios gamtos ir augmenijos.

Dar didesnis egoizmas gimdo augmeniją su būtinybe keistis, absorbuoti ir išskirti, augti ir reaguoti į išorės sąlygas, paskatina atminties atsiradimą. Yra ypatinga tarpinė būsena tarp augmenijos ir gyvūnijos – augalas panašus į gyvūną, jau turintis gyvūno organizmą, bet besimaitinantis žemės sultimis.

Didesnis egoizmas paskatina atsirasti daugybę įvairiausių gyvūnų rūšių. Priklausomai nuo egoizmo išsivystymo, joms vienu ar kitu laipsniu būdinga atmintis, gabumai mokytis, prisitaikymas, intelektas, judėjimo laisvė ir t.t.

Ir viskas, kas pasireiškia kiekvienos rūšies ypatybėmis bei savybėmis, yra tos rūšies egoistinio noro dydžio tiesioginė pasekmė. Tik egoistinis noras sukelia tas ar kitas savybes, pagimdo tuos ar kitus bruožus ir gabumus. Visa, kas apibūdina bet kokį objektą, yra vienos savybės – egoizmo dydžio – padarinys!

Ir todėl gebėjimas dar didesniu laipsniu jausti aplink save būdingas žmogui – juk būtent žmogui iškeltas uždavinys pajausti savo Kūrėją. Ir atvirkščiai, iš to, kad žmoguje glūdi gebėjimas jausti „aplink save“, matyti, kad žmogaus sukūrimo tikslas – ryšys su Kūrėju.

Todėl žmogui sukurtas gebėjimas pajausti kitus didesnis nei gyvūnų. Tačiau svarbiausia, kad papildomai žmogui duotas protas, kurio dėka jis gali daug kartų padidinti aplinkinių jautimo jautrumą, išsiugdyti didesnį kančių ir džiaugsmų, kuriuos išgyvena panašūs į jį, pojūtį.

Protas leidžia žmogui kelissyk išsiugdyti savyje kito pajautimą, ir kaip tik todėl galima sakyti, kad žmogus ir yra tas kūrinys, kuriam skirtas Kūrėjo atskleidimas. Juk kad atskleistų Kūrėją, kad pajustų aplink save, pajustų tai, kas iš pat pradžių visiškai paslėpta, žmogus turi išsiugdyti išbaigtą gebėjimą jausti supantį pasaulį, tokį, koks jis yra, jausti ne savyje, jausti be sąsajos su savo egoistiniais interesais.

Nuolatiniai mūsų gyvenimo pavyzdžiai rodo, kaip nepajėgia vienas žmogus suprasti kito. Ir tai atsitinka būtent dėl to, kad kiekvieno egoistiniai interesai neatveria galimybės pajausti aplink save, ne suartina žmogaus su gamta, su panašiais į save, o nutolina. Todėl žmogui naudinga ugdyti galimybę jausti panašius į save, galimybę suprasti kitą.

Bet tam, kad pajaustų Kūrėją, žmogus privalo išsiugdyti ne tik galimybę jausti panašius į save, bet proto dėka daug kartų ją sustiprinti, objektyviai žiūrėti į tai, kas supa, t.y. į aplinkinius žiūrėti atsiribojant nuo savojo egoizmo. Sulig žmogaus galimybe jausti aplinkinius, o ne save, jis ims jausti Kūrėją.

Kiek daug jaučia žmogus palyginti su augalais, žuvytėmis, paukščiais, gyvūnais. Ir kaip neįmanoma aprašyti tų milžiniškų pojūčių, kuriais jis prisipildo, esant galimybei atskleisti, pajausti Kūrėją!

Todėl šis kūrinijos tikslas – pasiekti Kūrėjo pajautimą – suformuluotas kaip Priesakas „Pamilk artimą kaip save patį“, „Nedaryk kitam to, ko nenori sau“ ir t.t.

Pajusti Kūrėją, suartėti su Juo, vis labiau Jį jausti – šių žmogaus gebėjimų laipsniai vadinami dvasinio augimo pakopomis. Kiekvienas žmogus ir visa žmonija, kaip sumanyta Kūrėjo, palaipsniui suartėja su Juo.

Kūrėjas kiekvieną pastūmėja suartėti su Juo tuo, kad siunčia kančias, kad žmogus suprastų, jog visų geriausia yra užmegzti ryšį su Kūrėju – su pačiu stipriausiu, amžinu, su tuo, kuris valdo visą tavo likimą, lydi tave šiame ir aname pasaulyje.

