Kai kalbame apie kabalos mokslą, pirmiausiai iškyla klausimas - kokios jo ištakos? Kodėl jis reikalingas? Galbūt panašiai kaip mūsų pasaulyje įvairūs specialistai - fizikai, biologai, zoologai, botanikai - nori išsiaiškinti, kas vyksta gamtoje?

Jie tyrinėja gamtą, formuodami savo pasaulėžiūrą, kaupia patirtį, nagrinėja dėsnius, siekdami juos teisingiau pritaikyti, kad iš gamtos mums būtų nauda. Jie atlieka įvairius bandymus, išradinėja prietaisus, o po to apmoko mus, kaip teisingai panaudoti visus šiuos dalykus, viską, ką atrado, tyrinėdami gamtą. Jų dėka atsirado visa mūsų technologija, technika, visa mūsų pažanga. Studijuodami gamtą sužinome, kaip ja pasinaudoti.

Bet man nereikia būti mokslininku, tyrinėti atomus, kad pastatyčiau atominę jėgainę, būti biologijos, genetikos specialistu, kad derlingumui padidinti parengčiau priemones nuo kenkėjų. Man nereikia studijuoti medicinos, kad gydyčiau save. Yra visų tų sričių specialistai, kurie mums padeda. Mes sumokame už jų pasiekimų vaisius ir taip egzistuojame. Galiu būti paprastu darbininku, bet turiu magnetofoną, televizorių, kompiuterį, mobilųjį telefoną, man tarnauja šiuolaikinė medicina ir visa kita, nors aš niekaip su tuo nesusijęs.

Kažkas tai tobulina ir aš galiu tuo naudotis. O tam, kuris išrado, gali visiškai to nereikėti. Jis paprasčiausiai perduoda tai žmonijai, ir visi naudojasi. Taip mes tyrinėjame ir naudojamės supančia gamta. Aptiksime gal tik vieną procentą žmonių, mokslininkų, kurie, bendru frontu žengdami į priekį, studijuoja gamtą aiškindamiesi, kaip ją geriau panaudoti mūsų reikmėms.

Tačiau taip pat yra ypatingų sielų, ypatingų žmonių, kurie jaučia poreikį studijuoti gamtą, esančią aukščiau mūsų gamtos. Tai vadinama aukštesniąja prigimtimi, glūdinčia už materijos.

Yra mokslininkų, kurie tyrinėja materiją, ir yra tokių, kurie jaučia, kad to tyrinėjimo nepakanka. Netgi jei išmanys, kaip viskas sutvarkyta, jie norės žinoti ne pačios materijos savybes, o tai, kaip ji išjudinama, kokia programa stumia pasaulį. Kas yra tas pasaulis? Kodėl aš egzistuoju? Kokia viso vyksmo priežasties ir pasekmės grandinė? Matau, kad visa, kas mane supa, tobulėja, ir noriu žinoti, iš kur ir kur link. Tai irgi mokslas. Tik šis mokslas nuo mūsų paslėptas. Nejaučiame jėgų, kurios inspiruoja gamtą. Neturime mokslo, kuris tai tyrinėja.

Ar gali žmogus tai nagrinėti taip pat paprastai, kaip bet kuriame kitame moksle, kaip tyrinėjama įprasta gamta? O jei ne, tai ar turi kitą galimybę? Ne. Todėl mes žinome, kad keičiantis kartoms, buvo daug žmonių (milijonai), kurie tyrinėjo aukštesniąją prigimtį. Bet jie atėjo prie to paprastu būdu: pradėjo tyrinėti mūsų gamtą ir skverbtis į tai, kas yra joje ir už jos. Ir taip atvėrė jėgas, kurios glūdi už gamtos.

Tyrinėdami jie įgijo apie jėgas žinių, viską apibendrino ir pavadino tą žinojimą kabalos mokslu. Kodėl? Todėl, kad šios žinios rodo, jog už materijos egzistuoja jėgos, kurias jie pavadino „aukštesnėmis“.

Šios jėgos veikia materiją. Ir materija kaskart įgauna kitas formas, iš vienos būsenos išsivysto kita. Materijos raida skirstoma į keletą etapų. Pirmas etapas - Begalybės pasaulis, pradinė būsena. Antras etapas - nusileidimo iš Begalybės pasaulio būsena arba gedimo procesas. To etapo dalis - vadinamasis šis pasaulis. Ir trečias etapas - kilimas. Kur? Į tą pačią pradinę Begalybės būseną.

Visi šie veiksmai - jėgų poveikis materijai, kuri jų veikiama keičiasi priežasties ir pasekmės seka. Tai numatytas, planuotas procesas, jame niekas staiga neatsitinka. Visi jo etapai nustatyti.

