Berlynas, Vokietija, 2006 m. rugsėjo 9 d.

Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas Michaelis Laitmanas atsakinėjo į 100 „Dropping knowledge“ (pažod. vert. - „Lašantis žinojimas“) organizacijos surinktų klausimų, kurie labiausiai jaudina šiuolaikinę žmoniją. Klausimai buvo atrinkti laisvu balsavimu internete iš šimtų tūkstančių, keltų įvairių tautų žmonių per pastaruosius trejus metus.

Bebelplatz aikštėje 112 simpoziumo dalyvių (rašytojai, menininkai, mąstytojai, mokslininkai iš viso pasaulio) sėdėdami aplink didžiausią pasaulyje stalą dėstė savo mintis apie mūsų laikmetį, apie galimybes pasiekti teigiamų visuotinių pasikeitimų. Pateikiame įdomiausius prof. M. Laitmano atsakymus.

Ekonominė globalizacija didina demokratiją ar stiprina diktatūrą?(Deividas Duboisas, 36, Mecas, Prancūzija)

Globalizacija tik parodo, kiek dabar, kai visa žmonija tampa viena visuma, esame tarpusavyje susiję. Ji neveda nei prie diktatūros, nei prie demokratijos. Globalizacija tik demonstruoja mūsų priklausymą vienam „organizmui“, vienam „kūnui“. Ji nesąlygoja esminio vystymosi ir apskritai nieko, išskyrus viena - galų gale patiriame nestabilią, nesubalansuotą būseną. Iš vienos pusės, matome globalizacijos reiškinius, tarpusavio ryšį, priklausymą vienam kūnui, vienas nuo kito priklausomybę, o iš kitos - kiek vienas kito nekenčiame ir esame vienas nuo kito nutolę.

Kitaip tariant, globalizacija išryškina nesubalansuotą, netvirtą pasaulį, kuris privalo visiškai pasikeisti, susivokti, susitvarkyti. Jis turi atsisakyti egoizmo. Atsiskleidžianti tarpusavio priklausomybė rodo, jog panašiai kaip vieno kūno ląstelės, mes turime vienas nuo kito priklausyti ir susijungti į bendrą sistemą. Taip akivaizdus globalizacijos plėtimasis ir reiškimasis gali padėti žmonijai įsisąmoninti egoizmo blogį ir altruizmo, kurį atrasime, gėrį.

Kodėl mes negalime visų išmaitinti, jeigu gaminame pakankamai maisto produktų? (Emi Džonson, 32, Čikaga, Ilinojus, JAV)

Mes iš tikrųjų gaminame milžinišką kiekį maisto, tačiau problema ta, kad negalime jo teisingai padalinti. Mūsų ego neleidžia paskirstyti produktus gerai ir teisingai, visiems po lygiai. Yra vietų pasaulyje, kur maistas išmetamas, ir yra vietų, kur žmonės miršta iš bado.

Tokia mūsų prigimtis ir ji nepasikeis, kol galutinai nenuspręsime, kad reikia pakeisti savo prigimtį. Ir mes sugebėsime tai padaryti, yra metodika, kuri gali padėti. Toliau atsakinėdamas į klausimus pasistengsiu ją atskleisti. Kol nepakeisime savo prigimties iš egoistinės į altruistinę, padėtis pasaulyje nesikeis ir vis labiau didės susiskirstymas. Iš tikrųjų pamatysime pasaulyje vietų, kur mirštama iš bado ir kur maistą degina ir išmeta.

Negalime visų išmaitinti todėl, kad likdami nepasikeitę nesugebame įveikti savo ego. Mums reikia pažinti visuotinį pasaulio dėsnį - meilę, altruizmą, kurie yra gamtoje. Išvydę, jog taip elgiasi visa gamta, kad nesusinaikintume, sugebėsime pasikeisti ir mes. Tada tapsime tarsi vienas žmogus su viena širdimi ir galėsime dalinti visus produktus po lygiai, subalansuotai visiems.

Kodėl iki šiol suvaržyta moters padėtis? (R. Keskin, 34, Vokietija)

Nemanau, kad net šiuolaikiniame pasaulyje galima pakeisti moters padėtį, statusą tiksliai nežinant, koks tas statusas turi būti, kuo būtent moteris ir vyras skiriasi.

Esame dvi gamtos dalys. Nuo negyvojo iki augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo lygmens visus dalijame į dvi lytis: vyriškąją ir moteriškąją. Todėl tik sužinoję šios ypatingos būsenos esmę, pagrindinį vyro ir moters, vyriškosios ir moteriškosios lyties skirtumą, galėsime sutvarkyti jų tarpusavio santykius.

Dirbtinis niveliavimas, darantis vyrus ir moteris lygius, nepadės. Reikalinga situacija, kai moterims patogu būti moterimis, o vyrams - vyrais, nors kiekvienas jų savotiškai ypatingas. Jų pusiausvyra, lygybė įsivyraus tada, kai kiekvienai lyčiai suteiksime lygias galimybes save išreikšti ir tiksliai atitikti gamtos sukurtas prielaidas.

Todėl svarbiausia žinoti, kokia būtent prigimtinė moters ir prigimtinė vyro vieta.

Mūsų problema ta, kad manome, jog žmogiškuoju lygmeniu nėra gamtos dėsnio, ir todėl savo nuožiūra nustatome įstatymus. O iš tikrųjų, panašiai kaip fizikos, chemijos, biologijos dėsniai, gamtos dėsnis veikia ir žmogiškuoju lygmeniu, jis diktuoja žmonių visuomenei bei kiekvienam iš mūsų būtinybę užimti savo vietą. Jį suvokdami galėsime užtikrinti moters ir vyro lygybę realizuojant save, žinosime, kaip suteikti kiekvienai lyčiai saviraiškos galimybes, atitinkančias jos prigimtį.

Kartoju: mūsų problema - žinoti gamtos dėsnį.

Jeigu Darvinas buvo teisus, kad gyvybė atsirado Afrikoje, kodėl Afrikos šalys mažiau išsivysčiusios nei Vakarų? (Elijotas Čikoma, 19, Namibija)

Gali būti, jog gyvybė atsirado Afrikoje, tačiau civilizacija pradėjo vystytis, egoizmui (mūsų progreso jėgai) pasireiškus žmoguje. Tai įvyko Mesopotamijoje, Senovės Babilone, maždaug prieš 4500 metų. Istorijos šaltiniai liudija žmonijos egoizmo įsiplieskimą (tai Babelio bokšto, apie kurį pasakoja Tora, prasmė). Žmonės puikuodamiesi norėjo pasiekti dangų, alegoriškai išsireiškus, pastatyti „bokštą iki dangaus“. Dėl išsivysčiusio ego jie pradėjo nekęsti vienas kito ir liovėsi vienas kitą suprasti. Tai vadinama „kalbų susimaišymu“. Ir tuomet jie išsiskirstė, nes nenorėjo, nebegalėjo tų laikų civilizacijoje būti drauge tarsi vienas žmogus.

Jie liovėsi suprasti vienas kitą, ir žmonijos raidą ėmė skatinti ego. Taip per visą istoriją iš kartos į kartą mes ir vystomės, varomi mumyse glūdinčio egoizmo.

Tiktai žmogaus (šio ypatingo gamtos sutvėrimo) ego vystosi per visą jo gyvenimą. Vienadienis jautukas panašus į suaugusį jautį, jis jau gyvūnas - viskam pasirengęs, suprantantis, ką reikia daryti. O žmogaus ego didėja visą gyvenimą ir todėl žmogus nežino, ką daryti, jam reikalingas mokymas, visuomenės parama.

Taigi esame labai toli nuo Afrikos ir netgi nuo to paties Babilono. Šiandien mes pasinėrę į besivystantį egoizmą, kurį reikia greitai sutramdyti. Jeigu tai padarysime, tapsime tobula visuomene, jeigu ne - iš tikrųjų priartėsime prie civilizacijos pabaigos.

Kodėl visuomenėje priimta kaupti turtus, kai tiek žmonių neturi pačių būtiniausių dalykų? (Kentas Keleris, 49, Milvoke, JAV)

Mus valdo prigimtis, o ji yra egoizmas, kuris nuolat vystosi. Egoizmas - visų mūsų nelaimių ir problemų šaltinis. Galime kovoti su viskuo, su kuo tik susiduriame: su skurdu, ligomis, nelygybe, priespauda, narkomanija, depresija ir t. t. Tačiau galų gale visa tai mūsų egoizmo padariniai.

Žmogiškasis egoizmas nuo žmogaus noro aprūpinti kūną maistu senovės laikais išsivystė iki pinigų garbės, žinių siekimo. Beje, žinios - tai informacija, padedanti manipuliuoti kitais ir visu pasauliu. O pinigai yra visų kitų malonumų ekvivalentas, ir todėl visi siekia turtų, pinigų. Todėl tik pinigai mūsų pasaulyje žmogui sukelia pasitikėjimo dabartimi ir ateitimi pojūtį. Jeigu visuomenė nevertintų pinigų, žmogus jų nekauptų.

Jeigu žinotume, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo amžinos, tobulos gamtos suvokimo, kuris įmanomas visiems susijungus tarsi būtume vienas žmogus su viena širdimi, jeigu žinotume, kad būtent mūsų altruizmas gali padėti pasiekti kitą gyvenimo lygį, kitą gyvenimo aprūpinimą, - tada galėtume pakeisti savo požiūrį į pinigus ir liautumės žiūrėję į juos kaip į viską užgožiančią vertybę.

Tad turime įsisąmoninti, kas yra bendras gamtos dėsnis, altruizmo dėsnis. Tik elgdamiesi pagal jį galime patirti tobulumą ir amžinybę. Tik taip iš pasaulio išnyks pinigai.

Kaip turėtų vystytis mažai išsivysčiusios šalys? Kas geriau: mikro ar makro finansavimas? (Delgersaichanas Džadamba, 37, Ulan Batoras, Mongolija)

Tik plėtodama tradicinį lavinimą, būdingą pasaulio žmonėms, - kad šitas lavinimas ir šita kultūra atitiktų tautos prigimtį, - teigiamai vystysis kiekviena tauta.

Reikia suprasti, kad apskritai egzistuoja 70 skirtingų pasaulio tautų. Jos, tarsi kūno organai, turi viena kitą papildyti. Todėl, jeigu būsime visoms vienodai palankūs, bet atsižvelgsime į kiekvienos prigimtį, pamatysime, jog iš tikrųjų jos gali kurti ir daug prisidėti prie žmonijos vystymosi. Tada kiekviena tauta bus maksimaliai naudinga. Viskas priklauso nuo geranoriško ir nuoširdaus požiūrio į kiekvieną, kad kiekviena tauta galėtų tarnauti žmonijai būtent pagal savo išgales.

Turime suvokti, jog visa gamta padalinta tarp šalių ir tautų taip, kad žmogus pasiektų būseną, kai kiekvienas papildo kitą. Tada iš tikrųjų galime pradėti gyventi lygiame, tobulame pasaulyje, kur kiekvienas, papildydamas kitą, patiria vien gėrį.

Tada išvysime, jog kiekviena tauta - puiki žmonijos dalis. Ir tik todėl, kad tautos viena kitą papildo, visa žmonija gyvena tobulai - kiekvienas visuomenės narys myli ir gerbia kitą.

Visų pirma reikia suvokti, kad kiekviena tauta turi savo vietą, panašiai kaip savo vietas turi organai kūne. Kiekviena tauta būtina, ir kol nepamatysime, kad ji būtina, negalėsime jos įvertinti ir skatinti įgyvendinti savąjį savitumą.

Ar egoizmas yra žmonijos nesėkmių priežastis? (Alenas Appelis, 18, Bazelis, Šveicarija)

Visas mūsų pasaulis iš esmės susideda iš įvairių egoizmo lygmenų. Egoizmas - noras prisitraukti gyvybę, gyvybines jėgas.

Žmogaus ypatybė ta, kad skirtingai nei visa gamta, jis naudoja savo ego ne tik būtinoms reikmėms. Ir negyvasis, ir augalinis, ir gyvūninis lygmenys įtraukia, ima sau, tik tą maisto ir energijos kiekį, kuris reikalingas egzistavimui. Vien žmogaus ego yra toks, kad verčia jį viską vartoti be saiko. Žmogus mėgaujasi ne tik tuo, jog turi viską, kas būtina ir netgi perteklių, - jis mėgaujasi ir tuo, jog kitas, skirtingai nei jis, kažko stokoja ir kenčia. Tai žmogui suteikia dar didesnio prisipildymo pojūtį.

Ir todėl, lygindami su visais kitais gamtoje esančiais norais, tik žmogiškąjį ego mes vadiname iš tikrųjų egoistišku. Nė vienos gamtos dalies, išskyrus žmogų, egoizmas nesivysto. Vienadienis jautukas panašus į suaugusį jautį. Kitaip tariant, netgi gyvūninio lygmens atstovai kaip gimsta, taip ir baigia gyvenimą. Jų ego nedidėja. O žmogus, vedamas didėjančio egoizmo, vystosi per visą savo gyvenimą, iš kartos į kartą. Kiekviena karta žengia į priekį tik todėl, kad jos egoizmas išvystytas labiau nei ankstesnės kartos.

Šis egoizmas mus verčia vystyti civilizaciją, progresuoti, tačiau kartu paskutiniame raidos etape atveda į aklavietę. Dabar jau nebežinome kur žengti ir grimztame į globalią, visuotinę krizę.

Visos gamtos jėgos iš esmės sudaro vieną sujungtą sistemą - išskyrus žmogų, kuris, verčiamas savo egoizmo, visko suvartoja daugiau nei būtina. Būtent žmogus ir yra tas gamtos elementas, kuris neišlaiko su ja pusiausvyros, nes suvartoja daugiau nei reikia egzistavimui. Todėl žmogus - iš esmės vienintelis gamtos elementas, kuris visiems kenkia: kenkia gamtai, kitiems jos lygmenims.

