Ankstesnėse pamokose kalbėjome, kad kūrinio medžiaga yra noras gauti. Kūrėjas sukūrė jį iš nieko (ješ mi ain), bet mes tai nagrinėjome ne iš Kūrėjo, o iš žmogaus pozicijų, kuris žmonijos raidoje atskleidžia save šiame pasaulyje. Žmogui vystantis, išauga jo norai, jis išeina iš savo šeimos, iš savo kaimo į miestą, pasiekia šalies ir viso pasaulio lygį. O ir visas pasaulis tampa jam ankštas, jis nori daugiau.

Jis pradeda suprasti, kad nesugeba pasitenkinti tuo, kuo užsiima šiame pasaulyje: darbu, šeima, savo menku gyvenimu. Ir šis supratimas skatina jį tobulėti, ypač mūsų dienomis, kai jau turime galimybę realizuoti bet kurį savo norą. Bet mes matome, kad žmonės, kurie turi milžiniškas, beribes galimybes, būtent šie žmonės labiausiai kenčia, jausdami didžiulę tuštumą - jie tiesiog nelaimingi.

Kaip siekiama vystytis, kad iš būsenos, kai jaučiama tuštuma, būtų pereita į geresnę būseną, taip matyt, vyksta šiandien ir su mumis, visa žmonija. Tuštuma, kurią dabar jaučiame, ir tos jėgos, kurios mus veikia, reikalingos tam, kad pastūmėtų mus vystytis, kilti į kitą pakopą.

Nors yra papildomas sunkumas. Jei mūsų raida neperaugtų šio pasaulio ribų, bent suprastume, kaip vystytis. Sakykim, egzistavo vergovė, po to buvo karai, revoliucijos, kurios atvedė prie laisvesnės visuomenės, prie pramonės plėtros ir t. t. Žmogus pereina iš būsenos į būseną tapdamas vis laisvesnis, labiau galintis užsipildyti. Bet visada žmonijos raidoje jis matė nors kažkokias, kad ir menkiausias galimybes pasiekti kitą būseną. Istorijoje iškildavo daug asmenybių, kurios vedė žmoniją įvairiomis kryptimis, ir gero ar blogo pusėn, bet žmonija pažengdavo.

Tačiau dabar jaučiame, kad ir atskiras žmogus, ir visa žmonija ieško, o tuštuma didėja, žmogui sunku suprasti, ko jis turi siekti. Žmonės net nori užgniaužti savo norus. Pavyzdžiui, nenori pirkti kažką naują. Girdėjau, nenori pirkti trečiosios kartos mobiliųjų telefonų. Nenori naujovių, nes jos per greitai keičiasi. Kažkada būdavo atsinaujinama kartą per kelis šimtmečius (pvz., viduramžiais) arba kartą per kelis dešimtmečius. Ir tai vyko natūraliu būdu. O mūsų laikais kasmet kažkas atsinaujina.

Bet žmogus jau supranta, jaučia, jau atsimena, kad visos tos naujovės nieko jam neduoda. Tai kam jas įvesti? Žmogui jau nusibodo, kad išnaudojamos jo pastangos užpildyti tuščią kli, kad iš to, ką jam nori įpiršti, jis negaus malonumo. Tai tampa visiškai aišku ir jis nenori tokios pažangos. Todėl - narkotikai, depresija, nusivylimas. Kažkada buvo manyta, kad technologijų vystymosi dėka žmonija suklestės, įgis laisvę, gerų pojūčių, kad žmonija pradės keliauti po planetas, nusigaus iki žvaigždžių, jaus iš to kažkokį pasitenkinimą. Kokį pasitenkinimą?! Šiandien net jaunimo netraukia tokie nuotykiai.

Visa tai rodo, jog šiame pasaulyje mūsų raida pasiekė ribą ir mes nelabai suprantame savo poreikius. Jie stumia mus prie kitokio vystymosi. Tačiau nuo ko pradėti vystytis kitaip? Žmogus negali likti nieko neveikdamas, visiškai nesiekti prasmės. Jis vis tiek nori bent kiek prisipildyti. O vystymosi kryptis nuo mūsų paslėpta, nesuprantama, nejaučiame jos kaip tikslo, jaučiame tik trūkumą.

Šiandien niekas iš filosofų, politikų negali aiškiai, neabejodamas pasakyti, jog jis supranta, kokia turi būti kita realybės, žmogaus, pasaulio forma. Kad ją pasiekę, patenkintume visus savo poreikius, kad žmogus iš tiesų pasijustų laisvas, pripildytas, saugus, kad jaunoji karta, suaugusieji ir t. t. patirtų puikų gyvenimą. Kiekvienas gali išgalvoti įvairių teorijų, bet jos jau negali būti priimtos pasaulyje kaip galimo vystymosi variantas.

