1. Kodėl mes negalime jausti dvasinio pasaulio taip, kaip jaučiame mūsų pasaulį?
Jei imsime save tirti, pamatysime, kad savo tyrinėjimais esame užsidarę savyje: penki mūsų jutimo organai leidžia pajusti „kažką“ egzistuojantį aplinkui, ne mumyse. Jeigu mūsų regėjimas būtų kitoks, sakykim, rentgeno ar ultra, infra bangų dažnio, matytume visiškai kitą pasaulio vaizdą. Jei mūsų klausa jaustų kitokio diapazono virpesius, girdėtume visiškai kitus garsus. Jeigu uoslė ir lytėjimas būtų kitokie, tikrovę suvoktume kitaip.
Akivaizdu, kad tai, ką mes jaučiame yra tam tikras kažko, egzistuojančio aplink mus, fragmentas. Ir šitą mūsų juntamą fragmentą vadiname „mūsų pasauliu“.
Visas šiuolaikinis mokslas šiandien jau pripažįsta tiesa tą faktą, kad žmogus, tyrinėdamas pasaulį, yra apribotas penkių juslių, ir todėl visi mūsų įsivaizdavimai ir išmatavimai yra subjektyvūs. Pats mokslas nustatė, kad matavimų rezultatai priklauso net nuo to, KAS matuoja (yra subjektyvūs).
Tarkim, kad kitose planetose yra kiti kūriniai, turintys kitokius jutimo organus. Natūralu, kad priklausomai nuo jų jutimo organų formuojasi jų supratimas apie supantį pasaulį, ir, žinoma, jie pasaulį įsivaizduoja galbūt visai ne taip kaip mes.
2. Ar šiuolaikinis mokslas sutinka su jūsų požiūriu?
Mūsų suvokimo reliatyvumo mokslas, konkrečiai reliatyvumo teorija, sako, kad visa tai, kas juntama penkiais jutimo organais, yra teisinga tik mūsų atžvilgiu. Gaunami vaizdai yra reliatyvūs, kadangi laikas, erdvė, vieta egzistuoja tik mūsų atžvilgiu, šios sąvokos yra reliatyvios. Ir jei mumyse nebūtų vidinių laiko, vietos, erdvės sąvokų, mes ir juos suvoktume kitaip.
Susumavus galima pasakyti, kad žmogus, kaip toks, yra mažytė dėžutė, tam tikra juodoji dėžė, savyje uždara sistema. Visa tai, kas patenka į tą dėžutę, jis žino, jaučia, junta ir šitų pojūčių visumą vadina „mano pasauliu“, „šiuo pasauliu“ arba paprasčiausiai – „pasauliu“. O visa tai, kas galbūt egzistuoja ne žmoguje, ne toje dėžutėje, kas nepatenka į ją – nežinoma žmogui, ir jis negali net įtarti, kas ten, už jo pojūčių, dar yra.
3. Ar ateities mokslas gali išspręsti šį uždavinį?
Žmogaus pojūčiai yra visiškai ribojami penkių jutimo organų. Taip ribojami, jog žmogus net nepajėgia įsivaizduoti kokio nors papildomo jutimo organo. Ir niekada nesugebės sukurti ar bent įsivaizduoti, nes niekada nekils žmogui aiškus noras to, ko jame nėra, kaip kad netrūksta mums dar vieno, šeštojo, rankos piršto.
Todėl, visi prietaisai, kuriuos sukuria žmogus, visi tyrimų metodai tik praplečia mūsų jutimo organų diapazoną, bet jokiu būdu nesukuria naujų. Mūsų jutimo organai visiškai patenkina mus, nes su tokiais esame sukurti. O kadangi kitokie jutimo organai reiškia, kad kūrinys kitoks, tai niekada neįstengsime įsivaizduoti, kad juos turime, nes jaučiame kūrinio būseną, o ne tai, kas už jo. Ir todėl niekados nesugebėsime sumąstyti, ko mums trūksta tam, kad pajustume mus supančią aplinką kitaip nei jaučiame dabartiniais jutimo organais.
Kad ir kiek techniškai pažengtų žmonija, ji niekada negalės peržengti penkių juslių sukurtų ribų. Penki jutimo organai pastato neperžengiamą sieną mūsų suvokimui.
O kadangi fantazija yra ne kas kita, kaip mūsų vaizduotės vaisius, glūdintis vėlgi tuose penkiuose jutimo organuose, tai niekada negalėsime įsivaizduoti ko nors nepanašaus į mus ar į mus supantį pasaulį. Pavyzdžiui, žmogus nesugeba nupiešti kažko visiškai nepanašaus į mūsų pasaulį, nes vis tiek išgalvoja jo objektų elementus.
Galbūt toje pačioje erdvėje (nors ir „mūsų“ erdvė – tai tik tam tikru būdu mūsų suvokiama, jaučiama tam tikra substancija) egzistuoja kiti pasauliai, būtybės. Tačiau jie mums „skaidrūs“, mes jų nejuntame, nors su jais galime dalintis viena erdve. Aš čia specialiai naudoju mūsų supratimo apribotą erdvės sąvoką tam, kad pateikčiau pavyzdį, kaip mes nesuvokiame to, kas nepagaunama mūsų jutimo organų. Bet iš tikrųjų erdvė neturi jokios prasmės – kitokiems pojūčiams ji visiškai kita. Kaip pavyzdį pabandykite įsivaizduoti, kaip matytų žmogus savo visatą, jeigu regėtų rentgeno spindulius – kaip pasikeistų pasaulio vaizdas, vos pakitus vieno iš mūsų organų diapazonui.
4. Kokiu būdu visgi galime pamatyti tikrąjį, teisingą mus supantį vaizdą?
Visai įmanoma, kad kartu su mumis, vienoje erdvėje egzistuoja ir kiti pasauliai, bet mes su jais nesusiduriame. Jie yra kitų matmenų, mes niekada negalėsime jų atpažinti, jei pasiliksime savo prigimties rėmuose. Turbūt, tame pilname tikrajame pasaulyje yra priežastys viso, kas su mumis atsitinka, kiekvieno mūsų gimimo ir mirties priežastys, galbūt mūsų poelgių pasekmės.
Tarp mūsų yra žmonių, kurie įgijo papildomus jutimo organus, leidžiančius jiems pajausti kitą, kur kas platesnę tikrovę, tame pačiame mūsų pasaulyje. Jie tarytum pajėgė praskirti savo pojūčių sienas ir pamatyti viską, kas buvo iki žmogaus gimimo mūsų pasaulyje bei tai, kas bus po jo mirties. Peržengę mūsų pojūčių rėmus, šie žmonės regi kitokį visos kūrinijos vaizdą – su jos priežastimis ir pasekmėmis. Tuo tarpu mes galime stebėti nedidelį fragmentą, nematydami nei to, kas vyksta su mumis, priežasčių, nei savo veiksmų pasekmių.
Tokie žmonės kaip mes, bet įgavę papildomus jautimo organus, vadinami kabalistais, nes įgijo galimybę gauti (lekabel) aukščiausiąjį žinojimą, malonumą, jėgą. Toks metodas, kuris įgalina peržengti mūsų prigimties rėmus, vadinasi kabala, nes leidžia gauti ir pažinti visa, kas yra anapus mūsų gamtos, pažinti tikrąją, „išorinę“ pasaulio sandarą. O slaptu šitas mokslas vadinamas todėl, kad yra paslėptas nuo mūsų, nuo tų, kurie kaip gimė, taip ir egzistuoja ribojami savo penkių pojūčių.
Metodika, vadinama kabala, yra skirta žmogui ir leidžia įsigyti iš prigimties neturimas savybes-norus, kuriomis žmogus gali pajausti visą, teisingą pasaulėvaizdį. Tokiu būdu bet kuris žmogus, studijuodamas kabalą, gali peržengti mūsų pasaulio ribas ir pažinti „anapusinį“, tikrąjį pasaulį, kuris yra aplink mus ir kuriame mes iš tiesų egzistuojame.
Pati metodika yra gili bei sudėtinga, tačiau kiekvienas gimęs Žemėje gali ją įsisavinti.
Be kita ko, kabalistai tvirtina, kad tol, kol žmogus nepasieks tikrojo pajautimo ir buvimo, kol gyvendamas žemėje neperžengs savo pasaulio rėmų, jis bus priverstas vėl ir vėl gimti šiame pasaulyje – tol, kol ims egzistuoti pilnos apimties pasaulyje.
Kabalistai, t.y. tie, kurie jaučia ir gyvena vienu metu absoliučiai tikrame matmenyje perduoda mums savo supratimą. Jie sako, kad be mūsų pasaulio egzistuoja daugybė pasaulių. Ir visi jie, panašiai kaip koncentrinės sferos, yra vienas kitame; o mūsų pasaulis, žemiausias, yra mažiausioje sferoje, visų sferų centre. Ir jį mes vadiname mūsų visata. (Žr. Ari eilėraštį)
Kiekviena sfera vadinama pasauliu. Iš viso yra 5 sferos – pasauliai. Būvant tam tikroje sferoje, galima jausti tik savąją ir žemesnes, vidines sferas, bet ne aukštesnes. Todėl mes savo pasaulyje, žemiausioje sferoje, galime jausti vien mūsų pasaulį. Tačiau, jei žmogus savo pojūčiais pakyla į aukštesnę sferą, jis jaučia ir žemesnes. Todėl kabalistai tiesiog gyvena savo pojūčiais keliuose pasauliuose vienu metu, ir dėl to žino įvykių priežastis ir pasekmes.
Naudojant kabalos metodiką žmogus, įgydamas papildomus jutimo organus, visais pojūčiais „regi“ vis platesnį supančios aplinkos vaizdą. Jo pasaulėlis iš mažyčio tikrovės fragmento virsta pilnu pasaulio vaizdu. Dėl to visa, kas vyksta, visos mintys, poelgiai – visa tampa aišku, nes žmogus suvokia jų šaltinį.
Kaskart su kiekviena pakopa vis labiau žmogui atsiveriantis vaizdas vadinasi „šitas, jo pasaulis“, nes jau tampa žmogaus pasauliu. O tai, ko jis dar nesuvokė, tas papildomas fragmentas, kurį suvoks kitoje pakopoje, vadinasi „būsimasis pasaulis“, dėl to, kad tai bus, galbūt po akimirkos, jo kita būsena.
