Prieiname prie labai sudėtingos pasaulėdaros suvokimo problemos. Kai sakome: „Mes esame mūsų pasaulyje“ - ką tai reiškia? Mes esame savo viduje tarytum tam tikroje izoliuotoje būsenoje. Aš turiu klausą, regą, uoslę, lytėjimą, skonį, iš viso penkis jutimo organus. Tai, ką šiais penkiais jutimo organais jaučiu, kažkaip susumuodamas savyje pojūčius, juos vertindamas padedant esančioms manyje programoms, ir sukuria mano pasaulio vaizdą. Jį aš vadinu „mano pasauliu“.

Užduokime sau paprastą klausimą: ar iš tikrųjų tai, ką jaučiame savo viduje, egzistuoja išorėje? Netgi atlikdami bandymus su mums artimomis būtybėmis atrandame, kad mūsų jaučiamas pasaulio vaizdas ne vienintelis. Tarkime, bitė arba šuo jaučia kitaip.

Jeigu pasikeistų mūsų jutimo organai, mes viską suvoktume kitaip. Pavyzdžiui, pažeidus ausies būgnelį, man atrodo, kad nėra garso. Ar jo iš tikrųjų nėra, ar taip jaučiu aš? Žinoma, tik aš taip jaučiu. Aplink mane egzistuoja didelis kiekis bangų, o aš suvokiu tik nuo 15 iki 30 tūkstančių hercų. Tas pats ir su kitomis bangomis, sukeliančiomis mano skonio, lytėjimo, regėjimo jutimus. Aš nejaučiu didžiulių bangų diapazonų.

Be to, negalima netgi pasakyti, kad aš kažką jaučiu. Turiu būgnelį, į kurį kažkas spaudžia iš išorės, o aš iš vidaus reaguoju ir nustatau, kiek reikia mano pastangų būgnelio pusiausvyrai išlaikyti.

Ausies būgnelis įlinksta spaudžiamas bangos, o aš iš vidaus turiu pasistengti jį grąžinti į ankstesnę būseną. Taip aš išmatuoju savo pastangas ir pagal jų pobūdį sprendžiu, kas iš tikro mane veikia. Bet gali būti, kad susidarau visiškai klaidingą vaizdą, nes mano vidinės pastangos yra vienokios prigimties, o jėga, kuri veikia iš išorės, visiškai kitokios.

Mano prigimtis - žmogiškoji, fiziologinė, o išorinė prigimtis gali būti visiškai kitokia, aš net nežinau kokia, nes niekad negaliu išeiti už savo jutimo ribų. Todėl to pasaulio, kuris egzistuoja aplink mane, niekad nejaučiu. Aš suvokiu tik savo reakciją į kažką, kas mane veikia.

Todėl tikrasis mokslininkas nekalba apie pasaulio suvokimą, jis kalba apie mūsų reakcijų į kažką, kas mus veikia, suvokimą. Apskritai aš negaliu pasakyti, koks yra pasaulis, kuriame egzistuoju. Kitaip tariant, patiriu kažkokius įspūdžius, pojūčius tik todėl, kad taip sukurtas. O jeigu pasikeistų mano jutimo organai, jų jutimo diapazonai arba atsirastų kitos, man nežinomos juslės, įspūdis apie save ir aplinkinius būtų visiškai kitoks.

Ar apskritai galime kažkaip nustatyti, kas iš tikrųjų yra pasaulis, kuriame gyvename, ar yra kažkas už mūsų? O gal pasaulėdara, Visata aplink mane, aš, kiti, tėra iliuzija? Į šį klausimą žmogus, remdamasis savo penkiais jutimo organais, atsakyti negali. Tam reikia įsigyti šeštąjį jutimo organą ir tada iš šalies pamatysime save ir mūsų stebimą iliuziją. Kabalos mokslas leidžia tai padaryti. Aukštesniuoju pasauliu vadinami iš išorės sukeliami mums pojūčiai, įspūdžiai ir tai, kaip suvokiame išorinį pasaulį.

Mūsų laikais mokslininkai jau supranta gamtos tyrinėjimų ribotumą. Jis ypač ryškėja kvantinėje fizikoje, kur susiduriama su ypatingais, paradoksaliais reiškiniais. Niutono laikais manyta, kad pasaulis toks, kokį mes suvokiame. Yra žmogus - stebėtojas ir priešais jį - tai, ką jis stebi. Žmogus gyvena, miršta, o pasaulio vaizdas lieka. Vaizdas keičiasi natūraliai, pats savaime, nes vystosi Visata, bet žmogus šio vaizdo neveikia. Tai mokslo požiūris pagal Niutoną.