Tai rodo, jog neturime sprendimo, vaistų nuo mūsų būsenos, neturime tikslo. Priešingai nei vystėmės iki šiol. Kabalistai seniai sakė, kad tamsos ir nusivylimo būsena paskatins žmones, siekiančius tobulėti, atverti kabalos mokslą, kuris parodys, ką daryti su jų gyvenimo tuštuma. Jei žmogus to nori, kabalos mokslas ima atskleisti tikrą realybę, aiškindamas, kas vyksta už šio pasaulio ir kaip pasiekti būseną, kad jaustum visą tikrovę, suprastum, egzistuotum joje. Tai ne tik šios, bet ir labiau išorinės tikrovės pažinimas, panaudojimas. O jei žmogus pažins visą pasaulėdarą, jis pasieks amžiną, tobulą gyvenimą, visišką pilnatvę.

Kodėl? Todėl, kad tas poreikis, kuris atsiskleidžia dabar, ir tas poreikis, kuris atsiskleidė per visas kartas, - pilnumo, kurį žmogus patiria pažindamas Aukštesnįjį pasaulį, poreikis, nes viskas ateina iš ten.

Esame mūsų ribotame pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų - juodas taškas. O viską, kas mus pripildo, gauname iš aukščiau, iš Aukštesniojo pasaulio. Tai, kas mus pripildo, per šį pasaulį pasiekia mus. Visi norai (kūniškųjų malonumų, pinigų, garbės, žinių siekimo), kurie kildavo tūkstančius vystymosi metų, sakykim, 10 000 metų, tiek visiems kartu, tiek ir tam tikromis proporcijomis kiekvienam žmogui, visada buvo pripildomi iš Aukštesniojo pasaulio. Pripildymą visada gaudavome iš ten.

Tačiau pripildymas iš aukščiau ateidavo apgaubtas visokiausių gyvūniškų malonumų. Tarkim, žmogui kyla noras pinigų. Ir kaskart, kai šis malonumas ateidavo, žmogus nejausdavo pasitenkinimo, nes malonumo apvalkalas buvo pinigai, o žmogus trokšta malonumo be jokio apvalkalo, jis nori abstraktaus malonumo. Ir todėl kuo labiau jis vaikosi tų apvalkalų, tuo didesnį nusivylimą patiria. Ir pagaliau po visų šių malonumų jis pasiekia būseną, kai „taškas širdyje“ supranta, kad nenori tų apvalkalų - šeimos, garbės, žinių. Jis supranta, kad jam reikia paties šaltinio, t. y. Aukštesniojo pasaulio, iš kur ir ateina visi malonumai.

Štai visi šie apvalkalai, apdangos (kitaip tariant, išoriniai malonumo pasireiškimai) galiausiai mums tai atneša. Stengdamiesi suprasti gyvenimą, savo protu pasiekiame tokį lygį, kai pradedame suvokti, jog yra abstraktūs dalykai, kurie vis labiau išsprūsta. Bet būtent juose - jėga, informacija, galia ir tai gali suteikti mums didesnį malonumą ir pripildymą. Taip mūsų pasaulis mus rengia, kol pradedame norėti kažko, kas yra virš materijos, virš tų apdangalų, kuriais apgaubti malonumai, tokie, kaip seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios. Vietoj to žmogus nori paties užpildymo.

Bet kaip mes tai pasiekiame? Jei ištirsime visus mūsų pasaulio dėsnius, pastebėsime, kad iš esmės tai yra vienas bendras savybių panašumo dėsnis. Jis sako: kadangi visa materija yra noras gauti, pasižymintis įvairiomis savybėmis, visos savybės viduje jaučiamos kaip geros, kai yra harmonija su aplinka, kai savybės panašios į aplinkos savybes. Tokios būsenos, kaip ir kiekvienas gamtos elementas, siekiame ir mes.

Imkime, pavyzdžiui, visuotinės traukos dėsnį. Aš laikau kažką pakabintą, o kai paleidžiu, tas kažkas krenta siekdamas labiau supanašėti su aplinka. Ką reiškia krenta? Jis įgyja vietą, formą, padėtį, kurioje kiek įmanoma išlaiko pusiausvyrą su aplinka. Ir taip kiekvienas iš mūsų.

