Visos temos, kurias mokomės, išaiškėja palaipsniui. Nepaisant to, kad apibrėžiame temas, pavyzdžiui, pirmoji pamoka vadinosi „Kam reikalingas kabalos mokslas?“, antroji - „Šaka ir šaknis“, šiandien ypatinga tema - „Kabalos mokslo studijavimas“, tačiau neįmanoma kalbėti apie kažką viena, nepaliečiant kito - viskas susiję.

Pamoka po pamokos studijuojantys kabalą supras, kad kalbame apie visą realybę, apie bendrą ją valdantį dėsnį, kad visi dėsniai, ir mes patys, į jį įjungti, kaip ir visa mūsų Visata, visa Žemė, visa žmonija. Ir nors kartais studijuojame tam tikrą aspektą, kažkokią sritį tam tikru požiūriu, visa tai susijungia. Tema „Šaka ir šaknis“ bus ir šiandieninėje mūsų pamokoje.

Tačiau pradėsime klausimu, kaip studijuojama kabala. Visų pirma, tai - mokslas. Ir kaip jau kalbėjome, - įprastiniai mokslai tyrinėja šį pasaulį: mes nagrinėjame ir suprantame jo dėsnius, galime juos pritaikyti, tačiau daug kas šiame pasaulyje mums lieka nesuprantama.

O ypač nieko nežinome apie savo likimą. Nežinome, kaip realizuoti savo norus, visą gyvenimą ieškodami niekad nepasiekiame trokštamų rezultatų. Patiriame nesėkmes ir mūsų pasaulyje nepaprastai sunku rasti išties laimingus žmones. Visada kažkas trukdo, kažkas negerai, kažkas nesiklosto. Kodėl mums nesiseka?

Kodėl negalime žinoti, kaip būti laimingiems, džiugiems, pasitikintiems savimi, žinantiems? Todėl, kad didžioji tikrovės dalis paslėpta nuo mūsų. Ir nieko nepadarysi. Esame kone visiškoje tamsoje. Kabalos mokslas atskleidžia mums paslėptą pasaulį ir parodo tai, ko mums trūksta, kad išmoktume valdyti likimą, kad būtume laimingi. Kaip jis tai daro, mes ir pakalbėsime šioje pamokoje.

Kokiu būdu mes įeiname į šį paslėptą pasaulį? Iš viso yra keturi požiūriai tiriant mus supančią tikrovę. Aš kalbėsiu moksline kalba, nes kabala - tai mokslas. Studijuodami fizikos ar chemijos dėsnius, po to juos pritaikome ir iš to gauname naudos. Bet prieš pasinaudodami, deja, vis dėlto turime juos ištirti.

Taigi, jeigu studijuojame, sakykime, fiziką (visi ją mokėmės mokykloje), žinome, kad egzistuoja realybė ir ją reikia tirti. Ji egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mano buvimo joje, nepriklausomai nuo manęs. Šį dėsnį atrado Niutonas, didis fizikas, kuris į jį sujungė visus ankstesnius mokymus, ir iki Einšteino tiriant pasaulį vyravo šis požiūris.

Vėliau Einšteino teorija jį visiškai pakeitė: tikrovė neegzistuoja šiaip sau, be manęs, ji priklauso nuo to, kokiu greičiu judu tikrovės atžvilgiu. Apie Visatoje vykstančius procesus turime spręsti priklausomai nuo to, koks yra judėjimo greitis šviesos greičio atžvilgiu: didesnis ar mažesnis už jį.

Šiuolaikinis mokslas pasistūmėjo dar toliau ir sako, kad ne tikrovė egzistuoja pati savaime, kaip kad sakė Niutonas, ir ne taip kaip Einšteino teorijoje: priklausomai nuo mano greičio tikrovės atžvilgiu. Mano tikrovės suvokimas priklauso nuo manęs ir tikrovės kartu. Kitaip tariant, jei aš keičiuosi, tai ir tikrovė keičiasi.

Todėl šiandien mokslininkai (fizikai, chemikai, biologai) sako, kad eksperimento rezultatas priklauso nuo tyrinėtojo. Būtina atsižvelgti į jo savybes: jis gali galvoti gerai arba blogai, tuo darydamas įtaką bandymo rezultatams. Pasirodo, kad negali būti rezultato, absoliučiai nepriklausančio nuo žmogaus. Tirdami pasaulį visada įdedame save, todėl mokslas pamažu prieina prie išvados, kad tikrovė objektyviai neegzistuoja. O egzistuoja ji priklausomai nuo mūsų minčių apie ją, mūsų ketinimo jos atžvilgiu.