Ar iš tikrųjų mūsų lavinimo sistemos nesuteikia vaikui galimybės vystytis? (Seras Džakinta Fernandesasas, 50, Edakočinas, Kočinas, Kerala, Indija)

Lavinimas yra tai, ką žmogus gauna iš savo aplinkos. Vaikai teisingai lavinami bei auklėjami tiktai visuomenės ir tėvų pavyzdžiu. Mokykla ne lavina, o vien išmoko amato. Išsilavinimą, vidinę kultūrą sąlygoja ne žinios, o teisingas vidaus ugdymas, kai tobulinamas teisingas žmogaus požiūris į gyvenimą ir pasaulį.

Ir todėl tikras, geras lavinimas - supažindinti mūsų vaikus, ko iš jų, iš visų žmonių, reikalauja bendrasis gamtos dėsnis: kad jie būtų harmoningai susiję vienas su kitu, kad vienas kitu rūpintųsi kaip vieno organizmo ląstelės, kaip vieno kūno organai.

Juk dabar aiškėja, kad mes visi sudarome vieną globalią sistemą. Ir visuomenė privalo jaunajai kartai parodyti, jog atidavimas, rūpinimasis žmonija, visa žmonių visuomene turi būti aukščiausia vertybė. Taip mes patikimai išauklėsime ateities kartą ir ji tikrai turės ateitį.

Jeigu perduosime pasauliui žinojimą, kad tik atsidavimas, supratimas, meilė jį išgelbės, kiekvienas panorės aukotis kitiems. Taip jis bus ne kaip vėžinė organizmo ląstelė, o kaip sveika bendro kūno (visos žmonių visuomenės, viso pasaulio) ląstelė.

Ar galima kolektyvinė socialinė atsakomybė? (Edemas, 27, Kalifornija, JAV)

Tik jeigu žmonija pamatys, kad jos būsena fatališka, kad pagal savo prigimtį mes susieti į vieną socialinį junginį, susivienijimą; tik jeigu suvoks, kad privalome susivienyti ir prisiimti kolektyvinę atsakomybę, - tada pasaulis iš tiesų bus tvirtas ir geras ir kiekvieno ateitis bus užtikrinta.

Tyrimai rodo, jog 10 proc. žmonijos sudaro altruistai, kurie mėgsta atiduoti ir aukoti. Jeigu remsimės šiais tyrimais ir lavinsime altruistinį geną, kurį turi dešimt procentų žmonių, pamatysime, kad gamta mums paruošė puikią pakopą, puikų trampliną vystytis. Visas mūsų vystymasis, jaunosios kartos ugdymas vis dėlto remiasi tuo, kad mokome jaunimą būti altruistais. Sakome vaikui: „Nebūk blogas, atiduok, nusileisk.“ Kodėl? Todėl, kad žinome, jog tuomet žmonės jo neskriaus. Jeigu jis nusileis, jam bus geriau gyventi. Ir todėl visa mūsų kultūra, visas lavinimas, visos religijos, visas mokslas ir visa ekonomika iš esmės turi remtis šia sąlyga. Juk netgi nesąmoningai nujaučiame, kad tik tai padeda tikėti ateitimi.

Vadinasi, altruizmas tam tikra prasme žmonėms yra natūralus ir mes teturime jį atskleisti. Atsiranda tik psichologinė problema: pereiti nuo egoistinės realizacijos į altruistinę. Juk mes norime gyventi - gyventi gerai ir tikėti ateitimi. Taigi reikia suprasti, kad užtikrinta ateitis priklauso nuo mūsų aukojimosi visuomenei apskritai - tai iš esmės ir užtikrina rytdieną. Be to, matome ir gyvenime, jog mūsų socialinės sistemos irgi pasirengusios kurti altruistinę visuomenę. Prieš altruizmą niekas viešai nepasisako.

Kaip mes galime laikytis tarptautinių žmonių teisių, jeigu jos konfliktuoja su tradicija arba religinėmis vertybėmis? (Maiklas, 44, JAV)

Visi žmonės iš prigimties skirtingi. Negalima reikalauti iš tinginio iš prigimties tokių pačių pastangų, kaip iš darbštuolio iš prigimties. Negalima reikalauti vieno ir to paties iš protingo ir iš ne tiek protingo, iš žmogaus, linkusio į techniką, ir iš žmogaus, linkusio į mokslus, kultūrą ar į ką kitą. Žmonės visiškai nepanašūs vienas į kitą ir todėl neįmanoma iš visų reikalauti lygybės.

Beje, mes nepajėgūs atpažinti ir išmatuoti kiekvieno prigimtines savybes, polinkius ir gabumus. Reikalaudami iš visų vienodų rezultatų, mes bandome visus įsprausti į Prokrusto lovą. Kitaip tariant, norime „sutrumpinti“ arba „ištempti“ kiekvieną, kad visi būtų absoliučiai vienodi. Tai visiškai neteisinga.

Be to, skiriasi tautų kultūra, išsilavinimas, religija ir išsivystymas. Ne visoms tautoms skirtas toks pats žmonių visuomenės lygis, tokia pati vieta. Kiekviena tauta turi savo vietą ir kiekviena savo vietoje privalo būti gerbiama. Juk kiekviena tauta savotiškai unikali.

Ir todėl tarptautinis įstatymas privalo kreipti dėmesį į visus kiekvienos tautos ribojimus ir ypatybes. Jeigu saugosime šią lygybę, kiekvieno lygias galimybes teisingai, pačiu efektyviausiu būdu pasirodyti žmonijos atžvilgiu, panaikinsime egoistinius tarpusavio santykius ir sukursime altruistinius santykius, lygybę, kada kiekvienas duos tai, ko niekas kitas duoti negali. Ir kiekvienas bus ypatingas. Tada iš tikrųjų pasieksime situaciją, kai kiekvienas individas lieka savimi ir vystosi pačiu palankiausiu būdu.

Kokie pagrindiniai kiekvieno žmogaus jausmai ir teigiamybės vertos pagarbos ir kodėl tiek daug žmonių to neturi? (Kleras M., 25, Australija)

Gerbti reikia tik tuos žmogaus siekius, tas jo pastangas, kurie nukreipti žmonijos labui. Ne savo, savo tautos ar savo šeimos labui - tik žmonijos labui. Jeigu mes tai gerbsime, pamatysime, kiek žmogus įveikia savo egoistinę prigimtį priklausydamas ir aukodamasis visam pasauliui.

Manau, kad visi žmonės turi įveikti savo egoistinį norą. Jeigu kiekvienas taip aukosis, jis turėtų susilaukti atsako - visuomenės dėkingumo ir pagarbos. Kiekvienas - ir vaikai namuose, ir žmona, ir giminaičiai, ir tėvai, ir aplinka, ir draugai, ir visas pasaulis - privalo būti dėkingi žmogui ir jį vertinti tik pagal jo indėlį visuomenei.

Žmogus taip sukurtas, kad jam reikalingas visuomenės pripažinimas. Iš esmės taip jis išreiškia save, savąjį „Aš“. Jeigu padarysime taip, kad visuomenė saugotų žmogų ir įvertintų jo naudą žmonijai, tada kiekvieną įpareigosime būti aktyvia žmonijos dalimi. Mes matysime tik kiekvieno gerus veiksmus visai žmonių visuomenei, matysime, koks kiekvieno indėlis.

Ir todėl visuomenė turi nustatyti tokius įstatymus, kad kiekvienas būtų vertinamas tik pagal indėlį žmonijai, kad tai kristų į akis. Jeigu žmogų vertinsime vien pagal šiuos kriterijus, jeigu kiekvienas žinos, kad būtent taip yra vertinamas, taip į jį žiūrima, - tada jis neturės kitos išeities, jam teks tapti sveika bendro kūno ląstele, t. y. maksimaliai naudingu žmonijai žmogumi.

Jeigu kokiu nors stebuklingu būdu sugebėtume pasaulį išvaduoti iš narkotikų, ar baigtųsi visos kančios? O gal ne narkotikai pražūtingų įpročių priežastis, gal žmonių santykiai? (Etanas Nadelmanas, Niujorkas, JAV)

Didėjantis egoizmas jau beveik 6000 metų nuolat verčia žmogų vis labiau prisipildyti. Žmonės nori vis daugiau, dėl to plečia visuomeninius santykius ir visas žmogiškosios veiklos sferas, tobulina visus visuomenės lygmenis.

Tačiau galiausiai, egoistinio vystymosi pabaigoje, nebetikime, kad įmanoma kada nors prisipildyti. Netgi šiandien augantys vaikai žiūri į pasaulį ir, skirtingai nei mes, jau nebejaučia noro jame gyventi. Jie tuojau pat grimzta į neviltį, narkotikus, depresiją ir savižudybes, nes sukaupė ankstesnių gyvenimo šiame pasaulyje ciklų, mūsų praeito gyvenimo patirtį ir jau mato, jog nėra kuo prisipildyti, jog šis pasaulis jų nepripildys. Ir todėl jie pradeda vartoti narkotikus - vien todėl, kad užsimirštų, atsijungtų nuo šito apgailėtino gyvenimo ir nejaustų jo tuštumos. Taip pasaulyje vyksta todėl, kad nėra jokios išeities.

Taigi mūsų pasaulį žlugdo narkotikai, skyrybos ir savižudybės. Ego atveda žmogų į vystymosi pabaigą ir dabar jis turi pereiti į altruistinį pasaulį, kai liausis nuolat bandyti prisipildyti, traukdamas viską prie savęs. Atvirkščiai, prisipildymas bus aukojimo rezultatas. Aukojimas neturi ribų, tad pradėsime naują gyvenimą, sukursime naują visuomenę. Tikiuosi, kad tai išsipildys. Tada pašalinsime visas nelaimes: ir savižudybes, ir depresijas, ir ekologines katastrofas, ir visa kita, tarp jų ir narkotikus.

Kokiu atveju įstatymo pažeidimas gali tapti būtinybe? (Mettas, San Franciskas, JAV)

Nėra nieko svarbiau už žmogaus gyvybę. Juk gamta jam suteikė galimybę būti aktyvia ir naudinga visuomenės dalimi, tobulintis ir realizuotis. Todėl pažeisti įstatymą žmogus gali tik su sąlyga, kad šis įstatymas jį įpareigoja nužudyti kitą. Tokiu atveju iš tikrųjų yra motyvas atvirai ir nedelsiant nepaklūsti įstatymui. Visais kitais atvejais žmogus privalo teisėtais keliais kovoti su įstatymu. Kitaip tariant, jis turi laikytis įstatymo, kartu kovodamas, kad jis būtų pakeistas. Na, o pažeisti įstatymą galima tik vienu atveju: jeigu jis gali būti žmogaus mirties priežastis. Juk nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvenimą. Jeigu pažeidinėsime įstatymus, pasaulyje prasidės anarchija. Todėl privalome pasiekti būseną, kada laikysimės įstatymų, išskyrus tuos, kurių pasekmės neištaisomos, pavyzdžiui, žmogaus mirtis.

Ar Jūs žinote, kodėl politika susijusi su prievarta? (Jangas Šaobinas, 43, Juanmingiuanas, dailininkų kaimas, Pekinas, Kinija)

Problema ta, kad visa visuomenės raida egoistinė. Egoizmas - visos tikrovės materija. Ir todėl žmogus, neskatinamas egoizmo, negali atlikti jokių veiksmų.

Politika susijusi su prievarta todėl, kad politikoje naudojame tuos pačius įstatymus ir siekiame tų pačių tikslų, tik sukuriame tam tikro teisėtumo, kurį galima ir toliau palaikyti, rėmus. Kitaip tariant, politika - kumščio jėgos tęsinys, ir ne daugiau. Kol žmonija nepakeis egoistinio požiūrio į gyvenimą ir tarptautinius santykius į altruistinį, joks politinis veiksmas neapsieis be jėgos. Tik pasikeitęs požiūris į visą žmoniją, kaip į vieną bendrą organizmą pakeis realybę taip, kad politika taps visuotinė. Juk mes esame mažame visuotiniame kaime.

Tada viską spręs pasaulio vyriausybė, kurios siekiai bus pasaulio, kaip bendro kūno, pažanga ir egzistavimas. Ir tada ši viso pasaulio „galva“ skirs pareigas kiekvienam. Taip padalinsime naštą visiems - kad kiekvienas žinotų: jam teko tokia dalis todėl, jog būtent tokį jis turi įdėti savo įnašą, kad visas pasaulis gyventų taikiai.

Visi gyvensime ir klestėsime, pasieksime netgi ne gero materialaus gyvenimo - mes pasieksime kitą būties, begalinės gamtos dvasinės tėkmės lygį. Mums rūpės ne tik materialus gyvenimas, ne tik kūnai, bet ir sielos. Galėsime pakilti į šitą lygį tik su sąlyga, kad pradėsime gyventi altruistiškai.

Kodėl Irano atominė bomba laikoma pavojingesnė negu Jungtinių Valstijų, Izraelio ar Prancūzijos? (Volfgangas Jostas, 23, Berlynas, Vokietija)

Be abejo, visos valstybės egoistiškos ir siekia naudos sau. Tačiau skirtumas tas, kad nė vienoje šalyje, išskyrus Iraną, tauta nėra mokoma žudyti kitus, darant tai politiniu, valstybiniu klausimu. Pažvelkime, kas vyksta šitoje šalyje... Ko ten moko tautą? Moko žudyti kitus, moko valdyti kitus. Ir todėl visais tais ginklais, kuriuos jie gamina, iš tikrųjų grasinama visam pasauliui. Mes turime spręsti pagal tai, kaip auklėjama jaunoji karta, ką ji girdi, kuo ji turi sekti, kaip turi atrodyti. Tada pamatysime, kad vis dėlto Amerikoje kalbama apie taiką, Izraelyje kalbama apie taiką ir visame pasaulyje daugiau ar mažiau kalbama apie visuotinę taiką, o tuo tarpu Irane, esant fundamentalistiniam režimui, aptariama, kaip užvaldyti visą pasaulį, užgrobti visą pasaulį. Ir todėl ginklas jų rankose labai pavojingas pasauliui.

