Ką daro siela nebūdama mūsų pasaulyje? Klausimas iš esmės susijęs su laiku, kurio už mūsų pasaulio nėra.

Visas mūsų pasaulis remiasi greičiu, mažesniu už šviesos greitį. Tai atitinka Einšteino teoriją, apie tai dar XI amžiuje rašė kabalistas Rambamas. O dvasinio pasaulio greičiai begaliniai, todėl laikas lygus nuliui ir mūsų pasaulio masės praktiškai nėra.

Siela iš savo šaknies bendroje sistemoje nusileidžia į lygį, vadinamą „mūsų pasaulis“. Mūsų pasaulyje ji gyvena tam tikrą laiką, tarkim, 70 metų. Kas su ja vyksta toliau? Ji išeina. Jeigu žmogus per šį gyvenimą pasiekė savo šaknį, t. y. praktiškai praėjo visą kelią, siela grįžta į šaknį, iš kurios nusileido kaip atskira viso organizmo ląstelė, ne kaip taškas, o kaip bendras organizmas, kurį žmogus suvokė ir sutelkė į save. Tokia būsena vadinama Galutiniu Išsitaisymu ir reiškia, kad žmogus išsitaisė, ištaisė savo sielą.

Jeigu jis to nepadarė, siela grįžta į taško būseną ir vėl nusileidžia jau kitu laikmečiu, kitoje epochoje ir galbūt pakyla vėl. Taip kiekvienas iš mūsų praeina dešimtis žemiško gyvenimo ciklų, kol pasiekia paskutinįjį ciklą. Žmogus nežino, kada tai įvyks. Jam kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, taškas širdyje, ir ėmęs jį realizuoti, jis pasiekia visišką Išsitaisymą, jo siela susijungia su kitomis sielomis vieno bendro organizmo, vadinamo Adomu, sistemoje ir daugiau nebegrįžta į mūsų pasaulį.

Nusileidimas į mūsų pasaulį būtinas tik dėl to, kad visiškai išsitaisęs, susijungęs su kitomis sielomis pakiltum atgal į tašką, iš kurio nusileidai.

Tai liečia paprastas sielas. O yra ypatingų sielų. Tai sielos, kurios išeina iš pačios aukščiausios šaknies Adomo sistemoje. Yra siela, kuri nuolat nusileidžia iš viršaus žemyn. Šalia jos yra mažesnės, bet jai priklausančios, pagalbinės sielos. Ji nusileidžia į mūsų pasaulį kiekvieną kartą, kai vyksta dideli istoriniai įvykiai.