Ankstesnis mūsų pokalbis buvo apie žmogų, kaip jis suvokia pasaulį, apie tai, kaip daug kartų persikūnydamas jis artėja prie būsenos, kai pradeda kilti klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė, dėl ko gyvenu?“. Kaip aiškina Baal Sulamas, iš principo šis klausimas apie gyvenimo esmę bunda mumyse palaipsniui, per visus gyvenimo ciklus.

Žmonija vystosi taip, kad kiekviena kita karta, iš esmės, yra ta pati ankstesnė karta, bet jau su naujais norais, nauju suvokimu, kitaip žvelgianti į pasaulį. Todėl vaikai suvokia realybę daug aiškiau nei jų tėvai. Tai matyti iš visko, kas atsiskleidžia šiame pasaulyje.

Esame karta, išradusi kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir panašius „žaisliukus“, bet mums sunku su jais dirbti, nes jie mums naujovė. O vaikai, ateinantys į pasaulį, kuriame jau yra visi šie prietaisai, priima juos kaip kažką savaime suprantamą ir daug geriau nei mes sugeba jais naudotis.

Pereidamas iš vieno gyvenimo ciklo į kitą žmogus, iš esmės, perima visas žinias, kurias sukaupė ankstesniuose įsikūnijimuose. Ir kai, palikęs kūną, jis pakyla sielos pavidalu ir vėl nusileidžia į šį pasaulį, tos žinios, tie atradimai, kuriuos įgijo ankstesniajame gyvenimo cikle, tampa jo savybė.

Taigi žmogus su naujomis savybėmis ateina į šį pasaulį, nuo nulio pradedamas kitą vystymosi etapą. Tačiau šis „nulis“ - jau kitos, tobulesnės nei ankstesnė, pakopos pradžia. Jei anksčiau, gyvendamas su senais kėlim, žmogus ištaisydavo ir užpildydavo juos nauju suvokimu, pasaulio ir paties savęs pažinimu, tai dabar, perėjęs į naują gyvenimą, jis taip pat pradeda gyventi tarsi nuo nulio, tačiau jau su visomis tomis ankstesnėmis žiniomis. Kiekvienas iš mūsų turi vadinamąjį dvasinį geną - įrašų, prisiminimų (rešimot) grandinę. Kiekvieno siela yra bendros sielos (Adam Rišon), kurią ir sukūrė Kūrėjas, dalelė.

Tačiau šios dalelės atsiskyrė viena nuo kitos ir nusileido į šį pasaulį. O žmogus, realizuodamas informaciją apie tai, kas yra jo sieloje (jame esančius rešimot), turi savarankiškai sugrįžti į pradinę būseną, t. y. jo siela tomis pačiomis pakopomis, kuriomis leidosi, per tuos pačius pasaulius turi pakilti į savo šaknį.

Šis procesas apima mūsų gyvenimą, kai buvome aukščiau nei šis pasaulis (nusileidimą iš Begalybės pasaulio per penkis pasaulius į šį pasaulį); po to keletą tūkstančių vystymosi šiame pasaulyje metų, kada jaučiame penkiais jutimo organais, kol pasiekiame būseną, kai atsiskleidžia „taškas širdyje“ - noras sugrįžti prie savo šaknies.

Iš Begalybės pasaulio leidžiamės pakopomis, kurios vadinasi Acilut, Brija, Jecira, Asija pasauliais. Mums būtina įveikti tuos pačius etapus, tas pačias dalines būsenas, pakilti tomis pačiomis pakopomis, kuriomis leidosi siela. Tik sielos nusileidimas ir jos atsiskleidimas šiame pasaulyje yra užfiksuoti mumyse rešimot pavidalu. Mes nežinome, kokie jie yra, taip pat nežinome, kaip tūkstantmečius vystėmės šiame pasaulyje.

Mūsų norai nuo kūniškųjų malonumų, turto, garbės, žinių siekimo didėjo iki „taško širdyje“ atsiradimo. Šis procesas tęsiasi tūkstantmečius, jis laipsniškas ir apima daugybę mūsų praeitų gyvenimo ciklų. Kaip jau sakėme ankstesniame pokalbyje, jis pasireiškia kaip besivystantis realybės (pasaulio, kuriame gyvename) suvokimas.

Bėgant tūkstantmečiams, žmogus egzistavo ir vystėsi šiame pasaulyje natūraliu būdu, be jokių gudrybių, nežinodamas vystymosi dėsnių, bet visgi pasiekė teisingą būseną. Noro pažinti skatinamas jis nuolat tyrė supančią tikrovę.

Žmogaus troškimas vis giliau suprasti pasaulį, kuriame gyvena, verčia visą laiką jį tyrinėti, kol suvoks, kad jokie atradimai nesuteikia pilnatvės. Ir tada jam kyla noras pažinti dvasinį pasaulį, viso, kas vyksta, Šaltinį.

