Pirmiausia, kas yra meilė? Visi galvoja, kad mūsų pasaulyje ji egzistuoja. Mes norime ją patirti ir net galbūt esame pasirengę kažką mylėti. Tačiau ką reiškia pati sąvoka „meilė“?

Mokslininkai dar to iki galo neišsiaiškino, bet šiandien jie jau nustatė, kad viskas priklauso nuo genų, kad yra genai, nulemiantys žmogaus polinkius vogti, žudyti.

Galbūt egzistuoja ir meilės genas? Ir jeigu kas nors jo neturi, tai argi žmogus kaltas, kad negali mylėti? Juk viskas priklauso nuo genų?

Kas yra meilė? Ką reiškia - aš kažką myliu? Aš myliu tai, kas man teikia malonumą. Tai aišku. O jei kas nors kelia man kančias, tai nekenčiu tų kančių šaltinio. Artėju prie to, ką myliu, noriu užmegzti ryšį su juo, būti kartu. Bet vos pastebiu, kad man galbūt ne taip jau ir gerai - „atšąlu“, tolstu nuo to.

Meilė - malonumo potyris iš objekto, kuris teikia man tą malonumą. Jeigu aš esu noras mėgautis, tai turiu ieškoti, kur galiu rasti pasitenkinimą.

Kada gali egzistuoti meilė tarp dviejų žmonių? Baal Sulamas aiškina mums, jog tam reikia, kad žmonės būtų panašūs vienas į kitą savo savybėmis. Visoje pasaulėdaroje, visuose pasauliuose (tarp jų ir mūsų pasaulyje) veikia vienas, visuotinis dėsnis, vadinamas savybių panašumo dėsniu.

Pagal šį dėsnį aš jaučiu, suprantu, suvokiu tik tai, kas yra bendra tarp manęs ir objekto, kurį tiriu, jaučiu, stebiu. Jei manęs ir kažkokio objekto nesieja bendros savybės, tai jo jausti negaliu. Jeigu tarp manęs ir kažko nėra jokio minčių bendrumo, nors ir paties mažiausio, dalinio, tai negaliu jo suprasti.

Atsižvelgdamas į norų ir minčių (būtinai ir proto, ir širdies) panašumą aš surandu ryšį su kuo nors, suprantu jį. Gali būti ir taip, kad suprasdamas jį nutolstu, tačiau tam tikras ryšys jau yra. Savybių panašumas - sąlyga, kad būtum su kuo nors susijęs.

Bet jei du egoistai trokšta mylėti vienas kitą, ar tai įmanoma? Tokiu atveju kiekvienas jų turi būti panašus į kitą savo savybėmis. Aš turiu mėgti tai, ką mėgsta kitas, ir nekęsti to, ko nekenčia jis, kad tarp mūsų atsirastų tarpusavio ryšys.

Tai reiškia, kad nekalbame apie meilę tarp mūsų. Mes kalbame apie savybių panašumą, bendrus norus ir mintis, tarsi apie kažką trečią, ką galima išmatuoti, palyginti, kas yra manyje ir jame, ir tada, priklausomai nuo mūsų panašumo, galim būti vienas su kitu susiję.

Bet jei mano noras mėgautis, mano egoizmas nuolatos kinta, ir tas pats vyksta su kitu žmogumi, tai mes visą laiką esame vystymosi stadijoje ir niekas nežino, kas nutiks po akimirkos, kiek suartėsime ar atitolsime vienas nuo kito.

Mūsų laikais egoistinis noras tapo toks didelis, kad tiesiog liepsnoja mumyse. Mes jaučiame nuolat augantį norą mėgautis, to nebuvo praeityje nė vienai kartai. Kasmet tampame vis didesni egoistai: ne taip kaip anksčiau, kai per šimtmetį ar net du neįvykdavo jokių didesnių žmonijos pokyčių.

Ir jei noras mėgautis didėja tokiu greičiu, tai nenuostabu, kad šiandien žmonės nesupranta vienas kito. Skyrybos virto visuotinai priimtinu gyvenimo reiškiniu. Žmogui nesuprantama, kaip galima pragyventi septynis dešimtmečius be keleto vedybų, skyrybų - jis vargiai gali išsaugoti šeimyninius ryšius nuo vienų skyrybų iki kitų.

Lygiai tas pats ir savo paties atžvilgiu. Šiandien nebesuprantu „vakarykščio“ savęs, nuolat painiojuosi. Visa tai dėl mūsų vis stiprėjančio noro patirti malonumą, mes negalime jo sustabdyti ir patikrinti, ar yra tarp mūsų savybių panašumas, ar galime būti artimi.

Todėl, kad ir kaip trokštume mylėti šiame pasaulyje, mums nepavyks. Man gaila, bet taip jau yra. Nuraminkime save, kad šiame pasaulyje meilės nėra. (Juokas ir pagyvėjimas salėje)

Tai galima eiti namo?

Kodėl?! Gal yra kažkas kita... (Juokas) O kas namie? Ten jūsų kas nors laukia, kas nors myli? Ne. Luktelkit, išmokysiu jus mylėti. (Juokas)

Išeitis yra, antraip manęs čia nebūtų. Mes nemylime ir patys savęs, mus be perstojo kamuoja prieštaravimai, o ką jau ten kalbėti apie du žmones.

Problema visiems suprantama. Bet kuriuo atveju kyla klausimas, ar galima sukurti kažkokią žmonių santykių sistemą, vadinamą meile arba bent jau supratimu, kažkokiu susijungimu? Mes tiksliai nežinome, kas yra meilė. Šia sąvoka galima daug ką apibūdinti, galbūt net su ja nesusijusius ryšius.

Ar galima sakyti, kad motina myli savo mažą vaiką? Ar vaikai myli tėvus? Čia tokios kategorijos, į kurias pradėjus gilintis, jas tirti, nežinau, kas liks iš paties termino „meilė“.