Mes savo savybėmis ir požiūriu į tai, kas yra aplink mus, kuriame supančio pasaulio paveikslą. Reikia apie tai pagalvoti, pakalbėti, prie to priprasti, tai ne taip jau paprasta. Tačiau, kad yra taip, vienbalsiai skelbia viso pasaulio mokslininkai. Tai prasidėjo biologijoje, kvantinėje fizikoje ir dabar apie tai jau kalba visi. Pamažu tokia pasaulėžiūra prigyja visuomenėje.

Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo santykio tarp to, kas vyksta manyje ir mano išorėje. Aš savo požiūriu į supančią aplinką nulemiu savo pasaulį. Mokslas atskleidžia mums dar labiau stulbinančius dalykus: mūsų požiūris, mūsų ketinimai kuria tikrovę. Tai nereiškia, kad mums žiūrint į gėlę ji mus jaučia arba kad savo mintimi galime ją veikti.

Mokslininkai sako taip: elementarios tikrovės dalys jungiasi tarpusavyje pagal Niutono atrastus dėsnius. Aukštesniuose lygmenyse jau galioja Einšteino aprašyti dėsniai. Dar aukštesniuose viską nulemia mūsų ketinimai ir mintys. Tačiau yra dar vienas, aukščiau už visus kitus esantis lygmuo, kada pagal savybių panašumą pradedame kurti savo požiūrį į dvasinį, paslėptą pasaulį. Ir tada įeiname į jį bei galime daryti įtaką tam, kas vyksta tenai.

Kitaip tariant, savo teigiamu arba neigiamu požiūriu į tikrovę galiu daryti įtaką pasauliui, su kuo šiandien sutinka visi mokslininkai ir visi mokymai. To mus taip pat moko įvairios religijos, senovės Rytų mokymai: reikia gerai elgtis su artimu, jam atiduoti, jį mylėti ir visiems bus gerai, gėris sugrįš tau. Visa tai žmogus supranta, šitai nėra naujiena, ir šiandien moksliniai tyrimai tai jau patvirtina.

Tačiau iki šiol buvo kalbama tik apie ribotos realybės suvokimą ir mūsų poveikį jai. Ir tuo kol kas negalime paveikti likimo ir pakeisti visos dėsnių sistemos.

Kabalistai sako, kad mus supantis pasaulis nepriklauso nuo mūsų ir visada yra absoliučioje, galutinėje būsenoje, nekintantis. Ne taip, kaip manė Einšteinas, kad jis priklauso nuo mūsų judėjimo greičio, ir ne taip, kaip mano šių laikų mokslininkai, kad mūsų tikrovė (iš esmės tik maža, mūsų juntama jos dalis) priklauso nuo mūsų minčių ir kinta priklausomai nuo jų. Ne, tikrovė nesikeičia. Tai - bendrasis gamtos dėsnis, arba Kūrėjas, kuris nekinta.

Mes susidarome įspūdį apie aplinką priklausomai nuo pokyčių mumyse. Ir keisdamiesi patys galime nulemti jos įtaką mums. Ne pasaulis keičiasi, tai mes savo nuostata šios tikrovės, šio bendro dėsnio atžvilgiu galime nusverti teigiamesnę ar negatyvesnę jos įtaką sau.

Teisingas požiūris į tikrovę tam, kad jos poveikis mums būtų teigiamas, vadinamas ketinimu. Kiek sugebame su teisingu ketinimu žvelgti ne tik į mūsų fizinį pasaulį, bet ir į nuo mūsų paslėptą pasaulį, tiek jis pradeda mums atsiverti. Gamtos dėsniai mano atžvilgiu atsiskleidžia kaip gėris. Tai reiškia, kad aš ne tik savo mintimis paveikiu gėlės žiedą ir ką kita savo naudai - tuo keičiu tikrovės poveikį sau.

Viskas priklauso nuo mano teisingos minties, ketinimo. Tik reikia žinoti, kuri mintis teisinga, o kuri ne, nes priklausomai nuo to darau įtaką sau, savo ateičiai, likimui, viskam, kas atsitiks su manimi ir su visu pasauliu.

Klausimas: Anksčiau lyginote kabalą su mokslu. Dabar sakote, kad studijuojantis kabalą žmogus privalo kurti teisingą ketinimą. Kokiame dar moksle kalbama apie ketinimus?

Minėjau, kad būtent šių laikų mokslininkai nustatė, jog fizikoje, chemijoje, biologijoje eksperimentų rezultatai priklauso nuo tyrėjo, jo prigimties, savybių. Blogas ar geras žmogus, nervingas, išlaidus ar šykštus - kad ir kokios būtų savybės, būtent jos nulemia tyrimų rezultatus. Vienas mokslininkas atlieka tarsi tuos pačius veiksmus kaip ir kitas, tačiau rezultatai bus skirtingi.