Tikiuosi, Irano tauta supras, kad taika pasaulyje ir tobulėjimas (ir Irano tautos tobulėjimas) priklauso nuo kitų. Tikiuosi, jie pakeis savo kelią, taip pat ir visas pasaulis supras, jog reikalinga altruistinė tvarka, altruistiniai tarpusavio santykiai. Linkiu visiems gyventi broliškai, meilėje, nes vis tiek, norime to ar ne, gamta rodo mums, kad esame viena šeima. Tikėkimės, jog kada nors pamilsime vienas kitą, susiimsime už rankų ir pradėsime gyventi drauge dėl mūsų vaikų gerovės.

Man graudu matyti ir tai, kas vyksta Izraelyje. Jeigu norite, žvilgtelėkite, ką rodo televizija, koks yra mokyklinis lavinimas ir kitos sritys - kaip jie auklėja žmones. Palyginkite, ką kalba Izraelio mokyklose, kaip moko mylėti vienas kitą ir ką kalba palestiniečių mokyklose, kaip moko žudyti kitą. Tai iš esmės ir parodo, ko reikia saugotis.

Kodėl kai stiprus naudoja jėgą - vadinama „savigyna“, o kai silpnas - „terorizmas“? (Chaija El Azach, 25, Džeda, Saudo Arabija)

Klausimas iš pat pradžių neteisingas. Teroras - prievartos naudojimas taikiems gyventojams, kurie iš esmės niekuo nėra kalti. Teroras kaip tik taikomas nekaltiems žmonėms žudyti. Iš kitos pusės, valstybė naudoja jėgą prieš priešininko kariuomenę. Kariuomenė prieš kariuomenę - netgi mūsų egoistiniame pasaulyje laikoma, taip sakant, „etiška“ ir teisinga. Tai skiriasi nuo tų atvejų, kada kokia nors jėga, kariuomenė arba teroristinės organizacijos, veikia prieš piliečius, nekaltus niekuo, išskyrus tai, kad jie yra paprasti žmonės.

Ir todėl žmonių visuomenė besąlygiškai neturi kęsti ir pateisinti teroro. Reikalo esmė - ne jėga ar silpnumas, o prieš ką jėga nukreipta. Jeigu ji nukreipta prieš piliečius, tai vadinasi „teroru“, jeigu ji nukreipta prieš kariuomenę, tai vadinasi „karu“. O karas turi savo jėgas ir įstatymus. Savaime aišku, jis nepageidaujamas, bet, vienaip ar kitaip, mes laikome tai teisėtais dalykais, telpančiais į tam tikrus rėmus. Tragedija ta, kad teroristinės grupuotės užsibrėžia tikslą smogti gyventojams. Ir visa žmonija turi juos įspėti. Tai turi išnykti iš pasaulio žemėlapio.

Kaip mūsų laikais, kada „savigynos“ ir „humanitarinio įsikišimo“ koncepcijos pakeitė savo prasmę, galime nustatyti skirtumą tarp „šventojo“ karo ir tiesiog karo? (Sandra Šede, 29, Berlynas, Vokietija)

Aš skirstyčiau taip. Pateisinamas karas - tautos, kovojančios už savo egzistavimą ir už savo teritoriją, už savo žemę, karas. Jeigu kažkas ateina ir nori nužudyti, tai, kaip sakoma, „nužudyk jį pirmas“. Iš kitos pusės, jeigu kuri nors šalis „šeimininkauja“ ne savo teritorijoje, nors netgi vienokiomis ar kitokiomis „humanitarinėmis“ formomis, - jai to negalima daryti. Galima tarptautinių jėgų pagalbą panaudoti tik siekiant taikos ir tam tikro dialogo, o ne karo ir kariuomenės karinių veiksmų.

Todėl pateisinama tik viena: jeigu kažkas iš išorės puola vieną žmogų arba žmonių grupę, arba visą šalį - tada atsakant galima susikauti su juo ir jį užmušti, ir netgi pirmiems pradėti šitą karą. O jeigu niekas iš išorės tau negrasina, negali jo pulti ir kariauti su juo bet kokiomis dingstimis, tegu ir pačiomis nuostabiausiomis.

Kaip mes galime neleisti vyriausybėms kelti karo? (Glenas, Keiptaunas, Pietų Afrika)

Mes galime kovoti prieš karus tiktai įstatymais, o ne teroru ar kokiais nors neteisėtais veiksmais. Reikia suprasti, jog tik įtikinėdami tautą, tik aiškindami visas problemas ir priežastis galime paskatinti dideles organizacijas, gyventojus, tautą uždrausti savo vyriausybei kariauti. Niekada neturime naudoti jėgos prieš vyriausybes, kai kiekvienas veikia kumščio jėga, vildamasis pasiekti teisingumą. Niekada nelaimėsime jėga - tik įtikinėjimu, auklėjimu, aiškinimu.

Ir todėl altruistinių sąjūdžių problema ta, kad jie, nors ir bendrauja tarpusavyje, kai reikia imtis veiksmų, negali nieko padaryti. Visi jų veiksmai baigiasi pusiaukelėje. Tikiuosi, ateis toks laikas, kai daugybės įvairių altruistinių organizacijų rengiamų kongresų bei renginių rezultatas bus aiškinimas visam pasauliui, žmonijai. Tuomet vyriausybės bus priverstos nekariauti. Kur tik pasaulyje neprasidėtų karas, bus pasmerkiama iš visų pusės taip stipriai, kad sustabdys procesą jo užuomazgoje. Tai priklauso vien nuo altruistinių, taikos gynimo organizacijų - visokiausių, ne tik šiandieninių.

Paskutinį šimtmetį karuose žymiai padidėjo aukų tarp civilių gyventojų skaičius. Kodėl mes tai leidžiame? (Andžela, 32, Šri Lanka)

Pastaruoju metu karai vyksta ne karo lauke tarp kariuomenių ir šalių, o tarp tautų, miestuose. Juk kiekvienas nori sugriauti priešo technologinę, industrinę infrastruktūrą. Jeigu anksčiau buvo labai svarbu sunaikinti ir sutriuškinti kariuomenę, kareivius, tai šiandien technologinės, industrinės infrastruktūros sugriovimas iš esmės ir reiškia pergalę kare. Ir todėl šiandien smūgis nukreiptas ne į kariuomenę, o į didelius miestus. Ir nieko nepadarysi. Techninė plėtra lėmė tokią padėtį, kada didžiosios valstybės kariauja ne tiek karine, kiek industrine galia. Žmogaus ego nukreiptas ne prieš mašinas, o prieš savo giminaičius, prieš žmones. Tad kiekvienas ir nori sugriauti priešininko pramonę ir užmušti jo piliečius. Tarsi tai būtų pergalės požymis.

Matome, jog paskutiniu metu, žmonijos egoistinės raidos finaliniu laikotarpiu, kada priėjome pabaigą, planuojama jau ne kariuomenių, o tautų ir šalių, t. y. pasaulio gyventojų naikinimas. Šiandien skaičiuojama, kiek milijonų ir netgi milijardų žmonių žemėje galima sunaikinti. Būtent tai yra atominių bombų, kurios apskritai nėra skirtos kariuomenėms naikinti, efektyvumo kriterijus.

Iš esmės tai - paskutinė egoizmo forma. Kodėl ji turi būti būtent tokia? Todėl, kad ji verčia visą pasaulį ir kiekvieną bijoti: dabar jau būtina galvoti, kaip pakeisti visą žmonių visuomenę.

Kaip geriau panaudoti trilijonus dolerių, kuriuos JAV ir kitose šalyse kasmet išleidžiama kariniam biudžetui? (Chovardas Cinnas, JAV)

Būtų geriausia, jeigu tas kapitalas, kuris visose šalyse skiriamas karinei plėtrai ir ginkluotės gamybai, būtų naudojamas žinių apie žmonijos struktūrą skleidimui po visą pasaulį, žmonių lavinimui, mokslo apie bendrą realybę vystymui, tyrinėjimui, kodėl tokia prasta mūsų būsena, kodėl toks priešiškas pasaulis aplink mus, koks procesas vyksta su žmonija ir kas jos dar laukia ateityje, kokia žmonijos raidos priežastis ir tikslas, kaip žmogus pats sau kenkia. Jeigu atskleistume visus šiuos dalykus, jeigu ištirtume gamtą, pamatytume, kokį blogį darome sau ir visai gamtai...

Juk mes neišlaikome pusiausvyros su bendru gamtos dėsniu. Gamta mus myli, ji altruistiška, teikia ir palaiko gyvybę. O mes reaguojame į šį dėsnį nesubalansuotai, egoistiškai. Jeigu visiems atskleistume šį žinojimą, kiekvienas suprastų, ką jis turi daryti ir ką turi daryti visas pasaulis, kad išsigelbėtų nuo susinaikinimo. Taip turėtume gerą gyvenimą ir niekada nebūtų poreikio naudoti šių milžiniškų jėgų (pinigų, didelio kapitalo) ginklų gamybai. Priešingai, visi tikrai dalintųsi šiais pinigais geram, laimingam, lygiam gyvenimui visame pasaulyje sukurti.

Ateis laikas, kai žmonija tai pasieks. Juk bendras gamtos dėsnis turi ir vystymosi jėgą, vedančią mus prie būsenos, kai pamatysime, jog turime būti kaip vienas, su viena širdimi, kaip vientisas kūnas, jog visuotinė meilė pagal principą „mylėk artimą kaip save“ turi būti mūsų įstatymas. Tuomet iš tiesų visos jėgos, kurias geba naudoti žmonija, bus naudojamos jos labui.

Taigi dabar geriausia visus šiuos pinigus panaudoti aiškinimui: ko iš mūsų reikalauja gamta.

Kaip galima sustabdyti organizuotą nusikalstamumą miestuose ir paskatinti jaunimą lavintis užuot vienas kitą žudžius? (Štefani Elen, 53, Santa-Monika, Kalifornija JAV)

Turime skleisti mokslą apie žmogaus gyvenimo, gyvenimo Žemėje tikslą. Mes, žmonės, priklausom tam tikrai sistemai, kuri vystosi ir veda mus į ypatingą gyvenimą virš mūsų būties, į amžiną gyvenimą, gamtos jautimą ir įsijungimą į prigimtį, esančią aukščiau kūniškojo gyvenimo. Kūniškas egzistavimas galiausiai yra gyvūniškas gyvenimas, būdingas gyvam kūnui. Jeigu rūpinsimės ne gyvu kūnu, o mūsų siela („siela“ vadinama tai, kas yra ne mūsų viduje), jeigu skirsime dėmesį ne kūnui, ne mūsų ego, o priešingai, altruizmui, atidavimui - tada pajausime kitokį gyvenimą. Mes jausime gamtą ir būtį visiškai kitaip - kaip amžinąjį gyvenimą, amžiną tobulą gamtos tėkmę.

Apie tai turime pasakoti visai žmonijai, ypač jaunajai kartai. Tik taip, šviesdami, skleisdami šį mokslą, jeigu mums pavyks, galėsime sustabdyti visą blogį, koks tik yra, ir įveikti visus didelių miestų neigiamus reiškinius, įveikti visą tą kumščio jėgą, kuri šiandien paplitusi tarp jaunimo didmiesčių rajonuose.

Kaip Jūs priešinatės prievartai, pykčiui ir neapykantai? (be parašo, Niujorkas, JAV)

Esu tikras, kad reikia plėsti teisingą šviečiamąjį darbą visame pasaulyje, atsižvelgiant į kiekvienos šalies kultūrą. Reikia žmonėms pasakoti apie pasaulio sistemą, apie bendrą viso pasaulio gamtos dėsnį, apie mūsų tarpusavio santykius, kurie turi atitikti šį dėsnį, kad mes būtume subalansuoti su gamta.

Žmonių visuomenėje veikia dėsnis, kylantis iš gamtos, iš išorės: pagal jį žmonija turi būti suvienyta į vieną kūną. Jeigu neskatinsime visuomenės tapti tokia, priešinsimės gamtos jėgai, iš to kils visos mūsų bėdos. Šitos bėdos iš esmės atspindi mūsų disbalansą su gamta. Jeigu neperteiksime šio žinojimo, neišvystysime šito mokslo, svarbiausia, neparengsime pavyzdžių, kurie padės visiems gyventojų sluoksniams tai įsisąmoninti ir suprasti, - labai pakenksime ir leisime žmonijai prieiti iki susinaikinimo. Ir atvirkščiai, jeigu mums pavyks, galėsime pakeisti pasaulį į tobulą.

Organizacija, kuriai aš priklausau, transliuoja laidas visai žmonijai 22 kalbomis per nacionalinį interneto tinklą. Mes visiems nemokamai teikiame šias žinias. Jau milijonai įsijungę į mūsų švietimo tinklą ir labai tikiuosi, kad mums pasiseks. Džiaugčiausi, jeigu visos nacionalinės altruistinės organizacijos irgi taip dalyvautų pasaulio švietime. Tada, žinoma, mes pasiektume gerų rezultatų. Iš esmės priešintis kumščio jėgai, neapykantai galime tik teisingai lavindami visą pasaulį.

