Klausimas: Vyras ir moteris, kokios tai būtybės, tai viena ar kelios būtybės? Kodėl jie taip skiriasi vienas nuo kito, ar jie iš tikrųjų tokie skirtingi? Ar šitaip pasireiškia dvasinė šaknis? Kokia tų skirtumų priežastis ir dvasinė prasmė?

Kadangi egzistuoja tik Kūrėjas ir Jo sukurtas kūrinys (Davėjas ir gavėjas), išsivystęs kūrinys (iš viršaus į apačią per pasaulių nusileidimą nutolęs nuo Kūrėjo) turi dvi savybes: „duodančiojo“ - Kūrėjo savybę ir „gaunančiojo“ - paties kūrinio savybę. Kitaip tariant, pats kūrinys susideda iš šių dviejų sudedamųjų dalių.

Vėliau šios dvi sudedamosios dalys dalijasi į du savarankiškus, vienas kitam lygius pagal vystymąsi objektus, kurie vadinasi „Adomas“ ir „Ieva“. Tai jau yra pasidalijimas į vyriškąją ir moteriškąją dalis, kur vyriškoji dalis kyla iš „duodančiojo“, o moteriškoji priklauso gaunančiąjai daliai.

Po to šios dvi kategorijos atsiranda mūsų pasaulyje, kur tarsi atsispaudžia kaip kopijoje žmonijos vyriškoje ir moteriškoje dalyje. Kadangi jų dvasinė pradžia yra vienas objektas, tik tarpusavyje susiliedamos jos gali pagimdyti kitą parcufą, kitą kūrinį.

Skirtumas tarp jų milžiniškas. Jie tarytum iš skirtingų pasaulių. Vyras privalo savarankiškai tapti panašus į Kūrėją. Moteris gali tapti panaši į Kūrėją, tik jeigu padeda vyrui tobulėti ir per jį realizuoja save. Savarankiškai dvasiškai kilti moteris negali, nes iš pat pradžių jos dvasinė konstrukcija nelygiavertė vyriškajai. Ne prastesnė, o paprasčiausiai jos realizacija - kita.

Vyrams būtina suderinti teisingus tarpusavio santykius ir visiems drauge prilygti vienam kūriniui, o moterims - padėti jiems, kiekvienam vyrui, tobulėti, remti jų dvasinę realizaciją. Tik taip moteris teisingai dvasiškai tobulėja.

Mūsų laikais pasaulyje egzistuoja daugybė kabalistų, manau, jau šimtai tūkstančių žmonių, kurie yra tarsi vyriškoji kylančiųjų, tarpusavyje susisiejančiųjų kategorija. Moteris, padėdama šiai grupei, kažkaip dalyvaudama jos darbe, paprasčiausiai ją pastūmėdama, palaikydama, ir yra ta židinio saugotoja, ta moteris, kuri palaiko vyrą ir kuri jį aprūpina viskuo būtinu, kad jis turėtų galimybę dirbti savo vyrišką darbą. Abiejų teisinga realizacija sudaro sąlygas abiejų dvasiniam kilimui.

Vyras be moters palaikymo negali pasiekti aukštumų. Egzistuoja netgi taisyklė, kad kabalisto mokinys privalo būti vedęs. Efektyviai studijuoti kabalą gali tik vedęs žmogus. Kitaip tariant, už jo turi būti moteris, kuri, netgi dar jam esant žemiškame lygmenyje, yra jo pagalbinis elementas.

Dvasiniame lygmenyje kiekvienas kabalistas, kiekviena dvasiškai kylanti vyriškoji sielos dalis kyla drauge su moteriškąja dalimi. Negali viena realizuotis be kitos.

Adomas - kartu vyriškoji ir moteriškoji konstrukcijos, kurios specialiai atskiriamos, kad priešingybės, viena kitai padėdamos, atskleistų davėjo ir gavėjo santykį, sąsają. Davėjas - vyriškoji dalis, gavėjas - moteriškoji dalis. Esant teisingiems tarpusavio santykiams, jie atskleidžia Kūrėjo (davėjo) ir žmogaus (gavėjo) santykį. Kitaip tariant, vyro ir moters tarpusavio santykis panašus į Kūrėjo ir vyro santykį: Kūrėjo atžvilgiu vyras - kaip moteriškoji dalis, moters atžvilgiu vyras - kaip vyriškoji dalis.

Klausimas: O Kūrėjo atžvilgiu moteris?

Kūrėjo atžvilgiu moterį reikia traktuoti tik drauge su vyru. Moteris artėja prie Kūrėjo tik vyro padėdama. Tačiau ir vyras negali pasistūmėti Kūrėjo link be tam tikros moteriškosios dalies. Mūsų lygmeniu žmonių gyvenime visų vyrų ir visų moterų kontaktai turi įgyti teisingą formą. Ir tik tada žmonių bendruomenė supanašės su tuo organizmu, kuris vadinasi „Adomas“.