O koks gi Kabalos vaidmuo šiame vystymosi procese, kada vystosi žmogaus jautrumas objektyviam visko, kas supa, suvokimui? Sustiprinti gėrio ir blogio analizės aštrumą, įsisąmoninti savo prigimties, kuri neleidžia žmogui matyti toliau savo nosies ir galvoti savo skrandžiu, blogį! Gaila, jog šis tikslas, Kabalos paskirtis, visiškai nesuprantamas ir nežinomas žmonėms, ir mes privalome jiems šitai pranešti!

Kabala skiriasi nuo visų mokslų, kuriuos palaipsniui, tyrinėdama supantį pasaulį, vysto žmonija. Kabala – ypatingas mokslas, ugdantis mus visiškai kitu būdu. Be materialaus pasaulio, kurį tyrinėja gamtos mokslai, egzistuoja paslėptas nuo mūsų pasaulis. Jį ir tiria kabalos mokslas. Mes nujaučiame, kad šis „antipasaulis“ egzistuoja.

Kodėl nematydami to pasaulio vis tik įtariame, kad jis egzistuoja? Todėl, kad atrasdami tik atskirus, pavienius pasaulio dėsnius suprantame, jog turi egzistuoti bendresni dėsniai, logiškesni, galintys paaiškinti visas mūsų gyvenimo, mūsų asmenybės puses. Vadinasi, kažkas išslysta iš mūsų suvokimo, kažko nejaučia mūsų juslės, kažko mes negalime užčiuopti.

Suprantame, jei turėtume kitokius jutimo organus (kol kas netgi negalime įsivaizduoti kokius, bet jei juos turėtume), tikriausiai jaustume pasaulį kitaip: platesnį, gilesnį ar dar kitokį. Bet tokių juslių mes neturime. Neišmanydami pasaulio dėsnių patiriame didžiulį diskomfortą. Mes kenčiame nežinodami, kaip elgtis su kitais žmonėmis, su supančia gamta, nematome mūsų gyvenimo, mirties, gimimo ciklų.

Visose srityse mūsų žinios tam tikrame pasaulio tyrinėjimo etape nutrūksta ir mes negalime judėti toliau. Yra daugybė įvairių metodikų, kurios praplečia papildomus gebėjimus nuspėti, jausti daugiau nei įprasta, bet iš esmės jos mažai ką teprideda. Neaiškiai nuspėti galima, bet tiksliai įsisąmoninti, žinoti, valdyti, sąveikauti su supančiu pasauliu mes negalime.

Žmogus (atrodytų, tokia išsivysčiusi būtybė) vystydamasis ir progresuodamas jaučiasi vis bejėgiškesnis, vis labiau pasimetęs. Galiausiai matome, jog plėtodami mokslą, tyrinėdami supantį pasaulį nepasiekiame to, ko trokštame. Ir esame priversti pripažinti, kad  problemos šaknis – mūsų jutimo organai.

Yra tiksli metodika, kuri padeda sukurti papildomą jutimo organą, vadinamąjį „ekraną" („atspindėtąją šviesą", „šeštąjį pojūtį"). Juo galime matyti, jausti ir tirti visą tą pasaulio dalį, kuri penkiomis juslėmis nejuntama. Skirtumas tas, kad penkis jutimo organus gauname gimdami, šeštąjį turime palaipsniui išsiugdyti patys.

Kažkurią akimirką žmogui iš Aukščiau duodamas tam tikras signalas. Jis ima jausti poreikį ugdyti šį šeštąjį jutimo organą, poreikį jausti išorinį pasaulį. Tai vyksta palaipsniui. Vystantis keičiasi žmogaus ir žmonijos norų lygmenys: iš pradžių norima tik gyvūniškų malonumų, paskui turto, valdžios, šlovės, žinių, o po to kyla noras suvokti dvasinę erdvę – tai, kas yra už mūsų įprastų pojūčių.

Šis pirminis poreikis pajausti tai, kas slypi ne mumyse, ir yra šeštojo jutimo organo užuomazga. O toliau jau nuo žmogaus priklauso, kaip jį vystys. Žmogus negali išsiugdyti jo pats, tačiau egzistuoja specialiai  žmonijai perduota metodika.

Kiekvienoje kartoje tie žmonės, kuriems iš Aukščiau duotas poreikis išvystyti šeštąjį jutimo organą, vienu ar kitu keliu randa mokytojus, knygas ir ugdo jį savyje. Tie žmonės vadinami kabalistais, t. y. gaunančiais išorinę, aukštesniąją informaciją. Jie dėsto tai savo knygose. Aprašydami savo pojūčius, įspūdžius jie perteikia mums patirtį, metodiką, kaip išugdyti šeštąjį jutimo organą, kad ir mes pasiektume jų patiriamą būseną. Iš esmės jie pasakoja, kaip tobulėdamas žmogus, realizavęs visus ankstesnius norus (gyvūniškų malonumų, turtų, garbės, šlovės, žinių), ima jausti poreikį suvokti išorinį pasaulį.