Pažįstame tai studijuodami subtilius dalykus, gilindamiesi, tyrinėdami vis subtilesnę materiją: veikia tik jėgos, ir tai net ne skysčių judėjimas kaip skysčių apytaka ląstelių lygmenyje ar elektros signalų perdavimas kaip mūsų nervuose. Tai - informacijos perdavimas iš ląstelės į ląstelę arba iš ląstelės visam organizmui, arba iš kūno - visai Visatai.

Pagal tai pradedame suprasti, kokią įtaką darome visai Visatai. Galima tai pavadinti aura, arba subtiliuoju magnetiniu lauku, arba ekstrasensoriniu žmogaus lauku, bet tai yra kur kas stipriau. Ir tuo mes iš tikrųjų veikiame visą Visatą. Ketinimas - tai labai konkretus dalykas, visa problema ta, kad nežinome, kaip jį valdyti, kaip jį panaudoti. Kabalos mokslas kalba tiktai apie ketinimą.

Kas yra ketinimai ir nejaugi jais galima ištaisyti realybę, sukurti arba sugriauti pasaulius? Visa tai primena pasaką, tačiau, be abejonės, ketinimai - pats stipriausias koks tik gali būti ginklas.

Tai stebime ir mūsų pasaulyje. Koks paprasto sprogmens galingumas palyginus su atomine ar vandenilio bomba, lazerio spinduliu ar dar subtilesnėmis jėgomis, kurių netgi nematome? Kuo subtilesnė materija, tuo didesne griaunama jėga ji pasižymi.

Minties dažnis - pats aukščiausias iš visų egzistuojančių realybėje, ir jos sklidimo greitis - begalinis. Tai net ne šviesos greitis, žemiau kurio egzistuoja visa Visata. Mūsų mintis sklinda greičiau už šviesos greitį, todėl ji gali stipriausiai veikti visą realybę.

Klausimo esmė - kas yra teisingas ketinimas ir kaip aš galiu nukreipti savo troškimą, kad man, kad visiems būtų gerai, kaip pasiekti, ko trokšti. Ir ar verta man, apskritai, tai daryti, taip pat būtina žinoti. Ir čia atsitrenkiame į kažkokią sieną ir nežinome, nuo ko pradėti, kaip paveikti Aukštesnįjį pasaulį, kad mums būtų gerai.

Klausimas: Gal ketinimas - tai meditacija?

Galima sakyti, kad meditacija. Tai - mano noro vidinė minčių pastanga pakeisti kažką konkretaus tikrovėje, kažkaip ją paveikti. Bet kaip suprasti šį žodį? Tikrai, galima sakyti, kad tai yra meditacija, tačiau ji labai skiriasi nuo to, kaip dažniausiai suprantama meditacija.

Štai ką turiu omenyje. Kas yra ketinimas? Kodėl jis atveria mus Aukštesniajam pasauliui? Kodėl jis mums atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį? Kodėl juo galime pakeisti pasaulį? Kabalos mokslas sako, kad tai, kas sukurta, vadinasi siela arba Žmogus. Arba Pirmasis Žmogus.

Ši struktūra egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Tokiame matmenyje, apie kurį neturime nė menkiausio supratimo. Ši sielos struktūra susideda iš 600 000 atskirų dalių, kurios tarpusavyje sujungtos kaip vienas kūnas. Ir tai, iš tiesų, vadinasi kūnu, sielos kūnu. Ir šitą kūną pripildo šviesa, kuri vadinasi sielos šviesa. Ir ši būsena - tobula, ir ten mes, be abejo, esame.

Egzistuoja kažkas absoliutaus, ir pamažu suvokiame jo dalis tarytum nuimdami uždangą, vis labiau ir labiau jį matome, nes artėjame prie jo. Tokia yra Pirmojo Žmogaus siela, kurio dalys mes visi esame.

Šita siela sudūžta. Ką reiškia sudūžta? Ji nusileidžia į būseną, kai visos šitos 600 000 dalys užuot buvę susijungę, yra atplėštos viena nuo kitos. Kažkada šitai buvo vienas kūnas, kaip ir mūsų kūnas, kuris sudarytas iš milijardų ląstelių, kur visos ląstelės susijusios tarpusavyje, ir kiekviena ląstelė žino, kas vyksta su visu kūnu, ir kiekviena tarnauja visam kūnui. Ir staiga ji liaujasi dirbus viso kūno naudai, joje vystosi tai, kas vadinama vėžiniu susirgimu, ji ima galvoti tik apie save, trokšdama praryti viską pati, nebeaptarnauja viso kūno.

Ir mes su jumis, iš esmės, visi esame tokioje padėtyje - sergame dvasiniu vėžiu, valgome patys save. Tačiau kaip galime pasiekti tobulumą, dvasingumą, amžinybę, malonumą be kokio nors blogo pojūčio bet kuriuo atveju? Mes turime pasiekti tokią padėtį, tokią būseną, tokį lygį - už machsomo.

