Viskas prasidėjo nuo to, kad mes pasižiūrėjome filmą „What the bleep do we know". Mes - tai Michaelio Laitmano vadovaujama Pasaulinė kabalos akademija. Mus nustebino, kiek šiuolaikinis mokslas priartėjo prie kabalos požiūrio į pasaulėdarą. Žymūs mokslininkai, kvantinės mechanikos specialistai atveria sau tas materijos gelmes, kurias kabalistai aprašė daugiau nei prieš tris tūkstantmečius. Nusprendėme su jais susitikti.

Kad pasirengtume šiam susitikimui, akademijos klausytojai, tarsi klasikinės fizikos atstovų vardu, pasiūlė mokslininkui kabalistui tam tikrus klausimus, atskleidžiančius kabalos požiūrį į žmogaus tikrovės suvokimą, nes būtent ši tema buvo paliesta filme. Mes užsibrėžėme tikslą surasti kvantinės mechanikos ir kabalos susilietimo taškus, peržiūrėti, kaip vienas ir kitas mokslas nušviečia šią svarbią problemą, kuri dabar domina daugelį pasaulio žmonių, o kabalos mokslas gali duoti atsakymus netgi tiems, kurie dar nesuvokė, kokia gili ši problema.

 

 

Filme apie tikrovės suvokimą, sukurtame dalyvaujant žymiems amerikiečių mokslininkams, pasakojama, kad visa mus supanti tikrovė, kurią mes suvokiame, tėra vaizduotės vaisius. Tai paveikslai, vaizdai, atsirandantys mūsų smegenyse. Jeigu jose nėra panašių vaizdų, tai ir aplink save nieko negalime pamatyti.

Filmo kūrėjai pateikia pavyzdį, kaip Kolumbo laivai priartėja prie Amerikos krantų. Stovintis ant vandenyno kranto indėnas žiūri į tolį ir nemato laivo. Jis mato tik jį supantį vandenį ir pastebi, kad vyksta kažkas neįprasta - tarytum kažkokia didžiulė nuolauža skrodžia vandens paviršių ir jį kilnoja, tačiau kas yra ta nuolauža, jis nesupranta, nes nežino, jog panašus reiškinys gali egzistuoti.

Tik susitikęs su atvykusiais žmonėmis, kurie jam paaiškino, kas yra laivas, indėnas savo galvoje susikūrė tam tikrą didžiulės valties vaizdinį, panašų į laivo vaizdą, ir pradėjo jį matyti. Paskui jis nuvyko pas savo gentainius, nupasakojo jiems laivą, jie irgi savo vaizduotėje susikūrė panašų vaizdą ir pamatė laivą, kurio niekada ankščiau nesutiko.

Šis pavyzdys gali liudyti, kad mes nesuvokiame mus supančios tikrovės. Turime akis, smegenis ir, kaip sako Baal Sulamas, tam tikrą ekraną, panašiai kaip fotoaparate, esantį už smegenų. Projektuojame šiame ekrane įvairiausias formas, ir mums atrodo, kad jas mes ne sukuriame smegenyse, o pamatome akimis. Todėl sakoma: „Turi akis, bet nemato“.

 

Tačiau yra galimybė pamatyti. Jeigu žmogus nagrinėja įvairias patikimas formas, kurias turi įsiminti smegenys, teisingų suvokimo modelių parengimo metodus, jis galiausiai teisingai įsivaizduoja (bet kuriuo atveju įsivaizduoja!) tai, kas yra išorėje.

Kiekvienas mūsų turi 613 norų. Iš tiesų jų yra gerokai daugiau, bet jie visi susijungia į 613 pagrindinių norų. Kabalistai sako, kad kiekvieno žmogaus šių norų deriniai yra skirtingi, tačiau bet kuris iš mūsų kiekvieną gyvenimo akimirką turi tuos pačius, esančius tam tikros būsenos 613 norų.

Tų norų sąsajos, tarytum kompiuterio ekrane piešiamo paveikslo vektoriai, kuria tikrovės vaizdą. Šis vaizdas neegzistuoja išorėje, mes paprasčiausiai jį piešiame savo viduje. Kaip galima atvaizduoti teisingą tikrovę? Ištaisius mūsų norus ketinimu atiduoti.

Kada tampame nepriklausomi nuo norų, kylančių mums natūraliu būdu, ir juos nukreipiame į išorę, jų susijungimų įvairovę kiek įmanoma prilygindami neskaidomai abstrakčiai aukščiausiajai šviesai, esančiai išorėje (išorėje nėra jokių vaizdų, yra tik abstrakti aukščiausioji šviesa), tada pamažu ištaisome savo matymą, savo suvokimą.

Dabar jau savo norais pradedame suvokti šią abstrakčią šviesą, vadinamą Kūrėju, ir pasiekiame būseną, kai ir patys pajuntame tą pačią absoliučią tikrovę, vadinamą Begalybe, kur mes iš tikrųjų esame. Vienintelė egzistuojanti tikroji būsena - Begalybė.

Kabalos mokslas moko mus teisingo suvokimo metodikos. Kuo ypatinga ši metodika? Jos ypatybė ta, kad žmogus, įsivaizduodamas tikrovės vaizdą, pradeda ją jausti, ją atgaivina. Jis savarankiškai kuria savo gyvenimą, nes visi vaizdai ir situacijos - viskas, ką jis piešia savo smegenyse, iš esmės yra pasaulis, kurį jis įsivaizduoja (todėl ir vadinamas „įsivaizduojamuoju pasauliu“), - ir jame jis gyvena.

Jeigu žmogus sukurs teisingus aukštesnės, tobulos, begalinės, amžinos tikrovės jautimo modelius, tai reikš, kad jis pasiekė panašų - amžiną ir tobulą gyvenimą.

Ten mus veda kabalos mokslas, aiškinantis, kad visoje kūrinijoje nieko daugiau nėra, išskyrus mus ir tą pačią Begalybės šviesą, kuri turi vienintelį tikslą - padaryti mus pagal savybes panašius į Ją, kad taptume tokie kaip Ji - tobuli ir amžini. Kabaloje studijuojama, kaip įgyti tokią egzistavimo formą. Iš esmės mes kuriame teisingus mūsų pasaulio jautimo, aukštesnių formų suvokimo vaizdus. Kaip tas indėnas nepamatys laivo, jeigu jis galvoje nesusikurs laivo formos, taip ir mes savo smegenyse turime nusipiešti įvairiausius teisingus Begalybės šviesos, esančios už mūsų, vaizdus.

Tačiau mes ne iš karto savyje susikuriame panašumą į Begalybės šviesą. Iš pradžių būtina susidaryti įvairius, tarytum tarpinius vaizdus, vadinamus pakopomis, pasauliais, parcufim, sfirot, bet palaipsniui, suvokus visas šias stadijas, mes pamatome absoliutų vaizdą - tikrąjį ir vienintelį egzistuojantį.

Kabalos mokslas mus moko, kaip laipsniškai, pakopomis pasiekti šią būseną.

Klausimas: Kaip žmogus gali būti tikras, kad vaizduotė jį veda teisingu keliu? Juk žmogus gali įsivaizduoti viską, ką tik nori.

Mums atrodo, kad žmogus turi begalę galimybių savyje nusipiešti įvairiausius vaizdus, paveikslus, modelius. Kas gi yra teisingi vaizdai? Mes tai ir studijuojame.

Iš esmės galima iš karto atsakyti: nesvarbu, ką tu įsivaizduosi savo noruose, t. y. nesvarbu, koks bus tavo norų derinys kiekvieną gyvenimo akimirką, kai esi tam tikros būsenos.

Tu tik privalai kiekvienoje savo būsenoje pasirūpinti, kad norėtum pamatyti išorę. Neturi likti šios nuotraukos viduje, vidinėje fotokameroje, tau reikia ištirti pagal kabalistų rekomendacijas (panašiai kaip Kolumbo jūreiviai aprašė indėnui laivo vaizdą), kas yra aukštesnysis pasaulis, kad teisingai jį pamatytum, įsivaizduotum.

Kabaloje tai vadinama „akių atsivėrimu“ - dvasinio pasaulio atskleidimu. Tai ir yra mūsų studijų objektas, nes galų gale visi kabalistų veikalai, visa metodika skirti tam, kad teisingai suderintų mūsų suvokimo organus, mūsų kli, paruoštų jį taip, kad pajustume neskaidomą aukščiausiąją šviesą.

Tarpinės formos, kurias mes atskleidžiame, irgi yra įsivaizduojamos. Netgi aukštesnieji pasauliai Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon (iki pasieksime Begalybės pasaulį), kurių vaizdus piešiame savo dar nevisiškai ištaisytuose, nevisiškai supanašėjusiuose su šia abstrakčia šviesa kėlim viduje, taip pat yra dalinės Begalybės pasaulio (Absoliuto) formos.

Kai mes pasiekiame tobulą vaizdą, viskas išnyksta, įsiliejame į šios Begalinės Jėgos vidų, o tai ir yra teisinga egzistavimo forma, kurią turime ir dabar, tik jos nesuvokiame, o piešiame priešais mus iškylantį šios akimirkos vaizdą.

Vadinasi, visas mūsų darbas turi būti sutelktas ne į mūsų norus, o į jų kryptingumą, t. y. turime įgyti ketinimą atiduoti, pakeisti suvokimo formą. Taip įsisąmoninsime Begalybę, suvoksime dvasinį pasaulį.

Mūsų gyvenimas, t. y. gyvenimo, mirties, ligų, sveikatos, visko, kas egzistuoja, jautimas, pasikeis, nes visa tai piešiame savo vaizduotėje.

 

Kai visą savo vidinį pasaulį, kuriame suvoki save ir išorinę tikrovę, stengiesi orientuoti į atidavimą, suderinti su meile artimui, tą pačią akimirką tu sukuri kitą tikrovę. Tai neįvyksta tuojau pat, tačiau atlikdamas tokius veiksmus pamažu imi jausti, jog save nukreipdamas į išorę suvoki kažką, kas iš tikrųjų yra už tavęs. Taip mes pradedame jausti aukštesnįjį pasaulį.

„Pamilk artimą kaip patį save“ - pagrindinė kabalos taisyklė. Nieko nepadarysi, pasikeitęs suvokimas išreiškiamas tokia fraze. Todėl visas darbas ir mokslas skirti tik tikrovės suvokimo inversijai mumyse atlikti. Taip jaučiame kitą gyvenimą - amžiną, niekuo neribojamą.

Mums atrodo, kad taip, kaip dabar matome šį pasaulį, vėliau pamatysime kažką kitą, papildomą. Ne! Mes pamatysime save ir visą tikrovę visiškai kitaip. Įdomu, kad šiandien mokslininkai tai jau atskleidžia.

 

Žmonės atsirado šiame pasaulyje, tarkim, prieš 50 000 metų - nesvarbu prieš kiek. Palaipsniui mes įgijome dabartinį tikrovės suvokimą. Jis buvo mums perduodamas paveldėjimo keliu ir skiepijamas auklėjimu. Šiandien naujagimis gauna pasaulio suvokimą, kuris yra to, kas su juo vyko per visus gyvenimo ciklus, ir ankstesnio auklėjimo rezultatas. Visa tai jis jau turi.

Jeigu žmogus niekada neturėjo jokių vaizdinių, jo smegenyse nėra panašių modelių, atitinkamų asociacijų, neuronų ir visų smegenų elementų jungčių, kad galėtų identifikuoti tam tikrus objektus ir reiškinius.

Anksčiau buvo manyta, jog pasaulio vaizdas egzistuoja išorėje ir mes teturime tam tikru būdu sujungti savyje neuronus, kad šį pasaulį pamatytume. Tokiu atveju išorėje egzistuoja ir dvasinis pasaulis, tik mes jo nejaučiame, reikia būti ekstrasensu, kad jį pajaustum, kitaip tariant, žmogui būtinas kažkoks papildomas jungčių kiekis jo smegenyse, ir tuomet, be šio pasaulio, jis dar papildomai išvys ir dvasinį pasaulį.

Šiandien mokslininkai atranda, kad mūsų išorėje pasaulio nėra (kabalos mokslas apie tai jau kalba tūkstančius metų), tik tu pats, savyje sujungdamas vaizdus, programuodamas savo „kompiuterį“, kuri šiuos paveikslus. Kadangi tu turi ankstesniąją programą, tu gimsti ir suvoki tarytum egzistuojančią tikrovę.

Sukurk kitą programą savo „kompiuteriui“, kitas jungtis savo smegenyse ir pamatysi tikrąją realybę. Pradedi matyti tikrąją realybę tada, kai peržiūri visas ankstesnes jungtis, jas apriboji, nebenaudoji (tai reiškia, kad išsivaduoji iš egoistinės kontakto formos ir įgauni altruistinę formą).

Tu iš tikrųjų įvedi į „kompiuterį“ visiškai naują programą ir pamatai, kad tavasis „Aš“ tėra tik jautimo taškas, už kurio egzistuoja Begalybės šviesa, ir tu esi Joje. Tai vadinama susiliejimo tašku, „susiliejimo lašu“. Tai ir yra tikroji realybė.

Kūrėjo sukurtas taškas - „kažkas iš nieko“ tave tik atskyrė nuo Begalybės šviesos, kad galėtum suvokti, jog ši šviesa egzistuoja, kitaip neturėtum tokio pojūčio. Tik ši tikrovė ir egzistuoja. Matome, kad kabala nėra susijusi su jokia religija, ji nesusijusi su įvairiais tikėjimais, o yra mokslas apie pasaulėdaros suvokimą, iš tikrųjų mokslas apie gavimą, ką sako ir pavadinimas („kabala“ - gavimas).

Taigi mokslininkai mano, kad mūsų akis jaučia vien tai, ką galime įsivaizduoti, ir tokiu atveju ji pastebi tai, kas yra išorėje. Sakoma, jog išorėje yra milijonas galimybių, o akis pagal tą vaizdą, kurį mes susikūrėme savo smegenyse, suvokia tik vieną jų - tai, ką mums diktuoja protas.

Dabar pakalbėkime apie dvasinį pasaulį. Ten nėra valties. Ten nėra jokio vaizdo, yra tik atidavimo savybė - viena bendra, visiškai abstrakti ir neskaidoma, be jokių sudėtinių dalių, nieko savyje neturinti. Kaip galime apčiuopti šitą mintį, šitą savybę? Ją galima apčiuopti tik tuo atveju, jei imame pamažu prie jos artintis.

Kaip galime pajusti nors mažą jos dalį? Be abejo, negalėtume to padaryti, tačiau turime dvasinį geną - „rešimo“, kuris iš esmės yra šios minties sukurtas ir turi tokią pačią abstrakčią ir beribę formą kaip ir ši mintis.

Klausimas: Ši mintis ir yra atidavimo savybė?

Taip. Ir mūsų rešimo iš ten. Jis leidžiasi prarasdamas savo galią, silpnėdamas, kol atsiras mumyse, mūsų pojūčiuose. Ką dabar turiu padaryti? Remdamasis šituo rešimo turiu išsiugdyti savybės, kuri yra išorėje, teisingą suvokimą, pojūtį. Kaip? Šis pojūtis turi daryti įtaką rešimo. Toks ir yra visas metodas. Aš turiu sužadinti ryšį tarp rešimo ir teisingo dvasinės savybės suvokimo.

Tada šito rešimo dėka savyje kaskart susiformuosiu teisingą formą (viena iš 125 formų). Taip ir pradėsiu suprasti kūrimo Sumanymą. Ką kaskart matysiu? Kaskart matysiu savo ištaisytą atidavimo savybę kaip vieną iš 125, po to kaip dvi iš 125, kol pasieksiu visišką įsisąmoninimą, kai ištaisysiu visas 125 savybes.

Klausimas: Aš vis dar nematau esminio skirtumo tarp to, kaip indėnas suvokia laivą ir kabalistas dvasinį pasaulį.

Indėnui reikia pamatyti formas, kurių neturi, tačiau jis gali tiesiogiai jas pažinti, paveldėjęs iš aplinkos arba dar kažkokiu kitu būdu. Galbūt net panaudodamas gyvenimo patirtį, analizuodamas ir atmesdamas visus variantus: tai ne tai ir ne tai, ir ne šitai, tikriausiai tai - štai kas! Tada, kryptingai formuodamas savyje šį vaizdą, jis pradeda matyti.

O dvasiniame pasaulyje neturi jokio vidinio pasiruošimo, kuris būtų atspirties taškas ir padėtų suformuoti teisingą suvokimo modelį. Negali pats jo atrasti. Nes vidinis parametras, kurį tu turi, - grynas rešimo. Negali nieko iš jo sukurti, būtina, kad jį paveiktų aukščiausioji šviesa, pripildytų savo savybėmis, ir tuomet šis rešimo įgaus atidavimo savybės formą, taps jos modeliu.

Ką reiškia atidavimas? Nežinome, kas tai yra. Atidavimas - savo pojūtį padaryti išorinį, išplėšti iš savęs, kad jis apskritai su tavimi neturėtų nieko bendra, kad tarp jo ir tavęs būtų atotrūkis. Tai gali sukurti tik šviesa. Tai yra kūrimo sumanymo dalis, tai - Begalybės dalis, kurią mes gauname.

 

Aš neturiu gatavų dvasinio pasaulio suvokimo formų. Nors tas pats yra ir materialiame pasaulyje, nes Baal Sulamas sako, kad nėra skirtumo tarp paslėpto ir atskleisto šiame ir dvasiniame pasaulyje. Šio pasaulio lygyje tai, kas nuo manęs slepiama, vadinama paslėpta, o tai, kas man atsiskleis, vadinsis atskleista. O kol kas tai paslėpta.

Man visada kažkas iš dalies yra paslėpta ir iš dalies atskleista. Skirtumas tas, kad egzistuoja tikrovė, kurios natūraliu keliu negaliu pradėti suvokti. Negaliu savarankiškai suformuoti arba perimti iš savo aplinkos jos vaizdų, vidinių suvokimo modelių. Yra mano medžiaga, mano pagrindas ir jo vystymosi keliai ir taip pat aplinka ir jos vystymosi keliai - keturi faktoriai, kurie mane veikia. Tačiau šių keturių faktorių negaliu pasitelkti gataviems dvasinės realybės modeliams sukurti. Čia būtina kažkas papildomas.

Kodėl? Todėl, kad dvasinės realybės dėsniai yra priešingi mano dėsniams. Man reikalinga inversija, požiūrių perversmas. Kaip man tai padaryti? Iš kur gauti šitą priešingą jėgą, energiją? Kaip sukurti šias formas? Jeigu iš prigimties turiu tik egoistines formas, kaip galiu savyje sukurti altruistines formas, kad suvokčiau altruistinę realybę?

Tokių formų kūrimo procesas vadinamas „sgula“ (stebuklinga priemonė). Ką reiškia sgula? Tai, kas tiesiogiai neveikia. Įvairiais veiksmais įteigiu sau Aukščiausiąją mintį, kuri yra altruistinė. Kai ji mane veiks, darys įtaką ne mano ego, o tik jame esančiam altruistiniam taškui, kurį turi vien žmogus, skirtingai nuo visų kitų kūrinių.

Tai gali įvykti tik žmogui, kuriame prabunda šis taškas. Vien jis geba jausti, kad taškas kyla iš vidaus, iš jo norų, pradeda liepsnoti ir švytėti. Tada atsiranda to švytinčio taško ir bendros minties ryšys, juk jie yra tos pačios prigimties. Bendroji mintis veikia šitą tašką ir pradeda kurti iš jo įvairius modelius, kuriuos žmogus jaučia tarytum esančius išorėje, dvasinėje dimensijoje.

Žinoma, jie yra ne žmogaus išorėje, jie yra žmogaus viduje, kaip ir šis pasaulis yra viduje. Tai tik iliuzija, kad pasaulis atrodo esantis išorėje. Tas pats ir su dvasiniu pasauliu, bet įgydamas vis daugiau dvasinių formų, žmogus apskritai ima suprasti tą mintį, kuri jame vysto ir kuria šias formas. Taip jis pradeda ją pažinti.

Kodėl negaliu jos pažinti remdamasis egoistiniu noru? Todėl, kad jis yra priešingas jai, o turėdamas altruistinį norą, kurį ši mintis kuria, ją galiu pažinti. Taip susikuriu vis labiau panašias į tą mintį formas, o kai užbaigiu šį procesą, sukurtos formos susijungia į vieną bendrą mintį. Žmonės, kurie pasiekė tokią būseną, sako, kad ta mintis tarytum gaubia aplink.

Paskui kylama į dar aukštesnę būseną, į aukštesnę dimensiją. Supanašėjęs su ta aukščiausiąja mintimi, t. y. savyje sukūręs visus šiuos modelius, aš į ją įsitraukiu ir mintis tampa manimi. Kai jau esu ši mintis, pakylu į dar aukštesnę dimensiją - ten, kur buvo sukurta pati mintis.

Tai pakopos, apie kurias mes kol kas negebame kalbėti, nes neturime jokių vidinių formų - neturime supratimo, kas gali būti už šitų ribų.

Būtina suprasti: vienintelis dalykas, ką mes darome stengdamiesi supanašėti su šiuo pojūčiu, - ruošiamės jam ir tiek. Vėliau prasideda tikrovė, kuri ir yra tikslas.

 

Altruizmas - veiksmai išorėje. Pakilęs nuo egoistinės pakopos ant altruistinės ir tapęs visiškai atiduodantis, kai egzistuoja vien atidavimas, baigęs tobulėti ir patirdamas tik šią būseną - ar galiu pasakyti, jog tapau davėju?

Kieno atžvilgiu galiu taip pasakyti? Kūrėjo atžvilgiu? Aš ir Jis esame vienas vienetas, vienas kitam atiduodame ir vienas iš kito gauname, kai niekuo nesiskiriame, kai neįmanoma pasakyti, jog kažkaip perteikiami pojūčiai ar informacija, kai nėra skirtumo, kad galėčiau pasakyti tarytum kažkas susijungia, kai nėra gavimo, kurį atitinka davimas ir atvirkščiai. Viskas - viena visuma!

Kas yra „viena visuma“? Mes dabar negalime suprasti, tačiau tai - visomis prasmėmis viena visuma. Bet ar šioje vienybėje aš išlaikiau savo pojūtį, kad esu vienintelis, palyginti su visomis kitomis sielomis? Arba visos sielos kūrimo Sumanymo, Aukščiausiojo atžvilgiu yra sujungtos, kaip parašyta - „kaip vienas žmogus su viena širdimi“?

Turbūt tam tikrame etape ir tai išnyksta, ir tuomet apskritai nebekalbame apie atidavimą. Nes apie atidavimą kalbame tuo atveju, kai išsitaisome ir įgyjame atidavimo savybę, tačiau įgijus jau nebėra prasmės apie ją kalbėti. Tiesiog tai tampa prigimtimi ir viskas. Palikome egoistinę prigimtį praeityje, perėjome į altruistinę prigimtį, galutinai ją įgijome - ir viskas. Tarytum jau nebėra altruizmo - tai mūsų prigimtis ir tiek.

Kūrėjo noras suteikti kūriniams malonumą nėra altruizmas, o yra noras kūriniui suteikti būseną, kai kūrinys visiškai susijungęs, susiliejęs su Juo, kai tarp jų nėra jokio savybių skirtumo, jie niekuo nesiskiria. Šios būsenos jautimas vadinamas „Jo noru suteikti kūriniams malonumą“.

Kol kas galime kalbėti tik apie tai, o kas už šių ribų - nežinoma. Kabalistai užsimena, kad yra kažkas daugiau.

 

Kodėl Kūrėjo prigimtis - būtent atidavimas, o ne gavimas arba apskritai kažkas visiškai kita, apie ką mes netgi negalime nieko pasakyti? Teoriškai įmanomi dar tūkstančiai galimybių, kurios mums nežinomos, bet yra taip. Neturime atsakymo, nes mums taip duota: Kūrėjo prigimtis - atidavimas.

Skirtingai nei mūsų priešinga būsena, Kūrėjo prigimtis yra tobulybė, amžinybė, beribiškumas, visiška nepriklausomybė nuo bet ko. Šis tobulybės pojūtis atsiranda todėl, kad Jis duoda, iš jo gaunamas malonumas, prisipildoma. Taip atrodo mūsų gaunantiesiems kėlim.

Tačiau kodėl Jis mums atrodo atiduodantis ir kas Jis Pats, mes nežinome. Nesakome, kad Acmuto (Aukštesniosios jėgos, kurios negalime pažinti, apibrėžimas) yra davėjas. Mums tai nežinoma. Apie tai nekalbama, o „tai, kas nesuvokta, negalima įvardyti“. Mes suvokiame Kūrėją, Jo mintį mūsų atžvilgiu. Mūsų atžvilgiu Jis prisiėmė Sau (Acmuto) šitą savybę, šitą davėjo modelį ir mus sukūrė gavėjais, kad pamatytume Jo ir savo skirtumą ir panorėtume tapti tokie kaip Jis.

Šias savybes mes ištyrėme ir pajutome. Tačiau galbūt viskas yra kitaip? Viskas gali būti kitaip, jeigu bus toks Jo noras, tačiau kol kas mes tiriame, suprantame ir jaučiame taip.

Kodėl Kūrėjas neįgavo kitų formų? Tai klausimas, liečiantis periodą iki sukūrimo, o apie tai, kas buvo iki sukūrimo, mes neklausiame, nes savo tyrinėjimais nepajėgiame to suvokti.

 

Indėnas stovi ant vandenyno kranto ir mato banguojančius vandenis nesuprasdamas, kas sukėlė šį reiškinį. Jis turi suvokti to, kas vyksta, aukštesnę priežastį - kas iš viršaus veikia vandenį, kažką su juo daro, kad vanduo banguoja. Jis užčiuopia apatinę šito reiškinio pusę ir tuomet įvyksta tartum kli sužadinimas, padedantis jam suprasti reiškinio viršutinę pusę.

Mumyse atsiskleidžiantys rešimot pažadina pojūtį, jog yra kažkas viršuje, panašiai kaip tas vanduo, kuris staiga ima banguoti. Pradedame jausti, kad šiame pasaulyje yra kažkas, kurio priežastį turime patys atskleisti. Neatskleidę rešimot mes negalėtume kelti šio klausimo, apskritai, nesuprastume, kad be tos, kuri yra prieš mūsų akis, egzistuoja papildoma realybė.

Rešimot, kuriuos sužadiname studijuodami kabalą, atskleidžia mums dvasinio pasaulio reiškinius. Mūsų pasaulyje niekada negalėtų atsirasti toks akstinas. Manyje gali prabusti interesas ieškoti neutronų, protonų ir panašiai, bet negali atsirasti susidomėjimas ieškoti ir atrasti kažkokius dvasinius reiškinius. Dvasinis laivas neatplauks ir nepasireikš tokiais veiksmais, kad pajausiu tam tikrą dvasinį reiškinį šiame pasaulyje. Viskas, ką pamatysiu šiame pasaulyje, visada bus materialaus reiškinio pasekmė.

Tik studijuodami kabalą mes galėsime pažadinti rešimot, kurie mums duos apatinę dvasinio reiškinio pusę. Tuomet, jeigu elgsimės teisingai, atskleisime ir priežastį - pačią dvasinę pakopą. Mes neturime kito kelio, kad suvoktume aukštesnįjį pasaulį.

Straipsnio „Kabalos mokslo esmė“ dalyje apie šio mokslo žinių perdavimą Baal Sulamas rašo, jog iš pradžių žmogus turi suvokti aukštesnįjį pasaulį, o jau po to jis galės pagal aukštesnįjį suvokti žemesnįjį. Mūsų lygyje niekada nesuvoksime mūsų pasaulio, turime pakilti iki jo dvasinių šaknų ir jau pagal dvasines šaknis kuriuo nors būdu suprasti šį pasaulį. Kiek mes čia begyventume ir bepersikūnytume, kiek beklystume, negalėsime suvokti, kur esame.

 

Kaip apskritai jis išranda kažką naujo? Paprastai mes aiškiname, kad mokomės iš gamtos, ją tobuliname, tačiau kaip žmogus užčiuopia pačią gamtą?

Yra ir kita problema. Visuose mokslininkų aiškinimuose kyla tam tikrų neaiškumų: kiek bepasakočiau kažkam kitam apie laivą, nepriversiu jo susikurti savo vaizduotėje formas, panašias į manąsias. Laivą su visomis detalėmis, su visais deniais neįmanoma įsivaizduoti iš kažkieno pasakojimo.

Jeigu žmogus prie šito prieitų laipsniškai, vystydamasis natūraliu būdu, dar būtų įmanoma. Turime sutikti, kad šis modelis jau yra mano smegenyse. Tas, kuris man apie tai pasakoja, sužadina esantį manyje vaizdą, padeda surasti, ištraukti gatavą formą, kuri yra mano sąmonėje, su visomis detalėmis.

Tai yra filmo kūrėjų klaida, nes negali būti, jog kažką išgirdęs, aš tai susikurčiau savo sąmonėje. Galiu įsivaizduoti namą, tačiau aš įsivaizduosiu laivą pagal savo supratimą, o kitas - pagal savo.

Sužadinamos gatavos formos, kurias kiekvienas turime. Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų gyvenime nėra nieko, kas egzistuotų mūsų išorėje.

Tą patį galima pasakyti apie galimybes. Mokslininkai tvirtina, kad žmogus renkasi iš tūkstančio variantų. Nėra tūkstančio variantų! Nes yra tik viena ateitis. Žmogui tik atrodo, kad yra daugybė tikimybių, kol išryškės situacija, kol jis tiksliai išsiaiškins rešimo. Tačiau tą akimirką, kai išsiaiškina, jis pasiekia savo vienintelę vidinę ateities būseną, vien ji ir egzistuoja.

Viskas, ką mes išgyvename, - tai rešimot formos. Nėra „deža viu“ - pojūčio, kad kažkada tai jau buvo. Mūsų rešimot kilę ne iš ankstesnių būsenų šiame pasaulyje, visi jie atsirado tik iš dvasinio pasaulio, tik po sudužimo, ir buvo, iki mes patekome į šį pasaulį.

Mes negrįžtame nė į vieną būseną, kurią patyrėme šiame pasaulyje. Visos mūsų būsenos - naujų rešimot atskleidimas. Kiekviena būsena - kažkas visiškai naujo, ir mes ją išgyvename pirmą kartą.

 

Dvasinis ir materialus pasaulis nesiskiria. Yra žmogus, kuris jaučia aukščiausiąją šviesą. O aukščiausiosios šviesos jautimo laipsniai vadinami arba šiuo pasauliu, jeigu žmogaus ketinimas yra gauti sau, arba dvasiniu pasauliu, jeigu jo ketinimas - atiduoti. Taigi tai yra dvi žmogaus požiūrio į aukščiausiąją šviesą, į Kūrėją rūšys: „dėl savęs“ arba „dėl atidavimo“.

Tam tikros formos mažas gavimas „dėl savęs“ vadinamas šiuo pasauliu. Dvasiniame pasaulyje gavimas „dėl savęs“ vadinamas „klipa“ (žievė, lupena, nešvarumas). Tačiau kaip bebūtų, žmogaus požiūris į aukščiausiąją šviesą nulemia, kokios būsenos, kokiame pasaulyje, kokioje pakopoje jis yra.

Šį požiūrį nustato rešimot. Jie vystosi lygiais: negyvuoju, augaliniu, gyvūniniu, „kalbančiojo“, kurių kiekvienas turi smulkesnius lygius su tomis pačiomis pakopomis: negyvąja, augaline, gyvūnine, „kalbančiąja“. Nuo gyvūninės pakopos lygio „kalbantysis“ prasideda negyvojo, augalinio, gyvūninio, „kalbančiojo“ lygių rešimot vystymasis, tačiau jau dvasinėje pakopoje.

Viską nustato tik ši rešimot grandinė, be kurios nėra nieko, kas mums darytų nors menkiausią įtaką. Mums tik atrodo, jog kažkas kitas daro įtaką.

Visa, ką mes mintyse įsivaizduojame, remiasi rešimot, kurie turi pasireikšti mums būnant šiame pasaulyje, komplektu. Vėliau ateina rešimot eilė, kurie priverčia žmogų jausti dvasinius vaizdus, irgi menamus. Juk žmogus įsivaizduoja abstrakčią aukščiausiąją šviesą įvairiomis formomis. Tačiau dvasiniame pasaulyje tai vis tik šviesos formos, nors ir dalinės, jeigu taip galima pasakyti.

Kaip gi galima nubrėžti ribą tarp šio ir dvasinio pasaulio? Tarp jų nėra skirtumo. Visas skirtumas - tik žmogaus, kuris šitą skirtumą jaučia, viduje.

 

Kabala - rešimot realizavimo ta kryptimi, kur mokslas, netaisydamas tyrinėtojo kėlim, nieko negali padaryti, metodika. Juk kas yra mokslininkas? Paprastas žmogus, dirbantis su žmogiškojo lygmens aukščiausios pakopos rešimot.

Rešimot skirstomi į lygius. Pradinis lygis - kūniškųjų norų rešimot, kitas - pinigų, garbės, valdžios siekimo ir pagaliau žinių troškimo rešimot. Mūsų pasaulio lygyje nėra nieko aukščiau už žinių troškimą. Čia mokslininkai ir sustoja. Juk, kad galėtų toliau tęsti pažinimą, jie patys turi pradėti keistis, o visus noro gauti „dėl savęs“ rešimot jie jau realizavo.

Todėl kabalistinėse knygose ir kalbama, kad kabala apima visus mokslus. Senovėje prieš pradėdamas studijuoti kabalą žmogus esą privalėjo išmokti septynis mokslus. Juk suvokimo procese jis iš tiesų mokosi visų pagrindinių mokslų. Jis nesigilina į fiziką, chemiją ar biologiją taip, kaip mokslininkai, tačiau šių mokslų šaknis suvokia.

Žmogus juos išmoksta, skatinamas savo rešimot, ir sustoja, kai nori toliau tyrinėti gamtą, pažinti to, kas su juo vyksta, priežastis, šaltinį. Šito jis ieško už šių rešimot ribų. Nuo rešimot realizavimo lygio jis turi pereiti į jėgų lygį.

Juk dvasinis pasaulis - jėgų, veikiančių iki mumyse pasireiškia rešimot, pasaulis. Tai kūrimo Sumanymas, suskirstytas į 125 (tarkime taip, kad būtų paprasčiau) lygius. Dvasiniame pasaulyje mes tiriame jėgas, kurios yra mūsų tariamos tikrovės šaknys.

Galimybės tirti šias jėgas ir ieško mokslininkai, bet nestudijuodami kabalos mokslo jie negalės prie šito net priartėti. Juk jie turi pakeisti savo požiūrį į tikrovės suvokimą. Jie turi pradėti realizuoti rešimo kitaip. Kabalos mokslas atsiskleidžia mūsų laikais tam, kad šitas perėjimas įvyktų lengviausia forma.

Mūsų laikais žmonija panoro suvokti to, kas vyksta, šaknis. Kodėl mums taip blogai, kur priežastys? Ši žmonijos rauda išsiveržia iš širdžių gelmės. Todėl kabalos mokslas ir atsiskleidžia, kad padėtų žmogui pradėti realizuoti tuos dvasinius rešimot, kurie dabar bunda žmonijai.

Dvasinio kelio ieškojimai, grįžimas prie įvairių Rytų metodikų būdingas mūsų laikmečiui. Kabala dabar atsiskleidžia, kad suteiktų žmogui galimybę suprasti, jog norint realizuoti rešimot, nebūtina eiti kančių keliu. Kad pakeistume savo ketinimą ir pasiektume meilę, neturime kęsti kančių bei patirti „piktų“ jėgų poveikio. Tai kabala ir nori paaiškinti visai žmonijai.

Čia ir yra laisvas žmogaus pasirinkimas. Sugebame mes tai suvokti - gerai, nesugebame - reiškia, nesugebame. Pagal tai, kaip atsiskleidžia rešimot įvairiuose žmonijos sluoksniuose ir kurią galimybę žmonės pasirenka, matyti, kaip toliau jie vystysis. Belieka tik tikėtis, kad visi, kuriems šiandien kyla noras siekti Kūrėjo, įsisavins paprastą, patikimą, amžiais patikrintą kabalos metodiką.

 

Egzistuoja keturi gyvūninės stadijos rešimot lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis, „kalbantysis“, atitinkantys kūniškuosius norus, turto, valdžios ir žinių siekius. Po jų eina dvasinio pasaulio (visų ankstesnių rešimot šaknies) norų rešimot. Kitaip tariant, dvasiniais rešimot vadinami norai pažinti mūsų tikrovės šaltinį.

Kodėl mes kreipiamės į mokslininkus? Nes mokslininkai yra pačioje aukščiausioje šio pasaulio norų pakopoje. Toje pakopoje jie susidūrė su mūsų tikrovės pažinimo problema. Kas vyksta gilesniame nei materija lygmenyje? Mokslininkai susidūrė su šia siena ir negali tyrinėti toliau.

Jie pradėjo suprasti, kad gilesniame lygmenyje yra mintis, ketinimas atiduoti, meilė, ir jau pradėjo suvokti, kad egzistuoja kitas požiūris į tikrovę, kitas mąstymas. Yra mokslininkų, kurie jau garsiai apie tai kalba. Tačiau jie neturi metodikos, kaip prisijungti dvasinį pasaulį, kaip pakeisti gamtos suvokimą.

Pakeitę požiūrį, jie pradės tyrinėti gamtą teisingu metodu. Jie taps kabalistais, perėję nuo „septynių žemiškų mokslų“ studijavimo prie tikrojo mokslo. Su juo jie tyrinės tikrąją realybę, t. y. Kūrėją, ir jų tyrinėjimų rezultatai taps žinomi pasauliui. Kabala pritrauks daugelį žmonių, kurie vien būdami jos šalininkai, sutikdami su jos pasiekimais jau įvykdys savo misiją.

Realybės suvokimas - kamienas, iš kurio tarsi šakos išauga visi kiti tyrinėjimai ir galimybės. Nes nuo savęs ir supančios tikrovės suvokimo priklauso mūsų savijauta ir pasaulėjauta. Nuo šio pradinio taško priklauso viskas.

Klausimas: Jeigu viskas priklauso nuo rešimot atsiskleidimo ir viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką, ir egzistuoja tik viena tikrovė, ir tai yra dvasinė tikrovė, žmogus gali sau pasakyti, kad jis jau yra dvasiniame pasaulyje?

Žmogus negali sau to pasakyti. Juk dvasinis pasaulis - tai, ką jis atskleidžia ketindamas atiduoti. Dvasinis ir materialus pasaulis tuo ir skiriasi: ar žmogus realizuoja bundančius rešimot ketindamas gauti, ar jis tai daro ketindamas atiduoti.

 

Kas yra žmogus? Ar egzistuoja žmogus pats savaime?

Galbūt žmogus priklauso kategorijoms, su kuriomis susiduriame kvantinėje fizikoje, kur kiekvienas objektas virsta kažkokiu mažu, išsklidusiu, neaiškiu debesiu, kurio būsena nežinoma. Visa materija tampa tam tikru „bangų paketu“, ir nors mes ją suvokiame kitaip, tikroji realybė gali skirtis nuo tos, kurią jaučiame.

Kas yra mūsų jaučiamas pasaulis? Yra tam tikras vaizdas, su kuriuo mes jį tapatiname. Bet koks jis yra iš tikrųjų?

Iš pradžių turime nustatyti tam tikrą fundamentalų, nekintamą principą, nusakantį, kas mes tokie esame ir kas yra mus supanti tikrovė, principą, kuris nepriklausytų nuo to, kaip mes jaučiame, o būtų tam tikras etalonas, objektyviai egzistuojanti, universali, geležinė taisyklė. Tada juo remdamiesi galėtume pagrįstai daryti išvadą, kaip su visu tuo esame susiję mes ir mūsų pasaulio suvokimas. Negalime paisyti begalės galimybių, apie kurias kalba šiuolaikiniai mokslininkai. Ankščiau būtina išsiaiškinti, kas tas „Aš“, kuris šią begalę galimybių suvokia, juk man nėra žinoma, kas iš esmės esu aš.

Šiuolaikinis mokslas vystosi sunkiu keliu, tamsoje. Dabar visur aiškinama, jog niekas nepagrįsta - nei mūsų supratimas apie žmogų, apie pasaulėdarą, nei įpročiai, nei suvokimas. Todėl neatsitiktinai žmonija, traktuodama save ir šį pasaulį, išgyvena totalią krizę, kuri, kaip pasekmė, kyla visose jos gyvenimo ir veiklos srityse.

Atsiradęs gilioje senovėje kabalos mokslas nuo pat pradžių tvirtino, kad žmogus mūsų pasaulyje negalės suvokti tikrosios realybės. Tačiau vis dėlto yra metodika, leidžianti pradėti suvokti aukštesnę tikrovę. Šis metodas dirbtinis, t. y. šiaip, savo jėgomis žmogus jo atrasti negali. Jeigu pagal kažkieno kito perduotą metodiką jis atvers aukštesnę tikrovę, tai, remdamasis šia informacija, supras ir žemesniąją tikrovę. Tačiau tyrinėjant žemesniąją tikrovę, niekuomet nepavyks suvokti aukštesniosios.

Todėl, iš vienos pusės, bet koks mokslinis tyrinėjimas yra geras ir teisingas, žmogus, atverdamas gamtos paslaptis, tampa žmogumi. Tuo neabejojama. Iš kitos pusės, toks tyrinėjimas įmanomas tik iki tam tikros ribos, iki machsomo. Egzistuoja tam tikras ekranas, riba, už kurios žmogus prasiskverbti negali. Jo prigimtis, suvokimas, visi atrasti moksliniai principai, visi dėsniai, atrasti remiantis jo kli, jo savybėmis - visa tai neleis jam pažengti toliau. Viskas išgaruos kaip kvantinėje mechanikoje, staiga pradės nykti ir galiausiai mes atsirasime tuščioje erdvėje.

Kodėl žmogus jaučiasi esąs tarytum vakuume? Nes jis nejaučia aukštesnės realybės, į kurią privalo pereiti. Jis praranda šiandieninės savo tikrovės pojūtį, o jį pasitinkančios aukštesnės tikrovės negeba suvokti.

Būtinas metodas, leidžiantis žmogui pradėti suvokti aukštesnę realybę, aiškinantis kaip ją pajausti. Jeigu iš aukščiau neveiktų jėga, siekianti šią metodiką perduoti žmogui, patys mes niekuomet jos neatrastume. Per visą istoriją būta daug didžių religinių mąstytojų ir filosofų, tačiau nė vienas jų savo jėgomis taip ir nesugebėjo nieko atrasti. O žmogus, kuris šią metodiką atrado, tai padarė ne dėl savo ypatingų savybių. Jis unikalus tuo, kad ši metodika jam buvo atskleista iš aukščiau. Kalbame apie Abraomą.

Žinoma, kaip pasakojama senovės šaltiniuose, jis buvo tyrinėtojas ir siekė suprasti bei suvokti pasaulėdarą. Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl jo asmeninio noro, žingeidumo jį, einantį tuo pačiu keliu, kaip ir kiti tyrinėtojai, aplankė sėkmė. Galbūt jis buvo protingesnis už kitus? Bet žmogaus protu neįmanoma atskleisti aukštesniojo pasaulio. O gal jis turėjo kokius nors ypatingus jutimo organus? Ne, tokius pačius kaip kiekvienas žmogus. Tiesiog buvo būtinybė iš aukščiau kažkokiu būdu atskleisti šią metodiką.

Kai žmogus, įvaldęs šią metodiką, atveria aukštesnįjį pasaulį, jis ją gali perduoti ir to metodo mokyti kitus. Nes atskleidęs aukštesnįjį pasaulį, jis pakyla į aukštesnę pakopą ir žiūri į kitus taip, kaip Kūrėjas žiūri į jį. Jis jau turi aukštesniąją jėgą ir todėl gali padėti žmonėms, aiškinti, veikti greta kitų materialiame, taip pat ir dvasiniame pasaulyje, nors aplinkiniai nejaučia, kaip jis juos veda, jis turi galimybę jiems padėti. Tai yra darbas.

Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ dalyje „Žinojimo perdavimas iš tam tikrą suvokimą pasiekusio kabalisto lūpų“ Baal Sulamas rašo, kad šią išmintį galima gauti tik iš kabalisto išminčiaus, kuris irgi mokėsi pas kabalistą išminčių, ir taip tęsiasi šių žinių vieno kitam perdavimo estafetė.

Ji prasidėjo nuo Abraomo, bet buvo pertraukta. Baal Sulamas rašo, jog vienai kartai kabalos išmintis nebuvo perduota iš Mokytojo mokiniui. Tačiau, kaip ten bebūtų buvę, estafetė atsinaujino ir kabalistinė metodika vėl pasiekė žmogiškąsias sielas, nes jau galiojo „tėvų nuopelnas“ ir kitos prielaidos.

Ką iš esmės norime perduoti žmonėms? Turime paaiškinti, kas yra tas noras mėgautis, kaip remdamasis šiuo noru, kuris yra visiškai egoistinis, veikia žmogus. Su tuo sutinka ir mokslininkai. Netgi visas mūsų menamas altruizmas iš tikrųjų yra absoliučiai egoistiškas, o tikrasis altruizmas neįmanomas, nes tokia transformacija gali įvykti tik veikiant aukščiausiajai šviesai, ypatingai jėgai, kuri pakeis žmogų. Todėl mums reikalinga ypatinga metodika, leidžianti šią jėgą pritraukti prie savęs.

 

Dvasiniam pasauliui suvokti būtina grupė, studijos, Mokytojas. Kodėl viso šito reikia? O gi todėl, kad šiame pasaulyje mes egzistuojame nutolę nuo mūsų tikrosios būsenos. Juk iš tikrųjų esame būsenos, kuri vadinama Begalybės pasauliu ir kuri, kaip jau kalbėjome, gali būti mūsų etalonas.

Šios būsenos visi esame sujungti kaip vienas kūnas - vienas didelis noras, užpildytas šviesa. Tačiau kad mums būtų suteikta pasirinkimo laisvė, naujos suvokimo, atskleidimo gradacijos, galimybė pereiti į kitą lygį, pakilti aukščiau savo noro (kad būtume ne tiesiog užpildytas malonumu noras, o suvienyti mintimi, kuri aukščiau šio noro) ir kad nuo kūrinio, gavėjo lygio pakiltume į Kūrėjo lygį, buvo atliktas mus nutolinęs veiksmas. Dabar esame ne Begalybės pasaulyje, o nusileidę žemiau.

Nusileidimas įvyko, bendrajam kli pasidalijus į daugybę dalių. Taigi esame labai nutolę nuo pirminės būsenos. Tai ne kiekybinis, o kokybinis nutolimas - būtent tai ir vadinama nutolimu dvasiniame pasaulyje. Dabar savo pastangomis artindamiesi prie tos tikrosios būsenos, pradedame suprasti kūrimo Sumanymą, kilusį dar aukštesniame nei Begalybės pasaulis lygyje. Mes įgyjame šios būsenos mintį, skverbiamės į jos „galvą“.

Visas metodas - kaip savarankiškai, savo jėgomis grįžti atgal į Begalybės pasaulį. Tam turime žinoti šios būsenos esmę: jos esame „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, vienas kitą mylime ir vienas už kitą garantuojame. Visa šita sistema funkcionuoja tam, kad atliktų indo (kli) aukščiausiajai šviesai gauti vaidmenį.

Šią būseną mes turime sukurti čia, šiame pasaulyje - turime savo veiksmais, požiūriu vienas į kitą siekti atkurti tą pačią būseną ir tada savo pačių pastangomis į ją grįšime.

Žmonija privalo atlikti tokį darbą. Tai jau yra iš anksto nulemta, nes pati būsena jau egzistuoja. Dabartinė mūsų būsena - tik iliuzija, kurią piešia mūsų drumsti jutimo organai. Mes esame tos pačios Begalybės būsenos, tik ją aptraukia rūkas, tarytum dulkės dengia mūsų suvokimo organus, ir mes turime juos ištaisyti, nuvalyti.

Todėl tikroji būsena yra mūsų etalonas, principinis veikimo pagrindas.

 

Tikrovės suvokimas nėra tiesiogiai susijęs su kabalos mokslu. Tai šalutinis faktorius. Juk mūsų kelyje tobulindamiesi (dar kartą priminsiu, kad tam būtina grupė, studijos, tam tikra metodika) pirmiausia atskleidžiame naujus pojūčius, naują vaizdą, naują požiūrį ir todėl atkuriame tą tikrovę, kurioje egzistavome ankščiau.

Žmogus niekuomet nepajėgia įsisąmoninti savo dabartinės būsenos. Jis turi pakilti į aukštesnę pakopą, tuomet iš jos lygio galės tyrinėti žemesniąją pakopą. Kodėl mes sėkmingai galime dirbti su negyvąja, augaline, gyvūnine gamta, bet klystame, kai reikalas liečia žmogų? Nei psichologijoje, nei nagrinėjant visuomenės, šeimos problemas - niekur nepasiekėme sėkmės. Priežastis ta, kad būtina pakilti aukščiau lygio „žmogus“.

Kai studijuodami kabalos mokslą pradedame jausti aukštesnes būsenas, matome bei suprantame savo ankstesnę būseną. Ir taip žengiame į priekį. Mes netiriame tikrovės suvokimo ir matymo principų, neieškome galimybių dar giliau įsiskverbti į jos paslaptis, kaip daro mokslininkai. Nesielgiu taip, juk nežinau, kuria kryptimi judėti.

Šlovė ir pagarba mokslininkams. Naudodami mokslinį metodą ir turėdami stiprų norą jie padarė didžiulius atradimus. Kabalistai tyrinėja kitaip. Jutimų lygyje aš įsiskverbiu į tam tikros būsenos esmę ir tuomet ją patirdamas ir išgyvendamas atskleidžiu ankstesnę būseną, taip pat iš dalies ir tą, kurios esu. Iš pradžių visada kylu į aukštesnę pakopą ir jau tada tyrinėju ankstesnę.

Pavyzdžiui, kol esu vaikas, niekad nesužinosiu, ką reiškia būti vaiku. Reikia suaugti, kad galėtum suprasti, kas buvo vaikystė. Ir taip kiekviename etape. Tarkim, aš nežinau, ką reiškia būti studentu, kol pats esu studentas. Patiriu šią būseną, bet nesu aukščiau jos, būsenos viduje negaliu jos apibendrinti.

Todėl kabala netyrinėja realybės kaip mokslininkai, kurie juda iš apačios į viršų, nuo siauro suvokimo į platesnį. Kabalistų nuomone, tai apskritai neįmanoma, juk tuomet tiriama tik materija. Turime patys išgyventi ir pajausti kiekvieną būseną. Tuomet teisingai tirsime tikrovę - vien todėl, kad patys pakilsime į paslėptos materijos, jėgų, veikiančių už jos, lygį. Kai šias jėgas jaučiu, jos tampa manosiomis, esu jų lygio ir todėl suprantu, kas vyksta. Juk tai yra mano gyvenimas, mano gyvenimo šaltinis. Nesuvokiu jų protu, bet jaučiu jutimo organais.

O kurdami išorines sampratas, kitaip tariant, suvokdami vien protu, mes negalėsime ištirti aukštesnio nei fizikų tiriamo lygio tikrovės. Kad pereitume į aukštesnę tikrovę, būtina įeiti į ją savo jutimo organais. Čia nepadės moksliniai instrumentai, kad ir kokie praktiški jie beatrodytų. Žinoma, galima įsivaizduoti aukštesnę tikrovę kaip priešingą mums - tikrovę, kurioje viskas netraukiama prie savęs, bet atiduodama.

Galima įsivaizduoti, kad virš mūsų egoistinės prigimties viskas veikia vienybėje. Patys mokslininkai sako, kad tikėtina, jog už visa ko slypi viena bendra mintis ir meilė. Ši idėja kilo todėl, kad jie mato: viskas sujungta, visos tikrovės dalys susietos glaudžiais ryšiais, sudaro bendrą mechanizmą, bendrą struktūrą ir viešpatauja harmonija. Kiekviena dalis talkina, padeda kitai, yra svarbus sistemos elementas, ir jos visos, kaip vieno kūno ląstelės, rūpinasi viena kita.

Galiausiai mokslininkai daro prielaidą, kad turbūt yra bendras tikrovės dėsnis - meilės dėsnis. Kitaip, jeigu veiktų viena kitai priešingos jėgos, pasaulis negalėtų egzistuoti ir apskritai vystytis. Vadinamosios „antagonistinės“ jėgos reikalingos tik tam, kad tobulintų sistemą nuo vienos būsenos prie kitos - juk visuomet reikia atmesti blogesnes būsenas dėl geresnių. Todėl ir tobulėjimo jėgos mums atrodo viena kitai priešingos.

Pavyzdžiui, kvėpavimas. Mes įkvepiame ir iškvepiame orą, plaučiai išsiplečia ir vėl susitraukia. Tačiau šiame procese dalyvaujančias jėgas reikia traktuoti ne kaip priešingas, o viena kitai padedančias, kurių veikimas grindžiamas meile.

Mokslininkai tai užčiuopia tyrinėdami gamtą ir matydami, kaip glaudžiai viskas tarpusavyje sujungta į bendrą nuostabią vienybę. Tačiau jie patys nepasiekia tokio lygio, kad gyventų kaip ši gamta. Jeigu jie galėtų pakeisti savo prigimtį į atitinkančią jų lūkesčius, atrastų, kad už tamsiosios materijos ir išnykstančių dalelių, kurios palieka tik paslaptingas ir neapčiuopiamas bangas, slypi kita realybė. Kaip mes jaučiame kietųjų kūnų tikrovę, taip ir jie aptiktų naująją realybę. Jie suvoktų jėgas, jų tarpusavio ryšį ir sąveikos principus - štai kas tuomet jiems atsiskleistų. Tačiau tam reikia tam tikro matymo, atitikimo, to lygio jėgų pojūčio.

Pavyzdžiui, kambaryje įjungi šviesą ir pamatai jame esančius daiktus, bet ar prieš tai jų ten nebuvo? Tiesiog pasitobulinai ir dabar turi galimybę juos matyti, nes prisitaikei prie naujo realybės vaizdo. Savo suvokimo indą padarei atitinkantį suvokiamą būseną. Tas pats ir čia: privalai atitikti veikiančias jėgas. Tokia adaptacija ir yra kabalos metodika.

 

Nėra nė vienos realybės, išskyrus tą, kuri vadinama „Begalybės pasaulio malchut“. Nėra nieko kito, tik ji. Visa kita yra tik tariama realybė, iškylanti tai pačiai Begalybės pasaulio malchut, kuri laipsniškai panyra į jausmų užtemimo rūką. Ji tarsi netenka sąmonės, vis mažiau jausdama save ir savo užpildymą, kol pasiekia pačią žemiausią, migločiausią ir labiausiai nutolusią nuo vienintelės egzistuojančios realybės - Begalybės būseną. Tokia būsena vadinama „šiuo pasauliu“.

Šio pasaulio būsena apibūdinama tuo, kad Begalybės pasaulio malchut yra žmonių sielų formos. Jos jaučiasi viena nuo kitos atskirtos - taip joms atrodo, nors iš tikrųjų tokios būsenos nėra. Dabar, kaip jau kalbėjome, iš šios realybės žmonės turi trokšti pasiekti Begalybės pasaulio realybę.

Kiekvieną žmogaus gyvenimo akimirką jame prabunda „rešimot“. Rešimo turi dabartinę ir iš dalies aukštesnę, t. y. būsimą būseną. Tai vadinamieji rešimo de itlabšut ir rešimo de avijut. Rešimo de avijut priklauso šiam pasauliui, dabartinei būsenai, o rešimo de itlabšut yra rešimo, susijęs su esančia aukštesnėje pakopoje šviesa arba su būsena, kai aš atskleidžiu aukštesnės pakopos šviesą.

Jeigu teisingai realizuoju rešimo, tai pakylu į pakopą rešimo de itlabšut. Kaip? Jeigu noriu prisijungti prie aukštesnės pakopos, manyje atsiveria nauji troškimai, kairioji linija. Po to nusipelnau juos ištaisyti ir kylu aukštyn.

Taigi aš neturiu tūkstančio galimybių. Kiekvieną gyvenimo akimirką turiu tik vieną rešimo. Galiu jį realizuoti arba ne. Antruoju atveju jis realizuojasi kokia nors kita forma: per kančias arba veikiamas aukščiausiosios šviesos. Gali būti, kad jis „paliekamas“ - kitaip tariant, jis realizuojamas tarsi be mano dalyvavimo ir aš automatiškai pereinu į kitas būsenas. Juk manyje kiekvieną akimirką vienas rešimo pasikeičia kitu, kaip narelis grandinėje. Norėdamas dalyvauti savo vystymosi procese, rešimot prabudimo procese, imu geriau ir kryptingiau žiūrėti į gyvenimą, ieškau tikrosios realybės, priemonių ją pasiekti ir t. t.

Be šito nieko nėra. Fizikai mato be galo daug galimybių, nesuskaičiuojamus pasaulius ir dimensijas. Galbūt todėl, kad pasaulį jie įsivaizduoja kaip hologramą... Tai lėmė kvantinė mechanika, kurios dėsniai jau kalba apie ribą tarp materijos, bangų ir paslėptos realybės, todėl mokslininkai prieina prie tokio supratimo.

Nėra daugybės galimybių ir nėra tų, kurie renkasi kurią nors iš jų. Kas aš toks, kad rinkčiausi? Kuo remdamasis pasirinksiu? Ir kokios tos galimybės? Būti ten ar čia? Mintimis nulemti tokį ar kitokį savo gyvenimą? To nebūna. Ką pasirinkti etalonu? Kur geriausias variantas? Ar būti gražesnis? Geresnis? Remdamasis šiandieniniu savo supratimu ir suvokimo indais?

Kaip suprasti, kad yra nesuskaičiuojamos galimybės? Ar jos egzistuoja be manęs? Galbūt yra tūkstantis pasaulių, įtrauktų į vieną kartoteką, ir aš renkuosi, kuriame iš jų atsidurti? Štai aš - tas pats aš, Michaelis, - peršoku iš vienos kortelės į kitą, papuolu į kitą realybę? Ar jos egzistuoja tik mūsų fantazijoje? Galbūt jos - vien mano vaizduotės vaisius? Galbūt kiekvienas mūsų gyvena savo išgalvotame pasaulyje? Tuomet kiekvienas lieka su savo fantazijomis, ir šios fantazijos persipina tarpusavyje?

 

Mes sakome, kad mūsų pasaulis yra įsivaizduojamas. Apskritai visada remiamės žmogaus suvokimu. Jeigu žmogus suvokia realybę - tai yra realybė, jeigu jis suvokia ją kaip įsivaizduojamą - tai yra įsivaizduojama realybė. Nustato būtent žmogus, o ne kas nors iš šalies, pavyzdžiui, koks nors angelas ar teisuolis, pasiekęs išsitaisymo pabaigą. Yra žmonių, kuriems mūsų realybė yra absoliučiai menama, tačiau jie dirba joje, kadangi supranta, jog tai yra vienas iš etapų, kuriuos žmogus privalo pereiti.

Lygiai taip pat mes nemėginame išsklaidyti vaiko fantazijų - ką padarysi, jos yra jo pasaulio suvokimo dalis. Mažyliams būdingos tam tikros vaikiškos klaidos stebint pasaulį: vaikas bijo už durų esančio lokio, jis įsivaizduoja įvairiausius paveikslus ir veikėjus, kurie gyvena jo pasaulyje. O mes vaiko pasaulio negriauname, nes žinome, kad jo išvystymo lygiui tai yra normalu.

Todėl žmogus, perėjęs iš vienos realybės į kitą, ankstesnę tikrovę suvokia kaip įsivaizduojamą. Jis, bet ne tie, kurie vis dar yra toje pakopoje, supranta, jog ji įsivaizduojama. Pastariesiems galbūt tai vienintelė realybė, juk jie niekuomet nebuvo perėję iš realybės prie įsivaizdavimo, t. y. niekuomet nebuvo pakilę iš savo suvokimo pakopos į aukštesnę.

Neperėjęs machsomo žmogus nemato, jog už šio pasaulio glūdi jėgos, kurios jam piešia dabartinį realybės vaizdą, panašiai kaip elektrostatinės jėgos išpiešia vaizdą kompiuterio ekrane. Nusistatome 16 milijonų spalvų, skiriamąją gebą pikseliais ir gėrimės spalvotais vaizdais - o juk tai tėra elektros jėgų kombinacija, derinys. Tačiau pažvelkite, kokias galimybes teikia: galime šiuos vaizdus perduoti, persiųsti, apdoroti, išsaugoti ir t. t.

Štai ir mes matome vaizdelį, tik ne ekrane, o sukurtą mūsų suvokimo. Už jo glūdi jėgos, kurios jį ir nupiešia. Tas, kuris pakyla į jų lygį, supranta, jog šios jėgos yra realios, o piešinys - menamas. Kiekvieną kartą atvaizdas skiriasi, bet jėgos yra tos pačios, tik jų tarpusavio ryšiai dalijasi į lygius. Kalbama apie 125 pakopas, kuriomis žmogus suvokia vis tikresnį ir teisingesnį šių jėgų ryšį, kol atveria tokį jų susijungimą, kuris vadinamas Begalybe. Tuomet žmogus supranta, kad visi išankstiniai etapai, pradinis suvokimas ir vaizdai buvo įsivaizduojami.

Vis dėlto piešinukas kompiuterio ekrane įsivaizduojamas ar ne? Apskritai, ką reiškia „įsivaizduojamas“? Jeigu turėčiau kitus jutimo organus, jo nesuvokčiau, man toks niuansas neegzistuotų. Vadinasi, pirmoji aksioma teigia: kalbama apie žmogaus suvokimą, tačiau be žmogaus nėra jokių suvokimo instrumentų - kas gi tuomet realybę stebi, kas ją suvokia, kas ją apibūdina ir kas jaučia? Todėl visą laiką turime išlikti nuoseklūs ir paisyti suvokėjo jutimo ribų.

 

Be abejo, jeigu žmonės susijungia tarpusavyje ir ima drauge mąstyti apie tam tikrą realybę - tai savotiškai veikia. Mūsų mintys daro stiprią įtaką tikrovei. Tačiau kiek besistengtume realybę veikti teigiamai, poveikis vis tiek bus neigiamas. Juk esame egoistai ir net geriausi mūsų ketinimai vis tiek siekia gero rezultato sau. Tad, nors rezultatai ir bus, jie vis dėlto bus neigiami, nes iš pradžių turime įsisąmoninti blogį ir suprasti, kad reikia keisti savo prigimtį. Būtinas blogio, slypinčio mūsų dabartinėje prigimtyje, įsisąmoninimas, o tada atsiras gėrio, slypinčio altruistinėje prigimtyje (iš tikrųjų altruistinėje, ne tokioje, kokią įsivaizduojame dabar), įsisąmoninimas.

Todėl įvairūs gražūs prasimanymai, kviečiantys apsikabinti ir pagodoti apie ką nors gerą, pasaulio geresnio nepadarys. Sakyčiau, netgi atvirkščiai, greičiau atsiskleis mumyse slypintis blogis. Tai bus atskleista neskausmingai, bet visgi tai bus blogio atskleidimas.

Taigi kuo labiau skatinsi žmones, kurių būsena netobula, imtis veiksmų, nesvarbu, gerų ar blogų, tuo greičiau atsiskleis blogis. Šis kelias yra klaidingas, nes tu nepažadini aukščiausiosios šviesos, kurioje gali matyti savo trūkumus. Jeigu siūlysi žmonijai, susijungus tarpusavyje, panirti į nuostabius išvedžiojimus - pakartosi liūdną Rusijos patirtį. Ir gausi atsaką: nacizmą arba dar ką nors, dėl ko geriau jau nieko nebūtų pradėta daryti.

Išplaukia išvada, kad tik pritraukiant aukščiausiąją šviesą, galima optimaliai atskleisti kelio etapus. Kitaip tariant, iš pradžių reikalinga metodika ir todėl verta ją dabar propaguoti. Juk jeigu neperteiksi apie ją informacijos, žmonija patirs daugybę vargingų etapų, kad galiausiai galėtų pasakyti: „Negelbsti niekas, nei geruoju, nei bloguoju. Negalime nieko pasiekti. Kelias, kuris atrodo geras, kelia dar daugiau rūpesčių nei blogas kelias“. Tai mes ir stebime. Pažvelkime nors ir į dabartinius procesus Rusijoje: vėl prasideda procesas, vykęs prieš 70 metų, - iš tikrųjų grįžtama atgal.

Vis dėlto mokslininkai atspėja, jog tikroji realybė yra altruistinė.

Klausimas: Ką reiškia „pritraukti šviesą iš aukščiau“?

Pritraukti šviesą iš aukščiau - reiškia, būnant mūsų būsenos kiek įmanoma įsivaizduoti vienintelę egzistuojančią, tikrąją būseną, Begalybę, kur mes visi esame vieningi Kūrėjo atžvilgiu ir visos mūsų mintys nukreiptos tik į Jį.

Nereikia įsivaizduoti, tarsi jau esame Begalybėje, tačiau mes norime gauti iš jos jėgą, kuri mums padės ir ištaisys taip, kad iš tiesų ten atsidurtume. Kaip ši jėga turi pasireikšti? Ji veikia tik tuomet, kai vienas su kitu susivienydami norime ją įgyti ir studijuodami ją pritraukiame. Nėra jokio kito būdo.

Kiek įmanoma aš susijungiu su visais taip, kaip buvome sujungti tos būsenos. Tarsi būdamas su visais Begalybėje, brandinu tik vieną mintį - Kūrėjas turi mus užpildyti. Tai įsivaizduoju būdamas dabartinėje pakopoje. Aš mokausi, t. y. skaitau ir pagal knygoje dėstomą tekstą įsivaizduoju, jog esu aprašomos arba tarpinės būsenos - nesvarbu, juk jos visos priklauso Begalybės būsenai.

Taigi aš negaliu apsieiti be knygos, grupės, įsivaizduojamų būsenų. Viso šito man reikia, kad galėčiau maksimaliai supanašėti su Begalybės būsena. Tuomet iš ten mane aplanko „įkvėpimas“, iš ten spinduliuoja jėga, kuri mane tobulina. Kokia tai jėga? Tai jėga, palaikanti egzistavimą, panašiai kaip infuzija buvusiam be sąmonės žmogui, kuris prabunda ir bando keltis. Todėl man ir būtinos kabalistų knygos, patarimai kaip susijungti į šį vieną kli. Iš esmės tai ir viskas: vienas kli ir teisinga knyga.

Klausimas: Kas yra ta „šviesa“? Ir ką reiškia „iš aukščiau“?

„Iš aukščiau“ - labiau altruistinė ištaisyta būsena. Turima galvoje tikroji altruistinė būsena Kūrėjo atžvilgiu. „Šviesa“ - aukštesnioji jėga, kurianti, taisanti ir užpildanti kūrinį.

 

Kūrėjas (Bore) - tai, ką atskleidžiu kaip aukštesnį savo atžvilgiu lygį. „Bo u re“ - ateik ir žiūrėk. Artėdamas prie Jo, matau ir suvokiu Jį. Jį jausdamas ir suvokdamas esu susivienijęs, susiliejęs su Juo. Jeigu ši pakopa nėra galutinė, tai toliau atrandu, kad susiliejimas turi trūkumų. Iš tikrųjų tai ne trūkumai, o mano papildomi neištaisyti norai, kuriuos aš taip pat taisau ir stengiuosi juos įtraukti į susiliejimą, į vienybę. Sulig šiais trūkumais Kūrėjas mano akyse kyla vis aukštyn.

Galima išsireikšti ir kitaip. Dabartinėje pakopoje atsiskleidžia rešimo, sujungtas su kita pakopa. Arba galima sakyti, kad atsiskleidžia aukštesnės pakopos dalis ACHAP, ji įtraukia mane, aš esu joje. Ji man perteikia aukštesnės pakopos esmę, rodo, kas tai yra, nupiešia ją, išryškina, kiek ji pasirengusi atidavimui ir kiek priešinga mano neištaisytiems norams. Tuomet aš sutelkiu jėgas, kad nuo savo pakopos pakilčiau į aukštesnės pakopos ACHAP dalį. Tai ir vadinama „Kūrėju“.

Taigi absoliutaus Kūrėjo nėra. Tiksliai nežinome, kas yra ten, Begalybėje. Turbūt egzistuoja tam tikra Absoliuto kategorija. Begalybėje sukuriamas toks junginys, kurio mes negalime suprasti, nes ten susijungia visi galai.

Mums trūksta žodžių šiai būsenai apibūdinti, juk mūsų jausmus nulėmė sudužimas. Etapuose, kurie yra prieš Begalybės būseną, „Kūrėju“ vadinamas mano atžvilgiu aukštesnis lygis, ir kitų apibrėžimų nėra. Juk aukštesnė pakopa iš tikrųjų formuoja, kuria ir pagimdo žemesnę pakopą, o vėliau ją ištaiso ir užpildo.

 

Žmogus mato savo rešimot projekciją Begalybės šviesoje. Jis mato patį save, savo rešimot, savo savybes. Kai sakome, jog žmogus jaučia Aukštesniojo ACHAP - tai teisinga tik su sąlyga, jei žmogus jaučia, kad yra kažkas aukščiau jo. Aukščiau jo yra atidavimas ir iš žmogaus reikalaujama atidavimo. Jis suvokia tai kaip miglą, tamsą - kaip kažką negerą. Tačiau būtent atidavimas, kuris jam yra gėris, vadinamas Aukštesniojo ACHAP, o ne bet kuris iš tų dalykų, kurį įsivaizduojame supančiu pasauliu.

Supantis pasaulis mano atžvilgiu negali būti Aukštesnysis. Aukštesnysis - reiškia, aukštesnis nei aš atidavimo požiūriu. O jeigu atidavimo kokybe jis ne aukščiau manęs ir aš nežiūriu į jį kaip į aukštesnįjį, atiduodantįjį, tada tai yra tiesiog mano piešiamas šio pasaulio vaizdas, mano rešimot be Aukštesniojo ACHAP.

Aukštesniojo ACHAP pradeda man šviesti tik su sąlyga, jei Jo siekiu.

Klausimas: Kuo kabalisto tyrinėjimai skiriasi nuo mokslininko tyrinėjimų?

Atskleidžiu kitokią priežastį. Nenagrinėju, kaip viena molekulė sąlygoja kitos atsiradimą - atskleidžiu tai jėgos, savybių forma. Ką atrandu Kūrėjuje? Atrandu, kad Jis mano atžvilgiu yra aukštesnis. Kitaip tariant, Kūrėjas - savybių rinkinys, aukštesnis dėsningumas, palyginti su manimi. Aukštesnė pakopa turi tas pačias jėgas, savybes kaip ir aš - kitaip kaip galėčiau ją užčiuopti?

Galima sakyti taip: aukščiausioji šviesa yra abstrakti, o aš prabundančio manyje rešimo viduje kaskart įsivaizduoju aukštesnę pakopą dar labiau aukštesnę. Tačiau aš ją įsivaizduoju remdamasis savo paties savybių projekcija. Būtent aš įsivaizduoju Kūrėją, būtent mano vidinis žvilgsnis kaskart Jį piešia. Aš privalau nupiešti Kūrėją, kitaip Jo neužčiuopsiu. Abstrakčios, niekuo neapvilktos šviesos aš nesuvokiu. Įsivaizduoju Kūrėją savo penkiais jutimo organais, savo penkiuose kėlim: KaCHaB-TuM (Keter, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut).

Taigi aš nusipiešiu Kūrėją, nieko nepadarysi. Galima kalbėti apie tai, jog vėliau seka abstrakti forma ir Kūrėjo esmė, Acmuto, bet to jau suvokti neįmanoma.

Klausimas: Tuomet kuo tai skiriasi nuo mūsų įprasto suvokimo? Juk ir dabar savo penkiais jutimo organais žmogus kažką užčiuopia išorėje. Jis nežino, kas tai yra, tačiau aplinkos faktoriai susitinka su jo jutimo organais ir pastarųjų reakcija jam sukuria tikrovės vaizdą.

Skirtumas tas, kad šiuo atveju niekas nesiliečia su jutimo organais. Aiškindamas aš paprastai aprašau „juodą dėžę“ su penkiais jutimo organais - penkiomis ertmėmis, turinčiomis membranas. Ši „dėžė“, patirdama išorės poveikį, jaučia tik savo vidinę reakciją. Toks paprastas aiškinimas rodo, kiek mes esame uždaryti „juodos dėžės“ viduje.

Labiau teisingas aiškinimas, kad už tos dėžės nieko nėra. Egzistuoja tik abstrakti šviesa.

Koks mano reakcijos principas? Reaguoju ne į išorinį spaudimą - reaguoju į rešimot, kurie nuolat spaudžia iš vidaus. Todėl aš kaskart viduje prabundu. Abstrakti šviesa arba jos nuolatinis spaudimas man yra kūrimo Sumanymas suteikti malonumą kūriniams. Spaudimas nuolatinis, bet rešimot atžvilgiu jis atrodo kintantis, nes kinta patys rešimot. Todėl susidaro įspūdis, kad juda pati abstrakti Begalybės šviesa. O iš tikrųjų judėjimas vyksta viduje.

Taigi visas vyksmas - reiškiniai, vykstantys manyje. Būtent aš tuo gyvenu ir tai jaučiu.

 

Mokslininkai sako, kad smegenys gali apdoroti keturis milijardus informacijos bitų per sekundę, o į sąmonę patenka tik nedidelė jų dalis. Kas vyksta su likusia informacija?

Kaip žmonės (ne kabalistai), savo rešimot mes realizuojame nevalingai. Kaskart manyje prabunda rešimot ir į juos reaguoju pagal aplinkos reikalavimus, įgytą išsiauklėjimą, pasitelkdamas prisiminimus, sugebėjimą įveikti ir t. t. Viskas skirta tik tam, kad žmogus patirtų įvairius jausmus ir reakcijas, sąlygojamas negyvosios, augalinės, gyvūninės stadijų jutimais iki pat „kalbančiojo“ lygio, kai jis pradeda siekti dvasinio pasaulio.

Jeigu kalbame apie žmones, dar neturinčius „taško širdyje“, jie tiesiog nugyvena savo gyvenimą. Jiems reikia sukaupti įspūdžius apie tai, kaip gyveno, kentėjo, džiaugėsi ir t. t. Vėliau pamatysime, kam jiems to reikia. Kalbama apie pasirengimo laikotarpį, per kurį malonumų noras turi patirti šiuos įspūdžius, kad žmonės, remdamiesi savo noru, pajaustų rešimot realizacijos procesą.

Visų pirma, iš žmogaus, kuris taip gyvena, nėra ko reikalauti ir nereikia reikšti jam pretenzijų. Noras mėgautis pats savaime negali nieko. Ką jis veikia per gyvenimą? Patiria reakcijas ir įspūdžius, kad sukauptų juos tinkamam laikui. Jis elgiasi taip, kaip ir būdinga norui mėgautis, ir su juo nieko nepadarysi.

Dabar apie didelį kiekį smegenų perleidžiamos ir apdorojamos informacijos. Tikrai, mes jos neapdorojame. Visi įspūdžiai pasilieka ir formuoja kitas mūsų būsenas. Mokslininkai kalba tik apie tą informaciją, kuri yra žmogaus „operatyvinėje“ atmintyje. Tokią informaciją žmogus gali sąmoningai atsiminti, surasti ir ja naudotis, o likusius duomenis smegenys slepia ir mokslininkai nežino, kur jie dingsta. Todėl kyla klausimas: kur visa tai? Tai štai, šie duomenys vis tiek lieka smegenyse. Pasaulyje niekas nedingsta be pėdsakų. Žodis „dingsta“ netinka ir moksline prasme.

Klausimas: Pasak mokslininkų, smegenys apdoroja didelį informacijos kiekį, tačiau sąmoningai mes suvokiame tik nedidelę jos dalį. Kodėl taip yra?

Todėl, kad žmogaus tobulėjimui daugiau ir nereikia. Juk viskas priklauso nuo rešimot, jie ir šviesa valdo viską. Mes galime paspartinti vystymąsi ir eiti geru keliu, jeigu progresuojame ir patys norime dalyvauti procese, arba vystymasis vyksta kitaip. Bet kuriuo atveju, be šviesos ir rešimot, kitų faktorių nėra. Jeigu kokių nors duomenų mes nepastebime, reiškia, kitos pakopos, būsenos, kito rešimo realizavimui jų nereikia.

Vėliau visi šie dalykai išsivysto. Kartais mes pastebime, kad patyrę daugybę būsenų, staiga kai kurias jų imame prisiminti. Pradeda formuotis naujas to, kas išgyventa, supratimas, kuris yra nueito kelio rezultatas. Tada pakylame į kitą, aukštesnę sąmonės pakopą. Kitaip tariant, niekas neišnyksta.

Kodėl taip yra? Egzistuoja vystymosi programos, tačiau viskas valdoma per rešimot. Galima sakyti, kad tai priklauso nuo žmogaus sielos šaknies. Jos struktūra ypatinga ir tuo ji susijusi su visomis kitomis sielomis. Tokias temas neįmanoma gvildenti giliau.

Žmogus gyvena ne pats savaime, neįmanoma nustatyti, kodėl su juo vyksta vieni ar kiti procesai. Be to, viskas, ką jis suvokia, tuojau pat pasiskirsto kitoms sieloms, kadangi esame susiję į vieną bendrą sistemą. Negalima sakyti, jog kažkas perėjo tau, o man neliko - šį faktorių vis tiek turiu ir aš, ir tu. Tie patys duomenys pasklinda visur. Netgi jeigu Europoje kažkas daroma be sąsajos su kokiais nors eskimais - eskimai dėl to irgi tampa kitokie. Vienaip ar kitaip egzistuoja susijungimas. Tegul kol kas mes tiksliai nežinome, kaip perduodama ta informacija, - pasiekę Begalybę, ten rasime atsakymą.

Klausimas: Imkime „nematomo laivo“, apie kurį kalbėjome pradžioje, pavyzdį. Koks yra ryšys tarp to, ką mes matome, ką viduje apdorojame, ir to, ką jaučiame? Kur glūdi prisiminimai?

Problema ta, kad savo matymą kuri remdamasis savuoju vyksmo supratimu. Neteisinga būtų sakyti, kad pastebėjęs vandens paviršiuje keistas, didelio laivo sukeltas bangas, indėnas įsivaizduos tą laivą. Neteisinga ir tai, kad gali papasakoti jam apie laivą ir indėnas jį įsivaizduos.

Negali būti, kad mes su tavimi matytume tą patį vien todėl, kad pasakoju tau savo įspūdžius. Kiekvienas mūsų turi bundančius rešimot, kurie atitinka jo išsivystymo lygį. Jie tarpusavyje susiję, ir mes galime juos pažadinti, pagreitinti jų pasireiškimą. Kaip europiečiai daro įtaką eskimams, mes galime forsuoti rešimot sužadinimą.

Tačiau pats žmogus turi turėti tokį akstiną, ir tada atitinkamai susiformuos jo realybės vaizdas. Juk kiekvienas susijęs su abstrakčia aukščiausiąja šviesa, o ne su kažkokiu materialiu vaizdu. Darydami vienas kitam įtaką, mes pagreitiname rešimot pasireiškimą - juk esame tarsi viename „kūne“. Bet tai nereiškia, kad aš pasakoju kam nors, ką suvokiu.

Nereikia galvoti, kad vyksta taip: „Turi įsivaizduoti laivą - tokį didelį namą su burėmis“ - sakau kitam žmogui, ir jis įsivaizduoja lygiai tą patį, ką ir aš. Po to mes įlipame į laivą ir jis jau žino, kur turi būti vairaratis, o kur kubrikas. Jo vaizduotė jau piešia teisingus vaizdus, nors aš jam apie tai nepasakojau.

Iš tikrųjų šie dalykai niekada nesutampa. Kuo paremti mokslininkų samprotavimai? Vėlgi tuo, kad tam tikri objektai yra mūsų išorėje. Tai yra visų tyrimų pagrindinė klaida.

Šio principo esmė ta, kad mumyse yra rešimot ir visą realybės vaizdą mes piešiame savyje. Baal Sulamas tai aiškina straipsnyje „Įžanga į knygą Zohar“. Toks požiūris leidžia teisingiau paaiškinti realybę. Jeigu žmogus apie tai susimąstys ir akimirkai nustebs, jis jau pasikeis, o su juo kartu pasikeis ir kiti žmonės. Taip žmonija artėja prie atskleidimo ir geresnės būsenos.

 

Kas yra materija? Ar ji statiška? Ar mes prisiliečiame prie kažko, ar ne? Ar yra kontaktas tarp dviejų kūnų? Ar suskaidytoje į dalis materijoje išlieka vienas dėsningumas? Kas vadinama „materija“? Ar mes esame erdvėje? Ar galima kalbėti apie tuštumą, esančią išorėje, ir užpildymą, esantį viduje?

Materija ir įvairūs pasireiškimai virš jos ir šalia jos - tai mūsų suvokimo formos. Baal Sulamas aiškina, kad yra:

• materija,
• forma, įvilkta į materiją,
• abstrakti forma,
• esmė.

Tokie yra keturi suvokimo, pažinimo lygiai. Jie egzistuoja, ar ne? Negalime to pasakyti. Klausimas dėl jų egzistavimo neturi kilti. Jie egzistuoja mano pojūtyje, nes mes visada kalbame suvokiančiojo atžvilgiu.

Ar egzistuoja materijos forma? Egzistuoja mano jutimo organams, mano suvokimo instrumentams. Tačiau abstrakti forma ir esmė mano jutimo organuose aiškiu pavidalu neegzistuoja - aš tik bandau įvertinti jas savo pojūčiais ir todėl negaliu su jomis dirbti kaip su aiškiais pažinimo lygiais. Mano jutimo organų reakcija į Begalybę formuoja keturis pažinimo lygius. Bet kuris suvokimo vaizdas pagal gylį dalijamas į materiją, formą, įvilktą į materiją, abstrakčią formą ir esmę.

Medžiaga - viena iš mano tikrovės suvokimo rūšių. Mano tikrovės, o ne tikrovės už manęs. Baal Sulamas sako, kad medžiaga - tai noras mėgautis, kurį suvokiu kaip savo „Aš“. Tačiau kaip jį jaučiu? Galiu jį pajusti tik lygindamas su šviesa. Šviesos pojūtis duoda man supratimą, kuris remiasi kontrastu, dviejų faktorių skirtumu. Tada matydamas, kas yra ši medžiaga, noras, suvokiu ją ir joje paslėptą formą. Aš matau, kaip noras mėgautis geba priimti atidavimo formas, panašias į šviesą.

Klausimas: Vadinasi, materijos nėra? Tai tik mano suvokimas?

Taip, viena iš suvokimo rūšių. Sakykime taip: informacijos vienetas.

Klausimas: Tada kaip informacijos vienetai susiję su medžiagos pasikeitimais? Jei materija - informacijos vienetas, tai kuo vienas informacijos vienetas skiriasi nuo kito?

Skiriasi avijuto laipsniai, ryšių tarp devynių pirmųjų sfirot ir malchut rūšys. Gali būti tūkstančiai variacijų.

Nors mes visi kartu aukščiausiosios šviesos, Kūrėjo atžvilgiu sudarome vieną bendrą kūrinį, tačiau kiekvienas įtraukia į save visus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kiekvienas susideda iš savojo „Aš“ ir įsijungimo į visas kitas sielas. Bet jis ne tiesiog „išmėtė“ savo dalis kitose sielose, tarytum įsteigęs „atstovybes“ užsienyje. Visose kitose sielose jo dalys su tomis sielomis yra susijusios.

Vadinasi, žmogus įtraukia į save visus, juk tobulėdamas jis įgyja visų sielų savybes būtent todėl, kad visos jo dalys šiose sielose yra su jomis susijusios. Kaip, pavyzdžiui, šviesos bangos gula viena ant kitos holografiniame vaizde. Taigi kiekvienas mūsų yra ypatingas kli, kurį sukūrė Kūrėjas. Kiekvienas mūsų vienintelis, todėl mumyse glūdi itin sudėtingas noras, visapusiškas, turintis daugybę suvokimo detalių ir kintančių reikšmių.

 

Žmogus nuolat kontaktuoja su aukščiausiąja šviesa - nesvarbu, šiame ar dvasiniame pasaulyje. Klausimas tik, kiek šį ryšį sužadina pats žmogus. Aukščiausioji šviesa, nušviečianti visus norus, pažadina žmogaus pojūtį, kuris vadinamas jo pasaulio vaizdu. Šis žmogaus pojūtis visą laiką kinta, priklausomai nuo paties žmogaus dabartinio rešimo ir nuo reakcijos į įvairius kitų sielų, įtrauktų į jį, rešimot. Todėl gyvenimo vaizdas, kurį jaučia žmogus, yra dinamiškas.

Ar yra kontaktas tarp medžiagų? Ar aš prisiliečiu dabar prie stiklinės? Gal aš tik įsivaizduoju, kad prie jos prisiliečiu? Ar šis prisilietimas ir yra tas realybės lygis, kurį suvokiu? Juk visa tai vyksta mano viduje.

Nėra nei „manęs“, nei „jos“. Tiesiog dabar taip suvokiu pasaulį. Kai prisiliečiu prie kažko materialaus, kai su kažkuo dirbu - tai tik įsivaizduoju savo sąmonėje, smegenyse. O ir pačios smegenys, kaip ir visa kita, tik tarsi egzistuoja.

Ką reiškia „paliesti stiklinę“? Ar mano atžvilgiu ta stiklinė egzistuoja? Ar ji yra prieš mane? Ar ji stovi ant stalo? Ar aš tiesiu prie jos ranką? Beje, ar turiu ranką? Trumpiau tariant, kokį pasaulį suvokiu, toks jis ir yra. Suvokimą visuomet lemia suvokėjas ir tai išsprendžia iškeltą problemą.

 

„Aš“ - tai, ką šiuo momentu jaučiu. Ką reiškia „pojūtis“? Jei jaučiu, kad turiu kojas, aš jas turiu.

„Aš“ - tas, kuris tokį save jaučia. „Aš egzistuoju ar ne? Esu ar nesu?“ Žmogus gyvena tuo, kad medžiagoje ir formoje, įvilktoje į medžiagą, patikimai jaučia realybę, dalyvaudamas joje kaip realus žmogus, pagal principą „sprendžiu iš to, ką matau“. Mes nuo šito nenukrypstame. Nevalia kurti fantazijų, nes tam neturime jokio pagrindo. Net jei galiu įsivaizduoti vienokias ar kitokias abstrakčias formas, tačiau tuo pačiu metu jau nebesuprantu, kur judu.

Klausimas: Kuri mano dalelė perduoda man tokį suvokimo vaizdą? Rešimo?

Suprantama, rešimo man nupiešia viską. Beje, ne vienas rešimo, kalbama apie visų sielų rešimot mano atžvilgiu, pagrindinio mano rešimo atžvilgiu. Dalyvauja ne vien tik sielos, bet ir negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys įvairiomis kombinacijomis, ir visa tai kinta. Tik negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse rešimot pasireiškia be racionalios, aiškios, logiškos ir kryptingos reakcijos, tuo tarpu žmogui, pradedant nuo tam tikro vystymosi momento, tokia reakcija būdinga.

Klausimas: Kur yra šis rešimo?

Šis rešimo yra noro mėgautis viduje.

Klausimas: Kur yra noras?

Klausimas nekorektiškas, juk be šio noro, nieko nėra. Tai jėga grynuoju pavidalu, vien ji - noro mėgautis jėga - ir egzistuoja. Be šios jėgos yra tik rešimot, kilę iš jos sąveikų su užpildančia šviesa, kuri tą jėgą sukūrė.

 

Iš kokių galimybių ir kuo remdamasis renkasi žmogus? Rinktis - reiškia, numatyti ateitį ir tiksliai žinoti pasekmes. Pavyzdžiui, vienu atveju aš matau, kad išlošiu tūkstantį, o kitu - šimtą ir tuomet, aišku, man verta pasirinkti tūkstantį.

Žmogus iš bendro vaizdo renkasi tai, kas artimiau jo ego, tai, kuo efektyviau gali pasinaudoti. Visuomet pastebime svarbiausius, labiausiai mums krintančius į akis dalykus. Kas gi man svarbu? Dabartinės būsenos noras mėgautis nurodo, kas svarbu šiuo metu, o kitos būsenos noras nurodys ką nors kitą.

Klausimas: Jeigu visuomet mūsų pasirinkimas būtų geras, tai ir gerai gyventume. Tačiau praktiškai matome kitą situaciją. Reiškia, pasirinkimas neteisingas?

Mes nesirenkame nieko.

Klausimas: Tada kas yra pasirinkimo laisvė?

Jeigu kalbama apie paprastą žmogų, jam nėra ko rinktis. Žmogui turint tam tikrą norą mėgautis, būnant tam tikroje aplinkoje, susidėjus tam tikroms bendroms aplinkybėms, prabunda rešimo ir jis jį realizuoja. Kaip jau sakėme, žmogus tik patiria įvairiausius savo gyvenimo įspūdžius.

Vėliau jis pradeda suprasti, kad yra lėlė, marionetė, ir kad, užuot kentėjęs, turi galimybę pakeisti savo likimą. Šia prasme žmogus turi pasirinkimo laisvę: renkasi aplinką, kuri darys jam įtaką.

Koks galiausiai yra aplinkos vaidmuo? Aplinka padeda žmogui kaskart realizuoti tą patį rešimo ta pačia kryptimi ir ta pačia grandine pereiti iš vienos užprogramuotos būsenos į kitą tų pačių laiptų pakopomis - tačiau laisva valia, o ne prieš norą.

Žmogus gali norėti visko, išskyrus tikro tobulėjimo teisinga kryptimi - juk jis yra egoistas. Jis tiesiog yra aklas ir, sukdamasis 360 laipsnių, niekuomet nepamatys tos vienintelės krypties, tos perėjos, kuri veda į tikrąjį tobulėjimą. Šito žmogus nepamatys. Jo noras mėgautis neleidžia to pastebėti.

Žmogus praplės akiratį iki 359 laipsnių ir suksis apie savo ašį rinkdamasis tai vieną, tai kitą aptiktą kryptį, bet to vienintelio laipsnio, to sektoriaus, kuris leidžia išeiti iš šio pasaulio, nepastebės. Žmogus yra aklas ir siekdamas mėgautis negali jo pamatyti, nes kalbama apie norą atiduoti. Žmogus negeba pastebėti, kad šis noras egzistuoja ir suteikia išsigelbėjimo galimybę.

Štai kodėl pasirinkimo laisvė priklauso ne nuo žmogaus, o nuo aplinkos, kuri jį žadina ir kuria teisingą jungimąsi. Tuomet žmogus, veikiamas aukščiausiosios šviesos, pasiekia būseną „lo lišma“, o vėliau būseną „lišma“. Šios revoliucinės būsenos yra aukščiau mūsų prigimties. Žmogus nepraregi, bet nori praregėti pasiekdamas šimtaprocentinį norą - ir tada įvyksta perversmas: „dirbo ir rado“.

Savo paties jėgomis, be grupės, be metodikos žmogus negali prasiveržti į dvasinę dimensiją. Jis tesirenka tik pagalbinius faktorius, šalutines priemones - ir tai vadinama laisvu pasirinkimu. „Laisvu“, nes, be abejo, žmogus gali laisvai dėti vis naujas pastangas jungdamasis su visais tais faktoriais, kurie efektyviausiu būdu padeda jam pasiekti būseną „lo lišma“.

Klausimas: Ar aplinka yra mano dabartinio rešimo pasekmė?

Aplinka - tai, ką įsivaizduoji esant aplink save pagal tavyje prabundančius rešimot. Dabar turi pasirinkti, kokią savo aplinką ir patį save nori įsivaizduoti Begalybės būsenoje. Aišku, tokiu atveju aplinka neegzistuoja už tavęs - viską kuri savo vaizduotėje.

Klausimas: Tačiau mano aplinkos matymas irgi yra dabartinio rešimo, kuris nėra man pavaldus, rezultatas.

Tikriausiai nori pasakyti, kad viskas yra rešimo viduje, tarp jų ir laisvas pasirinkimas, kurį panaudojęs gali vienokia ar kitokia forma įsivaizduoti aplinką ir savąjį veiksmą. Lauki, kad tau būtų atskleista, kur iš tiesų yra galimybė laisvai, nuo nieko nepriklausant dėti pastangas? Jos nėra. Bet juk tavo vaizduotėje ji yra?

- Taip.

Viską patikrinęs, visapusiškai išanalizavęs situaciją, privalai pripažinti, kad aplinkos atžvilgiu turi laisvę rinktis ir ją įgyvendini. Aišku, galima sakyti: „Ne, tai nėra laisvas pasirinkimas. Kokia laisvė, jeigu ir čia rešimo lemia, kaip įsivaizduoju situaciją ir kokia kryptimi judu.“ Teisingai, bet privalai įsivaizduoti situaciją pagal principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man?“ ir nuspręsti, kad pasirinkimas priklauso nuo tavęs. O jau vėliau pats turi susieti tai su Kūrėju ir pasakyti: „Nėra nieko kito, tik Jis.“

Klausimas: Reiškia, iš tikrųjų nėra?

Nėra.

Klausimas: O jauti, kad yra?

Turime gyventi su šiuo dualizmu. Ką reiškia dualizmas? Tai „žirklės“, skirtumas tarp mano būsenos ir Begalybės, kur dualizmo nėra.

Du požiūriai: „jeigu ne aš sau, tai kas man?“ ir „nėra nieko kito, tik Jis“.

Viskas iš anksto nustatyta ir skirta mums, kad per jausminę ir racionaliąją sistemas įgytume žinių ir sukauptume patirties, kol pasieksime būseną, kai pasirengsime tobulesnėms formoms.

Ką reiškia „tobulesnės formos“? Kitos savybės, kai žmogus sprendžia vadovaudamasis ne įprastu tikslingumu, o prisijungdamas išorės poreikį ir paisydamas jo.

Tuomet žmogus ima jausti savo ryšį su kitomis sielomis. Žmones jis suvokia ne kaip fizinius kūnus, šis kontaktas jam tampa vidine sąvoka ir taip jis susikuria sistemos, su kuria yra susijęs, vaizdą. Visą šią sistemą jis mato vidine rega ir ja remdamasis pradeda gyventi ir spręsti.

Panašiai kaip motina instinktyviai jaučia, supranta visus savo vaikus, kurių kiekvienas jai iš tikrųjų įstrigo į širdį ir turi joje vietą. Ji negali galvoti, tvarkyti savo gyvenimo neatsižvelgdama į visus savo vaikus.

Todėl žmogų užpildo kiti įspūdžiai. Jis vidumi pasidalija į savo dabartinę būseną ir į kitą, vadinamą Aukštesniojo ACHAP, ir pasirenka būseną, kuri labiau priartinta prie Aukštesniojo ACHAP. Nors ir šiuo atveju jis turi tikėti, kad renkasi pats, kaip pasakyta: „jeigu ne aš sau, tai kas man?“, bet iš esmės viskas yra nulemta iš aukščiau - „nėra nieko kito, tik Jis“. Žmogus neturi begalės galimybių ir negali iš jų pasirinkti.

Kai kasdieniame gyvenime svarstome ką pasirinkti, mūsų vidinės jėgos pagal vienus ar kitus parametrus moko nustatyti šių išskaičiavimų teisingumą. Taip susiformuoja žinojimas, praeities įspūdžiai ir atsiranda informaciją tobulėjimui.

Kiekvieną akimirką, remdamasis turimais duomenimis, aš paskaičiuoju, kas man yra naudingiausia. Mes visiškai neteisingai, iškreiptai suprantame pasirinkimo laisvę. Pasirinkimo laisvė būtent ta, kad ryte, vadovaudamiesi tikėjimu aukščiau žinojimo, turime pasakyti, jog viską atlieku aš, nors ir žinau, kad viskas yra Kūrėjo rankose, o vakare turime pasakyti, jog iš tikrųjų viską atliko Kūrėjas, nors man atrodo, jog dirbau ir visa tai atlikau aš.

Tik stengdamasis išsaugoti šį požiūrį žmogus realizuoja pasirinkimo laisvę. Taip jis kyla iš esamos prigimties į aukštesnę, dvasinę prigimtį, kur šie abu požiūriai susijungia, nes ten žmogus ir Kūrėjas yra vienas vienetas.

Todėl kiekvieną kartą, kai žmogus stengiasi sujungti šiuos du priešingus požiūrius, kurių jis niekaip nesuderina, jis tartum už plaukų traukia save į aukštesnę pakopą. Štai kur visa pasirinkimo laisvė. Baal Sulamas apie tai rašo knygos „Išminties vaisiai“ 25 puslapio laiške.

Kabalistų ir mokslininkų nuomonės dėl pasirinkimo laisvės, tyrinėjimų galimybės ir kt. dažniausiai nesutampa. Galbūt mokslininkai įsitikinę, kad mokslas gali išspręsti visas problemas... Tačiau kabalistai teigia, kad žmogus gali tyrinėti aukštesnę realybę tik keisdamasis vidumi, į ją panašėdamas.

Klausimas: Yra tokia mokslinė teorija, pagal kurią žmogus ryte atsikelia ir pasirenka, kokia jam bus ši diena. Daugybė psichologijos seminarų tuo remiasi.

Tai teisinga, nes kartu žmogus užsiprogramuoja ir iš tiesų pratinasi, kultivuoja tokį savo požiūrį į gyvenimą. Psichologijos požiūriu teisinga.

Nepaisant to, kad žmoguje atsiskleis įvairiausi rešimot, jis jau juda į priekį ir teigia, kad viską, kas beatsitiktų, priims deramai, kad jam verta taip elgtis.

Tu klausi, ar žmogus laisvai rinkdamasis sukuria kitokią vidinę tikrovę nei tą, kuri buvo ankščiau?

Nepasakyčiau, kad ši teorija kažkuo ypatinga, nes kiekvienas mūsų, nori to ar ne, keliasi ryte „kažkuria koja“, su kažkokiu išankstiniu požiūriu į gyvenimą, dirba, nugyvena dieną, kas nors jam ją gadina arba padeda ir t. t.

Nesvarbu, kad tau atrodo, jog kažką planuoji. Bet kuriuo atveju visa tai patiri. Tavo veiksmų programa - sportas, apsilankymas pas psichologą, dar kažkas - bendro vaizdo nekeičia. Galiausiai esi toje realybėje, kurią lemia tavasis rešimo.

Rešimo tave verčia taip gyventi ir kuria tavo sprendimus - aplankyti psichologą arba medituoti ryte. Viso šito tu nesirinkai ir šitaip nekuri kitos realybės. Tai - tam tikra treniruotė, kurią visi, norėdami ar ne, daugiau ar mažiau atliekame - geriame kavą, šnekamės telefonu, kiekvienas daro kažką savo.

 

Kvantinė mechanika neskiria judėjimo pirmyn arba atgal laiko ašimi. Mokslininkai bando įrodyti, kad žmogus, iš atminties ištraukdamas tam tikrą prisiminimą, reaguoja taip pat, kaip ir žmogus, patirdamas įspūdį dabar.

Šis mokslininkų atradimas mums naudingas. Tai rodo, kad laikas neegzistuoja. Laikas - žmogaus patiriamų formų ar pojūčių kiekis, jo pojūčių, įspūdžių kadrai.

Atsiskleidžiančio rešimo santykis su šviesa sukuria tam tikrą formą, vaizdą, tam tikrą pojūtį, vėliau kitas rešimo ir šviesa sukuria kitą vaizdą. Pokyčiai nuo vieno rešimo realizavimo iki kito sukelia man judėjimo (judėjimo, o ne laiko!) pojūtį, tartum būčiau judėjimo būsenoje, tam tikroje tėkmėje: nesvarbu, ar mano pasaulis juda, ar aš judu šios begalinės šviesos, esančios absoliučioje ramybėje, viduje, svarbu, kad kažkas juda. Taip apibrėžiama sąvoka „judėjimas“.

Laikas - veiksmų kiekis. Pagal veiksmų vieno su kitu artumą aš patiriu laiko pojūtį. Ką reiškia: „pagal veiksmų vieno su kitu artumą“? Kiek man pavyksta (nesvarbu, tai priklauso nuo manęs ar ne) klasifikuoti vieną su kitu susijusius pasikeitimus pagal priežastis ir pasekmes. Kitaip tariant, besikeičiančių vaizdų kitimo greitis sukuria manyje laiko pojūtį.

Galima paklausti, koks turi būti šis greitis, kiek vaizdų per sekundę? Pasirodo, tai - irgi tarsi nepriklausantis nuo manęs laikas? Tačiau taip nėra. Jeigu aš jaučiu judėjimą, kuriame esu, - tai permaina. Jeigu jaučiu greitesnius pasikeitimus, kai priežastis ir pasekmė susijungia, manyje atsiranda laiko pojūtis, aš ne šiaip konstatuoju pasikeitimus, o jaučiu laiką.

Tai rodo, kad iš tikrųjų judėjimo pojūtis ir laiko pojūtis - beveik vienas ir tas pats, skiriasi tik įspūdis, panašiai kaip funkcija ir jos išvestinė.

Klausimas: Kas yra funkcija ir kas yra jos išvestinė?

Funkcija - judėjimas, o jos išvestinė - laikas, kuomet tu įvertini ne pasikeitimus, o pojūčių skirtumą.

 

Rešimot mus veda nuo žemiausios pakopos prie pačios aukščiausios, bet tik viena kryptimi, kaip parašyta: „Kelia šventume ir nenuleidžia.“ Todėl viskas juda tik viena kryptimi - rešimot, kurie mumyse realizuojasi, tėkme.

Iš pradžių einame šiuo keliu nesąmoningai - kol prabunda taškas širdyje, po to - palyginti sąmoningai, vadinamojoje dviguboje ir paprastoje paslėptyje. Paskui - įsisąmonindami „apdovanojimą ir bausmę“, kai atrodo, jog mūsų savybėms keičiantis, keičiasi ir santykiai su Kūrėju, su aukštesniąja jėga.

O kai visuose santykiuose su Juo, kiekviename nore, ištaisytame ketinimu atiduoti, atskleidžiu iš Jo kylančią meilę, atrandu, kad Jis mane myli. Atskleisdamas, kad Kūrėjas mane myli, aš jau pasiekiu kitą valdymą, vadinamą meilės valdymu, ir, kaip rezultatas, pradedu ugdyti meilę, atidavimą Kūrėjui, viską gaudamas iš Jo, kartu atsakydamas Jam.

Atskleidžiu Jo meilę, tarkime, savo mėgavimesi saldainiu ir tuomet suvalgau saldainį suprasdamas, kad taip suteikiu malonumą Jam. Po to atskleidžiu Jo meilę kitame veiksme, kurį atlikdamas (t. y. kažką gaudamas) galiu atsakyti Jam, suteikti Jam malonumą. Iš pradžių kiekviename savo veiksme, kai gaunu iš Jo malonumą, privalau atskleisti Jo meilę ir tada patirsiu malonumą būdamas visiškai tikras, kad kartu mėgaujasi Jis.

Mes nuolat judame nesibaigiančio susitikimo su Juo link.

 

Nėra būtinybės grįžti į praeitį, nes praeitis - pakopos, kurias jau perėjome, kurios jau yra mumyse. Jei labai reikia nusileisti į tas pakopas, mes tai darome. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai kabalistas privalo atlikti tam tikrą veiksmą kitoms sieloms, įvykdyti jam skirtą užduotį, bet ne tam, kad tobulintų save, nes nori tobulėti siela vien siekdamas susiliejimo su Kūrėju taško.

Praeityje yra blogesnių būsenų, į kurias nėra prasmės grįžti. Jos jau egzistuoja manyje, aš jas kaupiu savajame ACHAP, tarsi ritu sniego kamuolį, ir kiekvienoje dabartinėje pakopoje yra visos jau praeitos pakopos, patirtimi, įspūdžiais, pastangomis bei visu kitu palaikančios esamą būseną.

Jeigu kiekviena pakopa mane priartina prie didesnio atidavimo, kam grįžti prie mažesnio? Tai nenatūralu! Jeigu pradėsiu leistis žemyn, reiškia, nesu dvasiniame pasaulyje. Tai įmanoma, tik jeigu atlieku tam tikrą didesnio atidavimo veiksmą, kuris yra ypatingų, kūrinių labui skirtų sistemų dalis.

Todėl žmogus, žinantis, kad visas jo vystymosi procesas vyksta geresnės ateities vardan, negali panorėti grįžti atgal. Į praeitį negrįžtama. Žinoma, praeitis egzistuoja. Kadangi visos praeitos pakopos esti manyje, bet kurią iš jų galiu pažadinti. Tarkim, iš tikrųjų turiu atlikti atidavimo kokiai nors paliktai, mažai sielai veiksmą. Tuomet nusileidžiu į jos pakopą pažadindamas savo rešimo, buvusį toje pakopoje, iš jo kuriu vadinamąjį „parcuf searot“ („plaukų parčufą“).

Tarkim, esu 20-ojoje pakopoje ir turiu padėti kažkam, esančiam 3-ojoje pakopoje. Tuomet nusileidžiu į 3-ąją pakopą, t. y. būdamas 20-ojoje pakopoje, pažadinu savo 3-osios pakopos rešimo, atlieku šiam rešimo „zivug de akaa“ (smūginę ekrano ir šviesos sąveiką), kuriu „parcuf searot“ ir per šį mano atžvilgiu išorinį „parcuf searot“, esantį 3-osios pakopos lygyje, sąveikauju su kokia nors išorine siela.

Tačiau tai daroma tik siekiant atiduoti, todėl nevadinama nusileidimu, grįžimu į praeitį. Tai - ta pati ateitis, tobulėjimas. O jei nėra būtinybės, niekada nė viena siela neims leistis nuo tos pakopos, kurią pasiekė.

 

Atminties nėra. Jeigu pagal rešimo turi prabusti koks nors prisiminimas, susijęs su įvairiausiomis ankstesnėmis būsenomis, jis prabunda, tarsi mes kažką atsimename, nes tarp visų mūsų patiriamų epizodų, pasikeičiančių būsenų kadrų egzistuoja ryšys, kai vienais ar kitais deriniais kuriami kiti kadrai.

Nevyksta taip, kad aš kažką ištraukiu iš atminties, prisimenu, o kažką kitą užmirštu. Yra kitaip. Viskas iš anksto numatyta, užtikrinta, garantuota ir žmogus vystosi tik to, kas jame prabunda ir pradeda veikti, pagrindu. Trumpiau sakant, mums vadovaujama iš aukščiau.

Jeigu dabar žmogus turi kažką prisiminti, nes jis geba prisiminti ankstesnes būsenas, šios ankstesnės būsenos tuo momentu jame prabunda. Tačiau jo apie tai neklausiama, tiesiog to reikalauja dabartinio rešimo realizacija.

Žmogus išgyveno visas šias būsenas, jos yra jame ir niekas nedingsta. Niekas nedingsta!

Noro viduje prabunda rešimo, realizuojasi šviesos atžvilgiu ir leidžia žmogui, kas ir koks jis bebūtų, koks bebūtų jo lygis, kažkaip įvertinti tai, kas su juo vyksta, pagal jo supratimą arba nesupratimą.

Po to ateina kitas rešimo. Tiek, kiek turi panaudoti ankstesnį rešimo, jis jį panaudoja, nes tarp rešimot (rešimo - vns., rešimot - dgs.) egzistuoja ryšys - hebrajų abėcėlėje jie žymimi kaip „tagin“, karūnos virš raidžių (kėlim, išeinančios šviesos rešimot). Visa tai egzistuoja, žmogus gali apie tai nežinoti, bet ryšys tarp jų yra.

Po kurio laiko prisiminimai slopsta, išnyksta, vėliau vėl gali prabusti. Kuo jie skiriasi? Atėjo kažkoks rešimo, realizavosi, paskui atsiranda kitas rešimo, realizuojasi. Ankstesnis rešimo silpsta, t. y. tiesiogiai nebeveikia, tuo momentu nebejaučiamas kli viduje. Arba jaučiamas kaip tagin virš raidžių, arba net šis pojūtis nutolsta.

Bet žmogui lieka:

• rešimo, būsenai realizavus,
• kito rešimo pasirodymas ir jo realizavimosi pradžia.

Visa ši grandinė egzistuoja: prie pradedančių ir baigiančių veikti rešimot prisijungia įspūdžiai, kuriuos sukėlė visų ankstesnių rešimot realizacija. Jie visi taip pat lieka žmoguje ir tai yra svarbiausia. Šie įspūdžiai nuolat kaupiasi.

Pavyzdžiui, esi tam tikroje pakopoje ir dabar turi atlikti kažkokį veiksmą, kuris susijęs su lygiu Necach. Viskas, ką atlikai būdamas įvairių būsenų lygyje Necach, kaip tik ir susiję su tuo, ką turi atlikti dabar, ir dėl to esi palaikomas.

Tačiau tai nereiškia, kad tu renkiesi. Veiksmą nulemia sistemos sandara ir ryšiai jos viduje. Todėl nėra taip, kad renkiesi, kokį vaizdą reikėtų ištraukti iš atminties. Tai - aukščiau tavęs. Nežinome, kodėl staiga kažką prisimename.

Aš praeinu pro kažkokį prekystalį gatvėje ir staiga kažkoks kvapas man primena būseną, patirtą prieš 30 metų Leningrade. Koks ryšys tarp tos ir dabartinės būsenos? Kam ir kodėl staiga tai prisiminiau? Ką man duoda toks akimirksnio prisiminimas? Nežinau. Be abejonės, pasaulyje nieko nėra nereikalingo. Visi šie prisiminimai susijungia ir kažką manyje formuoja.

 

Be abejo, atmintis - visada kolektyvinė, tik mums tai aišku arba ne. Jeigu esu susijęs su kitomis sielomis, tai, ką įgyju aš, įgyja ir jos. Viskas sujungta glaudžiu, paprastu, tiesioginiu ryšiu kaip viename organizme, ir visa, ką turi kitos sielos, turiu ir aš. Kitaip negali būti.

Klausimas tik, kiek sąmoningai ar nesąmoningai aš veikiu šiuo organizmo atžvilgiu. Tada, atsižvelgiant į mano lygį, manyje pabunda daugiau ar mažiau kolektyviniai prisiminimai, galimybės ar suvokimas. Jei pakylu į tokį lygį, kad paisau kitų, drauge dirbu, vienijuosi su jais, laikau juos savuoju kli, be abejo, naudoju viską, ką turi jie. Tai vykdau automatiškai, nes taip į juos žiūriu.

Klausimas: Kodėl su kažkuo esu labiau susijęs ir mes turime daugiau bendrų prisiminimų, ir yra tokių, kurie man tolimesni?

Turi reikšmės, kokiai Adam Rišon sielos sistemai aš priklausau. Be abejo, yra labiau su manimi susijusių ir labiau man tolimų sielų. Būsenoms keičiantis, su vienomis sielomis susijungiu labiau, su kitomis mažiau, bet šių aplinkybių mes nenagrinėjame, nes tai neįmanoma.

Klausimas: Mes šito nesuprantame?

Ne! Tu turi būti bendrosios sielos lygio, kai aprėpi visą sistemą, ir tada matysi, kaip tai veikia. Tačiau tame lygyje jau nebereikia to žinoti, nes jau esi įvaldęs visą sistemą ir tavyje ji visa veikia kaip vienas, susijungęs su Kūrėju kli.

Niekada negali pamatyti to, ko nesugebi valdyti. Viskas atsiskleidžia pagal galimybę teisingai veikti.

Klausimas: Ką reiškia „valdyti“?

Viskas atsiskleidžia tavajame nore mėgautis. Valdyti, reiškia, galėti kontroliuoti savo norą mėgautis ketinimu atiduoti - tada atsiveria dvasinis pasaulis. O jeigu dar nesugebi, jis neatsiveria..

Dvasiniame pasaulyje neatveriama nieko tada, kai gali patirti nesėkmę. Užtenka vienos Adam Rišon nesėkmės. Tai, kas mums atrodo nesėkme, baisia klaida, susiję su ta pačia bendrąja sistema, kuri tam tikrame lygyje privalo pajusti ligą, kad vėl dar labiau pasistūmėtų sveikimo link. Nėra nusileidimo ir nėra kritimo. Jeigu ir yra - tai tik žmogui, kuris jaučia padidėjusį norą.

„Nėra kritimo“ - turima galvoje, kad tu niekada nenusileisi į mažesnį atidavimo lygį nei esi dabar. O jeigu vis dėlto patirsi tokią būseną, tai tik akimirką - tam, kad įgytum naują norą ir vėl pasikeltum.

 

Kas yra mūsų mintys? Iš ko jos sudarytos? Kas daro joms įtaką? Nuo ko jos priklauso? Ar galime pakeisti savo mintis? Ar mintimis ką nors keičiame? Kokia forma tai keičiasi?

Be abejo, žmogus savo troškimu gali veikti jį supančią tikrovę. Neliečiame pasirinkimo laisvės temos, nes, aišku, laivės nėra nei šiuo atveju, nei, pavyzdžiui, nusprendžiant kolektyvine malda ar bendra meditacija daryti įtaką nusikalstamumo lygiui. Nekalbame žvelgdami nuo pakopos, kuri yra aukščiau žmogaus. Aptariame žmonių veiksmus, o ne kaip jų norai pakyla į viršų ir kokį rezultatą nulemia.

Žinoma, jeigu žmonės veikia siekdami kokio nors bendro tikslo - nesvarbu, blogo ar gero - jie sukelia daugelio jėgų veiksmus, nes galiausiai naudoja egzistuojančią sistemą, kur jie visi sujungti kartu. Jeigu juos vienija bendra mintis, kad ir pati blogiausia - nesvarbu, naudodami egzistuojančią sistemą jie sužadina didžiules jėgas, netgi „žmogaus“ lygyje.

Ne veltui parašyta: „Nusidėjėlių vienybė - blogai ir jiems, ir pasauliui, teisuolių vienybė - gerai ir jiems, ir pasauliui“. Akivaizdu, kad taip ir yra.

 

Mintis keičia tikrovę, nes mintis - tai noras. Noriu, kad tikrovė būtų vienokia ar kitokia. Aš tarsi valdau savo ateitį, noriu, kad ji materializuotųsi tam tikru būdu, kad mano kita pakopa, kita būsena realizuotųsi būtent taip, o ne kitaip. Mūsų norai veikia. Norai - tai ketinimai, ir nesvarbu, Kūrėjo ar pačių mūsų atžvilgiu.

Tau kyla kažkokia mintis ir neduoda ramybės todėl, kad turi įveikti tam tikrą kliūtį. Tu privalai patirti šį įspūdį ir būseną, o vėliau rasti būdą ją pakeisti. Kaip gali žmogus pagaliau šito atsikratyti? Jis turi rasti kažką svarbiau nei ši mintis ir tuomet iš jos išsivaduos. Žmogus negali sunaikinti minties, jos atsikratyti, jis tegali vietoj šios minties, šios aistros, susirasti stipresnę aistrą. Tada buvusios aistros svarba išnyks savaime. Ji jau nebeturės reikšmės.

 

Iš pradžių tu nejauti malonumo, pavyzdžiui, rūkyti, turi save įtikinti, kad tai yra gerai. Turi stengtis ne dėl tiesioginio malonumo, kurį sukelia pati medžiaga, o dėl kito, su tuo susijusio malonumo. Tarkim, įgyji galimybę priklausyti tam tikrai bendrijai, tau sakoma: „Esi toks kaip mes“, sužadinamas pasididžiavimo jausmas, o vėliau pripranti. Tai reiškia, kad savyje kuri naujus kėlim, norus, kurie tave verčia juos naudoti.