Kodėl? Todėl, kad Šaltinyje - Adam Rišon dvasiniame lygmenyje kiekvieno mūsų siela buvo pripildyta Aukščiausiąja šviesa. O čia, šiame pasaulyje, mes praradome ją ir likome tušti.

Žmogus turi tobulinti suvokimą. Tai, kas šiandien atrodo didelis atradimas, rytoj mūsų jau nebetenkins. Dvasinis žmogaus genas rytoj pareikalaus didesnio prisipildymo, daugiau žinių apie mūsų pasaulį. Taigi žmogus priverstas veržtis pirmyn, vis plačiau atverdamas egzistuojančią realybę, turėdamas viltį, kad ši suteiks jam pilnatvės.

Besivystydami tūkstantmečius galvojome, kad prisipildysime kūniškaisiais malonumais, pasitenkinsime pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau galiausiai matome, kad žmonija vis labiau nusivilia šiais malonumais. Jie negali patenkinti noro. Kodėl?

Jei malonumai pripildytų norą, patyręs norimą pilnatvę, žmogus daugiau nieko netrokštų. Noras pats savaime yra siekis gauti malonumą, prisipildyti. Pavadinimas „racon lekabel“ (noras gauti malonumą) nurodo, kad jis nori gauti, jaučiasi gavėjas ir gaudamas patiria malonumą. Būtent ateinančio malonumo ir noro kontaktas teikia pasitenkinimą.

Prisipildydamas malonumu noras rimsta ir žmogus liaujasi jausti malonumą, nes malonumas juntamas tik tada, kai yra noras. Iš vienos pusės, turi būti apetitas, alkis, o iš kitos - malonumas, ir tik jiems susilietus, juntama palaima.

Bet prisipildant noras gęsta ir palaipsniui dingsta, kol žmogus pasijaučia taip, lyg nieko ir nebūtų buvę. Tai malonumo, tiesiogiai užpildančio norą, patyrimo forma. Taip mes niekuomet neprisipildome ir esame priversti ieškoti naujų malonumų, išgalvoti įvairiausių būdų, kad patenkintume save.

Žmogus taip sukurtas, kad jame nuolatos vystosi rešimo, kuris reikalauja naujų malonumų. Be to, jį nuolat veikia aplinka, taip pat teikianti naujų malonumų. Esame nuolat tikinami, jog yra daugybė dar mums nepažįstamų malonumų, tarkim, Coca-Cola, naujas mobilusis telefonas, kompiuteris, koks nors žaidimas, kelionės ir t. t.

Noro mėgautis skatinami klausome šių rekomendacijų, priimame visuomenės siūlomus naujus pasitenkinimo būdus, naujas malonumų formas ir imame jų vaikytis. Todėl mums visą laiką kyla naujas noras ir galime, prisilietę prie malonumo, akimirkai jį patirti. Po to malonumas nyksta ir mums vėl reikia ko nors naujo, kad vėl jį nors truputį patirtume.

Taigi žmogus visą laiką ieško naujų malonumų, susikurdamas naujus norus. Ir tos akimirkos, kai jis susiliečia su nauju malonumu, suteikia jam gyvenimo pojūtį. Todėl mūsų gyvenimas nėra vadinamas amžinu, juk gyvenimo pojūtis atsiranda tik retomis akimirkomis, kai prisipildome malonumų.

Vadinasi, Aukščiausioji šviesa, kuri iš esmės yra malonumas, ir priešais ją esantis noras niekad negali sąveikauti taip, kad malonumas, pripildęs norą, būtų jaučiamas kaip pilnatvė. Po prisipildymo visada juntamas priešingas - tuštumos jausmas.

Tik vienas pavyzdys iš mūsų pasaulio rodo, kaip galima būti nepaliaujamo prisipildymo būsenos. Tokie yra motinos ir vaiko santykiai. Jeigu mama, noras mėgautis, teikia malonumą sūnui, kuris yra noras gauti malonumą, ir jis mėgaujasi, ji patiria pasitenkinimą.

Reiškia, atidavimas taip pat suteikia malonumą. Atidavimo malonumas priklauso ne nuo paties kli - motinos noro, bet nuo objekto, kuriam galima atiduoti, buvimo, t. y. nuo noro, kuris yra ne motinoje. Jei išorėje yra noras, pasirengęs gauti iš jos malonumą, ji visada turi galimybę mėgautis tuo, kad išpildo šį norą, suteikia jam malonumą. Ši sąlyga įvykdoma, jeigu motiną ir sūnų (duodantįjį ir gaunantįjį) sieja meilė.

Taigi, jei kiekvienas mūsų turėtume ką nors be galo mylimą, tuomet visas jo chisaron (trūkumas, poreikis) būtų kaip kli, kurį norime užpildyti. Rūpindamiesi šiais kėlim (kli - vns. kėlim - dgs.)ir pripildydami juos, mes nuolatos mėgautumėmės. Tokio nenutrūkstamo beribio pasitenkinimo pojūtis ir yra amžinas gyvenimas.