Klausimas: Jeigu moteris įkūnija norą gauti, galbūt ji kaip tik ir trukdo vyrui atitrūkti nuo noro gauti ir siekti Aukštesniojo pasaulio?

Moteris ne trukdo vyrui, atvirkščiai, ji padeda kaip ta būtybė, be kurios neįmanomas nei gyvenimas, nei gyvenimo pratęsimas - nėra palaikymo, nusiraminimo, pusiausvyros ir t. t. Dvasiškai tai aiškiai jaučiama.

Jeigu mūsų pasaulyje moteris - židinio saugotoja, motina, žmona, parūpinanti žmogui prieglobstį, poilsį, ramybę, dėl ko jis ir išeina į medžioklę, į darbą, tai ir dvasiniu aspektu be moteriškosios dalies žmogus nesivystytų.

Žmogus mūsų pasaulyje iš esmės vystosi tam, kad aprūpintų šeimą ir pratęstų savo egzistenciją. O tai įmanoma tik per moterį. Dvasinėje srityje vyksta absoliučiai tas pats. Todėl, nors moteris ir stovi už vyro, be jos neįmanomas joks veiksmas.

Klausimas: O kada moteris miršta, jos siela persikelia į moterį?

Moteriškos sielos priklauso moteriškajai Adomo daliai, o vyriškos - vyriškajai. Kiekvienas nuo pradžios iki pabaigos vykdo savo funkciją. Ir po mirties moteris, žinoma, iš naujo įsikūnija į moterį, o vyras - iš naujo į vyrą. Užduotis ne kitą kartą tapti vyru, kaip galbūt daugelis iš moterų svajoja, o teisingai save realizuoti. Kai teisingai save realizuojame, mes - ir vyrai, ir moterys - pasiekiame visišką pasitenkinimą ir komfortą. Todėl nereikia mėginti užimti kito vietą. Reikia tik trokšti pasiekti savo paties tikslą.

Klausimas: Be to, kad vyrų ir moterų skirtingi charakteriai, anatomiškai jie taip pat sudaryti skirtingai. Ar tai turi kažkokia prasmę?

Anatominė vyrų ir moterų sandara, charakteriai, pasaulėžiūra, mentalitetas, vidinės sistemos darbas, smegenų darbas - viskas absoliučiai skiriasi. Iš tikrųjų tai - du pasauliai, kurie vienas kito nesupranta. Mes galime tik išoriškai per kažką kontaktuoti. Bet tarp mūsų membrana, ir ji neįveikiama.

Mes negalime suprasti vienas kito. Mes lyg ir pažįstame vienas kitą, bet tik išoriškai. Aš savo vidumi negaliu suprasti moters ir moteris negali suprasti vyro. Negali būti supratimo. Galime tik remdamiesi patyrimu, visuomenės nuostatomis, tarpusavio santykiais, atjauta, meile kontaktuoti vienas su kitu. Bet suprasti neįmanoma. Kad suprastume, reikalinga panaši prigimtis.

Todėl kabala, žadinanti vyrą ir moterį siekti bendro tikslo, suteikia jiems kontakto tašką, duoda supratimą, kad vienam be kito neįmanoma pasiekti dvasinį suvokimą, susiliejimą su Kūrėju, duoda pagrindą pajausti tarpusavio pagalbos ir suartėjimo būtinumą.

Kas yra meilė?

Klausimas: O kas yra vyro ir moters meilė? Galbūt taip rengiamasi pamilti Kūrėją?

Kabala netraktuoja vyro ir moters santykių kaip meilės ta prasme, kuria šis žodis vartojamas šitame moksle. Todėl, kad meile kabaloje vadinamas požiūris į kitą žmogų, kurio visi norai yra tavyje vietoj tavo paties norų. Kitaip tariant, jeigu ką nors myliu, reiškia, kad viskas, ko jis viduje trokšta, išgyvena, visos jo vidinės tuštumos tampa manosiomis. Ir visa, kas yra manyje, - tik tam, kad pripildyčiau jį. Tai vadinasi meile.

Egzistuoju aš ir egzistuoja jis (ji). Viską gaunu iš aukščiau, iš Kūrėjo tik tam, kad pripildyčiau kitą būtent tuo, ko jis trokšta. Tai vadinasi meile.

Šiandien moterims dvasiškai kilti ir tobulėti labiausiai padeda dalyvavimas skleidžiant žinias, nes jis tiksliai atitinka moterišką charakterį. Dauginimas, plėtimas, rūpestis - visos šios moteriškos savybės geriausiai realizuojamos platinant kabalą. Ir jeigu moteris tuo užsiima, ji prisijungia prie vyrų grupės ir kyla geriausiu, efektyviausiu būdu.