Kokiu būdu? Studijavome šaknies ir šakos dėsnį. Ką tai reiškia? Esame pasaulyje, kur kiekvienas geras mūsų pojūtis priklauso tik nuo pusiausvyros tarp mūsų ir šio pasaulio: pusiausvyros padėtyje man nei šalta, nei karšta, nei traukia, nei atstumia. Ir taip - kiekvienoje ląstelėje, visose organizmo sistemose, mano kūne tikrovės atžvilgiu, mano mintyse apie supantį pasaulį, niekas manęs nespaudžia, niekas iš manęs nieko nereikalauja - tai yra pati geriausia būsena.

Vos tik pasiekiame tokią būseną, išsisprendžia visos problemos visuose lygiuose, tampame laimingi. Tai atsitinka tada, kai pasiekiame pusiausvyrą su mus supančiu pasauliu, kai savybėmis tampame panašūs į jį. O kaip savybėmis prilygstame supančiam pasauliui? Tai vyksta tik tada, kai visi susijungiame į vieną kūną.

Klausimas: Aš nesuprantu, kas yra machsomas, nesuprantu, kaip susijungiu su 600 000 sielų ir kuo man tai padės?

Kad patirčiau tobulą būseną, kaip sako kabalos mokslas, turiu pasiekti tokią būseną, kurioje esu sistemoje „Pirmasis Žmogus“. Bet kaip man tai pasiekti? Čia būsiu pusiausvyros padėtyje, niekas manęs nespaus ir netrauks, būsiu panašus į visus. Mano ketinimas šios būsenos atžvilgiu stumia mane į priekį.

Kaip įgyju pusiausvyrą? Iš šios būsenos pritraukiu vadinamąją Atspindėtąją šviesą, jėgą, kurią turiu aukštesnėje būsenoje. Aukštesnė mano būsena spinduliuoja (jei to labai trokštu) į mano žemesnę būseną jėgą, vadinamą Atspindėtąja šviesa, kuri traukia mane į pusiausvyros padėtį, prie geros būsenos. Ir tada aš palaipsniui pereinu panašumo pakopas ir pasiekiu gerą būseną.

Kaip tai darau? Machsomas - tai riba tarp mūsų ir paslėptojo pasaulio. Mes esame mūsų pasaulyje, o virš mūsų - paslėptas pasaulis, kurio nematome, ir negalime žinoti, kas tenai yra. Kad nusipelnytume šviesios ateities, privalome iš ten pritraukti Atspindėtąją šviesą, dvasinę jėgą. Ir ta jėga pamažu paveiks mus taip, kad vis kilsime prie dar aukštesnių pojūčių, vis labiau vystysimės, jausime vis platesnį ir šviesesnį pasaulį.

Kitaip tariant, staiga prieš mus esančioje tikrovėje pajausime jėgas, ryšius, kurie yra už šios tikrovės, pajausime tai, kas vyksta už materijos ribų, pajausime, kokie ten ryšiai, kodėl tikrovė taip "užvedama". Kodėl, jei kažką atlieku čia, galbūt per įvairius kanalus sulauksiu geros ar blogos reakcijos. Aš jau žinosiu, kokiu būdu viskas veikia.

Tai primena, kas vyksta kūne: jei darau ką nors gero savo kūnui - teikiu malonumą, nors po valandos ar dienos jam nuo to bus bloga ir apskritai labai jam pakenks. Savo kūnu vienaip ar kitaip tai patyrėme ir žinome. Tačiau, jei kalbame apie savo likimą, mums nebeaišku.

Ir tai vyksta tuomet, kai atsiveria machsomas: akiratis išsiplečia, aš išvystu ryšius tarp tikrovės ir to, ką darau; ir tada dabartis, praeitis, viskas, kas yra aplink mane, tarsi praskaidrėja, tampa permatoma. Kitaip tariant, ketinimas - tarytum mano akis.

Ir tada, tartum regiu vis didesnius ir didesnius nuotolius, sąryšius; praregiu ne tik tai, kaip tvarkytis šiame pasaulyje su viskuo, kas jame yra: kaip išlošti biržoje, kaip būti visiems draugu, kaip padaryti karjerą, bet ir tai, kas už viso to slypi...

Ir kada išeinu už ribos, kuri vadinasi Pirmasis Žmogus, pradedu matyti savo praeitus gyvenimus. Jau žinau ne tiktai, kam gyvenu ir kaip man susitvarkyti šiame gyvenime per tas septynias dešimtis metų, bet ir pradedu suvokti visą procesą, kur ir kokiose vietose, kokiuose gyvenimuose buvau, kam įsikūnijau anksčiau, kas buvo su manimi, ir kas ateityje man turi atsiskleisti.