Kas vyksta, kai jie tave verčia juos naudoti? Kiekvienas tavo sukurtas ir tavyje esantis noras, veikiamas bendros šviesos, vystančios visus norus, didėja toliau. Taigi netgi jei sukūrei nedidelį norą, šviesos veikiamas jis nuolat atsinaujina, jame susiformuoja savi rešimot, savi reikalavimai, kuriuos turi pildyti. Visi mūsų dirbtini norai yra tokie, kad mes iš apačios dėl dirbtinio trūkumo pažadiname tam tikrą šviesą ir ją pritraukiame prie noro.

Turi įsivaizduoti norą, kuris dar tau nekilo, ir veiksmais, vadinamais įpročiu, traukti prie jo šviesą, kol tarp jų užsimegs ryšys ir šis modelis pradės funkcionuoti kaip natūralus noras.

Klausimas: Ką galima pasakyti apie biochemines jungtis, kurios veikia priklausomybę?

Tai dvasinių reiškinių atkartojimas materijoje. Gali būti biocheminės, elektrinės jungtys arba hipotolamuso veiklos produktai, visa tai - atsiskleidimo mums technika.

Kodėl šis mechanizmas veikia tokiu būdu? Kad tai suprastume, turime žinoti, kaip veikia aukštesnioji sistema, nes visos mūsų biocheminės, elektrinės ir kitos struktūros yra šių dvasinių sistemų atspaudas materijoje. Tarpusavyje sąveikaujančių dvasinių jėgų visuma taip atsikartoja ir transformuojasi į mūsų smegenų materiją.

Tačiau netgi mokslininkai sako, kad svarbiausia - ne šie veiksmai. Pagrindas - dvasia, kuri glūdi už šių veiksmų, juos aktyvina ir kurios mes negalime paliesti. Visa kita - tik išoriniai reiškiniai. Būtent veiksmus skatinančias priežastis mokslininkai gali atskleisti, o už jų slypinčios jėgos atskleisti negali.

 

Rešimo - pirminiai, baziniai duomenys. Baal Sulamas sako, kad jeigu tėvas buvo išlaidus, jo vaikas gali būti šykštus. Tai tiesiog potencialas, kuris netenka savo išorinės formos.

Klausimas: Kas jį verčia vystytis taip, o ne kitaip?

Žmogaus požiūris į rešimo. Bet ir požiūris nėra laisvas pasirinkimas, jis irgi buvo įtrauktas į rešimo. Nei rešimot atranka, nei jų realizacijos būdas nėra laisvi.

Žmonės, verčiami aplinkybių, nusprendė, kad dabar jie drauge galvoja (kolektyvinė malda pavojaus akimirką), o kai jie drauge galvoja, rešimo realizuojamas kitaip. Jie pakeitė tarpusavio ryšį! Panorėjo, kad susiformuotų kitokie jų tarpusavio santykiai, nusprendė panaudoti kolektyvinę mintį. Jų tarpusavio ryšys atitinka Begalybės būseną.

Klausimas: Būtent ryšys keičia rešimo?

Žinoma! Veiki, kad prisiartintum prie Begalybės, tikrosios būsenos, arba veiki, kad realizuotumeisi egoistine forma. Bet kuriuo atveju veiki pagal schemą: noras, rešimo ir šviesa - daugiau nieko nėra. Susijungimo, kad susilietum su Kūrėju, dėsnis veda tave pirmyn į dvasinį pasaulį. Tačiau ir paprastas susijungimas veikia. Susijungimo dėsnis veikia savaime, nes, netgi jei ir nėra ryšio su Kūrėju, yra Begalybės sistemos atitikimas.

Klausimas: O jeigu jungiamasi dėl neigiamo tikslo?

Ar tikslai neigiami, ar teigiami - nesvarbu. Ryšys tarp žmonių pritraukia jėgą iš aukščiau, kuri padeda atlikti šiuos veiksmus.

Klausimas: Ar visi tikslai, išskyrus susiliejimą su Kūrėju, neigiami?

Taip.

Klausimas: Jeigu mes nusprendėme panaikinti nusikalstamumą Niujorke, šis tikslas nebūtinai yra teigiamas?

Galime sakyti, kad tai yra gerai, nes panašu į meilę ir taip pat pritraukia teigiamą energiją. Galiausiai toks vienijimasis turi paskatinti blogio įsisąmoninimą. Visos tokios pastangos nulems įsisąmoninimą, kad jų nepakanka, kad jos nėra teisingos ir kad reikia kažko kito.

 

Tikrovės pagrindas yra noras prisipildyti, vadinamas noru mėgautis. Šis noras ne tiek vystosi negyvajame, augaliniame bei gyvūniniame lygmenyje, kiek lygmenyje „žmogus“ („kalbantysis“) iki pasiekia didžiausią norą, vadinamą žinių troškimu.

Vėliau, kaupdamas žinias, žmogus pasiekia būseną, kai pradeda ieškoti atsakymo į klausimą, iš kur atsirado gyvybė, kaip ji reguliuojama ir valdoma. Kitaip tariant, mokslas skatina žmogų ieškoti šios tikrovės šaltinio. Ieškodamas pasaulėdaros atsiradimo priežasčių žmogus patenka į aklavietę. Nebeužtenka priemonių gyvybės, tikrovės šaltiniui atskleisti. Jis tai įsivaizduoja kažkokiu būdu, bet nejaučia ir negali ištirti. Suvokimas išslysta.

 

Pirmoji kryptis - pagal galimybes ir gebėjimus sutelkiant visas jėgas bei priemones ir toliau stengtis pramušti šią sieną (kuri iš esmės yra ne siena, o kažkas, kas išslysta iš žmogaus jutimų ir įsisąmoninimo), kol neištverdamas kančių nusivils galimybe suvokti, kas glūdi už materijos ribų.

Antroji kryptis - dar nepasiekus nusivylimo būsenos išgirsti tai, ką sako kabalos mokslas.

Kitaip tariant, žmogus arba nusivylęs pasiekia būseną ir tada išgirsta, arba išgirsta anksčiau nei pasiekia nusivylimą. Antruoju atveju jis tausoja save, nesikankindamas stengiantis savarankiškai suvokti, kas iš tikrųjų vyksta, ir išgirsta, ką jam sako kabalos mokslas. Sakyčiau, tai labiau priklauso nuo sėkmės nei nuo sveiko proto.

Neįmanoma žmogui įrodyti, kad kabala - tikras mokslas, tikroji išmintis, nes jis to negali pajusti. Kadangi didieji mokslininkai turi tam tikrų pavyzdžių, patvirtinančių, kad dvasinis pasaulis - grynas atidavimas, meilė artimui ir kad žmonių ypatybę nulemia jų vidinė esmė, su jais galima diskutuoti, nes kabala apie tai ir kalba.

Tačiau galima paprieštarauti, kad ne tik kabala, bet ir budizmas, ir induizmas, ir kitos religijos kalba apie tą patį. Todėl galima pasakyti kitaip: kabala ne tik apie tai kalba (ji skirta ne svarstymams), kabalos užduotis - žmoguje sukurti naujus kėlim, kuriuos naudodamas jis gali išeiti už mūsų realybės ribų ir tada jo mintys ir pojūčiai pasikeis. Apie šį tvirtinimą taip pat galima pasakyti: „Galbūt esate teisus, bet mums reikalingi įrodymai.“

Nemanau, jog šia tema reikia daug kalbėti. Viena išplaukia iš kito. Todėl reikia išryškinti svarstomo dalyko logiką, išstudijuoti keturias tiesioginės šviesos vystymosi stadijas, penkių pasaulių atsiradimą, ištirti, kaip visa ši sistema sujungta su mūsų pasauliu ir kaip yra susijusi su senovės išmintimi - visų religijų pagrindu.

Galų gale neįmanoma atverti dangaus ir parodyti žmonėms su egoistiniais pojūčiais altruistinę dimensiją. Tai įmanoma tik tiek, kiek įgyjama atitinkamų kėlim.

Egoistinėje dimensijoje visą mūsų suvokimą formuoja egoistiniai kėlim ir tai, ką jie jaučia. Altruistinėje dimensijoje - altruistiniai kėlim ir tai, ką jie jaučia. Išorėje nėra nei egoistinės, nei altruistinės dimensijos, tik mūsų kėlim, mums suvokiant tikrovę, ją skirsto egoistiniu arba altruistiniu principu.

Mokslininkai tuoj pat pareikš abejonių, bet ir patys jie pripratę abejoti. Tegul žiūri į mus taip pat atsargiai, kaip priima bet kurią kitą metodiką. Galimi kelių lygių įrodymai: loginiai, matematiniai, įrodymai, gauti eksperimento keliu, ir įrodymai, pagrįsti daugumos nuomone. Kyla klausimas, kas yra įrodymas? Šiuo atveju turime išsiaiškinti, kas mums yra tiesa, kaip mes ją suvokiame, kokios yra ribos ir galimybės ją analizuoti. Pojūtis nėra įrodymas.

Turime atsakymus, bet problema ta, kad mus riboja informacijos perteikimo, išreiškimo būdai. Ieškome žodžių ir priemonių, kaip išreikšti tai, kas yra už mūsų tikrovės ribų. Kokiomis formomis bei vaizdais pateikti šias sąvokas, kad žmonės kuo teisingiau suprastų? Netgi ne kuo teisingiau, o kuo naudingiau, kad kiltų noras prasiskverbti į tą tikrovę.

Aš visada pasinaudoju proga kalbėti su bet kuriuo mokslininku, patikrinu visas galimybes iki paskutinio žodžio, iki pat galo. Kūrėjas suteikia man galimybę mokytis iš šių pavyzdžių ir aš jų nepraleidžiu.

Mokslininkai jau tiek priartėjo prie mūsų mokslo, kad tikimės ir laukiame konstruktyvaus dialogo.

Klausimas: Mokslininkai reikalaus įrodymų, lyginamosios analizės su kitomis teorijomis ir t. t. O mes turime sakyti, kad jiems bus reikalingi kiti kėlim?

Būtent! Juk jie ir patys sako, kad dvasinis pasaulis yra už mūsų jutimo organų ribų, už žmogaus suvokimo ribų. Žinoma, jam tirti reikalingi kiti kėlim. Mokslininkams tai ne paslaptis. Tik bandome įtikinti, kad jei jie nori juos įgyti, mes žinome, kaip tai padaryti.

Dėl tų, kurie nenori jų įgyti, o tik reikalauja įrodymų - kaip sakoma, jų problema. Praeis šiek tiek laiko ir kančios privers mokslininkus ieškoti būdo įgyti kitus kėlim. Tiesiog neturės kitos išeities. Šiandien jie gali mūsų klausyti, o gali ir neklausyti. Jie nenori pirkti katės maiše, turi pamatyti ką perka. Bet juk kalbama apie naujus pojūčių organus! Būnant šiame pasaulyje neįmanoma nuspėti, kas laukia dvasiniame.

Kita vertus, galima pateikti loginius įrodymus. Kabalistui pasakojant apie savo suvokimą, klausytojas pagal savo potyrį gali padaryti prielaidą, kad pasakojimas - tiesa. Juk kabalisto žinios pagrįstos ne tuo, kad jis yra mokslininkas, o tuo, kad jaučia dvasinį pasaulį. Ar tai ne įrodymas?!

Šiandien mokslininkai daug diskutuoja apie tikrovės suvokimą, egzistuoja ji ar ne. Kabala apie tikrovę pasakoja iš kitos pusės, daug gilesniu lygiu. Šios žinios įgytos nepasitelkus fizikos. Tai aprašyta prieš tūkstančius metų, kada apie paties atomo egzistavimą dar nebuvo žinoma! Mokslininkams ir šiandien neaišku, kodėl elementariosios dalelės tuo pačiu metu turi ir bangų, ir dalelių savybes, o kabaloje tai aprašyta seniai.

Taigi problema - ne pateikti įrodymai. Mokslininkai taip pat neturi ko pateikti. Klausimas, ar jie turi kantrybės, noro pradėti klausytis. Informacija, esanti mūsų straipsniuose, jiems leidžia dar truputį pasistūmėti darant prielaidas, kas vyksta materijos išorėje. Daugiau gauti jie negali. Tiesiog nėra tokios galimybės. Kabala negali nusileisti, o mokslininkai nežino kaip pakilti. O veikiant kartu galima priartėti prie tos siauros ribos, kuri skiria šį pasaulį nuo dvasinio.

Žinoma, be aukštesniosios jėgos, keičiančios žmogaus prigimtį, šios ribos įveikti neįmanoma, bet ir mokslininkams taps visiškai aišku, kad gautas rezultatas visiems pasitarnaus kaip tvirtas įrodymas. Susitelkus ties teisingai pasirinktu atskaitos tašku galima palengvinti kelią visiems.

Kodėl būtent per mokslą žmogus gali prieiti prie kabalos? Turbūt mokslas padeda atrasti tą siaurą takelį, kuris veda į „kitą pusę“. Žmogaus prigimtis neleidžia ten prasiskverbti. Tačiau abi pusės (klasikinis mokslas ir kabala) gali parengti įrodymus, po kurių jam visai nedaug trūktų. Juk ne veltui pasakyta, kad vienas išplaukia iš kito: „Iš kabalos kyla septyni mokslai.“

Visi žmogaus svarstymai (patirties jis dar neturi) parodys, kas gali jam pakenkti ir kaip pavojinga kišti ranką į ugnį. Tobulėdamas žmogus remsis tikėjimo aukščiau žinojimo metodika. Ji pateiks nenuginčijamų įrodymų, kad materija egzistuoja kitokia forma ir kad mes turime šią būseną pasiekti. Būtent mokslininko protas leis jam tobulėti pasikliaujant aukštesniu protu. Užuot kentėjęs jis savarankiškai įsitikins, kad būtina įgyti ketinimą atiduoti.

Mokslininkai dar nesutiko su tokiu požiūriu, bet jie jau suvokė, kad dvasinio egzistavimo forma yra tokia. Jiems dar neužtenka įrodymų, galbūt detalių sukomponavimo, įsisąmoninimo, jog kitoks egzistavimas neįmanomas, kad padarytų išvadą, jog vien ši forma yra teisinga. Kaip ankščiau iš kabalos mokslo „kilo septyni mokslai“, taip dabar tie „septyni mokslai“ susijungs ir atves mokslininkus į kabalą.

Klausimas, kodėl po įvairių malonumų vaikymosi ego sustojo ties mokslu? Tikriausiai nusivylimas, patirtas moksle, yra pats didžiausias. Be to, mokslas turi įrodymų, kad iš ego galima išsivaduoti.

 

Jeigu pasaulyje įsiviešpataus meilė, bus gerai visiems, bet tam reikia supanašėti su Kūrėju, aukštesniąja jėga arba aukštesniuoju protu - nesvarbu kaip pavadinsime. Būtinybė pasiekti panašias savybes akivaizdi, nes būtent pagal savybių panašumo dėsnį mes ir suvokiame tikrovę. Kiek atitinkame tarsi išorėje esančią tikrovę, tiek ją ir suvokiame. Supanašėdamas su aukštesniąja jėga užčiuopiu kažkokį jos fragmentą, kuris ir vadinamas „mano pasauliu“.

Klausimas: Kaip nustatyti, kad aukštesnioji jėga, aukštesnė tikrovė - tai atidavimas?

Neįmanoma pasiekti pasaulio pusiausvyros kitokia forma. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Taika“. Negalime patikrinti, kiek kiekvienas žmogus atiduoda, ir negalime nustatyti, kiek jis turi kitiems atiduoti. Kitaip tariant, nežinome, koks turi būti teisingas gavimas iš kiekvieno ir koks teisingas davimas kiekvienam pagal jo reikalavimus.

Juk kiekvienas gimė su skirtingu charakteriu, turi kitas savybes ir kitokias sąlygas. Todėl teisingas paskirstymas gali būti grindžiamas tik davimu, o ne gavimu. Žmogus dėl artimo turi daryti viską, kad nusipelnytų atlygio - susiliejimo su Kūrėju. Jeigu žmogus tai laikys atlygiu, jis sutiks gauti tiek, kiek būtina egzistavimui, o visa kita atiduoti, nes gaila prarasti kilnų apdovanojimą - ryšį su Kūrėju.

Kol to neįvyko, žmonija, kentėdama ir vargdama, suksis ratu. Kitaip neįmanoma. Visada bus nusivylusiųjų, nevykėlių ir varguolių. Ego niekada neduos žmogui ramybės. O pereiti iš egoizmo į atidavimą galima arba dėl nepakeliamų kančių, arba įsisąmoninus, jog tai būtina, ką gali įrodyti mokslininkai kartu su mumis. Tada žmonės ims saugotis savojo egoizmo, kaip šiandien saugojasi mikrobų, tikėdami, jog jie egzistuoja.

Pasaulyje nematome daugelio dalykų, tačiau jų saugojamės ir vengiame susidurti su jais. Mūsų galva prikimšta susiformavusių stereotipų ir jais vadovaudamiesi mes gyvename. Visa mūsų vertybių sistema, teigianti, kad gera būti turtingu, valdyti, - ne daugiau kaip stereotipų rinkinys. Dar niekas neįrodė, kad mūsų vertybės - iš tiesų geros. Atvirkščiai, mes matome jų pasiekimo neigiamus rezultatus. Bet jas visi priima.

Galiausiai mokslas įrodys visiems, kad perėjimas prie atidavimo yra būtinybė.

 

Kūrimo tikslas - kūriniui pasiekti egzistavimą, įsiliejus į vieną bendrą aukštesniąją jėgą. Tačiau reikia atminti, kad dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Todėl šiandieniniai įvykiai nereiškia, jog prieš keletą tūkstantmečių prasidėjo sielų nusileidimas, o dabar jos privalo pakilti į kažkokią vietą ir tuo viskas pasibaigs. Jeigu kalbama apie amžinybę, netgi mes suprantame, kad tai, kas amžina, nuolat egzistuoja ir visada egzistavo, nepriklausomai nuo mūsų laiko pojūčio.

Mes turime suprasti, nors to neįmanoma išreikšti žodžiais, kad nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus nieko, išskyrus vieną aukštesniąją jėgą. Egzistuoja, visada egzistavo ir toliau egzistuos manojo „Aš“ pojūtis. Aukštesnioji jėga, kurią mes vadiname Kūrėju, nori, kad „Aš“, save jaučiantis egzistuojąs atskirai nuo Kūrėjo (nesvarbu, ar visiškai nejaučia Kūrėjo, ar šiek tiek jaučia), susijungtų su Juo taip, kad tarp jų nebūtų jokio skirtumo.

Šis procesas vyksta ne laiko koordinatėse. Jis - amžinas. To neįmanoma paaiškinti, nes laiko samprata neatsiejama nuo mūsų. Visatos egzistavimą mes skaičiuojame milijardais metų, žmogaus egzistavimą - tūkstantmečiais, jo gyvenimą - dešimtmečiais ir todėl negalime suvokti, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų vidinis neužbaigtumas, netobulumas sukuria mumyse laiko tėkmės pojūtį.

Klausimas: Tai mūsų neišsitaisymo rezultatas?

Be abejo. Tačiau, jeigu sakome, kad kažkada buvome neištaisyti, dabar taisomės ir greitai pasieksime galutinį išsitaisymą - irgi pakliūname į laiko rėmus. Vartojame veiksmažodžius „buvo“, „bus“, bet tai nėra teisinga. Viskas visada egzistavo ir egzistuos. Negalima pasakyti, kad kažko nebuvo, o dabar yra. To neįmanoma išreikšti žodžiais. Mes paprasčiausiai turime suprasti, kad egzistuoja būsena, kurios dar nesame.

 

Niutono dėsniai, Dekarto dėsniai, tradicinės medicinos dėsniai, bet kuris iš septynių vadinamųjų pagrindinių mokslų tiria realybę, išskirdamas iš jos tam tikrą dalį ir užsiimdamas ta ribota sritimi. Tau skauda kepenis - štai vaistas nuo kepenų, iškilo kita problema - štai vaistas jai gydyti. Toks būdas veikia. Tačiau jis neatsako į klausimą apie visą Visatą, kaip apie vieną visumą apskritai, nes nežinai, kiek besirūpindamas vienos vietos taisymu pakenki kitai.

Tai yra pagrindinė pretenzija, problema, apie kurią kalba šiuolaikiniai fizikai ir apskritai visi mokslininkai. Teisinga, kad veikdami pagal Niutono dėsnius, medicinos dėsnius ir visa kita, tarsi pasiekiame tam tikros sėkmės, - bent taip mums atrodo. Mes kuriame sudėtingus aparatus, gydome žmogaus kūno organus ir žmogus nejaučia skausmo! Jis gyvena dar dešimt metų! Tai ko norėti?

Mokslininkai sako: „Ką mes galime dar padaryti? Aš gydau viena, jis gydo kita... Žinoma, mes lopome skyles, tačiau bent tai darome! Jūs sakote, kad yra dar kažkas, bet mes to nematome, įrodykite mums! Galbūt tada mes tuo vadovausimės. Juk kiek eikvojame pinigų, jėgų, laiko, tačiau vis tiek susiduriame su problema. Mes matome, kad savo veiksmais kenkiame visai sistemai.“

Iki Dekarto, Niutono epochos į pasaulį buvo žiūrima kaip į vieną bendrą gyvą organizmą. Žmonija neturėjo kažkokių gilių žinių, bet egzistavo tam tikra bendra filosofija. Nors ir ten nebuvo aišku: viskas - viena visuma, tačiau kartu egzistavo pagonybė...

Tačiau nuo XVI-XVII amžiaus (iš esmės nuo Ari laikų) prasideda kitas mokslo ir pramonės vystymosi etapas, kada griūva bendras, globalus požiūris ir žmonija pereina prie determinuoto požiūrio. Viskas suskirstoma į dalis ir imama studijuoti kiekvieną dalį atskirai. Vystoma siaura kiekvieno mokslo sritis ir tarp jų nėra jokio ryšio.

Dabar pradedame iš naujo atskleisti, kaip stipriai tarpusavyje susijusios įvairios realybės dalys. Matome, kad neįmanoma domėtis tik viena sritimi nekreipiant dėmesio į visą kitą tikrovę. Mums iškyla problema: negebame susitvarkyti norėdami atsižvelgti į visą tikrovę. Nes jeigu paimsiu vieną realybės fragmentą, jam tiks Niutono fizika. Netgi branduolinė fizika tik iš dalies aprašo tikrovę, veikia ribotu diapazonu, taip pat ir biologija, ir medicina. O jeigu noriu pritaikyti teisingą požiūrį ir apžvelgti visą problemų spektrą, tada man viskas pradingsta, nieko nelieka, ir aš nieko nebeturiu. Tokia tikroji šiandienos padėtis.

Kitaip tariant, pagrindinis lemiamas momentas - ar žiūriu į pasaulėdarą kaip į vieną visumą, ar nagrinėju kiekvieną jos dalį atskirai.

Klausimas: Dėl Niutono lygčių…

Niutono lygtys buvo teisingos iki tam tikro lygio. Tarkime, iki momento, kai pasiekiamas šviesos greitis. Kada artėjame prie šviesos greičio, šios lygtys nustoja veikti - masė ima siekti begalybę, laikas - nulį, ir Niutono dėsniai nebetinka.

Einšteinas lyg ir išsprendė šią problemą, praplėtęs Niutono lygtis taip, kad jos būtų teisingos ir kitomis sąlygomis. Laiko, judėjimo ir erdvės neberiboja mūsų įprasti žemiški įsivaizdavimai. Ir tuomet, jeigu objektas juda įprastu greičiu, įprastiniuose laiko, judėjimo ir erdvės rėmuose, susitapatina su Niutono lygtimis. Tačiau jeigu imame nagrinėti didžiules kosmines erdves, greitį, artimą šviesos greičiui, tada vėl būtinos Einšteino lygtys.

Tas pats yra su branduolinės fizikos dėsniais. Viskas priklauso nuo to, kokia kryptimi tyrinėjame, kokiu gyliu prasiskverbiame į materiją. Vis dėlto jokie iš šių dėsnių neaprėpia visos pasaulėdaros.

Kodėl? Mokslininkai tvirtina, kad mes turime atsižvelgti į visą pasaulėdarą, ją tyrinėti, suprasti kaip apskritai ji veikia. Tačiau jie nesako, kad kartu mes turime būti kitokie. Jie sako: „Mums reikia daugiau medžiagų, daugiau energijos, daugiau žinių, daugiau formulių - daugiau, daugiau ir daugiau, ir tada suprasime gamtą bei ją valdysime.“ Jie nesako, kad tai pasieksime, jeigu pakeisime savo ketinimą. Jie mano, kad tai įmanoma pasiekti, jeigu tapsime protingesni. Bet kuriuo atveju toks požiūris nebus produktyvus.

 

Iš to, kad mes negalime nustatyti tikslios daikto padėties, visiškai negalima spręsti apie jo buvimą dviejose ir daugiau vietų. Vis dėlto neklausiama - ar tau nesant objektas yra keliose vietose. Be tavęs jo apskritai nėra! Apskritai nieko nėra išorėje. Vos pažvelgęs pagal kažkokį parametrą - pasirinkęs tam tikrą atstumą arba tikrinamą bangos dažnį - taip sukoncentravęs savo stebėjimą, ten tą objektą ir atskleidi.

Už tavęs nieko nėra, savąjį rešimo realizuoji savo viduje ir todėl visada turi tik vieną galimybę.

Klausimas: Taigi aš neturiu begalės galimybių, kaskart žiūrėdamas turiu tik vieną vienintelę galimybę?

Neturi daugiau kur žiūrėti. Tu žiūri į savo rešimo vidų. Išorėje nieko nėra. Dviejų požiūrių (mokslininkų ir kabalistų) skirtumo esmė - pati kryptis. Arba žiūri į išorę ir galvoji, kad ten egzistuoja begalė galimų būsenų. Arba žiūri į savo vidų.

Nesutik su tais, kurie žiūri į išorę ir sako: „Yra be galo daug galimybių. Mes nežinome, kas ten išorėje, bet kažką užčiuopiame.“

Nieko jie ten neužčiuopia! Tai ir yra principinis skirtumas. Tu gyveni savo rešimo viduje, o jis yra vienas.

 

Ar keičiasi kabalisto, kuris pradėjo naudoti šeštąjį jutimo organą, penkios prigimtinės juslės?

Ne! Tai visiškai nesusiję. Mūsų penki pojūčių organai - kūniški organai, kurie nesikeičia. Didis kabalistas gali turėti regėjimo ar klausos sutrikimų, o jo šeštasis jutimo organas veiks dideliais dvasiniais atstumais, prasiskverbdamas pro visus pasaulius.

Pokyčiai šeštajame jutimo organe taip pat neprideda kažkokių ypatingų galių kitiems penkiems jutimo organams, neveikia jų nei teigiamai, nei neigiamai.

Nors pastebimi kai kurie reiškiniai, nes žmogus, turėdamas kūną ir kartu šeštąjį pojūčių organą, jaučia šio organo įtaką kitiems, bet kitokią įtaką. Tai įtaka bendroms jėgoms, bendroms galimybėms. Mes žinome pagal save, kad jei žmogus patiria dvasinį pakilimą, jo visi pojūčiai aštrėja, jis tampa jautresnis. Visas dega, turi daugiau energijos, bet kalbama ne apie pačius pojūčių organus, o apie bendrą nusiteikimą, apie bendrą norą mėgautis, kuris prabunda ir geba daugiau pajausti.

Negali būti netikėto, nenatūralaus pagerėjimo, pvz., klausos, kad žmogus pradėtų girdėti didesniais atstumais, panašiai kaip delfinai ar paukščiai. Žinoma, taip nėra. Mūsų penki jutimo organai priklauso kūnui ir nėra jokio ryšio tarp jų ir šeštojo jutimo organo.

 

Bendras dėsnis reiškia, kad tai aklas dėsnis, bet tokiu atveju kaip galime teigti, jog valdymas - kažkas nekintantis, neturintis jokio lankstumo?

Juk jeigu žmogus nori vadovauti, valdyti kažkokį procesą, jis turi elgtis lanksčiai, atsižvelgti į visas sąlygas ir, priklausomai nuo situacijos, laiku taisyti, siekdamas tikslo, kurį užsibrėžė. Todėl, žinoma, jis turi domėtis šituo procesu ir lanksčiai reaguoti į vyksmą.

Tačiau Kūrėjui pradžia, vidurys ir pabaiga sutampa, Jam neegzistuoja laiko sąvoka ir Jame yra visas kūrimas. Jam mintis, noras ir veiksmas - vienas ir tas pats, ir požiūris į kūrinį, kurį Jis nustatė, iš esmės yra visas Jo vadovavimas bei valdymas, tai viską aprėpia ir nei pradžioje, nei pabaigoje nereikalingi jokie pokyčiai.

Kūrėjas - bendras pasaulėdaros dėsnis, kuris nekinta, nėra lankstus. Jis pastovus ir amžinas. Bendras pasaulėdaros dėsnis - altruizmas, o visi kiti dėsniai - to paties dėsnio atskiros sudedamosios dalys.

Klausimas: Bendras pasaulėdaros dėsnis - altruizmas. Tačiau negi tai, kas su mumis vyksta, - vyksta tik altruistiniais tikslais?

Turime pripažinti, kad taip. Vienas ėda kitą, kažkas vystosi, kažkas miršta. Tokie yra gamtos dėsniai. Mes priversti pripažinti, kad visa, kas vyksta gamtoje (nežiūrint mūsų nesupratimo ir teisingo matymo stokos), yra raidos, kuri vyks tol, kol suprasime bendrą visiško atidavimo dėsnį, etapai.

Jeigu mums taip neatrodo, kaltas tik mūsų klaidingas įsivaizdavimas. Matome, kad vienintelis kūrinys, kuriam lyg ir duota laisvė veikti šiame pasaulyje, yra žmogus. Kai jį apima noras atlikti kažką altruistiškesnio nei visada - užmušti mikrobus, naikinti muses - vėliau tik dar labiau kenčia. Laikui bėgant, kai giliau įsiskverbia į bendrą gamtos mechanizmą, jis pradeda jausti, jog tokiais veiksmais tik griauna gamtos balansą, ir suprasti, jog ir vilkai, ir avys reikalingi, ir kartu būtina, kad vieni ėstų kitus.

Tačiau kas yra altruizmo dėsnis? Bendras pasaulėdaros dėsnis - kryptingas, jo tikslas - visus atvesti į tobulą atidavimą. Žinoma, kai būname kažkokio atskiro atvejo liudininkai, nieko panašaus į altruizmą negalime įžvelgti.

Kiek yra pasaulyje dalykų, kurių niekaip nepavadinsi Kūrėjo veiksmais! Žmonės vienas kitą žudo, prievartauja ir ko tik dar nedaro. Apskritai, kaip elgiasi visa gamta, kas vyksta netgi negyvajame ir augaliniame lygmenyse? Nėra nieko, ką galima būtų pavadinti altruizmu. Vienas ėda kitą.

Imkime gyvūnų pasaulį, kaip antai žuvis, visi jų veiksmai tik tam, kad rytų. Kaip egzistuoja visi gyvūnai ir žvėrys, pradedant mažulyte blusa ir baigiant drambliu ar banginiu? Visi tik tą ir daro, kad ėda, ryja. Kur čia altruizmo dėsnis? Negyvojoje ir augalinėje gamtoje visada laimi stipriausias ir valdo silpnesnį. Viską nulemia jėgos dėsnis - laimi tas, kuris stipresnis. Kur čia altruizmas?

Mes nekreipiame dėmesio, kad altruizmo dėsnis - tai bendras pasaulėdaros dėsnis, kitaip tariant, pats aukščiausias dėsnis. Turime jį pasiekti, bet prieš tai dar būtina vystytis. O vystymąsi skatina būtent noras mėgautis. Pasitelkęs altruizmą negalėsi vystytis, nes tai - „chafec chesed“ (nieko sau nenorintis). Niekas negalės vystytis, jeigu turės vien chafec chesed savybę, nieko nenorės sau.

Todėl privalome vystytis tokia griaunamąja ir grubiausia forma tol, kol didėjantis egoistinis noras pasieks būseną, kai žmogus ims suprasti, jog jo veiksmai yra jam pačiam pražūtingi. Tuomet įvyksta blogio įsisąmoninimas ir t. t.

Altruizmo dėsnis yra pačio aukščiausio lygio, bet žemiau jis dalijasi į dvasinį ir šį pasaulį, kur jo pasireiškimai, jo veiksmai atrodo neatitinkantys, priešingi šiam dėsniui. Tai vyksta todėl, kad altruizmo dėsnis turi tam tikrą tikslą. Bet jeigu tikslas - visus atvesti į tobulą altruizmą, kodėl mums viskas atrodo atvirkščiai, priešingai?

Tai įprastas nereligingų žmonių argumentas: „Apie kokį gerą Kūrėją galima kalbėti, negi nematote, kas vyksta visame pasaulyje - naikinimas, žudynės ir pan. Ko tik nėra! Ir apskritai, kaip viskas vyksta gamtoje, jau nekalbant apie žmogų?“ Žinoma, čia nematyti jokio gailestingumo ir gero Kūrėjo požiūrio į kūrinius. Ar kas nors mėgaujasi? Bet viską reikia vertinti tik atsižvelgiant į galutinę būseną.

Klausimas: Žmogus įsisąmonina noro mėgautis pražūtingumą. Bet koks gali būti kitų gamtos lygmenų vystymasis, juk ten niekada nebus įsisąmoninama egoizmo griaunamoji jėga?

Nė vienas gamtos lygmuo, išskyrus žmogiškąjį, nesivysto, visi lygiai yra žmoguje. Žmogaus noras mėgautis vystosi tol, kol jis praregi, jog šio pasaulio rėmai jam pražūtingi. Tuomet jis supranta, kad verta pereiti nuo žmogiškojo lygio norų prie dvasinių. O gamtoje to nėra, nes ji nesivysto. Žmogaus kūniški norai irgi nesivysto. Man visada reikės maisto, šilumos ir viso to, kas būtina mano kūnui, nesvarbu, koks mano dvasinis lygis. Tai gamta.

Klausimas: Kodėl žemesnėse pakopose viskas taip pat pagrįsta jėga, valdžia ir gavimu, jeigu bendras dėsnis - altruizmas?

Altruizmas - pati aukščiausia kategorija, kuri priklauso Begalybės būsenai, yra Begalybės lygyje. Galima sakyti, kad tai lygis arba bendra sfera. Ten veikia bendras Kūrėjo požiūrio į visus kūrinius dėsnis - absoliutaus atidavimo Dėsnis.

Kūrėjo tikslas - visus kūrinius, kuriuos šios sferos viduje valdo tas Dėsnis, tobulinti iki tikrojo abipusio atidavimo. Pradėję atiduoti jie pasieks Jo lygį, Jo būseną.

Bendras Dėsnis veikia pačioje bendriausioje išorinėje sferoje, iš išorės. Kiekvienos atskiros detalės viduje jis neveikia akivaizdžiai. Jis verčia jas vystytis ir supanašėti su šiuo bendruoju Dėsniu.

Iki galutinio išsitaisymo, kol dar žmogus nepanaudojo visko, ką turi, ištaisymui, kad galėtų atiduoti, - gamta (negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys), t. y. šis pasaulis, nesikeičia. Pasiekus gmar tikun, išsitaisys ir „lev ha even“ (akmeninė širdis). Mūsų pasaulis atitinka lev ha even, tai - viskas, išskyrus tašką širdyje, viskas, kas žemiau jo, mūsų pasaulis - lev ha even kopija, kurioje nėra nė vienos atidavimo kibirkšties. Kai bus ištaisytas lev ha even, bus ištaisytas ir mūsų pasaulis, kaip lev ha even dalis.

Mes nežinome, kokia tada bus gyvybės forma, ar turės žuvys ir vilkai gerų ketinimų. Apskritai, nežinia, kokia forma jausime tikrovę, bet ji pasikeis. Nors, ką reiškia negyvosios gamtos lygmenyje pasikeitimas iš gavimo į atidavimą, kol kas nežinome.

Klausimas: Kaip galima apie savybę, bendrąjį dėsnį sakyti „myli“, „geras“?

Problema ta, kad mes į bet ką žiūrime dvejopai: yra objektas ir yra požiūris į jį. Sakykime, yra konkretus žmogus, tačiau, be to, - jis kažkuo geras, kažkuo blogas. Kitaip tariant, aš žiūru į žmogų ir žiūriu į jo savybes.

Kūrėjas nesidalija į tam tikrą pavidalą ir kažkokias vidines savybes. Kūrėjas - tik dėsnis, savybė, veikianti jėga. Kaip galima jėgai priskirti kažkokį pavidalą? O neturėdamas vaizdinio negaliu galvoti, su niekuo negaliu susisieti. Kaip susisieti su kažkokia jėga, su tam tikra savybe?

Iš tikrųjų, mūsų pasaulyje sunku tai įsivaizduoti. Tačiau jausdamas savo viduje kažkokią atidavimo savybę arba norą tai pasiekti, arba kažką neaiškaus, žmogus ima suprasti, kad jo atidavimo savybė ir išorės atidavimo savybė (kuri egzistuoja, o tai ir yra Kūrėjas) - pagrindinės jo ir Kūrėjo ypatybės ir jos turi susilieti.

Mintys apie kūną, apie išorinius apvalkalus nueina į antrą planą. Tuomet jam nėra svarbu, kad Kūrėjas - jėga, kad Kūrėjas - dėsnis ir kad jis susitapatina su šiuo dėsniu. Aš susijungiu su šiuo dėsniu ir noriu, kad jis manyje realizuotųsi, kad jis lemtų visas mano mintis, visus mano norus ir veiksmus. Tada aš tapsiu Juo.

Kitaip tariant, aš mąstysiu pagal šį dėsnį, jis visiškai mane užvaldys, nebus jokio skirtumo tarp manęs ir šio dėsnio. Juk ir dabar veikiu pagal gamtos dėsnį ir tik man atrodo, kad esu aš ir atskirai egzistuoja gamtos dėsniai, kad galiu pasirinkti - veikti pagal juos ar ne. To nėra. Aš ir dabar veikiu pagal šiuos dėsnius.

Tas pats su Kūrėju. Nieko nėra sudėtingo susijungti su šiuo Dėsniu. Tai įvyksta žmogui pajutus, kad visas jis - šių dėsnių veikiamas.

 

Objektyvu - reiškia, visiškai nepriklausoma nuo noro mėgautis. Tokiu atveju, be abejo, priklausai nuo noro atiduoti. Neįmanoma būti visiškai nuo nieko nepriklausomu. Realiai taip nebūna. Viskas priklauso arba nuo noro gauti, arba nuo noro atiduoti. Kada žmogus veikia nepriklausydamas nuo savo noro gauti, kai save traktuoja kaip kūrinį žiūrint iš noro atiduoti, Kūrėjo pusės, laikoma, jog jis objektyvus. Nėra daugiau kaip šių dviejų stebėjimo taškų.

Mūsų pasaulio gamtos tyrėjai negali žvelgti bešališkai. Argi tyrinėtojo požiūris nesusijęs su jo prigimtimi, su jo kūnu? Argi jis mėgina būti ne kūne? Netgi jeigu sugebės save padalinti į keletą dalių, tai nereikš, kad žvelgia iš šalies.

Pavyzdžiui, buvau su kažkuo susipykęs, netgi norėjau jį užmušti. O kai mano nuotaika pasikeitė, pradėjau galvoti, kad galiu su juo sugyventi, nereikia jo žudyti, tegul gyvena. Argi dabar esu objektyvesnis nei anksčiau? Negaliu būti nešališkas.

Tik kai nutolstu nuo ankstesnės būsenos, laikytina, jog ankstesnės būsenos atžvilgiu esu objektyvus, bet koks tai objektyvumas? Paprasčiausiai yra skirtumas tarp dviejų būsenų, tarp dviejų savybių, kuriomis remiuosi kažką stebėdamas.

Egzistuoja Kūrėjas ir kūrinys, ir viską galima nagrinėti arba noro gauti, arba noro atiduoti požiūriu, bet nevadink jo objektyviu. Jeigu manai, kad objektyvumas reiškia, jog nuo nieko nepriklausai - šito gamtoje nėra. Realybėje nėra nieko, kas nuo ko nors nepriklausytų. Visada yra priklausomybė nuo to, kas žiūri ir kokias savybes jis turi. Kitaip - tai visiškai abstraktus, neturintis jokio pagrindo filosofinis požiūris.

Klausimas: Kas yra vidurinė linija, apie kurią sakome, kad ji nepriklauso nei Kūrėjo savybėms, nei kūrinio savybėms?

Argi vidurinė linija nepriklauso nei Kūrėjo, nei kūrinio savybėms? Tai neteisinga! Vidurinė linija reiškia, kad Kūrėjas ir kūrinys gali drauge žiūrėti viena kryptimi, t. y. ji atsiranda pagal tai, kiek mes turime bendrų savybių. Vidurinė linija - vieta, kur mes vienas su kitu susiliejame. Mano noras mėgautis - kairioji linija, mano ketinimas - dešinioji linija, o kada sujungiu ketinimą su noru ir galiu panaudoti juos kartu viename veiksme - tai vidurinė linija. Susidvejinimas būdingas man, o vidurinėje linijoje aš susilieju su Kūrėju.

 

Joks šio pasaulio mokslas nereikalauja iš žmogaus pasikeisti todėl, kad sugebėtų tyrinėti ir suprasti gamtos dėsnius. Tai teisinga! Nes gamtos dėsniai - mūsų dėsniai, ir mūsų prigimtis yra tokia pati kaip gamtos. Aš savybėmis panašus į šio pasaulio negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, todėl galiu šią gamtą tyrinėti.

Tačiau kada mes kalbame apie kitos prigimties, su kuria neturime panašių savybių, tyrinėjimą, iš pradžių turime įgyti kli. Kli tyrinėjimui - tai kli, kuris jaučia. Jis jaučia tik pagal savybių panašumą - kiek tampu panašus į dvasinę prigimtį, tiek ją galiu tyrinėti. Kitos galimybės nėra. Tiek dvasiniame, tiek materialiame pasaulyje suvokiant kažką svetimą veikia toks pat savybių panašumo dėsnis.

 

Kas yra žmogaus asmenybė? Ar susiliejęs su Kūrėju, su aukštesniąja jėga, žmogus nepraranda savo individualumo?

Mes nesuprantame, kad niekada neišeiname iš Kūrėjo valdžios ir nėra nieko, išskyrus Jį. Apie kokį individualumą, apie kokią laisvę kalbama? Turime patirti būseną, kai esame tarsi priešingi Jam, kad suprastume, kaip tai nepageidautina, ir kad trokštume susiliejimo su Juo. Kai stengiamės ištrūkti iš priešingos Jam būsenos ir susilieti su Juo, jau pradedame vertinti Jo savybes, pradedame suprasti, kad Jis - Ypatingas, Aukštesnysis. Kalbu apie savybes: Jis - tai Jo atidavimo savybės.

Tuomet galime, tarkime, objektyviai, visiškai nepriklausomai panorėti tapti tokie kaip Jis. Kad duotų mums galimybę nuspręsti, jog Jo būsena pati geriausia, tobuliausia, amžina, pilniausia, Kūrėjas sukūrė mumyse šitą iliuziją, tarytum nesame jo valdžioje, tarytum esame ne Jame, tarytum priešingi Jam, laisvi. Būdami šios būsenos turime galimybę Jį stebėti ir iš tolo spręsti, kad panaši forma labiausiai pageidautina.

Artėdamas prie Kūrėjo žmogus ne tik nepraranda savo individualybės, jis realizuoja savo sprendimą būti didelis ir laisvas. Baal Sulamo straipsnyje „Negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus“ parašyta: kuo labiau išsivystęs žmogus, tuo didesni jo norai ir daugiau laisvės turi. Augti Kūrėjo link - reiškia, darytis laisvesniu nuo Jo, bet prisiimti Jo savybes. Sutikdamas prisiimti Jo savybes tampu į Jį panašus, išeinu iš Jo valdžios, kol tapsiu laisvas, amžinas, tobulas kaip Jis. Čia yra kažkas dar, kas Jam priešinga, pagal atvirkštinės šviesos ir kėlim priklausomybės dėsnį.

Būdami priešingos Jam prigimties iki galutinio išsitaisymo tos atvirkštinės priklausomybės nejaučiame, negalime palyginti kėlim ir šviesų. Todėl mes ir galvojame, jog susilieję su Kūrėju išnykstame. Mes neišnykstame. Atvirkščiai, kada pakylame ir susiliejame su Juo, mes susiliejame su atidavimo savybe, tampame laisvi nuo Jo. Nes atidavimas - tai laisvė, kai viską, ką turiu, atiduodu ir man nereikia nieko iš išorės.

 

Kabala - mokslas apie egoistinio noro mėgautis elgesį, apie kūrinio medžiagą, prigimtį. Kai apie kažką kalbame, kažką tyrinėjame, remiamės tiksliomis kabalistų žiniomis. Iš jų pasiekto suvokimo mums žinoma, kad egzistuoja paprasta šviesų ir kėlim priklausomybė.

Yra tokios šviesų ir kėlim būsenos, kai šviesa iš dalies apsivelka kli, ir tai vadiname supančia, išorine šviesa, išoriniu kli, švytėjimu iš tolo, rešimo. Nereikia šių pavadinimų suprasti pažodžiui, iš tikrųjų nėra būsenų, kurias būtų galima aprašyti tokiais žodžiais kaip šviečia „iš tolo“ arba „iš arti“, „išorinė“ arba „vidinė“ šviesa, rešimo, švytėjimas, „or tolada“ (antrinė šviesa). Tačiau kai šviesa nevisiškai pripildo kli, tokie pavadinimai leidžia apibūdinti dalines kėlim pripildymo formas.

Dėl tos pačios priežasties mūsų pasaulyje yra tikslus žinojimas ir yra nuojauta, intuicija ar pan. Tai reiškia, kad mes tiksliai nežinome, kas užpildo norą, arba kad kažkas užpildo, tačiau nepakankamai aiškia, suprantama forma. Nes suprantama forma yra tada, kai dalyvauja visi keturi noro gauti lygiai.

Kai jie nedalyvauja, noras gauti pradeda jausti, tarsi kažkas yra, bet ne visai aiškiai, kas tai. Suvokimas dalinis, neaiškus. Tai vadinama intuicija.

Kitaip tariant, visi reiškiniai, kuriuos mes jaučiame kaip neįgijusius galutinės formos, nesuprantamus, netikrus, yra dvasinio pasaulio vyksmo projekcija. Pats klausimas „ar visa tai egzistuoja viršuje?“ yra nepagrįstas. Juk šiame pasaulyje negali būti nieko, ko nebūtų viršuje. Atvirkščiai, iš pačių pradžių viršuje egzistuoja kažkokie reiškiniai, o jau po to jie vyksta mūsų pasaulyje. Visus tuos nežinomus reiškinius, kuriuos apytikriai įsivaizduojame, nulemia mūsų kėlim, kurie dar nevisiškai užbaigti ir negalutinai užsipildę, būsena ir todėl kli taip suvokia tam tikrą reiškinį.

 

Viskas, ką žmogus patyrė ankstesniuose gyvenimo cikluose, įeina į kitą ciklą ir tarnauja tolesniam tobulėjimui. Prie ankstesnių įsikūnijimų negrįžtama. „Pakelia šventume ir nenuleidžia.“ Ryšys tarp gyvenimo ciklų kur kas paprastesnis negu įsivaizduoja žmogus, kai ima fantazuoti apie savo ankstesnius gyvenimus. To visai nereikia, nes visa, kas praeita, tai praeita, ir dabar pasitarnaus kaip kitų pakopų pagrindas. Nėra jokio būtinumo grįžti prie ankstesnių būsenų.

Tiesa, kad mes naudojamės ankstesne patirtimi, bet tik kaip patirtimi. Tai nereiškia, kad grįžtame į kažkada patirtas būsenas. Ankstesnių gyvenimo ciklų patyrimas yra toks, kad nuo tų būsenų, kai šviesos įeidavo į kėlim, o po to išeidavo, liko rešimot ir dabar šių rešimot pagrindu atsiranda nauji parcufim, t. y. naujos būsenos.

Būtina į tai žiūrėti daug realiau, nes painiava šiuo klausimu atsirado dėl neinformuotumo ir žinių stokos. Iš tikrųjų mūsų ryšys su ankstesniais gyvenimo ciklais yra daug paprastesnis. Problema, kaip tai išreikšti, bet būtina atsiriboti nuo susiformavusio primityvaus įsivaizdavimo.

 

Kas yra šviesa? Šviesa identiška atidavimui. Daugiau aiškinti nėra ką. Šviesa - tai atidavimas. Kas yra atidavimas? Neįmanoma pasakyti, kas yra atidavimas, nekalbant apie gavimą. Kūrėją apibrėžia vien kūrinys. Be kūrinio nėra Kūrėjo, yra tik Acmuto. Kalbėdami apie šviesą nurodome tą, kuris tą šviesą jaučia kaip gėrį ir užpildymą. Galime apie šviesą kalbėti tik gavėjo, ją jaučiančio, suvokiančio, požiūriu.

Todėl atidavimo savybė - pagrindinė jėga, valdanti visą pasaulėdarą, vadinama šviesa arba Kūrėju, aukštesniąja jėga, aukščiausia pilnatve. Iš kur turime tiek daug pavadinimų? Vardas priklauso nuo gavėjo, nuo to, kaip jis jaučia ir iššifruoja tai, ką gauna. Jeigu jis kalba apie reiškinį, vadinamą šviesa, tai jį vadina „pilnatve“, „gerove“, „malonumu“. Kalbėdamas apie pačią šviesą, ją vadina „Davėju“. Jeigu sako, kad aukščiausioji šviesa jį valdo, tai vadina ją Sutverėju vietoj Kūrėjo šviesos.

Galų gale egzistuoja tik šie du elementai ir kiekvieną iš jų galima paaiškinti tik remiantis kitu, neįmanoma kalbėti apie vieną be kito.

Atidavimas - Davėjo jėga, egzistuojanti tada, kai yra kam atiduoti, kai yra tas, kuriam atliekamas atidavimo veiksmas. Todėl apie atidavimą mes kalbame tik kažkieno atžvilgiu, o ne šiaip sau. Negali būti davėjo savaime. Apie davėją galima kalbėti tik tada, kada yra kažkas, kam atiduodama. Atidavimo jėga reiškia, kad yra kažkas, kuris mėgaujasi gavimu iš šios jėgos.

Gavimo taip pat negalima apibūdinti be atidavimo. Be vieno nėra kito, be vieno šviesos kitam. Kaip galiu sakyti: „Aš noriu gauti“? Iš kur žinau, kad noriu ir kad noriu gauti, ir kad yra kažkas, ką noriu gauti?! Kažkas privalo būti priešais mane! Suprantu ar nesuprantu, jaučiu ar ne, bet nors pasąmonėje kažkas privalo egzistuoti - nesvarbu kaip. Noras neegzistuoja be kažkokio priešais jį esančio užpildymo ir atvirkščiai - tai, kas yra priešais jį, turi prasmę, tik jei yra jį atitinkantis noras.

Klausimas: Kas yra noras mėgautis?

Noras mėgautis - tai noro viduje sukurtas šviesos atspaudas, išorėje jaučiantis šviesą kaip Davėjo savybę.

Klausimas: Jeigu priešais davimą visada turi būti gavimas, tada kas bus galutinio išsitaisymo būsenoje, kur nėra gavimo ir atidavimo priešpriešos?

Galutiniame išsitaisyme yra noro ir šviesos priešprieša! Nėra ketinimų priešpriešos! Jeigu nėra noro, nėra ir kūrinio. Priešprieša tarp noro ir šviesos išlieka. Noras kaip tik lieka. Jeigu nebus noro, kaip galima kažką pasakyti apie Kūrėją ir apie kūrinį? Susiliejimas įvyksta natūralaus, iš pačių pradžių egzistuojančio pasidalijimo - persilaužimo taško, manojo „Aš“ taško, sudužimo taško, kuris yra šviesoje ir kuris priešingas šviesai, pagrindu.

Klausimas: Galutiniame išsitaisyme jau nebėra gavimo?

Galutiniame išsitaisyme yra gavimas, ir dar koks - begalinis! Tik šioje būsenoje susijungia priešingybės.

 

Kaip nustatyti, mano pojūtis dvasinis, ar psichologinis? Suprasti, kas yra dvasinis pojūtis, gali tik tas, kuris jį patiria. Tuomet jis supranta skirtumą. Galima pasakyti kitaip. Mes kažką jaučiame. Iš tikrųjų jaučiame savo vidinį pojūtį. Aš nežinau, kas yra pasaulis. Aš nieko nejaučiu už savęs. Aš suvokiu savo požiūrį. Todėl visi mano juntami reiškiniai iš tikrųjų yra psichologiniai, vidiniai, priklausantys nuo to, kas aš ir koks esu.

Pirmiausia dvasinis pojūtis atsiranda, atlikus apribojimą, kai neatsižvelgiu į galimą įspūdį ir pojūtį. Tai vadinama „ne dėl savęs“. „Ne dėl savęs“ reiškia, kad nėra svarbu, ar man bus blogai, ar gerai, patiriu tokį ar kitokį įspūdį. Esu aukščiau šio įspūdžio, nes susiliejęs su Kūrėju.

Kartu neutralizuoju savąjį „Aš“ ir tuomet pradedu jausti tai, kas yra už jo ribų. Tai vadinama Kūrėjo pojūčiu. Dvasinis pojūtis - Kūrėjo, atidavimo pojūtis. Jaučiu Tą, kurį myliu, kuris yra tarytum ne manyje, jaučiu, kad atiduodu Jam, kad mėgaujuosi Jo mėgavimusi, kuris nepriklauso nuo manęs, t. y. nepriklauso nuo mano vidinių psichologinių pojūčių. Toks yra skirtumas tarp materialaus ir dvasinio pojūčių.

Šis dvasinis pojūtis irgi yra mano vidinis pojūtis. Tačiau jį patiriu pasikeitęs, apribojęs savąjį norą, nukreipęs jį dirbti pagal kitą formulę - atidavimą, tuomet jaučiu jame kitus reiškinius, kuriuos vadinu „šviesa“, „Kūrėju“. Visa tai suvokiu savo viduje. Išorėje nieko nėra. Apie tai man nieko nežinoma. Kalbama, kad egzistuoja Acmuto, bet aš to nežinau. Aš jaučiu tik tai, kas yra mano viduje. Parcufo roš (galva), toch (vidinė dalis) ir sof (galūnė) - visa tai yra mano viduje. Jaučiu kitus reiškinius, nes išsitaisiau ir dirbu pagal kitą formulę, pagal kitą programą. Čia ir yra skirtumas tarp materialių ir dvasinių reiškinių.

 

Taigi esame sutvėrimai, iš kurių kiekvienas gyvena savo viduje, jaučia save patį vadinamąja egoistine arba kitokia, altruistine forma. Kiekvienas susitelkęs savo viduje ir jaučia viduje vykstančius reiškinius.

Ar yra kažkas už šito pojūčio ribų, kai iš tikrųjų iš jo išeiname, ar visa tai tik vidiniai reiškiniai, kuomet man atrodo, jog išeinu į išorę, panašiai kaip dabar atrodo, jog esu aš ir išorinis pasaulis, o iš tiesų tai - tik mano vidiniai reiškiniai, pasidalijantys į „Aš“ ir „išorinį pasaulį“ ir egzistuojantys mano viduje? Dabar jaučiu save, esantį kūne, ir šį pasaulį - išorėje.

Kai keičiu savo vidinę programą į kitą, irgi jaučiuosi kitaip, tarsi tam tikras pojūčių gaudytuvas - siela, jaučianti ir manojo „Aš“ tašką, ir su juo susijusį Kūrėją.

Visa tai vyksta viduje kažko, kas vadinama kūriniu. Ar įmanoma kada nors pajusti išorę be šių viduje vykstančių reiškinių, pajusti tai, kas nėra vien vidinis kūrinio pojūtis? Ir kas yra tas kūrinys, kurio viduje visa tai vyksta? Dabar man atrodo, kad kūrinys - aš, o išorėje egzistuoja pasaulis. Galbūt vėliau man atrodys kitaip? Tarkime, aš numiriau, išsivadavau iš materialaus kūno. Ar tuomet sau atrodysiu kitu kūriniu, esančiu kitame pasaulyje, kitoje aplinkoje, su kitu vidiniu pojūčiu? Trumpiau: ar įmanoma išeiti į kūrinio išorę? Sako, jog įmanoma, bet mums tai nežinoma.

Šiuo metu dvasinis ir psichologinis pojūtis skiriasi tuo, kad save ir pasaulį, kuriame gyvenu, suvokiu pagal vadinamąjį norą mėgautis „dėl savęs“ arba pagal norą atiduoti. Tačiau, be abejo, ir viena, ir kita - vidiniai pasireiškimai.

Šis pokalbis - pirmasis iš pokalbių apie kabalos mokslą serijos. Nuo ko jį pradėti? Nuo žmogaus būsenos.

Per žmonijos raidos tūkstantmečius žmogui kyla klausimų apie gyvenimo prasmę. Žinome, kad jau prieš daugelį amžių jie irgi jaudino žmones, kaip ir mus dabar.

Klausimas apie gyvenimo prasmę yra pats sudėtingiausias, iškylantis žmogui dar vaikystėje. Tikriausiai kiekvienas prisimena save 6, 8, 10, 12 metų, kai pirmą kartą iškilo klausimas „Dėl ko mes gyvename?“. Ir šis klausimas ne šiaip sau prabunda žmoguje. Juk jis yra apie žmogaus egzistavimą ir būdingas jam nuo pat pradžių. Jei žmogus gautų teisingą auklėjimą aplinkoje, suvokiančioje, dėl ko mes gyvename, kaip reikia gyventi, kokį tikslą būtina pasiekti ir ar apskritai turime savo gyvenimo tikslą, ar žmonijos egzistavimas kryptingas, tuomet jis gautų šį atsakymą ankstyvame amžiuje ir galbūt augtų kitaip, palyginti su tuo, ką matome pasaulyje.

Kaip ten bebūtų, mes, taip ir nesužinoję atsakymo, net gėdijamės užduoti šį klausimą. Stebėdami sunkią suaugusiųjų egzistenciją, tęsiame savo gyvenimą, pamirštame šį klausimą, nuslopiname jį, nes nerandame atsakymo.

Šiandien visa žmonija užduoda šį svarbų klausimą, vis dažniau iškylant ekologijos, narkotikų problemoms, krizėms šeimoje, auklėjime - visur. Žmonija nežino atsakymo ir yra linkusi tai pamiršti. Reklama, televizija, radijas ir pan. - ko tik nėra, kad tik negalvotume apie tai. Netgi žymūs veikėjai, kuriems priklauso mąstyti apie žmonijos ateitį, apie tvyrantį pasaulio susinaikinimo pavojų, nesugeba nieko planuoti ir svarstyti. Juk jie nežino, kaip tai ištaisyti, nežino, kaip sakoma, „gyvenimo paslapties“, dėl ko mes gyvename.

Šis tarsi naivokas klausimas „Dėl ko mes gyvename?“, nebyliai dalyvauja visuose žmogaus veiksmuose ir visuomet glūdi mūsų gyvenime, iš esmės reikalaudamas atsakymo. Galima sakyti, kad viskas, ką žmogus daro gyvenime, viskas, ką jis stengiasi padaryti, tai arba išsiaiškinti šį klausimą ir galbūt rasti į jį atsakymą, arba nutylint jį pamiršti, atsiriboti nuo jo, tarsi jis neegzistuotų.

Teigiama ar neigiama forma mes visi išreiškiame savo požiūrį į klausimą „Dėl ko mes gyvename?“, kurį kabalistai formuluoja truputį kitaip: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“. Kai kam pavyksta pabėgti nuo jo, kai kam - ne. Kam šiuo atveju labiau pasisekė? Tai priklauso nuo aplinkos ir auklėjimo, kurie nulemia žmogaus veiksmus. Požiūrį į šį klausimą iš esmės lemia žmogaus sielos vidinė būsena ir ar jis turi tai, kas kabaloje vadinama „tašku širdyje“ (nekuda še ba lev).

Atitinkamai žmonės skirstomi į tuos, kurie negali pabėgti nuo šio klausimo, ir tuos, kurie randa prieglobstį nuo jo visokiausioje veikloje. Žmonių požiūris į gyvenimo prasmės klausimą skirsto juos į kategorijas, priklausomai nuo to, kur žmogus tą prasmę randa: piniguose, kūniškuose malonumuose, garbėje, valdžioje, moksle, išsilavinime. Tačiau bet kuriuo atveju jų pasiskirstymą lemia atsakymas į klausimą „Kur mano gyvenimo prasmė?“.

Kaip buvo sakyta, vaikystėje visiems pavyksta vienaip ar kitaip nuslopinti šį klausimą, bet po kurio laiko jis netikėtai vėl ir vėl kyla, kartais ypač sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Ir tuomet klausiame: „Kodėl mes kenčiame?“. Ir taip, per kančias vėl iškeliame tą patį gyvenimo prasmės klausimą.

Mažas vaikas nejaučia kančios. Jam šis klausimas kyla natūraliai. Suaugęs žmogus, nešantis šeimos, vaikų, darbo, skolų, visuomenės spaudimo, reklamos, įsipareigojimų visuomenei būti kaip visi naštą, stengiasi nesigilinti į savo klausimus. Visuomenė įpareigoja jį užimti tam tikrą šeimos tėvo, darbininko, draugo ir piliečio padėtį. Ir žmogui nebelieka tam laiko.

Mes patys taip susitvarkėme gyvenimą, kad galėtume „pabėgti“ nuo šio klausimo. Tačiau kai ateina sunkios akimirkos, žmogus visgi klausia: „Kodėl aš kenčiu?“. Tai tas pats klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“. Tik jį užduoda žmogus, kai jam yra blogai. Ir tada žmogus vėlgi arba „pabėga“ nuo šio klausimo, arba stengiasi pasinaudoti įvairiomis metodikomis, padedančiomis nusiraminti, arba kreipiasi į gydytojus. Žinome, jog šiuo metu pati populiariausia pasaulyje liga - depresija.

Šiandien jaunimą užliejusi narkotikų banga. Kodėl tokio amžiaus žmogus naudoja narkotikus ir išbraukia save iš gyvenimo? Juk jam prieš akis visas gyvenimas: nuotykiai, žemiška meilė... Jam atviras visas pasaulis, parengęs tiek daug užsiėmimų, žaidimų, galimybių, palankių aplinkybių. Bet ne!

Egzistuoja milijonai žmonių, norinčių išeiti iš šio gyvenimo ir visai ne dėl to, kad jiems yra blogai. Šveicarai užima antrą vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Ne visiems pavyksta nusižudyti - tik vienam iš keturių ketinusiųjų tai padaryti, kitaip jie būtų pirmoje vietoje. Negalima sakyti, kad Šveicarija yra viena iš menkai išsivysčiusių šalių, kur žmogui neleidžiama tobulėti ir nesuteikiama šansų save realizuoti. Tačiau narkotikai ir savižudybės ne mažiau būdingi jaunimui.

Taigi susiduriame su reiškiniu, kai žmogus nori pasitraukti iš gyvenimo anksčiau nei susipažįsta su juo. Tai dar ir dar kartą patvirtina, kad tą patį klausimą: „Dėl ko mes gyvename?“, kuris prabunda mumyse apie šeštuosius gyvenimo metus, būtina pradėti spręsti jau nuo šio amžiaus. Priešingu atveju jaunoji karta nugrims į narkotikus ir savižudybes.

Ne šiaip sau atsakydamas į klausimą: „Kokiame amžiuje žmogui reikia mokytis kabalos mokslo?“, kabalistas Kukas pasakė: „Tada, kai panorės“. O Vilniaus Gaonas: „Nuo šešerių metų“. Juk jis pats būdamas devynerių jau buvo slaptosios ir atvirosios Toros dalies išminčius. O 11 metų pradėjo rašyti knygas apie kabalą. Be abejo, jie ypatingi žmonės, tačiau bet kuriuo atveju tai reiškia, kad vaikas yra pajėgus kelti klausimus ir rasti atsakymą į pagrindinį savo gyvenimo klausimą.

Stebėdami pasaulio įvykius, matome, kaip per daugybę amžių vystosi žmonių visuomenė, keisdama savo mažus norus į didelius. Prieš tūkstantį metų žmonių netraukė šiandieniniai dalykai, jie pasitenkindavo paprastesniu. O šiandien norisi vis daugiau ir daugiau, kol nepasiekiama būseną, kai jau nebetrokšta nieko, tik atsiriboti nuo visko, kadangi atranda, jog šis vystymasis nieko gero jiems neatnešė.

Visiems yra pažįstama šeimos, auklėjimo krizė. Juk neturime supratimo, kaip auklėti augančią kartą. Negalime atsakyti, dėl ko gyvename. Tai kaip galime juos auklėti? Prieš šimtus metų, netgi prieš 50-100 metų mes auklėjome vaikus, mokydami juos geriau įsitvirtinti šiame gyvenime, iš esmės mokydami „pabėgti“ nuo klausimo apie gyvenimo prasmę. Toks buvo visas auklėjimas. (Apskritai, visa mūsų kultūra, viskas, kuo užsiimame gyvenime, priklauso nuo požiūrio į tą klausimą, apie kurį kalbėjau).

O šiandien negalime auklėti. Kodėl? Neturime ką jiems atsakyti, todėl atsiranda auklėjimo krizė. Jei jiems kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, mes neturime konkretaus atsakymo. Tai ko gi yra mokoma mokykloje? Laikinos programos kasmet keičiasi. Visi nepatenkinti, bet problemos neišsprendžiamos.

Krizė šeimoje, nuolat didėjantis skyrybų skaičius. Kas dabar nesiskiria ir netgi ne vieną kartą? Kažkada žmogus rūpinosi šeima, šią tradiciją tėvas perduodavo sūnui, o motina dukrai. Sūnus žinojo: jei jo tėvas stalius, jis taip pat taps staliumi. Šeimos amatas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Šeimos ir giminės ryšių išsaugojimas buvo egzistavimo pagrindas. Tai žinome iš istorijos, skaitome senoviniuose romanuose, kaip buvo sudaromas genealoginis šeimos medis.

Šiandien nėra tarpusavio supratimo ne tik tarp giminių, bet ir tarp vyro bei žmonos. Šiuo metu stebime reiškinį, kai liaujamasi rūpintis net vaikais. Žmonės mano: „Mes kažkaip prisitaikėme, jie irgi kaip nors įsitaisys. Visas pasaulis atviras, tegul viską pasiekia patys“. Ir iš tiesų vaikai vis anksčiau atsiskiria nuo tėvų ir abi pusės jaučiasi patogiai. Lyg neturėtų jokių įsipareigojimų vieni kitiems. O visuomenė kuria pagyvenusių žmonių paramos sistemas. Juk pasaulis priklauso jaunimui, kuris nuo mažens yra laisvas.

Visi šie reiškiniai nurodo du aspektus. „Ego“, žmogaus noras patirti malonumus vis auga, tačiau savarankiškai neranda atsakymo, dėl ko jis yra ir kodėl vystosi.

Pastebėtina, kaip krizė paliečia visas žmogaus veiklos šiame pasaulyje sritis. Tarkime, prieš 100 metų kultūros darbuotojai, geri muzikantai ir dailininkai buvo labai gerbiami. Karaliai, vyriausybės vadovai reikšdavo jiems deramą pagarbą, jų garbei rengdavo priėmimus... O šiandien kam jie reikalingi? Todėl, kad šiandien mūsų noras gauti, mėgautis, prisipildyti yra daug stipresnis už gražų paveikslą ar nuostabią muziką, daug agresyvesnis. Jau kitaip vertiname šiuos dalykus. Kalbu apie žmoniją apskritai.

Tačiau yra žmonių, kurie elgiasi priešingai. Jie teigia, kad tam, kad atsvertume mūsų „ego“, kuris naikina viską: šeimas, mūsų vaikus (atvesdamas juos prie narkotikų), sukelia šalims masinio sunaikinimo grėsmę, turime užsiimti relaksacija. Naudosimės metodikomis, slopinančiomis mūsų egoistinį norą, praktikuosime transcendentinę meditaciją, paprastą meditaciją, kad pačiais įvairiausiais būdais galėtume nusiraminti. Kai kam sekasi tai daryti.

Mada permaininga. Indiškos kultūros industriją, gali greitai pakeisti kiniškoji. Bet kuriuo atveju žmogus ieško ramybės. Kai nėra išeities ir neįmanoma išspręsti „Dėl ko gyvenu?“, tai aš kažkaip (kad tik nekentėčiau) nuraminu save. Ir jei vis tik mano nedidelis noras pareikalaus atsakymo į klausimą „Dėl ko aš gyvenu?“, gyvensiu kukliau, kokiu nors būdu pasieksiu būseną, kad man būtų malonu. Nieko nepadarysi, taip aš nusiraminsiu, tapsiu tarsi vaiku, kūdikiu. Pasitenkinsiu tuo, kad turiu, ačiū Dievui, sveikatos ir dar kai ką.

Vis dar yra daugybė žmonių, kuriems šis metodas padeda. Ir todėl jie bėga į šią nišą. Tačiau neilgam, nes pati prigimtis augina mūsų ego, mūsų norą mėgautis tiek, kad net įvairiais gudravimais nesugebėsime prislopinti, apriboti, pažaboti, sulaikyti jį. Bet kuriuo atveju klausimas „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“ išsiveržia ir sukelia krizę. Krizė įvyksta dėl to, kad atrandame, jog žmogus - blogio susitelkimas pasaulėdaroje.

Kažkada, tūkstantmečiais, manėme, jog žmogus - tobulas, gamtos vystymosi viršūnė. Žmogus turi protą ir sugeba keisti gamtą. Jis suteikia prasmę viskam, kas egzistuoja, nes ima tai, kas jam duota, apdoroja ir teisingu būdu panaudoja. Jis atskleidžia gamtos dėsnius ir pritaiko juos visuomenės vystymuisi. Per amžius buvome įsitikinę, jog žmonija pasieks gerovę ir išmoks teisingai naudotis savo norais, nepaisant jų neigiamos esmės.

Mokslas ir kultūra, auklėjimas ir medicina, visa žmogaus veikla Žemėje turėjo padėti žmogui pasiekti būseną, kai jis gali mėgautis viso to vaisiais. Tūkstantmečiais žmonija eikvojo jėgas šiam vystymuisi ir staiga aptiko, kad vaisius supuvęs, kartus, rezultatas priešingas ir vietoj malonumo ateina mirtis, bedugnė ir tamsa.

Mes niokojame gamtą: vyksta tokios ekologinės katastrofos, kad negali žinoti, kas atsitiks po mėnesio. Kalbame ne apie uraganus ir cunamius, o apie žmonijos sunaikinimą gamtos kataklizmais: šalčiu arba kaitra, tiksliai neaišku kaip, bet mokslininkų prognozės siaubingos ir gąsdinančios. Esmė ne ta, kad tai gali kada nors atsitikti. Juk žmonija Žemėje be abejo kažkaip nustos egzistuoti, kadangi viskas kinta. Tačiau kalbama apie artimiausius metus ir netgi mėnesius: niekas nežino kas ir kada atsitiks.

Dėl kintančios Golfo srovės krypties visa Europa gali pavirsti ledynu, o pasauliniame vandenyne tikimasi vulkanų išsiveržimų, kurių pasekmės daug baisesnės nei drebėjimai kur nors Afrikoje arba Himalajuose, nes tokie procesai vandenyne kelia Žemės plutos pasislinkimo pavojų.

Trumpiau tariant, mes esame tokioje padėtyje, kokios niekuomet dar nebuvo, vis labiau aiškėja, kad visas pasaulis - mažas kaimas, ir mes veikiame vienas kitą ne tik tuo, kad turime bendrą pasaulio ekonomiką arba pasiekėme globalų terorą, bet ir tiesiogiai priklausydami vienas nuo kito tiek gamyboje, tiek užimtumo paskirstyme, tiek naftos gavyboje, tiek energijos tiekime ir t. t.

Šie ryšiai yra tokie visapusiški, kad bet koks pokytis bet kuriame taške tuoj pat gali sukelti milžinišką sukrėtimą visame pasaulyje. Tad kaip apsisaugoti nuo mažų sukrėtimų, kad nesukeltume visuotinės reakcijos? Mums neaišku. Mes nežinome, kas ką veikia ir pagal kokią formulę visame pasaulyje vieni su kitais susiję. Tačiau kad susiję, akivaizdu.

Mes taip pat atradome (ir tai ne gamta, kur yra vieno su kitu ryšys), kad jei vienur deginami miškai, tai kitur atsiranda kitokie gamtos kataklizmai: uraganai, šaltis arba karštis. Pirmiau to nežinojome, nors tokių reiškinių būta ir anksčiau. Bet dabar, kai ekonomikos vystymasis, naftos poreikiai sujungė žmoniją į vieną visumą, visus veikia kiekviena smulkmena. Pakanka vienos valstybės ekonominio kracho, kad visi tą pajustų, nes nuo to, ką teikia kiekviena šalis, priklauso visi.

Mes virstame vienu gyvu organizmu, apimančiu visą planetą. Kasdien tai tampa vis akivaizdžiau ir grėsmingiau, ir šis organizmas yra priklausomas nuo visų savo dalių.

O pasaulinis teroras? Kalbama, jog tai nėra laikinas reiškinys, kurį galima kažkaip suvaldyti arba bent kiek sustabdyti. Tai, iš esmės, yra žmogaus maištas, susijęs su tuo pačiu klausimu: „Dėl ko mes gyvename?“. Žmonės, kurie nežino atsakymo, kol kas iškelia sau kažkokius tikslus ir viduje yra įsitikinę, jog juos pasiekę, atsakys į klausimą dėl gyvenimo prasmės.

Todėl jie yra pasirengę nusižudyti, gyventi sunkiomis sąlygomis, visą savo gyvenimą paskirti tam tikram tikslui, nes jis jiems yra atsakymas į klausimą: „Dėl ko aš gyvenu?“. Tačiau aišku, kad šis atsakymas nėra išeitis, ir jei būtų surastas teisingas atsakymas, teroro banga, be abejo, sumažėtų, kitaip ji nenurims.

Matome, kad visais žmonijos vystymosi etapais buvo žmonių, keliančių klausimą apie egzistencijos prasmę. Tai senovės filosofai, įvairūs mąstytojai. Ir religijos, iš esmės, atsirado tam, kad kaip nors būtų atsakyta į šį klausimą. Visi religijų įkūrėjai iškeldavo klausimą „Dėl ko mes gyvename?“ ir kiekviena religija stengiasi į jį atsakyti. Tačiau akivaizdu - pastangos bergždžios.

Nepriklausomai nuo progreso lygio, nepaisant šiuolaikinės kultūros, mes vis tik linkstame prie tam tikros religijos, vaizduojame tikinčius Aukščiausiąja jėga. Tačiau visa tai labiau susiję su kultūra, o ne su religija, tai panašu į klubą - ne daugiau. Juk jei žmogus pajustų, kad religija gali padėti gauti atsakymą, jis elgtųsi kitaip ir kitaip organizuotų savo gyvenimą.

Iš to, kad žmogaus elgesys žiaurus (krizė šeimoje, narkotikai, auklėjimo krizė), prieiname prie išvados, kad šiandien religijos negali žmogui daryti įtakos. Žmogus jau nebereligingas, tai tiesiog žmonijos kultūros dalis.

Ir paskutinis faktorius, prisidėjęs prie visų šių nusivylimų žmogaus veikla Žemėje per tūkstančius metų, - mokslo krizė. Žmogus visuomet tikėjo mokslu. Tai buvo sritis, nelietusi žmogaus: mes atrandame pasaulį ir kuo labiau į jį gilinamės, tuo labiau galime jį teisingai panaudoti savo naudai.

Praeityje mokslas priklausė tik ypatingoms asmenybėms ir uždaroms draugijoms, o visi jo fundamentalūs atradimai (veidrodžio, parako arba popieriaus gaminimo būdai ir pan.) buvo saugomi paslaptyje. Matematikos dėsniai, medicina, nors ir labai svarbūs žmonijai, buvo slepiami tūkstantmečiais. Taip pat nuolatos konkuravo mokslas ir religija, kurie negalėjo sugyventi kartu. Ir mes visuomet galvojome, kad būtent mokslas padės mums pasiekti gėrį.

Bet, kaip rašo Baal Sulamas, nuo to momento, kai mokslininkai pradėjo pardavinėti mokslą už pinigus, bet ką priimti į mokinius, jie lyg ir atvėrė duris visiems. Mokslas tapo prieinamas masėms ir kiekvienas galėjo panaudoti jį savo tikslams: vieni praturtėjimui, kiti valdžios, garbės siekimui, treti kariniams tikslams ir t. t.

Ir tada mokslas liovėsi padėjęs žmogui gyventi, atvirkščiai, ėmė jam kenkti. O ar padėjo jis kada nors žmogui gyvenime apskritai? Imkime, pavyzdžiui, biologiją - išrandame nuodus! Netgi medicinoje - kuo daugiau pažįstame žmogaus kūną, tuo labiau mažėja sveikatos. Tai reiškia, kad vystymasis, netgi mokslo, nebūtinai padeda žengti į geresnį gyvenimą.

Iš esmės ši krizė sudaro visumą su kitomis problemomis, kurios iškyla žmonijai užsiimant visų rūšių veikla Žemėje. Tačiau moksle egzistuoja dar viena problema: mes artėjame prie jo pabaigos. Per paskutiniuosius 50 metų pamatėme, kad progreso daugiau nebėra. Priešingai, gilindamiesi į tai, kas iki šiol buvo žinoma, aptinkame, kiek tai yra nepažinta.

Tarkime, labiau atveriame Visatą ir staiga paaiškėja, jog joje suvokiame vos 2-3 proc. matomos struktūros: didelius dujų susitelkimus, įvairius kūnus. Tačiau be šito, ji turi energijos, kurios mes nesuprantame ir nežinome, egzistuoja nykstanti materija, kurios negalime suvokti. Kitaip tariant, kiekvieną kartą mes vis labiau atskleidžiame, kiek mažai orientuojamės šiame pasaulyje.

Ir labiausiai kvantinėje fizikoje atrandame, koks ribotas yra mūsų tikrovės suvokimas. Galiausiai imame suprasti, jog realybę suvokiame tik mūsų jutimo organų viduje, tikriausiai suvokiame ne tai, kas yra už mūsų, nematome tikrovės objektyviai. Visa, kas mums atsiveria, atsiveria mūsų jutimų viduje, t.y. subjektyviai - tiek, kiek galime įsisavinti. Ir netgi tai, ko, kaip mums atrodo, negalime suvokti, taip pat atsiveria mūsų subjektyviuose jutimuose.

Visa tai irgi veda žmoniją prie bejėgiškumo, tuštumos, nusivylimo, jaučiamų šiandien pasaulyje. Anksčiau galėjome kurti programas, pavyzdžiui, valstybines. Kiekviena besivystanti valstybė sudarydavo savo plėtros programas 50, 20, 10, 5 metams, net vieneriems metams, juk kitaip neįmanoma žengti pirmyn. Pavyzdžiui, po 50 metų mums reikės tam tikro kiekio energijos, reiškia, jau dabar būtina statyti jėgaines, kurių eksploatacija prasidės po 10 metų. Arba po 30 metų bus reikalingi tam tikrų sričių specialistai, vadinasi, jau dabar būtina įsteigti jų rengimo vietas, nes laikotarpis mokslininkui parengti - 30 metų. Ir taip toliau.

Šiandien to nėra. Žmogus, baigęs universitetą, šiandien priverstas tuoj pat vis kelti savo profesinį lygį, nes jo veiklos sritis visą laiką vystosi, o tai reikalauja nuolatinio tobulinimosi. Anksčiau žmogus galėjo 20, 30, net 50 metų dirbti su tomis žiniomis, kurias gavo universitete (kartą per kelis metus įsisavinęs keletą naujovių ir tai nebūtinai) ir jų pakako. Šiandien jau nepakanka. Ypač kompiuterių specialistai turi ne tik dirbti, bet ir visą laiką mokytis. Kitaip neįmanoma. Aišku, kad ir tai verčia žmogų jaustis bejėgiu.

O valstybės, kurios anksčiau sudarinėdavo programas 50 metų į priekį (be šito neįmanomas jų vystymasis), šiandien nieko negali padaryti. Šiandien vargiai galima kažką suplanuoti keletui metų, o ir tai reikia keisti. Taigi pasiekiame visiško mūsų pasaulio ir gyvenimo nevaldymo būseną, nors visada manėme, kad galėsime valdyti gyvenimą, pasaulį, visą šio pasaulio veiklą.

Šiandien klausimas „Dėl ko gyvename, kokia mūsų gyvenimo prasmė?“ tampa ne atskiro žmogaus, o visos žmonijos klausimu. Perimdamas jį iš visos žmonijos žmogus jaučia, kad jis yra vienas iš daugelio. Iš vienos pusės, jei kenčia visi, skausmas perpus sumažėja: jei visi, tai ir aš, ką padarysi, kaip nors ištversiu. Kita vertus, visuotinis nusivylimas, apėmęs pasaulį, bejėgiškumas būtent turi priversti mus sugrįžti prie šio amžino klausimo.

Ir tikriausiai galėsime surasti atsakymą. Kaip ir iš kur jį gausime? Ar jis egzistuoja? Gal būt žmogus gyvena ir miršta, ir nėra nieko, kas atsakytų į klausimą dėl jo gyvenimo. Gyvename todėl, kad gyvename... Atsakymą turėtų lemti būtent šios dvi sąlygos: iš vienos pusės, esame nusivylę, kad jo nėra, ir privalome jį rasti. Antra vertus, visa mūsų veikla šiame pasaulyje davė mums tam tikrą gamtos supratimą ir atskleidė, kad visoje gamtoje tik žmogus tikrai vystosi. Jei taip, iš gamtos tyrinėjimų žinome, kad tai, kas vystosi, vystosi dėl tam tikros priežasties. O šią priežastį lemia tikslas, galutinė būsena, kuri iš pat pradžių jame yra. Ir todėl vystomasi.

Kaip atskleidžiame ir kvantinėje fizikoje, ir tyrinėdami genus bei gamtą, iš esmės mūsų vystymasis visuomet kryptingas. Gamtoje jau iš anksto žinoma, kokią būseną turi pasiekti kiekviena kūrinio dalis, ir todėl laipsniškas vystymasis padeda pasiekti pageidaujamą būseną.

Imkime, pavyzdžiui, obuolį. Matome, koks jis rūgštus, kietas ir nepatrauklus, kol auga, ir koks nuostabus ir tinkamas valgyti, kai subręsta. Tas pats atsitinka kiekvienam kūriniui, kiekvienai besivystančiai ląstelei. Kodėl? Todėl, kad anksčiau, dar prieš vystymosi pradžią, į augančias ląsteles, objektus buvo įdėta programa, kurioje yra užbaigtas vaizdas, galutinė būsena - Sumanymas, kurį jie turi pasiekti. Tai matome ir tyrinėjame gamtoje.

Todėl atradimai gali padėti surasti atsakymą gamtoje. Juk besivystydami praeiname labai sunkias būsenas, lyg tas rūgštus obuolys. Gali taip atsitikti, kad galų gale subrendę ir pasiekę visa, kas įmanoma, patirsime priešingą būseną. Tiktai kyla klausimas, ar mūsų vystymasis priverstinis, kai verčia gamta? Netikėtai žmonija ima domėtis moksliniais tyrinėjimais, staiga - išsilavinimu, kultūra ir pan. Vienus traukia valdžia, kitus - prievarta, trečius - turtai. Ir taip mes vystomės jau du tūkstančius metų. Arba kažkokiu būdu mes patys dalyvaujame šiame procese.

Ir tada pasirinkimas yra toks: arba tu sėdi sudėjęs rankas, laukdamas, kol viskas savaime atsiskleis. Gali atsitikti taip, kad jeigu mes patys nedalyvausime šiame procese, nepažinsime jo, tai būsena, kurią patirsime, bus didžiulės kančios. Ir ar ši būsena atves mus į pageidaujamą vystymosi pabaigą, kad galiausiai išvystume, pajaustume gėrį? Arba šio vystymosi paskutinėje stadijoje visgi reikės dalyvauti žmogui, kad ugdydamas protą ir jausmus, jis taptų brandžiu, laisvu, suvokiančiu tikrovę. Juk ne veltui gamta suteikė mums tokius didžiulius troškimus. Turbūt ir mes neišvengiamai, aiškiai turime dalyvauti savo vystymesi. Visa tai dar aptarsime.

Moksliniai tyrinėjimai rodo, jog kiekviena pati mažiausia ląstelė vystosi priežasties -pasekmės grandinės pakopomis. Kitaip tariant, neįmanoma tiesiog pereiti iš tam tikros 1 būsenos į 2 būseną. Besivystanti dalelė - ar tai būtų ląstelė, ar žmogus, ar koks nors kitas objektas - turi atskleisti, jog 1 būsena jau realizuota, netinkama, kad ji privalo pereiti į 2 būseną. Štai šis noras pasiekti 2 būseną, iš esmės, ir pakelia ją į aukštesnį lygį, kur ji pradeda vystytis. Tas pats vyksta ir pereinant iš 2 būsenos į 3 būseną. Taigi vystomasi pakopomis, priežastis ir pasekmė pasireiškia tuo, kad visada dabartinė būsena atsiskleidžia kaip bloga, o kita - kaip geresnė ankstesnės būsenos atžvilgiu.

Panašiai vystėsi ir žmonija Žemėje. Vyksmas nuolatos kažkuo netenkino žmonių - kažkas galėtų būti geriau. Ir tuomet imta pertvarkyti visuomenę, keisti santykius tarp žmonių, tarp tautų, taikant gyvenime įvairias naujoves, kurios buvo technologijos, mokslo, kultūros ir pan. vystymosi vaisius.

Tai reiškia, kad žmogus atlieka nuoseklius veiksmus dėl kylančių jame poreikių, kai jam atsiskleidžia, kad verta žengti kitą žingsnį. Pavyzdžiui, žmogui nusibosta baldai, esantys jo namuose, ir jis nori juos pakeisti. Kitaip sakant, dabartinė jo būsena įvertinama kaip bloga, o egzistuoja kita - geresnė. Tokiu būdu ir vystomasi, t.y. visada palaipsniui, geresnių situacijų link.

Viso vyksmo, gyvų ląstelių augimo analizė verčia mus susimąstyti apie bendrus gamtos dėsnius. Tam tikru laipsniu dar galime tyrinėti negyvąjį, augmeninį, gyvūninį lygmenis. O kalbančiojo (žmogaus) lygmens ir visko, kas, be kūno, su juo susiję (psichologijos, mąstymo būdo, jo tikslų - aukštų vidiniu turiniu dalykų), mes nesuprantame, nežinome ir neturime jokios galimybės atskleisti.

Kai iš pakopos „kalbantysis“ tyrinėju negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją - nagrinėju tai iš viršaus, grįsdamas protu, pojūčiais, suvokimu, supratimu, mokslinėmis žiniomis, todėl kad išsivysčiau iš lygmens „kalbantysis“.

Kartu sugebu išnagrinėti, suprasti žemesnes už mane būties formas ir galiu jas valdyti. Suprasti - reiškia valdyti. Aš galiu jas tyrinėti, kažkokiu būdu veikti ir įvertinti jų reakciją - studijuoti jas. Juk, iš esmės, viskas, ką tyrinėju, - „juoda dėžė“, kol jos neišstudijavau, nežinau, kas tai yra. Darau kažkokį poveikį ir gaunu tam tikrą reakciją. Darydamas daug poveikių, išgaunu didelį kiekį reakcijų ir iš jų išvedu objekto, kurį tyrinėju, formulę.

Jei tokiu būdu tyrinėju negyvąjį, augalinį ir gyvūninį lygį, galiu jį suprasti, t.y. galų gale išsiaiškinti, kokia yra jo egzistavimo priežastis ir tikslas, atlikus tai nuodugniai, man tampa viskas aišku. Aš tik nemoku tyrinėti savęs - ne savo negyvąjį, augalinį, gyvūninį lygius, o „kalbantįjį“, esantį manyje.

Kyla klausimas: „Galbūt man tai yra nepasiekiama?“. O jeigu taip, reiškia, kad gamtoje nėra išankstinio sumanymo. Juk viskas vystosi nuo negyvojo prie augalinio, prie gyvūninio, prie kalbančiojo, ir turbūt vystymosi procesas gali tęstis ir toliau, vesdamas prie tam tikro rezultato. Bet mes visiškai nematome šio vystymosi priežasties, kadangi mums nežinomas jo galutinis tikslas. Mes nesuprantame, kam visa tai.

Akivaizdu, jog tam, kad ištyrinėtume „kalbantįjį“ lygį, mums reikia pakilti pakopa aukščiau. Ji vadinama dvasine. Beje, nesvarbu, kaip ją pavadinsime, tik tegul būna aukštesnė mūsų atžvilgiu pakopa. Ir jeigu tokia pakopa egzistuoja, tai tikriausiai iš jos aš galiu tyrinėti save. Visgi, ji turėtų egzistuoti. Kodėl?

Šiuolaikinis mokslas nustatė, kad ne tik mes, kaip žmonija, esame vieno organizmo Žemėje dalis, bet ir visi gamtos dėsniai iš esmės susiję, sudaro vieną dėsnį, kuris apima visą pasaulėdarą. O mes esame viduje.

Mes - tai visa, kas egzistuoja: mūsų Visata, Žemės rutulys, kuriame yra negyvasis, augalinis, gyvūninis ir kalbantysis lygiai. Visa tai valdo vienas dėsnis, tik jis mus veikia daugybe savo dalinių dėsnių. Šiuos dėsnius studijuojame fizikoje, biologijoje, medicinoje, psichologijoje - įvairiuose moksluose, kuriuos patys tokiu būdu suskirstėme, nes taip patogiau tyrinėti. Bet iš esmės jie visi turi vieną prigimtį. Tyrinėdami gamtą šiais mokslais, galiausiai atrandame, kad nėra nei fizikos, nei biologijos, nei chemijos, nei medicinos atskirai, visi jie yra sujungti. Jų dėsniai nesiskiria. Tai mes juos taip ištyrėme ir pagaliau supratome, kad visi jie yra tarpusavyje susiję ir paklūsta vienam dėsniui, kuris mus veikia. O mes tarytum jaučiame poveikį į save iš visų pusių. Kadangi esame sudaryti iš negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygių, mums atrodo, kad tai atskiri poveikiai. Bet mes tik taip jaučiame, nes patys turime savyje daugybę lygių. O dėsnis yra vienas.

Tada kyla kitas klausimas. Kaip mes pažįstame šį vieną dėsnį, kuris veikia visą pasaulėdarą, tobulindamas ją, ypač mus, panašiai kaip bręstantį vaisių, nuo negyvojo lygio prie augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo. Kokiu būdu jis atveda mus į būseną, kai visi pradedame kelti klausimą apie gyvenimo prasmę? Iš esmės, tai ta pakopa, kurią pasiekė žmonija.

Kaip jau sakėme, žmogus iš vienos būsenos pereina į kitą tik tada, jei prieš tai buvusioje būsenoje jam buvo blogai. Todėl galbūt dabar, kai jaučiame, kad dabartinė būsena mūsų netenkina ir nėra kur toliau vystytis, klausimas apie gyvenimo prasmę gali atvesti mus prie dar aukštesnės vystymosi pakopos. Reikia tik nebėgti nuo jo, o priešingai, jį išryškinti ir pareikalauti atsakymo.

Iki šiol žmonija tai ir darė, kad „bėgo“ nuo klausimo apie gyvenimo prasmę. Šiandien jau išryškėjo 2 kryptys. Arba kiek įmanydami nuslopiname šį klausimą narkotikais, net savižudybėmis, kurios vyksta visuotinio nusivylimo, krizių fone, ir pan. Arba tikimės surasti vaistų.

Šiandien mums, visai žmonijai, kaip vienam žmogui, kyla šis sudėtingas klausimas „Dėl ko mes gyvename?“. Jei rasime atsakymą, pratęsime savo egzistavimą ir jis bus sėkmingas. Vystysimės pagal gamtos dėsnius, sužinosime, kaip jais naudotis. O jei neatsakysime, tai tiek atskiras žmogus, tiek visa žmonija bus priversta griebtis įvairių priemonių, kad vėl ir vėl užmirštų šį klausimą, o dėl to teks patirti dar sunkesnių smūgių. Todėl dabartinė būsena, kai mums kyla šis klausimas, yra labai ypatinga. Ją galima vertinti kaip būseną, nuo kurios prasidės palankus vystymasis, iškeldamas mus virš negyvojo, augalinio, gyvūninio lygių į aukštesnę pakopą.

O jei užsispirsime ir nepanorėsime atmerkti akių ir surasti atsakymą į šį klausimą, įvyks priešingai. Kai kurie iš mūsų nusileis į gyvūninį arba augalinį, arba į negyvąjį lygį. Kiti pamatys, jog įvairiausiomis priemonėmis slopina save, arba nusižudys. Ir taip kentėsime, kol šis visuotinis dėsnis neprivers atsakyti į klausimą: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“.

Ankstesnis mūsų pokalbis buvo apie žmogų, kaip jis suvokia pasaulį, apie tai, kaip daug kartų persikūnydamas jis artėja prie būsenos, kai pradeda kilti klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė, dėl ko gyvenu?“. Kaip aiškina Baal Sulamas, iš principo šis klausimas apie gyvenimo esmę bunda mumyse palaipsniui, per visus gyvenimo ciklus.

Žmonija vystosi taip, kad kiekviena kita karta, iš esmės, yra ta pati ankstesnė karta, bet jau su naujais norais, nauju suvokimu, kitaip žvelgianti į pasaulį. Todėl vaikai suvokia realybę daug aiškiau nei jų tėvai. Tai matyti iš visko, kas atsiskleidžia šiame pasaulyje.

Esame karta, išradusi kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir panašius „žaisliukus“, bet mums sunku su jais dirbti, nes jie mums naujovė. O vaikai, ateinantys į pasaulį, kuriame jau yra visi šie prietaisai, priima juos kaip kažką savaime suprantamą ir daug geriau nei mes sugeba jais naudotis.

Pereidamas iš vieno gyvenimo ciklo į kitą žmogus, iš esmės, perima visas žinias, kurias sukaupė ankstesniuose įsikūnijimuose. Ir kai, palikęs kūną, jis pakyla sielos pavidalu ir vėl nusileidžia į šį pasaulį, tos žinios, tie atradimai, kuriuos įgijo ankstesniajame gyvenimo cikle, tampa jo savybė.

Taigi žmogus su naujomis savybėmis ateina į šį pasaulį, nuo nulio pradedamas kitą vystymosi etapą. Tačiau šis „nulis“ - jau kitos, tobulesnės nei ankstesnė, pakopos pradžia. Jei anksčiau, gyvendamas su senais kėlim, žmogus ištaisydavo ir užpildydavo juos nauju suvokimu, pasaulio ir paties savęs pažinimu, tai dabar, perėjęs į naują gyvenimą, jis taip pat pradeda gyventi tarsi nuo nulio, tačiau jau su visomis tomis ankstesnėmis žiniomis. Kiekvienas iš mūsų turi vadinamąjį dvasinį geną - įrašų, prisiminimų (rešimot) grandinę. Kiekvieno siela yra bendros sielos (Adam Rišon), kurią ir sukūrė Kūrėjas, dalelė.

Tačiau šios dalelės atsiskyrė viena nuo kitos ir nusileido į šį pasaulį. O žmogus, realizuodamas informaciją apie tai, kas yra jo sieloje (jame esančius rešimot), turi savarankiškai sugrįžti į pradinę būseną, t. y. jo siela tomis pačiomis pakopomis, kuriomis leidosi, per tuos pačius pasaulius turi pakilti į savo šaknį.

Šis procesas apima mūsų gyvenimą, kai buvome aukščiau nei šis pasaulis (nusileidimą iš Begalybės pasaulio per penkis pasaulius į šį pasaulį); po to keletą tūkstančių vystymosi šiame pasaulyje metų, kada jaučiame penkiais jutimo organais, kol pasiekiame būseną, kai atsiskleidžia „taškas širdyje“ - noras sugrįžti prie savo šaknies.

Iš Begalybės pasaulio leidžiamės pakopomis, kurios vadinasi Acilut, Brija, Jecira, Asija pasauliais. Mums būtina įveikti tuos pačius etapus, tas pačias dalines būsenas, pakilti tomis pačiomis pakopomis, kuriomis leidosi siela. Tik sielos nusileidimas ir jos atsiskleidimas šiame pasaulyje yra užfiksuoti mumyse rešimot pavidalu. Mes nežinome, kokie jie yra, taip pat nežinome, kaip tūkstantmečius vystėmės šiame pasaulyje.

Mūsų norai nuo kūniškųjų malonumų, turto, garbės, žinių siekimo didėjo iki „taško širdyje“ atsiradimo. Šis procesas tęsiasi tūkstantmečius, jis laipsniškas ir apima daugybę mūsų praeitų gyvenimo ciklų. Kaip jau sakėme ankstesniame pokalbyje, jis pasireiškia kaip besivystantis realybės (pasaulio, kuriame gyvename) suvokimas.

Bėgant tūkstantmečiams, žmogus egzistavo ir vystėsi šiame pasaulyje natūraliu būdu, be jokių gudrybių, nežinodamas vystymosi dėsnių, bet visgi pasiekė teisingą būseną. Noro pažinti skatinamas jis nuolat tyrė supančią tikrovę.

Žmogaus troškimas vis giliau suprasti pasaulį, kuriame gyvena, verčia visą laiką jį tyrinėti, kol suvoks, kad jokie atradimai nesuteikia pilnatvės. Ir tada jam kyla noras pažinti dvasinį pasaulį, viso, kas vyksta, Šaltinį.

Kodėl? Todėl, kad Šaltinyje - Adam Rišon dvasiniame lygmenyje kiekvieno mūsų siela buvo pripildyta Aukščiausiąja šviesa. O čia, šiame pasaulyje, mes praradome ją ir likome tušti.

Žmogus turi tobulinti suvokimą. Tai, kas šiandien atrodo didelis atradimas, rytoj mūsų jau nebetenkins. Dvasinis žmogaus genas rytoj pareikalaus didesnio prisipildymo, daugiau žinių apie mūsų pasaulį. Taigi žmogus priverstas veržtis pirmyn, vis plačiau atverdamas egzistuojančią realybę, turėdamas viltį, kad ši suteiks jam pilnatvės.

Besivystydami tūkstantmečius galvojome, kad prisipildysime kūniškaisiais malonumais, pasitenkinsime pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau galiausiai matome, kad žmonija vis labiau nusivilia šiais malonumais. Jie negali patenkinti noro. Kodėl?

Jei malonumai pripildytų norą, patyręs norimą pilnatvę, žmogus daugiau nieko netrokštų. Noras pats savaime yra siekis gauti malonumą, prisipildyti. Pavadinimas „racon lekabel“ (noras gauti malonumą) nurodo, kad jis nori gauti, jaučiasi gavėjas ir gaudamas patiria malonumą. Būtent ateinančio malonumo ir noro kontaktas teikia pasitenkinimą.

Prisipildydamas malonumu noras rimsta ir žmogus liaujasi jausti malonumą, nes malonumas juntamas tik tada, kai yra noras. Iš vienos pusės, turi būti apetitas, alkis, o iš kitos - malonumas, ir tik jiems susilietus, juntama palaima.

Bet prisipildant noras gęsta ir palaipsniui dingsta, kol žmogus pasijaučia taip, lyg nieko ir nebūtų buvę. Tai malonumo, tiesiogiai užpildančio norą, patyrimo forma. Taip mes niekuomet neprisipildome ir esame priversti ieškoti naujų malonumų, išgalvoti įvairiausių būdų, kad patenkintume save.

Žmogus taip sukurtas, kad jame nuolatos vystosi rešimo, kuris reikalauja naujų malonumų. Be to, jį nuolat veikia aplinka, taip pat teikianti naujų malonumų. Esame nuolat tikinami, jog yra daugybė dar mums nepažįstamų malonumų, tarkim, Coca-Cola, naujas mobilusis telefonas, kompiuteris, koks nors žaidimas, kelionės ir t. t.

Noro mėgautis skatinami klausome šių rekomendacijų, priimame visuomenės siūlomus naujus pasitenkinimo būdus, naujas malonumų formas ir imame jų vaikytis. Todėl mums visą laiką kyla naujas noras ir galime, prisilietę prie malonumo, akimirkai jį patirti. Po to malonumas nyksta ir mums vėl reikia ko nors naujo, kad vėl jį nors truputį patirtume.

Taigi žmogus visą laiką ieško naujų malonumų, susikurdamas naujus norus. Ir tos akimirkos, kai jis susiliečia su nauju malonumu, suteikia jam gyvenimo pojūtį. Todėl mūsų gyvenimas nėra vadinamas amžinu, juk gyvenimo pojūtis atsiranda tik retomis akimirkomis, kai prisipildome malonumų.

Vadinasi, Aukščiausioji šviesa, kuri iš esmės yra malonumas, ir priešais ją esantis noras niekad negali sąveikauti taip, kad malonumas, pripildęs norą, būtų jaučiamas kaip pilnatvė. Po prisipildymo visada juntamas priešingas - tuštumos jausmas.

Tik vienas pavyzdys iš mūsų pasaulio rodo, kaip galima būti nepaliaujamo prisipildymo būsenos. Tokie yra motinos ir vaiko santykiai. Jeigu mama, noras mėgautis, teikia malonumą sūnui, kuris yra noras gauti malonumą, ir jis mėgaujasi, ji patiria pasitenkinimą.

Reiškia, atidavimas taip pat suteikia malonumą. Atidavimo malonumas priklauso ne nuo paties kli - motinos noro, bet nuo objekto, kuriam galima atiduoti, buvimo, t. y. nuo noro, kuris yra ne motinoje. Jei išorėje yra noras, pasirengęs gauti iš jos malonumą, ji visada turi galimybę mėgautis tuo, kad išpildo šį norą, suteikia jam malonumą. Ši sąlyga įvykdoma, jeigu motiną ir sūnų (duodantįjį ir gaunantįjį) sieja meilė.

Taigi, jei kiekvienas mūsų turėtume ką nors be galo mylimą, tuomet visas jo chisaron (trūkumas, poreikis) būtų kaip kli, kurį norime užpildyti. Rūpindamiesi šiais kėlim (kli - vns. kėlim - dgs.)ir pripildydami juos, mes nuolatos mėgautumėmės. Tokio nenutrūkstamo beribio pasitenkinimo pojūtis ir yra amžinas gyvenimas.

Todėl mūsų egzistencijos problemą galima išspręsti tik su sąlyga, kad mūsų santykiai bus tokie, kaip motinos ir jos vaiko.

Tačiau motina turi natūralų norą mylėti savo mažylį ir atiduoti jam visas turimas žemiškas gėrybes ir visa, ko nėra jos materialiame gyvenime. Savo jausmą sūnui, išeinantį už žemiško gyvenimo ribų, ji patiria kaip amžiną gyvenimą.

O mūsų tarpusavio santykiai iš pradžių yra ne tokie. Todėl mūsų gyvenimas negali būti pripildytas beribio, nenutrūkstamo malonumo.

Realybė ta, kad pereidami gyvenimo ciklus per mūsų istoriją išbandėme visas egzistuojančias galimybes prisipildyti malonumu - pinigais, šlove, valdžia, žiniomis, kūniškaisiais malonumais, kaskart stengdamiesi tiesiogiai pasiekti pageidaujamą pasitenkinimą, kad pagaliau prieitume prie išvados, jog taip prisipildyti neįmanoma.

Taigi aiškiai jaučiama artėjanti pasaulinė krizė. Raidos pabaigoje žmonija nusivilia, matydama, kad jokie malonumai jos nepripildo, nesuteikia gyvenimo pojūčio.

Žmogaus norai, vystydamiesi tūkstantmečius, liko tušti. Tų didelių norų viduje atsiskleidžia „taškas širdyje“ - toks pat prisipildymo noras, tik žmogus aiškiai nesuvokia, neįsivaizduoja, kuo prisipildyti.

Toks noras pasitenkinti turi dvi sudedamąsias dalis. Viena vertus, „taškas širdyje“ rodo, kad visi prieš tai buvę norai liko tušti, vadinasi, neverta prie jų grįžti, nes jie nesuteikia gyvenimo pojūčio. Kalbama apie žmogų, kuris dabartiniame įsikūnijime gal ne toks turtingas, nėra žymus, pakankamai išsilavinęs, galbūt, jam net neužtenka lėšų pragyventi - tai nesvarbu.

Turimas omenyje tas sprendimas, kurio brendimo procesas įrašytas viduje rešimot, sukauptų per visus gyvenimo ciklus. Galiausiai žmogus pats įsisąmonina ir daranti jam įtaką aplinka jį įtikina, jog nėra prasmės vaikytis šio pasaulio malonumų, šiame pasaulyje nėra kuo užsipildyti.

Antra vertus, „taškas širdyje“ - atsiskleidžiantis poreikis surasti tobulą, amžiną pasitenkinimą, kuris iškiltų virš visų žemiškų malonumų. Šis noras - tai sielos kli gimimas, kuris pasireiškia, kilus klausimui apie žmogaus gyvenimo prasmę, esmę, apie tai, dėl ko aš gyvenu.

„Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ 2-ame punkte Baal Sulamas rašo: „Ir vis dėlto, jei imsime ieškoti atsakymo tik į vieną, labiausiai žinomą klausimą, esu įsitikinęs, kad visos šios problemos ir abejonės išnyks, ir pažvelgęs į jas, tu pamatysi, kad jų tiesiog nėra. Kalbu apie slegiantį klausimą, kurį užduoda visi žmonės: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“. Šio mūsų gyvenimo metai mums taip brangiai kainuoja, per juos turime iškęsti daugybę kančių tam, kad galiausiai juos užbaigtume. Kas gi jais mėgaujasi? Tiksliau, kam aš suteikiu malonumą?“

Žmogus neturi atsakymo į klausimus: „Kas jais mėgaujasi?“ ir „Kam suteikiu malonumą?“. „Tiesa yra ta, kad skirtingų kartų tyrinėtojai jau pavargo mąstyti apie tai“. Tiek filosofai, tiek politikai, tiek rašytojai, dideli protai, o ir paprastas žmogus - visi bandė atsakyti į klausimą, tačiau niekas iš esmės neturi atsakymo. „Ir nėra būtinybės kalbėti apie mūsų kartą, kurioje niekas nenorės net ir pagalvoti apie šį klausimą.“

Kodėl? Mes tiek išsivystėme, kad visi žmonės jau savo vidumi suvokė, jog šis pasaulis netenkina mūsų, ir visgi būtina surasti gyvenimo prasmę. „Tačiau klausimo esmė liko nepakitusi. Jis visu stiprumu ir kartėliu kankina mus ir kartais, degindamas protą, pažemindamas, užklumpa anksčiau nei pavyksta surasti gerai visiems žinomą gudrybę - nesvarstant atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar.“

Iki šiol mums pavykdavo išvengti klausimo apie gyvenimo prasmę, užsiimant įvairiausiais žemiškais reikalais. Tačiau patyręs kūniškus malonumus, pasimėgavęs pinigais, valdžia, šlove, žiniomis žmogus, galvoja, kad vis dėlto sugebės jais užsipildyti. O jei neras kaip užsipildyti, tai pamirš šį gyvenimą apkartinantį klausimą. Jis taip ir liks amžinojo klausimo apie egzistencijos prasmę nuošalyje. Geriau jį pamiršti, jei nėra atsakymo.

Tačiau stebimi visuomenės reiškiniai - visuotinis nusivylimas gyvenimu, bendra depresija, didelis skaičius savižudybių, narkomanija, teroras, žmonių elgesys - rodo, kad klausimas apie gyvenimo prasmę iškyla ir žmogus neturi ką į jį atsakyti. Iš esmės tai būsena, apie kurią rašo Baal Sulamas „Įvade į mokymą apie dešimt sfirot“, kai žmogus stovi prie dvasinio vystymosi slenksčio.

Ką reiškia dvasinis vystymasis? Ką taip ypatinga turi daryti žmogus? Per visą mūsų istoriją, vystydamiesi per gyvenimo ciklus, mes keitėme įvairiausias visuomenines formacijas. Vergovinė santvarka, feodaliniai viduramžiai, spartaus pramonės augimo periodas, daugiau ar mažiau sėkmingi periodai ir t. t. Tuo pat metu natūraliu būdu vystėsi žmogus, nelabai žinodamas savo evoliucijos. Žmonija tiesiog gyveno ir seną raidos etapą keisdavo naujas.

Kiekvieną kartą, kai mums nejauku, kai jaučiamės ydingi, nepripildyti arba dar daugiau, kai patiriame kančias, - mus pastūmėja surasti geresnę būseną. Juk mes viso labo sudaryti iš noro gauti malonumą. Ir tokios didelės tuštumos, sukeliančios kančias, atskleidimas paskatina norą mėgautis pakeisti savo būseną.

Kiekvieną judesį žmogus padaro dėl to, jog mano, kad kita būsena bus geresnė už ankstesniąją. Tai galioja ir fiziniams kūno judesiams, ir įvairioms mintims, vidinėms bei išorinėms paieškoms. Lygiai taip pat vyksta ir visuomenėje.

Kai visuomeninėje santvarkoje atsiranda trūkumų, žmonių santykiuose pamažu kaupiasi ir ima reikštis visi tie neigiami dalykai, kuriuos sukėlė susidariusi situacija. Būtent tai skatina žmoniją, visuomenės grupes, tautas keisti padėtį. Taip vyksta žmonijos evoliucija.

Tiksliai nežinome, kokia turi būti kita visuomenės būsena, santykiai tarp žmonių, vidinė žmogaus būsena ir apskritai kaip viskas pasikeis. Tačiau natūralia tvarka po pirmo etapo eina antras, trečias ir t. t. Prieš vieno etapo pasikeitimą į kitą, mūsų raidos požiūriu labiau pažengusį, atsiskleidžia dabartinės padėties ydos, trūkumai, kurių neįmanoma daugiau pakęsti ir kuriuos būtina keisti.

Matome, kad žmogiškajai prigimčiai būdingas noras ko nors siekti kito sąskaita. Koks tai reiškinys?

Noras mėgautis taip sukurtas, kad jaučia pats save ir nori prisipildyti tuo, kas jam patiko iš jį supančios aplinkos. Tačiau noras gauti malonumą gali būti tiek išvystytas, kad geba jausti ir tai, ką turi kiti. Tarkim, negyvi objektai praktiškai nejaučia to, ką turi kiti. Jie junta tik savo savybes ir nori išlaikyti jas pastovias. Todėl norint ką nors pakeisti negyvame objekte, būtina eikvoti energiją, naudoti jėgą. Bet pačios savaime visos negyvosios gamtos formos, visi elementai, visos kūrinijos sudedamosios dalys nori išsisaugoti.

Pagal Niutono dėsnius kiekvienas nori likti toje pačioje padėtyje arba judėti pastoviu greičiu. Tokia yra negyvojo lygmens noro mėgautis prigimtis.

Augalinio lygmens noras mėgautis jau keičiasi, t. y. kiekvieną kartą atranda, kad dabartinė jo būsena bloga, bet gali būti geresnė. O kai pasiekia gerą būseną, laikui bėgant išsiaiškina, kad ji taip pat bloga ir galima dar geresnė. Ir taip vystosi augalinio lygmens objektas.

Augalinio lygmens norui labiau reikalinga aplinka, jis ją labiau jaučia ir kažkiek juda jos link. Pavyzdžiui, augalai veržiasi saulės link, susiskleidžia naktį ir t. t. Augalams būtina gauti ką nors iš aplinkos, išskirti į ją gyvybinės veiklos produktus. Vyksta aktyvi sąveika su aplinka. Kaip žinia, visi augalai pasaulyje sudaro su žeme ir atmosfera vieną bendrą organizmą, jie neegzistuoja kaip atskiros formos.

Vis nuodugniau tyrinėdami augmeniją, botanikai atranda, kad visas augalų pasaulis yra lyg vienas didelis gyvūnas, viena būtybė, kuri išlaiko pusiausvyrą su aplinka. Ir jei šis balansas pažeidžiamas, tai pakitus būsenai, augalai gali žūti.

Kitas lygmuo - gyvūninis. Gyvūnai visiškai kitaip jaučia aplinką. Jie kitaip dauginasi, kitaip gyvena. Suprantama, jį sieja giminystės ryšiai su kitais individais. Tačiau kiekvienas gyvūnas veikia savarankiškai, individualiai, turi savo gyvenimą.

Žmogus - kalbantysis lygmuo. Jam reikalinga, kaip žinome, aplinka, bet ne tokia, kaip augalams ar gyvūnams. Žmogus gimsta gana savitomis sąlygomis. Jis ateina į pasaulį silpnas, bejėgis, nieko nenutuokiantis, nevaldantis savęs ir negalintis savarankiškai egzistuoti. Kitaip nei gyvūnas, kai vienos dienos veršiuką galima pavadinti buliumi. Gimęs, veršiukas jau žino, kas jam naudinga, o kas kenkia. Jis niekuomet neės žolės, kuri jam netinka, jis tiksliai žino, ką reikia ėsti. Visa ši informacija yra sukaupta jo instinktuose. Jame esantys rešimot jau nuo pirmos gimimo dienos paruošia jį gyvenimui.

O žmogus dešimtmečius, mažiausiai 15-20 metų, turi mokytis ir viską susirinkti iš aplinkos, kad kaip nors taptų joje pilnaverčiu visuomenės nariu, išmanančiu, kaip gyventi.

Vadinasi, kuo labiau išvystytas noras, tuo daugiau laiko reikia jam formuotis, labiau reikalinga visuomenės parama, kontaktas su aplinka. Todėl žmogus iš vienos pusės, palyginti su kitais lygmenimis šiame pasaulyje, yra silpniausias; tačiau kai jis užauga, tampa pačiu stipriausiu, tobuliausiu.

Iš to galima suprasti, kad jei mes turime vystytis papildomai, pirmiausia turi paaiškėti esamos būsenos trūkumai, kad nebegalime taip gyventi. Tokia yra mūsų dabartinė padėtis šiame pasaulyje. Visuotinė šeimos instituto, valstybės valdymo, kultūros, mokslo ir pan. krizė. Kita vertus, mumyse bunda Aukštesniojo pasaulio siekis.

Kaip jau sakėme, žmonės pradeda suvokti dabartinę būseną kaip blogį. Tuo pačiu metu iš aukščiau atsiranda silpna šviesa, kuri suvokiama kaip gėris, kaip galimas žmonijos tikslas. Kaip matome, netikėtai prabunda susidomėjimas kabalos mokslu. Kiekvienas kur nors kažką girdi.

Kitas raidos etapas ateina, mums neįsisąmoninus, natūraliu būdu, kaip ir visi ankstesnieji. Pavyzdžiui, mes nežinojome, kad turime pereiti iš viduramžių feodalinės santvarkos į buržuazinę - visiškai kitokią visuomenę, kitą gyvenimo būdą. Tai atsiskleidžia palaipsniui. Kai ankstesnė būsena nebeįmanoma, žmonės žadinami kitai, kažkas ima vilioti priekyje.