Bet iš esmės yra paprastas sprendimas, labai paprastai paaiškintas Toroje. Parašyta: „Vyras ir žmona - tarp jų Šchina (Kūrėjo buvimas)“. Jeigu tarp vyro ir žmonos būtų jungtis, vadinama Šchina, tada jie iš tikrųjų galėtų būti vyras ir žmona, galėtų būti vienas su kitu sujungti.

Kas yra toji jungtis? Ji atsiranda tada, kai abu pakyla virš savo egoizmo, virš savo noro gauti. Šitaip jie tampa vienu kli (indas, noras), kuriame karaliauja Šchina. Ir tada jų pojūčiai šiame bendrame kli iš tiesų vadinasi meilė.

Iš esmės, meilė - tai bendras Kūrėjo, esančio bendro kli tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių viduje, jautimas. Ir kitokios formos būti negali.

Mes gyvename ypatingu laiku, įpareigojančiu mus pradėti taisytis. Kiekvienas žmogus turi išsitaisyti pats, o po to bus ištaisytas ir visas pasaulis. Kaip aiškina Baal Sulamas, esame šešis tūkstantmečius truksiančio pasaulio dvasinio vystymosi pabaigoje.

Todėl dabar privalome atlikti šiuos ištaisymus. Pasistūmėti jų link mums padeda iš aukščiau. Kokia tai pagalba? Mums įvairiais būdais atskleidžiamas mūsų egoizmas: parodoma, kad negebame išspręsti ekonominių, psichologinių, auklėjimo problemų. Mes patiriame absoliučią krizę visose srityse - moksle, visuomenėje, šeimoje.

Viskas tam, kad atsiskleistų mūsų prigimties blogis ir kad žmogus, neturėdamas išeities, būtų priverstas pradėti ją taisyti. Vienas stipriausių motyvų, skatinančių mus taisytis - tai meilės nebuvimas. Iš esmės būtent meilės ieškojimas savyje stumia žmoniją pirmyn, nes galiausiai mūsų bendras tikslas - amžina meilė.

Ir visos pakopos, virš kurių pakylame, kuriomis kylame, taisome save, artėjame prie dvasinio idealo, yra meilės realizacijos pakopos. Tai ne toks paprastas dalykas ir ne toks tuščias, kaip mums atrodo. Priešingai, iš čia matyti, kad meilės mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje nėra ir kad iš tikrųjų pasiektume meilę, turime pakilti iš mūsų pasaulio į pasaulį Acilut.

Kai žmogus pajunta negalįs savęs užpildyti, negalįs gauti jokio malonumo šiame pasaulyje, jis susimąsto apie savo gyvenimo prasmę ir apskritai apie tai, kas su juo bus ateityje. Pamažu pasiekia būseną, kai nusprendžia, kad turi pasikeisti, pakilti virš savo prigimties, ir tada jis ateina į grupę.

Grupės esmė - išugdyti meilę žmoguje, meilę draugams, kuri iš esmės yra kli amžinybei, tobulybei suvokti, dvasiniam pasauliui pajausti. Tik išėjęs iš savo egoistinio kli, žmogus gali pajausti dvasinį pasaulį.

Todėl parašyta: „Pamilk savo artimą, kaip pats save - svarbiausia Toros taisyklė“. Tai nereiškia, jog turiu kažką mylėti dėl pačios meilės, kaip tai mums atrodo, kas savaime nieko nežavi. Priešingai, ši sąlyga suteikia man galimybę pakilti. Tai - slaptažodis, sąlyga, kad pakilčiau virš savosios prigimties.

Tam man reikia dar keleto žmonių pagalbos ir todėl man reikalinga grupė. Kabalistų grupės buvo kiekvienoje kartoje. Pirmasis kabalistas Abraomas, suvokęs Kūrėją, iškart ėmė kurti sau grupę. Jis sėdėjo prie įėjimo į didelę palapinę, iš tiesų trokšdamas, kad žmonės priartėtų, kad ateitų mokytis ir taip susikūrė grupę. Ši grupė egzistavo dar prieš atsirandant visiems meilės draugams įstatymams.

Šiuos įstatymus sužinome iš įvairių kabalistų parašytų knygų. Jose daugybė aprašymų ir sąlygų, kurios būtinos sukurti tokiai grupei, kurioje bus galima išvystyti bendrą kli, kur įsiviešpataus Šchina, kur bus galima pajausti Kūrėją, dvasinį ir amžiną gyvenimą.

Savyje žmogus negali to pajausti, jis negali būti kli. Pats žmogus yra tik taškas, nusprendžiantis, kad nori susijungti su kitomis sielomis ir tik tarp kitų sielų (o ne savyje), tik tarp mūsų kuriamas kli, ir jame jaučiame dvasinį pasaulį.

Žinoma, kad žmonės, nors šiek tiek atsiplėšę nuo kūno, patyrę klinikinę mirtį, tą pačią akimirką pajunta pakilimą, šviesos ir amžinybės prisilietimą.

Grupė gali padėti žmogui pajusti dvasinį pasaulį. Mozė, gavęs Torą, taip pat ėmėsi kurti mokinių grupę. Taip elgėsi visi kabalistai. Žmogus, norintis suvokti dvasinį pasaulį, neturi kitos galimybės, jis privalo ugdyti meilę, t.y. susijungęs su kitais žmonėmis kurti kli, kad pajaustų Begalybės šviesą.

Ir kai atsiranda žmonių, kurie nusprendžia, kad iš tikrųjų privalo pakilti virš egoizmo, tada jie susijungia ir studijuodami suvokia šviesą, gražinančią į Šaltinį. Galiausiai visa ši šviesa vadinasi „Tora“. Ir tada patiriame meilę.

