Kabalos mokslas atsirado ne kaip žmogaus minties vaisius, atskirtas nuo tikros realybės. Žmogus, tyrinėdamas supantį pasaulį, pasiekė būseną, kai jam atsiskleidė tikrovė, esanti virš jo penkių jutimo organų suvokimo lygio. Šią aukštesniąją tikrovę tyrinėjantis mokslas vadinamas kabala.

Vienas iš tų, kam atsiskleidė aukštesnioji tikrovė, buvo Abraomas. Jis pradėjo klausinėti: „Iš kur aš atsiradau, kas aš, dėl ko gyvenu, kodėl sukasi Saulė, Mėnulis, žvaigždės, kas yra šis pasaulis, kam jis reikalingas, kas aš šiame pasaulyje?“. Kaip pasakojama Midraše, Abraomas ėmė kelti šiuos klausimus, nors anksčiau manė, jog pasaulis tėra mums įprasta, pažįstama gamta, į kurią taip ir žiūrime.

Antras po Abraomo - Mozė. Jis taip pat niekuo ypatingu neišsiskyrė. Rašoma, kad jis užaugo Faraono namuose ir matyt buvo deramai išauklėtas. Jis buvo princas, Faraono dukters ir paties Faraono numylėtinis. Midrašuose pasakojama, kaip jis, kūdikis, paauglys, jaunuolis, elgėsi Faraono namuose... Jis gavo viską, kas priklauso valdovo sūnui. Vienu momentu Mozei atsivėrė Kūrėjas, ir jis pabėgo iš Faraono namų. Pajuto, jog daugiau toks nebegali būti.

Lygiai taip pat Abraomas išėjo iš savo tėvo Teracho, nes materialistinė pasaulėžiūra tarsi kalėjimas jį kaustė. Į ilgesio, nusivylimo padiktuotus klausimus buvo atsakyta, atsivėrus aukštesniajai prigimčiai, Aukštesniajai jėgai. Taip Abraomas, o vėliau ir Mozė išsiaiškino, kas yra aukščiau gamtos. Naudodamiesi jų atradimais ir rekomendacijomis kiti žmonės taip pat atskleidė aukštesniąją prigimtį. Ir apie tai jie pasakoja mums.

Kiekvienam žmogui natūraliu būdu gali atsiskleisti kabalos mokslas, netgi jei jis neskaito knygų, nesimoko kokioje nors mokykloje, nėra išminčiaus mokinys. Žmogaus gyvenime būna toks momentas, kai jis paskatinamas užduoti klausimą: „Kokia mano gyvenimo prasmė, dėl ko gyvenu?“. Ir jam gali atsiskleisti aukštesnioji tikrovė. Ją suvokdamas žmogus ima suprasti, kodėl viskas taip sutvarkyta, kokia jo gyvenimo paskirtis, kokia pasaulėžiūra teisinga ir t. t.

Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo, kad kabalos mokslas yra šaknų nusileidimo iki žmogaus lygmens priežasties ir pasekmės tvarka, kas leidžia žmogui, šių šaknų, jėgų padedamam, atskleisti Aukštesniąją jėgą, susijungti su ja, pasiekti amžinybės ir tobulybės pakopą. Kitaip tariant, žmogus gali pakilti virš gamtos, kurią jaučia dabar, ir susilieti su aukštesniąja prigimtimi.

Toks suvokimas, kaip sako Baal Sulamas, turi bendrą ir individualų aspektą. Individualus aspektas yra tas, kad atskiros ypatingos sielos, staiga atsiradus didžiuliam norui, savarankiškai prasiveržia už materijos ribų, suvokdamos ją valdančias jėgas ir savybes. Tokie yra didieji kabalistai, dvasiniai vadai Abraomas, Mozė, Rašbi, Ari. Yra ir bendras aspektas - galiausiai visa žmonija turi neišvengiamai suvokti aukščiausią gamtos lygmenį, vadinamą Begalybės pasauliu, ir jame egzistuoti.

Jeigu taip, tai įdomu, kodėl mūsų istorija tokia nesuprantama, sudėtinga ir paini? Kaip galima pamatyti, kad visos Aukštosios šaknys, kaip pasakoja kabalistai, pamažu pasireiškia šiame pasaulyje ir ilgainiui paskatina kiekvieną žmogų ir visą žmoniją paklausti apie gyvenimo tikslą, o po to pakilti į aukštesnę dvasinio egzistavimo pakopą? Kaip išsirutulioja šis procesas per visą istoriją?