Šiandien tas pats vyksta su mumis. Viena vertus, pasaulis jaučia didžiulę tuštumą, kita vertus, yra kažkoks orientyras. Bet dabar, skirtingai nei ankstesniais pereinamaisiais etapais, žmogus aktyviai dalyvauja savo raidoje, čia būtinas paties žmogaus darbas.

Kabalistai parengė knygas ir paslėpė jas tūkstantmečiams. Jas saugojo nenorėdami, kad kabalos mokslas paplistų, būtų atskleistas. Pranašai rašė knygas, orientuodamiesi į mūsų dienas, kai kabala turės būti atskleista ir iškilti pasauliui kaip vaistai, kaip būdas išspręsti svarbiausią žmonijos problemą: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“. Nesuradusi atsakymo į šį klausimą, žmonija negalės tęsti savo raidos. Ir tik kabalos mokslas duos atsakymą.

Tačiau kyla klausimas: tarkim, man nežinoma, kad kabala yra problemos sprendimas? Kaip tada galiu natūraliu būdu surasti ją? Tai turėtų būti įdėta į rešimot. Bet galbūt yra kitoks ženklas? Visą laiką mes vystomės tik dėl rešimot. Anksčiau mūsų vidinis genas nuolat skatino mus vystytis šiame pasaulyje, sukeldamas norą mėgautis vienu iš keturių malonumų rūšių: kūniškaisiais malonumais, pinigais, šlove, žiniomis.

O kaip atsiranda dvasingumo noras? Matyt, atgyja dvasinis genas, kuris verčia mus pajausti, kad galimas malonumas yra ne šiame pasaulyje ir todėl reikia pakilti, pažvelgti aukštyn. Kaip yra skatinama žmogaus tolesnė raida, kaip sukeliamas naujas noras, kuris stulbinamai skiriasi nuo visų ankstesniųjų?

Anksčiau žmogus, nepasisotinęs pinigais, ieškodavo malonumų šlovėje; nusivylęs malonumais, kuriuos teikia šlovė, nerdavo į politiką; kai jo nebetenkino politika, imdavo siekti išsilavinimo, nesugebėjęs pasitenkinti žiniomis, vėl grįždavo prie kūniškųjų malonumų... Ir taip žmogus tenkindavosi įvairių malonumų rūšių deriniais.

Tačiau dabar kalbama apie malonumą, neįvilktą į materiją. Turima omenyje vidinė pilnatvė. Todėl negalime nuslopinti žemiškais užsiėmimais klausimo apie gyvenimo prasmę. Jei žmogui nusibosta vaikytis pinigų, jis eina į politiką. Matome ne mažai tokių žmonių. Iš politikos jie perbėga į mokslą - tai iškiliau, garbingiau.

Bet šiuo atveju jokios būsimos būsenos formos, vaizdo ar modelio nematyti. Visuomenėje visad yra pažangių žmonių, avangardo, kurie skatina revoliucijas, bendras permainas. Jie sugeba žvelgti į priekį. Tačiau prieš pradėdamas dvasinę raidą, žmogus jaučia tuštumą, yra susipainiojęs, viskuo nusivylęs, nieko nesupranta, puola į neviltį, nežino, kas su juo darosi. Kartais jis mato, kaip apskritai viskas neaišku ir neapibrėžta.

Daugelis žmonių kelia tuos pačius klausimus: „Kodėl aš gyvenu? Kas vyksta su manimi? Nuo ko tai priklauso? Ar galima ištaisyti padėtį?“. Beveik visi, išskyrus tuos, kurie sugeba nuslopinti šį klausimą, yra pasimetę. Likusieji, nekreipdami žvilgsnio į savo vidų, gyvena išorinį gyvenimą, esą, nieko nepadarysi. Gyvybinė jėga, leidžianti žmogui toliau egzistuoti, labai stipri. Taigi klausimas lieka atviras. Kaip žmogus, kuris blaškosi iš vienos būsenos į kitą, nuo vieno malonumo prie kito, nuo vienokio ieškojimo prie kitokio, staiga nuo realaus vystymosi šiame pasaulyje etapo pereina į paiešką to, kas vadinama labiau vidiniu, paslėptu, t. y. ima ieškoti dvasingumo? Kaip jį nukreipia? Galbūt taip veikia gamtos jėgos? Juk mes niekuo, išskyrus gamtą, netikime.

Kaip jau kalbėjome, žmogus turi į viską žiūrėti realiai. To reikalauja ir kabalos mokslas. „Neturi teisėjas nieko daugiau nei mato jo akys.“ Vystydamasis įprastu būdu, veikdamas jėgų, kurios stumia pirmyn, žmogus atranda naujus reiškinius, kelia naujas užduotis. Taip pat jis turi žengti toliau, nesiremdamas kokiais nors abstrakčiais patarimais apie tai, kas dar natūraliu būdu neatsiskleidė.

Ar šią vystymosi metodiką kažkas išrado ar tiesiog aptiko, kad ji egzistuoja?

Visų pirma, išrasti ir aptikti yra vienas ir tas pats. Iš tikrųjų, mūsų raidą skatina noras patirti malonumą. Kai kuriuos reiškinius atrandame šiame pasaulyje sukauptos patirties dėka. Tai mokslo sritis.

Mokslininkai tyrinėja šį pasaulį, visa, kas mus supa, fiksuoja tyrimų rezultatus, vienaip ar kitaip veikia gamtos elementus, egzistuojančias jos formas. Taip kaupiamos žinios ir kuriamas mokslas. Tik juo ir galime pasikliauti.

Tačiau negalima pasikliauti kokiomis nors abstrakčiomis teorijomis, kurios nepagrįstos moksliniais tyrinėjimais, neturi eksperimentinio pagrindo, o yra savarankiškai įgyta gyvenimo patirtis. Tai tėra žmogiškos vaizduotės vaisius.

Žinoma, kokią žalą, kokį blogį gali padaryti tokios abstrakčios teorijos visai žmonijai, jei ši siekia jas įgyvendinti. Visada sėkmingai vystomi ir realizuojami mokslinių tyrimų rezultatai. Tokie dalykai yra patikimi. Tai - ir medicina, ir technika, visa, kuo mes naudojamės ir mėgaujamės. Tai pagrįsta išnagrinėtais dėsningumais, gamtos įvairove, ištirtomis galimybėmis visa tai panaudoti žmonijos labui.

Teisingas požiūris - racionaliai panaudoti ir mėgautis visais žmonijos pasiekimais, tačiau negalima remtis įvairiausiais išradimai, kurie nėra aptiktų realių gamtos faktų pasekmė.

Iš esmės kas atrandama gamtoje? Galiausiai mes atskleidžiame kli (noro) ir jį pripildančio malonumo tarpusavio santykį. Šis noras priklauso negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ar kalbančiajam (žmogiškajam) lygmeniui arba jų kažkokiam deriniui. Ir šiam norui, šiam malonumui daro įtaką negyvosios, augalinės, gyvūninės ar žmogiškosios gamtos jėgos. Tai būtent mes ir tiriame.

Tik mes nežinome, kad mūsų santykis su gamta yra toks pat, kaip noro ir jam daromo poveikio santykis. Visi atrandami dėsniai - santykio tarp tam tikro lygmens noro ir jį atitinkančios poveikio rūšies išaiškinimas. Visas mūsų mokslas ir yra tokių santykių atradimas.

Siela - irgi savotiškas noras, tačiau kažkokio nežinomo, neapčiuopiamo, nepatirto malonumo. Mumyse kilo tam tikras vidinis impulsas, bet nežinome, kur jis stumia. Tai „taško širdyje“ prabudimas. Jei taip, turime tęsti savo tyrimus, žiūrėdami į juos realistiškai, pasikliaudami tiktai moksline patirtimi.

Todėl ir paklausiau: „Kaip ateiname į kabalos mokslą, kaip pradedame dvasiškai vystytis, kažkaip nenatūraliai ar gamtiniu būdu?“.

Kalbame apie noro patirti malonumą vystymąsi. Tačiau jis juk nebūtinai išsivysto iki klausimo apie gyvenimo prasmę? Priešingai, daugeliu atveju žmogus paliauja norėti.

Noras mėgautis visada klausia „kokia gyvenimo prasmė“ tada, kai jam yra blogai. Skųsdamasis, kad yra blogai ir norisi kažko naujo, aš jau klausiu apie gyvenimo prasmę, bet dar nesąmoningai. Gyvenimo prasmės klausimas - klausimas apie gyvenimo tikslą. Tačiau iš tikrųjų dažniausiai užduodamas primityvesnis klausimas: „Kaip galiu prisipildyti?“. Jausdamas, kad noras visiškai tuščias ir nėra kuo jį pripildyti, žmogus iš tiesų klausia „Kokia mano gyvenimo prasmė, kur gyvenimo skonis?“. Kalbama apie skonius, taamim (šviesos pojūtį kli viduje). Kitaip tariant, žmogus niekuo negali prisipildyti.

Tai nėra koks nors abstraktus klausimas, jis gana paprastas, labai žemiškas, labai realistiškas. Bet jis iškyla kiekvienu mano vystymosi etapu. Apgalvojant esamą būseną, visada klausiama: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“. Kitaip sakant: „Man norisi kažko naujo“. Iš esmės šis klausimas visada bręsta mumyse, kol pasiekiame būseną, kai nebegalime jo išvengti, nežinome, ko griebtis, kad gautume nors kokį užsipildymą.

Aš nematau, kad žmonių, kurie jaučia tuštumą, noras mėgautis išaugtų, kad jiems kiltų klausimas apie gyvenimo prasmę. Priešingai, jie tapo labiau abejingi.

Visiškai teisingai. Jie vis dar nemato malonumo šaknies, šaltinio. Norėdamas ko nors pasiekti, ką nors gauti: nusipirkti gražią mašiną, tapti įžymiu mokslininku, patirti kokios nors kelionės malonumą ir panašiai, žinau, ką turiu dėl to padaryti. Turiu sukaupti pinigų, kad nusipirkčiau mašiną arba leisčiausi į kelionę, pasinerti į mokslą... Aš žinau, kaip turiu elgtis, kad galėčiau pasiekti tai, ką įsivaizduoju kaip malonumą.

Tačiau šiuo atveju pasiekėme būseną, kai lyg ir realizavome visas egzistuojančias galimybes ir labiau nei ankščiau likome tušti. Šiame pasaulyje nematome šaltinio, kuris galėtų mus pripildyti. Jei jį matytume, nekiltų jokių problemų. Žmogus pasirengęs atiduoti visas savo jėgas, net jei jam prireiktų 20 metų. Tokia mūsų prigimtis. Kad iš karto pamatytume tikslą, o paskui išsimokėtume kaip paskolą... Bet žmogus neatskleidžia jokios sąsajos su tikslu. Štai kur problema!

Neaišku, kuo skiriasi tas, kuriam kilo klausimas apie gyvenimo prasmę, ir tas, kuris abejingas gyvenimui, kurį apėmusi apatija - juk abu nemato gyvenimo šaltinio?

Pastebime du žmonių tipus. Pirmo tipo žmonės, jausdami gyvenimo kartėlį, užuot užsiėmę savianalize ir stūmę save į priekį, slopina norą mėgautis. Reiškia, jie nedega tokiu noru, kad galėtų žengti toliau, o visą laiką stengiasi jį nuslopinti. Jėga, traukianti juos žemyn, prie blogio, yra stipresnė už jėgą, traukiančią į priekį, siekti gėrio.

Žmogus tarpiniu raidos etapu arba nusirita iki narkotikų ir panašių ydingų potraukių, arba vis dėlto įsigudrina pasaldinti savo gyvenimą. Toks žmogus neateis į kabalą. Jis gali viskuo nusivilti, pulti į depresiją, vartoti narkotikus, nusižudyti, tapti teroristu... Arba, kaip sako Baal Sulamas, jam „pavyksta surasti gerai visiems žinomą gudrybę - nesvarstant atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar“.

Žmogui kažkokiu būdu pavyksta sumažinti savo poreikius iki minimumo: vaikai, šeima, namai, darbas... Ko dar reikia? Jis daugiau nieko nenori. Na, gal sportuoti arba dar ką nors mėgsta. Žmogus pasilieka su tuo, ką turi, nusileisdamas iki pirminių kūniškųjų malonumų, taip su jais ir gyvena.

Beje, mūsų visuomenė ir įvairios visuomeninės sistemos šiuo požiūriu yra stebėtinai išsivysčiusios. Visa, ką gamina žmonija, nesąmoningai ar sąmoningai yra kuriama tam, kad žmogus sugrįžtų prie žemiškų norų.

Visa tai vyksta dėl dvasinių genų vystymosi, kad sparčiau žengtume prie gėrio, kuo greičiau įsisąmoninę blogį. Kai man pataria pasinerti į visokius malonumus, juos patikrinti, pasimėgauti jais, tai netiesiogiai dar greičiau sugrąžina ieškoti teisingos krypties. Visuomenę kuriame taip, kad teiktų mums kuo daugiau malonumų ir pripildytų mus. Kas sėkmingiausiai parduoda savo produkciją? Tas, kuris sugeba pasiūlyti žmonėms naują malonumą - tokį, kurio dar nebuvo pasaulyje.

Apskritai, yra žmonių, kuriems kol kas „sekasi“ išvengti gyvenimo prasmės klausimo. Jiems dar prireiks vieną ar keletą gyvenimų praleisti beieškant šio pasaulio malonumų: pasitenkinimo kūniškaisiais malonumais, pinigais, šlove, žiniomis.

Tačiau esama ir tokių, kurių noro jėga, „taškas širdyje“ yra tiek išsivystęs, kad stumia juos pirmyn, neleisdamas grįžti prie šio pasaulio malonumų vaikymosi arba apskritai atsijungti nuo noro patirti malonumą.

Egzistuoja dvi galimybės išsisukti nuo klausimo apie gyvenimo prasmę: arba nusileisti iki sąlyginai sėkmingo malonumų ieškojimo, arba neradus kuo užsipildyti, nuslopinti tuščią norą, kad nejaustum alkio. Aš praryju kokią nors tabletę ir nesijaučiu alkanas. Negavau maisto, už tai nejaučiu alkio. Šitaip veikia, pavyzdžiui, narkotikai.

Tačiau kaip toliau vystosi tas, kuriame prabudo „taškas širdyje“, natūraliai ar kažkaip dirbtinai? Negali būti kokio nors nenatūralaus kelio! Juk mus supa gamta, noras mėgautis yra priešais jį veikiančią jėgą. Daugiau pasaulėdaroje nieko nėra. Tai, ką atskleidžiame, yra mūsų Visatos prigimtis (negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogiškoji) ir ją tobulinanti bei išjudinanti jėga. Ar ši jėga stumia mus toliau, prie to lygmens, kuris yra virš mūsų Visatos, prie matmenų, vadinamų aukštesniais, dvasiniais? Štai kur klausimo esmė.

Teko sutikti tris žmones, kurie aiškiai manęs klausė: „Kur gyvenimo prasmė?“. Papasakojau jiems apie kabalą, bet nesugebėjau sudominti. Ką man daryti, juk jie kenčia?

Nieko nereikia daryti. Mes kalbame būtent apie tai, kad žmogus vystosi natūraliu būdu. Todėl kabalos mokslo skleidimas turi būti tik toks, kad visiems pranešama: egzistuoja priemonė vystytis greičiau, patogiau, maloniau. Bet tai - tik informacija, tam tikra pasyvi reklama. Reikia palaukti, kol žmoguje prabus toks dvasingumo noras, kuris jį stums aukštyn didesne jėga nei noras, traukiantis vaikytis šio pasaulio malonumų. Toks žmogus - pats sau teisėjas.

Tavo sutiktieji gali jausti tuštumą, jiems gali būti blogai, bet jie labiau vertina tokį gyvenimą. Palik juos! Gali būti, kad jiems net prireiks dar vieno gyvenimo ir tada ateis į kabalą.

Toks yra būdas priversti mus eiti teisingu keliu, juk niekas iš čia esančių neatėjo savo noru. Privertė aplinkybės. Ir tai - geriausia vystymosi forma.

Ankstesnėse pamokose kalbėjome, kad kūrinio medžiaga yra noras gauti. Kūrėjas sukūrė jį iš nieko (ješ mi ain), bet mes tai nagrinėjome ne iš Kūrėjo, o iš žmogaus pozicijų, kuris žmonijos raidoje atskleidžia save šiame pasaulyje. Žmogui vystantis, išauga jo norai, jis išeina iš savo šeimos, iš savo kaimo į miestą, pasiekia šalies ir viso pasaulio lygį. O ir visas pasaulis tampa jam ankštas, jis nori daugiau.

Jis pradeda suprasti, kad nesugeba pasitenkinti tuo, kuo užsiima šiame pasaulyje: darbu, šeima, savo menku gyvenimu. Ir šis supratimas skatina jį tobulėti, ypač mūsų dienomis, kai jau turime galimybę realizuoti bet kurį savo norą. Bet mes matome, kad žmonės, kurie turi milžiniškas, beribes galimybes, būtent šie žmonės labiausiai kenčia, jausdami didžiulę tuštumą - jie tiesiog nelaimingi.

Kaip siekiama vystytis, kad iš būsenos, kai jaučiama tuštuma, būtų pereita į geresnę būseną, taip matyt, vyksta šiandien ir su mumis, visa žmonija. Tuštuma, kurią dabar jaučiame, ir tos jėgos, kurios mus veikia, reikalingos tam, kad pastūmėtų mus vystytis, kilti į kitą pakopą.

Nors yra papildomas sunkumas. Jei mūsų raida neperaugtų šio pasaulio ribų, bent suprastume, kaip vystytis. Sakykim, egzistavo vergovė, po to buvo karai, revoliucijos, kurios atvedė prie laisvesnės visuomenės, prie pramonės plėtros ir t. t. Žmogus pereina iš būsenos į būseną tapdamas vis laisvesnis, labiau galintis užsipildyti. Bet visada žmonijos raidoje jis matė nors kažkokias, kad ir menkiausias galimybes pasiekti kitą būseną. Istorijoje iškildavo daug asmenybių, kurios vedė žmoniją įvairiomis kryptimis, ir gero ar blogo pusėn, bet žmonija pažengdavo.

Tačiau dabar jaučiame, kad ir atskiras žmogus, ir visa žmonija ieško, o tuštuma didėja, žmogui sunku suprasti, ko jis turi siekti. Žmonės net nori užgniaužti savo norus. Pavyzdžiui, nenori pirkti kažką naują. Girdėjau, nenori pirkti trečiosios kartos mobiliųjų telefonų. Nenori naujovių, nes jos per greitai keičiasi. Kažkada būdavo atsinaujinama kartą per kelis šimtmečius (pvz., viduramžiais) arba kartą per kelis dešimtmečius. Ir tai vyko natūraliu būdu. O mūsų laikais kasmet kažkas atsinaujina.

Bet žmogus jau supranta, jaučia, jau atsimena, kad visos tos naujovės nieko jam neduoda. Tai kam jas įvesti? Žmogui jau nusibodo, kad išnaudojamos jo pastangos užpildyti tuščią kli, kad iš to, ką jam nori įpiršti, jis negaus malonumo. Tai tampa visiškai aišku ir jis nenori tokios pažangos. Todėl - narkotikai, depresija, nusivylimas. Kažkada buvo manyta, kad technologijų vystymosi dėka žmonija suklestės, įgis laisvę, gerų pojūčių, kad žmonija pradės keliauti po planetas, nusigaus iki žvaigždžių, jaus iš to kažkokį pasitenkinimą. Kokį pasitenkinimą?! Šiandien net jaunimo netraukia tokie nuotykiai.

Visa tai rodo, jog šiame pasaulyje mūsų raida pasiekė ribą ir mes nelabai suprantame savo poreikius. Jie stumia mus prie kitokio vystymosi. Tačiau nuo ko pradėti vystytis kitaip? Žmogus negali likti nieko neveikdamas, visiškai nesiekti prasmės. Jis vis tiek nori bent kiek prisipildyti. O vystymosi kryptis nuo mūsų paslėpta, nesuprantama, nejaučiame jos kaip tikslo, jaučiame tik trūkumą.

Šiandien niekas iš filosofų, politikų negali aiškiai, neabejodamas pasakyti, jog jis supranta, kokia turi būti kita realybės, žmogaus, pasaulio forma. Kad ją pasiekę, patenkintume visus savo poreikius, kad žmogus iš tiesų pasijustų laisvas, pripildytas, saugus, kad jaunoji karta, suaugusieji ir t. t. patirtų puikų gyvenimą. Kiekvienas gali išgalvoti įvairių teorijų, bet jos jau negali būti priimtos pasaulyje kaip galimo vystymosi variantas.

Tai rodo, jog neturime sprendimo, vaistų nuo mūsų būsenos, neturime tikslo. Priešingai nei vystėmės iki šiol. Kabalistai seniai sakė, kad tamsos ir nusivylimo būsena paskatins žmones, siekiančius tobulėti, atverti kabalos mokslą, kuris parodys, ką daryti su jų gyvenimo tuštuma. Jei žmogus to nori, kabalos mokslas ima atskleisti tikrą realybę, aiškindamas, kas vyksta už šio pasaulio ir kaip pasiekti būseną, kad jaustum visą tikrovę, suprastum, egzistuotum joje. Tai ne tik šios, bet ir labiau išorinės tikrovės pažinimas, panaudojimas. O jei žmogus pažins visą pasaulėdarą, jis pasieks amžiną, tobulą gyvenimą, visišką pilnatvę.

Kodėl? Todėl, kad tas poreikis, kuris atsiskleidžia dabar, ir tas poreikis, kuris atsiskleidė per visas kartas, - pilnumo, kurį žmogus patiria pažindamas Aukštesnįjį pasaulį, poreikis, nes viskas ateina iš ten.

Esame mūsų ribotame pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų - juodas taškas. O viską, kas mus pripildo, gauname iš aukščiau, iš Aukštesniojo pasaulio. Tai, kas mus pripildo, per šį pasaulį pasiekia mus. Visi norai (kūniškųjų malonumų, pinigų, garbės, žinių siekimo), kurie kildavo tūkstančius vystymosi metų, sakykim, 10 000 metų, tiek visiems kartu, tiek ir tam tikromis proporcijomis kiekvienam žmogui, visada buvo pripildomi iš Aukštesniojo pasaulio. Pripildymą visada gaudavome iš ten.

Tačiau pripildymas iš aukščiau ateidavo apgaubtas visokiausių gyvūniškų malonumų. Tarkim, žmogui kyla noras pinigų. Ir kaskart, kai šis malonumas ateidavo, žmogus nejausdavo pasitenkinimo, nes malonumo apvalkalas buvo pinigai, o žmogus trokšta malonumo be jokio apvalkalo, jis nori abstraktaus malonumo. Ir todėl kuo labiau jis vaikosi tų apvalkalų, tuo didesnį nusivylimą patiria. Ir pagaliau po visų šių malonumų jis pasiekia būseną, kai „taškas širdyje“ supranta, kad nenori tų apvalkalų - šeimos, garbės, žinių. Jis supranta, kad jam reikia paties šaltinio, t. y. Aukštesniojo pasaulio, iš kur ir ateina visi malonumai.

Štai visi šie apvalkalai, apdangos (kitaip tariant, išoriniai malonumo pasireiškimai) galiausiai mums tai atneša. Stengdamiesi suprasti gyvenimą, savo protu pasiekiame tokį lygį, kai pradedame suvokti, jog yra abstraktūs dalykai, kurie vis labiau išsprūsta. Bet būtent juose - jėga, informacija, galia ir tai gali suteikti mums didesnį malonumą ir pripildymą. Taip mūsų pasaulis mus rengia, kol pradedame norėti kažko, kas yra virš materijos, virš tų apdangalų, kuriais apgaubti malonumai, tokie, kaip seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios. Vietoj to žmogus nori paties užpildymo.

Bet kaip mes tai pasiekiame? Jei ištirsime visus mūsų pasaulio dėsnius, pastebėsime, kad iš esmės tai yra vienas bendras savybių panašumo dėsnis. Jis sako: kadangi visa materija yra noras gauti, pasižymintis įvairiomis savybėmis, visos savybės viduje jaučiamos kaip geros, kai yra harmonija su aplinka, kai savybės panašios į aplinkos savybes. Tokios būsenos, kaip ir kiekvienas gamtos elementas, siekiame ir mes.

Imkime, pavyzdžiui, visuotinės traukos dėsnį. Aš laikau kažką pakabintą, o kai paleidžiu, tas kažkas krenta siekdamas labiau supanašėti su aplinka. Ką reiškia krenta? Jis įgyja vietą, formą, padėtį, kurioje kiek įmanoma išlaiko pusiausvyrą su aplinka. Ir taip kiekvienas iš mūsų.

Žmogaus kūne visi organai išlaiko vidinio ir išorinio spaudimo pusiausvyrą. Viską, į ką reaguojame (pvz., į šviesą, garsą), galime pajausti tik pagal savybių panašumą. Tai tinka ir visiems matavimo prietaisams.

Kaip mes matuojame įeinantį elektrinį signalą? Prietaisas turi rodyklę ir indukcijos ritę, per kurią ateina elektrinis signalas. Ta ritė paverčia jį elektromagnetine banga, kuri pakreipia rodyklę, sujungtą su spyruokle. Taip matuojame prietaiso, radijo aparato, teleskopo, mikroskopo subalansavimą. Nesvarbu, ar mes kažką kuriame, ar kaip mes sukurti - pagrindas yra savybių panašumo principas, vidaus ir išorės pusiausvyra.

Todėl žmogus, kuris trokšta garbės, kaip sakoma, „užuodžia“, kur gali išvystyti šį norą teisingai, kad prisipildytų, kur gaus pripildymą. Ir tada jis renkasi įvairias organizacijas, knygas, mokymosi rūšis - viską, kas tik įmanoma, kad šitą pasiektų. Jei kyla noras pinigų, sukasi tarp žmonių, kurie apie tai kalba, aptarinėja, studijuoja, kaip tai padaryti, kaip pradėti. Jei atsiranda žinių noras, tai, aišku, jis randa atitinkamą medžiagą, knygas, klausosi žmonių ir t. t.

O kai prabunda „taškas širdyje“, jis instinktyviai, visiškai nesąmoningai pradeda ieškoti ir nežinodamas, kaip tai atsitinka, atsiduria reikiamoje vietoje (rašiau knygoje, kaip atėjau pas savo Mokytoją). Jis staiga išgirsta, kaip kažkas kažką jam pasako, staiga pamato kažkokią knygą, kažkokį skelbimą laikraštyje. Bet juk milijonai žmonių mato tą skelbimą, skaito tas knygas, girdi pranešimą nereaguodami. O jis sureaguoja, nes turi „tašką širdyje“, turi tam tikrą norą.

Ir tada jis reaguoja į tai. Ką tai reiškia? Jis jaučia, kad gali įgyti pusiausvyrą, ramybę, pripildyti tą norą, kuris dabar atsiskleidė. Ir kaip elektros krūvis suranda savo vietą elektriniame lauke, kaip krenta daiktas, kabantis ore, arba kaip juda metalo gabalas rinkdamasis vietą magnetiniame lauke, taip ir žmogus ateina į reikiamą ir pačią geriausią vietą. Taip žmogus pasirenka grupę. Tai vadinasi, kad Kūrėjas, Aukštesnioji Jėga, atveda žmogų į teisingą vietą.

Kūrėjas, Aukštesnioji Jėga - bendras tikrovės dėsnis - atveda žmogų, kaip tą metalo gabalėlį, į vietą, kur jis dabar gali gauti pripildymą, pradėti vystytis. Taip žmogus ateina prie knygų, į grupę, randa vadovą. Todėl mums neverta jaudintis dėl neatėjusių žmonių. Nereikia rūpintis ir dėl mūsų artimųjų. Daug žmonių prašo paveikti jų vaikus, artimuosius. Pavyzdžiui, paprastai labai paplitęs klausimas: „Kodėl vyras nenori mokytis?“.

Kai atsiras noras, atsiras ir vieta. O kai nėra noro, uždrausta tai žadinti, nes viskas turi vystytis natūraliu būdu, laipsniškai. Kitu atveju tai laikoma prievarta ir prieštarauja bendram dvasinės tikrovės dėsniui, kuris sako, kad dvasiniame pasaulyje nėra prievartos.

Ką reiškia, kad nėra prievartos? Kaip matome, žmonija iš kartos į kartą kito laipsniškai, norui vystantis natūraliu būdu. Ir dabartiniais laikais, kai žmoguje prabunda „taškas širdyje“, tegul jis natūraliu būdu ir vystosi. Taip žmogus ir ateina į teisingą vietą, į teisingą aplinką.

Apie tai, kaip suvokiame supančią tikrovę, jau truputį kalbėjome ankstesniame pokalbyje.

Esame tam tikra dėžutė su penkiomis ertmėmis: akimis - rega, ausimis - klausa, nosimi - uosle, burna - skoniu, rankomis - lytėjimu. Nors ne tik rankos, bet ir visas kūnas turi šią savybę, yra vidinių organų pojūčiai, bet taip lengviau apibrėžti. Visais savo jutimo organais reaguojame į supančią mus išorinę tikrovę pagal savybių panašumą jai. Akys, ausys, uoslės, skonio, lytėjimo organų nervų galūnės patiria spaudimą, kurį aš subalansuoju, kurį jaučiu. Kitaip tariant, išmatuoju jį kaip rodyklė, matuojanti balansą. Taip matuoju tai, kas pas mane ateina.

Tam tikras spaudimas veikia mane ir įeina į vidų. Aš jaučiu tą spaudimą, kai jis pereina pro mano savotišką kli, kaip, pavyzdžiui, regą. Aš tokiu būdu jaučiu, bet tai nereiškia, kad išorėje egzistuoja regėjimo bangos. Mano jutimo organe, akyse, veikiant spaudimui, atsiranda vaizdas - šviesa ir tamsa. Spaudimas į kitą organą, sakykim, į uoslės organo nervų galūnes, sužadins manyje kitokią reakciją: vietoj šviesos ir tamsos, vietoj įvairių spalvų - įvairius kvapus. Poveikis, spaudimas į kitą mano jutimo organą sužadins skonio pojūčių gamą arba įvairius lytėjimo pojūčius.

Kitaip tariant, aš nežinau, kas yra išorėje, bet įsivaizduoju tai, kas man nežinoma, remdamasis savo jutimo organų reakcija. Jeigu mano jutimo organai būtų sudaryti kitaip, aš jausčiau, matyčiau, girdėčiau, skirčiau kvapus visiškai kitaip. Galbūt jausčiau viską aplink kaip betono bloką ir save jo viduje, be jokios galimybės judėti. Galbūt tai, ką dabar suvokiu kaip šviesą, jausčiau kaip tamsą. Arba apskritai viskas būtų kitaip. Visas mano pasaulis yra tai, kas iškyla priešais mane kaip penkių jutimo organų pojūčių visuma.

Kartu turiu protą, atmintį, galimybę palyginti tai, ką matau, jaučiu, su tuo, kas yra mano atmintyje, ir taip įvertinu, kas į mane įėjo, savo įspūdžius. Iš to darau prielaidas, suprantu. Atmintis, remiantis visu mūsų auklėjimu, visa patirtimi (taip pat ir iš ankstesnių gyvenimo ciklų), greitai leidžia mums suprasti, kur esame ir ką galima daryti.

Po to, kai atminties duomenys palyginami su jutimo organų informacija, tam tikrame ekrane (rašo Baal Sulamas) kaip kine atsiranda pasaulio vaizdas. Viską, kas vaizduojama šiame ekrane, mes suprantame kaip išorinį pasaulį. Tačiau šis vaizdas sukurtas tiktai iš mūsų įspūdžių, palyginus išorės informaciją (į kurią sureagavome nežinodami, kas tai yra) su tuo, kas yra mūsų atmintyje ir smegenyse. Ir mums atrodo, kad tas vaizdas yra išorėje ir kad tai žinoma. Bet taip tik mums atrodo, o iš tikrųjų yra ne taip.

Todėl mūsų pasaulį, t. y. tai, ką įsivaizduojame priešais mus, kabalistai vadina iliuzijų pasauliu. Tai žinomi, paprasti dalykai, kiekvienas juos supranta, bet netiek ir svarbu.

Kur sprendžiama, kokį iš mano jutimo organų paveiks spaudimas?

Visi mano jutimo organai - ne daugiau nei sensoriai, priimantys įrenginiai, kuriuos galiu pakeisti į kokius nors mechaninius ar elektroninius prietaisus. Tai dabar daroma ir gana sėkmingai. Nėra problemos, pavyzdžiui, sukurti dirbtinę akį vietoj natūralios arba sumodeliuoti mūsų nervus kaip elektrinius impulsus. Tai labai išoriniai dalykai, juose nėra nieko ypatingo.

Ir nors mes neįvaldę visos šios technikos, tačiau tik laikinai. Gamta neriboja žmogaus galimybių. Mes galėsime padaryti absoliučiai viską su mūsų gyvūniniu kūnu, pakeisdami jame viską, ko pageidaujame. Galime sukurti žmogų su visais penkiais jutimo organais taip, kad nebus jokio skirtumo tarp, pavyzdžiui, dirbtinės ir natūralios, biologinės ausies.

Įmanoma sukurti tokią ausį, kuri platesniu diapazonu atitiks išorinį pasaulį, kad galėtume išgirsti kitas būtybes, garsus, kurių negirdime. Galime pamatyti tai, ko nematome. Galėtume, pavyzdžiui, matyti kitas spalvas arba regėti tamsoje.

Problema ta, kad visada jausime ir savo vidinį vaizdą. Aš galiu, pavyzdžiui, atjungti žmogui visus jutimo organų pojūčius (kažkada tai tyrinėjau) ir pradėti veikti juos elektros srove. Įeina tam tikras impulsas, ir žmogui atrodo, kad jis kažką mato, patekęs į kažkokią vietą. Ir nors nerodau jam tos vietos, signalas, kurį jam perduodu, išrutulioja jo sąmonėje tam tikrus prisiminimus, įvairius dalykus, ir tada mano poveikiui ir jo atminčiai kartu dirbant, jis ima įsivaizduoti tokius dalykus… Jis kažkur keliauja arba apskritai regi kažką abstraktaus.

Taigi visuose šiuose pojūčiuose nėra tikrumo, jie neturi realių ryšių su išorine tikrove. Mes net negalime pasakyti, ar ji egzistuoja. Mes sužadinami iš vidaus. Ir visas išorinio pasaulio vaizdas yra mūsų viduje.

Vėliau kabalos moksle studijuosime, kodėl mes taip sukurti ir kodėl dabar šioje pamokoje, kaip mokykloje, to mokomės. To reikia, kad suprastume, koks ribotas mūsų suvokimas, ir kad visi mūsų vaizdiniai - vidiniai, pagrįsti atmintimi ir mūsų jutimo organų reakcija.

Mumyse pabunda noras, vadinamas „tašku širdyje“, kuris nėra noras naudoti įprastus jutimo organus. Turime norą naudoti jutimo organus: noriu matyti, girdėti, jausti kvapus, suprasti. Suprasti - jau norų suma. Kiekvienos juslės pojūtis dar turi daug ypatingų bruožų, kuriuos prideda smegenys: kuo būtent, kokiu tų bruožų deriniu, aš noriu mėgautis matydamas, girdėdamas, užuosdamas arba skonėdamasis.

Stebiu kažką gražaus. Tai turi turėti tam tikrą spalvą, kvapą, ypatingą tekstūrą. Mano noras, kuris skatina juslių veiklą, labai sudėtingas ir grindžiamas prisiminimais, kuo mėgavausi ankščiau. Sužadinu tai, suderindamas savo jutimo organus taip, kad jie ieškotų, kuo dar galima pasitenkinti. Bet šis noras susijęs su mano penkiais jutimo organais, protu, atmintimi.

Ir staiga atsiranda noras, „taškas širdyje“, kuris dabartiniais laikais bunda daugeliui žmonių. Jis neskatina šių jutimo organų veikti, o jie jo nepripildo. Jam neegzistuoja protas ir atmintis. Viskas, kas priklauso „taškui širdyje“, - kažkas naujo, ko mumyse nėra. Tai išplaukia iš kažkokios užslėptos vietos ir ima mus painioti, atjungia nuo visų pojūčių ir atsiminimų.

Mes jau jaučiame, kad jų nenorime, kad atsibodo šis gyvenimas. Nežinau, kuo pasitenkinti, nežinau, ką daryti, ir sunkiai priverčiu save judėti - taip sako šiuolaikinis žmogus. Nes ir atmintis, ir protas, ir „taškas širdyje“ kyla iš naujojo kli, kuris vadinasi siela. Ir už to kli atsiras naujas ekranas, kuris parodys žmogui naują tikrovę. Ne tokią, kaip anksčiau, kai jis matė šį pasaulį. Tai visiškai pašalinis mechanizmas ir jei jį išvystysime, šis „taškas širdyje“ taps papildomu šeštuoju jutimo organu. Tada protas ir atmintis pradės vystytis kitaip ir naudodamas šias sistemas žmogus pamatys visiškai kitą vaizdą.

Iškyla klausimas, ar tas naujas vaizdas bus toks pat iliuzinis, priklausantis nuo mano jutimo organų, nuo to, kaip aš įsivaizduoju, vadindamas tai išoriniu pasauliu. Bet apskritai tai neišorinis pasaulis. Gal mes ir nesame išorinėje realybėje? Ar galėsiu tą naują jaučiamą vaizdą pavadinti esančiu mano išorėje? O gal viena mano sistema vadinsis išorine kitos, vidinės sistemos, atžvilgiu? Apie tai mes dar pakalbėsime. Tačiau be abejonės, tas vystymasis, kurį skatina gamta, - naujas kelias, nukreiptas atskleisti visiškai naujus dalykus, atverti naujus horizontus.

Studijavome, kalbėjome, kad visas kūrinis - noras gauti. Baal Sulamas rašo apie tai „Kabalos mokslo įvade“. Egzistuoja tik šviesa ir kli. Šviesa yra pirminė, ji sukuria norą gauti (kitaip tariant, sukuriamas kli šviesai gauti). Ir veikiant šviesai vyksta noro gauti raida. Noras gauti - noras mėgautis.

„Kabalos mokslo įvado“ pradžioje Baal Sulamas rašo:

Nors, žinoma, abi šios sąvokos iš tikro išeina iš Kūrėjo, jos abi yra Kūrimo Sumanyme,

Kitaip tariant, Kūrimo Sumanyme, be šių dviejų sąvokų, be šviesų ir kėlim (kli - vns. kėlim - dgs.) sąsajos, nieko nėra.

Bet jeigu šefa tiesiogiai išeina iš Kūrėjo, tai noras gauti (kli), kurį taip pat turi šefa, vis tik yra kūrinių šaknis, šaltinis.

Iš šio noro atsiranda visi kūriniai, arba, kitaip tariant, jame yra visi kūriniai.

Noras gauti - to, kas iš esmės yra nauja, ko Kūrėjas neturėjo anksčiau, šaltinis.

Yra Acmuto, tam tikra Aukštesnioji jėga, iš kurios išeina šefa (šviesa). Ir ta šviesa gimdo kūrinį - visus kūrinius kartu kaip vieną bendrą kūrinį.

Noras gauti - to, kas iš esmės yra nauja, ko Kūrėjas neturėjo anksčiau, šaltinis.

Kilo Kūrimo Sumanymas ir atsirado kūrinys.

Taigi noras gauti yra Kūrinio esmė nuo pradžios iki pabaigos, vienintelė „medžiaga“, iš kurios susidaro Kūrinis.

Ką reiškia „nuo pradžios iki pabaigos“? Tai reiškia, kad vystydamasis šis pirmasis kūrinys nuo pradinio taško atėjo iki galutinio taško. O po to pradėjo vystytis iš apačios į viršų, atgaliniu keliu - nuo pabaigos į pradžią, pereidamas etapus, apie kuriuos šiandien pakalbėsime.

Daugybė įvairių kūrinių rūšių…

Kitaip tariant, vėliau kūrinys dalijasi į daugybę dalių, kurios suskirstytos pagal santykio su Acmuto lygį. Viskas matuojama Acmuto arba teisingiau šefa (šviesos) atžvilgiu. Tai - mūsų standartas, kriterijus.

Šviesa arba šefa - Duodantysis, jo prigimtis yra šimtu procentų atiduoti. „Šimtu procentų“ reiškia, kad Jis neturi jokios minties ar noro, jokio kito ketinimo, išskyrus atiduoti.

Sukurtas kūrinys ima gesti, įvairios jo dalys pradeda jausti, kad nori gauti. Gavimas yra priešingas atdavimui. Ir laikoma, kad kuo labiau kūrinys suvokia, jaučia save esant priešingu Duodančiajam, tuo žemiau nusileidžia.

Ką reiškia „nusileidžia“? Tai reiškia, kad žmogus staiga pradeda jausti, koks jis egoistas, kokie nusikalstami jo ketinimai, koks jis blogas, kaip aplink save sėja blogį. Dėl to jis jaučia savo nuosmukį. Kitaip tariant, dvasiniame pasaulyje nėra vietų, yra tik pakopos, kuriomis vertiname, orientuodamiesi į šimtaprocentinį šviesos atidavimą. O kūrinys, norintis galutinai, giliausiai ir teisingiausiai save suvokti, jaučiasi šimtu procentų gaunantysis.

Jo prigimtis priešinga Kūrėjo prigimčiai. Sukurtas šviesos kūrinys negali tą pačią akimirką, tučtuojau save pajausti, suprasti. Ir tik palaipsniui, veikiant šviesai jam aiškėja, koks priešingas šviesai jis yra. Tai reiškia, kad jis įsisąmonina savo nuotolį nuo šviesos.

Todėl dvasiniame pasaulyje nėra atstumų, kilometrų, nėra laiko, ten egzistuoja kiti parametrai, kitokie kriterijai. Ir pagal tai, kokiu kūrinys jaučiasi šviesos atžvilgiu, jis nustato, kur yra - toliau ar arčiau šviesos.

Pagrindinis tikrovės dėsnis, lemiantis kūrinio santykį su Duodančiuoju (Kūrėju, Aukščiausiąja šviesa), - savybių panašumo dėsnis. Kūrinys, nustatydamas, kiek procentų jis panašus ar skiriasi nuo Kūrėjo, išsiaiškina savo padėtį dvasiniame pasaulyje. Daugiau ar mažiau panašus į Kūrėją - tik tai rodo jo vietą dvasiniame pasaulyje.

Dvasinis pasaulis - mūsų vidinis pasaulis, kai pradedame pažinti save Kūrėjo, Aukščiausiosios šviesos, atžvilgiu. Kol kas jo neturime. O kai Aukščiausioji šviesa ima atsiskleisti ir galime palyginti save su ja, vadinasi, įeiname į dvasinį pasaulį. Kitaip tariant, pasiekiame būseną, kai galime save įvertinti Duodančiojo atžvilgiu. Tai ir vadinama dvasiniu pasauliu.

Visi pasauliai yra mūsų viduje. Ir kiek tiksliai galime įvertinti save atsiskleidžiančios šviesos atžvilgiu, tiek galime nustatyti, kas tokie esame. Neįmanoma kalbėti apie kūrinį, jei jam neatsiskleidė Kūrėjas. Kūrinys negali žinoti, jog jis - kūrinys, be kažkieno pagalbos, be nuolatinio savęs vertinimo kažkieno atžvilgiu. Ir nors kūrinys nuolat kinta, jis visad gali pasakyti, kur esąs to kažko (kuris yra pastovus) atžvilgiu.

Kūrinio medžiaga visaip keičiasi. Kokie yra šie pokyčiai? Pati medžiagos esmė nekinta. Aukščiausiosios šviesos sukurtas egoistinis noras, noras mėgautis, yra nekintantis. Kinta tik įsisąmoninimas, kuo jis skiriasi nuo Aukščiausiosios šviesos. Ir todėl šis noras jaučiamas tuo ar kitu laipsniu nutolęs nuo šviesos.

Vadinasi, šie pasauliai - savotiški kūrinio įsisąmoninimo, kur jis yra, laipsniai. Ar kūrinys pagal savo savybes Aukščiausiosios šviesos atžvilgiu tikrai yra ten, kur jam atrodo? Yra taip, kaip tai nustato kūrinys.

Apie tai, kaip Kūrėjui atrodome, kokie esame, pakalbėsime vėliau. Galima tik pasakyti, kad Jis mato mus ištaisytus ir pačios geriausios būsenos. Bet mes turime visiškai suvokti save, vadinasi, įsisąmoninti blogį, o po to šį blogį ištaisyti, t. y. panorti paversti jį gėriu. Ir išsitaisymo pabaigoje tapsime visiškai panašūs į Duodantįjį.

Taigi visas šis procesas yra vidinis, tai - procesas, koks jaučiasi kli. Jis vyksta kli viduje, bet virš noro gauti. Noras gauti - nekintanti medžiaga, tačiau nuo jo priklauso kli lygis, jo dvasinė ir materialioji dalys Aukščiausiosios šviesos atžvilgiu.

Taigi noras gauti yra nuo pradžios iki pabaigos Kūrinio esmė, vienintelė medžiaga, iš kurios susidaro Kūrinys. Daugybė įvairių kūrinių rūšių ir viskas, kas su jais vyksta…

Viskas, kas su jais vyksta, - santykiai, ryšiai, procesai pereinant iš būsenos į būseną. Kūriniui atrodo, kad jo būsena šviesos atžvilgiu tai blogėja, tai gerėja. Jis pats taip įvertina save. Praeinant visą šį kelią, kūrinyje niekas nesikeičia, išskyrus savivoką, įsisąmoninimą, kas yra jo materija.

Daugybė įvairių kūrinių rūšių ir viskas, kas su jais vyksta, jų valdymo keliai, jau atsiskleidę ir tie, kurie atsiskleis ateityje, - tik skirtingi noro gauti dydžiai ir vertinimo pasikeitimai.

„Dydžiai ir vertinimo pasikeitimai“! Kūrinys vertina savo norą gauti. Tai nereiškia, kad keičiasi noras gauti, keičiasi paties kūrinio įvertinimas.

Bet viskas, kas užpildo kūrinius, t. y. viskas, ką turi juose įspaustas noras gauti,

Kalbama apie tai, kas yra noras ir kas jame įspausta.

visa tai tiesiogiai išeina iš Kūrėjo kaip „esantis iš esančio“.

Be kūrinio įvertinimo, viskas, kas yra viduje, - nesikeičiantis, šviesos pripildytas noras gauti.

Ir kūrinys neturi nieko naujo, kas būtų atsiradę iš nieko.

Nėra nieko naujo, niekas nesikeičia ir neatsinaujina. Kūrėjas sukūrė norą, užpildė jį šviesa ir ši būsena vadinama Begalybe. Ši būsena egzistuoja kaip vienintelė esanti realybėje.

Visi kiti pasauliai („pasaulis“, olam, - iš žodžio „paslėptis“, alama) yra susiję su kūriniu, jie slepia jo ir Kūrėjo padėtį. Kūrinys tarsi nutolsta, o vėliau sugrįžta į tą pačią būseną, daugiau ar mažiau pažindamas ją. Ir visa tai tik dėl to, kad teisingai įvertintų save Kūrėjo atžvilgiu.

Todėl, kad niekas apskritai neatsinaujina. Viskas išeina iš Acmuto kaip anksčiau egzistavęs.

Ši būsena, kaip ir Acmuto, yra nuolatinė, egzistuoja nuolat. Ir todėl kabalos moksle išskiriame tris būsenas. Pirmoji - kai esame Begalybėje, Kūrėjui mus sukūrus ir visiškai užpildžius kli. Kitaip tariant, Kūrėjas, sukūręs norą gauti su tokia jėga, galia, tokio masto, su visa rūšių įvairove (mums nesvarbu, kas ir kiek), šimtu procentų užpildė jį šviesa. Noras, visos jo dalys, visiškai, visais įmanomais būdais, užpildytas jam skirta šviesa. Todėl vadinasi Begalybė - be ribų.

Nekalbame apie kiekybę - 100 kg ar 50 litrų. Kiek tai? Nesvarbu kiek. Dvasiniame pasaulyje nekalbama apie kiekybę, nėra matų kilogramais, gramais, nėra atstumų. Yra tik kokybė. Ir todėl, jei sakome, kad sukurtas noras buvo pripildytas šimtu procentų, t. y. visos smulkiausios noro dalys visomis situacijomis, visais įmanomais būdais buvo pripildytos iki galo, tai reiškia, jog jis užpildytas taip, kad kūriniui niekada negali atsirasti kažkoks poreikis, kažkoks neprisipildymo pojūtis. Ir tai vadinama Begalybės būsena.

Iš pirmos būsenos atsiranda antra kūrinio būsena. Antroji būsena - pati blogiausia, vadinama „šiuo pasauliu“. Tai - mes, nes mes tai įsivaizduojame. Bet ši būsena jungia ne tik mus. Ji apima visą leidimąsi iš viršaus į apačią, t. y. materijos susiformavimo iki galutinės stadijos, kuri vadinama šiuo pasauliu, procesą. Paskui nuo šio pasaulio lygio materija pradeda taisytis ir pasiekia trečiąją būseną. O trečioji kūrinio būsena tiksliai atitinka pirmąją, kuri buvo sukurta Begalybėje. Grįžtame tiksliai į šią būseną. Kuo jos skiriasi?

Skiriasi tuo, kad Begalybės pasaulyje iš pat pradžių gimėme, buvome sukurti iš Acmuto, nežinodami ir nenorėdami. Neturėjome jokio išankstinio noro, patys to nesirinkome. Apskritai ši realybė tarsi primesta mums Acmuto. Todėl Acmuto nesuvokiamas. O mes tik stebime tai, kas Jo nustatyta.

Po ilgos raidos, po nusileidimo į šį pasaulį, po daugybę tūkstantmečių trukusių persikūnijimų šiame pasaulyje pradedame kilti aukštyn. Patys, savanoriškai pasirinkę grįžtame į Begalybės pasaulį, nuo nulinio atskaitos taško kėlim ir šviesų viduje imame kilti dvasiškai.

Ši nulinė būsena priešinga Begalybei. Kaip sakėme, pradedame kilti nuo nulinės būsenos. Mūsų laikais ypač mus slegia vidinė tuštuma ir tai dar stipriau stumia pirmyn, prie kažko kilnaus. Patys imame statyti, rinkti, krauti Begalybės pasaulį iš kėlim ir šviesų, kurios ateina mums iš aukščiau.

Žmogus jaučia save, savo „Aš“, gaunantį iš viršaus šviesą, t. y. ima suprasti, ką reiškia atiduoti, ką reiškia Aukštesnysis. Mes tai vadiname Aukštesniojo atskleidimu. Antra vertus, žmoguje atsiskleidžia nauji norai.

Iš esmės galima vaizduoti šiuos norus, kaip išeinančius iš apačios, nes jie kaskart tampa vis blogesni. Ir žmogus pradeda teisingai montuoti, rinkti tai, kas vadinama nešama (siela). Kodėl nešama? Todėl, kad jis negali ištaisyti šį kli daugiau nei iki nešama lygio.

Toliau studijuosime, kad mūsų kli turi penkis noro gauti lygius, kurie vadinami šoreš, alef, bėt, gimel, dalet. Ir kli atskleidžia šviesas - nefeš, ruach, nešama. Tačiau dvi kli dalys lieka tuščios, jų ištaisyti negalime. Jos vadinamos klipot arba lev ha even (akmeninė širdis). Maksimali šviesa, kuri atsiskleidžia mūsų kli, - šviesa nešama. Todėl visas mūsų vidinis kli vadinamas nešama.

Bet tai tik rodo, kad visi esame neištaisyti ir negalime išsitaisyti daugiau nei iki to lygio. Žmogus surenka savo kli nešama, gaudamas iš viršaus ir šviesą, ir norą. Kaskart jis gauna daugiau šviesos ir didesnį norą, kaupdamas vis didesnį kli, kol pasiekia Begalybės būseną. Ir šis kli rinkimas, sielos taisymas vyksta trimis linijomis. Kodėl šis metodas vadinamas trimis linijomis?

Viena linija - šefa, šviesa, pilnatvė, atidavimo savybė. Iš kitos pusės, yra kli, neištaisytas noras gauti. Žmogus taisosi, sujungdamas šviesą ir kli, kai kli prilygsta šviesai. Ir laikoma, kad kli, tapdamas atiduodančiuoju, panašiu į šviesą, išsitaiso tiek, kiek tik buvo įmanoma, kaip sakėme, iki tam tikros noro pakopos, kuri vadinama nešama. Taip žmogus kyla, t. y. artėja prie Begalybės pasaulio, kaskart gaudamas vis daugiau šviesų ir didesnius kėlim, iš esmės, kurdamas savo sielą. Tai daro pats žmogus.

Metodas, kurį jis naudoja sujungdamas tas dvi dalis, vadinamas pasirinkimu. O tai, ką jis suvokia, kai kli panašus į šviesą, vadinama gyvenimu. Todėl parašyta „pasirink gyvenimą“. Kaskart jis pasirenka būseną, kai jo kli labiau ištaisytas ir labiau panašus į šviesą. O kas padeda taisytis ir pasirinkti? Šviesa, grąžinanti į šaltinį. Ypatinga šviesa veikia žmogų, rodydama, kas yra atiduodantys kėlim, kas yra atidavimo savybė, ir taip jis juda, auga ir pradeda gyventi savo sielos viduje.

Ir tada, be savo kūno (iš viso pamiršom apie kūną), žmogus jaučia savo egzistavimą šio besivystančio nuo nulinio lygio kli viduje. Ir kadangi šis kli didesnis nei kūnas, tai žmogus tapatina save su juo iki tokio laipsnio, kad kūnas netgi gali išnykti, taip sakant, numirti, nustoti egzistavus, tačiau žmogus to nejaučia, nes jis jau turi sielą, gyvena jos viduje. Ir viso šio mirties proceso, kuris vyksta jame pačiu žemiausiu, kūniškuoju lygmeniu, jis nejaučia kaip tragedijos. Žmogus suvokia aukštesnįjį pasaulį.

O aukštesnysis pasaulis - tai ta dalis, kurią jis jaučia savo sielos viduje. Ir taip žmogus nuolat plečia savo kli, didina šviesą, esančią viduje. Vadinasi, jis kyla dvasinėmis pakopomis iš vieno pasaulio į kitą, kol pasiekia Begalybės pasaulį.

Šį kelią sudaro penki pasauliai, kiekvienas pasaulis - 25 parcufim. Parcufas - pasaulio dalis. Iš viso yra 125 sfirot (arba pakopos). Ir jas mes (kiekvienas iš mūsų), neturėdami pasirinkimo, privalome pereiti nuo šio pasaulio iki Begalybės pasaulio.

Taip ateiname iš pirmosios būsenos per antrąją į trečiąją būseną, vien sutikdami su tuo, ką Kūrėjas mums sukūrė, tapę panašūs į Jį, patys kuriame šitą būseną. Bet tuo nesame žemesni už Kūrėją. Jis sukūrė Begalybės būseną ir mes kuriame Begalybės būseną. Jis sukūrė tą būseną laisvai pasirinkdamas iš nieko - ir mes kuriame ją laisvai pasirinkdami iš nieko. Tiktai mūsų „iš nieko“ prasideda iš apačios - iš nesąmoningo būvio, be supratimo, be kokio nors pradinio atramos taško. Ir dabar esame būtent tokioje situacijoje.

Kas atsitinka su žmogumi po to, kai jis miršta?

Visų pirma, žmogus nemiršta, miršta kūnas. Penki jutimo organai liaujasi dirbę ir nebeperduoda mums savo reakcijų, gyvūninės smegenys nutraukia savo darbą ir nebeperduoda mums penkių jutimo organų įspūdžių.

Praeitame pokalbyje kalbėjome apie tai, kad turime penkis jutimo organus: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, kurie į smegenis perduoda signalus. Lygiagrečiai turime atmintį, įpročius - viską, ką gavome iš aplinkos ir iš buvusių persikūnijimų. Ir viso suvokimo proceso pabaigoje smegenys pateikia mums pasaulio vaizdą. O mes galvojame, kad būtent tai yra priešais mus.

Taip pat kalbėjome, kad žmogus išvysto dar vieną sistemą. Visiškai atskirai nuo šios sistemos egzistuoja dar viena sistema, turinti savo penkis jutimo organus, kurie yra noro gauti lygiai.

Jie vadinami keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut, kiekvienas su savo avijut (noro gauti dydžiu). Ir tik jei turi ekraną, žmogus patiria jų perduodamus įspūdžius. Kiek bebūtų įspūdžių, tiktai ekrane žmogus mato dvasinio pasaulio vaizdą.

Kūniškoje sistemoje pasaulio vaizdas atsiranda natūraliu būdu. Nereikia atlikti jokių veiksmų. Pats kūnas dirba. Žmogus tik įjungia atmintį ir jo smegenys turi galimybę apdoroti subtilesnius dalykus, geriau suprasti sąryšius. Ir tuomet pasaulio vaizdas tampa vis aiškesnis. Palyginkite, kaip mato pasaulį naujagimis, suaugęs ir pagyvenęs žmogus.

Tas pats vyksta ir kitoje, dvasinėje, sistemoje. Bet joje materiali patirtis, kuri su amžiumi kaupiasi, neturi reikšmės. Viskas priklauso nuo ekrano, kai žmogus nustato, koks jo kėlim ir Aukščiausiosios šviesos ryšys. Bet vis tiek ir šis vaizdas yra vidinio, o ne išorinio pasaulio atspindys. Viskas yra viduje, žmogaus kėlim viduje. O iš išorės ir pirmuoju, ir antruoju atveju yra tik Acmuto.

Bet kas atsitinka su ta dalimi, kurią mes kažkada jautėme ir kuri dabar numirė? Ką reiškia „numirė“? Ji tiesiog nustojo funkcionuoti mumyse.

Ar mes dėl to kenčiame?

Taip! Jos mums trūksta. Kodėl? Todėl, kad jei mes nesame toje kūniškoje dalyje, nesame ir nuliniame pasirinkimo lygyje. Rinktis galiu tik tada, kai pasilieku su savo kūnu, o dvasinis pasaulis man yra kažkas nauja ir nežinoma.

Galbūt esu dvasinio pasaulio pakopoje, tarkim, 40 procentų ištaisęs savo kli, bet 41 procentu esu suglumęs. Nežinau, kas tai yra. Tai visada prieštarauja mano prigimčiai, aš visada susipainiojęs. Tai kaip aš gyvenu, jei nesu 41 pakopoje, o 40 pakopa išnyko? Bet juk kitaip negalėsiu pasiekti kitos pakopos. Taigi pasilieku čia, savo kūne.

Būtent tai, kad esu savo kūne, ir padeda man laisvai rinktis dvasines kategorijas. Kiekvieną akimirką esu naujas ir kaip naujagimis atveriu naują dvasinį pasaulį. Pasirinkimas ir analizė gali būti tik kūne. Ir todėl mes daug kartų persikūnijome, kad pasiektume „tašką širdyje“. Ir turėsime daug kartu persikūnyti, kol realizuosime savo pasirinkimą nuo „taško širdyje“ ateiti į išsitaisymo pabaigą.

Paskaitykime mano Mokytojo straipsnį „Kokią pakopą žmogus turi pasiekti?“.

Kokią pakopą turi pasiekti žmogus, kad jam nebereikėtų persikūnyti, kad neprireiktų vėl sugrįžti į šį pasaulį?

Ar tai įdomu? Nežinau, ar to norime, bet tai su mumis susiję.

Didžiojo Ari knygoje „Persikūnijimų vartai“ pasakyta: „Visi privalo persikūnyti, kol pasieks visą NaRaNCHaJ (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida) - penkis sielos lygius. Bet daugelis žmonių neturi visų šių penkių dalių, kurios vadinasi NaRaNCHaJ, o turi tik pasaulio Asija nefeš.„ Prasmė ta, kad kiekvienas žmogus turi ištaisyti tiktai savo dalį, savo sielos šaknį ir ne daugiau. Taip jis įvykdys savo paskirtį.

Kitaip tariant, kiekvienas turi išsitaisyti. O kad eidami tuo keliu turime susijungti, įsijungti į kitas sielas, pasiekti meilę artimui, tarpusavyje atlikti įvairius bendrus veiksmus - viso to reikia tik tam, kad mes kiekvienas išsitaisytume.

Kaip žinoma, visos sielos yra kilusios iš Pirmojo žmogaus (Adam Rišon) sielos. Jam nusidėjus, ji pasidalijo į 600 000 sielų ir šviesa, užpildžiusi jo sielą, taip pat pasidalijo į daugybę dalių.

Vienos bendros šviesos, užpildžiusios Adomo sielą, pasidalijimo priežastis yra ta, kad nusidėjus susimaišė Gėris ir Blogis ir klipot (tamsiosios, egoistinės, netyrosios jėgos) gavo galimybę prisisiurbti prie šviesos. Kad apsigintų, bendroji šviesa pasiskaidė į tokias smulkias dalis, kad klipot negali įsikibti į jas.

Tai panašu į alegoriją, kaip Karalius norėjo nusiųsti sūnui į užjūrį didelį kiekį auksinių monetų. Tačiau nebuvo nė vieno pasiuntinio, kuriuo galėtų pasitikėti, nes visi jie buvo linkę vogti. Tada Karalius padalijo skrynios turinį į mažas dalis ir kiekvieną dalį davė atskiram pasiuntiniui. Pasirodė, jog kiekvienas pasiuntinys gavo po tokią mažą sumą, kad dėl jos nevertėjo daryti nusikaltimo...

Taip pat, pasidalijant į daugybę sielų, galima per ilgą laiką gauti visą Aukščiausiąją šviesą, jeigu suskaldytume ją į labai smulkias dalis - nuvalytume šviesos kibirkštis, kurios, Adomui nusidėjus, nukrito į egoizmo valdžią.

Kalbėjome, kad egzistuoja Begalybės pasaulis - milžiniškas kli, pripildytas didžiulės šviesos. Bet turime nutarti, kad trokštame būtent šios būsenos, ne jokios kitos, kad ši šviesa ir kli būtų sujungti į vieną. Palaipsniui 125 pakopomis artėjame prie šios kilnios atidavimo būsenos. Būtų neįmanoma ištverti, jei tai įvyktų akimirksniu, tai įmanoma tik laipsniškai suvokiant, artėjant pamažu, vadinamuoju kilimu pakopomis.

Ir kol žmogus, laisvai pasirinkdamas, nepakils visomis 125 pakopomis, kol nuo mūsų pasaulio pradžios 125 pakopomis nepakilsime iki Begalybės pasaulio, privalėsime persikūnyti. Tai ir turi omeny Baal Sulamas. O tos pakopos, kurias palaipsniui suvokiame (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida), vadinamos kilimu per penkis pasaulius, kai gauname nefeš, ruach, nešama, chaja ir jechida - iš viso penkias šviesas.

O kai mūsų siela užsipildo visomis penkiomis šviesomis, vadinasi pasiekta Begalybė.

Siela pasidalijo į daugybę sielų dėl to, kad Adomo sielos vidinė šviesa pasisklaidė į daugybę mažų vidinių šviesų. Dėl to, kad išorinė Adomą supanti šviesa pasidalijo į daugybę išorinių šviesų, atsirado laikas, per kurį išsitaisoma.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tas pats Begalybės pasaulis (kur yra vienas bendra šviesa užpildytas kli) dalijasi į daugybę pakopų, dalių, kad mes galėtume kilti iš apačios, sulygindami šviesą ir kli. Kiekvieną kartą kli prijungia prie savęs dalis, kurios mūsų pasaulyje iš pradžių yra atsiskyrę.

Mūsų pasaulyje mums atrodo, kad esame atskirti vienas nuo kito, kad nėra jokio ryšio tarp mūsų. Visi mes - tai 600 000 sielų, nors dalijama ir smulkiau, atsižvelgiant į kiekvienos kartos žmonių kiekį. Mums atrodo, kad jie visi visiškai atskirti vienas nuo kito. Bet kiekvienoje pakopoje, į kurią pakyla žmogus, matyti, kad šis sielų skaičius mažėja. Jos vis labiau susijungia, panašiai kaip vandens lašai. Žmogus mato, kad sieloms susijungiant kli didėja.

Ir todėl didėja šviesos, užpildančios tą kli, kiekis. Tai ir yra visa kilimo pakopomis paslaptis. Ką reiškia - žmogus kyla nuo pakopos ant pakopos? Jis vis daugiau atiduoda, kartu jaučiasi arčiau kitų sielų, labiau su jomis susietas. Dėl to auga jo kli ir didėja jį užpildanti šviesa. Tai ir vadinama kilimu.

Būsena, kai auga kli ir didėja, palyginti su ankstesne būsena, jį užpildanti šviesa, vadinama pakilimu. Juk dvasiniame pasaulyje nėra kitokių apibūdinimų, išskyrus kokybinius. Ten nėra atstumų, kad galėčiau pasistūmėti per metrą į šalį ir likčiau toks pat. Jei pasistūmėjau iš vietos į vietą, jau nesu toks pat.

Mūsų pasaulyje tai panašu į elektrono judėjimą. Kokią padėtį jis užima elektros lauke? Jo padėtis priklauso nuo jėgų poveikio ir nuo jo ir tų jėgų balanso. Ką reiškia - jis keičia vietą? Pabandykite perstumti po magnetu esantį metalo gabalėlį į kitą vietą. Turėsite panaudoti daug jėgos. Kodėl? Todėl, kad jis išlaiko pusiausvyrą.

Taip ir gamtoje viskas siekia pusiausvyros su supančia aplinka. Būtina panaudoti daug jėgos, kad pakeistumėte padėtį. Ir turite įdėti papildomų pastangų, kad ją išlaikytumėte. Kitaip ir vėl grįšite į ankstesnę būseną, kur buvo pusiausvyra.

Tas pats ir dvasiniame pasaulyje. Dvasinis pasaulis - jėgų pasaulis, be kokių nors apvalkalų, be materialių daiktų, kūnų. Taigi, jei sakome, kad žmogus keičiasi arba pereina iš vienos būsenos į kitą, iš vietos į vietą, reiškia, kad keičiasi jis pats. Ir todėl, jei anksčiau jis buvo pakopoje „40 procentų“, o dabar yra pakopoje „41 procentas“, tai tik todėl, kad jis pats pasikeitė ir Begalybės atžvilgiu pasiekė savo naują pusiausvyros vietą, labiau artimą Begalybei.

Po dalelę daugelyje sielų kaupiasi bendra didžiulė šviesa, kuri užpildė Adomą prieš jam nusidėjus,

Adam Rišon - didelis kli, kuris pasidalijo į 600 000 dalių. Dabar mes sąmoningai, to norėdami, sujungiame šias dalis. Joms susijungus iš aukščiau ateina didesnė šviesa, jas pripildo: tai ir vadinama būsena, labiau artima Begalybei, labiau ištaisyta.

ir kai ji susikaups - bus galutinai ištaisyta.

Kai visas kli susijungs, tada susijungs visos Adam Rišon sielos ir prisipildys visomis šviesomis, kurios joms skirtos.

Vadinasi, kiekvienas iš mūsų gimsta tik su maža jame patalpinta Adomo sielos dalele. Ir jei žmogus ištaiso savo dalelę, jis neturi persikūnyti dar kartą, nes tik tam, kad ją ištaisytų, jis nusileidžia, gimsta šiame pasaulyje. Apie tai parašyta didžiojo Ari knygoje „Gyvybės Medis“: „nėra dienos, panašios į praėjusią“, „nėra akimirkos, panašios į akimirką“ ir „nė vienas žmogus nepanašus į kitą“.

Kiekvienas mes kiekvieną savo gyvenimo akimirką turime naujų galimybių, todėl turime ir laiko, atstumo, judėjimo sąvokas. Mūsų pasaulis keičiasi. Žmogaus kūnas - ta būsena, kai turime pasirinkimą.

Nuo šio nulinio lygio kiekvieną gyvenimo akimirką pradedame rinktis. Žmogus turi pasirinkimą. Jis negali paskui skųstis, kad neturėjo galimybės pažengti. Tiesiog žmogus nekreipė dėmesio į tai, kas jam atsiskleisdavo, tačiau tai buvo būtina, kad jis pradėtų jausti savo sielą, pradėtų gilintis į ją, kas vadinama kilimu dvasinių pasaulių pakopomis. Tada savo sielos viduje jis pajustų visus Aukštesniuosius pasaulius. Kaip jis rašo, „nėra akimirkos, panašios į akimirką“, kiekvieną akimirką atsiranda nauja būsena, kviesdama žmogų taisytis, kol skatikas prie skatiko nesusikaups didelė suma. Taigi viskas priklauso tiktai nuo mūsų atidumo tam, kas su mumis atsitinka.

Kūrėjas nesukūrė nieko nereikalingo, beprasmio, kai gyvenimas ateina ir praeina, laikas bėga, žmogus galvoja, kad galima palaukti, pagyvensime - pamatysime. Kiekvieną akimirką žmogus turi galimybių. Ir jei siekiame tobulėti, kaip mums gali padėti grupė, knygos? Jos padeda padidinti jautrumą, kad „pačiuptumėm“, atpažintumėm šį metą, šią akimirką, ir kiekvieną akimirką panaudotumėm teisingai, prijungdami prie dvasinio greičio.

Bet žmogus gali laisvai rinktis, kaip pasakyta Talmude, dar prieš žmogui gimstant sprendžiama, jis bus stiprus ar silpnas, protingas ar kvailas, turtingas ar vargšas, bet ar bus jis teisuolis, ar nusidėjėlis - nenustatoma. Iš to seka, kad žmogus negimsta teisuoliu, jis pats renkasi šį kelią - kiekvienas pagal savo pastangas Toroje ir priesakuose įgyja galimybę ištaisyti savo egoistinę širdį, ištaisyti tai, kas jam skirta pagal jo sielos šaknį. Ir tada jis užbaigia jam paskirtą darbą.

Kitaip tariant, viskas, kas suteikta, žmogui gimus, jo gabumai (nesvarbu, koks jis gimė - labiau protingas ar labiau kvailas, judrus, gudrus ar tiesus), visos jo įgimtos savybės neturi nieko bendra su jo dvasiniu vystymusi. Viskas, ką jis gavo iš aukščiau, tiksliai apskaičiuota: savybės, aplinka, kuri jį auklėjo, jo tėvai, jo buvę persikūnijimai, visa jo buvusi patirtis.

Atsižvelgiant į viską, ką turi žmogus (koks jis pats, kokia jo aplinka), laisvo pasirinkimo prasme egzistuoja tiktai vienas dalykas: būti teisuoliu ar nusidėjėliu. Apie tai, ką reiškia būti teisuoliu ar nusidėjėliu, Baal Sulamas rašo straipsnyje „Valios laisvė“, taip pat aiškina „Įvade į mokymą apie dešimt sfirot“. Tai reiškia - ieškoti būdų dabartinei būsenai ir Kūrėjo valdymui pateisinti tokiu laipsniu, kad jau dabar pasijaustum Begalybės pasaulyje. Ir taip judame šia kryptimi.

O kas padės tai padaryti? Aukščiausioji šviesa, grąžinanti į šaltinį. Ji leidžia mums ištaisyti savo būseną ir pakelti ją prie vis aukštesnės, artimesnės šviesai būsenos.

Ir todėl jis rašo: bet ar bus jis teisuolis, ar nusidėjėlis - nenustatoma.

Ir tik tuo atžvilgiu žmogui duotas pasirinkimas - pateisinti savo būseną, tarsi jau būtume Begalybėje, kokia bloga ji mums beatrodytų. Bet ką reiškia „tarsi“? Iš tikrųjų, Kūrėjo, Aukštesniosios jėgos, požiūriu esame Begalybės pasaulyje. Jaučiamės taip tiktai dėl to, kad nusileidome savo pojūčiais, suvokimu, bet Begalybės būsenos Aukščiausioji šviesa yra mumyse.

Toliau jis rašo:

kiekvienas pagal savo pastangas Toroje ir priesakuose.

Ką reiškia Toroje ir priesakuose? Tai tie veiksmai, kurie ištaiso sielą. Ką daro žmogus?

kiekvienas pagal savo pastangas Toroje ir priesakuose įgyja galimybę ištaisyti savo egoistinę širdį, ištaisyti tai, kas jam skirta pagal jo sielos šaknį. Ir tada jis užbaigia jam paskirta darbą.

Jis ištaiso širdį, sujungdamas likusias sielas, tampa beribiu, begaliniu kli, kai į vieną sielą susijungia visos 600 000 sielų. Tai vadinasi - įvykdyti priesaką „mylėti artimą kaip save patį“. Taip mes vėl susijungiame į vieną Pirmojo Žmogaus sielą. Aukščiausioji šviesa ir veiksmai, vadinami „Tora ir priesakai“, padeda šiam vyksmui. Jau kalbėjome, kad Tora - šviesa, ateinanti pas mus.

O priesakai - tai tie norai, kuriuos turi kiekvienas kli. Kiekvienas kli turi 613 norų, kurių kiekvieną reikia ištaisyti. Bendrai šviesai, kuri vadinasi Tora, padedant šie norai ištaisomi, kad taptų panašūs į šviesą, kad kli prilygtų šviesai. Ir kai ištaisome visus 613 sielos norų, pasiekiame Begalybę, galutinio išsitaisymo būseną, t. y. tą būseną, kurią pasiekę baigiame savo persikūnijimus.

O jei jos nepasiekiame, vėl ir vėl persikūnijame. Vėl pradedame kūno egzistenciją. Juk tik kūno būsena yra nulinė - pasirengimas pradėti dvasinį procesą, kad galėtume jį užbaigti. Mūsų kūne, mūsų pasaulyje procesas dar neprasidėjo, žmogus yra pradinėje stadijoje. Ir tai - jo pagrindas.

Netgi kai žmogus kyla pakopomis (tarkim, kaip ankščiau sakėme, nuo 40 iki 41), jis turi stovėti abiem kojomis ant žemės, t. y. būti šiame pasaulyje tam, kad atlikdamas kiekvieną veiksmą galėtų pasirinkti. Kad būtų atribotas nuo dvasinių būsenų ir žiūrėtų į jas tarsi iš šalies: jis to nori ar ne, pasirenka jas visiškai be prievartos ar ne. Būtent buvimas kūne, šiame pasaulyje suteikia tokią galimybę.

Kam reikalingas šis pasidalijimas į daugybę smulkių dalių, kaip jis rašo, ilgam laikotarpiui, į daugybę sielų. Kuo tai padeda taisantis?

Paklausyk ir pats nuspręsi. Turime vieną didelį kli, vadinamą Adam Rišon, kitaip tariant, norą patirti malonumus, ir didžiulę jį užpildančią šviesą - malonumą. Norime, kad šis malonumas užpildytų norą amžiams. Tai įmanoma tik tada, jei noras bus panašus į šviesą, malonumą, jei jų savybės nesiskirs. Antraip, kaip sakėme, kai žmogus pradeda valgyti, malonumas dingsta, nes šviesa slopina norą. Jie yra priešingi vienas kitam.

O kad jie nebūtų priešingi, kad ateinantis malonumas negesintų noro, reikia, kad iš noro pusės būtų lygiai toks pat ketinimas, kuris yra tame malonume.

Jei kažkas man duoda ir aš atsakydamas duodu jam, mes kartu galime mėgautis. Ir tada galima visą laiką didinti šį pojūtį.

Kitaip tariant, malonumo srautai tarp mūsų bus begaliniai, kaip dėl paties malonumo, taip ir dėl meilės, kuri didina malonumą. Ji neriboja kli, o priklauso vien nuo to, kiek vertini savo mylimą, Duodantįjį.

Todėl „mylėk artimą kaip save patį“ - pagrindinė Toros taisyklė. Tai taisyklė, kai šviesos yra kėlim viduje. Prisipildžiusi siela neištuštėja. Tačiau negalime per vieną akimirką taip išsitaisyti, šis kli turi pasidalyti į daugybę dalių, ir kiekviena dalis turi pereiti labai daug būsenų, kol panorės vėl susijungti su visomis dalimis, su visomis likusiomis sielomis pagal pagrindinę Toros taisyklę „mylėk artimą kaip save patį“. Ir tada ši šviesa, vadinama įstatymu, pasklis ir užpildys visas sielas. Būtent tai geruoju ar bloguoju turi pradėti vykdyti žmonija.

Ir jei atskleisime kabalos mokslą žmonijai, kelias bus geras. O jei, neduok Dieve, ne, tai bus blogai, bet vis tiek būsime priversti pasiekti galutinę būseną.

Šiandien pakalbėsime apie Adam Rišon konstrukciją. Girdėjome, kad yra tokia sąvoka - Adam Rišon, apie ją parašyta, apie ją kalbama. Kas yra tas Adam Rišon? Visada kalbame apie kūrinį.

Kas gi tas Adam Rišon?

Ankstesniuose pokalbiuose jau minėjome, kad buvo sukurtas noras gauti, noras mėgautis. Kadangi kūrimo Sumanymas - suteikti malonumą kūriniams, tai trūksta tiktai kūrinio - to, kuris gautų šį gėrį. Ir tas kūrinys vadinamas Adam Rišon (Pirmasis žmogus). Ką reiškia pirmasis? Argi yra antrasis, trečiasis? Ne, tiesiog todėl, kad jis pirmas. O kalbant apie mus, tai kai imame ugdyti šeštąjį pojūtį, įsijungiame į Aukštesnįjį pasaulį, jį pajausdami išvystame, kas yra pasaulėdaroje už mūsų, už penkių jutimo organų ribų, pamažu suvokiame, matome, jaučiame konstrukciją, vadinamą Adam Rišon.

Kaip kabalistai jį atrado? Kokiu būdu mes tai padarysime?

Mes su savo penkiais jutimo organais esame šiame pasaulyje. Jais, kaip jau sakėme, jaučiame tai, kas vadinama šiuo pasauliu. Būtent tai atspindi mūsų penki jutimo organai. Nieko kito jie negali išreikšti.

Naudodami įvairius įrengimus: mikroskopus, teleskopus (ką bepaimtume), mes prie penkių jutimo organų tik pridedame papildomus prietaisus, kurie praplečia jutimo diapazoną materijos viduje arba per atstumą. Kitaip tariant, mes vis geriau galime suprasti, kas yra laikas, judėjimas, vieta, mūsų materija, kurie juntami penkiomis juslėmis. Tačiau jokie mūsų sukurti prietaisai niekad negalės „pagauti“ tai, kas yra už penkių jutimo organų ribų. Juk mes, būdami penkių jutimo organų viduje, net nenumanome, ko mums trūksta. Nežinome, ką galime atrasti.

Jeigu žinočiau, kad dabar savo pasaulyje esu kaip uždarame kambaryje, o už jo, už šio kambario, egzistuoja dar kažkas, tik aš nesugebu to pajausti, tai galbūt kažkaip pasistengčiau. Galbūt sukurčiau kokį nors prietaisą, imčiau treniruotis, ugdyti jautrumą. Bet aš nežinau, kas yra už šio pasaulio ribų. Jeigu ko nors ieškosiu, tai visad tik penkių jutimo organų viduje. Esu uždarytas konstrukcijoje, vadinamoje šiuo pasauliu. Todėl niekad neįmanoma iš jo išeiti, neišsiugdžius papildomą, šeštąjį pojūtį.

Kas tas šeštasis pojūtis? Kaip jis kuriamas? Juk jei jį išsiugdysime, tai suvoksime Adam Rišon konstrukciją, kūrimo Sumanymą ir t. t. Tada atversime tai, ką mums pasakoja kabalistai. Jis (šeštasis pojūtis) sudarytas paprastai. Visa, kas skiria mus nuo aukštesniųjų jėgų, - tai tik mūsų kūnas, tie patys penki jutimo organai. Jeigu be penkių jutimo organų, išlavinsime dar ir šeštąjį pojūtį (šį „tašką širdyje“, kuris prabunda mumyse), tai atsiplėšdami nuo savo kūno, nuo įprasto suvokimo sugebėsime prasiveržti ir pajausti Aukštesnįjį pasaulį.

Taigi, kad pradėčiau jausti, regėti Aukštesnįjį pasaulį, turiu atlikti du veiksmus. Pirma panorti jį pajausti stipriau nei noriu suvokti šį pasaulį penkiais jutimo organais. Ir būti Aukštesniajam pasauliui jautresniu nei šiam pasauliui. Pirmasis veiksmas vadinamas cimcum alef (pirmasis susitraukimas).

Kai žmogus nori praskirti sieną, kuri jį atitveria nuo Aukštesniojo pasaulio, jis tarsi turi atlikti „susitraukimą“ (cimcum). Kas tai yra susitraukimas? Tai reiškia, kad visa, kas aukščiau prigimties, taps brangiausia. O po to žmogus turi dar pasistengti pajausti tai, kas yra už jo.

Ką tai reiškia? Būtina išsiugdyti jautrumą tam, kas yra už penkių jutimo organų ribų. Visas Aukštesnysis, dvasinis, pasaulis sukurtas virš mūsų penkių jutimo organų. Neįmanoma vienu metu teikti pirmenybę ir šio, ir Aukštesniojo pasaulio pojūčiui. Todėl šviesa, apie kurią kalbėjome, toji Aukštesnioji jėga, kuri nusileidžia ir, didindama šį tašką, mus taiso, atlieka du veiksmus. Pirmas veiksmas - šio pasaulio, antras - Aukštesniojo pasaulio atžvilgiu.

Kai žmogus pajaučia Aukštesnįjį pasaulį, jis ima suvokti ypatingą struktūrą. Jis pradeda jausti sielas, drauge susijungusias į vieną sielą, vadinamą Adam Rišon. Kokiu būdu? Jeigu žmogus, kaip sakėme, „išeina iš savęs“, iš savo pasaulio, už savo sienų ir atlieka veiksmus už tų sienų, tai jis pajaučia Aukščiausiąją šviesą. Kur? Kokiame kli? Susiduriame su labai įdomiu reiškiniu - šviesa nejaučiama už kli.

Minėjome, kad Aukščiausioji šviesa sukūrė norą mėgautis, ji yra šio noro viduje ir tik noras ją jaučia. Už noro nieko neįmanoma pajausti. Toks mūsų jautrumas. Noras gali būti nukreiptas į save arba už savęs. Taigi kai žmogus „išeina iš savęs“, jis pradeda jausti Aukštesnįjį pasaulį išoriniame kli. Ką tai reiškia? Jo noras orientuotas į kitas sielas ir jaučia jas. Kitaip tariant, mes niekada neišeiname už kėlim, visada jaučiame jų viduje.

Jeigu viską suvokiu savo penkių jutimo organų viduje, savo dėžės viduje, tai šeštuoju pojūčiu, kurį ugdau, jaučiu taip pat ir Aukštesnįjį pasaulį. Bet šeštuoju pojūčiu, vadinamu siela, jaučiu ir jos viduje. Ir vystau tą sielą kitų sielų atžvilgiu. Iš to išplaukia, kad jei žmogus sugeba išeiti iš savo penkių jutimo organų į šeštąjį, vadinasi, jis gali kažkuo susijungti su kitomis sielomis. Ir jeigu, susijungdamas su kita siela, savo sielos viduje jaučia, kas joje vyksta, - tai ir yra jo Aukštesnysis pasaulis.

Galbūt pasistengsiu paaiškinti kitaip. Mano Aukštesnysis pasaulis - kai pradedu jungtis su visomis likusiomis sielomis. Ir laipsnis, kuriuo jas prie savęs prijungiu, iš esmės yra mano sielos kli, kuriame jaučiu šviesą, Aukštesniosios jėgos pasireiškimą.

Nėra kitos galimybės pajausti Aukščiausiąją šviesą, Aukštesnįjį pasaulį, sielą, amžiną pasaulį, Aukštesniąją jėgą (ką tik įmanoma įsivaizduoti ir įvardyti kažkokiais ne šį pasaulį nusakančiais žodžiais), kaip tik kitų sielų induose (kėlim). Todėl įstatymas „mylėk artimą kaip save“ vadinamas „didžiąja Toros taisykle“. Tai kilnus, pagrindinis įstatymas, padedantis šviesai pasireikšti žmogaus induose. Todėl laidavimas (t. y. sielų susijungimas) yra sąlyga Aukščiausiajai šviesai, Aukštesniajai jėgai atsiskleisti.

Žmogus, kuris „sutraukia“ savo penkis jutimo organus ir vysto norą ne savyje, iš esmės prasiskverbia į kitų sielų indus ir tampa kabalistu. Kabalistas - tas, kuris įgyja visa, kas atsiveria kitose sielose, prie kurių jis prisijungia nepaisydamas savęs, viską joms atiduodamas. Ir tada jis atveria šį bendrą kli, vadinamą Adam Rišon. Kodėl jis vadinamas „rišon“ - pirmuoju? Todėl, kad jis iš tikrųjų pirmas visų kitų sielų atžvilgiu.

Žmogus atveria, kad visi iš esmės sujungti į konstrukciją, kuri vadinasi Adam Rišon, kadangi kiekvienai sielai ji yra prototipas, pirminė struktūra. Ir bet kas, kuris išeina iš savo penkių jutimo organų, pakyla virš jų, virš šio pasaulio, iš esmės atveria tą pačią konstrukciją - Adam Rišon sielą. Jis atveria ją palaipsniui - iš pradžių mažai, paskui daugiau, dar daugiau. Tos Adam Rišon konstrukcijos suvokimo pakopos vadinamos: Nefeš, Ruah, Chaja, Jechida. Ir taip suvokiamas visas kli. O visas Adam Rišon kli, galutinai užpildytas šviesa, kuri viską ištaiso, vadinamas olam Ein Sof (Begalybės pasauliu).

Todėl kabalistai mums pasakoja apie Adomą (žmogų), kuris iš esmės yra didelis indas, didžiulis noras mėgautis. Ir kiekvienas iš mūsų - tik jo dalis. Kiekvienas, kuris tai atveria, suvokia tą pačią bendrą konstrukciją. Kaip galima ją suvokti? Tiktai tuo laipsniu, kuriuo žmogus priskiria save tai konstrukcijai kaip jos neatskiriama dalis, norėdamas būti aktyvia sudėtine dalimi, panašiai kaip kiekviena mūsų ląstelė dirba visam organizmui.

Visi organizmai, visos sistemos (ir aukštesnės, ir žemesnės prigimties) sukurtos taip, kad nė vienas organas, nė viena sausgyslė, kaulas, ląstelė (nesvarbu, kokia kūno dalelė) nedirba sau, o tik tam, kad aptarnautų kitas kūno dalis. O jei ima dirbti sau, tai suryja viską aplink ir žūva pati, nes nebegauna gyvybinių jėgų. Tai vyksta kūnišku lygmeniu, mūsų materijos lygiu.

Dvasiškai visi esame šioje Adam Rišon konstrukcijoje. Galiausiai atskleidžiame, kad Kūrėjas, Aukščiausioji šviesa, sukūrė vienintelę struktūrą. Ji funkcionuoja panašiai kaip žmogaus organizmas, ir jungia savyje visas sudedamąsias dalis. Tačiau mus, esančius tos konstrukcijos viduje, dengia migla. Mes savęs nejaučiame - lyg ir esame viduje, ir nesame, būdami už penkių ekranų. Kitaip tariant, savo suvokimu nesame Adam Rišon konstrukcijoje.

Būtent skirtumas tarp to, kada šios struktūros viduje kiekvienas iš mūsų veikia kitus, gauna iš visų bei visiems atiduoda, ir to, ką dabar jaučiame, kaip veikiame, vadinamas nusileidimu žemiau penkių pasaulių. Taip esame vertinami mes.

Iš tikrųjų, kiekvienas iš mūsų (mes tik to nematome, nepripažįstame, nežinome) - neatskiriama Adam Rišon konstrukcijos dalis, viską atiduoda ir yra Begalybės pasaulyje. Tas pasaulis (turima omenyje Adam Rišon būsena) pripildytas šviesos. Tai - amžinybė, tobulybė. Mes tik suvokiame save kažkokios kitos būsenos, esančiais kitoje vietoje. Todėl mūsų būsena vadinama nesąmoninga būsena arba įsivaizduojamu pasauliu. Tai - tam tikra paslėptis.

O kabalistai, susijungdami su kitomis sielomis pagal principą „mylėk artimą kaip patį save“, pagal laidavimo įstatymą, pradeda jausti Adam Rišon būseną. Ir kai pajaučia tą būseną, kai ji ima po truputį ryškėti, paslėptis palaipsniui išsisklaido it rūkas. Ir tada toji konstrukcija vis labiau ir labiau aiškėja ir galų gale pasiekiamas penkių pakopų atskleidimas. Paslėptį pakeičia atvėrimas.

Kitaip tariant, mes tarsi artėjame prie šios konstrukcijos, „žengdami“ pasaulių, kurie nebeslepia, o atveria mums Adam Rišon struktūrą, pakopomis. Žmogus, perėjęs machsomą, truputį įėjęs į dvasinį pasaulį, jau jaučia Adam Rišon konstrukciją. Kiekvienoje pakopoje jaučiama ta pati struktūra, bet su tam tikru paslėpties laipsniu. Tai vadinama žmogaus pasauliu, jo paslėpties laipsniu, tačiau taip yra visada. Pereiti machsomą arba tam tikru laipsniu susijungti su kitomis sielomis - tai tas pats.

Pajausti Aukštesnįjį pasaulį - tai reiškia kažkokiu būdu, sąmoningai, to norint susijungti su likusiomis sielomis ir tapti neatskiriama ląstele Adam Rišon kūne, suvokus, kad čia egzistuoji. Štai šitai ir atsiveria. Juk mes visi ir esame Adam Rišon konstrukcijoje, visos kabalistinės knygos, viskas, ką atveriame, - tiktai apie tai.

Pasauliai - paslėpties lygiai, nuo kurių priklauso, kiek nuo manęs paslėpta, jog esu bendroje Adam Rišon sieloje. Sielos - tai, ką atveriu visame šiame pasaulyje. Dvasios, angelai, rūmai, dangus, savybių gradacijos, apie kurias kalba kabala, - visa tai jėgos, kurios veikia to tvirto, nekintamo organizmo, vadinamo Adam Rišon, viduje.

Kartą B. Ašlagas pateikė gerą pavyzdį, kaip funkcionuojame šioje struktūroje. Jis pasakė taip: „Visas pasaulis yra atiduodantis, žmonės myli vienas kitą ir vienas kitam atiduoda. Deja, nuo jų tai paslėpta ir jiems atrodo, jog daro vienas kitam nemalonumus“.

B. Ašlagas pasakojo: „Turiu draugą, restorano savininką. Jam atrodo, kad trokšta pinigų. Tai paslėpties laipsnis. Tam, kad praturtėtų, jis tvarko restoraną, gamina nepaprastai skanų maistą, daro reklamą, kviečia žmones ir juos aptarnauja. Už viso to iš esmės slypi jo meilė žmonėms. Vėliau, perėjęs visas pakopas (dvigubą ir paprastą paslėptis, atskleidimą), giliai viduje jis atras, kad ir ankstesnė būsena buvo šimtaprocentinis atidavimas. Tačiau jis turėjo iliuziją, nesąmoningai pats save apgaudinėjo, jog viską darė dėl pinigų arba tam, kad dar ką nors pasiektų“.

Taigi ką šis pavyzdys rodo?

Esame ta pati Adam Rišon konstrukcija. Nėra laiko, atstumo, niekas nesikeičia. Mums reikia tik suderinti savo jautrumą ir pradėti jausti šią vienintelę egzistuojančią būseną. Ir tada galų gale atskleisime, kad apsigauname dėl savo tikrosios būsenos.

Sakėme, kad iš viso yra 5 pasauliai. Kiekvienas jų sudarytas iš 5 didelių pakopų (parcufim). Kiekvienas parcufas dar turi 5 lygmenis (sfirot). Taigi kiekvienas pasaulis sudarytas iš 25 pakopų. Padauginus iš 5 pasaulių (25 x 5 = 125), gaunama 125 atskleidimo pakopos. Jas ir pereina žmogus.

Ką reiškia atskleidimo pakopos? Žmogus „prasivalo“ jautrumą ir tada jam pradeda aiškėti, kur jis iš tikrųjų yra. Panašiai kaip ligonis, palaipsniui atgaunantis sąmonę. Todėl ši mūsų būsena vadinama įsivaizduojamu pasauliu, nes jis yra išgalvotas.

Tarkime, esu dvasinių pasaulių kažkokioje pakopoje, dar mažoje - tik išėjau iš šio pasaulio. Šios pakopos lygis nulemia tai, kad žinau, jog esu susijęs su teisinga struktūra, nors dar jos nesuvokiu. Tai panašu į vaiką, kuriam nepažįstamas didelis pasaulis ir kurį jis labai nori atverti. Jis kažkaip susietas su juo ir žino, kad su kažkuo susitvarkys, kažkas yra pažįstama, o kažkas ne, bijo, dar nepasirengęs.

Todėl šie pasauliai vadinami olamot, iš žodžio alama (paslėptis). Tai reiškia, kad esantis juose jaučia tam tikrą paslėptį ir žino, jog priekyje dar yra ką atverti. O mūsų pasaulis, mūsų būsena, kai nieko nežinome, vadinama tariamuoju pasauliu. Jis yra vaizduotės žaismas ir todėl viskas - iliuzija. Iš esmės, visa, ko mums reikia, - tai pakilti virš savęs, virš savo penkių jutimo organų.

Koks yra ryšis tarp manęs ir kitų sielų?

Man atrodo, jei turiu kažkam atiduoti arba apie kažką pagalvoti, arba su kažkuo susijungti, tai nusižeminsiu, pažeisiu savigarbą. Teks pasidalinti tuo, ką turiu, privalėsiu būti mažesnis už kitus. Penkiais jutimo organais žmogus jaučia ne „tašką širdyje“, o vien savo mažą kli.

„Susitraukimas“ reiškia, kad žmogus, gaudamas visą šio pasaulio gėrį, rūpinasi ne penkiais jutimo organais, o „taško širdyje“ raida. Penkios juslės yra natūralios. Todėl galima duoti joms viską, kas priklauso, bet nesistengti jas pripildyti. Ir jei žmogus rūpinasi „taško širdyje“ ugdymu, tai viskas, ko pareikalaus penki jutimo organai, bus laikoma būtinu jam egzistuoti, kol jis yra kūne.

Ankstesniame pokalbyje kalbėjome, kad turime būti kūne tol, kol šimtu procentų neįsijungsime į visą kli, į visas kitas sielas. Kodėl? Todėl, kad tada bus nereikalingas ir kūniškasis kli. Man nereikės nustatyti, kiek esu susijęs su kokia nors siela už penkių fizinių jutimo organų ribų. Todėl jie išnyks ir aš pajusiu, kad mano kūnas, kuriame dabar save įsivaizduoju, taip pat neegzistuoja. Tada paaiškės, kad ir šie jutimai tariami, tik kol kas to negaliu suprasti.

B. Ašlago labai geras pavyzdys rodo, kad žmogus nesugeba atskirti savo būsenų. Ir mūsų pasaulyje yra toks pavyzdys. B.Ašlagas aprašo būdingą praeities epizodą.

„Žmogus dirba vežiku. Turi savo vežimą, arklį ir užsidirba perveždamas prekes į paskirtą vietą. Jis turi namą, šeimą: žmoną, vaikus ir patenkintas savo gyvenimu. Ko dar trūksta? Jo uždarbio užtenka pragyvenimui. Paprastas žmogus.

Ir staiga atėjo sunkūs laikai, kilo epidemija, viskas klostėsi blogai. Susirgo ir mirė žmona bei vaikai. Krito arklys. Ir žmogus, neištvėręs tų bėdų, taip pat mirė. Jis tarsi stoja prieš Aukščiausiąjį teismą, ir ten sprendžiama, ką daryti su tuo žmogumi, su ta siela. Jis buvo geras, normalus žmogus, niekam nekenkė ir darė, priklausomai nuo gyvenimo tėkmės. Tai ką gi galima jam duoti? Juk duoti galima pagal žmogaus norus. Ko jis norėtų? Jis norėtų turėti savo namą, žmoną, vaikus, arklį su vežimu, savo paprastą darbą ir kad viskas būtų gerai“.

Tiesą sakant, tai gyvenimiškas pavyzdys: juk kodėl būsimajame pasaulyje turėtų būti duodama daugiau negu nori žmogus?

„Ir žmogus tai gauna. Jam duoda tą pačią iliuziją: jis yra savo name su žmona ir vaikais, turi arklį, vežimą ir darbą. Viskas puiku, ir jis patenkintas."

Dabar kyla klausimas: kaip jis galės atskirti, ar tai vaizduotės žaismas, ar jis yra mūsų pasaulyje su žmona, vaikais, arkliu ir vežimu? Ar yra kokių nors galimybių atskirti vieną nuo kito? Kaip galima atskirti iliuziją, įsivaizduojamą pasaulį nuo realybės? Mes tokios galimybės neturime.

Todėl atsiradus Aukštesniojo pasaulio pojūčiui, mes, kildami pakopomis, palaipsniui jį atverdami, suprantame, kad dalis to, ką toliau atskleisime, dar paslėpta. Atitinkamai pajaučiame, koks iliuzinis yra mūsų pasaulis.

Kitaip tariant, aš kylu 125 atvėrimo pakopomis. O apačioje yra materialus, fizinis pasaulis. Kaip bepakilčiau, vis tik kiekvienoje pakopoje man kol kas reikalingas mano kūnas. Juk, kaip minėjome ankstesniuose pokalbiuose, kūnas yra pagrindas laisvai pasirenkant kitą pakopą, užmezgant ryšius su sielomis. Ir kiekvienoje pakopoje vis daugiau susisieju su sielomis. Turiu pradėti savo nuline pakopa, todėl aš vis dar privalau būti kūne, vėl ir vėl persikūnyti.

Taigi pereidamas nuo pakopos prie pakopos (iš viso 125 pakopos) matau šį pasaulį vis labiau iliuzinį. Pakilęs viena pakopa, matau pasaulį nuo vienos pakopos, pakilęs dviem pakopomis - nuo dviejų. Iš esmės tais pačiais kėlim imu tolti ir žiūriu į tai, ką regiu čia, kaip į vaizduotės žaismą.

Suprantu tai kaip būtinybę, jaučiu, kiek svarbus šis vaizdas. Tokiu pavidalu iškilęs priešais mane, jis iš esmės padeda teisingai suvokti dvasinę pakopą. Todėl taip būtinas šis pasaulis, toji tikrovė, kurioje dabar esame, įsivaizduodami save kūne, milžiniškame pasaulyje, šioje Visatoje ir t. t.

Tačiau retkarčiais verta prisiminti, kad šio pasaulio atžvilgiu esame kaip tas vežėjas, o kitų žmonių atžvilgiu - kaip restorano savininkas, kuris mano, kad įgyja pinigus, garbę ir visus šio pasaulio malonumus. Bet galiausiai paaiškėja, jog tai iliuzija, kurią jis tiesiog išgyvena. Aukštesnė jėga verčia jį taip funkcionuoti Adam Rišon konstrukcijoje.

Adam Rišon konstrukcija nėra vientisa. Kaip ir žmogaus kūne, joje yra dalys, išdėstytos aukščiau ir žemiau, atliekančios labiau esmines funkcijas ir atsakingos už mažiau svarbius procesus. Todėl kiekvienas žmogus patiria atvėrimo būsenas vis kitaip. Bet principas lieka tas pats: remiantis penkiais jutimo organais nuolat ugdyti šeštąjį pojūtį, formuoti santykį su kitomis sielomis, bet savaip.

Todėl parašyta: „Nėra dienos panašios į praėjusią“, „Nėra akimirkos panašios į kitą“, ir bet kurio žmogaus siela bei jo kelias nepanašus į kito. Todėl kabalistai tikrose knygose neaprašo vaizdų, kuriuos regi, o pasakoja apie kėlim ištaisymus, kuriuos turime atlikti, kad pasiektume tą patį pasaulį, tą pačią pakopą, būseną, kad juos išvystume. Baal Sulamas sako apie tai: „O viską, kas atsivers, išvysite jūs ir niekas kitas“.

Tai reiškia, kad mes negalime pasidalyti tuo vaizdu. Galime tik kalbėti apie jo pagrindines, sudedamąsias dalis, t. y. koks turi būti noras, siekis pamatyti Aukštesnįjį pasaulį. Taigi kas atsivers? Kiekvienas atskleis tai asmeniškai. Panašiai kaip vienas sako kitam: „Paragauk, tai saldu, skanu!“. Kadangi jis taip sako ir mes turime daugmaž panašius jutimo organus, tai, žinoma, jei aš paragausiu, man pasirodys skanu. Bet mes negalime palyginti tai, ką jaučiame noro viduje.

Tas pats ir dvasiniame pasaulyje. Visa šviesa atsiskleidžia konkretaus kli viduje ir todėl neįmanoma perteikti pojūčių be to, kas atsiveria noro viduje. Kiekvieno noro vidinis įspūdis yra asmeninis, ir mes vienas su kitu niekad negalėsime to palyginti.

Kas yra Kūrėjas šiame dvasinio pasaulio paveiksle?

Aš nežinau. Mes kalbame apie žmogų, atveriantį pasaulį. Niekad negirdėjau, kad iš viršaus pro debesis nusileido kažkoks žmogus arba išsitiesė kažkieno didžiulė ranka ir įteikė mums šventą raštą. Ne tokia suvokimo eiga. Tai, kas vaizduojama paveiksluose, klaidinga. „Nekurk stabo!“ Visiškai neteisinga suprasti dvasinį pasaulį kaip Kūrėjo, Aukštesniosios jėgos pasireiškimą kažkokiu vaizdu. Manau, kad žmones, kurie taip suvokia, reikia gydyti.

Mes tokių dalykų nematėme ir mums uždrausta į tai tikėti. „Teisėjas neturi nieko daugiau nei mato jo akys“ - tokia taisyklė. Bet kaip tada matome, jaučiame antgamtinius reiškinius? Reikalas tas, kad jie nėra antgamtiniai. Tai vis ta pati gamta. Nėra jokio antgamčio, o yra materiali ir dvasinė prigimtis. Galima ją suskirstyti į dvi dalis. Prie mūsų prigimties, natūralaus šio pasaulio jautimo, galima pridėti patirtį, ištyrimą, kur mes esame. Bet galiausiai atskleidžiame tą pasaulį, tikrovę, kurią jaučiame, nes mes taip sukurti ir viską atskleidžiame pagal norą.

Visa mūsų materija - vien noras. Atomai nori išlaikyti savo padėtį, augalai nori plėstis. Gyvūnų noras didesnis, dėl jo atsiranda poreikis judėti, keisti vietą. Dar didesnį norą turi žmogus, jis patiria įvairaus dydžio ir pobūdžio norus.

Tai reiškia, kad viskas priklauso nuo noro, kuris yra kūrinio medžiaga. Todėl jėga, esanti materijoje, nulemia iš esmės tos materijos formą. Jeigu turėtume galimybę suteikti papildomos noro jėgos, sakykim, pieštukui, tai tas pieštukas taptų augalu. Pridėję augalui noro jėgos, paverstume jį gyvūnu. Dar papildoma jėga paverstų gyvūną žmogumi.

Iš esmės žmonės mano, kad tokia raida galima, toks mąstymas atitinka Darvino teoriją. Bet mes žinome, kad tai neįmanoma, nes negali būti, jog jau sukurtame objekte, kuris pasiekė jam nustatytą būseną, išsivystytų noras, didesnis nei jam yra paskirta.

Didėja jau esantis objekto noras, kuris atsiskleidžia, bet jis nėra papildomas, o būtent atsiskleidžiantis. Tai panašu į žmogaus sėklą, kurioje yra viskas, ko reikia, kad išsivystytų suaugęs žmogus: visi norai, visi veiksmai - visa, kas turi jame pasireikšti. Bet viskas yra viduje.

Ir neįmanoma, kad iš vieno lygmens noro kiltų iš esmės kito lygmens noras. Todėl negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis lygmenys yra nustatyti ir negali keistis. Bet, kaip sako Ari knygoje „Gyvybės medis“ ir Baal Sulamas „Mokymo apie dešimt sfirot“ 3 dalyje, tarp jų egzistuoja dar ir tarpiniai lygmenys: koralai (tarp negyvojo ir augalinio), Talmude aprašytas „kėlėv sade“ (tarp augalinio ir gyvūninio), beždžionė (tarp gyvūninio ir žmogiškojo).

Tie lygmenys taip pat nekintantys, tik jie yra tarp pagrindinių. Bet viskas susisteminta. Imkime bet kokį gyvūninio lygmens sutvėrimą - visi priklauso savo rūšiai ir kiekvienas užima savo vietą: nuo kažkokios mažytės skruzdėlės, varlės, liūto ir t. t. iki beždžionės. Beždžionė savo ruožtu yra riba tarp gyvūno ir žmogaus, bet ji negali keistis. Neįmanoma, kad ji pakiltų aukštyn ar nusileistų žemyn, o gali būti tik savo lygmens. Galima įvairiais būdais treniruojant bet kokį gyvūną papildyti naujais įpročiais, bet kito lygmens noro šituo neišlavinsime.

Todėl nereikia painioti. Mes visada turime reikalą su išoriniais faktoriais, su tuo, kas jau yra gamtoje ir negali keistis. Esti įvairios mutacijos, įvairios išorinės formos, bet niekada negalime pakeisti noro, nes egzistuoja noras, kurio viduje nužymėtos savybės, o jų viduje jau nustatyti išoriniai materijos parametrai, jos formos. Kabalos moksle tai vadinama materija ir forma, įvilkta į materiją. Apie abstrakčią formą ir esmę mes nekalbame.

Taigi viską nulemia noras. Jau kalbėjome, taip pat skaitėme „Kabalos mokslo įvade“, jog visa kūrinija nuo pradžios iki pabaigos turi viską, ką tik galima įsivaizduoti, išskyrus šviesą! Ką tu paklausei? „Kas tai Kūrėjas?“. Aukščiausioji šviesa - taip mes paprastai apie Jį sakome. Kas tai? Be kūrinio materijos (noro), visa kita vadinama Jėga, kuri aukščiau už norą ir kuri jį nustato. Ją mes vadiname Kūrėju.

Kitaip tariant, egzistuoja kažkokia Aukštesnioji jėga, sakykim, laukas. Kodėl ji Aukštesnioji? Iš jos išeina noras, ji yra pirminė. Todėl ją vadiname Kūrėju. Kaip apie tai sužinome? Tai mums perduoda ne SMS žinutės, ne knygos ar dar kažkas, o kabalistai, išsiugdę tą norą. Juk žmogus sugeba išsiugdyti norą. Jis yra kalbančiojo lygmens, o kategorijoje „kalbantysis“ žmonės, visa žmonija turi daug įvairių norų lygių.

Paprastai aiškiname tai kaip piramidę: didžiulis žmonių kiekis su įprastais norais ir labai mažas su kilniais, ypatingais norais. Bet negalima pakeisti konkretaus žmogaus noro. Kiekvienas privalo vystytis pagal savo norą ir jį taisyti. Tik tiek! To pakanka, kad jis įsijungtų į Adam Rišon, kuriame kiekvienas savo lygyje turi ištaisyti santykį su likusiais norais.

Jei priklausau kuriai nors Adam Rišon daliai (iš viso jų yra penkios: keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut), tai savo vietoje turiu sutvarkyti ryšius su visomis likusiomis Adam Rišon dalimis. Panašiai kaip sveika ląstelė žmogaus kūne, turiu būti neatskiriama, teisingai veikianti organizmo dalelė, aprūpindama visus tuo, ko jiems reikia.

Iš akies nereikalaujama daugiau, o tik kad reaguotų į šviesos bangas ir perduotų vidun. Negalima užkrauti ne jai skirto darbo. Kiekvienas iš mūsų turi būti ištaisytas savo srityje. Ir tada visas organizmas mėgaujasi ir kiekvienas iš mūsų mėgaujasi viso Adam Rišon organizmo sveikata, kuriame visiškai atsiskleidžia Aukščiausioji šviesa.

Tačiau nereikia keisti kito žmogaus noro. Todėl ir šiame pasaulyje, kaip jau sakėme ankstesniuose pokalbiuose, reikia pasyviai platinti žinias. Kiekvienam būtina parodyti savitaisos, sielos atskleidimo galimybę, auklėti individą ir apskritai visuomenę galima, tik rodant tinkamą pavyzdį.

Kiek žmogus pajėgia suvokti - suvoks, o kiek negali - reikia rodyti jam pavyzdį, ir ne vieną kartą, bet neversti jo. Todėl kabalos mokslo auklėjimas visiškai priešingas tradiciniam.

Draudžiama kažką sakyti žmogui, pradedančiam savo dvasinę raidą. Būtina kryptingai, įvairiais pavyzdžiais parodyti, kad jis pats laisvai turi pasirinkti vystymosi pirmumą. Juk noro pakeisti negalime, pats žmogus turi pasirinkti, kaip ugdys šį norą. Verste jo niekada nepriversi, nes pasirinkimas turi kilti iš vidaus.

Egzistuoja noras ir jo panaudojimo pasirinkimas, beje, pasirinkti turi pats žmogus. Iš išorės, išskyrus pavyzdį, jis negali nieko perimti. Todėl sakome, kad yra žmogus, kuris vystosi, ir aplinka. Ir priklausomai nuo to, kaip naudojamasi aplinka, keičiasi noro taikymas. Bet noras ir savybės priklauso žmogui nuo gimimo. O aplinką jis panaudoja tam, kad sužinotų, kaip teisingiau šias savybes lavinti.

Kodėl Aukštesnysis pasaulis neatsiveria žmogui, kol jis nori ir materialių malonumų, ir Aukštesniojo pasaulio?

Ne, aš taip nesakiau. Parašyta: „Kuo labiau išvystytas žmogus, tuo labiau išvystytas jo egoizmas“, taip pat, kad „nuo Šventyklos sugriovimo tikrą sueities skonį teturi tik aukštosios sielos, tobuli teisuoliai“. Taigi tai netiesa. Priešingai, mūsų pasaulis netampa menkas tiems, kurie kyla pakopomis. Juk žmogus turi laisvai pasirinkti Aukštesniuosius pasaulius, tuo pačiu metu būdamas ir savo kūne.

Kaip jau kalbėjome, kildamas pakopomis žmogus turi visą laiką remtis ir savo kūnu. Ankstesniame pokalbyje skaitėme straipsnį apie tai, iki kada žmogus turi persikūnyti, t. y. įgyti išorinę, kūno formą. Tai tęsiasi iki tol, kol jis neužbaigia visų pakopų ir neįsijungia į Galutinį išsitaisymą. Kodėl? Ką reiškia „išorinė forma“?

Tai ne materialus kūnas. Turima galvoje 5 jutimo organai su visa daugybe malonumų, kuriuos jie gali jausti, o juos panaudodamas žmogus taip pat gali kilti. Kiekvieną kartą tai keičiasi, priklausomai nuo jo pakopos. Todėl negalima sakyti, kad žmogui, pakilusiam į pačią mažiausią dvasinę pakopą, šis pasaulis tampa nepatrauklus ir nieko nevertas. Priešingai!

Parašyta, kad „Zohar“ knygos autorius Šimonas bar Jochajus, būdamas paskutinėje prieš Galutinį išsitaisymą pakopoje, pasijuto esantis „Šimonu iš turgaus“. Būtina suprasti, ką jam reiškia „Šimonas iš turgaus“. Tai ne arbūzų pardavėjas prie turgaus prekystalio, kuriuo jis pasijuto, bet visa ta našta, sunkumas, egzistavę laisvai pasirenkant Galutinio išsitaisymo pakopą. Ir tai - perėjus visas pakopas, jau būnant Acilut pasaulio GAR lygmenyje!

Todėl jam „Šimonas iš turgaus“ - ne tas Šimonas, kurį mes galime įsivaizduoti. Ir ne veltui B. Ašlagas parašė tą straipsnį „Kaip daugiau nepersikūnyti?“ apie tai, iki kokios pakopos turi pakilti žmogus, kad daugiau nepersikūnytų. Mūsų būvimas kūne turi labai gilią prasmę. Todėl draudžiama ignoruoti jo poreikius.

Teisingas ryšys, pasaulio, kuriame yra žmogus, ir dvasingumo, kurį jis atskleidžia, suderinimas ir nulemia jo elgesį. Todėl niekas negali spręsti apie kitą pagal išvaizdą, nes nežino jo vidinio pasaulio ir to, kas šiuo metu jam atsiveria.

Pavyzdžiui, jei galėtum pamatyti Šimoną bar Jochajų tą akimirką, kada jis pajuto norą „Šimonas iš turgaus“! Ir jei tą pačią akimirką pradėtum jį realizuoti, argi tu bėgtum į turgų pardavinėti arbūzus? Kitaip tariant, tuo momentu tu matytum jame greta dvasinės pakopos, kuri jam atsiveria, tiktai jos išorinį pasireiškimą. Aplinkiniai pastebėtų tik jo išorinį vaizdą.

Šie dalykai dar tolimi mums. Pamažu priartėsime prie jų supratimo. Tuo baigsiu, o kitą kartą, manau, galėsime pereiti prie trijų būsenų (alef, bėt, gimel) ir studijuoti visą mūsų istoriją, ir dvasinę, ir materialiąją, kaip tai atsiskleidžia gavėjui - kabalistui, kuris suvokia pasaulėdarą.

Kai kalbame apie kabalos mokslą, pirmiausiai iškyla klausimas - kokios jo ištakos? Kodėl jis reikalingas? Galbūt panašiai kaip mūsų pasaulyje įvairūs specialistai - fizikai, biologai, zoologai, botanikai - nori išsiaiškinti, kas vyksta gamtoje?

Jie tyrinėja gamtą, formuodami savo pasaulėžiūrą, kaupia patirtį, nagrinėja dėsnius, siekdami juos teisingiau pritaikyti, kad iš gamtos mums būtų nauda. Jie atlieka įvairius bandymus, išradinėja prietaisus, o po to apmoko mus, kaip teisingai panaudoti visus šiuos dalykus, viską, ką atrado, tyrinėdami gamtą. Jų dėka atsirado visa mūsų technologija, technika, visa mūsų pažanga. Studijuodami gamtą sužinome, kaip ja pasinaudoti.

Bet man nereikia būti mokslininku, tyrinėti atomus, kad pastatyčiau atominę jėgainę, būti biologijos, genetikos specialistu, kad derlingumui padidinti parengčiau priemones nuo kenkėjų. Man nereikia studijuoti medicinos, kad gydyčiau save. Yra visų tų sričių specialistai, kurie mums padeda. Mes sumokame už jų pasiekimų vaisius ir taip egzistuojame. Galiu būti paprastu darbininku, bet turiu magnetofoną, televizorių, kompiuterį, mobilųjį telefoną, man tarnauja šiuolaikinė medicina ir visa kita, nors aš niekaip su tuo nesusijęs.

Kažkas tai tobulina ir aš galiu tuo naudotis. O tam, kuris išrado, gali visiškai to nereikėti. Jis paprasčiausiai perduoda tai žmonijai, ir visi naudojasi. Taip mes tyrinėjame ir naudojamės supančia gamta. Aptiksime gal tik vieną procentą žmonių, mokslininkų, kurie, bendru frontu žengdami į priekį, studijuoja gamtą aiškindamiesi, kaip ją geriau panaudoti mūsų reikmėms.

Tačiau taip pat yra ypatingų sielų, ypatingų žmonių, kurie jaučia poreikį studijuoti gamtą, esančią aukščiau mūsų gamtos. Tai vadinama aukštesniąja prigimtimi, glūdinčia už materijos.