Kartais sakoma kitaip. Egzistuoja Begalybės būsena ir mūsų raida - tai ciklas, kuriame Begalybės būsena yra pirmoji. Tos būsenos kūrinys sukurtas. Po to nusileidžiama į būseną, vadinamą „šis pasaulis“.Tai būsena, priešinga Begalybės būsenai. O po to kylama.

Šio proceso metu materija tobulėja, tampa jautresne, labiau išvystyta. Po to ji pereina į antrą būseną, kuri apima visą ciklą, išskyrus pradinę, pirmąją, ir galutinę, trečiąją, būsenas. Pirmoji ir trečioji būsenos skiriasi materijos išsivystymo lygiu. Ir visą tą raidą, kuri vyksta veikiant jėgai, skatinančiai materiją keistis, tiria kabalos mokslas. Todėl šį mokslą verta studijuoti, kad žinotume, kaip sako specialistai, kas su mumis vyksta, kas, kokios jėgos stumia mus veikti, kokius etapus praeiname, kaip juos turime praeiti ir ar galime nueiti kitaip.

Kabalos mokslas - ne toks mokslas, kurį kažkas studijuoja, o aš galiu pasinaudoti jo darbo, tyrimo vaisiais. Kažkas sukurs man mašinas, prietaisus, tabletes ir kt., o aš tik naudosiuosi. Ne. Suvokdamas šį mokslą pats, įgyju galimybę valdyti savo likimą. Todėl, kad šiuo atveju aš pats esu tiriamoji medžiaga. Ir jei žinau, kokios jėgos daro man įtaką, verčia veikti, kokios jėgos glūdi už visos mūsų Visatos, už visos negyvosios, augalinės, gyvūninės, žmogiškosios materijos, išjudina visas keturias kūrinijos dalis, galiu valdyti savo gyvenimą.

Todėl kabalos mokslas nėra paprastas mokslas, kurio žinias galima nusipirkti. Pavyzdžiui, einu pas daktarą, sumoku pinigus, už tai gaunu tabletę ir viskas. Man daugiau nieko nereikia. Arba, pavyzdžiui, žemdirbys, agronomas žino, kaip išauginti derlių. Taip pat mašina, telefonu naudojuosi visiškai nesigilindamas į esmę. Spaudžiu mygtukus ir tiek.

O šiuo atveju, jei nežinau šių jėgų, nepažinau savęs, nesuprantu, kaip jėgos ir manoji medžiaga susiliečia, sąveikauja, liksiu nelaimingas ir mažas savo pasaulyje, priklausantis nuo įvairių atsitiktinumų.

Todėl kabalistai mums sako, jog verta studijuoti kabalą, kad kiekvienas žinotų, kas su juo vyksta, galėtų suprasti, valdyti, keisti savo gyvenimą. Taigi kabalą turės atskleisti visi ir kiekvienas. Kiekvienas turi išsitirti savąją medžiagą, savąjį kli, kitaip jėgos, veikiančios materiją, vers jį jaustis blogai. Todėl, kad Kūrimo Sumanymas, gamta (kuri sukelia šias jėgas), vadinama Kūrėju, - tai Aukštesnioji jėga, žadinanti visas atskiras mus veikiančias jėgas. Jis nori, kad pažintume šias jėgas ir visiškai, pačiu tinkamiausiu būdu valdytume savo gyvenimą.

Taip mums perduoda kabalistai. Bet kyla klausimas, iš kur jie tai žino? Ištyrę gamtą, jie kiaurai materiją prasiskverbė prie jėgų. Bet negi mes patys negalime to padaryti, o turime klausyti, ką jie mums sako? Šį klausimą Baal Sulamas aiškina straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“. Pirmiausia, kaip apibrėžiama, kas yra kabalos mokslas? Tai, ką jis rašo, gana sudėtinga, bet mes truputį pasiaiškinsime.

Suprantama, kiekvienas protingas žmogus kelią šį klausimą.

Protingas žmogus - tas, kuris supranta, jog turi išsiaiškinti kūrimo esmę, gyvenimo prasmę, ir todėl jis klausia.

Ir kad tinkamai į jį atsakyčiau,

Klausimas teisingas, ir kad žmogus būtų patenkintas, atsakymas į jį turi būti išsamus. Pažiūrėsime, ar mums to pakaks.

pateiksiu teisingą, laiko išbandytą apibrėžimą. Ši išmintis - tai nei daugiau, nei mažiau,

Kitaip tariant, negalvokite, kad yra dar kažkas, be to - daugiau arba mažiau. Todėl, kad yra tokių, kurie painioja su kabala kamėjas, raudonus siūlus, šventą vandenį, sveikatos, karjeros, biržos sandėrių, šeimyninio gyvenimo palaiminimus - ir bet ką kitą. O kabalos mokslas su tuo neturi nieko bendro, tuo neužsiima.

Bet kas yra kabalos mokslas? Tai šaknų nusileidimo tvarka, kurią sąlygoja priežasties ir pasekmės ryšys,

Aukštoji šaknis nusileidžia iš viršaus į apačią. Kas yra viršus ir apačia, mes dar pakalbėsime, bet paprastai viršus - tai atidavimas, o apačia - gavimas.