Ar yra kas nors geriau už demokratiją? (Aleksas, 33, Berlynas, Vokietija)

Mes visiškai nežinome, kas yra demokratija. „Demokratija“ mums reiškia, kad šiaip ne taip galime tarpusavyje sutarti - be kumščio jėgos ir brutaliausios prievartos, pagal tam tikrus įstatymus. Jų laikydamiesi daugiau ar mažiau pajėgiame tiesiogiai nekenkti vienas kitam, ir tai mes vadiname demokratija.

Niekas iš mūsų nežino, kas yra laisvė. Mes nesame laisvi. Kiekvienas mūsų gimsta su savybėmis, kurių nepasirinko. Kiekvienas mūsų gavo išsiauklėjimą, kurio nepasirinko. Mes augame ir būdami netoli dvidešimties metų tampame suaugusiais žmonėmis, bet visa, ką turime, gavome iš visuomenės, veikiant faktoriams, kurie apskritai su mumis nesusiję ir nuo mūsų nepriklauso. Iš esmės esu žmogus, kuris jau gatavas išėjo iš krosnies. Tačiau „aš“ - ne aš. „Aš“ - tai, ką man davė. Tuo ir vadovaujuosi savo gyvenime.

Ar aš žinau, kas yra laisvė? Nesu laisvas, aš tik pildau tai, ką gavau anksčiau. Ir todėl tai ne demokratija, tai ne laisvė ir tai ne laisvas pasirinkimas. Viską gavęs iš aplinkos, iš vaikystės, iš mokytojų, - jeigu sužinosiu, kaip su visu tuo dirbti, kaip tai panaudoti, kad pasiekčiau laisvę, tada galbūt iš tikrųjų sugebėsiu save realizuoti.

Todėl reikia žinoti gamtos dėsnius, visuomenės dėsnius, kokie jie turi iš tikrųjų būti objektyviąja, nuo mūsų nepriklausoma forma.

Atskleidžiame gamtos socialinius dėsnius: skruzdėlių, žvėrių būrių - štai ir žmonių būryje veikia tie patys dėsniai. Jeigu juos žinosime, jeigu laikysimės jų mūsų visuomenėje, juos realizuosime, tada dėl efektyvaus gamtos dėsnių panaudojimo pasieksime tikrąją demokratiją. Kitaip tariant, kiekvienas turės savo subalansuotą vietą pasaulyje, kiekviena tauta, kiekviena bendrija, kiekviena šalis ir visa žmonija, kaip ir viskas gamtoje, turės puikią subalansuotą vietą.

O dabar kiekvienas savaip įsivaizduoja demokratiją ir įstatymus. Todėl, savaime aišku, mes grimztame į globalinę žmonijos krizę ir kol kas nenutuokiame, kaip mums egzistuoti. Demokratija mūsų dienomis baigiasi ir kitas režimas, kuris laukia žmonijos, tai yra nacizmas. Nacizmas pakeis visų progresyvių demokratinių šalių dabartinį režimą, ir tuomet pamatysime, kad iš tiesų nesuprantame tikrųjų gamtos dėsnių.

Tikėkimės, kad juos suprasime ankščiau, kad nenusirisime iki nacizmo, o ateisime prie nuostabios ištaisytos žmonijos egzistavimo formos - altruizmo.

Kas yra laisvė? Ar ji priklauso nuo to, kokioje pasaulio vietoje yra žmogus? (Adelina Vong, 18, Ričmondas, Kanada)

Laisvė apskritai nepriklauso nuo to, kokioje epochoje arba kokioje pasaulio vietoje žmogus gyvena. Aplinka, kurioje jis gyvena, žmogui suteikiama iš aukščiau, iš išorės. Jis nepasirenka aplinkos, kaip nepasirenka, kokioje visuomenėje privalo gimti, kokį išsiauklėjimą gauti ir kokias vertybes įsisavinti, kad vėliau pagal jas gyventų.

Laisvę galima traktuoti tik vienaip: laisvė laisva nuo mano egoistinės prigimties. Nuo nieko kito negaliu būti laisvas. Laisvė nuo mano egoistinės prigimties, kai gyvenu ne pagal savo egoizmo dėsnius (kur mane iš vidaus stumia mano prigimtis), o tik žmonių visuomenei. Kitaip tariant, aš pakilau nuo savo egoistinės prigimties į rūpinimąsi bendrąja žmonių gerove - tai ir yra laisvė.

Ir iš tiesų, ten aš galiu gyventi laisvai. Pakildamas iš egoistinio gyvenimo lygio į altruistinį, aš gyvenu ir taip pat jaučiu amžinos gamtos tėkmę. Aš ir pats jaučiuosi tobulas, amžinas ir laisvas.

Be abejo, šių dėsnių realizacija visiškai nepriklauso nuo žmogaus gyvenamosios vietos, nuo jo tautybės ir lyties. Ji priklauso nuo paties žmogaus ir jo priešinimosi savo tikrajai prigimčiai.

Kur yra riba tarp asmeninės laisvės ir socialinės atsakomybės už visuotinę gerovę? Kas tai nusprendžia? (Sefairas Rodžersas, 43, Denveris, Koloradas, JAV)

Tik visuomenė, o ne pats žmogus privalo jausti, suprasti ir nuspręsti, kur yra riba tarp žmogaus laisvės ir jo atsakomybės visuomenei. Juk žmogus gyvena visuomenėje ir jo gyvenimas turi atitikti visuomenę, prisiderinti prie jos ir būti jai skirtas. Ir todėl didelė visuomenės problema ir tikslas - suteikti žmogui tokį išsilavinimą, kad jis pajaustų, jog visuomenės gerovė yra jo gerovė, o visuomenės tikslas - jo tikslas. Žmogus gyvens tik savo atsidavimu visuomenei.

Visuomenės tikslas turi būti - suformuoti viso pasaulio žmonių ir mažų bendrijų mąstymą, kad būtų aišku: jeigu žmogus veikia žmonijai, jeigu jis naudingas žmonijai, tada jis vertas pripažinimo ir pagarbos visuomenės akyse.

Juk visuomenė neišvengiamai daro įtaką žmogui. Ko nori visuomenė, tą žmogus ir daro, nes jam reikalinga visuomenės parama. Jo „Aš“, jo ego skatinamas vertybių, kurias gauna iš visuomenės. Jeigu visuomenė smerks egoistišką žmogų ir gerbs altruistišką, tada, žinoma, kiekvienam, kad užsitarnautų pagarbą, kad jaustųsi svarbia ir naudinga dalimi, teks atlikti altruistinius veiksmus. Žmogus norės, kad kiti jį palaikytų, kad apie jį gerai kalbėtų, ir todėl galėsime valdyti žmogų, jį padarydami naudingąja visuomenės dalimi.

Taigi visuomenė turi nustatyti, kur yra riba tarp žmogaus laisvės ir visuomenės.

Kaip atrodytų šiandien pasaulis, jeigu Afrikos gyventojų nebūtų atvežę vergauti į Ameriką? (Šošana Fridman, Čikaga, JAV)

Pasaulis šiandien atrodytų beveik taip pat, išskyrus pačią Ameriką, kuri, žinoma, jaustųsi ir atrodytų visiškai kitaip. Ji būtų panaši į Vakarų Europos valstybę, tokią kaip Prancūzija, Vokietija ar Anglija. Ji būtų labiau uždara ir mažiau demokratiška negu šiandien. Tai iš vienos pusės.

O iš kitos pusės, turime suprasti, jog pasaulis juda link galutinio tikslo veikiamas gamtos dėsnių. Negalime kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, nes istorijos dėsniai absoliutūs. Apie tai, kas atsitiko vakar, privalome pasakyti, kad tai turėjo atsitikti. Niekada nereikia gailėtis praeities - atvirkščiai, visada reikia veikti atsižvelgiant į dabartį ir į ateitį.

Jeigu žmogus apgailestauja, kad galbūt dėl praeityje kitaip susiklosčiusių aplinkybių dabar galėtume kitaip atrodyti, - tai visiškai nesveikas ir neteisingas požiūris, nes istorijos dėsniai absoliutūs, jie mus pastūmėja prie tikslo. Nuo šio momento ir toliau mes tegalime pasakyti: „Jeigu ne aš sau, tai kas man?“ O apie praeitį visada dera sakyti: „Nėra nieko, išskyrus Jį“ - tik taip, o ne kitaip mes galėjome vystytis.

Ir todėl dėl praeities nėra ko apgailestauti, negalima į praeitį žiūrėti kaip Loto žmona, kuri pavirto druskos stulpu nieko nelaimėjusi. Reikia mąstyti tik apie ateitį: kokia bus mūsų geroji ateitis - su sąlyga, jeigu sakysime, kad ji priklauso nuo mūsų tik tiek, kiek žinosime gamtos dėsnius ir jų laikysimės.

Kodėl daugelis žmonių, gyvendami šalyse, kur nėra demokratijos ir kur juos išnaudoja diktatoriai, taip agresyviai žiūri į vakarietišką pasaulį, kuris jiems siūlo savo gyvenimo būdą (t. y. negyventi visą laiką baimėje)? (Kris B., 16, Vankuveris, Kanada)

Tie, kurie nebuvo auklėjami pagal Vakarų kultūrą, jaučia ją kaip kažką svetimą todėl, kad ji sukaupė daugelį iliuzijų, ji dirbtinė. Žmonių tarpusavio elgesys nutolęs nuo gamtos. Vakarų kultūra pripažįsta ne žmogaus prigimtį, o tai, kaip žmogus tarsi turi atrodyti veidmainiaudamas ir vaizduodamas esąs gerutis, kai jo viduje viskas atvirkščiai.

Kitaip tariant, pašaliniai žmonės, auklėti kitoje kultūroje, mato, kiek ten išdidumo, kiek viršenybės prieš kitus jausmo. Ir todėl kiti žmonės Vakarų demokratiją įsivaizduoja kaip visišką žlugimą kuriant teisingą visuomenę.

O be to, Vakarų demokratija pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis, kurios, savaime suprantama, nepriimamos tų, kurių gyvenimo ir realybės suvokimas atitinka, pavyzdžiui, islamo filosofiją arba induizmą, arba konfucianizmą, arba budizmą ir t. t. Taigi jie nepriima tos kultūros ir jaučia, kiek ji įspraudžia žmogų į savo siaurus rėmus. Todėl netgi tada, kai žmonės emigruoja į Vakarus, kad gyventų lengviau ir pažangiau, jie neapkenčia Vakarų ir susiformuoja tokius rėmus, kuriose gyvena pagal savo kultūrą.

Kiek mūsų laisvės esame pasirengę atiduoti mainais į siūlomą saugumą? (Florianas Groseris, 37, Štarnbergas, Vokietija)

Mes privalome nutarti, kad saugumas turi būti visuotinis - visame pasaulyje. Jeigu kažkur pasaulyje nėra saugumo, vyksta karas, taikoma prievarta, jėgos metodai, o ne bendradarbiaujama, galiausiai nukentės ir nebeviešpataus viso pasaulio saugumas. Saugumas gerbiamas ir vertinamas, kai jis kyla ne dėl kažkokių egoistinių samprotavimų, valdžios, jėgos, išdidumo sumetimų. Jeigu šios sąlygos laikomasi, visas pasaulis ir kiekviena visuomenė privalo priimti tai kaip iš tikrųjų teisingą saugumo sąlygą.

Kiek laisvės galime atsisakyti... Saugumo reikmėms turime atsisakyti savo laisvės tik su ta sąlyga, jeigu ateityje ištaisysime visuomenę, pasiekę ir laisvę, ir saugumą. Kitaip laisvės atsisakymas saugumo dėlei yra ydingas.

Ar pasaulinė vyriausybė dabar spręs problemas, kurios anksčiau buvo laikomos nacionalinėmis arba regioninėmis, kadangi jos liečia mus visus? (Mišelis, Nors Berdas, JAV)

Esame pasaulyje, kuris atskleidžia, kiek mes tarpusavyje susiję, atskleidžia globalizaciją ir visų visuomenių, visų šalių, visų žmonių tarpusavio ryšį. Kai bet kuriame pasaulio taške kažkas vyksta, girdime apie tai ir jaučiame tai kitose vietose.

Žinoma, ši būsena tęsis ir stiprės, mes pajusime globalią krizę. Krizės esmė ne ta, kad esame tarpusavyje susiję, o ta, kad mes nepasirengę būti tarpusavyje susiję. Ir tuomet teks pereiti prie tarptautinių, kolegialių sprendimų priėmimo vietoj atskirų šalių, tarp kurių esama prieštaravimų ir vyksta susidūrimai, sprendimų.

Galiausiai turėsime vieną bendrą tarptautinę vyriausybę. Tik tokia vyriausybė priims sprendimus visam pasauliui ir viso pasaulio, be išimčių, gerovė bus pagrindinis bendras šios vyriausybės tikslas.

Niekada praeityje nejautėme, jog privalome susivienyti, būti žmonija kaip vienas kūnas, susieti vienos organizacijos. Tiesa ta, kad anksčiau mūsų egoistinis noras dar nebuvo toks akivaizdus, dar neatsiskleidė, kiek norime viską valdyti. O dabar, norėdami įsakinėti visam pasauliui, suvokiame, jog negalime jo valdyti egoistiškai. Pasaulis priešinasi, jis sako: „Ne, negali viena dalis valdyti kitą.“ Juk dvi dalys, trys, tūkstantis, milijardai tų dalių tarpusavyje susijusios, priklausomos viena nuo kitos. Viena dalis nulemia visų būseną, o visos dalys nulemia vienos būseną.