Yra mokslininkų, kurie tyrinėja materiją, ir yra tokių, kurie jaučia, kad to tyrinėjimo nepakanka. Netgi jei išmanys, kaip viskas sutvarkyta, jie norės žinoti ne pačios materijos savybes, o tai, kaip ji išjudinama, kokia programa stumia pasaulį. Kas yra tas pasaulis? Kodėl aš egzistuoju? Kokia viso vyksmo priežasties ir pasekmės grandinė? Matau, kad visa, kas mane supa, tobulėja, ir noriu žinoti, iš kur ir kur link. Tai irgi mokslas. Tik šis mokslas nuo mūsų paslėptas. Nejaučiame jėgų, kurios inspiruoja gamtą. Neturime mokslo, kuris tai tyrinėja.

Ar gali žmogus tai nagrinėti taip pat paprastai, kaip bet kuriame kitame moksle, kaip tyrinėjama įprasta gamta? O jei ne, tai ar turi kitą galimybę? Ne. Todėl mes žinome, kad keičiantis kartoms, buvo daug žmonių (milijonai), kurie tyrinėjo aukštesniąją prigimtį. Bet jie atėjo prie to paprastu būdu: pradėjo tyrinėti mūsų gamtą ir skverbtis į tai, kas yra joje ir už jos. Ir taip atvėrė jėgas, kurios glūdi už gamtos.

Tyrinėdami jie įgijo apie jėgas žinių, viską apibendrino ir pavadino tą žinojimą kabalos mokslu. Kodėl? Todėl, kad šios žinios rodo, jog už materijos egzistuoja jėgos, kurias jie pavadino „aukštesnėmis“.

Šios jėgos veikia materiją. Ir materija kaskart įgauna kitas formas, iš vienos būsenos išsivysto kita. Materijos raida skirstoma į keletą etapų. Pirmas etapas - Begalybės pasaulis, pradinė būsena. Antras etapas - nusileidimo iš Begalybės pasaulio būsena arba gedimo procesas. To etapo dalis - vadinamasis šis pasaulis. Ir trečias etapas - kilimas. Kur? Į tą pačią pradinę Begalybės būseną.

Visi šie veiksmai - jėgų poveikis materijai, kuri jų veikiama keičiasi priežasties ir pasekmės seka. Tai numatytas, planuotas procesas, jame niekas staiga neatsitinka. Visi jo etapai nustatyti.

Kartais sakoma kitaip. Egzistuoja Begalybės būsena ir mūsų raida - tai ciklas, kuriame Begalybės būsena yra pirmoji. Tos būsenos kūrinys sukurtas. Po to nusileidžiama į būseną, vadinamą „šis pasaulis“.Tai būsena, priešinga Begalybės būsenai. O po to kylama.

Šio proceso metu materija tobulėja, tampa jautresne, labiau išvystyta. Po to ji pereina į antrą būseną, kuri apima visą ciklą, išskyrus pradinę, pirmąją, ir galutinę, trečiąją, būsenas. Pirmoji ir trečioji būsenos skiriasi materijos išsivystymo lygiu. Ir visą tą raidą, kuri vyksta veikiant jėgai, skatinančiai materiją keistis, tiria kabalos mokslas. Todėl šį mokslą verta studijuoti, kad žinotume, kaip sako specialistai, kas su mumis vyksta, kas, kokios jėgos stumia mus veikti, kokius etapus praeiname, kaip juos turime praeiti ir ar galime nueiti kitaip.

Kabalos mokslas - ne toks mokslas, kurį kažkas studijuoja, o aš galiu pasinaudoti jo darbo, tyrimo vaisiais. Kažkas sukurs man mašinas, prietaisus, tabletes ir kt., o aš tik naudosiuosi. Ne. Suvokdamas šį mokslą pats, įgyju galimybę valdyti savo likimą. Todėl, kad šiuo atveju aš pats esu tiriamoji medžiaga. Ir jei žinau, kokios jėgos daro man įtaką, verčia veikti, kokios jėgos glūdi už visos mūsų Visatos, už visos negyvosios, augalinės, gyvūninės, žmogiškosios materijos, išjudina visas keturias kūrinijos dalis, galiu valdyti savo gyvenimą.

Todėl kabalos mokslas nėra paprastas mokslas, kurio žinias galima nusipirkti. Pavyzdžiui, einu pas daktarą, sumoku pinigus, už tai gaunu tabletę ir viskas. Man daugiau nieko nereikia. Arba, pavyzdžiui, žemdirbys, agronomas žino, kaip išauginti derlių. Taip pat mašina, telefonu naudojuosi visiškai nesigilindamas į esmę. Spaudžiu mygtukus ir tiek.

O šiuo atveju, jei nežinau šių jėgų, nepažinau savęs, nesuprantu, kaip jėgos ir manoji medžiaga susiliečia, sąveikauja, liksiu nelaimingas ir mažas savo pasaulyje, priklausantis nuo įvairių atsitiktinumų.

Todėl kabalistai mums sako, jog verta studijuoti kabalą, kad kiekvienas žinotų, kas su juo vyksta, galėtų suprasti, valdyti, keisti savo gyvenimą. Taigi kabalą turės atskleisti visi ir kiekvienas. Kiekvienas turi išsitirti savąją medžiagą, savąjį kli, kitaip jėgos, veikiančios materiją, vers jį jaustis blogai. Todėl, kad Kūrimo Sumanymas, gamta (kuri sukelia šias jėgas), vadinama Kūrėju, - tai Aukštesnioji jėga, žadinanti visas atskiras mus veikiančias jėgas. Jis nori, kad pažintume šias jėgas ir visiškai, pačiu tinkamiausiu būdu valdytume savo gyvenimą.

Taip mums perduoda kabalistai. Bet kyla klausimas, iš kur jie tai žino? Ištyrę gamtą, jie kiaurai materiją prasiskverbė prie jėgų. Bet negi mes patys negalime to padaryti, o turime klausyti, ką jie mums sako? Šį klausimą Baal Sulamas aiškina straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“. Pirmiausia, kaip apibrėžiama, kas yra kabalos mokslas? Tai, ką jis rašo, gana sudėtinga, bet mes truputį pasiaiškinsime.

Suprantama, kiekvienas protingas žmogus kelią šį klausimą.

Protingas žmogus - tas, kuris supranta, jog turi išsiaiškinti kūrimo esmę, gyvenimo prasmę, ir todėl jis klausia.

Ir kad tinkamai į jį atsakyčiau,

Klausimas teisingas, ir kad žmogus būtų patenkintas, atsakymas į jį turi būti išsamus. Pažiūrėsime, ar mums to pakaks.

pateiksiu teisingą, laiko išbandytą apibrėžimą. Ši išmintis - tai nei daugiau, nei mažiau,

Kitaip tariant, negalvokite, kad yra dar kažkas, be to - daugiau arba mažiau. Todėl, kad yra tokių, kurie painioja su kabala kamėjas, raudonus siūlus, šventą vandenį, sveikatos, karjeros, biržos sandėrių, šeimyninio gyvenimo palaiminimus - ir bet ką kitą. O kabalos mokslas su tuo neturi nieko bendro, tuo neužsiima.

Bet kas yra kabalos mokslas? Tai šaknų nusileidimo tvarka, kurią sąlygoja priežasties ir pasekmės ryšys,

Aukštoji šaknis nusileidžia iš viršaus į apačią. Kas yra viršus ir apačia, mes dar pakalbėsime, bet paprastai viršus - tai atidavimas, o apačia - gavimas.

šaknų nusileidimo tvarka, kurią sąlygoja priežasties ir pasekmės ryšys, (t. y. visada yra priežastis ir pasekmė), paklūstanti pastoviems ir absoliutiems dėsniams, kurių pakeisti mes negalime.

Ir netgi jei studijuosime kabalos mokslą, viską nuodugniai ištyrę, negalėsime pakeisti tų dėsnių, tų jėgų. Tai kodėl tada studijuosime? Kaip vadovausime savo gyvenimui, savo likimui, jei tų jėgų neįmanoma pakeisti?

Mes keičiame save, kad atitiktume tas jėgas, kartu keičiame santykį su jomis - tai ir reiškia, kad keičiame likimą, tobulėjame.

Mus veikiantys dėsniai yra pastovūs ir absoliutūs. Juk esame ir mūsų pasaulio liudininkai: kai žmonija nori pakeisti kokį nors dėsnį, stengiasi jį apeiti, atsitinka gamtos katastrofos, žmogaus gyvenime padaugėja nelaimių, nes gamtos dėsniai yra absoliutūs. Turime tik žinoti, kaip juos teisingai panaudoti.

Ypatingos problemos susijusios su visuomeniniu gyvenimu, mes manome, jog jį galima kažkaip pakeisti, paveikti, kaip panorėsime. Taip atsitinka todėl, kad nežinome gamtos dėsnių, kurie lemia žmonių santykius. Problema ta, kad imame kurti kažkokius įstatymus - vienokius ar kitokius santykius tarp žmonių, nusprendžiame vienaip ar kitaip auklėti vaikus, įsteigdami kokią nors specialią įstaigą, ir manome, kad tada viskas bus gerai.

Mums nežinomos gamtos jėgos, ryšiai tarp sielų, tarp kūnų, žmonių - tai, kas absoliučiai ir nekintamai nulemta gamtos. Ir kai, neturėdami tų žinių, pradedame veikti pagal kitą programą, mes tik gadiname visuomenę, ekologiją ir visą savo gyvenimą.

Baal Sulamas rašo, kad šie dėsniai pastovūs ir absoliutūs visuose lygmenyse - negyvajame, augaliniame, gyvūniniame, žmogiškajame. Ir jei į juos įsigilinsi, studijuosi, jei suprasi, jog jie pastovūs ir absoliutūs, tu pats nenorėsi jų keisti pagal savo matymą, suvokimą. Tai tiesiog neįmanoma, jie aukščiau mūsų. Bet yra galimybė juos teisingai panaudoti.

Ir kuo ypatingi tie dėsniai?

kurie tarpusavyje susiję ir skirti vienam iškiliam, bet labai slėpiningam tikslui,

Kitaip tariant, visi šie dėsniai turi tikslą, nukreipia žmogų į vieną tikslą. Negali būti kelių tikslų. Nesvarbu, atskiras ar bendras dėsnis, ar tai, kas su mumis (visais arba kiekvienu atskirai) vyksta kiekvieną gyvenimo akimirką per visą istoriją, - visa tai skirta vienam tikslui ir susiję su vienu tikslu.

Mums gali atrodyti, kad viskas ne taip, esame susipainioję, galvodami, jog mus tiesiog blaško. Bet ne! Mums tik taip atrodo, ir kiekvieną akimirką patiriame šių dėsnių spaudimą vieno tikslo link.

vadinamam „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“. Tuo metu, kai aš esu šiame persikūnijime, šiame gyvenime (kaip visa tai jaučiu penkiais jutimo organais), turiu pasiekti ir Dieviškumo atskleidimą, atskleisti Aukštesniąją jėgą, vadinamą Kūrėju, kuris yra visų šių jėgų visuma. Tai galiausiai turi man atsiverti. Kitaip tariant, visa, kas mane veikia, veikia tik vienu tikslu - kad atskleisčiau Aukštesniąją jėgą. Tai absoliutu ir nekintama.

Ir negaliu nukrypti nuo tos Aukštesniosios jėgos atskleidimo krypties, o jei taip įvyksta, tai aš pajuntu spaudimą, kadangi jėgos veikia viena kryptimi, o aš judu kita. Tai pasireiškia ligomis, kančiomis, naikinimu, pasaulinėmis tragedijomis ir pan., kol galų gale istorijos eigoje žmonija prieina prie išvados ir pradeda suprasti, kad egzistuoja tam tikri dėsniai, priežastis ir pasekmė, kad, matyt, yra tam tikras tikslas. Tik mes to nežinome ir nesuprantame.

O jei kiekvieną savo gyvenimo akimirką eitume su gamtos jėgomis, tai jaustumėmės patogiai ir gerai. Netgi šiame pasaulyje jei eisime prieš gamtos jėgas - visada kentėsime. Pavyzdžiui, pradėkite kažką daryti prieš fizikos, chemijos ar bet kurį kitą dėsnį. Padaryta žala priklausys nuo to, kiek prieštarausite tam dėsniui.

Kabalos mokslas svarbus kiekvienam. Jei kiekvieną savo gyvenimo akimirką žmogus žinos, kaip užmegzti ryšį su šiomis jėgomis, kurios jį absoliučiai ir nuolat veikia, kontroliuos šį procesą, tada jis jausis gerai ir maloniai. Vadinasi, neturime pasirinkimo, jei norime jaustis gerai, nes mes sukurti kaip jaučiantys malonumą arba kančią. Mūsų materija - noras gauti. Gamta veikia, neatsiklausiusi mūsų, palaipsniui, per daugelį gyvenimo ciklų, spaudžia ir verčia mokytis. Ir mes neturime pasirinkimo, privalome tirti gamtą ir viską daryti tiksliai pagal jos dėsnius.

Gerai, aš atskleidžiau dėsnius.

Kaip?

Atskleidžiau! Viską išstudijavau ir kas toliau?

Viską žinai?

Viską išstudijavau, atskleidžiau visus dėsnius...

Bet tai neteisinga! Tu negali išstudijuoti dėsnių. Kaip aš galiu išstudijuoti dėsnius? Imu fizikos vadovėlį, pradedu studijuoti ir matau, kad kai metu parkerį - jis krenta. Gerai. Aš uždegu ugnį - kažkas šyla. Galiu išbandyti viską. Visa tai jaučiu pats, tai mano penkių juslių pojūtis.

Mūsų tyrinėtojai visus šiuos gamtos reiškinius išstudijavo savo penkiais jutimo organais ir protu. Ir aš galiu tai atkartoti, galiu studijuoti ir pasinaudoti. Aš galiu panaudoti jų darbo rezultatus. Bet kaip tai padaryti su tuo, kas neapčiuopiama? Kokia nauda iš to, kad tu girdi? Ką tau tai duoda? Nieko! Kaip tu gali dabar, išgirdęs mane, pradėti keisti savo gyvenimą?

Tu turi suvokti jėgas, kurios tave veikia, su jomis susijungti ir išvysti - jos taip veikia, kad pereičiau iš dabartinės pirmosios būsenos į tobulesnę antrąją - Aukštesniosios jėgos atskleidimo link. Taigi turi nors šiek tiek žinoti, kas yra toji Aukštesnioji jėga ir kokį žingsnį reikia žengti. Nori nenori gamta tave įpareigos, o jei nepanorėsi, pasiųs smūgį. Vaizdas turi būti visiškai aiškus, suprantamas, ne mažiau realus nei tavo gyvenimas. Tu lemi savo likimą. Tu turi jį kontroliuoti. Kas iš to, kad išgirdai?

Pirmiausia, kad pradėtum valdyti savo gyvenimą, turi per materiją atskleisti, pažinti visas šias aukštesniąsias jėgas. Bet taip tu netapsi panašus į tą mokslininką fiziką, kuris sėdi akademijoje ir tyrinėja. Tu paprasčiausiai būsi žmogus, kuris valdo savo likimą, ir ne daugiau. Ir tai privalu kiekvienam.

Neatskleidus materijos ir jėgų, kurios tave valdo, neverta ir kalbėti, kad tobulėji, kažką teisingai, gerai darai, kad apskritai valdai likimą. Pats mokymasis nieko neduoda, bet studijuodami galime sužinoti, kaip žengti į Aukštesnįjį pasaulį, atskleisti šias jėgas.

O kai atskleisime, ta pati knyga išmokys mus, kaip tuo naudotis. Taigi ši knyga tarsi instruktorius nurodo: šitaip įeik, atverk, pažiūrėk į kairę, į dešinę, pabandyk vieną, kitą. Panašiai kaip naudojant žaidimus mokomas vaikas: truputį išmokai, jau žinai; dabar pabandyk toliau kažką padaryti. Taip kabalistai parašė savo knygas - jos praktinės. Ir jie aiškina tau, kodėl šis mokslas vadinamas slaptuoju.

Tu suprasi jų knygas, aiškinimą tiek, kiek tavo protas ir vidinis pasirengimas leidžia nesuklysti. Mūsų pasaulyje vaikas gali kur nors užlipti ir nukristi. Jis gali šokti į ugnį. Gali susižeisti aštriu daiktu. Žinome, kaip stebime vaikus, saugodami juos. Ir dvasiniame pasaulyje reikia tai stebėti, ir ten yra palydovas. Kaip kitaip susiorientuosi ten, kur viskas nepažįstama?

Todėl knyga iš tikrųjų yra instrukcija. Bet kodėl vadinama slaptuoju mokslu? Tu skaitai dabar (jau tai žinai, kurį laiką pas mus mokaisi), skaitai po mėnesio, po metų ir pastebi dalykus, kurių anksčiau nematei. Ir taip bus visada. O tai, ką tu atversi - atversi tik tu ir netgi negalėsi papasakoti pradedančiajam apie tai, ką šiandien matai knygoje. Todėl, kad knyga atskleidžia tiek, kiek gali teisingai panaudoti tai, ką ji tau atveria. Kitaip sakant, ji daugiasluoksnė. Taip ji sudaryta, taip ji parašyta.

Kiek teisingai gali panaudoti šią informaciją, tai kas parašyta, tiek giliai supranti knygą. Ir tik taip. Bet kaip bebūtų, kiek pažįsti, matai, jausmais tikrini šias jėgas, save, kaip tai tave veikia, kaip tu darai įtaką joms, kaip tiksliai su jomis susijęs, - tiek valdai savo sielą. Ir kalbama ne tik apie įprastą gyvenimą - darbą, namus ir baigta. Kalbama apie amžiną gyvenimą. Užmezgęs ryšį su šiomis jėgomis, iš esmės jau pradedi susisieti su kažkuo amžinu, įsigyti kažką amžino.

Tu galėsi pamatyti visus savo ankstesnius gyvenimo ciklus, visą amžino gyvenimo perspektyvą, antraip tavo sprendimai bus neteisingi. Teisingai nuspręsti gali tik tada, kai viską žinai. Todėl, kad net mažiausia pakopa turi turėti kryptį, kaip jis sako:

paklūstanti pastoviems ir absoliutiems dėsniams, kurie tarpusavyje susiję ir nukreipti į vieną iškilų, bet labai slėpiningą tikslą, vadinamą „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.

Kitaip tariant, mažiausia pakopa turi informacijos apie visą procesą. Ir tada drąsiai gali teigti, kad valdai likimą, esi žmogus. Antraip tu blogesnis už visas kitas būtybes - negyvojo, augalinio, gyvūninio lygmens. Todėl, kad jų savybė - tiksliai sekti visus pastovius ir absoliučius gamtos dėsnius. Gyvūnai šimtu procentų juos vykdo. Kaip parašyta, „gyvūnas neklysta“. O jei klysta, tai tik tada, kai serga.

Ar matei, kaip katinas rengiasi šuoliui? Jis ilgai taikosi ir šoka. Ir jei suklydo - tai požymis, kad serga, kad su juo kažkas negerai. Todėl, kad gyvūnus veikia absoliučių dėsnių sistema, klysta tik žmogus. Jo klaidos, sukeliančios įvairias kančias, problemas, nelaimes, priklauso tai daliai, kurią jis turi papildyti, ištirdamas aukštesniąją prigimtį.

Mūsų likimo nežinomybė mus skatina nuolat stengtis atskleisti savo šaknį - tai, iš kur tas likimas nusileidžia.

Šiuo atveju veikia visumos ir dalies dėsnis.

Kai Kūrėjas atsiskleidžia kūriniams.

„Visuma“ reiškia, kad visa žmonija (kuri neturi pasirinkimo, tiesiog privalo tai padaryti) savo vystymosi pabaigoje turi neišvengiamai atskleisti Kūrėją, ir užbaigusi ilgą vystymosi kelią,

Tai ilgas vystymosi kelias! Čia neįmanoma, kad kažkas pagamintų kažkokius vaistus, o tu juos išgertum ir pasveiktum. Kiekvienas privalo išsivystyti iki tokio laipsnio, kad pats sau taptų Kūrėjas, kai pats supranta visą kelią, jį užbaigia, viską daro pats. Tarytum Kūrėjo nėra ir jis - vietoj Kūrėjo.

pasiekti tai, apie ką rašė išminčiai: „Ir prisipildė žemė žiniomis apie Kūrėją (kitaip tariant, žinai viską apie tą Aukštesniąją jėgą, kuri tave veikia) kaip jūros vandenys dengia sausumą“.

Dabar nagrinėjame tik sakinių dalis - tai, ko reikia, kad galėtume suprasti ir mažiau painiotis. Vėliau skaitysime dar ir dar kartą, vis pilnesnius sakinius, ir tada išaiškės visi ryšiai tarp mokslo dalių.

Mes turime tobulėti, kad pažintume visas aukštesniąsias jėgas, tarp jų vadinamą Elokut. Iki kokios būsenos?

„Ir nemokys daugiau žmogus savo artimo (kai vienas moko kitą, vienas turi kažką, ko neturi kitas) ir savo brolių Kūrėjo suvokimo, nes visi, nuo mažo iki didelio, pažins Mane“.

Vadinasi, visi ir kiekvienas atskirai pasieks visišką realybės suvokimą. Ir vienas nežinos daugiau už kitą.

Ir pasakyta: „Ir nesislėps daugiau tavo Mokytojas, ir tavo akys pamatys tavo Mokytoją“.

Kitaip tariant, regėjimas, matymas - aiškiausia ir suprantamiausia. Kaip žinome, teismas pripažįsta tik parodymus tų liudininkų, kurie matė, nes girdėti nepakanka. Svarūs parodymai ne tų, kurie girdėjo, o tik tų, kurie matė. Ir būtina pasiekti tokį dvasinį suvokimą, kai tarsi savo akimis matai, kas vyksta. Tokia taisyklė ir visi privalo tai pasiekti. Negali būti taip, kad tu privalai, o kitas - ne, privalo visa žmonija. Baal Sulamas kalba apie visą žmoniją, jis neturi omenyje Izraelio tautos, nekalba, kas iš pasaulio tautų labiau ar mažiau privalo. Visi privalo.

Matai, kabalos mokslas neišskiria kažkokio vieno žmogaus, neskiria nei tautų, nei religijų. Jis yra visos žmonijos - nėra nei didesnio, nei mažesnio, nėra vieno pirmenybės prieš kitą. Visi privalo. Tai bendra.

O kas yra dalis?

„Dalis“ reiškia, kad iki tol, kol visa žmonija pasieks tobulumą (kai visi suvoks Aukštesnįjį pasaulį ir pradės egzistuoti begalybės, amžinybės, tobulybės pakopoje, netgi iki tol), kiekvienoje kartoje yra išrinktųjų, kurie pirmieji tai pasiekia.

Taigi kiekvienoje kartoje yra ypatingų žmonių, kurie gali pasiekti šitą būseną.

Tai tos kiekvienos kartos asmenybės, kurios nusipelnė tam tikrų pakopų atskleisdamos Kūrėją.

Bet kuo jie ypatingi? Ypatinga tai, kad jie gali atskleisti Aukštesniąją jėgą. Atskleisti - reiškia, susijungti su ja, teisingai ją panaudoti, jai prilygti. Ir kas jie tokie? Baal Sulamas rašo, kad tokių yra, bet nepatikslina, kas jais gali būti. Tai gali būti tu, galiu būti ir aš. Ir gali būti kiekvienas iš tų, kurie dabar mus girdi.

Ir tai Kūrėjo pranašai ir tarnai (taip juos vadina). Kaip sako išminčiai: „Nėra kartos, kurioje nebūtų tokių kaip Abraomas ir Jakovas“ (tai yra, kiekvienoje kartoje yra tokių žmonių). Juk, pasak išminčių, Kūrėją atskleidžia kiekviena karta. Tuo klausimu nėra nesutarimų ir mes pasikliaujame jų žodžiais.

Taigi nelauk, kol visa žmonija tai pasieks. Nors būtent dabar prasideda šis laikotarpis. Apie tai rašė ir Baal Sulamas, ir kabalistas Kukas, ir Vilniaus Gaonas, ir knygoje „Zohar“ prieš du tūkstančius metų parašyta apie mūsų laikmetį. Šiais laikais visa žmonija pabunda ir ima ieškoti Aukštesniosios jėgos, kurios rankose mūsų likimas. Antraip neišsigelbėsime iš tų nelaimių, kurios tvyros virš mūsų. Tačiau, net nežiūrint į tai, kad ėmė busti masės, kiekvienas, kabalistų, kurie mums tai paaiškino, dėka, gali ankščiau už kitus nueiti šitą kelią pats.

Ką kabaloje reiškia teisingas gamtos panaudojimas?

Ką apskritai mes studijuojame? Tyrinėdami gamtą ką nagrinėjame?

Turime tam tikrą rezultatą Y, kuris lygus X + Z. Ištiriama, kad yra vienas rodiklis, yra antras rodiklis ir kiekvienas jų gali būti įvairių sąlygų, jėgų suma. Iš viso jų yra du, jie tarpusavyje susiję, bet tas ryšys gali būti neigiamas arba juos gali sieti kokia nors kita formulė - matematinė, integralinė. Gaunamas jų ryšio rezultatas, kuris man ir reikalingas, - jį turiu žinoti. Ir būtent tai tiriame gamtoje.

Yra du rodikliai ir jų rezultatas. Tai man svarbu. Tarkim, pirma būsena arba pirmas rodiklis - kai aš sveikas arba sergu, o antras rodiklis - kažkokia medžiaga, kuri gali man padėti. Ar pasveiksiu, jei būsiu susijęs su ta medžiaga? Arba tai gali būti tam tikros bakterijos, gamtos jėgos. Pavyzdžiui, žinoma, kad šiuo metu turime ekologijos, aplinkos temperatūros kilimo, ozono sluoksnio ir kt. problemų. Arba atominio sprogimo problemos. Tyrinėjant formulės visada rodo dviejų dalykų susijungimo rezultatą.

Tarkim, mūsų atveju pirmas rodiklis - kūrinio medžiaga, o antras - Kūrėjo jėga. Turime žinoti šią formulę. Juk jei nieko, išskyrus šviesą ir kli, nėra, tai man reikia sužinoti, kokia ta programa, kuri juos jungia. Aš neturiu pasirinkimo, ši programa mane valdo ir, kad teisingai įsiliečiau, privalau ją žinoti.

Gali paprieštarauti: negi Kūrėjas sukūrė žmogų tik tam, kad tas nelaimėlis vien tyrinėtų, ką Kūrėjas padarė, nusilenktų ir vykdytų? Ir tai reiškia, kad žmogus pasiekia pakopą „žmogus“? Ne, taip nėra. Todėl, kad jei ištirsime šias jėgas, pasieksime būseną, kai būsime lygūs Kūrėjui. Studijuojame visas jėgas, kurios veikia materiją, kaip jos ją veikia, kaip materija į jas reaguoja, tiriame tai protu ir pradedame naudotis tomis jėgomis, jau pakilę virš jų. Panašiai kaip mūsų įprastame gyvenime. Dar daugiau, tyrinėdami Kūrėjo veiksmus, sužinome, kad

visi, nuo mažo iki didelio, pažins Mane...

Jį pažins visi, t. y. visi žinos Jo dėsnius. Taip tapsime šeimininkais, turėsime jėgą, pasieksime ne žemesnę nei Kūrėjo pakopą. O kai kūrinys pasiekia Kūrėjo lygį - ši būsena vadinama susiliejimu. Tai būsena, kurią būtina pasiekti. Būsena, kai Kūrėjas ir kūrinys nesiskiria jėga, protu, programos žinojimu. Tiesiog susijungiame kartu į vieną amžiną būseną. Tam padeda kabalos mokslas.

Bet lieka atviras klausimas - kaip kabalistai tai atskleidė? Yra didis kabalistas, kurio knygas, iš esmės, ir studijuojame, nes jis buvo paskutinis. Jis kalbėjo mums suprantama ir artima kalba. Bet kaip žmonės tai atskleisdavo iki kabalistų? Kas pirmasis atrado? Turime Abraomo ir kitų kabalistų pavyzdį, kai žmogus, net neturėdamas jokios knygos, gali atskleisti aukštesniąsias jėgas. Jei jis turi stiprų norą ir tyrinėdamas mėgina prasiskverbti pro materiją, pajusti jėgas, glūdinčias už jos, - jam tai atsiveria. Viskas galų gale priklauso nuo pastangų, nuo noro. Tik noras atskleidžia materiją - tai aukštesnės pakopos noras, noras pajausti Aukštesniąją jėgą.

Jei tas noras stiprus - nieko daugiau nereikia. Bet ką reikia daryti, kad žmogaus noras taptų stipresnis?

Stiprų norą turėjo Pirmasis žmogus, Abraomas ir kiti kabalistai. Kiekvienoje kartoje yra keletas žmonių, kurie be žinių, be knygų apie kabalą, atskleidžia Kūrėją. Jie tą pasiekia todėl, kad turi vidinį norą. Ir jis rašo, kad tai ypatingi žmonės, tai - „dalis“.

kiekvienoje kartoje yra išrinktųjų, kurie pirmieji tai pasiekia.

Tačiau ką daryti paprastam žmogui? Turi siekį, norą, kitaip čia nesėdėtum. Bet jis nepakankamas, kad prasiskverbtum pro materiją prie jėgos, kuri už jos glūdi. Kur galima gauti papildomą norą? Juk, be noro, daugiau nieko nereikia.

Kabala sako, kad šviesa yra absoliučiai rami, neatlieka jokių veiksmų. Visi veiksmai kyla tik iš materijos, kėlim, norų. Taigi iš kur žmogui gauti papildomo noro? Gyvenau 20-30 metų negalvodamas apie Aukštesnįjį pasaulį. Neturėjau tokio noro. Staiga man jis kyla ir pradedu vaikytis to, kas mane vilioja. Aš savęs nevaldžiau, kai neturėjau noro. Ir nevaldau, norui atsiradus. Noras pabunda, kyla.

Tarkim, turiu 30 kg norą - tokia mano dvasinio siekio, noro jėga. Todėl ją matuoju kilogramais, kaip šiame pasaulyje. O kad suvokčiau dvasinį pasaulį, man reikia 200 kg jėgos. Kodėl? Todėl, kad mano ego sveria 200 kg ir tempia mane žemyn ir jam atsispirti man reikalinga 200 kg noro jėga, kuri trauktų mane aukštyn.

Ką daryti? Kur gauti tai, ko man trūksta, - dar 170 kg? Kur tai parduodama? Sakoma, jog tam, kad žmogui kiltų dvasinio pasaulio noras, kad savo noru jis nueitų visą kelią, Pirmojo Žmogaus siela pasidalijo į daugybę sielų. Ir jei apie save sukursiu tokią aplinką, kuri galėtų teikti papildomus norus, kelti tikslo svarbą, kad stipriau pajausčiau savo būsenos netobulumą, kuri garantuotų tikrumą, kad sugebėsiu pasiekti tikslą, kitaip tariant, jei jėga padidinsiu norą prasiskverbti pro materiją už jos ribų, jei toje savo aplinkoje gausiu tų papildomų jėgų, tai galėsiu prasiskverbti pro materiją.

Gali gauti tuos 170 kg tik iš aplinkos. Tai ir yra pasirinkimas. Kitaip tariant, ir tai, kad gavai norą (o tu jį gavai), ir tai, kad anksčiau jo negavai, irgi nuo tavęs nepriklausė. Apie tai nekalbama. Nekalbama ir apie tai, kokiais keliais sugrįši atgal į šaknį. Kokiais keliais nutolai nuo šaknies, tais pačiais ir pakilsi. Jis rašo, kad dėsniai absoliutūs ir nekintami. Tik nuo tavęs priklauso, ar nuolat juos seksi. O kad juos nuolat vykdytum, tau iš aplinkos reikalingos papildomos jėgos.

Todėl pasirinkimas yra teisingos aplinkos pasirinkimas, kad gavęs pakankamai jėgos, prasiskverbtum pro materiją prie Kūrėjo, pažintum Jį, ten atliktum tam tikrus veiksmus. Viskas priklauso nuo aplinkos. Apie tai jis rašys vėliau, bet tai skirta žmonių masėms.

O tie, kurie patys atvėrė dvasinį pasaulį, - išskirtinės asmenybės… Kodėl juos taip vadina? Todėl, kad jie nebuvo ypatingoje aplinkoje, galbūt kiekvienas jų turėjo savo mokytoją arba net savarankiškai tai pasiekė. Bet tai ypatingos asmenybės ir dažniausiai tai žmonės, turintys ypatingą užduotį: perduoti, išmokyti, kažką padaryti kitiems. Taip šis mokslas nuolat vystosi ir pasiekia mases.

Jei Kūrėjas paslėptas, tai kas ta realybė, kurią matau apie save?

Ką matai aplink? Paprastai sakant, tu matai savo savybių projekciją į Aukščiausiąją šviesą. Kaip sako kabalistai, galbūt ir tu greit atrasi, kad Aukščiausioji šviesa užpildo visą tikrovę. Ir, be jos, nieko nėra. Esu tos šviesos jūroje ir jaučiu save esantį kūne, o kažkas aplink, už manęs - Visatos dydžio aplinka. Kas yra tai, ką atskleidžiu?

Mes mokėmės, kad viską suvokiu savo penkiomis juslėmis (regėjimu, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu), jomis patiriu įvairius įspūdžius.

Iš kur įspūdžiai? Aplink yra tik Aukščiausioji šviesa, esanti absoliučioje ramybėje. Ji be jokių pokyčių. Viskas pastovu ir absoliutu. Bet manyje nuolat atsinaujina noras. Mano noras nuolat vystosi, iškyla rešimot, kurie yra manyje. Tie rešimot nuolat atsiskleidžia. Ir šviesos fone (egzistuoja skirtumas tarp šviesos ir rešimot) jaučiu rešimot skirtumą, kontrastą - daugiau ar mažiau skirtingomis variacijomis, iš to kontrasto išryškėja mano vidinis vaizdas, kuris vadinamas šio pasaulio vaizdu.

Šiame vaizde, viduje ir išorėje, jaučiu save lyginamą su Aukščiausiąja šviesa. O Ji - nekintama. Ir jei kas nors keičiasi - tai aš keičiuosi viduje: keičiasi rešimot, keičiasi jų realizacija. Ir dėl to man pasirodo nauji realybės vaizdai. O išskyrus mano keitimąsi, nieko nėra. Todėl mes kalbame tik apie vidinį žmogaus išsitaisymą. Jei aš išsitaisysiu, tapęs toks, kokia išorėje yra Aukščiausioji šviesa, jei mudu būsime panašūs, tai ir mano vidinis vaizdas tiksliai atitiks Aukščiausiąją šviesą.

Ar tai reiškia, kad nieko nejausiu arba jausiu kažkokį rūką? Ką aš jausiu? Jausiu visas savo savybes ištaisytas, prilygstančias Aukščiausiajai šviesai. Jausiu vaizdą, bet tai bus tobulas vaizdas. Aš jausiu ne tiesioginę Aukščiausiąją šviesą. Aš negaliu Jos pajausti. Aš vis vien jausiu save, bet save - panašų į Aukščiausiąją šviesą. Ir šis vaizdas vadinamas Begalybe. Ką reiškia Begalybė? Kad nėra apribojimų. Aš neriboju Aukščiausiosios šviesos. Aš jaučiu Ją būtent tokią, kokia Ji yra iš tikrųjų.

Kabalos mokslas atsirado ne kaip žmogaus minties vaisius, atskirtas nuo tikros realybės. Žmogus, tyrinėdamas supantį pasaulį, pasiekė būseną, kai jam atsiskleidė tikrovė, esanti virš jo penkių jutimo organų suvokimo lygio. Šią aukštesniąją tikrovę tyrinėjantis mokslas vadinamas kabala.

Vienas iš tų, kam atsiskleidė aukštesnioji tikrovė, buvo Abraomas. Jis pradėjo klausinėti: „Iš kur aš atsiradau, kas aš, dėl ko gyvenu, kodėl sukasi Saulė, Mėnulis, žvaigždės, kas yra šis pasaulis, kam jis reikalingas, kas aš šiame pasaulyje?“. Kaip pasakojama Midraše, Abraomas ėmė kelti šiuos klausimus, nors anksčiau manė, jog pasaulis tėra mums įprasta, pažįstama gamta, į kurią taip ir žiūrime.

Antras po Abraomo - Mozė. Jis taip pat niekuo ypatingu neišsiskyrė. Rašoma, kad jis užaugo Faraono namuose ir matyt buvo deramai išauklėtas. Jis buvo princas, Faraono dukters ir paties Faraono numylėtinis. Midrašuose pasakojama, kaip jis, kūdikis, paauglys, jaunuolis, elgėsi Faraono namuose... Jis gavo viską, kas priklauso valdovo sūnui. Vienu momentu Mozei atsivėrė Kūrėjas, ir jis pabėgo iš Faraono namų. Pajuto, jog daugiau toks nebegali būti.

Lygiai taip pat Abraomas išėjo iš savo tėvo Teracho, nes materialistinė pasaulėžiūra tarsi kalėjimas jį kaustė. Į ilgesio, nusivylimo padiktuotus klausimus buvo atsakyta, atsivėrus aukštesniajai prigimčiai, Aukštesniajai jėgai. Taip Abraomas, o vėliau ir Mozė išsiaiškino, kas yra aukščiau gamtos. Naudodamiesi jų atradimais ir rekomendacijomis kiti žmonės taip pat atskleidė aukštesniąją prigimtį. Ir apie tai jie pasakoja mums.

Kiekvienam žmogui natūraliu būdu gali atsiskleisti kabalos mokslas, netgi jei jis neskaito knygų, nesimoko kokioje nors mokykloje, nėra išminčiaus mokinys. Žmogaus gyvenime būna toks momentas, kai jis paskatinamas užduoti klausimą: „Kokia mano gyvenimo prasmė, dėl ko gyvenu?“. Ir jam gali atsiskleisti aukštesnioji tikrovė. Ją suvokdamas žmogus ima suprasti, kodėl viskas taip sutvarkyta, kokia jo gyvenimo paskirtis, kokia pasaulėžiūra teisinga ir t. t.

Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo, kad kabalos mokslas yra šaknų nusileidimo iki žmogaus lygmens priežasties ir pasekmės tvarka, kas leidžia žmogui, šių šaknų, jėgų padedamam, atskleisti Aukštesniąją jėgą, susijungti su ja, pasiekti amžinybės ir tobulybės pakopą. Kitaip tariant, žmogus gali pakilti virš gamtos, kurią jaučia dabar, ir susilieti su aukštesniąja prigimtimi.

Toks suvokimas, kaip sako Baal Sulamas, turi bendrą ir individualų aspektą. Individualus aspektas yra tas, kad atskiros ypatingos sielos, staiga atsiradus didžiuliam norui, savarankiškai prasiveržia už materijos ribų, suvokdamos ją valdančias jėgas ir savybes. Tokie yra didieji kabalistai, dvasiniai vadai Abraomas, Mozė, Rašbi, Ari. Yra ir bendras aspektas - galiausiai visa žmonija turi neišvengiamai suvokti aukščiausią gamtos lygmenį, vadinamą Begalybės pasauliu, ir jame egzistuoti.

Jeigu taip, tai įdomu, kodėl mūsų istorija tokia nesuprantama, sudėtinga ir paini? Kaip galima pamatyti, kad visos Aukštosios šaknys, kaip pasakoja kabalistai, pamažu pasireiškia šiame pasaulyje ir ilgainiui paskatina kiekvieną žmogų ir visą žmoniją paklausti apie gyvenimo tikslą, o po to pakilti į aukštesnę dvasinio egzistavimo pakopą? Kaip išsirutulioja šis procesas per visą istoriją?

Man parengė lentelę, kurią panagrinėsime. Sukaupę žinių, galėsime viską sujungti į vientisą mokslą apie vystymąsi šiame pasaulyje iš viršaus žemyn ir iš apačios į viršų. Visa tai taps mums suprantamiau. Vėliau šią lentelę patalpinsime mūsų tinklalapyje, kad visi galėtų ją pamatyti.

Kaip moko kabalos mokslas, kaip atskleidė kabalistai, egzistuoja „racon lekabel“ - noras mėgautis. Jis turi penkias avijuto pakopas - noro dydžio penkis lygmenis. Yra maži norai, truputį didesni, dar didesni, ir taip iki penkto noro lygmens. Noras vaizduojamas kaip kli (indas) su penkiomis avijuto pakopomis: šoreš (šaknine arba nuline), alef (pirma), bėt (antra), gimel (trečia) ir dalėt (ketvirta).

Šios avijuto pakopos galiausiai turi padėti mums ištaisyti savo prigimtį - gaunančiojo prigimtį pakeisti į Duodančiojo. Kad tai būtų įmanoma, iš pradžių sukurtas taisymo mechanizmas. Kas nulemia kli tobulėjimą? Šį procesą jau nustatė pati gamta, kurios savybė - absoliutus atidavimas.

Pasak kabalistų, Aukščiausioji šviesa, kitaip - aukštesnioji prigimtis arba Kūrėjas, trokšta tik atiduoti, Jis - Duodantysis. Todėl Jis sukuria norą gauti malonumą - gaunantįjį, kuriam gali duoti didžiausią gėrį - paties Duodančiojo lygį. Mylėdamas gaunantįjį Duodantysis turi atvesti jį į savo paties būseną, nes nieko geresnio, tobulesnio nėra. Juk tik tas, kuris duoda, kuris geba atiduoti, yra tobulas. Jam nieko netrūksta, Jis neturi jokių poreikių, Jis turi viską.

Taigi pirmasis dėsnis skelbia: Duodantysis, Kūrėjas arba gamta privalo sukurti gaunantįjį - kažką sau priešingą, kad būtų kam duoti; antra vertus, privalo padėti šiam gaunančiajam įgyti savybes, identiškas Duodančiajam. Savybių su Duodančiuoju sutapimas vadinamas suartėjimu, susiliejimu su Juo.

Pastebimi analogiški žmonių santykiai šiame pasaulyje. Kad nustatytume atstumą tarp dviejų žmonių ne erdvėje, o pagal vidinį turinį, turime išnagrinėti vieno ir kito žmogaus visas savybes, jas palyginti ir išanalizuoti, kiek jos sutampa arba skiriasi. Pagal tai galima pasakyti, kiek tie žmonės skirtingi, nepanašūs, tolimi vienas kitam.

Taip lygindami žmones mūsų pasaulyje, galime juos įvertinti ne tik pagal ūgį, odos spalvą ir kitus išorinius požymius, bet ir pagal jų esmę. Tokiu atveju sakoma: jie artimi arba tolimi vienas kitam savo pasaulėžiūra, charakterio bruožais, įpročiais - viskuo, kas sudaro jų esmę. Jei du žmonės nutolę vienas nuo kito tiek, kad vieno nuomonė 100 procentų prieštarauja kito nuomonei, sakome, kad tarp jų kraštutinis skirtumas, juos skiria begalinė praraja. Kodėl begalinė? Todėl, kad jie neturi nė vieno sąlyčio taško. O jei, sakykim, 90 procentų panašūs vienas į kitą, tai atstumas tarp jų ne toks didelis. Juos skiria tik 10 procentų.

Galima ir kitaip pasakyti: jei tarp dviejų žmonių yra kas nors bendra, tuo bendrumu jie jau susiliečia. Pavyzdžiui, dviejų žmonių nuomonė apie kažką yra tokia panaši, kad tos nuomonės atžvilgiu jie - kaip vienas žmogus. Jei turi daugiau nei vieną bendrą nuomonę, jie tarytum įeina vienas į kitą, turi ypatingą bendrą teritoriją. Tokie žmonės daug kur gali būti bendrininkai.

O jei vienas žmogus visiškai panašus į kitą, jie susijungia ir ką turi vienas, tą turi ir kitas. Toks reiškinys vadinamas susiliejimu. Kiekviena vieno žmogaus dalelė susilieja su kito žmogaus dalele ir jie tampa kaip vienas žmogus. Taip kalbama apie Dvasinį pasaulį, nes šiuo atveju turima omenyje ne kūnai, o vidinės savybės. Sąvokos „arti“ ir „toli“ naudojamos ne tik Dvasiniam pasauliui apibrėžti, bet ir mūsų pasaulio psichologijoje, žmonių santykiuose.

Du žmonės, artimi dvasia, vidinėmis savybėmis, tūkstančių kilometrų atstumu atskirti vienas nuo kito, nesiliauja jausti savo artumo. Žinome tokius reiškinius, kai motina fiziškai jaučia, kas vyksta su jos vaiku, esančiu toli nuo jos.

Vadinasi, ir mūsų, ir Dvasiniame pasaulyje vienodai matuojamas nuotolis tarp žmonių. Bet Dvasiname pasaulyje palyginami žmogaus norai ir siekiai to, kas yra virš šio pasaulio. Taigi gaunantysis turi pasiekti Duodančiojo būseną. Iš pradžių gaunantysis 100 procentų nutolęs nuo Duodančiojo. Jo savybės tiek tolimos Duodančiojo savybėms, kad jų santykis vadinamas neapykanta.

Tai reiškia, kad gaunantysis, kūrinys, neturi nė vienos minties, nė vieno noro, kurie bent kiek būtų panašūs į Kūrėjo savybes. Todėl kūrinys, kuris nepasiekė nė mažiausio kontakto su Kūrėju, nepajėgus aprašyti, kas yra Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, aukštesnioji prigimtis, kas yra atidavimo savybė. Kūrinys netgi negali įsivaizduoti, kiek jis toli nuo Kūrėjo.

Tai reiškia, kad Kūrėjas mūsų nekenčia?

Pasakyta: „Kūrėjas nekenčia kūnų“, t. y. nekenčia mūsų išorinės formos. Kas yra neapykanta? Dvasiniame pasaulyje neapykanta reiškia visai ką kitą nei šiame pasaulyje. Neapykanta nurodo, kad tarp dviejų objektų nėra jokio sąlyčio, jokio artumo. Galime prisiminti tūkstančius posakių apie tai, kad Kūrėjas geras ir kuriantis gėrį geriems ir blogiems... Bet dvasinio pasaulio neapykanta - tai dviejų objektų, dviejų būsenų priešingybė. Mūsų pasaulyje, jei nekenčiama kito žmogaus, jam linkima bloga. O čia kalbama apie visišką tarpusavio nesupratimą.

Kyla klausimas: „Nejaugi Kūrėjas nesupranta kūrinio?“ Tačiau situacija nagrinėjama ne Kūrėjo, o kūrinio požiūriu. Kalbama apie tai, kaip mes tiriame pasaulį. „Tai, ko nemato akys, neaptariama“, todėl apie Kūrėją kalbama tik mūsų suvokimo požiūriu. Kai meldiesi Kūrėjui, kažko Jo prašai, norėdamas, kad tau būtų geriau, tu tarsi sakai, jog Jis negeras, teikia tau blogį, nemyli tavęs... Juk nori, kad Kūrėjo nuostata apie tave būtų geresnė, argi ne taip? Taip mes sprendžiame apie Aukštesniojo požiūrį į mus. „Kiekvienas sprendžia pagal savo trūkumus“. Taip mes matome, taip suprantame.

Bet grįžkime prie mūsų svarstomo dalyko. Taigi mes, Duodančiojo prigimties iš pat pradžių sukurti kaip noras mėgautis, privalome pakeisti savo norą, kad jo savybės taptų tokios kaip Duodančiojo, susilietų su Juo. Tik tada be jokių apribojimų pradedame patirti būseną „Geras ir kuriantis gėrį“. Toks yra galutinis kūrimo tikslas.

Kodėl mums būtina praeiti visą šį procesą? Todėl, kad mes, būdami būsenos, kai tarp mūsų ir Kūrėjo didžiulis skirtumas, kai matome, kiek skiriamės nuo Jo, suformuotume tam tikras kategorijas, leidžiančias išstudijuoti visą šį begalinį prieštaravimą, suprasti, kas yra dvasingumas, imti palaipsniui prie jo artėti ir patiems sukurti savo geriausią būseną - Begalybės būseną.

Ir tada žmogus ne tik kad savarankiškai kuria šią tobulą būseną, bet ir ją įsisąmonina ir todėl kiekvienu savo netgi pačiu mažiausiu noru ja mėgaujasi.

Kaip tai vyksta? Toks procesas vadinamas „trys linijos“. Kabalistai atskleidė ir pasakoja mums, kad yra Duodantysis, vadinamas Kūrėju, kuris, sukūręs kli, turėjo atitolinti jį nuo savęs taip, kad visiškai nejaustų Kūrėjo šviesos. Taigi tarp Kūrėjo ir kūrinio susidaro atotrūkis. Kadangi kūrinys sukurtas kaip penkių dalių noras mėgautis: šoreš (šakninė), alef (pirma), bėt (antra), gimel (trečia), dalėt (ketvirta), tai kiekvienai daliai reikalinga paslėptis, kad kūrinys būtų visiškai nepriklausomas nuo šviesos. Todėl egzistuoja penki pasauliai: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija.

Po visų šių slėpimų lieka taškas, kurio viduje sukurta visa materija, visa mūsų Visata. Tai įvyko maždaug prieš 15 milijardų metų. Apytikriai po 12 milijardų metų atsirado Saulė, visa Saulės sistema, Žemė. Prieš 3 milijardus metų Žemės rutulyje pradėjo vystytis gyvybė.

Kaip rašė Baal Sulamas, gamtos jėgos turės sąveikauti dar milijonus metų, kol Žemės paviršiuje atsiras dirvožemis, kuriame galės augti augalai, po to daugintis gyvūnai ir t. t. ir pradės egzistuoti žmogus. Kitaip tariant, po daugelio evoliucijos metų tęsiasi geologinis procesas, kurio metu Žemės rutulyje atsiranda žmogaus gyvenimas. Taigi iš pradžių pasirodo negyvoji gamta (domem), po to augalija (comeach), gyvūnija (chai) ir galiausiai - kalbantis žmogus (medaber).

Kas buvo iki tol, kai prieš 15 milijardų metų pradėjo kurtis materialus pasaulis?

Iki pasaulio atsiradimo nebuvo materijos. Juk mūsų pasaulio materija yra mūsų pojūčiai, mūsų suvokimas. Kyla problema, kokia toji tikrovė, kai niekas jos nesuvokia. Mes visada sakome, kad nėra tikrovės be jos suvokėjo. Tarkime, tu sakai, kad ten, danguje, yra kažkokia žvaigždė. Iš kur tu žinai? Sakykim, kažkas matė. O jei būtų nematęs, toji žvaigždė egzistuotų ar ne? Ne, neegzistuotų, nes ji egzistuoja tik tam, kuris ją atrado.

Problema ta, kad mes niekad negalime tyrinėti, nagrinėti, jausti, kas yra už mūsų jutimo ribų. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie tai, ko niekas niekad nematė, nejautė. Neveltui moksle viskas skirstoma į paslaptis ir atradimus, visa realybė skirstoma į suvokiamą ir kol kas nesuvokiamą.

Logiška paklausti: ar turime teisę kalbėti apie realybę, kuri egzistavo iki žmogaus atsiradimo pasaulyje? Žinoma, kad visą tikrovę suvokiame penkiais jutimo organais. Mums atsiveria toks vaizdas, nes tokie mūsų penki jutimo organai. Ar galėsiu ką nors pajusti be jų? Aš nieko nejausiu, netgi savęs. Kitaip tariant, jei atjungsime visus jutimo organus (negalime to padaryti, bet teoriškai darykime prielaidą, kad vieną, du jutimo organus galime atjungti), žmogus nejaus savęs ir supančios aplinkos. Tada kyla klausimas: ar apskritai kas nors egzistuoja? Šiam žmogui neegzistuoja.

Galima paprieštarauti, jog vykdome eksperimentą tik su vienu žmogumi, o likusieji tuo metu jaučia supančią tikrovę. Bet jie ją jaučia taip pat penkiais jutimo organais, kaip ir tas, kuriam atjungti visi pojūčiai. O jei atjungtume ir jų visus pojūčius, tikrovė egzistuoja ar ne? Nežinia. Reikalas tas, kad jautimą, jog esame egzistuojančioje tikrovėje, suformavo mūsų jutimo organai, kurie piešia mums tokį vaizdą: aš ir kažkas ne manyje. Jeigu pakeisiu savo jutimo organus, pradėsiu jausti kitą tikrovę. Mes tai jaučiame ir akivaizdžiai matome praplėsdami savo suvokimą kabalos mokslo studijomis.

Seniau niekada žmogui nekilo klausimas apie tikrovės suvokimą. Pirmą kartą jis iškeltas Niutono laikais. Tyrinėdamas gamtą žmogus ėmė klausti, ar jos dėsniai egzistuoja savaime ar tik žmogaus atžvilgiu. To meto mokslininkai laikėsi pasaulėžiūros, kad jų atrasti dėsniai yra absoliutūs. Nesvarbu, žmogus gyvena Visatoje ar ne, ji vis tiek egzistuoja ir egzistuoja Visatos dėsniai. Tokia koncepcija vadinama Niutono teorija. Tai pirmoji žmonių, tyrinėjančių pasaulį, kuriame gyvena, suformuluota pasaulėžiūra. Nekalbu apie kabalistus, kurie dar Abraomo laikais nustatė tiesą, suvokdami jėgas, glūdinčias už materijos.

O Niutonas ir iki jo dirbę kiti tyrinėtojai, filosofai, mokslininkai darė atradimus materijos viduje. Todėl kilo teorija, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nesvarbu, gyvena jame žmogus ar ne. Besivystant mokslui, mokslininkai pradėjo abejoti. Kodėl?

Yra žinoma, kad įvairių rūšių gyvūnai, kurių jutimo organai skiriasi nuo mūsų, tikrovę suvokia kitaip. Pavyzdžiui, šuo žymiai blogiau nei žmogus mato, bet daug aštriau jaučia kvapus. Vietoj regos, kuria žmogus suvokia 99 procentų informacijos apie supančią tikrovę, itin išvystyta šuns uoslė leidžia jam užuosti daugybę kvapų niuansų. Taip šuo suvokia pasaulį, beje, neprasčiau už žmogų. Jis nuolat savo uosle tikrina aplinką.

Aišku, uoslė - labiau ribotas jutimas negu regėjimas. Akimis galima pamatyti tai, kas yra labai toli, taip pat regėjimą galima sustiprinti. Yra gyvūnų, kurie neturi tokios uoslės kaip šunys, bet jiems susitvarkyti padeda kiti jutimai.

Taigi mes nežinome, kokia iš tikro yra realybė, kiekviena kūrinijos rūšių ją suvokia savaip. Reiškia, mūsų tikrovės suvokimas neabsoliutus. Jei praplėsime jutimo organų suvokimo ribas, realybė atrodys kitaip. Jei, pavyzdžiui, regėjimo diapazoną nuo įprastų šviesos bangų ilgio paslinksime kokia nors kryptimi: infra, ultra ar radijo bangų link, žmogus ims matyti šilumos bangas, infra spinduliavimą ir kt. Vadinasi, mano jutimo organai taip sudaryti, kad priešais mane atsiranda įprasta tikrovė. Bet tai nereiškia, kad ji pati savaime tokia yra.

Biologijoje tirdami įvairius gyvus organizmus, visokiais prietaisais praplėsdami jutimo organų diapazoną, nustatėme, kad mūsų pojūčiai gana reliatyvūs. Ir štai atsirado Einšteinas, kuris pasakė, kad realybė iš esmės visur yra santykinė. Ji priklauso nuo judėjimo greičio. Keičiantis mano judėjimo kokio nors objekto atžvilgiu greičiui, kinta ir suvokimas apie jį.

Daug reikšmės turi greičių lyginimas. Judant pastoviu greičiu praktiškai neįmanoma nustatyti, pasislenkame ar ne. Mes tik galime patikrinti dviejų objektų greičių skirtumą arba vieno greitį kito atžvilgiu. Bet tam, kuris juda nesikeisdamas greičio, atrodo, kad jis yra ramybėje.

Dabar jau kyla kita problema. Svarbu ne kaip aš suvokiu tikrovę, o kad mano suvokimas nėra tiesiog penkių jutimo organų pojūčių visuma. Jis taip pat priklauso nuo mano ir to, kas yra ne manyje, sąsajos, kiek mes lygūs arba skirtingi.

Taigi pirmoji teorija tvirtina: viskas, ką jaučiu, yra išorėje ir egzistuoja nepriklausomai nuo to, aš ką nors jaučiu ar ne. Pagal antrą teoriją tai, kas yra ne manyje, keičiasi pagal mano savybes. Keičiasi mano savybės - atitinkamai keičiasi mano suvokimas ir tai, ką matau, įgauna kitą formą.

Tarkim, aš reaguoju į ultra, infra ar rentgeno spindulius arba matau mūsų Visatą, mūsų pasaulį bet kokiu kitu pavidalu. Prieš mane tikrai iškyla visiškai kiti vaizdai. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo pokyčių manyje.

Yra dar viena teorija, pagal kurią viską, kas yra išorėje, aš jaučiu, priklausomai nuo to, kaip jį veikiu. Kitaip tariant, matau ne kažką visiškai nuo manęs atskirtą, o savo pojūčiais suvokiu realybę, kuri keičiasi pagal pokyčius manyje. Tirdamas objektą aš norom nenorom keičiu jį. Todėl negalima pasakyti, koks tas objektas buvo iki man pradėjus jį tirti. Aš suvokiu tam tikrą mano ir stebimo objekto sąveiką. Jaučiu ne savaime egzistuojanti pasaulį, o tokį, koks jis man atrodo. Iškylantis prieš mane vaizdas - mano ir mane supančio pasaulio savybių rezultatas. Yra ir tokia koncepcija. Visos šios teorijos turi įvairiausių variacijų ir apie jas galima dar daug kalbėti.

Yra ir kita - kabalistų pasaulėžiūra. Istorijos eigoje ji vystėsi ne taip, kaip mokslininkų, kurie tirdami materiją pamatė ir įsisąmonino, kiek yra riboti. Kabalistai formavo savo pasaulėžiūrą, tirdami aukštesniąją prigimtį. Jiems išaiškėjo, kad aukštesnioji prigimtis yra nesudėtinė, nesikeičianti šviesa, neturinti jokios formos, pavidalo, apskritai bendra jėga, jų pavadinta Kūrėju arba Duodančiuoju, nes iš Jo viskas atsiranda. Jis yra visiškoje ramybėje ir nesikeičia mūsų atžvilgiu. Tai tam tikras absoliutas. O aš jį jaučiu tiek, kiek prilygstu Jam savo savybėmis.

Mokslininkai taip pat priėjo prie išvados, kad mes suvokiame tikrovę tiek, kiek savybėmis sutampame su ja. Mano ausis gali išgirsti tik išorinius garsus, kurių dažniams suderintas jos vidinis mechanizmas. Tarkime, mano ausies mechanizmas suderintas taip, kad priima nuo 20 iki 200 tūkstančių hercų dažnių diapazonu, reiškia girdžiu tiktai garsus, kurių dažnis nuo 20 iki 200 tūkstančių hercų, nei daugiau, nei mažiau.

Jei senas žmogus, kuriam silpsta klausa, girdi nuo 50 iki 10 tūkstančių hercų diapazonu, jam atrodo, jog išorėje nėra aukštesnio ar žemesnio dažnio garsų. Taip pat su regėjimu ir t. t. Kitaip tariant, išorėje viskas, į ką reaguojame, atitinka vieno ar kito jutimo organo parametrus.

Tuo pačiu principu remiasi dvasinis suvokimas. Kaip sako kabalistai, esu absoliučios, altruistinės, duodančios Aukščiausiosios šviesos jūroje. Tačiau mano savybės priešingos Jo savybėms. Aš - gaunantysis, Jis - Duodantysis. Todėl mes nelygūs savybėmis. Visas mano vidus trokšta gauti, o visa Jo išorė trokšta atiduoti, tad ir negaliu Jo suvokti, išvysti. Būtent todėl Jis nuo manęs ir paslėptas.

Ką gi man daryti? Jei noriu jausti aukštesniąją tikrovę, turiu pasikeisti vidumi taip, kad tapčiau panašus į Duodantįjį. Tiek, kiek būsiu į Jį panašus, pajausiu aukštesniąją tikrovę. Jei savybėmis visiškai nuo Jo atitolęs, Jo nejaučiu. Jei kuo nors sutampu su Juo, vienu prisilietimu Jį paliečiu, nes ištaisiau nors vieną savo savybę ir nors šiek tiek pradedu jausti Duodantįjį. Taisydamas savo savybes palaipsniui, vis daugiau Jį jaučiu, kol pasiekiu tokią būseną, kai mes susijungiame. Kitaip tariant, nugalėdamas skirtumą tarp Kūrėjo ir kūrinio gaunantysis turi supanašėti su Šviesos savybėmis, kad įsijungtų į Jį, pajaustų Jį. Atskleisti Šviesą - reiškia pajausti Jį.

Noriu grįžti prie pavyzdžio su pagyvenusiu žmogumi, kurio silpsta klausa. Jis turi atmintį, todėl gali prisiminti garsus, kuriuos girdėjo anksčiau. Jis tarsi girdi juos. Kuo tai paaiškinti?

Senoliui sumenkėjo klausa. Bet iš gyvenimo patirties liko įspūdžiai, kaip jis kažkada girdėjo, matė. Visa tai jis prisimena. Mūsų atmintis - kaip kompiuterio, iš kurio niekas neišnyksta. Problema ta, kaip ištraukti iš jos kas būtina ir atnaujinti. Viskas, kaip kino kamera filmuotoje juostoje, viskas pereina per mūsų jutimo organus, užfiksuojama atmintyje ir lieka ten, kol vėl atgis. Mes kartais netikėtai prisimename, kas buvo prieš 30 metų. Aš galiu užuosti kokį nors kvapą ir jis man primins 20 metų senumo įvykius. Ir šiandien, staiga pajutęs kokį nors aromatą arba ką nors pamatęs, atsimenu save mažą motinos namuose ir kas ten vyko...

Visi pojūčiai ir su jais susijęs epizodas įrašomi į atmintį. Ir tada, kaip paieškos sistemoje, tik pagal kokį nors vieną iš daugelio atmintyje užfiksuoto vaizdo parametrų: kvapą, spalvą, mažą fragmentą, esantį išorėje, kuris tau primena praeities epizodą, gali ištraukti iš atminties visą vaizdą. Yra daug sąlygų, kurios leidžia arba neleidžia ką nors prisiminti. Yra įvairių mokymo technikų (tačiau mes užsiimame kitkuo, mums to nereikia). Taigi per jutimo organus visi duomenys perkeliami į atmintį, todėl tokiais atvejais ji lėmėja.

Kadangi senatvė silpnina atmintį, žmogus nebepažįsta aplinkinės tikrovės. Jis negali prisiminti vakar dienos įvykių. Tas pats vaizdas šiandien jam visai naujas. Jis gali netgi neprisiminti, kas buvo prieš akimirką. Taip žmogus netenka atminties. Iš esmės nepraranda, bet nesugeba jos atgaivinti.

Kaip naudojama atmintis dvasiškai tobulėjant?

Dvasiniame kelyje mes studijuojame savo sandarą ir mūsų pojūčiai vis labiau stiprėja. Imame naudotis visomis savo savybėmis, be to, jomis remdamiesi įgyjame naujų, aukštesnės pakopos savybių. Kūno savybės su juo ir miršta. Bet jei įgyjame naujų savybių, kurios yra aukščiau kūno, - Duodančiojo savybių, su jomis liekame amžinai. Apie tai pasakyta Baal Sulamo straipsnyje „Kaip daugiau nepersikūnyti“.

Ar gali šiandien mokslininkas, moksliškai studijuojantis gamtą, pradėti kabalistinius tyrinėjimus?

Mokslininkas tiria gamtą penkiais jutimo organais, įvairiais prietaisais ir savo protu, nenaudodamas „taško širdyje“, kuris susijęs su aukštesnės prigimties - atidavimo jėgomis. Jau nagrinėjome Adam Rišon sandarą. Kūrėjas sukūrė kli, vadinamą Adam Rišon. Jame, kaip bendros konstrukcijos elementai, esame mes visi. Kiekviena dalelė - noras arba siela.

Tokios būsenos noras savo prigimtimi identiškas Duodančiajam. Po to individualios sielos nusileidžia, t. y. netenka savybių panašumo į Duodantįjį. Paprastai kalbant, jos tampa egoistinėmis. Šie egoistiniai norai turi penkis jutimo organus. Taigi mokslininkai tikrovę tyrinėja penkiais jutimo organais, o gauta informacija apdorojama egoistiniu protu.

Jei žmogui kyla klausimas, koks gyvenimo tikslas, dėl ko aš gyvenu, tai reiškia, kad ryškėja noras, kuris ego viduje lieka kaip mažas taškas, vadinamas „dieviškąja dalele iš aukščiau“. Kiekvienas mes turime tokį tašką, kuris sukelia neaiškų pojūtį, kad esame iš kažkokio aukštesnio, kito pasaulio. Todėl kai toks noras atsiranda žmogui, kuris nenumano, iš kur jis kyla, bet nujaučia, kad ne iš šio pasaulio, žmogus pradeda siekti kažko, kas yra už mūsų.

Žmogus, pradėjęs tyrimus šio taško skatinamas, tampa kabalistu. Jei tiria penkiais jutimo organais skatinamas ego, bus paprastas mokslininkas. Todėl mokslo kelias galiausiai veda į žlugimą, prie ko šiandien iš esmės ir priėjo mokslininkai. Žmogus, plėtodamas savo veiklą visose srityse, pamato, jog visi jo gebėjimai nieko jam neduoda, pasaulis netampa geresnis, ir jis pajunta tuštumą. Štai tada ir atsiveria taškas, vadinamas Kūrėjo dalele iš aukščiau („taškas širdyje“), ir žmogus po visų mokslinių atradimų ima siekti savo šaknies.

Ar kabalistas suvokia pradžios tašką?

Kai kalbama, kad privalome pasiekti Duodančiojo lygį, turima omenyje, jog Jis suvokiamas visiškai. Kitaip tariant, suvokiamas ne tik mūsų užgimimo taškas, bet ir mintis, noras, programa, buvusi iki mūsų gimimo, sukūrimo. Tai vadinama susilyginti su Duodančiuoju. Turėti Duodančiojo savybes reiškia suvokti Jo protą, būti kaip Jis.

Žmogus, keisdamas save, pasiekia tai savo jėgomis, savo paties pasirinkimu. Kildamas savarankiškai, jis žingsnis po žingsnio tiria savo prigimtį, lygindamas ją su Duodančiojo prigimtimi, montuoja savyje Duodančiojo prigimtį, t. y. ištaiso savo prigimtį, kartu įgydamas Kūrėjo protą, suvokdamas kūrimo Sumanymą. Jis ne šiaip sau pakyla į geresnį lygį - geresnis lygis reiškia, jog jis tampa kaip Aukštesnioji jėga, absoliučiai niekuo neribojamas.

Jei kabalistai sako: visa, kas yra ne manyje, - šviesa, o tai, kas manyje - sensorius, juntantis tikrovę, kodėl man panorus akimirksniu atsidurti, sakykime, Ispanijoje arba pokeisti supantį vaizdą, niekas nesikeičia?

Tu sakai taip. Aplink mane - šviesa, kurioje paslėpta daug galimybių ir variantų - visi pasaulio vaizdai. Šie fragmentai priklauso nuo manęs. Kai tik pradedu keisti savo vidinius kėlim, ypatingu būdu juos suderinti, sukuriu jų ypatingą santykį, tuoj pat atsiduriu bet kurioje, kokioje tik panorstu, tikrovėje. Teisingai. Tai kur tada problema? Žinoti, kaip tai daroma? Visų pirma, apie kokius pojūčius kalbi? Apie penkis žemiškuosius jutimus ir egoistinį protą? Ar kalbi apie penkis dvasinius kėlim: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, turinčius altruistinį norą - „ekraną“ (masachą)? Kur nori persikelti?

Mūsų žemiškieji pojūčiai nepadės persikelti ir nieko negalime su jais padaryti. Aš nesugebu sujungti savo norų taip, kad pamatyčiau kitą vaizdą, nes šie jautimai negyvi, netaisytini. Tapęs didžiausiu kabalistu, aš vis tiek liksiu savo kūne su jo jutimo organais. Pasenęs pradėsiu blogiau girdėti ir matyti, net jeigu dvasiniais kėlim stebėsiu visą pasaulį nuo pradžios iki pabaigos. Mūsų penki žemiškieji jutimo organai yra pastovūs, jie negyvi, ir mes nepajėgūs jų pakeisti. Kokiu išminčiumi bebūčiau, neįmanoma užsinorėjus savo akimis pamatyti pasaulį rentgeno spinduliavimo bangose.

Iš kur tai kyla, jei sakome, kad žmogus gali save pakeisti?

Tu gali pakeisti tik tai, ką sugebi pakeisti. Penki jutimo organai ir juos lydinčios egoistinės savybės netaisytini, nekeistini. Tai, ką gali pakeisti, - sukurti virš „taško širdyje“, „Kūrėjo dalelės iš aukščiau“ dvasinį kli, panašų į Duodantįjį.

Toks kli jau egzistuoja. Gavau mažą šio kli dalelę ir po truputį ją atstatau iki ištiso kli, kurio savybė lygi Duodančiojo savybei. Šis kli specialiai nusileido žemyn į šį pasaulį. Dabar jis yra manyje taško pavidalu, verčiantis kažko (aš nežinau ko) siekti. Tada aš palaipsniui kylu atgal ir savybėmis prilygstu Kūrėjui. Būtent tai ir turi pasikeisti. O savo penkiais žemiškaisiais jutimais aš nesikeičiu.

Kabalos mokslas – kas tai?

Kabalos mokslas – tai metodika, kuri kiekvienam esančiam šiame pasaulyje atveria vienintelę Aukščiausiąją jėgą, valdančią visus pasaulius.

Ką jis tiria?

Kabalos mokslas tyrinėja pasaulių sistemos šaltinį, vystymosi procesą ir struktūrą, pasaulėdaros priežasčių-pasekmių pagrindą, tikslą, žmogaus vietą joje bei praktinį šių žinių panaudojimą atsakant į klausimą, kokia žmogaus užduotis pasaulyje.

Kodėl man būtina studijuoti kabalą?

Kabalos mokslo studijavimas leidžia žmogui atsakyti į klausimą apie jo egzistencijos priežastį bei tikslą, leidžia suprasti savo vietą pasaulyje, ištirti, kaip pakeisti savo būseną į gerąją pusę, ir pasirinkti geriausią iš galimų sprendimų.

Kuo kabala skiriasi nuo sektos?

Kabalos mokslas – tai visiems prieinamas metodas, studijuojantis pasaulėdaros dėsnį ir leidžiantis praktiškai jį įvaldyti. Kaip teigia pati kabala, vis labiau šiame pasaulyje didėjant žmogaus pasimetimui, beviltiškumui, gresiant susinaikinimui, žmonija suvoks būtinybę sužinoti tikrąjį pasaulio egzistavimo tikslą, ir tada ji supras, kad būtina įgyti kabalistinių žinių.

Ar kabala priklauso tam tikrai tautai, kitaip tariant, tai vis dėlto žydų mokymas?

Kabalos pagrindus atskleidė ir pradžią jos metodinei pažangai davė Abraomas, senosios Mesopotamijos gyventojas. Jis ir parašė pirmąją kabalistinę knygą – „Sukūrimo knygą“. Jo mokiniai, giminaičiai, tarnai ir palikuonys susibūrė į grupę studijuojančių jo dvasinį palikimą, kuri vėliau pasivadino „Izraelio tauta“, nors pagal visus išorinius požymius ji yra ne kas kita, kaip senoji persų tauta (tai patvirtina ir genetiniai tyrimai).

Kokios priemonės naudojamos mokantis?

Mokomasi pagal klasikinius kabalistinius šaltinius: „Sukūrimo knygą“, knygą „Zohar“, Ari, Baal Sulamo, Rabašo kūrinius. Visos pamokos ir paskaitos transliuojamos visiems norintiems prieinama interneto sistema sinchroniškai verčiant į ivrito, rusų, anglų kalbas.

Kuo grindžiama kabalos metodika?

Studijuodamas Aukštesniųjų pasaulių sandarą mokinys palaipsniui pradeda jausti jų struktūrą ir formą, pobūdį bei savybes. Tai panašu į bet kokių praktinių įgūdžių įsisavinimą mūsų pasaulyje, kai įprotis, treniruotė pagimdo žmoguje galimybę jausti, kas ankščiau nejausta, kas vis išsprūsdavo. Ši metodika sukuria prielaidas studijuojančiam pajausti tai, ko šiuolaikiniai žmonės nejaučia.

Kokį rezultatą duoda grupėje studijuojami tekstai?

Tekstų studijavimas kiekvienam besimokančiajam, priklausomai nuo jo ryšio su grupe, sukuria galimybę sustiprinti jautrumą subtiliems pasaulio virpesiams. Būtina pažymėti, jog mokymosi metu besimokantysis įgyja tarsi naują jutimo organą, kuris atveria jam papildomą išorinę sferą aplink mūsų jaučiamą pasaulį. Šioje sferoje užgimsta visi būsimi įvykiai, po to nusileidžiantys į mūsų pasaulį, be to, visi mūsų veiksmai šiame pasaulyje fiksuojami tame išoriniame lygmenyje ir nulemia ateities įvykius. Kitaip tariant, išorinio, aukštesnio informacijos sluoksnio realus pajautimas leidžia elgtis teisingiau, pajausti savo ir kitų geriausias, maloniausias būsenas.

Kodėl kabalos metodika grįsta darbu grupėje, kodėl negalima vystytis individualiai?

Kadangi tam, kad savyje išvystytum subtilius pojūčius, per pamoką reikia į šį tikslą sutelkti dėmesį, drauge besimokantys savo buvimu ir dalyvavimu efektyviai vieni kitiems padeda.

Kabala ir narkomanija. Ar kabala gali tapti narkomanijos alternatyva? Jei taip, ar tai nebus vieno pakeitimas kitu?

Kadangi kabalos mokslas atveria žmogui tikruosius jo egzistencijos tikslus, atskleidžia, kaip pasiekti amžinybę ir tobulybę šiame gyvenime, tai priežastys, atvedusios žmogų į narkomaniją, išnyksta. Jei paaugliams parodytumėme, koks yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas, kaip galima pasiekti tobulybę, amžinybę, neribotą pažinimą ir valdžią, tai šitai akimirksniu pašalintų visas narkomanijos, nusikalstamo elgesio problemas, visas žmonijos ydas. Kabalos mokslas teigia, kad šiandien tokio akivaizdaus įvairiausių ydų pasireiškimo priežastis yra tik viena – atverti žmonėms pasaulėdaros pažinimo būtinybę, jos tikslą, žmogaus tikslą, ir atvesti jį į laimę.

Kaip kabala aiškina narkotikų vartojimo fenomeną, t.y. ar apkvaišimo nuo narkotikų būsena artima dvasiniams malonumams?

Narkotikų vartojimas – tai bėgimas nuo kančių, ir, kol mūsų pasaulyje kančios didės, kol žmogus nepripažins būtinybės atskleisti tikrąjį pasaulį ir suprasti, kodėl taip viskas su juo vyksta, narkotikų (ir alkoholio) vartojimas plis. Nuo pat žmonijos civilizacijos pradžios iš kartos į kartą auga žmogaus egoizmas, noras patirti malonumą. Per tūkstančius vystymosi metų egoizmas praėjo gyvūninių malonumų troškimo, po to turto, garbės, valdžios, žinių siekimo kelią. Mūsų laikais šis procesas pasibaigė: žinių troškimas yra paskutinis, aukščiausias mūsų pasaulyje, ir žmogus prieina aklavietę – „daugiau nėra ko norėti“. Kitas noras, kuris turi kilti žmogui – Aukštesniojo pasaulio, savo šaknies, priežasties siekimas. Bet kol jis formuojasi, žmogus turi numalšinti savo alkį, užsimiršti, liautis jautęs tuštumą.

Ar yra pavyzdžių, kad kabala išgydo nuo narkomanijos?

Tarp mūsų mokinių yra tokių, kurie praeityje vartojo narkotikus. Gilinantis į mokymąsi, potraukis ir netgi įprotis savaime išnyko, nes pojūčiai kabaloje gerokai aštresni, užgniaužiantys kvapą.

Kabala – mokslas, kaip gauti malonumą, kam man jį gauti, jei aš ir taip jaučiu malonumą?

Kabalos užduotis – atsakyti žmogui į klausimą apie jo kančių priežastis, dvasinę tuštumą, nepasitenkinimą. Jei žmogus nekelia šio klausimo, jam nereikalinga kabala. Į kabalą žmogus ateina klausdamas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ – ir būtent į šį klausimą jis gauna atsakymą, kai atsiveria jam pasaulio ir žmogaus vietos pasaulyje prasmė.

Kabala sako, jog mūsų pasaulyje veikia susitraukimo dėsnis, t.y. vos mums prie ko nors prisilietus, malonumas išnyksta. Bet juk tą akimirką, kai aš gaunu žemiškąjį malonumą, aš visgi mėgaujuosi, kad ir trumpai, vadinasi, mes čia turime tai, dėl ko verta gyventi?

Žiūrint, ką vadinsime „gyvenimu“. Juo kabala vadina malonumą, sakydama, jog egzistencijos tikslas yra būtent prisipildyti nesibaigiančiu, amžinu, tobulu malonumu. Tačiau toks malonumas visiškai priešingas mūsų jaučiamam menkam, akimirksnį trunkančiam pojūčiui. Kabalos tikslas – atvesti žmogų į amžinybę, tobulumą, t.y. į amžiną ir tobulą malonumą.

Dvasinis malonumas neturi tendencijos mažėti. Bet kaip aš galiu žinoti, kad mėgaujuosi be galo, jei su niekuo negaliu palyginti, t.y. su malonumo nebuvimu? Ar yra tokia samprata kaip dvasinis persisotinimas?

Dvasinis malonumas – tai nuolatos besivystantis malonumas ir kaip tik dėl to jis nepertraukiamas, augantis, amžinas tiek, kad žmogus, dar gyvendamas žemėje, skanauja kitokį, kur kas aukštesnį malonumą, o išsiskirdamas su savo žemiškuoju kūnu nejaučia mirties, nes jo malonumas aukštesnis už žemiškojo kūno gyvenimo ir mirties lygmenį.

Ar yra koks nors tarpusavio ryšys tarp kabalos ir hipnozės, jei ne, tai kaip tai paaiškintumėte, kaip aš apie tai sužinosiu?

Kabalos mokslas – tai pasaulio, kuriame mes visi gyvename, individualaus įsisavinimo metodika. Besimokantieji įgyja žinias iš vieno šaltinio, dalijasi pojūčiais, patikrina juos skirtingomis savo kasdienio gyvenimo situacijomis. Kabala įpareigoja žmogų turėti šeimą, ją išlaikyti, dirbti, atlikti pilietines pareigas, neriboti draugų rato, neatsiskirti, bet priimti šį pasaulį kaip sukurtą būtent tam, kad „iš jo“ greta savo pojūčių pridėtumei Aukštesniojo pasaulio jautimą.

Ar kabaloje naudojama meditacija? Jei ne, kas yra ketinimas?

Kabaloje būtinas pastangų sutelktumas, kad pro šio pasaulio paveikslus įžvelgtum vienintelę, visą gamtą valdančią jėgą.

Kabala kalba, kad žmogus varomas vien egoistinių paskatų, t.y. jis sudarytas tik iš noro gauti. Tada kaip kabala aiškina įvairius herojiškus poelgius, kai žmonės ėjo mirti dėl idėjos, dėl visuomenės gerovės?

Greta egoistinių žmogaus poelgių yra ir tokių, kurie mums atrodo visiškai nesavanaudiški. Tai dėl to, jog mes iki galo nežinome mūsų egoistinės prigimties struktūros ir kai kurios paskatos, pavyzdžiui, meilė, pasiaukojimas, mums atrodo ne egoistinės, o altruistinės. Altruistiniu poelgiu galima pavadinti tik tokį, kuriuo žmogus neužpildo nė vieno savo noro. O taip pasielgti žmogus negali, nes tam įvykdyti neras energijos. Todėl mus visiškai valdo mūsų egoistinė prigimtis, išsiveržti iš jos dėsnių galima tik tuo atveju, jeigu įgysime kitą prigimtį, kai pats atidavimas bus mums malonumas. Tai įmanoma tik pagal kabalistinę metodiką pritraukiant Aukščiausiąją, ištaisančią egoizmą šviesą.

Ar kabalistas kaip nors išsiskiria iš kitų, tarkime, savo dorove?

Kabalistas keičiasi tik priklausomai nuo savo išsitaisymo. Iš pradžių jis pereina etapą, kai savas egoizmas įsisąmoninamas kaip blogis. Šiuo etapu jo egoizmas nuolatos auga, nes turi pasiekti tokį dydį, kad žmogui taptų visiškai aišku, jog negali su juo susidoroti, ir kad jo egoizmas – vienintelis priešas. Šis periodas gali tęstis keletą metų. Po to prasideda egoizmo atstūmimas, kada kabalistas itin neigiamai žvelgia į savo ir kitų egoizmo pasireiškimą ir, priešingai, itin teigiamai – į gėrį savyje ir kituose. Kitas etapas, kai kabalistas žmones vertina vien teigiamai, nes jau visiškai pateisina Kūrėjo valdymą.

Ar yra kabalistų, tarp jų ir senovės kabalistų, elgesio moralės, etikos, gailestingumo pavyzdžių?

Kabalistas nėra gailestingas ir viską atleidžiantis žmogus, nes suvokia, jog Kūrėjas viską valdo teisingai, todėl jis įvertina, kad kančios yra būtinos, ir nesistengia „savo gailesčiu kompensuoti Kūrėjo žiaurumo“. Taigi jis jokiu būdu nėra gailestingesnis už Kūrėją, kuris siunčia tai, kas žmogui yra būtina, kad eitų kūrimo Tikslo link.

Kabalistų istorija. Kas buvo pirmasis kabalistas ir kokiuose šaltiniuose tai patvirtinama?

Abraomas – pirmasis kabalistas, knygos „Sukūrimo knyga“ autorius. Mozė – „Toros“ autorius, Šimonas bar Johajus – knygos „Zohar“ autorius. Ari – daugelio knygų autorius, pagrindinė – „Gyvybės medis“. J. Ašlagas (Baal Sulamas) – „TES“ („Gyvybės medžio“ komentarai) ir „Sulam“ („Zohar“ komentarai) autorius. B. Ašlagas (Rabaš) – knygų „Šamati“, „Šlavei Sulam“, „Dargot Sulam“ autorius.

Ar kabala gali atnešti naudos? Ar yra kokių nors tikrų tos naudos, kurią kabala davė visuomenei, pavyzdžių?

Tik kabala gali atnešti naudos, nes atverdama tikruosius pasaulėdaros dėsnius, atskleidžia žmogui galimybę efektyviai panaudoti savo jėgas bei supantį pasaulį ir iš anksto parodo, jog beprasmiška ieškoti kitų vystymosi kelių. Visuomenėje tokių pavyzdžių kol kas nėra, nes kabala dar niekada nebuvo praktiškai realizuota jokioje visuomeninėje-pramoninėje grupėje, sektoriuje, valstybėje.

Ar kabalistai turi kokią nors antgamtinę galią?

Kabalistai iš aukščiau gauna jėgų valdyti savo norus. Priklausomai nuo galimybės savuosius norus naudoti pagal aukščiausiąjį pasaulio įstatymą, savybę atiduoti, kabalistas į ištaisytus norus gauna aukštesniąją informaciją ir prisipildo malonumu.

Ar kabala ir kabalistai gali gydyti žmones nuo įvairiausių ligų?

Kabala pagal apibrėžimą yra metodika, kuri atskleidžia Kūrėją žmogui, gyvenančiam šiame pasaulyje. Atverdamas Aukštesnįjį pasaulį kabalistas prisipildo Aukščiausiąją šviesa, teikiančia jėgą, sveikatą, gėrį. Dėl to, kad visi žmonės tarpusavy susieti, kol visi galutinai išsitaisys, pasieks tobulybę ir amžinybę, kabalistas „serga“ už kitus ir tokiu būdu, nors pats ir turi būti sveikas, bet būdamas visų dalimi, serga su jais.

Kabalos mokslas tiria Aukštesniojo suvokimą Kūrėjas, Aukščiausioji jėga – tai kažkas konkretaus, ar tai turi formą, buvimo vietą, ar galima tai pajausti penkiais jutimo organais (pamatyti, paliesti ir t.t.)?

Iš prigimties mes turime penkias jusles: regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Tai, ką jaučiame jutimo organais, vadiname „mūsų pasauliu“. Mes neapčiuopiame, kas nepatenka į jutimo diapazoną arba į prietaisus, kurie jį išplečia, ir net nežinome, ko dar stinga, kad pajaustume visuminį mus supančio pasaulio vaizdą.

Visa tai, ko mes nejaučiame, bet kas egzistuoja ne mumyse, pajaučiama papildomu jutimo organu. Tai vadinama visko, ką jaučiame penkiomis juslėmis, šaknimi arba Kūrėju. Pojūčiai šeštuoju jutimo organu, vadinamu „ekranu ir atspindėtąja šviesa“, nepanašūs į jaučiamus penkiomis juslėmis. Nejaučiančiajam neįmanoma paaiškinti, kas tai yra, ir rasti tam atitikmenų tarp mūsų pojūčių.

Taigi Kūrėjas jaučiamas tik papildomu jutimo organu, ir todėl mes negalime Jo įvertinti kaip turinčio dydį, pavidalą, svorį, spalvą, skonį, tankį ir t.t. Kabalos mokslo užduotis – išvystyti besimokančiajam papildomą jutimo organą ir išmokyti teisingai juo naudotis. Šio organo pojūčiai vadinami dvasiniais arba dvasiniu gyvenimu. Papildomo organo ypatingumas tas, kad nors žmogus ir vysto jį, jausdamas šį pasaulį, tačiau patys pojūčiai niekaip nepriklauso nuo penkių juslių, ir žmogus gali išsiskirti su savaisiais penkiais jutimo organais, pasilikdamas šeštojo organo pojūčiuose.

Ar gali žmogus matyti ateitį, praeitį? Jei ne, tai kaip paaiškintumėte, jog būrėjos, burtininkai kartais teisingai nusako ateitį? Ar pranašystės, tarkime iš Biblijos, visos išsipildė ir pildosi?

Kabalistas nėra pranašautojas. Iš tikrųjų daugelis mūsų pasaulyje gali teisingai nusakyti ateitį. Gyvūnai iš anksto nujaučia gamtos reiškinius. Žmonės, nutolę nuo civilizacijos, taip įaštrina savo ekstrasensorinius sugebėjimus, kad „regi“ praeities ir ateities įvykius.

Kabala tvirtina, jog apskritai visas vaizdas to, kas vyksta laike, egzistuoja tuo pat metu ir tik atsiveria priešais mus laiko ašyje. Bet įmanoma pakilti virš laiko, ir tada praeitis, dabartis ir ateitis bus jaučiama, kaip įvykiai žiūrint į kino juostą: iš bet kurios vietos galime perbėgti ją žvilgsniu, stebint vaizdus to, kas jau iš anksto nuspręsta.

Kabala kalba, jog mes negalime pakeisti įvykių ir jų sekos, nes jie įrašyti mūsų dvasiniame gene (rešimo). Tačiau mes galime pakeisti savo požiūrį į tai, kas vyksta, o jis iš esmės keičia mūsų įvykių pajautimą nuo dramatiško iki džiaugsmingo. Kabalistas niekada nesistengia matyti to, kas vyksta, bet priešingai, atsiribodamas nuo pačių įvykių, jis pasikelia virš jų, žvelgdamas į įvykius kaip į visiškai gerą Kūrėjo valdymą juo. Kiekvieną įvykį kabalistas mato kaip išeinantį iš Kūrėjo tam, kad atvestų jį į amžinybę ir tobulybę, ir vysto savo požiūrį į įvykius, kurie atitinka Kūrėjo požiūrį į jį.

Kiek reikia laiko, kad išvystytum šeštąjį jutimo organą?

Baal Sulamas „TES“ įvade teigia, kad tam reikia nuo 3 iki 5 metų. Būtina pridurti, jog tai įmanoma, jei mokinys sukuria visas sąlygas teisingai pažangai. Priklausomai nuo uolumo, dabartiniu metu tas laikas gali ir sutrumpėti. Nors praktika rodo, kad net ir esant palankioms sąlygoms tam reikia 7-10 metų.

Ar religijos ką nors žino apie šeštojo jutimo organo egzistavimą? Ar buvo tokių atvejų, kad religingas žmogus, pavyzdžiui, koks nors dvasininkas užsiiminėjo kabala ir liko dvasiškiu?

Pradedantysis studijuoti kabalą pamato, jog nepriklauso nuo šio pasaulio susitarimų, apeigų, papročių, nes pradeda vystyti savyje tą jutimo organą (tašką širdyje), kuris niekaip nesusijęs su šiuo pasauliu, o tik su pačiu Kūrėju. Ir todėl supranta, kad jokie papročiai, religijos, tikėjimai neturi ryšio su Kūrėju, o yra žmonių sukurti psichologiniam komfortui, saugumo pojūčiui, savo egzistavimui pateisinti ir minimaliems žmonių bendrabūvio moraliniams principams įvesti.

Bet, antra vertus, kabala pripažįsta, jog bet koks žmogus, net užsiiminėdamas ja, dar gali jausti kažkokių apeigų poreikį. Kabala jokiu būdu neatitraukia nuo jų, o priešingai, pataria daryti tai, kas įprasta, kol žmogus nebejaus būtinybės tai daryti.

Be to, kabala teigiamai žvelgia į papročių ir auklėjimo normų laikymąsi, teigdama, kad jie padeda žmogui būti labiau organizuotam tuo metu, kai jis mokosi kabalistinių taisyklių, kol Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, jautimas išmokys žmogų, kaip visiškai teisingai galvoti ir elgtis.

Ar yra gyvybė kitose planetose, galaktikose? Ar kabala ką nors apie tai žino?

Kabala teigia, kad pasaulyje be žmogaus nėra kito protingo, tikslingai egzistuojančio kūrinio. Viskas sukurta tik dėl žmogaus, kad žmogus būtų pakeltas iki Kūrėjo lygio. O žmogaus užduotis kūrimo procese – pasinaudoti suteikta valios laisve, kad Kūrėjo nubrėžtas Tikslas būtų pasiektas savo noru arba priverstinai taisant save (kabalos ar kančių keliu).

Kaip kabala aiškina gimimo ir mirties sampratas? Kas atsitinka su žmogumi jam mirus: jo siela persikelia į kitą kūną, ar patenka į rojų, pragarą?

Mūsų kūno gimimas ir mirtis – tai tik biologinės jo būsenos. Savaime suprantama, mirus kūnui, jo penkios juslės miršta drauge, išnyksta ir „šio pasaulio“ pojūtis. Paprasto žmogaus gyvenime šeštasis jutimo organas, nors ir yra kiekviename iš mūsų nuo pat pradžių, egzistuoja tik kaip nieko nejaučiantis „taškas“.

Kūnui mirus, išnykus penkių jutimo organų pojūčiams, šeštojo pojūčio taškas suteikia buvimo šaknyje, Kūrėjuje, pojūtį iki kito įsikūnijimo biologiniame kūne su penkiomis juslėmis – vėl žmogui gimus šiame pasaulyje. Jeigu žmogus per savo gyvenimą išvysto šeštąjį jutimo organą, dar šiame gyvenime pradeda jausti Aukštesnįjį pasaulį ir tiek sutapatina save su juo, jog kūno mirtį suvokia tik kaip nereikšmingo, žemos informacijos jutimo išnykimą. Įsikurdinimas į naują kūną šiuo atveju tampa tolimesnio dvasinio vystymosi pratęsimu.

Dvasinis vystymasis galimas ir esant kūne, ir nesant jame. Rojus ir pragaras – tai būsenos, kurias jaučia suvokiantysis Kūrėją: pragaras – visiškas nutolimas nuo Kūrėjo, o rojus – visiškas susiliejimas su Juo.

Kada siela persikelia į kitą kūną: apvaisinimo ar gimimo metu?

Siela – iš taško išsivystęs kli, panašumo į Kūrėją indas. Siekimo prilygti Kūrėjui taškas yra visų žmogaus norų viduje, kurie vadinami širdies norais arba paprasčiausiai širdimi. Todėl pats taškas vadinasi „tašku širdyje“. Jei naudodamas kabalistinę metodiką žmogus išvysto tašką iki minimalaus indo (panašumo į Kūrėją) dydžio, tai jame ima jausti Aukščiausiąją šviesą, Kūrėjo buvimą. Iš viso yra 5 sielos indo vystymosi lygmenys: 0 – 1 – 2 – 3 – 4, kiekvieną jų atitinka Kūrėjo jautimas: nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida lygių šviesa, kuri apsivelka indu. Taigi siela įsikelia į esantį šiame pasaulyje žmogų, kuris minimaliai išsiugdė šeštąjį jutimo organą.

Ar persikeldama į kūnus siela pereina machsomą?

Machsomas – tai menama riba tarp būsenos, kai jaučiama tiktai penkiomis juslėmis („šio pasaulio“ jautimas), ir jautimo šeštuoju jutimo organu („Aukštesniojo pasaulio“ jautimas). Machsomas įveikiamas, kai įgyjamas mažiausias sielos indas, pripildytas mažiausios šviesos (šviesos nefeš), – kai minimaliai pajuntamas Kūrėjas.

Kam lavinti kažkokius gabumus: studijuoti mokslus, mokytis amato, užsienio kalbų ir pan., jei dvasiniame pasaulyje šito neprireiks?

Penki jutimo organai atvaizduoja mums šį pasaulį kaip dvasinio pasaulio, būsenos, šeštojo jutimo organo pojūčio, kopiją. Skiriasi tik tai, kuo jaučiama: egoistine ar altruistine medžiaga (pagrindu, matrica, ekranu). Todėl šeštojo jutimo organo neįmanoma išvystyti iš kitos būsenos, o tik iš tos, kai juntama penkiais jutimo organais. Būtent iš jų, nepaisydami jų, mes galime teisingai išugdyti šeštąjį jutimo organą, nes jis supriešinamas su penkiomis juslėmis

Ar be žmogaus dar egzistuoja protingos būtybės?

Protas yra troškimų vaisius, išsivystęs tam, kad būtų pasiekta tai, ko trokštama. Kadangi nėra egoistiškesnės už žmogų būtybės, tai nėra ir protingesnės už jį. Vystantis šeštajam jutimo organui auga ir prigimtiniai žmogaus norai, būtent kaip šeštojo organo pagrindas. Todėl kabalą studijuojantis žmogus tampa didesniu egoistu, tampa protingesnis nei aplinkiniai, tačiau tiktai dėl to, kad žengia aukščiau ir priešingai savajam egoizmui. Taigi galima sakyti, jog nėra nieko protingesnio už kabalistą, kuris pažįsta visą pasaulėdarą nuo žemiausiojo mūsų pasaulio iki Aukštesniojo pasaulio viršūnių.

Kabala teigia, kad kitose planetose egzistuoja tik gyvūnija ir augmenija. Iš kur kabala tai žino, gal kabalistai ten nuskrenda?

Mūsų Visatoje įmanomos visos gyvybės formos, netgi protu ir biologine sandara panašios į mus būtybės. Tačiau dvasinė esmė, taškas širdyje, sielos užuomazga, Kūrėjo panašumo indas būdinga tik žmogui, esančiam planetoje Žemė.

Kodėl Jūs sakote, kad žemiškos sampratos negali paaiškinti dvasinių kategorijų? Juk žodžiais galima paaiškinti viską?

Žemiškais žodžiais galima paaiškinti tiktai reiškinius, kurie tuos žodžius pagimdė. Kad išreikštume kiekvieną pojūtį, mes surandame tinkamą žodį. Tačiau jei nėra analogiško mūsų pasaulio pojūčio, jis neturi ir pavadinimo.

Todėl šeštojo organo pojūčių negalima apibūdinti mūsų pasaulio žodžiais. Kad perteiktų mums savo pojūčių išorinę formą, kabalistai naudoja „šakų kalbą“: kadangi iš Aukštesniojo pasaulio nusileidžia jėgos, kurios pagimdo mūsų pasaulį ir nulemia viską, kas jame vyksta, tai kabalistai naudoja mūsų pasaulio objektų bei veiksmų vardus Aukštesniojo pasaulio objektams bei veiksmams pavadinti

Problema ta, kad skaitydami kabalistinius tekstus mes matome pasakojimus apie mūsų pasaulį, tuo tarpu kabalistai turi omenyje Aukštesnįjį pasaulį. Tačiau kol mes patys nepradėsime jausti Aukštesniojo pasaulio, tol nesuprasime, kokius objektus ir veiksmus mini kabalistai. Tai kam gi mums nagrinėti kabalistinius tekstus? Tik tam, kad pritrauktume Aukščiausiąją, mus taisančią šviesą.

Kodėl mūsų pasaulis suskirstytas į lytis (moterys, vyrai), kokia to prasmė?

Kad malchut, malonumo troškimas, būtų ištaisyta, į ją būtina įvesti binos, noro atiduoti, savybes. Malchut nekeičia savo savybių gauti į savybes atiduoti, bet jausdama binos savybes, panorsta, kad jos savybės būtų panašios į binos, t.y. kad vienintelis įmanomas jos veiksmas – gauti malonumą prilygtų binos, Kūrėjo, veiksmui – atiduoti.

Binos savybės įvedamos į malchut, sudužus indui (kli, ekranui) ir susimaišius binos ir malchut savybėms. Dėl to sielos įgyja ir binos (atidavimo), ir malchut (gavimo) savybes. Abiejų tipų savybes būtina ištaisyti. Taip ir elgiasi kiekvienas, kuris tobulina save, taisydamas savo sielą.

Tačiau viskas, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje, atsispindi mūsų pasaulio objektuose ir veiksmuose, todėl ir mūsų pasaulio kūnai susiskirsto į tuos, kurie atitinka dvasinio pasaulio parcufus: vyras atitinka atiduodantįjį parcufą (Z"A), moteris – gaunantįjį (malchut). Atitinkamai skiriasi ir norų taisymo metodika (ketinimo „dėl savęs“ keitimas į ketinimą „atiduoti“). Būtina pažymėti, kad kiekvienai atskirai sielai išsitaisius individualiai, visos jos susilieja į vieną, lygios ir tobulos, ir nėra jokių skirtumų bendroje susiliejimo su Kūrėju sistemoje.

Ar iš tikro egzistuoja tokie reiškiniai, kaip nužiūrėjimas, prakeikimas, aura, raganos, angelai ir t.t.?

Kadangi visos sielos yra vienos bendros sistemos – vienos sielos, vadinamos Adomu, dalys, tai jos tarpusavio santykiais gali veikti viena kitą. Iš to ir kilo nužiūrėjimo, prakeiksmo, palaiminimo, dvasinės pagalbos sąvoka. Dvasiniame pasaulyje, kaip ir mūsų, yra gamtos dalys: negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija ir žmogus. Iš esmės visos jos – tai neturinčios pavidalo ir formos dvasinės jėgos. Jos vadinamos: negyvoji – eichalot (patalpos), augmenijos – levušim (rūbai), gyvūnijos – malachim (angelai), žmogaus – nešamot (sielos). Tiktai mūsų pasaulyje yra kūnu apvilkta jėga, savybė. Dvasiniame pasaulyje visi objektai ir veiksmai – tai jėgos be pavidalo.

Kodėl žmogus miega, kas yra sapnas, kas vyksta su žmogumi miegant?

Visos dvasinių pasaulių savybės, veiksmai, būsenos atsispindi mūsų pasaulio (kaip materialios jų kopijos) objektuose. Aukštesniajame pasaulyje siela gali būti mažai (katnut) arba daug (gadlut) pripildyta šviesos. Maža būsena savo ruožtu skirstoma į embrioninę, kūdikio, paauglystės. Didelė būsena skirstoma į brandos ir senatvės. Bet kuri iš šių būsenų taip pat turi sapno būseną – kai siela išstumia pagrindinę šviesos masę. Tuo metu siela dėl šviesos trūkumo tarsi užmiega.

Ar kabala kaip nors susijusi su kitais dvasiniais mokymais, pavyzdžiui, su šambala?

Kabalos mokslas niekada ir jokiais būdais nebuvo susijęs su kokiais nors mistiniais, religiniais, „dvasiniais“ mokymais, nes kabala yra mokslas apie Aukštesniojo pasaulio prigimtį, kuri atsiskleidžia tiek, kiek išsivysto šeštasis žmogaus pojūtis (ekranas). Tyrimo priemonė – ekranas. Tyrimo metodika – kabalos mokslas. Tyrinėjimo objektas – Kūrėjas arba Aukštesnysis pasaulis, kas yra vienas ir tas pats. Kūrėjo jautimas vadinamas Aukštesniojo pasaulio jautimu arba kitaip – pasauliais; dvasinės pakopos – Kūrėjo jautimo laipsniai. O dar tiksliau, viskas, ką mes jaučiame, yra ne kas kita, o Kūrėjo jautimas. Netgi dar neturėdamas ekrano, žmogus jaučia Kūrėją kaip šį pasaulį. Todėl toks jautimas vadinamas slaptu.

Kuo kabala skiriasi nuo psichoanalizės?

Visa, kas suvokiama, yra tikra kitiems suvokiantiesiems, tai gali būti užrašyta, ir bet kas, turintis tas pačias galimybes, ekraną, gali tai atkurti. Psichoanalizė analizuoja žemiškas, mūsų pasaulio lygio, prigimtines žmogaus savybes. Kabala įgyjama naujoji, aukštesnė savybė.

Ar yra skirtumas tarp kabalos ir kitų dvasinių srovių, konfesijų?

Visi, išskyrus kabalos mokslą, tyrinėja žmogaus psichiką, jos pritaikymą siekiant psichologinio komforto. Tuo tarpu kabala užsiima Kūrėjo atvėrimu žmogui, kelia tiktai šį tikslą sau ir jokiu būdu nepagerina egoistinio žmogaus būvio šiame pasaulyje, šiame gyvenime.

Ar tiesa, jog Taro kortų ištakos – kabalistiniai šaltiniai?

Kabaloje niekada nebuvo naudojami panašūs būdai. Kabala draudžia bet kokį būrimą, pranašavimą. Tai prieštarauja pačiam kabalisto tyrinėjimų pobūdžiui – kabalistas pats, savo noru užsimerkia, kad įgytų Aukštesnįjį kli – binos, atidavimo savybę, o ne žinojimą. Būtent dėl to, kad atsisako žinojimo, jam atskleidžiamas dvasinis pasaulis.

Žmonės, patyrę klinikinę mirtį, sako, jog matė koridorių, šviesą ir pan. Kas atsitinka žmogui po mirties: jis patenka į rojų ar į pragarą?

Po kūno mirties, t.y. nutrūkus informacijos gavimui penkiais kūno jutimo organais, žmogaus „Aš“ (malchut) jutimus teikia tik taškas, binos savybės. Tai minimalus dvasinis pojūtis, taško buvimo savo šaknyje, Kūrėjuje, jautimas. Tokia yra žmogaus būsena, kai nebejaučiama penkiais žemiškais jutimo organais. Būtina pasakyti, kad kabalistas, išsiugdęs iš taško indą, gauna į jį Aukščiausiąją šviesą – milijardus kartų didesnį nei patyrusiųjų klinikinę mirtį pojūtį, beje, jis yra įsisąmonintas, nuolatinis, valdomas.

Ar kabala kažkaip paaiškina tokius reiškinius, kaip telepatija, persikėlimas erdvėje transo metu?

Kabala apskritai neaiškina nieko iš žinomų fenomenalių būsenų („transas“, „išėjimas į kitą pasaulį“, „persikėlimai erdvėje“ ir pan.). Kabala tyrinėja tik Kūrėją, pateikia suartėjimo, susiliejimo su Juo metodiką, sielos savybių susilyginimo su Kūrėjo savybėmis metodą. Kabalistas į visus šiuos reiškinius žiūri kaip į psichologinius, psichosomatinius, vidinius žmogaus sužadinimus ir išgyvenimus, tačiau nežvelgia į juos kaip į realiai egzistuojančius.

Gėrio ir blogio sąvokos kabalos požiūriu. Kaip kabala vertina piktus veiksmus mūsų pasaulyje, virtusius gėriu? Pvz., žmogus tyčia užmušė uodą ir pats to nežinodamas išgelbėjo pasaulį nuo maliarijos.

Gėris – Kūrėjo savybė, atidavimas, malonumo suteikimas (galbūt ne mūsų egoistiniu požiūriu). Blogis – viskas, kas priešinga Kūrėjo savybėms, viskas, kas trukdo žmogui pasiekti Kūrėjo savybes. Ir gerus, ir blogus darbus mūsų pasaulyje žmonės daro nesąmoningai dėl iš aukščiau suteiktų savybių. Ir niekas čia laisvai nesirenka. Tad ir visi „geri“ poelgiai, kaip žmonijos išgelbėjimas nuo maliarijos, laikomi Kūrėjo veiksmais, o ne žmogaus poelgiais. Žmogaus veiksmai prasideda, jeigu realizuojama valios laisvė, kai Kūrėjas nurodo žmogui, kaip priartėti prie Jo, o žmogus pasirengęs dėti pastangas šia kryptimi. Žr. straipsnį „Valios laisvė“.

Ar viskas mūsų pasaulyje yra nulemta, pvz., tai, kad aš turiu tapti prezidentu arba būti kiemsargiu, už ko ištekėti arba ką vesti ir t.t.?

Absoliučiai viskas yra nulemta, o valios laisvė – tik greičiau nueiti į iš anksto nubrėžtą Tikslą iš anksto duotu keliu. Tačiau asmeninis Kūrėjo sumanyto Tikslo siekimas sukuria žmogaus savybes, prilygstančias Kūrėjui, ir pakelia žmogų į Kūrėjo lygį – visišką pažinimą, amžinybę, begalybę.

Jeigu studijuosiu kabalą, ar tai padės man gyvenime, ar aš rečiau sirgsiu, ar man geriau seksis?

Sąlyginai, nes kol pasaulyje ne viskas ištaisyta, kiekvieno asmeninis išsitaisymas vis tiek stabdomas, yra neigiamai veikiamas neištaisytų sielų, todėl ir kabalistai serga, miršta.

Kodėl kai kuriems žmonėms sekasi, o kitiems ne, kodėl vienas žmogus turtingas ir garsus, o kitas dirba kiemsargiu, kodėl vienas gimė turtingoje, pasiturinčioje šeimoje, o kitas – skurdžioje, kodėl kažkas miršta ankstyvo amžiaus, o kažkas senatvėje? Nuo ko tai priklauso ir kam to reikia?

Tai nulemia kiekvienos atskiros sielos šaknis bendroje Adomo sieloje, jos ryšis su kitomis sielomis ir kitais kiekvienos atskiros sielos tobulėjimui būtinais veiksniais. Iš esmės, kabala šių priežasčių netyrinėja, nes šie, su sielomis vykstantys procesai nėra pavaldūs žmogaus įtakai. Nors iš dalies tai nagrinėjama ir dėstoma skyriuje „Gyvenimo ciklų teorija“. Žmogus gali ir turi realizuoti valios laisvę, sąmoningai siekdamas suartėti su Kūrėju savybių panašumu.

Kodėl žmogus labiau linkęs griauti nei kurti?

Todėl kad Adomo sielai nusileidžiant iš Begalybės pasaulio į mūsų pasaulį, sudužo ekranas ir dėl to ketinimas atiduoti pavirto priešingu – ketinimu gauti. Tokios viena nuo kitos egoizmu atskirtos sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, ir mes stebime visuose žmogaus poelgiuose šios jų vidinės būsenos pasekmę.

Ar kabaloje egzistuoja malda?

Tik kreipimasis į Kūrėją, kad padėtų, suteikdamas jėgų ištaisyti ketinimą gauti savo malonumui į ketinimą atiduoti Kūrėjui, yra veiksminga, efektyvi dvasinė malda. Kiekvieno pasaulyje norai, visų kūrinių (negyvųjų, augalų, gyvūnų, žmonių) pakyla į Kūrėją, ir į kiekvieną iš jų atsiliepiama. Tačiau atsakas į maldą dėl suartėjimo su Kūrėju milijardus kartų stipresnis, nes tiktai ji atitinka kūrimo planą. Kitos maldos panašios į prašymą pašalinti Blogį, kurį Jis pats ir siunčia. Suprantama, jog ne tokie santykiai yra kūrimo Tikslas.

Kaip įsivaizduoti tai, ko neįmanoma įsivaizduoti: laiką, erdvę?

Laikas išnyksta, kai greitis viršija šviesos greitį, patį didžiausią mūsų pasaulyje. Aukštesniajame pasaulyje laikas – tai įvykusių veiksmų kiekis, pvz., „6000 metų“ – turima galvoje 6000 nuoseklių veiksmų. Erdvė – troškimas. Gali būti nepripildytas, pripildytas, jo gali nebūti, jis gali gimti.

Laisvės sąvoka. Ar įmanoma neribota kūrinio laisvė, juk absoliuti laisvė reiškia, kad kūrinys nepriklauso nuo Kūrėjo?

Kūrėjo siekimas – tai gamtos dėsnis, šiuo atžvilgiu žmogus neturi laisvės, gamta kančiomis privers jį siekti Kūrėjo.

Laisvė – tai savu noru, nelaukiant kančių, pasirinkti šį vienintelį kelią. Ir kol žmogus geranoriškai nepasirinks šito kelio, gamta, priklausomai nuo pasipriešinimo lygio, vers jį permąstyti savo požiūrį į pasirinkimo laisvę suartėjant su Kūrėju.

Kodėl Kūrėjas nori suteikti kūriniui malonumą, nejau tai – Jo trūkumas?

Noras patenkinti kūrinį kyla ne iš trūkumo Kūrėjuje, o būtent iš Jo tobulumo ir amžinumo. Tik tobulame kyla mintis atiduoti, beje, atiduoti be galo, nes Jis pats neturi ribų.

Kabalos mokslas netiria mūsų pasaulio procesų ir reiškinių, jis aprašo aukštesniųjų pasaulių struktūrą. Bet vis dėlto kaip galima pritaikyti kabalistines žinias mūsų pasaulyje?

Kabalos mokslas aprašo nuoseklius pasikeitimus, vykstančius mūsų pasaulyje su žmogumi, kurį veikia bendras pasaulėdaros dėsnis, nukreiptas į vienintelį tikslą – padaryti žmogų panašų į Kūrėją.

Šio dėsnio poveikis žmogui, priklausomai nuo pastarojo išsivystymo lygio, vadinamas „pasauliu“. Kadangi žmogaus norą sudaro 5 lygiai, tai ir šio bendro dėsnio iš Begalybės lygmens poveikis žmogui dalijamas į 5 poveikio lygius, kurie atitinka 5 pasaulius.

Pasaulių tyrinėjimas, jų suvokimas – tai noro lygių, jo keitimosi ir bendrojo dėsnio poveikio jam sąryšio tyrimas. Iš viso yra 5 pasauliai, kiekvienas iš 5 lygių, kurių kiekvienas dar iš 5, iš viso – 125 pakopos.

Žmogaus ir dėsnio (Kūrėjo) santykio aprašymas kiekviename lygyje yra kabalos mokslo studijavimo objektas.

Kabalos mūsų pasaulyje praktiškai nepanaudosi: su jos žiniomis šitame pasaulyje nieko neįmanoma pakeisti.

Bet žmogaus, turinčio kabalos žinių, požiūris į save, visuomenę, pasaulį kitoks, teisingas, naudingas. Jo veiksmai efektyvūs. Jo mintys daro teigiamą įtaką aplinkiniams.

Jis dvasiškai praturtina visuomenę, nes pritraukia į mūsų pasaulį aukščiausiąją šviesą, nešančią pilnatvę, gėrį, ramybę.

Koks mūsų ir aukštesniųjų pasaulių ryšys, kokia kabalos vieta šioje struktūroje?

Žmogus aplinką jaučia penkiais jutimo organais. Pojūčiai susumuojami, palyginami su tuo, kas jau yra atmintyje, ir žmogaus sąmonėje piešiamas pasaulio vaizdas.

Viskas, kas yra už jutimo organų ribų, – nejaučiama. Jei žmogus turėtų kitokias jusles, pasaulį aplink save suvoktų kitaip.

Ir signalais galima žmogaus smegenyse sukurti bet kokį vaizdą, kurį jis suvoktų, kaip tikrovę. Be abejonės, kiti organizmai pasaulį suvokia kitaip. Koks pasaulis už mūsų? Atsakyti gali tik jaučiantysis. Pasaulis, kurio niekas nejaučia, vadinamas „Jis Pats Sau“ (Acmuto). Kito pavadinimo nėra, nes Jo negalima suvokti.

Išvystęs šeštąjį jutimo organą, žmogus jaučia jame aukštesniąją informaciją, visko, kas vyksta šiame pasaulyje, priežastis. Todėl to, kas vyksta, priežasčių atskleidimą jis vadina „Aukštesniuoju pasauliu“. Vienu metu jaučiant abu pasaulius, galima tirti ryšius tarp jų, kaip ir kokiu būdu aukštesnysis pasaulis valdo mūsų pasaulį, kaip nusileidžia valdymo signalai.

Šios priklausomybės bei ryšiai ir yra kabalos mokslo tyrimo objektas.

Kodėl žmogus egoistas? Kodėl žodis „egoizmas“ istoriškai įgijęs neigiamą atspalvį?

Visa gamta – tai noras „įtraukti į save“, pasitenkinti, pripildyti tuštumos, trūkumo jausmą.

Kūriniai, kurių norų išsivystymo lygis charakterizuojamas kaip negyvasis, augalinis ir gyvūninis, nori užpildyti vien tai, ko jiems trūksta.

Noro išsivystymo lygis „žmogus“ kokybiškai skiriasi: norima ne tik pripildyti save, kaip gyvūniniame lygyje, bet jaučiamas ir panašus į save.

Dėl to žmogus jaučia kitų malonumus, kančias, t.y. jis gali praplėsti savo norus pavydėdamas, siekdamas garbės ir mokytis išvengti kančių. Jis nori užpildyti save ne tuo, ko nori, o tuo, kas teikia malonumus kitiems.

Žmogus kenčia dėl to, ką turi kitas, ir nesvarbu – turi pats tai ar ne. Todėl gyvūninis noro prisipildyti lygis nevadinamas egoistiniu, o noro lygis „žmogus“ – egoistinis.

Ir jis yra neigiamas, nes žmogus lygina save su kitais ir visada trokšta dar labiau prisipildyti. Jis privalo bet kokiu būdu kompensuoti šį jausmą (net ir kitų sąskaita). Šis siekimas yra visų susidūrimų ir konfliktų priežastis, ir todėl laikomas negatyviu.

Ką galima laikyti aukščiausio lygio egoizmu?

Aukščiausio lygio egoizmas – žmogaus. Todėl, kad be gyvūninių norų, žmogui papildomai duota jausti artimą.

Žmogus pavydi artimui ir taip didina savo norus. Tačiau, kuo didesnis noras, tuo didesnis trūkumo jausmas. Beje, nepriklausomai nuo to, ar turi žmogus galimybę patenkinti visus, perimtus iš aplinkinių norus.

Nes niekados negalima užpildyti noro: vos tik troškimas ima pildytis, noras mažėja, kol visai neišnyksta, o dėl to išblėsta ir malonumo pojūtis.

Dėl to žmogus jaučia tuštumą lyg visai nieko nebūtų gavęs. Tai sukelia nusivylimą ir akina mėginti vėl ir vėl pripildyti save.