Metodika, kaip pajausti visą apimantį pasaulį, visiškai aiškiai, tikrai jį suvokti, pagrįsta vienintele svarbiausia dvasine savybe: kadangi dvasiniame pasaulyje nėra materialių kūnų ir ribų, visi skirtumai tarp dvasinių objektų, dvasinių kūnų – tai jų savybių tapatumas ar skirtingumas.
Jei du dvasiniai objektai vienodi visomis savo savybėmis, jie susijungia į vieną, nes dvasinis pasaulis – tai savybių, norų pasaulis. Ir jeigu du dvasiniai objektai-norai skiriasi vienas nuo kito, tai tiek, kiek jie skiriasi, vadinami atitolusiais, o tiek, kiek panašūs savo norais – artimi.
Dvasinė erdvė nėra fizinė erdvė, ji – tai norų laukas, kur aukščiausiuoju noru vadinama Kūrėjo troškimas-savybė, o žemiausiu – priešinga. Tarp šių kraštutinių norų yra penkios pagrindinės pakopos, tarpinės būsenos-norai, vadinamos pasauliais.
Žmogus savo savybėmis-norais gali persikelti šių pasaulių-pakopų viduje, priklausomai nuo jo troškimų pasikeitimo. Vos tik žmogaus norai tampa panašūs į kokios nors atitinkamos pakopos norus, jis tuojau pat susijungia su ja savo vidiniais pojūčiais, nes jų savybėmis sutapo.
Žmogus gimsta pačioje žemiausioje, visiškai egoistinėje pakopoje, kuri vadinama „šiuo pasauliu“. Tačiau žmogaus uždavinys, dar tebesant įvilktam į fizinį kūną, pereiti visų pasaulių pakopas ir savo savybėmis susilieti su Kūrėju, su aukščiausiąja pakopa. Tokiu atveju žmogus savyje sutalpins visus pasaulius, visus norus, savybėmis susiliedamas su Kūrėju. Kad žmogus taptų toks kaip Kūrėjas – tai Kūrimo tikslas.
Ir mūsų pasaulyje mes gauname pojūtį iš išorės pagal tą patį savybių sutapimo principą: tam, kad pajaustume kažką iš išorės, vidinis jutimo organas privalo turėti tokias pat savybes, kaip ir juntamas objektas. Tai panašu į radijo imtuvą: priimamasis kontūras turi sukurti tokius virpesius kaip ir priimamosios bangos, kitaip jis neaptiks jos. Ir pajaus būtent tą, vieną iš daugelio bangų, kuri bus panaši į jo savybes. Taip ir mes išorėje jaučiame tik tai, kam turime panašumo savo viduje.
Bet maža to, mes netgi nejuntame, ko nėra mumyse, o jaučiame tik savo reakcijas į išorinį poveikį. Pavyzdžiui, mes nepriimame garso iš išorės, o juntame ausies membranos virpesius, atsiradusius dėl oro bangos, atsklidusios nuo garso šaltinio, spaudimo. Tokiu būdu mes „priimame“, juntame ne bangą, o savo reakciją į jos spaudimą. Visi mūsų jutimo organai sudaryti taip, kad mes tiktai reaguojame, „atsiliepiame“ į kokį nors išorinį dirgiklį, o juntame savyje ne jį, ir ne tai, kas ateina iš jo, o savo vidines reakcijas į kažką laikiną, t.y. galiausiai jaučiame patys save.
Tačiau net tam, kad taip sureaguotume į išorinius dirgiklius, mumyse turi būti panaši į juos savybė. Pavyzdžiui, žmogus reaguoja į įžeidimą, o pelė ne, nes ji neturi šios savybės. Taip ir žmogus, savo ruožtu, nereaguoja į jokius dvasinių jėgų pasireiškimus, nes neturi su jomis panašumų.
Jeigu žmogus vis dėlto įgyja dvasines savybes, tai panašiai kaip radijo imtuvas akimirksniu tampa jautrus ne jame esančioms tokioms pačioms savybėms, jėgoms. Tik įgijęs naujas savybes, žmogus gali pradėti jausti aplink save naują pasaulį.
Iš mūsų pasaulio pavyzdžių mes taip pat galime matyti, kad skirtumas tarp išsilavinusio ir neišsilavinusio žmogaus yra tas, kad labiau išsilavinęs yra sukaupęs didesnį kiekį visokiausių žinių, pojūčių, savybių, ir dėl to jis gali daugiau suprasti bei pajausti išorę. Ir tik šituo vieni žmonės skiriasi nuo kitų.
5. Tačiau iš kur mes galime žinoti, kokių savybių mums trūksta, kad pajaustume tikrąjį pasaulio vaizdą, ko apskritai iš mūsų reikalauja aukščiausiasis valdymas, Kūrėjas?
Mums jau aišku, kad norėdami pajausti dvasinį pasaulį turime įgyti dvasines savybes. Tačiau ką reiškia įgyti dvasines savybes? Ir kaip jos įgyjamos? Suvokiantieji dvasinį pasaulį kalba, kad jie pamatę, jog visa mūsų pasaulio prigimtis – tai absoliutus egoizmas. Tai reiškia, kad viso mūsų Visatoje (negyvosios gamtos, augmenijos, gyvūnijos, žmogaus) pagrindinė savybė yra egoizmas. Visais atvejais ir visuose gamtos lygiuose viešpatauja vienut vienutėlis dėsnis – visur ieškoma naudos tik sau, remiantis tuo egoizmo lygiu, kuris būdingas vienam ar kitam objektui.
Todėl tai, ką žmogus daro, galvoja, kyla iš jo vienintelio sprendimo – duotomis aplinkybėmis gauti maksimalų malonumą pačiu optimaliausiu būdu. Tik šitai yra mūsų prigimtis, mūsų pasaulio prigimtis, ir dėl to, jei ne egoistinio tikslo siekimas, atomai negalėtų jungtis į molekules, objektai neišlaikytų savo formos, negalėtų augti ir judėti ląstelės, gyvūninis kūnas, sąmonė.
O jeigu ir atrodo mums, kad kokio nors žmogaus poelgio priežastis yra artimo gerovė, tai, jei patyrinėsime visas aplinkybes, įsitikinsime, kad taip pasireiškia netiesioginis, užmaskuotas egoistinis siekis, rafinuotas, užslėptas, savanaudiškas artimo išnaudojimas.
Kadangi mūsų prigimtis – visiškas egoizmas, mes galime aptikti ir pajausti iš viso to, kas egzistuoja aplink mus, išorėje, tik panašias į mūsų vidines savybes – tik egoistinę prigimtį. Šią egoistinėmis savybėmis patirtą visumą, paveikslą vadiname „mūsų pasauliu“. Ir vien tai savo egoistinėmis savybėmis galime pajausti.
O tiksliau, ne mūsų jutimo organai egoistiniai – ne mūsų akis, ausis ar receptoriai yra egoistiški, jie tik informaciją priimantys jutikliai, – bet egoistinė, esanti už jų, yra mūsų širdis, mūsų noras visais šiais pojūčiais gauti malonumą. Ir jeigu už šių jutimo organų būtų ne egoistinė, bet altruistinė širdis, tie patys jutimo organai teiktų visiškai kitokią informaciją. Ir šis paveikslas tada vadintųsi „anas pasaulis“ arba „dvasinis pasaulis“.
Tačiau dėl to nedingsta šio pasaulio vaizdas, žmogus lieka jame gyventi kaip ir anksčiau, jis „neįkrenta“ į kitą matmenį. Jis tik prideda prie savojo šio pasaulio suvokiamo vaizdo išsamesnį vaizdą, ėmęs suprasti tikrąsias vyksmo priežastis, matyti jėgas, esančias už šio pasaulio objektų, valdančias ir sukeliančias visus įvykius. Žmogus pradeda suprasti ir savo paties atsiradimo bei buvimo priežastį, tikslą
Tačiau kol kas nejaučiantiems šios visumos belieka tikėti, kad tokia galimybė – pajausti visą pasaulio sistemą, su jos praeitimi ir ateitimi – yra, nes kabalistas savųjų dvasinio pasaulio pojūčių perduoti tiems, kas dar neįgijo atitinkamų dvasinių savybių, negali. Visgi kabalisto patarimų laikymasis yra didelė pagalba ieškančiajam įėjimo į dvasinį pasaulį, nes jis gauna patarimus iš praėjusiojo šį kelią.
6. Tačiau kodėl gi žmogui tokios svarbios kabalos žinios nėra žinomos visam pasauliui?
Kabalistai atsako taip (žr. „Įvadas į Zohar“, 60 psl.): per savo 6000 metų egzistavimo laikotarpį į mūsų pasaulį, į šią paskutinę pasaulio sistemos pakopą, tam tikru nuoseklumu nusileidžia sielos ir įsivelka į šio pasaulio kūnus. Yra tiksli sielų nusileidimo tvarka: nuo „skaidriausių“ – mažai egoistiškų iki „storesnių“ – egoistiškesnių.
Iš pradžių nusileidžia mažo egoizmo sielos, kurioms, kad save ištaisytų, užtenka vien būti šiame pasaulyje ir nereikalinga jokia pašalinė priemonė. Po to leidžiasi tokios sielos, kurioms, kad išsitaisytų, būtina įteikti atitinkamą nurodymų, kaip elgtis šiame pasaulyje, rinkinį. Toks įsakų rinkinys vadinamas Tora (Biblija). Ištisus amžius nuo Toros gavimo dienos pakako tik mechaniškai vykdyti Toros nurodymus. Tačiau baigiantis šeštajam pasaulio egzistavimo tūkstantmečiui, į šį pasaulį leidžiasi egoistiškiausios sielos, kurių ištaisymui būtina tokia instrukcija kaip kabala (žr. straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“, 155 punktas), nes jų ištaisymas – tai galutinis ištaisymas tų pačių, praeityje tyresnių sielų, kurios kaskart grįždamos į šį pasaulį vis labiau grimzta į egoizmą. Ir todėl paskutinis ištaisymas privalo būti išėjimo iš mūsų pasaulio į dvasinį ištaisymas. Iš šio pasaulio į dvasinį išeinama tik vidines žmogaus savybes iš egoistinių pakeitus į altruistines, o nebe žmogaus mechaniškais veiksmais.
Yra pasakyta: „Priesakas be ketinimo negyvas, kaip kūnas be sielos “, nes tik ketinimas ir sąlygoja veiksmą. O be ketinimo mechaninis veiksmas neefektyvus, nes nesukelia jokio dvasinio poveikio ir nepagimdo jokio rezultato. Mechaninis Priesakų vykdymas reikalingas visiems, nes tai kiekvieną sielą paruošia ištaisymui kuriame nors sugrįžime į šį pasaulį.
