Kabalos mokslas – kas tai?

Kabalos mokslas – tai metodika, kuri kiekvienam esančiam šiame pasaulyje atveria vienintelę Aukščiausiąją jėgą, valdančią visus pasaulius.

Ką jis tiria?

Kabalos mokslas tyrinėja pasaulių sistemos šaltinį, vystymosi procesą ir struktūrą, pasaulėdaros priežasčių-pasekmių pagrindą, tikslą, žmogaus vietą joje bei praktinį šių žinių panaudojimą atsakant į klausimą, kokia žmogaus užduotis pasaulyje.

Kodėl man būtina studijuoti kabalą?

Kabalos mokslo studijavimas leidžia žmogui atsakyti į klausimą apie jo egzistencijos priežastį bei tikslą, leidžia suprasti savo vietą pasaulyje, ištirti, kaip pakeisti savo būseną į gerąją pusę, ir pasirinkti geriausią iš galimų sprendimų.

Kuo kabala skiriasi nuo sektos?

Kabalos mokslas – tai visiems prieinamas metodas, studijuojantis pasaulėdaros dėsnį ir leidžiantis praktiškai jį įvaldyti. Kaip teigia pati kabala, vis labiau šiame pasaulyje didėjant žmogaus pasimetimui, beviltiškumui, gresiant susinaikinimui, žmonija suvoks būtinybę sužinoti tikrąjį pasaulio egzistavimo tikslą, ir tada ji supras, kad būtina įgyti kabalistinių žinių.

Ar kabala priklauso tam tikrai tautai, kitaip tariant, tai vis dėlto žydų mokymas?

Kabalos pagrindus atskleidė ir pradžią jos metodinei pažangai davė Abraomas, senosios Mesopotamijos gyventojas. Jis ir parašė pirmąją kabalistinę knygą – „Sukūrimo knygą“. Jo mokiniai, giminaičiai, tarnai ir palikuonys susibūrė į grupę studijuojančių jo dvasinį palikimą, kuri vėliau pasivadino „Izraelio tauta“, nors pagal visus išorinius požymius ji yra ne kas kita, kaip senoji persų tauta (tai patvirtina ir genetiniai tyrimai).

Kokios priemonės naudojamos mokantis?

Mokomasi pagal klasikinius kabalistinius šaltinius: „Sukūrimo knygą“, knygą „Zohar“, Ari, Baal Sulamo, Rabašo kūrinius. Visos pamokos ir paskaitos transliuojamos visiems norintiems prieinama interneto sistema sinchroniškai verčiant į ivrito, rusų, anglų kalbas.

Kuo grindžiama kabalos metodika?

Studijuodamas Aukštesniųjų pasaulių sandarą mokinys palaipsniui pradeda jausti jų struktūrą ir formą, pobūdį bei savybes. Tai panašu į bet kokių praktinių įgūdžių įsisavinimą mūsų pasaulyje, kai įprotis, treniruotė pagimdo žmoguje galimybę jausti, kas ankščiau nejausta, kas vis išsprūsdavo. Ši metodika sukuria prielaidas studijuojančiam pajausti tai, ko šiuolaikiniai žmonės nejaučia.

Kokį rezultatą duoda grupėje studijuojami tekstai?

Tekstų studijavimas kiekvienam besimokančiajam, priklausomai nuo jo ryšio su grupe, sukuria galimybę sustiprinti jautrumą subtiliems pasaulio virpesiams. Būtina pažymėti, jog mokymosi metu besimokantysis įgyja tarsi naują jutimo organą, kuris atveria jam papildomą išorinę sferą aplink mūsų jaučiamą pasaulį. Šioje sferoje užgimsta visi būsimi įvykiai, po to nusileidžiantys į mūsų pasaulį, be to, visi mūsų veiksmai šiame pasaulyje fiksuojami tame išoriniame lygmenyje ir nulemia ateities įvykius. Kitaip tariant, išorinio, aukštesnio informacijos sluoksnio realus pajautimas leidžia elgtis teisingiau, pajausti savo ir kitų geriausias, maloniausias būsenas.

Kodėl kabalos metodika grįsta darbu grupėje, kodėl negalima vystytis individualiai?

Kadangi tam, kad savyje išvystytum subtilius pojūčius, per pamoką reikia į šį tikslą sutelkti dėmesį, drauge besimokantys savo buvimu ir dalyvavimu efektyviai vieni kitiems padeda.

Kabala ir narkomanija. Ar kabala gali tapti narkomanijos alternatyva? Jei taip, ar tai nebus vieno pakeitimas kitu?

Kadangi kabalos mokslas atveria žmogui tikruosius jo egzistencijos tikslus, atskleidžia, kaip pasiekti amžinybę ir tobulybę šiame gyvenime, tai priežastys, atvedusios žmogų į narkomaniją, išnyksta. Jei paaugliams parodytumėme, koks yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas, kaip galima pasiekti tobulybę, amžinybę, neribotą pažinimą ir valdžią, tai šitai akimirksniu pašalintų visas narkomanijos, nusikalstamo elgesio problemas, visas žmonijos ydas. Kabalos mokslas teigia, kad šiandien tokio akivaizdaus įvairiausių ydų pasireiškimo priežastis yra tik viena – atverti žmonėms pasaulėdaros pažinimo būtinybę, jos tikslą, žmogaus tikslą, ir atvesti jį į laimę.