Reklamos, komunikacijos priemonių tobulėjimas, glaudus žmonijos bendravimas padeda žmogui greit įsitikinti, kad vis nauji norai nesuteikia jam pasitenkinimo.

Atsiranda tuštumos jausmas, depresija – amžiaus liga. Tai ir yra aukščiausio lygio egoizmas, kai žmogus supranta, jog yra bejėgis užpildyti save.

Žmogus toliau ieško, kokiu būdu galima užsipildyti:

• arba mažina norą, dėl ko kančios, tuštumos jausmas sumažėja ir tai prilygsta tam tikram prisipildymui;
• arba atranda pripildymo metodą, kai pasitenkinimas nemažina noro, o atvirkščiai, jie egzistuoja drauge, palaiko ir vysto vienas kitą.

Toks prisipildymo metodas vadinamas „kabalistiniu“, nes pagrįstas ne egoizmo mažinimu, o atvirkščiai, jo didinimu.

Kai tik žmogus pradeda sau taikyti kabalistinį prisipildymo metodą, jo norai ima augti – iki dydžio, kuris atitinka visą pasaulėdarą, iki pasirengimo „praryti“ visų pasaulių malonumus.

Tačiau augant norams, žmogus iškart juos pripildo, ir todėl jie gali nuolat vystytis iki pat Kūrėjo didumo. Todėl pats didžiausias egoizmas atsiranda žmoguje, kylančiame dvasinių pasaulių pakopomis, bet žmogus tuoj pat taiso ir pripildo jį.

Ar galima kabalos mokslą laikyti vieninteliu instrumentu ar priemone, su kuria žmonės, esantys žemesniuose pasauliuose, gali suvokti dvasinius pasaulius?

Be abejonės, nes jis naudoja augantį norą – t.y. besivystantį pasaulėdaros jautimo instrumentą. Auga „gyvūninio“ lygio noras, po to „žmogaus“ lygio noras, kol pasiekiamas lygis, kai žmogus pajaučia Aukštesnįjį pasaulį.

Ir toliau kabalos metodika vysto žmogaus norą iki lygio „Kūrėjas“. Augdamas noras prisipildo, prisipildymas analizuojamas, o tai ir yra to pasaulio-pakopos, kurioje yra žmogus, pajautimas, suvokimas.

Suvokimas analogiškas mūsų pasaulio suvokimui per penkis jutimo organus, skirtumas tik tas, kad suvokiama sąmoningai vystomu papildomu jutimo organu – šeštuoju, kuris vadinamas „siela“.

Ar leidžiama dėstyti kabalą nepasirengusiems žmonėms? Turimas omeny paskaitų kursas aukštosiose mokyklose. O gal dalyvavimas tokiose paskaitose gali būti laisvas?

Kabalistai mano, kad studijuoti kabalą gali kiekvienas nuo 9 metų. Kadangi tokio amžiaus žmogus kelia klausimą apie save, pasaulį, gyvenimo prasmę. O kabala būtent ir atsako į šį klausimą.

Kad jį išsiaiškintų, žmogus gimsta šiame pasaulyje ir, kol neatsakys į jį taip, kad tai užpildys jo sielą, tol bus priverstas pakartotinai gimti šiame pasaulyje, nes gyvenimo prasmę, t.y. Kūrėją, būtina atskleisti visos pasaulėdaros mastu, nuo žemiausiojo, mūsų pasaulio, iki aukščiausiojo, Begalybės pasaulio, t.y. iki begalinio Kūrėjo atvėrimo. kabalos mokslo studijoms nėra jokių apribojimų. Jį galima studijuoti bet kokiomis situacijomis, be pradinio pasiruošimo, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, kilmės, išsilavinimo ir pan.

Šiuo metu kabala jau dėstoma kai kuriose aukštosiose mokyklose kaip papildomas, fakultatyvus ir oficialus kursas. Kai kuriuose Izraelio universitetuose yra net kabalos katedros.

Kabalos mokslas teigia, kad mes negalime dirbti su savo gyvūniniais norais, su kuo tada galime dirbti eidami į dvasingumą?

Mūsų prigimtiniai kūniški norai gali priimti informaciją tik iš penkių juslių. Naudodami jas, mes vos skiriamės nuo gyvūnų: tik truputį daugiau jaučiame šį pasaulį – tą pačią pasaulėdaros dalelę tiek mums, tiek gyvūnams.

Todėl penkios juslės, bendros ir mums, ir gyvūnams, vadinamos „gyvūninėmis“. Pasaulėdaros jautimas pradeda skirtis kokybiškai (pakylama į kitą Kūrėjo jautimo lygmenį) įgijus šeštąjį jutimo organą. Informacija, gaunama per šį jutimo organą, ir vadinama dvasine.

Būtent vystant šį aukštesnės informacijos imtuvą kylama dvasiniame pasaulyje. Nuo įgimtų juslių šeštasis jutimo organas skiriasi tuo, kad, nors ir jis yra noras prisipildyti (kaip ir penkios juslės), bet prisipildyti Kūrėjo jautimu, aukštesniuoju malonumu.

Svarbiausia, šį norą galima vystyti ir pildyti tik su sąlyga, jei jis bus panašus į Kūrėją, t.y. turės atidavimo formą.

Tada, naudodamas norą mėgautis Kūrėju su ketinimu „dėl Kūrėjo“, žmogus savybėmis tampa lygus Jam, suvokia visą pasaulėdarą, pakyla į aukščiausią savo egzistencijos lygį – jis pasikeičia taip, kad ne tik pažįsta išorinę gamtą (naudodamas įgimtus penkis jutimo organus bei šio pasaulio mokslus), bet tampa aukščiausiąja jos dalimi, toks kaip Kūrėjas.

Pagal piramidės principą, žmogus, siekdamas mokslo aukštumų, iš pradžių sukaupia bazines žinias. Ar pradėjus studijuoti kabalą jas reikia visiškai atmesti? O gal jos padeda (visumos principas)?

Apskritai šio pasaulio mokslai padeda vystyti ir teisingai naudoti papildomą jutimo organą. Suvokdamas naująjį pasaulį šeštuoju jutimo organu, žmogus palygina savo naujuosius suvokimus su tuo, ką suvokė šiame pasaulyje, ir randa aiškias analogijas tarp įgytų duomenų. Jis mato, jog abu pasauliai yra lygiagretūs, skiriasi tik juos sudaranti medžiaga. Viskas, kas yra aukštesniajame pasaulyje, nusileidžia į žemesnįjį kaip pasekmė, kaip šaka iš savo šaknies.

Ar galima sakyti, kad šiuo metu kabalos moksle yra vykdomas ilgalaikis eksperimentas ir mes esame šio eksperimento dalis?

Pats mokslas eksperimentų neatlieka. Eksperimentus daro mokslininkai. Kabaloje kabalistas atlieka eksperimentus, tačiau juos atlieka tik pats asmeniškai ir tik savimi, nes jis negali palyginti savo ir kitų kūrinių vidinių pojūčių

Kabala – tai mokslas apie žmogaus vidinį, individualų mus supančio tikrojo pasaulio suvokimą, bendrojo Kūrėjo dėsnio suvokimą.

Tačiau visa žmonija be perstojo varoma šio vieno bendro dėsnio į iš anksto užbrėžtą tikslą – atvesti žmogų į aukščiausią lygmenį, suteikiant jam savarankiško, laisvo, sąmoningo vystymosi galimybę; priešingai nei vystomės visur kitur: neįsisąmonindami istoriškai, nevaldomai, mums nežinomais keliais.

Ir taip yra dėl to, jog žemiškuoju vystymosi etapu mes visiškai neturime jokios valios laisvės, ir todėl bendrasis dėsnis veikia neatsiklausdamas mūsų. O mes, neva labiausiai išsivysčiusios būtybės pasaulyje, esame priversti persiimti jo nuoseklias formas, suvokdami savo niekingumą prieš jį.

Visiškai kitoks yra žmogaus vystymasis, kai pradeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, – įsisąmonintas, atviras, savarankiškas, kiekvienu etapu paties žmogaus valdomas taip, tarsi jis pats save kurtų. Ir būtent tokį vaidmenį, vystydamas save, turi pasiekti kiekvienas šios žemės gyventojas viename iš savo gyvenimų.

Nevalia eksperimentu pavadinti visko, kas vyksta su mūsų pasauliu, visata, žmonija, nes Aukščiausiai Valdančiai gamtos jėgai mūsų elgesys žinomas iš anksto.

Savo ruožtu, mėginimais ir pastangomis mes turime išsikovoti dvasinį augimą, kitaip neįvaldysime šeštojo jutimo organo ir nenusipelnysime pajausti amžinybės ir tobulybės, ką mums suteikia jo užpildymas.

Žmogus, kuris užsiima kabala, turi vystytis tik šia kryptimi? Ar karjeros, profesionalumo sąvokos nueina į antrą planą? O gal tai universalas, kuris organiškai gali suderinti visus sociumo elementus ir kartu būti dvasiniu subjektu – „sėkmės žmogumi“ tikrąja to žodžio prasme. O galbūt žmogus, kuriam sekasi šiame pasaulyje, yra netinkamas kabalai, o gal naudingas?

Bet kokia žmogaus veikla šiame pasaulyje vertinama tiek, kiek ji naudinga žmonijai.

Kadangi visi žmogaus veiksmai kyla iš egoistinių sumetimų ir nėra juose nieko naudingo, išskyrus tai, kad galų gale žmogus supras jų beprasmiškumą ir nuspręs, jog reikia išsitaisyti, tai pasirodo, kad kabalistas – vienintelis mūsų pasaulyje naudingas žmogus, nes jis savo veiksmais, taisymųsi, pritraukia į mūsų pasaulį aukščiausiąją šviesą, nešančią gėrį, pilnatvę.

Kabala pataria žmogui mūsų pasaulyje atlikti savo pilietinę pareigą, dirbti, turėti šeimą, tarnauti visuomenei.

Tačiau pagrindiniu siekiu, tikslu laikyti dvasinį pakilimą iki kūrimo tikslo, iki gimimo šiame pasaulyje priežasties atradimo. Kai žmogus pasieks šį tikslą, jam daugiau nebereikės grįžti į mūsų pasaulį.

Studijuojantiems kabalą didėja egoizmas, išsiplečia norų sfera. O kur yra reguliuojanti sudedamoji, tam tikras sulaikantis faktorius? Juk be šių reguliatorių žmogus gali virsti amoraliu, socialiai pavojingu subjektu.

Egoizmas galėtų didėti iki begalybės, bet kuo jis didesnis, tuo geriau matyti, kad neįmanoma jo patenkinti, todėl pasiekiamas kritinis jo vystymosi taškas, kai pačiam jo turėtojui tampa aišku, jog egoizmas yra žalingas.

Nuo to momento tolesnis egoizmo vystymasis problematiškas: žmogus jau ima galvoti, kaip jį modifikuoti, kad galėtų jį nors kiek užpildyti.

O po to visiškai nusiviliama egoizmu, kaip prisipildymo priemone, ir ieškojimai išeina už jo ribų. Bet kol nesuprasta, jog egoistiškai prisipildyti nepavyks, galimi pavojingi ir amoralūs egoistų, tautų, valstybių poelgiai.

Kas yra moralė ir norma kabalisto požiūriu?

Kadangi visi mūsų veiksmai šiame gyvenime yra priverstiniai, o valios laisvė realizuojama tik įėjus į aukštesnįjį pasaulį, todėl moralinių normų iš esmės nėra, ir žmonija palaipsniui tai pastebi.

Kabala reikalauja iš kiekvieno visuomenės nario būti optimaliai naudingu, sąžiningu su aplinkiniais, laikytis valstybinių įstatymų, vykdyti pilietinę pareigą.

Nagrinėjant principą „Tikėjimas – aukščiau žinojimo“ kyla klausimas: šis principas pradeda veikti tik aukštoje dvasinio išsivystymo pakopoje ar veikia bet kurį žmogų?
Antruoju atveju mokslas prilyginamas religijai su jos direktyvinėmis dogmomis, o kur eksperimento vieta?

„Tikėjimas aukščiau žinojimo“ – turima omenyje, kai žmogui atsiveria aukštesnioji pakopa su jos altruistinėmis sąlygomis, priešingomis jo dabartinėms savybėms, jis gali pakilti į ją, tik jei įgaus jėgą, nukreiptą prieš jo egoizmą, – tikėjimą aukščiau žinojimo.

Tikėjimas – pakilimo į viršų jėga. Žinojimas – egoistinio išskaičiavimo jėga. Eksperimentas ir pasirinkimo laisvė lieka žmogui. Žmogus turi laisvę ieškoti jėgų dvasiniam kilimui.

Kas atsitiko Ievai, kai Adomas sudužo? (Moteriškas klausimas)

Adomas ir Ieva: Adomas – pirmosios devynios sfiros, mūsų penkių jutimo organų atitikmenys, o Ieva – noras, dešimtoji sfira, gaunanti iš Adomo, tai panašu į mūsų norus, kurie gauna užpildymą iš penkių juslių.

Adomas ir Ieva – dvi sudedamosios vieno kūrinio, sielos, dalys. Iš pat pradžios jie buvo sukurti panašūs į Kūrėją su savybe atiduoti, bet prarado ją ir „nukrito“ į savybę „gauti dėl savęs“.

Be to, jie suskilo į daugybę dalelių, kiekviena kurių pagal savo sandarą panaši į prototipą. Kiekviename žmoguje yra bendrosios sielos dalis ir kiekvienas privalo ištaisyti savo dalį.

Ištaisymas – tai visų dalių susijungimas į pradinį bendrą norą ir ketinimą.

Kadangi susijungiama prieš norą, tai įdėtos pastangos sustiprina panašumo į Kūrėją pojūtį, taško dydžio pojūtis pasiekia Kūrėjo dydį.

Kitaip tariant, atkurti Adomas ir Ieva savo dydžiu ir savybėmis tampa lygūs juos sukūrusiam Kūrėjui.

Anot kabalos, kūrinyje siela gimsta įgyjant naujas savybes. Kaip galima būtų charakterizuoti kūrinio struktūrą iki „jo gimimo“. Kas yra žmogus: besielis mechanizmas, mašina su įdiegta joje programa?

Iki apsivilkdama žemiškaisiais norais ir kūnu, siela yra taškas Kūrėjuje. Nusileisdamas į žmogiškuosius norus, taškas gauna galimybę išaugti iki Kūrėjo dydžio.

Noras didėja prie taško prijungiant aplinkinių norus. Tai įmanoma tik mylint aplinkinius.

Tokiu būdu vienu metu įgyjami ir norai, ir ketinimai – tinkantis ir panašus į Kūrėją indas-noras aukštesniajam gyvenimui gauti.

Išskyrus šį tašką, visa kita žmoguje – ne daugiau nei mechanizmas, veikiantis pagal užduotus parametrus, be jokios valios laisvės.

Ar keičiasi pirmųjų faktorių (geno, jo vystymosi dėsnių) įtaka kūriniui, priklausomai nuo išorinių faktorių veikimo?

Iš keturių mūsų vystymosi faktorių mes galime veikti tik išorinę aplinką.

Kiekvieno kūrinio vystymąsi lemia keturi faktoriai:

1. Pagrindas – tai pirminė kūrinio medžiaga, iš kurios jis kilo. Grūdas supūna – išorinė forma visiškai išnyksta, panašiai kaip mūsų kūnas suyra žemėje, bet pagrindas lieka ir duoda naują atžalą, panašiai kaip mūsų siela priverčia gimti naują kūną, kad juo apsivilktų.
   
   
2. Nekintančios pagrindo savybės. Pagrindas niekada neįgis kitų javų formos, pavyzdžiui, avižos, o tik ankstesnę, kurią prarado, t.y. kviečio, formą. Galimi tam tikri naujos atžalos kiekybės bei kokybės pakitimai, kurie priklauso nuo supančios gamtos (nuo dirvos, trąšų, drėgmės, saulės), tačiau kviečio formos pagrindas (pirminė esmė) nė kiek nepakinta.
   
   
3. Savybės, kintančios dėl išorinių jėgų poveikio. Veikiamas išorinių faktorių kokybiškai keičiasi esmės apvalkalas – grūdas lieka grūdu, tačiau jo išorinė forma kinta ir priklauso nuo aplinkos. Papildomi išoriniai faktoriai prisijungė prie esmės ir kartu su ja dėl aplinkos poveikio davė naują kokybę. Tai grūdo atžvilgiu gali būti saulė, žemė, trąšos, drėgmė, lietus; arba visuomenė, grupė, knygos, Mokytojas – žmogaus atžvilgiu.
   
   
4. Išorinių jėgų keitimasis. Žmogui būtina aplinka, kuri evoliucionuoja ir nuolatos daro įtaką žmogaus vystymuisi. O besivystydamas žmogus veikia aplinką, skatindamas ją tobulėti, kuri, savo ruožtu, vėl vysto žmogų. Tokiu būdu žmogus ir jo aplinka auga lygiagrečiai.

Šie keturi faktoriai visiškai nulemia kiekvieno kūrinio būseną.

• Savo esmės aš pakeisti negaliu.
• Dėsnių, dėl kurių kinta mano esmė, pakeisti negaliu.
• Dėsnių, pagal kuriuos kinta mano vidinės savybės (dėl išorinio poveikio), pakeisti negaliu.
• Aplinką, nuo kurios esu visiškai priklausomas – galiu pakeisti.

Jeigu šią akimirką galiu veikti aplinką, tai kuriu kitą savo būseną.

Vienintelis dalykas, kuriam gali daryti įtaką aplinka, – tai kokybė ir kiekybė, kitaip tariant, to kelio, kurį nueis žmogus, greitis ir kokybė: nueis jį žmogus skausmingai, bijodamas, kankindamasis, per kruvinų karų tūkstantmečius ar ramiai, patogiai, nes pats siekia tikslo.

Prieš prisipildymo būseną esti tuštumos būsena. Kaip esant tuštumai įmanoma nepasiduoti ir toliau siekti tikslo, t.y. esant būsenai, kai „aš nieko neturiu“ pasiekti tokią būseną, kai „aš nieko nenoriu gauti“, juk tai neįmanoma žvelgiant iš egoizmo pozicijų?

Ir toliau siekti dvasingumo esant tuštumai, beviltiškumui, galima taikant tokias priemones:

• Sukuriant savyje įpročius, kurie reikalaus iš jūsų veikti, nes tapo antrąja prigimtimi;
• Sukuriant aplink save tinkamą aplinką, kuri visą laiką įkvėptų, skatintų siekti tikslo;
• Sistemingai lankant privalomus užsiėmimus ir t.t.

Ar turi įtakos einant į dvasingumą tam tikros žmogiškos sielos savybės, t.y. ar įmanoma įgauti kitų sielų savybes neturint ankstesnės dvasinės patirties ir dvasinio pranašumo, tarsi perimti jį iš kitų?

Kaip mūsų pasaulyje susirgęs žmogus naudojasi gydytojo žiniomis ir pagamintais vaistais, o ne pradeda studijuoti mediciną, kad išsigydytų ligą, taip ir tobulėdamas dvasiškai jis gali naudotis jau pasiekusių tikslą patirtimi ir patarimais.

Todėl kabalistai rašo knygas, o atveriantieji paslėptas pasaulėdaros dalis, lygindami savo pojūčius su didžiųjų kabalistų užrašais, mokosi juos analizuoti.

„Pavydo“ ir „grupinių konfliktų“ sąvokos. Ar reikia dirbtinai kurti tokius tarpusavio santykius tam, kad atskleistum savo trūkumus? Jei matai tik gėrį savo atžvilgiu, ar tai nėra regresas dvasine prasme?

Nieko nereikia dirbtinai kurti, nes augant norams, visi trūkumai išlys ir niekas negalės jų sulaikyti bei paslėpti – nei auklėjimas, nei gėda. Naujų norų vystymasis apnuogina žmogų ir savo, ir kitų akyse.

Konfliktai pasauliniu mastu. Ar karai mūsų pasaulyje yra aukštesniųjų dvasinių procesų atgarsis?

Visą mūsų pasaulį valdo vienintelis pasaulėdaros dėsnis, kuris turi padaryti žmoniją panašią į Kūrėją, ir visa, kas vyksta, yra judėjimas šio tikslo link.

Jei žmonija būtų ištaisyta, panaši į Kūrėją, nebūtų jokių pokyčių gamtoje ir viskas vyktų pastoviu optimaliu režimu.

O kol žmonija nepasiekė tokios būsenos, tas pats dėsnis automatiškai veikia kiekvieną asmeniškai ir visus kartu, priklausomai nuo kiekvieno išsivystymo lygio, kad kiekvienas ir visi įsisąmonintų būtinybę siekti tikslo.

Žmogus „mūsų pasaulį“ jaučia penkiais jutimo organais. Tai trūkumas ar pranašumas, jei kurio nors iš šių organų, pvz. klausos ar regėjimo, nėra? Kodėl yra tokių žmonių?

Jokie kūniški jutimo organai nei padeda, nei trukdo žmogui realizuoti savo paskirties, nes bet kuri jo būsenos, organų ypatybė irgi yra įtraukta į bendrą sąlygą tikslui pasiekti.

Mintys kaip Kūrėjas tavyje ir kaip būsenos pasikeitimo pasekmė: ar čia yra galimybė pasireikšti kūrinio laisvei ar tai vis dėlto yra tik Kūrėjo prerogatyva?

Mintys, norai, veiksmai – visi jie iš anksto nulemti mūsų vidinių savybių, kiekvienoje būsenoje realizuojamo dvasinio geno bei išorinių sąlygų.

Valios laisvė – tik keičiant aplinką. Tačiau žmogus visiškai priklauso nuo aplinkos. Kitaip tariant, pasirinkęs aplinką žmogus tampa jos vergu.

1. Kodėl mes negalime jausti dvasinio pasaulio taip, kaip jaučiame mūsų pasaulį?

Jei imsime save tirti, pamatysime, kad savo tyrinėjimais esame užsidarę savyje: penki mūsų jutimo organai leidžia pajusti „kažką“ egzistuojantį aplinkui, ne mumyse. Jeigu mūsų regėjimas būtų kitoks, sakykim, rentgeno ar ultra, infra bangų dažnio, matytume visiškai kitą pasaulio vaizdą. Jei mūsų klausa jaustų kitokio diapazono virpesius, girdėtume visiškai kitus garsus. Jeigu uoslė ir lytėjimas būtų kitokie, tikrovę suvoktume kitaip.

Akivaizdu, kad tai, ką mes jaučiame yra tam tikras kažko, egzistuojančio aplink mus, fragmentas. Ir šitą mūsų juntamą fragmentą vadiname „mūsų pasauliu“.

Visas šiuolaikinis mokslas šiandien jau pripažįsta tiesa tą faktą, kad žmogus, tyrinėdamas pasaulį, yra apribotas penkių juslių, ir todėl visi mūsų įsivaizdavimai ir išmatavimai yra subjektyvūs. Pats mokslas nustatė, kad matavimų rezultatai priklauso net nuo to, KAS matuoja (yra subjektyvūs).

Tarkim, kad kitose planetose yra kiti kūriniai, turintys kitokius jutimo organus. Natūralu, kad priklausomai nuo jų jutimo organų formuojasi jų supratimas apie supantį pasaulį, ir, žinoma, jie pasaulį įsivaizduoja galbūt visai ne taip kaip mes.

2. Ar šiuolaikinis mokslas sutinka su jūsų požiūriu?

Mūsų suvokimo reliatyvumo mokslas, konkrečiai reliatyvumo teorija, sako, kad visa tai, kas juntama penkiais jutimo organais, yra teisinga tik mūsų atžvilgiu. Gaunami vaizdai yra reliatyvūs, kadangi laikas, erdvė, vieta egzistuoja tik mūsų atžvilgiu, šios sąvokos yra reliatyvios. Ir jei mumyse nebūtų vidinių laiko, vietos, erdvės sąvokų, mes ir juos suvoktume kitaip.

Susumavus galima pasakyti, kad žmogus, kaip toks, yra mažytė dėžutė, tam tikra juodoji dėžė, savyje uždara sistema. Visa tai, kas patenka į tą dėžutę, jis žino, jaučia, junta ir šitų pojūčių visumą vadina „mano pasauliu“, „šiuo pasauliu“ arba paprasčiausiai – „pasauliu“. O visa tai, kas galbūt egzistuoja ne žmoguje, ne toje dėžutėje, kas nepatenka į ją – nežinoma žmogui, ir jis negali net įtarti, kas ten, už jo pojūčių, dar yra.

3. Ar ateities mokslas gali išspręsti šį uždavinį?

Žmogaus pojūčiai yra visiškai ribojami penkių jutimo organų. Taip ribojami, jog žmogus net nepajėgia įsivaizduoti kokio nors papildomo jutimo organo. Ir niekada nesugebės sukurti ar bent įsivaizduoti, nes niekada nekils žmogui aiškus noras to, ko jame nėra, kaip kad netrūksta mums dar vieno, šeštojo, rankos piršto.

Todėl, visi prietaisai, kuriuos sukuria žmogus, visi tyrimų metodai tik praplečia mūsų jutimo organų diapazoną, bet jokiu būdu nesukuria naujų. Mūsų jutimo organai visiškai patenkina mus, nes su tokiais esame sukurti. O kadangi kitokie jutimo organai reiškia, kad kūrinys kitoks, tai niekada neįstengsime įsivaizduoti, kad juos turime, nes jaučiame kūrinio būseną, o ne tai, kas už jo. Ir todėl niekados nesugebėsime sumąstyti, ko mums trūksta tam, kad pajustume mus supančią aplinką kitaip nei jaučiame dabartiniais jutimo organais.

Kad ir kiek techniškai pažengtų žmonija, ji niekada negalės peržengti penkių juslių sukurtų ribų. Penki jutimo organai pastato neperžengiamą sieną mūsų suvokimui.

O kadangi fantazija yra ne kas kita, kaip mūsų vaizduotės vaisius, glūdintis vėlgi tuose penkiuose jutimo organuose, tai niekada negalėsime įsivaizduoti ko nors nepanašaus į mus ar į mus supantį pasaulį. Pavyzdžiui, žmogus nesugeba nupiešti kažko visiškai nepanašaus į mūsų pasaulį, nes vis tiek išgalvoja jo objektų elementus.

Galbūt toje pačioje erdvėje (nors ir „mūsų“ erdvė – tai tik tam tikru būdu mūsų suvokiama, jaučiama tam tikra substancija) egzistuoja kiti pasauliai, būtybės. Tačiau jie mums „skaidrūs“, mes jų nejuntame, nors su jais galime dalintis viena erdve. Aš čia specialiai naudoju mūsų supratimo apribotą erdvės sąvoką tam, kad pateikčiau pavyzdį, kaip mes nesuvokiame to, kas nepagaunama mūsų jutimo organų. Bet iš tikrųjų erdvė neturi jokios prasmės – kitokiems pojūčiams ji visiškai kita. Kaip pavyzdį pabandykite įsivaizduoti, kaip matytų žmogus savo visatą, jeigu regėtų rentgeno spindulius – kaip pasikeistų pasaulio vaizdas, vos pakitus vieno iš mūsų organų diapazonui.

4. Kokiu būdu visgi galime pamatyti tikrąjį, teisingą mus supantį vaizdą?

Visai įmanoma, kad kartu su mumis, vienoje erdvėje egzistuoja ir kiti pasauliai, bet mes su jais nesusiduriame. Jie yra kitų matmenų, mes niekada negalėsime jų atpažinti, jei pasiliksime savo prigimties rėmuose. Turbūt, tame pilname tikrajame pasaulyje yra priežastys viso, kas su mumis atsitinka, kiekvieno mūsų gimimo ir mirties priežastys, galbūt mūsų poelgių pasekmės.

Tarp mūsų yra žmonių, kurie įgijo papildomus jutimo organus, leidžiančius jiems pajausti kitą, kur kas platesnę tikrovę, tame pačiame mūsų pasaulyje. Jie tarytum pajėgė praskirti savo pojūčių sienas ir pamatyti viską, kas buvo iki žmogaus gimimo mūsų pasaulyje bei tai, kas bus po jo mirties. Peržengę mūsų pojūčių rėmus, šie žmonės regi kitokį visos kūrinijos vaizdą – su jos priežastimis ir pasekmėmis. Tuo tarpu mes galime stebėti nedidelį fragmentą, nematydami nei to, kas vyksta su mumis, priežasčių, nei savo veiksmų pasekmių.

Tokie žmonės kaip mes, bet įgavę papildomus jautimo organus, vadinami kabalistais, nes įgijo galimybę gauti (lekabel) aukščiausiąjį žinojimą, malonumą, jėgą. Toks metodas, kuris įgalina peržengti mūsų prigimties rėmus, vadinasi kabala, nes leidžia gauti ir pažinti visa, kas yra anapus mūsų gamtos, pažinti tikrąją, „išorinę“ pasaulio sandarą. O slaptu šitas mokslas vadinamas todėl, kad yra paslėptas nuo mūsų, nuo tų, kurie kaip gimė, taip ir egzistuoja ribojami savo penkių pojūčių.

Metodika, vadinama kabala, yra skirta žmogui ir leidžia įsigyti iš prigimties neturimas savybes-norus, kuriomis žmogus gali pajausti visą, teisingą pasaulėvaizdį. Tokiu būdu bet kuris žmogus, studijuodamas kabalą, gali peržengti mūsų pasaulio ribas ir pažinti „anapusinį“, tikrąjį pasaulį, kuris yra aplink mus ir kuriame mes iš tiesų egzistuojame.

Pati metodika yra gili bei sudėtinga, tačiau kiekvienas gimęs Žemėje gali ją įsisavinti.

Be kita ko, kabalistai tvirtina, kad tol, kol žmogus nepasieks tikrojo pajautimo ir buvimo, kol gyvendamas žemėje neperžengs savo pasaulio rėmų, jis bus priverstas vėl ir vėl gimti šiame pasaulyje – tol, kol ims egzistuoti pilnos apimties pasaulyje.

Kabalistai, t.y. tie, kurie jaučia ir gyvena vienu metu absoliučiai tikrame matmenyje perduoda mums savo supratimą. Jie sako, kad be mūsų pasaulio egzistuoja daugybė pasaulių. Ir visi jie, panašiai kaip koncentrinės sferos, yra vienas kitame; o mūsų pasaulis, žemiausias, yra mažiausioje sferoje, visų sferų centre. Ir jį mes vadiname mūsų visata. (Žr. Ari eilėraštį)

Kiekviena sfera vadinama pasauliu. Iš viso yra 5 sferos – pasauliai. Būvant tam tikroje sferoje, galima jausti tik savąją ir žemesnes, vidines sferas, bet ne aukštesnes. Todėl mes savo pasaulyje, žemiausioje sferoje, galime jausti vien mūsų pasaulį. Tačiau, jei žmogus savo pojūčiais pakyla į aukštesnę sferą, jis jaučia ir žemesnes. Todėl kabalistai tiesiog gyvena savo pojūčiais keliuose pasauliuose vienu metu, ir dėl to žino įvykių priežastis ir pasekmes.

Naudojant kabalos metodiką žmogus, įgydamas papildomus jutimo organus, visais pojūčiais „regi“ vis platesnį supančios aplinkos vaizdą. Jo pasaulėlis iš mažyčio tikrovės fragmento virsta pilnu pasaulio vaizdu. Dėl to visa, kas vyksta, visos mintys, poelgiai – visa tampa aišku, nes žmogus suvokia jų šaltinį.

Kaskart su kiekviena pakopa vis labiau žmogui atsiveriantis vaizdas vadinasi „šitas, jo pasaulis“, nes jau tampa žmogaus pasauliu. O tai, ko jis dar nesuvokė, tas papildomas fragmentas, kurį suvoks kitoje pakopoje, vadinasi „būsimasis pasaulis“, dėl to, kad tai bus, galbūt po akimirkos, jo kita būsena.

Metodika, kaip pajausti visą apimantį pasaulį, visiškai aiškiai, tikrai jį suvokti, pagrįsta vienintele svarbiausia dvasine savybe: kadangi dvasiniame pasaulyje nėra materialių kūnų ir ribų, visi skirtumai tarp dvasinių objektų, dvasinių kūnų – tai jų savybių tapatumas ar skirtingumas.

Jei du dvasiniai objektai vienodi visomis savo savybėmis, jie susijungia į vieną, nes dvasinis pasaulis – tai savybių, norų pasaulis. Ir jeigu du dvasiniai objektai-norai skiriasi vienas nuo kito, tai tiek, kiek jie skiriasi, vadinami atitolusiais, o tiek, kiek panašūs savo norais – artimi.

Dvasinė erdvė nėra fizinė erdvė, ji – tai norų laukas, kur aukščiausiuoju noru vadinama Kūrėjo troškimas-savybė, o žemiausiu – priešinga. Tarp šių kraštutinių norų yra penkios pagrindinės pakopos, tarpinės būsenos-norai, vadinamos pasauliais.

Žmogus savo savybėmis-norais gali persikelti šių pasaulių-pakopų viduje, priklausomai nuo jo troškimų pasikeitimo. Vos tik žmogaus norai tampa panašūs į kokios nors atitinkamos pakopos norus, jis tuojau pat susijungia su ja savo vidiniais pojūčiais, nes jų savybėmis sutapo.

Žmogus gimsta pačioje žemiausioje, visiškai egoistinėje pakopoje, kuri vadinama „šiuo pasauliu“. Tačiau žmogaus uždavinys, dar tebesant įvilktam į fizinį kūną, pereiti visų pasaulių pakopas ir savo savybėmis susilieti su Kūrėju, su aukščiausiąja pakopa. Tokiu atveju žmogus savyje sutalpins visus pasaulius, visus norus, savybėmis susiliedamas su Kūrėju. Kad žmogus taptų toks kaip Kūrėjas – tai Kūrimo tikslas.

Ir mūsų pasaulyje mes gauname pojūtį iš išorės pagal tą patį savybių sutapimo principą: tam, kad pajaustume kažką iš išorės, vidinis jutimo organas privalo turėti tokias pat savybes, kaip ir juntamas objektas. Tai panašu į radijo imtuvą: priimamasis kontūras turi sukurti tokius virpesius kaip ir priimamosios bangos, kitaip jis neaptiks jos. Ir pajaus būtent tą, vieną iš daugelio bangų, kuri bus panaši į jo savybes. Taip ir mes išorėje jaučiame tik tai, kam turime panašumo savo viduje.

Bet maža to, mes netgi nejuntame, ko nėra mumyse, o jaučiame tik savo reakcijas į išorinį poveikį. Pavyzdžiui, mes nepriimame garso iš išorės, o juntame ausies membranos virpesius, atsiradusius dėl oro bangos, atsklidusios nuo garso šaltinio, spaudimo. Tokiu būdu mes „priimame“, juntame ne bangą, o savo reakciją į jos spaudimą. Visi mūsų jutimo organai sudaryti taip, kad mes tiktai reaguojame, „atsiliepiame“ į kokį nors išorinį dirgiklį, o juntame savyje ne jį, ir ne tai, kas ateina iš jo, o savo vidines reakcijas į kažką laikiną, t.y. galiausiai jaučiame patys save.

Tačiau net tam, kad taip sureaguotume į išorinius dirgiklius, mumyse turi būti panaši į juos savybė. Pavyzdžiui, žmogus reaguoja į įžeidimą, o pelė ne, nes ji neturi šios savybės. Taip ir žmogus, savo ruožtu, nereaguoja į jokius dvasinių jėgų pasireiškimus, nes neturi su jomis panašumų.

Jeigu žmogus vis dėlto įgyja dvasines savybes, tai panašiai kaip radijo imtuvas akimirksniu tampa jautrus ne jame esančioms tokioms pačioms savybėms, jėgoms. Tik įgijęs naujas savybes, žmogus gali pradėti jausti aplink save naują pasaulį.

Iš mūsų pasaulio pavyzdžių mes taip pat galime matyti, kad skirtumas tarp išsilavinusio ir neišsilavinusio žmogaus yra tas, kad labiau išsilavinęs yra sukaupęs didesnį kiekį visokiausių žinių, pojūčių, savybių, ir dėl to jis gali daugiau suprasti bei pajausti išorę. Ir tik šituo vieni žmonės skiriasi nuo kitų.

5. Tačiau iš kur mes galime žinoti, kokių savybių mums trūksta, kad pajaustume tikrąjį pasaulio vaizdą, ko apskritai iš mūsų reikalauja aukščiausiasis valdymas, Kūrėjas?

Mums jau aišku, kad norėdami pajausti dvasinį pasaulį turime įgyti dvasines savybes. Tačiau ką reiškia įgyti dvasines savybes? Ir kaip jos įgyjamos? Suvokiantieji dvasinį pasaulį kalba, kad jie pamatę, jog visa mūsų pasaulio prigimtis – tai absoliutus egoizmas. Tai reiškia, kad viso mūsų Visatoje (negyvosios gamtos, augmenijos, gyvūnijos, žmogaus) pagrindinė savybė yra egoizmas. Visais atvejais ir visuose gamtos lygiuose viešpatauja vienut vienutėlis dėsnis – visur ieškoma naudos tik sau, remiantis tuo egoizmo lygiu, kuris būdingas vienam ar kitam objektui.

Todėl tai, ką žmogus daro, galvoja, kyla iš jo vienintelio sprendimo – duotomis aplinkybėmis gauti maksimalų malonumą pačiu optimaliausiu būdu. Tik šitai yra mūsų prigimtis, mūsų pasaulio prigimtis, ir dėl to, jei ne egoistinio tikslo siekimas, atomai negalėtų jungtis į molekules, objektai neišlaikytų savo formos, negalėtų augti ir judėti ląstelės, gyvūninis kūnas, sąmonė.

O jeigu ir atrodo mums, kad kokio nors žmogaus poelgio priežastis yra artimo gerovė, tai, jei patyrinėsime visas aplinkybes, įsitikinsime, kad taip pasireiškia netiesioginis, užmaskuotas egoistinis siekis, rafinuotas, užslėptas, savanaudiškas artimo išnaudojimas.

Kadangi mūsų prigimtis – visiškas egoizmas, mes galime aptikti ir pajausti iš viso to, kas egzistuoja aplink mus, išorėje, tik panašias į mūsų vidines savybes – tik egoistinę prigimtį. Šią egoistinėmis savybėmis patirtą visumą, paveikslą vadiname „mūsų pasauliu“. Ir vien tai savo egoistinėmis savybėmis galime pajausti.

O tiksliau, ne mūsų jutimo organai egoistiniai – ne mūsų akis, ausis ar receptoriai yra egoistiški, jie tik informaciją priimantys jutikliai, – bet egoistinė, esanti už jų, yra mūsų širdis, mūsų noras visais šiais pojūčiais gauti malonumą. Ir jeigu už šių jutimo organų būtų ne egoistinė, bet altruistinė širdis, tie patys jutimo organai teiktų visiškai kitokią informaciją. Ir šis paveikslas tada vadintųsi „anas pasaulis“ arba „dvasinis pasaulis“.

Tačiau dėl to nedingsta šio pasaulio vaizdas, žmogus lieka jame gyventi kaip ir anksčiau, jis „neįkrenta“ į kitą matmenį. Jis tik prideda prie savojo šio pasaulio suvokiamo vaizdo išsamesnį vaizdą, ėmęs suprasti tikrąsias vyksmo priežastis, matyti jėgas, esančias už šio pasaulio objektų, valdančias ir sukeliančias visus įvykius. Žmogus pradeda suprasti ir savo paties atsiradimo bei buvimo priežastį, tikslą

Tačiau kol kas nejaučiantiems šios visumos belieka tikėti, kad tokia galimybė – pajausti visą pasaulio sistemą, su jos praeitimi ir ateitimi – yra, nes kabalistas savųjų dvasinio pasaulio pojūčių perduoti tiems, kas dar neįgijo atitinkamų dvasinių savybių, negali. Visgi kabalisto patarimų laikymasis yra didelė pagalba ieškančiajam įėjimo į dvasinį pasaulį, nes jis gauna patarimus iš praėjusiojo šį kelią.

6. Tačiau kodėl gi žmogui tokios svarbios kabalos žinios nėra žinomos visam pasauliui?

Kabalistai atsako taip (žr. „Įvadas į Zohar“, 60 psl.): per savo 6000 metų egzistavimo laikotarpį į mūsų pasaulį, į šią paskutinę pasaulio sistemos pakopą, tam tikru nuoseklumu nusileidžia sielos ir įsivelka į šio pasaulio kūnus. Yra tiksli sielų nusileidimo tvarka: nuo „skaidriausių“ – mažai egoistiškų iki „storesnių“ – egoistiškesnių.

Iš pradžių nusileidžia mažo egoizmo sielos, kurioms, kad save ištaisytų, užtenka vien būti šiame pasaulyje ir nereikalinga jokia pašalinė priemonė. Po to leidžiasi tokios sielos, kurioms, kad išsitaisytų, būtina įteikti atitinkamą nurodymų, kaip elgtis šiame pasaulyje, rinkinį. Toks įsakų rinkinys vadinamas Tora (Biblija). Ištisus amžius nuo Toros gavimo dienos pakako tik mechaniškai vykdyti Toros nurodymus. Tačiau baigiantis šeštajam pasaulio egzistavimo tūkstantmečiui, į šį pasaulį leidžiasi egoistiškiausios sielos, kurių ištaisymui būtina tokia instrukcija kaip kabala (žr. straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“, 155 punktas), nes jų ištaisymas – tai galutinis ištaisymas tų pačių, praeityje tyresnių sielų, kurios kaskart grįždamos į šį pasaulį vis labiau grimzta į egoizmą. Ir todėl paskutinis ištaisymas privalo būti išėjimo iš mūsų pasaulio į dvasinį ištaisymas. Iš šio pasaulio į dvasinį išeinama tik vidines žmogaus savybes iš egoistinių pakeitus į altruistines, o nebe žmogaus mechaniškais veiksmais.

Yra pasakyta: „Priesakas be ketinimo negyvas, kaip kūnas be sielos “, nes tik ketinimas ir sąlygoja veiksmą. O be ketinimo mechaninis veiksmas neefektyvus, nes nesukelia jokio dvasinio poveikio ir nepagimdo jokio rezultato. Mechaninis Priesakų vykdymas reikalingas visiems, nes tai kiekvieną sielą paruošia ištaisymui kuriame nors sugrįžime į šį pasaulį.

Mechaninis priesako vykdymas apvalo ir taiso žmogų jo dvasiškai negyvame lygmenyje. Žmogaus siela, kaip ir kiekviena kūrinio dalis, turi keturias dalis: negyvąją, augmeninę, gyvūninę, žmogiškąją. Mechaniškai vykdydamas Priesaką, žmogus tampa dvasiškai negyvu.

Jokiu būdu nederėtų menkinti šios pakopos: ji ruošia mases. Tačiau esantysis joje tebėra pirmoje savo ištaisymo pakopoje – nesąmoningo taisymo pakopoje, nejaučia dvasinio pasaulio, todėl ir vadinasi „negyvu dvasiniu lygiu“, juk jie nejaučia nieko iš dvasinio pasaulio, kaip nieko nejaučia akmuo.

O kadangi viskas auga iš to, kas negyva, iš žemės, tik iš šio lygmens gali išaugti kiti lygiai. Todėl kabalistai neprieštarauja mechaniniam Priesakų vykdymui, bet yra prieš „vien mechaninį jų vykdymą“. Kabalistai ragina, kad vykdymą lydėtų ketinimas, nes jis išveda žmogų į dvasinį pasaulį, ir tik priklausomai nuo altruistinio ketinimo dydžio žmogus užkopia į vieną ar kitą dvasinių pasaulių pakopą.

Todėl, nors buvo suteikta visa Tora, slaptoji jos dalis, knyga „Zohar“, atsiskleidė tiktai mūsų, paskutinėms kartoms, nors buvo parašyta tuo pat metu kaip ir Talmudas. Tačiau Talmudas, būtinas mechaniniam vykdymui, buvo nedelsiant studijuojamas, o knyga „Zohar“, dėl jos nereikalingumo žmonių daugumai, buvo paslėpta kabalistų, kol jie patys jos neatskleidė.

Kadangi su kiekviena karta į mūsų pasaulį nusileidžia kaskart naujos, kitos rūšies sielos, kiekvienai kartai reikalinga speciali jų ištaisymo instrukcija. Todėl Kūrėjas kiekvienai kartai į mūsų pasaulį pasiunčia kabalistus, kurie, suvokdami dvasinį pasaulį, bet kūnu būdami kartu su masėmis, norinčiuosius moko dvasinio pakilimo.

Kabalistas Azulajus knygoje „Or Chama“ rašo, kad kabala buvo įslaptinta iš aukščiau tam, kad ja visi atvirai neužsiiminėtų, tačiau tai buvo tik iki tam tikro laikmečio – iki 5350 metų. Bet po to, pradedant šiais metais ir vėliau, panaikinamas nurodymas ir duodamas leidimas užsiimti knygos „Zohar“ studijavimu; nuo 5300 metų pageidautina, kad užsiiminėtų būtent masės, nes tik studijuojant kabalą pasirodys žmonijos Išgelbėtojas.

Pačioje „Zohar“ knygoje ne kartą nurodoma, kad vien mūsų nenoras studijuoti šią knygą yra visų nelaimių priežastis. O kančių priežastis ne ta, kad vengiame studijuoti kabalą, o ta, kad netaisydami savęs kabalos metodika, mes nueiname ištaisymo kelią nesąmoningai, skausmingai, taip vadinamu „kančių keliu“.

Kūrėjo tikslas – atvesti mus ir visą žmoniją, visas sielas, kurių visuma sudaro Adomo sielą, į visiškai ištaisytą būvį. Kūrėjas taip sukūrė visą pasaulio sistemą, kad pati gamta stumia mus išsitaisymo link, visa mus supanti aplinka sukurta ir sukasi laike taip ir tik dėl to, kad padėtų mums išsitaisyti ir susilieti su Kūrėju.

7. Tačiau kiekvienas gyvenantis kenčia ir palieka pasaulį nepasiekęs šio tikslo...

Keičiantis kartoms žmogus palaipsniui kaupia kančias, jo sielai vėl sugrįžtant į šį pasaulį. Šitos kančios nusėda jo amžinojoje sieloje ir žmogus nejaučia, kad jos susikaupė iš kiekvieno sielos gyvenimo šiame pasaulyje.

Visos kančios kaupiasi, kol pasiekia tokį dydį, kad žmogus suvokia, jog reikia atsisakyti egoizmo, nešančio šias kančias. Blogio įsisąmoninimas ir yra tokia žmogaus būsena, kai jis pagaliau visiškai supranta, kad tik egoizmas priverčia jį nuolat siekti malonumų, nuo kurių jis patiria smūgius, kančias, todėl verčiau atsisakyti egoizmo, tada nebus šių siaubingų kančių.

Tačiau toks laipsniškas kančių kaupimas keičiantis kartoms vadinamas gamtiniu vystymosi keliu, nes pati prigimtis Kūrėjo sutvarkyta taip, kad stumtų žmogų prie troškimų, o dėl troškimų neišsipildymo – prie kančių. Prigimtis yra sukurta tokiu būdu, kad žmogaus troškimai niekada neprisipildo, ir dėl to jis visą laiką kenčia, jaučia tuštumą. Ir tas, kuris gavo trokštamą dalyką, iškart užsidega gauti dvigubai daugiau. Todėl turintieji daug – dirba dar daugiau, trokšta vis daugiau, ir todėl jaučia dar didesnį trūkumą negu vargšai.

Išrinkta iš radijo laidų. Redakcija kino režisieriaus,
„Bnei Baruch“ nario S. Vinokūro

Klausimas: Kodėl kabala vadinama mokslu?

Mokslas, kaip toks, tiria mūsų pasaulį sukurtais prietaisais. Šių prietaisų veikimas grįstas penkiomis mūsų juslėmis: regėjimu, uosle, klausa, lytėjimu. Ko nors kito, kardinaliai naujo, nepanašaus į mūsų jutimus, mes negalime išrasti. Visa informacija, kuri patenka iš prietaisų, mūsų jutimo organų perdirbama smegenyse ir sukuria mumyse vaizdą, neva mus supančio pasaulio. Žinoma, vaizdas visai ne toks, koks yra iš tikrųjų.

Jei išplėstume bent vieno mūsų jutimo organų diapazoną, tarkime, matytume rentgeno spindulius, girdėtume negarsinio diapazono garsus, mus supantis pasaulis atrodytų visiškai kitoks. Mes taip pat jį vadintume „mūsų pasauliu“, bet jis skirtųsi nuo to „mūsų pasaulio“, kurį juntame šiandien. Tas pats ir su prietaisais. Jie tik išplečia mūsų jutimo organų panaudojimo galimybes, pavyzdžiui, geriau, toliau, aiškiau, giliau matyti. Tačiau šie prietaisai yra tik mūsų jutimo organų pagalbininkai ir ne ką daugiau.

Galbūt lygiagrečiai su mumis egzistuoja dar kiti pasauliai, būtybės, kurie kiaurai mus „pereina“, tačiau mes jų nejaučiame, nes neturime atitinkamų jutimo organų. Kaip vis dėlto galima ištirti tikrąją realybę aplink mus, kurioje egzistuojame, tačiau apčiuopiame tik mažytį jos fragmentą? Visi mokslai tyrinėją tą informaciją, kurią mes suvokiame penkiais jutimo organais. Kabala, skirtingai negu kiti mokslai, tiria informaciją, kuri peržengia mūsų juslių ribas.

Mes tiriame mūsų pasaulį. Sakykime, informacija ateina garsinio signalo pavidalu. Kaip mes sužinome, kad tai – garsinis signalas? Aplinkui mus egzistuoja bangos, kai kurios jų veikia mūsų ausies būgnelį. Jis išlinksta, bet mūsų vidinis mechanizmas sugrąžina jį į pusiausvyros padėtį. Smegenys išmatuoja ausies būgnelio sugrįžimo į savo vietą jėgą bei dažnį ir priima šį poveikį kaip „garsinę“ informaciją, ir tai visiškai sąlygiška.

Mes suvokiame šią informaciją kaip garsų derinį, t.y. kaip garsų „muziką“, šlamesį, triukšmą ir t.t. Kitaip tariant, mūsų reakcija į pirminius išorinius poveikius yra antrinė. Mes nežinome garso už savęs, o tik tai, kaip jį jaučiame. Taip sudaryti visi mūsų jutimo organai. Mes niekada nežinome, kas yra išorėje, o tik reaguojame į tai, ką jaučia mūsų juslės. Išorinis pasaulis gali būti begalinis savo spalvomis, garsais ir net mums nežinomais poveikiais. Tačiau mes galime apčiuopti tik mažytį jo fragmentą, pereinantį pro mūsų jutimo organus. Visų mokslų tyrinėjimai baigiasi šitais penkiais jutimo organais.

Kabala kalba, kad galima įgyti vadinamąjį šeštąjį jutimo organą, kuriuo galima pajusti esančią už mūsų tikrovę. Jeigu žmogų palygintume su uždara dėžute, į kurią patenka informacija tik iš išorės ir tik ta, kurią galime pajusti, tai kabala kalba apie tai, kad galima išmokti matyti, girdėti informaciją, kuri yra už mūsų, kuri gali peržengti mus suvaržančių jutimo organų ribas.

Jeigu žmogus išgyveno kokį nors sukrėtimą, jis gali suprasti kitą, patyrusį analogišką sukrėtimą, nes įgijo atitinkamus išgyvenimus, pojūčius, sugebėjimus. Jame jau yra viskas, kas būtina, kad suprastų kito žmogaus jausmus. Ir atvirkščiai, žmogus, pats nepatyręs nieko panašaus, nesupranta kito, kurčias jo sielvartui. Skirtumas tarp žmonių, rūšių, visų būtybių, visko, kas egzistuoja, yra vien gebėjimas pajausti vieną ar kitą išorinį poveikį, tą patį išoriškumo, nežinomumo fragmentą...

Vidinių savybių panašumu į išorinius reiškinius paremtas išorinio, mums nesuvokiamo įprastu būdu pasaulio tyrinėjimas. Jeigu savo viduje sukursime tam tikras savybes, kurių nuo gimimo neturime, vadinamąsias aukščiausias, dvasines savybes, tai jomis galėsime suvokti apčiuopti aukštesnį, dvasinį pasaulį – išorinį, amžiną, atviresnį, platų pasaulį, kuris neprieinamas „paprastiems“ žmonėms, neįgijusiems sugebėjimo jį pajausti.

Kabala ir yra metodika, vystanti šias papildomas žmogaus savybes, kuriais jis ima jausti dar ir išorinį, dvasinį pasaulį, jausti taip, kaip šiandien jaučiame mūsų pasaulį. Žmogus gauna visiškai kitos apimties informaciją, papildomą prie to mažyčio fragmento, kuris „pagaunamas“ mūsų juslėmis. Mes gimstame, jaučiamės esantys kažkokiame biologiniame-baltyminiame kūne, egzistuojame jame kurį laiką, o po to išnykstame.

Šiame pasaulyje, t.y. šiame būvyje, esant skirtingoms situacijoms mes patiriame kažkokius reiškinius, įvykius, visiškai nežinodami ir nesuprasdami, iš kur jie ateina, susiduriame su jais akis į akį, dažnai nebūdami pasiruošę nemaloniam, o kartais ir tragiškam jų poveikiui. Viskas pas mus ateina iš išorės. O mums atrodo, kad atsitiktinai ar nelauktai, ir vien dėl to, kad iš visos pasaulio sistemos matome tik dalelę. Staiga scenoje pasirodo kažkas, ko nesitikėjome, nes mes nematome, kas vyksta užkulisiuose.

Kaip reaguoti į „atsitiktinumus“, kaip teisingai elgtis, nežinant, nematant viso vaizdo? Kaip viską suvokti? Mes nežinome savo poelgių pasekmių, aiškiai nematome, kur nuves mūsų poelgiai, t.y. nei priežasties, nei pasekmės to, kas su mumis vyksta, niekaip neapčiuopiame. Mes, homo sapiens, tokie išmintingi, protingi, aukščiausioji kūrinijos pakopa, apskritai kalbant, esame visiškai atitrūkę nuo tikrovės, tiesos, realybės tarsi akli kačiukai. O tai, kad puikavomės esą protingi, tik byloja apie niekingą mūsų išsivystymo lygį, nes nesuvokiame net savo tikrosios būsenos!

Kiek žmogus pajaučia dvasingesnį, gilesnį, tikrąjį pasaulėvaizdį, tiek pradeda regėti visko, kas su juo „atsitinka“, priežastis ir pasekmes, suvokia, kaip reikia reaguoti į tai, kas vyksta, tampa protingu (!) bei aktyviu pasaulio sistemos elementu. Todėl kabala kviečia žmogų: „Tapk žmogumi!“ – atmerk akis ir tada galėsi elgtis ne kaip aklas kačiukas.

Žinoma, tokiu atveju bet koks auklėjimas tampa nebereikalingas. Nes jis reikalingas tik tam, kad užpildytų tai, ko nemato žmogus, o jeigu žmogus aiškiai mato nepageidaujamas, greitas savųjų poelgių pasekmes sau, tai tada, nori nenori, negalės pasielgti „blogai“. Ir pasidarys jam visiškai aišku, kas iš tiesų yra „gerai“, o kas „blogai“. Ir neliks vietos kažkokioms kvailoms teorijoms, filosofijoms, viskas taps taip akivaizdu, kad melas bet kokiu savo pavidalu turės išnykti, kadangi atsiskleis visi norai ir ketinimai.

Būtent papildomo jutimo organo įgijimas, leidžiantis išeiti į tikrąją, o ne iliuzinę tikrovę, ir yra aprašomas kabaloje: kaip šitas pojūtis vystosi, kaip pradėti teisingai veikti, esant naujai informacijos apimčiai. Kabalistai sako, kad tada žmogus peržengia vietos, laiko, gyvenimo ir mirties ribas. Jis regi visą savo gyvenimą iki atsiradimo savo kūne, savo būsimą būseną po išėjimo iš šio pasaulio, kartu jausdamas, žinoma, ir savo dabartinį buvimą biologiniame kūne. Jis pasikelia į lygį, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis yra lygiareikšmės.

Matydamas visą sujungtą valdymo sistemą ir tapdamas aktyviu jos elementu, žmogus įsijungia į bendrą pasaulio sistemą. Jis teisingai vertina savo poelgius, kurie anksčiau buvo absoliučiai chaotiški.

Taigi žmogus suvokia dvasinį pasaulį. Ir ką gi jis tada atranda?

Kad jame egzistuoja visiška, idealiausia harmonija, kad visa valdoma aukščiausiosios jėgos, kuri visus pasaulius, visus kūrinius veda į bendrą tikslą. Atskleisdamas šį tikslą sau, žmogus nebesielgia kvailai, nes supranta, kodėl kartais jį užgriūva visos nelaimės, ligos. Jis pradeda suvokti, kurie veiksmai geri, kurie blogi, suvokia, kaip elgtis, kaip žvelgti į kitus žmones. Jo nebereikia nieko mokyti, jis tampa neatskiriamai susieta visos kūrinijos dalimi, jam nereikia užtaisyti jokių pasaulėžiūros spragų.

Šito link mus veda Kūrėjas. Jis išrinko du kelius: pirmasis yra tas, kuriuo eina visa žmonija, kentėdama, bėgdama nuo naujų išgyvenimų, neturėdama galimybės rasti gyvenimo prasmės savo mažame ribotame pasaulėlyje. Tokio egzistavimo procesas kaupiasi dvasiniame lygmenyje. Mes jo nejaučiame, nežinome apie ankstesnį sukauptų kančių kiekį. Tačiau kiekvienai sielai jos yra tiksliai apskaičiuotos, ir kada šios kančios pasiekia tam tikrą ribą, Kūrėjas suteikia žmogui galimybę atsikratyti nelaimių bei smūgių, kurie jį užgriūva, ir pažinti dvasinį pasaulį. Toks yra pirmasis kelias, kančių kelias. Jis labai ilgas ir skausmingas.

Tačiau egzistuoja ir antrasis kelias – kabalos kelias. Kabala – tai visiškai tiksli metodika, kaip greitai pasiekti dvasinę būseną tuo pat metu aktyviai dalyvaujant šiame gyvenime, turint šeimą, vaikus, mokantis ir dirbant, kaip suvokti visą pasaulio sistemą savo ištaisytais jutimo organais.

Klausimas: Ką reiškia sąvoka „kabalos kalba“?

Kabala – labai sena instrukcija. Ji turi daug kalbų, raiškos būdų: pasakojamoji kalba, kaip Toroje, įstatymų kalba, kaip Talmude, padavimų kalba ir pati kabalos kalba, kuri dvasinių reiškinių aprašymui naudoja formules, brėžinius, matricas, dėsnius, matematines kategorijas. Yra daug būdų žmogaus pojūčiams aprašyti. Kabalos kalba yra tiksliausia, moksliškiausia.

Dvasinius pojūčius taip pat galima perduoti muzikos kalba. Mes nežinome senovės kabalistų muzikos, nors, galbūt jos ir būta. Buvo kažkokie dainavimai, kuriuose jie išreikšdavo dvasinio pasaulio suvokimą. Paskutinė, vienintelė tikroji mus pasiekusi kabalistinė muzika – tai kabalistų Jehudžio Ašlago ir Barucho Ašlago (tėvo ir sūnaus) muzika.

Muzikos kalba gera tuo, kad net nemokėdamas jokios kitos kabalistinės kalbos, nematydamas dvasinės informacijos, žmogus gali nors truputį pajausti tuos jausmus, kuriuos kabalistas tuo metu patyrė dvasiniame pasaulyje.

Ką kabalos studijos gali duoti profesiniam tobulėjimui?

Kabala išplečia ne tik pojūčius suvokiant aukščiausiąjį pasaulį, bet pagilina ir kitus pojūčius, suteikia jiems daugiau subtilumo. Žmogus pradeda geriau jausti tai, kas vyksta, be kita ko, įgyja galimybę pažvelgti į mokslą, kaip į užimantį tam tikrą taikomąjį, siaurą vaidmenį visam žmogaus egzistavimui bei pasaulio įvaldymui.

Praėjus pirmajam periodui, kada pradedantysis bestudijuodamas kabalą pakankamai susipainioja tarp naujų sąvokų ir pojūčių, jis ima žiūrėti į mokslą labai atlaidžiai, ir tai padeda nekeliaklupsčiauti, o daugiau ir teisingiau pasinaudoti mokslu, geriau išvysti tai, kas įmanoma. Kabala mokslininkui suteikia galimybę net mūsų uždarame pasaulėlyje pažengti ir suvokti.

Klausimas: Mes visi turime problemų su vaikų auklėjimu. Ką apie tai sako kabala?

Mūsų pasaulyje yra daugybė auklėjimo sistemų ir visos jos netobulos, nes šio auklėjimo rezultatus pamatome po 20-30 metų, ir tik po to galime atmesti metodiką. Ką gi daryti? Visas kabalos auklėjimo procesas yra toks: duoti žmogui į rankas metodiką ir pasyviai, nepriverstinai paaiškinti, kas ji yra, kodėl reikia jausti dvasinį pasaulį – tam, kad teisingai pasielgtum, ir, matydamas savo poelgių pasekmes, neapsiriktum. Tik asmeniniu pavyzdžiu galima patraukti vaiką į save. Mūsų vaikai turi žinoti, kuo mes užsiimame, suprasti, kiek laimės, jog šito mokysis, tačiau renkasi jie patys.

Klausimas: Ką jaučia žmogus, pasiekęs dvasinį pasaulį?

Pirmučiausias žmogaus, pasiekusio dvasinį pasaulį, jausmas – tai dėkingumo Kūrėjui jausmas. Žmogus ima jausti šią aukščiausiąją jėgą, vadinamą „Kūrėju“, regi, kaip jinai jį išvedė iš beviltiškos, betikslės egzistencijos į amžiną, tobulą pasaulį, visapusišką pažinimą ir tobulybę. Dėl šito žmogui kyla dėkingumo jausmas. Tokį jausmą Baruchas Ašlagas savo muzika perdavė žodžiais iš karaliaus Dovydo Psalmių: „Dėkoju Tau už mano sielos išgelbėjimą nuo mirties, mano akių – nuo ašarų, mano kojų – nuo įžengimo į pragarą“.

Jehudis Ašlagas parašė pagrindinį kabalos vadovėlį – „Talmud Eser Sfirot“ (knygos „Zohar“ komentarus). Jis suvokė visas pasaulio paslaptis ir sudėjo jas į savo melodijas. Jo muzika neša savyje visą informaciją apie dvasinius pasaulius, ir, skirtingai nei žodinė informacija, patenka į žmogų be kliūčių, įsiskverbia į jo sielą, padeda vystytis tiems indams, į kuriuos po to galima gauti dvasinę informaciją.

Sielos buvimo vieta dvasiniame pasaulyje vadinasi jos šaknimi. Sielų šaknys skirtingos. Sielos nusileidžia į mūsų pasaulį ir įsivelka į kūnus. Kadangi skiriasi sielų šaknys, tai skirtingi ir uždaviniai, kuriuos siela turi atlikti mūsų pasaulyje. Todėl kiekvienas kūnas – ne daugiau kaip mechanizmas, vykdantis sielos nurodymus.

Matydamas dvasinį pasaulį ir savo poelgių pasekmes, žmogus pradeda atlikti tik teisingus veiksmus. Todėl dvasinio pasaulio suvokimas – vienintelis kelias žmogui ir visai žmonijai išsigelbėti nuo ligų, kančių, katastrofų.

Klausimas: Kodėl Pesach visų kabalistų laikoma kone pagrindine švente?

Šventė Pesach simbolizuoja žmogaus išėjimą iš mūsų pasaulio jautimo į dvasinio pasaulio pajautimą. Gyvenime visą laiką nežinia iš kur mus užgriūva kokie nors nepageidaujami įvykiai, o ateina jie iš aukščiausiojo pasaulio, nusileidžia ant mūsų. Mes bandome kaip nors į juos reaguoti, bet tiksliai nežinome kaip, nes nesuprantame jų priežasčių.

O svarbiausia, mes nematome savo poelgių pasekmių, nes jos taip pat nueina į aukščiausiąjį pasaulį. Mes, kaip akli kačiukai, esame tarsi grandinės viduryje, nežinodami, kur jos pradžia ir kur pabaiga. Todėl negalime mokytis iš savo poelgių, nematydami jų poveikio rezultato. Ir dažniausiai elgiamės visiškai beprasmiškai amžino gyvenimo optimalumo atžvilgiu...

Kad ištrauktumei žmogų iš šitokios būsenos, yra labai tiksli mokslinė metodika, turinti didelį matematinį-loginį aparatą. Ji vadinasi kabala, ją naudodamas žmogus gali pradėti jausti aukščiausiąjį pasaulį, kuriame prasideda visi veiksmai, vėliau nusileidžiantys ant mūsų, ten nueina ir mūsų poelgių rezultatai. Žmogaus išgelbėjimas – būtent šio aukščiausiojo pasaulio suvokimas. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta – tai pamatyti visą, tikrosios apimties pasaulį.

Tokia žmogaus būsena, kai nuo jo paslėpta tikroji realybė, ir vadinasi tremtimi iš dvasingumo į Egiptą. Kitais žodžiais tariant, tremtimi Egipte vadinama tokia žmogaus būsena, kai jis junta tik mūsų pasaulį. Visi mes esame tremtyje, bet mums būtina aiškiai ją suvokti kaip tokią...

Kaip pajausti visą pasaulėdarą, išvysti visus veiksmus nuo pradžios iki galo, suprasti ir valdyti visa, kas vyksta, visas savo būsenas iki gimimo šiame pasaulyje sujungti su gyvenimu šiame pasaulyje, gyvenimu po mirties. Būtent to ir moko kabala, moko, kaip suvokti visą žmogaus (jo "Aš") begalinio egzistavimo ciklą. Kabala atveria žmogui akis, jis pradeda matyti aukščiausiąjį pasaulį ir gali elgtis visiškai protingai.

Dvasinių pasaulių pajautimo pradžia vadinama išėjimu iš Egipto nelaisvės. Visas žmogaus kelias – tai aukštesniojo pasaulio įsisavinimo kelias, dvasinio indo, susidedančio iš septynių sfirot-savybių, gavimo ir ištaisymo kelias. Kiekviena iš šių septynių savybių savo ruožtu irgi sudaryta iš septynių pakopų.

Visas šias 49 savybes žmogus gauna neištaisytas. Jis turi palaipsniui jas savyje ištaisyti, o betaisydamas jis pakopa po pakopos įsisavina dvasinį pasaulį, vis labiau ir labiau jį jaučia. Visas pasaulio vaizdas iškyla priešais žmogų priklausomai nuo to, kiek jis ištaisė iš tų 49 savybių.

Žmogus ima jausti dvasinį pasaulį. Lygindamas savo ir dvasinių pasaulių savybes, jis pažįsta save, savo menkus egoistinius norus, potraukį intrigoms, vagystėms, smulkioms niekšybėms, išdavystėms, neteisybės ieškojimui. Dėl savo ir dvasinių savybių priešingumo žmogus ima nekęsti savo savybių. Ta neapykanta ir priverčia jį prašyti Kūrėjo šias niekingas savybes pakeisti į dvasines.

Žmonės, patyrę klinikinę mirtį, tik truputį, akimirką pajautę dvasingumą ir sugrįžę į mūsų pasaulį, tampa geresni, doresni, altruistiškesni. Neapykanta savo savybėms atplėšia žmogų nuo jų, jis pradeda jas naudoti geriems poelgiams atlikti.

Pradėjęs jausti Kūrėją, jis kyla aukščiau ir aukščiau, matydamas visą pasaulėdarą kaskart vis teisingesnę, regi visas priežastis ir pasekmes, esančias aukštesniuose pasauliuose. Tie, kurie tebėra tik mūsų pasaulyje, turėdami noro, gali save ištaisyti dvasiškai. Kad išeitum iš mūsų pasaulio, kartais pakanka 3-5 metų kabalos mokymosi.

Visi žmogaus veiksmai, kuriuos jis atlieka dvasiniame pasaulyje vidiniu darbu taisydamas save, vadinami Priesakais. Kaip, pavyzdžiui, aukos atnašavimo Priesakas. Turima omeny tai, jog žmogus aukoja savo prigimtinio egoizmo dalį, ištaiso jį. O į ištaisytą altruistinį norą gauna aukščiausiąją šviesą, Kūrėjo jautimą, tai ir vadinasi Tora.

Laipsniškas egoistinių norų ištaisymas įmanomas tik žmogui išėjus iš egoizmo. Išėjimas iš Egipto vadinasi Pesach, iš žodžio pasach (perėjimas). Likusių 49 savybių ištaisymas vadinasi sfirat ha omer. Tie, kas jaučia tik mūsų pasaulį, Priesakus vykdo vien mechaniškai, nes neturi dvasinio ketinimo.

Dvasinis pasaulis vadinasi Erec Israel. Erec – iš žodžio racon (noras), Isra – jašar El (tiesiai į Kūrėją). Mūsų pasaulis vadinasi Egiptu. Visus Priesakus žmogus gali vykdyti tik būdamas Erec Israel. Per 49 dienų laikotarpį, pradedant pirmąja išėjimo iš Egipto naktimi, mes pradedame skaičiuoti 49 dienas – sfirat ha Omer.

Egoistinių savybių jautimas vadinamas „naktimi“. O jų ištaisymas ir aukščiausiosios šviesos gavimas vadinamas „diena“. Kai žmogus visiškai ištaiso visas 49 savybes, jis priima į save visą dvasinę šviesą, Kūrėjas įsivelka į jį, žmogus visiškai susilieja su visu pasauliu anapus laiko, erdvės, amžinybėje. Visa jį pripildanti šviesa vadinasi Tora. 50-ąją dieną po Pesach mes švenčiame Šavuot šventę – Toros gavimo šventę.

Klausimas: Kokiu laipsniu fiziniai įvykiai atsispindi dvasiniame lygmenyje, pavyzdžiui, aukos buvo iš tikrųjų atnašaujamos?

Visi pasauliai – tai absoliučiai uždara erdvė. Ir visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūnijos, žmogaus kaip mūsų pasaulyje, taip ir dvasiniame, egzistuoja tie patys dėsniai. Tačiau kiekviename pasaulyje jie pasireiškia savaip, priklausomai nuo šio pasaulio medžiagos. Mūsų pasaulyje mes tik mechaniškai vykdome Priesakus, taip, kaip jie parašyti, prilygindami juos dvasiniams, tačiau jokiu būdu nedarome įtakos dvasinėms savybėms. Tai tik dvasinių procesų, vykstančių dvasiniuose pasauliuose, atspindys. Tikrasis Priesakų vykdymas gali būti tik po to, kai žmogus išeina į dvasinį pasaulį; tada šie veiksmai – tai dalies savo egoistinių savybių aukojimas, jų ištaisymas į altruistines.

Klausimas: Mes žinome, kad nuo amžių egzistuoja draudimas studijuoti kabalą nevedusiam, nesulaukusiam 40-ies vyrui. O jūs savo knygose sakote, kad kiekvienas gali studijuoti?

Atsiverskite Ari knygos „Šaar ha kavanot“ pratarmę – tai šaltinis. Ten pasakyta, kad visi gali studijuoti. Pradėti gali visi, bet po to, kadangi egzistuojame mūsų pasaulio rėmuose, yra papildomos taisyklės – būti vedusiam, dirbti. Kaip kiekvienas užsiėmimas šiame pasaulyje turi sąlygų, kad pasiektum daugiau, taip ir čia.

Klausimas: Ar kabalistų išvaizda turi būti ypatinga?

Kabalistai, gyvenę prieš penkis šimtus ar prieš pora tūkstančių metų, nedėvėjo juodų chalatų ir skrybėlių. Tai duoklė tradicijai. Tradicija gera tuo, jog padeda žmogui greičiau sugrįžti į įprastines vėžes. Dėl to ji ir reikalinga masėms, palaiko ir apriboja žmogų, kaip bet kuri forma.

Tačiau išoriniai atributai neturi nieko bendro su vidiniu žmogaus vystymusi. Kabalistai gali rengtis kaip nori, kaip kiti paprasti žmonės. Kabala užsiima vidiniu žmogaus vystymusi, atveda jį į susiliejimą su aukštesniais pasauliais. Žmogus, kuris nori pakeisti savo savybes, kad pajaustų dvasinius pasaulius ir gautų visą informaciją apie tikrąją pasaulio sandarą, neprivalo dėvėti tradicinių drabužių, neturi laukti keturiasdešimties.

Pas mane gali ateiti bet kokie mokiniai, svarbiausia, kad turėtų norą dvasingumui. Čia yra skirtumas tarp kabalisto ir paprasto žmogaus auklėjimo. Paprastam žmogui kartą ir visiems laikams duodami kokie nors įstatai, kurie įsitvirtina jo prigimtyje visam gyvenimui, ir jis jau nebegali elgtis kitaip. O kabalistas nuolat auklėjamas ugdyti save, keisti savąsias savybes, kad priartėtų prie Kūrėjo savybių. Tokiam žmogui bet kuris ankstesnis primestas auklėjimas trukdo vystytis.

Klausimas: Kodėl negalima „sušiuolaikinti“ kabalos kalbos?

Kabalistai neišgalvoja savo kalbos, jie jaučia ją drauge su dvasiniu pasauliu. Jie mato, kaip reikia įvardinti vieną ar kitą dvasinį pojūtį, dvasinį objektą. Šių žodžių ir pavadinimų negalima pakeisti, pavyzdžiui, fizikoje arba chemijoje mes irgi pasirenkame reikalingus terminus. Kabalistiniai pavadinimai atitinka aukštąsias dvasines šaknis, iš kurių jie kyla kaip dvasinių šaknų šakos. Pasaulėdaroje yra 22 užkoduotos savybės, žymimos atitinkamomis 22 hebrajų kalbos raidėmis, kurių įvairūs deriniai perduoda dvasinio objekto pojūtį materialiu mūsų pasaulio vaizdu.

Klausimas: Kuo mūsų karta nusikalto ar nusipelnė, kad gali laisvai užsiiminėti kabala?
Juk ankstesnės kartos taip pat klausė: „Kam aš gyvenu?“

Taip, tačiau mūsų kartai šis klausimas žymiai skausmingesnis. Sielos, kurios bėgant tūkstantmečiams sugrįždavo į mūsų pasaulį, jau yra labiau pasirengę. Jei anksčiau aktualesni buvo visuomenės, mokslo, kultūros, literatūros vystymosi klausimai, tai šiandien žmonija pamažu nusivilia viskuo, vis mažiau kalbama, kad technikos progresas mums padės, leis nusiraminti, duos žemiško saugumo jausmą.

Žmonės vis labiau ir dažniau pradeda ieškoti atsakymo į gyvybinius klausimus, ir po sunkių bei ilgų ieškojimų, patirdami nuolatines nelaimes ir kančias, pagaliau pradeda suprasti, kad viso to priežastis – ryšio su Kūrėju neturėjimas, Jo paslėptis. Jiems kyla aistringas noras surasti šį ryšį. Ir tai juos atveda į kabalą.

Apskritai, visa žmonija pradeda ieškoti gyvenimo vertybių bei prasmės už mūsų pasaulio ribų, nes įsitikino, jog nei techninis, nei kultūrinis, nei „moralinis“ vystymasis nesuteikia laimės, ir dar labiau nei ankščiau reikia surasti žmogaus egzistencijos tikslą. Narkotikai, atradimų beprasmiškumas, persisotinimas paskatina viską palikti, ir galgi išsiaiškinti, kokia gyvenimo prasmė.

Klausimas: Ar galime kalbėti apie Trečiosios Šventyklos statymą?

Su kiekviena karta nusileidžia kitokios rūšies sielos. Tuo viena karta skiriasi nuo kitos. Iš pradžių leisdavosi mažiausiai egoistinės, todėl primityviausios. Jų egoistinis troškimas buvo toks mažas, kad praktiškai nedavė joms postūmio vystytis fiziškai, techniškai. Todėl daug metų praeidavo, būnant sustingusios arba iš dalies sustingusios būsenos. Tačiau bėgant metams dėl to, kad kančios kaupėsi ir sudarydavo kokybiškai grubesnį pagrindą, augo sielų egoizmas.

Didesnis egoizmas verčia žmones ieškoti atsakymo į tuos klausimus ir poreikius, kurie jiems kyla. Tai ir sąlygoja mokslo, medicinos, kultūros vystymą, visą technikos progresą.

Ankstesnės kartos ir būsiančios po mūsų yra paskutinės kartos prieš išsitaisant visoms sieloms, nes egoizmas pasiekė tokį didumą, kad atsiranda poreikis ne tik praryti visą šį pasaulį, bet pažinti bei užgrobti dvasinį. Todėl pastaruoju metu tokia didelė reikšmė teikiama įvairiems mistiniams mokslams, išleidžiama daugybė filmų, knygų ir žurnalų apie įvairius neatpažintus reiškinius, burtininkus ir magus, ateivius iš kitų pasaulių. Visa tai leidžia iškilti paskutiniam, egzistavimo prasmės klausimui. Tokie klausimai galėjo būti užduodami ir anksčiau, bet jie nebuvo taip skausmingai susieti su visais įvykiais.

Iš tiesų, Šventykla įkūnija ištaisytą sielos būseną. Ir ši legenda, galbūt ir ne legenda, nes atitinka tą būseną, kuriai esant, turi būti Šventykla, kalba apie tai, kad Šventyklą galima pastatyti tik susiklosčius tokiems santykiams tarp žmonių. Kodėl Sutvėrėjas padarė taip? Kodėl reikia atsisakyti savęs ir galvoti apie kitą? Pačiam Sutvėrėjui šito nereikia. To reikia mums, nes tada mes išsiugdome papildomus jautimo organus: jaučiame kas ne mumyse, kas neturi ryšio su mumis. Tik tokiomis sąlygomis galima sukurti Šventyklą.

Klausimas: Kas yra „mūsų pasaulis“?

Tai, ką žmogus jaučia savo neištaisytais egoistiniais pojūčiais. O betaisydamas savąjį „Aš“ pradeda jausti labiau išorinį pasaulį.

Klausimas: Ar gali kabalistas būti visuomenės veikėju?

Aš nemanau, kad šiais laikais labai teigiama būti politiniu veikėju. Kabalistas daro tokį poveikį pasauliui, kuris politiniams veikėjams net ir nesisapnavo.

Klausimas: Jeigu mus ir kiekvieną vabalėlį šiame pasaulyje valdo aukščiausioji jėga, tai mes esame panašūs į robotus?

Jeigu žmogus kabalos metodika pakeičia savo vidines savybes, tai tuo pačiu jis pakeičia įšorinį poveikį sau. O kadangi visas išorinis pasaulis sutvarkytas taip, kad pastumtų žmogų tobulėjimo link, tai taisydamas save jis šiek tiek keičia išorinį pasaulį ir atgręžia jį į save iš gerosios pusės.

O tai reiškia, kad judėti į galutinį tikslą ir jam, ir visiems pasidaro lengviau. Yra Toros kelias ir yra kančių kelias, kuriuose iš anksto duotas pradinis ir galutinis taškas. Kokiu keliu nueiti iš pradinio punkto į galutinį, priklauso nuo žmogaus. Tam jam duotos visos savybės: protas, charakterio bruožai, ir svarbiausia – kabala.

Klausimas: Kas yra „protas“, koks jo vaidmuo ištaisyme? J. Ašlagas nuolatos sakydavo, kad reikia eiti tikėjimu aukščiau proto.

Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta šiame pasaulyje, – tai būtent tikėjimas. Tikėjimas – tokia būsena, kai žmogus aiškiai jaučia Kūrėją. Kūrėjo jautimas vadinamas tikėjimu. O protas yra tai, ką žmogus įsivaizduoja, kai jis dar nejaučia Kūrėjo. Todėl protas – tai ribotas pasaulio matymas, o tikėjimas – visiškas. Atsisakydamas eiti tik proto keliu, gauti tik į egoistinius norus, žmogus pradeda jausti dvasinį pasaulį – tai ir vadinama tikėjimu.

Klausimas: Kai žmogus pradeda jausti Kūrėją, baigiasi visi jo veiksmai?

Ne. Kiekviename iš mūsų egzistuoja specialiai sukurta tamsiųjų jėgų sistema. Jos prabunda žmoguje, ir jis turi tęsti darbą, kad paverstų jas į didžiulį variklį, kurio padedamas kiltų vis aukščiau ir aukščiau, kol nepasieks būsenos, kuri prilygsta Kūrėjo savybėms ir visiškai susilies su visu pasauliu, su aukščiausia jėga.

Klausimas: Kas yra dvasinis gimimas? Ar jis primena gimimą mūsų pasaulyje?

Viskas, kas vyksta mūsų pasaulyje, visiškai atitinka dvasinį gimimą, kai žmogus išsilaisvina nuo egoizmo, ir jo būsena prilygsta vaisiaus būsenai motinos įsčiose. Po to, dvasiniame pasaulyje vaisius pereina 9 vystymosi stadijas, tai atitinka 9 vaisiaus vystymosi mėnesius mūsų pasaulyje, kol jis gimsta dvasiškai savarankiškas, tačiau mažoje būsenoje.

Po to 2 metai, dvi „maitinimo“ periodo stadijos aukštesniojo sąskaita, po to – augimas, taip pat aukštesniojo sąskaita, bet jau atskirai, kaip iki 13 metų auga vaikas: tampa didelis, kol galiausiai žmogus pasiekia savo aukščiausiąją būseną. Taip turi vystytis kiekvieno siela.

Visa, kas išdėstyta knygose, visa, kas vyksta mūsų pasaulyje, visa, apie ką kalba Tora, yra nuoseklūs dvasiniai procesai, žmogui kylant dvasinio pasaulio laiptais. Be žmogaus ir Kūrėjo nėra nieko, ir visas žmogaus kelias – tai laipsniškas jo suartėjimas su Kūrėju.

Klausimas: Ar kabala vienintelis kelias pajausti Kūrėją? Ir kaip Jūs galite tai įrodyti?

Taip. Tai vienintelis kelias. Tačiau jūs norite, kad aš jums parodyčiau Kūrėją, ir tada nuspręsite, kokiu keliu eiti. Jūs klausiate manęs, iš kur aš žinau apie šį kelią? Aš tai patikrinau savimi ir pamačiau, kad toks kelias – vienintelis.

Kodėl Jūs turėtumėte manimi tikėti? Tikėti nereikia, pradėkite studijuoti ir Jūs iš karto įsitikinsite, kad nėra nieko logiškesnio, moksliškesnio, kas tuoj jau pat suteiktų aiškų mūsų pasaulio vaizdą, visus mokslo ir gamtotyros duomenis sudėstytų į „lentynėles“, nėra nieko realesnio, kaip kabala.

Todėl, išsivysčius visiems likusiems mokslams ir šiandien atsidūrus aklavietėje, atsiskleidžia iš aukščiau šis, paskutinis ir vienintelis teisingas mokslas apie pasaulio sandarą. Todėl kabala ir vadinasi Chochmat Emet – tikruoju mokslu (išmintimi).

Klausimas: Jeigu tai – vienintelis kelias, ir visa žmonija turi pajausti Kūrėją, tai ar ji turi kalbėti ivritu?

Neturi reikšmės, kokia kalba šneka žmogus. Jeigu jis veržiasi Sutvėrėjo link, norėdamas pakeisti save pagal Kūrėjo pavyzdį, tai gaus nežodinę informaciją, kuri jam bus suprantama, nes prasiskverbs į visus jausmus ir sąmonę. Tai dvasinė informacija, ji neįvilkta nei į jokius žodžius ir sakinius. Tuo naudojasi kabalistai, norėdami perduoti ką nors vienas kitam.

Klausimas: Ar visi galų gale turės ateiti į kabalą?

Be abejonės. Jeigu ne šiame, tai kitame sugrįžime į šį pasaulį. Tačiau kam delsti? Mūsų gyvenimas ne toks jau ir saldus, kad vėl sugrįžtume į jį.

Klausimas: Ką žmogui duoda mūsų pasaulio kančios?

Kančios parodo padėties niekingumą. Priverčia ieškoti išeities. Priverčia pasidaryti protingesniam, iš naujo viską įvertinti. Viskuo pripildytas neieško nieko, o tada ateina kančios ir atrodžiusi pilnatvė pavirsta tuštuma – „alkiu“. Patyręs šias kančias, žmogus tampa protingesnis ta prasme, kad kančios pradeda jam rodyti, kur eiti ir ką daryti gyvenime. Tačiau jei tą patį galima pasiekti be kančių, tai kam kentėti? Kabala nurodo žmogui suartėjimo su Kūrėju kelią, vykdant dvasinius įstatymus, tai vadinasi Toros kelias. Tačiau omenyje turimas ne mechaninis Priesakų vykdymas, o būtent pasaulio sistemos įstatymai, teisingas jų vykdymas. Belieka tik pasirinkti šį kelią.

Klausimas: Ar Mokytojas „pakylėja“ mokinį, kurį moko?

Mokytojas neturi daryti darbo, kurį privalo atlikti mokinys. Mokytojas gali pakelti mokinį tik priklausomai nuo jo ryšio su savimi. Šito mes mokomės kabaloje: kai aukštesnis dvasinis objektas nusileidžia į žemesnį, o po to kildamas pakelia ir žemesnį kartu su savimi. Kaip kūdikis motinos įsčiose, kuris yra neutralus, visiškai nerodo savo asmeninių norų, todėl gauna viską, kas būtina, iš motinos. Vos jis tampa savarankiškesnis, motina iš karto nutraukia su juo ryšį, ir jis atsiskiria nuo jos – gimsta. Ravas pakelia tiktai pasirengusį mokinį, priklausomai nuo to, kiek mokinys savo norais yra Ravo „viduje“, neutralizuoja save iki nulio. Ištaisymo procesas vyksta ankščiau už kilimo procesą.

Klausimas: Kaip pagal savo dvasinį išsivystymą yra skirstomi žmonės?

Žmogaus išsivystymo lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, dvasinis. „Negyvasis“ išsivystymo lygis – tai toks, kada žmogus siekia tiktai kūniškųjų malonumų, t.y. maisto, sekso. „Augalinis“ – kada yra potraukis turtui. „Gyvūninis“ – tai valdžios, garbės troškimas. O „žmogiškasis“ – mokslo, savęs ir pasaulio pažinimo siekimas. „Dvasinis“, kada atsiranda dvasingumo poreikis. Tai jau ne lygis, bet viršlygis. Todėl, kad jo tikslas, objektas, siekiai yra jau ne šiame pasaulyje.

Klausimas: Kodėl didžiųjų kabalistų knygos, pavyzdžiui, Šimono Bar Jochajaus, sukūrusio knygą „Zohar“, didžiojo Ari, taip ilgai buvo neprieinamos ir tokiu keistu būdu pasiekė žmones?

Baal Sulamas taip pat degindavo savo knygas. Per stebuklą išliko kai kurie rankraščiai. Apskritai, tai – atskira tema. Norėčiau kada nors papasakoti apie didžiųjų kabalistų likimus. Knyga „Zohar“ buvo atsitiktinai atrasta kaip vyniojamoji medžiaga. Ari kūriniai buvo palaidoti kartu su juo, ir tik jo anūkas juos iškasė. Taip, kabalistinių rankraščių pasaulis sudėtingas, tikrai ypatingas pasaulis. Esmė ta, kad kabalistui dažnai pakanka tiesiog parašyti ir sudeginti, ir vien tuo, kad raštai pasirodė mūsų pasaulyje, jis atliko aukščiausios informacijos nusileidimo į mūsų pasaulį veiksmą, „apgyvendino“ ją tarp žmonių. Tačiau tai atskira tema...

Kabala – tai besivystantis žmogaus žinojimas apie Kūrėją. Su pirmuoju žmogumi prasideda visos žmonijos dvasinio kilimo grandinė. Nors mes to ir nejaučiame, bet viskas artėja prie kažkokio mums nesuprantamo tikslo. Tarp kabalistų yra tokių, kurie paliko mums tiktai knygas, ir yra tokių, kurie įnešė savo indėlį ištaisymais, ir taip palengvino mums išėjimą į dvasinį pasaulį.

Visa kabala remiasi trimis didžiaisiais praeities kabalistais. Tai Šimonas Bar Jochajus, „Zohar“ knygos autorius, šventasis Ari, palikęs mums dešimtis tomų kūrinių, užrašytų jo mokinio Chaimo Vitalio, Jehudis Ašlagas (Baal Sulamas) bei Baruchas Ašlagas. Baruchas Ašlagas visiškai įjungtas į savo tėvą, ir todėl dažnai jo net neminime, bet tik dėl to. Jiems esame dėkingi už šiandieninę metodiką, kurią naudodamas kiekvienas gali įžengti į dvasinių pojūčių pasaulį. Visi jie yra viena ir ta pati specialiai Kūrėjo siunčiama į mūsų pasaulį siela. Tai, ką IV a. pradėjo Šimonas Bar Jochajus, XVI a. pratęsė Ari ir dvidešimtajame pabaigė Jehudis Ašlagas.

Iki Ari kelias į kabalą buvo atviras tik ypatingoms sieloms. Ari taip ištaisė ir suderino dvasinio ir mūsų pasaulio padėtį, kad, jo žodžiais tariant, pradedant jo laikmečiu ir vėliau, kiekvienas gali tapti kabalistu.

Klausimas: Kas yra meilė?

Tai vidinių formų, t.y. savybių, atitikimo pasekmė. Kabaloje egzistuoja vienintelis dėsnis – formų, savybių, norų panašumo dėsnis. Jei du dvasiniai objektai panašūs savo savybėmis, jie susilieja į vieną. Tai nereiškia, kad iš dviejų pasidaro vienas, tiesiog tampa „kaip vienas“. Viskas, kas vyksta viename, praturtina kitą, tuojau pajaučiama kito. Štai toks abipusis visko jautimas vienodai, visiškai panašiais jausmais, bet dviejuose skirtinguose objektuose, žmonėse, arba žmoguje ir Kūrėjuje, vadinamas meilės jausmu. Meilė – tai savybių (dvasinių) sutapimo jautimas. Abipusis nutolimas pagal savybes, norus daro žmones tolimus vienas kitam, net kyla neapykanta, o norų, minčių, savybių (kas yra tas pats, juk savybės nulemia mintis ir norus) abipusis suartėjimas daro juos artimus, mylinčius, suprantančius vienas kitą. Tie, kurie galvoja, kad suartėja priešingybės ir gali suprasti viena kitą bei būti laimingomis, klysta. Kabala sako, kad didžiausias malonumas pasaulyje – susiliejimo su Kūrėju pojūtis.

Klausimas: Kas yra laimė?

Laimė – tai vidinių žmogaus galių įgyvendinimo jautimas. Tai visiškai atsiskleidžia tik tada, kai žmogus tiksliai supranta, ką ir kaip jis turi realizuoti, kokį jis turi tikslą ir kiek šis tikslas amžinas bei nepriklausantis nuo nieko, kad šį svarbiausią ir vienintelį dalyką jis įgyvendina dabar pasaulyje. Kitaip tariant, laimė – tai suartėjimo su Kūrėju pojūtis, nes suartėjimas su Kūrėju yra Kūrimo Tikslas, judėjimo į amžiną tobulybę pojūtis.

Klausimas: Ar tai, kas mus supa, yra tikroji realybė?

Mus supa pasaulio vaizdas, kuris keičiasi tik kintant mūsų vidinėms savybėms. Mes suvokiame pasaulį kintantį tik todėl, kad patys keičiamės viduje. Bet viskas, kas aplink mus, nesikeičia. Aplinkui egzistuoja viena, bendra, nedaloma ir nejudanti šviesa, vadinama Kūrėju. Savo jutimo organais suvokiame tam tikrą mažą jo fragmentą, kuris vadinamas mūsų pasauliu, t.y. mūsų pasaulis – tai mažiausias Kūrėjo jautimas. Jeigu truputį pagerinsime savo jutimo organus, drauge su mūsų pasauliu imsime jausti geresnį pasaulį. Nes Kūrėjas paprasčiausiai labiau atsiskleidžia mums. Tą patį mums rašo kabalistai, kurie kyla dvasinėmis pakopomis, priartėja prie Kūrėjo ir aprašo mums savo pojūčius, ką suvokė, priartėję prie Šaltinio. O tikslas – visiškai įeiti į Jį. Štai tada žmogus ir pajaučia tikrąją realybę!

Klausimas: Dėl egzistuojančio ir neegzistuojančio. Akivaizdaus ir neįtikėtino. Radijo laidoje, skirtoje Ari, nuskambėjo frazė apie klajojantį Mirijam šulinį. Man labai daug kas skambino ir klausinėjo, kur yra tas šulinys, ar galima iš jo gerti vandenį?

Kiekvienas dvasinis šaltinis sklinda per visus dvasinius pasaulius ir būtinai turi paliesti savo materialųjį įsikūnijimą šiame pasaulyje. Egzistuoja tam tikrą jėga – Binos jėga, „aukščiausios motinos“. Ji įsikūnija mūsų pasaulyje vandens šaltiniuose. Jokiu būdu negalima manyti, kad juose egzistuoja kažkokia dvasinė jėga. Jeigu žmogus paprasčiausiai geria vandenį iš tokio šaltinio, jokios dvasinės jėgos jis negauna. Viskas priklauso nuo to, kas perduoda žmogui tą vandenį. Vandenį arba bet kurį kitą daiktą galima sujungti su jo dvasiniu šaltiniu padedant dvasinės jėgos nešėjui – kabalistui, ir taip perduoti žmogui dvasinę energiją. Mano Mokytojas dažnai elgdavosi panašiai: duodavo žmogui duonos gabalėlį arba gurkšnį vyno ir tokiu būdu su materialiu nešėju perduodavo dvasinę energiją, kurios nepasiruošusiam kitaip neperduosi. Būtent taip Ari pasielgė su savo mokiniu, davęs jam atsigerti iš šaltinio, ir tai yra visiškai natūralus kabalisto poelgis. Jeigu pats Chaimas Vitalis tuo metu būtų nuvažiavęs prie Kinereto, radęs tą šaltinį ir atsigėręs iš jo, tai jokios dvasinės jėgos nebūtų gavęs. Vanduo šiuo atveju – dvasinės informacijos, kurią perdavė Ari, nešėjas. Beje, nesvarbu iš kur jis paimtas. Būtent ta jėga, kurią perdavė Ari savo mokiniui, vadinosi Mirijam šuliniu, o ne pats vanduo. Vandens šaltiniu čia laikomas jo dvasinis šaltinis, tai, kas su vandeniu perduodama. Aš taip pat daug kartų iš savo Mokytojo gaudavau įvairių vaišių. Didis žmogus materialiu nešėju gali perduoti dvasinę jėgą.

Klausimas: Pranašai, savo vidiniu regėjimu matę Kūrėją, sako, kad Kūrėjas neturi kūno, dydžio, pavidalo. Tuo jie tarsi išmuša pagrindą iš po kojų paprastam žmogui. Bet taip pat egzistuoja frazės: „Po Kūrėjo kojomis“, „Kūrėjo ranka“.

Ne tik Kūrėjas neturi kūno. Kūrinys taip pat jo neturi. Kūriniu vadinasi ne materialus fizinis ar biologinis kūnas, o grynas, bekūnis noras, jėga, neįsikūnijusi į jokį nešėją. Tam tikras noras prisipildyti Kūrėjo šviesa yra kiekviename iš mūsų, jis kiekvieno individualus, vadinamas „Siela“. Žmogaus siela dalijasi į dalis. Jas mes vadiname mūsų kūno pavadinimais. Tačiau nėra jokio ryšio tarp to paties pavadinimo sielos ir kūno dalių. Kabalistai sugalvojo, kokiu būdu mūsų pasaulio žodžiais išreikšti tai, ko negalima išreikšti, nes dvasiniame pasaulyje nėra žodžių. Jie paėmė mūsų pasaulio žodžius ir nusako jais dvasines jėgas, kurios yra tikslios šių objektų šaknys.

Klausimas: Kodėl negalima perrašyti Toros kabalos kalba? Pavyzdžiui, Toroje parašyta, kad Moze pakilo į Sinajaus kalną ir iš Kūrėjo ten gavo Torą. O kabalos požiūriu, kabalistas Moze pasiekė „Sinajaus kalno“ dvasinį lygmenį, aprašė, ką pats pasiekė, ir tai vadinasi „Tora“.

Tokiu būdu parašytos daugelis kabalos knygų, kai imama Toros, Pranašų arba Padavimų pasakojamoji kalba ir aiškinama kabalos kalba, t.y. parcufim, pasaulių kalba bei matematiniu kabalos aparatu. Tačiau reikalas tas, kad šį kabalistinį aparatą galima skaityti ir suvokti, bet jis labai sausas ir suprantamas tik tiems, kurie žino, kas yra už šių žodžių. O kitos kalbos išoriškai lyg ir aiškios, bet klaidina. Yra vienintelė išeitis – pakilti iki šaknų lygio ir pačiam pamatyti, apie ką rašė kabalistai visomis kalbomis: Toros, Pranašų, Padavimų, Talmudo, kabalos.

O kol tai nevyksta, pasauliui nuolat gresia karai, sugriovimai, nelaimės. Ir kalti dėl to tie, kurie priešinasi kabalos mokymuisi, ir tik jie neša pasauliui kančias, kaip pasakyta „Įvade į knygą Zohar“.

Klausimas: Kas yra dviguba, vienguba Kūrėjo paslėptis, kas yra Kūrėjo atskleidimas?

Kai tik žmogus ima mokytis dvasinio kilimo, jis supranta, besąs absoliučioje paslėptyje, nutolęs nuo Kūrėjo. Ir tai – išeities dvasiniam kilimui taškas. Sekanti stadija – dalinis Kūrėjo atradimas savo pojūčiuose. Sutvėrėjas pasirodo mūsų mintyse, noruose, visur, kas mus veikia ir supa. Žmogus aplinkui ir savyje atpažįsta Kūrėjo veikimą ir Jo valdymą. Laipsniška Sutvėrėjo paslėptis vadinama pasauliais. Visiška paslėptis vadinasi „mūsų pasauliu“. Tarkim, ketvirtadalis atsiskleidimo vadinamas Asija pasauliu, pusė – Jecira pasauliu, du trečdaliai – Brija pasauliu, ir šimtaprocentis Kūrėjo atsiskleidimas vadinamas pasauliu Acilut. Įgyti visišką pasaulių sistemos supratimą bei galimybę veikti absoliučiai aiškiai ir protingai joje – žmogaus uždavinys, jam iškeltas Kūrėjo.

Klausimas: Kas yra altruizmas? Ir kaip įmanoma nesupainioti jo su kitomis sąvokomis? Pavyzdžiui, ar tai yra altruizmas, kai žmogus perveda per kelią bejėgę senutę? Aš girdėjau, kad Ašlagas išdalindavo vargšams pinigus, pats labai jų neturėdamas. Ir, kad metė rūkyti, kai sužinojo, jog cigaretės dūmai patenka į kaimyno namus ir trukdo jam kvėpuoti, nors jam cigaretė ir kava buvo svarbiausia dirbant, o dirbo jis po 18 val. per parą.

Altruistinės kabalisto savybės visiškai nejuntamos aplinkinių. Žinoma, jis nesielgia ir akivaizdžiai egoistiškai, tačiau išoriškai, jis visiškai panašus į mus; iš tikrųjų, mes negalime suprasti kas yra dvasinis, o ne žemiškas altruizmas. Tai, kad Ašlagas dalindavo pinigus, nebuvo pagalba kitiems. Šis natūralus gailestingumo gestas, kuris egzistuoja mūsų pasaulyje, visiškai nesusijęs su dvasingumu ir tikruoju altruizmu. Tai užuojautos gestas, nes žmogus kenčia matydamas kitų kančias, jis padeda jiems, kad kančios liautųsi, kadangi pats nenori jausti kančių, kurias priverstinai jaučia, nes taip yra sukurtas. O kiti, nesukurti su tokiu prigimtiniu svetimų kančių jautimu, nėra „altruistiški“ ir todėl nepadeda kitiems. Ašlagas išdalindavo vakare pinigus dėl to, kad ryte jis turėtų didesnį, pradedant gyvūniniu lygmeniu, poreikį Kūrėjui.

Klausimas: Yra manoma, kad mokytis kabalos be išankstinio Toros žinojimo tas pats, kas studijuoti aukštąją matematiką, nežinant aritmetikos.

Tai visiškai ne taip. Jei paimtumėte Ari arba Jehudžio Ašlago kūrinius, kuriuose aprašoma kabalos esmė, ten pasakyta, kad, jeigu Priesakų vykdymo reikia mokyti nuo 13 metų, tai ketinimo, kuris yra vidinis auklėjimas, reikia mokyti nuo nulinio amžiaus. Žinoma, šitas procesas turi prasidėti nuo tėvų, kurie ankstyvame amžiuje galėtų perduoti vaikui savo pojūčius. Priesakas be ketinimo prilygsta mirusiam kūnui, kuriame nėra net užuominos apie tolimesnį dvasinį vystymąsi. Ketinimas pakelia žmogų į kokybiškesnę pakopą. O to galima išmokti tiktai kabaloje.

Klausimas: Pereinant nuo standartinio mokslinio pažinimo metodo prie kabalistinio pasaulio jautimo metodo, žmogus pasiekia negyvąją zona, kurioje jis jau supranta, kad moksliniai metodai yra riboti, tačiau dar turi patikėti kabalos metodais, nes dar negauna jokios informacijos. Atrodytų, kad yra kažkoks etapas žmogaus gyvenime, kai jis „pakimba ore“.

Aš taip nesakyčiau. Žmogus iš pradžių prisirenka tam tikrų kabalistinių žinių tik suvokdamas savo protu. Jis dar nejaučia dvasinio pasaulio, bet net šis loginis pasaulio vaizdas, atsiveriantis priešais jį, neįnešus į jį savo jausmų, taip sukrečia ateinančius į kabalą, kad jie įveikia šią negyvąją zoną dar iki tol, kol pajunta tai savyje, ir jau žymiai paprasčiau kalbėtis su žmogumi. Jis bent jau tiki tavimi, ir tada į vieną susilieja mokslinis požiūris, matematinis aparatas bei visi jo išgyvenimai. O kai jis pradeda suprasti, kad visas pasaulis yra jo jausmų atspindys, pasaulio paveikslas iškyla prieš jį jau tikresnio pavidalo. Žmogus mato mūsų pasaulio iškraipymus palyginus su tikruoju pasaulio vaizdu. Negyvąją zoną jam padeda įveikti grupė, ten visada yra labiau pažengusių žmonių, yra Mokytojas.

Klausimas: Jūs sakote, kad visa loginė esmė, bet kurių klausimų, kuriuos sprendžia mokslas, formulavimas kyla iš bendros giluminės kabalos esmės. Ten yra atsakymai apie gyvenimo prasmę, atsakymai į bet kokius iškylančius klausimus.

Kabala tiria Kūrėjo veiksmus, vienintelį viso pasaulio šaltinį. Mokydamasis kabalą matai, kad visi pasauliai sukurti pagal vieną principą, skiriasi tik jų medžiaga. Paskutinysis, mūsų pasaulis sukurtas iš mūsų materijos. Suvokdamas dvasinį pasaulį, kabalistas suvokia tuos pačius „griaučius“, tačiau subtilesnės materijos, kol neatsiveria jam pats šaltinis. Kabalistas mato visų mokslų šaknis bei ryšį tarp tikėjimo ir žinojimo. Stebina mokslininkai, kurie savo bandymuose reikalauja įrodymų, teorijų, ginčijasi vieni su kitais, bet kai prieina iki religijos, tiki, kad žaltys vaikščiojo dviem kojom.

Berlynas, Vokietija, 2006 m. rugsėjo 9 d.

Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas Michaelis Laitmanas atsakinėjo į 100 „Dropping knowledge“ (pažod. vert. - „Lašantis žinojimas“) organizacijos surinktų klausimų, kurie labiausiai jaudina šiuolaikinę žmoniją. Klausimai buvo atrinkti laisvu balsavimu internete iš šimtų tūkstančių, keltų įvairių tautų žmonių per pastaruosius trejus metus.

Bebelplatz aikštėje 112 simpoziumo dalyvių (rašytojai, menininkai, mąstytojai, mokslininkai iš viso pasaulio) sėdėdami aplink didžiausią pasaulyje stalą dėstė savo mintis apie mūsų laikmetį, apie galimybes pasiekti teigiamų visuotinių pasikeitimų. Pateikiame įdomiausius prof. M. Laitmano atsakymus.

 

 

Ekonominė globalizacija didina demokratiją ar stiprina diktatūrą?(Deividas Duboisas, 36, Mecas, Prancūzija)

Globalizacija tik parodo, kiek dabar, kai visa žmonija tampa viena visuma, esame tarpusavyje susiję. Ji neveda nei prie diktatūros, nei prie demokratijos. Globalizacija tik demonstruoja mūsų priklausymą vienam „organizmui“, vienam „kūnui“. Ji nesąlygoja esminio vystymosi ir apskritai nieko, išskyrus viena - galų gale patiriame nestabilią, nesubalansuotą būseną. Iš vienos pusės, matome globalizacijos reiškinius, tarpusavio ryšį, priklausymą vienam kūnui, vienas nuo kito priklausomybę, o iš kitos - kiek vienas kito nekenčiame ir esame vienas nuo kito nutolę.

Kitaip tariant, globalizacija išryškina nesubalansuotą, netvirtą pasaulį, kuris privalo visiškai pasikeisti, susivokti, susitvarkyti. Jis turi atsisakyti egoizmo. Atsiskleidžianti tarpusavio priklausomybė rodo, jog panašiai kaip vieno kūno ląstelės, mes turime vienas nuo kito priklausyti ir susijungti į bendrą sistemą. Taip akivaizdus globalizacijos plėtimasis ir reiškimasis gali padėti žmonijai įsisąmoninti egoizmo blogį ir altruizmo, kurį atrasime, gėrį.

Kodėl mes negalime visų išmaitinti, jeigu gaminame pakankamai maisto produktų? (Emi Džonson, 32, Čikaga, Ilinojus, JAV)

Mes iš tikrųjų gaminame milžinišką kiekį maisto, tačiau problema ta, kad negalime jo teisingai padalinti. Mūsų ego neleidžia paskirstyti produktus gerai ir teisingai, visiems po lygiai. Yra vietų pasaulyje, kur maistas išmetamas, ir yra vietų, kur žmonės miršta iš bado.

Tokia mūsų prigimtis ir ji nepasikeis, kol galutinai nenuspręsime, kad reikia pakeisti savo prigimtį. Ir mes sugebėsime tai padaryti, yra metodika, kuri gali padėti. Toliau atsakinėdamas į klausimus pasistengsiu ją atskleisti. Kol nepakeisime savo prigimties iš egoistinės į altruistinę, padėtis pasaulyje nesikeis ir vis labiau didės susiskirstymas. Iš tikrųjų pamatysime pasaulyje vietų, kur mirštama iš bado ir kur maistą degina ir išmeta.

Negalime visų išmaitinti todėl, kad likdami nepasikeitę nesugebame įveikti savo ego. Mums reikia pažinti visuotinį pasaulio dėsnį - meilę, altruizmą, kurie yra gamtoje. Išvydę, jog taip elgiasi visa gamta, kad nesusinaikintume, sugebėsime pasikeisti ir mes. Tada tapsime tarsi vienas žmogus su viena širdimi ir galėsime dalinti visus produktus po lygiai, subalansuotai visiems.

Kodėl iki šiol suvaržyta moters padėtis? (R. Keskin, 34, Vokietija)

Nemanau, kad net šiuolaikiniame pasaulyje galima pakeisti moters padėtį, statusą tiksliai nežinant, koks tas statusas turi būti, kuo būtent moteris ir vyras skiriasi.

Esame dvi gamtos dalys. Nuo negyvojo iki augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygmens visus dalijame į dvi lytis: vyriškąją ir moteriškąją. Todėl tik sužinoję šios ypatingos būsenos esmę, pagrindinį vyro ir moters, vyriškosios ir moteriškosios lyties skirtumą, galėsime sutvarkyti jų tarpusavio santykius.

Dirbtinis niveliavimas, darantis vyrus ir moteris lygius, nepadės. Reikalinga situacija, kai moterims patogu būti moterimis, o vyrams - vyrais, nors kiekvienas jų savotiškai ypatingas. Jų pusiausvyra, lygybė įsivyraus tada, kai kiekvienai lyčiai suteiksime lygias galimybes save išreikšti ir tiksliai atitikti gamtos sukurtas prielaidas.

Todėl svarbiausia žinoti, kokia būtent prigimtinė moters ir prigimtinė vyro vieta.

Mūsų problema ta, kad manome, jog žmogiškuoju lygmeniu nėra gamtos dėsnio, ir todėl savo nuožiūra nustatome įstatymus. O iš tikrųjų, panašiai kaip fizikos, chemijos, biologijos dėsniai, gamtos dėsnis veikia ir žmogiškuoju lygmeniu, jis diktuoja žmonių visuomenei bei kiekvienam iš mūsų būtinybę užimti savo vietą. Jį suvokdami galėsime užtikrinti moters ir vyro lygybę realizuojant save, žinosime, kaip suteikti kiekvienai lyčiai saviraiškos galimybes, atitinkančias jos prigimtį.

Kartoju: mūsų problema - žinoti gamtos dėsnį.

Jeigu Darvinas buvo teisus, kad gyvybė atsirado Afrikoje, kodėl Afrikos šalys mažiau išsivysčiusios nei Vakarų? (Elijotas Čikoma, 19, Namibija)

Gali būti, jog gyvybė atsirado Afrikoje, tačiau civilizacija pradėjo vystytis, egoizmui (mūsų progreso jėgai) pasireiškus žmoguje. Tai įvyko Mesopotamijoje, Senovės Babilone, maždaug prieš 4500 metų. Istorijos šaltiniai liudija žmonijos egoizmo įsiplieskimą (tai Babelio bokšto, apie kurį pasakoja Tora, prasmė). Žmonės puikuodamiesi norėjo pasiekti dangų, alegoriškai išsireiškus, pastatyti „bokštą iki dangaus“. Dėl išsivysčiusio ego jie pradėjo nekęsti vienas kito ir liovėsi vienas kitą suprasti. Tai vadinama „kalbų susimaišymu“. Ir tuomet jie išsiskirstė, nes nenorėjo, nebegalėjo tų laikų civilizacijoje būti drauge tarsi vienas žmogus.

Jie liovėsi suprasti vienas kitą, ir žmonijos raidą ėmė skatinti ego. Taip per visą istoriją iš kartos į kartą mes ir vystomės, varomi mumyse glūdinčio egoizmo.

Tiktai žmogaus (šio ypatingo gamtos sutvėrimo) ego vystosi per visą jo gyvenimą. Vienadienis jautukas panašus į suaugusį jautį, jis jau gyvūnas - viskam pasirengęs, suprantantis, ką reikia daryti. O žmogaus ego didėja visą gyvenimą ir todėl žmogus nežino, ką daryti, jam reikalingas mokymas, visuomenės parama.

Taigi esame labai toli nuo Afrikos ir netgi nuo to paties Babilono. Šiandien mes pasinėrę į besivystantį egoizmą, kurį reikia greitai sutramdyti. Jeigu tai padarysime, tapsime tobula visuomene, jeigu ne - iš tikrųjų priartėsime prie civilizacijos pabaigos.

Kodėl visuomenėje priimta kaupti turtus, kai tiek žmonių neturi pačių būtiniausių dalykų? (Kentas Keleris, 49, Milvoke, JAV)

Mus valdo prigimtis, o ji yra egoizmas, kuris nuolat vystosi. Egoizmas - visų mūsų nelaimių ir problemų šaltinis. Galime kovoti su viskuo, su kuo tik susiduriame: su skurdu, ligomis, nelygybe, priespauda, narkomanija, depresija ir t. t. Tačiau galų gale visa tai mūsų egoizmo padariniai.

Žmogiškasis egoizmas nuo žmogaus noro aprūpinti kūną maistu senovės laikais išsivystė iki pinigų garbės, žinių siekimo. Beje, žinios - tai informacija, padedanti manipuliuoti kitais ir visu pasauliu. O pinigai yra visų kitų malonumų ekvivalentas, ir todėl visi siekia turtų, pinigų. Todėl tik pinigai mūsų pasaulyje žmogui sukelia pasitikėjimo dabartimi ir ateitimi pojūtį. Jeigu visuomenė nevertintų pinigų, žmogus jų nekauptų.

Jeigu žinotume, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo amžinos, tobulos gamtos suvokimo, kuris įmanomas visiems susijungus tarsi būtume vienas žmogus su viena širdimi, jeigu žinotume, kad būtent mūsų altruizmas gali padėti pasiekti kitą gyvenimo lygį, kitą gyvenimo aprūpinimą, - tada galėtume pakeisti savo požiūrį į pinigus ir liautumės žiūrėję į juos kaip į viską užgožiančią vertybę.

Tad turime įsisąmoninti, kas yra bendras gamtos dėsnis, altruizmo dėsnis. Tik elgdamiesi pagal jį galime patirti tobulumą ir amžinybę. Tik taip iš pasaulio išnyks pinigai.

Kaip turėtų vystytis mažai išsivysčiusios šalys? Kas geriau: mikro ar makro finansavimas? (Delgersaichanas Džadamba, 37, Ulan Batoras, Mongolija)

Tik plėtodama tradicinį lavinimą, būdingą pasaulio žmonėms, - kad šitas lavinimas ir šita kultūra atitiktų tautos prigimtį, - teigiamai vystysis kiekviena tauta.

Reikia suprasti, kad apskritai egzistuoja 70 skirtingų pasaulio tautų. Jos, tarsi kūno organai, turi viena kitą papildyti. Todėl, jeigu būsime visoms vienodai palankūs, bet atsižvelgsime į kiekvienos prigimtį, pamatysime, jog iš tikrųjų jos gali kurti ir daug prisidėti prie žmonijos vystymosi. Tada kiekviena tauta bus maksimaliai naudinga. Viskas priklauso nuo geranoriško ir nuoširdaus požiūrio į kiekvieną, kad kiekviena tauta galėtų tarnauti žmonijai būtent pagal savo išgales.

Turime suvokti, jog visa gamta padalinta tarp šalių ir tautų taip, kad žmogus pasiektų būseną, kai kiekvienas papildo kitą. Tada iš tikrųjų galime pradėti gyventi lygiame, tobulame pasaulyje, kur kiekvienas, papildydamas kitą, patiria vien gėrį.

Tada išvysime, jog kiekviena tauta - puiki žmonijos dalis. Ir tik todėl, kad tautos viena kitą papildo, visa žmonija gyvena tobulai - kiekvienas visuomenės narys myli ir gerbia kitą.

Visų pirma reikia suvokti, kad kiekviena tauta turi savo vietą, panašiai kaip savo vietas turi organai kūne. Kiekviena tauta būtina, ir kol nepamatysime, kad ji būtina, negalėsime jos įvertinti ir skatinti įgyvendinti savąjį savitumą.

 

 

Ar egoizmas yra žmonijos nesėkmių priežastis? (Alenas Appelis, 18, Bazelis, Šveicarija)

Visas mūsų pasaulis iš esmės susideda iš įvairių egoizmo lygmenų. Egoizmas - noras prisitraukti gyvybę, gyvybines jėgas.

Žmogaus ypatybė ta, kad skirtingai nei visa gamta, jis naudoja savo ego ne tik būtinoms reikmėms. Ir negyvasis, ir augalinis, ir gyvūninis lygmenys įtraukia, ima sau, tik tą maisto ir energijos kiekį, kuris reikalingas egzistavimui. Vien žmogaus ego yra toks, kad verčia jį viską vartoti be saiko. Žmogus mėgaujasi ne tik tuo, jog turi viską, kas būtina ir netgi perteklių, - jis mėgaujasi ir tuo, jog kitas, skirtingai nei jis, kažko stokoja ir kenčia. Tai žmogui suteikia dar didesnio prisipildymo pojūtį.