Klausimas: Ar vyras turi ieškoti kažkokios apibrėžtos moters? Ar turi jos ieškoti pagal kažkokį dvasinį požymį, būseną, kurą kažkada, dvasinio vystymosi pradžioje patyrė? Drauge jie buvo pora, o po to išsiskyrė ir vėl suranda vienas kitą...

Čia, žinoma, galima prikurti daug gražių pasakų. Tačiau iš tikrųjų mūsų gyvenime viskas daug proziškiau ir nėra reikalo į tai gilintis. Nes mūsų pasaulyje turime eiti kuo greičiausio tobulėjimo, kilimo į tikslą keliu. Tam nereikia ypatingos moters. Tam reikalingas teisingas ryšys su žmonijos vyriškąja dalimi. O moterys turi palaikyti vyrus. Be jų neįmanoma žengti į priekį. Tačiau aktyvioji dalis lieka vyrai.

Klausimas: Ir vis dėlto vyras, ieškodamas savo partnerės, ir moteris, ieškodama vyro, kreipia dėmesį į grožį. Kodėl taip?

Grožis kalba tik apie sveikatą. Iš esmės jis pasireiškia simetrija, dešinės ir kairės kūno linijos panašumu, hormoninės sistemos pusiausvyra.

Žmogus mums patinka ne idealiu grožiu, o tuo vidinių dalių, savybių, hormonų pusiausvyros laipsniu, kuris panašus į mūsų, į mano. Aš tai instinktyviai, kaip gyvūnas atspėju. Ir tada šis žmogus man patinka.

Apie konfliktus ir išdavystes

Klausimas: O jeigu žmona susirado meilužį?

Tai grynai gyvūniška problema, tegu jie ją sprendžia tarpusavyje. Šias normas nustato visuomenė, o kabala apie tai nieko nesako. Ji kalba apie sielos ištaisymą ir neturi nieko bendra su tuo, kas vyksta tarp kūnų.

Jūsų klausimai susiję su žmonių tarpusavio santykiais ir priklauso skirtingų visuomenės kultūrų problemoms. Nežinia, kas bus priimta visuomenėje po 20 metų. Dabar santuokų nuolat mažėja. Žmonės gyvena drauge be registracijos, gimdo vaikus, kuria šeimą, nesikreipdami dėl to į jokias valstybės institucijas. Šiandien jau tapo madinga - susieina ir viskas. Galbūt ateis laikai, kai jie užmegs kažkokius kitokius tarpusavio santykius, kitokiu kultūriniu lygmeniu.

Tai nesusiję su kabala, nesusiję su sielomis. Todėl aš negaliu jums pasakyti, ką daryti - susieiti, išsiskirstyti. Ką reiškia išsiskirti arba vesti? Tai juk grynai registracinis aktas. Kabala su tuo nesusijusi. Jeigu žmonės drauge kyla dvasiškai, tai iš tikrųjų juos suvienija ir abipusiškai įpareigoja. Bet jeigu to nėra, visa kita... Šiandien ne vienas patyręs dešimtis skyrybų ir vedybų, niekas į tai rimtai nežiūri.

Klausimas: O ar galima meluoti šeimyniniuose santykiuose?

Reikia suprasti, ką reiškia „meluoti“. Jeigu kažko nesakau savo žmonai saugodamas jos ramybę, nes jos požiūris į kažką nesutampa su manuoju, jeigu esu užsiėmęs kažkokiais dvasiniais ieškojimais, tobulėjimu ir nenoriu apie tai su niekuo kalbėti, ir netgi prisidengiu kažkuo žemišku, kad neatskleisčiau savo dvasinių išgyvenimų, tai nėra vadinama melu. Melas - kai aš, apgaudinėdamas kitą, jam kenkiu. O jeigu neatskleidžiu tiesos, stengdamasis išvengti konflikto, gali būti, kad ginu kitą. Taigi iš pradžių reikia suprasti kieno atžvilgiu melas ar tiesa.

Klausimas: O jeigu kyla šeimyninis konfliktas ir jis virsta nedideliu karu, neapykanta vienas kitam, ar reikia sutramdyti tokias emocijas, kaip pyktis, neapykanta?

Aš manau, šeimyninių konfliktų problema ta, kad žmonės nusileidžia iki gyvūniško lygmens, iki buities. Jeigu nors truputį pakiltų virš buitinio lygio, rastų kontaktą vienas su kitu. Ir manau, dauguma konfliktų būtų išspręsta. Kam jie reikalingi ir ką duoda? Du egoistai susiduria tarpusavyje aiškindamiesi, kuris stipresnis, svarbesnis, valdingesnis ir taip toliau. O jeigu truputį pakiltų, iš karto pradėtų suprasti, kad galbūt geriau nusileisti ir taip dvasiškai išlošti.