Ir todėl reikia, kad visi tai pradėtų suprasti. Taip turime šviesti, auklėti pasaulį. Šios visuotinės, totalios tarpusavio priklausomybės atskleidimas per masinės informacijos priemonės kanalus privalo pasiekti kiekvieną žmogų. Tada to, kas vyksta, ir to, ką privalome daryti, įsisąmoninimas ragins kiekvieną ir visus kartu priimti sprendimą dėl bendros vieno integralaus pasaulio vyriausybės būtinumo.

Kokia visuomenės tarptautinės teisės paskirtis, jeigu nėra jokių efektyvių jos praktinio taikymo mechanizmų? (Marija Kiriaku, 28, Nikosija, Kipras)

Šiandien tarptautinė teisė yra spekuliuojančių politikų, kurie ją naudoja tik savo egoistiniams tikslams, rankose. Išeitis galima, tik jeigu pakeisime pasaulio vertybes - kad tik altruistiniai veiksmai ir tikslai būtų teisėti. Tada galima pakeisti tarpusavio santykius tarp žmonių ir tarp šalių. Kartu pakeisime šitą blogą požiūrį į kiekvieną ir visą pasaulį į gerą. Būtina, kad altruistinės vertybės būtų visų tarptautinių susitarimų pagrindas.

Šiandien, žinoma, nėra teisingos tarptautinės teisės, todėl nėra ir efektyvių jos taikymo mechanizmų. Jeigu ji bus altruistinė ir sieks viso pasaulio gerovės, jeigu visas pasaulis jos norės ir supras jos būtinumą, - tik tada iš tikrųjų susiformuos tarptautinė vyriausybė.

O šiandien atskleidžiame, kad ir JTO nevykdo savo paskirties. Jungtinės Tautos negali, jos tėra tik žaisliukas, priemonė politikų rankose ir neatlieka to, ko mes kažkada tikėjomės. Galime suformuoti dar tūkstančius tarptautinių organizacijų įtraukdami ir šiandienines altruistines, ir egoistines organizacijas, ir vyriausybes - bet kol nepakeisime jų pagrindo, kad jos siektų žmonijos gerovės suprasdamos bendrąjį gamtos dėsnį, ši situacija tęsis ir toliau.

Norėčiau žinoti, ar yra toks kelias, kai įmanoma pasikeisti be nekaltų aukų? Kaip Amerika gali netekti stipriausios tautos pasaulyje statuso nesugriaudama visos planetos? Ar gali valdžia kada nors atsisakyti valdžios? (Džodi Ivens, Venisas, Kalifornija, JAV)

Žmonių visuomenės, politikos, ekonomikos ir visų kitų dalykų pasikeitimai - be kraujo, be smūgio žmonėms - įmanomi tik įgyvendinant vieną principą, veikiant vienam faktoriui: jeigu palaipsniui pakeisime pasaulio viešąją nuomonę, kuri priešinsis šiuolaikinei egoistinei politikai. Tada pasaulio nuomonė padės pakeisti vyriausybę, valdžios jėgą. Tuomet valdžia ir pasikeis iš egoistinės į altruistinę.

Tik pasauliui suvokus, kad būtina įgauti altruistinę formą, vyriausybėms teks pasikeisti, joms teks pakeisti savo nuomonę ir siekius. Tai bus sudėtinga, bet viešoji nuomonė gali priversti tai padaryti. Juk galiausiai viskas priklauso nuo masių žinojimo. Todėl, kad pasikeistų vyriausybė, būtina skleisti žinias, ruošti ir šviesti pasaulį.

Nėra jokio tikslo laukti iš vyriausybių, kad jos pasikeistų. Nėra jokios prasmės kreiptis į vyriausybes, kad jos kažką pakeistų. Juk jos rūpinasi vien savo valdžia. Tik panaudodami viešąją nuomonę pakeisime jas.

Ar gali žmogus tapti toks jautrus, kad, pažvelgęs į mūsų planetą, suprastų, jog jis irgi yra gamtos dalis? (Sabastijanas Saldagas, Aimoresas, Minas Žerais, Brazilija)

Žmogus negali pats suprasti, kad yra žmonijos dalis, viso pasaulio, visos visatos gamtos dalis. Juk jo egoizmas jį stabdo ir daro labai ribotą suvokiant pasaulį. Kad pajaustume bendrą visa apimančią gamtą, supančią mus, turime pereiti nuo intravertinio realybės suvokimo, kai viską priimame viduje (penkiais jutimo organais, kurie tik įtraukia informaciją iš išorės), prie tokios būsenos, kai „nudildome“ save, išeiname iš savęs į išorę. Tai įmanoma tiktai altruistiškai suvokiant pasaulį.

Ir todėl mes kol kas nepajėgūs pamatyti, kad pasaulis globalus ir kad esame integrali viso pasaulio dalis. Tačiau mūsų egoizmas stumia mus į priekį, ir kančių veikiami pradedame jausti, jog neturime kitos išeities, privalome suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Kitaip kentėsime vis daugiau, kol save pražudysime.

Todėl kančios daro žmogų jautresnį, kančios tobulina mūsų protą. Iš pradžių protas vystosi, kad vengtume kančių, o vėliau jos vis dėlto padeda įsisąmoninti, jog realybė integrali. Žmogus po truputį atskleidžia, kad visa mūsų visata ir mes jos viduje galiausiai priklausome vienai integraliai sistemai, kurioje veikia bendras gamtos dėsnis - meilės dėsnis.

Todėl mums reikia pasiekti panašumą į šį dėsnį. Visa gamta dirba kaip vienas bendras organizmas, ir tik žmogui duota valios laisvė, kad tai suprastų ir savo asmeninį statusą suvoktų kaip integralią dalį. Kai žmogus tai pasiekia, kai, viliuosi, artimiausioje ateityje pasieks, - tada pamatys, jog pasikelia nuo gyvūno lygio į žmogaus lygį. Tuomet jis pasijus kaip globali, visaapimanti, amžina ir tobula gamta.

Ką galiu padaryti ir ką galiu patarti kitiems, kad būtų sustabdytas globalus atšilimas? (Nensi Klemons, 57, Kameronas, Misūris, JAV)

Visų pirma reikia suprasti, jog mes patys, būtent mes griauname ekologinę ir kitas pusiausvyras su gamta. Šitą disbalansą sukeliame ne naudodami kenksmingas technologijas arba brutaliai kišdamiesi į gamtą su technika. Priešingai, esmė yra kaip tik mūsų etika, neteisingas ir egoistiškas elgesys. Būtent todėl mes griauname gamtą, todėl mes nepalaikome pusiausvyros su bendrą gamta, kuri visa altruistinė, visa yra meilė.

Jokie mūsų veiksmai ir pastangos (kai norime sumažinti įvairias technologines atliekas, dūmus, užteršimą, visus įmanomus mūsų poveikio gamtai faktorius) nepadės. Netgi jeigu liausimės naudoti visą mūsų techniką ir tiesiogiai nebekelsime problemų gamtai, - vis tiek nepasieksime pusiausvyros su gamta. Juk savo mintimis, savo blogu požiūriu į visus griauname žmogiškojo lygmens pusiausvyrą. Tas disbalansas ir blogis atsispindi ir žemesniuose gamtos lygmenyse.

Todėl gamta su mumis elgiasi blogai. Mūsų egoistiniai ketinimai, mūsų požiūris, mūsų neturinti priežasties neapykanta vienas kitam - štai kas sukelia tokias problemas kaip ligos, nusivylimas, depresija, gramzdina mus į narkotikus ir lemia ekologines katastrofas. Tik mūsų elgesys. Jokios priemonės, ribojančios techninį vystymąsi, nepadės. Vis tiek prieisime globalią krizę visa jos galia.

Tikėkimės, jog suprasime, kad harmonija tarp mūsų turi būti palaikoma žmogiškuoju, o ne techniniu lygiu. Šio principo platesnis supratimas padės žmonijai su mažesnėmis kančiomis pasiekti gero gyvenimo.

Ar egzistuoja ekonominio augimo ekologinė riba? (Davidas Letelje, 28, Berlynas, Vokietija)

Klausimas beprasmiškas, nes dar iki mes pasieksime tam tikrą techninio vystymosi ekologinę ribą, žmonija pražudys save trečiajame pasauliniame kare. Pasiekti techninio vystymosi ribą neįmanoma todėl, kad savo mintimis, savo neteisingu požiūriu vienas į kitą mes sukeliame gerokai didesnes problemas. Todėl ekonominio vystymosi ekologinės ribos nėra.

Apskritai ne technikos plėtra sukėlė ekologinę problemą - o tik ego ir blogio, kurie slypi mumyse, didėjimas ją sukėlė. Ir todėl vienintelis įmanomas išsigelbėjimas - viso pasaulio supratimas, jog mes priklausome vienam kūnui, vienai globaliai sistemai, jog esame tarpusavyje susiję ir privalome rūpintis vienas kitu. Vos mums supratus, kad priklausome vienai sistemai, vienam organizmui, - tą pačią akimirką baigsis visos mūsų problemos ir gamtos santykis su mumis taps geras, puikus, toks pats kaip ir mūsų vieno su kitu santykis. Kuo blogiau mes elgiamės vienas su kitu, tuo blogiau su mumis elgiasi gamta. Kuo geriau elgsimės vienas su kitu, tuo ir gamta geriau elgsis su mumis.

Kodėl maistas, kurį mes valgome, tokios blogos kokybės? (Saša Chelmikas, 25, Augsburgas, Vokietija)

Mūsų maistas negali būti geros natūralios kokybės, nes siekiame išmaitinti visą pasaulį, milijardus žmonių. Todėl mes priversti kurti įvairias genetines formas, kad maistas greitai negestų, kad, nepaisant atotrūkio nuo gamtos, jo skonis būtų artimas natūraliam. Ir todėl didelė mūsų maisto dalis turi įvairių genetinių priedų, jo skonis ir kvapas dirbtini.

Kaip pasekmę taip pat stebime spartesnį naujos kartos augimą. Kodėl ji auga taip greitai, su įvairiais nukrypimais ir taip skiriasi nuo ankstesnės? Todėl, kad valgome genetiškai modifikuotą maistą su daugeliu priedų. Tačiau kita vertus, gaila, neturime išeities. Kad išmaitintume milijardus, kad milijardams žmonių pristatytume nesugedusį maistą ir kad jo užtektų visiems, privalome taip daryti.

Neturime išeities tol, kol žmonija nepakeis savo požiūrio į gyvenimą, kad mes daugiau rūpintumėmės savimi, savo vertingumu, savo gyvenimo vertingumu, o ne siektume vienintelio tikslo - kaip daugiau iš visko užsidirbti. Tik tada ruošdami maistą galėsime apsieiti be genetikos. Būtent visuomeninės sąmonės transformacija iš egoizmo į žmonijos gerovę paskatins skanaus ir sveiko maisto ruošimo permainas. Kaip paprastai, egoizmas yra ir šio lygmens problemos (kokį maistą valgome) šaknis. Arba kai reklamuojami visiškai nesveiki, iš tikrųjų kenksmingi ir nuodingi produktai. Kažkam tai naudinga.

Kaip nekovojant padaryti, kad visi turėtų pakankamai švaraus vandens? (Suvienytųjų Nacijų universiteto Mileniumo projektas, JAV Amerikos Taryba)

Neįmanoma pasiekti gerų rezultatų kovos ir karų keliu ir neįmanoma pasiekti gerų rezultatų be kovos ir be karų. Apskritai šis požiūris neteisingas. Teturime galvoti, kaip pakelti planetinę viso pasaulio sąmonę, kad suprastume, jog mūsų gyvenimai susiję tarpusavyje. Jeigu kažkas blogai jaučiasi, reiškia, aš blogai jaučiuosi, jeigu kažkam blogai, tai blogai bus man. Juk mes kaip vienas žmogus su vienu kūnu, esame vienoje sistemoje. Jeigu kito žmogaus gyvenimas ir sveikata man bus taip pat svarbūs kaip ir mano gyvenimas ir sveikata, žinoma, man neteks kovoti dėl gero ir švaraus gėlo vandens - tai užtikrins bendras pasaulio požiūris

Reikia suprasti, kad norime savo vaikus auklėti altruistiškai. Mes norime, kad mūsų vaikai būtų altruistai, nes suprantame, jog altruizmas suteikia žmogui tikrumo. Žmogui lengviau gyvenime, jeigu jis nusileidžia, atiduoda. Jeigu taip jis gali prisipildyti - juo geriau, jis turi galimybę džiaugtis ir būti laimingas. Todėl mums reikia išplėsti šį lavinimą, kad iš tikrųjų rodytume vaikams pavyzdį, jog tik altruistinis auklėjimas gali jiems padėti gerai gyventi. Kada taip rūpinsimės vienas kitu, kada taip ir bus, tada besąlygiškai galėsime aprūpinti visą pasaulį sveiku ir švariu gyvenimu, vandeniu ir maistu.

Koks atstatomų energijos šaltinių energetinis balansas? Ar jie tiekia daugiau energijos negu reikia jų gamybai? (N.N., Antarktika)

Mes produktyviai panaudojame vieną du, daugiausia penkis procentus visų rūšių iš gamtos gaunamos energijos todėl, kad egoistiškai išnaudojame gamtą. Tačiau jeigu žiūrėtume į gamtą altruistiškai, jeigu galėtume dirbti su ja pagal tą patį principą, koks yra jos elgesio su mumis principas, subalansuotai, galėtume 100 proc. gauti iš gamtos tai, ko norime, nes būtume vienodo lygio.