Kitaip tariant, kiek žmogus ugdo savo ketinimą, tiek pasaulėdaros išvysta, dirba su ja taip, kad nulemia savo likimą ir ne taip, kaip Niutonas ar Einšteinas, kurie numatė tik kažkokį trumpą laiko tarpą į priekį, o - virš laiko ir erdvės. Ir šio pojūčio gimdami šitame pasaulyje neturime. Jį ugdome iš lėto ir tik padedant Atspindėtajai šviesai, kuri ateina pas mus, išplėsdama akiratį.

Klausimas: Jūsų paaiškinimas man primena tuos, kurie buria kortomis, skaito mintis, aiškina, kas buvo su tavimi ankstesniuose gyvenimuose. Tai tokie žmonės perėjo machsomą ir išėjo į dvasinį pasaulį?

Be abejonės, mūsų pasaulyje yra žmonių, kurie gali skaityti žmogaus mintis, matyti subtilias gamtos jėgas. Ir mums tai žinoma. Tačiau skirtumas tarp jų ir kabalistų tas, kad kabalistas neužsiima jėgomis, kurios yra aplink žmogaus kūną, tuo, kas vadinama kažkokiu auros lauku ar biolauku. Kabalistas tyrinėja tikrovę, kuri yra už machsomo, ten, kur dirba jo ketinimas ne žmogaus, o Pirmojo Žmogaus sielos atžvilgiu. Priklausomai nuo to, kiek ištyrė tą tikrovę, tampa laisvas, nulemia ją. Ir apie tai mes dar pakalbėsime.

Šiame pasaulyje esame valdomi noro patirti malonumą. Pavaizduokime tai kaip širdį. Yra mumyse dar vienas taškas, kuris vadinasi „tašku širdyje“ - tai troškimas atiduoti, atidavimas.

Noras mėgautis glūdi visoje pasaulėdaros materijoje (negyvoje, augmeninėje, gyvūninėje, žmoguje). Visi atomai, molekulės, kad ir ką paimtume visuose lygiuose (žvaigždės, Visata, gėlės, žvėrys), kiekviena mintis, kiekvienas noras - tai tik troškimas mėgautis, noras „praryti“, patirti malonumą.

Ir šitas troškimas yra po machsomu. Kad pasiektume dvasinį pasaulį, išvystume pasaulį už mūsų mums nereikia visko traukti į save, kai esu vien aš ir tai, kas į mane įeina. Taip aš nepamatysiu nieko, kas yra išorėje. Tokiu būdu galėsiu gauti tik tai, kas įeina į mane, ir viskas.

Kaip man išeiti į didžiulį pasaulį ir ten kažką nulemti pakeičiant pasaulio poveikį man, pakeičiant likimą? Tai įmanoma tik įgyjant kitą savybę - atiduoti, o ne traukti į save. Kaip tai daroma?

Nei negyvoji gamta, nei augalija, nei gyvūnija neturi to, ką turi žmogus, to, kas vadinama „tašku širdyje“. Tai šaknis tos dvasinės savybės, kuri būdinga mūsų būsenai Pirmojo Žmogaus sieloje. Ir mes susiję - mano taškas ir tai, kas vadinama mano siela.

Kada imu siekti to, kas virš manęs, to, kas nuo manęs paslėpta, dvasinio gyvenimo, žinojimo, kaip atverti pasaulį, tada atsiranda ketinimas sielos atžvilgiu, ir Atspindėtoji šviesa pradeda mane veikti, taisyti, kelti į viršų, į tą tobulą būseną.

Kitaip tariant, visi kabalisto siekiai, veiksmai nukreipti į tai, kaip subalansuoti „tašką širdyje“ su visais troškimais. Visi mūsų troškimai vadinami malchut, o „taškas širdyje“ vadinamas bina. Bina - tai atidavimo jėga, o malchut - gavimo jėga. Ir kiek pajėgsime subalansuoti tarpusavyje šias dvi tendencijas, tiek pajausime Aukštesnįjį pasaulį.

Kuo stipresnė bus binos jėga, jėga išeiti iš savo „kiauto“, tuo geriau atskleisiu išorinį pasaulį, ir jis darys man įtaką. Todėl visos religijos, ir netgi visos nereliginės metodikos, kalba apie tai, kad žmogus turi mylėti artimą, išeiti iš savo „kiauto“, daugiau atiduoti, juk netgi gyvūniniame lygmenyje aišku, kad taip žmogus galės teigiamai paveikti savo likimą.

Tačiau kabalos mokslas kalba ne tik apie atidavimą, jis sako, kokiu būdu žmogus gali įgyti dvasines jėgas, kad pakeistų tikrovę. Ir priklausomai nuo to, į kokią dvasinę pakopą žmogus pakyla, jis šitame lygmenyje savo siela pradeda daryti įtaką… Tarkim, aš išsitaisiau ir pakilau į dvasinę pakopą, įgijau dvasinę jėgą, ketinimą, ir tada iš tos būsenos, kurią pasiekiau, pradedu daryti įtaką visoms sieloms, kurios yra apačioje. Jos jau yra po manimi. Galiu su jomis susisiekti, daryti poveikį visų šiame pasaulyje esančių sielų likimams.