Žmogaus kūne visi organai išlaiko vidinio ir išorinio spaudimo pusiausvyrą. Viską, į ką reaguojame (pvz., į šviesą, garsą), galime pajausti tik pagal savybių panašumą. Tai tinka ir visiems matavimo prietaisams.

Kaip mes matuojame įeinantį elektrinį signalą? Prietaisas turi rodyklę ir indukcijos ritę, per kurią ateina elektrinis signalas. Ta ritė paverčia jį elektromagnetine banga, kuri pakreipia rodyklę, sujungtą su spyruokle. Taip matuojame prietaiso, radijo aparato, teleskopo, mikroskopo subalansavimą. Nesvarbu, ar mes kažką kuriame, ar kaip mes sukurti - pagrindas yra savybių panašumo principas, vidaus ir išorės pusiausvyra.

Todėl žmogus, kuris trokšta garbės, kaip sakoma, „užuodžia“, kur gali išvystyti šį norą teisingai, kad prisipildytų, kur gaus pripildymą. Ir tada jis renkasi įvairias organizacijas, knygas, mokymosi rūšis - viską, kas tik įmanoma, kad šitą pasiektų. Jei kyla noras pinigų, sukasi tarp žmonių, kurie apie tai kalba, aptarinėja, studijuoja, kaip tai padaryti, kaip pradėti. Jei atsiranda žinių noras, tai, aišku, jis randa atitinkamą medžiagą, knygas, klausosi žmonių ir t. t.

O kai prabunda „taškas širdyje“, jis instinktyviai, visiškai nesąmoningai pradeda ieškoti ir nežinodamas, kaip tai atsitinka, atsiduria reikiamoje vietoje (rašiau knygoje, kaip atėjau pas savo Mokytoją). Jis staiga išgirsta, kaip kažkas kažką jam pasako, staiga pamato kažkokią knygą, kažkokį skelbimą laikraštyje. Bet juk milijonai žmonių mato tą skelbimą, skaito tas knygas, girdi pranešimą nereaguodami. O jis sureaguoja, nes turi „tašką širdyje“, turi tam tikrą norą.

Ir tada jis reaguoja į tai. Ką tai reiškia? Jis jaučia, kad gali įgyti pusiausvyrą, ramybę, pripildyti tą norą, kuris dabar atsiskleidė. Ir kaip elektros krūvis suranda savo vietą elektriniame lauke, kaip krenta daiktas, kabantis ore, arba kaip juda metalo gabalas rinkdamasis vietą magnetiniame lauke, taip ir žmogus ateina į reikiamą ir pačią geriausią vietą. Taip žmogus pasirenka grupę. Tai vadinasi, kad Kūrėjas, Aukštesnioji Jėga, atveda žmogų į teisingą vietą.

Kūrėjas, Aukštesnioji Jėga - bendras tikrovės dėsnis - atveda žmogų, kaip tą metalo gabalėlį, į vietą, kur jis dabar gali gauti pripildymą, pradėti vystytis. Taip žmogus ateina prie knygų, į grupę, randa vadovą. Todėl mums neverta jaudintis dėl neatėjusių žmonių. Nereikia rūpintis ir dėl mūsų artimųjų. Daug žmonių prašo paveikti jų vaikus, artimuosius. Pavyzdžiui, paprastai labai paplitęs klausimas: „Kodėl vyras nenori mokytis?“.

Kai atsiras noras, atsiras ir vieta. O kai nėra noro, uždrausta tai žadinti, nes viskas turi vystytis natūraliu būdu, laipsniškai. Kitu atveju tai laikoma prievarta ir prieštarauja bendram dvasinės tikrovės dėsniui, kuris sako, kad dvasiniame pasaulyje nėra prievartos.

Ką reiškia, kad nėra prievartos? Kaip matome, žmonija iš kartos į kartą kito laipsniškai, norui vystantis natūraliu būdu. Ir dabartiniais laikais, kai žmoguje prabunda „taškas širdyje“, tegul jis natūraliu būdu ir vystosi. Taip žmogus ir ateina į teisingą vietą, į teisingą aplinką.

Apie tai, kaip suvokiame supančią tikrovę, jau truputį kalbėjome ankstesniame pokalbyje.