Mechaninis priesako vykdymas apvalo ir taiso žmogų jo dvasiškai negyvame lygmenyje. Žmogaus siela, kaip ir kiekviena kūrinio dalis, turi keturias dalis: negyvąją, augmeninę, gyvūninę, žmogiškąją. Mechaniškai vykdydamas Priesaką, žmogus tampa dvasiškai negyvu.
Jokiu būdu nederėtų menkinti šios pakopos: ji ruošia mases. Tačiau esantysis joje tebėra pirmoje savo ištaisymo pakopoje – nesąmoningo taisymo pakopoje, nejaučia dvasinio pasaulio, todėl ir vadinasi „negyvu dvasiniu lygiu“, juk jie nejaučia nieko iš dvasinio pasaulio, kaip nieko nejaučia akmuo.
O kadangi viskas auga iš to, kas negyva, iš žemės, tik iš šio lygmens gali išaugti kiti lygiai. Todėl kabalistai neprieštarauja mechaniniam Priesakų vykdymui, bet yra prieš „vien mechaninį jų vykdymą“. Kabalistai ragina, kad vykdymą lydėtų ketinimas, nes jis išveda žmogų į dvasinį pasaulį, ir tik priklausomai nuo altruistinio ketinimo dydžio žmogus užkopia į vieną ar kitą dvasinių pasaulių pakopą.
Todėl, nors buvo suteikta visa Tora, slaptoji jos dalis, knyga „Zohar“, atsiskleidė tiktai mūsų, paskutinėms kartoms, nors buvo parašyta tuo pat metu kaip ir Talmudas. Tačiau Talmudas, būtinas mechaniniam vykdymui, buvo nedelsiant studijuojamas, o knyga „Zohar“, dėl jos nereikalingumo žmonių daugumai, buvo paslėpta kabalistų, kol jie patys jos neatskleidė.
Kadangi su kiekviena karta į mūsų pasaulį nusileidžia kaskart naujos, kitos rūšies sielos, kiekvienai kartai reikalinga speciali jų ištaisymo instrukcija. Todėl Kūrėjas kiekvienai kartai į mūsų pasaulį pasiunčia kabalistus, kurie, suvokdami dvasinį pasaulį, bet kūnu būdami kartu su masėmis, norinčiuosius moko dvasinio pakilimo.
Kabalistas Azulajus knygoje „Or Chama“ rašo, kad kabala buvo įslaptinta iš aukščiau tam, kad ja visi atvirai neužsiiminėtų, tačiau tai buvo tik iki tam tikro laikmečio – iki 5350 metų. Bet po to, pradedant šiais metais ir vėliau, panaikinamas nurodymas ir duodamas leidimas užsiimti knygos „Zohar“ studijavimu; nuo 5300 metų pageidautina, kad užsiiminėtų būtent masės, nes tik studijuojant kabalą pasirodys žmonijos Išgelbėtojas.
Pačioje „Zohar“ knygoje ne kartą nurodoma, kad vien mūsų nenoras studijuoti šią knygą yra visų nelaimių priežastis. O kančių priežastis ne ta, kad vengiame studijuoti kabalą, o ta, kad netaisydami savęs kabalos metodika, mes nueiname ištaisymo kelią nesąmoningai, skausmingai, taip vadinamu „kančių keliu“.
Kūrėjo tikslas – atvesti mus ir visą žmoniją, visas sielas, kurių visuma sudaro Adomo sielą, į visiškai ištaisytą būvį. Kūrėjas taip sukūrė visą pasaulio sistemą, kad pati gamta stumia mus išsitaisymo link, visa mus supanti aplinka sukurta ir sukasi laike taip ir tik dėl to, kad padėtų mums išsitaisyti ir susilieti su Kūrėju.
7. Tačiau kiekvienas gyvenantis kenčia ir palieka pasaulį nepasiekęs šio tikslo...
Keičiantis kartoms žmogus palaipsniui kaupia kančias, jo sielai vėl sugrįžtant į šį pasaulį. Šitos kančios nusėda jo amžinojoje sieloje ir žmogus nejaučia, kad jos susikaupė iš kiekvieno sielos gyvenimo šiame pasaulyje.
Visos kančios kaupiasi, kol pasiekia tokį dydį, kad žmogus suvokia, jog reikia atsisakyti egoizmo, nešančio šias kančias. Blogio įsisąmoninimas ir yra tokia žmogaus būsena, kai jis pagaliau visiškai supranta, kad tik egoizmas priverčia jį nuolat siekti malonumų, nuo kurių jis patiria smūgius, kančias, todėl verčiau atsisakyti egoizmo, tada nebus šių siaubingų kančių.
Tačiau toks laipsniškas kančių kaupimas keičiantis kartoms vadinamas gamtiniu vystymosi keliu, nes pati prigimtis Kūrėjo sutvarkyta taip, kad stumtų žmogų prie troškimų, o dėl troškimų neišsipildymo – prie kančių. Prigimtis yra sukurta tokiu būdu, kad žmogaus troškimai niekada neprisipildo, ir dėl to jis visą laiką kenčia, jaučia tuštumą. Ir tas, kuris gavo trokštamą dalyką, iškart užsidega gauti dvigubai daugiau. Todėl turintieji daug – dirba dar daugiau, trokšta vis daugiau, ir todėl jaučia dar didesnį trūkumą negu vargšai.
Išrinkta iš radijo laidų. Redakcija kino režisieriaus,
„Bnei Baruch“ nario S. Vinokūro
Klausimas: Kodėl kabala vadinama mokslu?
Mokslas, kaip toks, tiria mūsų pasaulį sukurtais prietaisais. Šių prietaisų veikimas grįstas penkiomis mūsų juslėmis: regėjimu, uosle, klausa, lytėjimu. Ko nors kito, kardinaliai naujo, nepanašaus į mūsų jutimus, mes negalime išrasti. Visa informacija, kuri patenka iš prietaisų, mūsų jutimo organų perdirbama smegenyse ir sukuria mumyse vaizdą, neva mus supančio pasaulio. Žinoma, vaizdas visai ne toks, koks yra iš tikrųjų.
Jei išplėstume bent vieno mūsų jutimo organų diapazoną, tarkime, matytume rentgeno spindulius, girdėtume negarsinio diapazono garsus, mus supantis pasaulis atrodytų visiškai kitoks. Mes taip pat jį vadintume „mūsų pasauliu“, bet jis skirtųsi nuo to „mūsų pasaulio“, kurį juntame šiandien. Tas pats ir su prietaisais. Jie tik išplečia mūsų jutimo organų panaudojimo galimybes, pavyzdžiui, geriau, toliau, aiškiau, giliau matyti. Tačiau šie prietaisai yra tik mūsų jutimo organų pagalbininkai ir ne ką daugiau.
Galbūt lygiagrečiai su mumis egzistuoja dar kiti pasauliai, būtybės, kurie kiaurai mus „pereina“, tačiau mes jų nejaučiame, nes neturime atitinkamų jutimo organų. Kaip vis dėlto galima ištirti tikrąją realybę aplink mus, kurioje egzistuojame, tačiau apčiuopiame tik mažytį jos fragmentą? Visi mokslai tyrinėją tą informaciją, kurią mes suvokiame penkiais jutimo organais. Kabala, skirtingai negu kiti mokslai, tiria informaciją, kuri peržengia mūsų juslių ribas.
Mes tiriame mūsų pasaulį. Sakykime, informacija ateina garsinio signalo pavidalu. Kaip mes sužinome, kad tai – garsinis signalas? Aplinkui mus egzistuoja bangos, kai kurios jų veikia mūsų ausies būgnelį. Jis išlinksta, bet mūsų vidinis mechanizmas sugrąžina jį į pusiausvyros padėtį. Smegenys išmatuoja ausies būgnelio sugrįžimo į savo vietą jėgą bei dažnį ir priima šį poveikį kaip „garsinę“ informaciją, ir tai visiškai sąlygiška.
Mes suvokiame šią informaciją kaip garsų derinį, t.y. kaip garsų „muziką“, šlamesį, triukšmą ir t.t. Kitaip tariant, mūsų reakcija į pirminius išorinius poveikius yra antrinė. Mes nežinome garso už savęs, o tik tai, kaip jį jaučiame. Taip sudaryti visi mūsų jutimo organai. Mes niekada nežinome, kas yra išorėje, o tik reaguojame į tai, ką jaučia mūsų juslės. Išorinis pasaulis gali būti begalinis savo spalvomis, garsais ir net mums nežinomais poveikiais. Tačiau mes galime apčiuopti tik mažytį jo fragmentą, pereinantį pro mūsų jutimo organus. Visų mokslų tyrinėjimai baigiasi šitais penkiais jutimo organais.
Kabala kalba, kad galima įgyti vadinamąjį šeštąjį jutimo organą, kuriuo galima pajusti esančią už mūsų tikrovę. Jeigu žmogų palygintume su uždara dėžute, į kurią patenka informacija tik iš išorės ir tik ta, kurią galime pajusti, tai kabala kalba apie tai, kad galima išmokti matyti, girdėti informaciją, kuri yra už mūsų, kuri gali peržengti mus suvaržančių jutimo organų ribas.
Jeigu žmogus išgyveno kokį nors sukrėtimą, jis gali suprasti kitą, patyrusį analogišką sukrėtimą, nes įgijo atitinkamus išgyvenimus, pojūčius, sugebėjimus. Jame jau yra viskas, kas būtina, kad suprastų kito žmogaus jausmus. Ir atvirkščiai, žmogus, pats nepatyręs nieko panašaus, nesupranta kito, kurčias jo sielvartui. Skirtumas tarp žmonių, rūšių, visų būtybių, visko, kas egzistuoja, yra vien gebėjimas pajausti vieną ar kitą išorinį poveikį, tą patį išoriškumo, nežinomumo fragmentą...
Vidinių savybių panašumu į išorinius reiškinius paremtas išorinio, mums nesuvokiamo įprastu būdu pasaulio tyrinėjimas. Jeigu savo viduje sukursime tam tikras savybes, kurių nuo gimimo neturime, vadinamąsias aukščiausias, dvasines savybes, tai jomis galėsime suvokti apčiuopti aukštesnį, dvasinį pasaulį – išorinį, amžiną, atviresnį, platų pasaulį, kuris neprieinamas „paprastiems“ žmonėms, neįgijusiems sugebėjimo jį pajausti.