Todėl mūsų egzistencijos problemą galima išspręsti tik su sąlyga, kad mūsų santykiai bus tokie, kaip motinos ir jos vaiko.

Tačiau motina turi natūralų norą mylėti savo mažylį ir atiduoti jam visas turimas žemiškas gėrybes ir visa, ko nėra jos materialiame gyvenime. Savo jausmą sūnui, išeinantį už žemiško gyvenimo ribų, ji patiria kaip amžiną gyvenimą.

O mūsų tarpusavio santykiai iš pradžių yra ne tokie. Todėl mūsų gyvenimas negali būti pripildytas beribio, nenutrūkstamo malonumo.

Realybė ta, kad pereidami gyvenimo ciklus per mūsų istoriją išbandėme visas egzistuojančias galimybes prisipildyti malonumu - pinigais, šlove, valdžia, žiniomis, kūniškaisiais malonumais, kaskart stengdamiesi tiesiogiai pasiekti pageidaujamą pasitenkinimą, kad pagaliau prieitume prie išvados, jog taip prisipildyti neįmanoma.

Taigi aiškiai jaučiama artėjanti pasaulinė krizė. Raidos pabaigoje žmonija nusivilia, matydama, kad jokie malonumai jos nepripildo, nesuteikia gyvenimo pojūčio.

Žmogaus norai, vystydamiesi tūkstantmečius, liko tušti. Tų didelių norų viduje atsiskleidžia „taškas širdyje“ - toks pat prisipildymo noras, tik žmogus aiškiai nesuvokia, neįsivaizduoja, kuo prisipildyti.

Toks noras pasitenkinti turi dvi sudedamąsias dalis. Viena vertus, „taškas širdyje“ rodo, kad visi prieš tai buvę norai liko tušti, vadinasi, neverta prie jų grįžti, nes jie nesuteikia gyvenimo pojūčio. Kalbama apie žmogų, kuris dabartiniame įsikūnijime gal ne toks turtingas, nėra žymus, pakankamai išsilavinęs, galbūt, jam net neužtenka lėšų pragyventi - tai nesvarbu.

Turimas omenyje tas sprendimas, kurio brendimo procesas įrašytas viduje rešimot, sukauptų per visus gyvenimo ciklus. Galiausiai žmogus pats įsisąmonina ir daranti jam įtaką aplinka jį įtikina, jog nėra prasmės vaikytis šio pasaulio malonumų, šiame pasaulyje nėra kuo užsipildyti.

Antra vertus, „taškas širdyje“ - atsiskleidžiantis poreikis surasti tobulą, amžiną pasitenkinimą, kuris iškiltų virš visų žemiškų malonumų. Šis noras - tai sielos kli gimimas, kuris pasireiškia, kilus klausimui apie žmogaus gyvenimo prasmę, esmę, apie tai, dėl ko aš gyvenu.

„Įvado į mokymą apie dešimt sfirot“ 2-ame punkte Baal Sulamas rašo: „Ir vis dėlto, jei imsime ieškoti atsakymo tik į vieną, labiausiai žinomą klausimą, esu įsitikinęs, kad visos šios problemos ir abejonės išnyks, ir pažvelgęs į jas, tu pamatysi, kad jų tiesiog nėra. Kalbu apie slegiantį klausimą, kurį užduoda visi žmonės: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“. Šio mūsų gyvenimo metai mums taip brangiai kainuoja, per juos turime iškęsti daugybę kančių tam, kad galiausiai juos užbaigtume. Kas gi jais mėgaujasi? Tiksliau, kam aš suteikiu malonumą?“

Žmogus neturi atsakymo į klausimus: „Kas jais mėgaujasi?“ ir „Kam suteikiu malonumą?“. „Tiesa yra ta, kad skirtingų kartų tyrinėtojai jau pavargo mąstyti apie tai“. Tiek filosofai, tiek politikai, tiek rašytojai, dideli protai, o ir paprastas žmogus - visi bandė atsakyti į klausimą, tačiau niekas iš esmės neturi atsakymo. „Ir nėra būtinybės kalbėti apie mūsų kartą, kurioje niekas nenorės net ir pagalvoti apie šį klausimą.“

Kodėl? Mes tiek išsivystėme, kad visi žmonės jau savo vidumi suvokė, jog šis pasaulis netenkina mūsų, ir visgi būtina surasti gyvenimo prasmę. „Tačiau klausimo esmė liko nepakitusi. Jis visu stiprumu ir kartėliu kankina mus ir kartais, degindamas protą, pažemindamas, užklumpa anksčiau nei pavyksta surasti gerai visiems žinomą gudrybę - nesvarstant atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar.“

Iki šiol mums pavykdavo išvengti klausimo apie gyvenimo prasmę, užsiimant įvairiausiais žemiškais reikalais. Tačiau patyręs kūniškus malonumus, pasimėgavęs pinigais, valdžia, šlove, žiniomis žmogus, galvoja, kad vis dėlto sugebės jais užsipildyti. O jei neras kaip užsipildyti, tai pamirš šį gyvenimą apkartinantį klausimą. Jis taip ir liks amžinojo klausimo apie egzistencijos prasmę nuošalyje. Geriau jį pamiršti, jei nėra atsakymo.