Ir todėl, lygindami su visais kitais gamtoje esančiais norais, tik žmogiškąjį ego mes vadiname iš tikrųjų egoistišku. Nė vienos gamtos dalies, išskyrus žmogų, egoizmas nesivysto. Vienadienis jautukas panašus į suaugusį jautį. Kitaip tariant, netgi gyvūninio lygmens atstovai kaip gimsta, taip ir baigia gyvenimą. Jų ego nedidėja. O žmogus, vedamas didėjančio egoizmo, vystosi per visą savo gyvenimą, iš kartos į kartą. Kiekviena karta žengia į priekį tik todėl, kad jos egoizmas išvystytas labiau nei ankstesnės kartos.

Šis egoizmas mus verčia vystyti civilizaciją, progresuoti, tačiau kartu paskutiniame raidos etape atveda į aklavietę. Dabar jau nebežinome kur žengti ir grimztame į globalią, visuotinę krizę.

Visos gamtos jėgos iš esmės sudaro vieną sujungtą sistemą - išskyrus žmogų, kuris, verčiamas savo egoizmo, visko suvartoja daugiau nei būtina. Būtent žmogus ir yra tas gamtos elementas, kuris neišlaiko su ja pusiausvyros, nes suvartoja daugiau nei reikia egzistavimui. Todėl žmogus - iš esmės vienintelis gamtos elementas, kuris visiems kenkia: kenkia gamtai, kitiems jos lygmenims.

Ar iš tikrųjų mūsų lavinimo sistemos nesuteikia vaikui galimybės vystytis? (Seras Džakinta Fernandesasas, 50, Edakočinas, Kočinas, Kerala, Indija)

Lavinimas yra tai, ką žmogus gauna iš savo aplinkos. Vaikai teisingai lavinami bei auklėjami tiktai visuomenės ir tėvų pavyzdžiu. Mokykla ne lavina, o vien išmoko amato. Išsilavinimą, vidinę kultūrą sąlygoja ne žinios, o teisingas vidaus ugdymas, kai tobulinamas teisingas žmogaus požiūris į gyvenimą ir pasaulį.

Ir todėl tikras, geras lavinimas - supažindinti mūsų vaikus, ko iš jų, iš visų žmonių, reikalauja bendrasis gamtos dėsnis: kad jie būtų harmoningai susiję vienas su kitu, kad vienas kitu rūpintųsi kaip vieno organizmo ląstelės, kaip vieno kūno organai.

Juk dabar aiškėja, kad mes visi sudarome vieną globalią sistemą. Ir visuomenė privalo jaunajai kartai parodyti, jog atidavimas, rūpinimasis žmonija, visa žmonių visuomene turi būti aukščiausia vertybė. Taip mes patikimai išauklėsime ateities kartą ir ji tikrai turės ateitį.

Jeigu perduosime pasauliui žinojimą, kad tik atsidavimas, supratimas, meilė jį išgelbės, kiekvienas panorės aukotis kitiems. Taip jis bus ne kaip vėžinė organizmo ląstelė, o kaip sveika bendro kūno (visos žmonių visuomenės, viso pasaulio) ląstelė.

Ar galima kolektyvinė socialinė atsakomybė? (Edemas, 27, Kalifornija, JAV)

Tik jeigu žmonija pamatys, kad jos būsena fatališka, kad pagal savo prigimtį mes susieti į vieną socialinį junginį, susivienijimą; tik jeigu suvoks, kad privalome susivienyti ir prisiimti kolektyvinę atsakomybę, - tada pasaulis iš tiesų bus tvirtas ir geras ir kiekvieno ateitis bus užtikrinta.

Tyrimai rodo, jog 10 proc. žmonijos sudaro altruistai, kurie mėgsta atiduoti ir aukoti. Jeigu remsimės šiais tyrimais ir lavinsime altruistinį geną, kurį turi dešimt procentų žmonių, pamatysime, kad gamta mums paruošė puikią pakopą, puikų trampliną vystytis. Visas mūsų vystymasis, jaunosios kartos ugdymas vis dėlto remiasi tuo, kad mokome jaunimą būti altruistais. Sakome vaikui: „Nebūk blogas, atiduok, nusileisk.“ Kodėl? Todėl, kad žinome, jog tuomet žmonės jo neskriaus. Jeigu jis nusileis, jam bus geriau gyventi. Ir todėl visa mūsų kultūra, visas lavinimas, visos religijos, visas mokslas ir visa ekonomika iš esmės turi remtis šia sąlyga. Juk netgi nesąmoningai nujaučiame, kad tik tai padeda tikėti ateitimi.

Vadinasi, altruizmas tam tikra prasme žmonėms yra natūralus ir mes teturime jį atskleisti. Atsiranda tik psichologinė problema: pereiti nuo egoistinės realizacijos į altruistinę. Juk mes norime gyventi - gyventi gerai ir tikėti ateitimi. Taigi reikia suprasti, kad užtikrinta ateitis priklauso nuo mūsų aukojimosi visuomenei apskritai - tai iš esmės ir užtikrina rytdieną. Be to, matome ir gyvenime, jog mūsų socialinės sistemos irgi pasirengusios kurti altruistinę visuomenę. Prieš altruizmą niekas viešai nepasisako.

Kaip mes galime laikytis tarptautinių žmonių teisių, jeigu jos konfliktuoja su tradicija arba religinėmis vertybėmis? (Maiklas, 44, JAV)

Visi žmonės iš prigimties skirtingi. Negalima reikalauti iš tinginio iš prigimties tokių pačių pastangų, kaip iš darbštuolio iš prigimties. Negalima reikalauti vieno ir to paties iš protingo ir iš ne tiek protingo, iš žmogaus, linkusio į techniką, ir iš žmogaus, linkusio į mokslus, kultūrą ar į ką kitą. Žmonės visiškai nepanašūs vienas į kitą ir todėl neįmanoma iš visų reikalauti lygybės.

Beje, mes nepajėgūs atpažinti ir išmatuoti kiekvieno prigimtines savybes, polinkius ir gabumus. Reikalaudami iš visų vienodų rezultatų, mes bandome visus įsprausti į Prokrusto lovą. Kitaip tariant, norime „sutrumpinti“ arba „ištempti“ kiekvieną, kad visi būtų absoliučiai vienodi. Tai visiškai neteisinga.

Be to, skiriasi tautų kultūra, išsilavinimas, religija ir išsivystymas. Ne visoms tautoms skirtas toks pats žmonių visuomenės lygis, tokia pati vieta. Kiekviena tauta turi savo vietą ir kiekviena savo vietoje privalo būti gerbiama. Juk kiekviena tauta savotiškai unikali.

Ir todėl tarptautinis įstatymas privalo kreipti dėmesį į visus kiekvienos tautos ribojimus ir ypatybes. Jeigu saugosime šią lygybę, kiekvieno lygias galimybes teisingai, pačiu efektyviausiu būdu pasirodyti žmonijos atžvilgiu, panaikinsime egoistinius tarpusavio santykius ir sukursime altruistinius santykius, lygybę, kada kiekvienas duos tai, ko niekas kitas duoti negali. Ir kiekvienas bus ypatingas. Tada iš tikrųjų pasieksime situaciją, kai kiekvienas individas lieka savimi ir vystosi pačiu palankiausiu būdu.

Kokie pagrindiniai kiekvieno žmogaus jausmai ir teigiamybės vertos pagarbos ir kodėl tiek daug žmonių to neturi? (Kleras M., 25, Australija)

Gerbti reikia tik tuos žmogaus siekius, tas jo pastangas, kurie nukreipti žmonijos labui. Ne savo, savo tautos ar savo šeimos labui - tik žmonijos labui. Jeigu mes tai gerbsime, pamatysime, kiek žmogus įveikia savo egoistinę prigimtį priklausydamas ir aukodamasis visam pasauliui.

Manau, kad visi žmonės turi įveikti savo egoistinį norą. Jeigu kiekvienas taip aukosis, jis turėtų susilaukti atsako - visuomenės dėkingumo ir pagarbos. Kiekvienas - ir vaikai namuose, ir žmona, ir giminaičiai, ir tėvai, ir aplinka, ir draugai, ir visas pasaulis - privalo būti dėkingi žmogui ir jį vertinti tik pagal jo indėlį visuomenei.

Žmogus taip sukurtas, kad jam reikalingas visuomenės pripažinimas. Iš esmės taip jis išreiškia save, savąjį „Aš“. Jeigu padarysime taip, kad visuomenė saugotų žmogų ir įvertintų jo naudą žmonijai, tada kiekvieną įpareigosime būti aktyvia žmonijos dalimi. Mes matysime tik kiekvieno gerus veiksmus visai žmonių visuomenei, matysime, koks kiekvieno indėlis.

Ir todėl visuomenė turi nustatyti tokius įstatymus, kad kiekvienas būtų vertinamas tik pagal indėlį žmonijai, kad tai kristų į akis. Jeigu žmogų vertinsime vien pagal šiuos kriterijus, jeigu kiekvienas žinos, kad būtent taip yra vertinamas, taip į jį žiūrima, - tada jis neturės kitos išeities, jam teks tapti sveika bendro kūno ląstele, t. y. maksimaliai naudingu žmonijai žmogumi.

Jeigu kokiu nors stebuklingu būdu sugebėtume pasaulį išvaduoti iš narkotikų, ar baigtųsi visos kančios? O gal ne narkotikai pražūtingų įpročių priežastis, gal žmonių santykiai? (Etanas Nadelmanas, Niujorkas, JAV)

Didėjantis egoizmas jau beveik 6000 metų nuolat verčia žmogų vis labiau prisipildyti. Žmonės nori vis daugiau, dėl to plečia visuomeninius santykius ir visas žmogiškosios veiklos sferas, tobulina visus visuomenės lygmenis.

Tačiau galiausiai, egoistinio vystymosi pabaigoje, nebetikime, kad įmanoma kada nors prisipildyti. Netgi šiandien augantys vaikai žiūri į pasaulį ir, skirtingai nei mes, jau nebejaučia noro jame gyventi. Jie tuojau pat grimzta į neviltį, narkotikus, depresiją ir savižudybes, nes sukaupė ankstesnių gyvenimo šiame pasaulyje ciklų, mūsų praeito gyvenimo patirtį ir jau mato, jog nėra kuo prisipildyti, jog šis pasaulis jų nepripildys. Ir todėl jie pradeda vartoti narkotikus - vien todėl, kad užsimirštų, atsijungtų nuo šito apgailėtino gyvenimo ir nejaustų jo tuštumos. Taip pasaulyje vyksta todėl, kad nėra jokios išeities.

Taigi mūsų pasaulį žlugdo narkotikai, skyrybos ir savižudybės. Ego atveda žmogų į vystymosi pabaigą ir dabar jis turi pereiti į altruistinį pasaulį, kai liausis nuolat bandyti prisipildyti, traukdamas viską prie savęs. Atvirkščiai, prisipildymas bus aukojimo rezultatas. Aukojimas neturi ribų, tad pradėsime naują gyvenimą, sukursime naują visuomenę. Tikiuosi, kad tai išsipildys. Tada pašalinsime visas nelaimes: ir savižudybes, ir depresijas, ir ekologines katastrofas, ir visa kita, tarp jų ir narkotikus.

Kokiu atveju įstatymo pažeidimas gali tapti būtinybe? (Mettas, San Franciskas, JAV)

Nėra nieko svarbiau už žmogaus gyvybę. Juk gamta jam suteikė galimybę būti aktyvia ir naudinga visuomenės dalimi, tobulintis ir realizuotis. Todėl pažeisti įstatymą žmogus gali tik su sąlyga, kad šis įstatymas jį įpareigoja nužudyti kitą. Tokiu atveju iš tikrųjų yra motyvas atvirai ir nedelsiant nepaklūsti įstatymui. Visais kitais atvejais žmogus privalo teisėtais keliais kovoti su įstatymu. Kitaip tariant, jis turi laikytis įstatymo, kartu kovodamas, kad jis būtų pakeistas. Na, o pažeisti įstatymą galima tik vienu atveju: jeigu jis gali būti žmogaus mirties priežastis. Juk nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvenimą. Jeigu pažeidinėsime įstatymus, pasaulyje prasidės anarchija. Todėl privalome pasiekti būseną, kada laikysimės įstatymų, išskyrus tuos, kurių pasekmės neištaisomos, pavyzdžiui, žmogaus mirtis.

 

 

Ar Jūs žinote, kodėl politika susijusi su prievarta? (Jangas Šaobinas, 43, Juanmingiuanas, dailininkų kaimas, Pekinas, Kinija)

Problema ta, kad visa visuomenės raida egoistinė. Egoizmas - visos tikrovės materija. Ir todėl žmogus, neskatinamas egoizmo, negali atlikti jokių veiksmų.

Politika susijusi su prievarta todėl, kad politikoje naudojame tuos pačius įstatymus ir siekiame tų pačių tikslų, tik sukuriame tam tikro teisėtumo, kurį galima ir toliau palaikyti, rėmus. Kitaip tariant, politika - kumščio jėgos tęsinys, ir ne daugiau. Kol žmonija nepakeis egoistinio požiūrio į gyvenimą ir tarptautinius santykius į altruistinį, joks politinis veiksmas neapsieis be jėgos. Tik pasikeitęs požiūris į visą žmoniją, kaip į vieną bendrą organizmą pakeis realybę taip, kad politika taps visuotinė. Juk mes esame mažame visuotiniame kaime.

Tada viską spręs pasaulio vyriausybė, kurios siekiai bus pasaulio, kaip bendro kūno, pažanga ir egzistavimas. Ir tada ši viso pasaulio „galva“ skirs pareigas kiekvienam. Taip padalinsime naštą visiems - kad kiekvienas žinotų: jam teko tokia dalis todėl, jog būtent tokį jis turi įdėti savo įnašą, kad visas pasaulis gyventų taikiai.

Visi gyvensime ir klestėsime, pasieksime netgi ne gero materialaus gyvenimo - mes pasieksime kitą būties, begalinės gamtos dvasinės tėkmės lygį. Mums rūpės ne tik materialus gyvenimas, ne tik kūnai, bet ir sielos. Galėsime pakilti į šitą lygį tik su sąlyga, kad pradėsime gyventi altruistiškai.

Kodėl Irano atominė bomba laikoma pavojingesnė negu Jungtinių Valstijų, Izraelio ar Prancūzijos? (Volfgangas Jostas, 23, Berlynas, Vokietija)

Be abejo, visos valstybės egoistiškos ir siekia naudos sau. Tačiau skirtumas tas, kad nė vienoje šalyje, išskyrus Iraną, tauta nėra mokoma žudyti kitus, darant tai politiniu, valstybiniu klausimu. Pažvelkime, kas vyksta šitoje šalyje... Ko ten moko tautą? Moko žudyti kitus, moko valdyti kitus. Ir todėl visais tais ginklais, kuriuos jie gamina, iš tikrųjų grasinama visam pasauliui. Mes turime spręsti pagal tai, kaip auklėjama jaunoji karta, ką ji girdi, kuo ji turi sekti, kaip turi atrodyti. Tada pamatysime, kad vis dėlto Amerikoje kalbama apie taiką, Izraelyje kalbama apie taiką ir visame pasaulyje daugiau ar mažiau kalbama apie visuotinę taiką, o tuo tarpu Irane, esant fundamentalistiniam režimui, aptariama, kaip užvaldyti visą pasaulį, užgrobti visą pasaulį. Ir todėl ginklas jų rankose labai pavojingas pasauliui.

Tikiuosi, Irano tauta supras, kad taika pasaulyje ir tobulėjimas (ir Irano tautos tobulėjimas) priklauso nuo kitų. Tikiuosi, jie pakeis savo kelią, taip pat ir visas pasaulis supras, jog reikalinga altruistinė tvarka, altruistiniai tarpusavio santykiai. Linkiu visiems gyventi broliškai, meilėje, nes vis tiek, norime to ar ne, gamta rodo mums, kad esame viena šeima. Tikėkimės, jog kada nors pamilsime vienas kitą, susiimsime už rankų ir pradėsime gyventi drauge dėl mūsų vaikų gerovės.

Man graudu matyti ir tai, kas vyksta Izraelyje. Jeigu norite, žvilgtelėkite, ką rodo televizija, koks yra mokyklinis lavinimas ir kitos sritys - kaip jie auklėja žmones. Palyginkite, ką kalba Izraelio mokyklose, kaip moko mylėti vienas kitą ir ką kalba palestiniečių mokyklose, kaip moko žudyti kitą. Tai iš esmės ir parodo, ko reikia saugotis.

Kodėl kai stiprus naudoja jėgą - vadinama „savigyna“, o kai silpnas - „terorizmas“? (Chaija El Azach, 25, Džeda, Saudo Arabija)

Klausimas iš pat pradžių neteisingas. Teroras - prievartos naudojimas taikiems gyventojams, kurie iš esmės niekuo nėra kalti. Teroras kaip tik taikomas nekaltiems žmonėms žudyti. Iš kitos pusės, valstybė naudoja jėgą prieš priešininko kariuomenę. Kariuomenė prieš kariuomenę - netgi mūsų egoistiniame pasaulyje laikoma, taip sakant, „etiška“ ir teisinga. Tai skiriasi nuo tų atvejų, kada kokia nors jėga, kariuomenė arba teroristinės organizacijos, veikia prieš piliečius, nekaltus niekuo, išskyrus tai, kad jie yra paprasti žmonės.

Ir todėl žmonių visuomenė besąlygiškai neturi kęsti ir pateisinti teroro. Reikalo esmė - ne jėga ar silpnumas, o prieš ką jėga nukreipta. Jeigu ji nukreipta prieš piliečius, tai vadinasi „teroru“, jeigu ji nukreipta prieš kariuomenę, tai vadinasi „karu“. O karas turi savo jėgas ir įstatymus. Savaime aišku, jis nepageidaujamas, bet, vienaip ar kitaip, mes laikome tai teisėtais dalykais, telpančiais į tam tikrus rėmus. Tragedija ta, kad teroristinės grupuotės užsibrėžia tikslą smogti gyventojams. Ir visa žmonija turi juos įspėti. Tai turi išnykti iš pasaulio žemėlapio.

Kaip mūsų laikais, kada „savigynos“ ir „humanitarinio įsikišimo“ koncepcijos pakeitė savo prasmę, galime nustatyti skirtumą tarp „šventojo“ karo ir tiesiog karo? (Sandra Šede, 29, Berlynas, Vokietija)

Aš skirstyčiau taip. Pateisinamas karas - tautos, kovojančios už savo egzistavimą ir už savo teritoriją, už savo žemę, karas. Jeigu kažkas ateina ir nori nužudyti, tai, kaip sakoma, „nužudyk jį pirmas“. Iš kitos pusės, jeigu kuri nors šalis „šeimininkauja“ ne savo teritorijoje, nors netgi vienokiomis ar kitokiomis „humanitarinėmis“ formomis, - jai to negalima daryti. Galima tarptautinių jėgų pagalbą panaudoti tik siekiant taikos ir tam tikro dialogo, o ne karo ir kariuomenės karinių veiksmų.

Todėl pateisinama tik viena: jeigu kažkas iš išorės puola vieną žmogų arba žmonių grupę, arba visą šalį - tada atsakant galima susikauti su juo ir jį užmušti, ir netgi pirmiems pradėti šitą karą. O jeigu niekas iš išorės tau negrasina, negali jo pulti ir kariauti su juo bet kokiomis dingstimis, tegu ir pačiomis nuostabiausiomis.

Kaip mes galime neleisti vyriausybėms kelti karo? (Glenas, Keiptaunas, Pietų Afrika)

Mes galime kovoti prieš karus tiktai įstatymais, o ne teroru ar kokiais nors neteisėtais veiksmais. Reikia suprasti, jog tik įtikinėdami tautą, tik aiškindami visas problemas ir priežastis galime paskatinti dideles organizacijas, gyventojus, tautą uždrausti savo vyriausybei kariauti. Niekada neturime naudoti jėgos prieš vyriausybes, kai kiekvienas veikia kumščio jėga, vildamasis pasiekti teisingumą. Niekada nelaimėsime jėga - tik įtikinėjimu, auklėjimu, aiškinimu.

Ir todėl altruistinių sąjūdžių problema ta, kad jie, nors ir bendrauja tarpusavyje, kai reikia imtis veiksmų, negali nieko padaryti. Visi jų veiksmai baigiasi pusiaukelėje. Tikiuosi, ateis toks laikas, kai daugybės įvairių altruistinių organizacijų rengiamų kongresų bei renginių rezultatas bus aiškinimas visam pasauliui, žmonijai. Tuomet vyriausybės bus priverstos nekariauti. Kur tik pasaulyje neprasidėtų karas, bus pasmerkiama iš visų pusės taip stipriai, kad sustabdys procesą jo užuomazgoje. Tai priklauso vien nuo altruistinių, taikos gynimo organizacijų - visokiausių, ne tik šiandieninių.

Paskutinį šimtmetį karuose žymiai padidėjo aukų tarp civilių gyventojų skaičius. Kodėl mes tai leidžiame? (Andžela, 32, Šri Lanka)

Pastaruoju metu karai vyksta ne karo lauke tarp kariuomenių ir šalių, o tarp tautų, miestuose. Juk kiekvienas nori sugriauti priešo technologinę, industrinę infrastruktūrą. Jeigu anksčiau buvo labai svarbu sunaikinti ir sutriuškinti kariuomenę, kareivius, tai šiandien technologinės, industrinės infrastruktūros sugriovimas iš esmės ir reiškia pergalę kare. Ir todėl šiandien smūgis nukreiptas ne į kariuomenę, o į didelius miestus. Ir nieko nepadarysi. Techninė plėtra lėmė tokią padėtį, kada didžiosios valstybės kariauja ne tiek karine, kiek industrine galia. Žmogaus ego nukreiptas ne prieš mašinas, o prieš savo giminaičius, prieš žmones. Tad kiekvienas ir nori sugriauti priešininko pramonę ir užmušti jo piliečius. Tarsi tai būtų pergalės požymis.

Matome, jog paskutiniu metu, žmonijos egoistinės raidos finaliniu laikotarpiu, kada priėjome pabaigą, planuojama jau ne kariuomenių, o tautų ir šalių, t. y. pasaulio gyventojų naikinimas. Šiandien skaičiuojama, kiek milijonų ir netgi milijardų žmonių žemėje galima sunaikinti. Būtent tai yra atominių bombų, kurios apskritai nėra skirtos kariuomenėms naikinti, efektyvumo kriterijus.

Iš esmės tai - paskutinė egoizmo forma. Kodėl ji turi būti būtent tokia? Todėl, kad ji verčia visą pasaulį ir kiekvieną bijoti: dabar jau būtina galvoti, kaip pakeisti visą žmonių visuomenę.

Kaip geriau panaudoti trilijonus dolerių, kuriuos JAV ir kitose šalyse kasmet išleidžiama kariniam biudžetui? (Chovardas Cinnas, JAV)

Būtų geriausia, jeigu tas kapitalas, kuris visose šalyse skiriamas karinei plėtrai ir ginkluotės gamybai, būtų naudojamas žinių apie žmonijos struktūrą skleidimui po visą pasaulį, žmonių lavinimui, mokslo apie bendrą realybę vystymui, tyrinėjimui, kodėl tokia prasta mūsų būsena, kodėl toks priešiškas pasaulis aplink mus, koks procesas vyksta su žmonija ir kas jos dar laukia ateityje, kokia žmonijos raidos priežastis ir tikslas, kaip žmogus pats sau kenkia. Jeigu atskleistume visus šiuos dalykus, jeigu ištirtume gamtą, pamatytume, kokį blogį darome sau ir visai gamtai...

Juk mes neišlaikome pusiausvyros su bendru gamtos dėsniu. Gamta mus myli, ji altruistiška, teikia ir palaiko gyvybę. O mes reaguojame į šį dėsnį nesubalansuotai, egoistiškai. Jeigu visiems atskleistume šį žinojimą, kiekvienas suprastų, ką jis turi daryti ir ką turi daryti visas pasaulis, kad išsigelbėtų nuo susinaikinimo. Taip turėtume gerą gyvenimą ir niekada nebūtų poreikio naudoti šių milžiniškų jėgų (pinigų, didelio kapitalo) ginklų gamybai. Priešingai, visi tikrai dalintųsi šiais pinigais geram, laimingam, lygiam gyvenimui visame pasaulyje sukurti.

Ateis laikas, kai žmonija tai pasieks. Juk bendras gamtos dėsnis turi ir vystymosi jėgą, vedančią mus prie būsenos, kai pamatysime, jog turime būti kaip vienas, su viena širdimi, kaip vientisas kūnas, jog visuotinė meilė pagal principą „mylėk artimą kaip save“ turi būti mūsų įstatymas. Tuomet iš tiesų visos jėgos, kurias geba naudoti žmonija, bus naudojamos jos labui.

Taigi dabar geriausia visus šiuos pinigus panaudoti aiškinimui: ko iš mūsų reikalauja gamta.

Kaip galima sustabdyti organizuotą nusikalstamumą miestuose ir paskatinti jaunimą lavintis užuot vienas kitą žudžius? (Štefani Elen, 53, Santa-Monika, Kalifornija JAV)

Turime skleisti mokslą apie žmogaus gyvenimo, gyvenimo Žemėje tikslą. Mes, žmonės, priklausom tam tikrai sistemai, kuri vystosi ir veda mus į ypatingą gyvenimą virš mūsų būties, į amžiną gyvenimą, gamtos jautimą ir įsijungimą į prigimtį, esančią aukščiau kūniškojo gyvenimo. Kūniškas egzistavimas galiausiai yra gyvūniškas gyvenimas, būdingas gyvam kūnui. Jeigu rūpinsimės ne gyvu kūnu, o mūsų siela („siela“ vadinama tai, kas yra ne mūsų viduje), jeigu skirsime dėmesį ne kūnui, ne mūsų ego, o priešingai, altruizmui, atidavimui - tada pajausime kitokį gyvenimą. Mes jausime gamtą ir būtį visiškai kitaip - kaip amžinąjį gyvenimą, amžiną tobulą gamtos tėkmę.

Apie tai turime pasakoti visai žmonijai, ypač jaunajai kartai. Tik taip, šviesdami, skleisdami šį mokslą, jeigu mums pavyks, galėsime sustabdyti visą blogį, koks tik yra, ir įveikti visus didelių miestų neigiamus reiškinius, įveikti visą tą kumščio jėgą, kuri šiandien paplitusi tarp jaunimo didmiesčių rajonuose.

Kaip Jūs priešinatės prievartai, pykčiui ir neapykantai? (be parašo, Niujorkas, JAV)

Esu tikras, kad reikia plėsti teisingą šviečiamąjį darbą visame pasaulyje, atsižvelgiant į kiekvienos šalies kultūrą. Reikia žmonėms pasakoti apie pasaulio sistemą, apie bendrą viso pasaulio gamtos dėsnį, apie mūsų tarpusavio santykius, kurie turi atitikti šį dėsnį, kad mes būtume subalansuoti su gamta.

Žmonių visuomenėje veikia dėsnis, kylantis iš gamtos, iš išorės: pagal jį žmonija turi būti suvienyta į vieną kūną. Jeigu neskatinsime visuomenės tapti tokia, priešinsimės gamtos jėgai, iš to kils visos mūsų bėdos. Šitos bėdos iš esmės atspindi mūsų disbalansą su gamta. Jeigu neperteiksime šio žinojimo, neišvystysime šito mokslo, svarbiausia, neparengsime pavyzdžių, kurie padės visiems gyventojų sluoksniams tai įsisąmoninti ir suprasti, - labai pakenksime ir leisime žmonijai prieiti iki susinaikinimo. Ir atvirkščiai, jeigu mums pavyks, galėsime pakeisti pasaulį į tobulą.

Organizacija, kuriai aš priklausau, transliuoja laidas visai žmonijai 22 kalbomis per nacionalinį interneto tinklą. Mes visiems nemokamai teikiame šias žinias. Jau milijonai įsijungę į mūsų švietimo tinklą ir labai tikiuosi, kad mums pasiseks. Džiaugčiausi, jeigu visos nacionalinės altruistinės organizacijos irgi taip dalyvautų pasaulio švietime. Tada, žinoma, mes pasiektume gerų rezultatų. Iš esmės priešintis kumščio jėgai, neapykantai galime tik teisingai lavindami visą pasaulį.

 

 

Ar yra kas nors geriau už demokratiją? (Aleksas, 33, Berlynas, Vokietija)

Mes visiškai nežinome, kas yra demokratija. „Demokratija“ mums reiškia, kad šiaip ne taip galime tarpusavyje sutarti - be kumščio jėgos ir brutaliausios prievartos, pagal tam tikrus įstatymus. Jų laikydamiesi daugiau ar mažiau pajėgiame tiesiogiai nekenkti vienas kitam, ir tai mes vadiname demokratija.

Niekas iš mūsų nežino, kas yra laisvė. Mes nesame laisvi. Kiekvienas mūsų gimsta su savybėmis, kurių nepasirinko. Kiekvienas mūsų gavo išsiauklėjimą, kurio nepasirinko. Mes augame ir būdami netoli dvidešimties metų tampame suaugusiais žmonėmis, bet visa, ką turime, gavome iš visuomenės, veikiant faktoriams, kurie apskritai su mumis nesusiję ir nuo mūsų nepriklauso. Iš esmės esu žmogus, kuris jau gatavas išėjo iš krosnies. Tačiau „aš“ - ne aš. „Aš“ - tai, ką man davė. Tuo ir vadovaujuosi savo gyvenime.

Ar aš žinau, kas yra laisvė? Nesu laisvas, aš tik pildau tai, ką gavau anksčiau. Ir todėl tai ne demokratija, tai ne laisvė ir tai ne laisvas pasirinkimas. Viską gavęs iš aplinkos, iš vaikystės, iš mokytojų, - jeigu sužinosiu, kaip su visu tuo dirbti, kaip tai panaudoti, kad pasiekčiau laisvę, tada galbūt iš tikrųjų sugebėsiu save realizuoti.

Todėl reikia žinoti gamtos dėsnius, visuomenės dėsnius, kokie jie turi iš tikrųjų būti objektyviąja, nuo mūsų nepriklausoma forma.

Atskleidžiame gamtos socialinius dėsnius: skruzdėlių, žvėrių būrių - štai ir žmonių būryje veikia tie patys dėsniai. Jeigu juos žinosime, jeigu laikysimės jų mūsų visuomenėje, juos realizuosime, tada dėl efektyvaus gamtos dėsnių panaudojimo pasieksime tikrąją demokratiją. Kitaip tariant, kiekvienas turės savo subalansuotą vietą pasaulyje, kiekviena tauta, kiekviena bendrija, kiekviena šalis ir visa žmonija, kaip ir viskas gamtoje, turės puikią subalansuotą vietą.

O dabar kiekvienas savaip įsivaizduoja demokratiją ir įstatymus. Todėl, savaime aišku, mes grimztame į globalinę žmonijos krizę ir kol kas nenutuokiame, kaip mums egzistuoti. Demokratija mūsų dienomis baigiasi ir kitas režimas, kuris laukia žmonijos, tai yra nacizmas. Nacizmas pakeis visų progresyvių demokratinių šalių dabartinį režimą, ir tuomet pamatysime, kad iš tiesų nesuprantame tikrųjų gamtos dėsnių.

Tikėkimės, kad juos suprasime ankščiau, kad nenusirisime iki nacizmo, o ateisime prie nuostabios ištaisytos žmonijos egzistavimo formos - altruizmo.

Kas yra laisvė? Ar ji priklauso nuo to, kokioje pasaulio vietoje yra žmogus? (Adelina Vong, 18, Ričmondas, Kanada)

Laisvė apskritai nepriklauso nuo to, kokioje epochoje arba kokioje pasaulio vietoje žmogus gyvena. Aplinka, kurioje jis gyvena, žmogui suteikiama iš aukščiau, iš išorės. Jis nepasirenka aplinkos, kaip nepasirenka, kokioje visuomenėje privalo gimti, kokį išsiauklėjimą gauti ir kokias vertybes įsisavinti, kad vėliau pagal jas gyventų.

Laisvę galima traktuoti tik vienaip: laisvė laisva nuo mano egoistinės prigimties. Nuo nieko kito negaliu būti laisvas. Laisvė nuo mano egoistinės prigimties, kai gyvenu ne pagal savo egoizmo dėsnius (kur mane iš vidaus stumia mano prigimtis), o tik žmonių visuomenei. Kitaip tariant, aš pakilau nuo savo egoistinės prigimties į rūpinimąsi bendrąja žmonių gerove - tai ir yra laisvė.

Ir iš tiesų, ten aš galiu gyventi laisvai. Pakildamas iš egoistinio gyvenimo lygio į altruistinį, aš gyvenu ir taip pat jaučiu amžinos gamtos tėkmę. Aš ir pats jaučiuosi tobulas, amžinas ir laisvas.

Be abejo, šių dėsnių realizacija visiškai nepriklauso nuo žmogaus gyvenamosios vietos, nuo jo tautybės ir lyties. Ji priklauso nuo paties žmogaus ir jo priešinimosi savo tikrajai prigimčiai.

Kur yra riba tarp asmeninės laisvės ir socialinės atsakomybės už visuotinę gerovę? Kas tai nusprendžia? (Sefairas Rodžersas, 43, Denveris, Koloradas, JAV)

Tik visuomenė, o ne pats žmogus privalo jausti, suprasti ir nuspręsti, kur yra riba tarp žmogaus laisvės ir jo atsakomybės visuomenei. Juk žmogus gyvena visuomenėje ir jo gyvenimas turi atitikti visuomenę, prisiderinti prie jos ir būti jai skirtas. Ir todėl didelė visuomenės problema ir tikslas - suteikti žmogui tokį išsilavinimą, kad jis pajaustų, jog visuomenės gerovė yra jo gerovė, o visuomenės tikslas - jo tikslas. Žmogus gyvens tik savo atsidavimu visuomenei.

Visuomenės tikslas turi būti - suformuoti viso pasaulio žmonių ir mažų bendrijų mąstymą, kad būtų aišku: jeigu žmogus veikia žmonijai, jeigu jis naudingas žmonijai, tada jis vertas pripažinimo ir pagarbos visuomenės akyse.

Juk visuomenė neišvengiamai daro įtaką žmogui. Ko nori visuomenė, tą žmogus ir daro, nes jam reikalinga visuomenės parama. Jo „Aš“, jo ego skatinamas vertybių, kurias gauna iš visuomenės. Jeigu visuomenė smerks egoistišką žmogų ir gerbs altruistišką, tada, žinoma, kiekvienam, kad užsitarnautų pagarbą, kad jaustųsi svarbia ir naudinga dalimi, teks atlikti altruistinius veiksmus. Žmogus norės, kad kiti jį palaikytų, kad apie jį gerai kalbėtų, ir todėl galėsime valdyti žmogų, jį padarydami naudingąja visuomenės dalimi.

Taigi visuomenė turi nustatyti, kur yra riba tarp žmogaus laisvės ir visuomenės.

Kaip atrodytų šiandien pasaulis, jeigu Afrikos gyventojų nebūtų atvežę vergauti į Ameriką? (Šošana Fridman, Čikaga, JAV)

Pasaulis šiandien atrodytų beveik taip pat, išskyrus pačią Ameriką, kuri, žinoma, jaustųsi ir atrodytų visiškai kitaip. Ji būtų panaši į Vakarų Europos valstybę, tokią kaip Prancūzija, Vokietija ar Anglija. Ji būtų labiau uždara ir mažiau demokratiška negu šiandien. Tai iš vienos pusės.

O iš kitos pusės, turime suprasti, jog pasaulis juda link galutinio tikslo veikiamas gamtos dėsnių. Negalime kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, nes istorijos dėsniai absoliutūs. Apie tai, kas atsitiko vakar, privalome pasakyti, kad tai turėjo atsitikti. Niekada nereikia gailėtis praeities - atvirkščiai, visada reikia veikti atsižvelgiant į dabartį ir į ateitį.

Jeigu žmogus apgailestauja, kad galbūt dėl praeityje kitaip susiklosčiusių aplinkybių dabar galėtume kitaip atrodyti, - tai visiškai nesveikas ir neteisingas požiūris, nes istorijos dėsniai absoliutūs, jie mus pastūmėja prie tikslo. Nuo šio momento ir toliau mes tegalime pasakyti: „Jeigu ne aš sau, tai kas man?“ O apie praeitį visada dera sakyti: „Nėra nieko, išskyrus Jį“ - tik taip, o ne kitaip mes galėjome vystytis.

Ir todėl dėl praeities nėra ko apgailestauti, negalima į praeitį žiūrėti kaip Loto žmona, kuri pavirto druskos stulpu nieko nelaimėjusi. Reikia mąstyti tik apie ateitį: kokia bus mūsų geroji ateitis - su sąlyga, jeigu sakysime, kad ji priklauso nuo mūsų tik tiek, kiek žinosime gamtos dėsnius ir jų laikysimės.

Kodėl daugelis žmonių, gyvendami šalyse, kur nėra demokratijos ir kur juos išnaudoja diktatoriai, taip agresyviai žiūri į vakarietišką pasaulį, kuris jiems siūlo savo gyvenimo būdą (t. y. negyventi visą laiką baimėje)? (Kris B., 16, Vankuveris, Kanada)

Tie, kurie nebuvo auklėjami pagal Vakarų kultūrą, jaučia ją kaip kažką svetimą todėl, kad ji sukaupė daugelį iliuzijų, ji dirbtinė. Žmonių tarpusavio elgesys nutolęs nuo gamtos. Vakarų kultūra pripažįsta ne žmogaus prigimtį, o tai, kaip žmogus tarsi turi atrodyti veidmainiaudamas ir vaizduodamas esąs gerutis, kai jo viduje viskas atvirkščiai.

Kitaip tariant, pašaliniai žmonės, auklėti kitoje kultūroje, mato, kiek ten išdidumo, kiek viršenybės prieš kitus jausmo. Ir todėl kiti žmonės Vakarų demokratiją įsivaizduoja kaip visišką žlugimą kuriant teisingą visuomenę.

O be to, Vakarų demokratija pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis, kurios, savaime suprantama, nepriimamos tų, kurių gyvenimo ir realybės suvokimas atitinka, pavyzdžiui, islamo filosofiją arba induizmą, arba konfucianizmą, arba budizmą ir t. t. Taigi jie nepriima tos kultūros ir jaučia, kiek ji įspraudžia žmogų į savo siaurus rėmus. Todėl netgi tada, kai žmonės emigruoja į Vakarus, kad gyventų lengviau ir pažangiau, jie neapkenčia Vakarų ir susiformuoja tokius rėmus, kuriose gyvena pagal savo kultūrą.

Kiek mūsų laisvės esame pasirengę atiduoti mainais į siūlomą saugumą? (Florianas Groseris, 37, Štarnbergas, Vokietija)

Mes privalome nutarti, kad saugumas turi būti visuotinis - visame pasaulyje. Jeigu kažkur pasaulyje nėra saugumo, vyksta karas, taikoma prievarta, jėgos metodai, o ne bendradarbiaujama, galiausiai nukentės ir nebeviešpataus viso pasaulio saugumas. Saugumas gerbiamas ir vertinamas, kai jis kyla ne dėl kažkokių egoistinių samprotavimų, valdžios, jėgos, išdidumo sumetimų. Jeigu šios sąlygos laikomasi, visas pasaulis ir kiekviena visuomenė privalo priimti tai kaip iš tikrųjų teisingą saugumo sąlygą.

Kiek laisvės galime atsisakyti... Saugumo reikmėms turime atsisakyti savo laisvės tik su ta sąlyga, jeigu ateityje ištaisysime visuomenę, pasiekę ir laisvę, ir saugumą. Kitaip laisvės atsisakymas saugumo dėlei yra ydingas.

Ar pasaulinė vyriausybė dabar spręs problemas, kurios anksčiau buvo laikomos nacionalinėmis arba regioninėmis, kadangi jos liečia mus visus? (Mišelis, Nors Berdas, JAV)

Esame pasaulyje, kuris atskleidžia, kiek mes tarpusavyje susiję, atskleidžia globalizaciją ir visų visuomenių, visų šalių, visų žmonių tarpusavio ryšį. Kai bet kuriame pasaulio taške kažkas vyksta, girdime apie tai ir jaučiame tai kitose vietose.

Žinoma, ši būsena tęsis ir stiprės, mes pajusime globalią krizę. Krizės esmė ne ta, kad esame tarpusavyje susiję, o ta, kad mes nepasirengę būti tarpusavyje susiję. Ir tuomet teks pereiti prie tarptautinių, kolegialių sprendimų priėmimo vietoj atskirų šalių, tarp kurių esama prieštaravimų ir vyksta susidūrimai, sprendimų.

Galiausiai turėsime vieną bendrą tarptautinę vyriausybę. Tik tokia vyriausybė priims sprendimus visam pasauliui ir viso pasaulio, be išimčių, gerovė bus pagrindinis bendras šios vyriausybės tikslas.

Niekada praeityje nejautėme, jog privalome susivienyti, būti žmonija kaip vienas kūnas, susieti vienos organizacijos. Tiesa ta, kad anksčiau mūsų egoistinis noras dar nebuvo toks akivaizdus, dar neatsiskleidė, kiek norime viską valdyti. O dabar, norėdami įsakinėti visam pasauliui, suvokiame, jog negalime jo valdyti egoistiškai. Pasaulis priešinasi, jis sako: „Ne, negali viena dalis valdyti kitą.“ Juk dvi dalys, trys, tūkstantis, milijardai tų dalių tarpusavyje susijusios, priklausomos viena nuo kitos. Viena dalis nulemia visų būseną, o visos dalys nulemia vienos būseną.

Ir todėl reikia, kad visi tai pradėtų suprasti. Taip turime šviesti, auklėti pasaulį. Šios visuotinės, totalios tarpusavio priklausomybės atskleidimas per masinės informacijos priemonės kanalus privalo pasiekti kiekvieną žmogų. Tada to, kas vyksta, ir to, ką privalome daryti, įsisąmoninimas ragins kiekvieną ir visus kartu priimti sprendimą dėl bendros vieno integralaus pasaulio vyriausybės būtinumo.

Kokia visuomenės tarptautinės teisės paskirtis, jeigu nėra jokių efektyvių jos praktinio taikymo mechanizmų? (Marija Kiriaku, 28, Nikosija, Kipras)

Šiandien tarptautinė teisė yra spekuliuojančių politikų, kurie ją naudoja tik savo egoistiniams tikslams, rankose. Išeitis galima, tik jeigu pakeisime pasaulio vertybes - kad tik altruistiniai veiksmai ir tikslai būtų teisėti. Tada galima pakeisti tarpusavio santykius tarp žmonių ir tarp šalių. Kartu pakeisime šitą blogą požiūrį į kiekvieną ir visą pasaulį į gerą. Būtina, kad altruistinės vertybės būtų visų tarptautinių susitarimų pagrindas.

Šiandien, žinoma, nėra teisingos tarptautinės teisės, todėl nėra ir efektyvių jos taikymo mechanizmų. Jeigu ji bus altruistinė ir sieks viso pasaulio gerovės, jeigu visas pasaulis jos norės ir supras jos būtinumą, - tik tada iš tikrųjų susiformuos tarptautinė vyriausybė.

O šiandien atskleidžiame, kad ir JTO nevykdo savo paskirties. Jungtinės Tautos negali, jos tėra tik žaisliukas, priemonė politikų rankose ir neatlieka to, ko mes kažkada tikėjomės. Galime suformuoti dar tūkstančius tarptautinių organizacijų įtraukdami ir šiandienines altruistines, ir egoistines organizacijas, ir vyriausybes - bet kol nepakeisime jų pagrindo, kad jos siektų žmonijos gerovės suprasdamos bendrąjį gamtos dėsnį, ši situacija tęsis ir toliau.

Norėčiau žinoti, ar yra toks kelias, kai įmanoma pasikeisti be nekaltų aukų? Kaip Amerika gali netekti stipriausios tautos pasaulyje statuso nesugriaudama visos planetos? Ar gali valdžia kada nors atsisakyti valdžios? (Džodi Ivens, Venisas, Kalifornija, JAV)

Žmonių visuomenės, politikos, ekonomikos ir visų kitų dalykų pasikeitimai - be kraujo, be smūgio žmonėms - įmanomi tik įgyvendinant vieną principą, veikiant vienam faktoriui: jeigu palaipsniui pakeisime pasaulio viešąją nuomonę, kuri priešinsis šiuolaikinei egoistinei politikai. Tada pasaulio nuomonė padės pakeisti vyriausybę, valdžios jėgą. Tuomet valdžia ir pasikeis iš egoistinės į altruistinę.

Tik pasauliui suvokus, kad būtina įgauti altruistinę formą, vyriausybėms teks pasikeisti, joms teks pakeisti savo nuomonę ir siekius. Tai bus sudėtinga, bet viešoji nuomonė gali priversti tai padaryti. Juk galiausiai viskas priklauso nuo masių žinojimo. Todėl, kad pasikeistų vyriausybė, būtina skleisti žinias, ruošti ir šviesti pasaulį.

Nėra jokio tikslo laukti iš vyriausybių, kad jos pasikeistų. Nėra jokios prasmės kreiptis į vyriausybes, kad jos kažką pakeistų. Juk jos rūpinasi vien savo valdžia. Tik panaudodami viešąją nuomonę pakeisime jas.

 

 

Ar gali žmogus tapti toks jautrus, kad, pažvelgęs į mūsų planetą, suprastų, jog jis irgi yra gamtos dalis? (Sabastijanas Saldagas, Aimoresas, Minas Žerais, Brazilija)

Žmogus negali pats suprasti, kad yra žmonijos dalis, viso pasaulio, visos visatos gamtos dalis. Juk jo egoizmas jį stabdo ir daro labai ribotą suvokiant pasaulį. Kad pajaustume bendrą visa apimančią gamtą, supančią mus, turime pereiti nuo intravertinio realybės suvokimo, kai viską priimame viduje (penkiais jutimo organais, kurie tik įtraukia informaciją iš išorės), prie tokios būsenos, kai „nudildome“ save, išeiname iš savęs į išorę. Tai įmanoma tiktai altruistiškai suvokiant pasaulį.

Ir todėl mes kol kas nepajėgūs pamatyti, kad pasaulis globalus ir kad esame integrali viso pasaulio dalis. Tačiau mūsų egoizmas stumia mus į priekį, ir kančių veikiami pradedame jausti, jog neturime kitos išeities, privalome suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Kitaip kentėsime vis daugiau, kol save pražudysime.

Todėl kančios daro žmogų jautresnį, kančios tobulina mūsų protą. Iš pradžių protas vystosi, kad vengtume kančių, o vėliau jos vis dėlto padeda įsisąmoninti, jog realybė integrali. Žmogus po truputį atskleidžia, kad visa mūsų visata ir mes jos viduje galiausiai priklausome vienai integraliai sistemai, kurioje veikia bendras gamtos dėsnis - meilės dėsnis.

Todėl mums reikia pasiekti panašumą į šį dėsnį. Visa gamta dirba kaip vienas bendras organizmas, ir tik žmogui duota valios laisvė, kad tai suprastų ir savo asmeninį statusą suvoktų kaip integralią dalį. Kai žmogus tai pasiekia, kai, viliuosi, artimiausioje ateityje pasieks, - tada pamatys, jog pasikelia nuo gyvūno lygio į žmogaus lygį. Tuomet jis pasijus kaip globali, visaapimanti, amžina ir tobula gamta.

Ką galiu padaryti ir ką galiu patarti kitiems, kad būtų sustabdytas globalus atšilimas? (Nensi Klemons, 57, Kameronas, Misūris, JAV)

Visų pirma reikia suprasti, jog mes patys, būtent mes griauname ekologinę ir kitas pusiausvyras su gamta. Šitą disbalansą sukeliame ne naudodami kenksmingas technologijas arba brutaliai kišdamiesi į gamtą su technika. Priešingai, esmė yra kaip tik mūsų etika, neteisingas ir egoistiškas elgesys. Būtent todėl mes griauname gamtą, todėl mes nepalaikome pusiausvyros su bendrą gamta, kuri visa altruistinė, visa yra meilė.

Jokie mūsų veiksmai ir pastangos (kai norime sumažinti įvairias technologines atliekas, dūmus, užteršimą, visus įmanomus mūsų poveikio gamtai faktorius) nepadės. Netgi jeigu liausimės naudoti visą mūsų techniką ir tiesiogiai nebekelsime problemų gamtai, - vis tiek nepasieksime pusiausvyros su gamta. Juk savo mintimis, savo blogu požiūriu į visus griauname žmogiškojo lygmens pusiausvyrą. Tas disbalansas ir blogis atsispindi ir žemesniuose gamtos lygmenyse.

Todėl gamta su mumis elgiasi blogai. Mūsų egoistiniai ketinimai, mūsų požiūris, mūsų neturinti priežasties neapykanta vienas kitam - štai kas sukelia tokias problemas kaip ligos, nusivylimas, depresija, gramzdina mus į narkotikus ir lemia ekologines katastrofas. Tik mūsų elgesys. Jokios priemonės, ribojančios techninį vystymąsi, nepadės. Vis tiek prieisime globalią krizę visa jos galia.

Tikėkimės, jog suprasime, kad harmonija tarp mūsų turi būti palaikoma žmogiškuoju, o ne techniniu lygiu. Šio principo platesnis supratimas padės žmonijai su mažesnėmis kančiomis pasiekti gero gyvenimo.

Ar egzistuoja ekonominio augimo ekologinė riba? (Davidas Letelje, 28, Berlynas, Vokietija)

Klausimas beprasmiškas, nes dar iki mes pasieksime tam tikrą techninio vystymosi ekologinę ribą, žmonija pražudys save trečiajame pasauliniame kare. Pasiekti techninio vystymosi ribą neįmanoma todėl, kad savo mintimis, savo neteisingu požiūriu vienas į kitą mes sukeliame gerokai didesnes problemas. Todėl ekonominio vystymosi ekologinės ribos nėra.

Apskritai ne technikos plėtra sukėlė ekologinę problemą - o tik ego ir blogio, kurie slypi mumyse, didėjimas ją sukėlė. Ir todėl vienintelis įmanomas išsigelbėjimas - viso pasaulio supratimas, jog mes priklausome vienam kūnui, vienai globaliai sistemai, jog esame tarpusavyje susiję ir privalome rūpintis vienas kitu. Vos mums supratus, kad priklausome vienai sistemai, vienam organizmui, - tą pačią akimirką baigsis visos mūsų problemos ir gamtos santykis su mumis taps geras, puikus, toks pats kaip ir mūsų vieno su kitu santykis. Kuo blogiau mes elgiamės vienas su kitu, tuo blogiau su mumis elgiasi gamta. Kuo geriau elgsimės vienas su kitu, tuo ir gamta geriau elgsis su mumis.

Kodėl maistas, kurį mes valgome, tokios blogos kokybės? (Saša Chelmikas, 25, Augsburgas, Vokietija)

Mūsų maistas negali būti geros natūralios kokybės, nes siekiame išmaitinti visą pasaulį, milijardus žmonių. Todėl mes priversti kurti įvairias genetines formas, kad maistas greitai negestų, kad, nepaisant atotrūkio nuo gamtos, jo skonis būtų artimas natūraliam. Ir todėl didelė mūsų maisto dalis turi įvairių genetinių priedų, jo skonis ir kvapas dirbtini.

Kaip pasekmę taip pat stebime spartesnį naujos kartos augimą. Kodėl ji auga taip greitai, su įvairiais nukrypimais ir taip skiriasi nuo ankstesnės? Todėl, kad valgome genetiškai modifikuotą maistą su daugeliu priedų. Tačiau kita vertus, gaila, neturime išeities. Kad išmaitintume milijardus, kad milijardams žmonių pristatytume nesugedusį maistą ir kad jo užtektų visiems, privalome taip daryti.

Neturime išeities tol, kol žmonija nepakeis savo požiūrio į gyvenimą, kad mes daugiau rūpintumėmės savimi, savo vertingumu, savo gyvenimo vertingumu, o ne siektume vienintelio tikslo - kaip daugiau iš visko užsidirbti. Tik tada ruošdami maistą galėsime apsieiti be genetikos. Būtent visuomeninės sąmonės transformacija iš egoizmo į žmonijos gerovę paskatins skanaus ir sveiko maisto ruošimo permainas. Kaip paprastai, egoizmas yra ir šio lygmens problemos (kokį maistą valgome) šaknis. Arba kai reklamuojami visiškai nesveiki, iš tikrųjų kenksmingi ir nuodingi produktai. Kažkam tai naudinga.

Kaip nekovojant padaryti, kad visi turėtų pakankamai švaraus vandens? (Suvienytųjų Nacijų universiteto Mileniumo projektas, JAV Amerikos Taryba)

Neįmanoma pasiekti gerų rezultatų kovos ir karų keliu ir neįmanoma pasiekti gerų rezultatų be kovos ir be karų. Apskritai šis požiūris neteisingas. Teturime galvoti, kaip pakelti planetinę viso pasaulio sąmonę, kad suprastume, jog mūsų gyvenimai susiję tarpusavyje. Jeigu kažkas blogai jaučiasi, reiškia, aš blogai jaučiuosi, jeigu kažkam blogai, tai blogai bus man. Juk mes kaip vienas žmogus su vienu kūnu, esame vienoje sistemoje. Jeigu kito žmogaus gyvenimas ir sveikata man bus taip pat svarbūs kaip ir mano gyvenimas ir sveikata, žinoma, man neteks kovoti dėl gero ir švaraus gėlo vandens - tai užtikrins bendras pasaulio požiūris

Reikia suprasti, kad norime savo vaikus auklėti altruistiškai. Mes norime, kad mūsų vaikai būtų altruistai, nes suprantame, jog altruizmas suteikia žmogui tikrumo. Žmogui lengviau gyvenime, jeigu jis nusileidžia, atiduoda. Jeigu taip jis gali prisipildyti - juo geriau, jis turi galimybę džiaugtis ir būti laimingas. Todėl mums reikia išplėsti šį lavinimą, kad iš tikrųjų rodytume vaikams pavyzdį, jog tik altruistinis auklėjimas gali jiems padėti gerai gyventi. Kada taip rūpinsimės vienas kitu, kada taip ir bus, tada besąlygiškai galėsime aprūpinti visą pasaulį sveiku ir švariu gyvenimu, vandeniu ir maistu.

Koks atstatomų energijos šaltinių energetinis balansas? Ar jie tiekia daugiau energijos negu reikia jų gamybai? (N.N., Antarktika)

Mes produktyviai panaudojame vieną du, daugiausia penkis procentus visų rūšių iš gamtos gaunamos energijos todėl, kad egoistiškai išnaudojame gamtą. Tačiau jeigu žiūrėtume į gamtą altruistiškai, jeigu galėtume dirbti su ja pagal tą patį principą, koks yra jos elgesio su mumis principas, subalansuotai, galėtume 100 proc. gauti iš gamtos tai, ko norime, nes būtume vienodo lygio.

Gamta į mus žiūri altruistiškai. Jeigu ir mes žiūrėtume į visą pasaulį, į visą žmoniją su meile, pagal principą „mylėk artimą kaip pats save“, tada galėtume iš gamtos išgauti daug daugiau energijos, pasiektume balansą, pusiausvyrą su gamta ir nejaustume jokio trūkumo. Mes harmoningai, integraliai suartėtume su gamta ir iš jos galėtume vietoj neigiamos reakcijos sulaukti teigiamą. Šiandien gamta dalijasi su mumis lyg ir nenoromis, ji tarytum privalo atlaisvinti mums mažą dalį savo energetinių resursų. Tačiau pasiekę pusiausvyrą su gamta, mes galėsime gauti neišsenkančią energiją, esančią kiekviename atome. Tik taip galima ištaisyti dabartinę metodiką ir rasti sprendimą ateičiai.

Kokia ateitis laukia miestų? (Nikas, 21, Brisbeinas, Australija)

Ateityje dėl žmonių komunikacijos išsivystymo, dėl technologijų išsivystymo žmonija nesikaups didmiesčiuose, atvirkščiai, plėsis į plotį. Daugelis galės dirbti namuose, taip pat visus vartojimo reikmenis galės gauti į namus. Namai bus ir miegamasis, ir darbo kabinetas, ir apskritai vieta, kur žmogus praleis didesnę savo gyvenimo dalį. Sąvokos „miesto centras“, downtown (miesto darbinė dalis) išnyks iš pasaulio, mūsų miestai įgaus plačią ir subalansuotą formą.

O be to, aš labai tikiuosi, kad kai tik žmonija supras, jog visuotiniai tarpusavio santykiai turi būti altruistiški, - atitinkamai ir miestai persiformuos naujoviškai: viskas bus žmogaus labui, kad žmogus rūpintųsi visuomene, o visuomenė rūpintųsi kiekvienu žmogumi. Todėl miestų struktūra labai pasikeis.

 

 

Ar visa žinančios masinės informacijos priemonės suteikia naujų galimybių, ar tai yra problema? (Džeris Menderis, Kalifornija, JAV)

Pasaulyje nėra nieko, kas būtų blogis arba gėris. Viskas priklauso nuo panaudojimo. Todėl galima pasakyti taip: egoizmas paskatino visų informacijos priemonių, visų ryšio kanalų plėtrą, kad mes dabar suprastume, jog reikia naudoti juos žmonijos labui. Todėl svarbu ne tai, kokį poveikį - blogą ar gerą - daro visažinė žiniasklaida. Blogas ar geras poveikis priklauso nuo informacijos priemonių taikymo būdo: dėl ko veikiama? Arba pagal bendrą gamtos dėsnį visos žmonijos labui, o ne savo nuožiūra, arba sau, kad būtų keliamas reitingas ir vis daugiau ir daugiau užsidirbama.

Čia ir yra problema su žiniasklaida: nors iš esmės gali pagerinti ryšį tarp žmonių, ji išskiria juos. Vadinasi, šiandien informacijos priemonės naudojamos pačiu blogiausiu būdu. Ir todėl mes, iš vienos pusės, jų nekenčiame, o iš kitos pusės, jaučiame, kad be jų neįmanoma. Kai kada žiniasklaida padeda išaiškinti gerus dalykus, kai kritikuoja viską, kas vyksta pasaulyje, - gerai. Tačiau paprastai blogi dalykai vyrauja, nes priklauso nuo žmonių, kurie valdo, egoizmo.

Kaip galime nustatyti, kas yra „tikra“ ir „tiesa“, jeigu ir vieną, ir kitą sukuriame patys? (Ebonas, Bruklinas, JAV)

Šiandien mes priimame kaip pavyzdį, etaloną įvairiausias vertybes, tokias kaip „melas“ ir „tiesa“. Visi tie dalykai santykiniai. Šiandieninis melas rytoj gali atrodyti tiesa, o šiandieninė tiesa rytoj atrodys kaip melas. Visa tai priklauso nuo mūsų egoistinio išsivystymo. Kuo toliau pasistumiame, juo giliau pažvelgiame į supančią gamtą ir į save pačius. Todėl gamta ir mes nesame absoliutūs - viskas priklauso nuo išsivystymo laipsnio. Tokiu atveju neįmanoma nustatyti, kas gerai, o kas blogai, kas tiesa, o kas melas. Visa tai labai reliatyvu.

Tačiau jeigu atskleisime bendrą gamtos dėsnį - absoliutų dėsnį, kuris nepriklauso nuo besivystančio egoistiško žmogaus, o egzistuoja supančioje gamtoje, tada sužinosime, kas yra tiesa ir kas yra absoliutus melas. Tuomet nebeklysime, atvirkščiai, galėsime, lygindami su šiais etalonais, tobulinti savo požiūrį ir teisingą supratimą. Mūsų vystymasis iš tiesų bus geras, pageidaujamas, siekiantis viso pasaulio gerovės.

Taigi bendrojo gamtos dėsnio žinojimas ir jo realizavimas, kuris kyla ne iš žmogaus egoizmo, o iš noro pasiekti pusiausvyrą, harmoniją su šiuo bendru dėsniu, ir yra iš esmės viso gėrio priežastis. Taip mes pradėsime gyventi gerai ir iš tikrųjų sužinosime, kas yra tiesa ir kas melas.

Kaip mes galime sukurti tradicinės kultūros išsaugojimo ir tarptautinės bendrijos vystymo balansą? (be parašo, Takoma, Vašingtonas, JAV)

Tik su sąlyga, kad elgsimės vienas su kitu pagal taisyklę, įstatymą „pamilk artimą kaip patį save“, su broliška meile, meile artimui, kai aš pajausiu artimą taip pat, kaip kūno ląstelės jaučia priklausomumą bendram organizmui. Kiekviena ląstelė padeda kitai, kiekviena ląstelė privalo būti ramstis ir sudaryti visumą su kita viename kūne. Kad taip elgtumėmės vienas su kitu, - iš esmės iš mūsų ir reikalauja gamta... Juk mes priklausome vienam kaimui, vienai žmonijai, vienai rūšiai, iš esmės priklausome vienam kūnui. Jeigu taip elgsimės vienas su kitu, tai kiekvieno mūsų vystymasis ir jam, ir visuomenei bus optimalus, jam tinkančios formos bei tempo. Kartu mes pasieksime įvairių kultūrų ir visos žmonijos balansą. Kiekvienas galės nuo savęs kažką pridėti bendrijai.

Televizija - labai galinga komunikacijos priemonė. Kodėl mes ją panaudojame tokios mažai svarbios informacijos skleidimui? (Maiklas Grechemas Ričardas, 24, Gatino, Kvebekas Kanada)

Televizija - informacijos šaltinis masėms, o masių lygis negali būti aukštas, priešingai, jis „labai liaudiškas“. Ir todėl televizijos lygis - masių lygis.

Problema kita. Jeigu būtų galvojama, kaip pakelti masių lygį, užuot tenkinus žemiausius ir pigiausius skonius, žinoma, televizija taptų pačia didžiausia ir gerbtiniausia auklėjimo priemone. Tačiau jie nori tik parduoti tai, kas masėms yra gerai, o masių lygis, žinoma, žemas. Tokiu būdu televizija taikstosi su liaudies norais ir parduoda tai, ko liaudis nori. Masinės informacijos priemonėms svarbiausia parduoti kuo daugiau. Ir todėl televizija negalvoja apie masių auklėjimą. Taip ji ir atrodo, todėl mes iš tikrųjų jai turime daug pretenzijų.

Tačiau jeigu ji galėtų drauge su psichologais ir švietimo specialistais galvoti apie pasaulio ateitį, apie tai, kaip pakelti masių lygį į „kalbančiąją“ pakopą, į aukštą įsisąmoninimo lygį, tada, žinoma, ji galėtų jas auklėti pačiu teisingiausiu būdu. Turime vilties, jog būtent teisingas komunikacijos priemonių panaudojimas (būtent skirtas masėms) padės pasauliui pasikeisti. Todėl vyriausybės ir JTO privalo padaryti galą tokio kaip šiandien žemo lygio masinių informacijos priemonių panaudojimui. Visa pasaulio ateitis priklauso nuo šito.

Kokį mitą reikia sugalvoti, kad pakeistume pasaulį į gera? (Kisas Dirksas, 48, Pjedmontas, Kalifornija, JAV)

Mitas yra tai, kad egoizmas padės pasiekti gerą gyvenimą. Turime suprasti, jog jau penkis tūkstančius metų, nuo Senovės Babilono laikų stumiamės į priekį tik egoizmo didėjimo dėka. Mes manome, kad technikos, ekonomikos, kultūros, švietimo tobulinimas padės pasiekti laimę. O iš tiesų vienas neturi jokio ryšio su kitu. Šis mitas, ši mintis yra labai didelė klaida ir mūsų dienomis ji pagaliau žlunga. Greitai liausimės svajoti apie tai, kad techninis vystymasis mus padarys laimingus.

Problema ta, kaip mums save sustabdyti ir nepatirti didelių nelaimių. Visa tai, žinoma, priklauso tik nuo planetos sąmonės išsivystymo. Visi mitai turi baigtis - priešingai, mums reikia ištirti gamtos dėsnius ir juos panaudoti be jokių išvedžiojimų, be įvairaus plauko mitologijų. Reikia suprasti, kad tik bendro gamtos dėsnio žinojimas, jo panaudojimas ir realizavimas yra iš esmės žmonijos išsigelbėjimas.

 

 

Mes gyvename žinių epochoje. Kaip galimybė mažų pajamų gyventojų grupėms lengviau prieiti prie technologijų (interneto ir kompiuterio) gali pagreitinti socialinį ir ekonominį vystymąsi? (Rodrigas Bachijas, Rio de Žaneiras, Brazilija)

Gyvename labai savotiškame pasaulyje ir turime labai savotišką priemonę, vadinamą internetu. Iš tiesų, internetas kiekvienam pasaulyje gali padėti beveik nemokamai prieiti prie neribotų informacijos šaltinių. Ši priemonė lygi visiems, ji sulygina ir suvienija visus pasaulyje. Ir nors ją specialiai vysto mūsų egoizmas, tačiau tas vystymasis skirtas atskleisti, kad jau gebame suprasti bendrą visos žmonijos, susietos tarpusavyje tarsi viename kūne, sistemą. Internetas mums leidžia suprasti tikrą pasaulio būseną, pačius save ir, tikiuosi, galiausiai jis paskatins kuo spartesnį pasaulio pasikeitimą dar mūsų dienomis.

Informacija, ryšys, technologija galiausiai nulems štai ką. Galbūt mes ir nepaspartinsime mažai apmokamų gyventojų sluoksnių socialinio ekonominio vystymosi, bet suprasime, kad mums reikia pakeisti požiūrį į pasaulį ir tarpusavio santykius iš egoizmo į altruizmą - taip, kad visi taptume lygūs. Neturime likti su iliuzija, jog padalinus viską po lygiai, pasaulis pasikeis. Toks padalinimas nelems palankių permainų pasaulyje. Mes jau matėme, kaip būna. Taip tik trukdome žmonėms dirbti ir vystytis. Reikia žmonėms įdiegti naują, altruistinį įsisąmoninimą, jog visi esame viena šeima. Taip padarysime pasaulį teisingą, džiugų ir tobulą.

Ar Jūs manote, kad atsiradus namuose internetui, mes tapome labiau įbauginti ir kontroliuojami? (be parašo, Stoke-on-Trent, Didžioji Britanija)

Kol kas mes nejaučiame, kad esame kontroliuojami interneto. Juk šioji priemonė tikrina, kokias svetaines mes lankome, ko norime, koks mūsų interesų ratas. Žinoma, vėliau pamatysime, kaip mumis galima manipuliuoti ir pasinaudoti. Taip įvyksta su visais mūsų atradimais, kuriuos paskui kažkas egoistiškai panaudoja reklamai ir nurodymui, kur derėtų pirkti jo pasiūlytas prekes.

Tačiau, viliuosi, dar iki tol mes pastebėsime, kad būtina pakeisti visą mūsų pasaulį, o ne mažiau reikšmingus dalykus, kuriuos liečia dauguma šių klausimų. Žmonės klausia, kaip pakeisti pasekmes. Turime suprasti, kad reikia pakeisti viso blogio, visų problemų priežastį. Šimtas čia pateiktų klausimų yra apie pasekmes, bet jeigu pakeisime ego - visos šios pasekmės atkris ir visos problemos išnyks, tarytum jų ir nebuvo.

Mums reikia sutelkti dėmesį tik į vieną - kaip pakeisti savo prigimtį. Tegul atrodo tarsi nerealu: „Pakeisti prigimtį!?“ Tačiau iš tikrųjų tai įmanoma, nes turime jėgą, išmintį ir prigimties pakeitimo metodiką. Ši metodika vadinama kabalos mokslu, ji tik dabar atsiskleidžia pasauliui, ir naudojantis ja iš tiesų galima įvykdyti būtinas permainas. Anksčiau ar vėliau žmonija ją atskleis ir ja pasinaudos. Tik mes stengiamės, kad ji kuo greičiau ją įsisąmonintų, kad pasaulis mažiau kentėtų.

Ar verta priešintis naujoms technologijoms, kurios trumpą laiką yra potencialiai kenksmingos, bet ateityje galės išsaugoti milijonus gyvybių? (Erikas Malebas, 36, Prancūzija)

Mes galime įvertinti mokslo esmę tik pagal jo tikslą. Jeigu šiandien matomas tikslas kenksmingas žmogui, to mokslo negalima naudoti ir vystyti. Bet kurioje srityje negalima atsikalbinėti, kad galbūt ateityje gerai ką nors panaudosime. Jeigu jau dabar naudodami kenkiame, reiškia, negalima naudotis. Tokia taisyklė: reikia spręsti apie dalyką pagal atsiskleidimo formą, o ne pagal tolimesnę ateitį.

Todėl jeigu šiandien kokia nors technologija kenksminga, gali būti kenksmingai panaudojama, - negalima jos tobulinti. Nieko teisingo čia nebus. Tik jeigu atitinkamai pasikeisime ir būsime įsitikinę, kad ji bus naudojama gerai, - tik tada verta ją vystyti. Nėra nieko ypatinga vystyti mokslą paprasčiausiai todėl, kad tai mokslas, bet viskas turi būti plėtojama tik pagal žmogaus moralinį lygį, tik atsižvelgiant į žmogaus gerovę. Gamtoje slypi visi dėsniai, visi faktoriai ir visos prielaidos. Bet jeigu jau mes imame iš gamtos viską gatavą, tai verta imti tiek gatavų išteklių, kiek galime panaudoti savo labui. Jeigu jie ne mums, jie visiškai nereikalingi.

Pažiūrėkite į naminius gyvūnus - kaip nesugebėjimas kovoti už save juos padarė nutukusius, tingius ir priklausomus, atėmęs gamtos duotą smalsumą. Ar technologija analogiškai paverčia žmones naminiais gyvūnais? (Ajenas, 23, Arlingtonas, Virdžinija, JAV)

Mes vystomės po „vystymosi volu“, stumiami egoizmo, kuris nuolat didėja mumyse. Šis besivystantis ego neleis mums nurimti, nusiraminti. Jis atves prie tokių nelaimių ir kančių, kad teks susimąstyti: dėl ko mes gyvename? Uždavęs sau šį klausimą apie gyvenimo prasmę, žmogus atskleis, jog visas jo gyvenimo tikslas yra kaip tik pakeisti jį vysčiusį egoizmą ir pritaikyti jį siekti pusiausvyros, susivienijimo, supanašėjimo savybėmis su gamta. Kartu žmogus pasieks amžinybės ir tobulumo pojūtį.

Mes šiomis aplinkybėmis, skirtingai nei gyvūnai ir žvėrys, nesėdėsime nejudėdami ir tik vartodami. Kadangi mūsų ego galiausiai turi atvesti mus prie tikslo (išvystęs mus ir pasiekęs savo viršūnę), jis pradeda atskleisti mumyse tokią tuštumą, kad ši būsena priverčia mus pakeisti egoizmą, pakeisti požiūrį į gyvenimą. Tuo mes skiriamės nuo žvėrių ir gyvūnų - juk jų ego nekinta. Tiesiog žmogus juos aprūpina ėdesiu, ir todėl jie neveiklūs. Tačiau mums nepakanka gauti maistą, kad pasiliktume nurimę ir sotūs. Priešingai, mums vis dėlto teks užpildyti tuštumą, kuri atsiskleis. Ši tuštuma paskatins pakeisti požiūrį į gyvenimą. Besivystantis egoizmas atveda žmogų prie to, kad jis pats šitą egoizmą pašalina. Ir mes tai pamatysime jau artimiausiais metais.

Kiek mokslas yra objektyvus? (Janina Šprenger, 22, Berlynas, Vokietija)

Mokslas neobjektyvus. Jis objektyvus tik tiek, kiek objektyvūs ir nepriklausomi mūsų penki jutimo organai, kuriais suvokiame pasaulį. Mes nežinome, koks yra pasaulis ne mumyse. Mes jaučiame tik tai, kas per penkias „ertmes“, penkis pojūčius patenka į mūsų vidų. Jeigu turėtume kitokius penkis jutimo organus, jaustume pasaulį kitaip. Mokslas aiškina, kad žvėrys ir gyvūnai, kiekviena rūšis jaučia pasaulį įvairiai: kaip kvapų dėmes arba šilumos ir šalčio dėmes ir t. t. Šiuolaikinės mokslinės teorijos teigia, kad pasaulis tėra mūsų reakcija į kažką, kas vyksta išorėje. Ir todėl mes jaučiame pasaulį tiek, kiek mūsų penki jutimo organai yra susiję su supančiu pasauliu. Todėl visas mokslas nėra objektyvus, o visiškai subjektyvus, priklausantis nuo žmogaus. Mūsų mokslas yra jutimo organų reakcijos į kažką nežinomą, kas vyksta išorėje, pasekmė. Todėl galiausiai mokslas tik fiksuoja mūsų reakciją į tai, ką jaučiame ir atskleidžiame. Jeigu jaustume ir atskleistume kažką iš išorės jutimo organu, kuris yra ne mūsų viduje, o išorėje, tuomet atvertume visiškai kitą pasaulį.

Kaip architektūra gali pačiu geriausiu būdu pasitarnauti socialiniams, ekonominiams, politiniams ir ekologiniams interesams dabar ir ateityje? (Kenetas Chinčklifas, 41, Fortas Lauderdeilas, Florida, JAV)

Architektūros, kaip ir kitų mokslų, kuriuos išvystė žmogus, efektyvumas priklauso vien nuo to, kaip žmogus juos panaudoja. Ne pats mokslas geras ar blogas - esmė yra žmogus, kuris jį naudoja gėriui arba blogiui. Ir todėl kai žmonės supras, kad geriausia realizuoti būtiniausius dalykus, o visa kita skirti visuomenei, tada jie nustos pernelyg naudoti architektūros mokslą, architektūrą. Priešingai, jie viską darys labai efektyviai, realiai, o perteklių panaudos visos žmonijos labui. Mes išvysime tai ir architektūroje, ir apskritai visose pasaulio veiklos sferose, visuose mūsų moksluose. Jeigu pakeisime žmogų, tada, žinoma, ir architektūra, ir visi kiti mokslai bei technologijos įgaus kitą formą, pavidalą.

Kodėl mums visame pasaulyje neatšaukus patentų įstatymų ir nebaigus riboti kūrybos bei novatoriškumo? (Etjenas Savaras, 34, Beloj, Kvebekas, Kanada)

Jeigu žmonės suprastų, kad viskas, ką jie daro, ką atskleidžia gamtoje, gali duoti naudą žmonijai ir kad į amžiną žmogaus sielos sąskaitą bus įrašytas jo suteiktas gėris, tada žmogus nesaugotų tai, ką atrado, ir nedraustų laisvai naudotis... Pasaulyje yra dalykų, kuriuos žmonės atrado, bet nenori, kad kiti plačiai naudotųsi. Jeigu žmogus galėtų suprasti, jog jo apdovanojimas kaip tik tas, kad jis atiduoda žmonijai, ir jog būtent tai amžiams užrašoma jo vardu, tada jis, žinoma, taip elgtųsi ir užmokesčiu laikytų ne atlygį pinigais, o atlygį pripažinimu. Gamtos nuostata būtų jam palanki ir todėl žmogus pelnytų amžinybės ir tobulumo, esančių aukščiau šio gyvenimo, pajautimą.

Tačiau kol liekame egoistais ir nesugebame taip suprasti gamtos, pačiu egoistiškiausiu būdu naudojamės visais gamtos turtais bei viskuo, ką galime gamtoje atrasti. Kiekvienas būtinai saugo savo patentą ir pasaulis juda pirmyn labai netiesiu keliu.

Ar bus įmanoma kada nors tiesiogiai prijungti žmogaus smegenis prie mašinų (kaip kompiuterius)? Jeigu taip, tai kada ir kaip? (Nikolas Fleidžis, 27, Kašan, Prancūzija)

Be abejo, artimiausiu metu - tarkime, apie 2020 metus - galima bus prijungti žmogaus smegenis prie mašinų, panašiai kaip kompiuterį, kad dirbtų išvien. O maždaug apie XXI amžiaus vidurį galima bus pakeisti visas mūsų kūno dalis įvairiomis dirbtinėmis formomis.

Reikia suprasti, mes nekalbame apie vidinę dalį, apie žmogaus „Aš“, apie jo sielą. Kalbame apie mūsų kūno dalis, apie gyvūną. Jau šiandien, naudodami genų inžineriją ir biologiją, galime daug ką pakeisti žmogaus kūne, keisti ir auginti organus. Tai nėra problema. Visoje šitoje išmintyje, visame šitame moksle nėra nieko, kas būtų aukščiau už žmogaus galimybes. Juk šiuo atveju veikiame gyvūniniame lygmenyje, o patys esame „kalbančiojoje“ pakopoje.

Mūsų problema, mūsų teisinga, aukšta, itin ypatinga veikla turėtų būti pakilimas iš biologinio lygio rūpesčių, gyvo kūno lygio į „kalbančiąją“ pakopą. Tuomet dirbsime su savo siela, žmogaus „Aš“, esančiu aukščiau kūno. Būtent ten atliksime tokias manipuliacijas, kurios mums leis taisyti sielą, veikti sieloje.

O dėl kūno, žinoma, artimiausiais metais darysime vis daugiau ir daugiau. Visa tai priklauso tik nuo technologinio išsivystymo.

Kokiu būdu internetas, kaip visuotinis informacinis instrumentas, kuris išraizgo visus kontinentus, gali pasitarnauti mūsų visuomenės stiprinimui? (Maksas Stelmakeris, 36, Serri, Kanada)

Tik su sąlyga, kad atskleisime, jog ši priemonė tiek integrali, kad pasiekia visus. Internetas lygus visiems ir jeigu per jį bus aiškinama, kad visi mes priklausome globaliai sistemai, kad iš esmės esame mažas kaimas, viena sistema ir kad atitinkamai turime vienas su kitu elgtis, taip pat auklėti ir kitą kartą... Per šį tinklą turime skelbti vien tai, kad priklausome vienam kūnui, kad turime pasikeisti. Jeigu mes apie tai kalbėsime internete, tuomet toks milžiniškas mechanizmas, apimantis visus kontinentus ir visus kartu, atliks savo paskirtį. Jis mus sujungs tarpusavyje. Visomis kalbomis ir visais lygiais jis mus suriš ir leis visiems pajausti, kad šiam tikslui jis ir skirtas.

Šis instrumentas ypatingas tuo, kad tuo pačiu metu, vienu akimirksniu, realiuoju laiku gali mus sujungti ir iš tikrųjų padaryti visų žmonių, visame pasaulyje vienu metu prisijungusių prie jo, vieną jungtį. Tikiuosi, kad artimiausioje ateityje tai iš tiesų įvyks ir mes pasijusime tarpusavyje surišti (įtraukiant ir informacijos priemones internetu) taip, kad žmonija pamatys, jog sudaro vieną visumą, ir pradės atitinkamai elgtis. Tada mes pakeisime mūsų kultūrą, švietimą, ekonomiką ir požiūrį į gyvenimą.

Kodėl su kiekvienu nauju išradimu, skirtu laikui taupyti, mūsų gyvenimas tampa vis labiau pripildytas streso? (Dezire Cvang, 26, Berlynas, Vokietija)

Egoizmas, nuolat ir nenutrūkstamai besivystantis mumyse, formuoja vis didesnį norą jį pripildyti. Tačiau norėdami jį pripildyti, mes iš esmės pastebime, kad to nesugebame. Visiems žinoma, kad prieš valgį jaučiame stiprų apetitą, bet tik pradėjus valgyti, noras sumažėja ir mes nebejaučiame malonumo. Taigi pats malonumas, pats prisipildymas neutralizuoja malonumo jausmą. Juk jie yra vienas kitam priešingi - noras prisipildyti ir malonumas, kuris jį pripildo.

Ir todėl, jeigu mes norime prisipildyti štai taip, tiesiogiai, niekada nepasieksime tobulumo. Aš labai daug noriu pasiekti, tačiau vos tik ką nors pasiekiu, tai išnyksta, malonumas dingsta. Kodėl jis dingsta? Todėl, kad gaudamas malonumą, prisipildydamas malonumo aš neutralizuoju patį norą. Todėl tokia forma mes niekada nepasiekiame prisipildymo, atvirkščiai, pajuntame tuštumą. Ir todėl niekada savo gyvenime nepatiriame malonumo.

Malonumą galima patirti tik su sąlyga, jeigu atskirsime malonumo gavimo vietą nuo paties malonumo. Pavyzdžiui, motina nori duoti kažką savo vaikui ir kuo daugiau ji jam duoda, tuo daugiau pati prisipildo. Jeigu mes mylėtume vienas kitą panašiai kaip motina myli savo vaiką, tada atiduodamas kitam aš mėgaučiausi. O atiduoti galima be apribojimų, visą laiką save pripildant. Vadinasi, šitas principas yra amžino prisipildymo principas ir jo laikydamasis žmogus gali pajusti amžiną gyvenimą. Reiškia, altruizme glūdi meilės ir laimės kupino amžino gyvenimo pagrindas. O laikantis egoizmo niekada to neatsitiks.

Tik kada žmonija tai supras ir pajaus, kiek praranda per savo trumpą, pilną kančių gyvenimą, nors galima pasiekti amžiną gyvenimą, kupiną malonumų, tuomet ji pradės keistis. Tikiuosi, kad tada mūsų gyvenimas nebebus daugiau pripildytas streso.

 

 

Kaip atrodo ateitis, kurios trokštate? (Be parašo, Niujorkas, JAV)

Kaip bet kurio gyvo organizmo visos ląstelės, nors ir egoistiškos, tačiau dirbdamos susijungia į vieną mechanizmą, į vieną altruistinę sistemą, ir kiekviena ląstelė, prisijungdama prie kūno, visa pasineria vien į rūpestį, kaip jai integruotis į kūną, kaip aprūpinti kūno gyvenimą ir jo bendrą funkcionavimą, nes kitaip ir ji pati neteks gyvybės, taip ir žmonių visuomenėje: jeigu norime išgyventi, privalome priimti šitą kiekvieno gyvo organizmo dėsnį, pagal kurį visi rūpinasi visais. Ateitis gali būti tik tokia ir jokia kitokia.

Mūsų raidą Žemėje skatino egoizmas. Tai buvo egoistinis vystymasis, nuolat besiplėtojantis mumyse. Tačiau dabar mes priėjome egoistinės raidos finalą ir šiandien atsiveria visiškai kita dimensija. Privalome suprasti, jog dabar atsiskleidžia nauja realybė, nauja sistema, kurioje mes tarpusavyje susieti. Dėl savo tarpusavio susietumo privalome priimti šitą integralią sistemą kaip gyvenimo įstatymą. Jeigu priimsime tai kaip faktą, pamatysime, kad gyvenimas gerėja.

Tikiuosi, būtent tai mes ir pamatysime.

Apie ką svarbiausia kalbėti mene ir kodėl? (Leina Francisko, 22, Manila, Filipinai)

Visa kultūra ir visas švietimas turi kalbėti apie gerus žmonių santykius, apie teisingus ryšius tarp jų, ne apie tuos, kurie yra dabar, o apie ryšius, kurie turi būti. Jeigu kalbėsime apie tai, kad visi priklausome vienai šeimai, kad kiekvienas turi rodyti tokią nuostatą kitam, kalbėsime, kad priklausome vienas nuo kito ir dėl to turime vienas kitą mylėti ir gerinti mūsų santykius, jeigu švietimas ir kultūra su viskuo, kas juose yra, panaudos savo įtaką mums ir kine, ir teatre, ir grožinėje literatūroje, visur, ką mes matome, kas daro mums poveikį, - tuomet priimsime šią altruistinę idėją, kad ir kaip ji prieštarautų mūsų prigimčiai. Kultūros vaidmuo, darantis mums poveikį, yra labai svarbus ir aš tikiuosi, jog taip mes greitai, be išankstinio kančių etapo, pereisime nuo egoistinio gyvenimo būdo prie altruistinio.

Kokias tris svarbiausias vertybes mes turime įskiepyti vaikams? (Elana K., 30, Roma, Italija)

Vaikams turime duoti žinių apie tikrą pasaulio sandarą, apie tai, kad visas pasaulis - integrali sistema, kad tokia forma žmonės tarpusavyje susieti ir priklausomi vienas nuo kito; iš to išplaukia žinios, kaip žmogus turi elgtis: jis turi mylėti ir rūpintis artimu kaip pačiu savimi. Mums to reikia harmonijai su gamta palaikyti. Nes jeigu savęs nesubalansuosime su gamta, jeigu nesusijungsime su kitais į vieną sistemą, patirsime kančių. Ir atvirkščiai, tiek, kiek pasieksime harmonijos su gamta, globalaus ir subalansuoto su ja susijungimo, įgysime pasitikėjimo, ramybės, pereisime prie kito lygio gyvenimo - dvasinio, amžino, tobulo. Juk pakilsime iš gyvūninės, fizinės egzistavimo pakopos, kurią dabar ir jaučiame, į dvasinio egzistavimo pakopą, kurią pajusime tik pradėję keisti egoistinius tarpusavio santykius į altruistinius.

Kokius konkrečius žingsnius galime žengti, kad garantuotume gerą išsilavinimą visiems ir kad žmonės turėtų galimybę įnešti savo indėlį į šį pasaulį, nepriklausomai nuo to, kur jie gimė? (Bilas Džojus, Kalifornija, JAV)

Tik įsisąmoninimas, kad tarsi vieno kūno dalys esame vienoje žmonijos sistemoje, mus privers organizuoti tokį lavinimą, iš kurio kiekvienas galės semtis jėgų, kad visus aprūpintų tuo, kuo sugeba aprūpinti vien jis. Juk kiekviena ląstelė privalo aprūpinti kūną kažkuo ypatingu, kitaip kūnas netobulas ir nepilnas. Turime rūpintis, kad kiekvienas žinotų apie savo savitumą, žinotų savo užduotį, savo sugebėjimus ir savo specifiškumą. Tik jis sugeba tai duoti žmonijai. Ir todėl, jeigu visam organizmui pritrūks jo indėlio, visa žmonija jaus trūkumą. Jeigu mes pasieksime tokią būseną, tai teiksime teisingą ir gerą išsilavinimą ir gyvensime gerame pasaulyje. Mūsų integralumo ir abipusės priklausomybės nuo kiekvieno įsisąmoninimas turi iš esmės padaryti mūsų išsilavinimą nepriklausomą nuo bet kokių apribojimų, kad jis remtųsi tik kiekvieno vaidmeniu visos žmonijos integralioje sistemoje.

Ką, jūsų nuomone, jauni žmonės turi skaityti, žiūrėti, patirti, kad įsigytų žinių ir užsidegtų stipriu troškimu tapti tais, kurie pakeis pasaulį? (Emi Grin, 32, Kolumbija, Pietų Karolina, JAV)

Koks egoistiškas bebūtų žmogus, jis turi daug altruistinių jėgų. Ypatingas, kryptingas kultūros, švietimo, mokslo ir auklėjimo poveikis gali išvystyti šitas altruistines jėgas. Tai iš esmės mes ir turime daryti.

Žmogui būtina suprasti, kad visa žmonių visuomenė yra viena visuma. Tarp mūsų turi būti vienybė, abipusė meilė pagal principą „pamilk artimą kaip save“. Į tai turime orientuoti visą literatūrą, kinematografo ir masinės informacijos priemonių jėgą. Tik apie tai turime kalbėti visuomenėje, itin aukštai keldami svarbos lygį, kad kiekvienas būtų vertinamas tik pagal savo indėlį į visuomenę.

Tada jaunoji karta, išgirdusi ir pamačiusi visų rodomą nuostabų ir teisingą pavyzdį, būtinai perpras tai. Juk visuomenės poveikis įpareigoja žmogų ir todėl jis privalės rūpintis visuomene. Ilgainiui mūsų vieno į kitą požiūris taps altruistiškas, mes pasieksime pusiausvyrą su bendru gamtos dėsniu, meilės, atidavimo dėsniu, ir pakilsime aukščiau nuo materialaus gyvenimo į dvasinį gyvenimą.

Kas yra Dievo religija? (Mirajus Chaledas, 30, Daka, Bangladešas)

Dievas - visos realybės bendra prigimtis, bendras dėsnis. Žodžių „Elokim“ (Dievas) ir „teva“ (gamta) gematrija (skaitinė reikšmė) ta pati. Tai atidavimo ir meilės dėsnis, altruistinis dėsnis. Tai ne mums būdingas egoistinis altruizmas, kuris mus verčia atiduoti tam, kad kažką užsidirbtume ir gautume atgal. Ne, tai altruistinis dėsnis be jokių išskaičiavimų, be jokios grąžos sau.

Dievo tikslas - padaryti žmogų visomis savybėmis būti panašiu su Kūrėju, Dievu. Toks yra gamtos, Kūrėjo tikslas kiekvieno atžvilgiu. Tik šiam tikslui žmogų sukūrė Kūrėjas, gamta. Kūrėjas arba gamta mus veda prie šito tikslo, kurio esmė - supanašėjimas su Juo. Ir todėl žmogus vadinasi „adam“ - iš žodžio „dome“ (panašus), „lehidamot“ (supanašėti). Jis turi būti panašus į Kūrėją, visą savo ego pavertęs į altruizmą, į atidavimą. Įgavęs šitą formą, jis užbaigia savo užduotį Žemėje ir, pasiekęs amžiną dvasinį gyvenimą be materialaus kūno apvalkalo, neturi daugiau grįžti prie mūsų gyvenimo.

Veikiami visuomenės turime panaudoti savo pasirinkimo laisvę, kad taptume panašūs į Kūrėją. O Kūrėjas, iš savo pusės, pastumia mus blogio arba gėrio jėgomis (priklausomai nuo to, ką mes renkamės) prie to paties tikslo.

Galima dar pridurti, kad Kūrėjas neturi religijos, nes religijos - žmogaus, norinčio psichologiškai pasiteisinti, pasiaiškinti, jog jo egzistavimas Žemėje turi kažkokį tikslą, išradimas. Dievas - mūsų bendra prigimtis, verčianti mus tapti amžinais ir tobulais kaip Jis.

Kaip gali du atsakymai į vieną ir tą patį klausimą būti teisingi ir tuo pačiu metu prieštarauti vienas kitam? (Matijas Cholbachas, 29, Miunchenas, Vokietija)

Jeigu klausimą girdi žmonės, kurių išsivystymo lygis skiriasi, tada, nors kiekvienas girdi tą patį klausimą, gali išgirsti jį priešingai. Kiekvienas, kuris girdi ne klausimą, o atsakymą, taip pat jį girdi savaip - pagal savo išsivystymo lygį. Kas teisinga vienam, kitam gali pasirodyti neteisinga ir netgi priešinga.

Ir kol žmonės nepasieks vienodo išsivystymo, jie negalės suprasti vienas kito. Reikia manyti, kad išsivystymo lygiai sąlygoja ir faktą, kad žmogus kiekvieną kartą girdi kažką kitą. Juk tai, ką žmogus girdėjo ir suprato vakar, gali tapti priešinga tam, ką jis girdi ir supranta šiandien. Todėl mūsų požiūris į kiekvieną turi būti reliatyvus. Nieko negalima priimti kaip aksiomą, kaip kažką absoliutaus.

Turime suprasti: iš vienos pusės, viskas iš anksto numatyta, iš kitos pusės, viskas priklauso nuo žmogaus - ir šitas dėsnis nesutelpa žmogaus galvoje. Mes sakome, kad viskas nusileidžia ir ateina iš aukščiau, viskas tarytum žinoma iš anksto, ir kartu teigiame, kad žmogus pajėgus kažką keisti ir siekti rezultatų, priklausančių tik nuo jo. Negalime suderinti šių dviejų dalykų: „Jeigu ne aš sau, tai kas man?“ ir „Nėra nieko kito, tik Jis.“

Būtent supratę, kad tai liečia du išsivystymo lygius, dvi žmogaus formas, mes galime sutaikyti tariamą prieštaravimą ir suvokti, kad lyginama tik pagal žmogų.

Kodėl taip yra, kad mūsų tiek daug ir vis tiek mes vieniši? (Nadia Cholc Kaldero, 21, San Chosė, Kosta Rika)

Mūsų prigimties pagrindas yra egoizmas. Per visą žmogaus gyvenimą jis vystosi, visą laiką plečiasi ir didėja. Galiausiai mes tampame vis labiau atitrūkę vienas nuo kito, o mūsų laikais priėjome iki to, kad jau nebegalime pakęsti vienas kito. Mes skiriamės, nekenčiame vienas kito, nekenčiame savęs, grimztame į narkotikus, į neviltį. Ego mus išskiria, ir jaučiame, kad esame iš tikrųjų atitrūkę nuo visų, netgi nuo pačių savęs. Jaučiamės izoliuoti, nesusiję vienas su kitu.

O iš kitos pusės, atvirkščiai, pradedame jausti, kad priklausome vienas nuo kito ir negalime išsiversti vienas be kito.

Kaip išspręsti problemą: aš priklausau nuo viso pasaulio ir nekenčiu viso pasaulio, atstumdamas jį nuo savęs. Kaip viską sujungti į vieną? Mūsų gyvenime mes to negalime. Klausimai, kurie čia keliami, labai teisingi ir geri, bet jų sprendimas yra tik vienas: mums reikia pakilti iš savo egzistavimo pakopos, kur visi gauname ir kiekvienas rūpinasi savimi, į kitą pakopą, kur visi atiduodame ir kiekvienas rūpinamės kitais. Jeigu suprasime, kad šita mūsų egzistavimo forma daugiau nebeleidžia gyventi ir kad mums būtina pereiti į kitą būseną, priešingą dabartinei, tada nusipelnysime amžinybės ir tobulybės ir niekas nesijaus vienišas.

Jeigu į kai kuriuos iš šių klausimų bus rasti atsakymai, kaip galime padaryti, kad pasaulis juos išgirstų?

Turime susivienyti - visos altruistinės organizacijos, visi žmonės, kurie nerimauja dėl pasaulio ateities. Susijungti. Suformuoti pagrindinę organizaciją, panašią į būsimą vyriausybę. Ir ši vyriausybė turėtų įpareigoti visą žmoniją išgirsti ir suprasti problemą įsisąmoninant mūsų pavojingą situaciją. Tikėsimės, kad organizuosime štai tokią tarptautinę altruistinę vyriausybę, kuri paaiškins pasauliui, kokios siaubingos būsenos jis yra, kad permainos įmanomos tik pakeitus žmogaus požiūrį į gamtą, į kitus. Jeigu įpareigosime visuomenę rodyti žmonėms, kaip gera atiduoti ir kaip bloga vien gauti, - tada vertinsime kiekvieną žmogų tik pagal tai, kiek jis atiduoda. Už tai jį gerbsime ir vertinsime. Taip elgdamiesi auklėsime kartą, auklėsimės patys ir nusipelnysime pasaulio, kuris visas bus gėris. Štai ką aš noriu duoti pasauliui.

Koks jūsų klausimas?

Mano klausimas: kaip organizuoti žmoniją, kaip sukurti tokią tarptautinę organizaciją, kuri užsiims tik žmonijos auklėjimu pasitinkant naująją altruistinę civilizaciją? Šita organizacija jungs visas altruistines organizacijas, visus žmones, kurie supranta, kad pasaulio ateitis priklauso tik nuo atidavimo, nuo abipusės meilės ir nuo šito aiškinimo, kurį reikia perteikti visai žmonijai. Kaip mums kada nors tai padaryti? Juk būdamas visose šitose organizacijose matau, kad mes tik kalbame, bet nesiimame veiksmų. Ir aš labai tikiuosi, kad kada nors pereisime prie darbų. Taigi mano klausimas: kaip nuo žodžių pereiti prie darbų?

Dėkoju ir iki pasimatymo.

Arosa (Šveicarija), 2006 m. sausio 20 d.

 

Laba diena, aš - Michaelis Laitmanas.

Kai buvau maždaug jūsų amžiaus, man labai rūpėjo klausimas apie mūsų gyvenimo prasmę. Dėl šios priežasties pasirinkau studijuoti medicininę ir biologinę kibernetiką, manydamas, jog būtent šis mokslas padės sužinoti, kodėl mes gyvename, kokia gyvenimo paslaptis.

Kuo daugiau mokiausi, tuo aiškiau mačiau, kad mokslinė medžiaga aiškina viską, išskyrus tai, koks mūsų gyvenimo tikslas, dėl ko gyvename. Kita vertus, aš sužinojau, kaip funkcionuoja gyva ląstelė, kokie jos veiklos mechanizmai. Pamačiau visų jos dalių sąveikos harmoniją, kokia įmantri į ją įdiegta programa, kurios mes kol kas nesuvokiame. Iš to supratau, kad egzistuoja kai kas daugiau - juk turi būti kažkoks tikslas.

Taigi mes tyrinėjame gyvą organizmą, bet nežinome, dėl ko jis gyvena. Aš tyrinėjau pagal savo specialybę, taip pat gavau filosofijos daktaro laipsnį ontologijos (būties teorijos) srityje.

Šiandien mes, žmonės, suprantame, kad jei savo pakopoje pasieksime tokią pačią harmoniją, kokia būdinga gyvam organizmui, suprasime, kodėl gyvename. Egzistuoti taip, kaip mus įpareigoja gamta, - iš esmės ir yra mūsų tikslas.

Mes matome, jog visi gamtos lygmenys - negyvasis, augalinis, gyvūninis - viskas valdoma griežtų dėsnių. Visos mūsų kūno sistemos irgi paklūsta dėsniams, kurių mes nepajėgūs pažeisti. Gyvas kūnas nuolat stengiasi išlaikyti pusiausvyrą su savo aplinka. Netekęs pusiausvyros jis suserga ir netgi miršta. Tačiau žmogus neišlaiko pusiausvyros su gamta.

Juk visa mus supanti gamta altruistiška, ji skirta tęsti gyvenimą, teikti gyvybę. Jai būdingi tam tikri dėsniai, stebime labai griežtas normas ir ribojimus, bet jie išplaukia iš to, kad tik keletui priešingų jėgų darniai veikiant įmanomas vystymasis. Šioms jėgoms harmoningai susivienijus pratęsti aukštesnio lygmens gyvenimą, gyvenimas iš tikrųjų aprūpinamas dviem priešingomis jėgomis, kurios turi nuostabią tąsą aukštesniajame lygmenyje.

Deja, žmogaus lygmeniu mūsų veiksmams nebūdinga palaikyti gerus tarpusavio santykius, harmoniją ir gyvenimo tąsą. Mes iškreipiame net natūralius savo kūno norus, tuo skirdamiesi nuo gyvūnų. Kiekvienas gyvūninio lygmens gyvas organizmas iš gamtos ima tik tiek, kiek reikia jam išgyventi. Nė vienas gyvūnas nepersivalgys, jis apsiriboja tuo, kas užtikrina jo egzistavimą. Vien tik žmogus nejaučia saiko, neribotai tenkindamas maisto, sekso, šeimos - visus kūno poreikius.

Be to, turime žmogiškuosius norus - turtų, šlovės, žinių. Jais naudojamės jau visiškai nepamatuotai ir neteisingai.

Be kita ko, mūsų norai nuolat vystosi. Kitaip negu gyvūnai, savo norais žmonės vienas į kitą visiškai nepanašūs. Vadinasi, visoje gamtoje būtent žmogus (kad ir kaip pralenkia kitus) dar nebaigė vystytis. Dar viskas supainiota ir nesubalansuota.

Taigi kur einame? Ko iš mūsų nori gamta?

Tyrinėdami negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų atstovus matome, kad jie išlaiko pusiausvyrą tarpusavyje ir su juos supančia gamta. Jeigu šį dėsnį išplėsime žmonėms, tikriausiai ir jie privalo būti vienas su kitu susiję, panašiai kaip gyvo kūno ląstelės. Nors kiekviena ląstelė egoistiška, visos ląstelės atsisako savo nepriklausomybės ir susivienija bendram, aukštesnio lygio kūno gyvenimui (jo egzistavimas užtikrins atskirų jo dalių egzistavimą). Kiekviena ląstelė suvartoja tiek, kiek reikia jos gyvenimui, o visa kita naudoja kūnui tarnauti. Toks gyvo organizmo dėsnis.

Vadinasi, ir žmonių visuomenė turi vadovautis tokiu dėsniu. Kol to nepasieksime, dėl disbalanso su gamta teks patirti smūgius. Būtent tokią situaciją ir turime šiandien.

Kaip jau minėjome, mūsų norai nuolat didėja ir šio proceso neįmanoma sustabdyti. Todėl mūsų laukia vis didesnis disbalansas. Karta iš kartos tampame vis labiau egoistiški ir vis labiau priešingi gamtai. Ekologinės nelaimės, taip pat ir žmonių savižudybės, narkomanija, teroras ir visa kita - tik šio disbalanso požymiai. Beje, procesas tęsis ir stiprės, kol suprasime, jog neturime išeities, ir pradėsime ieškoti to vyksmo priežasties.

Bet ar tai įvyks iki branduolinio karo, ekologinių kataklizmų arba kitų naikinimo būdų, kuriuos patys sukeliame?

Iš esmės gamta vysto žmogų pagal jo žmogišką pakopą. Jei vystymasis apsiribotų gyvūniniu lygmeniu, viskas paklustų dėsniams ir instinktams. Bet mūsų norai laisvi (tuo ir ypatingi žmonės), todėl privalome laisvai, t. y. sąmoningai imti veikti, kad suprastume, kur slypi priežastis, ir patys išspręstume problemą.

Gamta negali pateikti sprendimo. Tačiau vis tik gamta mus gausiai apdovanojo, užtikrinusi būdą jį atrasti. Kiekvienoje žmonijos kartoje yra pastovus procentas žmonių, kurie siekia taikos žemėje. Tai tikslingai per genus įdiegta į žmogaus prigimtį, kad jis atgautų pusiausvyrą su visa gamta. Kiekviena karta turi iki dešimt procentų altruistų. Jeigu pastarieji perpras visą sistemą, kurios dalis mes esame, jeigu jie supras, kad būtina susivienyti, tuo parodydami pavyzdį kitiems žmonėms, mums pavyks pasiekti pusiausvyrą anksčiau nei ateis baisios nelaimės.

Taigi turime kuo remtis. Trūksta tik bendros užduoties - visų altruistinių jėgų, kurios sudaro tokią žymią pasaulio gyventojų dalį, susivienijimo. Moksliniai tyrimai rodo, jog altruistų dalis yra visose tautose, visose rasėse. Ji nepriklauso nuo lyties, amžiaus ar tėvų potraukių, ją sąlygoja žmoguje esantis altruistinis genas. Altruistų dalis visuomenėje nei didėja, nei mažėja, per visą žmonijos istoriją ji išlieka nekintanti visose kartose.

Todėl mūsų tikslas - pasiekti, kad visos šios jėgos susivienytų. Tada mes įgysime labai didelį potencialą, juk dešimt procentų žmonijos - milžiniška galia.

Galima sakyti, jog aktyvieji altruistai taip pat sudaro dešimtąją dalį. Likusieji to paties siekia pasyviau. Tačiau jeigu susivienytų bent tas vienas žmonijos procentas, jeigu šie žmonės suprastų mūsų užduotį ir žinią, kurią mes nešame pasauliui, jeigu jie suprastų, kad mes gelbstime pasaulį - tai paveiktų visus likusius altruistus ir tada galėtume pradėti vienyti visą žmoniją.

Kalbant apie visą žmoniją reikia pasakyti, kad, be dešimties procentų altruistų, gamta mums parengė dar kelis esminius faktorius, kuriais galime remtis. Nors mūsų auklėjimas ir kultūra iš prigimties egoistiški, tačiau jų pagrindas - altruistiniai principai. Mokyklose niekas nemoko „joti ant kitų“. Priešingai, yra sakoma: „Būk geras, nusileisk, būk visiems draugiškas“. Beje, šie principai diegiami egoistinėje visuomenėje. Be altruistinių tendencijų egoizmo viduje negali tęstis gyvenimas.

Be to, nė vienas žmogus, netgi pats didžiausias egoistas, nesididžiuos egoizmu. Atvirkščiai, jis didžiuosis tuo, kad prisideda ir kažką duoda. Todėl, suvieniję altruistines pasaulio jėgas, galėsime kreiptis į masinės informacijos priemones, į vyriausybes (iš esmės į dideles egoistines organizacijas), kad padėtų tęsti darbą tarp egoistų.

Bet vis dėlto, kaip mums įtikinti 90 proc. egoistų, kurie iš prigimties nėra linkę nusileisti ir nejaučia vienas kitam prisirišimo? Dešimčiai procentų altruistų pakanka tik paaiškinti, kad atėjo laikas susivienyti. Jie iš prigimties tam pasirengę, todėl su jais yra lengva. Tačiau egoistams negalime pasiūlyti susivienyti, visko atsisakyti ir gyventi dėl artimo. O juk būtent tai ir skelbia egzistavimo viename gyvame kūne dėsnis, kurio mes turime laikytis.

Tačiau ir devyniasdešimčiai procentų egoistų gamta parengė galimybę tapti altruistais. Juk iš esmės žmogus ieško ne pinigų, ne valdžios, jis ieško visuomenės pripažinimo. Kiekvienas iš mūsų nori nenori iš prigimties siekia išsikovoti visuomenės pagarbą. Tai geriausias stimulas žmogiškajam „Aš“ pajausti savąjį reikšmingumą.

Ir todėl mes turime pakelti visos žmonių visuomenės altruistinių veiksmų vertę. Vardan žmonijos išgelbėjimo persitvarkys visos masinės informacijos priemonės. Laikraščiai, radijas, naujienų laidos sieks parodyti tik viena: kuris labiau altruistiškas, labiau ir gerbiamas. Apie tokį žmogų kalbės, jis bus žinomas.

Trumpai tariant, aplinka turi perteikti žmogui vieną jausmą: „Mes tave vertiname ne pagal jėgą, grožį, žinias, pinigus, neskiriame dėmesio jokiems tavo poelgiams, mums svarbu tik viena: ar padarei altruistinį veiksmą žmonijos labui?“. Žmogus vakare grįžta namo ir vaikai į jį žiūri vertindami: ar tėtis atitinka tą standartą, kurį jiems diegė mokykloje arba kitoje mokymo įstaigoje. Galiausiai žmogui nėra kur dingti. Juk aplinkiniai jį vertina tik pagal įnašą į visuomenę.

Mums iš prigimties visuomenės nuomonė turi lemiamą reikšmę, todėl galime keisti visuotinai priimtas vertybes taip, kad visi žmonės pradėtų siekti altruistinių veiksmų. Mūsų prigimtis sukūrė tam prielaidų. Žmogiškoji biologija, psichologija - viskas tam parengta. Šiandien neverta laukti kol sustiprės įvairūs faktoriai, kurie per dideles kančias vis tiek privers ieškoti to paties sprendimo. Altruistai turi įsisąmoninti, kad privalo suprasti kūrinijos esmę ir pasaulio tobulinimo metodiką, kurią įteikia mums gamta. Reikia imtis altruistinių jėgų susivienijimo ir pasaulio tobulinimo darbo.

Tikiuosi, kad jūs esate šio proceso avangardas.

Prašom užduoti klausimus šia tema ir ne.

Klausimas (Eiran, Pietų Afrika): Kaip iš pagrindų pakeisti žmogaus sielą turint šiandieninius lyderius ir viską išsaugojant?

Mes net nežinome, kiek tai, kas šiandien vyksta, yra baisu. Juk tvarką nustato mechanizmai, kurie darko žmoniją. Vyriausybės ir politikai kartu su finansiniais vertelgomis ir bankais valdo pasaulį ir, aišku, reguliuoja jį pagal savo egoistinius interesus. Pavyzdys - ta pati ekologija, kurią visi laiko pačia didžiausia bėda. Yra galimybė pereiti prie alternatyvaus kuro, bet tai nepatogu tiems, kurių rankose pinigai ir valdžia. Galima vardyti ir toliau: teroras, narkomanija ir kt.

Kiekviena sfera - milžiniška sistema, kažkam duodanti pelną ir pragyvenimo šaltinį. Beje, tai būdinga ne tik išskirtiniams mechanizmams, bet ir iš pažiūros humaniškoms ir labdaringoms sistemoms, kaip, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai. Dar nesuprantame, kad ji veikia tik pasipelnymo, o ne gyventojų sveikatos tikslais. Iš esmės, taip funkcionuoja visos organizacijos, kurias žmogus, remdamasis savo ego, suformavo visuomenėje.

Tačiau kartoju: gamta sukūrė reikiamas prielaidas, turime patikimus kelius, kuriais galima eiti ir veikti.

Niekas pasaulyje nesakys, kad jis yra altruizmo priešas. Niekas neprisipažins, kad jis egoistas ir teikia pasauliui blogį, jau nekalbant apie vyriausybes, dideles kompanijas ar altruistines organizacijas.

Ir jei susitelksime suprasdami, dėl ko veikiame, galėsime priversti net vyriausybes dirbti kartu su mumis. Todėl, kad kiekviena vyriausybė ir bet kuri organizacija, nepritarianti kvietimui veikti žmonijos labui, sustabdyti visiems akivaizdžią ir gąsdinančią bendrą krizę, atsiduria ne labai geroje pozicijoje. Vyriausybės privalo kažkaip reaguoti. Tai pirma.

Be to, jeigu mes suvienytume gretas, savo noru ir mintimi veikdami visą žmoniją, galėtume pakeisti jos nuomonę. Yra žinoma ir tyrimais patikrinta, jog jeigu kokia nors žmonių grupė veikia kartu ir ima keistis jos noras, jėga, mintis - iškart daroma įtaka visai žmonijai.

Mūsų protas, mintys - didžiausia jėga pasaulyje. Svarbu sukoncentruoti (bet tai ne meditacija, nežinau, kaip tiksliai pavadinti) savo minties jėgą bendram tikslui, suvienyti sąmoningus žmones, kurie supranta žmonijos visuomenės pagrindus, krizės priežastį, galimą sprendimą. Reikia, kad jie suvoktų, jog sprendimas - pusiausvyra su gamta, suvoktų kaip ją galima pasiekti, suprastų, kad tai - jų pareiga ir todėl jie gimė altruistais (šioje srityje dar daug ko reikia išmokti). Toks jų supratimas drauge su juos jungiančia mintimi iš esmės paveiktų visą likusią žmoniją.

Be to, mes dar nekalbėjome apie aiškinamąją medžiagą ir apie tai, kad jei turi gerą altruistinį išsilavinimą, gali kreiptis į radiją, televiziją, spaudą. Aš įsitikinęs, jog niekas neatsisakys padėti, tiesiog neturės argumentų tau atsakyti. Kiekvienas didžiuojasi savo dalyvavimu altruistinėje veikloje.

Matau, kad nesėkmės šiame etape susijusios su tuo, jog nesame susivieniję ir trūksta supratimo, jog turime paskatinti pasaulį tobulėti. Jei metus klausytumėte tokių paskaitų, kaip ši, jūsų įsisąmoninimas pagerėtų, įgytumėte stiprų ginklą, su kuriuo galėtumėte ateiti, pasakyti, įtikinti, daryti įtaką visam pasauliui.

Manau, kad sėkmė priklauso ne nuo likusių egoistų, o tik nuo mūsų. Jei susivienysime, suprasdami tikslą, dėl ko tai darome, mums pasiseks. Nes visi kiti - masės, neturinčios krypties.

Bet kol kas ir mes tokie. Niekas nežino, kaip duoti naudą žmonijai. Vienam atrodo, kad jei sudainuos dainą, laikysis kokios nors dietos ar darys kokius nors pratimus, tai paskatins žmonijos pažangą. Nežinome, kaip susivienyti ir žengti į priekį. Visi talentai, kuriuos čia matau, pasireiškiantys dainavimu, piešimu - viskuo, turi būti nukreipti viena vaga. Mes turėsime dar daug ko išmokti.

Klausimas (Kolinas, Australija): Norėčiau padėkoti už tokį įkvepiantį pokalbį. Man labai patiko pasakojimas apie gyvūninės gamtos altruizmą ir didelį gamtos vaidmenį žmonių visuomenės gyvenime. Klausimas toks: jūs kalbėjote apie mūsų misiją ir apie principus, kuriais mes galime remtis - kokia yra ši misija ir kokį vaidmenį altruistinėje visuomenėje atlieka religija ir dvasingumas?

Prieš 30 metų aš pradėjau studijuoti kabalos mokslą. Tai labai senas mokslas, atkeliavęs iš Mesopotamijos, iš Babilono. Jis yra visų religijų šaltinis. Raštas, žinios ir apskritai viskas atėjo iš ten. Išnagrinėjęs kabalos mokslą, o kartu ir visų religijų pagrindus, supratau (ir parašiau apie tai daug knygų), kad visų religijų pagrindas yra tai, ko reikalauja iš mūsų gamta. Principas „pamilk savo artimą kaip save patį“ yra visų religijų, be išimties, pagrindas.

Šio pagrindo nekeičia tai, jog išoriškai, laikui bėgant, įvairios religijos skirtingai jį išreiškė. Tai tik rodo, kad ši užduotis atėjo iš taško, nuo kurio žmonija pradėjo savo vystymąsi. Ir šiandien, kai mums kelia siaubą visuotinio susinaikinimo grėsmė, turime šią užduotį realizuoti.

Manau, kad mūsų užduotis neprieštarauja nei vienai religijai, nei vienai iš žmonijos pažiūrų. Niekas negali sukilti pasisakydamas prieš. Žmogui tai nebūdinga. Yra žmonių, kurie dėl naudos sau skelbiasi esą altruistai. Bet ne atvirkščiai.

Neturiu galvoje ypatingų laikotarpių, pavyzdžiui, Laukinių Vakarų Amerikoje arba dešimtmetį nuo 1990 iki 2000 metų Rusijoje - jėgų kovos laikotarpius, kai žmogų be jo laisvo pasirinkimo verčia gamta. Bet vėliau, kai gyvenimas pradeda įeiti į vėžes, toms jėgoms atgavus pusiausvyrą, ima kilti humaniškumo ir altruizmo klausimai.

Kalbant apie religija, norėtųsi pabrėžti dar vieną dalyką. Visose religijose žmonija - viena bendra siela. Bet niekas iš mūsų to nejaučia. Sielų visuma sudaro vieną kūną. Taip aiškina bet kuri religija. Visi mes - vienas kūnas ir turime tapti bendra integralia sistema. O mūsų tikslas šioje žemėje - iš esmės pasiekti tą būseną, kurios esame sieloje, savo įsisąmoninimu pakilti iš šio pasaulio lygmens į sielų lygmenį. Taip žmogus suvokia dvasinį pasaulį. Apskritai tai - visų religijų esmė.

Nenoriu detalizuoti istorinio religijų skirtumo, gilintis į teologiją, bet turiu pasakyti, kad altruistinės visuomenės principai apima visus dešimt Mozės priesakų, visų religijų (konfucianizmo, budizmo, krikščionybės, islamo ir kt.) pagrindus. Jos visos kalba apie altruistinius pagrindus. Jeigu pateksite į vietas, kur renkasi tikintieji, ar į sinagogą, ar cerkvę, ar mečetę, jūs suprasite, kad kalbama apie tuos pačius dalykus.

