Studijavome, kalbėjome, kad visas kūrinis - noras gauti. Baal Sulamas rašo apie tai „Kabalos mokslo įvade“. Egzistuoja tik šviesa ir kli. Šviesa yra pirminė, ji sukuria norą gauti (kitaip tariant, sukuriamas kli šviesai gauti). Ir veikiant šviesai vyksta noro gauti raida. Noras gauti - noras mėgautis.

„Kabalos mokslo įvado“ pradžioje Baal Sulamas rašo:

Nors, žinoma, abi šios sąvokos iš tikro išeina iš Kūrėjo, jos abi yra Kūrimo Sumanyme,

Kitaip tariant, Kūrimo Sumanyme, be šių dviejų sąvokų, be šviesų ir kėlim (kli - vns. kėlim - dgs.) sąsajos, nieko nėra.

Bet jeigu šefa tiesiogiai išeina iš Kūrėjo, tai noras gauti (kli), kurį taip pat turi šefa, vis tik yra kūrinių šaknis, šaltinis.

Iš šio noro atsiranda visi kūriniai, arba, kitaip tariant, jame yra visi kūriniai.

Noras gauti - to, kas iš esmės yra nauja, ko Kūrėjas neturėjo anksčiau, šaltinis.

Yra Acmuto, tam tikra Aukštesnioji jėga, iš kurios išeina šefa (šviesa). Ir ta šviesa gimdo kūrinį - visus kūrinius kartu kaip vieną bendrą kūrinį.

Noras gauti - to, kas iš esmės yra nauja, ko Kūrėjas neturėjo anksčiau, šaltinis.

Kilo Kūrimo Sumanymas ir atsirado kūrinys.

Taigi noras gauti yra Kūrinio esmė nuo pradžios iki pabaigos, vienintelė „medžiaga“, iš kurios susidaro Kūrinis.

Ką reiškia „nuo pradžios iki pabaigos“? Tai reiškia, kad vystydamasis šis pirmasis kūrinys nuo pradinio taško atėjo iki galutinio taško. O po to pradėjo vystytis iš apačios į viršų, atgaliniu keliu - nuo pabaigos į pradžią, pereidamas etapus, apie kuriuos šiandien pakalbėsime.

Daugybė įvairių kūrinių rūšių…

Kitaip tariant, vėliau kūrinys dalijasi į daugybę dalių, kurios suskirstytos pagal santykio su Acmuto lygį. Viskas matuojama Acmuto arba teisingiau šefa (šviesos) atžvilgiu. Tai - mūsų standartas, kriterijus.

Šviesa arba šefa - Duodantysis, jo prigimtis yra šimtu procentų atiduoti. „Šimtu procentų“ reiškia, kad Jis neturi jokios minties ar noro, jokio kito ketinimo, išskyrus atiduoti.

Sukurtas kūrinys ima gesti, įvairios jo dalys pradeda jausti, kad nori gauti. Gavimas yra priešingas atdavimui. Ir laikoma, kad kuo labiau kūrinys suvokia, jaučia save esant priešingu Duodančiajam, tuo žemiau nusileidžia.

Ką reiškia „nusileidžia“? Tai reiškia, kad žmogus staiga pradeda jausti, koks jis egoistas, kokie nusikalstami jo ketinimai, koks jis blogas, kaip aplink save sėja blogį. Dėl to jis jaučia savo nuosmukį. Kitaip tariant, dvasiniame pasaulyje nėra vietų, yra tik pakopos, kuriomis vertiname, orientuodamiesi į šimtaprocentinį šviesos atidavimą. O kūrinys, norintis galutinai, giliausiai ir teisingiausiai save suvokti, jaučiasi šimtu procentų gaunantysis.

Jo prigimtis priešinga Kūrėjo prigimčiai. Sukurtas šviesos kūrinys negali tą pačią akimirką, tučtuojau save pajausti, suprasti. Ir tik palaipsniui, veikiant šviesai jam aiškėja, koks priešingas šviesai jis yra. Tai reiškia, kad jis įsisąmonina savo nuotolį nuo šviesos.

Todėl dvasiniame pasaulyje nėra atstumų, kilometrų, nėra laiko, ten egzistuoja kiti parametrai, kitokie kriterijai. Ir pagal tai, kokiu kūrinys jaučiasi šviesos atžvilgiu, jis nustato, kur yra - toliau ar arčiau šviesos.

Pagrindinis tikrovės dėsnis, lemiantis kūrinio santykį su Duodančiuoju (Kūrėju, Aukščiausiąja šviesa), - savybių panašumo dėsnis. Kūrinys, nustatydamas, kiek procentų jis panašus ar skiriasi nuo Kūrėjo, išsiaiškina savo padėtį dvasiniame pasaulyje. Daugiau ar mažiau panašus į Kūrėją - tik tai rodo jo vietą dvasiniame pasaulyje.