Man parengė lentelę, kurią panagrinėsime. Sukaupę žinių, galėsime viską sujungti į vientisą mokslą apie vystymąsi šiame pasaulyje iš viršaus žemyn ir iš apačios į viršų. Visa tai taps mums suprantamiau. Vėliau šią lentelę patalpinsime mūsų tinklalapyje, kad visi galėtų ją pamatyti.

Kaip moko kabalos mokslas, kaip atskleidė kabalistai, egzistuoja „racon lekabel“ - noras mėgautis. Jis turi penkias avijuto pakopas - noro dydžio penkis lygmenis. Yra maži norai, truputį didesni, dar didesni, ir taip iki penkto noro lygmens. Noras vaizduojamas kaip kli (indas) su penkiomis avijuto pakopomis: šoreš (šaknine arba nuline), alef (pirma), bėt (antra), gimel (trečia) ir dalėt (ketvirta).

Šios avijuto pakopos galiausiai turi padėti mums ištaisyti savo prigimtį - gaunančiojo prigimtį pakeisti į Duodančiojo. Kad tai būtų įmanoma, iš pradžių sukurtas taisymo mechanizmas. Kas nulemia kli tobulėjimą? Šį procesą jau nustatė pati gamta, kurios savybė - absoliutus atidavimas.

Pasak kabalistų, Aukščiausioji šviesa, kitaip - aukštesnioji prigimtis arba Kūrėjas, trokšta tik atiduoti, Jis - Duodantysis. Todėl Jis sukuria norą gauti malonumą - gaunantįjį, kuriam gali duoti didžiausią gėrį - paties Duodančiojo lygį. Mylėdamas gaunantįjį Duodantysis turi atvesti jį į savo paties būseną, nes nieko geresnio, tobulesnio nėra. Juk tik tas, kuris duoda, kuris geba atiduoti, yra tobulas. Jam nieko netrūksta, Jis neturi jokių poreikių, Jis turi viską.

Taigi pirmasis dėsnis skelbia: Duodantysis, Kūrėjas arba gamta privalo sukurti gaunantįjį - kažką sau priešingą, kad būtų kam duoti; antra vertus, privalo padėti šiam gaunančiajam įgyti savybes, identiškas Duodančiajam. Savybių su Duodančiuoju sutapimas vadinamas suartėjimu, susiliejimu su Juo.

Pastebimi analogiški žmonių santykiai šiame pasaulyje. Kad nustatytume atstumą tarp dviejų žmonių ne erdvėje, o pagal vidinį turinį, turime išnagrinėti vieno ir kito žmogaus visas savybes, jas palyginti ir išanalizuoti, kiek jos sutampa arba skiriasi. Pagal tai galima pasakyti, kiek tie žmonės skirtingi, nepanašūs, tolimi vienas kitam.

Taip lygindami žmones mūsų pasaulyje, galime juos įvertinti ne tik pagal ūgį, odos spalvą ir kitus išorinius požymius, bet ir pagal jų esmę. Tokiu atveju sakoma: jie artimi arba tolimi vienas kitam savo pasaulėžiūra, charakterio bruožais, įpročiais - viskuo, kas sudaro jų esmę. Jei du žmonės nutolę vienas nuo kito tiek, kad vieno nuomonė 100 procentų prieštarauja kito nuomonei, sakome, kad tarp jų kraštutinis skirtumas, juos skiria begalinė praraja. Kodėl begalinė? Todėl, kad jie neturi nė vieno sąlyčio taško. O jei, sakykim, 90 procentų panašūs vienas į kitą, tai atstumas tarp jų ne toks didelis. Juos skiria tik 10 procentų.

Galima ir kitaip pasakyti: jei tarp dviejų žmonių yra kas nors bendra, tuo bendrumu jie jau susiliečia. Pavyzdžiui, dviejų žmonių nuomonė apie kažką yra tokia panaši, kad tos nuomonės atžvilgiu jie - kaip vienas žmogus. Jei turi daugiau nei vieną bendrą nuomonę, jie tarytum įeina vienas į kitą, turi ypatingą bendrą teritoriją. Tokie žmonės daug kur gali būti bendrininkai.