Kaip kabala aiškina narkotikų vartojimo fenomeną, t.y. ar apkvaišimo nuo narkotikų būsena artima dvasiniams malonumams?

Narkotikų vartojimas – tai bėgimas nuo kančių, ir, kol mūsų pasaulyje kančios didės, kol žmogus nepripažins būtinybės atskleisti tikrąjį pasaulį ir suprasti, kodėl taip viskas su juo vyksta, narkotikų (ir alkoholio) vartojimas plis. Nuo pat žmonijos civilizacijos pradžios iš kartos į kartą auga žmogaus egoizmas, noras patirti malonumą. Per tūkstančius vystymosi metų egoizmas praėjo gyvūninių malonumų troškimo, po to turto, garbės, valdžios, žinių siekimo kelią. Mūsų laikais šis procesas pasibaigė: žinių troškimas yra paskutinis, aukščiausias mūsų pasaulyje, ir žmogus prieina aklavietę – „daugiau nėra ko norėti“. Kitas noras, kuris turi kilti žmogui – Aukštesniojo pasaulio, savo šaknies, priežasties siekimas. Bet kol jis formuojasi, žmogus turi numalšinti savo alkį, užsimiršti, liautis jautęs tuštumą.

Ar yra pavyzdžių, kad kabala išgydo nuo narkomanijos?

Tarp mūsų mokinių yra tokių, kurie praeityje vartojo narkotikus. Gilinantis į mokymąsi, potraukis ir netgi įprotis savaime išnyko, nes pojūčiai kabaloje gerokai aštresni, užgniaužiantys kvapą.

Kabala – mokslas, kaip gauti malonumą, kam man jį gauti, jei aš ir taip jaučiu malonumą?

Kabalos užduotis – atsakyti žmogui į klausimą apie jo kančių priežastis, dvasinę tuštumą, nepasitenkinimą. Jei žmogus nekelia šio klausimo, jam nereikalinga kabala. Į kabalą žmogus ateina klausdamas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ – ir būtent į šį klausimą jis gauna atsakymą, kai atsiveria jam pasaulio ir žmogaus vietos pasaulyje prasmė.

Kabala sako, jog mūsų pasaulyje veikia susitraukimo dėsnis, t.y. vos mums prie ko nors prisilietus, malonumas išnyksta. Bet juk tą akimirką, kai aš gaunu žemiškąjį malonumą, aš visgi mėgaujuosi, kad ir trumpai, vadinasi, mes čia turime tai, dėl ko verta gyventi?

Žiūrint, ką vadinsime „gyvenimu“. Juo kabala vadina malonumą, sakydama, jog egzistencijos tikslas yra būtent prisipildyti nesibaigiančiu, amžinu, tobulu malonumu. Tačiau toks malonumas visiškai priešingas mūsų jaučiamam menkam, akimirksnį trunkančiam pojūčiui. Kabalos tikslas – atvesti žmogų į amžinybę, tobulumą, t.y. į amžiną ir tobulą malonumą.

Dvasinis malonumas neturi tendencijos mažėti. Bet kaip aš galiu žinoti, kad mėgaujuosi be galo, jei su niekuo negaliu palyginti, t.y. su malonumo nebuvimu? Ar yra tokia samprata kaip dvasinis persisotinimas?

Dvasinis malonumas – tai nuolatos besivystantis malonumas ir kaip tik dėl to jis nepertraukiamas, augantis, amžinas tiek, kad žmogus, dar gyvendamas žemėje, skanauja kitokį, kur kas aukštesnį malonumą, o išsiskirdamas su savo žemiškuoju kūnu nejaučia mirties, nes jo malonumas aukštesnis už žemiškojo kūno gyvenimo ir mirties lygmenį.

Ar yra koks nors tarpusavio ryšys tarp kabalos ir hipnozės, jei ne, tai kaip tai paaiškintumėte, kaip aš apie tai sužinosiu?

Kabalos mokslas – tai pasaulio, kuriame mes visi gyvename, individualaus įsisavinimo metodika. Besimokantieji įgyja žinias iš vieno šaltinio, dalijasi pojūčiais, patikrina juos skirtingomis savo kasdienio gyvenimo situacijomis. Kabala įpareigoja žmogų turėti šeimą, ją išlaikyti, dirbti, atlikti pilietines pareigas, neriboti draugų rato, neatsiskirti, bet priimti šį pasaulį kaip sukurtą būtent tam, kad „iš jo“ greta savo pojūčių pridėtumei Aukštesniojo pasaulio jautimą.

Ar kabaloje naudojama meditacija? Jei ne, kas yra ketinimas?

Kabaloje būtinas pastangų sutelktumas, kad pro šio pasaulio paveikslus įžvelgtum vienintelę, visą gamtą valdančią jėgą.

