Mums atrodo, kad kai kurie kabalistiniai tekstai kalba apie priesakus, t. y. apie būtinus žmogaus elgesio mūsų pasaulyje įstatymus. O kaip iš tikrųjų kabalistai supranta priesakus?

Mes egzistuojame tam tikros apimties erdvėje, egoistiniame kli, inde, pasaulėlyje. Visa gamta (negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji) egoistiška. Mūsų pasaulį valdo tam tikros jėgos. Mes jų nežinome, tik numanome, kad mūsų pasaulis, Visata, pasaulėdara yra valdomi. Iš dalies (kiek esame pajėgūs) suvokiame šiuos dėsnius. Kaip kažkada suvokėme Niutono dėsnius, bet vėliau pamatėme, kad jie yra bendresnių Einšteino dėsnių dalis, dar vėliau panorome praplėsti mūsų pažinimą ir Einšteino dėsniai tapo kitų, labiau bendrų dėsnių dalimi ir t. t.

Netgi minimaliai studijuodami dėsnius matome, kad visi jie griežtai priverčiantys, logiški, tarpusavyje susiję. Ir tikriausiai yra dėsniai, valdantys visą mūsų pasaulėdarą, ką svajojo atskleisti Einšteinas, - bendroji mus veikiančio lauko formulė. Jeigu žinotume šiuos dėsnius, mums būtų lengviau egzistuoti šiame pasaulyje.

Negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos atstovai veikia pagal savo prigimtį ir niekada neklysta. Nei augalai, nei gyvūnai neklysta, nes jų elgesiui vadovauja vidinė programa. Naujagimis jautukas puikiai egzistuoja šiame pasaulyje, jis jau žino, ką galima ėsti, ko negalima, kur jam blogai, kur gerai. Viena diena, kita - jis jau laisvai vaikšto ir orientuojasi aplinkoje. Bet ir nesivysto: kokiu gimė, tokio lygio iki savo gyvenimo pabaigos ir būna.

Vienintelis, kuris klysta, - žmogus. Jis gimsta labai mažas, visiškai bejėgis. Iki 20 metų jį reikia auklėti, pripildyti įvairiomis žiniomis, fiziškai ugdyti ir brandinti jo vidų. Bet nei tėvai, nei visuomenė nežino visų gamtos dėsnių, todėl negali kompensuoti to, ko į jį nesudėjo gamta. Kitaip tariant, žmogus iš pat pradžių turi trūkumų. Jam trūksta vidinių elgesio programų, kad neklystų.

Šių vidinių elgesio programų jis privalo prisipildyti pats. Iš kur jis jas paims? Apie tai ir aiškina kabalos mokslas. Reikia išeiti iš mūsų pasaulio rėmų, ištirti mus veikiančias jėgas už šio pasaulio ir jas pritaikyti. Tada mes elgsimės teisingai, mūsų gyvenimas taps laimingas ir sėkmingas, patogus ir nepavojingas.

Nepažinę ir nepapildę tos prigimties dalies, kurios iš pat pradžių neturime, negalėsime išgyventi. Mes nesame gyvūnijos ar augalijos ir juo labiau negyvosios gamtos atstovai, kuriems nieko nereikia papildyti, kad egzistuotų. Tik žmogus klysta ir jam reikia užpildyti šią spragą. Šis poreikis stumia jį vystytis, bet jis nežino, į kurią pusę tą vystymąsi nukreipti. Todėl vystomės tūkstantmečiais ir tik patiriame smūgius.

Gamtos dėsniai, kurie egzistuoja aplink mus, labai paprasti. Egzistuoja tik vienas gamtos dėsnis, kuris vadinamas atidavimo arba absoliutaus altruizmo dėsniu. Mūsų (žmogaus ir visos pasaulėdaros) prigimtis susideda iš 613 egoistinių norų. Šiuos norus mes turime pakeisti į priešingus - altruistinius. Tada mūsų elgesys išlaikys pusiausvyrą su šio bendro dėsnio poveikiu mums. Taip mes pasieksime komfortišką amžinybės ir tobulybės būseną.

Kiekvieno iš 613 norų ištaisymas vadinamas priesakų (t. y. prievolių) vykdymu, nes tą daryti mus įpareigoja gamta. Atidavimo dėsnis veikia mūsų pasaulį ir, priklausomai nuo žmonijos išsivystymo, jis mus spaudžia vis stipriau ir stipriau.

Kiekvienu laikotarpiu, kiekvienais metais, kiekvienos kartos žmonija tampa vis nelaimingesnė, vis labiau netenka pusiausvyros, nes egoizmas nuolat didėja, o mes jo netaisome, nesubalansuojame su išoriniu atidavimo dėsniu. Taigi kiekviena karta tampa vis nelaimingesnė.

Ilgainiui, likimo smūgių (t. y. priešindamiesi bendrajam atidavimo dėsniui) arba proto (kabalos mokslo padedami) mes būsime priversti suprasti, jog būtina taisyti 613 prigimtinių norų, kitaip tariant, vykdyti 613 priesakų.