Žmogaus veiklą šiame pasaulyje lydi daug nuostabių polėkių: saviraiškos, grožio, meilės, harmonijos siekis, noras save išreikšti per muziką, meną, tapybą. Kokiems norams tai priklauso: turto, garbės, žinių, valdžios norams? Tai - tas pats egoizmas, kuris ieško saviraiškos. Iš tiesų jis mums malonus.

Mes galime gėrėtis kitų žmonių kūriniais, patirti dėl to pasitenkinimą, bet iš esmės tai egoistinė žmogaus saviraiška, siekimas išreikšti savo jausmus, būti garsiais, troškimas garbės, kažkuria prasme ir valdžios. Kitaip tariant, siekimas pasireikšti prieš kitus žmones priveda žmogų prie meno.

Nereikia manyti, kad tai yra blogai. Kabalos mokslas jokiu būdu neįspraudžia žmogaus į kokius nors rėmus, neriboja jo išreiškiant savo pojūčius. Atvirkščiai. Mes turime kabalistinę muziką. Tai labai įdomi mokslo dalis, kur kabalistai, užuot išreiškę savo dvasinį suvokimą žodžiais, perteikia jį garsais. Ir kadangi melodija įeina į mūsų jausmus, į širdį, aplenkdama protą, jo nepaliesdama, toks kabalistinės informacijos suvokimas duoda ypatingą efektą.

Tokia forma tinka netgi tiems, kurie visiškai nieko nesupranta, nežino, negali skaityti kabalistinių tekstų originalo kalba arba paprasčiausiai nieko neskaitė. Ši didžio kabalisto dvasinio pasaulio suvokimo, jautimo išraiška, suvokimo perteikimas bet kuriam žmogui per muziką turi didelį dvasinį potencialą ir gali padėti pradedančiojo saviugdai.

Paprastai žmogui pradėjus ieškoti dvasingumo, visi kiti saviraiškos mene būdai nueina į antrąjį planą, nes jis mato, jog žemiškomis formomis praktiškai neįmanoma išreikšti pojūčio, kurį sukelia aukštesnė substancija.

Jeigu matau upelį, ežerą, žvaigždes, gražų objektą, kažkokių žmogiškų emocijų išraišką, ekspresiją, galiu tai išreikšti savomis priemonėmis, nes išreiškiu žemiškus jausmus. O dvasinių pojūčių negaliu išreikšti jokia žemiška forma. Praktiškai negaliu suteikti jokio pavidalo.

Vienintelis dalykas, kuriuo kabalistai kažkaip sugebėjo perteikti savo susižavėjimą atsiveriančia pasaulėdara, - muzika.

Neįmanoma pavaizduoti tai piešiniu, nes dvasiniame pasaulyje nėra vaizdų. Iš karto įvyksta dvasinio pasaulio materializacija ir viską pražudo. Draudžiama netgi bandyti tai daryti. Visų pirma, niekada nepavyks, antra, kabalistas nusileidžia į mūsų pasaulio lygį. Todėl nėra tiesioginio kabalos mokslo ir meno ryšio, yra tik dalinis ryšys su muzika.

Kabalistai rašo pasakas, alegorijas, galima parašyti kabalistinį romaną. Žmogus, suvokiantis aukštesnįjį pasaulį, nori jį pavaizduoti mūsų pasaulyje. Tačiau priėjęs prie dvasinių išgyvenimų neturi ką aprašyti - mūsų žemiška kalba to neįmanoma aprašyti. Todėl tai daroma alegoriškai per pasaką, metaforą. Šis būdas plačiai naudojamas kabalos moksle.

Kaip kabalos mokslas žiūri į tokius žmogaus elgesio pasireiškimus, kaip meilė, neapykanta ir t. t.?

Jis remiasi tuo, kad žmogaus egoizmas nuolat didėja. Egoizmas yra mūsų prigimtis, noras mėgautis, prisipildyti. Vienas iš egoistinio prisipildymo pasireiškimų yra meilė. Jeigu paklausime fiziologų arba psichologų, jie mums paaiškins, kad viskas kyla iš mūsų vidinės prigimties. Tai nėra kažkas kilnaus, o tik tam tikro egoistinio prisipildymo paieškos.

Tikroji meilė, t. y. ryšys, pasiekiamas suvokiant sielų bendrumą. Kada žmogus pakyla ir pamato, kaip jis įsijungia į šitą didžiulį visų sielų susitelkimą bendrame kūne, bendroje sistemoje, jo jausmas kitiems vadinamas meile. Mūsų pasaulio lygmenyje mažo egoisto, kuris kitų padedamas nori prisipildyti, pojūčius galima pavadinti žemiška meile. Bet iš tiesų tai tik malonumo paieškos, ne daugiau.