Mūsų pasauliui būdingi skirtingi egoizmo didėjimo etapai. Iš Adomo nusileidžia sielos ir pradeda vystytis mūsų pasaulyje praeidamos nulinį, pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį vystymosi (t. y. kūniškųjų norų vystymosi) etapus. Netgi jeigu žmogus gyventų džiunglėse, be kokios nors jį supančios visuomenės, kūnas diktuotų jam įvairius norus: maisto, pastogės, šeimos, sekso. Vėliau atsiranda turtų, šlovės, garbės, žinių ir dvasingumo potraukis. Egoizmas nuolat didėja. Beje, didėja ne palaipsniui nuolaidžia linija žemyn, o šuoliais.

Pirmąjį egoizmo pasireiškimą pažymime kaip Adomo atsiradimą. Žmonės gyveno Žemėje ir iki jo, bet jiems nepasireiškė taškas širdyje. Pirmą kartą jis pasireiškė Adomui. Nuo jo (panašiai kaip nuo sielų šaknies) prasidėjo šis procesas mūsų pasaulyje. Kitą kartą šis taškas širdyje pasireiškė Abraomui, paskui Mozei. Ketvirtąjį kartą tai buvo Rašbi, penktąjį Ari, o paskutinįjį kartą - Baal Sulamas.

Šie kabalistai yra tos pačios sielos atstovai, sielos, kuri nusileidžia į mūsų pasaulį ir sukuria tam tikrą, tai kartai tinkančią kabalistinę metodiką.

Adomas parašė knygą „Raziel Malach“ („Slaptasis angelas“), pagal kurią mokėsi 20 kartų iki Abraomo.

Abraomas, kito žmogaus egoizmo lygio atstovas, sukūrė savo metodiką ir ją išdėstė knygoje „Sefer Ecira“ („Sukūrimo knyga“). Tai ta pati siela, tik tarytum panirusi į didesnį egoizmą.

Kitas - Mozė. Adomo knyga ir Abraomo metodika padėjo jam sukurti kabalistinę metodiką. Jo egoizmas jau buvo kur kas didesnis - antros pakopos egoizmas. Tai susiję su nugrimzdimu į Egiptą ir su daugeliu kitų tada vykusių dvasinių ir žemiškų įvykių.

Rašbi laikais egoizmas padidėjo tiek, kad įvyko sudužimas, buvo sugriauta Šventykla. Rašbi sukūrė knygą Zohar, kuri yra pagrindinė, nes parašyta griūvant visoms ankščiau buvusioms pakopoms. Tai atitinka sugriuvusią Adomo dvasinę struktūrą, kuri sudužo į 600 tūkstančių atskirų dalių ir nukrito į mūsų pasaulį. Iki knygos Zohar egoizmo taisymo metodikos nebuvo. Nebuvo ką taisyti, nes sielos dar nebuvo tokios egoistiškos, kokios tapo po Antrosios Šventyklos sugriovimo.

Kita didžioji knyga, kurią parašė Ari - „Ec Chaim“ („Gyvybės medis“). Ari pradėjo ištaisymo periodą, kada visa žmonija įžengė į savo paskutinįjį etapą (technologinė revoliucija, švietimo, renesanso epochos ir t. t.).

Tais laikais, kai viskas griūna ir prasideda bendra žmonijos krizė (mūsų etapas), iškyla dar viena didi siela - Baal Sulamas. Jis sukuria kabalos mokslo platinimo visame pasaulyje metodiką, pagrįstą ankstesniais šaltiniais. Baal Sulamo veikalai remiasi knyga „Gyvybės medis“ (šis jo darbas vadinasi „Mokymas apie dešimt sfirot“) ir knyga Zohar, kuriai jis parašė komentarus.

Nemanau, kad ateityje turi pasirodyti dar koks nors esminis kūrinys apie žmonijos tobulėjimą. Mes kuriame visų šių šaltinių įvairius paaiškinimus, komentarus, kad labiau priartintume šiuolaikinį žmogų prie to, ką padarė Baal Sulamas.

Šiandien neįmanoma įsivaizduoti, kad šita metodika gali pasikeisti. Neturėtų daugiau atsirasti tokių didžių šaltinių, ištaisymo metodikų, nes šiuose veikaluose viskas išdėstyta apie bendros sielos struktūrą. Mums belieka tik palaipsniui, aiškinant egzistuojančias žemėje problemas, adaptuoti šiuolaikinio žmogaus požiūrį į šiuos šaltinius. Tuo ir užsiima mūsų Kabalos akademija. Todėl į mūsų pasaulį nusileidžia viena ypatinga siela. Apie tai rašoma pirmajame knygos Zohar tome.

Mūsų pasaulyje vienu metu atsiranda visos 600 tūkstančių sielų. Galima įsivaizduoti žmoniją, jos vystymąsi kaip karių gretą. Iš pradžių jų buvo, tarkim, tūkstantis, po to 100 tūkstančių, kitu periodu milijonai, vėliau šimtai milijonų ir paskutiniajame etape jau milijardai žmonių.

Kiekvienoje mūsų pasaulio kartoje nusileidusios dalyvauja visos 600 tūkstančių sielų. Jos suskyla į didesnį kiekį kūnų tam, kad atliktų subtilesnį, detalesnį darbą su savimi, sugertų daugiau pojūčių, apibrėžimų, savybių, patirtų subtilesnius, įvairiapusiškus tarpusavio ryšius. Beje, sielos tai sukaupia mums nesuvokiant.

Mes galime viską atlikti automatiškai, gyventi, dirbti, netgi negalvodami, kodėl ir kaip egzistuojame, o siela tuo metu praeina brendimo laikotarpius ir tobulėja vis toliau ir toliau, kol atsiranda poreikis pakilti iki savo šaknies. Jis priverčia žmogų pradėti sąmoningą gyvenimą, imti savęs klausti: kas iš tikrųjų yra mano gyvenimas, kodėl, kaip aš egzistuoju?

Be „Gyvybės medžio“, yra ir daugiau labai įdomių Ari knygų. Viena iš jų vadinasi „Šaar ha Gilgulim“ („Persikūnijimų vartai“), kur jis aprašo visus įmanomus ciklus, sielos praeinamus mūsų pasaulyje: kaip, į ką ji įsikūnija mūsų pasaulyje, kokiu būdu perteka iš kūno į kūną ir t. t.

Tai labai sunki ir sudėtinga kabalos mokslo žinių sistema, kurią pradedame studijuoti tik po trejų ketverių mokymosi metų. Kad pradėtų suprasti bendros sielos struktūrą, atskirų sielų nusileidimo iš aukštesniojo pasaulio, esančio virš mūsų pasaulio, galimybes, kad mokėtų laisvai atsekti visus veiksmus, visas metamorfozes, įvykstančias su sielomis, kai jos pereina iš vieno pasaulio į kitą, žmogus turi kartu su mūsų pasauliu nors minimaliai jausti ir aukštesnįjį pasaulį.