Viskas prasidėjo nuo to, kad mes pasižiūrėjome filmą „What the bleep do we know". Mes - tai Michaelio Laitmano vadovaujama Pasaulinė kabalos akademija. Mus nustebino, kiek šiuolaikinis mokslas priartėjo prie kabalos požiūrio į pasaulėdarą. Žymūs mokslininkai, kvantinės mechanikos specialistai atveria sau tas materijos gelmes, kurias kabalistai aprašė daugiau nei prieš tris tūkstantmečius. Nusprendėme su jais susitikti.

Kad pasirengtume šiam susitikimui, akademijos klausytojai, tarsi klasikinės fizikos atstovų vardu, pasiūlė mokslininkui kabalistui tam tikrus klausimus, atskleidžiančius kabalos požiūrį į žmogaus tikrovės suvokimą, nes būtent ši tema buvo paliesta filme. Mes užsibrėžėme tikslą surasti kvantinės mechanikos ir kabalos susilietimo taškus, peržiūrėti, kaip vienas ir kitas mokslas nušviečia šią svarbią problemą, kuri dabar domina daugelį pasaulio žmonių, o kabalos mokslas gali duoti atsakymus netgi tiems, kurie dar nesuvokė, kokia gili ši problema.

 

 

Filme apie tikrovės suvokimą, sukurtame dalyvaujant žymiems amerikiečių mokslininkams, pasakojama, kad visa mus supanti tikrovė, kurią mes suvokiame, tėra vaizduotės vaisius. Tai paveikslai, vaizdai, atsirandantys mūsų smegenyse. Jeigu jose nėra panašių vaizdų, tai ir aplink save nieko negalime pamatyti.

Filmo kūrėjai pateikia pavyzdį, kaip Kolumbo laivai priartėja prie Amerikos krantų. Stovintis ant vandenyno kranto indėnas žiūri į tolį ir nemato laivo. Jis mato tik jį supantį vandenį ir pastebi, kad vyksta kažkas neįprasta - tarytum kažkokia didžiulė nuolauža skrodžia vandens paviršių ir jį kilnoja, tačiau kas yra ta nuolauža, jis nesupranta, nes nežino, jog panašus reiškinys gali egzistuoti.

Tik susitikęs su atvykusiais žmonėmis, kurie jam paaiškino, kas yra laivas, indėnas savo galvoje susikūrė tam tikrą didžiulės valties vaizdinį, panašų į laivo vaizdą, ir pradėjo jį matyti. Paskui jis nuvyko pas savo gentainius, nupasakojo jiems laivą, jie irgi savo vaizduotėje susikūrė panašų vaizdą ir pamatė laivą, kurio niekada ankščiau nesutiko.

Šis pavyzdys gali liudyti, kad mes nesuvokiame mus supančios tikrovės. Turime akis, smegenis ir, kaip sako Baal Sulamas, tam tikrą ekraną, panašiai kaip fotoaparate, esantį už smegenų. Projektuojame šiame ekrane įvairiausias formas, ir mums atrodo, kad jas mes ne sukuriame smegenyse, o pamatome akimis. Todėl sakoma: „Turi akis, bet nemato“.

 

Tačiau yra galimybė pamatyti. Jeigu žmogus nagrinėja įvairias patikimas formas, kurias turi įsiminti smegenys, teisingų suvokimo modelių parengimo metodus, jis galiausiai teisingai įsivaizduoja (bet kuriuo atveju įsivaizduoja!) tai, kas yra išorėje.

Kiekvienas mūsų turi 613 norų. Iš tiesų jų yra gerokai daugiau, bet jie visi susijungia į 613 pagrindinių norų. Kabalistai sako, kad kiekvieno žmogaus šių norų deriniai yra skirtingi, tačiau bet kuris iš mūsų kiekvieną gyvenimo akimirką turi tuos pačius, esančius tam tikros būsenos 613 norų.

Tų norų sąsajos, tarytum kompiuterio ekrane piešiamo paveikslo vektoriai, kuria tikrovės vaizdą. Šis vaizdas neegzistuoja išorėje, mes paprasčiausiai jį piešiame savo viduje. Kaip galima atvaizduoti teisingą tikrovę? Ištaisius mūsų norus ketinimu atiduoti.

Kada tampame nepriklausomi nuo norų, kylančių mums natūraliu būdu, ir juos nukreipiame į išorę, jų susijungimų įvairovę kiek įmanoma prilygindami neskaidomai abstrakčiai aukščiausiajai šviesai, esančiai išorėje (išorėje nėra jokių vaizdų, yra tik abstrakti aukščiausioji šviesa), tada pamažu ištaisome savo matymą, savo suvokimą.

Dabar jau savo norais pradedame suvokti šią abstrakčią šviesą, vadinamą Kūrėju, ir pasiekiame būseną, kai ir patys pajuntame tą pačią absoliučią tikrovę, vadinamą Begalybe, kur mes iš tikrųjų esame. Vienintelė egzistuojanti tikroji būsena - Begalybė.

Kabalos mokslas moko mus teisingo suvokimo metodikos. Kuo ypatinga ši metodika? Jos ypatybė ta, kad žmogus, įsivaizduodamas tikrovės vaizdą, pradeda ją jausti, ją atgaivina. Jis savarankiškai kuria savo gyvenimą, nes visi vaizdai ir situacijos - viskas, ką jis piešia savo smegenyse, iš esmės yra pasaulis, kurį jis įsivaizduoja (todėl ir vadinamas „įsivaizduojamuoju pasauliu“), - ir jame jis gyvena.

Jeigu žmogus sukurs teisingus aukštesnės, tobulos, begalinės, amžinos tikrovės jautimo modelius, tai reikš, kad jis pasiekė panašų - amžiną ir tobulą gyvenimą.

Ten mus veda kabalos mokslas, aiškinantis, kad visoje kūrinijoje nieko daugiau nėra, išskyrus mus ir tą pačią Begalybės šviesą, kuri turi vienintelį tikslą - padaryti mus pagal savybes panašius į Ją, kad taptume tokie kaip Ji - tobuli ir amžini. Kabaloje studijuojama, kaip įgyti tokią egzistavimo formą. Iš esmės mes kuriame teisingus mūsų pasaulio jautimo, aukštesnių formų suvokimo vaizdus. Kaip tas indėnas nepamatys laivo, jeigu jis galvoje nesusikurs laivo formos, taip ir mes savo smegenyse turime nusipiešti įvairiausius teisingus Begalybės šviesos, esančios už mūsų, vaizdus.

Tačiau mes ne iš karto savyje susikuriame panašumą į Begalybės šviesą. Iš pradžių būtina susidaryti įvairius, tarytum tarpinius vaizdus, vadinamus pakopomis, pasauliais, parcufim, sfirot, bet palaipsniui, suvokus visas šias stadijas, mes pamatome absoliutų vaizdą - tikrąjį ir vienintelį egzistuojantį.

Kabalos mokslas mus moko, kaip laipsniškai, pakopomis pasiekti šią būseną.

Klausimas: Kaip žmogus gali būti tikras, kad vaizduotė jį veda teisingu keliu? Juk žmogus gali įsivaizduoti viską, ką tik nori.

Mums atrodo, kad žmogus turi begalę galimybių savyje nusipiešti įvairiausius vaizdus, paveikslus, modelius. Kas gi yra teisingi vaizdai? Mes tai ir studijuojame.

Iš esmės galima iš karto atsakyti: nesvarbu, ką tu įsivaizduosi savo noruose, t. y. nesvarbu, koks bus tavo norų derinys kiekvieną gyvenimo akimirką, kai esi tam tikros būsenos.

Tu tik privalai kiekvienoje savo būsenoje pasirūpinti, kad norėtum pamatyti išorę. Neturi likti šios nuotraukos viduje, vidinėje fotokameroje, tau reikia ištirti pagal kabalistų rekomendacijas (panašiai kaip Kolumbo jūreiviai aprašė indėnui laivo vaizdą), kas yra aukštesnysis pasaulis, kad teisingai jį pamatytum, įsivaizduotum.

Kabaloje tai vadinama „akių atsivėrimu“ - dvasinio pasaulio atskleidimu. Tai ir yra mūsų studijų objektas, nes galų gale visi kabalistų veikalai, visa metodika skirti tam, kad teisingai suderintų mūsų suvokimo organus, mūsų kli, paruoštų jį taip, kad pajustume neskaidomą aukščiausiąją šviesą.

Tarpinės formos, kurias mes atskleidžiame, irgi yra įsivaizduojamos. Netgi aukštesnieji pasauliai Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon (iki pasieksime Begalybės pasaulį), kurių vaizdus piešiame savo dar nevisiškai ištaisytuose, nevisiškai supanašėjusiuose su šia abstrakčia šviesa kėlim viduje, taip pat yra dalinės Begalybės pasaulio (Absoliuto) formos.

Kai mes pasiekiame tobulą vaizdą, viskas išnyksta, įsiliejame į šios Begalinės Jėgos vidų, o tai ir yra teisinga egzistavimo forma, kurią turime ir dabar, tik jos nesuvokiame, o piešiame priešais mus iškylantį šios akimirkos vaizdą.

Vadinasi, visas mūsų darbas turi būti sutelktas ne į mūsų norus, o į jų kryptingumą, t. y. turime įgyti ketinimą atiduoti, pakeisti suvokimo formą. Taip įsisąmoninsime Begalybę, suvoksime dvasinį pasaulį.

Mūsų gyvenimas, t. y. gyvenimo, mirties, ligų, sveikatos, visko, kas egzistuoja, jautimas, pasikeis, nes visa tai piešiame savo vaizduotėje.

 

Kai visą savo vidinį pasaulį, kuriame suvoki save ir išorinę tikrovę, stengiesi orientuoti į atidavimą, suderinti su meile artimui, tą pačią akimirką tu sukuri kitą tikrovę. Tai neįvyksta tuojau pat, tačiau atlikdamas tokius veiksmus pamažu imi jausti, jog save nukreipdamas į išorę suvoki kažką, kas iš tikrųjų yra už tavęs. Taip mes pradedame jausti aukštesnįjį pasaulį.

„Pamilk artimą kaip patį save“ - pagrindinė kabalos taisyklė. Nieko nepadarysi, pasikeitęs suvokimas išreiškiamas tokia fraze. Todėl visas darbas ir mokslas skirti tik tikrovės suvokimo inversijai mumyse atlikti. Taip jaučiame kitą gyvenimą - amžiną, niekuo neribojamą.

Mums atrodo, kad taip, kaip dabar matome šį pasaulį, vėliau pamatysime kažką kitą, papildomą. Ne! Mes pamatysime save ir visą tikrovę visiškai kitaip. Įdomu, kad šiandien mokslininkai tai jau atskleidžia.

 

Žmonės atsirado šiame pasaulyje, tarkim, prieš 50 000 metų - nesvarbu prieš kiek. Palaipsniui mes įgijome dabartinį tikrovės suvokimą. Jis buvo mums perduodamas paveldėjimo keliu ir skiepijamas auklėjimu. Šiandien naujagimis gauna pasaulio suvokimą, kuris yra to, kas su juo vyko per visus gyvenimo ciklus, ir ankstesnio auklėjimo rezultatas. Visa tai jis jau turi.

Jeigu žmogus niekada neturėjo jokių vaizdinių, jo smegenyse nėra panašių modelių, atitinkamų asociacijų, neuronų ir visų smegenų elementų jungčių, kad galėtų identifikuoti tam tikrus objektus ir reiškinius.

Anksčiau buvo manyta, jog pasaulio vaizdas egzistuoja išorėje ir mes teturime tam tikru būdu sujungti savyje neuronus, kad šį pasaulį pamatytume. Tokiu atveju išorėje egzistuoja ir dvasinis pasaulis, tik mes jo nejaučiame, reikia būti ekstrasensu, kad jį pajaustum, kitaip tariant, žmogui būtinas kažkoks papildomas jungčių kiekis jo smegenyse, ir tuomet, be šio pasaulio, jis dar papildomai išvys ir dvasinį pasaulį.

Šiandien mokslininkai atranda, kad mūsų išorėje pasaulio nėra (kabalos mokslas apie tai jau kalba tūkstančius metų), tik tu pats, savyje sujungdamas vaizdus, programuodamas savo „kompiuterį“, kuri šiuos paveikslus. Kadangi tu turi ankstesniąją programą, tu gimsti ir suvoki tarytum egzistuojančią tikrovę.

Sukurk kitą programą savo „kompiuteriui“, kitas jungtis savo smegenyse ir pamatysi tikrąją realybę. Pradedi matyti tikrąją realybę tada, kai peržiūri visas ankstesnes jungtis, jas apriboji, nebenaudoji (tai reiškia, kad išsivaduoji iš egoistinės kontakto formos ir įgauni altruistinę formą).

Tu iš tikrųjų įvedi į „kompiuterį“ visiškai naują programą ir pamatai, kad tavasis „Aš“ tėra tik jautimo taškas, už kurio egzistuoja Begalybės šviesa, ir tu esi Joje. Tai vadinama susiliejimo tašku, „susiliejimo lašu“. Tai ir yra tikroji realybė.

Kūrėjo sukurtas taškas - „kažkas iš nieko“ tave tik atskyrė nuo Begalybės šviesos, kad galėtum suvokti, jog ši šviesa egzistuoja, kitaip neturėtum tokio pojūčio. Tik ši tikrovė ir egzistuoja. Matome, kad kabala nėra susijusi su jokia religija, ji nesusijusi su įvairiais tikėjimais, o yra mokslas apie pasaulėdaros suvokimą, iš tikrųjų mokslas apie gavimą, ką sako ir pavadinimas („kabala“ - gavimas).

Taigi mokslininkai mano, kad mūsų akis jaučia vien tai, ką galime įsivaizduoti, ir tokiu atveju ji pastebi tai, kas yra išorėje. Sakoma, jog išorėje yra milijonas galimybių, o akis pagal tą vaizdą, kurį mes susikūrėme savo smegenyse, suvokia tik vieną jų - tai, ką mums diktuoja protas.

Dabar pakalbėkime apie dvasinį pasaulį. Ten nėra valties. Ten nėra jokio vaizdo, yra tik atidavimo savybė - viena bendra, visiškai abstrakti ir neskaidoma, be jokių sudėtinių dalių, nieko savyje neturinti. Kaip galime apčiuopti šitą mintį, šitą savybę? Ją galima apčiuopti tik tuo atveju, jei imame pamažu prie jos artintis.

Kaip galime pajusti nors mažą jos dalį? Be abejo, negalėtume to padaryti, tačiau turime dvasinį geną - „rešimo“, kuris iš esmės yra šios minties sukurtas ir turi tokią pačią abstrakčią ir beribę formą kaip ir ši mintis.

Klausimas: Ši mintis ir yra atidavimo savybė?

Taip. Ir mūsų rešimo iš ten. Jis leidžiasi prarasdamas savo galią, silpnėdamas, kol atsiras mumyse, mūsų pojūčiuose. Ką dabar turiu padaryti? Remdamasis šituo rešimo turiu išsiugdyti savybės, kuri yra išorėje, teisingą suvokimą, pojūtį. Kaip? Šis pojūtis turi daryti įtaką rešimo. Toks ir yra visas metodas. Aš turiu sužadinti ryšį tarp rešimo ir teisingo dvasinės savybės suvokimo.

Tada šito rešimo dėka savyje kaskart susiformuosiu teisingą formą (viena iš 125 formų). Taip ir pradėsiu suprasti kūrimo Sumanymą. Ką kaskart matysiu? Kaskart matysiu savo ištaisytą atidavimo savybę kaip vieną iš 125, po to kaip dvi iš 125, kol pasieksiu visišką įsisąmoninimą, kai ištaisysiu visas 125 savybes.

Klausimas: Aš vis dar nematau esminio skirtumo tarp to, kaip indėnas suvokia laivą ir kabalistas dvasinį pasaulį.

Indėnui reikia pamatyti formas, kurių neturi, tačiau jis gali tiesiogiai jas pažinti, paveldėjęs iš aplinkos arba dar kažkokiu kitu būdu. Galbūt net panaudodamas gyvenimo patirtį, analizuodamas ir atmesdamas visus variantus: tai ne tai ir ne tai, ir ne šitai, tikriausiai tai - štai kas! Tada, kryptingai formuodamas savyje šį vaizdą, jis pradeda matyti.

O dvasiniame pasaulyje neturi jokio vidinio pasiruošimo, kuris būtų atspirties taškas ir padėtų suformuoti teisingą suvokimo modelį. Negali pats jo atrasti. Nes vidinis parametras, kurį tu turi, - grynas rešimo. Negali nieko iš jo sukurti, būtina, kad jį paveiktų aukščiausioji šviesa, pripildytų savo savybėmis, ir tuomet šis rešimo įgaus atidavimo savybės formą, taps jos modeliu.

Ką reiškia atidavimas? Nežinome, kas tai yra. Atidavimas - savo pojūtį padaryti išorinį, išplėšti iš savęs, kad jis apskritai su tavimi neturėtų nieko bendra, kad tarp jo ir tavęs būtų atotrūkis. Tai gali sukurti tik šviesa. Tai yra kūrimo sumanymo dalis, tai - Begalybės dalis, kurią mes gauname.

 

Aš neturiu gatavų dvasinio pasaulio suvokimo formų. Nors tas pats yra ir materialiame pasaulyje, nes Baal Sulamas sako, kad nėra skirtumo tarp paslėpto ir atskleisto šiame ir dvasiniame pasaulyje. Šio pasaulio lygyje tai, kas nuo manęs slepiama, vadinama paslėpta, o tai, kas man atsiskleis, vadinsis atskleista. O kol kas tai paslėpta.

Man visada kažkas iš dalies yra paslėpta ir iš dalies atskleista. Skirtumas tas, kad egzistuoja tikrovė, kurios natūraliu keliu negaliu pradėti suvokti. Negaliu savarankiškai suformuoti arba perimti iš savo aplinkos jos vaizdų, vidinių suvokimo modelių. Yra mano medžiaga, mano pagrindas ir jo vystymosi keliai ir taip pat aplinka ir jos vystymosi keliai - keturi faktoriai, kurie mane veikia. Tačiau šių keturių faktorių negaliu pasitelkti gataviems dvasinės realybės modeliams sukurti. Čia būtina kažkas papildomas.

Kodėl? Todėl, kad dvasinės realybės dėsniai yra priešingi mano dėsniams. Man reikalinga inversija, požiūrių perversmas. Kaip man tai padaryti? Iš kur gauti šitą priešingą jėgą, energiją? Kaip sukurti šias formas? Jeigu iš prigimties turiu tik egoistines formas, kaip galiu savyje sukurti altruistines formas, kad suvokčiau altruistinę realybę?

Tokių formų kūrimo procesas vadinamas „sgula“ (stebuklinga priemonė). Ką reiškia sgula? Tai, kas tiesiogiai neveikia. Įvairiais veiksmais įteigiu sau Aukščiausiąją mintį, kuri yra altruistinė. Kai ji mane veiks, darys įtaką ne mano ego, o tik jame esančiam altruistiniam taškui, kurį turi vien žmogus, skirtingai nuo visų kitų kūrinių.

Tai gali įvykti tik žmogui, kuriame prabunda šis taškas. Vien jis geba jausti, kad taškas kyla iš vidaus, iš jo norų, pradeda liepsnoti ir švytėti. Tada atsiranda to švytinčio taško ir bendros minties ryšys, juk jie yra tos pačios prigimties. Bendroji mintis veikia šitą tašką ir pradeda kurti iš jo įvairius modelius, kuriuos žmogus jaučia tarytum esančius išorėje, dvasinėje dimensijoje.

Žinoma, jie yra ne žmogaus išorėje, jie yra žmogaus viduje, kaip ir šis pasaulis yra viduje. Tai tik iliuzija, kad pasaulis atrodo esantis išorėje. Tas pats ir su dvasiniu pasauliu, bet įgydamas vis daugiau dvasinių formų, žmogus apskritai ima suprasti tą mintį, kuri jame vysto ir kuria šias formas. Taip jis pradeda ją pažinti.

Kodėl negaliu jos pažinti remdamasis egoistiniu noru? Todėl, kad jis yra priešingas jai, o turėdamas altruistinį norą, kurį ši mintis kuria, ją galiu pažinti. Taip susikuriu vis labiau panašias į tą mintį formas, o kai užbaigiu šį procesą, sukurtos formos susijungia į vieną bendrą mintį. Žmonės, kurie pasiekė tokią būseną, sako, kad ta mintis tarytum gaubia aplink.

Paskui kylama į dar aukštesnę būseną, į aukštesnę dimensiją. Supanašėjęs su ta aukščiausiąja mintimi, t. y. savyje sukūręs visus šiuos modelius, aš į ją įsitraukiu ir mintis tampa manimi. Kai jau esu ši mintis, pakylu į dar aukštesnę dimensiją - ten, kur buvo sukurta pati mintis.

Tai pakopos, apie kurias mes kol kas negebame kalbėti, nes neturime jokių vidinių formų - neturime supratimo, kas gali būti už šitų ribų.

Būtina suprasti: vienintelis dalykas, ką mes darome stengdamiesi supanašėti su šiuo pojūčiu, - ruošiamės jam ir tiek. Vėliau prasideda tikrovė, kuri ir yra tikslas.

 

Altruizmas - veiksmai išorėje. Pakilęs nuo egoistinės pakopos ant altruistinės ir tapęs visiškai atiduodantis, kai egzistuoja vien atidavimas, baigęs tobulėti ir patirdamas tik šią būseną - ar galiu pasakyti, jog tapau davėju?