O jei vienas žmogus visiškai panašus į kitą, jie susijungia ir ką turi vienas, tą turi ir kitas. Toks reiškinys vadinamas susiliejimu. Kiekviena vieno žmogaus dalelė susilieja su kito žmogaus dalele ir jie tampa kaip vienas žmogus. Taip kalbama apie Dvasinį pasaulį, nes šiuo atveju turima omenyje ne kūnai, o vidinės savybės. Sąvokos „arti“ ir „toli“ naudojamos ne tik Dvasiniam pasauliui apibrėžti, bet ir mūsų pasaulio psichologijoje, žmonių santykiuose.

Du žmonės, artimi dvasia, vidinėmis savybėmis, tūkstančių kilometrų atstumu atskirti vienas nuo kito, nesiliauja jausti savo artumo. Žinome tokius reiškinius, kai motina fiziškai jaučia, kas vyksta su jos vaiku, esančiu toli nuo jos.

Vadinasi, ir mūsų, ir Dvasiniame pasaulyje vienodai matuojamas nuotolis tarp žmonių. Bet Dvasiname pasaulyje palyginami žmogaus norai ir siekiai to, kas yra virš šio pasaulio. Taigi gaunantysis turi pasiekti Duodančiojo būseną. Iš pradžių gaunantysis 100 procentų nutolęs nuo Duodančiojo. Jo savybės tiek tolimos Duodančiojo savybėms, kad jų santykis vadinamas neapykanta.

Tai reiškia, kad gaunantysis, kūrinys, neturi nė vienos minties, nė vieno noro, kurie bent kiek būtų panašūs į Kūrėjo savybes. Todėl kūrinys, kuris nepasiekė nė mažiausio kontakto su Kūrėju, nepajėgus aprašyti, kas yra Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, aukštesnioji prigimtis, kas yra atidavimo savybė. Kūrinys netgi negali įsivaizduoti, kiek jis toli nuo Kūrėjo.

Tai reiškia, kad Kūrėjas mūsų nekenčia?

Pasakyta: „Kūrėjas nekenčia kūnų“, t. y. nekenčia mūsų išorinės formos. Kas yra neapykanta? Dvasiniame pasaulyje neapykanta reiškia visai ką kitą nei šiame pasaulyje. Neapykanta nurodo, kad tarp dviejų objektų nėra jokio sąlyčio, jokio artumo. Galime prisiminti tūkstančius posakių apie tai, kad Kūrėjas geras ir kuriantis gėrį geriems ir blogiems... Bet dvasinio pasaulio neapykanta - tai dviejų objektų, dviejų būsenų priešingybė. Mūsų pasaulyje, jei nekenčiama kito žmogaus, jam linkima bloga. O čia kalbama apie visišką tarpusavio nesupratimą.

Kyla klausimas: „Nejaugi Kūrėjas nesupranta kūrinio?“ Tačiau situacija nagrinėjama ne Kūrėjo, o kūrinio požiūriu. Kalbama apie tai, kaip mes tiriame pasaulį. „Tai, ko nemato akys, neaptariama“, todėl apie Kūrėją kalbama tik mūsų suvokimo požiūriu. Kai meldiesi Kūrėjui, kažko Jo prašai, norėdamas, kad tau būtų geriau, tu tarsi sakai, jog Jis negeras, teikia tau blogį, nemyli tavęs... Juk nori, kad Kūrėjo nuostata apie tave būtų geresnė, argi ne taip? Taip mes sprendžiame apie Aukštesniojo požiūrį į mus. „Kiekvienas sprendžia pagal savo trūkumus“. Taip mes matome, taip suprantame.

Bet grįžkime prie mūsų svarstomo dalyko. Taigi mes, Duodančiojo prigimties iš pat pradžių sukurti kaip noras mėgautis, privalome pakeisti savo norą, kad jo savybės taptų tokios kaip Duodančiojo, susilietų su Juo. Tik tada be jokių apribojimų pradedame patirti būseną „Geras ir kuriantis gėrį“. Toks yra galutinis kūrimo tikslas.

Kodėl mums būtina praeiti visą šį procesą? Todėl, kad mes, būdami būsenos, kai tarp mūsų ir Kūrėjo didžiulis skirtumas, kai matome, kiek skiriamės nuo Jo, suformuotume tam tikras kategorijas, leidžiančias išstudijuoti visą šį begalinį prieštaravimą, suprasti, kas yra dvasingumas, imti palaipsniui prie jo artėti ir patiems sukurti savo geriausią būseną - Begalybės būseną.

Ir tada žmogus ne tik kad savarankiškai kuria šią tobulą būseną, bet ir ją įsisąmonina ir todėl kiekvienu savo netgi pačiu mažiausiu noru ja mėgaujasi.