Esame tam tikra dėžutė su penkiomis ertmėmis: akimis - rega, ausimis - klausa, nosimi - uosle, burna - skoniu, rankomis - lytėjimu. Nors ne tik rankos, bet ir visas kūnas turi šią savybę, yra vidinių organų pojūčiai, bet taip lengviau apibrėžti. Visais savo jutimo organais reaguojame į supančią mus išorinę tikrovę pagal savybių panašumą jai. Akys, ausys, uoslės, skonio, lytėjimo organų nervų galūnės patiria spaudimą, kurį aš subalansuoju, kurį jaučiu. Kitaip tariant, išmatuoju jį kaip rodyklė, matuojanti balansą. Taip matuoju tai, kas pas mane ateina.

Tam tikras spaudimas veikia mane ir įeina į vidų. Aš jaučiu tą spaudimą, kai jis pereina pro mano savotišką kli, kaip, pavyzdžiui, regą. Aš tokiu būdu jaučiu, bet tai nereiškia, kad išorėje egzistuoja regėjimo bangos. Mano jutimo organe, akyse, veikiant spaudimui, atsiranda vaizdas - šviesa ir tamsa. Spaudimas į kitą organą, sakykim, į uoslės organo nervų galūnes, sužadins manyje kitokią reakciją: vietoj šviesos ir tamsos, vietoj įvairių spalvų - įvairius kvapus. Poveikis, spaudimas į kitą mano jutimo organą sužadins skonio pojūčių gamą arba įvairius lytėjimo pojūčius.

Kitaip tariant, aš nežinau, kas yra išorėje, bet įsivaizduoju tai, kas man nežinoma, remdamasis savo jutimo organų reakcija. Jeigu mano jutimo organai būtų sudaryti kitaip, aš jausčiau, matyčiau, girdėčiau, skirčiau kvapus visiškai kitaip. Galbūt jausčiau viską aplink kaip betono bloką ir save jo viduje, be jokios galimybės judėti. Galbūt tai, ką dabar suvokiu kaip šviesą, jausčiau kaip tamsą. Arba apskritai viskas būtų kitaip. Visas mano pasaulis yra tai, kas iškyla priešais mane kaip penkių jutimo organų pojūčių visuma.

Kartu turiu protą, atmintį, galimybę palyginti tai, ką matau, jaučiu, su tuo, kas yra mano atmintyje, ir taip įvertinu, kas į mane įėjo, savo įspūdžius. Iš to darau prielaidas, suprantu. Atmintis, remiantis visu mūsų auklėjimu, visa patirtimi (taip pat ir iš ankstesnių gyvenimo ciklų), greitai leidžia mums suprasti, kur esame ir ką galima daryti.

Po to, kai atminties duomenys palyginami su jutimo organų informacija, tam tikrame ekrane (rašo Baal Sulamas) kaip kine atsiranda pasaulio vaizdas. Viską, kas vaizduojama šiame ekrane, mes suprantame kaip išorinį pasaulį. Tačiau šis vaizdas sukurtas tiktai iš mūsų įspūdžių, palyginus išorės informaciją (į kurią sureagavome nežinodami, kas tai yra) su tuo, kas yra mūsų atmintyje ir smegenyse. Ir mums atrodo, kad tas vaizdas yra išorėje ir kad tai žinoma. Bet taip tik mums atrodo, o iš tikrųjų yra ne taip.

Todėl mūsų pasaulį, t. y. tai, ką įsivaizduojame priešais mus, kabalistai vadina iliuzijų pasauliu. Tai žinomi, paprasti dalykai, kiekvienas juos supranta, bet netiek ir svarbu.

Kur sprendžiama, kokį iš mano jutimo organų paveiks spaudimas?

Visi mano jutimo organai - ne daugiau nei sensoriai, priimantys įrenginiai, kuriuos galiu pakeisti į kokius nors mechaninius ar elektroninius prietaisus. Tai dabar daroma ir gana sėkmingai. Nėra problemos, pavyzdžiui, sukurti dirbtinę akį vietoj natūralios arba sumodeliuoti mūsų nervus kaip elektrinius impulsus. Tai labai išoriniai dalykai, juose nėra nieko ypatingo.

Ir nors mes neįvaldę visos šios technikos, tačiau tik laikinai. Gamta neriboja žmogaus galimybių. Mes galėsime padaryti absoliučiai viską su mūsų gyvūniniu kūnu, pakeisdami jame viską, ko pageidaujame. Galime sukurti žmogų su visais penkiais jutimo organais taip, kad nebus jokio skirtumo tarp, pavyzdžiui, dirbtinės ir natūralios, biologinės ausies.

Įmanoma sukurti tokią ausį, kuri platesniu diapazonu atitiks išorinį pasaulį, kad galėtume išgirsti kitas būtybes, garsus, kurių negirdime. Galime pamatyti tai, ko nematome. Galėtume, pavyzdžiui, matyti kitas spalvas arba regėti tamsoje.