šaknų nusileidimo tvarka, kurią sąlygoja priežasties ir pasekmės ryšys, (t. y. visada yra priežastis ir pasekmė), paklūstanti pastoviems ir absoliutiems dėsniams, kurių pakeisti mes negalime.

Ir netgi jei studijuosime kabalos mokslą, viską nuodugniai ištyrę, negalėsime pakeisti tų dėsnių, tų jėgų. Tai kodėl tada studijuosime? Kaip vadovausime savo gyvenimui, savo likimui, jei tų jėgų neįmanoma pakeisti?

Mes keičiame save, kad atitiktume tas jėgas, kartu keičiame santykį su jomis - tai ir reiškia, kad keičiame likimą, tobulėjame.

Mus veikiantys dėsniai yra pastovūs ir absoliutūs. Juk esame ir mūsų pasaulio liudininkai: kai žmonija nori pakeisti kokį nors dėsnį, stengiasi jį apeiti, atsitinka gamtos katastrofos, žmogaus gyvenime padaugėja nelaimių, nes gamtos dėsniai yra absoliutūs. Turime tik žinoti, kaip juos teisingai panaudoti.

Ypatingos problemos susijusios su visuomeniniu gyvenimu, mes manome, jog jį galima kažkaip pakeisti, paveikti, kaip panorėsime. Taip atsitinka todėl, kad nežinome gamtos dėsnių, kurie lemia žmonių santykius. Problema ta, kad imame kurti kažkokius įstatymus - vienokius ar kitokius santykius tarp žmonių, nusprendžiame vienaip ar kitaip auklėti vaikus, įsteigdami kokią nors specialią įstaigą, ir manome, kad tada viskas bus gerai.

Mums nežinomos gamtos jėgos, ryšiai tarp sielų, tarp kūnų, žmonių - tai, kas absoliučiai ir nekintamai nulemta gamtos. Ir kai, neturėdami tų žinių, pradedame veikti pagal kitą programą, mes tik gadiname visuomenę, ekologiją ir visą savo gyvenimą.

Baal Sulamas rašo, kad šie dėsniai pastovūs ir absoliutūs visuose lygmenyse - negyvajame, augaliniame, gyvūniniame, žmogiškajame. Ir jei į juos įsigilinsi, studijuosi, jei suprasi, jog jie pastovūs ir absoliutūs, tu pats nenorėsi jų keisti pagal savo matymą, suvokimą. Tai tiesiog neįmanoma, jie aukščiau mūsų. Bet yra galimybė juos teisingai panaudoti.

Ir kuo ypatingi tie dėsniai?

kurie tarpusavyje susiję ir skirti vienam iškiliam, bet labai slėpiningam tikslui,

Kitaip tariant, visi šie dėsniai turi tikslą, nukreipia žmogų į vieną tikslą. Negali būti kelių tikslų. Nesvarbu, atskiras ar bendras dėsnis, ar tai, kas su mumis (visais arba kiekvienu atskirai) vyksta kiekvieną gyvenimo akimirką per visą istoriją, - visa tai skirta vienam tikslui ir susiję su vienu tikslu.

Mums gali atrodyti, kad viskas ne taip, esame susipainioję, galvodami, jog mus tiesiog blaško. Bet ne! Mums tik taip atrodo, ir kiekvieną akimirką patiriame šių dėsnių spaudimą vieno tikslo link.

vadinamam „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“. Tuo metu, kai aš esu šiame persikūnijime, šiame gyvenime (kaip visa tai jaučiu penkiais jutimo organais), turiu pasiekti ir Dieviškumo atskleidimą, atskleisti Aukštesniąją jėgą, vadinamą Kūrėju, kuris yra visų šių jėgų visuma. Tai galiausiai turi man atsiverti. Kitaip tariant, visa, kas mane veikia, veikia tik vienu tikslu - kad atskleisčiau Aukštesniąją jėgą. Tai absoliutu ir nekintama.

Ir negaliu nukrypti nuo tos Aukštesniosios jėgos atskleidimo krypties, o jei taip įvyksta, tai aš pajuntu spaudimą, kadangi jėgos veikia viena kryptimi, o aš judu kita. Tai pasireiškia ligomis, kančiomis, naikinimu, pasaulinėmis tragedijomis ir pan., kol galų gale istorijos eigoje žmonija prieina prie išvados ir pradeda suprasti, kad egzistuoja tam tikri dėsniai, priežastis ir pasekmė, kad, matyt, yra tam tikras tikslas. Tik mes to nežinome ir nesuprantame.