Tačiau stebimi visuomenės reiškiniai - visuotinis nusivylimas gyvenimu, bendra depresija, didelis skaičius savižudybių, narkomanija, teroras, žmonių elgesys - rodo, kad klausimas apie gyvenimo prasmę iškyla ir žmogus neturi ką į jį atsakyti. Iš esmės tai būsena, apie kurią rašo Baal Sulamas „Įvade į mokymą apie dešimt sfirot“, kai žmogus stovi prie dvasinio vystymosi slenksčio.

Ką reiškia dvasinis vystymasis? Ką taip ypatinga turi daryti žmogus? Per visą mūsų istoriją, vystydamiesi per gyvenimo ciklus, mes keitėme įvairiausias visuomenines formacijas. Vergovinė santvarka, feodaliniai viduramžiai, spartaus pramonės augimo periodas, daugiau ar mažiau sėkmingi periodai ir t. t. Tuo pat metu natūraliu būdu vystėsi žmogus, nelabai žinodamas savo evoliucijos. Žmonija tiesiog gyveno ir seną raidos etapą keisdavo naujas.

Kiekvieną kartą, kai mums nejauku, kai jaučiamės ydingi, nepripildyti arba dar daugiau, kai patiriame kančias, - mus pastūmėja surasti geresnę būseną. Juk mes viso labo sudaryti iš noro gauti malonumą. Ir tokios didelės tuštumos, sukeliančios kančias, atskleidimas paskatina norą mėgautis pakeisti savo būseną.

Kiekvieną judesį žmogus padaro dėl to, jog mano, kad kita būsena bus geresnė už ankstesniąją. Tai galioja ir fiziniams kūno judesiams, ir įvairioms mintims, vidinėms bei išorinėms paieškoms. Lygiai taip pat vyksta ir visuomenėje.

Kai visuomeninėje santvarkoje atsiranda trūkumų, žmonių santykiuose pamažu kaupiasi ir ima reikštis visi tie neigiami dalykai, kuriuos sukėlė susidariusi situacija. Būtent tai skatina žmoniją, visuomenės grupes, tautas keisti padėtį. Taip vyksta žmonijos evoliucija.

Tiksliai nežinome, kokia turi būti kita visuomenės būsena, santykiai tarp žmonių, vidinė žmogaus būsena ir apskritai kaip viskas pasikeis. Tačiau natūralia tvarka po pirmo etapo eina antras, trečias ir t. t. Prieš vieno etapo pasikeitimą į kitą, mūsų raidos požiūriu labiau pažengusį, atsiskleidžia dabartinės padėties ydos, trūkumai, kurių neįmanoma daugiau pakęsti ir kuriuos būtina keisti.

Matome, kad žmogiškajai prigimčiai būdingas noras ko nors siekti kito sąskaita. Koks tai reiškinys?

Noras mėgautis taip sukurtas, kad jaučia pats save ir nori prisipildyti tuo, kas jam patiko iš jį supančios aplinkos. Tačiau noras gauti malonumą gali būti tiek išvystytas, kad geba jausti ir tai, ką turi kiti. Tarkim, negyvi objektai praktiškai nejaučia to, ką turi kiti. Jie junta tik savo savybes ir nori išlaikyti jas pastovias. Todėl norint ką nors pakeisti negyvame objekte, būtina eikvoti energiją, naudoti jėgą. Bet pačios savaime visos negyvosios gamtos formos, visi elementai, visos kūrinijos sudedamosios dalys nori išsisaugoti.

Pagal Niutono dėsnius kiekvienas nori likti toje pačioje padėtyje arba judėti pastoviu greičiu. Tokia yra negyvojo lygmens noro mėgautis prigimtis.

Augalinio lygmens noras mėgautis jau keičiasi, t. y. kiekvieną kartą atranda, kad dabartinė jo būsena bloga, bet gali būti geresnė. O kai pasiekia gerą būseną, laikui bėgant išsiaiškina, kad ji taip pat bloga ir galima dar geresnė. Ir taip vystosi augalinio lygmens objektas.

Augalinio lygmens norui labiau reikalinga aplinka, jis ją labiau jaučia ir kažkiek juda jos link. Pavyzdžiui, augalai veržiasi saulės link, susiskleidžia naktį ir t. t. Augalams būtina gauti ką nors iš aplinkos, išskirti į ją gyvybinės veiklos produktus. Vyksta aktyvi sąveika su aplinka. Kaip žinia, visi augalai pasaulyje sudaro su žeme ir atmosfera vieną bendrą organizmą, jie neegzistuoja kaip atskiros formos.