Kaip tai vyksta? Toks procesas vadinamas „trys linijos“. Kabalistai atskleidė ir pasakoja mums, kad yra Duodantysis, vadinamas Kūrėju, kuris, sukūręs kli, turėjo atitolinti jį nuo savęs taip, kad visiškai nejaustų Kūrėjo šviesos. Taigi tarp Kūrėjo ir kūrinio susidaro atotrūkis. Kadangi kūrinys sukurtas kaip penkių dalių noras mėgautis: šoreš (šakninė), alef (pirma), bėt (antra), gimel (trečia), dalėt (ketvirta), tai kiekvienai daliai reikalinga paslėptis, kad kūrinys būtų visiškai nepriklausomas nuo šviesos. Todėl egzistuoja penki pasauliai: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija.

Po visų šių slėpimų lieka taškas, kurio viduje sukurta visa materija, visa mūsų Visata. Tai įvyko maždaug prieš 15 milijardų metų. Apytikriai po 12 milijardų metų atsirado Saulė, visa Saulės sistema, Žemė. Prieš 3 milijardus metų Žemės rutulyje pradėjo vystytis gyvybė.

Kaip rašė Baal Sulamas, gamtos jėgos turės sąveikauti dar milijonus metų, kol Žemės paviršiuje atsiras dirvožemis, kuriame galės augti augalai, po to daugintis gyvūnai ir t. t. ir pradės egzistuoti žmogus. Kitaip tariant, po daugelio evoliucijos metų tęsiasi geologinis procesas, kurio metu Žemės rutulyje atsiranda žmogaus gyvenimas. Taigi iš pradžių pasirodo negyvoji gamta (domem), po to augalija (comeach), gyvūnija (chai) ir galiausiai - kalbantis žmogus (medaber).

Kas buvo iki tol, kai prieš 15 milijardų metų pradėjo kurtis materialus pasaulis?

Iki pasaulio atsiradimo nebuvo materijos. Juk mūsų pasaulio materija yra mūsų pojūčiai, mūsų suvokimas. Kyla problema, kokia toji tikrovė, kai niekas jos nesuvokia. Mes visada sakome, kad nėra tikrovės be jos suvokėjo. Tarkime, tu sakai, kad ten, danguje, yra kažkokia žvaigždė. Iš kur tu žinai? Sakykim, kažkas matė. O jei būtų nematęs, toji žvaigždė egzistuotų ar ne? Ne, neegzistuotų, nes ji egzistuoja tik tam, kuris ją atrado.

Problema ta, kad mes niekad negalime tyrinėti, nagrinėti, jausti, kas yra už mūsų jutimo ribų. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie tai, ko niekas niekad nematė, nejautė. Neveltui moksle viskas skirstoma į paslaptis ir atradimus, visa realybė skirstoma į suvokiamą ir kol kas nesuvokiamą.

Logiška paklausti: ar turime teisę kalbėti apie realybę, kuri egzistavo iki žmogaus atsiradimo pasaulyje? Žinoma, kad visą tikrovę suvokiame penkiais jutimo organais. Mums atsiveria toks vaizdas, nes tokie mūsų penki jutimo organai. Ar galėsiu ką nors pajusti be jų? Aš nieko nejausiu, netgi savęs. Kitaip tariant, jei atjungsime visus jutimo organus (negalime to padaryti, bet teoriškai darykime prielaidą, kad vieną, du jutimo organus galime atjungti), žmogus nejaus savęs ir supančios aplinkos. Tada kyla klausimas: ar apskritai kas nors egzistuoja? Šiam žmogui neegzistuoja.

Galima paprieštarauti, jog vykdome eksperimentą tik su vienu žmogumi, o likusieji tuo metu jaučia supančią tikrovę. Bet jie ją jaučia taip pat penkiais jutimo organais, kaip ir tas, kuriam atjungti visi pojūčiai. O jei atjungtume ir jų visus pojūčius, tikrovė egzistuoja ar ne? Nežinia. Reikalas tas, kad jautimą, jog esame egzistuojančioje tikrovėje, suformavo mūsų jutimo organai, kurie piešia mums tokį vaizdą: aš ir kažkas ne manyje. Jeigu pakeisiu savo jutimo organus, pradėsiu jausti kitą tikrovę. Mes tai jaučiame ir akivaizdžiai matome praplėsdami savo suvokimą kabalos mokslo studijomis.