Dvasinis pasaulis - mūsų vidinis pasaulis, kai pradedame pažinti save Kūrėjo, Aukščiausiosios šviesos, atžvilgiu. Kol kas jo neturime. O kai Aukščiausioji šviesa ima atsiskleisti ir galime palyginti save su ja, vadinasi, įeiname į dvasinį pasaulį. Kitaip tariant, pasiekiame būseną, kai galime save įvertinti Duodančiojo atžvilgiu. Tai ir vadinama dvasiniu pasauliu.

Visi pasauliai yra mūsų viduje. Ir kiek tiksliai galime įvertinti save atsiskleidžiančios šviesos atžvilgiu, tiek galime nustatyti, kas tokie esame. Neįmanoma kalbėti apie kūrinį, jei jam neatsiskleidė Kūrėjas. Kūrinys negali žinoti, jog jis - kūrinys, be kažkieno pagalbos, be nuolatinio savęs vertinimo kažkieno atžvilgiu. Ir nors kūrinys nuolat kinta, jis visad gali pasakyti, kur esąs to kažko (kuris yra pastovus) atžvilgiu.

Kūrinio medžiaga visaip keičiasi. Kokie yra šie pokyčiai? Pati medžiagos esmė nekinta. Aukščiausiosios šviesos sukurtas egoistinis noras, noras mėgautis, yra nekintantis. Kinta tik įsisąmoninimas, kuo jis skiriasi nuo Aukščiausiosios šviesos. Ir todėl šis noras jaučiamas tuo ar kitu laipsniu nutolęs nuo šviesos.

Vadinasi, šie pasauliai - savotiški kūrinio įsisąmoninimo, kur jis yra, laipsniai. Ar kūrinys pagal savo savybes Aukščiausiosios šviesos atžvilgiu tikrai yra ten, kur jam atrodo? Yra taip, kaip tai nustato kūrinys.

Apie tai, kaip Kūrėjui atrodome, kokie esame, pakalbėsime vėliau. Galima tik pasakyti, kad Jis mato mus ištaisytus ir pačios geriausios būsenos. Bet mes turime visiškai suvokti save, vadinasi, įsisąmoninti blogį, o po to šį blogį ištaisyti, t. y. panorti paversti jį gėriu. Ir išsitaisymo pabaigoje tapsime visiškai panašūs į Duodantįjį.

Taigi visas šis procesas yra vidinis, tai - procesas, koks jaučiasi kli. Jis vyksta kli viduje, bet virš noro gauti. Noras gauti - nekintanti medžiaga, tačiau nuo jo priklauso kli lygis, jo dvasinė ir materialioji dalys Aukščiausiosios šviesos atžvilgiu.

Taigi noras gauti yra nuo pradžios iki pabaigos Kūrinio esmė, vienintelė medžiaga, iš kurios susidaro Kūrinys. Daugybė įvairių kūrinių rūšių ir viskas, kas su jais vyksta…

Viskas, kas su jais vyksta, - santykiai, ryšiai, procesai pereinant iš būsenos į būseną. Kūriniui atrodo, kad jo būsena šviesos atžvilgiu tai blogėja, tai gerėja. Jis pats taip įvertina save. Praeinant visą šį kelią, kūrinyje niekas nesikeičia, išskyrus savivoką, įsisąmoninimą, kas yra jo materija.

Daugybė įvairių kūrinių rūšių ir viskas, kas su jais vyksta, jų valdymo keliai, jau atsiskleidę ir tie, kurie atsiskleis ateityje, - tik skirtingi noro gauti dydžiai ir vertinimo pasikeitimai.

„Dydžiai ir vertinimo pasikeitimai“! Kūrinys vertina savo norą gauti. Tai nereiškia, kad keičiasi noras gauti, keičiasi paties kūrinio įvertinimas.

Bet viskas, kas užpildo kūrinius, t. y. viskas, ką turi juose įspaustas noras gauti,

Kalbama apie tai, kas yra noras ir kas jame įspausta.

visa tai tiesiogiai išeina iš Kūrėjo kaip „esantis iš esančio“.

Be kūrinio įvertinimo, viskas, kas yra viduje, - nesikeičiantis, šviesos pripildytas noras gauti.

Ir kūrinys neturi nieko naujo, kas būtų atsiradę iš nieko.

Nėra nieko naujo, niekas nesikeičia ir neatsinaujina. Kūrėjas sukūrė norą, užpildė jį šviesa ir ši būsena vadinama Begalybe. Ši būsena egzistuoja kaip vienintelė esanti realybėje.

Visi kiti pasauliai („pasaulis“, olam, - iš žodžio „paslėptis“, alama) yra susiję su kūriniu, jie slepia jo ir Kūrėjo padėtį. Kūrinys tarsi nutolsta, o vėliau sugrįžta į tą pačią būseną, daugiau ar mažiau pažindamas ją. Ir visa tai tik dėl to, kad teisingai įvertintų save Kūrėjo atžvilgiu.

Todėl, kad niekas apskritai neatsinaujina. Viskas išeina iš Acmuto kaip anksčiau egzistavęs.