Šviesa, kurią studijuodami suvokiame, taiso mus, o paskui mes pereiname pakopas, vadinamas „atlygis ir bausmė“. Atlygis ir bausmė irgi susiję su žmogaus išsitaisymu ir meile, kurią jis pajunta, atsivėrus Kūrėjui. Kūrėjo atsiskleidimą patiriame kaip begalinį gėrį, malonumą, kurį pradedame jausti visuose noruose, visame mūsų kli.

Vėliau, jau kildamas bausmės ir atlygio pakopomis, žmogus pradeda taisyti savo kli į absoliučią meilę (nuo nieko nepriklausomą). Jis jau pakyla virš atlygio ir bausmės, kai Kūrėją laiko geru ar blogu, priklausomai nuo to, ką iš Jo jaučia - gėrį ar blogį.

Už šito yra absoliučios meilės pakopa, kurioje man nesvarbu, kaip su manimi elgiasi Kūrėjas, aš jaučiu meilę Jam. Tai nereiškia, kad myliu Jį, nepaisydamas blogių pojūčių kuriuos Jis siunčia man. Priešingai, išsitaisydamas pakylu tiek, jog jau nejaučiu, kad iš Jo sklinda kažkas blogo, nes jau esu išsitaisęs savo kli ir todėl iš Jo jaučiu vien gėrį.

Tada susiduriu su problema - ar mano būsena tokia, kai Jį myliu ne dėl gaunamų malonumų, o dėl to, kad tarp mūsų yra kitas ryšys, priklausantis nuo savybių panašumo, amžinybės, tobulybės, tiesos, siejančios mus.

Taip žmogus tikrina, kas su juo buvo praeityje. Ir tada iš visų ankstesnių savo gyvenimų supranta, kad Kūrėjas niekada nedarė jam nieko blogo, nors ir mato visus baisius įvykius, kurie atsitiko ankstesniuose įsikūnijimuose. Ir būtent virš šių siaubingų, kažkada patirtų pojūčių atsiskleidžia meilė - už tai, kas buvo praeityje, kas yra dabar ir kas bus. Meilė ateičiai rodo kad žmogus žengia, tobulėja ir pasiekia savo asmeninį galutinį išsitaisymą.

Tai reiškia, kad žmogus pasiekia asmeninę absoliučios meilės pakopą - savo asmeninį galutinį išsitaisymą (gmar tikun). Gmar tikun - meilės suvokimas.

Tačiau to nepakanka, nes žmogus jaučia Kūrėjo nuostatą tik savo atžvilgiu ir jo meilei visgi kažko trūksta. Galbūt Kūrėjas su manimi elgiasi gerai, bet su kitomis sielomis ne? O gal jis su jomis šiandien elgiasi gerai, bet vakar - ne.

Ir tada žmogus iš esmės turi užmegzti ryšį su kiekviena siela, gauti, perimti visus jos trūkumus, visus jos norus, visą jos vidinį turinį, prisijungti prie savęs ir padaryti tą patį, ką darė su savo siela taisydamasis ir tikrindamas Kūrėjo elgesį su juo nuo kūrimo pradžios iki pačios pabaigos. Ir taip jis turi padaryti su visomis kitomis sielomis.

Galbūt mums tai atrodo visiškai nerealus arba itin ilgas procesas, bet taip nėra. Būtent šias pakopas žmogui praeiti kur kas lengviau nei pereiti iš šio pasaulio į pirmą dvasinio pasaulio įsisąmoninimą.

Kai žmogus užbaigia šį darbą su visomis sielomis ir įsisąmonina, kad Kūrėjas nė su vienu kūriniu nesielgė blogai, amžina meile pamilsta Kūrėją. Toks mūsų tikslas. Taip mes visi susijungiame į vieną kli. Ir ne tik mes - visa žmonija turi tai pasiekti ir susijungti į vieną visumą. Tokia būsena suprantama kaip tobula, amžina meilė, o visos pakopos iki jos - netobulos meilės pakopos.

Jeigu žmogus tobulėja ir pasiekia meilės Kūrėjui pakopas, ir dar jeigu jis turi žmoną, su kuria gali bendrauti tokiu pat būdu, tai, žinoma, priklausomai nuo išsitaisymo lygio, jie tarpusavyje sukuria tokią kėlim sistemą, tokį ryšį, kad jaučia šviesą, esančią tarp jų.

Jeigu jų nesies ryšys, esantis virš abiejų egoizmo (su sąlyga, kad abu dirba Kūrėjui), tai jokio kito ryšio tarp jų nebus. Jis bus tik iš būtinybės padėti vienas kitam, auginti vaikus ir pan., tačiau tai nebus meilė...

Matyt Galutinio Išsitaisymo būsenoje, kai žmonės pakils virš savo egoizmo (parašyta: „Pasaulis juda pagal nekintamus dėsnius“ - viskas liks kaip ir dabar, gyvenimas tęsis), ryšys tarp žmonių, o ypač tarp sutuoktinių bus grindžiamas dvasiniu įsisąmoninimu. Ir tada neabejotinai tarp jų egzistuos meilė.

Tai buvo įvadas.

Man rodos, kad visi 200 žmonių nusivylė. Ką dabar daryti?!

Suvokti.

Ką tai reiškia?

Tai, ką papasakojau, atrodo labai sudėtinga, bet taip nėra, ypač mūsų dienomis. Tai, ką aš išmokau iš savo mokytojo per penketą metų, mano mokiniai išmoksta per pusmetį ar šiek tiek ilgiau. Tai rodo, kad dabar kiti laikai ir žmogus kitaip tobulina save, kyla virš savo egoizmo.

Neišsitaisius negalima mylėti - egoistas negali mylėti. Jis myli tik tai, kas jam gerai. Tai ne meilė, o artimo išnaudojimas. Mes tiesiog vadiname tai meile.

Todėl iš tikrųjų turime išsitaisyti, kad pajaustume meilę. Būdami egoistai netgi bijome kažką mylėti. Mes bijome, kad kažkas kitas išnaudos mus, tarsi aš turėsiu kažkam dirbti.