Seniau niekada žmogui nekilo klausimas apie tikrovės suvokimą. Pirmą kartą jis iškeltas Niutono laikais. Tyrinėdamas gamtą žmogus ėmė klausti, ar jos dėsniai egzistuoja savaime ar tik žmogaus atžvilgiu. To meto mokslininkai laikėsi pasaulėžiūros, kad jų atrasti dėsniai yra absoliutūs. Nesvarbu, žmogus gyvena Visatoje ar ne, ji vis tiek egzistuoja ir egzistuoja Visatos dėsniai. Tokia koncepcija vadinama Niutono teorija. Tai pirmoji žmonių, tyrinėjančių pasaulį, kuriame gyvena, suformuluota pasaulėžiūra. Nekalbu apie kabalistus, kurie dar Abraomo laikais nustatė tiesą, suvokdami jėgas, glūdinčias už materijos.

O Niutonas ir iki jo dirbę kiti tyrinėtojai, filosofai, mokslininkai darė atradimus materijos viduje. Todėl kilo teorija, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nesvarbu, gyvena jame žmogus ar ne. Besivystant mokslui, mokslininkai pradėjo abejoti. Kodėl?

Yra žinoma, kad įvairių rūšių gyvūnai, kurių jutimo organai skiriasi nuo mūsų, tikrovę suvokia kitaip. Pavyzdžiui, šuo žymiai blogiau nei žmogus mato, bet daug aštriau jaučia kvapus. Vietoj regos, kuria žmogus suvokia 99 procentų informacijos apie supančią tikrovę, itin išvystyta šuns uoslė leidžia jam užuosti daugybę kvapų niuansų. Taip šuo suvokia pasaulį, beje, neprasčiau už žmogų. Jis nuolat savo uosle tikrina aplinką.

Aišku, uoslė - labiau ribotas jutimas negu regėjimas. Akimis galima pamatyti tai, kas yra labai toli, taip pat regėjimą galima sustiprinti. Yra gyvūnų, kurie neturi tokios uoslės kaip šunys, bet jiems susitvarkyti padeda kiti jutimai.

Taigi mes nežinome, kokia iš tikro yra realybė, kiekviena kūrinijos rūšių ją suvokia savaip. Reiškia, mūsų tikrovės suvokimas neabsoliutus. Jei praplėsime jutimo organų suvokimo ribas, realybė atrodys kitaip. Jei, pavyzdžiui, regėjimo diapazoną nuo įprastų šviesos bangų ilgio paslinksime kokia nors kryptimi: infra, ultra ar radijo bangų link, žmogus ims matyti šilumos bangas, infra spinduliavimą ir kt. Vadinasi, mano jutimo organai taip sudaryti, kad priešais mane atsiranda įprasta tikrovė. Bet tai nereiškia, kad ji pati savaime tokia yra.

Biologijoje tirdami įvairius gyvus organizmus, visokiais prietaisais praplėsdami jutimo organų diapazoną, nustatėme, kad mūsų pojūčiai gana reliatyvūs. Ir štai atsirado Einšteinas, kuris pasakė, kad realybė iš esmės visur yra santykinė. Ji priklauso nuo judėjimo greičio. Keičiantis mano judėjimo kokio nors objekto atžvilgiu greičiui, kinta ir suvokimas apie jį.

Daug reikšmės turi greičių lyginimas. Judant pastoviu greičiu praktiškai neįmanoma nustatyti, pasislenkame ar ne. Mes tik galime patikrinti dviejų objektų greičių skirtumą arba vieno greitį kito atžvilgiu. Bet tam, kuris juda nesikeisdamas greičio, atrodo, kad jis yra ramybėje.

Dabar jau kyla kita problema. Svarbu ne kaip aš suvokiu tikrovę, o kad mano suvokimas nėra tiesiog penkių jutimo organų pojūčių visuma. Jis taip pat priklauso nuo mano ir to, kas yra ne manyje, sąsajos, kiek mes lygūs arba skirtingi.

Taigi pirmoji teorija tvirtina: viskas, ką jaučiu, yra išorėje ir egzistuoja nepriklausomai nuo to, aš ką nors jaučiu ar ne. Pagal antrą teoriją tai, kas yra ne manyje, keičiasi pagal mano savybes. Keičiasi mano savybės - atitinkamai keičiasi mano suvokimas ir tai, ką matau, įgauna kitą formą.

Tarkim, aš reaguoju į ultra, infra ar rentgeno spindulius arba matau mūsų Visatą, mūsų pasaulį bet kokiu kitu pavidalu. Prieš mane tikrai iškyla visiškai kiti vaizdai. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo pokyčių manyje.