Kieno atžvilgiu galiu taip pasakyti? Kūrėjo atžvilgiu? Aš ir Jis esame vienas vienetas, vienas kitam atiduodame ir vienas iš kito gauname, kai niekuo nesiskiriame, kai neįmanoma pasakyti, jog kažkaip perteikiami pojūčiai ar informacija, kai nėra skirtumo, kad galėčiau pasakyti tarytum kažkas susijungia, kai nėra gavimo, kurį atitinka davimas ir atvirkščiai. Viskas - viena visuma!

Kas yra „viena visuma“? Mes dabar negalime suprasti, tačiau tai - visomis prasmėmis viena visuma. Bet ar šioje vienybėje aš išlaikiau savo pojūtį, kad esu vienintelis, palyginti su visomis kitomis sielomis? Arba visos sielos kūrimo Sumanymo, Aukščiausiojo atžvilgiu yra sujungtos, kaip parašyta - „kaip vienas žmogus su viena širdimi“?

Turbūt tam tikrame etape ir tai išnyksta, ir tuomet apskritai nebekalbame apie atidavimą. Nes apie atidavimą kalbame tuo atveju, kai išsitaisome ir įgyjame atidavimo savybę, tačiau įgijus jau nebėra prasmės apie ją kalbėti. Tiesiog tai tampa prigimtimi ir viskas. Palikome egoistinę prigimtį praeityje, perėjome į altruistinę prigimtį, galutinai ją įgijome - ir viskas. Tarytum jau nebėra altruizmo - tai mūsų prigimtis ir tiek.

Kūrėjo noras suteikti kūriniams malonumą nėra altruizmas, o yra noras kūriniui suteikti būseną, kai kūrinys visiškai susijungęs, susiliejęs su Juo, kai tarp jų nėra jokio savybių skirtumo, jie niekuo nesiskiria. Šios būsenos jautimas vadinamas „Jo noru suteikti kūriniams malonumą“.

Kol kas galime kalbėti tik apie tai, o kas už šių ribų - nežinoma. Kabalistai užsimena, kad yra kažkas daugiau.

 

Kodėl Kūrėjo prigimtis - būtent atidavimas, o ne gavimas arba apskritai kažkas visiškai kita, apie ką mes netgi negalime nieko pasakyti? Teoriškai įmanomi dar tūkstančiai galimybių, kurios mums nežinomos, bet yra taip. Neturime atsakymo, nes mums taip duota: Kūrėjo prigimtis - atidavimas.

Skirtingai nei mūsų priešinga būsena, Kūrėjo prigimtis yra tobulybė, amžinybė, beribiškumas, visiška nepriklausomybė nuo bet ko. Šis tobulybės pojūtis atsiranda todėl, kad Jis duoda, iš jo gaunamas malonumas, prisipildoma. Taip atrodo mūsų gaunantiesiems kėlim.

Tačiau kodėl Jis mums atrodo atiduodantis ir kas Jis Pats, mes nežinome. Nesakome, kad Acmuto (Aukštesniosios jėgos, kurios negalime pažinti, apibrėžimas) yra davėjas. Mums tai nežinoma. Apie tai nekalbama, o „tai, kas nesuvokta, negalima įvardyti“. Mes suvokiame Kūrėją, Jo mintį mūsų atžvilgiu. Mūsų atžvilgiu Jis prisiėmė Sau (Acmuto) šitą savybę, šitą davėjo modelį ir mus sukūrė gavėjais, kad pamatytume Jo ir savo skirtumą ir panorėtume tapti tokie kaip Jis.

Šias savybes mes ištyrėme ir pajutome. Tačiau galbūt viskas yra kitaip? Viskas gali būti kitaip, jeigu bus toks Jo noras, tačiau kol kas mes tiriame, suprantame ir jaučiame taip.

Kodėl Kūrėjas neįgavo kitų formų? Tai klausimas, liečiantis periodą iki sukūrimo, o apie tai, kas buvo iki sukūrimo, mes neklausiame, nes savo tyrinėjimais nepajėgiame to suvokti.

 

Indėnas stovi ant vandenyno kranto ir mato banguojančius vandenis nesuprasdamas, kas sukėlė šį reiškinį. Jis turi suvokti to, kas vyksta, aukštesnę priežastį - kas iš viršaus veikia vandenį, kažką su juo daro, kad vanduo banguoja. Jis užčiuopia apatinę šito reiškinio pusę ir tuomet įvyksta tartum kli sužadinimas, padedantis jam suprasti reiškinio viršutinę pusę.

Mumyse atsiskleidžiantys rešimot pažadina pojūtį, jog yra kažkas viršuje, panašiai kaip tas vanduo, kuris staiga ima banguoti. Pradedame jausti, kad šiame pasaulyje yra kažkas, kurio priežastį turime patys atskleisti. Neatskleidę rešimot mes negalėtume kelti šio klausimo, apskritai, nesuprastume, kad be tos, kuri yra prieš mūsų akis, egzistuoja papildoma realybė.

Rešimot, kuriuos sužadiname studijuodami kabalą, atskleidžia mums dvasinio pasaulio reiškinius. Mūsų pasaulyje niekada negalėtų atsirasti toks akstinas. Manyje gali prabusti interesas ieškoti neutronų, protonų ir panašiai, bet negali atsirasti susidomėjimas ieškoti ir atrasti kažkokius dvasinius reiškinius. Dvasinis laivas neatplauks ir nepasireikš tokiais veiksmais, kad pajausiu tam tikrą dvasinį reiškinį šiame pasaulyje. Viskas, ką pamatysiu šiame pasaulyje, visada bus materialaus reiškinio pasekmė.

Tik studijuodami kabalą mes galėsime pažadinti rešimot, kurie mums duos apatinę dvasinio reiškinio pusę. Tuomet, jeigu elgsimės teisingai, atskleisime ir priežastį - pačią dvasinę pakopą. Mes neturime kito kelio, kad suvoktume aukštesnįjį pasaulį.

Straipsnio „Kabalos mokslo esmė“ dalyje apie šio mokslo žinių perdavimą Baal Sulamas rašo, jog iš pradžių žmogus turi suvokti aukštesnįjį pasaulį, o jau po to jis galės pagal aukštesnįjį suvokti žemesnįjį. Mūsų lygyje niekada nesuvoksime mūsų pasaulio, turime pakilti iki jo dvasinių šaknų ir jau pagal dvasines šaknis kuriuo nors būdu suprasti šį pasaulį. Kiek mes čia begyventume ir bepersikūnytume, kiek beklystume, negalėsime suvokti, kur esame.

 

Kaip apskritai jis išranda kažką naujo? Paprastai mes aiškiname, kad mokomės iš gamtos, ją tobuliname, tačiau kaip žmogus užčiuopia pačią gamtą?

Yra ir kita problema. Visuose mokslininkų aiškinimuose kyla tam tikrų neaiškumų: kiek bepasakočiau kažkam kitam apie laivą, nepriversiu jo susikurti savo vaizduotėje formas, panašias į manąsias. Laivą su visomis detalėmis, su visais deniais neįmanoma įsivaizduoti iš kažkieno pasakojimo.

Jeigu žmogus prie šito prieitų laipsniškai, vystydamasis natūraliu būdu, dar būtų įmanoma. Turime sutikti, kad šis modelis jau yra mano smegenyse. Tas, kuris man apie tai pasakoja, sužadina esantį manyje vaizdą, padeda surasti, ištraukti gatavą formą, kuri yra mano sąmonėje, su visomis detalėmis.

Tai yra filmo kūrėjų klaida, nes negali būti, jog kažką išgirdęs, aš tai susikurčiau savo sąmonėje. Galiu įsivaizduoti namą, tačiau aš įsivaizduosiu laivą pagal savo supratimą, o kitas - pagal savo.

Sužadinamos gatavos formos, kurias kiekvienas turime. Tai dar vienas įrodymas, kad mūsų gyvenime nėra nieko, kas egzistuotų mūsų išorėje.

Tą patį galima pasakyti apie galimybes. Mokslininkai tvirtina, kad žmogus renkasi iš tūkstančio variantų. Nėra tūkstančio variantų! Nes yra tik viena ateitis. Žmogui tik atrodo, kad yra daugybė tikimybių, kol išryškės situacija, kol jis tiksliai išsiaiškins rešimo. Tačiau tą akimirką, kai išsiaiškina, jis pasiekia savo vienintelę vidinę ateities būseną, vien ji ir egzistuoja.

Viskas, ką mes išgyvename, - tai rešimot formos. Nėra „deža viu“ - pojūčio, kad kažkada tai jau buvo. Mūsų rešimot kilę ne iš ankstesnių būsenų šiame pasaulyje, visi jie atsirado tik iš dvasinio pasaulio, tik po sudužimo, ir buvo, iki mes patekome į šį pasaulį.

Mes negrįžtame nė į vieną būseną, kurią patyrėme šiame pasaulyje. Visos mūsų būsenos - naujų rešimot atskleidimas. Kiekviena būsena - kažkas visiškai naujo, ir mes ją išgyvename pirmą kartą.

 

Dvasinis ir materialus pasaulis nesiskiria. Yra žmogus, kuris jaučia aukščiausiąją šviesą. O aukščiausiosios šviesos jautimo laipsniai vadinami arba šiuo pasauliu, jeigu žmogaus ketinimas yra gauti sau, arba dvasiniu pasauliu, jeigu jo ketinimas - atiduoti. Taigi tai yra dvi žmogaus požiūrio į aukščiausiąją šviesą, į Kūrėją rūšys: „dėl savęs“ arba „dėl atidavimo“.

Tam tikros formos mažas gavimas „dėl savęs“ vadinamas šiuo pasauliu. Dvasiniame pasaulyje gavimas „dėl savęs“ vadinamas „klipa“ (žievė, lupena, nešvarumas). Tačiau kaip bebūtų, žmogaus požiūris į aukščiausiąją šviesą nulemia, kokios būsenos, kokiame pasaulyje, kokioje pakopoje jis yra.

Šį požiūrį nustato rešimot. Jie vystosi lygiais: negyvuoju, augaliniu, gyvūniniu, „kalbančiojo“, kurių kiekvienas turi smulkesnius lygius su tomis pačiomis pakopomis: negyvąja, augaline, gyvūnine, „kalbančiąja“. Nuo gyvūninės pakopos lygio „kalbantysis“ prasideda negyvojo, augalinio, gyvūninio, „kalbančiojo“ lygių rešimot vystymasis, tačiau jau dvasinėje pakopoje.

Viską nustato tik ši rešimot grandinė, be kurios nėra nieko, kas mums darytų nors menkiausią įtaką. Mums tik atrodo, jog kažkas kitas daro įtaką.

Visa, ką mes mintyse įsivaizduojame, remiasi rešimot, kurie turi pasireikšti mums būnant šiame pasaulyje, komplektu. Vėliau ateina rešimot eilė, kurie priverčia žmogų jausti dvasinius vaizdus, irgi menamus. Juk žmogus įsivaizduoja abstrakčią aukščiausiąją šviesą įvairiomis formomis. Tačiau dvasiniame pasaulyje tai vis tik šviesos formos, nors ir dalinės, jeigu taip galima pasakyti.

Kaip gi galima nubrėžti ribą tarp šio ir dvasinio pasaulio? Tarp jų nėra skirtumo. Visas skirtumas - tik žmogaus, kuris šitą skirtumą jaučia, viduje.

 

Kabala - rešimot realizavimo ta kryptimi, kur mokslas, netaisydamas tyrinėtojo kėlim, nieko negali padaryti, metodika. Juk kas yra mokslininkas? Paprastas žmogus, dirbantis su žmogiškojo lygmens aukščiausios pakopos rešimot.

Rešimot skirstomi į lygius. Pradinis lygis - kūniškųjų norų rešimot, kitas - pinigų, garbės, valdžios siekimo ir pagaliau žinių troškimo rešimot. Mūsų pasaulio lygyje nėra nieko aukščiau už žinių troškimą. Čia mokslininkai ir sustoja. Juk, kad galėtų toliau tęsti pažinimą, jie patys turi pradėti keistis, o visus noro gauti „dėl savęs“ rešimot jie jau realizavo.

Todėl kabalistinėse knygose ir kalbama, kad kabala apima visus mokslus. Senovėje prieš pradėdamas studijuoti kabalą žmogus esą privalėjo išmokti septynis mokslus. Juk suvokimo procese jis iš tiesų mokosi visų pagrindinių mokslų. Jis nesigilina į fiziką, chemiją ar biologiją taip, kaip mokslininkai, tačiau šių mokslų šaknis suvokia.

Žmogus juos išmoksta, skatinamas savo rešimot, ir sustoja, kai nori toliau tyrinėti gamtą, pažinti to, kas su juo vyksta, priežastis, šaltinį. Šito jis ieško už šių rešimot ribų. Nuo rešimot realizavimo lygio jis turi pereiti į jėgų lygį.

Juk dvasinis pasaulis - jėgų, veikiančių iki mumyse pasireiškia rešimot, pasaulis. Tai kūrimo Sumanymas, suskirstytas į 125 (tarkime taip, kad būtų paprasčiau) lygius. Dvasiniame pasaulyje mes tiriame jėgas, kurios yra mūsų tariamos tikrovės šaknys.

Galimybės tirti šias jėgas ir ieško mokslininkai, bet nestudijuodami kabalos mokslo jie negalės prie šito net priartėti. Juk jie turi pakeisti savo požiūrį į tikrovės suvokimą. Jie turi pradėti realizuoti rešimo kitaip. Kabalos mokslas atsiskleidžia mūsų laikais tam, kad šitas perėjimas įvyktų lengviausia forma.

Mūsų laikais žmonija panoro suvokti to, kas vyksta, šaknis. Kodėl mums taip blogai, kur priežastys? Ši žmonijos rauda išsiveržia iš širdžių gelmės. Todėl kabalos mokslas ir atsiskleidžia, kad padėtų žmogui pradėti realizuoti tuos dvasinius rešimot, kurie dabar bunda žmonijai.

Dvasinio kelio ieškojimai, grįžimas prie įvairių Rytų metodikų būdingas mūsų laikmečiui. Kabala dabar atsiskleidžia, kad suteiktų žmogui galimybę suprasti, jog norint realizuoti rešimot, nebūtina eiti kančių keliu. Kad pakeistume savo ketinimą ir pasiektume meilę, neturime kęsti kančių bei patirti „piktų“ jėgų poveikio. Tai kabala ir nori paaiškinti visai žmonijai.

Čia ir yra laisvas žmogaus pasirinkimas. Sugebame mes tai suvokti - gerai, nesugebame - reiškia, nesugebame. Pagal tai, kaip atsiskleidžia rešimot įvairiuose žmonijos sluoksniuose ir kurią galimybę žmonės pasirenka, matyti, kaip toliau jie vystysis. Belieka tik tikėtis, kad visi, kuriems šiandien kyla noras siekti Kūrėjo, įsisavins paprastą, patikimą, amžiais patikrintą kabalos metodiką.

 

Egzistuoja keturi gyvūninės stadijos rešimot lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis, „kalbantysis“, atitinkantys kūniškuosius norus, turto, valdžios ir žinių siekius. Po jų eina dvasinio pasaulio (visų ankstesnių rešimot šaknies) norų rešimot. Kitaip tariant, dvasiniais rešimot vadinami norai pažinti mūsų tikrovės šaltinį.

Kodėl mes kreipiamės į mokslininkus? Nes mokslininkai yra pačioje aukščiausioje šio pasaulio norų pakopoje. Toje pakopoje jie susidūrė su mūsų tikrovės pažinimo problema. Kas vyksta gilesniame nei materija lygmenyje? Mokslininkai susidūrė su šia siena ir negali tyrinėti toliau.

Jie pradėjo suprasti, kad gilesniame lygmenyje yra mintis, ketinimas atiduoti, meilė, ir jau pradėjo suvokti, kad egzistuoja kitas požiūris į tikrovę, kitas mąstymas. Yra mokslininkų, kurie jau garsiai apie tai kalba. Tačiau jie neturi metodikos, kaip prisijungti dvasinį pasaulį, kaip pakeisti gamtos suvokimą.

Pakeitę požiūrį, jie pradės tyrinėti gamtą teisingu metodu. Jie taps kabalistais, perėję nuo „septynių žemiškų mokslų“ studijavimo prie tikrojo mokslo. Su juo jie tyrinės tikrąją realybę, t. y. Kūrėją, ir jų tyrinėjimų rezultatai taps žinomi pasauliui. Kabala pritrauks daugelį žmonių, kurie vien būdami jos šalininkai, sutikdami su jos pasiekimais jau įvykdys savo misiją.

Realybės suvokimas - kamienas, iš kurio tarsi šakos išauga visi kiti tyrinėjimai ir galimybės. Nes nuo savęs ir supančios tikrovės suvokimo priklauso mūsų savijauta ir pasaulėjauta. Nuo šio pradinio taško priklauso viskas.

Klausimas: Jeigu viskas priklauso nuo rešimot atsiskleidimo ir viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką, ir egzistuoja tik viena tikrovė, ir tai yra dvasinė tikrovė, žmogus gali sau pasakyti, kad jis jau yra dvasiniame pasaulyje?

Žmogus negali sau to pasakyti. Juk dvasinis pasaulis - tai, ką jis atskleidžia ketindamas atiduoti. Dvasinis ir materialus pasaulis tuo ir skiriasi: ar žmogus realizuoja bundančius rešimot ketindamas gauti, ar jis tai daro ketindamas atiduoti.

 

Kas yra žmogus? Ar egzistuoja žmogus pats savaime?

Galbūt žmogus priklauso kategorijoms, su kuriomis susiduriame kvantinėje fizikoje, kur kiekvienas objektas virsta kažkokiu mažu, išsklidusiu, neaiškiu debesiu, kurio būsena nežinoma. Visa materija tampa tam tikru „bangų paketu“, ir nors mes ją suvokiame kitaip, tikroji realybė gali skirtis nuo tos, kurią jaučiame.

Kas yra mūsų jaučiamas pasaulis? Yra tam tikras vaizdas, su kuriuo mes jį tapatiname. Bet koks jis yra iš tikrųjų?

Iš pradžių turime nustatyti tam tikrą fundamentalų, nekintamą principą, nusakantį, kas mes tokie esame ir kas yra mus supanti tikrovė, principą, kuris nepriklausytų nuo to, kaip mes jaučiame, o būtų tam tikras etalonas, objektyviai egzistuojanti, universali, geležinė taisyklė. Tada juo remdamiesi galėtume pagrįstai daryti išvadą, kaip su visu tuo esame susiję mes ir mūsų pasaulio suvokimas. Negalime paisyti begalės galimybių, apie kurias kalba šiuolaikiniai mokslininkai. Ankščiau būtina išsiaiškinti, kas tas „Aš“, kuris šią begalę galimybių suvokia, juk man nėra žinoma, kas iš esmės esu aš.

Šiuolaikinis mokslas vystosi sunkiu keliu, tamsoje. Dabar visur aiškinama, jog niekas nepagrįsta - nei mūsų supratimas apie žmogų, apie pasaulėdarą, nei įpročiai, nei suvokimas. Todėl neatsitiktinai žmonija, traktuodama save ir šį pasaulį, išgyvena totalią krizę, kuri, kaip pasekmė, kyla visose jos gyvenimo ir veiklos srityse.

Atsiradęs gilioje senovėje kabalos mokslas nuo pat pradžių tvirtino, kad žmogus mūsų pasaulyje negalės suvokti tikrosios realybės. Tačiau vis dėlto yra metodika, leidžianti pradėti suvokti aukštesnę tikrovę. Šis metodas dirbtinis, t. y. šiaip, savo jėgomis žmogus jo atrasti negali. Jeigu pagal kažkieno kito perduotą metodiką jis atvers aukštesnę tikrovę, tai, remdamasis šia informacija, supras ir žemesniąją tikrovę. Tačiau tyrinėjant žemesniąją tikrovę, niekuomet nepavyks suvokti aukštesniosios.

Todėl, iš vienos pusės, bet koks mokslinis tyrinėjimas yra geras ir teisingas, žmogus, atverdamas gamtos paslaptis, tampa žmogumi. Tuo neabejojama. Iš kitos pusės, toks tyrinėjimas įmanomas tik iki tam tikros ribos, iki machsomo. Egzistuoja tam tikras ekranas, riba, už kurios žmogus prasiskverbti negali. Jo prigimtis, suvokimas, visi atrasti moksliniai principai, visi dėsniai, atrasti remiantis jo kli, jo savybėmis - visa tai neleis jam pažengti toliau. Viskas išgaruos kaip kvantinėje mechanikoje, staiga pradės nykti ir galiausiai mes atsirasime tuščioje erdvėje.

Kodėl žmogus jaučiasi esąs tarytum vakuume? Nes jis nejaučia aukštesnės realybės, į kurią privalo pereiti. Jis praranda šiandieninės savo tikrovės pojūtį, o jį pasitinkančios aukštesnės tikrovės negeba suvokti.

Būtinas metodas, leidžiantis žmogui pradėti suvokti aukštesnę realybę, aiškinantis kaip ją pajausti. Jeigu iš aukščiau neveiktų jėga, siekianti šią metodiką perduoti žmogui, patys mes niekuomet jos neatrastume. Per visą istoriją būta daug didžių religinių mąstytojų ir filosofų, tačiau nė vienas jų savo jėgomis taip ir nesugebėjo nieko atrasti. O žmogus, kuris šią metodiką atrado, tai padarė ne dėl savo ypatingų savybių. Jis unikalus tuo, kad ši metodika jam buvo atskleista iš aukščiau. Kalbame apie Abraomą.

Žinoma, kaip pasakojama senovės šaltiniuose, jis buvo tyrinėtojas ir siekė suprasti bei suvokti pasaulėdarą. Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl jo asmeninio noro, žingeidumo jį, einantį tuo pačiu keliu, kaip ir kiti tyrinėtojai, aplankė sėkmė. Galbūt jis buvo protingesnis už kitus? Bet žmogaus protu neįmanoma atskleisti aukštesniojo pasaulio. O gal jis turėjo kokius nors ypatingus jutimo organus? Ne, tokius pačius kaip kiekvienas žmogus. Tiesiog buvo būtinybė iš aukščiau kažkokiu būdu atskleisti šią metodiką.