Ši būsena, kaip ir Acmuto, yra nuolatinė, egzistuoja nuolat. Ir todėl kabalos moksle išskiriame tris būsenas. Pirmoji - kai esame Begalybėje, Kūrėjui mus sukūrus ir visiškai užpildžius kli. Kitaip tariant, Kūrėjas, sukūręs norą gauti su tokia jėga, galia, tokio masto, su visa rūšių įvairove (mums nesvarbu, kas ir kiek), šimtu procentų užpildė jį šviesa. Noras, visos jo dalys, visiškai, visais įmanomais būdais, užpildytas jam skirta šviesa. Todėl vadinasi Begalybė - be ribų.

Nekalbame apie kiekybę - 100 kg ar 50 litrų. Kiek tai? Nesvarbu kiek. Dvasiniame pasaulyje nekalbama apie kiekybę, nėra matų kilogramais, gramais, nėra atstumų. Yra tik kokybė. Ir todėl, jei sakome, kad sukurtas noras buvo pripildytas šimtu procentų, t. y. visos smulkiausios noro dalys visomis situacijomis, visais įmanomais būdais buvo pripildytos iki galo, tai reiškia, jog jis užpildytas taip, kad kūriniui niekada negali atsirasti kažkoks poreikis, kažkoks neprisipildymo pojūtis. Ir tai vadinama Begalybės būsena.

Iš pirmos būsenos atsiranda antra kūrinio būsena. Antroji būsena - pati blogiausia, vadinama „šiuo pasauliu“. Tai - mes, nes mes tai įsivaizduojame. Bet ši būsena jungia ne tik mus. Ji apima visą leidimąsi iš viršaus į apačią, t. y. materijos susiformavimo iki galutinės stadijos, kuri vadinama šiuo pasauliu, procesą. Paskui nuo šio pasaulio lygio materija pradeda taisytis ir pasiekia trečiąją būseną. O trečioji kūrinio būsena tiksliai atitinka pirmąją, kuri buvo sukurta Begalybėje. Grįžtame tiksliai į šią būseną. Kuo jos skiriasi?

Skiriasi tuo, kad Begalybės pasaulyje iš pat pradžių gimėme, buvome sukurti iš Acmuto, nežinodami ir nenorėdami. Neturėjome jokio išankstinio noro, patys to nesirinkome. Apskritai ši realybė tarsi primesta mums Acmuto. Todėl Acmuto nesuvokiamas. O mes tik stebime tai, kas Jo nustatyta.

Po ilgos raidos, po nusileidimo į šį pasaulį, po daugybę tūkstantmečių trukusių persikūnijimų šiame pasaulyje pradedame kilti aukštyn. Patys, savanoriškai pasirinkę grįžtame į Begalybės pasaulį, nuo nulinio atskaitos taško kėlim ir šviesų viduje imame kilti dvasiškai.

Ši nulinė būsena priešinga Begalybei. Kaip sakėme, pradedame kilti nuo nulinės būsenos. Mūsų laikais ypač mus slegia vidinė tuštuma ir tai dar stipriau stumia pirmyn, prie kažko kilnaus. Patys imame statyti, rinkti, krauti Begalybės pasaulį iš kėlim ir šviesų, kurios ateina mums iš aukščiau.

Žmogus jaučia save, savo „Aš“, gaunantį iš viršaus šviesą, t. y. ima suprasti, ką reiškia atiduoti, ką reiškia Aukštesnysis. Mes tai vadiname Aukštesniojo atskleidimu. Antra vertus, žmoguje atsiskleidžia nauji norai.

Iš esmės galima vaizduoti šiuos norus, kaip išeinančius iš apačios, nes jie kaskart tampa vis blogesni. Ir žmogus pradeda teisingai montuoti, rinkti tai, kas vadinama nešama (siela). Kodėl nešama? Todėl, kad jis negali ištaisyti šį kli daugiau nei iki nešama lygio.

Toliau studijuosime, kad mūsų kli turi penkis noro gauti lygius, kurie vadinami šoreš, alef, bėt, gimel, dalet. Ir kli atskleidžia šviesas - nefeš, ruach, nešama. Tačiau dvi kli dalys lieka tuščios, jų ištaisyti negalime. Jos vadinamos klipot arba lev ha even (akmeninė širdis). Maksimali šviesa, kuri atsiskleidžia mūsų kli, - šviesa nešama. Todėl visas mūsų vidinis kli vadinamas nešama.

Bet tai tik rodo, kad visi esame neištaisyti ir negalime išsitaisyti daugiau nei iki to lygio. Žmogus surenka savo kli nešama, gaudamas iš viršaus ir šviesą, ir norą. Kaskart jis gauna daugiau šviesos ir didesnį norą, kaupdamas vis didesnį kli, kol pasiekia Begalybės būseną. Ir šis kli rinkimas, sielos taisymas vyksta trimis linijomis. Kodėl šis metodas vadinamas trimis linijomis?