Kabala ir yra metodika, vystanti šias papildomas žmogaus savybes, kuriais jis ima jausti dar ir išorinį, dvasinį pasaulį, jausti taip, kaip šiandien jaučiame mūsų pasaulį. Žmogus gauna visiškai kitos apimties informaciją, papildomą prie to mažyčio fragmento, kuris „pagaunamas“ mūsų juslėmis. Mes gimstame, jaučiamės esantys kažkokiame biologiniame-baltyminiame kūne, egzistuojame jame kurį laiką, o po to išnykstame.
Šiame pasaulyje, t.y. šiame būvyje, esant skirtingoms situacijoms mes patiriame kažkokius reiškinius, įvykius, visiškai nežinodami ir nesuprasdami, iš kur jie ateina, susiduriame su jais akis į akį, dažnai nebūdami pasiruošę nemaloniam, o kartais ir tragiškam jų poveikiui. Viskas pas mus ateina iš išorės. O mums atrodo, kad atsitiktinai ar nelauktai, ir vien dėl to, kad iš visos pasaulio sistemos matome tik dalelę. Staiga scenoje pasirodo kažkas, ko nesitikėjome, nes mes nematome, kas vyksta užkulisiuose.
Kaip reaguoti į „atsitiktinumus“, kaip teisingai elgtis, nežinant, nematant viso vaizdo? Kaip viską suvokti? Mes nežinome savo poelgių pasekmių, aiškiai nematome, kur nuves mūsų poelgiai, t.y. nei priežasties, nei pasekmės to, kas su mumis vyksta, niekaip neapčiuopiame. Mes, homo sapiens, tokie išmintingi, protingi, aukščiausioji kūrinijos pakopa, apskritai kalbant, esame visiškai atitrūkę nuo tikrovės, tiesos, realybės tarsi akli kačiukai. O tai, kad puikavomės esą protingi, tik byloja apie niekingą mūsų išsivystymo lygį, nes nesuvokiame net savo tikrosios būsenos!
Kiek žmogus pajaučia dvasingesnį, gilesnį, tikrąjį pasaulėvaizdį, tiek pradeda regėti visko, kas su juo „atsitinka“, priežastis ir pasekmes, suvokia, kaip reikia reaguoti į tai, kas vyksta, tampa protingu (!) bei aktyviu pasaulio sistemos elementu. Todėl kabala kviečia žmogų: „Tapk žmogumi!“ – atmerk akis ir tada galėsi elgtis ne kaip aklas kačiukas.
Žinoma, tokiu atveju bet koks auklėjimas tampa nebereikalingas. Nes jis reikalingas tik tam, kad užpildytų tai, ko nemato žmogus, o jeigu žmogus aiškiai mato nepageidaujamas, greitas savųjų poelgių pasekmes sau, tai tada, nori nenori, negalės pasielgti „blogai“. Ir pasidarys jam visiškai aišku, kas iš tiesų yra „gerai“, o kas „blogai“. Ir neliks vietos kažkokioms kvailoms teorijoms, filosofijoms, viskas taps taip akivaizdu, kad melas bet kokiu savo pavidalu turės išnykti, kadangi atsiskleis visi norai ir ketinimai.
Būtent papildomo jutimo organo įgijimas, leidžiantis išeiti į tikrąją, o ne iliuzinę tikrovę, ir yra aprašomas kabaloje: kaip šitas pojūtis vystosi, kaip pradėti teisingai veikti, esant naujai informacijos apimčiai. Kabalistai sako, kad tada žmogus peržengia vietos, laiko, gyvenimo ir mirties ribas. Jis regi visą savo gyvenimą iki atsiradimo savo kūne, savo būsimą būseną po išėjimo iš šio pasaulio, kartu jausdamas, žinoma, ir savo dabartinį buvimą biologiniame kūne. Jis pasikelia į lygį, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis yra lygiareikšmės.
Matydamas visą sujungtą valdymo sistemą ir tapdamas aktyviu jos elementu, žmogus įsijungia į bendrą pasaulio sistemą. Jis teisingai vertina savo poelgius, kurie anksčiau buvo absoliučiai chaotiški.
Taigi žmogus suvokia dvasinį pasaulį. Ir ką gi jis tada atranda?
Kad jame egzistuoja visiška, idealiausia harmonija, kad visa valdoma aukščiausiosios jėgos, kuri visus pasaulius, visus kūrinius veda į bendrą tikslą. Atskleisdamas šį tikslą sau, žmogus nebesielgia kvailai, nes supranta, kodėl kartais jį užgriūva visos nelaimės, ligos. Jis pradeda suvokti, kurie veiksmai geri, kurie blogi, suvokia, kaip elgtis, kaip žvelgti į kitus žmones. Jo nebereikia nieko mokyti, jis tampa neatskiriamai susieta visos kūrinijos dalimi, jam nereikia užtaisyti jokių pasaulėžiūros spragų.
Šito link mus veda Kūrėjas. Jis išrinko du kelius: pirmasis yra tas, kuriuo eina visa žmonija, kentėdama, bėgdama nuo naujų išgyvenimų, neturėdama galimybės rasti gyvenimo prasmės savo mažame ribotame pasaulėlyje. Tokio egzistavimo procesas kaupiasi dvasiniame lygmenyje. Mes jo nejaučiame, nežinome apie ankstesnį sukauptų kančių kiekį. Tačiau kiekvienai sielai jos yra tiksliai apskaičiuotos, ir kada šios kančios pasiekia tam tikrą ribą, Kūrėjas suteikia žmogui galimybę atsikratyti nelaimių bei smūgių, kurie jį užgriūva, ir pažinti dvasinį pasaulį. Toks yra pirmasis kelias, kančių kelias. Jis labai ilgas ir skausmingas.
Tačiau egzistuoja ir antrasis kelias – kabalos kelias. Kabala – tai visiškai tiksli metodika, kaip greitai pasiekti dvasinę būseną tuo pat metu aktyviai dalyvaujant šiame gyvenime, turint šeimą, vaikus, mokantis ir dirbant, kaip suvokti visą pasaulio sistemą savo ištaisytais jutimo organais.
Klausimas: Ką reiškia sąvoka „kabalos kalba“?
Kabala – labai sena instrukcija. Ji turi daug kalbų, raiškos būdų: pasakojamoji kalba, kaip Toroje, įstatymų kalba, kaip Talmude, padavimų kalba ir pati kabalos kalba, kuri dvasinių reiškinių aprašymui naudoja formules, brėžinius, matricas, dėsnius, matematines kategorijas. Yra daug būdų žmogaus pojūčiams aprašyti. Kabalos kalba yra tiksliausia, moksliškiausia.
Dvasinius pojūčius taip pat galima perduoti muzikos kalba. Mes nežinome senovės kabalistų muzikos, nors, galbūt jos ir būta. Buvo kažkokie dainavimai, kuriuose jie išreikšdavo dvasinio pasaulio suvokimą. Paskutinė, vienintelė tikroji mus pasiekusi kabalistinė muzika – tai kabalistų Jehudžio Ašlago ir Barucho Ašlago (tėvo ir sūnaus) muzika.
Muzikos kalba gera tuo, kad net nemokėdamas jokios kitos kabalistinės kalbos, nematydamas dvasinės informacijos, žmogus gali nors truputį pajausti tuos jausmus, kuriuos kabalistas tuo metu patyrė dvasiniame pasaulyje.
Ką kabalos studijos gali duoti profesiniam tobulėjimui?
Kabala išplečia ne tik pojūčius suvokiant aukščiausiąjį pasaulį, bet pagilina ir kitus pojūčius, suteikia jiems daugiau subtilumo. Žmogus pradeda geriau jausti tai, kas vyksta, be kita ko, įgyja galimybę pažvelgti į mokslą, kaip į užimantį tam tikrą taikomąjį, siaurą vaidmenį visam žmogaus egzistavimui bei pasaulio įvaldymui.
Praėjus pirmajam periodui, kada pradedantysis bestudijuodamas kabalą pakankamai susipainioja tarp naujų sąvokų ir pojūčių, jis ima žiūrėti į mokslą labai atlaidžiai, ir tai padeda nekeliaklupsčiauti, o daugiau ir teisingiau pasinaudoti mokslu, geriau išvysti tai, kas įmanoma. Kabala mokslininkui suteikia galimybę net mūsų uždarame pasaulėlyje pažengti ir suvokti.
Klausimas: Mes visi turime problemų su vaikų auklėjimu. Ką apie tai sako kabala?
Mūsų pasaulyje yra daugybė auklėjimo sistemų ir visos jos netobulos, nes šio auklėjimo rezultatus pamatome po 20-30 metų, ir tik po to galime atmesti metodiką. Ką gi daryti? Visas kabalos auklėjimo procesas yra toks: duoti žmogui į rankas metodiką ir pasyviai, nepriverstinai paaiškinti, kas ji yra, kodėl reikia jausti dvasinį pasaulį – tam, kad teisingai pasielgtum, ir, matydamas savo poelgių pasekmes, neapsiriktum. Tik asmeniniu pavyzdžiu galima patraukti vaiką į save. Mūsų vaikai turi žinoti, kuo mes užsiimame, suprasti, kiek laimės, jog šito mokysis, tačiau renkasi jie patys.
Klausimas: Ką jaučia žmogus, pasiekęs dvasinį pasaulį?
Pirmučiausias žmogaus, pasiekusio dvasinį pasaulį, jausmas – tai dėkingumo Kūrėjui jausmas. Žmogus ima jausti šią aukščiausiąją jėgą, vadinamą „Kūrėju“, regi, kaip jinai jį išvedė iš beviltiškos, betikslės egzistencijos į amžiną, tobulą pasaulį, visapusišką pažinimą ir tobulybę. Dėl šito žmogui kyla dėkingumo jausmas. Tokį jausmą Baruchas Ašlagas savo muzika perdavė žodžiais iš karaliaus Dovydo Psalmių: „Dėkoju Tau už mano sielos išgelbėjimą nuo mirties, mano akių – nuo ašarų, mano kojų – nuo įžengimo į pragarą“.
Jehudis Ašlagas parašė pagrindinį kabalos vadovėlį – „Talmud Eser Sfirot“ (knygos „Zohar“ komentarus). Jis suvokė visas pasaulio paslaptis ir sudėjo jas į savo melodijas. Jo muzika neša savyje visą informaciją apie dvasinius pasaulius, ir, skirtingai nei žodinė informacija, patenka į žmogų be kliūčių, įsiskverbia į jo sielą, padeda vystytis tiems indams, į kuriuos po to galima gauti dvasinę informaciją.