Kai žmogus, įvaldęs šią metodiką, atveria aukštesnįjį pasaulį, jis ją gali perduoti ir to metodo mokyti kitus. Nes atskleidęs aukštesnįjį pasaulį, jis pakyla į aukštesnę pakopą ir žiūri į kitus taip, kaip Kūrėjas žiūri į jį. Jis jau turi aukštesniąją jėgą ir todėl gali padėti žmonėms, aiškinti, veikti greta kitų materialiame, taip pat ir dvasiniame pasaulyje, nors aplinkiniai nejaučia, kaip jis juos veda, jis turi galimybę jiems padėti. Tai yra darbas.

Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ dalyje „Žinojimo perdavimas iš tam tikrą suvokimą pasiekusio kabalisto lūpų“ Baal Sulamas rašo, kad šią išmintį galima gauti tik iš kabalisto išminčiaus, kuris irgi mokėsi pas kabalistą išminčių, ir taip tęsiasi šių žinių vieno kitam perdavimo estafetė.

Ji prasidėjo nuo Abraomo, bet buvo pertraukta. Baal Sulamas rašo, jog vienai kartai kabalos išmintis nebuvo perduota iš Mokytojo mokiniui. Tačiau, kaip ten bebūtų buvę, estafetė atsinaujino ir kabalistinė metodika vėl pasiekė žmogiškąsias sielas, nes jau galiojo „tėvų nuopelnas“ ir kitos prielaidos.

Ką iš esmės norime perduoti žmonėms? Turime paaiškinti, kas yra tas noras mėgautis, kaip remdamasis šiuo noru, kuris yra visiškai egoistinis, veikia žmogus. Su tuo sutinka ir mokslininkai. Netgi visas mūsų menamas altruizmas iš tikrųjų yra absoliučiai egoistiškas, o tikrasis altruizmas neįmanomas, nes tokia transformacija gali įvykti tik veikiant aukščiausiajai šviesai, ypatingai jėgai, kuri pakeis žmogų. Todėl mums reikalinga ypatinga metodika, leidžianti šią jėgą pritraukti prie savęs.

 

Dvasiniam pasauliui suvokti būtina grupė, studijos, Mokytojas. Kodėl viso šito reikia? O gi todėl, kad šiame pasaulyje mes egzistuojame nutolę nuo mūsų tikrosios būsenos. Juk iš tikrųjų esame būsenos, kuri vadinama Begalybės pasauliu ir kuri, kaip jau kalbėjome, gali būti mūsų etalonas.

Šios būsenos visi esame sujungti kaip vienas kūnas - vienas didelis noras, užpildytas šviesa. Tačiau kad mums būtų suteikta pasirinkimo laisvė, naujos suvokimo, atskleidimo gradacijos, galimybė pereiti į kitą lygį, pakilti aukščiau savo noro (kad būtume ne tiesiog užpildytas malonumu noras, o suvienyti mintimi, kuri aukščiau šio noro) ir kad nuo kūrinio, gavėjo lygio pakiltume į Kūrėjo lygį, buvo atliktas mus nutolinęs veiksmas. Dabar esame ne Begalybės pasaulyje, o nusileidę žemiau.

Nusileidimas įvyko, bendrajam kli pasidalijus į daugybę dalių. Taigi esame labai nutolę nuo pirminės būsenos. Tai ne kiekybinis, o kokybinis nutolimas - būtent tai ir vadinama nutolimu dvasiniame pasaulyje. Dabar savo pastangomis artindamiesi prie tos tikrosios būsenos, pradedame suprasti kūrimo Sumanymą, kilusį dar aukštesniame nei Begalybės pasaulis lygyje. Mes įgyjame šios būsenos mintį, skverbiamės į jos „galvą“.

Visas metodas - kaip savarankiškai, savo jėgomis grįžti atgal į Begalybės pasaulį. Tam turime žinoti šios būsenos esmę: jos esame „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, vienas kitą mylime ir vienas už kitą garantuojame. Visa šita sistema funkcionuoja tam, kad atliktų indo (kli) aukščiausiajai šviesai gauti vaidmenį.

Šią būseną mes turime sukurti čia, šiame pasaulyje - turime savo veiksmais, požiūriu vienas į kitą siekti atkurti tą pačią būseną ir tada savo pačių pastangomis į ją grįšime.

Žmonija privalo atlikti tokį darbą. Tai jau yra iš anksto nulemta, nes pati būsena jau egzistuoja. Dabartinė mūsų būsena - tik iliuzija, kurią piešia mūsų drumsti jutimo organai. Mes esame tos pačios Begalybės būsenos, tik ją aptraukia rūkas, tarytum dulkės dengia mūsų suvokimo organus, ir mes turime juos ištaisyti, nuvalyti.

Todėl tikroji būsena yra mūsų etalonas, principinis veikimo pagrindas.

 

Tikrovės suvokimas nėra tiesiogiai susijęs su kabalos mokslu. Tai šalutinis faktorius. Juk mūsų kelyje tobulindamiesi (dar kartą priminsiu, kad tam būtina grupė, studijos, tam tikra metodika) pirmiausia atskleidžiame naujus pojūčius, naują vaizdą, naują požiūrį ir todėl atkuriame tą tikrovę, kurioje egzistavome ankščiau.

Žmogus niekuomet nepajėgia įsisąmoninti savo dabartinės būsenos. Jis turi pakilti į aukštesnę pakopą, tuomet iš jos lygio galės tyrinėti žemesniąją pakopą. Kodėl mes sėkmingai galime dirbti su negyvąja, augaline, gyvūnine gamta, bet klystame, kai reikalas liečia žmogų? Nei psichologijoje, nei nagrinėjant visuomenės, šeimos problemas - niekur nepasiekėme sėkmės. Priežastis ta, kad būtina pakilti aukščiau lygio „žmogus“.

Kai studijuodami kabalos mokslą pradedame jausti aukštesnes būsenas, matome bei suprantame savo ankstesnę būseną. Ir taip žengiame į priekį. Mes netiriame tikrovės suvokimo ir matymo principų, neieškome galimybių dar giliau įsiskverbti į jos paslaptis, kaip daro mokslininkai. Nesielgiu taip, juk nežinau, kuria kryptimi judėti.

Šlovė ir pagarba mokslininkams. Naudodami mokslinį metodą ir turėdami stiprų norą jie padarė didžiulius atradimus. Kabalistai tyrinėja kitaip. Jutimų lygyje aš įsiskverbiu į tam tikros būsenos esmę ir tuomet ją patirdamas ir išgyvendamas atskleidžiu ankstesnę būseną, taip pat iš dalies ir tą, kurios esu. Iš pradžių visada kylu į aukštesnę pakopą ir jau tada tyrinėju ankstesnę.

Pavyzdžiui, kol esu vaikas, niekad nesužinosiu, ką reiškia būti vaiku. Reikia suaugti, kad galėtum suprasti, kas buvo vaikystė. Ir taip kiekviename etape. Tarkim, aš nežinau, ką reiškia būti studentu, kol pats esu studentas. Patiriu šią būseną, bet nesu aukščiau jos, būsenos viduje negaliu jos apibendrinti.

Todėl kabala netyrinėja realybės kaip mokslininkai, kurie juda iš apačios į viršų, nuo siauro suvokimo į platesnį. Kabalistų nuomone, tai apskritai neįmanoma, juk tuomet tiriama tik materija. Turime patys išgyventi ir pajausti kiekvieną būseną. Tuomet teisingai tirsime tikrovę - vien todėl, kad patys pakilsime į paslėptos materijos, jėgų, veikiančių už jos, lygį. Kai šias jėgas jaučiu, jos tampa manosiomis, esu jų lygio ir todėl suprantu, kas vyksta. Juk tai yra mano gyvenimas, mano gyvenimo šaltinis. Nesuvokiu jų protu, bet jaučiu jutimo organais.

O kurdami išorines sampratas, kitaip tariant, suvokdami vien protu, mes negalėsime ištirti aukštesnio nei fizikų tiriamo lygio tikrovės. Kad pereitume į aukštesnę tikrovę, būtina įeiti į ją savo jutimo organais. Čia nepadės moksliniai instrumentai, kad ir kokie praktiški jie beatrodytų. Žinoma, galima įsivaizduoti aukštesnę tikrovę kaip priešingą mums - tikrovę, kurioje viskas netraukiama prie savęs, bet atiduodama.

Galima įsivaizduoti, kad virš mūsų egoistinės prigimties viskas veikia vienybėje. Patys mokslininkai sako, kad tikėtina, jog už visa ko slypi viena bendra mintis ir meilė. Ši idėja kilo todėl, kad jie mato: viskas sujungta, visos tikrovės dalys susietos glaudžiais ryšiais, sudaro bendrą mechanizmą, bendrą struktūrą ir viešpatauja harmonija. Kiekviena dalis talkina, padeda kitai, yra svarbus sistemos elementas, ir jos visos, kaip vieno kūno ląstelės, rūpinasi viena kita.

Galiausiai mokslininkai daro prielaidą, kad turbūt yra bendras tikrovės dėsnis - meilės dėsnis. Kitaip, jeigu veiktų viena kitai priešingos jėgos, pasaulis negalėtų egzistuoti ir apskritai vystytis. Vadinamosios „antagonistinės“ jėgos reikalingos tik tam, kad tobulintų sistemą nuo vienos būsenos prie kitos - juk visuomet reikia atmesti blogesnes būsenas dėl geresnių. Todėl ir tobulėjimo jėgos mums atrodo viena kitai priešingos.

Pavyzdžiui, kvėpavimas. Mes įkvepiame ir iškvepiame orą, plaučiai išsiplečia ir vėl susitraukia. Tačiau šiame procese dalyvaujančias jėgas reikia traktuoti ne kaip priešingas, o viena kitai padedančias, kurių veikimas grindžiamas meile.

Mokslininkai tai užčiuopia tyrinėdami gamtą ir matydami, kaip glaudžiai viskas tarpusavyje sujungta į bendrą nuostabią vienybę. Tačiau jie patys nepasiekia tokio lygio, kad gyventų kaip ši gamta. Jeigu jie galėtų pakeisti savo prigimtį į atitinkančią jų lūkesčius, atrastų, kad už tamsiosios materijos ir išnykstančių dalelių, kurios palieka tik paslaptingas ir neapčiuopiamas bangas, slypi kita realybė. Kaip mes jaučiame kietųjų kūnų tikrovę, taip ir jie aptiktų naująją realybę. Jie suvoktų jėgas, jų tarpusavio ryšį ir sąveikos principus - štai kas tuomet jiems atsiskleistų. Tačiau tam reikia tam tikro matymo, atitikimo, to lygio jėgų pojūčio.

Pavyzdžiui, kambaryje įjungi šviesą ir pamatai jame esančius daiktus, bet ar prieš tai jų ten nebuvo? Tiesiog pasitobulinai ir dabar turi galimybę juos matyti, nes prisitaikei prie naujo realybės vaizdo. Savo suvokimo indą padarei atitinkantį suvokiamą būseną. Tas pats ir čia: privalai atitikti veikiančias jėgas. Tokia adaptacija ir yra kabalos metodika.

 

Nėra nė vienos realybės, išskyrus tą, kuri vadinama „Begalybės pasaulio malchut“. Nėra nieko kito, tik ji. Visa kita yra tik tariama realybė, iškylanti tai pačiai Begalybės pasaulio malchut, kuri laipsniškai panyra į jausmų užtemimo rūką. Ji tarsi netenka sąmonės, vis mažiau jausdama save ir savo užpildymą, kol pasiekia pačią žemiausią, migločiausią ir labiausiai nutolusią nuo vienintelės egzistuojančios realybės - Begalybės būseną. Tokia būsena vadinama „šiuo pasauliu“.

Šio pasaulio būsena apibūdinama tuo, kad Begalybės pasaulio malchut yra žmonių sielų formos. Jos jaučiasi viena nuo kitos atskirtos - taip joms atrodo, nors iš tikrųjų tokios būsenos nėra. Dabar, kaip jau kalbėjome, iš šios realybės žmonės turi trokšti pasiekti Begalybės pasaulio realybę.

Kiekvieną žmogaus gyvenimo akimirką jame prabunda „rešimot“. Rešimo turi dabartinę ir iš dalies aukštesnę, t. y. būsimą būseną. Tai vadinamieji rešimo de itlabšut ir rešimo de avijut. Rešimo de avijut priklauso šiam pasauliui, dabartinei būsenai, o rešimo de itlabšut yra rešimo, susijęs su esančia aukštesnėje pakopoje šviesa arba su būsena, kai aš atskleidžiu aukštesnės pakopos šviesą.

Jeigu teisingai realizuoju rešimo, tai pakylu į pakopą rešimo de itlabšut. Kaip? Jeigu noriu prisijungti prie aukštesnės pakopos, manyje atsiveria nauji troškimai, kairioji linija. Po to nusipelnau juos ištaisyti ir kylu aukštyn.

Taigi aš neturiu tūkstančio galimybių. Kiekvieną gyvenimo akimirką turiu tik vieną rešimo. Galiu jį realizuoti arba ne. Antruoju atveju jis realizuojasi kokia nors kita forma: per kančias arba veikiamas aukščiausiosios šviesos. Gali būti, kad jis „paliekamas“ - kitaip tariant, jis realizuojamas tarsi be mano dalyvavimo ir aš automatiškai pereinu į kitas būsenas. Juk manyje kiekvieną akimirką vienas rešimo pasikeičia kitu, kaip narelis grandinėje. Norėdamas dalyvauti savo vystymosi procese, rešimot prabudimo procese, imu geriau ir kryptingiau žiūrėti į gyvenimą, ieškau tikrosios realybės, priemonių ją pasiekti ir t. t.

Be šito nieko nėra. Fizikai mato be galo daug galimybių, nesuskaičiuojamus pasaulius ir dimensijas. Galbūt todėl, kad pasaulį jie įsivaizduoja kaip hologramą... Tai lėmė kvantinė mechanika, kurios dėsniai jau kalba apie ribą tarp materijos, bangų ir paslėptos realybės, todėl mokslininkai prieina prie tokio supratimo.

Nėra daugybės galimybių ir nėra tų, kurie renkasi kurią nors iš jų. Kas aš toks, kad rinkčiausi? Kuo remdamasis pasirinksiu? Ir kokios tos galimybės? Būti ten ar čia? Mintimis nulemti tokį ar kitokį savo gyvenimą? To nebūna. Ką pasirinkti etalonu? Kur geriausias variantas? Ar būti gražesnis? Geresnis? Remdamasis šiandieniniu savo supratimu ir suvokimo indais?

Kaip suprasti, kad yra nesuskaičiuojamos galimybės? Ar jos egzistuoja be manęs? Galbūt yra tūkstantis pasaulių, įtrauktų į vieną kartoteką, ir aš renkuosi, kuriame iš jų atsidurti? Štai aš - tas pats aš, Michaelis, - peršoku iš vienos kortelės į kitą, papuolu į kitą realybę? Ar jos egzistuoja tik mūsų fantazijoje? Galbūt jos - vien mano vaizduotės vaisius? Galbūt kiekvienas mūsų gyvena savo išgalvotame pasaulyje? Tuomet kiekvienas lieka su savo fantazijomis, ir šios fantazijos persipina tarpusavyje?

 

Mes sakome, kad mūsų pasaulis yra įsivaizduojamas. Apskritai visada remiamės žmogaus suvokimu. Jeigu žmogus suvokia realybę - tai yra realybė, jeigu jis suvokia ją kaip įsivaizduojamą - tai yra įsivaizduojama realybė. Nustato būtent žmogus, o ne kas nors iš šalies, pavyzdžiui, koks nors angelas ar teisuolis, pasiekęs išsitaisymo pabaigą. Yra žmonių, kuriems mūsų realybė yra absoliučiai menama, tačiau jie dirba joje, kadangi supranta, jog tai yra vienas iš etapų, kuriuos žmogus privalo pereiti.

Lygiai taip pat mes nemėginame išsklaidyti vaiko fantazijų - ką padarysi, jos yra jo pasaulio suvokimo dalis. Mažyliams būdingos tam tikros vaikiškos klaidos stebint pasaulį: vaikas bijo už durų esančio lokio, jis įsivaizduoja įvairiausius paveikslus ir veikėjus, kurie gyvena jo pasaulyje. O mes vaiko pasaulio negriauname, nes žinome, kad jo išvystymo lygiui tai yra normalu.

Todėl žmogus, perėjęs iš vienos realybės į kitą, ankstesnę tikrovę suvokia kaip įsivaizduojamą. Jis, bet ne tie, kurie vis dar yra toje pakopoje, supranta, jog ji įsivaizduojama. Pastariesiems galbūt tai vienintelė realybė, juk jie niekuomet nebuvo perėję iš realybės prie įsivaizdavimo, t. y. niekuomet nebuvo pakilę iš savo suvokimo pakopos į aukštesnę.

Neperėjęs machsomo žmogus nemato, jog už šio pasaulio glūdi jėgos, kurios jam piešia dabartinį realybės vaizdą, panašiai kaip elektrostatinės jėgos išpiešia vaizdą kompiuterio ekrane. Nusistatome 16 milijonų spalvų, skiriamąją gebą pikseliais ir gėrimės spalvotais vaizdais - o juk tai tėra elektros jėgų kombinacija, derinys. Tačiau pažvelkite, kokias galimybes teikia: galime šiuos vaizdus perduoti, persiųsti, apdoroti, išsaugoti ir t. t.

Štai ir mes matome vaizdelį, tik ne ekrane, o sukurtą mūsų suvokimo. Už jo glūdi jėgos, kurios jį ir nupiešia. Tas, kuris pakyla į jų lygį, supranta, jog šios jėgos yra realios, o piešinys - menamas. Kiekvieną kartą atvaizdas skiriasi, bet jėgos yra tos pačios, tik jų tarpusavio ryšiai dalijasi į lygius. Kalbama apie 125 pakopas, kuriomis žmogus suvokia vis tikresnį ir teisingesnį šių jėgų ryšį, kol atveria tokį jų susijungimą, kuris vadinamas Begalybe. Tuomet žmogus supranta, kad visi išankstiniai etapai, pradinis suvokimas ir vaizdai buvo įsivaizduojami.

Vis dėlto piešinukas kompiuterio ekrane įsivaizduojamas ar ne? Apskritai, ką reiškia „įsivaizduojamas“? Jeigu turėčiau kitus jutimo organus, jo nesuvokčiau, man toks niuansas neegzistuotų. Vadinasi, pirmoji aksioma teigia: kalbama apie žmogaus suvokimą, tačiau be žmogaus nėra jokių suvokimo instrumentų - kas gi tuomet realybę stebi, kas ją suvokia, kas ją apibūdina ir kas jaučia? Todėl visą laiką turime išlikti nuoseklūs ir paisyti suvokėjo jutimo ribų.

 

Be abejo, jeigu žmonės susijungia tarpusavyje ir ima drauge mąstyti apie tam tikrą realybę - tai savotiškai veikia. Mūsų mintys daro stiprią įtaką tikrovei. Tačiau kiek besistengtume realybę veikti teigiamai, poveikis vis tiek bus neigiamas. Juk esame egoistai ir net geriausi mūsų ketinimai vis tiek siekia gero rezultato sau. Tad, nors rezultatai ir bus, jie vis dėlto bus neigiami, nes iš pradžių turime įsisąmoninti blogį ir suprasti, kad reikia keisti savo prigimtį. Būtinas blogio, slypinčio mūsų dabartinėje prigimtyje, įsisąmoninimas, o tada atsiras gėrio, slypinčio altruistinėje prigimtyje (iš tikrųjų altruistinėje, ne tokioje, kokią įsivaizduojame dabar), įsisąmoninimas.

Todėl įvairūs gražūs prasimanymai, kviečiantys apsikabinti ir pagodoti apie ką nors gerą, pasaulio geresnio nepadarys. Sakyčiau, netgi atvirkščiai, greičiau atsiskleis mumyse slypintis blogis. Tai bus atskleista neskausmingai, bet visgi tai bus blogio atskleidimas.

Taigi kuo labiau skatinsi žmones, kurių būsena netobula, imtis veiksmų, nesvarbu, gerų ar blogų, tuo greičiau atsiskleis blogis. Šis kelias yra klaidingas, nes tu nepažadini aukščiausiosios šviesos, kurioje gali matyti savo trūkumus. Jeigu siūlysi žmonijai, susijungus tarpusavyje, panirti į nuostabius išvedžiojimus - pakartosi liūdną Rusijos patirtį. Ir gausi atsaką: nacizmą arba dar ką nors, dėl ko geriau jau nieko nebūtų pradėta daryti.

Išplaukia išvada, kad tik pritraukiant aukščiausiąją šviesą, galima optimaliai atskleisti kelio etapus. Kitaip tariant, iš pradžių reikalinga metodika ir todėl verta ją dabar propaguoti. Juk jeigu neperteiksi apie ją informacijos, žmonija patirs daugybę vargingų etapų, kad galiausiai galėtų pasakyti: „Negelbsti niekas, nei geruoju, nei bloguoju. Negalime nieko pasiekti. Kelias, kuris atrodo geras, kelia dar daugiau rūpesčių nei blogas kelias“. Tai mes ir stebime. Pažvelkime nors ir į dabartinius procesus Rusijoje: vėl prasideda procesas, vykęs prieš 70 metų, - iš tikrųjų grįžtama atgal.

Vis dėlto mokslininkai atspėja, jog tikroji realybė yra altruistinė.

Klausimas: Ką reiškia „pritraukti šviesą iš aukščiau“?