Vis nuodugniau tyrinėdami augmeniją, botanikai atranda, kad visas augalų pasaulis yra lyg vienas didelis gyvūnas, viena būtybė, kuri išlaiko pusiausvyrą su aplinka. Ir jei šis balansas pažeidžiamas, tai pakitus būsenai, augalai gali žūti.

Kitas lygmuo - gyvūninis. Gyvūnai visiškai kitaip jaučia aplinką. Jie kitaip dauginasi, kitaip gyvena. Suprantama, jį sieja giminystės ryšiai su kitais individais. Tačiau kiekvienas gyvūnas veikia savarankiškai, individualiai, turi savo gyvenimą.

Žmogus - kalbantysis lygmuo. Jam reikalinga, kaip žinome, aplinka, bet ne tokia, kaip augalams ar gyvūnams. Žmogus gimsta gana savitomis sąlygomis. Jis ateina į pasaulį silpnas, bejėgis, nieko nenutuokiantis, nevaldantis savęs ir negalintis savarankiškai egzistuoti. Kitaip nei gyvūnas, kai vienos dienos veršiuką galima pavadinti buliumi. Gimęs, veršiukas jau žino, kas jam naudinga, o kas kenkia. Jis niekuomet neės žolės, kuri jam netinka, jis tiksliai žino, ką reikia ėsti. Visa ši informacija yra sukaupta jo instinktuose. Jame esantys rešimot jau nuo pirmos gimimo dienos paruošia jį gyvenimui.

O žmogus dešimtmečius, mažiausiai 15-20 metų, turi mokytis ir viską susirinkti iš aplinkos, kad kaip nors taptų joje pilnaverčiu visuomenės nariu, išmanančiu, kaip gyventi.

Vadinasi, kuo labiau išvystytas noras, tuo daugiau laiko reikia jam formuotis, labiau reikalinga visuomenės parama, kontaktas su aplinka. Todėl žmogus iš vienos pusės, palyginti su kitais lygmenimis šiame pasaulyje, yra silpniausias; tačiau kai jis užauga, tampa pačiu stipriausiu, tobuliausiu.

Iš to galima suprasti, kad jei mes turime vystytis papildomai, pirmiausia turi paaiškėti esamos būsenos trūkumai, kad nebegalime taip gyventi. Tokia yra mūsų dabartinė padėtis šiame pasaulyje. Visuotinė šeimos instituto, valstybės valdymo, kultūros, mokslo ir pan. krizė. Kita vertus, mumyse bunda Aukštesniojo pasaulio siekis.

Kaip jau sakėme, žmonės pradeda suvokti dabartinę būseną kaip blogį. Tuo pačiu metu iš aukščiau atsiranda silpna šviesa, kuri suvokiama kaip gėris, kaip galimas žmonijos tikslas. Kaip matome, netikėtai prabunda susidomėjimas kabalos mokslu. Kiekvienas kur nors kažką girdi.

Kitas raidos etapas ateina, mums neįsisąmoninus, natūraliu būdu, kaip ir visi ankstesnieji. Pavyzdžiui, mes nežinojome, kad turime pereiti iš viduramžių feodalinės santvarkos į buržuazinę - visiškai kitokią visuomenę, kitą gyvenimo būdą. Tai atsiskleidžia palaipsniui. Kai ankstesnė būsena nebeįmanoma, žmonės žadinami kitai, kažkas ima vilioti priekyje.

Šiandien tas pats vyksta su mumis. Viena vertus, pasaulis jaučia didžiulę tuštumą, kita vertus, yra kažkoks orientyras. Bet dabar, skirtingai nei ankstesniais pereinamaisiais etapais, žmogus aktyviai dalyvauja savo raidoje, čia būtinas paties žmogaus darbas.

Kabalistai parengė knygas ir paslėpė jas tūkstantmečiams. Jas saugojo nenorėdami, kad kabalos mokslas paplistų, būtų atskleistas. Pranašai rašė knygas, orientuodamiesi į mūsų dienas, kai kabala turės būti atskleista ir iškilti pasauliui kaip vaistai, kaip būdas išspręsti svarbiausią žmonijos problemą: „Kokia mūsų gyvenimo prasmė?“. Nesuradusi atsakymo į šį klausimą, žmonija negalės tęsti savo raidos. Ir tik kabalos mokslas duos atsakymą.

Tačiau kyla klausimas: tarkim, man nežinoma, kad kabala yra problemos sprendimas? Kaip tada galiu natūraliu būdu surasti ją? Tai turėtų būti įdėta į rešimot. Bet galbūt yra kitoks ženklas? Visą laiką mes vystomės tik dėl rešimot. Anksčiau mūsų vidinis genas nuolat skatino mus vystytis šiame pasaulyje, sukeldamas norą mėgautis vienu iš keturių malonumų rūšių: kūniškaisiais malonumais, pinigais, šlove, žiniomis.