Viena linija - šefa, šviesa, pilnatvė, atidavimo savybė. Iš kitos pusės, yra kli, neištaisytas noras gauti. Žmogus taisosi, sujungdamas šviesą ir kli, kai kli prilygsta šviesai. Ir laikoma, kad kli, tapdamas atiduodančiuoju, panašiu į šviesą, išsitaiso tiek, kiek tik buvo įmanoma, kaip sakėme, iki tam tikros noro pakopos, kuri vadinama nešama. Taip žmogus kyla, t. y. artėja prie Begalybės pasaulio, kaskart gaudamas vis daugiau šviesų ir didesnius kėlim, iš esmės, kurdamas savo sielą. Tai daro pats žmogus.

Metodas, kurį jis naudoja sujungdamas tas dvi dalis, vadinamas pasirinkimu. O tai, ką jis suvokia, kai kli panašus į šviesą, vadinama gyvenimu. Todėl parašyta „pasirink gyvenimą“. Kaskart jis pasirenka būseną, kai jo kli labiau ištaisytas ir labiau panašus į šviesą. O kas padeda taisytis ir pasirinkti? Šviesa, grąžinanti į šaltinį. Ypatinga šviesa veikia žmogų, rodydama, kas yra atiduodantys kėlim, kas yra atidavimo savybė, ir taip jis juda, auga ir pradeda gyventi savo sielos viduje.

Ir tada, be savo kūno (iš viso pamiršom apie kūną), žmogus jaučia savo egzistavimą šio besivystančio nuo nulinio lygio kli viduje. Ir kadangi šis kli didesnis nei kūnas, tai žmogus tapatina save su juo iki tokio laipsnio, kad kūnas netgi gali išnykti, taip sakant, numirti, nustoti egzistavus, tačiau žmogus to nejaučia, nes jis jau turi sielą, gyvena jos viduje. Ir viso šio mirties proceso, kuris vyksta jame pačiu žemiausiu, kūniškuoju lygmeniu, jis nejaučia kaip tragedijos. Žmogus suvokia aukštesnįjį pasaulį.

O aukštesnysis pasaulis - tai ta dalis, kurią jis jaučia savo sielos viduje. Ir taip žmogus nuolat plečia savo kli, didina šviesą, esančią viduje. Vadinasi, jis kyla dvasinėmis pakopomis iš vieno pasaulio į kitą, kol pasiekia Begalybės pasaulį.

Šį kelią sudaro penki pasauliai, kiekvienas pasaulis - 25 parcufim. Parcufas - pasaulio dalis. Iš viso yra 125 sfirot (arba pakopos). Ir jas mes (kiekvienas iš mūsų), neturėdami pasirinkimo, privalome pereiti nuo šio pasaulio iki Begalybės pasaulio.

Taip ateiname iš pirmosios būsenos per antrąją į trečiąją būseną, vien sutikdami su tuo, ką Kūrėjas mums sukūrė, tapę panašūs į Jį, patys kuriame šitą būseną. Bet tuo nesame žemesni už Kūrėją. Jis sukūrė Begalybės būseną ir mes kuriame Begalybės būseną. Jis sukūrė tą būseną laisvai pasirinkdamas iš nieko - ir mes kuriame ją laisvai pasirinkdami iš nieko. Tiktai mūsų „iš nieko“ prasideda iš apačios - iš nesąmoningo būvio, be supratimo, be kokio nors pradinio atramos taško. Ir dabar esame būtent tokioje situacijoje.

Kas atsitinka su žmogumi po to, kai jis miršta?

Visų pirma, žmogus nemiršta, miršta kūnas. Penki jutimo organai liaujasi dirbę ir nebeperduoda mums savo reakcijų, gyvūninės smegenys nutraukia savo darbą ir nebeperduoda mums penkių jutimo organų įspūdžių.

Praeitame pokalbyje kalbėjome apie tai, kad turime penkis jutimo organus: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, kurie į smegenis perduoda signalus. Lygiagrečiai turime atmintį, įpročius - viską, ką gavome iš aplinkos ir iš buvusių persikūnijimų. Ir viso suvokimo proceso pabaigoje smegenys pateikia mums pasaulio vaizdą. O mes galvojame, kad būtent tai yra priešais mus.

Taip pat kalbėjome, kad žmogus išvysto dar vieną sistemą. Visiškai atskirai nuo šios sistemos egzistuoja dar viena sistema, turinti savo penkis jutimo organus, kurie yra noro gauti lygiai.

Jie vadinami keter, chochma, bina, zeir anpin, malchut, kiekvienas su savo avijut (noro gauti dydžiu). Ir tik jei turi ekraną, žmogus patiria jų perduodamus įspūdžius. Kiek bebūtų įspūdžių, tiktai ekrane žmogus mato dvasinio pasaulio vaizdą.

Kūniškoje sistemoje pasaulio vaizdas atsiranda natūraliu būdu. Nereikia atlikti jokių veiksmų. Pats kūnas dirba. Žmogus tik įjungia atmintį ir jo smegenys turi galimybę apdoroti subtilesnius dalykus, geriau suprasti sąryšius. Ir tuomet pasaulio vaizdas tampa vis aiškesnis. Palyginkite, kaip mato pasaulį naujagimis, suaugęs ir pagyvenęs žmogus.