Gamta į mus žiūri altruistiškai. Jeigu ir mes žiūrėtume į visą pasaulį, į visą žmoniją su meile, pagal principą „mylėk artimą kaip pats save“, tada galėtume iš gamtos išgauti daug daugiau energijos, pasiektume balansą, pusiausvyrą su gamta ir nejaustume jokio trūkumo. Mes harmoningai, integraliai suartėtume su gamta ir iš jos galėtume vietoj neigiamos reakcijos sulaukti teigiamą. Šiandien gamta dalijasi su mumis lyg ir nenoromis, ji tarytum privalo atlaisvinti mums mažą dalį savo energetinių resursų. Tačiau pasiekę pusiausvyrą su gamta, mes galėsime gauti neišsenkančią energiją, esančią kiekviename atome. Tik taip galima ištaisyti dabartinę metodiką ir rasti sprendimą ateičiai.

Kokia ateitis laukia miestų? (Nikas, 21, Brisbeinas, Australija)

Ateityje dėl žmonių komunikacijos išsivystymo, dėl technologijų išsivystymo žmonija nesikaups didmiesčiuose, atvirkščiai, plėsis į plotį. Daugelis galės dirbti namuose, taip pat visus vartojimo reikmenis galės gauti į namus. Namai bus ir miegamasis, ir darbo kabinetas, ir apskritai vieta, kur žmogus praleis didesnę savo gyvenimo dalį. Sąvokos „miesto centras“, downtown (miesto darbinė dalis) išnyks iš pasaulio, mūsų miestai įgaus plačią ir subalansuotą formą.

O be to, aš labai tikiuosi, kad kai tik žmonija supras, jog visuotiniai tarpusavio santykiai turi būti altruistiški, - atitinkamai ir miestai persiformuos naujoviškai: viskas bus žmogaus labui, kad žmogus rūpintųsi visuomene, o visuomenė rūpintųsi kiekvienu žmogumi. Todėl miestų struktūra labai pasikeis.

Ar visa žinančios masinės informacijos priemonės suteikia naujų galimybių, ar tai yra problema? (Džeris Menderis, Kalifornija, JAV)

Pasaulyje nėra nieko, kas būtų blogis arba gėris. Viskas priklauso nuo panaudojimo. Todėl galima pasakyti taip: egoizmas paskatino visų informacijos priemonių, visų ryšio kanalų plėtrą, kad mes dabar suprastume, jog reikia naudoti juos žmonijos labui. Todėl svarbu ne tai, kokį poveikį - blogą ar gerą - daro visažinė žiniasklaida. Blogas ar geras poveikis priklauso nuo informacijos priemonių taikymo būdo: dėl ko veikiama? Arba pagal bendrą gamtos dėsnį visos žmonijos labui, o ne savo nuožiūra, arba sau, kad būtų keliamas reitingas ir vis daugiau ir daugiau užsidirbama.

Čia ir yra problema su žiniasklaida: nors iš esmės gali pagerinti ryšį tarp žmonių, ji išskiria juos. Vadinasi, šiandien informacijos priemonės naudojamos pačiu blogiausiu būdu. Ir todėl mes, iš vienos pusės, jų nekenčiame, o iš kitos pusės, jaučiame, kad be jų neįmanoma. Kai kada žiniasklaida padeda išaiškinti gerus dalykus, kai kritikuoja viską, kas vyksta pasaulyje, - gerai. Tačiau paprastai blogi dalykai vyrauja, nes priklauso nuo žmonių, kurie valdo, egoizmo.

Kaip galime nustatyti, kas yra „tikra“ ir „tiesa“, jeigu ir vieną, ir kitą sukuriame patys? (Ebonas, Bruklinas, JAV)

Šiandien mes priimame kaip pavyzdį, etaloną įvairiausias vertybes, tokias kaip „melas“ ir „tiesa“. Visi tie dalykai santykiniai. Šiandieninis melas rytoj gali atrodyti tiesa, o šiandieninė tiesa rytoj atrodys kaip melas. Visa tai priklauso nuo mūsų egoistinio išsivystymo. Kuo toliau pasistumiame, juo giliau pažvelgiame į supančią gamtą ir į save pačius. Todėl gamta ir mes nesame absoliutūs - viskas priklauso nuo išsivystymo laipsnio. Tokiu atveju neįmanoma nustatyti, kas gerai, o kas blogai, kas tiesa, o kas melas. Visa tai labai reliatyvu.

Tačiau jeigu atskleisime bendrą gamtos dėsnį - absoliutų dėsnį, kuris nepriklauso nuo besivystančio egoistiško žmogaus, o egzistuoja supančioje gamtoje, tada sužinosime, kas yra tiesa ir kas yra absoliutus melas. Tuomet nebeklysime, atvirkščiai, galėsime, lygindami su šiais etalonais, tobulinti savo požiūrį ir teisingą supratimą. Mūsų vystymasis iš tiesų bus geras, pageidaujamas, siekiantis viso pasaulio gerovės.

Taigi bendrojo gamtos dėsnio žinojimas ir jo realizavimas, kuris kyla ne iš žmogaus egoizmo, o iš noro pasiekti pusiausvyrą, harmoniją su šiuo bendru dėsniu, ir yra iš esmės viso gėrio priežastis. Taip mes pradėsime gyventi gerai ir iš tikrųjų sužinosime, kas yra tiesa ir kas melas.

Kaip mes galime sukurti tradicinės kultūros išsaugojimo ir tarptautinės bendrijos vystymo balansą? (be parašo, Takoma, Vašingtonas, JAV)

Tik su sąlyga, kad elgsimės vienas su kitu pagal taisyklę, įstatymą „pamilk artimą kaip patį save“, su broliška meile, meile artimui, kai aš pajausiu artimą taip pat, kaip kūno ląstelės jaučia priklausomumą bendram organizmui. Kiekviena ląstelė padeda kitai, kiekviena ląstelė privalo būti ramstis ir sudaryti visumą su kita viename kūne. Kad taip elgtumėmės vienas su kitu, - iš esmės iš mūsų ir reikalauja gamta... Juk mes priklausome vienam kaimui, vienai žmonijai, vienai rūšiai, iš esmės priklausome vienam kūnui. Jeigu taip elgsimės vienas su kitu, tai kiekvieno mūsų vystymasis ir jam, ir visuomenei bus optimalus, jam tinkančios formos bei tempo. Kartu mes pasieksime įvairių kultūrų ir visos žmonijos balansą. Kiekvienas galės nuo savęs kažką pridėti bendrijai.

Televizija - labai galinga komunikacijos priemonė. Kodėl mes ją panaudojame tokios mažai svarbios informacijos skleidimui? (Maiklas Grechemas Ričardas, 24, Gatino, Kvebekas Kanada)

Televizija - informacijos šaltinis masėms, o masių lygis negali būti aukštas, priešingai, jis „labai liaudiškas“. Ir todėl televizijos lygis - masių lygis.

Problema kita. Jeigu būtų galvojama, kaip pakelti masių lygį, užuot tenkinus žemiausius ir pigiausius skonius, žinoma, televizija taptų pačia didžiausia ir gerbtiniausia auklėjimo priemone. Tačiau jie nori tik parduoti tai, kas masėms yra gerai, o masių lygis, žinoma, žemas. Tokiu būdu televizija taikstosi su liaudies norais ir parduoda tai, ko liaudis nori. Masinės informacijos priemonėms svarbiausia parduoti kuo daugiau. Ir todėl televizija negalvoja apie masių auklėjimą. Taip ji ir atrodo, todėl mes iš tikrųjų jai turime daug pretenzijų.

Tačiau jeigu ji galėtų drauge su psichologais ir švietimo specialistais galvoti apie pasaulio ateitį, apie tai, kaip pakelti masių lygį į „kalbančiąją“ pakopą, į aukštą įsisąmoninimo lygį, tada, žinoma, ji galėtų jas auklėti pačiu teisingiausiu būdu. Turime vilties, jog būtent teisingas komunikacijos priemonių panaudojimas (būtent skirtas masėms) padės pasauliui pasikeisti. Todėl vyriausybės ir JTO privalo padaryti galą tokio kaip šiandien žemo lygio masinių informacijos priemonių panaudojimui. Visa pasaulio ateitis priklauso nuo šito.

Kokį mitą reikia sugalvoti, kad pakeistume pasaulį į gera? (Kisas Dirksas, 48, Pjedmontas, Kalifornija, JAV)

Mitas yra tai, kad egoizmas padės pasiekti gerą gyvenimą. Turime suprasti, jog jau penkis tūkstančius metų, nuo Senovės Babilono laikų stumiamės į priekį tik egoizmo didėjimo dėka. Mes manome, kad technikos, ekonomikos, kultūros, švietimo tobulinimas padės pasiekti laimę. O iš tiesų vienas neturi jokio ryšio su kitu. Šis mitas, ši mintis yra labai didelė klaida ir mūsų dienomis ji pagaliau žlunga. Greitai liausimės svajoti apie tai, kad techninis vystymasis mus padarys laimingus.

Problema ta, kaip mums save sustabdyti ir nepatirti didelių nelaimių. Visa tai, žinoma, priklauso tik nuo planetos sąmonės išsivystymo. Visi mitai turi baigtis - priešingai, mums reikia ištirti gamtos dėsnius ir juos panaudoti be jokių išvedžiojimų, be įvairaus plauko mitologijų. Reikia suprasti, kad tik bendro gamtos dėsnio žinojimas, jo panaudojimas ir realizavimas yra iš esmės žmonijos išsigelbėjimas.

Mes gyvename žinių epochoje. Kaip galimybė mažų pajamų gyventojų grupėms lengviau prieiti prie technologijų (interneto ir kompiuterio) gali pagreitinti socialinį ir ekonominį vystymąsi? (Rodrigas Bachijas, Rio de Žaneiras, Brazilija)

Gyvename labai savotiškame pasaulyje ir turime labai savotišką priemonę, vadinamą internetu. Iš tiesų, internetas kiekvienam pasaulyje gali padėti beveik nemokamai prieiti prie neribotų informacijos šaltinių. Ši priemonė lygi visiems, ji sulygina ir suvienija visus pasaulyje. Ir nors ją specialiai vysto mūsų egoizmas, tačiau tas vystymasis skirtas atskleisti, kad jau gebame suprasti bendrą visos žmonijos, susietos tarpusavyje tarsi viename kūne, sistemą. Internetas mums leidžia suprasti tikrą pasaulio būseną, pačius save ir, tikiuosi, galiausiai jis paskatins kuo spartesnį pasaulio pasikeitimą dar mūsų dienomis.

Informacija, ryšys, technologija galiausiai nulems štai ką. Galbūt mes ir nepaspartinsime mažai apmokamų gyventojų sluoksnių socialinio ekonominio vystymosi, bet suprasime, kad mums reikia pakeisti požiūrį į pasaulį ir tarpusavio santykius iš egoizmo į altruizmą - taip, kad visi taptume lygūs. Neturime likti su iliuzija, jog padalinus viską po lygiai, pasaulis pasikeis. Toks padalinimas nelems palankių permainų pasaulyje. Mes jau matėme, kaip būna. Taip tik trukdome žmonėms dirbti ir vystytis. Reikia žmonėms įdiegti naują, altruistinį įsisąmoninimą, jog visi esame viena šeima. Taip padarysime pasaulį teisingą, džiugų ir tobulą.

Ar Jūs manote, kad atsiradus namuose internetui, mes tapome labiau įbauginti ir kontroliuojami? (be parašo, Stoke-on-Trent, Didžioji Britanija)

Kol kas mes nejaučiame, kad esame kontroliuojami interneto. Juk šioji priemonė tikrina, kokias svetaines mes lankome, ko norime, koks mūsų interesų ratas. Žinoma, vėliau pamatysime, kaip mumis galima manipuliuoti ir pasinaudoti. Taip įvyksta su visais mūsų atradimais, kuriuos paskui kažkas egoistiškai panaudoja reklamai ir nurodymui, kur derėtų pirkti jo pasiūlytas prekes.

Tačiau, viliuosi, dar iki tol mes pastebėsime, kad būtina pakeisti visą mūsų pasaulį, o ne mažiau reikšmingus dalykus, kuriuos liečia dauguma šių klausimų. Žmonės klausia, kaip pakeisti pasekmes. Turime suprasti, kad reikia pakeisti viso blogio, visų problemų priežastį. Šimtas čia pateiktų klausimų yra apie pasekmes, bet jeigu pakeisime ego - visos šios pasekmės atkris ir visos problemos išnyks, tarytum jų ir nebuvo.

Mums reikia sutelkti dėmesį tik į vieną - kaip pakeisti savo prigimtį. Tegul atrodo tarsi nerealu: „Pakeisti prigimtį!?“ Tačiau iš tikrųjų tai įmanoma, nes turime jėgą, išmintį ir prigimties pakeitimo metodiką. Ši metodika vadinama kabalos mokslu, ji tik dabar atsiskleidžia pasauliui, ir naudojantis ja iš tiesų galima įvykdyti būtinas permainas. Anksčiau ar vėliau žmonija ją atskleis ir ja pasinaudos. Tik mes stengiamės, kad ji kuo greičiau ją įsisąmonintų, kad pasaulis mažiau kentėtų.

Ar verta priešintis naujoms technologijoms, kurios trumpą laiką yra potencialiai kenksmingos, bet ateityje galės išsaugoti milijonus gyvybių? (Erikas Malebas, 36, Prancūzija)

Mes galime įvertinti mokslo esmę tik pagal jo tikslą. Jeigu šiandien matomas tikslas kenksmingas žmogui, to mokslo negalima naudoti ir vystyti. Bet kurioje srityje negalima atsikalbinėti, kad galbūt ateityje gerai ką nors panaudosime. Jeigu jau dabar naudodami kenkiame, reiškia, negalima naudotis. Tokia taisyklė: reikia spręsti apie dalyką pagal atsiskleidimo formą, o ne pagal tolimesnę ateitį.