Yra dar viena teorija, pagal kurią viską, kas yra išorėje, aš jaučiu, priklausomai nuo to, kaip jį veikiu. Kitaip tariant, matau ne kažką visiškai nuo manęs atskirtą, o savo pojūčiais suvokiu realybę, kuri keičiasi pagal pokyčius manyje. Tirdamas objektą aš norom nenorom keičiu jį. Todėl negalima pasakyti, koks tas objektas buvo iki man pradėjus jį tirti. Aš suvokiu tam tikrą mano ir stebimo objekto sąveiką. Jaučiu ne savaime egzistuojanti pasaulį, o tokį, koks jis man atrodo. Iškylantis prieš mane vaizdas - mano ir mane supančio pasaulio savybių rezultatas. Yra ir tokia koncepcija. Visos šios teorijos turi įvairiausių variacijų ir apie jas galima dar daug kalbėti.

Yra ir kita - kabalistų pasaulėžiūra. Istorijos eigoje ji vystėsi ne taip, kaip mokslininkų, kurie tirdami materiją pamatė ir įsisąmonino, kiek yra riboti. Kabalistai formavo savo pasaulėžiūrą, tirdami aukštesniąją prigimtį. Jiems išaiškėjo, kad aukštesnioji prigimtis yra nesudėtinė, nesikeičianti šviesa, neturinti jokios formos, pavidalo, apskritai bendra jėga, jų pavadinta Kūrėju arba Duodančiuoju, nes iš Jo viskas atsiranda. Jis yra visiškoje ramybėje ir nesikeičia mūsų atžvilgiu. Tai tam tikras absoliutas. O aš jį jaučiu tiek, kiek prilygstu Jam savo savybėmis.

Mokslininkai taip pat priėjo prie išvados, kad mes suvokiame tikrovę tiek, kiek savybėmis sutampame su ja. Mano ausis gali išgirsti tik išorinius garsus, kurių dažniams suderintas jos vidinis mechanizmas. Tarkime, mano ausies mechanizmas suderintas taip, kad priima nuo 20 iki 200 tūkstančių hercų dažnių diapazonu, reiškia girdžiu tiktai garsus, kurių dažnis nuo 20 iki 200 tūkstančių hercų, nei daugiau, nei mažiau.

Jei senas žmogus, kuriam silpsta klausa, girdi nuo 50 iki 10 tūkstančių hercų diapazonu, jam atrodo, jog išorėje nėra aukštesnio ar žemesnio dažnio garsų. Taip pat su regėjimu ir t. t. Kitaip tariant, išorėje viskas, į ką reaguojame, atitinka vieno ar kito jutimo organo parametrus.

Tuo pačiu principu remiasi dvasinis suvokimas. Kaip sako kabalistai, esu absoliučios, altruistinės, duodančios Aukščiausiosios šviesos jūroje. Tačiau mano savybės priešingos Jo savybėms. Aš - gaunantysis, Jis - Duodantysis. Todėl mes nelygūs savybėmis. Visas mano vidus trokšta gauti, o visa Jo išorė trokšta atiduoti, tad ir negaliu Jo suvokti, išvysti. Būtent todėl Jis nuo manęs ir paslėptas.

Ką gi man daryti? Jei noriu jausti aukštesniąją tikrovę, turiu pasikeisti vidumi taip, kad tapčiau panašus į Duodantįjį. Tiek, kiek būsiu į Jį panašus, pajausiu aukštesniąją tikrovę. Jei savybėmis visiškai nuo Jo atitolęs, Jo nejaučiu. Jei kuo nors sutampu su Juo, vienu prisilietimu Jį paliečiu, nes ištaisiau nors vieną savo savybę ir nors šiek tiek pradedu jausti Duodantįjį. Taisydamas savo savybes palaipsniui, vis daugiau Jį jaučiu, kol pasiekiu tokią būseną, kai mes susijungiame. Kitaip tariant, nugalėdamas skirtumą tarp Kūrėjo ir kūrinio gaunantysis turi supanašėti su Šviesos savybėmis, kad įsijungtų į Jį, pajaustų Jį. Atskleisti Šviesą - reiškia pajausti Jį.

Noriu grįžti prie pavyzdžio su pagyvenusiu žmogumi, kurio silpsta klausa. Jis turi atmintį, todėl gali prisiminti garsus, kuriuos girdėjo anksčiau. Jis tarsi girdi juos. Kuo tai paaiškinti?