Tas pats vyksta ir kitoje, dvasinėje, sistemoje. Bet joje materiali patirtis, kuri su amžiumi kaupiasi, neturi reikšmės. Viskas priklauso nuo ekrano, kai žmogus nustato, koks jo kėlim ir Aukščiausiosios šviesos ryšys. Bet vis tiek ir šis vaizdas yra vidinio, o ne išorinio pasaulio atspindys. Viskas yra viduje, žmogaus kėlim viduje. O iš išorės ir pirmuoju, ir antruoju atveju yra tik Acmuto.

Bet kas atsitinka su ta dalimi, kurią mes kažkada jautėme ir kuri dabar numirė? Ką reiškia „numirė“? Ji tiesiog nustojo funkcionuoti mumyse.

Ar mes dėl to kenčiame?

Taip! Jos mums trūksta. Kodėl? Todėl, kad jei mes nesame toje kūniškoje dalyje, nesame ir nuliniame pasirinkimo lygyje. Rinktis galiu tik tada, kai pasilieku su savo kūnu, o dvasinis pasaulis man yra kažkas nauja ir nežinoma.

Galbūt esu dvasinio pasaulio pakopoje, tarkim, 40 procentų ištaisęs savo kli, bet 41 procentu esu suglumęs. Nežinau, kas tai yra. Tai visada prieštarauja mano prigimčiai, aš visada susipainiojęs. Tai kaip aš gyvenu, jei nesu 41 pakopoje, o 40 pakopa išnyko? Bet juk kitaip negalėsiu pasiekti kitos pakopos. Taigi pasilieku čia, savo kūne.

Būtent tai, kad esu savo kūne, ir padeda man laisvai rinktis dvasines kategorijas. Kiekvieną akimirką esu naujas ir kaip naujagimis atveriu naują dvasinį pasaulį. Pasirinkimas ir analizė gali būti tik kūne. Ir todėl mes daug kartų persikūnijome, kad pasiektume „tašką širdyje“. Ir turėsime daug kartu persikūnyti, kol realizuosime savo pasirinkimą nuo „taško širdyje“ ateiti į išsitaisymo pabaigą.

Paskaitykime mano Mokytojo straipsnį „Kokią pakopą žmogus turi pasiekti?“.

Kokią pakopą turi pasiekti žmogus, kad jam nebereikėtų persikūnyti, kad neprireiktų vėl sugrįžti į šį pasaulį?

Ar tai įdomu? Nežinau, ar to norime, bet tai su mumis susiję.

Didžiojo Ari knygoje „Persikūnijimų vartai“ pasakyta: „Visi privalo persikūnyti, kol pasieks visą NaRaNCHaJ (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida) - penkis sielos lygius. Bet daugelis žmonių neturi visų šių penkių dalių, kurios vadinasi NaRaNCHaJ, o turi tik pasaulio Asija nefeš.„ Prasmė ta, kad kiekvienas žmogus turi ištaisyti tiktai savo dalį, savo sielos šaknį ir ne daugiau. Taip jis įvykdys savo paskirtį.

Kitaip tariant, kiekvienas turi išsitaisyti. O kad eidami tuo keliu turime susijungti, įsijungti į kitas sielas, pasiekti meilę artimui, tarpusavyje atlikti įvairius bendrus veiksmus - viso to reikia tik tam, kad mes kiekvienas išsitaisytume.

Kaip žinoma, visos sielos yra kilusios iš Pirmojo žmogaus (Adam Rišon) sielos. Jam nusidėjus, ji pasidalijo į 600 000 sielų ir šviesa, užpildžiusi jo sielą, taip pat pasidalijo į daugybę dalių.

Vienos bendros šviesos, užpildžiusios Adomo sielą, pasidalijimo priežastis yra ta, kad nusidėjus susimaišė Gėris ir Blogis ir klipot (tamsiosios, egoistinės, netyrosios jėgos) gavo galimybę prisisiurbti prie šviesos. Kad apsigintų, bendroji šviesa pasiskaidė į tokias smulkias dalis, kad klipot negali įsikibti į jas.

Tai panašu į alegoriją, kaip Karalius norėjo nusiųsti sūnui į užjūrį didelį kiekį auksinių monetų. Tačiau nebuvo nė vieno pasiuntinio, kuriuo galėtų pasitikėti, nes visi jie buvo linkę vogti. Tada Karalius padalijo skrynios turinį į mažas dalis ir kiekvieną dalį davė atskiram pasiuntiniui. Pasirodė, jog kiekvienas pasiuntinys gavo po tokią mažą sumą, kad dėl jos nevertėjo daryti nusikaltimo...

Taip pat, pasidalijant į daugybę sielų, galima per ilgą laiką gauti visą Aukščiausiąją šviesą, jeigu suskaldytume ją į labai smulkias dalis - nuvalytume šviesos kibirkštis, kurios, Adomui nusidėjus, nukrito į egoizmo valdžią.