Sielos buvimo vieta dvasiniame pasaulyje vadinasi jos šaknimi. Sielų šaknys skirtingos. Sielos nusileidžia į mūsų pasaulį ir įsivelka į kūnus. Kadangi skiriasi sielų šaknys, tai skirtingi ir uždaviniai, kuriuos siela turi atlikti mūsų pasaulyje. Todėl kiekvienas kūnas – ne daugiau kaip mechanizmas, vykdantis sielos nurodymus.
Matydamas dvasinį pasaulį ir savo poelgių pasekmes, žmogus pradeda atlikti tik teisingus veiksmus. Todėl dvasinio pasaulio suvokimas – vienintelis kelias žmogui ir visai žmonijai išsigelbėti nuo ligų, kančių, katastrofų.
Klausimas: Kodėl Pesach visų kabalistų laikoma kone pagrindine švente?
Šventė Pesach simbolizuoja žmogaus išėjimą iš mūsų pasaulio jautimo į dvasinio pasaulio pajautimą. Gyvenime visą laiką nežinia iš kur mus užgriūva kokie nors nepageidaujami įvykiai, o ateina jie iš aukščiausiojo pasaulio, nusileidžia ant mūsų. Mes bandome kaip nors į juos reaguoti, bet tiksliai nežinome kaip, nes nesuprantame jų priežasčių.
O svarbiausia, mes nematome savo poelgių pasekmių, nes jos taip pat nueina į aukščiausiąjį pasaulį. Mes, kaip akli kačiukai, esame tarsi grandinės viduryje, nežinodami, kur jos pradžia ir kur pabaiga. Todėl negalime mokytis iš savo poelgių, nematydami jų poveikio rezultato. Ir dažniausiai elgiamės visiškai beprasmiškai amžino gyvenimo optimalumo atžvilgiu...
Kad ištrauktumei žmogų iš šitokios būsenos, yra labai tiksli mokslinė metodika, turinti didelį matematinį-loginį aparatą. Ji vadinasi kabala, ją naudodamas žmogus gali pradėti jausti aukščiausiąjį pasaulį, kuriame prasideda visi veiksmai, vėliau nusileidžiantys ant mūsų, ten nueina ir mūsų poelgių rezultatai. Žmogaus išgelbėjimas – būtent šio aukščiausiojo pasaulio suvokimas. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta – tai pamatyti visą, tikrosios apimties pasaulį.
Tokia žmogaus būsena, kai nuo jo paslėpta tikroji realybė, ir vadinasi tremtimi iš dvasingumo į Egiptą. Kitais žodžiais tariant, tremtimi Egipte vadinama tokia žmogaus būsena, kai jis junta tik mūsų pasaulį. Visi mes esame tremtyje, bet mums būtina aiškiai ją suvokti kaip tokią...
Kaip pajausti visą pasaulėdarą, išvysti visus veiksmus nuo pradžios iki galo, suprasti ir valdyti visa, kas vyksta, visas savo būsenas iki gimimo šiame pasaulyje sujungti su gyvenimu šiame pasaulyje, gyvenimu po mirties. Būtent to ir moko kabala, moko, kaip suvokti visą žmogaus (jo "Aš") begalinio egzistavimo ciklą. Kabala atveria žmogui akis, jis pradeda matyti aukščiausiąjį pasaulį ir gali elgtis visiškai protingai.
Dvasinių pasaulių pajautimo pradžia vadinama išėjimu iš Egipto nelaisvės. Visas žmogaus kelias – tai aukštesniojo pasaulio įsisavinimo kelias, dvasinio indo, susidedančio iš septynių sfirot-savybių, gavimo ir ištaisymo kelias. Kiekviena iš šių septynių savybių savo ruožtu irgi sudaryta iš septynių pakopų.
Visas šias 49 savybes žmogus gauna neištaisytas. Jis turi palaipsniui jas savyje ištaisyti, o betaisydamas jis pakopa po pakopos įsisavina dvasinį pasaulį, vis labiau ir labiau jį jaučia. Visas pasaulio vaizdas iškyla priešais žmogų priklausomai nuo to, kiek jis ištaisė iš tų 49 savybių.
Žmogus ima jausti dvasinį pasaulį. Lygindamas savo ir dvasinių pasaulių savybes, jis pažįsta save, savo menkus egoistinius norus, potraukį intrigoms, vagystėms, smulkioms niekšybėms, išdavystėms, neteisybės ieškojimui. Dėl savo ir dvasinių savybių priešingumo žmogus ima nekęsti savo savybių. Ta neapykanta ir priverčia jį prašyti Kūrėjo šias niekingas savybes pakeisti į dvasines.
Žmonės, patyrę klinikinę mirtį, tik truputį, akimirką pajautę dvasingumą ir sugrįžę į mūsų pasaulį, tampa geresni, doresni, altruistiškesni. Neapykanta savo savybėms atplėšia žmogų nuo jų, jis pradeda jas naudoti geriems poelgiams atlikti.
Pradėjęs jausti Kūrėją, jis kyla aukščiau ir aukščiau, matydamas visą pasaulėdarą kaskart vis teisingesnę, regi visas priežastis ir pasekmes, esančias aukštesniuose pasauliuose. Tie, kurie tebėra tik mūsų pasaulyje, turėdami noro, gali save ištaisyti dvasiškai. Kad išeitum iš mūsų pasaulio, kartais pakanka 3-5 metų kabalos mokymosi.
Visi žmogaus veiksmai, kuriuos jis atlieka dvasiniame pasaulyje vidiniu darbu taisydamas save, vadinami Priesakais. Kaip, pavyzdžiui, aukos atnašavimo Priesakas. Turima omeny tai, jog žmogus aukoja savo prigimtinio egoizmo dalį, ištaiso jį. O į ištaisytą altruistinį norą gauna aukščiausiąją šviesą, Kūrėjo jautimą, tai ir vadinasi Tora.
Laipsniškas egoistinių norų ištaisymas įmanomas tik žmogui išėjus iš egoizmo. Išėjimas iš Egipto vadinasi Pesach, iš žodžio pasach (perėjimas). Likusių 49 savybių ištaisymas vadinasi sfirat ha omer. Tie, kas jaučia tik mūsų pasaulį, Priesakus vykdo vien mechaniškai, nes neturi dvasinio ketinimo.
Dvasinis pasaulis vadinasi Erec Israel. Erec – iš žodžio racon (noras), Isra – jašar El (tiesiai į Kūrėją). Mūsų pasaulis vadinasi Egiptu. Visus Priesakus žmogus gali vykdyti tik būdamas Erec Israel. Per 49 dienų laikotarpį, pradedant pirmąja išėjimo iš Egipto naktimi, mes pradedame skaičiuoti 49 dienas – sfirat ha Omer.
Egoistinių savybių jautimas vadinamas „naktimi“. O jų ištaisymas ir aukščiausiosios šviesos gavimas vadinamas „diena“. Kai žmogus visiškai ištaiso visas 49 savybes, jis priima į save visą dvasinę šviesą, Kūrėjas įsivelka į jį, žmogus visiškai susilieja su visu pasauliu anapus laiko, erdvės, amžinybėje. Visa jį pripildanti šviesa vadinasi Tora. 50-ąją dieną po Pesach mes švenčiame Šavuot šventę – Toros gavimo šventę.
Klausimas: Kokiu laipsniu fiziniai įvykiai atsispindi dvasiniame lygmenyje, pavyzdžiui, aukos buvo iš tikrųjų atnašaujamos?
Visi pasauliai – tai absoliučiai uždara erdvė. Ir visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūnijos, žmogaus kaip mūsų pasaulyje, taip ir dvasiniame, egzistuoja tie patys dėsniai. Tačiau kiekviename pasaulyje jie pasireiškia savaip, priklausomai nuo šio pasaulio medžiagos. Mūsų pasaulyje mes tik mechaniškai vykdome Priesakus, taip, kaip jie parašyti, prilygindami juos dvasiniams, tačiau jokiu būdu nedarome įtakos dvasinėms savybėms. Tai tik dvasinių procesų, vykstančių dvasiniuose pasauliuose, atspindys. Tikrasis Priesakų vykdymas gali būti tik po to, kai žmogus išeina į dvasinį pasaulį; tada šie veiksmai – tai dalies savo egoistinių savybių aukojimas, jų ištaisymas į altruistines.
Klausimas: Mes žinome, kad nuo amžių egzistuoja draudimas studijuoti kabalą nevedusiam, nesulaukusiam 40-ies vyrui. O jūs savo knygose sakote, kad kiekvienas gali studijuoti?
Atsiverskite Ari knygos „Šaar ha kavanot“ pratarmę – tai šaltinis. Ten pasakyta, kad visi gali studijuoti. Pradėti gali visi, bet po to, kadangi egzistuojame mūsų pasaulio rėmuose, yra papildomos taisyklės – būti vedusiam, dirbti. Kaip kiekvienas užsiėmimas šiame pasaulyje turi sąlygų, kad pasiektum daugiau, taip ir čia.
Klausimas: Ar kabalistų išvaizda turi būti ypatinga?
Kabalistai, gyvenę prieš penkis šimtus ar prieš pora tūkstančių metų, nedėvėjo juodų chalatų ir skrybėlių. Tai duoklė tradicijai. Tradicija gera tuo, jog padeda žmogui greičiau sugrįžti į įprastines vėžes. Dėl to ji ir reikalinga masėms, palaiko ir apriboja žmogų, kaip bet kuri forma.
Tačiau išoriniai atributai neturi nieko bendro su vidiniu žmogaus vystymusi. Kabalistai gali rengtis kaip nori, kaip kiti paprasti žmonės. Kabala užsiima vidiniu žmogaus vystymusi, atveda jį į susiliejimą su aukštesniais pasauliais. Žmogus, kuris nori pakeisti savo savybes, kad pajaustų dvasinius pasaulius ir gautų visą informaciją apie tikrąją pasaulio sandarą, neprivalo dėvėti tradicinių drabužių, neturi laukti keturiasdešimties.
Pas mane gali ateiti bet kokie mokiniai, svarbiausia, kad turėtų norą dvasingumui. Čia yra skirtumas tarp kabalisto ir paprasto žmogaus auklėjimo. Paprastam žmogui kartą ir visiems laikams duodami kokie nors įstatai, kurie įsitvirtina jo prigimtyje visam gyvenimui, ir jis jau nebegali elgtis kitaip. O kabalistas nuolat auklėjamas ugdyti save, keisti savąsias savybes, kad priartėtų prie Kūrėjo savybių. Tokiam žmogui bet kuris ankstesnis primestas auklėjimas trukdo vystytis.