O jei kiekvieną savo gyvenimo akimirką eitume su gamtos jėgomis, tai jaustumėmės patogiai ir gerai. Netgi šiame pasaulyje jei eisime prieš gamtos jėgas - visada kentėsime. Pavyzdžiui, pradėkite kažką daryti prieš fizikos, chemijos ar bet kurį kitą dėsnį. Padaryta žala priklausys nuo to, kiek prieštarausite tam dėsniui.

Kabalos mokslas svarbus kiekvienam. Jei kiekvieną savo gyvenimo akimirką žmogus žinos, kaip užmegzti ryšį su šiomis jėgomis, kurios jį absoliučiai ir nuolat veikia, kontroliuos šį procesą, tada jis jausis gerai ir maloniai. Vadinasi, neturime pasirinkimo, jei norime jaustis gerai, nes mes sukurti kaip jaučiantys malonumą arba kančią. Mūsų materija - noras gauti. Gamta veikia, neatsiklausiusi mūsų, palaipsniui, per daugelį gyvenimo ciklų, spaudžia ir verčia mokytis. Ir mes neturime pasirinkimo, privalome tirti gamtą ir viską daryti tiksliai pagal jos dėsnius.

Gerai, aš atskleidžiau dėsnius.

Kaip?

Atskleidžiau! Viską išstudijavau ir kas toliau?

Viską žinai?

Viską išstudijavau, atskleidžiau visus dėsnius...

Bet tai neteisinga! Tu negali išstudijuoti dėsnių. Kaip aš galiu išstudijuoti dėsnius? Imu fizikos vadovėlį, pradedu studijuoti ir matau, kad kai metu parkerį - jis krenta. Gerai. Aš uždegu ugnį - kažkas šyla. Galiu išbandyti viską. Visa tai jaučiu pats, tai mano penkių juslių pojūtis.

Mūsų tyrinėtojai visus šiuos gamtos reiškinius išstudijavo savo penkiais jutimo organais ir protu. Ir aš galiu tai atkartoti, galiu studijuoti ir pasinaudoti. Aš galiu panaudoti jų darbo rezultatus. Bet kaip tai padaryti su tuo, kas neapčiuopiama? Kokia nauda iš to, kad tu girdi? Ką tau tai duoda? Nieko! Kaip tu gali dabar, išgirdęs mane, pradėti keisti savo gyvenimą?

Tu turi suvokti jėgas, kurios tave veikia, su jomis susijungti ir išvysti - jos taip veikia, kad pereičiau iš dabartinės pirmosios būsenos į tobulesnę antrąją - Aukštesniosios jėgos atskleidimo link. Taigi turi nors šiek tiek žinoti, kas yra toji Aukštesnioji jėga ir kokį žingsnį reikia žengti. Nori nenori gamta tave įpareigos, o jei nepanorėsi, pasiųs smūgį. Vaizdas turi būti visiškai aiškus, suprantamas, ne mažiau realus nei tavo gyvenimas. Tu lemi savo likimą. Tu turi jį kontroliuoti. Kas iš to, kad išgirdai?

Pirmiausia, kad pradėtum valdyti savo gyvenimą, turi per materiją atskleisti, pažinti visas šias aukštesniąsias jėgas. Bet taip tu netapsi panašus į tą mokslininką fiziką, kuris sėdi akademijoje ir tyrinėja. Tu paprasčiausiai būsi žmogus, kuris valdo savo likimą, ir ne daugiau. Ir tai privalu kiekvienam.

Neatskleidus materijos ir jėgų, kurios tave valdo, neverta ir kalbėti, kad tobulėji, kažką teisingai, gerai darai, kad apskritai valdai likimą. Pats mokymasis nieko neduoda, bet studijuodami galime sužinoti, kaip žengti į Aukštesnįjį pasaulį, atskleisti šias jėgas.

O kai atskleisime, ta pati knyga išmokys mus, kaip tuo naudotis. Taigi ši knyga tarsi instruktorius nurodo: šitaip įeik, atverk, pažiūrėk į kairę, į dešinę, pabandyk vieną, kitą. Panašiai kaip naudojant žaidimus mokomas vaikas: truputį išmokai, jau žinai; dabar pabandyk toliau kažką padaryti. Taip kabalistai parašė savo knygas - jos praktinės. Ir jie aiškina tau, kodėl šis mokslas vadinamas slaptuoju.

Tu suprasi jų knygas, aiškinimą tiek, kiek tavo protas ir vidinis pasirengimas leidžia nesuklysti. Mūsų pasaulyje vaikas gali kur nors užlipti ir nukristi. Jis gali šokti į ugnį. Gali susižeisti aštriu daiktu. Žinome, kaip stebime vaikus, saugodami juos. Ir dvasiniame pasaulyje reikia tai stebėti, ir ten yra palydovas. Kaip kitaip susiorientuosi ten, kur viskas nepažįstama?