Vėliau atsirado kitas požiūris. Egzistuoja žmogus, kuris stebi pasaulį, bet jo matomas vaizdas ne tas, kuris yra išorėje. Vaizdas - žmogaus savybių ir objekto, kurį jis stebi, visuma. Žmonija priėjo prie šios išvados tyrinėdama save. Pradėjome studijuoti savo fiziologiją ir aptikome, kad priklausomai nuo mūsų sugebėjimų, nuo jutimo organų, nuo jų praplėtimo prietaisais ir t. t., matome kitą vaizdą. Reiškia, mes ne šiaip stebime objektyviai kažką, kas egzistuoja, o stebėdami kartu ir dalyvaujame vyksme. Tai jau priartėja prie žymaus mokslininko Hju Evereto (Hugh Everett) požiūrio.

Kabalos mokslas aiškina visiškai kitaip. Egzistuoja žmogus, kuris jaučia kažką savyje. Ką jaučia? Jaučia vientisą lauką, kuriame jis yra, o visa kita, t. y. vaizdai, išorinio ir vidinio pasaulių vaizdiniai, susidaro žmogaus viduje. Pasauliai egzistuoja jo viduje, o išorėje nieko nėra.

Šiandien prie to prieina ir mokslas. Su tuo pradeda sutikti kvantinės fizikos tyrinėtojai ir pagrindiniai gamtos mokslai jau artėja prie šio požiūrio. Kabalos mokslas tai teigia tūkstantį metų. Jis seniai nurodė, kokios yra įvairios pasaulio suvokimo pakopos, kaip žmogus aiškinsis apie pasaulį, kuriame egzistuoja. Iki tol, kol pasieks suvokimo lygį, kai supras: viskas priklauso tik nuo jo vidinių savybių.

Kai žmogus ima suprasti, kad iš tiesų nežino, kas yra aplink, kad viskas egzistuoja tik jo viduje, jis prieina išvadą, kad, pakeitęs savo savybes, galėtų pakeisti ir įspūdį apie pasaulį. Tai, kas šiandien atrodo kietas daiktas, skystis, dujos, pakeistų parametrus ir ribas. Galbūt, priklausomai nuo turimų savybių, jis praeitų per sieną, o oras, kuris dabar permatomas, kiauras, jam taptų visiškai nepermatomu.

Kabalos mokslas verčia žmogų pažiūrėti į pasaulį kitaip, iš kitos padėties, išveda jį „iš savęs“ tiek, kad jis patenka į kitą dimensiją. Be to, kabalos mokslas leidžia žmogui įgyti visiškai kitos tikrovės modelį ir tuomet jis ima tą tikrovę matyti ir jausti.

Problema ta, kad esantis priešais mus pasaulio vaizdas gali sukurti atvaizdą manyje tik pagal programą, kurią aš turiu, t. y. pasilieka tik tas vaizdas, kurį sugebu apdoroti. Maži vaikai daug ko nemato. Kuo žmogus suaugesnis, tuo daugiau mato, kuo labiau išsivystęs, tuo sudėtingesnius vidinius ryšius tarp objektų jis atskiria.

O jeigu staiga priešais mane atsirastų objektas, kurio modelio manyje nėra, aš jo nepamatyčiau. Juk galiu matyti tik tai, kas jau iš anksto manyje egzistuoja, ką esu pritaikytas įžvelgti, atskirti, įvertinti. Todėl mūsų pasaulyje, mūsų dimensijoje, erdvėje, kurioje egzistuojame, yra labai daug dalykų, kurių mes nepastebime, nejaučiame. Mes nežinome, kas tai, pereiname juos kiaurai, mums trūksta jutimų, neturime atitinkamo modelio.

Taigi įsivaizduokite, kiek kabalos mokslas praturtina žmogaus pasaulį. Žmogus pradeda regėti jėgas, savybes, objektus, ryšius, kurių paprasti žmonės nepastebi! Visa tai studijuojama kabalos moksle, nes be šių įgūdžių žmogus nesuvokia aukštesniojo pasaulio. Jis negali jo atskleisti, paprasčiausiai lieka mūsų uždaro pasaulėlio viduje.

Bet tai jau labiau pažengę kursai. Maždaug antraisiais trečiaisiais mokymosi metais pradedame kalbėti su studentais šiomis temomis ir per keletą metų jie ima tai suvokti ir jausti.

Jeigu žmogus studijuoja pagal teisingą mokymosi programą, kurią mokslininkai kabalistai parengė pirmajame mūsų eros amžiuje, jis per laikotarpį nuo trejų iki penkerių metų (kaip jie rašo šios programos įvade) pasiekia aukštesniojo pasaulio suvokimo lygį. Jam atsiveria visos pasaulėdaros vaizdas ir tuomet jau nėra nė vieno klausimo, į kurį jis negalėtų rasti sau atsakymo.