Todėl jeigu šiandien kokia nors technologija kenksminga, gali būti kenksmingai panaudojama, - negalima jos tobulinti. Nieko teisingo čia nebus. Tik jeigu atitinkamai pasikeisime ir būsime įsitikinę, kad ji bus naudojama gerai, - tik tada verta ją vystyti. Nėra nieko ypatinga vystyti mokslą paprasčiausiai todėl, kad tai mokslas, bet viskas turi būti plėtojama tik pagal žmogaus moralinį lygį, tik atsižvelgiant į žmogaus gerovę. Gamtoje slypi visi dėsniai, visi faktoriai ir visos prielaidos. Bet jeigu jau mes imame iš gamtos viską gatavą, tai verta imti tiek gatavų išteklių, kiek galime panaudoti savo labui. Jeigu jie ne mums, jie visiškai nereikalingi.

Pažiūrėkite į naminius gyvūnus - kaip nesugebėjimas kovoti už save juos padarė nutukusius, tingius ir priklausomus, atėmęs gamtos duotą smalsumą. Ar technologija analogiškai paverčia žmones naminiais gyvūnais? (Ajenas, 23, Arlingtonas, Virdžinija, JAV)

Mes vystomės po „vystymosi volu“, stumiami egoizmo, kuris nuolat didėja mumyse. Šis besivystantis ego neleis mums nurimti, nusiraminti. Jis atves prie tokių nelaimių ir kančių, kad teks susimąstyti: dėl ko mes gyvename? Uždavęs sau šį klausimą apie gyvenimo prasmę, žmogus atskleis, jog visas jo gyvenimo tikslas yra kaip tik pakeisti jį vysčiusį egoizmą ir pritaikyti jį siekti pusiausvyros, susivienijimo, supanašėjimo savybėmis su gamta. Kartu žmogus pasieks amžinybės ir tobulumo pojūtį.

Mes šiomis aplinkybėmis, skirtingai nei gyvūnai ir žvėrys, nesėdėsime nejudėdami ir tik vartodami. Kadangi mūsų ego galiausiai turi atvesti mus prie tikslo (išvystęs mus ir pasiekęs savo viršūnę), jis pradeda atskleisti mumyse tokią tuštumą, kad ši būsena priverčia mus pakeisti egoizmą, pakeisti požiūrį į gyvenimą. Tuo mes skiriamės nuo žvėrių ir gyvūnų - juk jų ego nekinta. Tiesiog žmogus juos aprūpina ėdesiu, ir todėl jie neveiklūs. Tačiau mums nepakanka gauti maistą, kad pasiliktume nurimę ir sotūs. Priešingai, mums vis dėlto teks užpildyti tuštumą, kuri atsiskleis. Ši tuštuma paskatins pakeisti požiūrį į gyvenimą. Besivystantis egoizmas atveda žmogų prie to, kad jis pats šitą egoizmą pašalina. Ir mes tai pamatysime jau artimiausiais metais.

Kiek mokslas yra objektyvus? (Janina Šprenger, 22, Berlynas, Vokietija)

Mokslas neobjektyvus. Jis objektyvus tik tiek, kiek objektyvūs ir nepriklausomi mūsų penki jutimo organai, kuriais suvokiame pasaulį. Mes nežinome, koks yra pasaulis ne mumyse. Mes jaučiame tik tai, kas per penkias „ertmes“, penkis pojūčius patenka į mūsų vidų. Jeigu turėtume kitokius penkis jutimo organus, jaustume pasaulį kitaip. Mokslas aiškina, kad žvėrys ir gyvūnai, kiekviena rūšis jaučia pasaulį įvairiai: kaip kvapų dėmes arba šilumos ir šalčio dėmes ir t. t. Šiuolaikinės mokslinės teorijos teigia, kad pasaulis tėra mūsų reakcija į kažką, kas vyksta išorėje. Ir todėl mes jaučiame pasaulį tiek, kiek mūsų penki jutimo organai yra susiję su supančiu pasauliu. Todėl visas mokslas nėra objektyvus, o visiškai subjektyvus, priklausantis nuo žmogaus. Mūsų mokslas yra jutimo organų reakcijos į kažką nežinomą, kas vyksta išorėje, pasekmė. Todėl galiausiai mokslas tik fiksuoja mūsų reakciją į tai, ką jaučiame ir atskleidžiame. Jeigu jaustume ir atskleistume kažką iš išorės jutimo organu, kuris yra ne mūsų viduje, o išorėje, tuomet atvertume visiškai kitą pasaulį.

Kaip architektūra gali pačiu geriausiu būdu pasitarnauti socialiniams, ekonominiams, politiniams ir ekologiniams interesams dabar ir ateityje? (Kenetas Chinčklifas, 41, Fortas Lauderdeilas, Florida, JAV)

Architektūros, kaip ir kitų mokslų, kuriuos išvystė žmogus, efektyvumas priklauso vien nuo to, kaip žmogus juos panaudoja. Ne pats mokslas geras ar blogas - esmė yra žmogus, kuris jį naudoja gėriui arba blogiui. Ir todėl kai žmonės supras, kad geriausia realizuoti būtiniausius dalykus, o visa kita skirti visuomenei, tada jie nustos pernelyg naudoti architektūros mokslą, architektūrą. Priešingai, jie viską darys labai efektyviai, realiai, o perteklių panaudos visos žmonijos labui. Mes išvysime tai ir architektūroje, ir apskritai visose pasaulio veiklos sferose, visuose mūsų moksluose. Jeigu pakeisime žmogų, tada, žinoma, ir architektūra, ir visi kiti mokslai bei technologijos įgaus kitą formą, pavidalą.

Kodėl mums visame pasaulyje neatšaukus patentų įstatymų ir nebaigus riboti kūrybos bei novatoriškumo? (Etjenas Savaras, 34, Beloj, Kvebekas, Kanada)

Jeigu žmonės suprastų, kad viskas, ką jie daro, ką atskleidžia gamtoje, gali duoti naudą žmonijai ir kad į amžiną žmogaus sielos sąskaitą bus įrašytas jo suteiktas gėris, tada žmogus nesaugotų tai, ką atrado, ir nedraustų laisvai naudotis... Pasaulyje yra dalykų, kuriuos žmonės atrado, bet nenori, kad kiti plačiai naudotųsi. Jeigu žmogus galėtų suprasti, jog jo apdovanojimas kaip tik tas, kad jis atiduoda žmonijai, ir jog būtent tai amžiams užrašoma jo vardu, tada jis, žinoma, taip elgtųsi ir užmokesčiu laikytų ne atlygį pinigais, o atlygį pripažinimu. Gamtos nuostata būtų jam palanki ir todėl žmogus pelnytų amžinybės ir tobulumo, esančių aukščiau šio gyvenimo, pajautimą.

Tačiau kol liekame egoistais ir nesugebame taip suprasti gamtos, pačiu egoistiškiausiu būdu naudojamės visais gamtos turtais bei viskuo, ką galime gamtoje atrasti. Kiekvienas būtinai saugo savo patentą ir pasaulis juda pirmyn labai netiesiu keliu.

Ar bus įmanoma kada nors tiesiogiai prijungti žmogaus smegenis prie mašinų (kaip kompiuterius)? Jeigu taip, tai kada ir kaip? (Nikolas Fleidžis, 27, Kašan, Prancūzija)

Be abejo, artimiausiu metu - tarkime, apie 2020 metus - galima bus prijungti žmogaus smegenis prie mašinų, panašiai kaip kompiuterį, kad dirbtų išvien. O maždaug apie XXI amžiaus vidurį galima bus pakeisti visas mūsų kūno dalis įvairiomis dirbtinėmis formomis.

Reikia suprasti, mes nekalbame apie vidinę dalį, apie žmogaus „Aš“, apie jo sielą. Kalbame apie mūsų kūno dalis, apie gyvūną. Jau šiandien, naudodami genų inžineriją ir biologiją, galime daug ką pakeisti žmogaus kūne, keisti ir auginti organus. Tai nėra problema. Visoje šitoje išmintyje, visame šitame moksle nėra nieko, kas būtų aukščiau už žmogaus galimybes. Juk šiuo atveju veikiame gyvūniniame lygmenyje, o patys esame „kalbančiojoje“ pakopoje.

Mūsų problema, mūsų teisinga, aukšta, itin ypatinga veikla turėtų būti pakilimas iš biologinio lygio rūpesčių, gyvo kūno lygio į „kalbančiąją“ pakopą. Tuomet dirbsime su savo siela, žmogaus „Aš“, esančiu aukščiau kūno. Būtent ten atliksime tokias manipuliacijas, kurios mums leis taisyti sielą, veikti sieloje.

O dėl kūno, žinoma, artimiausiais metais darysime vis daugiau ir daugiau. Visa tai priklauso tik nuo technologinio išsivystymo.

Kokiu būdu internetas, kaip visuotinis informacinis instrumentas, kuris išraizgo visus kontinentus, gali pasitarnauti mūsų visuomenės stiprinimui? (Maksas Stelmakeris, 36, Serri, Kanada)

Tik su sąlyga, kad atskleisime, jog ši priemonė tiek integrali, kad pasiekia visus. Internetas lygus visiems ir jeigu per jį bus aiškinama, kad visi mes priklausome globaliai sistemai, kad iš esmės esame mažas kaimas, viena sistema ir kad atitinkamai turime vienas su kitu elgtis, taip pat auklėti ir kitą kartą... Per šį tinklą turime skelbti vien tai, kad priklausome vienam kūnui, kad turime pasikeisti. Jeigu mes apie tai kalbėsime internete, tuomet toks milžiniškas mechanizmas, apimantis visus kontinentus ir visus kartu, atliks savo paskirtį. Jis mus sujungs tarpusavyje. Visomis kalbomis ir visais lygiais jis mus suriš ir leis visiems pajausti, kad šiam tikslui jis ir skirtas.

Šis instrumentas ypatingas tuo, kad tuo pačiu metu, vienu akimirksniu, realiuoju laiku gali mus sujungti ir iš tikrųjų padaryti visų žmonių, visame pasaulyje vienu metu prisijungusių prie jo, vieną jungtį. Tikiuosi, kad artimiausioje ateityje tai iš tiesų įvyks ir mes pasijusime tarpusavyje surišti (įtraukiant ir informacijos priemones internetu) taip, kad žmonija pamatys, jog sudaro vieną visumą, ir pradės atitinkamai elgtis. Tada mes pakeisime mūsų kultūrą, švietimą, ekonomiką ir požiūrį į gyvenimą.

Kodėl su kiekvienu nauju išradimu, skirtu laikui taupyti, mūsų gyvenimas tampa vis labiau pripildytas streso? (Dezire Cvang, 26, Berlynas, Vokietija)

Egoizmas, nuolat ir nenutrūkstamai besivystantis mumyse, formuoja vis didesnį norą jį pripildyti. Tačiau norėdami jį pripildyti, mes iš esmės pastebime, kad to nesugebame. Visiems žinoma, kad prieš valgį jaučiame stiprų apetitą, bet tik pradėjus valgyti, noras sumažėja ir mes nebejaučiame malonumo. Taigi pats malonumas, pats prisipildymas neutralizuoja malonumo jausmą. Juk jie yra vienas kitam priešingi - noras prisipildyti ir malonumas, kuris jį pripildo.

Ir todėl, jeigu mes norime prisipildyti štai taip, tiesiogiai, niekada nepasieksime tobulumo. Aš labai daug noriu pasiekti, tačiau vos tik ką nors pasiekiu, tai išnyksta, malonumas dingsta. Kodėl jis dingsta? Todėl, kad gaudamas malonumą, prisipildydamas malonumo aš neutralizuoju patį norą. Todėl tokia forma mes niekada nepasiekiame prisipildymo, atvirkščiai, pajuntame tuštumą. Ir todėl niekada savo gyvenime nepatiriame malonumo.

Malonumą galima patirti tik su sąlyga, jeigu atskirsime malonumo gavimo vietą nuo paties malonumo. Pavyzdžiui, motina nori duoti kažką savo vaikui ir kuo daugiau ji jam duoda, tuo daugiau pati prisipildo. Jeigu mes mylėtume vienas kitą panašiai kaip motina myli savo vaiką, tada atiduodamas kitam aš mėgaučiausi. O atiduoti galima be apribojimų, visą laiką save pripildant. Vadinasi, šitas principas yra amžino prisipildymo principas ir jo laikydamasis žmogus gali pajusti amžiną gyvenimą. Reiškia, altruizme glūdi meilės ir laimės kupino amžino gyvenimo pagrindas. O laikantis egoizmo niekada to neatsitiks.

Tik kada žmonija tai supras ir pajaus, kiek praranda per savo trumpą, pilną kančių gyvenimą, nors galima pasiekti amžiną gyvenimą, kupiną malonumų, tuomet ji pradės keistis. Tikiuosi, kad tada mūsų gyvenimas nebebus daugiau pripildytas streso.

Kaip atrodo ateitis, kurios trokštate? (Be parašo, Niujorkas, JAV)

Kaip bet kurio gyvo organizmo visos ląstelės, nors ir egoistiškos, tačiau dirbdamos susijungia į vieną mechanizmą, į vieną altruistinę sistemą, ir kiekviena ląstelė, prisijungdama prie kūno, visa pasineria vien į rūpestį, kaip jai integruotis į kūną, kaip aprūpinti kūno gyvenimą ir jo bendrą funkcionavimą, nes kitaip ir ji pati neteks gyvybės, taip ir žmonių visuomenėje: jeigu norime išgyventi, privalome priimti šitą kiekvieno gyvo organizmo dėsnį, pagal kurį visi rūpinasi visais. Ateitis gali būti tik tokia ir jokia kitokia.