Dvasiniame pasaulyje viskas atvirkščiai. Pakilęs virš savo egoizmo, žmogus suinteresuotas išreikšti savo meilę, ištraukti iš savęs viską, kas tik įmanoma. Baal Sulamas rašo, jog teisingai eidami į priekį per keletą metų galime atlikti tokius ištaisymus, kad imsime jausti meilę Kūrėjui ir kūriniams.

Mylintis žmogus laimi - jį pripildo Begalybė. Šį užpildymą įgyja tas, kas myli, o ne tas, kurį myli. Todėl toks ištaisymas nepaprastai mus vilioja.

Nemanau, kad yra dėl ko nusivilti. Būtina suprasti, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje netaps lengvesnis, o priešingai, bus kur kas sudėtingesnis, nes vėluojame taisytis. Kiekvieną kartą tas vėlavimas sugrįžta mums, slegia mus, verčia mus pradėti taisytis.

Todėl kuo greičiau pradėsime kilti virš savo egoizmo, tuo greičiau pajausime Begalybę, šio begalinio gyvenimo ir meilės tėkmę. Iš esmės šviesa chochma - tai meilės šviesa.

Iš visų septynių milijardų gyventojų pasaulyje tik kabalistai patyrė, kas tai yra meilė? O visi kiti tik galvoja mylį?!

Tai labai paprasta. Aš jau sakiau, kad meilės negali jausti žmogus, esantis savo egoizmo kiaute. Meilė reiškia, kad aš kažką myliu. Bet aš nemyliu kažko. Tas „myliu“ niekuo nesiskiria nuo pasakymo „aš myliu žuvį (man patinka žuvis)“. Nors ir gaila, mes mylime būtent šitaip.

Todėl vos tik liaujuosi gavęs malonumą iš žmonos arba man atrodo, kad kita moteris suteiks didesnį pasitenkinimą, metu žmoną ir keičiu ją į kitą. Viskas vyksta dėl to, kad rūpinuosi vien tuo, kiek malonumo patirsiu.

Bet jei malonumas ateina iš Kūrėjo ir santykius nulemia savybių panašumas - tai jau kažkas visiškai kitas, nepakeičiamas.

Mes jau kalbėjome apie savybių panašumą. Kuo žmonės panašesni savo savybėmis, kuo didesnis tarpusavio supratimas ir ryšys juos sieja, tuo didesnis abipusis jausmas, vadinamas meile.

Mes nepajėgūs tą suprasti. Meilės pakopa prasideda už machsomo, už pakopų „atlygis - bausmė“. Šiose pakopose egzistuoja priklausoma meilė, kuri vis dar nėra tobula.

Tai reiškia, kad dar nepraėjęs machsomo žmogus net nepajėgs suprasti, ką kabala turi omenyje vartodama žodį „meilė“ ir kas apskritai yra meilė.

Ką reiškia meilė Aukščiausiai jėgai? Aš nematau Kūrėjo. Ar tai įsivaizduojama meilė? Kaip ją patiriu gyvenime?

Tai - ne problema. Mes ir dabar savo gyvenime prisirišame prie to, kas mums teikia pasitenkinimą. Tu myli kažkokį objektą. Tu nemyli jo paties, o myli tik tai, ką iš jo gauni, - tai jau irgi šis tas dvasinio. Todėl jeigu tau atskleidžiamas malonumas, amžinybė, tobulybė, tiesa kaip savybės, dėl kurių tu patiri malonumą, tai tu juos myli. Tau nereikia, kad šis užpildymas įgautų kažkokią formą, tave užvaldo pati idėja.

Bet aš lieku egoistas? Aš myliu Kūrėją egoistiškai?

Ne, tai - visiškai neįmanoma, nes, kol žmogus neištaisys savęs, visos šios savybės ir Kūrėjas paslėpti nuo jo. Mūsų pasaulyje galime kažką išbandyti ir, žinodami šio malonumo skonį, priprasti ir jo siekti ateityje. Dvasiniame pasaulyje tai visiškai neįmanoma. Jį suvokiame tik tiek, kiek ištaisome savo kėlim.

Todėl negalima mylėti dvasiškai tikintis gauti naudos sau. Daug kas bandė taip daryti, tik jiems nieko neišėjo. Tai visiškai neįmanoma! Dvasinį pasaulį tu pats slepi ar atveri ir tik tiek, kiek ištaisytos yra tavo savybės (kėlim), pats savaime dvasinis pasaulis nei slepiasi, nei atsiveria.

Tai reiškia, kad pats žmogus, priklausomai nuo išsitaisymo, atveria sau dvasinį pasaulį arba pasilieka paslėptyje, kaip kad mes dabar. Niekas nestovi už užsklandos, nepakelia jos ir nepakviečia įeiti į dvasinį pasaulį, niekas tavęs ir nestabdo. Tavo vidinis išsitaisymas, tavo norų ištaisymo laipsnis, santykis tarp jų lemia tavo paslėpties ar atsiskleidimo lygį. Tai - viskas.

Pats žmogus nulemia viską. Visi pasauliai yra žmogaus viduje, aplink jį egzistuoja vien Aukščiausioji šviesa absoliučioje ramybėje, be judėjimo, be kaitos. Kūrėjas, ar Aukščiausioji šviesa, tarsi atvertas, Jis neslepia savęs: pats žmogus savo netobulumu, savybių priešingumu, nepanašumu slepia Kūrėją. Jie tarsi dirba kitokiais dažniais.

Ir priešingai, kiek žmogus supanašėja savybėmis, netgi minimaliai, tiek jis ima jausti Kūrėją. Tiek jis jaučia meilę tuo kanalu, kuris egzistuoja tarp jų.

Kaip pereinamas machsomas?