O kaip atsiranda dvasingumo noras? Matyt, atgyja dvasinis genas, kuris verčia mus pajausti, kad galimas malonumas yra ne šiame pasaulyje ir todėl reikia pakilti, pažvelgti aukštyn. Kaip yra skatinama žmogaus tolesnė raida, kaip sukeliamas naujas noras, kuris stulbinamai skiriasi nuo visų ankstesniųjų?

Anksčiau žmogus, nepasisotinęs pinigais, ieškodavo malonumų šlovėje; nusivylęs malonumais, kuriuos teikia šlovė, nerdavo į politiką; kai jo nebetenkino politika, imdavo siekti išsilavinimo, nesugebėjęs pasitenkinti žiniomis, vėl grįždavo prie kūniškųjų malonumų... Ir taip žmogus tenkindavosi įvairių malonumų rūšių deriniais.

Tačiau dabar kalbama apie malonumą, neįvilktą į materiją. Turima omenyje vidinė pilnatvė. Todėl negalime nuslopinti žemiškais užsiėmimais klausimo apie gyvenimo prasmę. Jei žmogui nusibosta vaikytis pinigų, jis eina į politiką. Matome ne mažai tokių žmonių. Iš politikos jie perbėga į mokslą - tai iškiliau, garbingiau.

Bet šiuo atveju jokios būsimos būsenos formos, vaizdo ar modelio nematyti. Visuomenėje visad yra pažangių žmonių, avangardo, kurie skatina revoliucijas, bendras permainas. Jie sugeba žvelgti į priekį. Tačiau prieš pradėdamas dvasinę raidą, žmogus jaučia tuštumą, yra susipainiojęs, viskuo nusivylęs, nieko nesupranta, puola į neviltį, nežino, kas su juo darosi. Kartais jis mato, kaip apskritai viskas neaišku ir neapibrėžta.

Daugelis žmonių kelia tuos pačius klausimus: „Kodėl aš gyvenu? Kas vyksta su manimi? Nuo ko tai priklauso? Ar galima ištaisyti padėtį?“. Beveik visi, išskyrus tuos, kurie sugeba nuslopinti šį klausimą, yra pasimetę. Likusieji, nekreipdami žvilgsnio į savo vidų, gyvena išorinį gyvenimą, esą, nieko nepadarysi. Gyvybinė jėga, leidžianti žmogui toliau egzistuoti, labai stipri. Taigi klausimas lieka atviras. Kaip žmogus, kuris blaškosi iš vienos būsenos į kitą, nuo vieno malonumo prie kito, nuo vienokio ieškojimo prie kitokio, staiga nuo realaus vystymosi šiame pasaulyje etapo pereina į paiešką to, kas vadinama labiau vidiniu, paslėptu, t. y. ima ieškoti dvasingumo? Kaip jį nukreipia? Galbūt taip veikia gamtos jėgos? Juk mes niekuo, išskyrus gamtą, netikime.

Kaip jau kalbėjome, žmogus turi į viską žiūrėti realiai. To reikalauja ir kabalos mokslas. „Neturi teisėjas nieko daugiau nei mato jo akys.“ Vystydamasis įprastu būdu, veikdamas jėgų, kurios stumia pirmyn, žmogus atranda naujus reiškinius, kelia naujas užduotis. Taip pat jis turi žengti toliau, nesiremdamas kokiais nors abstrakčiais patarimais apie tai, kas dar natūraliu būdu neatsiskleidė.

Ar šią vystymosi metodiką kažkas išrado ar tiesiog aptiko, kad ji egzistuoja?

Visų pirma, išrasti ir aptikti yra vienas ir tas pats. Iš tikrųjų, mūsų raidą skatina noras patirti malonumą. Kai kuriuos reiškinius atrandame šiame pasaulyje sukauptos patirties dėka. Tai mokslo sritis.

Mokslininkai tyrinėja šį pasaulį, visa, kas mus supa, fiksuoja tyrimų rezultatus, vienaip ar kitaip veikia gamtos elementus, egzistuojančias jos formas. Taip kaupiamos žinios ir kuriamas mokslas. Tik juo ir galime pasikliauti.

Tačiau negalima pasikliauti kokiomis nors abstrakčiomis teorijomis, kurios nepagrįstos moksliniais tyrinėjimais, neturi eksperimentinio pagrindo, o yra savarankiškai įgyta gyvenimo patirtis. Tai tėra žmogiškos vaizduotės vaisius.

Žinoma, kokią žalą, kokį blogį gali padaryti tokios abstrakčios teorijos visai žmonijai, jei ši siekia jas įgyvendinti. Visada sėkmingai vystomi ir realizuojami mokslinių tyrimų rezultatai. Tokie dalykai yra patikimi. Tai - ir medicina, ir technika, visa, kuo mes naudojamės ir mėgaujamės. Tai pagrįsta išnagrinėtais dėsningumais, gamtos įvairove, ištirtomis galimybėmis visa tai panaudoti žmonijos labui.

Teisingas požiūris - racionaliai panaudoti ir mėgautis visais žmonijos pasiekimais, tačiau negalima remtis įvairiausiais išradimai, kurie nėra aptiktų realių gamtos faktų pasekmė.