Pritraukti šviesą iš aukščiau - reiškia, būnant mūsų būsenos kiek įmanoma įsivaizduoti vienintelę egzistuojančią, tikrąją būseną, Begalybę, kur mes visi esame vieningi Kūrėjo atžvilgiu ir visos mūsų mintys nukreiptos tik į Jį.

Nereikia įsivaizduoti, tarsi jau esame Begalybėje, tačiau mes norime gauti iš jos jėgą, kuri mums padės ir ištaisys taip, kad iš tiesų ten atsidurtume. Kaip ši jėga turi pasireikšti? Ji veikia tik tuomet, kai vienas su kitu susivienydami norime ją įgyti ir studijuodami ją pritraukiame. Nėra jokio kito būdo.

Kiek įmanoma aš susijungiu su visais taip, kaip buvome sujungti tos būsenos. Tarsi būdamas su visais Begalybėje, brandinu tik vieną mintį - Kūrėjas turi mus užpildyti. Tai įsivaizduoju būdamas dabartinėje pakopoje. Aš mokausi, t. y. skaitau ir pagal knygoje dėstomą tekstą įsivaizduoju, jog esu aprašomos arba tarpinės būsenos - nesvarbu, juk jos visos priklauso Begalybės būsenai.

Taigi aš negaliu apsieiti be knygos, grupės, įsivaizduojamų būsenų. Viso šito man reikia, kad galėčiau maksimaliai supanašėti su Begalybės būsena. Tuomet iš ten mane aplanko „įkvėpimas“, iš ten spinduliuoja jėga, kuri mane tobulina. Kokia tai jėga? Tai jėga, palaikanti egzistavimą, panašiai kaip infuzija buvusiam be sąmonės žmogui, kuris prabunda ir bando keltis. Todėl man ir būtinos kabalistų knygos, patarimai kaip susijungti į šį vieną kli. Iš esmės tai ir viskas: vienas kli ir teisinga knyga.

Klausimas: Kas yra ta „šviesa“? Ir ką reiškia „iš aukščiau“?

„Iš aukščiau“ - labiau altruistinė ištaisyta būsena. Turima galvoje tikroji altruistinė būsena Kūrėjo atžvilgiu. „Šviesa“ - aukštesnioji jėga, kurianti, taisanti ir užpildanti kūrinį.

 

Kūrėjas (Bore) - tai, ką atskleidžiu kaip aukštesnį savo atžvilgiu lygį. „Bo u re“ - ateik ir žiūrėk. Artėdamas prie Jo, matau ir suvokiu Jį. Jį jausdamas ir suvokdamas esu susivienijęs, susiliejęs su Juo. Jeigu ši pakopa nėra galutinė, tai toliau atrandu, kad susiliejimas turi trūkumų. Iš tikrųjų tai ne trūkumai, o mano papildomi neištaisyti norai, kuriuos aš taip pat taisau ir stengiuosi juos įtraukti į susiliejimą, į vienybę. Sulig šiais trūkumais Kūrėjas mano akyse kyla vis aukštyn.

Galima išsireikšti ir kitaip. Dabartinėje pakopoje atsiskleidžia rešimo, sujungtas su kita pakopa. Arba galima sakyti, kad atsiskleidžia aukštesnės pakopos dalis ACHAP, ji įtraukia mane, aš esu joje. Ji man perteikia aukštesnės pakopos esmę, rodo, kas tai yra, nupiešia ją, išryškina, kiek ji pasirengusi atidavimui ir kiek priešinga mano neištaisytiems norams. Tuomet aš sutelkiu jėgas, kad nuo savo pakopos pakilčiau į aukštesnės pakopos ACHAP dalį. Tai ir vadinama „Kūrėju“.

Taigi absoliutaus Kūrėjo nėra. Tiksliai nežinome, kas yra ten, Begalybėje. Turbūt egzistuoja tam tikra Absoliuto kategorija. Begalybėje sukuriamas toks junginys, kurio mes negalime suprasti, nes ten susijungia visi galai.

Mums trūksta žodžių šiai būsenai apibūdinti, juk mūsų jausmus nulėmė sudužimas. Etapuose, kurie yra prieš Begalybės būseną, „Kūrėju“ vadinamas mano atžvilgiu aukštesnis lygis, ir kitų apibrėžimų nėra. Juk aukštesnė pakopa iš tikrųjų formuoja, kuria ir pagimdo žemesnę pakopą, o vėliau ją ištaiso ir užpildo.

 

Žmogus mato savo rešimot projekciją Begalybės šviesoje. Jis mato patį save, savo rešimot, savo savybes. Kai sakome, jog žmogus jaučia Aukštesniojo ACHAP - tai teisinga tik su sąlyga, jei žmogus jaučia, kad yra kažkas aukščiau jo. Aukščiau jo yra atidavimas ir iš žmogaus reikalaujama atidavimo. Jis suvokia tai kaip miglą, tamsą - kaip kažką negerą. Tačiau būtent atidavimas, kuris jam yra gėris, vadinamas Aukštesniojo ACHAP, o ne bet kuris iš tų dalykų, kurį įsivaizduojame supančiu pasauliu.

Supantis pasaulis mano atžvilgiu negali būti Aukštesnysis. Aukštesnysis - reiškia, aukštesnis nei aš atidavimo požiūriu. O jeigu atidavimo kokybe jis ne aukščiau manęs ir aš nežiūriu į jį kaip į aukštesnįjį, atiduodantįjį, tada tai yra tiesiog mano piešiamas šio pasaulio vaizdas, mano rešimot be Aukštesniojo ACHAP.

Aukštesniojo ACHAP pradeda man šviesti tik su sąlyga, jei Jo siekiu.

Klausimas: Kuo kabalisto tyrinėjimai skiriasi nuo mokslininko tyrinėjimų?

Atskleidžiu kitokią priežastį. Nenagrinėju, kaip viena molekulė sąlygoja kitos atsiradimą - atskleidžiu tai jėgos, savybių forma. Ką atrandu Kūrėjuje? Atrandu, kad Jis mano atžvilgiu yra aukštesnis. Kitaip tariant, Kūrėjas - savybių rinkinys, aukštesnis dėsningumas, palyginti su manimi. Aukštesnė pakopa turi tas pačias jėgas, savybes kaip ir aš - kitaip kaip galėčiau ją užčiuopti?

Galima sakyti taip: aukščiausioji šviesa yra abstrakti, o aš prabundančio manyje rešimo viduje kaskart įsivaizduoju aukštesnę pakopą dar labiau aukštesnę. Tačiau aš ją įsivaizduoju remdamasis savo paties savybių projekcija. Būtent aš įsivaizduoju Kūrėją, būtent mano vidinis žvilgsnis kaskart Jį piešia. Aš privalau nupiešti Kūrėją, kitaip Jo neužčiuopsiu. Abstrakčios, niekuo neapvilktos šviesos aš nesuvokiu. Įsivaizduoju Kūrėją savo penkiais jutimo organais, savo penkiuose kėlim: KaCHaB-TuM (Keter, Chochma, Bina, Tiferet, Malchut).

Taigi aš nusipiešiu Kūrėją, nieko nepadarysi. Galima kalbėti apie tai, jog vėliau seka abstrakti forma ir Kūrėjo esmė, Acmuto, bet to jau suvokti neįmanoma.

Klausimas: Tuomet kuo tai skiriasi nuo mūsų įprasto suvokimo? Juk ir dabar savo penkiais jutimo organais žmogus kažką užčiuopia išorėje. Jis nežino, kas tai yra, tačiau aplinkos faktoriai susitinka su jo jutimo organais ir pastarųjų reakcija jam sukuria tikrovės vaizdą.

Skirtumas tas, kad šiuo atveju niekas nesiliečia su jutimo organais. Aiškindamas aš paprastai aprašau „juodą dėžę“ su penkiais jutimo organais - penkiomis ertmėmis, turinčiomis membranas. Ši „dėžė“, patirdama išorės poveikį, jaučia tik savo vidinę reakciją. Toks paprastas aiškinimas rodo, kiek mes esame uždaryti „juodos dėžės“ viduje.

Labiau teisingas aiškinimas, kad už tos dėžės nieko nėra. Egzistuoja tik abstrakti šviesa.

Koks mano reakcijos principas? Reaguoju ne į išorinį spaudimą - reaguoju į rešimot, kurie nuolat spaudžia iš vidaus. Todėl aš kaskart viduje prabundu. Abstrakti šviesa arba jos nuolatinis spaudimas man yra kūrimo Sumanymas suteikti malonumą kūriniams. Spaudimas nuolatinis, bet rešimot atžvilgiu jis atrodo kintantis, nes kinta patys rešimot. Todėl susidaro įspūdis, kad juda pati abstrakti Begalybės šviesa. O iš tikrųjų judėjimas vyksta viduje.

Taigi visas vyksmas - reiškiniai, vykstantys manyje. Būtent aš tuo gyvenu ir tai jaučiu.

 

Mokslininkai sako, kad smegenys gali apdoroti keturis milijardus informacijos bitų per sekundę, o į sąmonę patenka tik nedidelė jų dalis. Kas vyksta su likusia informacija?

Kaip žmonės (ne kabalistai), savo rešimot mes realizuojame nevalingai. Kaskart manyje prabunda rešimot ir į juos reaguoju pagal aplinkos reikalavimus, įgytą išsiauklėjimą, pasitelkdamas prisiminimus, sugebėjimą įveikti ir t. t. Viskas skirta tik tam, kad žmogus patirtų įvairius jausmus ir reakcijas, sąlygojamas negyvosios, augalinės, gyvūninės stadijų jutimais iki pat „kalbančiojo“ lygio, kai jis pradeda siekti dvasinio pasaulio.

Jeigu kalbame apie žmones, dar neturinčius „taško širdyje“, jie tiesiog nugyvena savo gyvenimą. Jiems reikia sukaupti įspūdžius apie tai, kaip gyveno, kentėjo, džiaugėsi ir t. t. Vėliau pamatysime, kam jiems to reikia. Kalbama apie pasirengimo laikotarpį, per kurį malonumų noras turi patirti šiuos įspūdžius, kad žmonės, remdamiesi savo noru, pajaustų rešimot realizacijos procesą.

Visų pirma, iš žmogaus, kuris taip gyvena, nėra ko reikalauti ir nereikia reikšti jam pretenzijų. Noras mėgautis pats savaime negali nieko. Ką jis veikia per gyvenimą? Patiria reakcijas ir įspūdžius, kad sukauptų juos tinkamam laikui. Jis elgiasi taip, kaip ir būdinga norui mėgautis, ir su juo nieko nepadarysi.

Dabar apie didelį kiekį smegenų perleidžiamos ir apdorojamos informacijos. Tikrai, mes jos neapdorojame. Visi įspūdžiai pasilieka ir formuoja kitas mūsų būsenas. Mokslininkai kalba tik apie tą informaciją, kuri yra žmogaus „operatyvinėje“ atmintyje. Tokią informaciją žmogus gali sąmoningai atsiminti, surasti ir ja naudotis, o likusius duomenis smegenys slepia ir mokslininkai nežino, kur jie dingsta. Todėl kyla klausimas: kur visa tai? Tai štai, šie duomenys vis tiek lieka smegenyse. Pasaulyje niekas nedingsta be pėdsakų. Žodis „dingsta“ netinka ir moksline prasme.

Klausimas: Pasak mokslininkų, smegenys apdoroja didelį informacijos kiekį, tačiau sąmoningai mes suvokiame tik nedidelę jos dalį. Kodėl taip yra?

Todėl, kad žmogaus tobulėjimui daugiau ir nereikia. Juk viskas priklauso nuo rešimot, jie ir šviesa valdo viską. Mes galime paspartinti vystymąsi ir eiti geru keliu, jeigu progresuojame ir patys norime dalyvauti procese, arba vystymasis vyksta kitaip. Bet kuriuo atveju, be šviesos ir rešimot, kitų faktorių nėra. Jeigu kokių nors duomenų mes nepastebime, reiškia, kitos pakopos, būsenos, kito rešimo realizavimui jų nereikia.

Vėliau visi šie dalykai išsivysto. Kartais mes pastebime, kad patyrę daugybę būsenų, staiga kai kurias jų imame prisiminti. Pradeda formuotis naujas to, kas išgyventa, supratimas, kuris yra nueito kelio rezultatas. Tada pakylame į kitą, aukštesnę sąmonės pakopą. Kitaip tariant, niekas neišnyksta.

Kodėl taip yra? Egzistuoja vystymosi programos, tačiau viskas valdoma per rešimot. Galima sakyti, kad tai priklauso nuo žmogaus sielos šaknies. Jos struktūra ypatinga ir tuo ji susijusi su visomis kitomis sielomis. Tokias temas neįmanoma gvildenti giliau.

Žmogus gyvena ne pats savaime, neįmanoma nustatyti, kodėl su juo vyksta vieni ar kiti procesai. Be to, viskas, ką jis suvokia, tuojau pat pasiskirsto kitoms sieloms, kadangi esame susiję į vieną bendrą sistemą. Negalima sakyti, jog kažkas perėjo tau, o man neliko - šį faktorių vis tiek turiu ir aš, ir tu. Tie patys duomenys pasklinda visur. Netgi jeigu Europoje kažkas daroma be sąsajos su kokiais nors eskimais - eskimai dėl to irgi tampa kitokie. Vienaip ar kitaip egzistuoja susijungimas. Tegul kol kas mes tiksliai nežinome, kaip perduodama ta informacija, - pasiekę Begalybę, ten rasime atsakymą.

Klausimas: Imkime „nematomo laivo“, apie kurį kalbėjome pradžioje, pavyzdį. Koks yra ryšys tarp to, ką mes matome, ką viduje apdorojame, ir to, ką jaučiame? Kur glūdi prisiminimai?

Problema ta, kad savo matymą kuri remdamasis savuoju vyksmo supratimu. Neteisinga būtų sakyti, kad pastebėjęs vandens paviršiuje keistas, didelio laivo sukeltas bangas, indėnas įsivaizduos tą laivą. Neteisinga ir tai, kad gali papasakoti jam apie laivą ir indėnas jį įsivaizduos.

Negali būti, kad mes su tavimi matytume tą patį vien todėl, kad pasakoju tau savo įspūdžius. Kiekvienas mūsų turi bundančius rešimot, kurie atitinka jo išsivystymo lygį. Jie tarpusavyje susiję, ir mes galime juos pažadinti, pagreitinti jų pasireiškimą. Kaip europiečiai daro įtaką eskimams, mes galime forsuoti rešimot sužadinimą.

Tačiau pats žmogus turi turėti tokį akstiną, ir tada atitinkamai susiformuos jo realybės vaizdas. Juk kiekvienas susijęs su abstrakčia aukščiausiąja šviesa, o ne su kažkokiu materialiu vaizdu. Darydami vienas kitam įtaką, mes pagreitiname rešimot pasireiškimą - juk esame tarsi viename „kūne“. Bet tai nereiškia, kad aš pasakoju kam nors, ką suvokiu.

Nereikia galvoti, kad vyksta taip: „Turi įsivaizduoti laivą - tokį didelį namą su burėmis“ - sakau kitam žmogui, ir jis įsivaizduoja lygiai tą patį, ką ir aš. Po to mes įlipame į laivą ir jis jau žino, kur turi būti vairaratis, o kur kubrikas. Jo vaizduotė jau piešia teisingus vaizdus, nors aš jam apie tai nepasakojau.

Iš tikrųjų šie dalykai niekada nesutampa. Kuo paremti mokslininkų samprotavimai? Vėlgi tuo, kad tam tikri objektai yra mūsų išorėje. Tai yra visų tyrimų pagrindinė klaida.

Šio principo esmė ta, kad mumyse yra rešimot ir visą realybės vaizdą mes piešiame savyje. Baal Sulamas tai aiškina straipsnyje „Įžanga į knygą Zohar“. Toks požiūris leidžia teisingiau paaiškinti realybę. Jeigu žmogus apie tai susimąstys ir akimirkai nustebs, jis jau pasikeis, o su juo kartu pasikeis ir kiti žmonės. Taip žmonija artėja prie atskleidimo ir geresnės būsenos.

 

Kas yra materija? Ar ji statiška? Ar mes prisiliečiame prie kažko, ar ne? Ar yra kontaktas tarp dviejų kūnų? Ar suskaidytoje į dalis materijoje išlieka vienas dėsningumas? Kas vadinama „materija“? Ar mes esame erdvėje? Ar galima kalbėti apie tuštumą, esančią išorėje, ir užpildymą, esantį viduje?

Materija ir įvairūs pasireiškimai virš jos ir šalia jos - tai mūsų suvokimo formos. Baal Sulamas aiškina, kad yra:

• materija,
• forma, įvilkta į materiją,
• abstrakti forma,
• esmė.

Tokie yra keturi suvokimo, pažinimo lygiai. Jie egzistuoja, ar ne? Negalime to pasakyti. Klausimas dėl jų egzistavimo neturi kilti. Jie egzistuoja mano pojūtyje, nes mes visada kalbame suvokiančiojo atžvilgiu.

Ar egzistuoja materijos forma? Egzistuoja mano jutimo organams, mano suvokimo instrumentams. Tačiau abstrakti forma ir esmė mano jutimo organuose aiškiu pavidalu neegzistuoja - aš tik bandau įvertinti jas savo pojūčiais ir todėl negaliu su jomis dirbti kaip su aiškiais pažinimo lygiais. Mano jutimo organų reakcija į Begalybę formuoja keturis pažinimo lygius. Bet kuris suvokimo vaizdas pagal gylį dalijamas į materiją, formą, įvilktą į materiją, abstrakčią formą ir esmę.

Medžiaga - viena iš mano tikrovės suvokimo rūšių. Mano tikrovės, o ne tikrovės už manęs. Baal Sulamas sako, kad medžiaga - tai noras mėgautis, kurį suvokiu kaip savo „Aš“. Tačiau kaip jį jaučiu? Galiu jį pajusti tik lygindamas su šviesa. Šviesos pojūtis duoda man supratimą, kuris remiasi kontrastu, dviejų faktorių skirtumu. Tada matydamas, kas yra ši medžiaga, noras, suvokiu ją ir joje paslėptą formą. Aš matau, kaip noras mėgautis geba priimti atidavimo formas, panašias į šviesą.

Klausimas: Vadinasi, materijos nėra? Tai tik mano suvokimas?

Taip, viena iš suvokimo rūšių. Sakykime taip: informacijos vienetas.

Klausimas: Tada kaip informacijos vienetai susiję su medžiagos pasikeitimais? Jei materija - informacijos vienetas, tai kuo vienas informacijos vienetas skiriasi nuo kito?

Skiriasi avijuto laipsniai, ryšių tarp devynių pirmųjų sfirot ir malchut rūšys. Gali būti tūkstančiai variacijų.

Nors mes visi kartu aukščiausiosios šviesos, Kūrėjo atžvilgiu sudarome vieną bendrą kūrinį, tačiau kiekvienas įtraukia į save visus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kiekvienas susideda iš savojo „Aš“ ir įsijungimo į visas kitas sielas. Bet jis ne tiesiog „išmėtė“ savo dalis kitose sielose, tarytum įsteigęs „atstovybes“ užsienyje. Visose kitose sielose jo dalys su tomis sielomis yra susijusios.

Vadinasi, žmogus įtraukia į save visus, juk tobulėdamas jis įgyja visų sielų savybes būtent todėl, kad visos jo dalys šiose sielose yra su jomis susijusios. Kaip, pavyzdžiui, šviesos bangos gula viena ant kitos holografiniame vaizde. Taigi kiekvienas mūsų yra ypatingas kli, kurį sukūrė Kūrėjas. Kiekvienas mūsų vienintelis, todėl mumyse glūdi itin sudėtingas noras, visapusiškas, turintis daugybę suvokimo detalių ir kintančių reikšmių.

 

Žmogus nuolat kontaktuoja su aukščiausiąja šviesa - nesvarbu, šiame ar dvasiniame pasaulyje. Klausimas tik, kiek šį ryšį sužadina pats žmogus. Aukščiausioji šviesa, nušviečianti visus norus, pažadina žmogaus pojūtį, kuris vadinamas jo pasaulio vaizdu. Šis žmogaus pojūtis visą laiką kinta, priklausomai nuo paties žmogaus dabartinio rešimo ir nuo reakcijos į įvairius kitų sielų, įtrauktų į jį, rešimot. Todėl gyvenimo vaizdas, kurį jaučia žmogus, yra dinamiškas.

Ar yra kontaktas tarp medžiagų? Ar aš prisiliečiu dabar prie stiklinės? Gal aš tik įsivaizduoju, kad prie jos prisiliečiu? Ar šis prisilietimas ir yra tas realybės lygis, kurį suvokiu? Juk visa tai vyksta mano viduje.

Nėra nei „manęs“, nei „jos“. Tiesiog dabar taip suvokiu pasaulį. Kai prisiliečiu prie kažko materialaus, kai su kažkuo dirbu - tai tik įsivaizduoju savo sąmonėje, smegenyse. O ir pačios smegenys, kaip ir visa kita, tik tarsi egzistuoja.

Ką reiškia „paliesti stiklinę“? Ar mano atžvilgiu ta stiklinė egzistuoja? Ar ji yra prieš mane? Ar ji stovi ant stalo? Ar aš tiesiu prie jos ranką? Beje, ar turiu ranką? Trumpiau tariant, kokį pasaulį suvokiu, toks jis ir yra. Suvokimą visuomet lemia suvokėjas ir tai išsprendžia iškeltą problemą.

 

„Aš“ - tai, ką šiuo momentu jaučiu. Ką reiškia „pojūtis“? Jei jaučiu, kad turiu kojas, aš jas turiu.