Machsomas skiria šį pasaulį nuo dvasinio. Prasiveržti pro machsomą labai paprasta. Po machsomu esantis žmogus yra šimtaprocentinis egoistas. Virš machsomo jis privalo būti šimtaprocentinis altruistas. Kaip galima pereiti machsomą? Žmogus daro vadinamąjį „susitraukimą“, nenorėdamas naudoti nė vieno savo noro dėl asmeninio malonumo.

Tai reiškia, kad jis atlieka „Pirmąjį Susitraukimą“. Jis nori tapti dvasinio pasaulio dalimi. Jis nieko nedaro ir kol kas nieko nenori daryti, jis tenori sumažinti savo egoizmą ir viskas. Tai reiškia, jog tada jis pereina machsomą ir įsijungia į dvasinį pasaulį kaip užuomazga, kaip sėkla motinos įsčiose, kuri įeina ir prisitvirtina ten.

Lygiai taip pat žmogus, kaip sėklos lašelis, pirmąsyk įeina iš mūsų pasaulio į dvasinį. Ir iš tiesų dvasiniame pasaulyje jis vystosi kaip sėkla gimdoje, pagal lygiai tokį patį vystymosi procesą. Šis procesas trunka devynis mėnesius, kol vaisius subręsta ir tada iš tikrųjų dvasiškai gimsta.

Kiek laiko trunka žmogaus pasirengimas, kol pavyksta „atlikti susitraukimą“ ir pereiti machsomą?

Tai užtrunka keletą metų, priklauso nuo jo paties ir grupės, kurioje jis yra.

Ką reiškia motinos meilė savo vaikui?

Motinos ir vaiko meilė yra prigimtinė, ji būdinga ir gyvūnams, tai - natūrali meilė. Tai nereiškia, kad motinai reikia kažkaip keistis, kad pamiltų savo vaiką. Ji myli jį dėl to, kad tai įsišakniję jos prigimtyje. Jei jai atjungtų tam tikrą smegenų dalį, ji liautųsi jį mylėjusi, elgtųsi su juo kaip su bet kuo kitu. Motinos elgesys su vaiku nėra meilė.

Iš šito galime suprasti, kad visi tokio tipo mūsų santykiai (motinos ir vaiko, ir apskritai žmonių šiame pasaulyje) nėra meilė. Tai arba įgimtas instinktas, nulemtas genų, mūsų prigimtinių sistemų, verčiančių mus veikti būtent taip kažkieno kito atžvilgiu, arba tai paremta egoizmu, kai aš patiriu malonumą ir dėl to prisirišu prie kito.

Jei vaikinas sako merginai „Aš tave myliu!“, ką gi kita jis turi omenyje, jei ne malonumą, kurį gauna iš jos? Atleiskit, nenoriu sugriaut jums visos romantikos. (Juokas)

Jei nesugebame nieko mylėti, išskyrus save, tai ką gi tada turime daryti?

Būtina skirti, ką turime omenyje sakydami „meilė“ ir kas iš tikrųjų yra meilė dvasine prasme - tikroji meilė. Jei kabaloje kalbama apie žmogų, tai reiškia, kad kalbama apie tą, kuris yra aukščiau savosios prigimties.

Aš nenoriu priklausyti nuo to, kokiu mane sukūrė, ką man parinko, ką „įdėjo“ į mane. Aš gimiau jau turėdamas tam tikrus polinkius, norus, įpročius, buvau vienaip ar kitaip išauklėtas. Pats sau neišsirinkau nei tėvų, nei gimimo vietos - nieko. Visa tai jau yra manyje. Tarkim, dabar man 30 metų ir aš sprendžiu, ką daryti gyvenime toliau.

Jei noriu būti savarankiškas ir pats priimti sprendimus, privalau pakilti virš visko, ką turiu dabar, ir pradėti spęsti visiškai atsiribodamas nuo to, kas jau yra manyje ne mano noru ir ne mano pasirinkta.

Iš esmės šito kabala ir reikalauja iš žmogaus. Tu nori tapti nepriklausomu, pradėti tikrą gyvenimą ir gyventi pagal savo taisykles? Prašom! Pakilk virš savo prigimties - virš vaikų darželio, mokyklos, virš visko, kas yra tavyje, net iš ankstesnių persikūnijimų, ir pradėk nuo nulio, kaip suaugęs žmogus.

Manding, tai labai rimta ir racionali prieiga. Kitaip viskas, kas yra mumyse, nulemta genų. Mane pagavo vagiant? Prašom patikrinti, ar manyje yra toks genas, kuo aš kaltinamas? Šiandien viskas taip. Ir tai iš tikrųjų teisinga.

Bet žmogaus elgesio nelemia jo genai, kiekvienas renkasi, kaip jam elgtis?

Kuo remdamasis žmogus renkasi?! Kaip aš galiu rinktis?! Koks šią akimirką yra mano protas - kokios mintys, norai, įpročiai, sprendimai? Kuo remdamasis aš taip elgiuosi?! Argi ne tuo, kas yra manyje iš praeities? Jūs sakote, kad žmogus renkasi! Kas tas žmogus, kuris renkasi? Juk jam viskas duota!

Tik supraskite, kad kabalos reikalavimas pakilti virš paties savęs, virš to, kas nūnai yra mano „Aš“, reiškia pradėti gyventi savarankiškai, teisingai, pačiam renkantis.

Ir tada galima kalbėti apie meilę, apie neapykantą - apie viską, bet tai jau bus mano savybės, polinkiai, o ne įbrukta man iš išorės. Kaip mus veikia auklėjimas? Oho! Mes to nė nežinome.

Bet kaip galima nuo to atsiriboti?

Puikus klausimas! Tai iš tiesų problema. Aš noriu būti pačiu savimi. Nejau aš kaltas, kad mane tokį padarė? Iš tiesų, aš būdamas trisdešimties staiga suvokiu save turintį įvairiausių nusistovėjusių stereotipų. Aš nenoriu tokiu būti! Iš šito sunku išbristi.