Mūsų raidą Žemėje skatino egoizmas. Tai buvo egoistinis vystymasis, nuolat besiplėtojantis mumyse. Tačiau dabar mes priėjome egoistinės raidos finalą ir šiandien atsiveria visiškai kita dimensija. Privalome suprasti, jog dabar atsiskleidžia nauja realybė, nauja sistema, kurioje mes tarpusavyje susieti. Dėl savo tarpusavio susietumo privalome priimti šitą integralią sistemą kaip gyvenimo įstatymą. Jeigu priimsime tai kaip faktą, pamatysime, kad gyvenimas gerėja.

Tikiuosi, būtent tai mes ir pamatysime.

Apie ką svarbiausia kalbėti mene ir kodėl? (Leina Francisko, 22, Manila, Filipinai)

Visa kultūra ir visas švietimas turi kalbėti apie gerus žmonių santykius, apie teisingus ryšius tarp jų, ne apie tuos, kurie yra dabar, o apie ryšius, kurie turi būti. Jeigu kalbėsime apie tai, kad visi priklausome vienai šeimai, kad kiekvienas turi rodyti tokią nuostatą kitam, kalbėsime, kad priklausome vienas nuo kito ir dėl to turime vienas kitą mylėti ir gerinti mūsų santykius, jeigu švietimas ir kultūra su viskuo, kas juose yra, panaudos savo įtaką mums ir kine, ir teatre, ir grožinėje literatūroje, visur, ką mes matome, kas daro mums poveikį, - tuomet priimsime šią altruistinę idėją, kad ir kaip ji prieštarautų mūsų prigimčiai. Kultūros vaidmuo, darantis mums poveikį, yra labai svarbus ir aš tikiuosi, jog taip mes greitai, be išankstinio kančių etapo, pereisime nuo egoistinio gyvenimo būdo prie altruistinio.

Kokias tris svarbiausias vertybes mes turime įskiepyti vaikams? (Elana K., 30, Roma, Italija)

Vaikams turime duoti žinių apie tikrą pasaulio sandarą, apie tai, kad visas pasaulis - integrali sistema, kad tokia forma žmonės tarpusavyje susieti ir priklausomi vienas nuo kito; iš to išplaukia žinios, kaip žmogus turi elgtis: jis turi mylėti ir rūpintis artimu kaip pačiu savimi. Mums to reikia harmonijai su gamta palaikyti. Nes jeigu savęs nesubalansuosime su gamta, jeigu nesusijungsime su kitais į vieną sistemą, patirsime kančių. Ir atvirkščiai, tiek, kiek pasieksime harmonijos su gamta, globalaus ir subalansuoto su ja susijungimo, įgysime pasitikėjimo, ramybės, pereisime prie kito lygio gyvenimo - dvasinio, amžino, tobulo. Juk pakilsime iš gyvūninės, fizinės egzistavimo pakopos, kurią dabar ir jaučiame, į dvasinio egzistavimo pakopą, kurią pajusime tik pradėję keisti egoistinius tarpusavio santykius į altruistinius.

Kokius konkrečius žingsnius galime žengti, kad garantuotume gerą išsilavinimą visiems ir kad žmonės turėtų galimybę įnešti savo indėlį į šį pasaulį, nepriklausomai nuo to, kur jie gimė? (Bilas Džojus, Kalifornija, JAV)

Tik įsisąmoninimas, kad tarsi vieno kūno dalys esame vienoje žmonijos sistemoje, mus privers organizuoti tokį lavinimą, iš kurio kiekvienas galės semtis jėgų, kad visus aprūpintų tuo, kuo sugeba aprūpinti vien jis. Juk kiekviena ląstelė privalo aprūpinti kūną kažkuo ypatingu, kitaip kūnas netobulas ir nepilnas. Turime rūpintis, kad kiekvienas žinotų apie savo savitumą, žinotų savo užduotį, savo sugebėjimus ir savo specifiškumą. Tik jis sugeba tai duoti žmonijai. Ir todėl, jeigu visam organizmui pritrūks jo indėlio, visa žmonija jaus trūkumą. Jeigu mes pasieksime tokią būseną, tai teiksime teisingą ir gerą išsilavinimą ir gyvensime gerame pasaulyje. Mūsų integralumo ir abipusės priklausomybės nuo kiekvieno įsisąmoninimas turi iš esmės padaryti mūsų išsilavinimą nepriklausomą nuo bet kokių apribojimų, kad jis remtųsi tik kiekvieno vaidmeniu visos žmonijos integralioje sistemoje.

Ką, jūsų nuomone, jauni žmonės turi skaityti, žiūrėti, patirti, kad įsigytų žinių ir užsidegtų stipriu troškimu tapti tais, kurie pakeis pasaulį? (Emi Grin, 32, Kolumbija, Pietų Karolina, JAV)

Koks egoistiškas bebūtų žmogus, jis turi daug altruistinių jėgų. Ypatingas, kryptingas kultūros, švietimo, mokslo ir auklėjimo poveikis gali išvystyti šitas altruistines jėgas. Tai iš esmės mes ir turime daryti.

Žmogui būtina suprasti, kad visa žmonių visuomenė yra viena visuma. Tarp mūsų turi būti vienybė, abipusė meilė pagal principą „pamilk artimą kaip save“. Į tai turime orientuoti visą literatūrą, kinematografo ir masinės informacijos priemonių jėgą. Tik apie tai turime kalbėti visuomenėje, itin aukštai keldami svarbos lygį, kad kiekvienas būtų vertinamas tik pagal savo indėlį į visuomenę.

Tada jaunoji karta, išgirdusi ir pamačiusi visų rodomą nuostabų ir teisingą pavyzdį, būtinai perpras tai. Juk visuomenės poveikis įpareigoja žmogų ir todėl jis privalės rūpintis visuomene. Ilgainiui mūsų vieno į kitą požiūris taps altruistiškas, mes pasieksime pusiausvyrą su bendru gamtos dėsniu, meilės, atidavimo dėsniu, ir pakilsime aukščiau nuo materialaus gyvenimo į dvasinį gyvenimą.

Kas yra Dievo religija? (Mirajus Chaledas, 30, Daka, Bangladešas)

Dievas - visos realybės bendra prigimtis, bendras dėsnis. Žodžių „Elokim“ (Dievas) ir „teva“ (gamta) gematrija (skaitinė reikšmė) ta pati. Tai atidavimo ir meilės dėsnis, altruistinis dėsnis. Tai ne mums būdingas egoistinis altruizmas, kuris mus verčia atiduoti tam, kad kažką užsidirbtume ir gautume atgal. Ne, tai altruistinis dėsnis be jokių išskaičiavimų, be jokios grąžos sau.

Dievo tikslas - padaryti žmogų visomis savybėmis būti panašiu su Kūrėju, Dievu. Toks yra gamtos, Kūrėjo tikslas kiekvieno atžvilgiu. Tik šiam tikslui žmogų sukūrė Kūrėjas, gamta. Kūrėjas arba gamta mus veda prie šito tikslo, kurio esmė - supanašėjimas su Juo. Ir todėl žmogus vadinasi „adam“ - iš žodžio „dome“ (panašus), „lehidamot“ (supanašėti). Jis turi būti panašus į Kūrėją, visą savo ego pavertęs į altruizmą, į atidavimą. Įgavęs šitą formą, jis užbaigia savo užduotį Žemėje ir, pasiekęs amžiną dvasinį gyvenimą be materialaus kūno apvalkalo, neturi daugiau grįžti prie mūsų gyvenimo.

Veikiami visuomenės turime panaudoti savo pasirinkimo laisvę, kad taptume panašūs į Kūrėją. O Kūrėjas, iš savo pusės, pastumia mus blogio arba gėrio jėgomis (priklausomai nuo to, ką mes renkamės) prie to paties tikslo.

Galima dar pridurti, kad Kūrėjas neturi religijos, nes religijos - žmogaus, norinčio psichologiškai pasiteisinti, pasiaiškinti, jog jo egzistavimas Žemėje turi kažkokį tikslą, išradimas. Dievas - mūsų bendra prigimtis, verčianti mus tapti amžinais ir tobulais kaip Jis.

Kaip gali du atsakymai į vieną ir tą patį klausimą būti teisingi ir tuo pačiu metu prieštarauti vienas kitam? (Matijas Cholbachas, 29, Miunchenas, Vokietija)

Jeigu klausimą girdi žmonės, kurių išsivystymo lygis skiriasi, tada, nors kiekvienas girdi tą patį klausimą, gali išgirsti jį priešingai. Kiekvienas, kuris girdi ne klausimą, o atsakymą, taip pat jį girdi savaip - pagal savo išsivystymo lygį. Kas teisinga vienam, kitam gali pasirodyti neteisinga ir netgi priešinga.

Ir kol žmonės nepasieks vienodo išsivystymo, jie negalės suprasti vienas kito. Reikia manyti, kad išsivystymo lygiai sąlygoja ir faktą, kad žmogus kiekvieną kartą girdi kažką kitą. Juk tai, ką žmogus girdėjo ir suprato vakar, gali tapti priešinga tam, ką jis girdi ir supranta šiandien. Todėl mūsų požiūris į kiekvieną turi būti reliatyvus. Nieko negalima priimti kaip aksiomą, kaip kažką absoliutaus.

Turime suprasti: iš vienos pusės, viskas iš anksto numatyta, iš kitos pusės, viskas priklauso nuo žmogaus - ir šitas dėsnis nesutelpa žmogaus galvoje. Mes sakome, kad viskas nusileidžia ir ateina iš aukščiau, viskas tarytum žinoma iš anksto, ir kartu teigiame, kad žmogus pajėgus kažką keisti ir siekti rezultatų, priklausančių tik nuo jo. Negalime suderinti šių dviejų dalykų: „Jeigu ne aš sau, tai kas man?“ ir „Nėra nieko kito, tik Jis.“

Būtent supratę, kad tai liečia du išsivystymo lygius, dvi žmogaus formas, mes galime sutaikyti tariamą prieštaravimą ir suvokti, kad lyginama tik pagal žmogų.

Kodėl taip yra, kad mūsų tiek daug ir vis tiek mes vieniši? (Nadia Cholc Kaldero, 21, San Chosė, Kosta Rika)

Mūsų prigimties pagrindas yra egoizmas. Per visą žmogaus gyvenimą jis vystosi, visą laiką plečiasi ir didėja. Galiausiai mes tampame vis labiau atitrūkę vienas nuo kito, o mūsų laikais priėjome iki to, kad jau nebegalime pakęsti vienas kito. Mes skiriamės, nekenčiame vienas kito, nekenčiame savęs, grimztame į narkotikus, į neviltį. Ego mus išskiria, ir jaučiame, kad esame iš tikrųjų atitrūkę nuo visų, netgi nuo pačių savęs. Jaučiamės izoliuoti, nesusiję vienas su kitu.

O iš kitos pusės, atvirkščiai, pradedame jausti, kad priklausome vienas nuo kito ir negalime išsiversti vienas be kito.

Kaip išspręsti problemą: aš priklausau nuo viso pasaulio ir nekenčiu viso pasaulio, atstumdamas jį nuo savęs. Kaip viską sujungti į vieną? Mūsų gyvenime mes to negalime. Klausimai, kurie čia keliami, labai teisingi ir geri, bet jų sprendimas yra tik vienas: mums reikia pakilti iš savo egzistavimo pakopos, kur visi gauname ir kiekvienas rūpinasi savimi, į kitą pakopą, kur visi atiduodame ir kiekvienas rūpinamės kitais. Jeigu suprasime, kad šita mūsų egzistavimo forma daugiau nebeleidžia gyventi ir kad mums būtina pereiti į kitą būseną, priešingą dabartinei, tada nusipelnysime amžinybės ir tobulybės ir niekas nesijaus vienišas.

Jeigu į kai kuriuos iš šių klausimų bus rasti atsakymai, kaip galime padaryti, kad pasaulis juos išgirstų?

Turime susivienyti - visos altruistinės organizacijos, visi žmonės, kurie nerimauja dėl pasaulio ateities. Susijungti. Suformuoti pagrindinę organizaciją, panašią į būsimą vyriausybę. Ir ši vyriausybė turėtų įpareigoti visą žmoniją išgirsti ir suprasti problemą įsisąmoninant mūsų pavojingą situaciją. Tikėsimės, kad organizuosime štai tokią tarptautinę altruistinę vyriausybę, kuri paaiškins pasauliui, kokios siaubingos būsenos jis yra, kad permainos įmanomos tik pakeitus žmogaus požiūrį į gamtą, į kitus. Jeigu įpareigosime visuomenę rodyti žmonėms, kaip gera atiduoti ir kaip bloga vien gauti, - tada vertinsime kiekvieną žmogų tik pagal tai, kiek jis atiduoda. Už tai jį gerbsime ir vertinsime. Taip elgdamiesi auklėsime kartą, auklėsimės patys ir nusipelnysime pasaulio, kuris visas bus gėris. Štai ką aš noriu duoti pasauliui.

Koks jūsų klausimas?

Mano klausimas: kaip organizuoti žmoniją, kaip sukurti tokią tarptautinę organizaciją, kuri užsiims tik žmonijos auklėjimu pasitinkant naująją altruistinę civilizaciją? Šita organizacija jungs visas altruistines organizacijas, visus žmones, kurie supranta, kad pasaulio ateitis priklauso tik nuo atidavimo, nuo abipusės meilės ir nuo šito aiškinimo, kurį reikia perteikti visai žmonijai. Kaip mums kada nors tai padaryti? Juk būdamas visose šitose organizacijose matau, kad mes tik kalbame, bet nesiimame veiksmų. Ir aš labai tikiuosi, kad kada nors pereisime prie darbų. Taigi mano klausimas: kaip nuo žodžių pereiti prie darbų?

Dėkoju ir iki pasimatymo.