Klausimas: Kodėl negalima „sušiuolaikinti“ kabalos kalbos?
Kabalistai neišgalvoja savo kalbos, jie jaučia ją drauge su dvasiniu pasauliu. Jie mato, kaip reikia įvardinti vieną ar kitą dvasinį pojūtį, dvasinį objektą. Šių žodžių ir pavadinimų negalima pakeisti, pavyzdžiui, fizikoje arba chemijoje mes irgi pasirenkame reikalingus terminus. Kabalistiniai pavadinimai atitinka aukštąsias dvasines šaknis, iš kurių jie kyla kaip dvasinių šaknų šakos. Pasaulėdaroje yra 22 užkoduotos savybės, žymimos atitinkamomis 22 hebrajų kalbos raidėmis, kurių įvairūs deriniai perduoda dvasinio objekto pojūtį materialiu mūsų pasaulio vaizdu.
Klausimas: Kuo mūsų karta nusikalto ar nusipelnė, kad gali laisvai užsiiminėti kabala?
Juk ankstesnės kartos taip pat klausė: „Kam aš gyvenu?“
Taip, tačiau mūsų kartai šis klausimas žymiai skausmingesnis. Sielos, kurios bėgant tūkstantmečiams sugrįždavo į mūsų pasaulį, jau yra labiau pasirengę. Jei anksčiau aktualesni buvo visuomenės, mokslo, kultūros, literatūros vystymosi klausimai, tai šiandien žmonija pamažu nusivilia viskuo, vis mažiau kalbama, kad technikos progresas mums padės, leis nusiraminti, duos žemiško saugumo jausmą.
Žmonės vis labiau ir dažniau pradeda ieškoti atsakymo į gyvybinius klausimus, ir po sunkių bei ilgų ieškojimų, patirdami nuolatines nelaimes ir kančias, pagaliau pradeda suprasti, kad viso to priežastis – ryšio su Kūrėju neturėjimas, Jo paslėptis. Jiems kyla aistringas noras surasti šį ryšį. Ir tai juos atveda į kabalą.
Apskritai, visa žmonija pradeda ieškoti gyvenimo vertybių bei prasmės už mūsų pasaulio ribų, nes įsitikino, jog nei techninis, nei kultūrinis, nei „moralinis“ vystymasis nesuteikia laimės, ir dar labiau nei ankščiau reikia surasti žmogaus egzistencijos tikslą. Narkotikai, atradimų beprasmiškumas, persisotinimas paskatina viską palikti, ir galgi išsiaiškinti, kokia gyvenimo prasmė.
Klausimas: Ar galime kalbėti apie Trečiosios Šventyklos statymą?
Su kiekviena karta nusileidžia kitokios rūšies sielos. Tuo viena karta skiriasi nuo kitos. Iš pradžių leisdavosi mažiausiai egoistinės, todėl primityviausios. Jų egoistinis troškimas buvo toks mažas, kad praktiškai nedavė joms postūmio vystytis fiziškai, techniškai. Todėl daug metų praeidavo, būnant sustingusios arba iš dalies sustingusios būsenos. Tačiau bėgant metams dėl to, kad kančios kaupėsi ir sudarydavo kokybiškai grubesnį pagrindą, augo sielų egoizmas.
Didesnis egoizmas verčia žmones ieškoti atsakymo į tuos klausimus ir poreikius, kurie jiems kyla. Tai ir sąlygoja mokslo, medicinos, kultūros vystymą, visą technikos progresą.
Ankstesnės kartos ir būsiančios po mūsų yra paskutinės kartos prieš išsitaisant visoms sieloms, nes egoizmas pasiekė tokį didumą, kad atsiranda poreikis ne tik praryti visą šį pasaulį, bet pažinti bei užgrobti dvasinį. Todėl pastaruoju metu tokia didelė reikšmė teikiama įvairiems mistiniams mokslams, išleidžiama daugybė filmų, knygų ir žurnalų apie įvairius neatpažintus reiškinius, burtininkus ir magus, ateivius iš kitų pasaulių. Visa tai leidžia iškilti paskutiniam, egzistavimo prasmės klausimui. Tokie klausimai galėjo būti užduodami ir anksčiau, bet jie nebuvo taip skausmingai susieti su visais įvykiais.
Iš tiesų, Šventykla įkūnija ištaisytą sielos būseną. Ir ši legenda, galbūt ir ne legenda, nes atitinka tą būseną, kuriai esant, turi būti Šventykla, kalba apie tai, kad Šventyklą galima pastatyti tik susiklosčius tokiems santykiams tarp žmonių. Kodėl Sutvėrėjas padarė taip? Kodėl reikia atsisakyti savęs ir galvoti apie kitą? Pačiam Sutvėrėjui šito nereikia. To reikia mums, nes tada mes išsiugdome papildomus jautimo organus: jaučiame kas ne mumyse, kas neturi ryšio su mumis. Tik tokiomis sąlygomis galima sukurti Šventyklą.
Klausimas: Kas yra „mūsų pasaulis“?
Tai, ką žmogus jaučia savo neištaisytais egoistiniais pojūčiais. O betaisydamas savąjį „Aš“ pradeda jausti labiau išorinį pasaulį.
Klausimas: Ar gali kabalistas būti visuomenės veikėju?
Aš nemanau, kad šiais laikais labai teigiama būti politiniu veikėju. Kabalistas daro tokį poveikį pasauliui, kuris politiniams veikėjams net ir nesisapnavo.
Klausimas: Jeigu mus ir kiekvieną vabalėlį šiame pasaulyje valdo aukščiausioji jėga, tai mes esame panašūs į robotus?
Jeigu žmogus kabalos metodika pakeičia savo vidines savybes, tai tuo pačiu jis pakeičia įšorinį poveikį sau. O kadangi visas išorinis pasaulis sutvarkytas taip, kad pastumtų žmogų tobulėjimo link, tai taisydamas save jis šiek tiek keičia išorinį pasaulį ir atgręžia jį į save iš gerosios pusės.
O tai reiškia, kad judėti į galutinį tikslą ir jam, ir visiems pasidaro lengviau. Yra Toros kelias ir yra kančių kelias, kuriuose iš anksto duotas pradinis ir galutinis taškas. Kokiu keliu nueiti iš pradinio punkto į galutinį, priklauso nuo žmogaus. Tam jam duotos visos savybės: protas, charakterio bruožai, ir svarbiausia – kabala.
Klausimas: Kas yra „protas“, koks jo vaidmuo ištaisyme? J. Ašlagas nuolatos sakydavo, kad reikia eiti tikėjimu aukščiau proto.
Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta šiame pasaulyje, – tai būtent tikėjimas. Tikėjimas – tokia būsena, kai žmogus aiškiai jaučia Kūrėją. Kūrėjo jautimas vadinamas tikėjimu. O protas yra tai, ką žmogus įsivaizduoja, kai jis dar nejaučia Kūrėjo. Todėl protas – tai ribotas pasaulio matymas, o tikėjimas – visiškas. Atsisakydamas eiti tik proto keliu, gauti tik į egoistinius norus, žmogus pradeda jausti dvasinį pasaulį – tai ir vadinama tikėjimu.
Klausimas: Kai žmogus pradeda jausti Kūrėją, baigiasi visi jo veiksmai?
Ne. Kiekviename iš mūsų egzistuoja specialiai sukurta tamsiųjų jėgų sistema. Jos prabunda žmoguje, ir jis turi tęsti darbą, kad paverstų jas į didžiulį variklį, kurio padedamas kiltų vis aukščiau ir aukščiau, kol nepasieks būsenos, kuri prilygsta Kūrėjo savybėms ir visiškai susilies su visu pasauliu, su aukščiausia jėga.
Klausimas: Kas yra dvasinis gimimas? Ar jis primena gimimą mūsų pasaulyje?
Viskas, kas vyksta mūsų pasaulyje, visiškai atitinka dvasinį gimimą, kai žmogus išsilaisvina nuo egoizmo, ir jo būsena prilygsta vaisiaus būsenai motinos įsčiose. Po to, dvasiniame pasaulyje vaisius pereina 9 vystymosi stadijas, tai atitinka 9 vaisiaus vystymosi mėnesius mūsų pasaulyje, kol jis gimsta dvasiškai savarankiškas, tačiau mažoje būsenoje.
Po to 2 metai, dvi „maitinimo“ periodo stadijos aukštesniojo sąskaita, po to – augimas, taip pat aukštesniojo sąskaita, bet jau atskirai, kaip iki 13 metų auga vaikas: tampa didelis, kol galiausiai žmogus pasiekia savo aukščiausiąją būseną. Taip turi vystytis kiekvieno siela.
Visa, kas išdėstyta knygose, visa, kas vyksta mūsų pasaulyje, visa, apie ką kalba Tora, yra nuoseklūs dvasiniai procesai, žmogui kylant dvasinio pasaulio laiptais. Be žmogaus ir Kūrėjo nėra nieko, ir visas žmogaus kelias – tai laipsniškas jo suartėjimas su Kūrėju.
Klausimas: Ar kabala vienintelis kelias pajausti Kūrėją? Ir kaip Jūs galite tai įrodyti?
Taip. Tai vienintelis kelias. Tačiau jūs norite, kad aš jums parodyčiau Kūrėją, ir tada nuspręsite, kokiu keliu eiti. Jūs klausiate manęs, iš kur aš žinau apie šį kelią? Aš tai patikrinau savimi ir pamačiau, kad toks kelias – vienintelis.
Kodėl Jūs turėtumėte manimi tikėti? Tikėti nereikia, pradėkite studijuoti ir Jūs iš karto įsitikinsite, kad nėra nieko logiškesnio, moksliškesnio, kas tuoj jau pat suteiktų aiškų mūsų pasaulio vaizdą, visus mokslo ir gamtotyros duomenis sudėstytų į „lentynėles“, nėra nieko realesnio, kaip kabala.
Todėl, išsivysčius visiems likusiems mokslams ir šiandien atsidūrus aklavietėje, atsiskleidžia iš aukščiau šis, paskutinis ir vienintelis teisingas mokslas apie pasaulio sandarą. Todėl kabala ir vadinasi Chochmat Emet – tikruoju mokslu (išmintimi).
Klausimas: Jeigu tai – vienintelis kelias, ir visa žmonija turi pajausti Kūrėją, tai ar ji turi kalbėti ivritu?