Tai įmanoma tik padedant Aukščiausiajai šviesai, šviesai, grąžinančiai į Šaltinį. Mums ne tiek sudėtinga išeiti iš savo egoizmo (tai ne taip svarbu, ir, beje, mes vėliau juo naudojamės), kiek atsiplėšti nuo visko, kas gauta iš šalies.

Mes trokštame pajusti, pakilti į dvasinį lygmenį, trokštame kažko, ko nejaučiame, kokių neturime genų. Ar plėtodami robotų mechanizmus, programuodami tobulus robotus, tai pasieksime?

Aš niekam savęs neleisiu programuoti. Aš noriu išsilaisvinti nuo šito, o ne vieną programą pakeisti kita. Priešingai, dabar noriu tapti laisvas ir „užpildyti“ save ta programa, kurią išsirenku - su įpročiais, mintimis, požiūriu į gyvenimą, visiškai nauja.

Taip nebūna!

Sutinku su tavimi, kad taip nebūna, bet tik šiame pasaulyje. Virš šito pasaulio - yra! Visas mūsų gyvenimas šiandien verčia mus pradėti apie tai galvoti. Beje, mokslininkai taip pat atranda tai. Ką aš kalbu, nė kiek neprieštarauja šiuolaikiniam mokslui.

Jeigu mylėti taip sunku, kad žmogus kankinasi, nusivilia, tai ar šitai ir yra nuo nieko nepriklausanti meilė, nes žmogus vien kenčia ir vis tiek myli? Jei tu myli kažką, kas tavęs nemyli ir nuvilia, ar tai absoliuti meilė? Juk tu myli kažką nepaisydamas, kad tas kažkas tave niekina?

Ne. Kabalos mokslas nekalba apie tai, kas yra žemiau machsomo. Kalbos, kad kabala padės jums būti sveikesniems, jus lydės sėkmė šiame pasaulyje - labai ribota garantija. Tai iš tikrųjų taip, bet tik kaip dvasinio suvokimo, o ne tiesiog mokymosi rezultatas.

Jei klausiate, kaip išsiaiškinti meilę šiame pasaulyje, niekuo negaliu jums patarti. Eikite pas psichologą, bet taip pat nesu tikras, kad ir jis pagelbės. Sprendžiant iš to, ką matome aplinkui, recepto nėra. Tai ypač akivaizdu Vakarų šalyse, kur skyrybos kasdienis reiškinys.

Galiu patarti tik viena: kuo greičiau suvokti teisingos, tikros, amžinos, dvasinės meilės esmę, įsisąmoninti, kad tik ji ir egzistuoja. O visa kita susiekite su noru patirti malonumą, su egoizmu, su abipusiu išnaudojimu ir tada, visų pirma, mažiau nusivilsite.

Iš tikro! Pasirinkite teisingą požiūrį. Liaukitės reikalavę meilės, nes šiame pasaulyje jos nėra! Meilė tegali būti su sąlyga, kad žmogus pakyla virš savo egoizmo. Jei jis valdomas savo egoizmo, mylėti negali.

Jei mane valdo egoizmas, jis nulemia ir mano požiūrį į gyvenimą. Myliu tai, kas man teikia malonumo. Ir jei pajuntu, kad kitur gausiu didesnį malonumą, palieku šį pasitenkinimo objektą ir siekiu kito, nes mano egoizmas, noras mėgautis, mano kli nukreipia mane, panašiai kaip radaras, ten, kur gausiu didesnį pasitenkinimą.

Mes nuolatos ieškome, kur ir iš ko gauti malonumą. Be to, mūsų noras nuolat auga, keičia savo savybes ir todėl mes visą laiką ieškome.

Bet juk ne visi žmonės ieško?

Ne visi, nes kai kurie jau visiškai nusivylė. (Juokas) Dalis įninka į narkotikus, o pusė pasaulio ryja tabletes nuo depresijos. Toks tad vaizdas šiandien...

Nori nenori mūsų gyvenimas skatina mus teisingai suprasti, kas yra tikroji meilė, skatina įsisąmoninti, kur galima ją rasti ir kaip užpildyti meilės kli. Meilės kli - tai atidavimas, atspindėta šviesa.

Tu ieškai meilės. Ką tai reiškia? Tu ieškai gero, malonaus, nuostabaus užsipildymo. Tavo kli, tavo egoizmui kažko trūksta ir tu trokšti tai užpildyti. Tam tikrą užpildymą vadini meile. Bet tokia forma užsipildymo negausi. Gaila iššvaistyto laiko!

Tarkim, kad aš įveikiau savo egoizmą ir nusprendžiau nuo rytojaus visus mylėti. Kylu liftu ir sakau kaimynei: „Tu šiandien puikiai atrodai!“, o ji neatsako. (Juokas) Poryt ji taip pat neatsako! Jums atrodo, kad trečią dieną vėl būsiu toks pats idiotas, kad pasakysiu jai tai darsyk?! (Juokas)

Tu teisus. Mano atsakymas paprastas: tau reikia kitokio auklėjimo. Turi būti metodika, mokanti kaip kreiptis į žmogų, kad jis pamiltų. Ta metodika vadinama kabalos mokslu. Išstudijuok jį ir pamatysi, kaip ji atsakys! (Juokas)

Jei žmogus, perėjęs machsomą, myli tą, kuris yra po machsomu - egoistą, ar jis gali padėti jam išsitaisyti?

Jis negali mylėti egoisto ta meile, kuri yra dvasiniame pasaulyje. Jau sakiau, kad meilė dvasiniu požiūriu kyla dėl savybių panašumo. Jei mus sieja kokios nors bendros atidavimo savybės, sakykim, tu esi išsitaisęs 20 procentų, o aš - 10, tai 10 procentų mes esame kartu, kaip partneriai, tame pačiame pasaulyje, vienodai atiduodantys vienas kitam, ir galime mylėti vienas kitą.