Kalbėjome, kad egzistuoja Begalybės pasaulis - milžiniškas kli, pripildytas didžiulės šviesos. Bet turime nutarti, kad trokštame būtent šios būsenos, ne jokios kitos, kad ši šviesa ir kli būtų sujungti į vieną. Palaipsniui 125 pakopomis artėjame prie šios kilnios atidavimo būsenos. Būtų neįmanoma ištverti, jei tai įvyktų akimirksniu, tai įmanoma tik laipsniškai suvokiant, artėjant pamažu, vadinamuoju kilimu pakopomis.

Ir kol žmogus, laisvai pasirinkdamas, nepakils visomis 125 pakopomis, kol nuo mūsų pasaulio pradžios 125 pakopomis nepakilsime iki Begalybės pasaulio, privalėsime persikūnyti. Tai ir turi omeny Baal Sulamas. O tos pakopos, kurias palaipsniui suvokiame (nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida), vadinamos kilimu per penkis pasaulius, kai gauname nefeš, ruach, nešama, chaja ir jechida - iš viso penkias šviesas.

O kai mūsų siela užsipildo visomis penkiomis šviesomis, vadinasi pasiekta Begalybė.

Siela pasidalijo į daugybę sielų dėl to, kad Adomo sielos vidinė šviesa pasisklaidė į daugybę mažų vidinių šviesų. Dėl to, kad išorinė Adomą supanti šviesa pasidalijo į daugybę išorinių šviesų, atsirado laikas, per kurį išsitaisoma.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tas pats Begalybės pasaulis (kur yra vienas bendra šviesa užpildytas kli) dalijasi į daugybę pakopų, dalių, kad mes galėtume kilti iš apačios, sulygindami šviesą ir kli. Kiekvieną kartą kli prijungia prie savęs dalis, kurios mūsų pasaulyje iš pradžių yra atsiskyrę.

Mūsų pasaulyje mums atrodo, kad esame atskirti vienas nuo kito, kad nėra jokio ryšio tarp mūsų. Visi mes - tai 600 000 sielų, nors dalijama ir smulkiau, atsižvelgiant į kiekvienos kartos žmonių kiekį. Mums atrodo, kad jie visi visiškai atskirti vienas nuo kito. Bet kiekvienoje pakopoje, į kurią pakyla žmogus, matyti, kad šis sielų skaičius mažėja. Jos vis labiau susijungia, panašiai kaip vandens lašai. Žmogus mato, kad sieloms susijungiant kli didėja.

Ir todėl didėja šviesos, užpildančios tą kli, kiekis. Tai ir yra visa kilimo pakopomis paslaptis. Ką reiškia - žmogus kyla nuo pakopos ant pakopos? Jis vis daugiau atiduoda, kartu jaučiasi arčiau kitų sielų, labiau su jomis susietas. Dėl to auga jo kli ir didėja jį užpildanti šviesa. Tai ir vadinama kilimu.

Būsena, kai auga kli ir didėja, palyginti su ankstesne būsena, jį užpildanti šviesa, vadinama pakilimu. Juk dvasiniame pasaulyje nėra kitokių apibūdinimų, išskyrus kokybinius. Ten nėra atstumų, kad galėčiau pasistūmėti per metrą į šalį ir likčiau toks pat. Jei pasistūmėjau iš vietos į vietą, jau nesu toks pat.

Mūsų pasaulyje tai panašu į elektrono judėjimą. Kokią padėtį jis užima elektros lauke? Jo padėtis priklauso nuo jėgų poveikio ir nuo jo ir tų jėgų balanso. Ką reiškia - jis keičia vietą? Pabandykite perstumti po magnetu esantį metalo gabalėlį į kitą vietą. Turėsite panaudoti daug jėgos. Kodėl? Todėl, kad jis išlaiko pusiausvyrą.

Taip ir gamtoje viskas siekia pusiausvyros su supančia aplinka. Būtina panaudoti daug jėgos, kad pakeistumėte padėtį. Ir turite įdėti papildomų pastangų, kad ją išlaikytumėte. Kitaip ir vėl grįšite į ankstesnę būseną, kur buvo pusiausvyra.

Tas pats ir dvasiniame pasaulyje. Dvasinis pasaulis - jėgų pasaulis, be kokių nors apvalkalų, be materialių daiktų, kūnų. Taigi, jei sakome, kad žmogus keičiasi arba pereina iš vienos būsenos į kitą, iš vietos į vietą, reiškia, kad keičiasi jis pats. Ir todėl, jei anksčiau jis buvo pakopoje „40 procentų“, o dabar yra pakopoje „41 procentas“, tai tik todėl, kad jis pats pasikeitė ir Begalybės atžvilgiu pasiekė savo naują pusiausvyros vietą, labiau artimą Begalybei.

Po dalelę daugelyje sielų kaupiasi bendra didžiulė šviesa, kuri užpildė Adomą prieš jam nusidėjus,

Adam Rišon - didelis kli, kuris pasidalijo į 600 000 dalių. Dabar mes sąmoningai, to norėdami, sujungiame šias dalis. Joms susijungus iš aukščiau ateina didesnė šviesa, jas pripildo: tai ir vadinama būsena, labiau artima Begalybei, labiau ištaisyta.

ir kai ji susikaups - bus galutinai ištaisyta.