Neturi reikšmės, kokia kalba šneka žmogus. Jeigu jis veržiasi Sutvėrėjo link, norėdamas pakeisti save pagal Kūrėjo pavyzdį, tai gaus nežodinę informaciją, kuri jam bus suprantama, nes prasiskverbs į visus jausmus ir sąmonę. Tai dvasinė informacija, ji neįvilkta nei į jokius žodžius ir sakinius. Tuo naudojasi kabalistai, norėdami perduoti ką nors vienas kitam.
Klausimas: Ar visi galų gale turės ateiti į kabalą?
Be abejonės. Jeigu ne šiame, tai kitame sugrįžime į šį pasaulį. Tačiau kam delsti? Mūsų gyvenimas ne toks jau ir saldus, kad vėl sugrįžtume į jį.
Klausimas: Ką žmogui duoda mūsų pasaulio kančios?
Kančios parodo padėties niekingumą. Priverčia ieškoti išeities. Priverčia pasidaryti protingesniam, iš naujo viską įvertinti. Viskuo pripildytas neieško nieko, o tada ateina kančios ir atrodžiusi pilnatvė pavirsta tuštuma – „alkiu“. Patyręs šias kančias, žmogus tampa protingesnis ta prasme, kad kančios pradeda jam rodyti, kur eiti ir ką daryti gyvenime. Tačiau jei tą patį galima pasiekti be kančių, tai kam kentėti? Kabala nurodo žmogui suartėjimo su Kūrėju kelią, vykdant dvasinius įstatymus, tai vadinasi Toros kelias. Tačiau omenyje turimas ne mechaninis Priesakų vykdymas, o būtent pasaulio sistemos įstatymai, teisingas jų vykdymas. Belieka tik pasirinkti šį kelią.
Klausimas: Ar Mokytojas „pakylėja“ mokinį, kurį moko?
Mokytojas neturi daryti darbo, kurį privalo atlikti mokinys. Mokytojas gali pakelti mokinį tik priklausomai nuo jo ryšio su savimi. Šito mes mokomės kabaloje: kai aukštesnis dvasinis objektas nusileidžia į žemesnį, o po to kildamas pakelia ir žemesnį kartu su savimi. Kaip kūdikis motinos įsčiose, kuris yra neutralus, visiškai nerodo savo asmeninių norų, todėl gauna viską, kas būtina, iš motinos. Vos jis tampa savarankiškesnis, motina iš karto nutraukia su juo ryšį, ir jis atsiskiria nuo jos – gimsta. Ravas pakelia tiktai pasirengusį mokinį, priklausomai nuo to, kiek mokinys savo norais yra Ravo „viduje“, neutralizuoja save iki nulio. Ištaisymo procesas vyksta ankščiau už kilimo procesą.
Klausimas: Kaip pagal savo dvasinį išsivystymą yra skirstomi žmonės?
Žmogaus išsivystymo lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, dvasinis. „Negyvasis“ išsivystymo lygis – tai toks, kada žmogus siekia tiktai kūniškųjų malonumų, t.y. maisto, sekso. „Augalinis“ – kada yra potraukis turtui. „Gyvūninis“ – tai valdžios, garbės troškimas. O „žmogiškasis“ – mokslo, savęs ir pasaulio pažinimo siekimas. „Dvasinis“, kada atsiranda dvasingumo poreikis. Tai jau ne lygis, bet viršlygis. Todėl, kad jo tikslas, objektas, siekiai yra jau ne šiame pasaulyje.
Klausimas: Kodėl didžiųjų kabalistų knygos, pavyzdžiui, Šimono Bar Jochajaus, sukūrusio knygą „Zohar“, didžiojo Ari, taip ilgai buvo neprieinamos ir tokiu keistu būdu pasiekė žmones?
Baal Sulamas taip pat degindavo savo knygas. Per stebuklą išliko kai kurie rankraščiai. Apskritai, tai – atskira tema. Norėčiau kada nors papasakoti apie didžiųjų kabalistų likimus. Knyga „Zohar“ buvo atsitiktinai atrasta kaip vyniojamoji medžiaga. Ari kūriniai buvo palaidoti kartu su juo, ir tik jo anūkas juos iškasė. Taip, kabalistinių rankraščių pasaulis sudėtingas, tikrai ypatingas pasaulis. Esmė ta, kad kabalistui dažnai pakanka tiesiog parašyti ir sudeginti, ir vien tuo, kad raštai pasirodė mūsų pasaulyje, jis atliko aukščiausios informacijos nusileidimo į mūsų pasaulį veiksmą, „apgyvendino“ ją tarp žmonių. Tačiau tai atskira tema...
Kabala – tai besivystantis žmogaus žinojimas apie Kūrėją. Su pirmuoju žmogumi prasideda visos žmonijos dvasinio kilimo grandinė. Nors mes to ir nejaučiame, bet viskas artėja prie kažkokio mums nesuprantamo tikslo. Tarp kabalistų yra tokių, kurie paliko mums tiktai knygas, ir yra tokių, kurie įnešė savo indėlį ištaisymais, ir taip palengvino mums išėjimą į dvasinį pasaulį.
Visa kabala remiasi trimis didžiaisiais praeities kabalistais. Tai Šimonas Bar Jochajus, „Zohar“ knygos autorius, šventasis Ari, palikęs mums dešimtis tomų kūrinių, užrašytų jo mokinio Chaimo Vitalio, Jehudis Ašlagas (Baal Sulamas) bei Baruchas Ašlagas. Baruchas Ašlagas visiškai įjungtas į savo tėvą, ir todėl dažnai jo net neminime, bet tik dėl to. Jiems esame dėkingi už šiandieninę metodiką, kurią naudodamas kiekvienas gali įžengti į dvasinių pojūčių pasaulį. Visi jie yra viena ir ta pati specialiai Kūrėjo siunčiama į mūsų pasaulį siela. Tai, ką IV a. pradėjo Šimonas Bar Jochajus, XVI a. pratęsė Ari ir dvidešimtajame pabaigė Jehudis Ašlagas.
Iki Ari kelias į kabalą buvo atviras tik ypatingoms sieloms. Ari taip ištaisė ir suderino dvasinio ir mūsų pasaulio padėtį, kad, jo žodžiais tariant, pradedant jo laikmečiu ir vėliau, kiekvienas gali tapti kabalistu.
Klausimas: Kas yra meilė?
Tai vidinių formų, t.y. savybių, atitikimo pasekmė. Kabaloje egzistuoja vienintelis dėsnis – formų, savybių, norų panašumo dėsnis. Jei du dvasiniai objektai panašūs savo savybėmis, jie susilieja į vieną. Tai nereiškia, kad iš dviejų pasidaro vienas, tiesiog tampa „kaip vienas“. Viskas, kas vyksta viename, praturtina kitą, tuojau pajaučiama kito. Štai toks abipusis visko jautimas vienodai, visiškai panašiais jausmais, bet dviejuose skirtinguose objektuose, žmonėse, arba žmoguje ir Kūrėjuje, vadinamas meilės jausmu. Meilė – tai savybių (dvasinių) sutapimo jautimas. Abipusis nutolimas pagal savybes, norus daro žmones tolimus vienas kitam, net kyla neapykanta, o norų, minčių, savybių (kas yra tas pats, juk savybės nulemia mintis ir norus) abipusis suartėjimas daro juos artimus, mylinčius, suprantančius vienas kitą. Tie, kurie galvoja, kad suartėja priešingybės ir gali suprasti viena kitą bei būti laimingomis, klysta. Kabala sako, kad didžiausias malonumas pasaulyje – susiliejimo su Kūrėju pojūtis.
Klausimas: Kas yra laimė?
Laimė – tai vidinių žmogaus galių įgyvendinimo jautimas. Tai visiškai atsiskleidžia tik tada, kai žmogus tiksliai supranta, ką ir kaip jis turi realizuoti, kokį jis turi tikslą ir kiek šis tikslas amžinas bei nepriklausantis nuo nieko, kad šį svarbiausią ir vienintelį dalyką jis įgyvendina dabar pasaulyje. Kitaip tariant, laimė – tai suartėjimo su Kūrėju pojūtis, nes suartėjimas su Kūrėju yra Kūrimo Tikslas, judėjimo į amžiną tobulybę pojūtis.
Klausimas: Ar tai, kas mus supa, yra tikroji realybė?
Mus supa pasaulio vaizdas, kuris keičiasi tik kintant mūsų vidinėms savybėms. Mes suvokiame pasaulį kintantį tik todėl, kad patys keičiamės viduje. Bet viskas, kas aplink mus, nesikeičia. Aplinkui egzistuoja viena, bendra, nedaloma ir nejudanti šviesa, vadinama Kūrėju. Savo jutimo organais suvokiame tam tikrą mažą jo fragmentą, kuris vadinamas mūsų pasauliu, t.y. mūsų pasaulis – tai mažiausias Kūrėjo jautimas. Jeigu truputį pagerinsime savo jutimo organus, drauge su mūsų pasauliu imsime jausti geresnį pasaulį. Nes Kūrėjas paprasčiausiai labiau atsiskleidžia mums. Tą patį mums rašo kabalistai, kurie kyla dvasinėmis pakopomis, priartėja prie Kūrėjo ir aprašo mums savo pojūčius, ką suvokė, priartėję prie Šaltinio. O tikslas – visiškai įeiti į Jį. Štai tada žmogus ir pajaučia tikrąją realybę!
Klausimas: Dėl egzistuojančio ir neegzistuojančio. Akivaizdaus ir neįtikėtino. Radijo laidoje, skirtoje Ari, nuskambėjo frazė apie klajojantį Mirijam šulinį. Man labai daug kas skambino ir klausinėjo, kur yra tas šulinys, ar galima iš jo gerti vandenį?