Ir vėl, kaip ir visais klausimais, kabala dėl vyrų, moterų, šeimos siūlo konkretų ir išsamų sprendimą. Ir nieko geriau už kabalos taikymą vaikų auklėjimui ir visur, kas susiję su šeima, nesurasime.

Kaip kabala žiūri į homoseksualizmą

Kabalos požiūriu, to, kas egzistuoja gamtoje, negalima neigti. Bet gamtoje tai - pašaliniai reiškiniai, indų sudužimo Aukštesniuose pasauliuose pasekmės.

Homoseksualizmas žinomas nuo senovės laikų. Mus pasiekė literatūriniai Senovės Graikijos filosofų kūriniai, kuriuose, kaip paaiškėjo, buvo aprašyti homoseksualūs santykiai, nes tarp šių filosofų buvo priimta šalia savęs turėti berniuką meilužį iš savo mokinių. Galima sakyti, tai yra tam tikra žmonijos kultūra. Bet ji atsirado todėl, kad egoistiniam norui sudužus ir nusileidus iš viršaus į apačią, jame įvyko neteisingi poslinkiai.

Be abejo, visa tai iš pat pradžių nustatyta gamtos, Kūrėjo. Tačiau tam, kad žmogus suvoktų esančius iškreipimus ir juos ištaisytų. Polinkis į homoseksualizmą paaiškinamas natūraliomis priežastimis. Nors, aišku, gali veikti ir kažkokios visuomeninės nuostatos arba gali būti tiesiog įprotis. Bet gali būti ir natūralus organizmo poreikis, kaip jau minėjau, kėlim sudužimo rezultatas. Ir jo ištaisymas, efektyvus gydymas įmanomas tik sielos ištaisymo (t. y. mūsų bendro ištaisymo) lygmenyje.

Ar seksas turi dvasinę šaknį?

Klausimas: Ar lytinė sueitis turi dvasinę šaknį, ar tai paprasčiausiai fiziologinio poreikio tenkinimas?

Seksas - fiziologinio poreikio tenkinimas. Yra žmonių, kurie jame ieško malonumo. Yra žmonių, kurie supranta, kad dėl to jie jausis laisvai, lengvai. Yra žmonių, kurie tai naudoja kaip bendravimą, kaip būdą ką nors prie savęs pririšti. Gyvūnų pasaulyje tai naudojama dėl valdžios.

Klausimas: Bet dvasinė šaknis...

Tai turi didžiulę dvasinę šaknį, bet mūsų pasaulyje įvyko tokia transformacija, kad nebeliko dvasingumo, bent vyrų požiūriu.

Seksualinio ryšio šaknis - šviesos perpylimas iš vyriškosios dalies į moteriškąją tokiu laipsniu, kokiu moteriškoji dalis prilimpa prie vyriškosios.

Mes studijuojame sistemą, susidedančią iš dviejų parcufim ir vadinamą „Acilut pasaulio ZON“. Vyriškoji dalis gauna šviesą iš aukščiau ir gali tą šviesą perduoti kairiajai (moteriškajai) daliai tiek, kiek moteriškoji dalis supanašėja su vyriškąja, t. y. sukuria vyriškajai daliai norą, vadinamąjį „kli“.

Vyriškoji dalis suinteresuota duoti moteriškajai daliai. Moteriškoji dalis gali gauti tik tuo atveju, jeigu suteikia vyriškajai daliai galimybę duoti. Vyriškoji dalis negali iš aukščiau gauti Aukščiausiąją šviesą, jeigu moteriškoji dalis jos šiai šviesai nesužadins. Kitaip tariant, moteriškoji dalis sužadina vyriškąją dalį grobiui, kaip paprastai vyksta ir mūsų pasaulyje. Kam? Tam, kad moteriškoji dalis vėliau pagimdytų kitą kartą.

Dvasiniame pasaulyje vyksta taip: vyriškoji dalis vadinasi „Zeir Anpin“, moteriškoji dalis vadinasi „Malchut“, o vaikai - tai mūsų sielos, mes su jumis; moteriškoji ir vyriškoji dalys - dvi sistemos, esančios Acilut pasaulyje, o žemiau parsos (parsa - tai tarsi pertvara) yra vaikai - sielos. Nuo ko viskas prasideda? Viskas prasideda nuo to, kad moteriškoji dalis kreipiasi į vyriškąją dalį, prašydama iš jos šviesos, kad pagimdytų sielas.

Klausimas: Ji pati negali gauti šviesos?

Ji pati negali pagimdyti, nes neturi šviesos. Jai nėra ko gimdyti, nes ji neturi sėklos - šitos šviesos.