Bet jei vienas yra po machsomu, o kitas virš jo, tai tarp jų negali būti meilės. Gali būti iš mokytojo pusės, kuris yra aukščiau machsomo, meilė mokiniui, esančiam po machsomu. Tačiau ta meilė panaši į meilę kūdikiui, kuriam reikia pagalbos, t.y. mokytojas nėra jam lygus, jis tiesiog dirba su juo, kad pritrauktų jį viršun, kad priartintų jį.

Ar žmogus gali egzistuoti Žemėje, nesinaudodamas savo egoizmu?

Puikus klausimas! Mes - nelaimingi padarai, esantys tarsi „dėžutė“ su penkiomis ertmėmis, penkiais jutimo organais: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Šiomis penkiomis juslėmis tarsi pajuntame tai, kas vyksta aplink mus, jais jaučiame ir save.

Tačiau šis realybės „nuskaitymas“ neteisingas, nes visus bangų virpesius, kurie įeina į mus, paskui perleidžiame per egoistinį mechanizmą - norą patirti malonumą. Ir tada tai, kas mums atrodo, jog vyksta aplinkui, lemia mūsų vidinės programos veikla - ir tik ji.

Žmonės, peržengę šios vidinės programos, savo „dėžutės“ ribas, sako, jog tikroji mus supanti realybė grindžiama atidavimu, yra visiškai altruistinė. Ir negali būti kitaip. Mūsų pasaulyje egzistuojantys lygmenys (mes patys - žmogiškasis, negyvasis, augmeninis bei gyvūninis) taip pat yra altruistiniai, tiesiog to nematome.

Lygiai taip pat ir kiekviena mūsų kūno ląstelė, kiekvienas mūsų kūno organas neveikia sau, visi dirba, kad atiduotų, antraip organizmas negalės išgyventi. Ląstelė, kuri užuot atidavusi pradeda imti, tampa vėžine.

Tas pats ir su visa pasaulėdara - viskas veikia, kad atiduotų, visi šimtu procentų atiduoda, o gauna energijos tik tiek, kiek būtina egzistavimui. Ir tik mums įdiegta programa (vien psichologinė) yra egoistinė todėl, kad galėtume pažinti blogį savyje ir savo pastangomis perprogramuotume save iš naujo ir prilygtume Kūrėjui.

Tačiau tada jau būsime nepriklausomi. Aš pats paverčiau save tokiu didžiu kaip Kūrėjas, aš to pasiekiau, sukūriau save ir tada visas atlygis priklauso man. Todėl viskas, kas vyksta, išskyrus mūsų iškreiptą realybės suvokimą, iš tikrųjų atitinka dvasinę prigimtį. Ir tik žmogus savo viduje jai priešingas.

Tą akimirksnį, kai žmogus pereina machsomą, jis visiškai tai supranta ir jau niekad nebesuklysta. Jis mato, kad dvasinis pasaulis išjudina viską aplink ir jį patį.

Priešingai, pagal egoistinius, materialius dėsnius neįmanoma egzistuoti. Jeigu kiekvienas peni tik save, tai niekas neturi teisės egzistuoti. Todėl visa kita (ir mūsų pasaulio prigimtis), išskyrus mūsų iliuziją, yra altruizmas.

Aš kalbu apie tai, su kuo šiandien sutinka mokslininkai, kurie taip pat atranda tai ląstelėse, dėsniuose, sąryšiuose, Visatoje. Tai nepriklauso kokiai nors religijai ar sistemai, tai susiję tik su mokslu.

Ar yra tokia piliulė, kuri padėtų sumažinti mūsų norą mėgautis? Galbūt aš pagreitinsiu šį procesą ir greičiau pereisiu machsomą? (Juokas)

Ar yra vaistų, galinčių sumažinti mūsų norą mėgautis, mūsų egoizmą? Ar yra tablečių sustiprinančių mūsų dvasinį norą, mūsų jautrumą? Ne, čia nėra jokios protekcijos. Čia reikia sėkmės, fortūnos ir nieko kito. Sėkmė - tai švytėjimas, lašeliais nusileidžiantis iš aukščiau. Šis švytėjimas ateina tik tiek, kiek žmogus išaukština dvasingumą.

Kaip galima žinoti, kad esi teisingame kelyje į dvasingumą, kad esi teisingoje vietoje?

Puikus klausimas! Iš kur galiu žinoti, ar esu teisingoje vietoje?

Jei noriu pabandyti dvasiškai tobulėti ir jaučiu, kad mane traukia Indija, tai važiuoju ten. Jei mane traukia kita vieta, pavyzdžiui, Japonija, tai važiuoju į Japoniją.

Jei svarstau, ar man tinka kabalos mokslas, tai tarkim, užuot važiavęs pas kokį kabalistą, nes jie įtartinai atrodo, atsiverčiu knygą.

Reikia atsiversti knygą to kabalisto, kuris yra artimiausias mūsų laikmečiui, nes jo rašymo forma mums priimtinesnė, teisingesnė, tinkamesnė dabar į pasaulį nusileidžiančioms sieloms; ir iš jo galėsiu suprasti daugiau nei iš kitų kabalistų. Galbūt ankstesnieji kabalistai buvo aukštesnio lygmens, bet savo mąstymu jis artimesnis man.

Pats didžiausias paskutiniųjų kabalistų buvo Baal Sulamas. Atsiverčiu jo knygą, net ir tą patį „Įvadą į mokymą apie dešimt sfirot“, kurį dabar studijuojame. Jame Baal Sulamas rašo apie tai, ką turi atlikti žmogus, kad pasiektų dvasinį pasaulį. Remdamasis tuo aš einu į vieną grupę, paskui į kitą, trečią, žiūriu į skirtingus mokytojus ir tada pasirenku - vien pagal tai, ką jaučiu. Kitaip kuo patikėsiu?

Galbūt tai iliuzija?