Kiekvienas dvasinis šaltinis sklinda per visus dvasinius pasaulius ir būtinai turi paliesti savo materialųjį įsikūnijimą šiame pasaulyje. Egzistuoja tam tikrą jėga – Binos jėga, „aukščiausios motinos“. Ji įsikūnija mūsų pasaulyje vandens šaltiniuose. Jokiu būdu negalima manyti, kad juose egzistuoja kažkokia dvasinė jėga. Jeigu žmogus paprasčiausiai geria vandenį iš tokio šaltinio, jokios dvasinės jėgos jis negauna. Viskas priklauso nuo to, kas perduoda žmogui tą vandenį. Vandenį arba bet kurį kitą daiktą galima sujungti su jo dvasiniu šaltiniu padedant dvasinės jėgos nešėjui – kabalistui, ir taip perduoti žmogui dvasinę energiją. Mano Mokytojas dažnai elgdavosi panašiai: duodavo žmogui duonos gabalėlį arba gurkšnį vyno ir tokiu būdu su materialiu nešėju perduodavo dvasinę energiją, kurios nepasiruošusiam kitaip neperduosi. Būtent taip Ari pasielgė su savo mokiniu, davęs jam atsigerti iš šaltinio, ir tai yra visiškai natūralus kabalisto poelgis. Jeigu pats Chaimas Vitalis tuo metu būtų nuvažiavęs prie Kinereto, radęs tą šaltinį ir atsigėręs iš jo, tai jokios dvasinės jėgos nebūtų gavęs. Vanduo šiuo atveju – dvasinės informacijos, kurią perdavė Ari, nešėjas. Beje, nesvarbu iš kur jis paimtas. Būtent ta jėga, kurią perdavė Ari savo mokiniui, vadinosi Mirijam šuliniu, o ne pats vanduo. Vandens šaltiniu čia laikomas jo dvasinis šaltinis, tai, kas su vandeniu perduodama. Aš taip pat daug kartų iš savo Mokytojo gaudavau įvairių vaišių. Didis žmogus materialiu nešėju gali perduoti dvasinę jėgą.
Klausimas: Pranašai, savo vidiniu regėjimu matę Kūrėją, sako, kad Kūrėjas neturi kūno, dydžio, pavidalo. Tuo jie tarsi išmuša pagrindą iš po kojų paprastam žmogui. Bet taip pat egzistuoja frazės: „Po Kūrėjo kojomis“, „Kūrėjo ranka“.
Ne tik Kūrėjas neturi kūno. Kūrinys taip pat jo neturi. Kūriniu vadinasi ne materialus fizinis ar biologinis kūnas, o grynas, bekūnis noras, jėga, neįsikūnijusi į jokį nešėją. Tam tikras noras prisipildyti Kūrėjo šviesa yra kiekviename iš mūsų, jis kiekvieno individualus, vadinamas „Siela“. Žmogaus siela dalijasi į dalis. Jas mes vadiname mūsų kūno pavadinimais. Tačiau nėra jokio ryšio tarp to paties pavadinimo sielos ir kūno dalių. Kabalistai sugalvojo, kokiu būdu mūsų pasaulio žodžiais išreikšti tai, ko negalima išreikšti, nes dvasiniame pasaulyje nėra žodžių. Jie paėmė mūsų pasaulio žodžius ir nusako jais dvasines jėgas, kurios yra tikslios šių objektų šaknys.
Klausimas: Kodėl negalima perrašyti Toros kabalos kalba? Pavyzdžiui, Toroje parašyta, kad Moze pakilo į Sinajaus kalną ir iš Kūrėjo ten gavo Torą. O kabalos požiūriu, kabalistas Moze pasiekė „Sinajaus kalno“ dvasinį lygmenį, aprašė, ką pats pasiekė, ir tai vadinasi „Tora“.
Tokiu būdu parašytos daugelis kabalos knygų, kai imama Toros, Pranašų arba Padavimų pasakojamoji kalba ir aiškinama kabalos kalba, t.y. parcufim, pasaulių kalba bei matematiniu kabalos aparatu. Tačiau reikalas tas, kad šį kabalistinį aparatą galima skaityti ir suvokti, bet jis labai sausas ir suprantamas tik tiems, kurie žino, kas yra už šių žodžių. O kitos kalbos išoriškai lyg ir aiškios, bet klaidina. Yra vienintelė išeitis – pakilti iki šaknų lygio ir pačiam pamatyti, apie ką rašė kabalistai visomis kalbomis: Toros, Pranašų, Padavimų, Talmudo, kabalos.
O kol tai nevyksta, pasauliui nuolat gresia karai, sugriovimai, nelaimės. Ir kalti dėl to tie, kurie priešinasi kabalos mokymuisi, ir tik jie neša pasauliui kančias, kaip pasakyta „Įvade į knygą Zohar“.
Klausimas: Kas yra dviguba, vienguba Kūrėjo paslėptis, kas yra Kūrėjo atskleidimas?
Kai tik žmogus ima mokytis dvasinio kilimo, jis supranta, besąs absoliučioje paslėptyje, nutolęs nuo Kūrėjo. Ir tai – išeities dvasiniam kilimui taškas. Sekanti stadija – dalinis Kūrėjo atradimas savo pojūčiuose. Sutvėrėjas pasirodo mūsų mintyse, noruose, visur, kas mus veikia ir supa. Žmogus aplinkui ir savyje atpažįsta Kūrėjo veikimą ir Jo valdymą. Laipsniška Sutvėrėjo paslėptis vadinama pasauliais. Visiška paslėptis vadinasi „mūsų pasauliu“. Tarkim, ketvirtadalis atsiskleidimo vadinamas Asija pasauliu, pusė – Jecira pasauliu, du trečdaliai – Brija pasauliu, ir šimtaprocentis Kūrėjo atsiskleidimas vadinamas pasauliu Acilut. Įgyti visišką pasaulių sistemos supratimą bei galimybę veikti absoliučiai aiškiai ir protingai joje – žmogaus uždavinys, jam iškeltas Kūrėjo.
Klausimas: Kas yra altruizmas? Ir kaip įmanoma nesupainioti jo su kitomis sąvokomis? Pavyzdžiui, ar tai yra altruizmas, kai žmogus perveda per kelią bejėgę senutę? Aš girdėjau, kad Ašlagas išdalindavo vargšams pinigus, pats labai jų neturėdamas. Ir, kad metė rūkyti, kai sužinojo, jog cigaretės dūmai patenka į kaimyno namus ir trukdo jam kvėpuoti, nors jam cigaretė ir kava buvo svarbiausia dirbant, o dirbo jis po 18 val. per parą.
Altruistinės kabalisto savybės visiškai nejuntamos aplinkinių. Žinoma, jis nesielgia ir akivaizdžiai egoistiškai, tačiau išoriškai, jis visiškai panašus į mus; iš tikrųjų, mes negalime suprasti kas yra dvasinis, o ne žemiškas altruizmas. Tai, kad Ašlagas dalindavo pinigus, nebuvo pagalba kitiems. Šis natūralus gailestingumo gestas, kuris egzistuoja mūsų pasaulyje, visiškai nesusijęs su dvasingumu ir tikruoju altruizmu. Tai užuojautos gestas, nes žmogus kenčia matydamas kitų kančias, jis padeda jiems, kad kančios liautųsi, kadangi pats nenori jausti kančių, kurias priverstinai jaučia, nes taip yra sukurtas. O kiti, nesukurti su tokiu prigimtiniu svetimų kančių jautimu, nėra „altruistiški“ ir todėl nepadeda kitiems. Ašlagas išdalindavo vakare pinigus dėl to, kad ryte jis turėtų didesnį, pradedant gyvūniniu lygmeniu, poreikį Kūrėjui.
Klausimas: Yra manoma, kad mokytis kabalos be išankstinio Toros žinojimo tas pats, kas studijuoti aukštąją matematiką, nežinant aritmetikos.
Tai visiškai ne taip. Jei paimtumėte Ari arba Jehudžio Ašlago kūrinius, kuriuose aprašoma kabalos esmė, ten pasakyta, kad, jeigu Priesakų vykdymo reikia mokyti nuo 13 metų, tai ketinimo, kuris yra vidinis auklėjimas, reikia mokyti nuo nulinio amžiaus. Žinoma, šitas procesas turi prasidėti nuo tėvų, kurie ankstyvame amžiuje galėtų perduoti vaikui savo pojūčius. Priesakas be ketinimo prilygsta mirusiam kūnui, kuriame nėra net užuominos apie tolimesnį dvasinį vystymąsi. Ketinimas pakelia žmogų į kokybiškesnę pakopą. O to galima išmokti tiktai kabaloje.
Klausimas: Pereinant nuo standartinio mokslinio pažinimo metodo prie kabalistinio pasaulio jautimo metodo, žmogus pasiekia negyvąją zona, kurioje jis jau supranta, kad moksliniai metodai yra riboti, tačiau dar turi patikėti kabalos metodais, nes dar negauna jokios informacijos. Atrodytų, kad yra kažkoks etapas žmogaus gyvenime, kai jis „pakimba ore“.
Aš taip nesakyčiau. Žmogus iš pradžių prisirenka tam tikrų kabalistinių žinių tik suvokdamas savo protu. Jis dar nejaučia dvasinio pasaulio, bet net šis loginis pasaulio vaizdas, atsiveriantis priešais jį, neįnešus į jį savo jausmų, taip sukrečia ateinančius į kabalą, kad jie įveikia šią negyvąją zoną dar iki tol, kol pajunta tai savyje, ir jau žymiai paprasčiau kalbėtis su žmogumi. Jis bent jau tiki tavimi, ir tada į vieną susilieja mokslinis požiūris, matematinis aparatas bei visi jo išgyvenimai. O kai jis pradeda suprasti, kad visas pasaulis yra jo jausmų atspindys, pasaulio paveikslas iškyla prieš jį jau tikresnio pavidalo. Žmogus mato mūsų pasaulio iškraipymus palyginus su tikruoju pasaulio vaizdu. Negyvąją zoną jam padeda įveikti grupė, ten visada yra labiau pažengusių žmonių, yra Mokytojas.
Klausimas: Jūs sakote, kad visa loginė esmė, bet kurių klausimų, kuriuos sprendžia mokslas, formulavimas kyla iš bendros giluminės kabalos esmės. Ten yra atsakymai apie gyvenimo prasmę, atsakymai į bet kokius iškylančius klausimus.
Kabala tiria Kūrėjo veiksmus, vienintelį viso pasaulio šaltinį. Mokydamasis kabalą matai, kad visi pasauliai sukurti pagal vieną principą, skiriasi tik jų medžiaga. Paskutinysis, mūsų pasaulis sukurtas iš mūsų materijos. Suvokdamas dvasinį pasaulį, kabalistas suvokia tuos pačius „griaučius“, tačiau subtilesnės materijos, kol neatsiveria jam pats šaltinis. Kabalistas mato visų mokslų šaknis bei ryšį tarp tikėjimo ir žinojimo. Stebina mokslininkai, kurie savo bandymuose reikalauja įrodymų, teorijų, ginčijasi vieni su kitais, bet kai prieina iki religijos, tiki, kad žaltys vaikščiojo dviem kojom.