Senoliui sumenkėjo klausa. Bet iš gyvenimo patirties liko įspūdžiai, kaip jis kažkada girdėjo, matė. Visa tai jis prisimena. Mūsų atmintis - kaip kompiuterio, iš kurio niekas neišnyksta. Problema ta, kaip ištraukti iš jos kas būtina ir atnaujinti. Viskas, kaip kino kamera filmuotoje juostoje, viskas pereina per mūsų jutimo organus, užfiksuojama atmintyje ir lieka ten, kol vėl atgis. Mes kartais netikėtai prisimename, kas buvo prieš 30 metų. Aš galiu užuosti kokį nors kvapą ir jis man primins 20 metų senumo įvykius. Ir šiandien, staiga pajutęs kokį nors aromatą arba ką nors pamatęs, atsimenu save mažą motinos namuose ir kas ten vyko...

Visi pojūčiai ir su jais susijęs epizodas įrašomi į atmintį. Ir tada, kaip paieškos sistemoje, tik pagal kokį nors vieną iš daugelio atmintyje užfiksuoto vaizdo parametrų: kvapą, spalvą, mažą fragmentą, esantį išorėje, kuris tau primena praeities epizodą, gali ištraukti iš atminties visą vaizdą. Yra daug sąlygų, kurios leidžia arba neleidžia ką nors prisiminti. Yra įvairių mokymo technikų (tačiau mes užsiimame kitkuo, mums to nereikia). Taigi per jutimo organus visi duomenys perkeliami į atmintį, todėl tokiais atvejais ji lėmėja.

Kadangi senatvė silpnina atmintį, žmogus nebepažįsta aplinkinės tikrovės. Jis negali prisiminti vakar dienos įvykių. Tas pats vaizdas šiandien jam visai naujas. Jis gali netgi neprisiminti, kas buvo prieš akimirką. Taip žmogus netenka atminties. Iš esmės nepraranda, bet nesugeba jos atgaivinti.

Kaip naudojama atmintis dvasiškai tobulėjant?

Dvasiniame kelyje mes studijuojame savo sandarą ir mūsų pojūčiai vis labiau stiprėja. Imame naudotis visomis savo savybėmis, be to, jomis remdamiesi įgyjame naujų, aukštesnės pakopos savybių. Kūno savybės su juo ir miršta. Bet jei įgyjame naujų savybių, kurios yra aukščiau kūno, - Duodančiojo savybių, su jomis liekame amžinai. Apie tai pasakyta Baal Sulamo straipsnyje „Kaip daugiau nepersikūnyti“.

Ar gali šiandien mokslininkas, moksliškai studijuojantis gamtą, pradėti kabalistinius tyrinėjimus?

Mokslininkas tiria gamtą penkiais jutimo organais, įvairiais prietaisais ir savo protu, nenaudodamas „taško širdyje“, kuris susijęs su aukštesnės prigimties - atidavimo jėgomis. Jau nagrinėjome Adam Rišon sandarą. Kūrėjas sukūrė kli, vadinamą Adam Rišon. Jame, kaip bendros konstrukcijos elementai, esame mes visi. Kiekviena dalelė - noras arba siela.

Tokios būsenos noras savo prigimtimi identiškas Duodančiajam. Po to individualios sielos nusileidžia, t. y. netenka savybių panašumo į Duodantįjį. Paprastai kalbant, jos tampa egoistinėmis. Šie egoistiniai norai turi penkis jutimo organus. Taigi mokslininkai tikrovę tyrinėja penkiais jutimo organais, o gauta informacija apdorojama egoistiniu protu.

Jei žmogui kyla klausimas, koks gyvenimo tikslas, dėl ko aš gyvenu, tai reiškia, kad ryškėja noras, kuris ego viduje lieka kaip mažas taškas, vadinamas „dieviškąja dalele iš aukščiau“. Kiekvienas mes turime tokį tašką, kuris sukelia neaiškų pojūtį, kad esame iš kažkokio aukštesnio, kito pasaulio. Todėl kai toks noras atsiranda žmogui, kuris nenumano, iš kur jis kyla, bet nujaučia, kad ne iš šio pasaulio, žmogus pradeda siekti kažko, kas yra už mūsų.