Jungiantis altruistinėms jėgoms, žinoma, būtina žinoti tai, ką dabar paminėjau, bet turime virš to pakilti. Aišku, kad mes neskirstome lyčių ir tautybių. Visa žmonija priklauso vienai jėgai, vienai šeimai, tai aiškiai rodo šiuolaikinė globalizacija. Todėl neįmanoma ieškoti žmonių skirtumų - kiekvienas priklauso sistemai, nori tu to ar ne. Jei man kas nors nepatinka - reiškia, pats turiu trūkumų, nesuprantu sistemos. Gamta neturi nieko nereikalingo, jos sistema tobula.

Klausimas (Džuliana, Vokietija): Kalbame, kaip keisdamiesi, keisdami savo sąmonę galime pakeisti pasaulį, bet mūsų kasdieninėje menkoje veikloje sunku pasiekti, kad žodžiai neprasilenktų su veiksmais. Su kokiais didžiausiais sunkumais teko susidurti jums įgyvendinant sumanymus ir kas jums padėjo pasiekti tą gyvenimą, apie kurį mums papasakojote?

Aš nemanau, kad pagal savo prigimtį, genus priklausyčiau altruistams. Būdamas jūsų amžiaus, nejutau poreikio daryti gėrį pasauliui. Ir apskritai mano blogas charakteris. Bet mokslas ir supratimas, kad esu gamtos dalis, žinojimas, kiek daug nekeistino glūdi manyje, mintis, jog galbūt turiu galimybę kažkokiu procentu pasikeisti, kad nebūčiau tiesiog mechanizmas, - iš esmės atvedė mane prie dabartinių pažiūrų.

Jeigu panagrinėsime žmogaus vietą visoje mūsų sistemoje, suprasime, kad gimėme su įvairiais genais, paveldėtais iš tėvų, buvome auklėjami vaikų darželyje ir mokykloje neatsižvelgiant į mūsų norus. Mus užpildė įvairiais dalykais, apie kuriuos neturėjome supratimo, ar jie teisingi, ar verta studijuoti.

Susiformavo žmogus, panašus į mus visus. Jaunas žmogus paveldėdamas gauna vieną dalį, kitą dalį gauna su auklėjimu, štai ir viskas. Bet kur iš tikrųjų jis pats? Juk viskas, ką turi, į jį įdėta iš pat pradžių arba gauta iš visuomenės. Todėl nėra prasmės iš žmogaus reikalauti atsiskaityti už savo elgesį. Jis elgiasi pagal prigimtį, hormonus, charakterį, auklėjimą. Vadinasi, žmogų reikia pradėti formuoti nuo jaunystės.

Tikiuosi, kad pasikeis mūsų aklėjimo sistemos ir mes, pradėję nuo vaikiško amžiaus, kitaip ugdysime ir formuosime žmogų. Brandaus amžiaus žmogaus, kurį suformavo gamta, nėra prasmės klausti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, mąsto. Juk jis negali būti laisvas. Turime ištirti tą tašką, kur žmogus turi laisvę, ir jį vystyti, kad padėtume išsivaduoti iš paveldimumo ir ne savo valia gauto auklėjimo. Galbūt tai pradėsime studijuoti kartu...

Turinys:

• Kas yra mano „Aš“?
• Kas yra siela?
• Kas atsitinka su siela, mirus kūnui?
• Kaip ateina mirtis?
• Ar yra mirtis po mirties?
• Ilgas gyvenimas - gerai ar blogai?
• Ankstesniųjų gyvenimų atmintis
• Kiek yra žmogaus gyvenimo ciklų?
• Kabala apie letargo miegą
• Ką reiškia pasaulio pabaiga
• Ar gyvūnai pereina gyvenimo ciklus
• Kas bus žmogus kitame gyvenime

Kas yra mano „Aš“?

M. Sanilevičius: Pirmasis klausimas, kurį mums nuolat užduoda studentai: kas yra „Aš“? Ir ar šis „Aš“ susijęs su fiziniu žmogaus kūnu?

M. Laitmanas: Manau, kad šiandien į šį klausimą jau labai paprasta atsakyti. Galbūt prieš 30-40 metų dar buvo problemiška atsakyti: „ar „Aš“ susijęs su fiziniu žmogaus kūnu?“

Pakeiskime žmogui visus organus iš eilės, persodinkime jam, sakykime, plaučius, inkstus, kepenis, netgi širdį... Kažkada buvo manoma: „Jeigu persodinsime širdį - bus kitas žmogus.“ Išaiškėjo, jog nieko panašaus. Mes jau artėjame prie smegenų. Su smegenimis - problema. Kur formuojami prisiminimai, kur jie kaupiami? Galbūt smegenyse? Gaila, dar neturime smegenų persodinimo pavyzdžio, tačiau jei turėtume, įsitikintumėte, kad žmogaus „Aš“ nėra ir ten, t. y. apskritai nėra jo kūne.

Mūsų kūnas tėra tik instrumentas, kuriuo dabar save jaučiame. Kitaip tariant, mes jaučiame savo „Aš“ kūnu, tačiau iš tikrųjų jis yra ne kūne. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, gali neegzistuoti, galite nuo jo nupjauti mažesnius ar didesnius gabalėlius - dėl to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis neapsivelka kūnu tarytum kokia dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, iškrypo, patyrė kokį nors nuostolį. Nieko panašaus.

Mūsų „Aš“ - absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė - reiškia nesusijusi su atomais ir egzistuoja ne kūne. Vadinkite tai „energetine substancija“ arba „bangų“ - nesvarbu, kaip galite ją įsivaizduoti, aš kol kas nepateikiu grynos kabalistinės dvasinės koncepcijos - tačiau jokiu būdu tai nėra sudedamoji kūno dalis.

E. Litvaris: Jeigu remsimės tuo, kad „Aš“ - ne mano fizinis kūnas...

M. Laitmanas: Netgi pasakyčiau: „Aš“ - tai aš, o mano fizinis kūnas - apskritai ne mano ir ne aš.

E. Litvaris: Puiku, dar įdomiau.

M. Laitmanas: Žinoma! Ramiai galime keisti kūno organus, šalinti kai kurias jo dalis. Tai - tarsi instrumentas.

E. Litvaris: Vadinasi, teoriškai man gali atlikti smegenų operaciją, pakeisti jas kitomis, ir mano „Aš“ išliks, aš kaip ir anksčiau jausiuos kaip Ženia. Ar kas nors pasikeis?

M. Laitmanas: Pasikeis tik jūsų išorinė raiška, t. y. įgūdžiai, įpročiai - visa, kas sukaupta per šią gyvenimišką patirtį ir kas yra ne dvasinė substancija, o materialioji, bruožai, kurie neperėjo iš materialaus į dvasinį lygį, t. y. iš žinių į savybes. Tie, žinoma, keičiasi.

E. Litvaris: Vadinasi, jei persodintų smegenis, manąjį „Aš“ prijungtų prie fizinio kūno ir naujų smegenų, aš jau nebebūčiau Ženia Litvaris, o kažkas kitas?

M. Laitmanas: Atlikime paprastesnį eksperimentą. Jeigu „įdėsime“ jus į kitą kūną, bet su tomis pačiomis smegenimis, tai, žinoma, kai kurias funkcijas jūs vykdysite visiškai kitaip nei anksčiau, nes jūsų kūnas kitaip reaguos, kitaip realizuos smegenų komandas. Taip pat yra ir su smegenimis.

E. Litvaris: Bet aš jausiuos kaip Ženia?

M. Laitmanas: Bet kuriuo atveju jūs jausitės kaip Ženia.

E. Litvaris: Tada klausimas: gaila, šiuo metu man prasideda sklerozė, sakyčiau, netgi tęsiasi. Tai susiję su mano „Aš“ ar su mano fiziniu kūnu? Kitaip tariant, tai mano smegenų trūkumai...

M. Laitmanas: Absoliučiai.

E. Litvaris: ...ar tai mano „Aš“ trūkumai?

M. Laitmanas: Ne, ne. Aš ir turėjau omenyje, kad smegenys yra tam tikras vykdomasis mechanizmas, taip kaip rankos ir kojos, o už jo yra mūsų „Aš“, kuris realizuojamas per smegenis, per nervų sistemą, per daugybę įvairiausių kūno sistemų.

Realizacija, žinoma, keičiasi, jei persodiname organus, smegenis, tačiau niekas iš jūsų asmeninio „Aš“ neišnyks ir nieko nepadaugės. Realizacija galbūt vyks kiek kitokiu aspektu. Panašiai kaip lyginate kokią nors šiuolaikinę ypatingo modelio mašiną ir vežimą su arkliu. Iš principo tai - susisiekimo priemonės, tačiau kokios skirtingos: lėktuvas, raketa, vežimas, automobilis ir t. t. Skiriasi realizacijos būdas, bet ne pati esmė.

E. Litvaris: Daugelyje filmų mačiau, kaip žmogaus „Aš“, arba siela, arba dvasia (skirtinguose filmuose vadinama skirtingai) įsikūnija į kitus kūnus.

M. Laitmanas: O! Tai absoliuti kvailystė. Tai - Holivudas. Mūsų kūnas su savo širdimi, su savo smegenimis tiesiog yra tas apvalkalas, kuris užtikrina vienokių ar kitokių mūsų vidinių pojūčių raišką - ir nieko daugiau. Ir nei smegenys, nei širdis, nei kas nors kita nėra ypatinga, antgamtiška. Jos tėra viso labo instrumentai.

M. Sanilevičius: O mintys priklauso manajam „Aš“ ar fiziniam kūnui?

M. Laitmanas: Niekas nepriklauso mūsų fiziniam kūnui. Kūnas tėra vykdomasis mechanizmas. Jis neturi nieko, kas nebūdinga gamtai… Jau nekalbu apie valios laisvę, apie ypatingas vykdomąsias programas - jos visos remiasi mano dvasiniu „Aš“ ir nepriklauso nuo kūno.

Kadaise mes taip pat manėme, kad mūsų „Aš“ glūdi širdyje. Atsimenu, kai prieš 50 metų Bernardas darė savo operaciją, visas pasaulis laukė: „Ką gi dabar šis žmogus jaus? Kaip gi išgyvens ir jaudinsis?“ Nieko jam neatsitiko. Jį atjungė nuo širdies, prijungė prie „dirbtinės širdies“ aparato, o po to įsiuvo kitą - ir nieko baisaus. Šiandien tai jau normalu. Tas pats bus ir su mūsų smegenimis. Mes galų gale suvoksime, kad egzistuojame ne kūne. Mūsų kūnas reikalingas išreikšti mūsų vidiniam „Aš“.

E. Litvaris: Vadinasi, egzistuoja kažkoks „Aš“ ir šitas „Aš“ galvoja bei priima sprendimus, o aš jaučiu, tartum visa tai vyksta mano kūno viduje, taip?

M. Laitmanas: Taip kaip dabar jaučiate tarsi širdimi: „Širdis plyšta. Širdžiai skaudu dėl tavęs. Myliu tave visa širdimi. Nekenčiu tavęs iš visos širdies.“ Kuo čia dėta širdis?! Egzistuoja mechanizmas, kuris veikia nervų sistemą ir reaguoja į įvairių poveikių svyravimus. Todėl mums atrodo, kad mūsų pojūčiai priklauso šiam organui, o iš tikrųjų - nervų sistemai, kuri jį supa. Štai ir viskas. Mes tik priskiriame širdžiai mūsų pojūčius.

Tą patį galima pasakyti ir apie smegenis: „Mano protas, mano mintys, mano prisiminimai, mano planai - visa tai turiu, apdoroju, suprantu, kur ir kas vyksta...“ Tas pats kaip širdyje! Staiga man pakeitė smegenis ir kas gi įvyko: „Man persodino kitą medžiagą? Jos tapo puse kilogramo didesnės ar mažesnės? Kokios gi pasekmės? Tapau protingesnis ar kvailesnis? O kur visi mano duomenys? Jų manyje nėra!“ Smegenys - grynai vykdomoji skaičiavimo mašina.

Yra tik tam tikrų medicininių problemų - kaip smegenys derės su kūnu. Kaip ir su širdimi: jeigu suderinamumas normalus, nekils jokių problemų - žmogus nubunda po operacijos ir pirmyn, su „nauja galva“, nejausdamas jokio skirtumo, kas anksčiau buvo šitoje dėžutėje. O galbūt visa dėžutė bus pakeista kartu su veidu. Tai kur apskritai mano „Aš“? Pakeitė mano veidą, padarė iš manęs Apoloną. Ir ką gi - mano „Aš“ dabar reiškiasi per šį Apoloną?

E. Litvaris: Taigi kur mano „Aš“? Jis kažkur šone?

M. Laitmanas: Jis ne kūne ir šis Apolonas dabar išreiškia mano „Aš“.

E. Litvaris: Vadinasi, vis dėlto „Aš“ priklauso ne šiam fiziniam materialiam pasauliui?

M. Laitmanas: Visiškai ne šiam fiziniam pasauliui! Visiškai!

E. Litvaris: Tai kažkokios kitos dimensijos substancija?

M. Laitmanas: Taip. Šiandien taip kalba ir žmonės, kurie nagrinėja šią problemą Bechterevo smegenų institute. Girdėjau, kad Sankt Peterburge atlieka matavimus: sielos išėjimo iš kūno, sielos įėjimo į kūną, kas vyksta su smegenimis ir t. t.

Ir, mano nuomone, šiandien jau nebeturime iliuzijų, jog mūsų smegenys yra sielos talpykla. Jos yra mechanizmas, apdorojantis Aukštesnę programą ir išjudinantis visą kūną.

E. Litvaris: Paskutinis klausimas: neseniai įsimylėjau merginą, kuri maždaug 90 metų už mane jaunesnė. Ji, labai gaila, manęs neįsimylėjo ir aš viduje jutau skausmą. Būtent širdyje skaudėjo dėl to, kad ji manęs nemyli. Jūs sakote, jog tai ne širdyje. Gerai, tegul ne širdyje, bet juk ir ne plaučiuose. Kurgi aš tada jutau skausmą?

M. Laitmanas: Jūsų noruose. O jūsų norų nėra jūsų kūne.

E. Litvaris: Kodėl gi aš tai jutau širdyje?

M. Laitmanas: O todėl, kad nervų sistema sutraukia ir išplečia širdį, ir jūs šiuo organu juntate visą savo jausmų raišką. Tai kažko, kas yra ne kūne, raiška, realizacija, vykdymas.

Maža to, kai pradėsite jausti Aukštesnįjį pasaulį, staiga pastebėsite, kad jaučiate jį visu savo kūnu, tarytum kažkas įsikuria visame kūne ir šis pradeda kitaip vibruoti. Kurgi šios vibracijos? Visame kūne? Jas taip pat jaučiame nervų sistema.

M. Sanilevičius: Kaip visame kūne jaučiamas adrenalino išsiskyrimas?

M. Laitmanas: Taip, taip. Žinoma. Pavyzdžiui, ta pati meilė. Patikrins visus jūsų tyrimų rezultatus, pasakys: „Štai čia išsiskyrė adrenalinas, o štai čia dar tas ir tas. O ką tu tuo metu išgyvenai, jaunuoli? Ach, meilę! Na, pažymėsime.“

M. Sanilevičius: Na, meilė - įvairios amino rūgštys, dofaminas ir pan. Pakalbėkime dabar apie mirtį. Yra keletas klausimų šia įdomia tema. Žmonės bijo mirties.

E. Litvaris: O aš jau nebe. Mes tik ką pakalbėjome ir man jau visiškai nebaisu.

M. Laitmanas: Kodėl nebaisu?

E. Litvaris: Kol kas nežinau. Iš Jūsų pasakojimo išplaukia, kad ir dabar esu kažkur ne čia.

M. Laitmanas: Na, ir kas toliau? O su kuo tu save sieji?! Jeigu su kūnu, tada baisu. O ką gi, be kūno, aš turiu? Jeigu jau esi savo sielos viduje ir iš jos stebi pasaulį, tada tavo kūnas (matai pats) - kaip marškiniai, kuriuos šiuo metu vilki, toks pats išorinis dalykas, na, ėmei ir atidavei.

E. Litvaris: Į drabužių valyklą.

M. Laitmanas: Taip. Tokią būseną žmogus turi pasiekti: ima kūną, gyvena su juo ir atiduoda, po to vėl ima kūną, gyvena su juo ir atiduoda. Ir jaučiasi visiškai nuo jo nepriklausomas.

Kam jis tai daro? Tam, kad įvykdytų tam tikrą funkciją, kurią tik per kūną ir galima įvykdyti, o be kūno neįmanoma. Kokią funkciją? Realizuotis kitų žmonių atžvilgiu taip, kad padėtų ir jiems pasiekti tokią būseną (susieti save su siela) ir susijungtų su jais. Tada šis pasaulis, visi šie kūnai bei viskas, ką patiriame per kūną, per penkis jutimo organus, išnyks. Išvysime, kad šito tarsi ir nebuvo, o iš tikrųjų visas mūsų pasaulis - tai, ką jaučiame per ypatingus sensorius, vadinamus „penkiais jutimo organais“.

Mirtimi mes vadiname mūsų gyvūninio kūno mirtį. Jis tikrai gyvūninis. Kaip bet kurio gyvo padaro. Kaip susijusi gyvūninio kūno mirtis su žmogaus „Aš“? Žmogus - jo „Aš“, o ne kūnas, ne mėsa. Mėsa - gyvūnas. O „Aš“ - visiškai kas kita, kažkas aukštesnis, amžinas, tobulas, kažkas abstraktus.

Todėl kalbėdami apie kūno mirtį, iš tikrųjų kalbame apie biologinio organizmo, apvalkalo, kuris padeda mums įgyvendinti tam tikras funkcijas, realizuoti mūsų „Aš“, mūsų sielos nurodymus, mirtį. Egzistuodami kurį laiką drauge su šiuo apvalkalu realizuojame tam tikrą programą.

Tai vadinama „sielų ciklais joms persikūnijant“. Tačiau bet kuriuo atveju žiūrėkime į kūno mirtį tiesiog kaip į gyvūno, kuris mus lydi, mirtį. Tarkime, šalia manęs yra mano mylimas šunelis... Štai jis čia, gyvena su manimi, padeda man, per jį aš realizuoju įvairiausias komandas. Tarkime, aš nemoku kalbėti, o jis moka. Aš nemoku matyti, o jis mane veda, mato ir jaučia. Juk aš nieko nemoku ir nesugebu šiame pasaulyje, kuriame jis moka viską. Štai šis mano šunelis ir yra mano kūnas. Tarkime, neturiu jokių jutimo organų, esu aklas, kurčias, neturiu uoslės, lytėjimo pojūčio - neturiu nieko. Užtat turiu šunelį, turintį visus šiuos organus, su kuriuo galiu kontaktuoti ir per jį viską jaučiu. Tačiau aš - tai aš, o jis - tai jis. Patikėkite, taip pat aš žiūriu ir į kūną.

E. Litvaris: Sakykim, užsimanyčiau šiandien nuskristi į Marsą ir atsidurčiau sąlygose, kurios visiškai nepritaikytos mano fiziniam kūnui. Man prireiktų ypatingo skafandro, aprūpinančio mane viskuo, kas būtina, - maistu, miegu ir t. t. Ar galima prilyginti tokį skafandrą mūsų kūnui?

M. Laitmanas: Taip, žinoma. Kūnas adaptuotas prie mūsų pasaulio, prie žemiškų sąlygų. Jis sukurtas ir išsivystė (per milijonus metų) žemiškomis sąlygomis, ir štai jis yra toks.

Per jį aš kontaktuoju su šiuo pasauliu. Per mūsų kūną kontaktuojame ir vienas su kitu. Tačiau kas kontaktuoja, kas komunikuoja? Mūsų sielos.

Jeigu matytumėme, kodėl mūsų sielos nuolat tarpusavyje sąveikauja ir kodėl būtent per kūnus, o ne tiesiogiai mes turime vienas kitą suvokti (kaip iš tikrųjų vyksta dvasiniame pasaulyje, dvasiniame lygmenyje), tada sužinotumėme visą mūsų pasaulio paslaptį.

Kas yra siela

M. Sanilevičius: Siela - tai žmogaus „Aš“?

M. Laitmanas: Taip, siela - žmogaus „Aš“.

M. Sanilevičius: Šitai dar reikia suvokti... Vadinasi, kūnas turi kažkokius jausmus?

M. Laitmanas: Kūnas nieko neturi.

M. Sanilevičius: O ką turi siela, „Aš“? Ji nemato, negirdi be kūno?

M. Laitmanas: Kūnas - vykdomasis mechanizmas!

M. Sanilevičius: O kokia sielos prasmė? Kas yra siela, jei ji nemato, negirdi? Kai kūnas miršta, kas įvyksta su siela?

M. Laitmanas: Siela - dvasinė konstrukcija, kuri turi tam tikru būdu tobulėti. Ir kaip ji tobulėja? Tik padedant kūnui. Kūnas mūsų pasaulyje turi kontaktuoti su kitais kūnais, o per kūnus realizuojamas kontaktas su sielomis. Būtina pasiekti būseną, kai egzistuodami mūsų pasaulyje užmezgame vienas su kitu kontaktą per kūnus kaip per sielas, t. y. kūnai netrukdo kontaktuoti sieloms.

Kitaip tariant, tada mūsų pasaulis pakyla į dvasinio pasaulio lygmenį, t. y. kūnas tarytum anuliuojamas, jo nepaisoma. Jis tampa skaidrus, visiškai tarnauja sielai. Ir nors sielos kontaktuoja per kūnus, kūnų tarsi nebėra. Štai iki tokios tarpusavio sąveikos mes turime pakilti.

Kaip tai turime padaryti? Tik pakeitę savo egoizmą į meilę artimui. Štai tada mes tikrai pakilsime į sielų lygmenį, nes būtent mūsų egoizmas ir pagimdo mūsų kūnus.

M. Sanilevičius: Egoizmas trukdo man pajausti kitą žmogų?

M. Laitmanas: Taip!

M. Sanilevičius: Jis mane skiria nuo kitų žmonių?

M. Laitmanas: Taip.

E. Litvaris: Yra mano siela ir yra Michailo siela. Kam reikia Michailo sielai įeiti į šį kūną ir per jį bendrauti su manimi, o iš tikrųjų su mano siela? Kodėl mano siela negali bendrauti su Michailo siela? Kam tada visas šis pasaulis?! Kam reikalingi šie kūnai, visas pasaulis, stalas, kėdės ir kt.?

M. Laitmanas: Labai geras klausimas - dalykiškas.

Tam, kad jūs užsinorėtumėte ir galėtumėte pakilti iš mūsų pasaulio į dvasinį pasaulį, tarytum mūsų pasaulio ir nebūtų. Tokią būseną jūs turite pasiekti pradėdami nuo būsenos, kai esate tiktai kūnuose. Kodėl?

Todėl, kad tik būdami kūnuose jūs turite valios laisvę dvasinio pasaulio atžvilgiu: „Norėsiu ar nenorėsiu pakilti? Reikia man to ar ne? Kaip galiu pakilti? Kaip galiu save anuliuoti? Kaip galiu pajusti Aukštesnįjį pasaulį? Kas gi tai yra? Kaip jį rasti, kaip jame adaptuotis?“ Kada savęs šito klausiate ir kada stengiatės atsakyti, tada ir suvokiate Aukštesnįjį pasaulį - remdamiesi savo troškimu. Jums iškyla klausimas, į kurį ateina atsakymas, tada dar klausimas, į kurį ateina atsakymas.

Taip ir suvokiamas Aukštesnysis pasaulis. Jūs jo nesuvoktumėte, jei ne įeitumėte į dvasinę dimensiją iš mūsų pasaulio, o tiesiog būtumėte jame, netgi tiksliai nežinodami, kokioje erdvėje egzistuojate, nejausdami jo. Suvokimas gali remtis tik priešprieša, palyginimu, todėl procesas vyksta mūsų pasaulyje, kuris yra priešingybė dvasiniam pasauliui.

E. Litvaris: Vadinasi, kažkas viską sutvarkė taip, jog tam tikru metu savarankiškai nuspręsčiau: „Aš noriu“. Kitaip tariant, viskas tik tam, kad aš pats nuspręsčiau?!

M. Laitmanas: Taip. Tik dėl to. Tam, kad prabustų jūsų valios laisvė ar bent jos iliuzija.

M. Sanilevičius: Dar kartą, kur yra žmogaus valios laisvė?

M. Laitmanas: Žmogaus valios laisvė - panorėti prilygti Kūrėjui arba bendrajam gamtos dėsniui, kas yra vienas ir tas pats.

E. Litvaris: Bendrasis gamtos dėsnis sukūrė ištisą dvasinių pasaulių sistemą, tarp jų ir mūsų pasaulį, vien tik todėl, kad tam tikru metu aš užsimanyčiau tapti toks kaip Jis? Kad kiekvienas užsimanytų tapti toks kaip Jis? Jūs savo metu pats užsimanėte tapti toks kaip Jis? Tiktai todėl egzistuoja šis pasaulis?!

M. Laitmanas: Šis pasaulis egzistuoja tik todėl, kad iš jo žemiausio, niekingiausio lygmens pasiektume patį aukščiausią egzistavimo lygmenį.

E. Litvaris: Vadinasi, ne todėl, kad šiame pasaulyje tapčiau Puškinu, ne todėl, kad tapčiau Einšteinu, ne todėl, kad tapčiau pasaulio kalnų slidinėjimo čempionu, ne todėl, kad tapčiau milijardieriumi ir t. t. - ne todėl?!

M. Laitmanas: Manau, mūsų kartai tai ir taip aišku..

Jokių tokių tikslų siela žmogui nekelia. Mūsų užduotis - pasiekti harmoniją su gamta, tačiau tik su Aukščiausiąja gamta. Ne taip, kad bandytumėme grįžti atgal į olą, pasipuošti kailiais, t. y. gyventi kaip pirmykščiai žmonės: valgyti žalius šakniavaisius ir medžioti laukinius žvėris. Turima omenyje, kad mes privalome supanašėti su aukščiausiuoju gamtos dėsniu - absoliučios meilės dėsniu. Užduotis - pažadinti žmogaus įsisąmoninimą, kad būtina, kad yra galimybė pačiam sau realizuoti šį dėsnį. Ir mūsų laikais, būtent mūsų laikais, šis dėsnis pradeda realizuotis. Visa ankstesnė žmonijos istorija buvo tik pasiruošimas, asmeninės neigiamos patirties kaupimas, kai žmogus visą laiką bandė sugalvoti, kaip egzistuoti mūsų pasaulyje, išrasdavo įvairiausius tikslus, teorijas, patirdamas vis naujų smūgių, ir taip iš kartos į kartą.

Atrodo, mūsų laikais jau pradedame suvokti, kad visos mūsų idėjos klaidingos, kad visi planai geruoju nesibaigia, kad dirbtinai mes nieko nesugalvosime. Šiandien pasaulis pagaliau ima tai įsisąmoninti. Jam tik neaišku: iš kur galima pasisemti žinių apie šį bendrąjį visos pasaulių sistemos dėsnį, kurį būtina atitikti. Apie tai ir kalba kabala.

Kas atsitinka su siela, mirus kūnui?

M. Sanilevičius: Kas vyksta su žmogumi, kada jis miršta? Ar jo siela persikūnija į kitą kūną?

M. Laitmanas: Ne žmogus miršta, miršta kūnas. Siela išlieka siela. Ji yra ten, kur visada ir egzistavo, t. y. dvasinėje plotmėje. Persikūnija ji į kitą kūną ar ne? Tai priklauso nuo bendro visų sielų susijungimo į vieną organizmą plano.

Visos sielos yra viena siela. Kaip mūsų kūnas sudarytas iš atskirų organų, ląstelių, taip ir bendra siela sudaryta iš daugybės atskirų organų, ląstelių bei dalių. Kiekvienas iš mūsų - šios bendros sielos dalis. Ir visos sielos egzistuoja mūsų pasaulyje tam, kad mes, būdami šiame pasaulyje, susirinktumėme į šią vieną bendrą sistemą, susijungtumėme tarpusavyje į vieną tobulą gyvą organizmą - bendrą sielą. Jeigu žmogus miršta, kaip jūs sakote, tai miršta jo kūnas, o siela išsilaisvina. Ji vykdė tam tikrą funkciją šiame pasaulyje per šį kūną, dirbo tam tikrą darbą jungiantis visoms sieloms, nesvarbu - nesąmoningai ar sąmoningai. Pagal tam tikrą programą ji turi: arba netrukus įsikūnyti į kitą kūną ir tęsti visų sielų susijungimo darbą, arba kurį laiką tarsi pralaukti.

Dvasiniame pasaulyje neegzistuoja laikas. Mes dar pakalbėsime apie Aukštesniojo pasaulio suvokimą, kuris, anot Einšteino, apskritai yra už laiko ribų. Manau, net fizikai su tuo jau sutinka, tačiau iki galo dar nesupranta, kas tai yra. Kabala tai paaiškina.

Kabaloje teigiama, kad mūsų pasaulis yra šviesos greičio ribose, o dvasinis pasaulis -aukščiau šviesos greičio, t. y. ne laike. Todėl mums dar anksti kalbėti, ar kitas kūnas gimsta tuoj pat po ankstesniojo mirties ir siela nedelsdama persikelia į jį, ar, žemiškais matais matuojant, tai vyksta po kurio laiko. Mes dar neišnagrinėjome laiko parametrų (žemiškas, dvasinis), jų tarpusavio santykio. Tačiau galima pasakyti tik viena, kad kiekviena karta yra kūnų, už kurių glūdi juos išjudinančios sielos, rikiuotė. Kūnas atidirba, numiršta, gimsta naujas kūnas ir per jį siela realizuojasi toliau. Ir taip kiekviena siela pereina daugybę kūnų.

M. Sanilevičius: Ar siela sąmoningai tai daro?

M. Laitmanas: Siela, žinoma, sąmoningai, kūnas - ne. Jeigu jaustumėme savo sielą, galėtumėme ją pažinti ir atskleisti, mums taptų aišku, kokiame dvasiniame lygmenyje iš tiesų egzistuojame, kas mus valdo. Bet tada žmogus tapatintų save su siela, o ne su kūnu. Tai ir turime pasiekti.

M. Sanilevičius: Kodėl mes nejaučiame savo sielos?

M. Laitmanas: Todėl, kad nesilaikome sielos dėsnio, o tai yra absoliutaus atidavimo dėsnis, absoliučios meilės dėsnis - tai, kas egzistuoja visoje gamtoje. Bendras, globalus, visiško tarpusavio ryšio dėsnis - galite jį taip pavadinti.

Galbūt tai galima pavadinti žodžiu „meilė“. Nors žemišku supratimu meilę įsivaizduojame kaip tai, kas niekinga, šlykštu ar salsva arba neįgyvendinama.

Visiškas tarpusavio ryšys savo ruožtu įpareigoja kiekvieną žmogų jausti kitą ir vykdyti savo ir jo funkcijas kaip ir dera pagal bendrąjį dėsnį.

Toks yra mūsų organizmas. Taip sutvarkyta negyvoji, augalinė bei gyvūninė gamta, taip pat ir mūsų kūnas. Viskas, išskyrus žmogaus „Aš“, mūsų žemiškąjį egoistinį „Aš“, yra susiję bendroje tarpusavio harmonijoje. Žmogus iš jos iškrenta. Šis trūkumas visos gamtos (harmoningos, bendros, integralios) atžvilgiu ir vadinamas mūsų egoizmu. Ištaisyti jį, padaryti taip, kad neprieštarautų bendram pasaulio vaizdui, ir reiškia „atrasti meilę“ - įsigyti visos gamtos pojūtį. Ir ne šiaip sau įsijungti į gamtą, į šį didžiulį mechanizmą, o tyrinėjant, ką turiu jam atiduoti, kad organiškai egzistuočiau drauge su juo.

Taigi prašau suvokti mano žodžius apie draugystę ir meilę ne žemiškąja prasme, o būtent sistemos atžvilgiu.

E. Litvaris: Kitaip tariant, kai sakote „meilė“, visiškai neturite omenyje įsimylėjimo?

M. Laitmanas: Aš „meilę“ turiu galvoje kaip ryšio būtinybės supratimą, vienas kito papildymą, kuris formuoja, kuria gyvybę ir skatina vystymąsi. Pavyzdžiui, tarp kūno ląstelių turi būti visapusiškas įvairiausių tarpusavio ryšių derinys, kad kiekviena iš jų „suprastų“ savo funkciją, papildytų visą kūną, duotų tai, ko jis reikalauja iš kiekvienos ląstelės. Todėl kiekviena ląstelė turi jausti visą kūną ir visas kūnas turi jausti bei rūpintis kiekviena ląstele. Tokia tarpusavio sąveikos forma ir vadinama bendros, absoliučios meilės dėsniu. Šitaip apibrėžiama kabaloje. Biologas arba fiziologas jums pasakys, kas yra meilė: išsiskiria tam tikros amino rūgštys (biocheminis lygis) ir žmogus jaučia trauką, ypatingą ryšį ir t. t.

Mūsų išvados irgi remiasi sveiku, moksliniu lygmeniu, neskrendame virš debesų, į aukštybes, neatsiplėšiame nuo realybės, neduodame rekomendacijų, kurių neįmanoma tiksliai perprasti.

Kaip ateina mirtis

E. Litvaris: Kaip žmogus jaučia savo mirtį? T. y. pačią mirties akimirką. Kaip tai įvyksta? Ir kas vyksta mirus kūnui?

M. Laitmanas: Iš tikrųjų pats mirties procesas visiškai nebaisus, jis neskausmingas, nes sąmonė išnyksta anksčiau, nei sustoja viso organizmo veikla. Tai pirma.

Antra. Kas vyksta vėliau? Vėliau žmogus yra tos būsenos, kurią pasiekė susijungdamas su siela savo kūne iki šio momento. Kitaip tariant, jeigu per šį gyvenimą aš, kaip sakoma, „gimdžiau sūnus, sodinau medžius, stačiau namus“ ir daugiau niekuo neužsiėmiau, t. y. mano siela liko „skaisti“, nepaliesta, neištaisyta, liko taškas, kurio nepraplėčiau iki tam tikros sferos, kur galima jausti dvasinį pasaulį, dydžio, ji ir yra tik taškas manyje.

Kitaip tariant, ji bedvasė. Realizavausi tik atlikdamas kažkokius būtinus žemiškus veiksmus. Su kuo aš lieku? Su šita siela, kuri yra taškas - kaip, tarkime, sėklos lašas, iš kurio turi gimti žmogus. Ji kol kas netgi negali vadintis būsimo žmogaus užuomazga. Tai - tik ankstesnės būsenos lašas. Štai kas lieka žmogui. Ar jis jaučia dvasinį pasaulį ir save? Nieko jis nejaučia! Visiškai nieko.

Kai vėl gimsta kūne, jaučia šį savo biologinį, gyvūninį „aš“. Vėliau, jeigu gyvendamas šį gyvenimą (dešimties, penkiolikos, trisdešimties, penkiasdešimties metų - nesvarbu, kada) pajus savyje vidinį tašką, kuris kviečia aukštyn, tai susimąstys apie gyvenimo prasmę, kodėl jis čia, ką jam būtina pasiekti, kitaip tariant, jeigu ims tą tašką ugdyti, šis „paburks“ ir taps didelis. Tada ir pradės suvokti visiškai kitokius, dvasinius pojūčius, ne tik žemiškus.

Ir kada eilinį kartą jo kūnas numirs, siela pasiliks su tais pojūčiais, kuriuos pasiekė šiame gyvenime. O jei nepasiekė, tai vėl eilinį kartą bus panaši į tašką arba į sėklos lašą ir t. t. Žmogus turės tol grįžti į šį gyvenimą, į šį pasaulį, kol pasieks savo aukščiausią paskirtį - būseną, kai yra įsijungęs į bendrą sielų organizmą kaip visiškai ištaisyta, teisingai funkcionuojanti mikrosistema.

M. Sanilevičius: Dabar aišku, kodėl žmogus bijo: čia nors kažką jaučiu, o ten - jeigu mirštu nepasiekęs tokios būsenos - išvis nieko nejaučiu. Kaip mažas vaikas. Galima taip palyginti?

M. Laitmanas: Ne, ne kaip mažas vaikas. Mažas vaikas jaučia!

M. Sanilevičius: Kaip sėkla...

M. Laitmanas: Kaip informacinis įrašas ir nieko daugiau.

E. Litvaris: O štai mūsų tinklalapyje su Jumis ginčijasi, kai kurie sako, kad po mirties mūsų laukia švytintis tunelis, palaima ir angelai. Kunigai gąsdina kančiomis ir keptuve...

M. Laitmanas: Na, kam?! Jau geriau ten, kur sako, jog tave sutinka septyniasdešimt dvi gražios merginos …

E. Litvaris: Ne. Mistikai sako, kad egzistuoja tamsūs pasauliai, kur viešpatauja siaubas. Kas gi laukia mūsų anapus gyvenimo? Vadinasi, visi kiti, išskyrus kabalą, žada geriau?

M. Laitmanas: Na, pirmiausia nėra Pragaro, nėra Rojaus, vadinasi, nėra jokių problemų.

E. Litvaris: Apie ką tada kalbėti, jeigu Jūs jau papasakojote finalą? Viskas nebeįdomu.

M. Laitmanas: Ne. Užtat mes kalbame apie realybę, kuri iš tikrųjų egzistuoja, kurią šiandien galima suvokti mūsų pojūčiais. Kalbame apie tą pasaulį, kurį žmogus turi pasiekti, suprasti ir būti jame taip pat kaip mūsų pasaulyje. Sakome, kad realiai turime egzistuoti visuose pasauliuose, o ne tikėtis apdovanojimo būsimajame pasaulyje ir nepiešti sau kažkokių vaizdų, kuriuos siūlo žmogaus, nežinančio nieko, išskyrus mūsų pasaulį, vaizduotė. Jis tik spręsdamas pagal mūsų pasaulį įsivaizduoja kažką tarsi egzistuojantį Aukštesniajame pasaulyje. Pirmiausia Aukštesnysis pasaulis neturi vaizdinių. Tai - valdančiosios jėgos. Ten nėra jokių asmenybių. Tai - pojūtis. Tai - tik jėgos, kurios tarpusavyje sąveikauja, jėgų tinklas. Netgi tiksliau, tarpusavyje sąveikaujančios informacijos, o ne materijos, kurios dvasiniame pasaulyje nėra, sistema.

Skyriuje „Tikrovės suvokimas“ mes aptarsime, kas yra materija: ar ji iš tikrųjų egzistuoja, ar atsiranda tik mūsų pojūčiuose? Deja, teks smarkiai pakeisti įprastinį supratimą. Bet užtat vaizdas tampa aiškus, mokslinis. Ir svarbiausia - jūs patys galite jį atskleisti ir patvirtinti.

M. Sanilevičius: Kitaip tariant, mes dabar žmonėms nieko neįrodinėjame? Tikriausiai kažkas su mumis sutinka, o kažkas ne.

M. Laitmanas: O kaip gali įrodyti?! Niekas nieko negali įrodyti! Aš šitame pasaulyje egzistuoju. Tam, kuris jame neegzistuoja, nieko įrodyti neįmanoma.

E. Litvaris: Jelenos Blavatskajos bendražygė anglė Ani Bezant aprašo, kaip mirus kūnui siela pagal savo išsivystymo žemėje lygį natūraliu būdu užsiima vietą dvasiniuose pasauliuose.

M. Laitmanas: O kodėl ji negali užsiimti šios vietos dvasiniuose pasauliuose iki kūno mirties? Kas jai trukdo?

Nežinau, kur Blavatskaja apie tai perskaitė, kabaloje ar ne, - ji labai rimtai domėjosi šiuo mokslu. Tačiau kabaloje absoliučiai tiksliai parašyta, kad žmogus suvokia dvasinius pasaulius žemiškame gyvenime. Studijuodamas kabalą, t. y. suvokdamas Aukštesnįjį pasaulį, kartu jis suvokia dvasinius lygmenis. Dėl to nereikia mirti. Mūsų kūnas netrukdo suvokti Aukštesnįjį pasaulį.

Mes juk kalbame, kad yra „Aš“ ir yra kūnas. Galiu rūkyti, alumi užgerti kepsnį ir kartu egzistuoti dvasiniame lygmenyje. Vienas kitam visiškai netrukdo! Kodėl man dėl to mirti? Tai pirmasis mano prieštaravimas.

E. Litvaris: Kaip kabala aprašo sielos kelią po mirties? Kokius pasaulius ji praeina? Ką mato? Su kuo susitinka? Su kuo bendrauja? Kokius pokalbius užmezga?

M. Laitmanas: Po mirties siela užima tą pačią vietą, kurioje buvo ir iki mirties. Egzistuoja įvairiausi papildomi pakilimai, kadangi yra tam tikros programos, pagal kurias siela galbūt pakyla į tam tikrą lygį ir po to vėl nusileidžia į kūną.

E. Litvaris: Po mirties?

M. Laitmanas: Po mirties. Ji gali nenusileisti į kūną, jeigu jau atliko savo paskirtį ir visiškai įsijungė į kitas sielas. Tai bendra programa, kurios mes šiandien nenagrinėjame. Neįmanoma jos išnagrinėti. Tai labai rimtas kabalos skyrius - ištisa sistema, būtent sielų ir jų komunikacijos sisteminė analizė. Aš tai sakau kaip žmogus, kuris užsiima ir įprastu, ir kabalos mokslu.

E. Litvaris: O kaip aš - žmogus iš gatvės - galėsiu suprasti tai, ką Jūs dabar kalbate?

M. Laitmanas: Po keleto studijų metų.

E. Litvaris: Tačiau galėsiu? Nepaisant mano išsilavinimo?

M. Laitmanas: Taip. Iš pradžių suvokiama jausmais, o po to jau ir protu.

M. Sanilevičius: Jeigu neišugdžiau savo sielos, ji lieka kaip sėkla, vadinasi, viskas vyksta nesąmoningai? Visi šie procesai - nusileidimas, pakilimas...

M. Laitmanas: O kaip žmogus įprastai gyvena? Sąmoningai?!

M. Sanilevičius: Na, jis jaučia save.

E. Litvaris: Atrodo, kad sąmoningai.

M. Laitmanas: Gyvenimas, vidinės savybės, auklėjimas verčia jį daryti tai, ką jis daro.

E. Litvaris: Štai aš noriu gerti. Imu gėrimą. Kas mane verčia?

M. Laitmanas: O kas nori gerti?!

E. Litvaris: Aš!

M. Laitmanas: O iš kur atsirado šis tavo noras? Ką reiškia „Aš“?

E. Litvaris: Tiesiog atsirado.

M. Laitmanas: Tu pats jį pagimdei? Ne. Jis iš kažkur atsirado, t. y. organizmas atskleidė poreikį, jame prasidėjo tam tikri procesai ir todėl tu panorai atsigerti, tavyje gimė noras.

Yra kūniški norai. Yra visuomeniniai norai, kurie jau priklauso mūsų „Aš“ - ne Aukščiausiajam „Aš“, o žmogiškajam „Aš“ mūsų pasaulyje. Ir yra dvasiniai norai, kurie jau priklauso mūsų sielai. Tačiau visi jie atsiranda iš tam tikrų vidinių šaltinių, kad būtų realizuota ta ar kita programa.

Mūsų mintys kyla iš kažkokių informacinių duomenų, kurių mes nejaučiame. Staiga mane kažkur nusviedžia. Staiga su kažkuo susitinku. Staiga kažkas įvyksta, kažkaip į tai reaguoju. Žmogus tiesiog egzistuoja mūsų pasaulyje. Ar jis supranta, kur egzistuoja? Kurgi valios laisvė, kur apskritai pats žmogus? Nieko nėra!

Jeigu pasižiūrėsime į žmogų iš šalies, pamatysime, kad visus jo veiksmus galima iš anksto nusakyti, ypač žinant jo auklėjimo sąlygas, savybes, su kuriomis jis gimė, visas gyvenimo aplinkybes. Kas gi neleidžia numatyti, kas jam nutiks? Tiesiog nuo mūsų žvilgsnio, nuo mūsų suvokimo daug kas paslėpta ir todėl mums atrodo: „Tai aš pats. Šitaip man atsitiko su tuo ar anuo.“ Mes nežinome, kiek tai iš anksto numatyta!

Absoliučiai viskas iš anksto žinoma! Mes matome iš anksto nufilmuotą vaizdą. Čia prieiname prie valios laisvės temos.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ji egzistuoja. Jeigu valios laisvė neegzistuoja, baikime šią diskusiją, eikime namo - kaip pragyvensime, taip pragyvensime, ir viskas. Jeigu esame valdomi ir neturime jokios laisvės, galimybės daryti poveikį sau, savo likimui, ateičiai, tada nėra ko galvoti.

Jeigu aš, suaugęs žmogus, žiūriu į savo praėjusį gyvenimą... Kaip pragyvenau? Ar tai aš pragyvenau? Ar tiesiog taip susiklostė? Kiekvienas iš mūsų turi tokių pojūčių. Žmogus, atsigręždamas atgal, galvoja: „Ar tai aš pragyvenau gyvenimą?“

Todėl klausimas apie valios laisvę - kertinis. Ar apskritai verta kuo nors užsiimti šiame pasaulyje, ar tik kas akimirką ieškoti didžiausio malonumo - vis tiek nieko negaliu padaryti. Kaip pasakyta: „Ne savo valia tu gimei. Ne savo valia gyveni. Ne savo valia miršti.“ Jeigu taip, tai pats paprasčiausias atsakymas: „Einame namo.“ Viskas. Ir tada nėra nei bausmės, nei apdovanojimo už tai, ką žmogus nuveikė šiame gyvenime. Jeigu jis visiškai valdomas, nėra apie ką kalbėti. Tada nėra žmogaus, yra mechanizmas, vykdantis kažkokius įsakymus iš aukščiau. Jeigu yra valios laisvė, tada reikia išsiaiškinti, kur ji? Todėl, kad jei iš tikrųjų nuo to priklauso mano likimas, man tai yra svarbiausia. Kurgi šis valios laisvės taškas? Ir kaip man jos neprarasti?

Nes kiekvieną akimirką, veikiant įvairiausioms vidinėms ir išorinėms jėgoms, aš patiriu gyvūninę būseną: pavalgyti, pamiegoti, nusiraminti, atsipalaiduoti. Neklausiu kas sekundę: „Kur aš?“ Laisva valia pasirenku visiškai kitą elgesio būdą, visiškai kitus tikslus. Taigi ši tema labai rimta, ją reikia nagrinėti atskirai.

E. Litvaris: Taip. Ir šią temą mes pratęsime kitame mūsų pokalbyje. O dabar grįžkime prie mirties temos.

M. Laitmanas: Tai - pati svarbiausia tema. Jeigu nebūtų mirties, žmogus apskritai kitaip žiūrėtų į gyvenimą.

Ar yra mirtis po mirties

M. Sanilevičius: Tada toks klausimas, galbūt netgi šiek tiek naivus: ar yra mirtis po mirties?

M. Laitmanas: Jeigu kalbame apie kabalistą, tai po mirties jis pakyla į aukštesnį lygmenį už tą, kurį pasiekė per žemišką gyvenimą. Kūnui „atsiskyrus“, jis įgyja (jeigu įgyja) galimybę papildomai dvasiškai kilti, kad realizuotųsi kitame gyvenime. Tarsi dvasinį avansą, kad vėliau jį realizuotų ir grąžintų. Kartu jis pradeda jausti savo ankstesnę būseną tarsi panašią į mirtį.

Štai tokia būsena vadinama „mirtimi po mirties“. Kitaip tariant, įvykus fizinei, biologinei organizmo mirčiai, jis dar jaučia savo dvasinę mirtį.

E. Litvaris: O kas yra dvasinė mirtis?

M. Laitmanas: Dvasinė mirtis - kai kabalistas įvertina savo ankstesnę dvasinę būseną kaip žemą, tuščią, be Aukščiausiosios šviesos, niekingą, palyginti su ta, kurią įgijo dabar.

E. Litvaris: Kitaip tariant, iš tikrųjų nekalbama apie jokią mirtį? Esmė yra mano požiūris?

M. Laitmanas: Žinoma!

E. Litvaris: Ir tai vadinama dvasine mirtimi?

M. Laitmanas: Taip. Tarsi panašu į mirtį.

E. Litvaris: Bet vis dėlto žmogus amžinai gyvena ne fiziniame kūne, o kažkokioje dvasinėje dimensijoje? Aš suprantu taip: yra tam tikra dimensija, kurioje, esant tam tikrai sąlygai, egzistuosiu amžinai. Ir kol judėsiu šios Amžinybės link, galiu patirti būseną, kurią būtų galima pavadinti dvasine mirtimi. Bet ar aš tai nulemiu?

M. Laitmanas: Taip. Kartais mes panašiai sakome: „tas pats kaip mirti“ arba „iš naujo gimiau“.

M. Sanilevičius: Po kūno mirties siela patenka į Rojų ar į Pragarą? Ar iš pradžių į Dievo Teismą?

M. Laitmanas: „Dievo Teismas“ - teismas, kai žmogus teisia pats save ir šio gyvenimo metu, šiame kūne. Jokio kito teismo nėra. Pragaru ir Rojumi vadinamos mūsų vidinės šiandieninės būsenos - ne po mirties, o dabartinės, šiame gyvenime. Rojumi vadinu būsenas, kai jaučiuosi panašus į Aukštesnįjį gamtos dėsnį, o Pragaru, kai, atvirkščiai, prieštarauju jam ir todėl patiriu deginančią gėdą, kuri ir aprašoma kabaloje kaip visa naikinanti pragaro ugnis. Tai iš tikrųjų yra gėda. Tai pats baisiausias, iš tikrųjų siaubingas jausmas.

E. Litvaris: O mums žinoma versija, jog mūsų gyvenimas žemėje ir yra Pragaras.

M. Laitmanas: Taip, yra tokie posakiai „pragariškas gyvenimas“, „pragariškas darbas“. O su kuo lyginama? Kas jaučia Rojų ar Pragarą? Juk visa tai reikia palyginti, sugretinti.

E. Litvaris: Aš įsivaizduoju Rojų taip: man ten gera, jis kiekvieno savas. Taigi būseną, priešingą mano Rojui, įsivaizduoju kaip Pragarą.

M. Laitmanas: Tai visiškai neteisinga. Ir nekaip nesusiję su dvasine būsena. Tai - grynai egoistinis, menkas, buitinis supratimas apie gėrį ir blogį.

E. Litvaris: O kabala gali žmonėms pasakyti ką nors gera?

M. Laitmanas: Taip. Kabala sako žmonėms tik gera, kad iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų paruošta amžina tobula būsena, tik būtina ją atskleisti.

E. Litvaris: Vadinasi, tai ir bus Rojus?

M. Laitmanas: Štai kada jį atskleisi, kada pamatysi, jog tai rojus, tai savo gyvenimą, palyginti su juo, pajusi kaip pragarą.

E. Litvaris: Vadinasi, vis dėlto gyvenimas - Pragaras, ir egzistuoja Rojus, tik aš šias sąvokas panaudojau vienaip, o Jūs kitaip.

M. Laitmanas: Mes turime omenyje visiškai skirtingus dalykus.

E. Litvaris: Žodžiu, turime dar susitarti su Jumis dėl sąvokų.

M. Laitmanas: Mes turime ne susitarti, o pajusti, tartis čia nėra dėl ko.

E. Litvaris: Ar po mirties visi patiria skirtingus pojūčius?

M. Laitmanas: Kiekvienas jaučia tą dvasinį lygmenį, kurį gyvendamas šiame pasaulyje pasiekė. Jeigu jokio dvasinio lygmens nepasiekė, nieko nejaučia, apie tai mes jau kalbėjome.

E. Litvaris: Kodėl religija ir pasaulietinė moralė savižudybę laiko tokia baisia ir neleistina nuodėme?

M. Laitmanas: Savižudybė neigiama todėl, kad žmogus vengia vykdyti programą, kuri yra jam paskirta, mano esantis nepajėgus ją įvykdyti. Jis nesupranta, jog yra sukurtas toks ir atitinkamos aplinkybės jam sudarytos tam, kad tęstų egzistavimą ir realizuotų tai, ko iš jo reikalauja bendroji sielų sistema, į kurią jis, kaip integrali dalis, turi įsijungti. Kitaip tariant, darydamas sau galą, jis išduoda visą žmoniją, nes atsisako atskleisti tikrąjį tiek savo paties, tiek ir visų likusių žmonių egzistavimo tikslą.

E. Litvaris: Tada išeitų, kad kiekvienas žmogus, kuris gimsta šiame pasaulyje, turi tam tikrą tikslą, atsiranda pasaulyje su tam tikra programa?

M. Laitmanas: Žinoma!

E. Litvaris: Jeigu nusižudydamas nevykdau šios programos, pažeidžiu tam tikrą procesą. Ir kas atsitinka tokiu atveju?

M. Laitmanas: Dėl to visa kūnų ir sielų sistema labai iškrypsta. Jūs privalote vėl grįžti ir tęsti nuo neigiamos būsenos - ne nuo tos, kurios būdamas palikote šį pasaulį, nes būtent savo valia jį palikote.

E. Litvaris: Kitaip tariant, savižudis vis tiek grįš į šį pasaulį, kad pabaigtų programą, kurią jis tarsi nutraukė?

M. Laitmanas: Natūralu. Juk kalbame, kad esmė ne kūnas, o tie signalai ir nurodymai, kuriuos jis gauna iš sielos ir kuriuos realizuoja.

E. Litvaris: Vadinasi, taip: žmogus nusižudė, neištvėręs kažkokio spaudimo, ir kartu nutraukė jam skirtą programą, o kai vėl gims šiame pasaulyje, ją užbaiginės. Bet jeigu toje pačioje vietoje vėl neištvers ir nusižudys, jis taip ir grįžinės gyvenimo ciklais, kol anksčiau ar vėliau įvykdys šią programą?

M. Laitmanas: Taip, kaip filme „Švilpiko diena“. Absoliučiai beprasmiška tokiu būdu išeiti iš šio gyvenimo.

Šis klausimas taip pat priklauso valios laisvės problemai: žmogus geba tai padaryti ar ne; kas jam liepė šitaip pasielgti; ar jis pats pasirinko tokią išeitį? Matote, kiek daug čia dar lieka klausimų.

Mūsų pasaulyje, išskyrus kabalistus, nėra žmonių, turinčių valios laisvę. Valios laisvę galima turėti tada, kai pakyli virš materijos ir pradedi matyti ją iš viršaus.

E. Litvaris: Materija - mūsų pasaulis?

M. Laitmanas. Taip. Kada matai mūsų pasaulį iš sielos, o ne kūno pozicijų, kada specialiais tobulėjimo būdais, apie kuriuos ir kalba kabala, dirbdamas su savimi pakyli į sielos lygmenį, tada jau gali veikti.

Remdamasis kūnu, žmogus negali laisvai veikti. Todėl teisuolis, nusidėjėlis, žmogžudys, prievartautojas, savižudis, homoseksualas - nesvarbu, kas jis yra mūsų pasaulyje - neturi jokios valios laisvės. Taip kabalistai žiūri į mūsų pasaulį - nieko nekaltindami, nieko nesmerkdami, traktuodami jį kaip vietą mechaniniam dvasinių įsakymų vykdymui. Štai ir viskas. Tik tada, kai iš jo lygmens pakylame į sielų lygmenį, pradedame įgyti valios laisvę ir tada iš tikrųjų egzistuojame. Iki tol per mus tiesiog praleidžiami tam tikri veiksmai, mintys - ne daugiau.

Iš tikrųjų, prašom pasakyti, kuo vadovaudamiesi elgiatės taip arba kitaip? Jus valdo viskas, kas jus supa, vidinės paskatos ir jėgos, su kuriomis gimėte, aplinkybės, kuriomis buvote auklėjamas, ir t. t.

Valios laisvė - tai, ko iš anksto nenumato jokios sistemos. Todėl mūsų pasaulyje matome visus šešis ar septynis milijardus žmonių, neturinčių valios laisvės, automatiškai vykdančių kūrimo programą.

Norite iš tikrųjų būti laisvas žmogus? Pakilkite virš šio pasaulio. Tai materijos pasaulis - jis neturi valios laisvės. Galite pasikalbėti su fizikais ar biologais, jie iš esmės visa tai paaiškins beveik taip pat.

Šiuo metu atliekami įdomūs bandymai, leidžiantys atskleisti, kad pasekmė nulemia priežastį: pavyzdžiui, stiklas sudūžta pirmiau nei jį pasiekia kulka. Iš tikrųjų pageidaujamas kūrimo pabaigos rezultatas (tai, ką visi turime pasiekti) nuo pačios pradžios nulemia visą mūsų kelią, kas vadinama „pabaiga, nustatančia pradžią ir visą procesą“.

E. Litvaris: Kitaip tariant, neįvykdyti neįmanoma?

M. Laitmanas: Neįvykdyti neįmanoma. Visi ir kiekvienas privalome atlikti savo misiją. Problema tik galimybė šiame kelyje, kažkur jo viduryje, įgyti valios laisvę. Kokia ta laisvė?

Dabar galima išgirsti mūsų laidą! Ir joje kalbama, kad egzistuoja valios laisvės, jos realizavimo galimybė. Tereikia pakilti virš šio pasaulio ten, kur yra vadovavimo punktas, iš kurio komandos nusileidžia į mūsų pasaulį. Kai pakilsi, galėsi iš ten valdyti savo likimą ir pats save vesi į tą patį tikslą. Tu jį išvysi, su juo sutiksi. Jis - pats geriausias iš visų galimų. Bet tu pats vesi save, o ne kaip mažas gyvūnas visą laiką bėgiosi nuo nemalonumų ir nevalingai judėsi prie to paties rezultato.

E. Litvaris: Kitaip tariant, aš būtinai atsidursiu ten, tačiau vienu atveju su malonumu ir džiaugsmu, o kitu - mane temps kaip su arkanu?

M. Laitmanas: Taip. O tai reiškia labai daug. Arba kentėti dešimtis, šimtus, tūkstančius metų, arba nueiti ten lengvai, laisvai, suvokiant, jaučiant.

Ilgas gyvenimas - gerai ar blogai

M. Sanilevičius: Ilgas gyvenimas - bausmė ar palaima? Kartais, sakoma, žmonės gyvena iki 120 metų.

M. Laitmanas: Ilgas gyvenimas nei geras, nei blogas - svarbu, ko jis pripildytas. Manau, tai aišku visiems. Todėl svarbiausia žmogui - ką jis turi atlikti šiame gyvenimo cikle, kad save realizuotų. Esmė - netgi ne metų skaičius. Buvo daug kabalistų, kurie išgyveno 30 su trupučiu, ir tokių, kurie gyveno iki 60-70-80 metų. Svarbiausia - rezultatas. Metų skaičius apie gyvenimo kokybę nieko nesako.

E. Litvaris: Mes atsimename viską, kas su mumis vyksta dabartiniame gyvenime. O kodėl kitame gyvenime nieko iš ankstesnio gyvenimo neatsimename?

M. Laitmanas: O todėl, kad visi mūsų informaciniai duomenys, atmintis virto savybėmis. Savybėmis! Kažkada šiame gyvenime daug visko patyriau, galiausiai viskas manyje susikomponavo į tam tikrą supratimą, pojūtį, suvokimą ir vėliau tapo savybe. Ir kai gimstu kitą kartą, tam tikra nauja (kokybiškai nauja!) mano savybė jau yra suformuota praeities patirties pagrindu, kaip patirties rezultatas.

E Litvaris: O galėjau ankstesniuose gyvenimo cikluose būti karaliumi arba, tarkime, Herostratu, Aristoteliu, Napoleonu ir t. t.?

M. Laitmanas: Kažkodėl visi vyrai save įsivaizduoja karaliais, o moterys - karalienėmis. Arba kažkuo panašiu, ir nė kiek ne mažiau. Žmogaus egoizmas tiesiog negali įsivaizduoti, kad jis buvo paprastas žmogus.

E. Litvaris: Na, koks malonumas būti karaliaus tarnu? Arba paprastu valytoju!

M. Laitmanas: Štai, kadangi malonumo iš to nėra, jūs ir neįsivaizduojate. Tai tik parodo, kaip jūs patys sau galite gražiai meluoti. Kas aš buvau praėjusį gyvenimą, neturi jokios reikšmės ir nuo žmogaus tai yra paslėpta. Kabalistui nėra jokios prasmės tai žinoti, nes jį domina šiandienos kokybė, kurią įgijo praėjusiuose gyvenimuose, ir kaip toliau save realizuoti. Ar galiu, jeigu panorėsiu, sužinoti savo praėjusius gyvenimo ciklus? Taip. Galiu.

Paties žinomiausio didžiojo paskutinio tūkstantmečio kabalisto Ari, gyvenusio XVI amžiuje, knygoje „Persikūnijimų vartai“ aprašyti jo sielos gyvenimo ciklai, t. y. žemiški persikūnijimai, materializavimasis. Tai labai įdomu: jis buvo prekeivis, pameistrys, kažkoks žemės ūkio darbininkas ir t. t., nuo pačių seniausių ciklų iki dabartinio gyvenimo.

E. Litvaris: Puiku. Jeigu aš tapsiu kabalistu, pasieksiu tam tikrą lygmenį, tai irgi pamatysiu savo ankstesnius gyvenimus: ir kaip buvau riteris, ir buvau arba nebuvau karalius?

M. Laitmanas: Riteris. Karalius. Ne vergas, ne žemvaldys? Galėsite ar ne, priklauso nuo to, ar tai bus būtina jūsų tolesniam vystymuisi. Jeigu nebus būtina, jūs pats nepanorėsite žinoti savo praeities būsenų.

E. Litvaris: Jeigu aš būsiu kabalistas ir panorėsiu?!

M. Laitmanas: Jūs nenorėsite tiesiog šiaip sau. Būti kabalistu - reiškia, norėti realizuoti galutinį tikslą. Jeigu tam bus būtina matyti savo ankstesnes būsenas, jūs atsigręšite į jas ir matysite, jeigu nebus būtina, toks noras jums neiškils. Tikslas lems jūsų norą!

M. Sanilevičius: Kiek gyvenimo ciklų gali patirti žmogus? Ar yra kažkoks nustatytas skaičius? Kiekvieno jis skirtingas?

M. Laitmanas: Žinote, vaistininkai vartoja tikslų apibrėžimą: „kiek reikia“ - „quantum satis“, kai reikia kažką atskiesti, tai skiedžia iki ribos, kitaip tariant, kiek būtina, kol visiškai ištirps. Jie taip ir rašo lotyniškai: „quantum satis“. Taip ir čia - kiek reikia. Kiek reikia - tiek ir bus.

E. Litvaris: Kiek reikia kiekvienam, kiekvienai sielai?

M. Laitmanas: Kiekviena siela turi pasiekti savo paskirtį, t. y. įsijungti į bendrąją sielų sistemą kaip integrali, absoliučiai sveika dalis. Kol to nepadarysite, turėsite egzistuoti šioje žemėje. Kiek metų? Kiek prireiks. Kiek ciklų? Kiek prireiks.

E. Litvaris: Kitaip tariant, kažkas gali pereiti, pavyzdžiui, dešimt, o kažkas 500 ciklų?

M. Laitmanas: Žinoma. Viskas priklauso tik nuo to, kokiai sielos rūšiai šioje sistemoje jūs priklausote: aukštesnei ar žemesnei. „Aukštesnė, žemesnė“ - sąlyginai. Tačiau nuo sielų rūšies ir tvarkos, pagal kurią ši sistema turi atsikurti, t. y. kurtis iš teisingai surinktų, ištaisytų sielų, priklauso jūsų ciklai. Kai įgysite valios laisvės galimybę, jau priklausys vien nuo jūsų pačių.

E. Litvaris: Jūs kalbate apie sielas. Aš supratau, kad ten irgi egzistuoja kažkokia diskriminacija?

M. Laitmanas: Taip. Jeigu yra daugiau nei viena, juk turi kažkuo skirtis viena nuo kitos? Štai jos ir skiriasi. Viena turi kažką viena, kita - kažką kita. O jeigu jų daug, vadinasi, skiriasi tarpusavyje kažkokiais parametrais, ar ne taip?

E. Litvaris: Man tai nelabai patinka.

M. Sanilevičius: Jūs sakėte „daug“. O ar sielų skaičius ir kūnų skaičius vienodas?

M. Laitmanas: Taip. Sielų skaičius ir kūnų skaičius vienodas, bet atsitiktinis, priklauso nuo to, kokią užduotį jos atlieka, koks egoizmo kiekis dabar pasireiškia.

E. Litvaris: Ką kabala gali pasakyti apie letargo miegą?

M. Laitmanas: Nieko. Žmogus gali gauti smūgį per galvą ir užmigti letargo miegu.

E. Litvaris: O kam? Juk išsiaiškinome - viskas vyksta pagal programą.

M. Laitmanas: Tuo metu „išsijungia“ ryšys su siela ir todėl kūnas nelaikomas egzistuojančiu. Kam jis egzistuoja? Tam, kad kiti žmonės jaustų tam tikrą psichologinį ir fizinį krūvį.

E. Litvaris: Rūpindamiesi šiuo kūnu?

M. Laitmanas: Taip. Ir, be to, šios būsenos siela yra tarsi „laukimo režime“: ji neįsikūnija į kitą kūną, neturi jokių funkcijų, o tiesiog yra „stand by“.

E. Litvaris: Kad pajustume prisilietimą prie amžinybės, būtina išeiti iš savo fizinio kūno?

M. Laitmanas: „Išeiti iš savo kūno“ - kitaip tariant, susitapatinti su siela. O kūnas tebeegzistuoja. Normaliai gyvenu šiame gyvenime ir pradedu jausti save egzistuojant dvasiniame lygmenyje. Mano kūnas mūsų pasaulyje egzistuoja kartu su visais kitais. Aš dabar su jumis kalbu, aš egzistuoju kartu su jumis jūsų pasaulyje (jūsų!), be to, dar egzistuoju savo pasaulyje - dvasiniame.

E. Litvaris: Savo pasaulyje Jūs esate fiziniame kūne?

M. Laitmanas: Kaip „fiziniame“? Fiziniame kūne kontaktuoju su jumis per apvalkalą, kuris vadinamas „fiziniu kūnu“.

E. Litvaris: Vadinasi, Jūs vienu metu esate tarsi dviejuose taškuose?

M. Laitmanas: Taip. Siela - dvasiniame lygmenyje…

E. Litvaris: Beje, šiuo metu galite kalbėti su manimi fiziniame lygmenyje ir, tarkime, su Kūrėju - dvasiniame? Jūs galite šiuo metu turėti dvidešimt dialogų?

M. Laitmanas: Aš palaikau ryšį su kitais kabalistais.

E. Litvaris: Štai tiesiog dabar Jūs vienu metu galite megzti du dialogus?!

M. Laitmanas: Taip. Žinoma! Mes juk sakėme, kad žmogus turi šiame gyvenime pasiekti patį aukščiausią dvasinį išsivystymą, kitaip tariant, egzistuoti šiame kūne ir tuo pat metu kelti savo sielą iki jos šaknies.

E. Litvaris: Bet aš įsivaizdavau kitaip. Jūs bendraujate su manimi, po to atsijungiate ir, pabuvęs kitoje dimensijoje, sugrįžtate.

M. Laitmanas: Kitaip tariant, dvasia išskrido iš kūno ir kažkur nukeliavo, paskui vėl sugrįžo? Ne. Tai - dvi dimensijos.

E. Litvaris: Ir du protai?

M. Laitmanas: Žinoma.

M. Sanilevičius: Kaip atrodys pasaulio pabaiga? Kaip vyks apokalipsė?

M. Laitmanas: Šviesa neturi pabaigos. Šviesa begalinė. Viskas priklauso nuo mūsų tikrovės suvokimo. Todėl šis klausimas visiškai neteisingas.

E. Litvaris: Tai aprašyta Biblijoje!

M. Laitmanas: Tai, kas parašyta, dar reikia suprasti. Kiekvienas traktuoja ją kaip išmano. „Šviesos pabaiga“ - tokios sąvokos nėra. Pasaulio pabaiga. Taip? Mūsų pasaulis, žinoma, turi savo pabaigą, galą.

E. Litvaris: Pasaulis - mūsų planeta?

M. Laitmanas: Mūsų materialus pasaulis turi pabaigą. Geriau tai nagrinėti skyriuje „Tikrovės suvokimas“, aš paaiškinsiu, kodėl. Todėl, kad mūsų pasaulis - tai, ką įsivaizduojame gaudami informaciją per penkis jutimo organus. Vos mūsų penkiems jutimo organams pasikeitus, virtus dvasiniais, šis pasaulis tuoj pat tampa dvasiniu pasauliu, praranda visas materijos sudedamąsias dalis.

E. Litvaris: Ar gyvūnai pereina reinkarnaciją, t. y. gyvenimo ciklus?

M. Laitmanas: Ne. Todėl, kad jie neturi sielos.

E. Litvaris: Tada dar klausimas: ar mano šuo kitame gyvenime taps tigru?

M. Laitmanas: Jis netaps niekuo, nes neturi sielos, neturi kito gyvenimo.

E. Litvaris: O kaip gi jis gyveno šiame gyvenime, kas palaikė jo gyvybę?

M. Laitmanas: Egzistavo gyvas organizmas, kurį gaivino gyvūninė siela, vadinkite šitaip, bet tai - fiziologinė substancija.

M. Sanilevičius: Yra gyvūninė siela ir žmogiškoji siela?

M. Laitmanas: Ne. Žmogiškoji siela - atidavimo savybė, kurią žmogus įgyja dirbdamas su savimi.

E. Litvaris: Mes šiandien nekalbėjome apie atidavimą, mes jo nesuprantame.

M. Laitmanas: Altruizmas, meilė, artimo jutimas. Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Gyvūnas egzistuoja mūsų pasaulyje - žmogus egzistuoja mūsų pasaulyje. Gyvūnas turi kūną - žmogus turi kūną. Gyvūno kūnas miršta - žmogaus kūnas miršta. Ar žmogui egzistuoja reinkarnacija? Taip. Ar gyvūnui egzistuoja reinkarnacija? Ne.

Kiek mūsų pasaulyje gyvūnų, kiek mūsų pasaulyje žmonių, kurie iš tikrųjų yra gyvūnai?

E. Litvaris: Jūs paprasčiausiai norite įžeisti žmones. Galbūt šiandien apskritai tokia buvo Jūsų užduotis: pareikšti, kad jeigu žmogus ne kabalistas, jis beveik kaip mano šuniukas, kuris, reikia manyti, vis dėlto nebus tigru.

M. Laitmanas: O mes apie tai ir kalbėjome. Kad žmogus, kuris nedirba su savimi stengdamasis pakilti dvasiškai, šiame pasaulyje egzistuoja mechaniškai. Čia nėra nieko gėdingo. Tai būtina būsena, kurios buvo absoliučiai visi. Ir palaipsniui vis daugiau žmonių įgyja galimybę realizuoti savo valios laisvę, tampa kabalistais ir pradeda suvokti Aukštesnįjį pasaulį.

Štai ištobulins savo sielą, prisiderins prie jos, susijungs, egzistuos jos lygmenyje, o ne kūne, tada ir vadinsis žmogumi. O jeigu kiekvieną ciklą grįžta į fizinį kūną ir egzistuoja jame, yra vadinamas mūsų pasaulio žmogumi arba iš esmės gyvūnu, nes niekuo nesiskiria - na, nebent šiek tiek labiau arba, priešingai, mažiau organizuotu gyvenimu, ir viskas. Jis neturi valios laisvės. Nesuvokia, kaip egzistuoja. Ką gi jis turi? Išvystytą kultūrą, mokslą ir kt.? Jam tai pačiam žalinga, ir nieko daugiau. Todėl jis laikomas mūsų pasaulio žmogumi.

Iki tol jis iš tikrųjų gyvūnas. Turi tik gyvūninį kūną ir tašką, kuris dar nesivysto, - būsimos sielos užuomazgą. Šis taškas tam tikrame cikle staiga pasireiškia kaip klausimas apie gyvenimo prasmę ir tada žmogus jį pradeda vystyti, ima vystyti savo sielą.

Kabala žmogumi laiko „Adomą“. „Adomas“ - „panašus“ į Aukštesniąją jėgą. Išvertus „adam“ reiškia „panašumas“.

E. Litvaris: Ar galima teigti, kad kabalistai apskritai gana skeptiškai ir „iš aukšto“ žvelgia į mūsų pasaulį?

M. Laitmanas: Jokiu būdu! Nes tik mūsų pasaulyje galima realizuoti valios laisvę.

E. Litvaris: O ar kabalistai myli žmones?

M. Laitmanas: Labiau nei patys žmonės myli save. Šie žmonės maži, jie turi kuo greičiau pajusti būtinybę atskleisti gyvenimo prasmę ir žinoti, kaip pasiekti šį tikslą. Todėl kabalistai daro viską, ką tik gali, kad padėtų visiems žmonėms realizuoti šią galimybę: greičiau pasiekti pačią geriausią būseną.

E. Litvaris: Ir nuoširdžiai?

M. Laitmanas: O ar gali kitaip elgtis žmogus, kuris įgijo atidavimo norą, būdingą visai gamtai, kuris mato, kad jo būsena priklauso nuo visų likusių sielų? Juk sistema bendra - nepakanka ištaisyti savo sielą, tu turi laukti, kol visos likusios sielos išsitaisys ir susijungs į vieną bendrą sveiką organizmą. Taigi tavo užduotis - jeigu išsitaisei, visiems maksimaliai padėti. Iš esmės jokio kito plano nėra.

E. Litvaris: Tiesiog kabalistas šituo suinteresuotas tarsi dviem požiūriais?

M. Laitmanas: Gyvybiškai!

E. Litvaris: Viena vertus, todėl, kad myli.

M. Laitmanas: Savanaudiškai…

E. Litvaris: Antra vertus, todėl, kad (taip, savanaudiškai!) jis pats kažko mažiau gauna, kol kiti neišsitaisys?

M. Laitmanas: Natūralu - jis egzistuoja kaip sveika ląstelė sergančiame organizme. Kas gi čia gero?

E. Litvaris: Rytų mokymai ir religijos teigia, kad kitas žmogaus gyvenimas priklauso nuo tam tikro karmos dėsnio, kuris nustato, kas žmogus bus. Ir priklausomai nuo to, kaip jis nugyveno šį gyvenimą, labai tikėtina, kad jis bus gyvūnas, žuvytė, paukštelis ir dar kas nors. Ar tai tiesa?

M. Laitmanas: Niekada jokia būtybė, joks objektas - negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogus - negali tapti niekuo, išskyrus tuo, kuo jis yra. Šito negali būti! Nes dvasinei materijai, kuri vėliau daro atspaudą mūsų pasaulyje, būdingi tikslūs, determinuoti bruožai.

Egzistuoja keturios dvasinės materijos rūšys, o mūsų pasaulyje yra keturios „materialios materijos“ (jeigu taip galima pasakyti) rūšys. Todėl negali būti kitaip - akmuo visada liks akmeniu, augalas liks augalu, gyvūnas liks gyvūnu. Jokia reinkarnacija jiems nebūdinga!

E. Litvaris: Ar aš galiu būti gyvūnas kitame gyvenime?

M. Laitmanas: Ne. Niekada!

E. Litvaris: O štai didysis Ari, kurį Jūs minėjote, knygoje „Persikūnijimų vartai“ visiškai aiškiai rašo, kad žmogus gali gimti ir gyvūnu, ir paukšteliu, ir žuvyte.

M. Laitmanas: Ir augalu, ir akmeniu.

E. Litvaris: O ką Jūs apie tai pasakysite?!

M. Laitmanas: Aš studijavau šią knygą dar su savo mokytoju ir vėliau daugybę kartų. Man tai nėra nauja. Labai džiaugiuosi, kad žmonės kažką perskaitė, išgirdo ir pasisėmė iš to, ką rašo Ari. O dabar jie turi suprasti, apie ką kalbama.

Ari rašo apie tas vidines žmogaus būsenas - negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją - kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų ir kurias mes turime patirti.

E. Litvaris: Kitaip tariant, jeigu jis rašo, jog kitame gyvenime aš būsiu asilas, tai iš tikrųjų būsiu ne asilas, o žmogus su asilo savybėmis?

M. Laitmanas: Apytikriai taip. Klausimas kitoks. Prašau pasakyti man, kokią ypatingą paskirtį turi žuvytė?

E. Litvaris: Karmos dėsnis nekalba apie „paskirtį“, jis kalba apie bausmę. Blogai elgeisi gyvenime, o dabar jau atleisk…

M. Laitmanas: Būsi asilas?

E. Litvaris: Taip. O vėliau vėl padarysime tave žmogumi ir eisi toliau.

M. Sanilevičius: Paprasčiausiai taip vadinamos būsenos, ar ne?

M. Laitmanas: Žinoma.

Vakar kalbėjausi su vienu Izraelio universiteto dėstytoju, kuris taip pat sakė: „Pažiūrėkite, kas yra parašyta Ari.“

Problema ta, kad žmonės nesupranta kabalistų kalbos. Kabalistai kalba šakų kalba, t. y. jie ima mūsų pasaulio pavadinimus dvasinėms būsenoms išreikšti. Kai jie sako „gėlytė“, „gyvūnas“ arba koks nors negyvas objektas, turi omenyje žmogaus sielos dvasines būsenas. Kabaloje kalbama tik apie žmogų ir apie nieką daugiau!

Žmogus vadinamas „mažuoju pasauliu“, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas. Ir be žmogaus daugiau nieko nėra.

E. Litvaris: Kai Ari sako, kad būsi asilas, jis turi omenyje tam tikras būsenas, kurias žmogus turi patirti, sąlyginai vadinamas „asilu“?

M. Laitmanas: Jis turi omenyje sielą, kurios išsivystymo lygmuo bus gyvūninis. Tačiau šiandien jūs netgi nesate šios gyvūninės būsenos. Šiandien jūs - dar netgi ir ne asilas! Šiandien jūs tik taškas, lašas, kažkokios dvasinės būsenos užuomazga, iš kurios vėliau turi išaugti negyvoji būsena, po to augalinė, po to gyvūninė ir po to žmogus.

E. Litvaris: Taigi jis net ne apie mūsų lygmenį kalba? Tai dvasinės būsenos?

M. Laitmanas: Žinoma, ne apie mūsų. Apie mūsų pasaulį kabala apskritai nekalba.

E. Litvaris: O Rytų mokymai kalba apie mūsų pasaulį!

M. Laitmanas: Kabala nė vienu žodžiu neužsimena apie mūsų pasaulį, ji kalba tik apie sielą. O kam kalbėti apie mūsų pasaulį?! Apie mūsų pasaulį kalba gamtos mokslai. Arba jūs kalbate apie sielą, kuri nepriklauso mūsų pasauliui, arba kalbate apie mūsų pasaulį, turėdami omenyje gamtos mokslus.

E. Litvaris: Vadinasi, kai Ari vartoja terminus: „akmuo“, „augalas“, „gyvūnas“, jis turi galvoje būsenas, nepriklausančias mūsų pasauliui?

M. Laitmanas: Sielos būsenas. Jis kalba apie sielos ciklus! Tai nesusiję su kūnu! Kūnas apskritai neturi gyvenimo ciklų, jis miršta, o kitą kartą atsiranda kitas kūnas.

E. Litvaris: O ar aš vis tiek būsiu vyras kitame gyvenime mūsų pasaulyje?

M. Laitmanas: Vyras.

E. Litvaris: Labai Jums dėkoju.

M. Sanilevičius: Sveiki.Tęsiame pokalbių seriją „Kabala apie viską“. Šiandien mūsų tema „Kabala ir verslas“. Mano galva, ji labai aštri ir domina praktiškai visus pasaulio žmones. Pakalbėsime apie dvasinę pinigų šaknį, apie bankininkystę, apie tai, kaip kabala susijusi su verslu.

Taigi šiandien studijoje mūsų bičiulis, kuris ir inicijavo šį pokalbį. Jis surinko daugybę klausimų šia tema. Maksimai, žodis tau.

M. Markinas: Per pastarųjų 10-ties metų laikotarpį plačiai po visą pasaulį plintant žinioms apie kabalos mokslą, šimtai tūkstančių žmonių visoje planetoje ėmė atrasti visiškai kitokį pasaulio, kuriame gyvename, modelį. Daugeliui tai virto lūžiu, kai gyvenimas tapo harmoningesnis, įgijo naujus orientyrus, ir prieš juos atsivėrė visiškai naujos galimybės. Tarp pradedančiųjų perprasti begalinę kabalos išmintį yra daugybė tokių, kuriuos mes dažniausiai vadiname „verslininkais“. Tai žmonės, kurių kasdienė veikla susijusi su įvairių kompanijų, bendrijų ir firmų darbo organizavimu. Tai aktyvesnioji žmonių dalis, todėl nekeista, kad pastaruoju metu pas mus susikaupė daugybė būtent verslininkų klausimų apie kabalą.

Visus šiuos klausimus sąlyginai galima suskirstyti į dvi kategorijas. Dalis klausimų kilo tiems verslininkams, kurie visą laiką ieško papildomų savo pelno kūrimo galimybių. Jie domisi įvairiais mistiniais mokymais ir galbūt kažką bando rasti kabaloje.

Ir yra kita klausimų kategorija, susijusi su tuo, kad šiuolaikiniai verslininkai, patirdami didžiulius krūvius kasdieniame gyvenime, mėgina kokiu nors būdu jį sutvarkyti, įnešti harmonijos, įžvelgti tolimesnius tikslus ir perspektyvas. Būtent apie šiuos verslininkų klausimus bei interesus mes šiandien ir norime pakalbėti.

M. Laitmanas: Kaip įvadinę pastabą galiu pasakyti tik viena: kabalos mokslas apskritai neužsiima žmogaus gyvenimo sutvarkymu šiame pasaulyje. Jo tikslas - pakylėti žmogų virš šio pasaulio. Tačiau pakylėdamas jį virš šio pasaulio, leisdamas jam daugiau pajausti, daugiau suvokti, suprasti žmogaus vystymosi per daugybę metų ir kartų perspektyvas; pajusti visos visatos, žmonijos ir mūsų kartos vystymąsi, jis, be abejo, padeda žmogui labiau suvokti ir šiandieninę pasaulio būseną. Suprantama, kad dėl to žmogus geriau išmano, kaip teisingiau žvelgti į gyvenimą, į verslą, į savęs ir kitų organizavimą, jeigu jis, be kita ko, vadovauja įmonei ar organizacijai.

M. Sanilevičius: Ar kabalos mokslas ką nors kalba apie verslą?

M. Laitmanas: Kabala kalba apie viską! Kadangi ji kalba apie visos kūrinijos prigimtį ir apie tai, kaip visa ši kūrinija turi pasiekti savo tobulumą, harmoniją, pusiausvyrą, tai, žinoma, ji paliečia absoliučiai viską. Tačiau pagrindinis jos siekis - sukurti žmogų, priimantį į save visą pasaulį. O iš to jau natūraliai išplaukia, kad žmogus pasistūmėdamas šio tikslo link supranta, kaip turi organizuoti save ir savo aplinką ten, kur jis gyvena ir dirba.

M. Sanilevičius: Ar turi dvasinę šaknį pinigai ir bankininkystės santykiai? Juk visa tai egzistavo ir prieš tūkstančius metų?

M. Laitmanas: Taip. Tai apskritai svarbiausia, kuo žmonija, sakyčiau, save „apdovanojo“ (švelniai tariant), kadangi būtent piniginių santykių galimybės atradimas padėjo žmogui išeiti iš gyvūniško būvio į žmogaus lygmenį mūsų pasaulyje. Jeigu žmogus gyvena vienas džiunglėse arba primityvioje bendruomenėje, tai be savo kūniškų poreikių, t. y. maisto, būsto ir sekso (giminės pratęsimo), tenkinimo - kitų poreikių jis neturi. O jeigu aplink jį jau organizuojasi visuomenė ir tarp žmonių atsiranda specializacijos, tai iškart atsiranda keitimasis prekėmis ir kyla pinigų, turtų, kaupimo, keitimosi... klausimai. Tai yra kyla prekiniai ir piniginiai santykiai, apie kuriuos mums savo laiku, studijuojant kapitalizmą, taip gražiai aiškino marksizmas.

Iš esmės pinigai - tai toks ekvivalentas, kurio mūsų laikais neįmanoma niekuo pakeisti. Kad ir kas tai būtų - auksas, sidabras, popierinės kupiūros ar plastikinės kortelės, neturi reikšmės, tikri ar virtualūs, - tai visuotinio keitimosi ekvivalento, pastangų, tokių santykių, kurie gali atsirasti tarp žmonių, dvasinė šaknis.

Ir todėl natūralu, kad žmones traukia ši jėga, kuri leidžia jiems valdyti kitus, aprūpinti save, savo vidinius saugumo poreikius, viskuo, ko tik žmogus gali trokšti. Kitaip tariant, jis pirmiausia tai sieja su įgijimu jėgos, kurią vadiname „pinigais“. Pati savaime ši kategorija gili ir įdomi. Iš kabalos pozicijų galima apie tai daug kalbėti, bet, manau, mūsų pokalbiui to pakanka.

Žodžiu, tai - pats pirmas noras, kuris apskritai kyla žmogui tuo metu, kai jis auga. Žmonijai vystantis, jai išėjus iš olų ir miškų - tai, iki ko žmonės priėjo tais laikais, - šis ekvivalentas galėjo būti gyvuliai: avys, avinai, kupranugariai - tai yra kažkuo buvo išreiškiamas. Taip žmogus atsiplėšė nuo savo žemiškos pirmykštės egzistencijos ir pradėjo vystytis jau kaip žmogus visuomenėje. Taigi pinigai simbolizuoja visuomeninį žmogaus vystymąsi.

M. Markinas: Tuomet šio klausimo tęsinys: kas gi šiuo požiūriu yra verslas?

M. Laitmanas: Verslas šiuo požiūriu yra visai kas kita. Verslo potraukis ir pinigų potraukis - tai ne vienas ir tas pats.

Aš pažįstu labai daug žmonių, kurie mėgsta žaisti. Jiems verslas - tai žaidimas, pasitenkinimas, laiko praleidimas, veikla. Tai jiems padeda būtent tokiu būdu bendradarbiauti su kitais. Jie nesupranta, kokia kita kalba gali būti susiję vienas su kitu. Tai jiems padeda patenkinti visiškai kitus, tolimus piniginiams, poreikius, įgyti savo vertę. Taigi verslas ir pinigai - skirtingi dalykai.

Jeigu žmogui, kuris nori pinigų, jų duosi, jis nusiramins. O versininkas - ne. Jam tai gyvenimo, išraiškos būdas, savęs pateikimas pasauliui ir santykis su aplinkiniais. Verslas - psichologiškai visiškai kitokia, aukštesnė kategorija. Pinigai - tai tam tikra prasme labai primityvi prekė, tuo tarpu verslas - tai prisipildymas, veikla.

M. Markinas: Vadinasi, galima pasakyti, kad samdomų darbuotojų ir tų, kurie šį darbą organizuoja, santykis su pinigais yra visiškai skirtingas?

M. Laitmanas: Be abejonės. Samdomus darbuotojus ir verslininkus pagal motyvaciją irgi galima skirstyti į įvairiausias grupes. Mes žinome, kad specialistas - tai tas, kuris galvoja, kaip padaryti dalyką gražiai ir kokybiškai, kuris savo darbą paverčia kūryba. Nes jis turi išreikšti savo sugebėjimą. Nesvarbu, ar tai stalius, ar šaltkalvis, bet jeigu jis padarė negerai, tai nepatiria pasitenkinimo - net jeigu jam sumokėsi dukart daugiau... Štai tikras specialistas. Ir nors pinigai jam būtini, tačiau vidinį pasitenkinimą jis patiria būtent iš to, ką padarė. Aš mačiau labai daug tokių žmonių, ir kai dirbau įmonėse, ir kai pas mane patį dirbo daug darbuotojų.

Žinoma, labiausiai vertinami tokie žmonės, kurie į darbą gali įnešti dalelę savęs. Tokie žmonės visur labai vertingi, juolab versle, nes jie kūrybingi, išradingi. Jie nesivaiko vien tik pelno. Jiems įdomus procesas, bendravimas su kitais ir, kaip šio proceso rezultatas, kokių nors naujų, netgi truputį nerealių „orinių“ verslų kūrimas. Ir tai žmogų praturtina.

Juk žmogus nesukurtas tik tam, kad prikauptų taupyklę ir tuo pasitenkintų. Taigi verslininkas - labai plati samprata, kartais apimanti veiklos rūšis, kurios iš esmės be galo tolimos uždarbiavimui.

M. Sanilevičius: Koks kabalos požiūris į santykius tarp žmonių, juk verslas - tai ir tam tikrų santykių tarp pavaldinių ir darbdavių išraiška.

M. Laitmanas: Štai čia mes jau įžengiam į rimtą žmogaus norų klasifikavimą. Nes tai aukščiau mūsų įprastų kūniškų norų, kuriuos mes ir apibūdinome kaip gyvūninius. Mūsų kūnui būdingi maisto, būsto (čia turima galvoje namai, šeima, vaikai ir taip toliau), seksualinio pasitenkinimo norai - to, ko mūsų kūnas reikalautų, net jeigu mes gyventumėm ne visuomenėje. O visuomeniniai norai formuojasi būtent žmogui siekiant turtų. Turtus gali reikšti ir pinigai, ir kai kas kita. Turtai, valdžia, pagarba, šlovė ir po to žinios - tai žmogaus norų, to, kas jį skatina veikti, laipsniai.

Verslas - tai ne tik turtai. Žmogus pradeda verslą todėl, kad trokšta saviraiškos: nori būti žymus, nori valdyti, žinoti, parodyti save. Jis ne šiaip sau renkasi, kur galima daugiau uždirbti, - jis renkasi būtent tai, kas jam tinka ir su kuo, kitaip tariant, tai labai daugialypiai dalykai. Negalima teigti, kad į verslą žmogų orientuoja turtai. Į verslą jį gali kreipti ir garbė, ir valdžia, tokiu atveju jis eina į verslą, kad pasiektų valdžios ir garbės.

Jeigu verslas man yra priemonė pasiekti kokių nors dvasinių tikslų, tai, kas man padeda suvienyti daug žmonių, perduoti jiems informaciją, sudominti juos tobulėjimo idėja, priartinti prie harmonijos, prie pusiausvyros, prie to, kas gera, šviesu, - tuomet tai dvasinis verslas, nors žmogus tai darydamas gali dirbti ir uždirbti bei matuoti pelną pinigais.

M. Markinas: Vadinasi, ketinimas, kuris paprastai lydi bet kokius žmonių norus, lygiai taip pat yra ir čia. Galime versle išskirti ketinimą „dėl savęs“ ir „dėl kitų“?

M. Laitmanas: Aš apskritai visą žmogaus veiklą pavadinčiau verslu. Kam taip riboti šį apibrėžimą, sakyti, kad verslas - tai tik uždarbis? Sakytum, verslininkas - tas, kuris eina nešinas portfeliuku tik tam, kad pasirašytų sutartis, ir permetinėja pinigus, kurių dalį visuomet dedasi į kišenę, - tai ne verslas. Verslas - pirmiausia žmogaus veikla. Žodis „biznis“ juk ir reiškia „užsiėmimą“. Ir šalia to yra visi įmanomi vidiniai jo motyvai.

Aš užsiimu dvasiniu verslu. Bet tai verslas! Aš turiu savo užsiėmimą, ir mano veikloje egzistuoja klausimai apie pinigus, apie valdžią, pagarbą, šlovę ir, žinoma, apie mokymą bei žinias, taigi apie viską kartu. Ir iš esmės visa tai pavadinčiau „mano verslu“. Neįsivaizduoju, kaip kitaip galima tai pavadinti...

Galbūt su verslu pastaruoju metu ir apskritai per istoriją siejasi pernelyg daug nemalonių ir negerų dalykų, tačiau pati savaime - tai tik veikla, kuria žmogus užsiima. Nejaugi verslininku laikomas tiktai tas, kuris viešpatauja virš kitų, stato, kuria, o kiti tik nuo jo priklauso?

M. Sanilevičius: Kažkodėl manoma, kad jeigu užsiimi dvasiniais dalykais, tai su verslu neturi būti jokio ryšio.

M. Laitmanas: Mūsų laikais visiems aišku, kad be verslo neįmanoma. Jeigu jūs norite kreiptis į žmoniją ir pradėti dėstyti arba kokiu nors būdu skelbti kokias nors savo idėjas, kad ir kokios dvasingos jos būtų, jums reikia televizijos kanalų, interneto kabelių, radijo ir laikraščių, jums reikia žmonių, kurie apdorotų medžiagą ir verstų ją į daugybę kalbų. Visa tai yra mūsų organizacijoje. Tarkim, mūsų veiklos palaikymui reikalingi šimtai tūkstančių dolerių per mėnesį. Tai ką gi mes turime daryti? Ar turime dalyvauti šiame versle? Bet kurie pas mus veikiantys skyriai - video, audio ir taip toliau - siekia atgauti išlaidas, nepatirti nuostolių. Ir tai verslas. Mes į savo įmonę žiūrime kaip į gamyklą, fabriką, kaip į bet kokią kitą įmonę.

Kitas dalykas, kad ši produkcija - tai informacija, mokymas, metodika - tai, ką mes platiname, ir ją šimtu procentų sudaro grynai dvasinis komponentas. Bet šio produkto paruošimas - tai verslas.

M. Markinas: Jūs pasakėte, kad netgi Jūsų veiklą - taip pat galima apibūdinti kaip verslą, ir, mano nuomone, nerasi žmogaus, kuris būtų labiau atiduodantis kaip Jūs. Kaip galėtų reikštis kokio nors kito verslininko arba kito verslo, turinčio ketinimą atiduoti, atidavimas?

M. Laitmanas: Paaiškinsiu remdamasis asmeniniu pavyzdžiu. Savo laiku aš dirbau. Dabar visa mano veikla tiktai čia ir čia gaunu atlyginimą - juk turiu iš kažko gyventi. Bet kažkada aš dirbau kitame darbe, uždirbdavau ten padorius pinigus ir dėjau juos į kabalos plėtojimą. Galiu netgi papasakoti.

Turėjau didelę odontologijos kliniką, su gydytojais, dantų technikais ir visais įmanomais įrengimais. Ji nešė labai padorų pelną. Ir šis pelnas padėjo man dar daugelį metų užsiimti kabala ir praktiškai nedirbti. Sykiu man pavyko jį taip investuoti, kad pradėjau kabalos plėtojimo veiklą, remdamasis tuo, ką įgijau iš savo verslo veiklos. Taigi aš nematau čia nieko blogo ar prieštaraujančio.

Be to, pas mus yra tokių mokinių, kurie dėl to, kad plėtoja sėkmingą verslą, padeda palaikyti mūsų įmonę - kurti mūsų informacinę produkciją ir leisti ją į pasaulį. Tam išeina šimtai tūkstančių dolerių per mėnesį.

Žinoma, būtų neįmanoma visa tai padaryti be tų rėmėjų, kurie mus palaiko. Už kokius gi pinigus tai galėtų egzistuoti? Netgi ta technika, kurią matote, ir ta vieta, kurioje sėdime, viso to išlaikymas, paskui šios medžiagos apdorojimas ir platinimas. Mūsų pasaulyje visa tai vertinama pinigais.

Todėl verslininkai, kurie gali atsiduoti dar ir dvasiniam verslui, renkasi sėkmingiausią savo veiklos derinį.

Amerikoje bet koks verslininkas tiesiog privalo dalyvauti kokiame nors dvasiniame projekte. Ir ten tai laikoma natūraliu dalyku, kad taip ir turi būti. Su tuo susijusi visa lengvatų sistema ir taip toliau. Ir universitetai, ir didžiulės organizacijos egzistuoja būtent juos remiančių verslininkų sąskaita.

M. Markinas: Pinigai - tai tarsi savanaudiško prado įdaiktinimas, o dvasingumas - tai nesavanaudiškumas. Kita vertus, daugelis tų, kurie pasiekia tam tikrą finansinį lygį, malonumą pradeda patirti iš to, kad atiduoda, - iš čia mecenavimas nuo Tretjekovo iki Bilo Geitso.

Ir su tuo besisiejantis klausimas: ar egzistuoja skirtumas tarp žmogaus, uždirbančio papildomų pinigų ir imančio juos atiduoti, ir žmogaus, sukuriančio verslą būtent tam, kad palaikytų kokias nors dvasines sroves, kaip, anot Jūsų pasakojimo, Jūs pats darėte anksčiau?

M. Laitmanas: Yra skirtumas. Iš esmės žmonės, kurie dirba versle ir atsiduoda tam verslui bei suvokia, kad jų paaukojimai - svarbus dalykas, padedantis pasauliui tobulėti, taip pat dalyvauja gerinant pasaulį.

Šis jų įnašas - toks svarbus, kad jiems padedant kabala vystosi, plečiasi, padeda žmonėms pasikeisti, pasiekti tobulumą, pakelti visą pasaulį į didesnio dvasingumo pakopą. Jų dalyvavimas veiksmingas, jis pasireiškia metalu, popierėliais, tai yra jų noras virsta labai aiškiu jų pastangų ekvivalentu.

Todėl, pasakyčiau, kad žmogus, kuris dirba ir atiduoda savo dalį, ir tas, kuris dirba tik tam, kad remtų, - jie ne taip toli vienas nuo kito. Kadangi svarbu ne kokią dalį atiduoti, bet atiduoti atimant iš savęs, - žmogus visuomet turi įdėti daug pastangų darydamas vidinį išskaičiavimą: kam aš tai darau, kodėl ir kaip. Ir jeigu žmogus stengiasi ir galiausiai šios pastangos atveda jį prie teisingo veiksmo, tai to pakanka.

M. Sanilevičius: O kuo tai skiriasi nuo tų pačių verslininkų materialinių išteklių įdėjimų į kitas religijas?

M. Laitmanas: Niekuo. Tai tiesiog jo asmeninis išskaičiavimas. Aš nesistengiu čia propaguoti kokių nors savo idėjų, tiesiog norime išsiaiškinti žmogaus, dalyvaujančio versle, motyvaciją. Todėl nesakau, kad „dėkite į kabalą - tai geriau nei kas nors kita“. Ne. Mes kalbame nevertindami, objektyviai.

M. Sanilevičius: Mūsų studiją pasiekė klausimas: Kodėl mūsų gyvenimas sutvarkytas taip, kad žmogui būtina dirbti? Kokios apskritai tokios egzistavimo formos priežastys?

M. Laitmanas: Taip, žinoma, kad būtų geriau, jeigu mes gyventumėm ant debesies, kabančioje būsenoje, ir neturėtumėm jokių poreikių. Tiesa, aš nežinau, kuo gi mes užsiimtumėm 24 valandas... Mūsų darbas šiame pasaulyje duotas mums kaip prakeikimas: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“. Tai įvyko po to, kai Adomas iš savo dvasinio lygmens nukrito į žmogaus lygmenį mūsų pasaulyje, - apie tai pasakojama Biblijos istorijoje. Bet iš tikrųjų darbas mūsų pasaulyje yra mūsų dvasinės būsenos atspindys.

Jeigu (ir aš tikiu, kad mes tai pamatysime artimiausiu metu) mūsų pasaulis ims dvasiškai kilti, žmonės pradės keisti savo veiklos būdą, savo darbą. Jų darbas taps dvasingesnis, o materialus darbas išliks tik tiek, kiek reikia palaikyti savo patogų ir normalų egzistavimą, bet ne daugiau. Kadangi visą perteklių jie atiduos savo dvasiniam tobulėjimui, juk būtent tai juos pripildys.

Šiandien mes matome, kiek žmonių mūsų pasaulyje yra įklimpę į depresiją, narkotikus, į abejingumo viskam būseną. Žmogus trokšta kuo nors prisipildyti - o nėra kuo! Ir jis nesupranta, ko jam trūksta.

Per artimiausius metus ims ryškėti dvasinis šio prisipildymo šaltinis, ir žmonės ims veržtis prie jo, ir tuomet jie dirbs mūsų pasaulyje tik tiek, kiek būtina, - tam, kad išgyventų. O malonumo, prisipildymo semsis ne iš pinigų, turtų, šlovės, mūsų pasaulio žinių, o iš dvasinio šaltinio, kuris jiems atsivers.

Ir tuomet natūralu, kad ir verslas mūsų pasaulyje įgis pusiausvyrą ir bus tokio dydžio, tokios apimties bei tokių veiklos rūšių, kokie reikalingi egzistavimui. Pertekliaus nebus, todėl kad nebus jo vartotojo.

M. Sanilevičius: Taigi kokia išvada? Kam žmogui reikia dirbti?

M. Laitmanas: Žmogui reikia dirbti todėl, kad jis egzistuoja šiame pasaulyje tam, jog būtų susijęs su kitais. Biblijoje taip ir pasakyta: „Eikite ir uždirbkite vienas iš kito“. Darbas - tai priemonė žmonių tarpusavio bendravimui. Kitaip nebūtų jokios bendravimo priemonės. Jeigu man tavęs nereikėtų savo egzistencijos palaikymui, aš niekada nei į tave, nei į kitus nepažvelgčiau. Man pakaktų paties savęs savyje.

Kad žmonių visuomenė pradėtų vystytis ir kad imtų tarpusavyje kontaktuoti - jungtis, kariauti, žudyti, draugauti, - būtina priklausomybė vienas nuo kito. Dėl to žmogus sukurtas toks, kad jam reikia valgyti, gerti, rengtis. Tu - batsiuvys, aš - siuvėjas, ir mes tarpusavy turime keistis prekėmis. Taip žmonės yra priversti vienas su kitu sąveikauti, sukurti visuomenę. O ši ima rodyti žmogui, koks jis yra visuomeninis elementas, ima formuoti papildomas vertybes. Žmogus pradeda vaikytis visuomenės vertybių, o ne tokių įsitikinimų, kurie svarbūs jam pačiam.

Taigi priklausomybė vienas nuo kito - žmogaus vystymosi variklis. Kol mes nepradėsime suvokti, kad mūsų visuomenė susipainiojo ir nežino, kur toliau eiti, ir kad mes turime ją pertvarkyti, - bus tai, kas ir vyksta mūsų kartoje.

M. Sanilevičius: Ne paslaptis, kad dauguma žmonių nepatenkinti savo darbu. Ką jiems gali patarti kabala?

M. Laitmanas: Kabala sako žmogui: „Pasilik ten, kur esi. Pradėk studijuoti kabalą“ ir tada savo gyvenimui suteiksi prisipildymo šaltinį. O tavo darbas? Galbūt tu jį pakeisi, galbūt ne, tačiau žiūrėsi į jį kaip į pragyvenimo šaltinį. Yra pragyvenimo šaltinis ir yra tai, kas žmogų pripildo.

Jeigu aš dirbu po dešimt valandų per dieną, be to, namuose žiūriu futbolą arba dar ką nors ir einu miegoti, ir šitai sudaro visą mano gyvenimą, natūralu, kad man norisi per darbą, per tą laiką, kurį jam skiriu, gauti kokį nors papildomą vidinį pripildymą. Mano viduje yra tuštumos ir aš negaliu jų užpildyti. Todėl keikiu šitą darbą, keikiu šią žmonių civilizaciją, kuri verčia mane šitiek metų dirbti nuo ryto ligi vakaro. Užuot padariusi mūsų gyvenimą patrauklesnį, mane verčia dirbti, ir žmogus su kiekvienais metais tampa vis didesnis šios visuomenės vergas.

O jeigu jis imasi kabalos, pradeda ją studijuoti, tai ima gauti dvasinį pripildymą iš aukščiau kaip priedą prie savo darbo, ir tai kardinaliai keičia jo požiūrį į gyvenimą apskritai. Jis jau nebekreipia dėmesio į savo darbe išeikvotų pastangų kokybę ir kiekybę. Jis tai daro sąžiningai, kiek to reikia tam, kad pragyventų, tai yra savo darbe jis mato išgyvenimo būtinybę. Visa kita jis gauna iš dvasinio šaltinio.

M. Sanilevičius: Gal galima detaliau? Pavyzdžiui, prie staklių aš stoviu dešimt valandų, iš kur pasitenkinimas?

M. Laitmanas: Pasitenkinimas niekada nėra materialus. Jis tik gali ateiti su kokiu nors materialiu nešėju. Tarkim, jeigu aš ką nors valgau, ką nors apkabinu, ką nors žiūriu, - jis ateina per „ką nors“. O dvasinis pasitenkinimas, skirtingai nei tokie, ateina ne įsivilkęs į ką nors aiškaus, konkretaus, o kyla mūsų viduje, ir mes pradedame atrasti naujus prisipildymo šaltinius savo viduje. Jie atsiranda iš mūsų vidaus. Nors mes ir sakome, kad jie „ateina iš aukščiau“. Bet iš esmės jie kyla iš žmogaus vidaus tiek, kiek jis yra pusiausvyroje ir harmonijoje su gamta.

M. Sanilevičius: Ar tai susiję su jo darbu prie staklių? Arba aš dirbu dešimt valandų ir staiga iš kažkur ateina pasitenkinimas?

M. Laitmanas: Ne. Dirbdamas prie šitų staklių jis pradeda matyti, kad būtent taip sutvarkė likimas, idant jis ir per savo darbą būtų susijęs su kitais žmonėmis ir pasiektų dar didesnės harmonijos, dar didesnio prisipildymo. Bet tai jau kiti etapai, ir apie juos mes dabar nekalbėsime.

M. Markinas: Grįžkime prie verslininkų temos. Jeigu žmogus kokiu nors metu savo veikloje keičia ketinimą iš „dėl savęs“ į „dėl atidavimo“ - kaip pasikeis jo tarpusavio santykiai su supančiu pasauliu?

M. Laitmanas: Jis bus sąžiningas žmogus, ne niekšas. Jo verslas bus teisingas ir jis supras, dėl ko tuo užsiima. Šalia jo esantys žmonės matys tai ir vertins. Ir jis pamatys, galbūt mūsų pasaulio akimis, kad ir esant visiems apribojimams, kuriuos jam tarsi uždeda dvasinės savybės, jis, palyginti su kitais, išlošia ir gauna didžiulį malonumą bei visai nelauktą padorų priedą prie įprasto savo pelno.

Todėl, kad viskas mūsų pasaulyje vyksta veikiant Aukštesniosioms jėgoms, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį ir realizuojasi materijoje. Ir todėl natūraliai savo verslą jis matys kaip dalį bendros sistemos, kurioje sąveikauja jis, supantis pasaulis ir Aukštesnioji jėga. Ir todėl jis matys, kaip per savo veiklos ir santykių su kitais sistemą įsiskverbia į bendrą integralią gamtos jėgą, sąveikauja su ja. Jo verslas savaime tampa jungiančia grandimi tarp jo ir Kūrėjo (arba visuotinės gamtos) ir savo esme tampa dvasinis.

Tai priklauso tik nuo žmogaus požiūrio į pasaulį, į gyvenimą ir save. Ir todėl savo darbe, savo veikloje jis būtinai pamatys itin esminius pasikeitimus. Staiga jis supras, kad taip daryti negalima - tai prieštarauja gamtos dėsniams.

Juk kabala aiškina visuotinį gamtos dėsnį - tą, kuris visus mus palaiko harmonijoje. Ir kiek mes nenorime būti harmonijoje su juo, tiek gauname įvairiausių kančių, ligų, traumų, problemų, krizių, kaip kad šiandieninė visuotinė krizė.

O žmogus, kuris studijuoja kabalą ir sykiu dirba versle, savaime sieks didesnės savo verslo pusiausvyros su gamta ir todėl galiausiai išloš.

M.Mrkinas: Kas gali pastūmėti žmogų pakeisti savo verslo ar veiklos ketinimus?

M.Laitmanas: Tiktai kabalos studijavimas. Pats šis mokymas jį keičia, ir tuomet žmogus automatiškai keičia savo požiūrį į verslą.

Be to, mes netgi matome, kad žmonės, nors ir daug uždirba, nuo to neprisipildo. Yra įdomi statistika apie žmones, išlošiančius kokiose nors loterijose: nė vienas jų netapo laimingesnis! Viskas praeina, žmogus sužlunga su didžiuliais nuostoliais bei kančiomis ir baigia nežinia kaip ir kuo.

Taigi matome, kad patys pinigai (uždirbti jų kuo daugiau ir dėl to pakilti virš kitų) neužpildo žmogaus, nes tai tik išorinė tam tikros laimės, tam tikros sėkmės regimybė. Iš tikrųjų, jeigu nėra vidinio dvasinio pripildymo, viskas subyra ir ilgai neišsilaikys. Lygiai kaip, jeigu aš kažko siekiu ir pasiekiu, - per tam tikrą trumpą laiką įsitikinu, kad norėjau ne šito, ir šis brangus įgijimas staiga mano akyse praranda visą vertę.

Tai štai tam, kad taip neatsitiktų, reikia įtraukti į savo verslą dvasinį dėmenį. Ir todėl, jeigu verslininkas studijuoja kabalą, jo verslas savaime tampa dvasinis ir įgyja pusiausvyrą su gamta. Tuomet jis nekrinta, o tik kyla, nes visa tai jau yra pusiausvyroje su valdančiomis Aukštesniosiomis jėgomis. Sykiu mes matome, kad visi kiti verslai visą laiką tai krinta, tai kyla arba laikosi esant kokioms nors kompensacijoms.

M. Markinas: Ar šiuolaikinė krizė susijusi su ketinimais „dėl savęs“? Jeigu tam tikra žmonių dalis palaipsniui vis labiau ims keisti savo ketinimus, kas įvyks su krize, kurią matome šiandien?

M. Laitmanas: Visa šiuolaikinė krizė susijusi su tuo, kad žmonija atranda sistemos, kurią ji sukūrė, neįgalumą. Tai yra visa mūsų sistema remiasi grynu egoizmu, valdžia, garbe, įžymumu, pinigais, jėga, kuri naudojama slopinimui. Taigi sistema sukurta vien šiurkštaus egoizmo pagrindu. Ir tuo mes absoliučiai priešingi mus supančiai gamtai, kuri gimdo, kuri palaiko gyvybę, atiduoda. Pasaulis kaip mažas kaimas, kur mes visiškai priklausome vienas nuo kito (visiems žinomas vadinamasis „drugelio efektas“).

Tai yra, viena vertus, mes priklausome pačiai gamtai ir glaudžiai sąveikaujame vienas su kitu, o kita vertus, - skatinami mūsų egoistinės prigimties - norime nutraukti visus tuos ryšius, nekenčiame vienas kito. Vadinasi, patiriame žiaurų spaudimą, įtampą, nes, viena vertus, gamta mus visus spaudžia, taip suartindama, o kita vertus, - egoizmas, kuris nuolat auga ir tolina mus vienas nuo kito, skatina prievartauti, nekęsti, žudyti, naikinti arba bent jau naudotis vienas kitu. Štai šios dvi priešingos mus spaudžiančios jėgos nulemia būseną, kai nepajėgiame ištverti šio gyvenimo.

Ir žmonės nugrimzta į depresiją, jie priversti vartoti narkotikus, nes tiesiog nežino, ką daryti, - iš čia savižudybės, karai, teroras. O visų svarbiausia - neaišku, kur toliau augti, kadangi žmogus jau mato, kad toliau bus dar blogiau.

Mes - pirma karta pasaulyje, kuri nėra tikra, kad mūsų vaikams bus geriau nei mums. Nors anksčiau visuomet manėme, kad vaikams bus geriau - kad jie mažiau dirbs, bus laimingesni, pasaulis bus saugesnis ir žmonės kai ko išmoks iš savo praeities klaidų. Galiausiai matome, kad ne. Mūsų egoizmas taip mums įsakinėja, taip mus valdo, kad tiesiog gena mus į nelaimę. Mes - kaip banda, kuri nieko negali padaryti su šita didžiule mus valdančia jėga. Tai iš tiesų yra krizė.

Todėl, kai kabala atskleidžia visuotinę gamtos jėgą, kuri mus valdo, ir rodo, kaip su ta jėga galima pasiekti harmoniją, tai tuo ji suteikia žmogui galimybę išgyventi ir pasiekti amžiną tobulą gyvenimą, absoliučią harmoniją, būseną, kai visiems tikrai bus gerai. Nors mes ir neįsivaizduojame, kam mums reikia, kad visiems būtų gerai. Bet formulė labai paprasta - negali būti taip, kad vienam būtų gerai, o kitam blogai.

Mes matome, kad tūkstantmečiais žmonės mėgino veikti pagal šią formulę ir galiausiai nieko nepavyko. Matome, kad visoms tautoms, kurios mėgino valdyti kitas, galiausiai tai sugrįždavo bumerangu, taip atsitiko su Rusija ir su kitomis šalimis.

Šita didžiulė visuotinė krizė matoma visose žmogaus veiklos srityse dėl to, kad egoizmas egzistuoja mūsų viduje ir reiškiasi visur, kad ir ką darytume. Manau, kad ši visuotinė krizė ir privers mus imtis kabalos mokslo ir jam padedant pasiekti pusiausvyrą su gamta.

Ir tuomet visi verslai bus nuostabūs, nes žmogus mėgausis ir kūrimu juose, ir dvasiniu prisipildymu iš jų, ir tai jį iš tiesų išaukštins bei duos jam valdžią, pasitenkinimą ir garbę kitų akyse. Tai yra absoliučiai visi mūsų reikalavimai, poreikiai, norai bus iki galo pripildyti. Mes net neįsivaizduojame, kaip juos bus galima pripildyti, jeigu tik žmogus liausis egoistiškai, vartotojiškai žiūrėti į žmoniją, nes būtent tada jis pajėgs save pripildyti. Štai šito mus ir moko kabala. Juk tai - mokslas!

Juk mums atrodo, kad galime save pripildyti tiesiogiai - paimti, sugriebti, išplėšti, išlošti ir taip toliau, o galų gale kiekvieną kartą liekame dvigubai tuštesni. Kai aš ką nors uždirbu, tai savo viduje sukuriu didžiulę ertmę, kuri lieka tuščia. Aš noriu automobilio arba kokio nors kito daikto, įsigyju jį ir galiausiai po kiek laiko, visai netrukus, atrandu, kad man tai nieko nedavė, manęs nepripildė, ir lieku su dar didesne tuštuma.

Prisipildymo mokslas - tai ir yra kabala - kaip prisipildyti, kad nuo tavęs šis pripildymas, mėgavimasis nepasitrauktų, o visą laiką didėtų, ir tu nuolat kaip vaikas jaustum nesibaigiantį prisipildymą ir malonumą.

M. Markinas: Ar dvasiniu požiūriu moterys gali užsiimti verslu? Ir jeigu kurioms nors staiga susiklosto toks verslas, ar jos gali užsiimti verslu „dėl atidavimo“.

M.Laitmanas: Šiuose reikaluose nėra jokio skirtumo tarp moters ir vyro. Ir moterys lygiai kaip vyrai gali užsiiminėti įvairiausių sričių veikla.

Kabalos požiūriu, skiriasi vyro ir moters dvasinė metodika - kokiu būdu žmogus turi siekti pusiausvyros su jį supančiu pasauliu. Dėl to, kad moterų ir vyrų vidus sutvarkytas skirtingai, ne tiktai fiziologiškai, o būtent pagal savo dvasinę struktūrą, jiems egzistuoja kiek skirtingos dvasinės metodikos, bet su verslu tai neturi jokio ryšio.

Tie, kas pradeda studijuoti kabalą, ima suprasti, kad čia yra tam tikrų skirtumų vyrui ir moteriai, siekiant asmeninio šios metodikos įgyvendinimo, bet ne daugiau. Taigi daugiau verslo moterų nepakenks žmonijai, o netgi, sakyčiau, atvirkščiai, nes moterys apdairesnės, kantresnės, santūresnės. Ir visiškai įmanoma, kad jos suteiks kiek pusiausvyros šiam tarptautiniam verslui.