Panašiai vyksta ir mūsų pasaulyje. Vyriškoji dalis, nors ir aukštesnė už moteriškąją, nesugeba gimdyti, nesugeba taisyti sielų, apskritai nepajėgi atlikti jokių veiksmų, jeigu moteriškoji dalis jos prie to neskatina.

Jeigu mūsų pasaulyje nebūtų moterų, vyrai būtų paprasčiausi laukiniai ir nieko nepasiektų. Vyrai viską pasiekia todėl, kad juos skatina moterys, nes jie nori didžiuotis prieš moteris, kad kažką sugeba. Kitaip tariant, vyrai ir moterys taip tarpusavyje susiję, kad negali būti jokios kalbos apie prioritetus arba kurio nors dominavimą. Tai dvi viena kitą papildančios dalys.

Tik dar yra Kūrėjas viršuje ir mūsų kita karta apačioje. Visos šios kombinacijos dalys turi harmoningai tarpusavyje sietis. Ir kabala aiškina, kaip tai galima pasiekti.

Klausimas: Seksas fiziologiniu lygmeniu - tarsi šito proceso atspindys?

Seksas fiziologiniu lygmeniu - tai vyro ir moters susiliejimas, kad pagimdytų kitą kartą.

Klausimas: O kaip tada seksas malonumui? Ar tai kažkokios iškreiptos sekso formos?

Seksas malonumui kabaloje niekaip nenagrinėjamas ir neaiškinamas.

Iškrypimų kabala irgi nenagrinėja. Nes visa tai paprasčiausiai yra žmonių civilizacijos netobulumo šalutinis produktas. Kabaloje nagrinėjamas ne seksas, o vyro ir moters ryšys. Žinoma, jis vadinasi sueitimi, tačiau šis ryšys vyksta dėl tobulėjimo. Aišku, mūsų pasaulyje tai neturi tokios formos.

Klausimas: O ar keičiasi požiūris į seksą, pasiekus tam tikrą dvasinį lygį, ar padidėja malonumas ar vyksta dar kažkas?

Pasiekus tam tikrą dvasinį lygį, nuo tam tikros dvasinės pakopos seksualiniai norai itin padidėja. Jie nesusiję su meile, o grynai fiziologinis poreikis. Apie tai daug pasakyta kabalos moksle. Kabalistai nesigėdi apie tai rašyti. Bet visos šios problemos, sakyčiau, yra utilitarinio pobūdžio, t. y. jos nepriklauso dvasinėms kategorijoms, tiesiog vyksta milžiniškos energijos, kurią dvasiškai kildamas gauna kabalistas, pasiskirstymas.

Klausimas: Vadinasi, jeigu vyras studijuoja kabalą, jam kyla didžiulis sekso poreikis, tai taip ir turi būti. Jeigu moteris studijuoja kabalą ir jai kyla poreikis turėti krūvą vyrų, irgi normali jos pakilimo į tam tikrą lygį reakcija? Ar tai reikia kažkaip slopinti?

Ne, reikalo esmė - ne krūva vyrų ar moterų. Su moterimis apskritai nieko tokio nevyksta. Apskritai, nei moterims, nei vyrams pakilimas į aukštesnį dvasinį lygmenį nepasireiškia seksualiniais poreikiais.

Vyrams greičiausiai tai didžiulės energijos, susijusios su dvasiniu keliu, išraiška. Nes visa širdis ir visa siela, ir apskritai visi siekiai ir visos mintys - viskas yra aukščiau jausmų moteriai, meilės, prisirišimo ir t. t. Kažkuriame etape atsiranda fiziologinis poreikis per seksą tarsi išlaisvinti tam tikrą nervinį potencialą, kuris susikaupia viduje visais lygmenimis, tarp jų ir fiziologiniu. Tačiau tai nesusiję su meile ir visiškai nesusiję su jokiais tarpusavio jausmais.

Todėl, kad žmogui pradėjus studijuoti kabalą, žodžiai „meilė“, „jausmai“, „prisirišimai“ asocijuojasi tik su Tikslu, su Kūrėju, su suliejimu šituo, o ne gyvūniniu lygmeniu.

Fiziniai ir dvasiniai tėvai

Klausimas: Tarkime, atsiranda vaikas, jis vystosi fiziškai. Ir štai į šį kūną įsikūnija siela. Ar ši siela turi kažkokius dvasinius tėvus?

Sielos dvasiniai tėvai ir vadinami dvasiniais tėvu ir motina.

Klausimas: Jie nesutampa su fiziniais?

Jokiu būdu. Kaip kitaip? Fiziniai yra fiziniai, dvasiniai yra dvasiniai. Jokiu būdu negalima sieti vyro ir moters meilės, prisirišimo, jų susiliejimo, fiziologinių aktų su dvasiniais procesais. Niekaip, jokiomis savybėmis, jokiais veiksmais fizinis ir dvasinis pasauliai nėra susiję.