Daug kartų sugrįždamas į šį pasaulį žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai vienu metu egzistuos visuose pasauliuose, kai jaus ne tik penkiomis juslėmis, kaip kad mes dabar jaučiame, o dar ir savo nauju suvokimo organu. Kam to reikia? Kad pasiektų amžinybės, visiškos ramybės, beribio pažinimo būseną.

Visi kabalistai dabartinius laikus nurodė kaip atskaitos tašką, nuo kurio prasideda masinis dvasinės erdvės pažinimas, masinis šeštojo pojūčio žmoguje ugdymas. Kabala tiria mūsų sielos konstrukciją, jos kelią, nusileidimą iš aukščiausios būsenos („Begalybės pasaulio“) per daugybę pasaulių iki „mūsų pasaulio“. Šis kelias į apačią baigėsi praėjusio šimtmečio pabaigoje (kabalistai nurodė tikslią datą – 1991-1995 m.) ir dabar prasidėjo kelias į viršų.

Visi kabalistai, egzistavę iki mūsų laikų, – tai žmonės, praėję šį kelią ir parengę mums pakilimo metodiką, o mes – pirmutiniai, pirmieji iš nusileidžiančių į šį pasaulį sielų, kurios masiškai turi pradėti kilti į viršų.

Šiandien kabala tampa vis populiaresnė, nors dar labai mažai žmonių supranta, kas tai iš tikrųjų yra, kodėl tai mokslas, kodėl ji tokiu būdu pasiekia žmones ir pan. Bet susidomėjimas jau atsiradęs ir įgauna masinį pobūdį, ką ir išpranašavo kabalistai prieš daugelį daugelį amžių.

Ką daryti žmogui, kuris aiškiai jaučia poreikį suprasti Aukštesnįjį pasaulį? Imti vystyti „tašką širdyje“ (taip kabaloje vadinamas poreikio atskleisti dvasinį pasaulį jautimas) pagal metodiką, kurią parengė kabalistai. Po tam tikro laiko (tai gali užtrukti keletą metų) žmogus pradės palaipsniui vis labiau jausti išorinį pasaulį. Ir tada jis supras visko, kas vyksta mūsų pasaulyje, priežastis, nes jau įsivaizduos, kur perduodami visų mūsų veiksmų, jėgų, minčių signalai.

Kad pamatytum šį vaizdą, būtina išugdyti šeštąjį pojūtį. Penkios juslės to vaizdo nejaučia. Mūsų „aš“ (tikroji žmogaus esmė) jaučiamas tik šeštuoju pojūčiu. Vos tik jis išsivysto, žmogus pajunta tai, kas vadinama „siela“. Jis tiesiog pradeda matyti, jausti, kaip jo mintys, norai pereina kitiems žmonėms, kaip jis juos gauna, jaučia įtaką, kurią jam daro kiti, kaip visa tai susijungia su supančia gamta visoje pasaulių sistemoje ir nusileidžia atgal pas mus.

Žmogus įgyja galimybę aiškiai matyti praeitį, dabartį ir ateitį realiu laiku. Laiko sąvoka išnyksta ir jis viską mato lygiaverčiai, atvirai. Žmogus ne tik mato, bet ima teisingai vertinti tai, kas vyksta, ir svarbiausia – įgyja galimybę daryti įtaką mūsų, mūsų visuomenės valdymui iš Aukščiau. Jis gali ne tik prognozuoti, bet ir keisti, „kurti savo rytojų“. Šių jėgų atsiranda tiek, kiek žmogus pakeičia savo egoistinę prigimtį ir pradeda galvoti Aukštesniojo pasaulio kategorijomis.

Visi šie dalykai realūs ir visiems prieinami. Dar daugiau, visa gamta, bendras valdymo dėsnis, bendras visos kūrinijos dėsnis yra toks, kad nuolat verčia mus judėti reikiama kryptimi. Visa žmonija eina nesąmoningai, o tas individas, kuris sąmoningai ima judėti tikslo (viso pasaulio ir gyvenimo visoje sistemoje suvokimo) link, nebejunta gamtos spaudimo (kitaip tariant, kančių), ir visas pasaulis jam atrodo kupinas gėrio, o ne blogio.