Tačiau vis tiek galiausiai žmonija pasieks suvokimą, kad viskas - pražūtis, jeigu nėra pusiausvyros su gamta. Mes netrukus suprasime, kad mums būtina palaikyti šį bendrą organizmą, kuriame visos dalys tarpusavyje susijusios, kad mes visi - maži sraigteliai, krumpliaračiai, susieti vienas su kitu, bet dabar dar nežinome, kaip sąveikauti tarpusavyje. Kai žmonija, paveikta šios krizės, visiškai suvoks savo būklę, tuomet ji privalės užsiimti dvasiniu verslu kartu su žemiškaisiais.

Kadangi iš esmės mes visi sukam krumpliaračius visos mūsų visuomenės viduje, tam tikru būdu sąveikaudami vieni su kitais. Bet kaip teisingai juos sukti? Kiekvienas galvoja, kad sukdamas savąjį jis padarys teisingiau už kitą ir taip išloš, ir taip ką nors gaus. O rezultatas toks, kad, jeigu jis tai daro nesuvokdamas bendro kūrinijos paveikslo, tai nevirsta pripildymu. Net jei mes matome tuos rotšildus ir bilus geitsus - tai nesvarbu. Galiausiai žmogus neišlošia. Tai - ne laimėjimas. Galbūt jis tam tikru būdu užsimiršta savo reikaluose neturėdamas nieko kito, neįsivaizduodamas, ką iš tikrųjų reiškia pasisotinimas, prisipildymas iš aukščiau.

Todėl, jei žmogus prie savo verslo pridės kabalos žinias, jis žinos, kaip teisingai sukti save žmonijos atžvilgiu, ir tada šis dvasinis komponentas pavers jo verslą nuolat augančiu, nuolat artėjančiu prie visuotinės gamtos. Jis, užsiimdamas savo veikla, savo verslu, priešingai nei visa visuomenė, bus vis didesnėje pusiausvyroje ir todėl, palyginti su kitais, jo būklė bus pati geriausia.

M. Sanilevičius: Ar kabala gali užtikrinti, kad dvasinis verslas nebankrutuos?

M. Laitmanas: Negali. Galiu pasakyti tik tai, kad, jeigu žmogus, studijuojantis kabalą, patirs bankrotą, tai jis pamatys, kodėl tai patyrė, kodėl jam iš aukščiau lėmė bankrotą. Ir džiaugsis tuo, nes išvys Aukštesniąsias jį vedančias jėgas ir kitą etapą, kuris prasideda po šio bankroto. Tada viską, ką pamatys, ir viską, kas jam atsitiks žemiškame kelyje, netgi bankrotą, jis suvoks kaip gėrį, nes po šio žlugimo iškart išvys naują perspektyvą.

Kabala atskleidžia žmogui jo kelią pirmyn, ir jis supranta, kodėl jam reikia šitai pereiti ir kokia iš tikrųjų tai dovana, norint pakilti į kitą dvasinę pakopą - siekiant tikro prisipildymo. O bankrotas jam taps tarsi tuščia taurė, į kurią ten, kitoje pakopoje, jam bus įlietas tikras pripildymas. Tarkim, čia jis norėjo savo puodelį pripildyti auksu, o ten jis jį pripildys briliantais.

M. Sanilevičius: Ar buvo istorijoje kabalistų, kurie užsiiminėjo verslu?

M. Laitmanas: Taip! Talmude aprašoma tokia istorija: stovi du dideli kabalistai (vardai neturi reikšmės) ant kalvos, žiūri į Jeruzalę ir vienas sako: „Aš turiu tiek turto, kad galėsiu šildyti šitą miestą trejus metus.“ O kitas sako: „O aš turiu tiek turto, kad galėsiu šitą miestą išmaitinti trejus metus.“

Na, tai siejasi su bendru pasakojimo kontekstu, ten tai buvo sakoma ne norint pasigirti vienas prieš kitą. Jie svarstė apie tai, kokiu būdu reikia šį miestą pertvarkyti. Tai yra, atvirkščiai, svarstė atidavimo prasme, o ne pasigyrimo, kas kietesnis. Tai vyko prieš du tūkstančius metų. Štai pavyzdys, rodantis, kad buvo ir labai turtingų kabalistų.

Tai vienas kitam netrukdo. Patariu visiems verslininkams kartu būti ir kabalistais. Jau tada jų verslas tikrai bus sėkmingas.

M. Sanilevičius: O jeigu ne, ar jie supras kodėl?

M. Laitman: Tai juk vis tiek - sėkmė. Koks skirtumas? Jeigu nuotaka išeina pas kitą, tai dar neaišku, kam pasisekė...

M. Sanilevičius: Ne paslaptis, kad žydai versle visuomet užėmė ir toliau užima lyderių pozicijas. Ar šis reiškinys turi kokią nors priežastį?

M. Laitmanas: Sakyčiau, kad ne tiktai versle. Tarkim, Amerikoje žydų 0,3 procento, o tarp Nobelio premijos laureatų - 60 procentų žydų. Politikų, senatorių - irgi daugybė. Ir ne tik versle, tai tiesiog aktyvi žmonijos dalis, nes savo laiku jie gavo dvasinę kabalos techniką. Nors, deja, naudoja ją ne pagal paskirtį. Technika, kurią kažkada ši tauta turėjo ir naudojo dvasiniam pakilimui, šiandien vis tiek dirba jiems ir padeda būti štai tokiems sėkmingiems, kad ir ko jie imtųsi. T. y. visose žmogaus veiklos srityse: protinėje, kūrybinėje, mokslinėje, kabalos mokslas, kurį studijavo mūsų protėviai, ir šiandien jų palikuonims padeda būti tokiems sėkmingiems. Tiktai dėl to, nieko kito žydai neturi.

Mes dažnai kalbėjome apie tai, kad žydai - tai iš tikrųjų kabalistų grupė, kuri susikūrė iš senovės babiloniečių ir nuo visos likusios žmonijos skiriasi tik kabala, mokslu, kurį jie turėjo tūkstančius metų iki Šventyklos sugriuvimo. Ir šis mokslas iki šiol duoda jiems savo dvasines jėgas. Nors šiandien niekas nežino ir nesupranta, iš kur ir kodėl. Bet mes matome rezultatą.

M. Sanilevičius: Ar turi valstybė kontroliuoti verslą?

M. Laitmanas: Tai tartum manęs paklaustų: „O kokie, jūsų požiūriu, turėtų būti vogimo įstatymai zonoje?“ Pati zona - tai visiškas išsigimimas, ir vogimo įstatymai, kurie ten yra, taip pat. Tai ir tu manęs klausi: „Valstybė...“ - tarsi valstybė - kažkoks idealas, o verslas kartais išeina iš savo idealo rėmų, - „tai štai turi valstybė tai kontroliuoti ar ne?“ Neteisinga ir šitai, ir tai. Lyginti šias dvi išsigimusias egoistines sistemas... Ką čia kalbėti? Jų neįmanoma net šiek tiek ištaisyti!

Reikia auklėti gyventojus, auklėti tautas, auklėti verslininkus ir politikus, mokyti visuotinio gamtos dėsnio; kur mes esame iš tikrųjų, kas mus veikia, kokiais dėsniais valdoma. Mes žinome, kad egzistuoja traukos dėsnis, tačiau šiandien dar nesuprantame, koks dėsnis valdo verslą.

Mes nežinome, kaip valdyti Tarptautinę finansų sistemą. Sukūrėme ją tarpusavy įvairiausiais baksnojimais, bet nežinome, kaip ji valdoma iš tikrųjų.

Gamtoje šie dėsniai egzistuoja, nes žmogus su visais savo sugebėjimais priklauso pačiai gamtai, bet jis išgalvoja dar ir savo sistemas bei tarpusavio sąveikas. Jeigu mes iš tikrųjų žinotumėm visuotinį dėsnį, galėtumėm užmegzti teisingus tarpusavio ryšius finansų, kultūros srityse, visais požiūriais - kaip tik nori.

Kodėl šiandien byra šeima? Mes atrandame, kad nežinome, kokiais pagrindais turi remtis vyro ir moters sąjunga. Kodėl vaikai palieka šeimas?

Visų šiandienos konfliktų priežastis - globalaus tarpusavio sąveikos dėsnio nežinojimas. O versle - juo labiau. Šio dėsnio reikia mokytis. Tuomet žinosime, kaip visas mūsų sistemas, ypač globalias sąveikos tarp verslo grupių, tarp bankų, tarp visko, ką šiandien užmaišiusi žmonija (ir neaišku, kas su visu tuo bus rytoj, kiekvieną sekundę), sistemas atvesti iki pusiausvyros, kad tai išeitų į naudą mums visiems.

Juk įsivaizduojate, jeigu rytoj įvyktų griūtis? O ji visiškai galima. Tarkim, doleris nieko vertas, bet mes negalėsime jo atsikratyti. Taigi matome, kaip visa tai trapu. Jeigu įvyks griūtis, tai poryt aš neturėsiu ką valgyti, nors niekaip nesu susijęs su šiais tarptautiniais reikalais, bet taip atsitiks.

Kitaip tariant, mes išgyvename tokią krizę, kuri mus privers (privers!) pažinti tikruosius kūrinijos dėsnius ir teisingai patiems juos realizuoti. Kiekvienam žmogui, kuris pradės studijuoti kabalą, užtikrinu, kad kiek jis supras šį visuotinį kūrinijos dėsnį, tiek jo vidinis santykis su pasauliu, su verslu taps harmoningas, teisingas, toks, kad galiausiai jis išloš, ir šis laimėjimas bus pats geriausias. Dėl to nekyla jokių abejonių.

Klausimas: Vyras ir moteris, kokios tai būtybės, tai viena ar kelios būtybės? Kodėl jie taip skiriasi vienas nuo kito, ar jie iš tikrųjų tokie skirtingi? Ar šitaip pasireiškia dvasinė šaknis? Kokia tų skirtumų priežastis ir dvasinė prasmė?

Kadangi egzistuoja tik Kūrėjas ir Jo sukurtas kūrinys (Davėjas ir gavėjas), išsivystęs kūrinys (iš viršaus į apačią per pasaulių nusileidimą nutolęs nuo Kūrėjo) turi dvi savybes: „duodančiojo“ - Kūrėjo savybę ir „gaunančiojo“ - paties kūrinio savybę. Kitaip tariant, pats kūrinys susideda iš šių dviejų sudedamųjų dalių.

Vėliau šios dvi sudedamosios dalys dalijasi į du savarankiškus, vienas kitam lygius pagal vystymąsi objektus, kurie vadinasi „Adomas“ ir „Ieva“. Tai jau yra pasidalijimas į vyriškąją ir moteriškąją dalis, kur vyriškoji dalis kyla iš „duodančiojo“, o moteriškoji priklauso gaunančiąjai daliai.

Po to šios dvi kategorijos atsiranda mūsų pasaulyje, kur tarsi atsispaudžia kaip kopijoje žmonijos vyriškoje ir moteriškoje dalyje. Kadangi jų dvasinė pradžia yra vienas objektas, tik tarpusavyje susiliedamos jos gali pagimdyti kitą parcufą, kitą kūrinį.

Skirtumas tarp jų milžiniškas. Jie tarytum iš skirtingų pasaulių. Vyras privalo savarankiškai tapti panašus į Kūrėją. Moteris gali tapti panaši į Kūrėją, tik jeigu padeda vyrui tobulėti ir per jį realizuoja save. Savarankiškai dvasiškai kilti moteris negali, nes iš pat pradžių jos dvasinė konstrukcija nelygiavertė vyriškajai. Ne prastesnė, o paprasčiausiai jos realizacija - kita.

Vyrams būtina suderinti teisingus tarpusavio santykius ir visiems drauge prilygti vienam kūriniui, o moterims - padėti jiems, kiekvienam vyrui, tobulėti, remti jų dvasinę realizaciją. Tik taip moteris teisingai dvasiškai tobulėja.

Mūsų laikais pasaulyje egzistuoja daugybė kabalistų, manau, jau šimtai tūkstančių žmonių, kurie yra tarsi vyriškoji kylančiųjų, tarpusavyje susisiejančiųjų kategorija. Moteris, padėdama šiai grupei, kažkaip dalyvaudama jos darbe, paprasčiausiai ją pastūmėdama, palaikydama, ir yra ta židinio saugotoja, ta moteris, kuri palaiko vyrą ir kuri jį aprūpina viskuo būtinu, kad jis turėtų galimybę dirbti savo vyrišką darbą. Abiejų teisinga realizacija sudaro sąlygas abiejų dvasiniam kilimui.

Vyras be moters palaikymo negali pasiekti aukštumų. Egzistuoja netgi taisyklė, kad kabalisto mokinys privalo būti vedęs. Efektyviai studijuoti kabalą gali tik vedęs žmogus. Kitaip tariant, už jo turi būti moteris, kuri, netgi dar jam esant žemiškame lygmenyje, yra jo pagalbinis elementas.

Dvasiniame lygmenyje kiekvienas kabalistas, kiekviena dvasiškai kylanti vyriškoji sielos dalis kyla drauge su moteriškąja dalimi. Negali viena realizuotis be kitos.

Adomas - kartu vyriškoji ir moteriškoji konstrukcijos, kurios specialiai atskiriamos, kad priešingybės, viena kitai padėdamos, atskleistų davėjo ir gavėjo santykį, sąsają. Davėjas - vyriškoji dalis, gavėjas - moteriškoji dalis. Esant teisingiems tarpusavio santykiams, jie atskleidžia Kūrėjo (davėjo) ir žmogaus (gavėjo) santykį. Kitaip tariant, vyro ir moters tarpusavio santykis panašus į Kūrėjo ir vyro santykį: Kūrėjo atžvilgiu vyras - kaip moteriškoji dalis, moters atžvilgiu vyras - kaip vyriškoji dalis.

Klausimas: O Kūrėjo atžvilgiu moteris?

Kūrėjo atžvilgiu moterį reikia traktuoti tik drauge su vyru. Moteris artėja prie Kūrėjo tik vyro padėdama. Tačiau ir vyras negali pasistūmėti Kūrėjo link be tam tikros moteriškosios dalies. Mūsų lygmeniu žmonių gyvenime visų vyrų ir visų moterų kontaktai turi įgyti teisingą formą. Ir tik tada žmonių bendruomenė supanašės su tuo organizmu, kuris vadinasi „Adomas“.

Klausimas: Jeigu moteris įkūnija norą gauti, galbūt ji kaip tik ir trukdo vyrui atitrūkti nuo noro gauti ir siekti Aukštesniojo pasaulio?

Moteris ne trukdo vyrui, atvirkščiai, ji padeda kaip ta būtybė, be kurios neįmanomas nei gyvenimas, nei gyvenimo pratęsimas - nėra palaikymo, nusiraminimo, pusiausvyros ir t. t. Dvasiškai tai aiškiai jaučiama.

Jeigu mūsų pasaulyje moteris - židinio saugotoja, motina, žmona, parūpinanti žmogui prieglobstį, poilsį, ramybę, dėl ko jis ir išeina į medžioklę, į darbą, tai ir dvasiniu aspektu be moteriškosios dalies žmogus nesivystytų.

Žmogus mūsų pasaulyje iš esmės vystosi tam, kad aprūpintų šeimą ir pratęstų savo egzistenciją. O tai įmanoma tik per moterį. Dvasinėje srityje vyksta absoliučiai tas pats. Todėl, nors moteris ir stovi už vyro, be jos neįmanomas joks veiksmas.

Klausimas: O kada moteris miršta, jos siela persikelia į moterį?

Moteriškos sielos priklauso moteriškajai Adomo daliai, o vyriškos - vyriškajai. Kiekvienas nuo pradžios iki pabaigos vykdo savo funkciją. Ir po mirties moteris, žinoma, iš naujo įsikūnija į moterį, o vyras - iš naujo į vyrą. Užduotis ne kitą kartą tapti vyru, kaip galbūt daugelis iš moterų svajoja, o teisingai save realizuoti. Kai teisingai save realizuojame, mes - ir vyrai, ir moterys - pasiekiame visišką pasitenkinimą ir komfortą. Todėl nereikia mėginti užimti kito vietą. Reikia tik trokšti pasiekti savo paties tikslą.

Klausimas: Be to, kad vyrų ir moterų skirtingi charakteriai, anatomiškai jie taip pat sudaryti skirtingai. Ar tai turi kažkokia prasmę?

Anatominė vyrų ir moterų sandara, charakteriai, pasaulėžiūra, mentalitetas, vidinės sistemos darbas, smegenų darbas - viskas absoliučiai skiriasi. Iš tikrųjų tai - du pasauliai, kurie vienas kito nesupranta. Mes galime tik išoriškai per kažką kontaktuoti. Bet tarp mūsų membrana, ir ji neįveikiama.

Mes negalime suprasti vienas kito. Mes lyg ir pažįstame vienas kitą, bet tik išoriškai. Aš savo vidumi negaliu suprasti moters ir moteris negali suprasti vyro. Negali būti supratimo. Galime tik remdamiesi patyrimu, visuomenės nuostatomis, tarpusavio santykiais, atjauta, meile kontaktuoti vienas su kitu. Bet suprasti neįmanoma. Kad suprastume, reikalinga panaši prigimtis.

Todėl kabala, žadinanti vyrą ir moterį siekti bendro tikslo, suteikia jiems kontakto tašką, duoda supratimą, kad vienam be kito neįmanoma pasiekti dvasinį suvokimą, susiliejimą su Kūrėju, duoda pagrindą pajausti tarpusavio pagalbos ir suartėjimo būtinumą.

Kas yra meilė?

Klausimas: O kas yra vyro ir moters meilė? Galbūt taip rengiamasi pamilti Kūrėją?

Kabala netraktuoja vyro ir moters santykių kaip meilės ta prasme, kuria šis žodis vartojamas šitame moksle. Todėl, kad meile kabaloje vadinamas požiūris į kitą žmogų, kurio visi norai yra tavyje vietoj tavo paties norų. Kitaip tariant, jeigu ką nors myliu, reiškia, kad viskas, ko jis viduje trokšta, išgyvena, visos jo vidinės tuštumos tampa manosiomis. Ir visa, kas yra manyje, - tik tam, kad pripildyčiau jį. Tai vadinasi meile.

Egzistuoju aš ir egzistuoja jis (ji). Viską gaunu iš aukščiau, iš Kūrėjo tik tam, kad pripildyčiau kitą būtent tuo, ko jis trokšta. Tai vadinasi meile.

Šiandien moterims dvasiškai kilti ir tobulėti labiausiai padeda dalyvavimas skleidžiant žinias, nes jis tiksliai atitinka moterišką charakterį. Dauginimas, plėtimas, rūpestis - visos šios moteriškos savybės geriausiai realizuojamos platinant kabalą. Ir jeigu moteris tuo užsiima, ji prisijungia prie vyrų grupės ir kyla geriausiu, efektyviausiu būdu.

Klausimas: Ar vyras turi ieškoti kažkokios apibrėžtos moters? Ar turi jos ieškoti pagal kažkokį dvasinį požymį, būseną, kurą kažkada, dvasinio vystymosi pradžioje patyrė? Drauge jie buvo pora, o po to išsiskyrė ir vėl suranda vienas kitą...

Čia, žinoma, galima prikurti daug gražių pasakų. Tačiau iš tikrųjų mūsų gyvenime viskas daug proziškiau ir nėra reikalo į tai gilintis. Nes mūsų pasaulyje turime eiti kuo greičiausio tobulėjimo, kilimo į tikslą keliu. Tam nereikia ypatingos moters. Tam reikalingas teisingas ryšys su žmonijos vyriškąja dalimi. O moterys turi palaikyti vyrus. Be jų neįmanoma žengti į priekį. Tačiau aktyvioji dalis lieka vyrai.

Klausimas: Ir vis dėlto vyras, ieškodamas savo partnerės, ir moteris, ieškodama vyro, kreipia dėmesį į grožį. Kodėl taip?

Grožis kalba tik apie sveikatą. Iš esmės jis pasireiškia simetrija, dešinės ir kairės kūno linijos panašumu, hormoninės sistemos pusiausvyra.

Žmogus mums patinka ne idealiu grožiu, o tuo vidinių dalių, savybių, hormonų pusiausvyros laipsniu, kuris panašus į mūsų, į mano. Aš tai instinktyviai, kaip gyvūnas atspėju. Ir tada šis žmogus man patinka.

Apie konfliktus ir išdavystes

Klausimas: O jeigu žmona susirado meilužį?

Tai grynai gyvūniška problema, tegu jie ją sprendžia tarpusavyje. Šias normas nustato visuomenė, o kabala apie tai nieko nesako. Ji kalba apie sielos ištaisymą ir neturi nieko bendra su tuo, kas vyksta tarp kūnų.

Jūsų klausimai susiję su žmonių tarpusavio santykiais ir priklauso skirtingų visuomenės kultūrų problemoms. Nežinia, kas bus priimta visuomenėje po 20 metų. Dabar santuokų nuolat mažėja. Žmonės gyvena drauge be registracijos, gimdo vaikus, kuria šeimą, nesikreipdami dėl to į jokias valstybės institucijas. Šiandien jau tapo madinga - susieina ir viskas. Galbūt ateis laikai, kai jie užmegs kažkokius kitokius tarpusavio santykius, kitokiu kultūriniu lygmeniu.

Tai nesusiję su kabala, nesusiję su sielomis. Todėl aš negaliu jums pasakyti, ką daryti - susieiti, išsiskirstyti. Ką reiškia išsiskirti arba vesti? Tai juk grynai registracinis aktas. Kabala su tuo nesusijusi. Jeigu žmonės drauge kyla dvasiškai, tai iš tikrųjų juos suvienija ir abipusiškai įpareigoja. Bet jeigu to nėra, visa kita... Šiandien ne vienas patyręs dešimtis skyrybų ir vedybų, niekas į tai rimtai nežiūri.

Klausimas: O ar galima meluoti šeimyniniuose santykiuose?

Reikia suprasti, ką reiškia „meluoti“. Jeigu kažko nesakau savo žmonai saugodamas jos ramybę, nes jos požiūris į kažką nesutampa su manuoju, jeigu esu užsiėmęs kažkokiais dvasiniais ieškojimais, tobulėjimu ir nenoriu apie tai su niekuo kalbėti, ir netgi prisidengiu kažkuo žemišku, kad neatskleisčiau savo dvasinių išgyvenimų, tai nėra vadinama melu. Melas - kai aš, apgaudinėdamas kitą, jam kenkiu. O jeigu neatskleidžiu tiesos, stengdamasis išvengti konflikto, gali būti, kad ginu kitą. Taigi iš pradžių reikia suprasti kieno atžvilgiu melas ar tiesa.

Klausimas: O jeigu kyla šeimyninis konfliktas ir jis virsta nedideliu karu, neapykanta vienas kitam, ar reikia sutramdyti tokias emocijas, kaip pyktis, neapykanta?

Aš manau, šeimyninių konfliktų problema ta, kad žmonės nusileidžia iki gyvūniško lygmens, iki buities. Jeigu nors truputį pakiltų virš buitinio lygio, rastų kontaktą vienas su kitu. Ir manau, dauguma konfliktų būtų išspręsta. Kam jie reikalingi ir ką duoda? Du egoistai susiduria tarpusavyje aiškindamiesi, kuris stipresnis, svarbesnis, valdingesnis ir taip toliau. O jeigu truputį pakiltų, iš karto pradėtų suprasti, kad galbūt geriau nusileisti ir taip dvasiškai išlošti.

Ir vėl, kaip ir visais klausimais, kabala dėl vyrų, moterų, šeimos siūlo konkretų ir išsamų sprendimą. Ir nieko geriau už kabalos taikymą vaikų auklėjimui ir visur, kas susiję su šeima, nesurasime.

Kaip kabala žiūri į homoseksualizmą

Kabalos požiūriu, to, kas egzistuoja gamtoje, negalima neigti. Bet gamtoje tai - pašaliniai reiškiniai, indų sudužimo Aukštesniuose pasauliuose pasekmės.

Homoseksualizmas žinomas nuo senovės laikų. Mus pasiekė literatūriniai Senovės Graikijos filosofų kūriniai, kuriuose, kaip paaiškėjo, buvo aprašyti homoseksualūs santykiai, nes tarp šių filosofų buvo priimta šalia savęs turėti berniuką meilužį iš savo mokinių. Galima sakyti, tai yra tam tikra žmonijos kultūra. Bet ji atsirado todėl, kad egoistiniam norui sudužus ir nusileidus iš viršaus į apačią, jame įvyko neteisingi poslinkiai.

Be abejo, visa tai iš pat pradžių nustatyta gamtos, Kūrėjo. Tačiau tam, kad žmogus suvoktų esančius iškreipimus ir juos ištaisytų. Polinkis į homoseksualizmą paaiškinamas natūraliomis priežastimis. Nors, aišku, gali veikti ir kažkokios visuomeninės nuostatos arba gali būti tiesiog įprotis. Bet gali būti ir natūralus organizmo poreikis, kaip jau minėjau, kėlim sudužimo rezultatas. Ir jo ištaisymas, efektyvus gydymas įmanomas tik sielos ištaisymo (t. y. mūsų bendro ištaisymo) lygmenyje.

Ar seksas turi dvasinę šaknį?

Klausimas: Ar lytinė sueitis turi dvasinę šaknį, ar tai paprasčiausiai fiziologinio poreikio tenkinimas?

Seksas - fiziologinio poreikio tenkinimas. Yra žmonių, kurie jame ieško malonumo. Yra žmonių, kurie supranta, kad dėl to jie jausis laisvai, lengvai. Yra žmonių, kurie tai naudoja kaip bendravimą, kaip būdą ką nors prie savęs pririšti. Gyvūnų pasaulyje tai naudojama dėl valdžios.

Klausimas: Bet dvasinė šaknis...

Tai turi didžiulę dvasinę šaknį, bet mūsų pasaulyje įvyko tokia transformacija, kad nebeliko dvasingumo, bent vyrų požiūriu.

Seksualinio ryšio šaknis - šviesos perpylimas iš vyriškosios dalies į moteriškąją tokiu laipsniu, kokiu moteriškoji dalis prilimpa prie vyriškosios.

Mes studijuojame sistemą, susidedančią iš dviejų parcufim ir vadinamą „Acilut pasaulio ZON“. Vyriškoji dalis gauna šviesą iš aukščiau ir gali tą šviesą perduoti kairiajai (moteriškajai) daliai tiek, kiek moteriškoji dalis supanašėja su vyriškąja, t. y. sukuria vyriškajai daliai norą, vadinamąjį „kli“.

Vyriškoji dalis suinteresuota duoti moteriškajai daliai. Moteriškoji dalis gali gauti tik tuo atveju, jeigu suteikia vyriškajai daliai galimybę duoti. Vyriškoji dalis negali iš aukščiau gauti Aukščiausiąją šviesą, jeigu moteriškoji dalis jos šiai šviesai nesužadins. Kitaip tariant, moteriškoji dalis sužadina vyriškąją dalį grobiui, kaip paprastai vyksta ir mūsų pasaulyje. Kam? Tam, kad moteriškoji dalis vėliau pagimdytų kitą kartą.

Dvasiniame pasaulyje vyksta taip: vyriškoji dalis vadinasi „Zeir Anpin“, moteriškoji dalis vadinasi „Malchut“, o vaikai - tai mūsų sielos, mes su jumis; moteriškoji ir vyriškoji dalys - dvi sistemos, esančios Acilut pasaulyje, o žemiau parsos (parsa - tai tarsi pertvara) yra vaikai - sielos. Nuo ko viskas prasideda? Viskas prasideda nuo to, kad moteriškoji dalis kreipiasi į vyriškąją dalį, prašydama iš jos šviesos, kad pagimdytų sielas.

Klausimas: Ji pati negali gauti šviesos?

Ji pati negali pagimdyti, nes neturi šviesos. Jai nėra ko gimdyti, nes ji neturi sėklos - šitos šviesos.

Panašiai vyksta ir mūsų pasaulyje. Vyriškoji dalis, nors ir aukštesnė už moteriškąją, nesugeba gimdyti, nesugeba taisyti sielų, apskritai nepajėgi atlikti jokių veiksmų, jeigu moteriškoji dalis jos prie to neskatina.

Jeigu mūsų pasaulyje nebūtų moterų, vyrai būtų paprasčiausi laukiniai ir nieko nepasiektų. Vyrai viską pasiekia todėl, kad juos skatina moterys, nes jie nori didžiuotis prieš moteris, kad kažką sugeba. Kitaip tariant, vyrai ir moterys taip tarpusavyje susiję, kad negali būti jokios kalbos apie prioritetus arba kurio nors dominavimą. Tai dvi viena kitą papildančios dalys.

Tik dar yra Kūrėjas viršuje ir mūsų kita karta apačioje. Visos šios kombinacijos dalys turi harmoningai tarpusavyje sietis. Ir kabala aiškina, kaip tai galima pasiekti.

Klausimas: Seksas fiziologiniu lygmeniu - tarsi šito proceso atspindys?

Seksas fiziologiniu lygmeniu - tai vyro ir moters susiliejimas, kad pagimdytų kitą kartą.

Klausimas: O kaip tada seksas malonumui? Ar tai kažkokios iškreiptos sekso formos?

Seksas malonumui kabaloje niekaip nenagrinėjamas ir neaiškinamas.

Iškrypimų kabala irgi nenagrinėja. Nes visa tai paprasčiausiai yra žmonių civilizacijos netobulumo šalutinis produktas. Kabaloje nagrinėjamas ne seksas, o vyro ir moters ryšys. Žinoma, jis vadinasi sueitimi, tačiau šis ryšys vyksta dėl tobulėjimo. Aišku, mūsų pasaulyje tai neturi tokios formos.

Klausimas: O ar keičiasi požiūris į seksą, pasiekus tam tikrą dvasinį lygį, ar padidėja malonumas ar vyksta dar kažkas?

Pasiekus tam tikrą dvasinį lygį, nuo tam tikros dvasinės pakopos seksualiniai norai itin padidėja. Jie nesusiję su meile, o grynai fiziologinis poreikis. Apie tai daug pasakyta kabalos moksle. Kabalistai nesigėdi apie tai rašyti. Bet visos šios problemos, sakyčiau, yra utilitarinio pobūdžio, t. y. jos nepriklauso dvasinėms kategorijoms, tiesiog vyksta milžiniškos energijos, kurią dvasiškai kildamas gauna kabalistas, pasiskirstymas.

Klausimas: Vadinasi, jeigu vyras studijuoja kabalą, jam kyla didžiulis sekso poreikis, tai taip ir turi būti. Jeigu moteris studijuoja kabalą ir jai kyla poreikis turėti krūvą vyrų, irgi normali jos pakilimo į tam tikrą lygį reakcija? Ar tai reikia kažkaip slopinti?

Ne, reikalo esmė - ne krūva vyrų ar moterų. Su moterimis apskritai nieko tokio nevyksta. Apskritai, nei moterims, nei vyrams pakilimas į aukštesnį dvasinį lygmenį nepasireiškia seksualiniais poreikiais.

Vyrams greičiausiai tai didžiulės energijos, susijusios su dvasiniu keliu, išraiška. Nes visa širdis ir visa siela, ir apskritai visi siekiai ir visos mintys - viskas yra aukščiau jausmų moteriai, meilės, prisirišimo ir t. t. Kažkuriame etape atsiranda fiziologinis poreikis per seksą tarsi išlaisvinti tam tikrą nervinį potencialą, kuris susikaupia viduje visais lygmenimis, tarp jų ir fiziologiniu. Tačiau tai nesusiję su meile ir visiškai nesusiję su jokiais tarpusavio jausmais.

Todėl, kad žmogui pradėjus studijuoti kabalą, žodžiai „meilė“, „jausmai“, „prisirišimai“ asocijuojasi tik su Tikslu, su Kūrėju, su suliejimu šituo, o ne gyvūniniu lygmeniu.

Fiziniai ir dvasiniai tėvai

Klausimas: Tarkime, atsiranda vaikas, jis vystosi fiziškai. Ir štai į šį kūną įsikūnija siela. Ar ši siela turi kažkokius dvasinius tėvus?

Sielos dvasiniai tėvai ir vadinami dvasiniais tėvu ir motina.

Klausimas: Jie nesutampa su fiziniais?

Jokiu būdu. Kaip kitaip? Fiziniai yra fiziniai, dvasiniai yra dvasiniai. Jokiu būdu negalima sieti vyro ir moters meilės, prisirišimo, jų susiliejimo, fiziologinių aktų su dvasiniais procesais. Niekaip, jokiomis savybėmis, jokiais veiksmais fizinis ir dvasinis pasauliai nėra susiję.

Tai tik pagonių apeigos, kai lytiniai aktai buvo iškilmingai vaizduojami panašūs į dieviškuosius aktus. Nieko panašaus nevyksta. Mūsų lytinis aktas yra absoliučiai gyvūniškas aktas ir mūsų tėvas, motina, vyras, dukra, sūnus jokiu būdu nėra dvasinė giminė.

Klausimas: Tačiau jie gali būti artimi?

Ne. Jeigu aš turiu tokį tėvą ir tokią motiną, tai nereiškia, kad ir aš turiu būti toks, kokie jie. Galiu išoriškai, pagal savo fiziologiją, psichologiją ir, natūralu, mentalitetą, išsiauklėjimą būti panašus į tėvus - visa tai priklauso mūsų pasauliui. Viskas, kas susiję su Aukštesniuoju pasauliu, su mano siela neturi nieko bendra su mano tėvais.

Klausimas: O štai šioje dvasinėje konstrukcijoje...

Sakykite, kas buvo Mozės tėvai? Jį surado faraono dukra upėje ir išauklėjo. Jis buvo faraono įsūnis. O Abraomo tėvai? Jo tėvas gamino dievybių figūrėles, kurias garbino senovės babiloniečiai, t. y. jis buvo dvasiškai priešingas Abraomui. Nežinome ir knygos Zohar autoriaus Šimono bar Johajaus tėvų.

Tai neturi reikšmės. Nėra jokio tėvų ir vaikų ryšio. Mūsų pasaulyje kartais pradedama gerbti vaiką už jo tėvų nuopelnus. Kodėl? Jo tėvas didis! Tėvas didis, o jis? Visiškas nulis. Kabaloje į tai apskritai nekreipiama dėmesio.

Klausimas: Daug vaikų - tai gerai?

Jei noras abipusis. Aš nežinau, ką pasakyti. Jūs vėl manęs klausiate tokių dalykų, kurie nesusiję su kabala.

Gerai ar blogai turėti daug vaikų? Dvasiniam tobulėjimui tai neturi jokios reikšmės. O jeigu sutuoktiniai dėl kokios nors priežasties negali turėti vaikų? Tai ką, jie negali dvasiškai tobulėti? Vyras įvykdė sąlygą, kurią reikėjo įvykdyti, t. y. šalia jo yra žmona, moteris, padedanti arba bent netrukdanti jam tobulėti. Viskas. Yra vaikai, nėra vaikų - nieko nepadarysi ir tai nebūtinai turi būti skyrybų priežastis. Daug vaikų ar mažai - nesvarbu. Juo labiau, kad šiandien priimta reguliuoti šį procesą.

Kito tipo meilė

Klausimas: Na, galbūt meilė vaikams vis dėlto panaši į ta, kokia reikia mylėti visus kitus?

Meilė vaikams nepanaši į meilę, apie kurią kalba kabala, nes tai gyvūniška meilė ir ji egzistuoja tik genetiniu lygiu, hormoniniu lygiu. Meilė kitiems, toji, apie kurią kalba kabala, - ne gyvūniška, ne įgimta, mes turime ją savyje pagimdyti, ji yra priešinga mūsų prigimčiai, ją turime iškelti virš egoizmo ir todėl ji nepanaši į meilę vaikams.

Klausimas: Kartą susiruošėme važiuoti į Krymą, bet taip susiklostė, kad mes su žmona nenuvažiavome, o mūsų dukra nuvažiavo. Ji mums paskambino ir papasakojo, kaip jai ten puiku. Ir mums pasidarė taip gera! Paskambintų man kas nors kitas ir pasakytų: „Žinai, tu norėjai nuvažiuoti ir nenuvažiavai, o štai aš čia sėdžiu ir mėgaujuosi“, - man pasidarytų apmaudu. O kai ji man paskambino, aš pasijutau gerai, tartum pats patirčiau visus jos malonumus. Ir pagalvojau: „Kaip būtų gerai, jeigu taip žiūrėčiau į kitus - man bet kas paskambintų: „Žinai, man taip gera!“, ir man irgi pasidarytų gera. Ir dėl visų pasidarytų gera“. Ar šito turiu siekti kitų žmonių atžvilgiu?

Čia jums parodė pavyzdį. Jūsų vaikas sako, kad jam gera, ir jūs džiaugiatės. O kada jums apie tai sako kaimynų vaikas, jums bloga, juk taip? Jums parodoma, kad esate dar neišsitaisęs. Ar turime pasiekti tokią meilės kitiems būseną? Na, bent tokią.

Apskritai, kai siekiama aukštesnio tikslo, meilė kitiems pakyla virš gyvūniškų instinktų, jausmų, prisirišimų. Ji daug didesnė už gyvūnišką meilę. Tokia didelė, kad jūs staiga pastebite, kiek silpnėja jūsų jausmai jūsų pačių vaikams. Tačiau taip nėra. Tiesiog jumyse atsiranda kitokio tipo meilė.

Apie auklėjimą

Klausimas: Ar reikia vaikams skiepyti kokias nors dvasines vertybes, ką nors jiems aiškinti?

Labai svarbu skiepyti vaikui dvasines vertybes, nes gyvenime jam jos padės. Juk viskas, ko mes norime, - tai duoti mūsų vaikams pačią teisingiausią instrukciją, juos apsaugoti, suteikti kuo didesnę galimybę būti pasitikinčiais, sėkmingais, laimingais. O kas gali būti patikimiau už kabalos žinojimą?

Todėl mes savo grupėse aktyviai skatiname ir sveikiname užsiėmimus su vaikais. Kad tai naudinga, rodo galų gale mano vaikai. Mano sūnui šiandien 35 metai, jis būdamas maždaug aštuonerių devynerių metų jau žinojo, kuo aš užsiimu, drauge su manimi mėgino studijuoti kabalą ir šiandien aktyviai mums padeda. Mano dukra nestudijuoja kabalos (šiuo metu ji baigia biologijos mokslų daktarinę disertaciją), bet ištekėjo už mano mokinio, nes vertina šį užsiėmimą ir sutinka jam padėti. Ir daug ką paaukojo, kadangi jis užimtas darbe, o po to - mūsų centre. Jauniausioji dukra (turiu tris vaikus) mokosi universitete, stidijuoja kabalą, rengiasi rašyti disertaciją iš kabalos.

Jie surado savo vietą kažkur greta. Bet svarbiausia - jie apsaugoti, jie žino, kad pasaulis dėl kažko egzistuoja, kad yra kažkas aukščiau jo. Jiems įvairios žemiškos problemos (kiek jos visiems gadina gyvenimą) yra antraeilės, t. y. jie pakilę virš jų. Suprantate, kaip tai naudinga žmogui - taip pakilti savo pasaulėžiūra.

Todėl, aš manau, kad mūsų kartai kabalos žinojimas būtų išsigelbėjimas, visų problemų, kurias mums kelia jaunimas, sprendimas. Aš turiu mokinių, kurie buvo narkomanai, alkoholikai. Jeigu visuomenė parodytų žmogui kažkokį pasitenkinimą, kažkokį gyvenimo tikslą, nebūtų nei narkomanijos, nei alkoholizmo. O ar būtų tiek skyrybų, nužudymų ir kitų problemų? Apskritai, žmonės suprastų, kur jie gyvena, su kuo susiję. Jie galėtų kažko siekti. Tikslas visų vienas ir visų vienodai pasiekiamas - turtingų ir vargšų, protingų ir kvailių.

Todėl mes siekiame pakeisti viešąją nuomonę. Jeigu ją pakeisime taip, kad ji pastūmėtų mūsų jaunimą prie kabalos, tai padės pakeisti naująją kartą, padaryti ją sveikesnę.

Klausimas: O kokia dvasinio auklėjimo esmė, ar yra kažkokie specialūs metodai?

Dvasinio auklėjimo esmė - atskleisti žmogui teisingą to pasaulio, kur mes iš tikrųjų esame, vaizdą. Štai ir viskas. Vaikas klausia: „Tėti, iš kur aš?“ Štai ir papasakokite jam, kas jis ir iš kur jis. Nes šitie klausimai natūraliai kyla pačiame ankstyviausiame amžiuje. Ir mes turime į šiuos klausimus vaikams atsakyti.

Klausimas: Nėra jokių specialių metodikų?

Tai ir yra metodikos, bet jos labai paprastos. Reikia paprasčiausiai žmogui paaiškinti, kas yra pasaulis. Aišku, iš pradžių tėtis turi sužinoti tai pats.

Ar yra bausmė dvasiniame pasaulyje

Pirmiausia, dvasinėje srityje niekas nežino, kas teisinga ar neteisinga. Tai žmogus pats pradeda suprasti sąveikaudamas su Kūrėju. Niekas neturi teisės kištis. Absoliučiai niekas. Netgi jeigu kalbama apie vaiką.

Atsimenu, kaip pas mane ateidavo sūnus su klausimais, kurie jam kildavo, kai mokėsi vidurinėse ar netgi žemesnėse klasėse. Šiuos klausimus tik jis pats ir išspręsdavo. Jis tiesiog tardavosi. Tas pats būdavo su mano jaunesniaisiais vaikais.

Niekas kitas negali išspręsti šių klausimų. Jis pats mokosi, pats vystosi. Tai pats natūraliausias vystymosi kelias. Čia nereikia jokių ypatingų sufleravimų, jokių pamokymų, pamokslavimų - nieko. Jis pats vienu du su Kūrėju užsiima vidiniais svarstymais. Beje, šie svarstymai tampa nuolatiniu vidiniu dialogu. Ir šiuose „pokalbiuose“ jis vystosi. Vaikai tampa daug protingesni, gudresni, ramesni, santūresni. Jiems nedaro įtakos šis pasaulis. Jie nuo jo apsaugoti.

Klausimas: Bet juk, be dvasinio, reikalingas dar kažkoks materialus auklėjimas, vis dėlto jis gyvena materialiame pasaulyje?

O žmogus privalo dirbti. Dvasiškai vystydamasis, jis kartu gali mokytis universitete, gali dirbti bet kokį darbą. Tiesiog jis žino dėl ko gyvena. Kabalos studijavimas duoda stimulą visapusiškai išsivystyti šiame pasaulyje.

Klausimas: O ar nebūna, pavyzdžiui, tokių konfliktų: štai žmogus gali užimti kažkokią gerą vietą visuomenėje, uždirbti daug pinigų, bet jaučia, kad dvasingumo požiūriu jam tai blogai?

Kalbant atvirai - taip, gali būti. Žmogus, dirbdamas po dvidešimt valandų per parą, taps firmos direktoriumi. Bet kas jam iš tokio gyvenimo? Dėl ko jis gyvens? Dėl to, kad jį vadintų viršininku? Juk to galima ir atsisakyti. Žmogus paprasčiausiai turi užsidirbti normalų atlyginimą, jį parnešti šeimai, o likusį laiką skirti savo dvasiniam tobulėjimui. Tuomet viskas bus subalansuota.

Iš esmės, ar mes savo vaikams linkime didelių pinigų? Mes jiems norime ramaus, subalansuoto gyvenimo. Juk taip? Kad jiems būtų ramu ir gerai. Nereikia didelių turtų, nereikia nieko per daug. Tiesiog reikia pusiausvyros.

Išsilavinimo prasmė

Klausimas: Kad užbaigtume temą, ką dar galite pasakyti apie auklėjimą?

Manau, kad šiuolaikinė auklėjimo krizė, tai, kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje ir ypač tarp jaunimo, mus privers išnagrinėti vystymosi metodikos nebuvimo problemą. Kodėl tokie dideli protai dirba švietimo sistemoje ir negali suprasti, ką reiškia išsilavinimas ir kaip mums lavinti šitą mūsų būsimą žmogų - „ateities žmogų“? Galų gale jie pamatys, kad dėl to būtina žinoti būties ištakas, jos tikslus, gamtos poveikio žmogui prasmę. Būtina suprasti, kodėl gamta, šiuolaikinė visuomenė daro žmogų tokį, suprasti tikslą. Ir kai visa tai išsiaiškinsime, nenorom rasime uždavinio sprendimą, pamatysime, kad gamtos viduje jau yra metodika. Ir šitą metodiką reikia taikyti.

Reikia žmogui papasakoti apie tikslą ir pamėginti maksimaliai aiškiai jį pavaizduoti. Tada neturėsime jokių problemų su jaunimu. Nuo pat mažens žmogus jausis esantis visuomenėje, kuri iš jo laukia tik gerų poelgių. O visuomenė sukurs apie žmogų tokią atmosferą, kad jis lauks, jog jį įvertintų pagal jo gerus poelgius. Nes iš esmės kiekvienas mūsų gyvena tik tam, kad užsitarnautų visuomenės dėkingumą, visuomenės pritarimą, taptų visuomenėje pastebimas, pripažintas.

Kai visuomenėje bus tokie standartai, kai ji gėrėsis tik gerais žmogaus veiksmais, žmogus paprasčiausiai negalės elgtis blogai. Esu vienas kažkur Šiaurės poliuje arba, atvirkščiai, didmiesčio vidury, tarp žmonių, man rūpi tik nepažeminti savęs supančių žmonių akyse. Toks yra žmogus.

Štai, kada aplinkiniai sukurs apie mane tokią atmosferą, kad būsiu jų vertinamas tik pagal savo gerus poelgius, aš negalėsiu blogai elgtis. Čia viskas priklauso tik nuo supančios visuomenės, nuo jos standartų. Jeigu mano vaikai iš manęs juoksis, jeigu žmona gėdysis tokio vyro, jeigu kaimynai į mane žiūrės su panieka, jeigu visuomenė gėrėsis kokiu nors dėde Vasia, padariusiu kažką gero, o apie mane galvos tik blogai, mano egoizmas pats privers mane daryti gerus darbus.

Reikalo esmė - tiktai viešoji nuomonė. Tiktai! Ir čia raktas į naujos kartos auklėjimą.

Pirmiausia, kas yra meilė? Visi galvoja, kad mūsų pasaulyje ji egzistuoja. Mes norime ją patirti ir net galbūt esame pasirengę kažką mylėti. Tačiau ką reiškia pati sąvoka „meilė“?

Mokslininkai dar to iki galo neišsiaiškino, bet šiandien jie jau nustatė, kad viskas priklauso nuo genų, kad yra genai, nulemiantys žmogaus polinkius vogti, žudyti.

Galbūt egzistuoja ir meilės genas? Ir jeigu kas nors jo neturi, tai argi žmogus kaltas, kad negali mylėti? Juk viskas priklauso nuo genų?

Kas yra meilė? Ką reiškia - aš kažką myliu? Aš myliu tai, kas man teikia malonumą. Tai aišku. O jei kas nors kelia man kančias, tai nekenčiu tų kančių šaltinio. Artėju prie to, ką myliu, noriu užmegzti ryšį su juo, būti kartu. Bet vos pastebiu, kad man galbūt ne taip jau ir gerai - „atšąlu“, tolstu nuo to.

Meilė - malonumo potyris iš objekto, kuris teikia man tą malonumą. Jeigu aš esu noras mėgautis, tai turiu ieškoti, kur galiu rasti pasitenkinimą.

Kada gali egzistuoti meilė tarp dviejų žmonių? Baal Sulamas aiškina mums, jog tam reikia, kad žmonės būtų panašūs vienas į kitą savo savybėmis. Visoje pasaulėdaroje, visuose pasauliuose (tarp jų ir mūsų pasaulyje) veikia vienas, visuotinis dėsnis, vadinamas savybių panašumo dėsniu.

Pagal šį dėsnį aš jaučiu, suprantu, suvokiu tik tai, kas yra bendra tarp manęs ir objekto, kurį tiriu, jaučiu, stebiu. Jei manęs ir kažkokio objekto nesieja bendros savybės, tai jo jausti negaliu. Jeigu tarp manęs ir kažko nėra jokio minčių bendrumo, nors ir paties mažiausio, dalinio, tai negaliu jo suprasti.

Atsižvelgdamas į norų ir minčių (būtinai ir proto, ir širdies) panašumą aš surandu ryšį su kuo nors, suprantu jį. Gali būti ir taip, kad suprasdamas jį nutolstu, tačiau tam tikras ryšys jau yra. Savybių panašumas - sąlyga, kad būtum su kuo nors susijęs.

Bet jei du egoistai trokšta mylėti vienas kitą, ar tai įmanoma? Tokiu atveju kiekvienas jų turi būti panašus į kitą savo savybėmis. Aš turiu mėgti tai, ką mėgsta kitas, ir nekęsti to, ko nekenčia jis, kad tarp mūsų atsirastų tarpusavio ryšys.

Tai reiškia, kad nekalbame apie meilę tarp mūsų. Mes kalbame apie savybių panašumą, bendrus norus ir mintis, tarsi apie kažką trečią, ką galima išmatuoti, palyginti, kas yra manyje ir jame, ir tada, priklausomai nuo mūsų panašumo, galim būti vienas su kitu susiję.

Bet jei mano noras mėgautis, mano egoizmas nuolatos kinta, ir tas pats vyksta su kitu žmogumi, tai mes visą laiką esame vystymosi stadijoje ir niekas nežino, kas nutiks po akimirkos, kiek suartėsime ar atitolsime vienas nuo kito.

Mūsų laikais egoistinis noras tapo toks didelis, kad tiesiog liepsnoja mumyse. Mes jaučiame nuolat augantį norą mėgautis, to nebuvo praeityje nė vienai kartai. Kasmet tampame vis didesni egoistai: ne taip kaip anksčiau, kai per šimtmetį ar net du neįvykdavo jokių didesnių žmonijos pokyčių.

Ir jei noras mėgautis didėja tokiu greičiu, tai nenuostabu, kad šiandien žmonės nesupranta vienas kito. Skyrybos virto visuotinai priimtinu gyvenimo reiškiniu. Žmogui nesuprantama, kaip galima pragyventi septynis dešimtmečius be keleto vedybų, skyrybų - jis vargiai gali išsaugoti šeimyninius ryšius nuo vienų skyrybų iki kitų.

Lygiai tas pats ir savo paties atžvilgiu. Šiandien nebesuprantu „vakarykščio“ savęs, nuolat painiojuosi. Visa tai dėl mūsų vis stiprėjančio noro patirti malonumą, mes negalime jo sustabdyti ir patikrinti, ar yra tarp mūsų savybių panašumas, ar galime būti artimi.

Todėl, kad ir kaip trokštume mylėti šiame pasaulyje, mums nepavyks. Man gaila, bet taip jau yra. Nuraminkime save, kad šiame pasaulyje meilės nėra. (Juokas ir pagyvėjimas salėje)

Tai galima eiti namo?

Kodėl?! Gal yra kažkas kita... (Juokas) O kas namie? Ten jūsų kas nors laukia, kas nors myli? Ne. Luktelkit, išmokysiu jus mylėti. (Juokas)

Išeitis yra, antraip manęs čia nebūtų. Mes nemylime ir patys savęs, mus be perstojo kamuoja prieštaravimai, o ką jau ten kalbėti apie du žmones.

Problema visiems suprantama. Bet kuriuo atveju kyla klausimas, ar galima sukurti kažkokią žmonių santykių sistemą, vadinamą meile arba bent jau supratimu, kažkokiu susijungimu? Mes tiksliai nežinome, kas yra meilė. Šia sąvoka galima daug ką apibūdinti, galbūt net su ja nesusijusius ryšius.

Ar galima sakyti, kad motina myli savo mažą vaiką? Ar vaikai myli tėvus? Čia tokios kategorijos, į kurias pradėjus gilintis, jas tirti, nežinau, kas liks iš paties termino „meilė“.

Bet iš esmės yra paprastas sprendimas, labai paprastai paaiškintas Toroje. Parašyta: „Vyras ir žmona - tarp jų Šchina (Kūrėjo buvimas)“. Jeigu tarp vyro ir žmonos būtų jungtis, vadinama Šchina, tada jie iš tikrųjų galėtų būti vyras ir žmona, galėtų būti vienas su kitu sujungti.

Kas yra toji jungtis? Ji atsiranda tada, kai abu pakyla virš savo egoizmo, virš savo noro gauti. Šitaip jie tampa vienu kli (indas, noras), kuriame karaliauja Šchina. Ir tada jų pojūčiai šiame bendrame kli iš tiesų vadinasi meilė.

Iš esmės, meilė - tai bendras Kūrėjo, esančio bendro kli tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių viduje, jautimas. Ir kitokios formos būti negali.

Mes gyvename ypatingu laiku, įpareigojančiu mus pradėti taisytis. Kiekvienas žmogus turi išsitaisyti pats, o po to bus ištaisytas ir visas pasaulis. Kaip aiškina Baal Sulamas, esame šešis tūkstantmečius truksiančio pasaulio dvasinio vystymosi pabaigoje.

Todėl dabar privalome atlikti šiuos ištaisymus. Pasistūmėti jų link mums padeda iš aukščiau. Kokia tai pagalba? Mums įvairiais būdais atskleidžiamas mūsų egoizmas: parodoma, kad negebame išspręsti ekonominių, psichologinių, auklėjimo problemų. Mes patiriame absoliučią krizę visose srityse - moksle, visuomenėje, šeimoje.

Viskas tam, kad atsiskleistų mūsų prigimties blogis ir kad žmogus, neturėdamas išeities, būtų priverstas pradėti ją taisyti. Vienas stipriausių motyvų, skatinančių mus taisytis - tai meilės nebuvimas. Iš esmės būtent meilės ieškojimas savyje stumia žmoniją pirmyn, nes galiausiai mūsų bendras tikslas - amžina meilė.

Ir visos pakopos, virš kurių pakylame, kuriomis kylame, taisome save, artėjame prie dvasinio idealo, yra meilės realizacijos pakopos. Tai ne toks paprastas dalykas ir ne toks tuščias, kaip mums atrodo. Priešingai, iš čia matyti, kad meilės mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje nėra ir kad iš tikrųjų pasiektume meilę, turime pakilti iš mūsų pasaulio į pasaulį Acilut.

Kai žmogus pajunta negalįs savęs užpildyti, negalįs gauti jokio malonumo šiame pasaulyje, jis susimąsto apie savo gyvenimo prasmę ir apskritai apie tai, kas su juo bus ateityje. Pamažu pasiekia būseną, kai nusprendžia, kad turi pasikeisti, pakilti virš savo prigimties, ir tada jis ateina į grupę.

Grupės esmė - išugdyti meilę žmoguje, meilę draugams, kuri iš esmės yra kli amžinybei, tobulybei suvokti, dvasiniam pasauliui pajausti. Tik išėjęs iš savo egoistinio kli, žmogus gali pajausti dvasinį pasaulį.

Todėl parašyta: „Pamilk savo artimą, kaip pats save - svarbiausia Toros taisyklė“. Tai nereiškia, jog turiu kažką mylėti dėl pačios meilės, kaip tai mums atrodo, kas savaime nieko nežavi. Priešingai, ši sąlyga suteikia man galimybę pakilti. Tai - slaptažodis, sąlyga, kad pakilčiau virš savosios prigimties.

Tam man reikia dar keleto žmonių pagalbos ir todėl man reikalinga grupė. Kabalistų grupės buvo kiekvienoje kartoje. Pirmasis kabalistas Abraomas, suvokęs Kūrėją, iškart ėmė kurti sau grupę. Jis sėdėjo prie įėjimo į didelę palapinę, iš tiesų trokšdamas, kad žmonės priartėtų, kad ateitų mokytis ir taip susikūrė grupę. Ši grupė egzistavo dar prieš atsirandant visiems meilės draugams įstatymams.

Šiuos įstatymus sužinome iš įvairių kabalistų parašytų knygų. Jose daugybė aprašymų ir sąlygų, kurios būtinos sukurti tokiai grupei, kurioje bus galima išvystyti bendrą kli, kur įsiviešpataus Šchina, kur bus galima pajausti Kūrėją, dvasinį ir amžiną gyvenimą.

Savyje žmogus negali to pajausti, jis negali būti kli. Pats žmogus yra tik taškas, nusprendžiantis, kad nori susijungti su kitomis sielomis ir tik tarp kitų sielų (o ne savyje), tik tarp mūsų kuriamas kli, ir jame jaučiame dvasinį pasaulį.

Žinoma, kad žmonės, nors šiek tiek atsiplėšę nuo kūno, patyrę klinikinę mirtį, tą pačią akimirką pajunta pakilimą, šviesos ir amžinybės prisilietimą.

Grupė gali padėti žmogui pajusti dvasinį pasaulį. Mozė, gavęs Torą, taip pat ėmėsi kurti mokinių grupę. Taip elgėsi visi kabalistai. Žmogus, norintis suvokti dvasinį pasaulį, neturi kitos galimybės, jis privalo ugdyti meilę, t.y. susijungęs su kitais žmonėmis kurti kli, kad pajaustų Begalybės šviesą.

Ir kai atsiranda žmonių, kurie nusprendžia, kad iš tikrųjų privalo pakilti virš egoizmo, tada jie susijungia ir studijuodami suvokia šviesą, gražinančią į Šaltinį. Galiausiai visa ši šviesa vadinasi „Tora“. Ir tada patiriame meilę.

Šviesa, kurią studijuodami suvokiame, taiso mus, o paskui mes pereiname pakopas, vadinamas „atlygis ir bausmė“. Atlygis ir bausmė irgi susiję su žmogaus išsitaisymu ir meile, kurią jis pajunta, atsivėrus Kūrėjui. Kūrėjo atsiskleidimą patiriame kaip begalinį gėrį, malonumą, kurį pradedame jausti visuose noruose, visame mūsų kli.

Vėliau, jau kildamas bausmės ir atlygio pakopomis, žmogus pradeda taisyti savo kli į absoliučią meilę (nuo nieko nepriklausomą). Jis jau pakyla virš atlygio ir bausmės, kai Kūrėją laiko geru ar blogu, priklausomai nuo to, ką iš Jo jaučia - gėrį ar blogį.

Už šito yra absoliučios meilės pakopa, kurioje man nesvarbu, kaip su manimi elgiasi Kūrėjas, aš jaučiu meilę Jam. Tai nereiškia, kad myliu Jį, nepaisydamas blogių pojūčių kuriuos Jis siunčia man. Priešingai, išsitaisydamas pakylu tiek, jog jau nejaučiu, kad iš Jo sklinda kažkas blogo, nes jau esu išsitaisęs savo kli ir todėl iš Jo jaučiu vien gėrį.

Tada susiduriu su problema - ar mano būsena tokia, kai Jį myliu ne dėl gaunamų malonumų, o dėl to, kad tarp mūsų yra kitas ryšys, priklausantis nuo savybių panašumo, amžinybės, tobulybės, tiesos, siejančios mus.

Taip žmogus tikrina, kas su juo buvo praeityje. Ir tada iš visų ankstesnių savo gyvenimų supranta, kad Kūrėjas niekada nedarė jam nieko blogo, nors ir mato visus baisius įvykius, kurie atsitiko ankstesniuose įsikūnijimuose. Ir būtent virš šių siaubingų, kažkada patirtų pojūčių atsiskleidžia meilė - už tai, kas buvo praeityje, kas yra dabar ir kas bus. Meilė ateičiai rodo kad žmogus žengia, tobulėja ir pasiekia savo asmeninį galutinį išsitaisymą.

Tai reiškia, kad žmogus pasiekia asmeninę absoliučios meilės pakopą - savo asmeninį galutinį išsitaisymą (gmar tikun). Gmar tikun - meilės suvokimas.

Tačiau to nepakanka, nes žmogus jaučia Kūrėjo nuostatą tik savo atžvilgiu ir jo meilei visgi kažko trūksta. Galbūt Kūrėjas su manimi elgiasi gerai, bet su kitomis sielomis ne? O gal jis su jomis šiandien elgiasi gerai, bet vakar - ne.

Ir tada žmogus iš esmės turi užmegzti ryšį su kiekviena siela, gauti, perimti visus jos trūkumus, visus jos norus, visą jos vidinį turinį, prisijungti prie savęs ir padaryti tą patį, ką darė su savo siela taisydamasis ir tikrindamas Kūrėjo elgesį su juo nuo kūrimo pradžios iki pačios pabaigos. Ir taip jis turi padaryti su visomis kitomis sielomis.

Galbūt mums tai atrodo visiškai nerealus arba itin ilgas procesas, bet taip nėra. Būtent šias pakopas žmogui praeiti kur kas lengviau nei pereiti iš šio pasaulio į pirmą dvasinio pasaulio įsisąmoninimą.

Kai žmogus užbaigia šį darbą su visomis sielomis ir įsisąmonina, kad Kūrėjas nė su vienu kūriniu nesielgė blogai, amžina meile pamilsta Kūrėją. Toks mūsų tikslas. Taip mes visi susijungiame į vieną kli. Ir ne tik mes - visa žmonija turi tai pasiekti ir susijungti į vieną visumą. Tokia būsena suprantama kaip tobula, amžina meilė, o visos pakopos iki jos - netobulos meilės pakopos.

Jeigu žmogus tobulėja ir pasiekia meilės Kūrėjui pakopas, ir dar jeigu jis turi žmoną, su kuria gali bendrauti tokiu pat būdu, tai, žinoma, priklausomai nuo išsitaisymo lygio, jie tarpusavyje sukuria tokią kėlim sistemą, tokį ryšį, kad jaučia šviesą, esančią tarp jų.

Jeigu jų nesies ryšys, esantis virš abiejų egoizmo (su sąlyga, kad abu dirba Kūrėjui), tai jokio kito ryšio tarp jų nebus. Jis bus tik iš būtinybės padėti vienas kitam, auginti vaikus ir pan., tačiau tai nebus meilė...

Matyt Galutinio Išsitaisymo būsenoje, kai žmonės pakils virš savo egoizmo (parašyta: „Pasaulis juda pagal nekintamus dėsnius“ - viskas liks kaip ir dabar, gyvenimas tęsis), ryšys tarp žmonių, o ypač tarp sutuoktinių bus grindžiamas dvasiniu įsisąmoninimu. Ir tada neabejotinai tarp jų egzistuos meilė.

Tai buvo įvadas.

Man rodos, kad visi 200 žmonių nusivylė. Ką dabar daryti?!

Suvokti.

Ką tai reiškia?

Tai, ką papasakojau, atrodo labai sudėtinga, bet taip nėra, ypač mūsų dienomis. Tai, ką aš išmokau iš savo mokytojo per penketą metų, mano mokiniai išmoksta per pusmetį ar šiek tiek ilgiau. Tai rodo, kad dabar kiti laikai ir žmogus kitaip tobulina save, kyla virš savo egoizmo.

Neišsitaisius negalima mylėti - egoistas negali mylėti. Jis myli tik tai, kas jam gerai. Tai ne meilė, o artimo išnaudojimas. Mes tiesiog vadiname tai meile.

Todėl iš tikrųjų turime išsitaisyti, kad pajaustume meilę. Būdami egoistai netgi bijome kažką mylėti. Mes bijome, kad kažkas kitas išnaudos mus, tarsi aš turėsiu kažkam dirbti.

Dvasiniame pasaulyje viskas atvirkščiai. Pakilęs virš savo egoizmo, žmogus suinteresuotas išreikšti savo meilę, ištraukti iš savęs viską, kas tik įmanoma. Baal Sulamas rašo, jog teisingai eidami į priekį per keletą metų galime atlikti tokius ištaisymus, kad imsime jausti meilę Kūrėjui ir kūriniams.

Mylintis žmogus laimi - jį pripildo Begalybė. Šį užpildymą įgyja tas, kas myli, o ne tas, kurį myli. Todėl toks ištaisymas nepaprastai mus vilioja.

Nemanau, kad yra dėl ko nusivilti. Būtina suprasti, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje netaps lengvesnis, o priešingai, bus kur kas sudėtingesnis, nes vėluojame taisytis. Kiekvieną kartą tas vėlavimas sugrįžta mums, slegia mus, verčia mus pradėti taisytis.

Todėl kuo greičiau pradėsime kilti virš savo egoizmo, tuo greičiau pajausime Begalybę, šio begalinio gyvenimo ir meilės tėkmę. Iš esmės šviesa chochma - tai meilės šviesa.

Iš visų septynių milijardų gyventojų pasaulyje tik kabalistai patyrė, kas tai yra meilė? O visi kiti tik galvoja mylį?!

Tai labai paprasta. Aš jau sakiau, kad meilės negali jausti žmogus, esantis savo egoizmo kiaute. Meilė reiškia, kad aš kažką myliu. Bet aš nemyliu kažko. Tas „myliu“ niekuo nesiskiria nuo pasakymo „aš myliu žuvį (man patinka žuvis)“. Nors ir gaila, mes mylime būtent šitaip.

Todėl vos tik liaujuosi gavęs malonumą iš žmonos arba man atrodo, kad kita moteris suteiks didesnį pasitenkinimą, metu žmoną ir keičiu ją į kitą. Viskas vyksta dėl to, kad rūpinuosi vien tuo, kiek malonumo patirsiu.

Bet jei malonumas ateina iš Kūrėjo ir santykius nulemia savybių panašumas - tai jau kažkas visiškai kitas, nepakeičiamas.

Mes jau kalbėjome apie savybių panašumą. Kuo žmonės panašesni savo savybėmis, kuo didesnis tarpusavio supratimas ir ryšys juos sieja, tuo didesnis abipusis jausmas, vadinamas meile.

Mes nepajėgūs tą suprasti. Meilės pakopa prasideda už machsomo, už pakopų „atlygis - bausmė“. Šiose pakopose egzistuoja priklausoma meilė, kuri vis dar nėra tobula.

Tai reiškia, kad dar nepraėjęs machsomo žmogus net nepajėgs suprasti, ką kabala turi omenyje vartodama žodį „meilė“ ir kas apskritai yra meilė.

Ką reiškia meilė Aukščiausiai jėgai? Aš nematau Kūrėjo. Ar tai įsivaizduojama meilė? Kaip ją patiriu gyvenime?

Tai - ne problema. Mes ir dabar savo gyvenime prisirišame prie to, kas mums teikia pasitenkinimą. Tu myli kažkokį objektą. Tu nemyli jo paties, o myli tik tai, ką iš jo gauni, - tai jau irgi šis tas dvasinio. Todėl jeigu tau atskleidžiamas malonumas, amžinybė, tobulybė, tiesa kaip savybės, dėl kurių tu patiri malonumą, tai tu juos myli. Tau nereikia, kad šis užpildymas įgautų kažkokią formą, tave užvaldo pati idėja.

Bet aš lieku egoistas? Aš myliu Kūrėją egoistiškai?

Ne, tai - visiškai neįmanoma, nes, kol žmogus neištaisys savęs, visos šios savybės ir Kūrėjas paslėpti nuo jo. Mūsų pasaulyje galime kažką išbandyti ir, žinodami šio malonumo skonį, priprasti ir jo siekti ateityje. Dvasiniame pasaulyje tai visiškai neįmanoma. Jį suvokiame tik tiek, kiek ištaisome savo kėlim.

Todėl negalima mylėti dvasiškai tikintis gauti naudos sau. Daug kas bandė taip daryti, tik jiems nieko neišėjo. Tai visiškai neįmanoma! Dvasinį pasaulį tu pats slepi ar atveri ir tik tiek, kiek ištaisytos yra tavo savybės (kėlim), pats savaime dvasinis pasaulis nei slepiasi, nei atsiveria.

Tai reiškia, kad pats žmogus, priklausomai nuo išsitaisymo, atveria sau dvasinį pasaulį arba pasilieka paslėptyje, kaip kad mes dabar. Niekas nestovi už užsklandos, nepakelia jos ir nepakviečia įeiti į dvasinį pasaulį, niekas tavęs ir nestabdo. Tavo vidinis išsitaisymas, tavo norų ištaisymo laipsnis, santykis tarp jų lemia tavo paslėpties ar atsiskleidimo lygį. Tai - viskas.

Pats žmogus nulemia viską. Visi pasauliai yra žmogaus viduje, aplink jį egzistuoja vien Aukščiausioji šviesa absoliučioje ramybėje, be judėjimo, be kaitos. Kūrėjas, ar Aukščiausioji šviesa, tarsi atvertas, Jis neslepia savęs: pats žmogus savo netobulumu, savybių priešingumu, nepanašumu slepia Kūrėją. Jie tarsi dirba kitokiais dažniais.

Ir priešingai, kiek žmogus supanašėja savybėmis, netgi minimaliai, tiek jis ima jausti Kūrėją. Tiek jis jaučia meilę tuo kanalu, kuris egzistuoja tarp jų.

Kaip pereinamas machsomas?

Machsomas skiria šį pasaulį nuo dvasinio. Prasiveržti pro machsomą labai paprasta. Po machsomu esantis žmogus yra šimtaprocentinis egoistas. Virš machsomo jis privalo būti šimtaprocentinis altruistas. Kaip galima pereiti machsomą? Žmogus daro vadinamąjį „susitraukimą“, nenorėdamas naudoti nė vieno savo noro dėl asmeninio malonumo.

Tai reiškia, kad jis atlieka „Pirmąjį Susitraukimą“. Jis nori tapti dvasinio pasaulio dalimi. Jis nieko nedaro ir kol kas nieko nenori daryti, jis tenori sumažinti savo egoizmą ir viskas. Tai reiškia, jog tada jis pereina machsomą ir įsijungia į dvasinį pasaulį kaip užuomazga, kaip sėkla motinos įsčiose, kuri įeina ir prisitvirtina ten.

Lygiai taip pat žmogus, kaip sėklos lašelis, pirmąsyk įeina iš mūsų pasaulio į dvasinį. Ir iš tiesų dvasiniame pasaulyje jis vystosi kaip sėkla gimdoje, pagal lygiai tokį patį vystymosi procesą. Šis procesas trunka devynis mėnesius, kol vaisius subręsta ir tada iš tikrųjų dvasiškai gimsta.

Kiek laiko trunka žmogaus pasirengimas, kol pavyksta „atlikti susitraukimą“ ir pereiti machsomą?

Tai užtrunka keletą metų, priklauso nuo jo paties ir grupės, kurioje jis yra.

Ką reiškia motinos meilė savo vaikui?

Motinos ir vaiko meilė yra prigimtinė, ji būdinga ir gyvūnams, tai - natūrali meilė. Tai nereiškia, kad motinai reikia kažkaip keistis, kad pamiltų savo vaiką. Ji myli jį dėl to, kad tai įsišakniję jos prigimtyje. Jei jai atjungtų tam tikrą smegenų dalį, ji liautųsi jį mylėjusi, elgtųsi su juo kaip su bet kuo kitu. Motinos elgesys su vaiku nėra meilė.

Iš šito galime suprasti, kad visi tokio tipo mūsų santykiai (motinos ir vaiko, ir apskritai žmonių šiame pasaulyje) nėra meilė. Tai arba įgimtas instinktas, nulemtas genų, mūsų prigimtinių sistemų, verčiančių mus veikti būtent taip kažkieno kito atžvilgiu, arba tai paremta egoizmu, kai aš patiriu malonumą ir dėl to prisirišu prie kito.

Jei vaikinas sako merginai „Aš tave myliu!“, ką gi kita jis turi omenyje, jei ne malonumą, kurį gauna iš jos? Atleiskit, nenoriu sugriaut jums visos romantikos. (Juokas)

Jei nesugebame nieko mylėti, išskyrus save, tai ką gi tada turime daryti?

Būtina skirti, ką turime omenyje sakydami „meilė“ ir kas iš tikrųjų yra meilė dvasine prasme - tikroji meilė. Jei kabaloje kalbama apie žmogų, tai reiškia, kad kalbama apie tą, kuris yra aukščiau savosios prigimties.

Aš nenoriu priklausyti nuo to, kokiu mane sukūrė, ką man parinko, ką „įdėjo“ į mane. Aš gimiau jau turėdamas tam tikrus polinkius, norus, įpročius, buvau vienaip ar kitaip išauklėtas. Pats sau neišsirinkau nei tėvų, nei gimimo vietos - nieko. Visa tai jau yra manyje. Tarkim, dabar man 30 metų ir aš sprendžiu, ką daryti gyvenime toliau.

Jei noriu būti savarankiškas ir pats priimti sprendimus, privalau pakilti virš visko, ką turiu dabar, ir pradėti spęsti visiškai atsiribodamas nuo to, kas jau yra manyje ne mano noru ir ne mano pasirinkta.

Iš esmės šito kabala ir reikalauja iš žmogaus. Tu nori tapti nepriklausomu, pradėti tikrą gyvenimą ir gyventi pagal savo taisykles? Prašom! Pakilk virš savo prigimties - virš vaikų darželio, mokyklos, virš visko, kas yra tavyje, net iš ankstesnių persikūnijimų, ir pradėk nuo nulio, kaip suaugęs žmogus.

Manding, tai labai rimta ir racionali prieiga. Kitaip viskas, kas yra mumyse, nulemta genų. Mane pagavo vagiant? Prašom patikrinti, ar manyje yra toks genas, kuo aš kaltinamas? Šiandien viskas taip. Ir tai iš tikrųjų teisinga.

Bet žmogaus elgesio nelemia jo genai, kiekvienas renkasi, kaip jam elgtis?

Kuo remdamasis žmogus renkasi?! Kaip aš galiu rinktis?! Koks šią akimirką yra mano protas - kokios mintys, norai, įpročiai, sprendimai? Kuo remdamasis aš taip elgiuosi?! Argi ne tuo, kas yra manyje iš praeities? Jūs sakote, kad žmogus renkasi! Kas tas žmogus, kuris renkasi? Juk jam viskas duota!

Tik supraskite, kad kabalos reikalavimas pakilti virš paties savęs, virš to, kas nūnai yra mano „Aš“, reiškia pradėti gyventi savarankiškai, teisingai, pačiam renkantis.

Ir tada galima kalbėti apie meilę, apie neapykantą - apie viską, bet tai jau bus mano savybės, polinkiai, o ne įbrukta man iš išorės. Kaip mus veikia auklėjimas? Oho! Mes to nė nežinome.

Bet kaip galima nuo to atsiriboti?

Puikus klausimas! Tai iš tiesų problema. Aš noriu būti pačiu savimi. Nejau aš kaltas, kad mane tokį padarė? Iš tiesų, aš būdamas trisdešimties staiga suvokiu save turintį įvairiausių nusistovėjusių stereotipų. Aš nenoriu tokiu būti! Iš šito sunku išbristi.

Tai įmanoma tik padedant Aukščiausiajai šviesai, šviesai, grąžinančiai į Šaltinį. Mums ne tiek sudėtinga išeiti iš savo egoizmo (tai ne taip svarbu, ir, beje, mes vėliau juo naudojamės), kiek atsiplėšti nuo visko, kas gauta iš šalies.

Mes trokštame pajusti, pakilti į dvasinį lygmenį, trokštame kažko, ko nejaučiame, kokių neturime genų. Ar plėtodami robotų mechanizmus, programuodami tobulus robotus, tai pasieksime?

Aš niekam savęs neleisiu programuoti. Aš noriu išsilaisvinti nuo šito, o ne vieną programą pakeisti kita. Priešingai, dabar noriu tapti laisvas ir „užpildyti“ save ta programa, kurią išsirenku - su įpročiais, mintimis, požiūriu į gyvenimą, visiškai nauja.

Taip nebūna!

Sutinku su tavimi, kad taip nebūna, bet tik šiame pasaulyje. Virš šito pasaulio - yra! Visas mūsų gyvenimas šiandien verčia mus pradėti apie tai galvoti. Beje, mokslininkai taip pat atranda tai. Ką aš kalbu, nė kiek neprieštarauja šiuolaikiniam mokslui.

Jeigu mylėti taip sunku, kad žmogus kankinasi, nusivilia, tai ar šitai ir yra nuo nieko nepriklausanti meilė, nes žmogus vien kenčia ir vis tiek myli? Jei tu myli kažką, kas tavęs nemyli ir nuvilia, ar tai absoliuti meilė? Juk tu myli kažką nepaisydamas, kad tas kažkas tave niekina?

Ne. Kabalos mokslas nekalba apie tai, kas yra žemiau machsomo. Kalbos, kad kabala padės jums būti sveikesniems, jus lydės sėkmė šiame pasaulyje - labai ribota garantija. Tai iš tikrųjų taip, bet tik kaip dvasinio suvokimo, o ne tiesiog mokymosi rezultatas.

Jei klausiate, kaip išsiaiškinti meilę šiame pasaulyje, niekuo negaliu jums patarti. Eikite pas psichologą, bet taip pat nesu tikras, kad ir jis pagelbės. Sprendžiant iš to, ką matome aplinkui, recepto nėra. Tai ypač akivaizdu Vakarų šalyse, kur skyrybos kasdienis reiškinys.

Galiu patarti tik viena: kuo greičiau suvokti teisingos, tikros, amžinos, dvasinės meilės esmę, įsisąmoninti, kad tik ji ir egzistuoja. O visa kita susiekite su noru patirti malonumą, su egoizmu, su abipusiu išnaudojimu ir tada, visų pirma, mažiau nusivilsite.

Iš tikro! Pasirinkite teisingą požiūrį. Liaukitės reikalavę meilės, nes šiame pasaulyje jos nėra! Meilė tegali būti su sąlyga, kad žmogus pakyla virš savo egoizmo. Jei jis valdomas savo egoizmo, mylėti negali.

Jei mane valdo egoizmas, jis nulemia ir mano požiūrį į gyvenimą. Myliu tai, kas man teikia malonumo. Ir jei pajuntu, kad kitur gausiu didesnį malonumą, palieku šį pasitenkinimo objektą ir siekiu kito, nes mano egoizmas, noras mėgautis, mano kli nukreipia mane, panašiai kaip radaras, ten, kur gausiu didesnį pasitenkinimą.

Mes nuolatos ieškome, kur ir iš ko gauti malonumą. Be to, mūsų noras nuolat auga, keičia savo savybes ir todėl mes visą laiką ieškome.

Bet juk ne visi žmonės ieško?

Ne visi, nes kai kurie jau visiškai nusivylė. (Juokas) Dalis įninka į narkotikus, o pusė pasaulio ryja tabletes nuo depresijos. Toks tad vaizdas šiandien...

Nori nenori mūsų gyvenimas skatina mus teisingai suprasti, kas yra tikroji meilė, skatina įsisąmoninti, kur galima ją rasti ir kaip užpildyti meilės kli. Meilės kli - tai atidavimas, atspindėta šviesa.

Tu ieškai meilės. Ką tai reiškia? Tu ieškai gero, malonaus, nuostabaus užsipildymo. Tavo kli, tavo egoizmui kažko trūksta ir tu trokšti tai užpildyti. Tam tikrą užpildymą vadini meile. Bet tokia forma užsipildymo negausi. Gaila iššvaistyto laiko!

Tarkim, kad aš įveikiau savo egoizmą ir nusprendžiau nuo rytojaus visus mylėti. Kylu liftu ir sakau kaimynei: „Tu šiandien puikiai atrodai!“, o ji neatsako. (Juokas) Poryt ji taip pat neatsako! Jums atrodo, kad trečią dieną vėl būsiu toks pats idiotas, kad pasakysiu jai tai darsyk?! (Juokas)

Tu teisus. Mano atsakymas paprastas: tau reikia kitokio auklėjimo. Turi būti metodika, mokanti kaip kreiptis į žmogų, kad jis pamiltų. Ta metodika vadinama kabalos mokslu. Išstudijuok jį ir pamatysi, kaip ji atsakys! (Juokas)

Jei žmogus, perėjęs machsomą, myli tą, kuris yra po machsomu - egoistą, ar jis gali padėti jam išsitaisyti?

Jis negali mylėti egoisto ta meile, kuri yra dvasiniame pasaulyje. Jau sakiau, kad meilė dvasiniu požiūriu kyla dėl savybių panašumo. Jei mus sieja kokios nors bendros atidavimo savybės, sakykim, tu esi išsitaisęs 20 procentų, o aš - 10, tai 10 procentų mes esame kartu, kaip partneriai, tame pačiame pasaulyje, vienodai atiduodantys vienas kitam, ir galime mylėti vienas kitą.

Bet jei vienas yra po machsomu, o kitas virš jo, tai tarp jų negali būti meilės. Gali būti iš mokytojo pusės, kuris yra aukščiau machsomo, meilė mokiniui, esančiam po machsomu. Tačiau ta meilė panaši į meilę kūdikiui, kuriam reikia pagalbos, t.y. mokytojas nėra jam lygus, jis tiesiog dirba su juo, kad pritrauktų jį viršun, kad priartintų jį.

Ar žmogus gali egzistuoti Žemėje, nesinaudodamas savo egoizmu?

Puikus klausimas! Mes - nelaimingi padarai, esantys tarsi „dėžutė“ su penkiomis ertmėmis, penkiais jutimo organais: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Šiomis penkiomis juslėmis tarsi pajuntame tai, kas vyksta aplink mus, jais jaučiame ir save.

Tačiau šis realybės „nuskaitymas“ neteisingas, nes visus bangų virpesius, kurie įeina į mus, paskui perleidžiame per egoistinį mechanizmą - norą patirti malonumą. Ir tada tai, kas mums atrodo, jog vyksta aplinkui, lemia mūsų vidinės programos veikla - ir tik ji.

Žmonės, peržengę šios vidinės programos, savo „dėžutės“ ribas, sako, jog tikroji mus supanti realybė grindžiama atidavimu, yra visiškai altruistinė. Ir negali būti kitaip. Mūsų pasaulyje egzistuojantys lygmenys (mes patys - žmogiškasis, negyvasis, augmeninis bei gyvūninis) taip pat yra altruistiniai, tiesiog to nematome.

Lygiai taip pat ir kiekviena mūsų kūno ląstelė, kiekvienas mūsų kūno organas neveikia sau, visi dirba, kad atiduotų, antraip organizmas negalės išgyventi. Ląstelė, kuri užuot atidavusi pradeda imti, tampa vėžine.

Tas pats ir su visa pasaulėdara - viskas veikia, kad atiduotų, visi šimtu procentų atiduoda, o gauna energijos tik tiek, kiek būtina egzistavimui. Ir tik mums įdiegta programa (vien psichologinė) yra egoistinė todėl, kad galėtume pažinti blogį savyje ir savo pastangomis perprogramuotume save iš naujo ir prilygtume Kūrėjui.

Tačiau tada jau būsime nepriklausomi. Aš pats paverčiau save tokiu didžiu kaip Kūrėjas, aš to pasiekiau, sukūriau save ir tada visas atlygis priklauso man. Todėl viskas, kas vyksta, išskyrus mūsų iškreiptą realybės suvokimą, iš tikrųjų atitinka dvasinę prigimtį. Ir tik žmogus savo viduje jai priešingas.

Tą akimirksnį, kai žmogus pereina machsomą, jis visiškai tai supranta ir jau niekad nebesuklysta. Jis mato, kad dvasinis pasaulis išjudina viską aplink ir jį patį.

Priešingai, pagal egoistinius, materialius dėsnius neįmanoma egzistuoti. Jeigu kiekvienas peni tik save, tai niekas neturi teisės egzistuoti. Todėl visa kita (ir mūsų pasaulio prigimtis), išskyrus mūsų iliuziją, yra altruizmas.

Aš kalbu apie tai, su kuo šiandien sutinka mokslininkai, kurie taip pat atranda tai ląstelėse, dėsniuose, sąryšiuose, Visatoje. Tai nepriklauso kokiai nors religijai ar sistemai, tai susiję tik su mokslu.

Ar yra tokia piliulė, kuri padėtų sumažinti mūsų norą mėgautis? Galbūt aš pagreitinsiu šį procesą ir greičiau pereisiu machsomą? (Juokas)

Ar yra vaistų, galinčių sumažinti mūsų norą mėgautis, mūsų egoizmą? Ar yra tablečių sustiprinančių mūsų dvasinį norą, mūsų jautrumą? Ne, čia nėra jokios protekcijos. Čia reikia sėkmės, fortūnos ir nieko kito. Sėkmė - tai švytėjimas, lašeliais nusileidžiantis iš aukščiau. Šis švytėjimas ateina tik tiek, kiek žmogus išaukština dvasingumą.

Kaip galima žinoti, kad esi teisingame kelyje į dvasingumą, kad esi teisingoje vietoje?

Puikus klausimas! Iš kur galiu žinoti, ar esu teisingoje vietoje?

Jei noriu pabandyti dvasiškai tobulėti ir jaučiu, kad mane traukia Indija, tai važiuoju ten. Jei mane traukia kita vieta, pavyzdžiui, Japonija, tai važiuoju į Japoniją.

Jei svarstau, ar man tinka kabalos mokslas, tai tarkim, užuot važiavęs pas kokį kabalistą, nes jie įtartinai atrodo, atsiverčiu knygą.

Reikia atsiversti knygą to kabalisto, kuris yra artimiausias mūsų laikmečiui, nes jo rašymo forma mums priimtinesnė, teisingesnė, tinkamesnė dabar į pasaulį nusileidžiančioms sieloms; ir iš jo galėsiu suprasti daugiau nei iš kitų kabalistų. Galbūt ankstesnieji kabalistai buvo aukštesnio lygmens, bet savo mąstymu jis artimesnis man.

Pats didžiausias paskutiniųjų kabalistų buvo Baal Sulamas. Atsiverčiu jo knygą, net ir tą patį „Įvadą į mokymą apie dešimt sfirot“, kurį dabar studijuojame. Jame Baal Sulamas rašo apie tai, ką turi atlikti žmogus, kad pasiektų dvasinį pasaulį. Remdamasis tuo aš einu į vieną grupę, paskui į kitą, trečią, žiūriu į skirtingus mokytojus ir tada pasirenku - vien pagal tai, ką jaučiu. Kitaip kuo patikėsiu?

Galbūt tai iliuzija?

Ne! Neturiu nieko, išskyrus pojūtį, tik jį suvokiu. Priešingai, man nereikia tikėti nė vienu žmogumi, nereikia eiti paskui ką nors užmerktomis akimis. Niekuo netikėti! Juk tai mano gyvenimas! Aš tikrinu remdamasis tuo, ką man suteikė Kūrėjas.

Baal Sulamas rašo, kad žmogus turi rasti grupę, Mokytoją ir knygas. Knygos yra. Dabar man reikia Mokytojo, kuris mokys mane, ir grupės, kuri turės tą patį vadovą. Kiekvienas žmogus grupėje turi įsisąmoninti, kad reikia atsikratyti egoizmo ir įgyti abipusę meilę, kaip parašyta, „pamilk artimą kaip pats save - pagrindinė Toros taisyklė“. Kartu sukursime kli, kuriame atsiskleis Tora, Aukščiausioji šviesa. Todėl turiu įsijungti į tokią grupę, kurioje visi tam pasiruošę.

Kai susijungiame, tarkime, 10 žmonių ir garantuota, kad kiekvienas mūsų pagal savo galimybes žino, jog būtent šituo reikia užsiimti, tada pradedame mokytis. Mokytis reikia iš originalių šaltinių. Baal Sulamas „Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ 155 punkte aiškina, kad, kai mokomės norėdami prisitraukti šviesą, grąžinančią į Šaltinį, ištaisančią mus, pakeliančią virš machsomo, jei mūsų ketinimas tikras ir mokomės iš teisingų knygų, ši šviesa palaipsniui veikia mus. Kiek laiko tai užima? Baal Sulamas rašo, kad per trejus metus šviesa turėtų pakeisti žmogų.

Atsižvelgdamas į visas šitas sąlygas, aš tikrinu, ar esu teisingoje vietoje. Niekuo netikėkite! Kai aš atėjau pas savo Mokytoją, jau po to, kai per ketverius metus pabuvojau pas daugelį kabalistų, tarsi „grįždamas į religiją“, o iš tikrųjų ieškodamas, kur galima studijuoti kabalą, tai irgi klausiau jo: „Iš kur man žinoti, kad po visų ieškojimų radau teisingą vietą?“. Jis atsakė: „Negaliu tau pasakyti šito. Važiuok į kitą vietą ir patikrink.“

Po keleto dienų pasakiau jam, kad kitame mieste yra kažkoks kabalistas, pas kurį visi važiuoja mokytis. Jis atsakė: „Važiuok!“ Ir aš išvažiavau patikrinti. Tai reiškia, kad nereikia niekuo tikėti! Eikite, patikrinkite ir nuspręskite.

Būtina suprasti, kas yra kabalos mokslas, kam jis skirtas. Čia niekas neparduoda kokių nors talismanų ar kažko, kas padėtų man sėkmingai įsitvirtinti gyvenime.

Jeigu tai, ką jums parduoda, skirta jūsų gyvenimui po machsomu pagerinti, - tai ne kabalos mokslas. Kabalos mokslas - priemonė ištraukti mus už machsomo. Ir tai viskas! Visa kita - tiesiog psichologija ar dar kas nors, net nesvarbu kas. Kartkartėmis tai jums gali padėti, bet tai - ne kabalos mokslas.

Visa tai liudija, kad negalima pasikliauti tuo, kas yra pačiame žmoguje...

Mes norime išsilaisvinti iš to, kas esame, tačiau išsilaisvindami remiamės tuo, kas kol kas yra mumyse. Kol neperėjau machsomo, pasikliauju tuo, ką turiu.

O kuo gi dar galiu pasikliauti? Remtis svetimu protu? Tu ateisi pas mane ir sakysi: „Radau tokią nuostabią vietą, eime!“ Ir aš nuseksiu paskui tave užsimerkęs? (Juokas) Ar aš turiu vystytis pasikliaudamas savo galva? Vadovaudamasis savo galva (hebr. roš) pereini machsomą, tačiau po to pasikliauji galva, kuri jau vadinasi parcufo roš (dvasinio objekto galva). Tavo mintys bus kitokios, programos irgi taps kitokios.

Ką mėgsta kabalistas? Ką jūs jaučiate šių žmonių, pasaulio, savo mokinių atžvilgiu?

Man patinka valgyti, gerti, ilsėtis. Aš mėgstu viską, ko reikalauja kūnas. O kodėl gi ne? Man taip pat patinka rūkyti, bet man pasakė, kad reikia mesti, todėl jau savaitę nerūkau. (Juokas)

Mes nesusilaikome nuo nieko, ko reikalauja kūnas. Manau, kad į šį klausimą reikia šitaip atsakyti. Tobulėjimas su kabalos mokslu neteigia, kad turi gyventi asketiškai, pasninkauti, kuo nors save riboti - to nereikia.

Apribojimai būtini tik siekiant tikslo, tobulinant save. Žmogus turi teisingai save nukreipti, kad gautų šviesą, gražinančią į Šaltinį. Be Aukščiausiosios šviesos neturime kitos priemonės dvasingumui pasiekti. Ji kuria kli, ištaiso ir užpildo. Tik Aukščiausioji šviesa!

Todėl visa kita tik imituoja darbą. Jokie raudoni siūlai, joks skaitymas, niekas nepadės! Tereikia tikslios nuostatos studijuojant, nukreiptos į tą, ko norite - gauti taisančiąją šviesą kartu su draugais, kurie tiek pat šito siekia (draugas reiškia lygus). Jei grupėje to siekia visi, tai kiekvienas gauna grupės jėgą. Jis gauna, tarkim, dešimteriopai daugiau šviesos nei kad galėtų pritraukti vienas.

Aš tikiuosi, kad mums pavyks perduoti šią taisymosi (ir asmeninio, ir visos žmonijos) metodiką visam pasauliui, realizuoti ją, įvilkti į tokią formą, kad ji taptų suprantama kiekvienam žmogui, ir tada žmonija išvys ir priims ją.

Su M. Laitmanu kalbėjosi Lina Klebanova, žurnalo „Šarm“ žurnalistė

Michaelis Laitmanas - vienas iš nedaugelio plačiai pripažintų šių laikų kabalos studijavimo guru. Šis mokslas apie pasaulėdarą, kaip tvirtina jo apologetai, pretenduoja paaiškinti viską, kas vyksta mūsų bei kitame pasaulyje, kuriame iš esmės ir rengiami mūsų pasaulio įvykiai.

Mokytojui, be abejo, galima pavydėti. Skirtingai nei filosofai, politologai, sociologai bei mes su jumis, jis žino atsakymą į pagrindinį būties klausimą: „Kas kaltas?“ ir ne mažiau svarbų „Ką daryti?“, taip pat puikiai sprendžia dilemą: „Kur eiti?“. Tačiau mūsų pokalbis visai nebuvo susijęs su žmonijos likimu. Mano pačios meilės mazgas regimai virto Gordijaus mazgu ir reikalavo kardinalių sprendimų, todėl į dvasingumo citadelę patraukiau tvirtai nusprendusi galų gale išsiaiškinti, ar egzistuoja amžinos vertybės, „būti ar nebūti?“, su kuo būti, taip pat „kas yra meilė?“ ir „kam mums tokia laimė?“.

Mokytojas buvo mielas, malonus ir... iš karto šokiruojantis.

Jis pasakė, kad meilės nėra!

Kad Petrarkos dejonės ir Šekspyro rafinuotas žliumbimas - ne daugiau nei nepatenkinto noro pasekmė. Kad tiesa yra testosteronas ir vien žmonijos įprotis viską komplikuoti paskatino atsirasti daugybę tomų šia amžina tema. Ir kad į pagrindinį moteriškos filosofijos klausimą: „Kas svarbiau: vidinio pasaulio ar biusto grožis?“ yra konkretus atsakymas.

Aš labai sielojausi. Visų pirma, man buvo nesuprantama, kaip žmogus, skleidžiantis dvasingumą, gali būti toks kategoriškas. Buvo apmaudu iškart prarasti potencialų sąjungininką kovoje su visuomenės cinizmu, ir pagaliau aš gailėjausi savo laiko, sugaišto įvairių balzakų, turgenevų ir kitų žorž sandų meilės patirties studijoms, bei žmonijos pastangų sukurti aukštąjį meną. Taigi bandžiau ginčytis. Sekėsi nekaip.

- Matai... Mano mama dirbo ginekologe, - pradėjo Laitmanas. - Ji atlikinėjo rimtus tyrimus... Grįžusi namo kartais pasakodavo, kaip hormoniniai preparatai padeda meilėje. „Nenorintis“ vyras po tam tikros dozės ima kitaip žiūrėti į žmoną. Tada man, jaunuoliui, sunku buvo patikėti, kad injekcija už 50 rublių - ir atitinkama hormonų banga pradeda stipriai veikti jausmus.

- Tai žiauru...

- ...Tai natūralu, jeigu suprasime, jog viskas, kas vyksta su mumis, - tik aukštesniųjų dėsnių, pagrįstų gavimo ir atidavimo principu, atspindys. Bet kurią mūsų emociją, bet kokį veiksmą diktuoja vien galimybė ir būtinumas patenkinti norą. Todėl aš myliu tai, kas teikia malonumą. O jei kas nors mane kankina, nekenčiu jų šaltinio. Aš artinuosi prie to, ką myliu, noriu užmegzti su juo ryšį, būti kartu. Bet vos aptikęs, kad galbūt ne taip jau man ir gerai, imu atšalti ir tolti nuo jo.

- O kaip tada garsioji sentencija „meilė pikta, pamilsi ir...“: žmogus neatitinka jokių tavo kriterijų, sukelia skausmą - dvasinį, o kartais ir fizinį... Prisirišimas kankinantis, bet negali jo nutraukti.

- Tai netiesa. Taip tik atrodo. Galiausiai ryšys vis tiek tau teikia daugiau malonumo nei kančių. Gali būti bet koks psichologinis fonas: itin stiprūs prisiminimai, tėvo, motinos įtaka, praeitis... Bet kabalos išskaičiavimas paprastas: „pliusas - minusas“. „Pliuso“ dydis - mano veržimasis prie malonumo objekto, „minuso“ dydį lemia noras nuo to objekto atsitolinti - štai taip. Meilė - toks pats egoistinis jausmas, kaip ir sotumo, saugumo, turto, valdžios, žinių siekis. Dar yra meilė Kūrėjui - tai aukščiausia meilės forma - altruistinė, į ją įeina meilė žmonijai. Bet tai ir viskas, daugiau nieko nėra. Romantiška frazė „aš tave myliu“ savo prigimtimi visiškai tolygi proziškam pasakymui „aš mėgstu žuvį“. Man gaila tave nuvilti, bet būtent taip mes mylime.

- Jeigu, kaip jūs sakote, meilė tėra noras, reiškia, jį patenkinus jausmai pasmerkti užgęsti?

- Žinoma. Dar daugiau, kiek tęsis tai, ką tu vadini meile, priklausys nuo noro dydžio, o jis savo ruožtu - nuo „slaptumo ir atvirumo“. Atvėręs vieną dalį, dvi dalis privalai pridengti. Tik tokiu atveju garantuojama, kad noras bus išsaugotas, t. y. galimybė mėgautis ateityje. Visas flirtas - žaidimas galimybe patenkinti norą. Būtent šis žaidimas sustiprina norą. O lengvo pasiekimo galimybė, atvirkščiai, jį sumažina. Viskas turi gilią prasmę. Noro „slaptumas“ kyla iš paties Kūrėjo paslėpties ir ši jo savybė labai svarbi kategorija ugdant žmogaus dvasinę dalį. Pakaitomis stiprėjantis ir silpnėjantis aukštesniųjų jėgų poveikis gimdo mumyse tikrąjį norą. Kažką pabandome - mums patinka, o vėliau tas kažkas dingsta - ir tu pradedi jo ieškoti, stengiesi atkurti buvusį pojūtį. Toks siekis kabalistiniais terminais vadinamas „kišui“, paraidžiui išvertus, „erekcijos būsena“ ir rodo maksimalų norą. Dvasinėje sferoje bet kuris noras privalo pasiekti „visišką erekciją“, kitaip nėra „zivugo“ - sueities, galutinio noro išpildymo.

- Ar tai reiškia, kad būtina dirbtinai palaikyti norą?

- Meilė gera, kai ji grindžiama baime prarasti mylimąjį. Tai stimulas išsaugoti norą. Užmegzti teisingą ryšį su Kūrėju irgi pirmiausia diktuoja baimė, o tik vėliau meilė. Mūsų pasaulyje tai egoistinė baimė likti be kažkokių vertybių, aukštesniajame pasaulyje tai baimė netekti galimybės atiduoti, altruistinės savybės. Juk gyvenimas vertinamas pagal tai, kiek gali atiduoti, mylėti. Bet kuriuo atveju meilės mechanika - mokėjimas išsaugoti norą.

- Platonas buvo sukūręs gražų metaforinį vaizdą: iš pradžių mes buvome androginai, t. y. dvilyčiai. Kitaip tariant, žmogiškoji būtybė jungė dvi puseles, todėl vėliau pasidaliję į vyrus ir moteris, mes pasmerkti visą gyvenimą ieškoti antrosios puselės?

- Kabalistiniais terminais aiškinama kiek kitaip. Iš pradžių buvo sukurtas „adam rišon“ - viena siela, kurioje buvo sujungta noras mėgautis ir šio noro užpildymas. Vėliau tai sudužo - noras mėgautis atsiskyrė nuo užpildymo. Visa mūsų egzistavimo prasmė, mums skirtos dalios prasmė ta, jog mes grįžtame į pradinę būseną, kai noras užsipildo. Tos dvi vienos visumos dalys - noras ir jo užpildymas - mūsų materialiame pasaulyje atitinka moterišką ir vyrišką pradą. Vyras įkūnija užpildymą (darančią įtaką, duodančiąją dalį, „šviesą“), o moteris - noras (indas, „kli“). Todėl mes vienas kito ieškome, ir iš tikrųjų, tobulėdamos vyriškoji ir moteriškoji žmonijos dalys galės teisingai viena kitą papildyti ir pasiekti laimę. Beje, kiekvienas iš mūsų turi tas puseles („vyriškąją“ ir „moteriškąją“), jos charakterizuoja mūsų santykius su Aukštesniąja jėga. Kūrėjas - vyriškoji dalis, o mes visi (kūriniai) - moteriškoji dalis. Aukščiausia prasmė - susilieti ir kad savybės supanašėtų.

- Ar egzistuoja sielų atitikimo dėsnis? Kodėl likimas mane suveda su Petia, o ne su Saša? Kodėl man patinka Vasia, o ne Kolia ir kokios „aukščiausios instancijos“ tą atitikimą nulemia?

- Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas Baal Sulamas aiškina, jog tam, kad galėtų susijungti, žmonės turi būti panašūs savo savybėmis. Visoje pasaulėdaroje veikia visuotinis savybių panašumo dėsnis, pagal kurį aš jaučiu, suvokiu, suprantu tik tai, kas bendra tarp manęs ir kito. Jeigu mes su juo neturime jokios bendros savybės, nesugebu jo pajusti. Savybių panašumas nulemtas fiziniu (hormonų, fiziologiniu ir t. t.), psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu. Beje, dėl to ir nepritariama santuokoms su kitataučiais. Seniai nustatyta, jog jei žmogus nesugadintas išorinio civilizacijos poveikio, jis negali mylėti kitos tautos moterį. Fiziškai tai įmanoma, bet dvasinės vienybės nebus.

- O kodėl tos pačios tautos vienas kitą savybėmis atitinkantys žmonės, pajautę tarpusavio ryšį, po kurio laiko jį praranda?

- Tai susiję su egoizmo vystymusi. Dabartiniais laikais žmonių egoistinis noras sustiprėjo tiek, kad vidiniai santykiai pasitraukė į antrą planą. Egoistas negeba mylėti. Jis myli tik tai, nuo ko jam gera. Tai jau ne meilė, o artimo išnaudojimas. Iš inercijos šį vartotojišką jausmą vadiname meile. Jaučiame nuolat didėjantį norą mėgautis - nieko panašaus nebuvo ankščiau, praeities kartos to neturėjo. Egoistinio noro neįmanoma užpildyti. Taigi jaučiame kartėlį, tuštumą, nusivylimą. Nepatenkintas, didėjantis noras nuolat verčia ieškoti kažko kito, bet rezultatas kartojasi. Todėl skyrybos tampa paplitusiu reiškiniu. Šiandien daug kam nesuprantama ir keista, kaip galima pragyventi septyniasdešimt metų vienoje santuokoje. Žmonės sunkiai pakelia šeimyninius santykius nuo vienų skyrybų iki kitų. Dar daugiau, būdami egoistai, mes vengiame kažką mylėti. Bijome, kad būsime išnaudojami, verčiami tarnauti kitam. Todėl, kad ir kaip mūsų pasaulyje norėtume pasiekti meilę, mums nepavyks. Man labai gaila, bet jums teks susitaikyti su faktu, kad šiame pasaulyje meilės nėra.

- Net tarp kabalistų?

- Šiuo atveju tarpusavio jausmas gimsta kaip siekio susilieti su Aukštesniąja jėga pasekmė. Todėl tuoktis galima ir be meilės. Pakanka turėti panašų tikslą ir bendrą supratimą apie kelią į jį. Kai vyras ir moteris, palaikydami vienas kitą, pakyla virš savojo egoizmo, jie tampa vienu dvasiniu indu, kuriame „atsiskleidžia Kūrėjas“ - jaučiamas jo, kaip tam tikros substancijos, kuri sulipdo jų dvasinę esmę, buvimas. Todėl suprantame meilę, kaip dviejų dvasia artimų žmonių bendrą Kūrėjo jautimą. Jokiu kitu būdu to negali įvykti. Tik nereikia Kūrėją suvokti kaip „kažką trečią“ - jo buvimas pasireiškia visiško abipusio atidavimo jausmu, kai išnyksta ribos tarp partnerių ir atsiranda naujas bendras kūnas.

- Gerai, bet kokia tada šeimos prasmė, santuokos tradicijos prasmė?

- Šeima - vienos bendros sielos atitikmuo. Tik susivienijus priešingybėms, pažabojus savąjį egoizmą, susidaro reikiama ląstelė, galinti pagimdyti naują gyvybę. Kitaip nei anuliavus egoizmą, be abipusio vienas kito papildymo neįmanomas naujo objekto gimimas! Tai dvasinio pasaulio dėsnis. Mūsų pasaulyje viskas, kas vyksta su gyvąja materija, yra aukštesniųjų veiksmų atspaudas. Vyro ir moters santykiai - ne išimtis. Gali būti, kad nesusipažinusiems su terminologija, mano žodžiai atrodys aukštoji matematika, bet esmę suvokti galima. „Kli“ - moteriškoji dalis. Šviesa, įeinanti į šį „kli“, - vyriškoji dalis. Įėjimas sukelia „zivug de akaa“ ir gimdo kitą „parcufą“ - dvasinio vystymosi lygį.

- O su kuo susijęs pastovumo principas? Koks skirtumas, į kurį „kli“ įeina šviesa - šiandien į vieną, rytoj į kitą?

- Kiekvienas „kli“ sukuria tam tikrą save atitinkančią šviesą. O šviesa iš bendros masės išskiria būtent savąjį „kli“. Dvasiniame pasaulyje pagal savo savybes iš visų malonumų išskiriu būtent tinkantį man. O dėl pastovumo... Kaip gali mylėti kažką, ko nėra šalia fiziškai ir dvasiškai? Aš nesuprantu. „Kli“ susikuria ir vystosi mėgaujantis, malonumas sukuria savo „kli“, mūsų pasaulyje tai vadinama įpročiu - antrąja, mūsų sukurta prigimtimi. Kartu gilėja ir jausmas.

- Kas pirmas pasirenka?

- „Kli“ pritraukia šviesą. Pirmiausia renkasi moteris. Tai visiems žinoma, nors pasiūlymas tarsi išeina iš vyro. Pasirinkimą nulemia mumyse esantis dvasinis genas.

- O kodėl pagal tradicijas per amžius moterų niekas neklausė, myli jos ar ne. Ištekindavo ir tiek. Arba pirkdavo.

- Teisybė, moterys anksčiau buvo perkamos ir dabar perkamos, gal ne taip atvirai. Neatsižvelgiama į jokią moterišką meilę. Tai praktikavo visos pasaulio tautos. Tiesiog dabar dėl socialinių pokyčių moteris turi santykinę laisvę pasirinkti „kam parsiduoti“ (atleiskite už tiesmukiškumą), kas labiau užtikrina jos ir jos palikuonių aprūpinimą viskuo, kas būtina. O anksčiau rinkdavosi vyras, nes vis dėlto žmona fiziologiškai turėjo jį atitikti. Moteriai tokių problemų nekildavo, ji tiesiog priprasdavo prie vyro. O meilė... Visa tai Holivudo išmonė siekiant didesnio pelno. Religinėse bendruomenėse tėvai ir šiandien parenka jaunas poras, per daug ne atsižvelgdami į vaikų nuomonę, ir santykiai tokiose šeimose daug geresni, o santuokos tvirtesnės nei tų, kurie turi pasirinkimo laisvę. Jų santuokų sėkmė grindžiama tuo, kad jaunieji panašiomis sąlygomis užaugę, vienodai išauklėti, todėl nereikia prisitaikyti, visiškai nekyla vaikų auklėjimo problemų - viskas iš anksto nustatyta visuomenės. Taigi pradinio „aukštojo meilės jausmo“ nebuvimas nedaro įtakos jų šeimyniniam gyvenimui. Jausmas atsiranda stiprėjant šeimyniniams santykiams, o ne atvirkščiai. Antra vertus, pasaulietinėse šeimose, kur neva iš pat pradžių viskas grindžiama jausmais, žmonės gali dešimtis metų pragyventi kartu ir vis tiek išsiskirti, taip ir nepažinę vienas kito. Taigi neverta ieškoti jausmų ir šeimyninės laimės ryšio formulės. Gyvenimas rodo, kad jos nėra. Reikalingas kitoks požiūris. Jeigu vyras ir žmona, siekdami dvasingumo, palaiko vienas kitą, tarp jų užsimezga stiprus ryšys, kuris padeda pakilti virš egoistinių išskaičiavimų, ir jie atranda begalinį pasaulį, taurius jausmus, pripildytus amžinos šviesos.

- O meilė vaikams - taip pat egoistinis noras?

- Žinoma. Žmogus vaikuose myli tai, ko pats nerealizavo. Tai jo pratęsimas.

- Na, tai psichologija.

- Tai kabala. Imkime, pavyzdžiui, mūsų pagrindinį vadovėlį „Mokymą apie dešimt sfirot“. Jis aprašo sielų tarpusavio santykius ir po to jų santykį su Kūrėju. Kūnai tėra išorinis sielų apvalkalas ir, jeigu norime, įmanoma pasiekti tobulą mūsų būseną! Reikia tik išstudijuoti dvasinės prigimties dėsnius ir realizuoti juos šiame pasaulyje. Tada, dar būdami čia, pajausime tobulumą, amžinybę. Laikykite tai psichologija, jeigu norite! Dabar apie vaikus. Požiūris į juos iliustruoja sielų tarpusavio santykius. Jeigu siela iki galo nerealizuoja savęs, ji perduoda estafetę sūnui - kitai sielai, kitam grandinės nariui. Būtent todėl gimsta nauji kūnai mūsų pasaulyje. Kabala (užpildydama aukščiausiąja šviesa, padėdama įgyti amžino ir tobulo judėjimo pojūtį) aiškina, kaip parengti kitą sielą, kad ši geriau realizuotų savo gyvenimo paskirtį. Mums reikia suprasti, kad psichologijos, visuomenės, šeimos taisykles lemia dvasinės prigimties dėsniai ir jeigu nenorime klysti - turime juos žinoti. Visi mes, vienas kitą papildydami, susiję tarpusavyje bendroje Adomo sieloje, visi palaipsniui kylame aukštyn, todėl tikroji meilė vaikui neįmanoma, kol šeimoje nėra trijų keturių vaikų!

- Kodėl?

- Meilė (taip pat ir meilė vaikams), atsiranda vystantis. Tai būdinga tiek vyrams, tiek moterims, nors vyrams labiau pastebima. Dvasiniu požiūriu vyras iki keturiasdešimties metų nesugeba būti tėvu. Jis bijo tėvystės, vengia jos, atiduoda algą žmonai, bet vaikais neužsiima. Tėviški vyro jausmai vystosi palaipsniui, procesui besikartojant. Jis auga kartu su vaiku ir su kiekvienu kitu mažyliu tą patį etapą praeina vis sąmoningiau. Tik po trijų keturių pakartojimų išsivysto teisingas žmogaus požiūris į vaikus.

- O meilė tėvams duota iš prigimties ar taip pat vystymosi arba auklėjimo kategorija?

- Iš prigimties žmogus turi egoistinę meilę tėvams, kaip biologiniam mechanizmui, būtinam, kad išgyventum. Vadinasi, meilė susijusi su priklausomybe nuo jų. Bet jeigu žmogus suvokia, kad jo priklausomybė egoistinė, jis gali pakeisti savo požiūrį į nesavanaudišką - ir tada per tėvų meilę žmogus jaučia Kūrėjo meilę, nes būtent Kūrėjas sužadina tėvų meilę savo palikuonims. Ir tai suprasdami vaikai stipriau myli tėvus.

- Kitaip tariant, vaikas myli tėvus tiek, kiek jų meilė jam yra altruistinė, ir ši schema atkartoja tai, kas vyksta Aukštesniuose pasauliuose?

- Vaikas - egoistas. Jis nori jausti nesavanaudišką altruistinę meilę, nes tai išlaisvina jį nuo pareigos ypatingai elgtis su tėvais. Bet jeigu santykiai su vaiku nepriklauso nuo jo poelgių, jeigu vaikas nebijo, kad gali prarasti tėvų meilę, nebijo būti nubaustas, tokia tėvų meilė skatina vaiką negerbti, netgi nekęsti tėvų. Ir dėl to kalti patys tėvai, nes baime nesutramdė vaiko egoizmo. Nesavanaudiška meilė nėra neprotinga meilė. Jeigu tėvai nori, kad vaikas juos mylėtų, jie turi pasirūpinti, kad jis jaustųsi nuo jų priklausomas. Jeigu tėvai parodys, kad jų meilė nepriklauso nuo jo poelgių, vaiko jausmai tėvams iš meilės pavirs neapykanta. Visada gaudamas iš jų ko tik jam reikia, kodėl turėtų juos mylėti? Egoistiškai niekas nenori mylėti kito, nori tik išnaudoti. Tėvai turi elgtis taip, kad vaikas suvoktų priklausomybę nuo savo požiūrio į juos. Kito kelio tinkamai auklėti ir ugdyti teisingus vaiko jausmus nėra.

- Jūs norite pasakyti, kad vaikų ir tėvų santykiai, apskritai visi žmonių santykiai - arba įgimtas, genų diktuojamas instinktas, arba noras kažką gauti. Bet juk egzistuoja „pirmoji meilė“, kurią lemia ne vien hormonai. Dėl ko visos šios kančios, troškimai, jeigu šeima neturi nieko bendro su meile? Juk yra kažkokia aukštesnė jausmo, kuris vėliau lydimas liūdesio išnyksta į nebūtį, prasmė?

- Prasmė yra. Pirmoji meilė mums duota, kad pajustume trauką kažkam kitam, pajaustume, koks nuostabus gali būti jausmas kam nors pašaliniam, kokį nepaprastą malonumą jis gali suteikti. Taip žemiškomis kategorijomis iš aukščiau demonstruojama dvasinio jausmo jėga, sukeliamas tikrasis noras. Viskas, kas vyksta su mumis, yra dvasinių šaknų atspindys, tai puikiai vaizduojama kabalistinėje literatūroje. Tarkim, vyro siekimas moters, noras į ją įeiti, malonumo gavimas - dvasinės sferos procesų atitikmenys. Būtent todėl mūsų egoistiniame pasaulyje meilės siekis negali ilgai tęstis, juk po egoistinio prisipildymo pajuntama tuštuma, todėl jis baigiasi. O toliau - tik įprotis, socialiniai įsipareigojimai, nusivylimai, skyrybos. Mūsų egoizmas kiekvieną akimirką didėja, todėl šeima, sukurta įprastais principais, negali išsilaikyti. Tačiau kabala siūlo sprendimą, ir tie, kurie bando susivokti tikrojoje jausmų mechanikoje, kyla dvasinėmis pakopomis aukštyn ir pritraukia aukščiausiąją šviesą.

- Reiškia, stiprus meilės jausmas duotas kaip meilės Kūrėjui analogas ir baigiasi būtent todėl, kad suprastume, jog egoistinė meilė yra baigtinė?

Meilės nebuvimas yra vienas iš stipriausių motyvų, stumiančių mus taisyti egoistinę prigimtį. Iš esmės būtent meilės ieškojimas nesąmoningai stumia visą žmoniją pirmyn, nes galiausiai mūsų tikslas - amžina meilė. Ir visos pakopos, kuriomis kylame, tobulėjame, artėjame prie dvasinio idealo, yra meilės įgyvendinimo procesas. Tai nėra paprastas ir menkas dalykas, kaip atrodo. Tiesiog meilė yra už mūsų pasaulio, ne mūsų lygio. Kad tikrai pasiektume meilę, turime pakilti iš mūsų pasaulio į nesavanaudiško dvasinio atidavimo pasaulį. Altruistiškai mylintis žmogus jaučia, kaip jį užpildo Begalybė. Šį užpildymą įgyja tas, kuris myli, o ne tas, kurį myli. Todėl iš tiesų reikia siekti mylėti, o ne būti mylimais. Ir kuo greičiau imsime kilti virš mūsų egoizmo, tuo greičiau pajusime begalinę gyvenimo tėkmę ir meilę. Juk aukščiausioji šviesa - meilės šviesa.

Žurnalas „Šarm“ 2005 m., balandis