Kai visas kli susijungs, tada susijungs visos Adam Rišon sielos ir prisipildys visomis šviesomis, kurios joms skirtos.

Vadinasi, kiekvienas iš mūsų gimsta tik su maža jame patalpinta Adomo sielos dalele. Ir jei žmogus ištaiso savo dalelę, jis neturi persikūnyti dar kartą, nes tik tam, kad ją ištaisytų, jis nusileidžia, gimsta šiame pasaulyje. Apie tai parašyta didžiojo Ari knygoje „Gyvybės Medis“: „nėra dienos, panašios į praėjusią“, „nėra akimirkos, panašios į akimirką“ ir „nė vienas žmogus nepanašus į kitą“.

Kiekvienas mes kiekvieną savo gyvenimo akimirką turime naujų galimybių, todėl turime ir laiko, atstumo, judėjimo sąvokas. Mūsų pasaulis keičiasi. Žmogaus kūnas - ta būsena, kai turime pasirinkimą.

Nuo šio nulinio lygio kiekvieną gyvenimo akimirką pradedame rinktis. Žmogus turi pasirinkimą. Jis negali paskui skųstis, kad neturėjo galimybės pažengti. Tiesiog žmogus nekreipė dėmesio į tai, kas jam atsiskleisdavo, tačiau tai buvo būtina, kad jis pradėtų jausti savo sielą, pradėtų gilintis į ją, kas vadinama kilimu dvasinių pasaulių pakopomis. Tada savo sielos viduje jis pajustų visus Aukštesniuosius pasaulius. Kaip jis rašo, „nėra akimirkos, panašios į akimirką“, kiekvieną akimirką atsiranda nauja būsena, kviesdama žmogų taisytis, kol skatikas prie skatiko nesusikaups didelė suma. Taigi viskas priklauso tiktai nuo mūsų atidumo tam, kas su mumis atsitinka.

Kūrėjas nesukūrė nieko nereikalingo, beprasmio, kai gyvenimas ateina ir praeina, laikas bėga, žmogus galvoja, kad galima palaukti, pagyvensime - pamatysime. Kiekvieną akimirką žmogus turi galimybių. Ir jei siekiame tobulėti, kaip mums gali padėti grupė, knygos? Jos padeda padidinti jautrumą, kad „pačiuptumėm“, atpažintumėm šį metą, šią akimirką, ir kiekvieną akimirką panaudotumėm teisingai, prijungdami prie dvasinio greičio.

Bet žmogus gali laisvai rinktis, kaip pasakyta Talmude, dar prieš žmogui gimstant sprendžiama, jis bus stiprus ar silpnas, protingas ar kvailas, turtingas ar vargšas, bet ar bus jis teisuolis, ar nusidėjėlis - nenustatoma. Iš to seka, kad žmogus negimsta teisuoliu, jis pats renkasi šį kelią - kiekvienas pagal savo pastangas Toroje ir priesakuose įgyja galimybę ištaisyti savo egoistinę širdį, ištaisyti tai, kas jam skirta pagal jo sielos šaknį. Ir tada jis užbaigia jam paskirtą darbą.

Kitaip tariant, viskas, kas suteikta, žmogui gimus, jo gabumai (nesvarbu, koks jis gimė - labiau protingas ar labiau kvailas, judrus, gudrus ar tiesus), visos jo įgimtos savybės neturi nieko bendra su jo dvasiniu vystymusi. Viskas, ką jis gavo iš aukščiau, tiksliai apskaičiuota: savybės, aplinka, kuri jį auklėjo, jo tėvai, jo buvę persikūnijimai, visa jo buvusi patirtis.

Atsižvelgiant į viską, ką turi žmogus (koks jis pats, kokia jo aplinka), laisvo pasirinkimo prasme egzistuoja tiktai vienas dalykas: būti teisuoliu ar nusidėjėliu. Apie tai, ką reiškia būti teisuoliu ar nusidėjėliu, Baal Sulamas rašo straipsnyje „Valios laisvė“, taip pat aiškina „Įvade į mokymą apie dešimt sfirot“. Tai reiškia - ieškoti būdų dabartinei būsenai ir Kūrėjo valdymui pateisinti tokiu laipsniu, kad jau dabar pasijaustum Begalybės pasaulyje. Ir taip judame šia kryptimi.

O kas padės tai padaryti? Aukščiausioji šviesa, grąžinanti į šaltinį. Ji leidžia mums ištaisyti savo būseną ir pakelti ją prie vis aukštesnės, artimesnės šviesai būsenos.

Ir todėl jis rašo: bet ar bus jis teisuolis, ar nusidėjėlis - nenustatoma.

Ir tik tuo atžvilgiu žmogui duotas pasirinkimas - pateisinti savo būseną, tarsi jau būtume Begalybėje, kokia bloga ji mums beatrodytų. Bet ką reiškia „tarsi“? Iš tikrųjų, Kūrėjo, Aukštesniosios jėgos, požiūriu esame Begalybės pasaulyje. Jaučiamės taip tiktai dėl to, kad nusileidome savo pojūčiais, suvokimu, bet Begalybės būsenos Aukščiausioji šviesa yra mumyse.