Išeina, kad tas, kuris tiria tikrovę, ketinimais, savybėmis daro įtaką savo laboratorijoje atliekamų bandymų rezultatams, tiriamai medžiagai. Kabalistas savo ketinimais daro įtaką visų žmonių likimams. Toks yra to, ką jis atlieka, rezultatas. Apskritai, neįmanoma lyginti kabalisto ir mokslininko, tyrinėjančio šį pasaulį, gaunamų rezultatų esmės bei galios.

Todėl, kol žmogus nepakils virš savo gyvūninio lygmens į dvasinį, jis negalės veikti savo likimo ir apskritai negalės nieko padaryti. Štai dėl to žmonija ir kenčia toliau, karta iš kartos tapdama tarsi vis nelaimingesnė ir nelaimingesnė. Mums sunku rasti kokį nors malonumą, nusiraminimą. Ir tai tęsis tol, kol netaps aišku, kad būtina įgyti nors kokį ketinimą, kad nulemtume savo ir kitų sielų, nuo kurių priklausome, likimą.

Klausimas: Dabar kabalos pamoka. Koks turi būti teisingas ketinimas? Ką daryti per pamoką?

Ketinimas paprastas. Dabar per pamoką reikia galvoti arba norėti pasiekti mūsų būseną Pirmojo Žmogaus sistemoje. O tam reikia studijuoti šią sistemą, tą kelią, kuriuo į ją ateiname. Kitaip tariant, kai apie ją mokomės ir norime ten būti, pritraukiame Supančią šviesą. Ir ji mus veikia.

Klausimas: Ką reiškia Supanti šviesa? Kaip ji mus veikia?

Tai tobula, dvasinė būsena, kai patyriu ramybę, tikrumą, žinau ir nulemiu viską.

O šiuo metu patiriu būseną, vadinamą „šiuo pasauliu“. Nėra tikrumo, pasitenkinimo ramybės, laimės. Koks skirtumas tarp šių dviejų būsenų - prisipildymo ir pripildymo nebuvimo?

Kaip man pritraukti šviesą iš ten, iš pripildytos būsenos? Tik sukuriant savyje teisingą, nukreiptą į tą dvasinę būseną ketinimą. Tam turiu išstudijuoti, kokia yra mano būsena dvasiniame pasaulyje, kokios jos savybės, struktūra.

Todėl visos kabalos knygos kalba tik apie ištaisytą, tobulą žmogaus būseną. O aš, nelaimingasis (nūnai, kai nuolat ko nors trūksta ir mane kamuoja noras pažinti pasaulį, kuriame gyvenu, sužinoti kuo ir kaip jį valdyti), šiame pasaulyje, skaitydamas apie savo tobulą būseną, sutelkiu ketinimą, t.y. tarytum jau pasiekiu tą tobulą ir laimingą būseną.

Ar skaitei kada nors vaikiškas knygas apie keliones ir nuotykius? Norėjai būti herojų vietoje? Tas pats ir čia. Skaitant kabalistines knygas trokštama patirti tą būseną, apie kurią rašoma knygoje. Ir tai, kad norima būti ten, vadinasi ketinimo kūrimu. Deja, kai skaitai apie nuotykius, tavęs neaplanko jėga, leidžianti, kaip Hariui Poteriui, įeiti į knygą ir po ją keliauti.

Bet kada studijuoju kabalos knygas, taip iš tikrųjų įvyksta. Todėl, kad iš viršaus nusileidžia Supanti šviesa (tai ta pati šviesa, kuri užpildo mano tobulą būseną, kuri po to išėjo, o aš likau tuščias) ir veikia mane. Kodėl ji vadinama Supančia? Todėl, kad ji mane supa ir lyg pačiupusi ima kelti ten, kur viešpatauja laimė, tobulybė, ramybė.

Klausimas: Ji mane supa jau dabar, ji manęs laukia?

Jeigu tu to nori, jeigu studijuoji kabalą, tai ji palaipsniui tave kelia į ištaisytą, laimingą būseną. Supanti šviesa suteikia tau jėgų, supratimo, ji atveria tavo akis, išplečia akiratį, leidžia išvysti skirtingų dalykų, reiškinių sąryšius, suprasti, kaip valdyti visą tikrovę.

Išėjo šiek tiek sudėtingas paaiškinimas, tačiau iš to, kas pasakyta, matyti, kad tik ketinimu, kurį kuriame būdami neištaisytos būsenos, galima pasiekti tobulą būseną. Todėl visas mokymasis nukreiptas vien į tai, kad būtų sukurtas ketinimas. Kiek mumyse suformuojamas ketinimas, tiek mums šviečia Supanti šviesa.