Ne! Neturiu nieko, išskyrus pojūtį, tik jį suvokiu. Priešingai, man nereikia tikėti nė vienu žmogumi, nereikia eiti paskui ką nors užmerktomis akimis. Niekuo netikėti! Juk tai mano gyvenimas! Aš tikrinu remdamasis tuo, ką man suteikė Kūrėjas.

Baal Sulamas rašo, kad žmogus turi rasti grupę, Mokytoją ir knygas. Knygos yra. Dabar man reikia Mokytojo, kuris mokys mane, ir grupės, kuri turės tą patį vadovą. Kiekvienas žmogus grupėje turi įsisąmoninti, kad reikia atsikratyti egoizmo ir įgyti abipusę meilę, kaip parašyta, „pamilk artimą kaip pats save - pagrindinė Toros taisyklė“. Kartu sukursime kli, kuriame atsiskleis Tora, Aukščiausioji šviesa. Todėl turiu įsijungti į tokią grupę, kurioje visi tam pasiruošę.

Kai susijungiame, tarkime, 10 žmonių ir garantuota, kad kiekvienas mūsų pagal savo galimybes žino, jog būtent šituo reikia užsiimti, tada pradedame mokytis. Mokytis reikia iš originalių šaltinių. Baal Sulamas „Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ 155 punkte aiškina, kad, kai mokomės norėdami prisitraukti šviesą, grąžinančią į Šaltinį, ištaisančią mus, pakeliančią virš machsomo, jei mūsų ketinimas tikras ir mokomės iš teisingų knygų, ši šviesa palaipsniui veikia mus. Kiek laiko tai užima? Baal Sulamas rašo, kad per trejus metus šviesa turėtų pakeisti žmogų.

Atsižvelgdamas į visas šitas sąlygas, aš tikrinu, ar esu teisingoje vietoje. Niekuo netikėkite! Kai aš atėjau pas savo Mokytoją, jau po to, kai per ketverius metus pabuvojau pas daugelį kabalistų, tarsi „grįždamas į religiją“, o iš tikrųjų ieškodamas, kur galima studijuoti kabalą, tai irgi klausiau jo: „Iš kur man žinoti, kad po visų ieškojimų radau teisingą vietą?“. Jis atsakė: „Negaliu tau pasakyti šito. Važiuok į kitą vietą ir patikrink.“

Po keleto dienų pasakiau jam, kad kitame mieste yra kažkoks kabalistas, pas kurį visi važiuoja mokytis. Jis atsakė: „Važiuok!“ Ir aš išvažiavau patikrinti. Tai reiškia, kad nereikia niekuo tikėti! Eikite, patikrinkite ir nuspręskite.

Būtina suprasti, kas yra kabalos mokslas, kam jis skirtas. Čia niekas neparduoda kokių nors talismanų ar kažko, kas padėtų man sėkmingai įsitvirtinti gyvenime.

Jeigu tai, ką jums parduoda, skirta jūsų gyvenimui po machsomu pagerinti, - tai ne kabalos mokslas. Kabalos mokslas - priemonė ištraukti mus už machsomo. Ir tai viskas! Visa kita - tiesiog psichologija ar dar kas nors, net nesvarbu kas. Kartkartėmis tai jums gali padėti, bet tai - ne kabalos mokslas.

Visa tai liudija, kad negalima pasikliauti tuo, kas yra pačiame žmoguje...

Mes norime išsilaisvinti iš to, kas esame, tačiau išsilaisvindami remiamės tuo, kas kol kas yra mumyse. Kol neperėjau machsomo, pasikliauju tuo, ką turiu.

O kuo gi dar galiu pasikliauti? Remtis svetimu protu? Tu ateisi pas mane ir sakysi: „Radau tokią nuostabią vietą, eime!“ Ir aš nuseksiu paskui tave užsimerkęs? (Juokas) Ar aš turiu vystytis pasikliaudamas savo galva? Vadovaudamasis savo galva (hebr. roš) pereini machsomą, tačiau po to pasikliauji galva, kuri jau vadinasi parcufo roš (dvasinio objekto galva). Tavo mintys bus kitokios, programos irgi taps kitokios.

Ką mėgsta kabalistas? Ką jūs jaučiate šių žmonių, pasaulio, savo mokinių atžvilgiu?

Man patinka valgyti, gerti, ilsėtis. Aš mėgstu viską, ko reikalauja kūnas. O kodėl gi ne? Man taip pat patinka rūkyti, bet man pasakė, kad reikia mesti, todėl jau savaitę nerūkau. (Juokas)

Mes nesusilaikome nuo nieko, ko reikalauja kūnas. Manau, kad į šį klausimą reikia šitaip atsakyti. Tobulėjimas su kabalos mokslu neteigia, kad turi gyventi asketiškai, pasninkauti, kuo nors save riboti - to nereikia.

Apribojimai būtini tik siekiant tikslo, tobulinant save. Žmogus turi teisingai save nukreipti, kad gautų šviesą, gražinančią į Šaltinį. Be Aukščiausiosios šviesos neturime kitos priemonės dvasingumui pasiekti. Ji kuria kli, ištaiso ir užpildo. Tik Aukščiausioji šviesa!

Todėl visa kita tik imituoja darbą. Jokie raudoni siūlai, joks skaitymas, niekas nepadės! Tereikia tikslios nuostatos studijuojant, nukreiptos į tą, ko norite - gauti taisančiąją šviesą kartu su draugais, kurie tiek pat šito siekia (draugas reiškia lygus). Jei grupėje to siekia visi, tai kiekvienas gauna grupės jėgą. Jis gauna, tarkim, dešimteriopai daugiau šviesos nei kad galėtų pritraukti vienas.

Aš tikiuosi, kad mums pavyks perduoti šią taisymosi (ir asmeninio, ir visos žmonijos) metodiką visam pasauliui, realizuoti ją, įvilkti į tokią formą, kad ji taptų suprantama kiekvienam žmogui, ir tada žmonija išvys ir priims ją.