Tai tik pagonių apeigos, kai lytiniai aktai buvo iškilmingai vaizduojami panašūs į dieviškuosius aktus. Nieko panašaus nevyksta. Mūsų lytinis aktas yra absoliučiai gyvūniškas aktas ir mūsų tėvas, motina, vyras, dukra, sūnus jokiu būdu nėra dvasinė giminė.

Klausimas: Tačiau jie gali būti artimi?

Ne. Jeigu aš turiu tokį tėvą ir tokią motiną, tai nereiškia, kad ir aš turiu būti toks, kokie jie. Galiu išoriškai, pagal savo fiziologiją, psichologiją ir, natūralu, mentalitetą, išsiauklėjimą būti panašus į tėvus - visa tai priklauso mūsų pasauliui. Viskas, kas susiję su Aukštesniuoju pasauliu, su mano siela neturi nieko bendra su mano tėvais.

Klausimas: O štai šioje dvasinėje konstrukcijoje...

Sakykite, kas buvo Mozės tėvai? Jį surado faraono dukra upėje ir išauklėjo. Jis buvo faraono įsūnis. O Abraomo tėvai? Jo tėvas gamino dievybių figūrėles, kurias garbino senovės babiloniečiai, t. y. jis buvo dvasiškai priešingas Abraomui. Nežinome ir knygos Zohar autoriaus Šimono bar Johajaus tėvų.

Tai neturi reikšmės. Nėra jokio tėvų ir vaikų ryšio. Mūsų pasaulyje kartais pradedama gerbti vaiką už jo tėvų nuopelnus. Kodėl? Jo tėvas didis! Tėvas didis, o jis? Visiškas nulis. Kabaloje į tai apskritai nekreipiama dėmesio.

Klausimas: Daug vaikų - tai gerai?

Jei noras abipusis. Aš nežinau, ką pasakyti. Jūs vėl manęs klausiate tokių dalykų, kurie nesusiję su kabala.

Gerai ar blogai turėti daug vaikų? Dvasiniam tobulėjimui tai neturi jokios reikšmės. O jeigu sutuoktiniai dėl kokios nors priežasties negali turėti vaikų? Tai ką, jie negali dvasiškai tobulėti? Vyras įvykdė sąlygą, kurią reikėjo įvykdyti, t. y. šalia jo yra žmona, moteris, padedanti arba bent netrukdanti jam tobulėti. Viskas. Yra vaikai, nėra vaikų - nieko nepadarysi ir tai nebūtinai turi būti skyrybų priežastis. Daug vaikų ar mažai - nesvarbu. Juo labiau, kad šiandien priimta reguliuoti šį procesą.

Kito tipo meilė

Klausimas: Na, galbūt meilė vaikams vis dėlto panaši į ta, kokia reikia mylėti visus kitus?

Meilė vaikams nepanaši į meilę, apie kurią kalba kabala, nes tai gyvūniška meilė ir ji egzistuoja tik genetiniu lygiu, hormoniniu lygiu. Meilė kitiems, toji, apie kurią kalba kabala, - ne gyvūniška, ne įgimta, mes turime ją savyje pagimdyti, ji yra priešinga mūsų prigimčiai, ją turime iškelti virš egoizmo ir todėl ji nepanaši į meilę vaikams.

Klausimas: Kartą susiruošėme važiuoti į Krymą, bet taip susiklostė, kad mes su žmona nenuvažiavome, o mūsų dukra nuvažiavo. Ji mums paskambino ir papasakojo, kaip jai ten puiku. Ir mums pasidarė taip gera! Paskambintų man kas nors kitas ir pasakytų: „Žinai, tu norėjai nuvažiuoti ir nenuvažiavai, o štai aš čia sėdžiu ir mėgaujuosi“, - man pasidarytų apmaudu. O kai ji man paskambino, aš pasijutau gerai, tartum pats patirčiau visus jos malonumus. Ir pagalvojau: „Kaip būtų gerai, jeigu taip žiūrėčiau į kitus - man bet kas paskambintų: „Žinai, man taip gera!“, ir man irgi pasidarytų gera. Ir dėl visų pasidarytų gera“. Ar šito turiu siekti kitų žmonių atžvilgiu?

Čia jums parodė pavyzdį. Jūsų vaikas sako, kad jam gera, ir jūs džiaugiatės. O kada jums apie tai sako kaimynų vaikas, jums bloga, juk taip? Jums parodoma, kad esate dar neišsitaisęs. Ar turime pasiekti tokią meilės kitiems būseną? Na, bent tokią.