Iš esmės kas atrandama gamtoje? Galiausiai mes atskleidžiame kli (noro) ir jį pripildančio malonumo tarpusavio santykį. Šis noras priklauso negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ar kalbančiajam (žmogiškajam) lygmeniui arba jų kažkokiam deriniui. Ir šiam norui, šiam malonumui daro įtaką negyvosios, augalinės, gyvūninės ar žmogiškosios gamtos jėgos. Tai būtent mes ir tiriame.

Tik mes nežinome, kad mūsų santykis su gamta yra toks pat, kaip noro ir jam daromo poveikio santykis. Visi atrandami dėsniai - santykio tarp tam tikro lygmens noro ir jį atitinkančios poveikio rūšies išaiškinimas. Visas mūsų mokslas ir yra tokių santykių atradimas.

Siela - irgi savotiškas noras, tačiau kažkokio nežinomo, neapčiuopiamo, nepatirto malonumo. Mumyse kilo tam tikras vidinis impulsas, bet nežinome, kur jis stumia. Tai „taško širdyje“ prabudimas. Jei taip, turime tęsti savo tyrimus, žiūrėdami į juos realistiškai, pasikliaudami tiktai moksline patirtimi.

Todėl ir paklausiau: „Kaip ateiname į kabalos mokslą, kaip pradedame dvasiškai vystytis, kažkaip nenatūraliai ar gamtiniu būdu?“.

Kalbame apie noro patirti malonumą vystymąsi. Tačiau jis juk nebūtinai išsivysto iki klausimo apie gyvenimo prasmę? Priešingai, daugeliu atveju žmogus paliauja norėti.

Noras mėgautis visada klausia „kokia gyvenimo prasmė“ tada, kai jam yra blogai. Skųsdamasis, kad yra blogai ir norisi kažko naujo, aš jau klausiu apie gyvenimo prasmę, bet dar nesąmoningai. Gyvenimo prasmės klausimas - klausimas apie gyvenimo tikslą. Tačiau iš tikrųjų dažniausiai užduodamas primityvesnis klausimas: „Kaip galiu prisipildyti?“. Jausdamas, kad noras visiškai tuščias ir nėra kuo jį pripildyti, žmogus iš tiesų klausia „Kokia mano gyvenimo prasmė, kur gyvenimo skonis?“. Kalbama apie skonius, taamim (šviesos pojūtį kli viduje). Kitaip tariant, žmogus niekuo negali prisipildyti.

Tai nėra koks nors abstraktus klausimas, jis gana paprastas, labai žemiškas, labai realistiškas. Bet jis iškyla kiekvienu mano vystymosi etapu. Apgalvojant esamą būseną, visada klausiama: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“. Kitaip sakant: „Man norisi kažko naujo“. Iš esmės šis klausimas visada bręsta mumyse, kol pasiekiame būseną, kai nebegalime jo išvengti, nežinome, ko griebtis, kad gautume nors kokį užsipildymą.

Aš nematau, kad žmonių, kurie jaučia tuštumą, noras mėgautis išaugtų, kad jiems kiltų klausimas apie gyvenimo prasmę. Priešingai, jie tapo labiau abejingi.

Visiškai teisingai. Jie vis dar nemato malonumo šaknies, šaltinio. Norėdamas ko nors pasiekti, ką nors gauti: nusipirkti gražią mašiną, tapti įžymiu mokslininku, patirti kokios nors kelionės malonumą ir panašiai, žinau, ką turiu dėl to padaryti. Turiu sukaupti pinigų, kad nusipirkčiau mašiną arba leisčiausi į kelionę, pasinerti į mokslą... Aš žinau, kaip turiu elgtis, kad galėčiau pasiekti tai, ką įsivaizduoju kaip malonumą.

Tačiau šiuo atveju pasiekėme būseną, kai lyg ir realizavome visas egzistuojančias galimybes ir labiau nei ankščiau likome tušti. Šiame pasaulyje nematome šaltinio, kuris galėtų mus pripildyti. Jei jį matytume, nekiltų jokių problemų. Žmogus pasirengęs atiduoti visas savo jėgas, net jei jam prireiktų 20 metų. Tokia mūsų prigimtis. Kad iš karto pamatytume tikslą, o paskui išsimokėtume kaip paskolą... Bet žmogus neatskleidžia jokios sąsajos su tikslu. Štai kur problema!

Neaišku, kuo skiriasi tas, kuriam kilo klausimas apie gyvenimo prasmę, ir tas, kuris abejingas gyvenimui, kurį apėmusi apatija - juk abu nemato gyvenimo šaltinio?

Pastebime du žmonių tipus. Pirmo tipo žmonės, jausdami gyvenimo kartėlį, užuot užsiėmę savianalize ir stūmę save į priekį, slopina norą mėgautis. Reiškia, jie nedega tokiu noru, kad galėtų žengti toliau, o visą laiką stengiasi jį nuslopinti. Jėga, traukianti juos žemyn, prie blogio, yra stipresnė už jėgą, traukiančią į priekį, siekti gėrio.