Todėl knyga iš tikrųjų yra instrukcija. Bet kodėl vadinama slaptuoju mokslu? Tu skaitai dabar (jau tai žinai, kurį laiką pas mus mokaisi), skaitai po mėnesio, po metų ir pastebi dalykus, kurių anksčiau nematei. Ir taip bus visada. O tai, ką tu atversi - atversi tik tu ir netgi negalėsi papasakoti pradedančiajam apie tai, ką šiandien matai knygoje. Todėl, kad knyga atskleidžia tiek, kiek gali teisingai panaudoti tai, ką ji tau atveria. Kitaip sakant, ji daugiasluoksnė. Taip ji sudaryta, taip ji parašyta.

Kiek teisingai gali panaudoti šią informaciją, tai kas parašyta, tiek giliai supranti knygą. Ir tik taip. Bet kaip bebūtų, kiek pažįsti, matai, jausmais tikrini šias jėgas, save, kaip tai tave veikia, kaip tu darai įtaką joms, kaip tiksliai su jomis susijęs, - tiek valdai savo sielą. Ir kalbama ne tik apie įprastą gyvenimą - darbą, namus ir baigta. Kalbama apie amžiną gyvenimą. Užmezgęs ryšį su šiomis jėgomis, iš esmės jau pradedi susisieti su kažkuo amžinu, įsigyti kažką amžino.

Tu galėsi pamatyti visus savo ankstesnius gyvenimo ciklus, visą amžino gyvenimo perspektyvą, antraip tavo sprendimai bus neteisingi. Teisingai nuspręsti gali tik tada, kai viską žinai. Todėl, kad net mažiausia pakopa turi turėti kryptį, kaip jis sako:

paklūstanti pastoviems ir absoliutiems dėsniams, kurie tarpusavyje susiję ir nukreipti į vieną iškilų, bet labai slėpiningą tikslą, vadinamą „Kūrėjo Dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.

Kitaip tariant, mažiausia pakopa turi informacijos apie visą procesą. Ir tada drąsiai gali teigti, kad valdai likimą, esi žmogus. Antraip tu blogesnis už visas kitas būtybes - negyvojo, augalinio, gyvūninio lygmens. Todėl, kad jų savybė - tiksliai sekti visus pastovius ir absoliučius gamtos dėsnius. Gyvūnai šimtu procentų juos vykdo. Kaip parašyta, „gyvūnas neklysta“. O jei klysta, tai tik tada, kai serga.

Ar matei, kaip katinas rengiasi šuoliui? Jis ilgai taikosi ir šoka. Ir jei suklydo - tai požymis, kad serga, kad su juo kažkas negerai. Todėl, kad gyvūnus veikia absoliučių dėsnių sistema, klysta tik žmogus. Jo klaidos, sukeliančios įvairias kančias, problemas, nelaimes, priklauso tai daliai, kurią jis turi papildyti, ištirdamas aukštesniąją prigimtį.

Mūsų likimo nežinomybė mus skatina nuolat stengtis atskleisti savo šaknį - tai, iš kur tas likimas nusileidžia.

Šiuo atveju veikia visumos ir dalies dėsnis.

Kai Kūrėjas atsiskleidžia kūriniams.

„Visuma“ reiškia, kad visa žmonija (kuri neturi pasirinkimo, tiesiog privalo tai padaryti) savo vystymosi pabaigoje turi neišvengiamai atskleisti Kūrėją, ir užbaigusi ilgą vystymosi kelią,

Tai ilgas vystymosi kelias! Čia neįmanoma, kad kažkas pagamintų kažkokius vaistus, o tu juos išgertum ir pasveiktum. Kiekvienas privalo išsivystyti iki tokio laipsnio, kad pats sau taptų Kūrėjas, kai pats supranta visą kelią, jį užbaigia, viską daro pats. Tarytum Kūrėjo nėra ir jis - vietoj Kūrėjo.

pasiekti tai, apie ką rašė išminčiai: „Ir prisipildė žemė žiniomis apie Kūrėją (kitaip tariant, žinai viską apie tą Aukštesniąją jėgą, kuri tave veikia) kaip jūros vandenys dengia sausumą“.

Dabar nagrinėjame tik sakinių dalis - tai, ko reikia, kad galėtume suprasti ir mažiau painiotis. Vėliau skaitysime dar ir dar kartą, vis pilnesnius sakinius, ir tada išaiškės visi ryšiai tarp mokslo dalių.

Mes turime tobulėti, kad pažintume visas aukštesniąsias jėgas, tarp jų vadinamą Elokut. Iki kokios būsenos?

„Ir nemokys daugiau žmogus savo artimo (kai vienas moko kitą, vienas turi kažką, ko neturi kitas) ir savo brolių Kūrėjo suvokimo, nes visi, nuo mažo iki didelio, pažins Mane“.

Vadinasi, visi ir kiekvienas atskirai pasieks visišką realybės suvokimą. Ir vienas nežinos daugiau už kitą.

Ir pasakyta: „Ir nesislėps daugiau tavo Mokytojas, ir tavo akys pamatys tavo Mokytoją“.