Apskritai, kai siekiama aukštesnio tikslo, meilė kitiems pakyla virš gyvūniškų instinktų, jausmų, prisirišimų. Ji daug didesnė už gyvūnišką meilę. Tokia didelė, kad jūs staiga pastebite, kiek silpnėja jūsų jausmai jūsų pačių vaikams. Tačiau taip nėra. Tiesiog jumyse atsiranda kitokio tipo meilė.

Apie auklėjimą

Klausimas: Ar reikia vaikams skiepyti kokias nors dvasines vertybes, ką nors jiems aiškinti?

Labai svarbu skiepyti vaikui dvasines vertybes, nes gyvenime jam jos padės. Juk viskas, ko mes norime, - tai duoti mūsų vaikams pačią teisingiausią instrukciją, juos apsaugoti, suteikti kuo didesnę galimybę būti pasitikinčiais, sėkmingais, laimingais. O kas gali būti patikimiau už kabalos žinojimą?

Todėl mes savo grupėse aktyviai skatiname ir sveikiname užsiėmimus su vaikais. Kad tai naudinga, rodo galų gale mano vaikai. Mano sūnui šiandien 35 metai, jis būdamas maždaug aštuonerių devynerių metų jau žinojo, kuo aš užsiimu, drauge su manimi mėgino studijuoti kabalą ir šiandien aktyviai mums padeda. Mano dukra nestudijuoja kabalos (šiuo metu ji baigia biologijos mokslų daktarinę disertaciją), bet ištekėjo už mano mokinio, nes vertina šį užsiėmimą ir sutinka jam padėti. Ir daug ką paaukojo, kadangi jis užimtas darbe, o po to - mūsų centre. Jauniausioji dukra (turiu tris vaikus) mokosi universitete, stidijuoja kabalą, rengiasi rašyti disertaciją iš kabalos.

Jie surado savo vietą kažkur greta. Bet svarbiausia - jie apsaugoti, jie žino, kad pasaulis dėl kažko egzistuoja, kad yra kažkas aukščiau jo. Jiems įvairios žemiškos problemos (kiek jos visiems gadina gyvenimą) yra antraeilės, t. y. jie pakilę virš jų. Suprantate, kaip tai naudinga žmogui - taip pakilti savo pasaulėžiūra.

Todėl, aš manau, kad mūsų kartai kabalos žinojimas būtų išsigelbėjimas, visų problemų, kurias mums kelia jaunimas, sprendimas. Aš turiu mokinių, kurie buvo narkomanai, alkoholikai. Jeigu visuomenė parodytų žmogui kažkokį pasitenkinimą, kažkokį gyvenimo tikslą, nebūtų nei narkomanijos, nei alkoholizmo. O ar būtų tiek skyrybų, nužudymų ir kitų problemų? Apskritai, žmonės suprastų, kur jie gyvena, su kuo susiję. Jie galėtų kažko siekti. Tikslas visų vienas ir visų vienodai pasiekiamas - turtingų ir vargšų, protingų ir kvailių.

Todėl mes siekiame pakeisti viešąją nuomonę. Jeigu ją pakeisime taip, kad ji pastūmėtų mūsų jaunimą prie kabalos, tai padės pakeisti naująją kartą, padaryti ją sveikesnę.

Klausimas: O kokia dvasinio auklėjimo esmė, ar yra kažkokie specialūs metodai?

Dvasinio auklėjimo esmė - atskleisti žmogui teisingą to pasaulio, kur mes iš tikrųjų esame, vaizdą. Štai ir viskas. Vaikas klausia: „Tėti, iš kur aš?“ Štai ir papasakokite jam, kas jis ir iš kur jis. Nes šitie klausimai natūraliai kyla pačiame ankstyviausiame amžiuje. Ir mes turime į šiuos klausimus vaikams atsakyti.

Klausimas: Nėra jokių specialių metodikų?

Tai ir yra metodikos, bet jos labai paprastos. Reikia paprasčiausiai žmogui paaiškinti, kas yra pasaulis. Aišku, iš pradžių tėtis turi sužinoti tai pats.

Ar yra bausmė dvasiniame pasaulyje

Pirmiausia, dvasinėje srityje niekas nežino, kas teisinga ar neteisinga. Tai žmogus pats pradeda suprasti sąveikaudamas su Kūrėju. Niekas neturi teisės kištis. Absoliučiai niekas. Netgi jeigu kalbama apie vaiką.

Atsimenu, kaip pas mane ateidavo sūnus su klausimais, kurie jam kildavo, kai mokėsi vidurinėse ar netgi žemesnėse klasėse. Šiuos klausimus tik jis pats ir išspręsdavo. Jis tiesiog tardavosi. Tas pats būdavo su mano jaunesniaisiais vaikais.