Problema ta, kad visada jausime ir savo vidinį vaizdą. Aš galiu, pavyzdžiui, atjungti žmogui visus jutimo organų pojūčius (kažkada tai tyrinėjau) ir pradėti veikti juos elektros srove. Įeina tam tikras impulsas, ir žmogui atrodo, kad jis kažką mato, patekęs į kažkokią vietą. Ir nors nerodau jam tos vietos, signalas, kurį jam perduodu, išrutulioja jo sąmonėje tam tikrus prisiminimus, įvairius dalykus, ir tada mano poveikiui ir jo atminčiai kartu dirbant, jis ima įsivaizduoti tokius dalykus… Jis kažkur keliauja arba apskritai regi kažką abstraktaus.

Taigi visuose šiuose pojūčiuose nėra tikrumo, jie neturi realių ryšių su išorine tikrove. Mes net negalime pasakyti, ar ji egzistuoja. Mes sužadinami iš vidaus. Ir visas išorinio pasaulio vaizdas yra mūsų viduje.

Vėliau kabalos moksle studijuosime, kodėl mes taip sukurti ir kodėl dabar šioje pamokoje, kaip mokykloje, to mokomės. To reikia, kad suprastume, koks ribotas mūsų suvokimas, ir kad visi mūsų vaizdiniai - vidiniai, pagrįsti atmintimi ir mūsų jutimo organų reakcija.

Mumyse pabunda noras, vadinamas „tašku širdyje“, kuris nėra noras naudoti įprastus jutimo organus. Turime norą naudoti jutimo organus: noriu matyti, girdėti, jausti kvapus, suprasti. Suprasti - jau norų suma. Kiekvienos juslės pojūtis dar turi daug ypatingų bruožų, kuriuos prideda smegenys: kuo būtent, kokiu tų bruožų deriniu, aš noriu mėgautis matydamas, girdėdamas, užuosdamas arba skonėdamasis.

Stebiu kažką gražaus. Tai turi turėti tam tikrą spalvą, kvapą, ypatingą tekstūrą. Mano noras, kuris skatina juslių veiklą, labai sudėtingas ir grindžiamas prisiminimais, kuo mėgavausi ankščiau. Sužadinu tai, suderindamas savo jutimo organus taip, kad jie ieškotų, kuo dar galima pasitenkinti. Bet šis noras susijęs su mano penkiais jutimo organais, protu, atmintimi.

Ir staiga atsiranda noras, „taškas širdyje“, kuris dabartiniais laikais bunda daugeliui žmonių. Jis neskatina šių jutimo organų veikti, o jie jo nepripildo. Jam neegzistuoja protas ir atmintis. Viskas, kas priklauso „taškui širdyje“, - kažkas naujo, ko mumyse nėra. Tai išplaukia iš kažkokios užslėptos vietos ir ima mus painioti, atjungia nuo visų pojūčių ir atsiminimų.

Mes jau jaučiame, kad jų nenorime, kad atsibodo šis gyvenimas. Nežinau, kuo pasitenkinti, nežinau, ką daryti, ir sunkiai priverčiu save judėti - taip sako šiuolaikinis žmogus. Nes ir atmintis, ir protas, ir „taškas širdyje“ kyla iš naujojo kli, kuris vadinasi siela. Ir už to kli atsiras naujas ekranas, kuris parodys žmogui naują tikrovę. Ne tokią, kaip anksčiau, kai jis matė šį pasaulį. Tai visiškai pašalinis mechanizmas ir jei jį išvystysime, šis „taškas širdyje“ taps papildomu šeštuoju jutimo organu. Tada protas ir atmintis pradės vystytis kitaip ir naudodamas šias sistemas žmogus pamatys visiškai kitą vaizdą.

Iškyla klausimas, ar tas naujas vaizdas bus toks pat iliuzinis, priklausantis nuo mano jutimo organų, nuo to, kaip aš įsivaizduoju, vadindamas tai išoriniu pasauliu. Bet apskritai tai neišorinis pasaulis. Gal mes ir nesame išorinėje realybėje? Ar galėsiu tą naują jaučiamą vaizdą pavadinti esančiu mano išorėje? O gal viena mano sistema vadinsis išorine kitos, vidinės sistemos, atžvilgiu? Apie tai mes dar pakalbėsime. Tačiau be abejonės, tas vystymasis, kurį skatina gamta, - naujas kelias, nukreiptas atskleisti visiškai naujus dalykus, atverti naujus horizontus.