Kabala kalba, kad žmogus varomas vien egoistinių paskatų, t.y. jis sudarytas tik iš noro gauti. Tada kaip kabala aiškina įvairius herojiškus poelgius, kai žmonės ėjo mirti dėl idėjos, dėl visuomenės gerovės?

Greta egoistinių žmogaus poelgių yra ir tokių, kurie mums atrodo visiškai nesavanaudiški. Tai dėl to, jog mes iki galo nežinome mūsų egoistinės prigimties struktūros ir kai kurios paskatos, pavyzdžiui, meilė, pasiaukojimas, mums atrodo ne egoistinės, o altruistinės. Altruistiniu poelgiu galima pavadinti tik tokį, kuriuo žmogus neužpildo nė vieno savo noro. O taip pasielgti žmogus negali, nes tam įvykdyti neras energijos. Todėl mus visiškai valdo mūsų egoistinė prigimtis, išsiveržti iš jos dėsnių galima tik tuo atveju, jeigu įgysime kitą prigimtį, kai pats atidavimas bus mums malonumas. Tai įmanoma tik pagal kabalistinę metodiką pritraukiant Aukščiausiąją, ištaisančią egoizmą šviesą.

Ar kabalistas kaip nors išsiskiria iš kitų, tarkime, savo dorove?

Kabalistas keičiasi tik priklausomai nuo savo išsitaisymo. Iš pradžių jis pereina etapą, kai savas egoizmas įsisąmoninamas kaip blogis. Šiuo etapu jo egoizmas nuolatos auga, nes turi pasiekti tokį dydį, kad žmogui taptų visiškai aišku, jog negali su juo susidoroti, ir kad jo egoizmas – vienintelis priešas. Šis periodas gali tęstis keletą metų. Po to prasideda egoizmo atstūmimas, kada kabalistas itin neigiamai žvelgia į savo ir kitų egoizmo pasireiškimą ir, priešingai, itin teigiamai – į gėrį savyje ir kituose. Kitas etapas, kai kabalistas žmones vertina vien teigiamai, nes jau visiškai pateisina Kūrėjo valdymą.

Ar yra kabalistų, tarp jų ir senovės kabalistų, elgesio moralės, etikos, gailestingumo pavyzdžių?

Kabalistas nėra gailestingas ir viską atleidžiantis žmogus, nes suvokia, jog Kūrėjas viską valdo teisingai, todėl jis įvertina, kad kančios yra būtinos, ir nesistengia „savo gailesčiu kompensuoti Kūrėjo žiaurumo“. Taigi jis jokiu būdu nėra gailestingesnis už Kūrėją, kuris siunčia tai, kas žmogui yra būtina, kad eitų kūrimo Tikslo link.

Kabalistų istorija. Kas buvo pirmasis kabalistas ir kokiuose šaltiniuose tai patvirtinama?

Abraomas – pirmasis kabalistas, knygos „Sukūrimo knyga“ autorius. Mozė – „Toros“ autorius, Šimonas bar Johajus – knygos „Zohar“ autorius. Ari – daugelio knygų autorius, pagrindinė – „Gyvybės medis“. J. Ašlagas (Baal Sulamas) – „TES“ („Gyvybės medžio“ komentarai) ir „Sulam“ („Zohar“ komentarai) autorius. B. Ašlagas (Rabaš) – knygų „Šamati“, „Šlavei Sulam“, „Dargot Sulam“ autorius.

Ar kabala gali atnešti naudos? Ar yra kokių nors tikrų tos naudos, kurią kabala davė visuomenei, pavyzdžių?

Tik kabala gali atnešti naudos, nes atverdama tikruosius pasaulėdaros dėsnius, atskleidžia žmogui galimybę efektyviai panaudoti savo jėgas bei supantį pasaulį ir iš anksto parodo, jog beprasmiška ieškoti kitų vystymosi kelių. Visuomenėje tokių pavyzdžių kol kas nėra, nes kabala dar niekada nebuvo praktiškai realizuota jokioje visuomeninėje-pramoninėje grupėje, sektoriuje, valstybėje.

Ar kabalistai turi kokią nors antgamtinę galią?

Kabalistai iš aukščiau gauna jėgų valdyti savo norus. Priklausomai nuo galimybės savuosius norus naudoti pagal aukščiausiąjį pasaulio įstatymą, savybę atiduoti, kabalistas į ištaisytus norus gauna aukštesniąją informaciją ir prisipildo malonumu.

Ar kabala ir kabalistai gali gydyti žmones nuo įvairiausių ligų?

Kabala pagal apibrėžimą yra metodika, kuri atskleidžia Kūrėją žmogui, gyvenančiam šiame pasaulyje. Atverdamas Aukštesnįjį pasaulį kabalistas prisipildo Aukščiausiąją šviesa, teikiančia jėgą, sveikatą, gėrį. Dėl to, kad visi žmonės tarpusavy susieti, kol visi galutinai išsitaisys, pasieks tobulybę ir amžinybę, kabalistas „serga“ už kitus ir tokiu būdu, nors pats ir turi būti sveikas, bet būdamas visų dalimi, serga su jais.

Kabalos mokslas tiria Aukštesniojo suvokimą Kūrėjas, Aukščiausioji jėga – tai kažkas konkretaus, ar tai turi formą, buvimo vietą, ar galima tai pajausti penkiais jutimo organais (pamatyti, paliesti ir t.t.)?