Niekas kitas negali išspręsti šių klausimų. Jis pats mokosi, pats vystosi. Tai pats natūraliausias vystymosi kelias. Čia nereikia jokių ypatingų sufleravimų, jokių pamokymų, pamokslavimų - nieko. Jis pats vienu du su Kūrėju užsiima vidiniais svarstymais. Beje, šie svarstymai tampa nuolatiniu vidiniu dialogu. Ir šiuose „pokalbiuose“ jis vystosi. Vaikai tampa daug protingesni, gudresni, ramesni, santūresni. Jiems nedaro įtakos šis pasaulis. Jie nuo jo apsaugoti.

Klausimas: Bet juk, be dvasinio, reikalingas dar kažkoks materialus auklėjimas, vis dėlto jis gyvena materialiame pasaulyje?

O žmogus privalo dirbti. Dvasiškai vystydamasis, jis kartu gali mokytis universitete, gali dirbti bet kokį darbą. Tiesiog jis žino dėl ko gyvena. Kabalos studijavimas duoda stimulą visapusiškai išsivystyti šiame pasaulyje.

Klausimas: O ar nebūna, pavyzdžiui, tokių konfliktų: štai žmogus gali užimti kažkokią gerą vietą visuomenėje, uždirbti daug pinigų, bet jaučia, kad dvasingumo požiūriu jam tai blogai?

Kalbant atvirai - taip, gali būti. Žmogus, dirbdamas po dvidešimt valandų per parą, taps firmos direktoriumi. Bet kas jam iš tokio gyvenimo? Dėl ko jis gyvens? Dėl to, kad jį vadintų viršininku? Juk to galima ir atsisakyti. Žmogus paprasčiausiai turi užsidirbti normalų atlyginimą, jį parnešti šeimai, o likusį laiką skirti savo dvasiniam tobulėjimui. Tuomet viskas bus subalansuota.

Iš esmės, ar mes savo vaikams linkime didelių pinigų? Mes jiems norime ramaus, subalansuoto gyvenimo. Juk taip? Kad jiems būtų ramu ir gerai. Nereikia didelių turtų, nereikia nieko per daug. Tiesiog reikia pusiausvyros.

Išsilavinimo prasmė

Klausimas: Kad užbaigtume temą, ką dar galite pasakyti apie auklėjimą?

Manau, kad šiuolaikinė auklėjimo krizė, tai, kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje ir ypač tarp jaunimo, mus privers išnagrinėti vystymosi metodikos nebuvimo problemą. Kodėl tokie dideli protai dirba švietimo sistemoje ir negali suprasti, ką reiškia išsilavinimas ir kaip mums lavinti šitą mūsų būsimą žmogų - „ateities žmogų“? Galų gale jie pamatys, kad dėl to būtina žinoti būties ištakas, jos tikslus, gamtos poveikio žmogui prasmę. Būtina suprasti, kodėl gamta, šiuolaikinė visuomenė daro žmogų tokį, suprasti tikslą. Ir kai visa tai išsiaiškinsime, nenorom rasime uždavinio sprendimą, pamatysime, kad gamtos viduje jau yra metodika. Ir šitą metodiką reikia taikyti.

Reikia žmogui papasakoti apie tikslą ir pamėginti maksimaliai aiškiai jį pavaizduoti. Tada neturėsime jokių problemų su jaunimu. Nuo pat mažens žmogus jausis esantis visuomenėje, kuri iš jo laukia tik gerų poelgių. O visuomenė sukurs apie žmogų tokią atmosferą, kad jis lauks, jog jį įvertintų pagal jo gerus poelgius. Nes iš esmės kiekvienas mūsų gyvena tik tam, kad užsitarnautų visuomenės dėkingumą, visuomenės pritarimą, taptų visuomenėje pastebimas, pripažintas.

Kai visuomenėje bus tokie standartai, kai ji gėrėsis tik gerais žmogaus veiksmais, žmogus paprasčiausiai negalės elgtis blogai. Esu vienas kažkur Šiaurės poliuje arba, atvirkščiai, didmiesčio vidury, tarp žmonių, man rūpi tik nepažeminti savęs supančių žmonių akyse. Toks yra žmogus.

Štai, kada aplinkiniai sukurs apie mane tokią atmosferą, kad būsiu jų vertinamas tik pagal savo gerus poelgius, aš negalėsiu blogai elgtis. Čia viskas priklauso tik nuo supančios visuomenės, nuo jos standartų. Jeigu mano vaikai iš manęs juoksis, jeigu žmona gėdysis tokio vyro, jeigu kaimynai į mane žiūrės su panieka, jeigu visuomenė gėrėsis kokiu nors dėde Vasia, padariusiu kažką gero, o apie mane galvos tik blogai, mano egoizmas pats privers mane daryti gerus darbus.

Reikalo esmė - tiktai viešoji nuomonė. Tiktai! Ir čia raktas į naujos kartos auklėjimą.