„Aš“ - tas, kuris tokį save jaučia. „Aš egzistuoju ar ne? Esu ar nesu?“ Žmogus gyvena tuo, kad medžiagoje ir formoje, įvilktoje į medžiagą, patikimai jaučia realybę, dalyvaudamas joje kaip realus žmogus, pagal principą „sprendžiu iš to, ką matau“. Mes nuo šito nenukrypstame. Nevalia kurti fantazijų, nes tam neturime jokio pagrindo. Net jei galiu įsivaizduoti vienokias ar kitokias abstrakčias formas, tačiau tuo pačiu metu jau nebesuprantu, kur judu.

Klausimas: Kuri mano dalelė perduoda man tokį suvokimo vaizdą? Rešimo?

Suprantama, rešimo man nupiešia viską. Beje, ne vienas rešimo, kalbama apie visų sielų rešimot mano atžvilgiu, pagrindinio mano rešimo atžvilgiu. Dalyvauja ne vien tik sielos, bet ir negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys įvairiomis kombinacijomis, ir visa tai kinta. Tik negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse rešimot pasireiškia be racionalios, aiškios, logiškos ir kryptingos reakcijos, tuo tarpu žmogui, pradedant nuo tam tikro vystymosi momento, tokia reakcija būdinga.

Klausimas: Kur yra šis rešimo?

Šis rešimo yra noro mėgautis viduje.

Klausimas: Kur yra noras?

Klausimas nekorektiškas, juk be šio noro, nieko nėra. Tai jėga grynuoju pavidalu, vien ji - noro mėgautis jėga - ir egzistuoja. Be šios jėgos yra tik rešimot, kilę iš jos sąveikų su užpildančia šviesa, kuri tą jėgą sukūrė.

 

Iš kokių galimybių ir kuo remdamasis renkasi žmogus? Rinktis - reiškia, numatyti ateitį ir tiksliai žinoti pasekmes. Pavyzdžiui, vienu atveju aš matau, kad išlošiu tūkstantį, o kitu - šimtą ir tuomet, aišku, man verta pasirinkti tūkstantį.

Žmogus iš bendro vaizdo renkasi tai, kas artimiau jo ego, tai, kuo efektyviau gali pasinaudoti. Visuomet pastebime svarbiausius, labiausiai mums krintančius į akis dalykus. Kas gi man svarbu? Dabartinės būsenos noras mėgautis nurodo, kas svarbu šiuo metu, o kitos būsenos noras nurodys ką nors kitą.

Klausimas: Jeigu visuomet mūsų pasirinkimas būtų geras, tai ir gerai gyventume. Tačiau praktiškai matome kitą situaciją. Reiškia, pasirinkimas neteisingas?

Mes nesirenkame nieko.

Klausimas: Tada kas yra pasirinkimo laisvė?

Jeigu kalbama apie paprastą žmogų, jam nėra ko rinktis. Žmogui turint tam tikrą norą mėgautis, būnant tam tikroje aplinkoje, susidėjus tam tikroms bendroms aplinkybėms, prabunda rešimo ir jis jį realizuoja. Kaip jau sakėme, žmogus tik patiria įvairiausius savo gyvenimo įspūdžius.

Vėliau jis pradeda suprasti, kad yra lėlė, marionetė, ir kad, užuot kentėjęs, turi galimybę pakeisti savo likimą. Šia prasme žmogus turi pasirinkimo laisvę: renkasi aplinką, kuri darys jam įtaką.

Koks galiausiai yra aplinkos vaidmuo? Aplinka padeda žmogui kaskart realizuoti tą patį rešimo ta pačia kryptimi ir ta pačia grandine pereiti iš vienos užprogramuotos būsenos į kitą tų pačių laiptų pakopomis - tačiau laisva valia, o ne prieš norą.

Žmogus gali norėti visko, išskyrus tikro tobulėjimo teisinga kryptimi - juk jis yra egoistas. Jis tiesiog yra aklas ir, sukdamasis 360 laipsnių, niekuomet nepamatys tos vienintelės krypties, tos perėjos, kuri veda į tikrąjį tobulėjimą. Šito žmogus nepamatys. Jo noras mėgautis neleidžia to pastebėti.

Žmogus praplės akiratį iki 359 laipsnių ir suksis apie savo ašį rinkdamasis tai vieną, tai kitą aptiktą kryptį, bet to vienintelio laipsnio, to sektoriaus, kuris leidžia išeiti iš šio pasaulio, nepastebės. Žmogus yra aklas ir siekdamas mėgautis negali jo pamatyti, nes kalbama apie norą atiduoti. Žmogus negeba pastebėti, kad šis noras egzistuoja ir suteikia išsigelbėjimo galimybę.

Štai kodėl pasirinkimo laisvė priklauso ne nuo žmogaus, o nuo aplinkos, kuri jį žadina ir kuria teisingą jungimąsi. Tuomet žmogus, veikiamas aukščiausiosios šviesos, pasiekia būseną „lo lišma“, o vėliau būseną „lišma“. Šios revoliucinės būsenos yra aukščiau mūsų prigimties. Žmogus nepraregi, bet nori praregėti pasiekdamas šimtaprocentinį norą - ir tada įvyksta perversmas: „dirbo ir rado“.

Savo paties jėgomis, be grupės, be metodikos žmogus negali prasiveržti į dvasinę dimensiją. Jis tesirenka tik pagalbinius faktorius, šalutines priemones - ir tai vadinama laisvu pasirinkimu. „Laisvu“, nes, be abejo, žmogus gali laisvai dėti vis naujas pastangas jungdamasis su visais tais faktoriais, kurie efektyviausiu būdu padeda jam pasiekti būseną „lo lišma“.

Klausimas: Ar aplinka yra mano dabartinio rešimo pasekmė?

Aplinka - tai, ką įsivaizduoji esant aplink save pagal tavyje prabundančius rešimot. Dabar turi pasirinkti, kokią savo aplinką ir patį save nori įsivaizduoti Begalybės būsenoje. Aišku, tokiu atveju aplinka neegzistuoja už tavęs - viską kuri savo vaizduotėje.

Klausimas: Tačiau mano aplinkos matymas irgi yra dabartinio rešimo, kuris nėra man pavaldus, rezultatas.

Tikriausiai nori pasakyti, kad viskas yra rešimo viduje, tarp jų ir laisvas pasirinkimas, kurį panaudojęs gali vienokia ar kitokia forma įsivaizduoti aplinką ir savąjį veiksmą. Lauki, kad tau būtų atskleista, kur iš tiesų yra galimybė laisvai, nuo nieko nepriklausant dėti pastangas? Jos nėra. Bet juk tavo vaizduotėje ji yra?

- Taip.

Viską patikrinęs, visapusiškai išanalizavęs situaciją, privalai pripažinti, kad aplinkos atžvilgiu turi laisvę rinktis ir ją įgyvendini. Aišku, galima sakyti: „Ne, tai nėra laisvas pasirinkimas. Kokia laisvė, jeigu ir čia rešimo lemia, kaip įsivaizduoju situaciją ir kokia kryptimi judu.“ Teisingai, bet privalai įsivaizduoti situaciją pagal principą „Jeigu ne aš sau, tai kas man?“ ir nuspręsti, kad pasirinkimas priklauso nuo tavęs. O jau vėliau pats turi susieti tai su Kūrėju ir pasakyti: „Nėra nieko kito, tik Jis.“

Klausimas: Reiškia, iš tikrųjų nėra?

Nėra.

Klausimas: O jauti, kad yra?

Turime gyventi su šiuo dualizmu. Ką reiškia dualizmas? Tai „žirklės“, skirtumas tarp mano būsenos ir Begalybės, kur dualizmo nėra.

Du požiūriai: „jeigu ne aš sau, tai kas man?“ ir „nėra nieko kito, tik Jis“.

Viskas iš anksto nustatyta ir skirta mums, kad per jausminę ir racionaliąją sistemas įgytume žinių ir sukauptume patirties, kol pasieksime būseną, kai pasirengsime tobulesnėms formoms.

Ką reiškia „tobulesnės formos“? Kitos savybės, kai žmogus sprendžia vadovaudamasis ne įprastu tikslingumu, o prisijungdamas išorės poreikį ir paisydamas jo.

Tuomet žmogus ima jausti savo ryšį su kitomis sielomis. Žmones jis suvokia ne kaip fizinius kūnus, šis kontaktas jam tampa vidine sąvoka ir taip jis susikuria sistemos, su kuria yra susijęs, vaizdą. Visą šią sistemą jis mato vidine rega ir ja remdamasis pradeda gyventi ir spręsti.

Panašiai kaip motina instinktyviai jaučia, supranta visus savo vaikus, kurių kiekvienas jai iš tikrųjų įstrigo į širdį ir turi joje vietą. Ji negali galvoti, tvarkyti savo gyvenimo neatsižvelgdama į visus savo vaikus.

Todėl žmogų užpildo kiti įspūdžiai. Jis vidumi pasidalija į savo dabartinę būseną ir į kitą, vadinamą Aukštesniojo ACHAP, ir pasirenka būseną, kuri labiau priartinta prie Aukštesniojo ACHAP. Nors ir šiuo atveju jis turi tikėti, kad renkasi pats, kaip pasakyta: „jeigu ne aš sau, tai kas man?“, bet iš esmės viskas yra nulemta iš aukščiau - „nėra nieko kito, tik Jis“. Žmogus neturi begalės galimybių ir negali iš jų pasirinkti.

Kai kasdieniame gyvenime svarstome ką pasirinkti, mūsų vidinės jėgos pagal vienus ar kitus parametrus moko nustatyti šių išskaičiavimų teisingumą. Taip susiformuoja žinojimas, praeities įspūdžiai ir atsiranda informaciją tobulėjimui.

Kiekvieną akimirką, remdamasis turimais duomenimis, aš paskaičiuoju, kas man yra naudingiausia. Mes visiškai neteisingai, iškreiptai suprantame pasirinkimo laisvę. Pasirinkimo laisvė būtent ta, kad ryte, vadovaudamiesi tikėjimu aukščiau žinojimo, turime pasakyti, jog viską atlieku aš, nors ir žinau, kad viskas yra Kūrėjo rankose, o vakare turime pasakyti, jog iš tikrųjų viską atliko Kūrėjas, nors man atrodo, jog dirbau ir visa tai atlikau aš.

Tik stengdamasis išsaugoti šį požiūrį žmogus realizuoja pasirinkimo laisvę. Taip jis kyla iš esamos prigimties į aukštesnę, dvasinę prigimtį, kur šie abu požiūriai susijungia, nes ten žmogus ir Kūrėjas yra vienas vienetas.

Todėl kiekvieną kartą, kai žmogus stengiasi sujungti šiuos du priešingus požiūrius, kurių jis niekaip nesuderina, jis tartum už plaukų traukia save į aukštesnę pakopą. Štai kur visa pasirinkimo laisvė. Baal Sulamas apie tai rašo knygos „Išminties vaisiai“ 25 puslapio laiške.

Kabalistų ir mokslininkų nuomonės dėl pasirinkimo laisvės, tyrinėjimų galimybės ir kt. dažniausiai nesutampa. Galbūt mokslininkai įsitikinę, kad mokslas gali išspręsti visas problemas... Tačiau kabalistai teigia, kad žmogus gali tyrinėti aukštesnę realybę tik keisdamasis vidumi, į ją panašėdamas.

Klausimas: Yra tokia mokslinė teorija, pagal kurią žmogus ryte atsikelia ir pasirenka, kokia jam bus ši diena. Daugybė psichologijos seminarų tuo remiasi.

Tai teisinga, nes kartu žmogus užsiprogramuoja ir iš tiesų pratinasi, kultivuoja tokį savo požiūrį į gyvenimą. Psichologijos požiūriu teisinga.

Nepaisant to, kad žmoguje atsiskleis įvairiausi rešimot, jis jau juda į priekį ir teigia, kad viską, kas beatsitiktų, priims deramai, kad jam verta taip elgtis.

Tu klausi, ar žmogus laisvai rinkdamasis sukuria kitokią vidinę tikrovę nei tą, kuri buvo ankščiau?

Nepasakyčiau, kad ši teorija kažkuo ypatinga, nes kiekvienas mūsų, nori to ar ne, keliasi ryte „kažkuria koja“, su kažkokiu išankstiniu požiūriu į gyvenimą, dirba, nugyvena dieną, kas nors jam ją gadina arba padeda ir t. t.

Nesvarbu, kad tau atrodo, jog kažką planuoji. Bet kuriuo atveju visa tai patiri. Tavo veiksmų programa - sportas, apsilankymas pas psichologą, dar kažkas - bendro vaizdo nekeičia. Galiausiai esi toje realybėje, kurią lemia tavasis rešimo.

Rešimo tave verčia taip gyventi ir kuria tavo sprendimus - aplankyti psichologą arba medituoti ryte. Viso šito tu nesirinkai ir šitaip nekuri kitos realybės. Tai - tam tikra treniruotė, kurią visi, norėdami ar ne, daugiau ar mažiau atliekame - geriame kavą, šnekamės telefonu, kiekvienas daro kažką savo.

 

Kvantinė mechanika neskiria judėjimo pirmyn arba atgal laiko ašimi. Mokslininkai bando įrodyti, kad žmogus, iš atminties ištraukdamas tam tikrą prisiminimą, reaguoja taip pat, kaip ir žmogus, patirdamas įspūdį dabar.

Šis mokslininkų atradimas mums naudingas. Tai rodo, kad laikas neegzistuoja. Laikas - žmogaus patiriamų formų ar pojūčių kiekis, jo pojūčių, įspūdžių kadrai.

Atsiskleidžiančio rešimo santykis su šviesa sukuria tam tikrą formą, vaizdą, tam tikrą pojūtį, vėliau kitas rešimo ir šviesa sukuria kitą vaizdą. Pokyčiai nuo vieno rešimo realizavimo iki kito sukelia man judėjimo (judėjimo, o ne laiko!) pojūtį, tartum būčiau judėjimo būsenoje, tam tikroje tėkmėje: nesvarbu, ar mano pasaulis juda, ar aš judu šios begalinės šviesos, esančios absoliučioje ramybėje, viduje, svarbu, kad kažkas juda. Taip apibrėžiama sąvoka „judėjimas“.

Laikas - veiksmų kiekis. Pagal veiksmų vieno su kitu artumą aš patiriu laiko pojūtį. Ką reiškia: „pagal veiksmų vieno su kitu artumą“? Kiek man pavyksta (nesvarbu, tai priklauso nuo manęs ar ne) klasifikuoti vieną su kitu susijusius pasikeitimus pagal priežastis ir pasekmes. Kitaip tariant, besikeičiančių vaizdų kitimo greitis sukuria manyje laiko pojūtį.

Galima paklausti, koks turi būti šis greitis, kiek vaizdų per sekundę? Pasirodo, tai - irgi tarsi nepriklausantis nuo manęs laikas? Tačiau taip nėra. Jeigu aš jaučiu judėjimą, kuriame esu, - tai permaina. Jeigu jaučiu greitesnius pasikeitimus, kai priežastis ir pasekmė susijungia, manyje atsiranda laiko pojūtis, aš ne šiaip konstatuoju pasikeitimus, o jaučiu laiką.

Tai rodo, kad iš tikrųjų judėjimo pojūtis ir laiko pojūtis - beveik vienas ir tas pats, skiriasi tik įspūdis, panašiai kaip funkcija ir jos išvestinė.

Klausimas: Kas yra funkcija ir kas yra jos išvestinė?

Funkcija - judėjimas, o jos išvestinė - laikas, kuomet tu įvertini ne pasikeitimus, o pojūčių skirtumą.

 

Rešimot mus veda nuo žemiausios pakopos prie pačios aukščiausios, bet tik viena kryptimi, kaip parašyta: „Kelia šventume ir nenuleidžia.“ Todėl viskas juda tik viena kryptimi - rešimot, kurie mumyse realizuojasi, tėkme.

Iš pradžių einame šiuo keliu nesąmoningai - kol prabunda taškas širdyje, po to - palyginti sąmoningai, vadinamojoje dviguboje ir paprastoje paslėptyje. Paskui - įsisąmonindami „apdovanojimą ir bausmę“, kai atrodo, jog mūsų savybėms keičiantis, keičiasi ir santykiai su Kūrėju, su aukštesniąja jėga.

O kai visuose santykiuose su Juo, kiekviename nore, ištaisytame ketinimu atiduoti, atskleidžiu iš Jo kylančią meilę, atrandu, kad Jis mane myli. Atskleisdamas, kad Kūrėjas mane myli, aš jau pasiekiu kitą valdymą, vadinamą meilės valdymu, ir, kaip rezultatas, pradedu ugdyti meilę, atidavimą Kūrėjui, viską gaudamas iš Jo, kartu atsakydamas Jam.

Atskleidžiu Jo meilę, tarkime, savo mėgavimesi saldainiu ir tuomet suvalgau saldainį suprasdamas, kad taip suteikiu malonumą Jam. Po to atskleidžiu Jo meilę kitame veiksme, kurį atlikdamas (t. y. kažką gaudamas) galiu atsakyti Jam, suteikti Jam malonumą. Iš pradžių kiekviename savo veiksme, kai gaunu iš Jo malonumą, privalau atskleisti Jo meilę ir tada patirsiu malonumą būdamas visiškai tikras, kad kartu mėgaujasi Jis.

Mes nuolat judame nesibaigiančio susitikimo su Juo link.

 

Nėra būtinybės grįžti į praeitį, nes praeitis - pakopos, kurias jau perėjome, kurios jau yra mumyse. Jei labai reikia nusileisti į tas pakopas, mes tai darome. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai kabalistas privalo atlikti tam tikrą veiksmą kitoms sieloms, įvykdyti jam skirtą užduotį, bet ne tam, kad tobulintų save, nes nori tobulėti siela vien siekdamas susiliejimo su Kūrėju taško.

Praeityje yra blogesnių būsenų, į kurias nėra prasmės grįžti. Jos jau egzistuoja manyje, aš jas kaupiu savajame ACHAP, tarsi ritu sniego kamuolį, ir kiekvienoje dabartinėje pakopoje yra visos jau praeitos pakopos, patirtimi, įspūdžiais, pastangomis bei visu kitu palaikančios esamą būseną.

Jeigu kiekviena pakopa mane priartina prie didesnio atidavimo, kam grįžti prie mažesnio? Tai nenatūralu! Jeigu pradėsiu leistis žemyn, reiškia, nesu dvasiniame pasaulyje. Tai įmanoma, tik jeigu atlieku tam tikrą didesnio atidavimo veiksmą, kuris yra ypatingų, kūrinių labui skirtų sistemų dalis.

Todėl žmogus, žinantis, kad visas jo vystymosi procesas vyksta geresnės ateities vardan, negali panorėti grįžti atgal. Į praeitį negrįžtama. Žinoma, praeitis egzistuoja. Kadangi visos praeitos pakopos esti manyje, bet kurią iš jų galiu pažadinti. Tarkim, iš tikrųjų turiu atlikti atidavimo kokiai nors paliktai, mažai sielai veiksmą. Tuomet nusileidžiu į jos pakopą pažadindamas savo rešimo, buvusį toje pakopoje, iš jo kuriu vadinamąjį „parcuf searot“ („plaukų parčufą“).

Tarkim, esu 20-ojoje pakopoje ir turiu padėti kažkam, esančiam 3-ojoje pakopoje. Tuomet nusileidžiu į 3-ąją pakopą, t. y. būdamas 20-ojoje pakopoje, pažadinu savo 3-osios pakopos rešimo, atlieku šiam rešimo „zivug de akaa“ (smūginę ekrano ir šviesos sąveiką), kuriu „parcuf searot“ ir per šį mano atžvilgiu išorinį „parcuf searot“, esantį 3-osios pakopos lygyje, sąveikauju su kokia nors išorine siela.

Tačiau tai daroma tik siekiant atiduoti, todėl nevadinama nusileidimu, grįžimu į praeitį. Tai - ta pati ateitis, tobulėjimas. O jei nėra būtinybės, niekada nė viena siela neims leistis nuo tos pakopos, kurią pasiekė.

 

Atminties nėra. Jeigu pagal rešimo turi prabusti koks nors prisiminimas, susijęs su įvairiausiomis ankstesnėmis būsenomis, jis prabunda, tarsi mes kažką atsimename, nes tarp visų mūsų patiriamų epizodų, pasikeičiančių būsenų kadrų egzistuoja ryšys, kai vienais ar kitais deriniais kuriami kiti kadrai.

Nevyksta taip, kad aš kažką ištraukiu iš atminties, prisimenu, o kažką kitą užmirštu. Yra kitaip. Viskas iš anksto numatyta, užtikrinta, garantuota ir žmogus vystosi tik to, kas jame prabunda ir pradeda veikti, pagrindu. Trumpiau sakant, mums vadovaujama iš aukščiau.

Jeigu dabar žmogus turi kažką prisiminti, nes jis geba prisiminti ankstesnes būsenas, šios ankstesnės būsenos tuo momentu jame prabunda. Tačiau jo apie tai neklausiama, tiesiog to reikalauja dabartinio rešimo realizacija.

Žmogus išgyveno visas šias būsenas, jos yra jame ir niekas nedingsta. Niekas nedingsta!

Noro viduje prabunda rešimo, realizuojasi šviesos atžvilgiu ir leidžia žmogui, kas ir koks jis bebūtų, koks bebūtų jo lygis, kažkaip įvertinti tai, kas su juo vyksta, pagal jo supratimą arba nesupratimą.

Po to ateina kitas rešimo. Tiek, kiek turi panaudoti ankstesnį rešimo, jis jį panaudoja, nes tarp rešimot (rešimo - vns., rešimot - dgs.) egzistuoja ryšys - hebrajų abėcėlėje jie žymimi kaip „tagin“, karūnos virš raidžių (kėlim, išeinančios šviesos rešimot). Visa tai egzistuoja, žmogus gali apie tai nežinoti, bet ryšys tarp jų yra.