Iš prigimties mes turime penkias jusles: regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Tai, ką jaučiame jutimo organais, vadiname „mūsų pasauliu“. Mes neapčiuopiame, kas nepatenka į jutimo diapazoną arba į prietaisus, kurie jį išplečia, ir net nežinome, ko dar stinga, kad pajaustume visuminį mus supančio pasaulio vaizdą.

Visa tai, ko mes nejaučiame, bet kas egzistuoja ne mumyse, pajaučiama papildomu jutimo organu. Tai vadinama visko, ką jaučiame penkiomis juslėmis, šaknimi arba Kūrėju. Pojūčiai šeštuoju jutimo organu, vadinamu „ekranu ir atspindėtąja šviesa“, nepanašūs į jaučiamus penkiomis juslėmis. Nejaučiančiajam neįmanoma paaiškinti, kas tai yra, ir rasti tam atitikmenų tarp mūsų pojūčių.

Taigi Kūrėjas jaučiamas tik papildomu jutimo organu, ir todėl mes negalime Jo įvertinti kaip turinčio dydį, pavidalą, svorį, spalvą, skonį, tankį ir t.t. Kabalos mokslo užduotis – išvystyti besimokančiajam papildomą jutimo organą ir išmokyti teisingai juo naudotis. Šio organo pojūčiai vadinami dvasiniais arba dvasiniu gyvenimu. Papildomo organo ypatingumas tas, kad nors žmogus ir vysto jį, jausdamas šį pasaulį, tačiau patys pojūčiai niekaip nepriklauso nuo penkių juslių, ir žmogus gali išsiskirti su savaisiais penkiais jutimo organais, pasilikdamas šeštojo organo pojūčiuose.

Ar gali žmogus matyti ateitį, praeitį? Jei ne, tai kaip paaiškintumėte, jog būrėjos, burtininkai kartais teisingai nusako ateitį? Ar pranašystės, tarkime iš Biblijos, visos išsipildė ir pildosi?

Kabalistas nėra pranašautojas. Iš tikrųjų daugelis mūsų pasaulyje gali teisingai nusakyti ateitį. Gyvūnai iš anksto nujaučia gamtos reiškinius. Žmonės, nutolę nuo civilizacijos, taip įaštrina savo ekstrasensorinius sugebėjimus, kad „regi“ praeities ir ateities įvykius.

Kabala tvirtina, jog apskritai visas vaizdas to, kas vyksta laike, egzistuoja tuo pat metu ir tik atsiveria priešais mus laiko ašyje. Bet įmanoma pakilti virš laiko, ir tada praeitis, dabartis ir ateitis bus jaučiama, kaip įvykiai žiūrint į kino juostą: iš bet kurios vietos galime perbėgti ją žvilgsniu, stebint vaizdus to, kas jau iš anksto nuspręsta.

Kabala kalba, jog mes negalime pakeisti įvykių ir jų sekos, nes jie įrašyti mūsų dvasiniame gene (rešimo). Tačiau mes galime pakeisti savo požiūrį į tai, kas vyksta, o jis iš esmės keičia mūsų įvykių pajautimą nuo dramatiško iki džiaugsmingo. Kabalistas niekada nesistengia matyti to, kas vyksta, bet priešingai, atsiribodamas nuo pačių įvykių, jis pasikelia virš jų, žvelgdamas į įvykius kaip į visiškai gerą Kūrėjo valdymą juo. Kiekvieną įvykį kabalistas mato kaip išeinantį iš Kūrėjo tam, kad atvestų jį į amžinybę ir tobulybę, ir vysto savo požiūrį į įvykius, kurie atitinka Kūrėjo požiūrį į jį.

Kiek reikia laiko, kad išvystytum šeštąjį jutimo organą?

Baal Sulamas „TES“ įvade teigia, kad tam reikia nuo 3 iki 5 metų. Būtina pridurti, jog tai įmanoma, jei mokinys sukuria visas sąlygas teisingai pažangai. Priklausomai nuo uolumo, dabartiniu metu tas laikas gali ir sutrumpėti. Nors praktika rodo, kad net ir esant palankioms sąlygoms tam reikia 7-10 metų.

Ar religijos ką nors žino apie šeštojo jutimo organo egzistavimą? Ar buvo tokių atvejų, kad religingas žmogus, pavyzdžiui, koks nors dvasininkas užsiiminėjo kabala ir liko dvasiškiu?

Pradedantysis studijuoti kabalą pamato, jog nepriklauso nuo šio pasaulio susitarimų, apeigų, papročių, nes pradeda vystyti savyje tą jutimo organą (tašką širdyje), kuris niekaip nesusijęs su šiuo pasauliu, o tik su pačiu Kūrėju. Ir todėl supranta, kad jokie papročiai, religijos, tikėjimai neturi ryšio su Kūrėju, o yra žmonių sukurti psichologiniam komfortui, saugumo pojūčiui, savo egzistavimui pateisinti ir minimaliems žmonių bendrabūvio moraliniams principams įvesti.