Žmogus, pradėjęs tyrimus šio taško skatinamas, tampa kabalistu. Jei tiria penkiais jutimo organais skatinamas ego, bus paprastas mokslininkas. Todėl mokslo kelias galiausiai veda į žlugimą, prie ko šiandien iš esmės ir priėjo mokslininkai. Žmogus, plėtodamas savo veiklą visose srityse, pamato, jog visi jo gebėjimai nieko jam neduoda, pasaulis netampa geresnis, ir jis pajunta tuštumą. Štai tada ir atsiveria taškas, vadinamas Kūrėjo dalele iš aukščiau („taškas širdyje“), ir žmogus po visų mokslinių atradimų ima siekti savo šaknies.

Ar kabalistas suvokia pradžios tašką?

Kai kalbama, kad privalome pasiekti Duodančiojo lygį, turima omenyje, jog Jis suvokiamas visiškai. Kitaip tariant, suvokiamas ne tik mūsų užgimimo taškas, bet ir mintis, noras, programa, buvusi iki mūsų gimimo, sukūrimo. Tai vadinama susilyginti su Duodančiuoju. Turėti Duodančiojo savybes reiškia suvokti Jo protą, būti kaip Jis.

Žmogus, keisdamas save, pasiekia tai savo jėgomis, savo paties pasirinkimu. Kildamas savarankiškai, jis žingsnis po žingsnio tiria savo prigimtį, lygindamas ją su Duodančiojo prigimtimi, montuoja savyje Duodančiojo prigimtį, t. y. ištaiso savo prigimtį, kartu įgydamas Kūrėjo protą, suvokdamas kūrimo Sumanymą. Jis ne šiaip sau pakyla į geresnį lygį - geresnis lygis reiškia, jog jis tampa kaip Aukštesnioji jėga, absoliučiai niekuo neribojamas.

Jei kabalistai sako: visa, kas yra ne manyje, - šviesa, o tai, kas manyje - sensorius, juntantis tikrovę, kodėl man panorus akimirksniu atsidurti, sakykime, Ispanijoje arba pokeisti supantį vaizdą, niekas nesikeičia?

Tu sakai taip. Aplink mane - šviesa, kurioje paslėpta daug galimybių ir variantų - visi pasaulio vaizdai. Šie fragmentai priklauso nuo manęs. Kai tik pradedu keisti savo vidinius kėlim, ypatingu būdu juos suderinti, sukuriu jų ypatingą santykį, tuoj pat atsiduriu bet kurioje, kokioje tik panorstu, tikrovėje. Teisingai. Tai kur tada problema? Žinoti, kaip tai daroma? Visų pirma, apie kokius pojūčius kalbi? Apie penkis žemiškuosius jutimus ir egoistinį protą? Ar kalbi apie penkis dvasinius kėlim: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, turinčius altruistinį norą - „ekraną“ (masachą)? Kur nori persikelti?

Mūsų žemiškieji pojūčiai nepadės persikelti ir nieko negalime su jais padaryti. Aš nesugebu sujungti savo norų taip, kad pamatyčiau kitą vaizdą, nes šie jautimai negyvi, netaisytini. Tapęs didžiausiu kabalistu, aš vis tiek liksiu savo kūne su jo jutimo organais. Pasenęs pradėsiu blogiau girdėti ir matyti, net jeigu dvasiniais kėlim stebėsiu visą pasaulį nuo pradžios iki pabaigos. Mūsų penki žemiškieji jutimo organai yra pastovūs, jie negyvi, ir mes nepajėgūs jų pakeisti. Kokiu išminčiumi bebūčiau, neįmanoma užsinorėjus savo akimis pamatyti pasaulį rentgeno spinduliavimo bangose.

Iš kur tai kyla, jei sakome, kad žmogus gali save pakeisti?

Tu gali pakeisti tik tai, ką sugebi pakeisti. Penki jutimo organai ir juos lydinčios egoistinės savybės netaisytini, nekeistini. Tai, ką gali pakeisti, - sukurti virš „taško širdyje“, „Kūrėjo dalelės iš aukščiau“ dvasinį kli, panašų į Duodantįjį.

Toks kli jau egzistuoja. Gavau mažą šio kli dalelę ir po truputį ją atstatau iki ištiso kli, kurio savybė lygi Duodančiojo savybei. Šis kli specialiai nusileido žemyn į šį pasaulį. Dabar jis yra manyje taško pavidalu, verčiantis kažko (aš nežinau ko) siekti. Tada aš palaipsniui kylu atgal ir savybėmis prilygstu Kūrėjui. Būtent tai ir turi pasikeisti. O savo penkiais žemiškaisiais jutimais aš nesikeičiu.