Po kurio laiko prisiminimai slopsta, išnyksta, vėliau vėl gali prabusti. Kuo jie skiriasi? Atėjo kažkoks rešimo, realizavosi, paskui atsiranda kitas rešimo, realizuojasi. Ankstesnis rešimo silpsta, t. y. tiesiogiai nebeveikia, tuo momentu nebejaučiamas kli viduje. Arba jaučiamas kaip tagin virš raidžių, arba net šis pojūtis nutolsta.

Bet žmogui lieka:

• rešimo, būsenai realizavus,
• kito rešimo pasirodymas ir jo realizavimosi pradžia.

Visa ši grandinė egzistuoja: prie pradedančių ir baigiančių veikti rešimot prisijungia įspūdžiai, kuriuos sukėlė visų ankstesnių rešimot realizacija. Jie visi taip pat lieka žmoguje ir tai yra svarbiausia. Šie įspūdžiai nuolat kaupiasi.

Pavyzdžiui, esi tam tikroje pakopoje ir dabar turi atlikti kažkokį veiksmą, kuris susijęs su lygiu Necach. Viskas, ką atlikai būdamas įvairių būsenų lygyje Necach, kaip tik ir susiję su tuo, ką turi atlikti dabar, ir dėl to esi palaikomas.

Tačiau tai nereiškia, kad tu renkiesi. Veiksmą nulemia sistemos sandara ir ryšiai jos viduje. Todėl nėra taip, kad renkiesi, kokį vaizdą reikėtų ištraukti iš atminties. Tai - aukščiau tavęs. Nežinome, kodėl staiga kažką prisimename.

Aš praeinu pro kažkokį prekystalį gatvėje ir staiga kažkoks kvapas man primena būseną, patirtą prieš 30 metų Leningrade. Koks ryšys tarp tos ir dabartinės būsenos? Kam ir kodėl staiga tai prisiminiau? Ką man duoda toks akimirksnio prisiminimas? Nežinau. Be abejonės, pasaulyje nieko nėra nereikalingo. Visi šie prisiminimai susijungia ir kažką manyje formuoja.

 

Be abejo, atmintis - visada kolektyvinė, tik mums tai aišku arba ne. Jeigu esu susijęs su kitomis sielomis, tai, ką įgyju aš, įgyja ir jos. Viskas sujungta glaudžiu, paprastu, tiesioginiu ryšiu kaip viename organizme, ir visa, ką turi kitos sielos, turiu ir aš. Kitaip negali būti.

Klausimas tik, kiek sąmoningai ar nesąmoningai aš veikiu šiuo organizmo atžvilgiu. Tada, atsižvelgiant į mano lygį, manyje pabunda daugiau ar mažiau kolektyviniai prisiminimai, galimybės ar suvokimas. Jei pakylu į tokį lygį, kad paisau kitų, drauge dirbu, vienijuosi su jais, laikau juos savuoju kli, be abejo, naudoju viską, ką turi jie. Tai vykdau automatiškai, nes taip į juos žiūriu.

Klausimas: Kodėl su kažkuo esu labiau susijęs ir mes turime daugiau bendrų prisiminimų, ir yra tokių, kurie man tolimesni?

Turi reikšmės, kokiai Adam Rišon sielos sistemai aš priklausau. Be abejo, yra labiau su manimi susijusių ir labiau man tolimų sielų. Būsenoms keičiantis, su vienomis sielomis susijungiu labiau, su kitomis mažiau, bet šių aplinkybių mes nenagrinėjame, nes tai neįmanoma.

Klausimas: Mes šito nesuprantame?

Ne! Tu turi būti bendrosios sielos lygio, kai aprėpi visą sistemą, ir tada matysi, kaip tai veikia. Tačiau tame lygyje jau nebereikia to žinoti, nes jau esi įvaldęs visą sistemą ir tavyje ji visa veikia kaip vienas, susijungęs su Kūrėju kli.

Niekada negali pamatyti to, ko nesugebi valdyti. Viskas atsiskleidžia pagal galimybę teisingai veikti.

Klausimas: Ką reiškia „valdyti“?

Viskas atsiskleidžia tavajame nore mėgautis. Valdyti, reiškia, galėti kontroliuoti savo norą mėgautis ketinimu atiduoti - tada atsiveria dvasinis pasaulis. O jeigu dar nesugebi, jis neatsiveria..

Dvasiniame pasaulyje neatveriama nieko tada, kai gali patirti nesėkmę. Užtenka vienos Adam Rišon nesėkmės. Tai, kas mums atrodo nesėkme, baisia klaida, susiję su ta pačia bendrąja sistema, kuri tam tikrame lygyje privalo pajusti ligą, kad vėl dar labiau pasistūmėtų sveikimo link. Nėra nusileidimo ir nėra kritimo. Jeigu ir yra - tai tik žmogui, kuris jaučia padidėjusį norą.

„Nėra kritimo“ - turima galvoje, kad tu niekada nenusileisi į mažesnį atidavimo lygį nei esi dabar. O jeigu vis dėlto patirsi tokią būseną, tai tik akimirką - tam, kad įgytum naują norą ir vėl pasikeltum.

 

Kas yra mūsų mintys? Iš ko jos sudarytos? Kas daro joms įtaką? Nuo ko jos priklauso? Ar galime pakeisti savo mintis? Ar mintimis ką nors keičiame? Kokia forma tai keičiasi?

Be abejo, žmogus savo troškimu gali veikti jį supančią tikrovę. Neliečiame pasirinkimo laisvės temos, nes, aišku, laivės nėra nei šiuo atveju, nei, pavyzdžiui, nusprendžiant kolektyvine malda ar bendra meditacija daryti įtaką nusikalstamumo lygiui. Nekalbame žvelgdami nuo pakopos, kuri yra aukščiau žmogaus. Aptariame žmonių veiksmus, o ne kaip jų norai pakyla į viršų ir kokį rezultatą nulemia.

Žinoma, jeigu žmonės veikia siekdami kokio nors bendro tikslo - nesvarbu, blogo ar gero - jie sukelia daugelio jėgų veiksmus, nes galiausiai naudoja egzistuojančią sistemą, kur jie visi sujungti kartu. Jeigu juos vienija bendra mintis, kad ir pati blogiausia - nesvarbu, naudodami egzistuojančią sistemą jie sužadina didžiules jėgas, netgi „žmogaus“ lygyje.

Ne veltui parašyta: „Nusidėjėlių vienybė - blogai ir jiems, ir pasauliui, teisuolių vienybė - gerai ir jiems, ir pasauliui“. Akivaizdu, kad taip ir yra.

 

Mintis keičia tikrovę, nes mintis - tai noras. Noriu, kad tikrovė būtų vienokia ar kitokia. Aš tarsi valdau savo ateitį, noriu, kad ji materializuotųsi tam tikru būdu, kad mano kita pakopa, kita būsena realizuotųsi būtent taip, o ne kitaip. Mūsų norai veikia. Norai - tai ketinimai, ir nesvarbu, Kūrėjo ar pačių mūsų atžvilgiu.

Tau kyla kažkokia mintis ir neduoda ramybės todėl, kad turi įveikti tam tikrą kliūtį. Tu privalai patirti šį įspūdį ir būseną, o vėliau rasti būdą ją pakeisti. Kaip gali žmogus pagaliau šito atsikratyti? Jis turi rasti kažką svarbiau nei ši mintis ir tuomet iš jos išsivaduos. Žmogus negali sunaikinti minties, jos atsikratyti, jis tegali vietoj šios minties, šios aistros, susirasti stipresnę aistrą. Tada buvusios aistros svarba išnyks savaime. Ji jau nebeturės reikšmės.

 

Iš pradžių tu nejauti malonumo, pavyzdžiui, rūkyti, turi save įtikinti, kad tai yra gerai. Turi stengtis ne dėl tiesioginio malonumo, kurį sukelia pati medžiaga, o dėl kito, su tuo susijusio malonumo. Tarkim, įgyji galimybę priklausyti tam tikrai bendrijai, tau sakoma: „Esi toks kaip mes“, sužadinamas pasididžiavimo jausmas, o vėliau pripranti. Tai reiškia, kad savyje kuri naujus kėlim, norus, kurie tave verčia juos naudoti.

Kas vyksta, kai jie tave verčia juos naudoti? Kiekvienas tavo sukurtas ir tavyje esantis noras, veikiamas bendros šviesos, vystančios visus norus, didėja toliau. Taigi netgi jei sukūrei nedidelį norą, šviesos veikiamas jis nuolat atsinaujina, jame susiformuoja savi rešimot, savi reikalavimai, kuriuos turi pildyti. Visi mūsų dirbtini norai yra tokie, kad mes iš apačios dėl dirbtinio trūkumo pažadiname tam tikrą šviesą ir ją pritraukiame prie noro.

Turi įsivaizduoti norą, kuris dar tau nekilo, ir veiksmais, vadinamais įpročiu, traukti prie jo šviesą, kol tarp jų užsimegs ryšys ir šis modelis pradės funkcionuoti kaip natūralus noras.

Klausimas: Ką galima pasakyti apie biochemines jungtis, kurios veikia priklausomybę?

Tai dvasinių reiškinių atkartojimas materijoje. Gali būti biocheminės, elektrinės jungtys arba hipotolamuso veiklos produktai, visa tai - atsiskleidimo mums technika.

Kodėl šis mechanizmas veikia tokiu būdu? Kad tai suprastume, turime žinoti, kaip veikia aukštesnioji sistema, nes visos mūsų biocheminės, elektrinės ir kitos struktūros yra šių dvasinių sistemų atspaudas materijoje. Tarpusavyje sąveikaujančių dvasinių jėgų visuma taip atsikartoja ir transformuojasi į mūsų smegenų materiją.

Tačiau netgi mokslininkai sako, kad svarbiausia - ne šie veiksmai. Pagrindas - dvasia, kuri glūdi už šių veiksmų, juos aktyvina ir kurios mes negalime paliesti. Visa kita - tik išoriniai reiškiniai. Būtent veiksmus skatinančias priežastis mokslininkai gali atskleisti, o už jų slypinčios jėgos atskleisti negali.

 

Rešimo - pirminiai, baziniai duomenys. Baal Sulamas sako, kad jeigu tėvas buvo išlaidus, jo vaikas gali būti šykštus. Tai tiesiog potencialas, kuris netenka savo išorinės formos.

Klausimas: Kas jį verčia vystytis taip, o ne kitaip?

Žmogaus požiūris į rešimo. Bet ir požiūris nėra laisvas pasirinkimas, jis irgi buvo įtrauktas į rešimo. Nei rešimot atranka, nei jų realizacijos būdas nėra laisvi.

Žmonės, verčiami aplinkybių, nusprendė, kad dabar jie drauge galvoja (kolektyvinė malda pavojaus akimirką), o kai jie drauge galvoja, rešimo realizuojamas kitaip. Jie pakeitė tarpusavio ryšį! Panorėjo, kad susiformuotų kitokie jų tarpusavio santykiai, nusprendė panaudoti kolektyvinę mintį. Jų tarpusavio ryšys atitinka Begalybės būseną.

Klausimas: Būtent ryšys keičia rešimo?

Žinoma! Veiki, kad prisiartintum prie Begalybės, tikrosios būsenos, arba veiki, kad realizuotumeisi egoistine forma. Bet kuriuo atveju veiki pagal schemą: noras, rešimo ir šviesa - daugiau nieko nėra. Susijungimo, kad susilietum su Kūrėju, dėsnis veda tave pirmyn į dvasinį pasaulį. Tačiau ir paprastas susijungimas veikia. Susijungimo dėsnis veikia savaime, nes, netgi jei ir nėra ryšio su Kūrėju, yra Begalybės sistemos atitikimas.

Klausimas: O jeigu jungiamasi dėl neigiamo tikslo?

Ar tikslai neigiami, ar teigiami - nesvarbu. Ryšys tarp žmonių pritraukia jėgą iš aukščiau, kuri padeda atlikti šiuos veiksmus.

Klausimas: Ar visi tikslai, išskyrus susiliejimą su Kūrėju, neigiami?

Taip.

Klausimas: Jeigu mes nusprendėme panaikinti nusikalstamumą Niujorke, šis tikslas nebūtinai yra teigiamas?

Galime sakyti, kad tai yra gerai, nes panašu į meilę ir taip pat pritraukia teigiamą energiją. Galiausiai toks vienijimasis turi paskatinti blogio įsisąmoninimą. Visos tokios pastangos nulems įsisąmoninimą, kad jų nepakanka, kad jos nėra teisingos ir kad reikia kažko kito.

 

Tikrovės pagrindas yra noras prisipildyti, vadinamas noru mėgautis. Šis noras ne tiek vystosi negyvajame, augaliniame bei gyvūniniame lygmenyje, kiek lygmenyje „žmogus“ („kalbantysis“) iki pasiekia didžiausią norą, vadinamą žinių troškimu.

Vėliau, kaupdamas žinias, žmogus pasiekia būseną, kai pradeda ieškoti atsakymo į klausimą, iš kur atsirado gyvybė, kaip ji reguliuojama ir valdoma. Kitaip tariant, mokslas skatina žmogų ieškoti šios tikrovės šaltinio. Ieškodamas pasaulėdaros atsiradimo priežasčių žmogus patenka į aklavietę. Nebeužtenka priemonių gyvybės, tikrovės šaltiniui atskleisti. Jis tai įsivaizduoja kažkokiu būdu, bet nejaučia ir negali ištirti. Suvokimas išslysta.

 

Pirmoji kryptis - pagal galimybes ir gebėjimus sutelkiant visas jėgas bei priemones ir toliau stengtis pramušti šią sieną (kuri iš esmės yra ne siena, o kažkas, kas išslysta iš žmogaus jutimų ir įsisąmoninimo), kol neištverdamas kančių nusivils galimybe suvokti, kas glūdi už materijos ribų.

Antroji kryptis - dar nepasiekus nusivylimo būsenos išgirsti tai, ką sako kabalos mokslas.

Kitaip tariant, žmogus arba nusivylęs pasiekia būseną ir tada išgirsta, arba išgirsta anksčiau nei pasiekia nusivylimą. Antruoju atveju jis tausoja save, nesikankindamas stengiantis savarankiškai suvokti, kas iš tikrųjų vyksta, ir išgirsta, ką jam sako kabalos mokslas. Sakyčiau, tai labiau priklauso nuo sėkmės nei nuo sveiko proto.

Neįmanoma žmogui įrodyti, kad kabala - tikras mokslas, tikroji išmintis, nes jis to negali pajusti. Kadangi didieji mokslininkai turi tam tikrų pavyzdžių, patvirtinančių, kad dvasinis pasaulis - grynas atidavimas, meilė artimui ir kad žmonių ypatybę nulemia jų vidinė esmė, su jais galima diskutuoti, nes kabala apie tai ir kalba.

Tačiau galima paprieštarauti, kad ne tik kabala, bet ir budizmas, ir induizmas, ir kitos religijos kalba apie tą patį. Todėl galima pasakyti kitaip: kabala ne tik apie tai kalba (ji skirta ne svarstymams), kabalos užduotis - žmoguje sukurti naujus kėlim, kuriuos naudodamas jis gali išeiti už mūsų realybės ribų ir tada jo mintys ir pojūčiai pasikeis. Apie šį tvirtinimą taip pat galima pasakyti: „Galbūt esate teisus, bet mums reikalingi įrodymai.“

Nemanau, jog šia tema reikia daug kalbėti. Viena išplaukia iš kito. Todėl reikia išryškinti svarstomo dalyko logiką, išstudijuoti keturias tiesioginės šviesos vystymosi stadijas, penkių pasaulių atsiradimą, ištirti, kaip visa ši sistema sujungta su mūsų pasauliu ir kaip yra susijusi su senovės išmintimi - visų religijų pagrindu.

Galų gale neįmanoma atverti dangaus ir parodyti žmonėms su egoistiniais pojūčiais altruistinę dimensiją. Tai įmanoma tik tiek, kiek įgyjama atitinkamų kėlim.

Egoistinėje dimensijoje visą mūsų suvokimą formuoja egoistiniai kėlim ir tai, ką jie jaučia. Altruistinėje dimensijoje - altruistiniai kėlim ir tai, ką jie jaučia. Išorėje nėra nei egoistinės, nei altruistinės dimensijos, tik mūsų kėlim, mums suvokiant tikrovę, ją skirsto egoistiniu arba altruistiniu principu.

Mokslininkai tuoj pat pareikš abejonių, bet ir patys jie pripratę abejoti. Tegul žiūri į mus taip pat atsargiai, kaip priima bet kurią kitą metodiką. Galimi kelių lygių įrodymai: loginiai, matematiniai, įrodymai, gauti eksperimento keliu, ir įrodymai, pagrįsti daugumos nuomone. Kyla klausimas, kas yra įrodymas? Šiuo atveju turime išsiaiškinti, kas mums yra tiesa, kaip mes ją suvokiame, kokios yra ribos ir galimybės ją analizuoti. Pojūtis nėra įrodymas.

Turime atsakymus, bet problema ta, kad mus riboja informacijos perteikimo, išreiškimo būdai. Ieškome žodžių ir priemonių, kaip išreikšti tai, kas yra už mūsų tikrovės ribų. Kokiomis formomis bei vaizdais pateikti šias sąvokas, kad žmonės kuo teisingiau suprastų? Netgi ne kuo teisingiau, o kuo naudingiau, kad kiltų noras prasiskverbti į tą tikrovę.

Aš visada pasinaudoju proga kalbėti su bet kuriuo mokslininku, patikrinu visas galimybes iki paskutinio žodžio, iki pat galo. Kūrėjas suteikia man galimybę mokytis iš šių pavyzdžių ir aš jų nepraleidžiu.

Mokslininkai jau tiek priartėjo prie mūsų mokslo, kad tikimės ir laukiame konstruktyvaus dialogo.

Klausimas: Mokslininkai reikalaus įrodymų, lyginamosios analizės su kitomis teorijomis ir t. t. O mes turime sakyti, kad jiems bus reikalingi kiti kėlim?

Būtent! Juk jie ir patys sako, kad dvasinis pasaulis yra už mūsų jutimo organų ribų, už žmogaus suvokimo ribų. Žinoma, jam tirti reikalingi kiti kėlim. Mokslininkams tai ne paslaptis. Tik bandome įtikinti, kad jei jie nori juos įgyti, mes žinome, kaip tai padaryti.

Dėl tų, kurie nenori jų įgyti, o tik reikalauja įrodymų - kaip sakoma, jų problema. Praeis šiek tiek laiko ir kančios privers mokslininkus ieškoti būdo įgyti kitus kėlim. Tiesiog neturės kitos išeities. Šiandien jie gali mūsų klausyti, o gali ir neklausyti. Jie nenori pirkti katės maiše, turi pamatyti ką perka. Bet juk kalbama apie naujus pojūčių organus! Būnant šiame pasaulyje neįmanoma nuspėti, kas laukia dvasiniame.

Kita vertus, galima pateikti loginius įrodymus. Kabalistui pasakojant apie savo suvokimą, klausytojas pagal savo potyrį gali padaryti prielaidą, kad pasakojimas - tiesa. Juk kabalisto žinios pagrįstos ne tuo, kad jis yra mokslininkas, o tuo, kad jaučia dvasinį pasaulį. Ar tai ne įrodymas?!

Šiandien mokslininkai daug diskutuoja apie tikrovės suvokimą, egzistuoja ji ar ne. Kabala apie tikrovę pasakoja iš kitos pusės, daug gilesniu lygiu. Šios žinios įgytos nepasitelkus fizikos. Tai aprašyta prieš tūkstančius metų, kada apie paties atomo egzistavimą dar nebuvo žinoma! Mokslininkams ir šiandien neaišku, kodėl elementariosios dalelės tuo pačiu metu turi ir bangų, ir dalelių savybes, o kabaloje tai aprašyta seniai.

Taigi problema - ne pateikti įrodymai. Mokslininkai taip pat neturi ko pateikti. Klausimas, ar jie turi kantrybės, noro pradėti klausytis. Informacija, esanti mūsų straipsniuose, jiems leidžia dar truputį pasistūmėti darant prielaidas, kas vyksta materijos išorėje. Daugiau gauti jie negali. Tiesiog nėra tokios galimybės. Kabala negali nusileisti, o mokslininkai nežino kaip pakilti. O veikiant kartu galima priartėti prie tos siauros ribos, kuri skiria šį pasaulį nuo dvasinio.

Žinoma, be aukštesniosios jėgos, keičiančios žmogaus prigimtį, šios ribos įveikti neįmanoma, bet ir mokslininkams taps visiškai aišku, kad gautas rezultatas visiems pasitarnaus kaip tvirtas įrodymas. Susitelkus ties teisingai pasirinktu atskaitos tašku galima palengvinti kelią visiems.

Kodėl būtent per mokslą žmogus gali prieiti prie kabalos? Turbūt mokslas padeda atrasti tą siaurą takelį, kuris veda į „kitą pusę“. Žmogaus prigimtis neleidžia ten prasiskverbti. Tačiau abi pusės (klasikinis mokslas ir kabala) gali parengti įrodymus, po kurių jam visai nedaug trūktų. Juk ne veltui pasakyta, kad vienas išplaukia iš kito: „Iš kabalos kyla septyni mokslai.“

Visi žmogaus svarstymai (patirties jis dar neturi) parodys, kas gali jam pakenkti ir kaip pavojinga kišti ranką į ugnį. Tobulėdamas žmogus remsis tikėjimo aukščiau žinojimo metodika. Ji pateiks nenuginčijamų įrodymų, kad materija egzistuoja kitokia forma ir kad mes turime šią būseną pasiekti. Būtent mokslininko protas leis jam tobulėti pasikliaujant aukštesniu protu. Užuot kentėjęs jis savarankiškai įsitikins, kad būtina įgyti ketinimą atiduoti.