Bet, antra vertus, kabala pripažįsta, jog bet koks žmogus, net užsiiminėdamas ja, dar gali jausti kažkokių apeigų poreikį. Kabala jokiu būdu neatitraukia nuo jų, o priešingai, pataria daryti tai, kas įprasta, kol žmogus nebejaus būtinybės tai daryti.

Be to, kabala teigiamai žvelgia į papročių ir auklėjimo normų laikymąsi, teigdama, kad jie padeda žmogui būti labiau organizuotam tuo metu, kai jis mokosi kabalistinių taisyklių, kol Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, jautimas išmokys žmogų, kaip visiškai teisingai galvoti ir elgtis.

Ar yra gyvybė kitose planetose, galaktikose? Ar kabala ką nors apie tai žino?

Kabala teigia, kad pasaulyje be žmogaus nėra kito protingo, tikslingai egzistuojančio kūrinio. Viskas sukurta tik dėl žmogaus, kad žmogus būtų pakeltas iki Kūrėjo lygio. O žmogaus užduotis kūrimo procese – pasinaudoti suteikta valios laisve, kad Kūrėjo nubrėžtas Tikslas būtų pasiektas savo noru arba priverstinai taisant save (kabalos ar kančių keliu).

Kaip kabala aiškina gimimo ir mirties sampratas? Kas atsitinka su žmogumi jam mirus: jo siela persikelia į kitą kūną, ar patenka į rojų, pragarą?

Mūsų kūno gimimas ir mirtis – tai tik biologinės jo būsenos. Savaime suprantama, mirus kūnui, jo penkios juslės miršta drauge, išnyksta ir „šio pasaulio“ pojūtis. Paprasto žmogaus gyvenime šeštasis jutimo organas, nors ir yra kiekviename iš mūsų nuo pat pradžių, egzistuoja tik kaip nieko nejaučiantis „taškas“.

Kūnui mirus, išnykus penkių jutimo organų pojūčiams, šeštojo pojūčio taškas suteikia buvimo šaknyje, Kūrėjuje, pojūtį iki kito įsikūnijimo biologiniame kūne su penkiomis juslėmis – vėl žmogui gimus šiame pasaulyje. Jeigu žmogus per savo gyvenimą išvysto šeštąjį jutimo organą, dar šiame gyvenime pradeda jausti Aukštesnįjį pasaulį ir tiek sutapatina save su juo, jog kūno mirtį suvokia tik kaip nereikšmingo, žemos informacijos jutimo išnykimą. Įsikurdinimas į naują kūną šiuo atveju tampa tolimesnio dvasinio vystymosi pratęsimu.

Dvasinis vystymasis galimas ir esant kūne, ir nesant jame. Rojus ir pragaras – tai būsenos, kurias jaučia suvokiantysis Kūrėją: pragaras – visiškas nutolimas nuo Kūrėjo, o rojus – visiškas susiliejimas su Juo.

Kada siela persikelia į kitą kūną: apvaisinimo ar gimimo metu?

Siela – iš taško išsivystęs kli, panašumo į Kūrėją indas. Siekimo prilygti Kūrėjui taškas yra visų žmogaus norų viduje, kurie vadinami širdies norais arba paprasčiausiai širdimi. Todėl pats taškas vadinasi „tašku širdyje“. Jei naudodamas kabalistinę metodiką žmogus išvysto tašką iki minimalaus indo (panašumo į Kūrėją) dydžio, tai jame ima jausti Aukščiausiąją šviesą, Kūrėjo buvimą. Iš viso yra 5 sielos indo vystymosi lygmenys: 0 – 1 – 2 – 3 – 4, kiekvieną jų atitinka Kūrėjo jautimas: nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida lygių šviesa, kuri apsivelka indu. Taigi siela įsikelia į esantį šiame pasaulyje žmogų, kuris minimaliai išsiugdė šeštąjį jutimo organą.

Ar persikeldama į kūnus siela pereina machsomą?

Machsomas – tai menama riba tarp būsenos, kai jaučiama tiktai penkiomis juslėmis („šio pasaulio“ jautimas), ir jautimo šeštuoju jutimo organu („Aukštesniojo pasaulio“ jautimas). Machsomas įveikiamas, kai įgyjamas mažiausias sielos indas, pripildytas mažiausios šviesos (šviesos nefeš), – kai minimaliai pajuntamas Kūrėjas.

Kam lavinti kažkokius gabumus: studijuoti mokslus, mokytis amato, užsienio kalbų ir pan., jei dvasiniame pasaulyje šito neprireiks?

Penki jutimo organai atvaizduoja mums šį pasaulį kaip dvasinio pasaulio, būsenos, šeštojo jutimo organo pojūčio, kopiją. Skiriasi tik tai, kuo jaučiama: egoistine ar altruistine medžiaga (pagrindu, matrica, ekranu). Todėl šeštojo jutimo organo neįmanoma išvystyti iš kitos būsenos, o tik iš tos, kai juntama penkiais jutimo organais. Būtent iš jų, nepaisydami jų, mes galime teisingai išugdyti šeštąjį jutimo organą, nes jis supriešinamas su penkiomis juslėmis

Ar be žmogaus dar egzistuoja protingos būtybės?