Kitose pamokose bus kalbama apie tai, kaip aš iš tikrųjų galiu pritraukti šitą aukštesniąją jėgą, Aukščiausiąją šviesą, kad ji mane ištaisytų, pakeistų, išplėstų mano akiratį, padarytų mane stipriu, išmintingu, kad žinočiau, ką daryti, kad sektųsi...

Problema ta, kad žmogus, studijuodamas vienas, nėra pakankamai uolus, atkaklus, nepakankamai stiprus, kad pritrauktų Supančią šviesą taip ir tiek, kad gana greitai ir efektyviai jį paveiktų, todėl mes studijuojame grupėmis.

Įvairiose rytietiškose metodikose irgi sėdima grupėmis, kuriami ketinimai, visos įmanomos minties kryptys... Žmonija jau supranta, kad susivienijus viena kryptimi, viena mintimi galima paveikti pasaulį.

Bet kabaloje, skirtingai nuo visų kitų metodikų, kai studijuojame savo ištaisytą būseną (t.y. būdami neištaisytos būsenos skaitome apie savo ištaisytą būseną), iš jos išeinanti šviesa spinduliuoja mums.

Kitaip tariant, jeigu kitokiuose ketinimuose, įvairiose kitose metodikose pasirenki kokią nors kryptį ir pradedi apie ją galvoti, tai čia tau nėra apie ką galvoti, kaip tik apie tai, ką skaitai. Tokiu būdu tiksliai susijungi su savo ištaisyta būsena ir iš ten pritrauki dvasinę energiją, vadinamą Supančia šviesa.

Ir jei sėdi daug žmonių, kurie galvoja ir mokosi drauge, tai, be abejonės, pasiekiamas rezultatas: jie pajunta tarsi priešais juos atsiveriantį pasaulį. Tada ima teisingiau žvelgti į save ir į šį didžiulį pasaulį suprasdami, kaip jame gyventi ir pasiekti pusiausvyrą, apie kurią anksčiau kalbėjome. Visos mūsų problemos „kaip jaustis gerai“ sprendimas yra tas, kad turime būti pusiausvyroje su mus supančiu pasauliu. Kai tampa aiškūs išorinio pasaulio dėsniai bei mūsų troškimus, ketinimus valdantys dėsniai, yra suprantama, kaip pasiekti šią pusiausvyrą.

Visos mūsų organizmo sistemos (tarp jų ir mąstymas, apskaičiavimai, palyginimai) dirba taip, kad būtų išlaikoma pusiausvyrą. Pradėdami suvokti vidinius ir išorinius dėsnius, dėl to, kad įgyjame Supančios šviesos jėgą, sužinome, kaip pasiekti pusiausvyrą su išoriniu pasauliu.

Taigi apskritai, tu mokaisi, kaip bet kokiame suvokimo lygmenyje patirti laimingą, ramią, pačią geriausią būseną. Ir jei nori bėgti - bėk, tau tai bus ramybės būsena. Kitaip tariant, tu žinosi, kaip įgyvendinti kiekvieną savo norą. Ir viso to pasiekiama ketinimu mokymosi metu, kadangi iš tavo dvasinės būsenos nusileidžia Supanti šviesa ir taip įgyji dvasinę jėgą.

Suprantu, kad paaiškinimas nėra toks jau paprastas, per daug įsigilinau į sąvokas, procesą, paliečiau daugelį aspektų ir jų neatskleidžiau, tačiau palaipsniui tai savaime paaiškės. Iš šio paaiškinimo turime suvokti vieną elementarų dalyką: kabala moko žmogų, kaip pasiekti būseną, kurios jis trokšta. Tam ji ir duota žmonijai.

Klausimas: Kas yra „Supanti šviesa“, kas yra „Atspindėtoji šviesa“? Ką apskritai reiškia šios sąvokos? Visos knygos apie kabalą, kurias skaitau, visada pilnos sąvokų. Kodėl nieko nepaaiškina? Jūs sakote, kad šis mokslas pakankamai paprastas ir skirtas tam, kad atsakytų į žmogų kankinančius klausimus. Kodėl tai taip sunku?

Aš išskirčiau du aspektus. Kabala - tai pats artimiausias žmogui mokslas, nes moko jį, kaip sėkmingai gyventi. Tarkim, aš turiu vaiką. Ką jam turiu duoti? Išmokyti to, kaip sėkmingai vystytis, kaip tvarkytis, kaip apsisaugoti, nekenkti kitiems, kad, visų pirma, jam nepakenktų... O po to - daryk viską, ko tik nori, jeigu tavo norai geri (dar reikia juos patikrinti), gali išmokti juos įgyvendinti, įkūnyti...