Mokslininkai dar nesutiko su tokiu požiūriu, bet jie jau suvokė, kad dvasinio egzistavimo forma yra tokia. Jiems dar neužtenka įrodymų, galbūt detalių sukomponavimo, įsisąmoninimo, jog kitoks egzistavimas neįmanomas, kad padarytų išvadą, jog vien ši forma yra teisinga. Kaip ankščiau iš kabalos mokslo „kilo septyni mokslai“, taip dabar tie „septyni mokslai“ susijungs ir atves mokslininkus į kabalą.

Klausimas, kodėl po įvairių malonumų vaikymosi ego sustojo ties mokslu? Tikriausiai nusivylimas, patirtas moksle, yra pats didžiausias. Be to, mokslas turi įrodymų, kad iš ego galima išsivaduoti.

 

Jeigu pasaulyje įsiviešpataus meilė, bus gerai visiems, bet tam reikia supanašėti su Kūrėju, aukštesniąja jėga arba aukštesniuoju protu - nesvarbu kaip pavadinsime. Būtinybė pasiekti panašias savybes akivaizdi, nes būtent pagal savybių panašumo dėsnį mes ir suvokiame tikrovę. Kiek atitinkame tarsi išorėje esančią tikrovę, tiek ją ir suvokiame. Supanašėdamas su aukštesniąja jėga užčiuopiu kažkokį jos fragmentą, kuris ir vadinamas „mano pasauliu“.

Klausimas: Kaip nustatyti, kad aukštesnioji jėga, aukštesnė tikrovė - tai atidavimas?

Neįmanoma pasiekti pasaulio pusiausvyros kitokia forma. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Taika“. Negalime patikrinti, kiek kiekvienas žmogus atiduoda, ir negalime nustatyti, kiek jis turi kitiems atiduoti. Kitaip tariant, nežinome, koks turi būti teisingas gavimas iš kiekvieno ir koks teisingas davimas kiekvienam pagal jo reikalavimus.

Juk kiekvienas gimė su skirtingu charakteriu, turi kitas savybes ir kitokias sąlygas. Todėl teisingas paskirstymas gali būti grindžiamas tik davimu, o ne gavimu. Žmogus dėl artimo turi daryti viską, kad nusipelnytų atlygio - susiliejimo su Kūrėju. Jeigu žmogus tai laikys atlygiu, jis sutiks gauti tiek, kiek būtina egzistavimui, o visa kita atiduoti, nes gaila prarasti kilnų apdovanojimą - ryšį su Kūrėju.

Kol to neįvyko, žmonija, kentėdama ir vargdama, suksis ratu. Kitaip neįmanoma. Visada bus nusivylusiųjų, nevykėlių ir varguolių. Ego niekada neduos žmogui ramybės. O pereiti iš egoizmo į atidavimą galima arba dėl nepakeliamų kančių, arba įsisąmoninus, jog tai būtina, ką gali įrodyti mokslininkai kartu su mumis. Tada žmonės ims saugotis savojo egoizmo, kaip šiandien saugojasi mikrobų, tikėdami, jog jie egzistuoja.

Pasaulyje nematome daugelio dalykų, tačiau jų saugojamės ir vengiame susidurti su jais. Mūsų galva prikimšta susiformavusių stereotipų ir jais vadovaudamiesi mes gyvename. Visa mūsų vertybių sistema, teigianti, kad gera būti turtingu, valdyti, - ne daugiau kaip stereotipų rinkinys. Dar niekas neįrodė, kad mūsų vertybės - iš tiesų geros. Atvirkščiai, mes matome jų pasiekimo neigiamus rezultatus. Bet jas visi priima.

Galiausiai mokslas įrodys visiems, kad perėjimas prie atidavimo yra būtinybė.

 

Kūrimo tikslas - kūriniui pasiekti egzistavimą, įsiliejus į vieną bendrą aukštesniąją jėgą. Tačiau reikia atminti, kad dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Todėl šiandieniniai įvykiai nereiškia, jog prieš keletą tūkstantmečių prasidėjo sielų nusileidimas, o dabar jos privalo pakilti į kažkokią vietą ir tuo viskas pasibaigs. Jeigu kalbama apie amžinybę, netgi mes suprantame, kad tai, kas amžina, nuolat egzistuoja ir visada egzistavo, nepriklausomai nuo mūsų laiko pojūčio.

Mes turime suprasti, nors to neįmanoma išreikšti žodžiais, kad nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus nieko, išskyrus vieną aukštesniąją jėgą. Egzistuoja, visada egzistavo ir toliau egzistuos manojo „Aš“ pojūtis. Aukštesnioji jėga, kurią mes vadiname Kūrėju, nori, kad „Aš“, save jaučiantis egzistuojąs atskirai nuo Kūrėjo (nesvarbu, ar visiškai nejaučia Kūrėjo, ar šiek tiek jaučia), susijungtų su Juo taip, kad tarp jų nebūtų jokio skirtumo.

Šis procesas vyksta ne laiko koordinatėse. Jis - amžinas. To neįmanoma paaiškinti, nes laiko samprata neatsiejama nuo mūsų. Visatos egzistavimą mes skaičiuojame milijardais metų, žmogaus egzistavimą - tūkstantmečiais, jo gyvenimą - dešimtmečiais ir todėl negalime suvokti, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų vidinis neužbaigtumas, netobulumas sukuria mumyse laiko tėkmės pojūtį.

Klausimas: Tai mūsų neišsitaisymo rezultatas?

Be abejo. Tačiau, jeigu sakome, kad kažkada buvome neištaisyti, dabar taisomės ir greitai pasieksime galutinį išsitaisymą - irgi pakliūname į laiko rėmus. Vartojame veiksmažodžius „buvo“, „bus“, bet tai nėra teisinga. Viskas visada egzistavo ir egzistuos. Negalima pasakyti, kad kažko nebuvo, o dabar yra. To neįmanoma išreikšti žodžiais. Mes paprasčiausiai turime suprasti, kad egzistuoja būsena, kurios dar nesame.

 

Niutono dėsniai, Dekarto dėsniai, tradicinės medicinos dėsniai, bet kuris iš septynių vadinamųjų pagrindinių mokslų tiria realybę, išskirdamas iš jos tam tikrą dalį ir užsiimdamas ta ribota sritimi. Tau skauda kepenis - štai vaistas nuo kepenų, iškilo kita problema - štai vaistas jai gydyti. Toks būdas veikia. Tačiau jis neatsako į klausimą apie visą Visatą, kaip apie vieną visumą apskritai, nes nežinai, kiek besirūpindamas vienos vietos taisymu pakenki kitai.

Tai yra pagrindinė pretenzija, problema, apie kurią kalba šiuolaikiniai fizikai ir apskritai visi mokslininkai. Teisinga, kad veikdami pagal Niutono dėsnius, medicinos dėsnius ir visa kita, tarsi pasiekiame tam tikros sėkmės, - bent taip mums atrodo. Mes kuriame sudėtingus aparatus, gydome žmogaus kūno organus ir žmogus nejaučia skausmo! Jis gyvena dar dešimt metų! Tai ko norėti?

Mokslininkai sako: „Ką mes galime dar padaryti? Aš gydau viena, jis gydo kita... Žinoma, mes lopome skyles, tačiau bent tai darome! Jūs sakote, kad yra dar kažkas, bet mes to nematome, įrodykite mums! Galbūt tada mes tuo vadovausimės. Juk kiek eikvojame pinigų, jėgų, laiko, tačiau vis tiek susiduriame su problema. Mes matome, kad savo veiksmais kenkiame visai sistemai.“

Iki Dekarto, Niutono epochos į pasaulį buvo žiūrima kaip į vieną bendrą gyvą organizmą. Žmonija neturėjo kažkokių gilių žinių, bet egzistavo tam tikra bendra filosofija. Nors ir ten nebuvo aišku: viskas - viena visuma, tačiau kartu egzistavo pagonybė...

Tačiau nuo XVI-XVII amžiaus (iš esmės nuo Ari laikų) prasideda kitas mokslo ir pramonės vystymosi etapas, kada griūva bendras, globalus požiūris ir žmonija pereina prie determinuoto požiūrio. Viskas suskirstoma į dalis ir imama studijuoti kiekvieną dalį atskirai. Vystoma siaura kiekvieno mokslo sritis ir tarp jų nėra jokio ryšio.

Dabar pradedame iš naujo atskleisti, kaip stipriai tarpusavyje susijusios įvairios realybės dalys. Matome, kad neįmanoma domėtis tik viena sritimi nekreipiant dėmesio į visą kitą tikrovę. Mums iškyla problema: negebame susitvarkyti norėdami atsižvelgti į visą tikrovę. Nes jeigu paimsiu vieną realybės fragmentą, jam tiks Niutono fizika. Netgi branduolinė fizika tik iš dalies aprašo tikrovę, veikia ribotu diapazonu, taip pat ir biologija, ir medicina. O jeigu noriu pritaikyti teisingą požiūrį ir apžvelgti visą problemų spektrą, tada man viskas pradingsta, nieko nelieka, ir aš nieko nebeturiu. Tokia tikroji šiandienos padėtis.

Kitaip tariant, pagrindinis lemiamas momentas - ar žiūriu į pasaulėdarą kaip į vieną visumą, ar nagrinėju kiekvieną jos dalį atskirai.

Klausimas: Dėl Niutono lygčių…

Niutono lygtys buvo teisingos iki tam tikro lygio. Tarkime, iki momento, kai pasiekiamas šviesos greitis. Kada artėjame prie šviesos greičio, šios lygtys nustoja veikti - masė ima siekti begalybę, laikas - nulį, ir Niutono dėsniai nebetinka.

Einšteinas lyg ir išsprendė šią problemą, praplėtęs Niutono lygtis taip, kad jos būtų teisingos ir kitomis sąlygomis. Laiko, judėjimo ir erdvės neberiboja mūsų įprasti žemiški įsivaizdavimai. Ir tuomet, jeigu objektas juda įprastu greičiu, įprastiniuose laiko, judėjimo ir erdvės rėmuose, susitapatina su Niutono lygtimis. Tačiau jeigu imame nagrinėti didžiules kosmines erdves, greitį, artimą šviesos greičiui, tada vėl būtinos Einšteino lygtys.

Tas pats yra su branduolinės fizikos dėsniais. Viskas priklauso nuo to, kokia kryptimi tyrinėjame, kokiu gyliu prasiskverbiame į materiją. Vis dėlto jokie iš šių dėsnių neaprėpia visos pasaulėdaros.

Kodėl? Mokslininkai tvirtina, kad mes turime atsižvelgti į visą pasaulėdarą, ją tyrinėti, suprasti kaip apskritai ji veikia. Tačiau jie nesako, kad kartu mes turime būti kitokie. Jie sako: „Mums reikia daugiau medžiagų, daugiau energijos, daugiau žinių, daugiau formulių - daugiau, daugiau ir daugiau, ir tada suprasime gamtą bei ją valdysime.“ Jie nesako, kad tai pasieksime, jeigu pakeisime savo ketinimą. Jie mano, kad tai įmanoma pasiekti, jeigu tapsime protingesni. Bet kuriuo atveju toks požiūris nebus produktyvus.

 

Iš to, kad mes negalime nustatyti tikslios daikto padėties, visiškai negalima spręsti apie jo buvimą dviejose ir daugiau vietų. Vis dėlto neklausiama - ar tau nesant objektas yra keliose vietose. Be tavęs jo apskritai nėra! Apskritai nieko nėra išorėje. Vos pažvelgęs pagal kažkokį parametrą - pasirinkęs tam tikrą atstumą arba tikrinamą bangos dažnį - taip sukoncentravęs savo stebėjimą, ten tą objektą ir atskleidi.

Už tavęs nieko nėra, savąjį rešimo realizuoji savo viduje ir todėl visada turi tik vieną galimybę.

Klausimas: Taigi aš neturiu begalės galimybių, kaskart žiūrėdamas turiu tik vieną vienintelę galimybę?

Neturi daugiau kur žiūrėti. Tu žiūri į savo rešimo vidų. Išorėje nieko nėra. Dviejų požiūrių (mokslininkų ir kabalistų) skirtumo esmė - pati kryptis. Arba žiūri į išorę ir galvoji, kad ten egzistuoja begalė galimų būsenų. Arba žiūri į savo vidų.

Nesutik su tais, kurie žiūri į išorę ir sako: „Yra be galo daug galimybių. Mes nežinome, kas ten išorėje, bet kažką užčiuopiame.“

Nieko jie ten neužčiuopia! Tai ir yra principinis skirtumas. Tu gyveni savo rešimo viduje, o jis yra vienas.

 

Ar keičiasi kabalisto, kuris pradėjo naudoti šeštąjį jutimo organą, penkios prigimtinės juslės?

Ne! Tai visiškai nesusiję. Mūsų penki pojūčių organai - kūniški organai, kurie nesikeičia. Didis kabalistas gali turėti regėjimo ar klausos sutrikimų, o jo šeštasis jutimo organas veiks dideliais dvasiniais atstumais, prasiskverbdamas pro visus pasaulius.

Pokyčiai šeštajame jutimo organe taip pat neprideda kažkokių ypatingų galių kitiems penkiems jutimo organams, neveikia jų nei teigiamai, nei neigiamai.

Nors pastebimi kai kurie reiškiniai, nes žmogus, turėdamas kūną ir kartu šeštąjį pojūčių organą, jaučia šio organo įtaką kitiems, bet kitokią įtaką. Tai įtaka bendroms jėgoms, bendroms galimybėms. Mes žinome pagal save, kad jei žmogus patiria dvasinį pakilimą, jo visi pojūčiai aštrėja, jis tampa jautresnis. Visas dega, turi daugiau energijos, bet kalbama ne apie pačius pojūčių organus, o apie bendrą nusiteikimą, apie bendrą norą mėgautis, kuris prabunda ir geba daugiau pajausti.

Negali būti netikėto, nenatūralaus pagerėjimo, pvz., klausos, kad žmogus pradėtų girdėti didesniais atstumais, panašiai kaip delfinai ar paukščiai. Žinoma, taip nėra. Mūsų penki jutimo organai priklauso kūnui ir nėra jokio ryšio tarp jų ir šeštojo jutimo organo.

 

Bendras dėsnis reiškia, kad tai aklas dėsnis, bet tokiu atveju kaip galime teigti, jog valdymas - kažkas nekintantis, neturintis jokio lankstumo?

Juk jeigu žmogus nori vadovauti, valdyti kažkokį procesą, jis turi elgtis lanksčiai, atsižvelgti į visas sąlygas ir, priklausomai nuo situacijos, laiku taisyti, siekdamas tikslo, kurį užsibrėžė. Todėl, žinoma, jis turi domėtis šituo procesu ir lanksčiai reaguoti į vyksmą.

Tačiau Kūrėjui pradžia, vidurys ir pabaiga sutampa, Jam neegzistuoja laiko sąvoka ir Jame yra visas kūrimas. Jam mintis, noras ir veiksmas - vienas ir tas pats, ir požiūris į kūrinį, kurį Jis nustatė, iš esmės yra visas Jo vadovavimas bei valdymas, tai viską aprėpia ir nei pradžioje, nei pabaigoje nereikalingi jokie pokyčiai.

Kūrėjas - bendras pasaulėdaros dėsnis, kuris nekinta, nėra lankstus. Jis pastovus ir amžinas. Bendras pasaulėdaros dėsnis - altruizmas, o visi kiti dėsniai - to paties dėsnio atskiros sudedamosios dalys.

Klausimas: Bendras pasaulėdaros dėsnis - altruizmas. Tačiau negi tai, kas su mumis vyksta, - vyksta tik altruistiniais tikslais?

Turime pripažinti, kad taip. Vienas ėda kitą, kažkas vystosi, kažkas miršta. Tokie yra gamtos dėsniai. Mes priversti pripažinti, kad visa, kas vyksta gamtoje (nežiūrint mūsų nesupratimo ir teisingo matymo stokos), yra raidos, kuri vyks tol, kol suprasime bendrą visiško atidavimo dėsnį, etapai.

Jeigu mums taip neatrodo, kaltas tik mūsų klaidingas įsivaizdavimas. Matome, kad vienintelis kūrinys, kuriam lyg ir duota laisvė veikti šiame pasaulyje, yra žmogus. Kai jį apima noras atlikti kažką altruistiškesnio nei visada - užmušti mikrobus, naikinti muses - vėliau tik dar labiau kenčia. Laikui bėgant, kai giliau įsiskverbia į bendrą gamtos mechanizmą, jis pradeda jausti, jog tokiais veiksmais tik griauna gamtos balansą, ir suprasti, jog ir vilkai, ir avys reikalingi, ir kartu būtina, kad vieni ėstų kitus.

Tačiau kas yra altruizmo dėsnis? Bendras pasaulėdaros dėsnis - kryptingas, jo tikslas - visus atvesti į tobulą atidavimą. Žinoma, kai būname kažkokio atskiro atvejo liudininkai, nieko panašaus į altruizmą negalime įžvelgti.

Kiek yra pasaulyje dalykų, kurių niekaip nepavadinsi Kūrėjo veiksmais! Žmonės vienas kitą žudo, prievartauja ir ko tik dar nedaro. Apskritai, kaip elgiasi visa gamta, kas vyksta netgi negyvajame ir augaliniame lygmenyse? Nėra nieko, ką galima būtų pavadinti altruizmu. Vienas ėda kitą.

Imkime gyvūnų pasaulį, kaip antai žuvis, visi jų veiksmai tik tam, kad rytų. Kaip egzistuoja visi gyvūnai ir žvėrys, pradedant mažulyte blusa ir baigiant drambliu ar banginiu? Visi tik tą ir daro, kad ėda, ryja. Kur čia altruizmo dėsnis? Negyvojoje ir augalinėje gamtoje visada laimi stipriausias ir valdo silpnesnį. Viską nulemia jėgos dėsnis - laimi tas, kuris stipresnis. Kur čia altruizmas?

Mes nekreipiame dėmesio, kad altruizmo dėsnis - tai bendras pasaulėdaros dėsnis, kitaip tariant, pats aukščiausias dėsnis. Turime jį pasiekti, bet prieš tai dar būtina vystytis. O vystymąsi skatina būtent noras mėgautis. Pasitelkęs altruizmą negalėsi vystytis, nes tai - „chafec chesed“ (nieko sau nenorintis). Niekas negalės vystytis, jeigu turės vien chafec chesed savybę, nieko nenorės sau.

Todėl privalome vystytis tokia griaunamąja ir grubiausia forma tol, kol didėjantis egoistinis noras pasieks būseną, kai žmogus ims suprasti, jog jo veiksmai yra jam pačiam pražūtingi. Tuomet įvyksta blogio įsisąmoninimas ir t. t.

Altruizmo dėsnis yra pačio aukščiausio lygio, bet žemiau jis dalijasi į dvasinį ir šį pasaulį, kur jo pasireiškimai, jo veiksmai atrodo neatitinkantys, priešingi šiam dėsniui. Tai vyksta todėl, kad altruizmo dėsnis turi tam tikrą tikslą. Bet jeigu tikslas - visus atvesti į tobulą altruizmą, kodėl mums viskas atrodo atvirkščiai, priešingai?

Tai įprastas nereligingų žmonių argumentas: „Apie kokį gerą Kūrėją galima kalbėti, negi nematote, kas vyksta visame pasaulyje - naikinimas, žudynės ir pan. Ko tik nėra! Ir apskritai, kaip viskas vyksta gamtoje, jau nekalbant apie žmogų?“ Žinoma, čia nematyti jokio gailestingumo ir gero Kūrėjo požiūrio į kūrinius. Ar kas nors mėgaujasi? Bet viską reikia vertinti tik atsižvelgiant į galutinę būseną.

Klausimas: Žmogus įsisąmonina noro mėgautis pražūtingumą. Bet koks gali būti kitų gamtos lygmenų vystymasis, juk ten niekada nebus įsisąmoninama egoizmo griaunamoji jėga?

Nė vienas gamtos lygmuo, išskyrus žmogiškąjį, nesivysto, visi lygiai yra žmoguje. Žmogaus noras mėgautis vystosi tol, kol jis praregi, jog šio pasaulio rėmai jam pražūtingi. Tuomet jis supranta, kad verta pereiti nuo žmogiškojo lygio norų prie dvasinių. O gamtoje to nėra, nes ji nesivysto. Žmogaus kūniški norai irgi nesivysto. Man visada reikės maisto, šilumos ir viso to, kas būtina mano kūnui, nesvarbu, koks mano dvasinis lygis. Tai gamta.

Klausimas: Kodėl žemesnėse pakopose viskas taip pat pagrįsta jėga, valdžia ir gavimu, jeigu bendras dėsnis - altruizmas?

Altruizmas - pati aukščiausia kategorija, kuri priklauso Begalybės būsenai, yra Begalybės lygyje. Galima sakyti, kad tai lygis arba bendra sfera. Ten veikia bendras Kūrėjo požiūrio į visus kūrinius dėsnis - absoliutaus atidavimo Dėsnis.

Kūrėjo tikslas - visus kūrinius, kuriuos šios sferos viduje valdo tas Dėsnis, tobulinti iki tikrojo abipusio atidavimo. Pradėję atiduoti jie pasieks Jo lygį, Jo būseną.

Bendras Dėsnis veikia pačioje bendriausioje išorinėje sferoje, iš išorės. Kiekvienos atskiros detalės viduje jis neveikia akivaizdžiai. Jis verčia jas vystytis ir supanašėti su šiuo bendruoju Dėsniu.