Protas yra troškimų vaisius, išsivystęs tam, kad būtų pasiekta tai, ko trokštama. Kadangi nėra egoistiškesnės už žmogų būtybės, tai nėra ir protingesnės už jį. Vystantis šeštajam jutimo organui auga ir prigimtiniai žmogaus norai, būtent kaip šeštojo organo pagrindas. Todėl kabalą studijuojantis žmogus tampa didesniu egoistu, tampa protingesnis nei aplinkiniai, tačiau tiktai dėl to, kad žengia aukščiau ir priešingai savajam egoizmui. Taigi galima sakyti, jog nėra nieko protingesnio už kabalistą, kuris pažįsta visą pasaulėdarą nuo žemiausiojo mūsų pasaulio iki Aukštesniojo pasaulio viršūnių.

Kabala teigia, kad kitose planetose egzistuoja tik gyvūnija ir augmenija. Iš kur kabala tai žino, gal kabalistai ten nuskrenda?

Mūsų Visatoje įmanomos visos gyvybės formos, netgi protu ir biologine sandara panašios į mus būtybės. Tačiau dvasinė esmė, taškas širdyje, sielos užuomazga, Kūrėjo panašumo indas būdinga tik žmogui, esančiam planetoje Žemė.

Kodėl Jūs sakote, kad žemiškos sampratos negali paaiškinti dvasinių kategorijų? Juk žodžiais galima paaiškinti viską?

Žemiškais žodžiais galima paaiškinti tiktai reiškinius, kurie tuos žodžius pagimdė. Kad išreikštume kiekvieną pojūtį, mes surandame tinkamą žodį. Tačiau jei nėra analogiško mūsų pasaulio pojūčio, jis neturi ir pavadinimo.

Todėl šeštojo organo pojūčių negalima apibūdinti mūsų pasaulio žodžiais. Kad perteiktų mums savo pojūčių išorinę formą, kabalistai naudoja „šakų kalbą“: kadangi iš Aukštesniojo pasaulio nusileidžia jėgos, kurios pagimdo mūsų pasaulį ir nulemia viską, kas jame vyksta, tai kabalistai naudoja mūsų pasaulio objektų bei veiksmų vardus Aukštesniojo pasaulio objektams bei veiksmams pavadinti

Problema ta, kad skaitydami kabalistinius tekstus mes matome pasakojimus apie mūsų pasaulį, tuo tarpu kabalistai turi omenyje Aukštesnįjį pasaulį. Tačiau kol mes patys nepradėsime jausti Aukštesniojo pasaulio, tol nesuprasime, kokius objektus ir veiksmus mini kabalistai. Tai kam gi mums nagrinėti kabalistinius tekstus? Tik tam, kad pritrauktume Aukščiausiąją, mus taisančią šviesą.

Kodėl mūsų pasaulis suskirstytas į lytis (moterys, vyrai), kokia to prasmė?

Kad malchut, malonumo troškimas, būtų ištaisyta, į ją būtina įvesti binos, noro atiduoti, savybes. Malchut nekeičia savo savybių gauti į savybes atiduoti, bet jausdama binos savybes, panorsta, kad jos savybės būtų panašios į binos, t.y. kad vienintelis įmanomas jos veiksmas – gauti malonumą prilygtų binos, Kūrėjo, veiksmui – atiduoti.

Binos savybės įvedamos į malchut, sudužus indui (kli, ekranui) ir susimaišius binos ir malchut savybėms. Dėl to sielos įgyja ir binos (atidavimo), ir malchut (gavimo) savybes. Abiejų tipų savybes būtina ištaisyti. Taip ir elgiasi kiekvienas, kuris tobulina save, taisydamas savo sielą.

Tačiau viskas, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje, atsispindi mūsų pasaulio objektuose ir veiksmuose, todėl ir mūsų pasaulio kūnai susiskirsto į tuos, kurie atitinka dvasinio pasaulio parcufus: vyras atitinka atiduodantįjį parcufą (Z"A), moteris – gaunantįjį (malchut). Atitinkamai skiriasi ir norų taisymo metodika (ketinimo „dėl savęs“ keitimas į ketinimą „atiduoti“). Būtina pažymėti, kad kiekvienai atskirai sielai išsitaisius individualiai, visos jos susilieja į vieną, lygios ir tobulos, ir nėra jokių skirtumų bendroje susiliejimo su Kūrėju sistemoje.

Ar iš tikro egzistuoja tokie reiškiniai, kaip nužiūrėjimas, prakeikimas, aura, raganos, angelai ir t.t.?

Kadangi visos sielos yra vienos bendros sistemos – vienos sielos, vadinamos Adomu, dalys, tai jos tarpusavio santykiais gali veikti viena kitą. Iš to ir kilo nužiūrėjimo, prakeiksmo, palaiminimo, dvasinės pagalbos sąvoka. Dvasiniame pasaulyje, kaip ir mūsų, yra gamtos dalys: negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija ir žmogus. Iš esmės visos jos – tai neturinčios pavidalo ir formos dvasinės jėgos. Jos vadinamos: negyvoji – eichalot (patalpos), augmenijos – levušim (rūbai), gyvūnijos – malachim (angelai), žmogaus – nešamot (sielos). Tiktai mūsų pasaulyje yra kūnu apvilkta jėga, savybė. Dvasiniame pasaulyje visi objektai ir veiksmai – tai jėgos be pavidalo.