Toliau jis rašo:

kiekvienas pagal savo pastangas Toroje ir priesakuose.

Ką reiškia Toroje ir priesakuose? Tai tie veiksmai, kurie ištaiso sielą. Ką daro žmogus?

kiekvienas pagal savo pastangas Toroje ir priesakuose įgyja galimybę ištaisyti savo egoistinę širdį, ištaisyti tai, kas jam skirta pagal jo sielos šaknį. Ir tada jis užbaigia jam paskirta darbą.

Jis ištaiso širdį, sujungdamas likusias sielas, tampa beribiu, begaliniu kli, kai į vieną sielą susijungia visos 600 000 sielų. Tai vadinasi - įvykdyti priesaką „mylėti artimą kaip save patį“. Taip mes vėl susijungiame į vieną Pirmojo Žmogaus sielą. Aukščiausioji šviesa ir veiksmai, vadinami „Tora ir priesakai“, padeda šiam vyksmui. Jau kalbėjome, kad Tora - šviesa, ateinanti pas mus.

O priesakai - tai tie norai, kuriuos turi kiekvienas kli. Kiekvienas kli turi 613 norų, kurių kiekvieną reikia ištaisyti. Bendrai šviesai, kuri vadinasi Tora, padedant šie norai ištaisomi, kad taptų panašūs į šviesą, kad kli prilygtų šviesai. Ir kai ištaisome visus 613 sielos norų, pasiekiame Begalybę, galutinio išsitaisymo būseną, t. y. tą būseną, kurią pasiekę baigiame savo persikūnijimus.

O jei jos nepasiekiame, vėl ir vėl persikūnijame. Vėl pradedame kūno egzistenciją. Juk tik kūno būsena yra nulinė - pasirengimas pradėti dvasinį procesą, kad galėtume jį užbaigti. Mūsų kūne, mūsų pasaulyje procesas dar neprasidėjo, žmogus yra pradinėje stadijoje. Ir tai - jo pagrindas.

Netgi kai žmogus kyla pakopomis (tarkim, kaip ankščiau sakėme, nuo 40 iki 41), jis turi stovėti abiem kojomis ant žemės, t. y. būti šiame pasaulyje tam, kad atlikdamas kiekvieną veiksmą galėtų pasirinkti. Kad būtų atribotas nuo dvasinių būsenų ir žiūrėtų į jas tarsi iš šalies: jis to nori ar ne, pasirenka jas visiškai be prievartos ar ne. Būtent buvimas kūne, šiame pasaulyje suteikia tokią galimybę.

Kam reikalingas šis pasidalijimas į daugybę smulkių dalių, kaip jis rašo, ilgam laikotarpiui, į daugybę sielų. Kuo tai padeda taisantis?

Paklausyk ir pats nuspręsi. Turime vieną didelį kli, vadinamą Adam Rišon, kitaip tariant, norą patirti malonumus, ir didžiulę jį užpildančią šviesą - malonumą. Norime, kad šis malonumas užpildytų norą amžiams. Tai įmanoma tik tada, jei noras bus panašus į šviesą, malonumą, jei jų savybės nesiskirs. Antraip, kaip sakėme, kai žmogus pradeda valgyti, malonumas dingsta, nes šviesa slopina norą. Jie yra priešingi vienas kitam.

O kad jie nebūtų priešingi, kad ateinantis malonumas negesintų noro, reikia, kad iš noro pusės būtų lygiai toks pat ketinimas, kuris yra tame malonume.

Jei kažkas man duoda ir aš atsakydamas duodu jam, mes kartu galime mėgautis. Ir tada galima visą laiką didinti šį pojūtį.

Kitaip tariant, malonumo srautai tarp mūsų bus begaliniai, kaip dėl paties malonumo, taip ir dėl meilės, kuri didina malonumą. Ji neriboja kli, o priklauso vien nuo to, kiek vertini savo mylimą, Duodantįjį.

Todėl „mylėk artimą kaip save patį“ - pagrindinė Toros taisyklė. Tai taisyklė, kai šviesos yra kėlim viduje. Prisipildžiusi siela neištuštėja. Tačiau negalime per vieną akimirką taip išsitaisyti, šis kli turi pasidalyti į daugybę dalių, ir kiekviena dalis turi pereiti labai daug būsenų, kol panorės vėl susijungti su visomis dalimis, su visomis likusiomis sielomis pagal pagrindinę Toros taisyklę „mylėk artimą kaip save patį“. Ir tada ši šviesa, vadinama įstatymu, pasklis ir užpildys visas sielas. Būtent tai geruoju ar bloguoju turi pradėti vykdyti žmonija.

Ir jei atskleisime kabalos mokslą žmonijai, kelias bus geras. O jei, neduok Dieve, ne, tai bus blogai, bet vis tiek būsime priversti pasiekti galutinę būseną.