Iki galutinio išsitaisymo, kol dar žmogus nepanaudojo visko, ką turi, ištaisymui, kad galėtų atiduoti, - gamta (negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys), t. y. šis pasaulis, nesikeičia. Pasiekus gmar tikun, išsitaisys ir „lev ha even“ (akmeninė širdis). Mūsų pasaulis atitinka lev ha even, tai - viskas, išskyrus tašką širdyje, viskas, kas žemiau jo, mūsų pasaulis - lev ha even kopija, kurioje nėra nė vienos atidavimo kibirkšties. Kai bus ištaisytas lev ha even, bus ištaisytas ir mūsų pasaulis, kaip lev ha even dalis.

Mes nežinome, kokia tada bus gyvybės forma, ar turės žuvys ir vilkai gerų ketinimų. Apskritai, nežinia, kokia forma jausime tikrovę, bet ji pasikeis. Nors, ką reiškia negyvosios gamtos lygmenyje pasikeitimas iš gavimo į atidavimą, kol kas nežinome.

Klausimas: Kaip galima apie savybę, bendrąjį dėsnį sakyti „myli“, „geras“?

Problema ta, kad mes į bet ką žiūrime dvejopai: yra objektas ir yra požiūris į jį. Sakykime, yra konkretus žmogus, tačiau, be to, - jis kažkuo geras, kažkuo blogas. Kitaip tariant, aš žiūru į žmogų ir žiūriu į jo savybes.

Kūrėjas nesidalija į tam tikrą pavidalą ir kažkokias vidines savybes. Kūrėjas - tik dėsnis, savybė, veikianti jėga. Kaip galima jėgai priskirti kažkokį pavidalą? O neturėdamas vaizdinio negaliu galvoti, su niekuo negaliu susisieti. Kaip susisieti su kažkokia jėga, su tam tikra savybe?

Iš tikrųjų, mūsų pasaulyje sunku tai įsivaizduoti. Tačiau jausdamas savo viduje kažkokią atidavimo savybę arba norą tai pasiekti, arba kažką neaiškaus, žmogus ima suprasti, kad jo atidavimo savybė ir išorės atidavimo savybė (kuri egzistuoja, o tai ir yra Kūrėjas) - pagrindinės jo ir Kūrėjo ypatybės ir jos turi susilieti.

Mintys apie kūną, apie išorinius apvalkalus nueina į antrą planą. Tuomet jam nėra svarbu, kad Kūrėjas - jėga, kad Kūrėjas - dėsnis ir kad jis susitapatina su šiuo dėsniu. Aš susijungiu su šiuo dėsniu ir noriu, kad jis manyje realizuotųsi, kad jis lemtų visas mano mintis, visus mano norus ir veiksmus. Tada aš tapsiu Juo.

Kitaip tariant, aš mąstysiu pagal šį dėsnį, jis visiškai mane užvaldys, nebus jokio skirtumo tarp manęs ir šio dėsnio. Juk ir dabar veikiu pagal gamtos dėsnį ir tik man atrodo, kad esu aš ir atskirai egzistuoja gamtos dėsniai, kad galiu pasirinkti - veikti pagal juos ar ne. To nėra. Aš ir dabar veikiu pagal šiuos dėsnius.

Tas pats su Kūrėju. Nieko nėra sudėtingo susijungti su šiuo Dėsniu. Tai įvyksta žmogui pajutus, kad visas jis - šių dėsnių veikiamas.

 

Objektyvu - reiškia, visiškai nepriklausoma nuo noro mėgautis. Tokiu atveju, be abejo, priklausai nuo noro atiduoti. Neįmanoma būti visiškai nuo nieko nepriklausomu. Realiai taip nebūna. Viskas priklauso arba nuo noro gauti, arba nuo noro atiduoti. Kada žmogus veikia nepriklausydamas nuo savo noro gauti, kai save traktuoja kaip kūrinį žiūrint iš noro atiduoti, Kūrėjo pusės, laikoma, jog jis objektyvus. Nėra daugiau kaip šių dviejų stebėjimo taškų.

Mūsų pasaulio gamtos tyrėjai negali žvelgti bešališkai. Argi tyrinėtojo požiūris nesusijęs su jo prigimtimi, su jo kūnu? Argi jis mėgina būti ne kūne? Netgi jeigu sugebės save padalinti į keletą dalių, tai nereikš, kad žvelgia iš šalies.

Pavyzdžiui, buvau su kažkuo susipykęs, netgi norėjau jį užmušti. O kai mano nuotaika pasikeitė, pradėjau galvoti, kad galiu su juo sugyventi, nereikia jo žudyti, tegul gyvena. Argi dabar esu objektyvesnis nei anksčiau? Negaliu būti nešališkas.

Tik kai nutolstu nuo ankstesnės būsenos, laikytina, jog ankstesnės būsenos atžvilgiu esu objektyvus, bet koks tai objektyvumas? Paprasčiausiai yra skirtumas tarp dviejų būsenų, tarp dviejų savybių, kuriomis remiuosi kažką stebėdamas.

Egzistuoja Kūrėjas ir kūrinys, ir viską galima nagrinėti arba noro gauti, arba noro atiduoti požiūriu, bet nevadink jo objektyviu. Jeigu manai, kad objektyvumas reiškia, jog nuo nieko nepriklausai - šito gamtoje nėra. Realybėje nėra nieko, kas nuo ko nors nepriklausytų. Visada yra priklausomybė nuo to, kas žiūri ir kokias savybes jis turi. Kitaip - tai visiškai abstraktus, neturintis jokio pagrindo filosofinis požiūris.

Klausimas: Kas yra vidurinė linija, apie kurią sakome, kad ji nepriklauso nei Kūrėjo savybėms, nei kūrinio savybėms?

Argi vidurinė linija nepriklauso nei Kūrėjo, nei kūrinio savybėms? Tai neteisinga! Vidurinė linija reiškia, kad Kūrėjas ir kūrinys gali drauge žiūrėti viena kryptimi, t. y. ji atsiranda pagal tai, kiek mes turime bendrų savybių. Vidurinė linija - vieta, kur mes vienas su kitu susiliejame. Mano noras mėgautis - kairioji linija, mano ketinimas - dešinioji linija, o kada sujungiu ketinimą su noru ir galiu panaudoti juos kartu viename veiksme - tai vidurinė linija. Susidvejinimas būdingas man, o vidurinėje linijoje aš susilieju su Kūrėju.

 

Joks šio pasaulio mokslas nereikalauja iš žmogaus pasikeisti todėl, kad sugebėtų tyrinėti ir suprasti gamtos dėsnius. Tai teisinga! Nes gamtos dėsniai - mūsų dėsniai, ir mūsų prigimtis yra tokia pati kaip gamtos. Aš savybėmis panašus į šio pasaulio negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, todėl galiu šią gamtą tyrinėti.

Tačiau kada mes kalbame apie kitos prigimties, su kuria neturime panašių savybių, tyrinėjimą, iš pradžių turime įgyti kli. Kli tyrinėjimui - tai kli, kuris jaučia. Jis jaučia tik pagal savybių panašumą - kiek tampu panašus į dvasinę prigimtį, tiek ją galiu tyrinėti. Kitos galimybės nėra. Tiek dvasiniame, tiek materialiame pasaulyje suvokiant kažką svetimą veikia toks pat savybių panašumo dėsnis.

 

Kas yra žmogaus asmenybė? Ar susiliejęs su Kūrėju, su aukštesniąja jėga, žmogus nepraranda savo individualumo?

Mes nesuprantame, kad niekada neišeiname iš Kūrėjo valdžios ir nėra nieko, išskyrus Jį. Apie kokį individualumą, apie kokią laisvę kalbama? Turime patirti būseną, kai esame tarsi priešingi Jam, kad suprastume, kaip tai nepageidautina, ir kad trokštume susiliejimo su Juo. Kai stengiamės ištrūkti iš priešingos Jam būsenos ir susilieti su Juo, jau pradedame vertinti Jo savybes, pradedame suprasti, kad Jis - Ypatingas, Aukštesnysis. Kalbu apie savybes: Jis - tai Jo atidavimo savybės.

Tuomet galime, tarkime, objektyviai, visiškai nepriklausomai panorėti tapti tokie kaip Jis. Kad duotų mums galimybę nuspręsti, jog Jo būsena pati geriausia, tobuliausia, amžina, pilniausia, Kūrėjas sukūrė mumyse šitą iliuziją, tarytum nesame jo valdžioje, tarytum esame ne Jame, tarytum priešingi Jam, laisvi. Būdami šios būsenos turime galimybę Jį stebėti ir iš tolo spręsti, kad panaši forma labiausiai pageidautina.

Artėdamas prie Kūrėjo žmogus ne tik nepraranda savo individualybės, jis realizuoja savo sprendimą būti didelis ir laisvas. Baal Sulamo straipsnyje „Negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus“ parašyta: kuo labiau išsivystęs žmogus, tuo didesni jo norai ir daugiau laisvės turi. Augti Kūrėjo link - reiškia, darytis laisvesniu nuo Jo, bet prisiimti Jo savybes. Sutikdamas prisiimti Jo savybes tampu į Jį panašus, išeinu iš Jo valdžios, kol tapsiu laisvas, amžinas, tobulas kaip Jis. Čia yra kažkas dar, kas Jam priešinga, pagal atvirkštinės šviesos ir kėlim priklausomybės dėsnį.

Būdami priešingos Jam prigimties iki galutinio išsitaisymo tos atvirkštinės priklausomybės nejaučiame, negalime palyginti kėlim ir šviesų. Todėl mes ir galvojame, jog susilieję su Kūrėju išnykstame. Mes neišnykstame. Atvirkščiai, kada pakylame ir susiliejame su Juo, mes susiliejame su atidavimo savybe, tampame laisvi nuo Jo. Nes atidavimas - tai laisvė, kai viską, ką turiu, atiduodu ir man nereikia nieko iš išorės.

 

Kabala - mokslas apie egoistinio noro mėgautis elgesį, apie kūrinio medžiagą, prigimtį. Kai apie kažką kalbame, kažką tyrinėjame, remiamės tiksliomis kabalistų žiniomis. Iš jų pasiekto suvokimo mums žinoma, kad egzistuoja paprasta šviesų ir kėlim priklausomybė.

Yra tokios šviesų ir kėlim būsenos, kai šviesa iš dalies apsivelka kli, ir tai vadiname supančia, išorine šviesa, išoriniu kli, švytėjimu iš tolo, rešimo. Nereikia šių pavadinimų suprasti pažodžiui, iš tikrųjų nėra būsenų, kurias būtų galima aprašyti tokiais žodžiais kaip šviečia „iš tolo“ arba „iš arti“, „išorinė“ arba „vidinė“ šviesa, rešimo, švytėjimas, „or tolada“ (antrinė šviesa). Tačiau kai šviesa nevisiškai pripildo kli, tokie pavadinimai leidžia apibūdinti dalines kėlim pripildymo formas.

Dėl tos pačios priežasties mūsų pasaulyje yra tikslus žinojimas ir yra nuojauta, intuicija ar pan. Tai reiškia, kad mes tiksliai nežinome, kas užpildo norą, arba kad kažkas užpildo, tačiau nepakankamai aiškia, suprantama forma. Nes suprantama forma yra tada, kai dalyvauja visi keturi noro gauti lygiai.

Kai jie nedalyvauja, noras gauti pradeda jausti, tarsi kažkas yra, bet ne visai aiškiai, kas tai. Suvokimas dalinis, neaiškus. Tai vadinama intuicija.

Kitaip tariant, visi reiškiniai, kuriuos mes jaučiame kaip neįgijusius galutinės formos, nesuprantamus, netikrus, yra dvasinio pasaulio vyksmo projekcija. Pats klausimas „ar visa tai egzistuoja viršuje?“ yra nepagrįstas. Juk šiame pasaulyje negali būti nieko, ko nebūtų viršuje. Atvirkščiai, iš pačių pradžių viršuje egzistuoja kažkokie reiškiniai, o jau po to jie vyksta mūsų pasaulyje. Visus tuos nežinomus reiškinius, kuriuos apytikriai įsivaizduojame, nulemia mūsų kėlim, kurie dar nevisiškai užbaigti ir negalutinai užsipildę, būsena ir todėl kli taip suvokia tam tikrą reiškinį.

 

Viskas, ką žmogus patyrė ankstesniuose gyvenimo cikluose, įeina į kitą ciklą ir tarnauja tolesniam tobulėjimui. Prie ankstesnių įsikūnijimų negrįžtama. „Pakelia šventume ir nenuleidžia.“ Ryšys tarp gyvenimo ciklų kur kas paprastesnis negu įsivaizduoja žmogus, kai ima fantazuoti apie savo ankstesnius gyvenimus. To visai nereikia, nes visa, kas praeita, tai praeita, ir dabar pasitarnaus kaip kitų pakopų pagrindas. Nėra jokio būtinumo grįžti prie ankstesnių būsenų.

Tiesa, kad mes naudojamės ankstesne patirtimi, bet tik kaip patirtimi. Tai nereiškia, kad grįžtame į kažkada patirtas būsenas. Ankstesnių gyvenimo ciklų patyrimas yra toks, kad nuo tų būsenų, kai šviesos įeidavo į kėlim, o po to išeidavo, liko rešimot ir dabar šių rešimot pagrindu atsiranda nauji parcufim, t. y. naujos būsenos.

Būtina į tai žiūrėti daug realiau, nes painiava šiuo klausimu atsirado dėl neinformuotumo ir žinių stokos. Iš tikrųjų mūsų ryšys su ankstesniais gyvenimo ciklais yra daug paprastesnis. Problema, kaip tai išreikšti, bet būtina atsiriboti nuo susiformavusio primityvaus įsivaizdavimo.

 

Kas yra šviesa? Šviesa identiška atidavimui. Daugiau aiškinti nėra ką. Šviesa - tai atidavimas. Kas yra atidavimas? Neįmanoma pasakyti, kas yra atidavimas, nekalbant apie gavimą. Kūrėją apibrėžia vien kūrinys. Be kūrinio nėra Kūrėjo, yra tik Acmuto. Kalbėdami apie šviesą nurodome tą, kuris tą šviesą jaučia kaip gėrį ir užpildymą. Galime apie šviesą kalbėti tik gavėjo, ją jaučiančio, suvokiančio, požiūriu.

Todėl atidavimo savybė - pagrindinė jėga, valdanti visą pasaulėdarą, vadinama šviesa arba Kūrėju, aukštesniąja jėga, aukščiausia pilnatve. Iš kur turime tiek daug pavadinimų? Vardas priklauso nuo gavėjo, nuo to, kaip jis jaučia ir iššifruoja tai, ką gauna. Jeigu jis kalba apie reiškinį, vadinamą šviesa, tai jį vadina „pilnatve“, „gerove“, „malonumu“. Kalbėdamas apie pačią šviesą, ją vadina „Davėju“. Jeigu sako, kad aukščiausioji šviesa jį valdo, tai vadina ją Sutverėju vietoj Kūrėjo šviesos.

Galų gale egzistuoja tik šie du elementai ir kiekvieną iš jų galima paaiškinti tik remiantis kitu, neįmanoma kalbėti apie vieną be kito.

Atidavimas - Davėjo jėga, egzistuojanti tada, kai yra kam atiduoti, kai yra tas, kuriam atliekamas atidavimo veiksmas. Todėl apie atidavimą mes kalbame tik kažkieno atžvilgiu, o ne šiaip sau. Negali būti davėjo savaime. Apie davėją galima kalbėti tik tada, kada yra kažkas, kam atiduodama. Atidavimo jėga reiškia, kad yra kažkas, kuris mėgaujasi gavimu iš šios jėgos.

Gavimo taip pat negalima apibūdinti be atidavimo. Be vieno nėra kito, be vieno šviesos kitam. Kaip galiu sakyti: „Aš noriu gauti“? Iš kur žinau, kad noriu ir kad noriu gauti, ir kad yra kažkas, ką noriu gauti?! Kažkas privalo būti priešais mane! Suprantu ar nesuprantu, jaučiu ar ne, bet nors pasąmonėje kažkas privalo egzistuoti - nesvarbu kaip. Noras neegzistuoja be kažkokio priešais jį esančio užpildymo ir atvirkščiai - tai, kas yra priešais jį, turi prasmę, tik jei yra jį atitinkantis noras.

Klausimas: Kas yra noras mėgautis?

Noras mėgautis - tai noro viduje sukurtas šviesos atspaudas, išorėje jaučiantis šviesą kaip Davėjo savybę.

Klausimas: Jeigu priešais davimą visada turi būti gavimas, tada kas bus galutinio išsitaisymo būsenoje, kur nėra gavimo ir atidavimo priešpriešos?

Galutiniame išsitaisyme yra noro ir šviesos priešprieša! Nėra ketinimų priešpriešos! Jeigu nėra noro, nėra ir kūrinio. Priešprieša tarp noro ir šviesos išlieka. Noras kaip tik lieka. Jeigu nebus noro, kaip galima kažką pasakyti apie Kūrėją ir apie kūrinį? Susiliejimas įvyksta natūralaus, iš pačių pradžių egzistuojančio pasidalijimo - persilaužimo taško, manojo „Aš“ taško, sudužimo taško, kuris yra šviesoje ir kuris priešingas šviesai, pagrindu.

Klausimas: Galutiniame išsitaisyme jau nebėra gavimo?

Galutiniame išsitaisyme yra gavimas, ir dar koks - begalinis! Tik šioje būsenoje susijungia priešingybės.

 

Kaip nustatyti, mano pojūtis dvasinis, ar psichologinis? Suprasti, kas yra dvasinis pojūtis, gali tik tas, kuris jį patiria. Tuomet jis supranta skirtumą. Galima pasakyti kitaip. Mes kažką jaučiame. Iš tikrųjų jaučiame savo vidinį pojūtį. Aš nežinau, kas yra pasaulis. Aš nieko nejaučiu už savęs. Aš suvokiu savo požiūrį. Todėl visi mano juntami reiškiniai iš tikrųjų yra psichologiniai, vidiniai, priklausantys nuo to, kas aš ir koks esu.

Pirmiausia dvasinis pojūtis atsiranda, atlikus apribojimą, kai neatsižvelgiu į galimą įspūdį ir pojūtį. Tai vadinama „ne dėl savęs“. „Ne dėl savęs“ reiškia, kad nėra svarbu, ar man bus blogai, ar gerai, patiriu tokį ar kitokį įspūdį. Esu aukščiau šio įspūdžio, nes susiliejęs su Kūrėju.

Kartu neutralizuoju savąjį „Aš“ ir tuomet pradedu jausti tai, kas yra už jo ribų. Tai vadinama Kūrėjo pojūčiu. Dvasinis pojūtis - Kūrėjo, atidavimo pojūtis. Jaučiu Tą, kurį myliu, kuris yra tarytum ne manyje, jaučiu, kad atiduodu Jam, kad mėgaujuosi Jo mėgavimusi, kuris nepriklauso nuo manęs, t. y. nepriklauso nuo mano vidinių psichologinių pojūčių. Toks yra skirtumas tarp materialaus ir dvasinio pojūčių.

Šis dvasinis pojūtis irgi yra mano vidinis pojūtis. Tačiau jį patiriu pasikeitęs, apribojęs savąjį norą, nukreipęs jį dirbti pagal kitą formulę - atidavimą, tuomet jaučiu jame kitus reiškinius, kuriuos vadinu „šviesa“, „Kūrėju“. Visa tai suvokiu savo viduje. Išorėje nieko nėra. Apie tai man nieko nežinoma. Kalbama, kad egzistuoja Acmuto, bet aš to nežinau. Aš jaučiu tik tai, kas yra mano viduje. Parcufo roš (galva), toch (vidinė dalis) ir sof (galūnė) - visa tai yra mano viduje. Jaučiu kitus reiškinius, nes išsitaisiau ir dirbu pagal kitą formulę, pagal kitą programą. Čia ir yra skirtumas tarp materialių ir dvasinių reiškinių.

 

Taigi esame sutvėrimai, iš kurių kiekvienas gyvena savo viduje, jaučia save patį vadinamąja egoistine arba kitokia, altruistine forma. Kiekvienas susitelkęs savo viduje ir jaučia viduje vykstančius reiškinius.

Ar yra kažkas už šito pojūčio ribų, kai iš tikrųjų iš jo išeiname, ar visa tai tik vidiniai reiškiniai, kuomet man atrodo, jog išeinu į išorę, panašiai kaip dabar atrodo, jog esu aš ir išorinis pasaulis, o iš tiesų tai - tik mano vidiniai reiškiniai, pasidalijantys į „Aš“ ir „išorinį pasaulį“ ir egzistuojantys mano viduje? Dabar jaučiu save, esantį kūne, ir šį pasaulį - išorėje.

Kai keičiu savo vidinę programą į kitą, irgi jaučiuosi kitaip, tarsi tam tikras pojūčių gaudytuvas - siela, jaučianti ir manojo „Aš“ tašką, ir su juo susijusį Kūrėją.

Visa tai vyksta viduje kažko, kas vadinama kūriniu. Ar įmanoma kada nors pajusti išorę be šių viduje vykstančių reiškinių, pajusti tai, kas nėra vien vidinis kūrinio pojūtis? Ir kas yra tas kūrinys, kurio viduje visa tai vyksta? Dabar man atrodo, kad kūrinys - aš, o išorėje egzistuoja pasaulis. Galbūt vėliau man atrodys kitaip? Tarkime, aš numiriau, išsivadavau iš materialaus kūno. Ar tuomet sau atrodysiu kitu kūriniu, esančiu kitame pasaulyje, kitoje aplinkoje, su kitu vidiniu pojūčiu? Trumpiau: ar įmanoma išeiti į kūrinio išorę? Sako, jog įmanoma, bet mums tai nežinoma.

Šiuo metu dvasinis ir psichologinis pojūtis skiriasi tuo, kad save ir pasaulį, kuriame gyvenu, suvokiu pagal vadinamąjį norą mėgautis „dėl savęs“ arba pagal norą atiduoti. Tačiau, be abejo, ir viena, ir kita - vidiniai pasireiškimai.