Kodėl žmogus miega, kas yra sapnas, kas vyksta su žmogumi miegant?

Visos dvasinių pasaulių savybės, veiksmai, būsenos atsispindi mūsų pasaulio (kaip materialios jų kopijos) objektuose. Aukštesniajame pasaulyje siela gali būti mažai (katnut) arba daug (gadlut) pripildyta šviesos. Maža būsena savo ruožtu skirstoma į embrioninę, kūdikio, paauglystės. Didelė būsena skirstoma į brandos ir senatvės. Bet kuri iš šių būsenų taip pat turi sapno būseną – kai siela išstumia pagrindinę šviesos masę. Tuo metu siela dėl šviesos trūkumo tarsi užmiega.

Ar kabala kaip nors susijusi su kitais dvasiniais mokymais, pavyzdžiui, su šambala?

Kabalos mokslas niekada ir jokiais būdais nebuvo susijęs su kokiais nors mistiniais, religiniais, „dvasiniais“ mokymais, nes kabala yra mokslas apie Aukštesniojo pasaulio prigimtį, kuri atsiskleidžia tiek, kiek išsivysto šeštasis žmogaus pojūtis (ekranas). Tyrimo priemonė – ekranas. Tyrimo metodika – kabalos mokslas. Tyrinėjimo objektas – Kūrėjas arba Aukštesnysis pasaulis, kas yra vienas ir tas pats. Kūrėjo jautimas vadinamas Aukštesniojo pasaulio jautimu arba kitaip – pasauliais; dvasinės pakopos – Kūrėjo jautimo laipsniai. O dar tiksliau, viskas, ką mes jaučiame, yra ne kas kita, o Kūrėjo jautimas. Netgi dar neturėdamas ekrano, žmogus jaučia Kūrėją kaip šį pasaulį. Todėl toks jautimas vadinamas slaptu.

Kuo kabala skiriasi nuo psichoanalizės?

Visa, kas suvokiama, yra tikra kitiems suvokiantiesiems, tai gali būti užrašyta, ir bet kas, turintis tas pačias galimybes, ekraną, gali tai atkurti. Psichoanalizė analizuoja žemiškas, mūsų pasaulio lygio, prigimtines žmogaus savybes. Kabala įgyjama naujoji, aukštesnė savybė.

Ar yra skirtumas tarp kabalos ir kitų dvasinių srovių, konfesijų?

Visi, išskyrus kabalos mokslą, tyrinėja žmogaus psichiką, jos pritaikymą siekiant psichologinio komforto. Tuo tarpu kabala užsiima Kūrėjo atvėrimu žmogui, kelia tiktai šį tikslą sau ir jokiu būdu nepagerina egoistinio žmogaus būvio šiame pasaulyje, šiame gyvenime.

Ar tiesa, jog Taro kortų ištakos – kabalistiniai šaltiniai?

Kabaloje niekada nebuvo naudojami panašūs būdai. Kabala draudžia bet kokį būrimą, pranašavimą. Tai prieštarauja pačiam kabalisto tyrinėjimų pobūdžiui – kabalistas pats, savo noru užsimerkia, kad įgytų Aukštesnįjį kli – binos, atidavimo savybę, o ne žinojimą. Būtent dėl to, kad atsisako žinojimo, jam atskleidžiamas dvasinis pasaulis.

Žmonės, patyrę klinikinę mirtį, sako, jog matė koridorių, šviesą ir pan. Kas atsitinka žmogui po mirties: jis patenka į rojų ar į pragarą?

Po kūno mirties, t.y. nutrūkus informacijos gavimui penkiais kūno jutimo organais, žmogaus „Aš“ (malchut) jutimus teikia tik taškas, binos savybės. Tai minimalus dvasinis pojūtis, taško buvimo savo šaknyje, Kūrėjuje, jautimas. Tokia yra žmogaus būsena, kai nebejaučiama penkiais žemiškais jutimo organais. Būtina pasakyti, kad kabalistas, išsiugdęs iš taško indą, gauna į jį Aukščiausiąją šviesą – milijardus kartų didesnį nei patyrusiųjų klinikinę mirtį pojūtį, beje, jis yra įsisąmonintas, nuolatinis, valdomas.

Ar kabala kažkaip paaiškina tokius reiškinius, kaip telepatija, persikėlimas erdvėje transo metu?

Kabala apskritai neaiškina nieko iš žinomų fenomenalių būsenų („transas“, „išėjimas į kitą pasaulį“, „persikėlimai erdvėje“ ir pan.). Kabala tyrinėja tik Kūrėją, pateikia suartėjimo, susiliejimo su Juo metodiką, sielos savybių susilyginimo su Kūrėjo savybėmis metodą. Kabalistas į visus šiuos reiškinius žiūri kaip į psichologinius, psichosomatinius, vidinius žmogaus sužadinimus ir išgyvenimus, tačiau nežvelgia į juos kaip į realiai egzistuojančius.