Kitaip tariant, regėjimas, matymas - aiškiausia ir suprantamiausia. Kaip žinome, teismas pripažįsta tik parodymus tų liudininkų, kurie matė, nes girdėti nepakanka. Svarūs parodymai ne tų, kurie girdėjo, o tik tų, kurie matė. Ir būtina pasiekti tokį dvasinį suvokimą, kai tarsi savo akimis matai, kas vyksta. Tokia taisyklė ir visi privalo tai pasiekti. Negali būti taip, kad tu privalai, o kitas - ne, privalo visa žmonija. Baal Sulamas kalba apie visą žmoniją, jis neturi omenyje Izraelio tautos, nekalba, kas iš pasaulio tautų labiau ar mažiau privalo. Visi privalo.

Matai, kabalos mokslas neišskiria kažkokio vieno žmogaus, neskiria nei tautų, nei religijų. Jis yra visos žmonijos - nėra nei didesnio, nei mažesnio, nėra vieno pirmenybės prieš kitą. Visi privalo. Tai bendra.

O kas yra dalis?

„Dalis“ reiškia, kad iki tol, kol visa žmonija pasieks tobulumą (kai visi suvoks Aukštesnįjį pasaulį ir pradės egzistuoti begalybės, amžinybės, tobulybės pakopoje, netgi iki tol), kiekvienoje kartoje yra išrinktųjų, kurie pirmieji tai pasiekia.

Taigi kiekvienoje kartoje yra ypatingų žmonių, kurie gali pasiekti šitą būseną.

Tai tos kiekvienos kartos asmenybės, kurios nusipelnė tam tikrų pakopų atskleisdamos Kūrėją.

Bet kuo jie ypatingi? Ypatinga tai, kad jie gali atskleisti Aukštesniąją jėgą. Atskleisti - reiškia, susijungti su ja, teisingai ją panaudoti, jai prilygti. Ir kas jie tokie? Baal Sulamas rašo, kad tokių yra, bet nepatikslina, kas jais gali būti. Tai gali būti tu, galiu būti ir aš. Ir gali būti kiekvienas iš tų, kurie dabar mus girdi.

Ir tai Kūrėjo pranašai ir tarnai (taip juos vadina). Kaip sako išminčiai: „Nėra kartos, kurioje nebūtų tokių kaip Abraomas ir Jakovas“ (tai yra, kiekvienoje kartoje yra tokių žmonių). Juk, pasak išminčių, Kūrėją atskleidžia kiekviena karta. Tuo klausimu nėra nesutarimų ir mes pasikliaujame jų žodžiais.

Taigi nelauk, kol visa žmonija tai pasieks. Nors būtent dabar prasideda šis laikotarpis. Apie tai rašė ir Baal Sulamas, ir kabalistas Kukas, ir Vilniaus Gaonas, ir knygoje „Zohar“ prieš du tūkstančius metų parašyta apie mūsų laikmetį. Šiais laikais visa žmonija pabunda ir ima ieškoti Aukštesniosios jėgos, kurios rankose mūsų likimas. Antraip neišsigelbėsime iš tų nelaimių, kurios tvyros virš mūsų. Tačiau, net nežiūrint į tai, kad ėmė busti masės, kiekvienas, kabalistų, kurie mums tai paaiškino, dėka, gali ankščiau už kitus nueiti šitą kelią pats.

Ką kabaloje reiškia teisingas gamtos panaudojimas?

Ką apskritai mes studijuojame? Tyrinėdami gamtą ką nagrinėjame?

Turime tam tikrą rezultatą Y, kuris lygus X + Z. Ištiriama, kad yra vienas rodiklis, yra antras rodiklis ir kiekvienas jų gali būti įvairių sąlygų, jėgų suma. Iš viso jų yra du, jie tarpusavyje susiję, bet tas ryšys gali būti neigiamas arba juos gali sieti kokia nors kita formulė - matematinė, integralinė. Gaunamas jų ryšio rezultatas, kuris man ir reikalingas, - jį turiu žinoti. Ir būtent tai tiriame gamtoje.

Yra du rodikliai ir jų rezultatas. Tai man svarbu. Tarkim, pirma būsena arba pirmas rodiklis - kai aš sveikas arba sergu, o antras rodiklis - kažkokia medžiaga, kuri gali man padėti. Ar pasveiksiu, jei būsiu susijęs su ta medžiaga? Arba tai gali būti tam tikros bakterijos, gamtos jėgos. Pavyzdžiui, žinoma, kad šiuo metu turime ekologijos, aplinkos temperatūros kilimo, ozono sluoksnio ir kt. problemų. Arba atominio sprogimo problemos. Tyrinėjant formulės visada rodo dviejų dalykų susijungimo rezultatą.