Žmogus tarpiniu raidos etapu arba nusirita iki narkotikų ir panašių ydingų potraukių, arba vis dėlto įsigudrina pasaldinti savo gyvenimą. Toks žmogus neateis į kabalą. Jis gali viskuo nusivilti, pulti į depresiją, vartoti narkotikus, nusižudyti, tapti teroristu... Arba, kaip sako Baal Sulamas, jam „pavyksta surasti gerai visiems žinomą gudrybę - nesvarstant atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar“.

Žmogui kažkokiu būdu pavyksta sumažinti savo poreikius iki minimumo: vaikai, šeima, namai, darbas... Ko dar reikia? Jis daugiau nieko nenori. Na, gal sportuoti arba dar ką nors mėgsta. Žmogus pasilieka su tuo, ką turi, nusileisdamas iki pirminių kūniškųjų malonumų, taip su jais ir gyvena.

Beje, mūsų visuomenė ir įvairios visuomeninės sistemos šiuo požiūriu yra stebėtinai išsivysčiusios. Visa, ką gamina žmonija, nesąmoningai ar sąmoningai yra kuriama tam, kad žmogus sugrįžtų prie žemiškų norų.

Visa tai vyksta dėl dvasinių genų vystymosi, kad sparčiau žengtume prie gėrio, kuo greičiau įsisąmoninę blogį. Kai man pataria pasinerti į visokius malonumus, juos patikrinti, pasimėgauti jais, tai netiesiogiai dar greičiau sugrąžina ieškoti teisingos krypties. Visuomenę kuriame taip, kad teiktų mums kuo daugiau malonumų ir pripildytų mus. Kas sėkmingiausiai parduoda savo produkciją? Tas, kuris sugeba pasiūlyti žmonėms naują malonumą - tokį, kurio dar nebuvo pasaulyje.

Apskritai, yra žmonių, kuriems kol kas „sekasi“ išvengti gyvenimo prasmės klausimo. Jiems dar prireiks vieną ar keletą gyvenimų praleisti beieškant šio pasaulio malonumų: pasitenkinimo kūniškaisiais malonumais, pinigais, šlove, žiniomis.

Tačiau esama ir tokių, kurių noro jėga, „taškas širdyje“ yra tiek išsivystęs, kad stumia juos pirmyn, neleisdamas grįžti prie šio pasaulio malonumų vaikymosi arba apskritai atsijungti nuo noro patirti malonumą.

Egzistuoja dvi galimybės išsisukti nuo klausimo apie gyvenimo prasmę: arba nusileisti iki sąlyginai sėkmingo malonumų ieškojimo, arba neradus kuo užsipildyti, nuslopinti tuščią norą, kad nejaustum alkio. Aš praryju kokią nors tabletę ir nesijaučiu alkanas. Negavau maisto, už tai nejaučiu alkio. Šitaip veikia, pavyzdžiui, narkotikai.

Tačiau kaip toliau vystosi tas, kuriame prabudo „taškas širdyje“, natūraliai ar kažkaip dirbtinai? Negali būti kokio nors nenatūralaus kelio! Juk mus supa gamta, noras mėgautis yra priešais jį veikiančią jėgą. Daugiau pasaulėdaroje nieko nėra. Tai, ką atskleidžiame, yra mūsų Visatos prigimtis (negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogiškoji) ir ją tobulinanti bei išjudinanti jėga. Ar ši jėga stumia mus toliau, prie to lygmens, kuris yra virš mūsų Visatos, prie matmenų, vadinamų aukštesniais, dvasiniais? Štai kur klausimo esmė.

Teko sutikti tris žmones, kurie aiškiai manęs klausė: „Kur gyvenimo prasmė?“. Papasakojau jiems apie kabalą, bet nesugebėjau sudominti. Ką man daryti, juk jie kenčia?

Nieko nereikia daryti. Mes kalbame būtent apie tai, kad žmogus vystosi natūraliu būdu. Todėl kabalos mokslo skleidimas turi būti tik toks, kad visiems pranešama: egzistuoja priemonė vystytis greičiau, patogiau, maloniau. Bet tai - tik informacija, tam tikra pasyvi reklama. Reikia palaukti, kol žmoguje prabus toks dvasingumo noras, kuris jį stums aukštyn didesne jėga nei noras, traukiantis vaikytis šio pasaulio malonumų. Toks žmogus - pats sau teisėjas.

Tavo sutiktieji gali jausti tuštumą, jiems gali būti blogai, bet jie labiau vertina tokį gyvenimą. Palik juos! Gali būti, kad jiems net prireiks dar vieno gyvenimo ir tada ateis į kabalą.

Toks yra būdas priversti mus eiti teisingu keliu, juk niekas iš čia esančių neatėjo savo noru. Privertė aplinkybės. Ir tai - geriausia vystymosi forma.