Gėrio ir blogio sąvokos kabalos požiūriu. Kaip kabala vertina piktus veiksmus mūsų pasaulyje, virtusius gėriu? Pvz., žmogus tyčia užmušė uodą ir pats to nežinodamas išgelbėjo pasaulį nuo maliarijos.

Gėris – Kūrėjo savybė, atidavimas, malonumo suteikimas (galbūt ne mūsų egoistiniu požiūriu). Blogis – viskas, kas priešinga Kūrėjo savybėms, viskas, kas trukdo žmogui pasiekti Kūrėjo savybes. Ir gerus, ir blogus darbus mūsų pasaulyje žmonės daro nesąmoningai dėl iš aukščiau suteiktų savybių. Ir niekas čia laisvai nesirenka. Tad ir visi „geri“ poelgiai, kaip žmonijos išgelbėjimas nuo maliarijos, laikomi Kūrėjo veiksmais, o ne žmogaus poelgiais. Žmogaus veiksmai prasideda, jeigu realizuojama valios laisvė, kai Kūrėjas nurodo žmogui, kaip priartėti prie Jo, o žmogus pasirengęs dėti pastangas šia kryptimi. Žr. straipsnį „Valios laisvė“.

Ar viskas mūsų pasaulyje yra nulemta, pvz., tai, kad aš turiu tapti prezidentu arba būti kiemsargiu, už ko ištekėti arba ką vesti ir t.t.?

Absoliučiai viskas yra nulemta, o valios laisvė – tik greičiau nueiti į iš anksto nubrėžtą Tikslą iš anksto duotu keliu. Tačiau asmeninis Kūrėjo sumanyto Tikslo siekimas sukuria žmogaus savybes, prilygstančias Kūrėjui, ir pakelia žmogų į Kūrėjo lygį – visišką pažinimą, amžinybę, begalybę.

Jeigu studijuosiu kabalą, ar tai padės man gyvenime, ar aš rečiau sirgsiu, ar man geriau seksis?

Sąlyginai, nes kol pasaulyje ne viskas ištaisyta, kiekvieno asmeninis išsitaisymas vis tiek stabdomas, yra neigiamai veikiamas neištaisytų sielų, todėl ir kabalistai serga, miršta.

Kodėl kai kuriems žmonėms sekasi, o kitiems ne, kodėl vienas žmogus turtingas ir garsus, o kitas dirba kiemsargiu, kodėl vienas gimė turtingoje, pasiturinčioje šeimoje, o kitas – skurdžioje, kodėl kažkas miršta ankstyvo amžiaus, o kažkas senatvėje? Nuo ko tai priklauso ir kam to reikia?

Tai nulemia kiekvienos atskiros sielos šaknis bendroje Adomo sieloje, jos ryšis su kitomis sielomis ir kitais kiekvienos atskiros sielos tobulėjimui būtinais veiksniais. Iš esmės, kabala šių priežasčių netyrinėja, nes šie, su sielomis vykstantys procesai nėra pavaldūs žmogaus įtakai. Nors iš dalies tai nagrinėjama ir dėstoma skyriuje „Gyvenimo ciklų teorija“. Žmogus gali ir turi realizuoti valios laisvę, sąmoningai siekdamas suartėti su Kūrėju savybių panašumu.

Kodėl žmogus labiau linkęs griauti nei kurti?

Todėl kad Adomo sielai nusileidžiant iš Begalybės pasaulio į mūsų pasaulį, sudužo ekranas ir dėl to ketinimas atiduoti pavirto priešingu – ketinimu gauti. Tokios viena nuo kitos egoizmu atskirtos sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, ir mes stebime visuose žmogaus poelgiuose šios jų vidinės būsenos pasekmę.

Ar kabaloje egzistuoja malda?

Tik kreipimasis į Kūrėją, kad padėtų, suteikdamas jėgų ištaisyti ketinimą gauti savo malonumui į ketinimą atiduoti Kūrėjui, yra veiksminga, efektyvi dvasinė malda. Kiekvieno pasaulyje norai, visų kūrinių (negyvųjų, augalų, gyvūnų, žmonių) pakyla į Kūrėją, ir į kiekvieną iš jų atsiliepiama. Tačiau atsakas į maldą dėl suartėjimo su Kūrėju milijardus kartų stipresnis, nes tiktai ji atitinka kūrimo planą. Kitos maldos panašios į prašymą pašalinti Blogį, kurį Jis pats ir siunčia. Suprantama, jog ne tokie santykiai yra kūrimo Tikslas.

Kaip įsivaizduoti tai, ko neįmanoma įsivaizduoti: laiką, erdvę?

Laikas išnyksta, kai greitis viršija šviesos greitį, patį didžiausią mūsų pasaulyje. Aukštesniajame pasaulyje laikas – tai įvykusių veiksmų kiekis, pvz., „6000 metų“ – turima galvoje 6000 nuoseklių veiksmų. Erdvė – troškimas. Gali būti nepripildytas, pripildytas, jo gali nebūti, jis gali gimti.