Tarkim, mūsų atveju pirmas rodiklis - kūrinio medžiaga, o antras - Kūrėjo jėga. Turime žinoti šią formulę. Juk jei nieko, išskyrus šviesą ir kli, nėra, tai man reikia sužinoti, kokia ta programa, kuri juos jungia. Aš neturiu pasirinkimo, ši programa mane valdo ir, kad teisingai įsiliečiau, privalau ją žinoti.

Gali paprieštarauti: negi Kūrėjas sukūrė žmogų tik tam, kad tas nelaimėlis vien tyrinėtų, ką Kūrėjas padarė, nusilenktų ir vykdytų? Ir tai reiškia, kad žmogus pasiekia pakopą „žmogus“? Ne, taip nėra. Todėl, kad jei ištirsime šias jėgas, pasieksime būseną, kai būsime lygūs Kūrėjui. Studijuojame visas jėgas, kurios veikia materiją, kaip jos ją veikia, kaip materija į jas reaguoja, tiriame tai protu ir pradedame naudotis tomis jėgomis, jau pakilę virš jų. Panašiai kaip mūsų įprastame gyvenime. Dar daugiau, tyrinėdami Kūrėjo veiksmus, sužinome, kad

visi, nuo mažo iki didelio, pažins Mane...

Jį pažins visi, t. y. visi žinos Jo dėsnius. Taip tapsime šeimininkais, turėsime jėgą, pasieksime ne žemesnę nei Kūrėjo pakopą. O kai kūrinys pasiekia Kūrėjo lygį - ši būsena vadinama susiliejimu. Tai būsena, kurią būtina pasiekti. Būsena, kai Kūrėjas ir kūrinys nesiskiria jėga, protu, programos žinojimu. Tiesiog susijungiame kartu į vieną amžiną būseną. Tam padeda kabalos mokslas.

Bet lieka atviras klausimas - kaip kabalistai tai atskleidė? Yra didis kabalistas, kurio knygas, iš esmės, ir studijuojame, nes jis buvo paskutinis. Jis kalbėjo mums suprantama ir artima kalba. Bet kaip žmonės tai atskleisdavo iki kabalistų? Kas pirmasis atrado? Turime Abraomo ir kitų kabalistų pavyzdį, kai žmogus, net neturėdamas jokios knygos, gali atskleisti aukštesniąsias jėgas. Jei jis turi stiprų norą ir tyrinėdamas mėgina prasiskverbti pro materiją, pajusti jėgas, glūdinčias už jos, - jam tai atsiveria. Viskas galų gale priklauso nuo pastangų, nuo noro. Tik noras atskleidžia materiją - tai aukštesnės pakopos noras, noras pajausti Aukštesniąją jėgą.

Jei tas noras stiprus - nieko daugiau nereikia. Bet ką reikia daryti, kad žmogaus noras taptų stipresnis?

Stiprų norą turėjo Pirmasis žmogus, Abraomas ir kiti kabalistai. Kiekvienoje kartoje yra keletas žmonių, kurie be žinių, be knygų apie kabalą, atskleidžia Kūrėją. Jie tą pasiekia todėl, kad turi vidinį norą. Ir jis rašo, kad tai ypatingi žmonės, tai - „dalis“.

kiekvienoje kartoje yra išrinktųjų, kurie pirmieji tai pasiekia.

Tačiau ką daryti paprastam žmogui? Turi siekį, norą, kitaip čia nesėdėtum. Bet jis nepakankamas, kad prasiskverbtum pro materiją prie jėgos, kuri už jos glūdi. Kur galima gauti papildomą norą? Juk, be noro, daugiau nieko nereikia.

Kabala sako, kad šviesa yra absoliučiai rami, neatlieka jokių veiksmų. Visi veiksmai kyla tik iš materijos, kėlim, norų. Taigi iš kur žmogui gauti papildomo noro? Gyvenau 20-30 metų negalvodamas apie Aukštesnįjį pasaulį. Neturėjau tokio noro. Staiga man jis kyla ir pradedu vaikytis to, kas mane vilioja. Aš savęs nevaldžiau, kai neturėjau noro. Ir nevaldau, norui atsiradus. Noras pabunda, kyla.

Tarkim, turiu 30 kg norą - tokia mano dvasinio siekio, noro jėga. Todėl ją matuoju kilogramais, kaip šiame pasaulyje. O kad suvokčiau dvasinį pasaulį, man reikia 200 kg jėgos. Kodėl? Todėl, kad mano ego sveria 200 kg ir tempia mane žemyn ir jam atsispirti man reikalinga 200 kg noro jėga, kuri trauktų mane aukštyn.