Būtent to moko kabalos mokslas. Dėl to jis toks artimas ir būtinas žmogui - tai iš vienos pusės. Bet iš kitos pusės, kai žmogus pradeda studijuoti, kaip jam elgtis, ką daryti, jis mato, kad tai ne taip jau paprasta. Pirmiausia, jis turi ištirti save: kas aš esu... O mūsų supratimas „kas aš“ yra painus, nevykęs.

Klausimas: Vadinasi, kabala - tai psichologija?

Ne tik psichologija. Kabaloje turime išstudijuoti mūsų prigimtį visuose lygiuose. Jeigu turiu pasiekti laimę, man būtina tapti savo paties psichologu, reikia pažinti save, būtina išsiaiškinti, kas yra visas pasaulis - turiu suvokti visus šiuos dalykus.

Nepaspausi mygtuko, nėra jokių fokusų... Žmonija ieškojo išeities jau tūkstančius metų ir, vis dėlto, nieko nerado. Būtina suprasti, kad atskleistume tiesą, reikia mokytis to, kaip ją pasiekti. Tai iš vienos pusės.

Iš kitos pusės, nepasakyčiau, kad tai taip sudėtinga. Žmogus suvokia tai, kas jam atsiskleidžia. Negalima pasiekti sėkmės, jeigu tu nežinai, kas yra sėkmė. Todėl norėdamas suprasti, kokiame pasaulyje esi, privalai kažko išmokti.

Tačiau kabalos mokslas, be viso kito, išplečia tavo akiratį. Kabalos mokymasis nepanašus į tai, kaip mokomasi matematikos ar fizikos, kur kalbama apie kažką abstraktaus, su kuo tu neturi nieko bendra: kur tai yra, kam man to reikia... Kabaloje mokydamasis staiga išvysti, kas tu toks, kas yra pasaulis ir jau žinai, kaip tvarkytis, kas ir kur yra tavyje ir kokią vietą tai užima pasaulyje.

Todėl sakyčiau taip: kas gilinasi į mokymąsi, tam kabala tampa panaši į nuotykių knygas, kurias skaitėme vaikystėje. Matau būtent taip. Bent aš iki šiol taip suvokiu. Ir ne veltui, nes kabala vadinama pasaulių atskleidimu: tai, kas buvo slapta, dabar atsiveria ir tampa tikrove.

Kas yra nuotykiai? Šiuo atveju viskas tas pats, tik tu įeini į kitus matmenis. Ne tai, kad kažkur važiuoji, plauki laivu ar skrendi į žvaigždes, o atveri ištisus pasaulius, kitus sutvėrimus, kitus kūrinius... Mes dar nekalbėjome apie tai, galbūt, ateityje, labiau pažengus pakalbėsime, kas yra angelai, kokios jėgos veikia atsiveriančioje dvasinėje erdvėje... Tai stiprus įspūdis!

Klausimas: Ar galima gyventi įprastai, kai studijuoji kabalą?

O kaip gi! Egzistuoja penki pasauliai: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija, o taip pat mūsų, pats žemiausias pasaulis. Visi jie - paraleliniai.

Būdamas mūsų pasaulyje, aš turiu pakilti su visu savo pasaulio supratimu į aukštesnį pasaulį, po to į dar aukštesnį ir dar aukštesnį...Tokiu būdu žmogus pradeda matyti, atranda visame mūsų pasaulyje dvasinę sistemą.

Tarkim, aš su tavimi, su juo, su jais, su visais mūsų klausytojais ir žiūrovais esu susijęs tam tikru ryšiu - tai reiškia tarsi atveriu papildomą pasaulį. Išvystu tai, kas slypi už šio ryšio, kas yra kiekvienas iš mūsų, kokią įtaką vienas kitam darome, kas iš tiesų esame. Omenyje turimas ne mūsų biologinis kūnas, o tai, kas iš tikrųjų esame: kokie sutvėrimai, kokius gyvenimo ciklus praėjome ir ką mums dar reikės praeiti, kodėl viskas susiję tarpusavyje ir priklauso vienas nuo kito - viskas tampa akivaizdu.

O šitame gyvenime, tarkim, esu vedęs, gyvenu su šeima, dirbu, mokausi, esu tam tikroje sąveikos sistemoje su įvairiomis sąlygomis ir faktoriais. Visus tuos dalykus turiu išsaugoti, o kabalos mokslas visame tame atskleidžia man ryšius ir jėgas, kuriomis galiu pasinaudoti, kad gerai gyvenčiau. Kitaip tariant, aš neatsiplėšiu nuo šio pasaulio ir neišskrendu į kažkokias erdves, į kitus matmenis. Atvirkščiai, pritraukiu Aukštesniuosius pasaulius, dvasines jėgas ir ryšius į savo pasaulį. Aš, iš tikrųjų, lieku šiame pasaulyje, studijuodamas, kaip geriau ir teisingiau gyventi, rasti savo vietą jame.