Ką daryti? Kur gauti tai, ko man trūksta, - dar 170 kg? Kur tai parduodama? Sakoma, jog tam, kad žmogui kiltų dvasinio pasaulio noras, kad savo noru jis nueitų visą kelią, Pirmojo Žmogaus siela pasidalijo į daugybę sielų. Ir jei apie save sukursiu tokią aplinką, kuri galėtų teikti papildomus norus, kelti tikslo svarbą, kad stipriau pajausčiau savo būsenos netobulumą, kuri garantuotų tikrumą, kad sugebėsiu pasiekti tikslą, kitaip tariant, jei jėga padidinsiu norą prasiskverbti pro materiją už jos ribų, jei toje savo aplinkoje gausiu tų papildomų jėgų, tai galėsiu prasiskverbti pro materiją.

Gali gauti tuos 170 kg tik iš aplinkos. Tai ir yra pasirinkimas. Kitaip tariant, ir tai, kad gavai norą (o tu jį gavai), ir tai, kad anksčiau jo negavai, irgi nuo tavęs nepriklausė. Apie tai nekalbama. Nekalbama ir apie tai, kokiais keliais sugrįši atgal į šaknį. Kokiais keliais nutolai nuo šaknies, tais pačiais ir pakilsi. Jis rašo, kad dėsniai absoliutūs ir nekintami. Tik nuo tavęs priklauso, ar nuolat juos seksi. O kad juos nuolat vykdytum, tau iš aplinkos reikalingos papildomos jėgos.

Todėl pasirinkimas yra teisingos aplinkos pasirinkimas, kad gavęs pakankamai jėgos, prasiskverbtum pro materiją prie Kūrėjo, pažintum Jį, ten atliktum tam tikrus veiksmus. Viskas priklauso nuo aplinkos. Apie tai jis rašys vėliau, bet tai skirta žmonių masėms.

O tie, kurie patys atvėrė dvasinį pasaulį, - išskirtinės asmenybės… Kodėl juos taip vadina? Todėl, kad jie nebuvo ypatingoje aplinkoje, galbūt kiekvienas jų turėjo savo mokytoją arba net savarankiškai tai pasiekė. Bet tai ypatingos asmenybės ir dažniausiai tai žmonės, turintys ypatingą užduotį: perduoti, išmokyti, kažką padaryti kitiems. Taip šis mokslas nuolat vystosi ir pasiekia mases.

Jei Kūrėjas paslėptas, tai kas ta realybė, kurią matau apie save?

Ką matai aplink? Paprastai sakant, tu matai savo savybių projekciją į Aukščiausiąją šviesą. Kaip sako kabalistai, galbūt ir tu greit atrasi, kad Aukščiausioji šviesa užpildo visą tikrovę. Ir, be jos, nieko nėra. Esu tos šviesos jūroje ir jaučiu save esantį kūne, o kažkas aplink, už manęs - Visatos dydžio aplinka. Kas yra tai, ką atskleidžiu?

Mes mokėmės, kad viską suvokiu savo penkiomis juslėmis (regėjimu, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu), jomis patiriu įvairius įspūdžius.

Iš kur įspūdžiai? Aplink yra tik Aukščiausioji šviesa, esanti absoliučioje ramybėje. Ji be jokių pokyčių. Viskas pastovu ir absoliutu. Bet manyje nuolat atsinaujina noras. Mano noras nuolat vystosi, iškyla rešimot, kurie yra manyje. Tie rešimot nuolat atsiskleidžia. Ir šviesos fone (egzistuoja skirtumas tarp šviesos ir rešimot) jaučiu rešimot skirtumą, kontrastą - daugiau ar mažiau skirtingomis variacijomis, iš to kontrasto išryškėja mano vidinis vaizdas, kuris vadinamas šio pasaulio vaizdu.

Šiame vaizde, viduje ir išorėje, jaučiu save lyginamą su Aukščiausiąja šviesa. O Ji - nekintama. Ir jei kas nors keičiasi - tai aš keičiuosi viduje: keičiasi rešimot, keičiasi jų realizacija. Ir dėl to man pasirodo nauji realybės vaizdai. O išskyrus mano keitimąsi, nieko nėra. Todėl mes kalbame tik apie vidinį žmogaus išsitaisymą. Jei aš išsitaisysiu, tapęs toks, kokia išorėje yra Aukščiausioji šviesa, jei mudu būsime panašūs, tai ir mano vidinis vaizdas tiksliai atitiks Aukščiausiąją šviesą.

Ar tai reiškia, kad nieko nejausiu arba jausiu kažkokį rūką? Ką aš jausiu? Jausiu visas savo savybes ištaisytas, prilygstančias Aukščiausiajai šviesai. Jausiu vaizdą, bet tai bus tobulas vaizdas. Aš jausiu ne tiesioginę Aukščiausiąją šviesą. Aš negaliu Jos pajausti. Aš vis vien jausiu save, bet save - panašų į Aukščiausiąją šviesą. Ir šis vaizdas vadinamas Begalybe. Ką reiškia Begalybė? Kad nėra apribojimų. Aš neriboju Aukščiausiosios šviesos. Aš jaučiu Ją būtent tokią, kokia Ji yra iš tikrųjų.